literatūros žurnalas

Poezija verstinė

Sarabjeet Garcha. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 4

Iš anglų k. vertė Eugenijus Ališanka

Sarabjeetas Garcha (g. 1977) – indų poetas, vertėjas ir leidėjas, penkių poezijos knygų autorius. Rašo anglų ir hindi kalbomis. Savo kūryboje remiasi indų filosofine ir religine tradicija, apmąsto senųjų poezijos meistrų palikimą ir savaip jį tęsia. Gyvena Delyje. „Meistrystė poezijoje, kaip ir kituose literatūros žanruose, yra svarbiausias dalykas, ir ją reikia be perstojo tobulinti. Kūryba reikalauja erdvės, ir rašytojas turi ginti tą erdvę nuo bet kokios prievartos“, – teigia poetas.
Šie vertimai yra dalis Lietuvos ambasados Indijoje inicijuoto projekto „Poetai verčia poetus“.

 


Ženklai

Poetai kuriuos myliu
šiek tiek pasilenkia
žengdami net pro
aukščiausias duris

trumpam nutyla
prieš ištardami
net švelniausią žodį

dar sykį atsigręžia
net prasilenkę
su nepažįstamuoju

ištiesia rieškutes
tarsi gaudydami pirmuosius spindulius
pro olos angą

šypsosi sau
tarsi dainuodami lopšinę
vaikystės pasakų gyventojams

linkčioja tamsai
tarsi pakeleiviams pradedantiems
dar vieną kelionę į mėnulį

užsimerkia
tarsi slysdami žemyn
oro baliono paviršiumi

 


Sugrįžimas namo

Kas yra lapai,
jeigu ne žali paukščiai,
kurie vieną dieną, pavargę,
nusprendė nurimti,
ištiesę sparnus
suplokštėjo ir
pakibo ant medžių,
o suminkštėję snapai susivijo
į lanksčius lapkočių vamzdelius,

per kuriuos pašnibždom
dėkoja žemei už tai,
kad leido pajusti
sunkio dovaną?

Dabar net šaknys žino,
kaip atrodo dangus,
o paukščiai jaučia
žemės skonį.

Medžiai ir toliau
gyvena jų svajomis.
Pažvelgęs į juos
grįžtantis lietus
stabteli
ir prisimena,
kuo jis buvo kadaise.

 


Nosinė

Kai myli, kai kurie rytai
yra tokie apčiuopiami, kad ateina
plazdėdami kaip saulės drobė.

Kai kurie apgaubia tave tylia skraiste,
kai kurie suvysto sielos buveinę.
Kiti nudryksta viršum galvos

tarsi palapinės stogas,
aprašinėtas eilėraščiais,
įamžinančiais mylimąją.

Tačiau yra dar vienas mažytis,
sulankstytas kišenėje,
jo neišskleidi,

nes kiekvienas jo lopinėlis
išsiuvinėtas
tavo meilės vardu.

 


Siuvėjas / Paukštis

Per kokį atsitiktinumą jis tapo
siuvėju? Lengvai galėjo gimti
paukščiu o ne
mano seneliu
jeigu tik
būtų žinojęs kaip pasakyti labiau norėčiau…

Lengvai galėjau būti
               medžiu prieš
gimdamas prieš
               apsivydamas
oro stygą kurią geriau būtų

vadinti kvėpavimu
kol ji susiliejo su srautu
kurį žmonės vadina mirtimi

 


Žibintas

Visada norėjau
gyventi vienas
          būti vienas

bet vis tiek
neapleidžia
jausmas

kad
gretimame kambaryje
kažkas yra

Užsidaręs miegamajame
dieną naktį
kopdamas
atskirties kalno
šlaitais

žinau kad viršūnėje
prieisiu mažą trobelę
gobiamą vakaro skraistės

bet nė kiek nenustebsiu
kad išėjęs pro duris
manęs pasitikti
         su žibintu rankoje

yra būtent tas
kuris palaiko jausmą
kad gretimame kambaryje

kažkas yra

 


Burtai

Prieš guldamas
jis niekada nepamiršta
pasirūpinti išmėtytais
vaikų žaislais.

Tai vienintelis metas, kai jam atrodo,
kad gyvenimas leidžia daryti
gerus darbus pasitelkus burtus:

vėl pastatęs ant ratų
apvirtusį žaislinį automobilį
jis atgaivins
mažiausiai keturias avarijos aukas.

Pasodinęs pargriuvusį
ant pilvo meškiuką
paskatins sėlinantį
per mišką brakonierių
tylomis atsisveikinti
su medžiokle.

Įvarvinęs kelis lašus vandens
į mažytį plastikinį šulinį
išgelbės vargstantį kaimą
nuo sausros.

Įmetęs kviečio grūdą
į pintą krepšelį
leis išnaudojamam valstiečiui
parduoti derlių už geresnę kainą.

Ištiesinęs persisukusį
lėlės kūną
išgelbės nelegaliai atgabentą moterį,
neleis jos kankinti, o paskui parduoti.

Įjungęs pieno spalvos lempą
palubėje užlies pasaulį
mėnulio šviesa, tokia tiršta,

kad ši prasiskverbs net
į miegančiojo akis, leis joms skaityti
į užmarštį grimztančias istorijas.

 


Vėluojantis

Neišberk druskos, sako
žaidimų draugė. Jai
devyneri, man septyneri. Dar

nesu girdėjęs apie dangų, bet
ji iškloja man, kas yra pragaras –
vieta, kur atsidursi,

jeigu išbersi druską. Spoksau
į baltus krislelius
ant žemės, neprinokęs mangas

krinta man iš rankos
tiesiai ant jų, tarsi toks ir buvo
jo planas. Verkiu. Ji žino

kodėl. Jie lieps tau
surinkti druską
akių vokais, sako ji.

Pasilenkiu,
blakstienomis liečiu
žemę, tarsi ši būtų

Motinos veidas, mano blakstienos
lyg mažas šepetėlis, kokį buvau matęs
jos kosmetinėje.

Liaukis, šaukia mergaitė.
Nėra kur skubėti. Palauk,
kol ten atsidursi.

Turėjau tai daryti
būtent tada. Tokio amžiaus
mano blakstienos buvo

puiki šluotelė, o akys
būtų galėjusios atsikratyti
per visus tuos metus

susikaupusios druskos.

 


Lempa

Kol kas
              tik
supjaustytas svogūnas kepa
kartu su kmyniniu kuminu

Aliejus
              gautas iš
vietinio malūnininko primena man
lempos aliejų

kurio pritrūkę
bemiegiai mokslo vyrai
senovės Kinijos kalnuose
skaitė prie šviesos atsispindinčios
              nuo sniego

Dar yra laiko
kol pradėsiu lydytis
bet galbūt jeigu pasistengsiu
pažinsiu kai ką neįvardijamo
              taip asmeniškai

kaip keptuvė pažįsta suodžius
ir pamatysiu malūnininką
sėdintį šalia mokslo vyrų
garsiai skaitančių
              staiga pakeliančių akis

pasižiūrėti ar kas nors
uždėjo keptuvę ant viryklės
naujajam svečiui
iš kitapus
              Himalajų

 


Begalinė

Sunku įsivaizduoti, koks mažytis
turėjo būti tas kambarys,
kambarys, kuriame galėjo atsigulti
tik vienas žmogus
tą naktį, kai miesteliui

grėsė
nuskęsti lietuje.
Sunku įsivaizduoti,
ką reiškė beldimas.

Durys prasivėrė, ir netrukus
čia tilpo
dviese sėdomis, o lauke lietus
rašė savo begalinę istoriją.

Dar kartą pabeldė, ir netrukus
jau trise stovėjo petys į petį,
veidais į sieną, skiriančią nuo gatvės.

Istorija neužsimena
apie langą, įleidžiantį šviesą,
ar lemputę palubėje,
ar žibalinę lempą, padarytą
iš rašalo buteliuko
ir iš jo styrančios dagties.

Istorija nutyli
ir apie trečią pasibeldimą,
apie ketvirto žmogaus pasirodymą.

Jeigu tai būtų dar vienas priebėgos ieškotojas,
įsivaizduojame, kas būtų nutikę.
Pirmasis būtų atidaręs duris
ir išėjęs lauk,
palikęs kitus du
miegoti stačiomis,

leidęs paskutiniam svečiui
kirsti slenkstį,
įžengti į naują kambarį,
kurį ką tik sukūrė kiti du
užmerktomis akimis,

į kambarį, tokį didelį, kad
visas miestas miegojo
po jo stogu lietui
rašant savo begalinę istoriją.

 


Tąsa

Šimtametis vyras vis dar gyvena
name, kurio seniai nebėra.
Vyrui šimtas, o man penkeri,
laikas toks gyvybingas, kad įveikia
kalendorių godulį. Diena
nelygi dienai, tačiau kiekviena
yra nekalta melodija,
sklendžianti į begalybę.

Namo širdis vis dar tvinksi
jo erdvėje, pergyvenusioje
sienas, kurias vadinome savomis,
kiekviena
dingusi plyta prisimena jį,
vos spėjusi pranykti,
vikriai grįžta atgal. Joks
atomas neatsikrato
branduolio pats.

Sykį pastatytas, kambarys niekada
neišnyks. Jo gramatikoje
nėra vienaskaitos. Jo tyla
nuauksina mūsų sielas, begėdiškas
įsibrovėles ūksminguose soduose.
Pastatas, sulygintas su žeme,
išlieka sveikas, kaip ir atvaizdas
veido, palinkusio viršum

šulinio upės pakrantėje

Versta iš: Lyrikline.org ir Sarabjeet Garcha. All we have. Chair Literary Trust, 2023.

Adolfas Mekas. Dienoraščio fragmentai

2025 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas, Eugenijus Ališanka, Dovydas Grajauskas / 2025-aisiais sukanka šimtmetis, kai gimė avangardinio kino kūrėjas, rašytojas, aktorius Adolfas Mekas (1925–2011).

Eugenijus Ališanka. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / nepradėtas / pasižiūrėkim kas liko po kelių dienų švaistymosi peiliu virtuvėje eilėraštį skaitantis negali apsimesti kad skaito ne eilėraštį nupjauta tądien kai suabejojau poezijos orientacija žiūrėdamas filmą apie ginsbergą ir jo šutvę

Eugenijus Ališanka. Lenkiškas nusikaltimas

2015 m. Nr. 11 / Rytą mes visada būnam pavargę, – tarė vienas „Uliso“ veikėjas kitam, – o čia gana ilgas pasakojimas. Tas rytas brėkšta po daugelio metų, išvažiuoju kaip visada mintyse rausdamasis po lagaminus, ieškodamas įkapių…

Eugenijus Ališanka: „Vėjai visos kalbos“

2014 m. Nr. 4 / Poetas Eugenijus Ališanka atsako į Romo Daugirdo klausimus / – Kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis pasukai į literatūrą? Kas nulėmė šį nelabai dėkingą pasirinkimą?

„Metų“ anketa. Eugenijus Ališanka, Donatas Petrošius

2013 m. Nr. 5–6 / Kristijonui Donelaičiui – 300. / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas,

Eugenijus Ališanka. Pats geriausias tekstas

2012 m. Nr. 11 / Netrumpas, kokių dešimties tūkstančių spaudos ženklų, pakankamai išsamus, pakankamai informatyvus, daug dėmesio skiriantis sociokultūrinei situacijos analizei, menkėjančiam rašytojo vaidmeniui šiandieninėje šou kultūroje…

Simona Diržinauskaitė. Atminties labirintais bežengiant

2012 m. Nr. 8–9 / Eugenijus Ališanka. Gatvė tarp dviejų bažnyčių. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 213 p.

„Metų“ anketa. Eugenijus Ališanka, Violeta Šoblinskaitė Aleksa

2012 m. Nr. 4 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės kri­zės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastro­fos, blogėjanti ekologinė situacija.

Eugenijus Ališanka. Pačiam sau

2011 m. Nr. 1 / tokiems tik važiuoti ir važiuoti
iš vieno lietaus į kitą
keisti traukinius kai baigias anglis

„Metų“ anketa. Eugenijus Ališanka, Vytautas Čepas

2010 m. Nr. 3 / Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?

Claudiu Komartin. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 4 / Vertė Eugenijus Ališanka, Vladas Beaziūnas ir Sonata Paliulytė / Claudiu Komartinas – rumunų poetas, gimęs 1983 m. Bukarešte. Jo pirmoji poezijos knyga pelnė prestižiškiausias premijas už debiutą,

Valter Hugo Mae. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 3 / Vertė Vytas Dekšnys, Sonata Paliulytė ir Eugenijus Ališanka / Valteris Hugo Mae – portugalų poetas, rašo ir prozą, yra redaktorius bei leidėjas. Jis gimė 1971 m. Angoloje, gyvena Portugalijoje.

Sabina Brilo. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 3

Iš rusų ir baltarusių k. vertė Gintaras Grajauskas

Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, kelinti metai gyvenanti Vilniuje. Keturių poezijos rinkinių autorė, jos eilėraščių knyga „Tiras „Biblio“ 2019 m. išėjo lietuvių kalba (vertė Gintaras Grajauskas). Publikacijai parinkti eilėraščiai iš naujausios knygos „У конца края“ (Berlin: Hochroth Minsk, 2024) ir rankraščių.

 

* * *

kiekvienas gyvasis yra nusikaltęs mirusiam
sotus – alkanam nusikaltęs
besijuokiantis nusikaltęs verkiančiam
mylimas – paliktajam

šitiek aplinkui sunkiai nusikaltusių:
pabėgusių pagautiesiems
tikinčiųjų praradusiems viltį
sužeistųjų nusikaltusių žuvusiems

 


* * *

nereikia sakyti „žmonės“
tai išduoda neprofesionalumą.
Vadink daiktus tikraisiais vardais:
„tikslinė auditorija“, „gyvoji jėga“.

 


* * *

mano gyvenimas susiklostė geriau nei turėjo
ir blogiau nei galėjo
užrašė žmogus epigrafą biografijai
ir prirašė:
o galbūt atvirkščiai

 


Aš ir mažas padarėlis

paleisk mane
prašo
tau manęs dar prireiks

neprireiks
galvoju
paleisdama

 


Iš naujausių laikų maldos

kasdienį mano akmenį duok man šiandien
ir privesk arčiau mano artimą
kad galėčiau pataikyt užtikrintai
jam į pakaušį

 


* * *

sergėk, Dieve
akis nuo pagundos
protą nuo sumaišties
sąžinę nuo ramybės

pinigus nuo infliacijos
kruopas nuo kandžių
nuo kirvio medį
musę nuo voro

ir sergėk, Dieve
(jeigu įstengi)
gerą eilėraštį
nuo prasto vertėjo

 


* * *

žmonės ir šunys
štai kas mane varo iš proto

šunų bijau
žmonių bijau dar labiau
ypač kai šuo ima loti
ypač kai žmogus ima rėkti

šuo loja
žmogus rėkia: jis nekanda!
aš stoviu, nežinau, ką daryti

šuo loja
žmogus rėkia: na ko jūs stovite!
aš žengiu žingsnį

šuo loja
žmogus rėkia: ko jūs čia vaikštot!
aš susigūžiu
pasiverčiu neūžauga
paskui kažkuo panašiu į ežiuką

šuo loja
žmogus rėkia
ežiuko ausimis aš pradedu jausti, ką jis iš tiesų turi galvoje
tai siaubinga, baisiau už jo žodžius

šuo loja
aš pasiverčiu taškeliu

šuo loja
žmogus išsitraukia pistoletą
šauna į ten, kur aš stovėjau

 


Kodėl žmonės rėkia

vieni žmonės rėkia iš skausmo
kiti – iš baimės
treti žmonės rėkia, kad juos išgirstų
ketvirti – kad atkreiptų dėmesį
penkti žmonės rėkia, kad išgąsdintų
šešti rėkia, nes jiems įsakė penktieji
septinti – kad šeštieji rėktų garsiau
aštunti rėkia, kad perrėktų septintuosius
devinti rėkia, kad nereikia nieko klausyti
dešimti rėkia: nustokite rėkti

 


* * *

„žmonės skirstomi į: gyvates, dramblius, papūgas ir beždžiones“
taip mokė mus mūsų didysis mokytojas
kai mes klausėme: o kuris iš jų blogas?
jis atsakydavo: apskritai tai visi, bet savaip

po daugelio metų mes vėl susirinkome visu kursu
į tokį kaip ir žinių atšviežinimą
(pas jus tai tipo „tobulinimosi programa“
arba, kaip ten? – „kvalifikacijos kėlimas“)

mokytojas pasakė, kad žmonių klasifikacija
pagal naujausius tyrimus
pasipildė dar viena kategorija:
„prie keturių jau buvusių dar prisidėjo pandos“

 


Visuotinė teisingo supratimo deklaracija

gražūs žmonės turi filmuotis kine
protingi – sugalvoti scenarijus
jaunos sveikos moterys turi gimdyti
o senos kepti pyragėlius ir sekti pasakas

ligoti žmonės turi gulėti ligoninėje
vargingi žmonės turi badauti ir šalti
pavojingi žmonės turi sėdėti kalėjime
ginkluoti žmonės turi šaudyt į taikinį

žmonės, kurie gali už viską susimokėti
turi daryti tik tai, ko jiems norisi
verslūs žmonės turi žinoti daugybę žodžių
žinoti, kaip daiktai vadinami kitomis kalbomis

teisingi žmonės turi mokėti tylėti
rėksniai – rodytis televizoriuje,
dideli žmonės turi susimokėti už dvi vietas
maži turi bijoti, kad juos sutraiškys

 


* * *

aš nugalėjau
kovoje su pačiu savimi

žiūrėk, kaip aš raudu
nugalėtas

žiūrėk, kaip aš džiūgauju
nugalėjęs

gailėkis manęs gailėkis
ir sveikink

 


* * *

Ir mes
taip gyvenome,
tarsi jau būtume mirę.

Valgėme, tarsi jau būtume mirę,
ėjom, bėgiojom, prausėmės,
žiūrėjom į dangų,
maudėmės ežere,
draugavome, rašėme viens kitam laiškus,
gydėme ligas,
mylėjome vienas kitą,
gimdėm vaikus,
maitinome,
mokėme juos gyventi,
tarsi jau būtume mirę.

Būdavo, prabundi sunerimęs
toks jausmas, kad gyvas.
Bet atsikeli, išsivalai dantis,
apsirengi, išgeri arbatos
ir sakai priešais veidrodį
taip, tik ramiai, drauguži,
tu jau miręs,
viskas gerai.

Sabina Brilo. Treti metai ne namuose

2024 m. Nr. 2 / Iš rusų k. vertė Gediminas Kajėnas / Trečias Kalėdas sutikau Vilniuje. Su vyru gyvename nedidelėje studijoje, išsinuomotoje 2021 m. rugsėjį. Tai puiki vieta apsistoti laikinai: prie pat senamiestis, netoli geležinkelio stotis…

Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“

2022 m. Nr. 8–9 / Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas / Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. knyga „Tiras „Biblio“…

„Poezijos pavasario 2020“ svečių poezija

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ svečių poezija: Ádám Vajna. Bejan Matur. Carolina Pihelgas. Dan Coman. Federico Díaz-Granados. Petr Hruška. Sabina Brilo. Simon Lewis.

Mary Oliver. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 2

 

Iš anglų k. vertė Ingrida Tatolytė 

Mary Oliver (1935–2019) – JAV rašytoja, poetė ir prozininkė, pelniusi ne vien daugybę apdovanojimų, bet ir iki šių dienų neslopstantį skaitytojų dėmesį, meilę ir pripažinimą. Gausi jos kūryba buvo įvertinta Pulitzerio (1984), Naujosios Anglijos PEN (1990), JAV Nacionaline knygų (1992), Lannano literatūrine premija už poeziją (1998) ir daugeliu kitų premijų, įtraukta į Geriausios Amerikos poezijos ir Geriausių Amerikos esė sąrašus. 
Jos poezijai būdingas beveik klasikinis, tykus, bet sykiu skvarbus ir apnuoginantis įsižiūrėjimas į medžiagiškas gamtos ir kasdienės aplinkos detales. Patogiai įsikūrusi paribiuose, ji ramiai fiksuoja kritinių ribų peržengimą, gyvybės ir mirties, augalo, gyvūno ir žmogaus virsmą. Kaip rašo Stanley’is Kunitzas, M. Oliver apdovanota ypatinga dovana grąžinti mus prie mūsų gamtinio pasaulio ištakų, padėti mums iš naujo užmegzti su juo ryšį, patirti jo grožį ir siaubą, prisiliesti prie jo paslapčių ir pajusti jo teikiamą paguodą.
Artėjant poetės 90-osioms gimimo metinėms, siūlome keletą įvairiuose rinkiniuose ir leidiniuose spausdintų eilėraščių, sudarančių tarsi nedidelį metų laikų ciklą, į kurį įterpiama asmeninės brandos trajektorija. 

 


Dažnai nerimaudavau

Dažnai nerimaudavau. Ar sodas užaugs, ar upės
tekės reikiama kryptimi, ar Žemė suksis,
kaip mane mokė, ir jeigu ne, 
kaip tą ištaisyt?

Teisi aš ar klystu, ar man bus atleista, 
ar galėčiau geriau?

Ar kada dar dainuosiu, net žvirbliai čirškia,
o aš ir vilties
netekau. 

Ar mano akys jau silpsta, ar aš tik įsivaizdavau,
ar gausiu demenciją, reumatizmą,
ar žandikaulį surakins?

Tada pamačiau, kad nieko nėra iš to nerimo.
Mečiau nerimaut. Išsitempiau savo seną kūną
į ryto šviesą
ir dainavau.

(Mary Oliver. Swan: Poems and Prose Poems. Beacon Press, 2010)

 


Audra

Dabar po baltą sodą mano šunelis
             siaučia, naršydamas po šviežutėlį sniegą
             pasiutusiomis letenomis.
Jis lekia iš vieno krašto į kitą, pagautas jaudulio,
             vos betveriantis kailyje, šokinėja, sukasi
išrašydamas baltą sniegą
             didžiulėmis, veržliomis raidėmis,
ilgais sakiniais, bylojančiais apie
             kūno džiaugsmus šiame pasaulyje. 

Ak, ir pati nebūčiau mokėjusi geriau 
             pasakyti. 

(Poetry Foundation, perspausdinta iš Poetry. Eighty-fifth Anniversary Special Double Issue. October–November, 1997, p. 62)

 


Šį rytą

Šį rytą iš raudonųjų tanagrų kiaušinių
prasikalė jaunikliai ir jau 
čirpdami reikalauja maisto. Jie dar
nežino, iš kur jis atsiranda, tik
rėkia: „Dar! Dar!“
Ir daugiau niekas jiems
nė nerūpi. Jų akys
dar užsimerkusios, jie dar nieko 
nežino apie dangų, jų laukiantį. Ar
apie tūkstančius, milijonus medžių. 
Jie dar net nežino, kad turi sparnus.

Štai taip, kaip paprasčiausias
nutikimas kaimynystėje, stebuklas
vyksta. 

(Mary Oliver. Felicity. Penguin Press, 2015)

 


Tvenkinys

Dar vienos vasaros rugpjūtis, ir vėl darsyk
skanauju saulės,
ir vėl lelijos pasklidusios po vandenį.
Dabar žinau, kad jos norėtų paliesti viena kitą.
Jau daugelį metų nelankiau šitos vietos,
tuo metu gyvenau sau gyvenimą.
Kaip garnys, tepajėgiantis kleketuoti, o svajojantis
             giedot,
aš svajoju giedoti.
Visai užtektų mažytės padėkos iš kiekvienos burnos.
Štai kaip viskas buvo ir kaip yra:
visą savo gyvenimą mokėjau jaustis laiminga,
išskyrus tada, kai tai nebūdavus laimė,
ir tą aš irgi prisimenu. 
Visi mes dėvim šešėlį.
Bet tiesiog dabar ir vėl vasara
ir aš stebiu, kaip lelijos lenkiasi viena kitai
ir čiuožia, pasigavusios vėją ir traukiamos aistros
arti, arti viena prie kitos.
Jau greitai, apsigręžusi, eisiu namo.
Ir kas ten žino, galbūt giedosiu. 

(Mary Oliver. Felicity. Penguin Press, 2015)

 


Rudens daina

Ar nemanai, kad lapai dabar svajoja, 
             kaip jauku bus lytėti
žemę vietoj 
             niekio ore ir begalinių 
vėjų srovių? Ar negalvoji, 
             kad medžiai, ypač tie 
samanotom drevėm, ima dairytis 
             paukščių, atskrisiančių – šešiese, visu tuzinu – miegoti 

į jų kūnus? Ar negirdi 
             rykštenės, kuždančios „iki“, 
šlamučio, karūnuojamo pirmųjų
             sniego kuodų? Tvenkinys 
sustingsta ir baltas laukas, kuriuo 
             sparčiai nubėga lapė, ima mesti 
ilgus, mėlynus šešėlius. Vėjas plaka 
             begalinėm uodegom. Ir vakarais
malkų rietuvė šiek tiek pakrypsta,
             ilgėdamasi iškeliaut. 

(Poetry Foundation, perspausdinta iš Poetry. May 2005, p. 134) 

 


Nėr dalyko per mažo rūpėti

Svirpliui nerūpi, 
             ar yra dangus,
ir jeigu taip, ar ten jam yra vietos.

Ruduo. Pasibaigė romanas. Vis tiek – jis gieda.
Jeigu pavyksta, įšoka į namą
             pro mažiausią durų plyšelį.
Tada pamažu namas šąla.

Jis svirpia lėčiau ir lėčiau. 
             
Tada – nieko.

Ir tai turėtų ką nors reikšti, tik aš nežinau ką.
             Bet, žinoma, niekaip nereiškia, 
kad jis nebuvo puikiausias svirplys
             visą savo gyvenimą.

(Mary Oliver. Felicity. Penguin Press, 2015)

 


Iš pradžių – monažolė

I

Ar pievoje stovintis alkanas jautis nežiaumos 
             monažolės?
Ar pelėda nusignybs sau sparnus?
Ar vieversys pamirš į dangų pakelt savo kūnelį, ar 
             giedot pamirš?
Ar upės ims tekėti prieš srovę?

Regėkite, sakau, – regėkite
tikrumą ir puošnumą, ir pamokymus
             rupios šios žemės dovanos.

 


II

Valgykite duonos, kad suprastumėt paguodą.
Gerkite vandens, kad suprastumėt palaimą.
Užsukite į sodą, kur stambiažiedės ląstūnės
             atveria savo kūnus kolibriams,
geriantiems jų nektarą, net
             virpantiems iš rajumo. 

Nes viena veda į kita.
Netrukus imsit matyti, kaip akmenys žėri po kojomis.
Galiausiai potvyniai taps jūsų vieninteliu kalendoriumi. 

Ir mylimo žmogaus veidas taps jums žvaigžde,
drauge artimiausia ir tolimiausia,
ir jausitės kartu sukrėsta širdimi ir pagarbūs.

Ir jūs išgirsite patį orą, kaip savo meilę, kuždant:
ak, leisk man dar valandėlę įeiti į du
nuostabius tavo plaučių kūnus. 

 


III

Gyvenimo kerai –
mano visas pokalbis
su jumis, brangiausieji.
Tegaliu papasakoti, ką žinau. 

Žiūrėkite, ir vėl žiūrėkite.
Šis pasaulis – ne vien akims sujaudinti.

Tai ne vien kaulai. 
Tai ne vien švelnus riešas tvinksinčiu pulsu.
Tai ne vien vienos širdies dūžiai. 
Tai pagarbinimas.
Tai dalijimasis tol, kol dalijimasis tampa tolygus gavimui. 
Jums priklauso gyvenimas – tik įsivaizduokite!
Jums priklauso ši diena, ir gal dar viena, ir gal 
             net dar viena.

 


IV

Kada nors paprašysiu savo draugo Paulus*,
šokėjo ir puodžiaus, 
nužiesti man dubenį išmaldai, 
kurio, kaip manau, 
reikia mano sielai.

Ir jeigu ateisiu pas jus
apskurusiomis drapanomis ir juodomis panagėmis 
ir pasibelsiu į jūsų ištaigius namus,
ar įmesite ko į jį?

Norėčiau pasinaudoti šia proga.
Norėčiau suteikt jums šią progą. 


* Paulus Berensohn – šokėjas, keramikas, menininkas, artimas poetės bičiulis


V

Mes elgiamės vienaip ar kitaip: liekame tokie patys arba
             pasikeičiame.
Sveikinu jus, jeigu jūs
             pasikeitėte. 

 


VI

Leiskite jūsų paklausti.
Ar ir jūs manote, kad grožio esama dėl kažkokios
             įstabios priežasties?

Ir jeigu jums neatėmė amo šis nuotykis –
             jūsų gyvenimas –
kas jus pakerėtų?

 


VII

Man atrodo, kad iš pradžių aš daugiausiai mylėjau save.
Na ir kas, jog vien dėl to, kad kas nors turėjo mane mylėti.
Tai nutiko prieš daugelį metų.
Dabar jau esu ištrūkusi iš savo varžtų,
             nors buvo nelengva.

Turiu galvoje tuos, kurie kėsinosi į mano širdį.
Nusimečiau juos ir išmečiau į pūdinio krūvą.
Bent jau taps trąša (viskas tampa trąša
             vienaip ar kitaip).

Ir tapau debesų, ir vilties, vaiku.
Tapau priešo draugu, kad ir kas būtų priešas.
Tapau vyresnė ir, brangindama tai, ko išmokau,
tapau jaunesnė. 

Ir ką gi prarasiu, pasakiusi jums, ką težinau
Mylėkit save. Tada užmirškite tai. Tada mylėkit pasaulį.

(Mary Oliver. Evidence: Poems. Beacon Press, 2009)

Birutė Jonuškaitė. Balinsiu obelų kamienus

2025 m. Nr. 4 / Kol apėjau visą sodą – vedamasis pasirašė. Jį, regis, kaip kad Jonas savo eilėraščius – išvaikščiojau.

Gintarė Bernotienė. Ilgalaikiai projektai

2026 m. Nr. 4 / Praeina knygų mugė, o su ja nutolsta ir įvairių geriausių knygų sąrašų formavimas, ir po skaitymo srauto, sykiais pajuntamo ir fiziškai, lieki su savais apmąstymais, ką gi išreiškia…

Diane Seuss. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas / Diane Seuss [Sjūz] (g. 1956) – amerikiečių poetė, išleidusi šešis eilėraščių rinkinius, tarp kurių – „Keturkojė mergaitė“ („Four-Legged Girl“, 2015; Pulitzerio nominacija)…

Giedrė Kazlauskaitė. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / mums iš dangaus iškrito pirmas sniegas
primindamas manas iš biblijos bites marias

Guntis Berelis. Teksto baimė

2026 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. išleido prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus.

Wolfgang Herrndorf. Darbas ir struktūra

2026 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Wolfgangas Herrndorfas (1965–2013) – žymus vokiečių rašytojas, tapytojas, iliustratorius, karikatūristas. Parašė kelis populiarius romanus, į lietuvių kalbą išverstas romanas jaunimui „Čikas“.

Marijus Šidlauskas. Apie Rašytojų respubliką

2026 m. Nr. 4 / Respublikos idėja – neginčijamas mūsų valstybės gyvybingumo ir jos orumo liudijimas, pamatinė Lietuvos istorinio pasakojimo tema. Ji užsimezga su Palemono ir Vaidevučio mitais, pereina į LDK sąsajas su antikinės Romos respublika.

Neringa Butnoriūtė. Melancholiko nerimas

2026 m. Nr. 4 / Valdas Papievis. Ankančiam pasauly. – Vilnius: Odilė, 2025. – 160 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Paulina Pukytė: „Džiaugiuosi, kad esu laisva nuo tradicinės lietuvių literatūros mokyklos“

2026 m. Nr. 4 / Rašytoją, menininkę Pauliną Pukytę kalbina Akvilina Cicėnaitė / „Visa savo kūryba tyrinėju dalykus, per kuriuos ar kuriuose visuotinė „matrica“ (arba tiesiog įprasta, nusistovėjusi, surambėjusi schema, klišių visuma) patiria sutrikimą (glitch).

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / vėl kūdikis pasaulį palytės
kurio šviesos jau daug kas pasigedo

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / Net kviečiamas
aplenki iškilmes,
nevarstai paradinio lango,
šventinių durų.

Domas Kaunas. Rašytoja iš mažo miestelio prie didelio kelio

2026 m. Nr. 4 / Edita Barauskienė. Karo vaikų likimai. – Klaipėda: „Eglės“ leidykla, 2025. – 430 p.

Adam Zagajewski. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 1

Iš lenkų k. vertė Tadas Žvirinskis

Šiai žymaus lenkų poeto ir humanisto Adam Zagajewskio publikacijai eilėraščiai parinkti iš pomirtinio rinkinio „Trzy czwarte“ („Trys ketvirtosios“). Poetas mirė 2021 metais, knyga išleista 2024-aisiais. Niekas nežino, kaip jis pats būtų pavadinęs šią knygą, prie kurios tekstų dirbo paskutiniaisiais gyvenimo metais. Greičiausiai būtų „pasiskolinęs“ kokio eilėraščio pavadinimą – taip jis elgdavosi dažniausiai. „Trys ketvirtosios“ – tai vieno iš rinkinyje esančių eilėraščių pavadinimas.
Eilėraščius Krokuvoje įsikūrusiai leidyklai „a5“ perdavė poeto našlė Maja Zagajewska. Visi knygoje skelbiami dvidešimt penki eilėraščiai itin organiškai dera tarpusavyje, vienas kitą papildo, netgi tam tikra prasme pakomentuoja. Tai – poezija, itin taikliai iliustruojanti XX amžiaus aktualijas.
Poetas neabejotinai ir pats tapo XX amžiaus istorijos dalimi. Jis rašė apie visuomenės problemas, nagrinėjo laisvės ir nelaisvės problematiką. Tačiau visų pirma jis kovojo su abejonėmis dėl savo paties poetinio kelio, tad knygoje ryškiai atsispindi asmeninio A. Zagajewskio gyvenimo refleksija, kuri susipina su gyvenimo – kaip visuotinio proceso – apmąstymu. (Paruošta pagal knygos redaktorės Annos Czabanowskos-Wróbel komentarą.)
Šią publikaciją remia Lenkijos institutas Vilniuje.

 


Žydi liepos

Vėl žydi liepos ir vėlei esu
kaip po narkozės – o tie, kurie eina alėja,
greičiausiai taip pat desperatiškai bando
suprasti, ko nori žiedai,
kokios ekstazės reikalauja iš mūsų,
ar tai mirtis juose kalba – išradinga
ir dosni, ar meilė, lakoniška meilė,
nes pasaulyje tikriausiai nieko kito nėra,
tiktai sumišimas, tik netikrumas,
ir klausimai, ir eilėraštis, ir tylėjimo daug,
ir rėmai juodi, kurie laukia ilgai,
ir šviesa nepalaužiama, plieskianti.

 


Laisvė

Žmonės netrokšta laisvės (Benedetto Croci). (iš Sándoro Márai’aus1 dienoraščio)

Žmonės netrokšta laisvės, anksčiau
To nežinojai, amžinas kandidate
Į nedrąsų maištininką;
Žmonės trokšta sausos ir šiltos vietos,
Neakmenuoto paplūdimio, saugių
Dienų, padengto stalo, apvalių obuolių,
– bet jie netrokšta laisvės, laisvė
Neleidžia ramiai miegoti,
Laisvė yra akmuo,
Laisvė yra metafora, o metaforos
Visiškai suprasti neįmanoma.


1 Sándoras Márai’us – XX a. vengrų rašytojas, savo kūriniuose vaizdavo šeimos degradavimą naujaisiais laikais.

 


Bukas

O gal tavo nesibaigiančios paieškos,
tavo svajos apie liepsną, apie didžią ugnį,
apie akimirką, kai atsivers akis žydrynės2,
tėra iliuzija, dar viena apgaulė,
chimera, kokių daugybė?

Esi Plantų3 parke, Krokuvoje,
artėji prie pilies, kurioje reziduoja
karaliai, svajonės ir kvaili balandžiai.
Matai puikų buką, giliai
nugrimzdusį į rudeninį autizmą.
Šakos kaip voratinklis užstoja katedros bokštus,
senas varpas parpia teisuolių miegu.

Lengvas lietutis turi ironijos prieskonį –
it mokslinis šventojo teksto komentaras.
Žinoma, kad šiame rajone net vaikai
kalba tyliai, tarsi bijotų kažko –
o Vagių Bokštas4, tvirtas ir bukas, primena
apie neišvengiamas pasaulio patyčias.

Gal iš tiesų tai – tik chimera, kliedesiai,
savotiška dievobaiminga apgaulė?

O jei tos liepsnos – nė padujų,
tai nėra nieko, visiškai nieko,
tik ieškojimas, tyla ir naktis,
ir tamsi lietaus begalybė.


2 Greičiausiai turima omeny mėnulio metafora iš Cypriano Kamilio Norwido eilėraščio „Virš Džuljetos Kapuleti kapo Veronoje“.
3 Planty – vienas didžiausių Krokuvos parkų, apjuosiantis senamiestį.
4 Baszta Złodziejska – vienas iš trijų išlikusių Vavelio bokštų.

 


Las Meninas

Štai trumpas dalyvaujančių sąrašas: las Meninas5,
arba freilinos, infantė Margarita,

Velaskesas, paklusnus vilkšunis, liliputė ir aš,
žiūrintis į gyvųjų minią,

vis ieškau drobės, į kurią galėčiau suvynioti
kančią ir džiaugsmą, ir nedrąsų artumo troškimą

Akimirksniu šis paveikslas tampa visu pasauliu –
norėtųsi čia apsigyventi

Bet neužtikrinti mėnesiai plazda virš mūsų
kaip didelė geltona vėliava

ir liejasi Herakleito ašaros
pavėjui, prieš saulę

Niekas negali mums pasakyti,
kaip sujungti mikčiojantį gyvenimą
ir meną, tobulą

Niekas to nesupranta
Nieko nesiimama

Netrukus grįšiu namo,
namai nesugrįš


5 Las Meninas (isp.) – „Freilinos“, paveikslas, dar žinomas dažniausiai neverčiamu pavadinimu „Meninos“ – ispanų baroko tapytojo Diego Velázquezo figūrinė kompozicija, kurios centre vaizduojama Ispanijos karaliaus Pilypo IV duktė, maždaug ketverių metų amžiaus infantė Margarita su freilinomis.

 


Elzė Ožeškienė Gardine

Elzė Ožeškienė6 – pagyvenusi moteris,
įsimylėjusi jaunesnį vyrą,
visai patenkinta, kad jis yra nelaimingas
ir dar tikriausiai dėl to, kad jis gyvena taip toli –
laiškai buvo absoliuti būtinybė.
Ji – išmintinga, bet ne kasdien.
Atidžiai seka Rusijos politikos pokyčius
(Rusija siūbuoja po Japonijos katastrofos).
Ji stebi naujojo gubernatoriaus veiksmus,
kuris yra palankiau nusiteikęs mūsų reikalui.
Tėvynė netrukus atgims,
ji to nežino ir nesužinos,
mirs įprasta sunkia mirtimi,
per anksti, įklimpusi šios gausios
korespondencijos gintare.
Jos laiškai byloja: gyvenau.


6 Eliza (Elžbieta, Elzė) Paulauskaitė-Ožeškienė-Nagorskienė (lenk. Eliza Orzeszkowa, slapyvardis Gabriela Litwinka) – XIX a. pab.–XX a. pr. lenkų rašytoja, novelistė, publicistė.

 


Strazdai

Skaičiau Adamo Važyko7 eilėraščius, sukurtus
iš beaistrių, šaltų vaizdų, bet po jais
jaučiau gyvą (ir atsargų) protą
Buvo saulėta diena, vaizdai grįždavo
Priešais mane neskubėdama judėjo
Krokuvos gyventojų procesija
Gyvenimas žygiavo ramiai,
apskritai gan patenkintas savimi
Kuklūs žmonės vedėsi už pavadėlio
pinčerius, mišrūnus; daugiausia mažus šunyčius
O šalia jų strazdai kaip modeliai ant podiumo
puikavosi savo grožiu
Juk buvo gegužė, ta garsioji gegužė
Mėnuo didžiausių pažadų,
kurių vėliau niekas nesilaiko

 


Eglūnas

Eglūnas8 yra švelnus, jo lapeliai šviesiai žali.
Mėgsta druską ir šilumą, bet auga ir šiauriniuose kraštuose
Ten jis yra emigrantas, labai ramus
Jam reikia saulės, vėjo ir nakties
Kai žydi, kai kurie praeiviai gatvėje
sustoja ir įsižiūri


7 Adamas Ważykas – XX a. lenkų rašytojas. Avangardizmo poezijos atstovas.
8 Eglūnas (lot. Tamarix) – eglūninių (Tamaricaceae) šeimos augalų gentis. Jai priklauso apie 50–60 rūšių, augančių sausringuose Eurazijos ir Afrikos regionuose.

 


Gerbiamieji diktatoriai

Nežiūrėkit kaip vilkas į žmogų
Tadeuszas Różewiczius

Gerbiamieji diktatoriai, įdomu, kas jums
taip patinka mūsų pasaulyje,
kad visai nenorite pasitraukti.
Ar jums patinka filmai apie serijinius žudikus?
Kakava? Šunys ar katės? Gyvatės ar vabzdžiai?
Tiesa, jūsų limuzinas yra juodžiausias,
ir pokalbiai nutrūksta, kai praeinate pro šalį,
tai akivaizdu, niekas nedrįsta tuo abejoti,
niekas negali to iš jūsų atimti.
Bet taip pat niekas nemato jūsų ketvirtą valandą ryto.
O taipogi – ar sapnai jums paklūsta?
Ar veidrodžiai yra jūsų draugai?
Ar apskritai turite draugų?
Kaip spindi jūsų sąžinė per saulėlydį?
Ir dar – ar prisimenate, kad Mocartas
stiprindavosi prie tarnų stalo?

 


Pagalba

Krokuvos Plantų parke senas vyras
tauriu veidu laikė kortelę su užrašu
„Esu dramatiškoje situacijoje“.

Kai paskambinau bandydamas ieškoti pagalbos,
išgirdau, kad jis iš tikrųjų turėtų gauti baudą
(nebeprisimenu, dėl kurio straipsnio).

O BBC šiandien skelbia nuotrauką
besišypsančio lapino, nužudžiusio kitą lapiną.
Pasirodo, lapių kraujas irgi raudonas.

Nežinau, ką daryti. Čarlis mirė.
Poezija nėra labai populiari,
(mažai paspaudimų), o vienas dantistas

draugiškai paklausė manęs, kai sėdėjau (gulėjau)
baltame giliame krėsle: kodėl
ponas nenori verčiau rašyti tekstų dainoms?

 


Čia yra mūsų namai

Muzika, įkalinta plokštelėse,
daug neperskaitytų knygų,
aitrus uogienių kvapas –
čia yra mūsų namai, išties,
nėra kuo pasigirti svečiams
iš geresnio pasaulio (jei toks egzistuotų).

Mūsų namuose yra daug ironijos
ir entuziazmo atomų.
Kambariuose rūko atminties paminklai.
O netoliese, priemiestyje,
virš rožinio ugniakuro
šildosi šiurkščias rankas žudikai,
laukiantys progos.

Tadas Žvirinskis. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 3 / Jei sapnuoji, kad skrendi
Tave velnias nešioja:

Ramutė Dragenytė. Kai kažkas ne taip

2025 m. Nr. 4 / Tadas Žvirinskis. Zombis Lozorius. – Vilnius: Hubris, 2025. – 126 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Tadas Žvirinskis. Metai. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 3 / Ir lapkritis apnuogina šį slėnį,
Kuris per vasarą šešėliuos slėpės –

Ramutė Dragenytė. Poetinis soliariumas

2023 m. Nr. 5–6 / Tadas Žvirinskis. Sonetariumas. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2022. – 81 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Tadas Žvirinskis. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 11 / Pusiaunaktis artėja. Tyla mano miestas.
Alsavimas gaižus kaitros apslopo jau.
Vienišiai lovose vėl bando susiriesti

Adam Zagajewski. Apie Josifą Brodskį, chaotiškai

2021 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Drįstu manyti, kad ši Adamo Zagajewskio (1945–2021) esė ypatinga. Ypatinga todėl, kad, ko gero, yra viena paskutiniųjų, o gal ir paskutinė, prieinama lietuvių skaitytojui.

Kristina Bačiulienė. Drąsa būti, nepaisant nieko

2021 m. Nr. 7 / Tadas Žvirinskis. Manuscriptum discipuli, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika. – Vilnius: Slinktys, 2021. – 195 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Tadas Žvirinskis. Iš meilės išminčiai ir humanizmui

2021 m. Nr. 7 / In memoriam. Andrius Konickis 1956 03 14–2021 06 03 / Bet kokį pasakojimą, net ir liūdną, derėtų pradėti nuo įžangos. Ji būtų iš mano feisbuko paskyros pranešimo, publikuoto šių metų birželio 4 dieną…

Tadas Žvirinskis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Ryte pažadina ne vyturio giesmė, / O keiksmas rusiškas – net susigūžtu, / Ir pabandyki šitos vietos nemylėt, / Jei čia užaugai ir išmokai muštis.

Adam Zagajewski. Apie gyvenimą laisvėje

2019 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Kaip gerai žinome, po karo tas didysis poetas be didelio charakterio įsirašė į naujosios valdžios šalininkų stovyklą. Iš teisybės, kartkartėmis, kai paaštrėdavo klasių kova, patirdavo jos persekiojimų…

Adam Zagajewski. Poezija kelia baltą vėliavą

2019 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Gyvename ironijos amžiuje, o reikia ekstazės akto. Eilėraščio rašymas šiandien – jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui.

Ramutė Dragenytė. Įstabiai lengva knyga

2018 m. Nr. 4 / Tadas Žvirinskis. Sunki knyga: poezo užrašai. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 95 p.

Joy Harjo. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 12

Iš anglų k. vertė Eglė Elena Murauskaitė

Joy Harjo (Džoi Hardžo, g. 1951) – amerikiečių poetė, rašytoja, muzikantė, dramaturgė. Priklauso JAV Muscogee Creek genčiai ir yra pirmoji autochtonė autorė, apdovanota JAV poezijos laureatės titulu. Eilėraščių knygoje „Poetė karė: atsiminimai“ („Poet Warrior: A Memoir“, 2021) ji supina asmenines ir genties patirčių refleksijas, perteikia kultūriškai ir kokybiškai kitokią pasaulio matymo prizmę.

 

Prausiu motinos kūną

Motinai mirus, negalėjau nuprausti jos kūno.
Mintyse sugrįžtu pasirūpinti ja.
Taip susitaikau su tuo, kas neužbaigta.
Grįžtu ir atveriu duris.
Įžengiu atlikti ritualo. Atlikti, ką seniai privalėjau,
atitaisyti, kas būtina, kad mano dvasia galėtų gyventi toliau,
kad vaikai ir anūkai nepakliūtų į
nesuvokiamo sielvarto mazgą.

Susirandu baltą emaliuotą puodą, kuriame ji mus maudydavo,
kai buvom dar kūdikiai.
Atsuku čiaupą ir laikau ranką po vandeniu,
kol jis sušyla, temperatūra tinkama kūdikiui prausti.
Rankšluosčių krūvoje susirandu švarų.
Vaikystėje ji nieko neturėjo.
Suaugusi pasirūpino, kad turėtų visko,
susikūrė gyvenimą pati.
Jos spintose pilna gražių suknelių,
tiek daug, kad nespėjo visų panešioti.
Jas pirko mergaitė, kasdien į mokyklą eidavusi su ta pačia suknele iš miltų maišo,
kurią skalbė kiekvieną vakarą
ir padžiaudavo prie malkomis kūrenamos krosnies.

Nuo kriauklės krašto paimu muilo gabalėlį,
tuo pačiu muilu ji vakar prausėsi veidą.
Ar žvelgdama į veidrodį žinojo, kad čia jos paskutinis saulėtekis?
Patraukiu tablečių buteliukus, laikrodį-radiją ant stalelio prie lovos,
rašiklį, pasidedu puodą. Apkloju ją antklode,
kad nesušaltų ir išsaugotų orumą.

Pradedu nuo veido. Jis neraukšlėtas, nors tik du mėnesiai beliko
iki jos aštuoniasdešimto gimtadienio. Ji garsėjo grožiu,
jaunystėje matėsi jos čerokių kilmė,
perduodama per jos mamos ir mamos mamos liniją
nuo pat laiko ištakų.
Mama turėjo geležinį puodą, duotą čerokės mamos,
kurios mama jai jį perdavė – buvo gavusi iš amerikiečių valdžios
Ašarų Take.

Ji jame augino gėles.

Plaudama motinai veidą sakau jai,
kokia ji graži, kokia drąsi, jos drąsa ir grožis
gyvena anūkuose. Jos veidas atsipalaidavęs, ramus.
Jos žemiškosios atminties kūnas dar neiškeliavo,
bet kai kitą dieną pamatysiu ją karste
laidojimo namuose, bus iškeliavęs.
Kur jis keliauja?
Jis sunkesnis nei pakilusi ir nuplasnojusi dvasia.
Ketinu aplankyti vietas, kurias šis kūnas mėgo, ir atsisveikinti.
Sudie namai, į kuriuos parsivežiau kūdikius, ji gieda.
Sudie June’s barui, kur buvau shuffleboard čempionė.

Aš dar negaliu tarti sudie.
Aš niekad netarsiu sudie.

Pakeliu vieną ir kitą ranką nuplauti. Ant pirštų tebėra mėgstami žiedai.
Ji mėgo savo kūną, puošė jį spindinčiais papuošalais,
kremais ir makiažu.
Atsargiai elgiuosi su tuo nudegimo randu,
gautu, kai ji dirbo žiauriam bosui,
jis liepė jai šveisti gruzdintuvę.
Ji paprieštaravo, kad toji dar karšta, ir stipriai nusidegino.
Tas randas man visad priminė ją parėjusią
po ilgos pamainos restorane,
su uniforma, permirkusia prakaitu, ryžtingą ir išsekusią.
Kartą ji grįžo namo, o aš stipriai karščiavau.
Ji išsitraukė tą patį puodą, kuriame dabar mirkau rankšluostį,
ir pripylė alkoholio aptrynimui, karščiui numušti.
Ji švelniai mane trina, pasakoja, kad jos draugė Čiunki
vėl paliko vyrą, kad žinanti, jog buvusi jos viršininkė,
maloni sena žydė,
serga vėžiu. Nežino, iš kur žino;
tiesiog žino.
Ji nepasakoja man viso šito –
randu tai jos paliktame dienoraštyje,
kuris pilnas žinučių man,
skirtų rasti, kai jos nebebus.

Prausiu jos kaklą, pakeliu antklodę ir pereinu prie širdies.
Dėkoju jos kūnui už tai, kad nešė mus per sudėtingą istoriją,
per mano tėvo ir antrojo vyro žiaurumą.
Visa ta istorija ten, jos kūne, prausiu ją ruošdama
grąžinti žemei, grąžinti žemei ir visas istorijas.
Prausiant mano kūno atmintis sukyla.
Prisimenu, kaip nešiojau du savo vaikus, sūpavau,
maitinau juos savo kūnu.
Kaip tame kūne suvokiau save, mylimą kaip ir Žemė.

Nukloju motinos kojas.
Prisimenu varikozės išvagotas kojas, venas lyg sraunias upes,
kai mama grįždavo po ilgos pamainos, praleistos stovint ir gaminant.
Jos nešė daugiau, nei moteris turėtų.
Moteris turėtų būti gerbiama kaip karalienė,
mes tradiciškai moterims rodydavome tiek pagarbos,
sako mano krykų genties vyras.
Cha, juokiuosi, ir klausiu jo, „tai kodėl negamini man vakarienės?“
Plaunu ir glostau pėdas.
Dabar galėsi pailsėti, sakau mamai,
nors žinau, kad ilsėtis mama nelinkusi.
Apkloju ją.
Paskutinį kartą išgręžiu rankšluostį ir pakabinu ant puodo krašto.
Sušukuoju mamai plaukus, pabučiuoju į kaktą.

Prašau kelionės palydovų saugiai ir tvirtai ją lydėti.
Prašau angelų, kuriuos ji mylėjo ir su kuriais dažnai kalbėdavosi,
parvesti ją namo, tik pirma dar surasiu jos mėgstamus kvepalus.
Tada tyliai padainuoju jos mėgstamiausią dainą.
Nežinau pavadinimo, tik kelias eilutes,
tai viena tų senų paprastų dainų apie sudaužytą širdį,
kur laimės akimirka
prabėga greit –

ir tuomet ją paleidžiu.

 


Žemėlapis ateisiančiam pasauliui

Paskutinėmis ketvirtojo pasaulio dienomis norėjau sukurti žemėlapį
tiems, kurie lips per skylę danguje.

Vieninteliai mano įrankiai buvo troškimai žmonių,
išnyrančių iš žudynių laukų, miegamųjų ir virtuvių.

Nes siela – klajoklė su daugeliu rankų ir kojų.

Žemėlapis turi būt smėly nupieštas, negalima perskaityt jo įprastoje šviesoje.

Privalo jis ugnį nunešti į kitą gentinį miestą, kad būtų dvasia vėl atnaujinta.

Legendoje instrukcijos, pateiktos vietinės žemės kalba,
kaip mes pamiršome dovaną,
lyg būtume ne joje, ne iš jos.

Pastebėk, kaip daugėja prekybos centrų,
pinigų altorių.
Jie puikiai atspindi klystkelį tolyn nuo malonės.

Pasižymėk mūsų užmaršumo paklydimus; rūką,
pagrobiantį mūsų vaikus, kol mes miegam.

Įtūžio gėlės pražysta depresijos gniaužtuos.
Gimsta pabaisos iš branduolinio amžiaus gelmių.

Pelenais virtę medžiai pamoja sudiev visiems atsisveikinimams
ir, rodos, žemėlapis dingsta.

Nebepažįstame paukščių,
nebemokam prakalbinti jų tikraisiais vardais.

Buvo laikas, kai viską žinojom šioj gausingojo pažado žemėj.

Tai, ką sakau, juk tiesa, perspėjimas aiškiai įspaustas
į žemėlapį. Mūs užmaršumas mus seka, velkas žeme
paskui mus, palikdamas šliūžę iš vystyklų vienkartinių,
adatų, kraujo, veltui pralieto.

Netobulas šis žemėlapis, mano mažoji, bet jo tau užtekti turės.

Tau įėjimas – tai jūra iš motinos kraujo
ir tėvo mažosios mirties,
kai jis trokšta pažinti save kitame žmoguje.

Išėjimo nėra.

Žemėlapį galima skaityt per žarnyno sienelę –
spiralė tai kelio žinių.

Tu keliausi per mirties membraną, užuosi gaminamą maistą
stovykloje, kur mūsų giminės ruošiasi šventei,
kepa šviežią elnieną ir verda kukurūzų sriubą, iš Paukščių Tako.

Jie niekad juk mūs nepaliko; mes tiktai pametėm juos dėl mokslo.

Ir kai kitąkart tu įkvėpsi, mums einant į penktą pasaulį,
nebus niekur X, vadovėlio su žodžiais, kurį pasiimti galėtum.

Tau teks naviguot pagal motinos balsą,
atnaujint jos giedamą giesmę.

Ir šviežia drąsa padvelkia planetos.

Apšviečia žemėlapį, istorijos krauju išrašytą, žemėlapį,
kurį savo intencijoj rasi
per saulių kalbą.

Išlindusi tu pastebėki pėdsakus, kur pabaisas nukovė,
kur ėjo jie į dirbtinai apšviestus miestus
nužudyti to, kas mus žudė.

Tu pamatysi uolas. Tai širdis, su kopėčiomis.

Pasveikint tavęs baltas elnias ateis, kai paskutinis žmogus
išlips iš naikinimo liūno.

Niekad nebuvome mes tobuli.

Ir vis dėlto mūsų kelionė kartu šia žeme tobula,
kadaise ji juk buvo žvaigždė
ir darė klaidas tas pačias kaip ir žmonės.

Galime jas pakartoti, ji tarė.

Svarbiausia ieškant kelio: čia nėra pabaigos nei pradžios.

Žemėlapį savo sukurti turi.

 


* * *

Mergaitė karė, nutūpus ant krašto dangaus,
Apžvelgia žaliai melsvą žydrynę sodo
Vandenyno ir žemės.
Iš ten girdi vėjus,
Kylančius iš savo gimtinių.
Ji girdi, kur prasideda garsas.

Vėjai neša mylimųjų šnabždesius
Žemėje į mergaitės karės ausis –

Jis aukštas gražuolis, jautrumas jo
Protėvių meilės siūlais apsiūtas.
Jis iš genties tų vadų, kurių širdys nuolankios
Vedė per didžiausius sunkumus.
Jis vanduo.

Palinkus prie jo peties, tamsusis jos auksas plaukų
Lyg aureolė apšviečia jos grožį.
Ji kuria ir gieda giesmes, kurios pakviečia
Visa, ko reikia, į jos rankas.
Jos širdyje buvo vietos viskam, kas auga.
Ir sukosi ji prie krosnies lengvai.
Ji ugnis.

Pasidalinkime visu tuo su vaiku, jie šnabždėjos.

Taryba apvilko mergaitės karės dvasią kelionei
Į šią sakmę, kad pokytį neštų.
Įdėjo žemėlapį jai į širdį.
Tu pamirši, – jai sakė.
Kai kreipsies pagalbos, mus rasi
Tyloje
Žemės sodo.

Nes tu mergaitė karė, tu pasirinkai
Daugybės išbandymų kelią. Tu išmoksi rinktis
Teisingai daug kartų prastai pasirinkus.
Tie, kuriuos myli labiausiai, paliks tave.
Tu save rasi ir vėl.

Ji įkvėpė, ir…

 


* * *

Poetė karė rado darbą Los Andžele.
Gyveno ties Holivudo ženklu, it įdagu miesto.
Aplink buvo riestainio formos namai.
Spindesys, spindintis stiklas sudužęs ir nevilties pinigai –
apelsinų žiedai tiktai saldino orą.
Ji dirbo kartu su istorijų kare.
Jos buvo lyg dvynės –
ji mėgo kalbėtis apie dievus.
Tais permainų laikais aplinkui tykojo daugybė pavojų,
bet argi ne kaip tik tada nutinka šis tas ypatinga?
Gimsta milžinai, pabaisa bet kada gali kurį nors žmogų praryti.

Vieną dieną jos pamatė, kaip keičiasi pasauliai.
Su švelniais palaiminimais jos bėgo į gatves.
Nešėsi aštrias strėles
ir susvetimėjusių tėvų pažadus.
Studijavo, dirbo gamykloj,
išmoko nusipirkti viską, ko reikia.
Jos pamiršo pabaisos kvapą ir perspėjančius ženklus,
pamiršo, ko išvis leidosi į kelionę.

Saulė jų saugoti atkeliavo per visą šį kraštą.
Dauguma žmonių kvėpuoja ir miršta nesuvokę, kad kvėpuoja planetomis.
Lengva pamesti kelią, sunku matyti daugiau
nei šie odos namai, kuriuose keliaujam per žemę.

Žmones sukūrė per klaidą.
Kažkas nusijuokė ir štai mes jau šliaužiojame čia.
Tokia dramos pradžia;
mus užkabino.
Kokia sudėtinga dilema,
kaip pasiekti žvaigždes slystant baime alsuojančiu greitkeliu

Vieną naktį jos įsižiūrėjo į tamsoje žėrinčias užuominas,
norėdamos ką nors prikelti spindesiui giesme,
manydamos, kad jas kažkas pamiršo.
Miesto sūkury pabaisa jas rado,
grakščiai tipenančias be savo strėlių.
Du jauni vaikinai, galėję būti jų broliais.
Sučiupo jas ir pagrasino nužudyti.

Jos norėjo nukauti pabaisą,
kad nesunaikintų žemės,
kad neištrintų žmonių sapnų įprastame pasaulyje.
Susidūrusios su smurto grėsme, jos vaikinams atidavė pinigus.
Jie irgi norėjo meilės, tik nemokėjo prašyti.

Istorijos dvasia suuodė pavojų.
Nusileido nuo debesies,
nes per toli jau viskas nuėjo.
Įpūtė gyvybės viskam aplinkui.
Vaikinai bėgo nuostabiai gražiai.
Jos sekė.

Žmones sukūrė per klaidą.
Kažkas nusijuokė ir štai mes jau šliaužiojame čia.
Tokia dramos pradžia;
mus užkabino.
Kokia sudėtinga dilema,
kaip pasiekti žvaigždes slystant baime alsuojančiu greitkeliu

Versta iš: Joy Harjo. POET WARRIOR: A MEMOIR. W. W. Norton & Company, 2021.

Eglė Elena Murauskaitė. Rudenio giesmės. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 12 / neriu tarp saulės rašmenų
chrizantemų krūmas moja gedulo nosinėm
nuo kaimynų tvoros
priskinu mylimai puokštę

Eglė Elena Murauskaitė. Iškvėpimai. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Eglė Elena Murauskaitė (g. 1986) yra Merilando universiteto vyriausioji mokslininkė, saugumo ekspertė, keturių monografijų ir daugybės akademinių straipsnių autorė, daugiau nei penkiolika metų tyrinėjanti…

Margaret Atwood. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 11 

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Margaret Atwood (g. 1939) – daugybę prestižinių literatūros apdovanojimų (tarp jų – dukart Bookerio premiją) pelniusi Kanados rašytoja – prozininkė ir poetė, literatūros kritikė. Išleidusi keliolika poezijos knygų, keliolika romanų (pastaruoju metu, matyt, garsiausi jų būtų „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid’s Tale“) ir „Liudijimai“ („The Testaments“), pasirodę ir lietuviškai), daugybę literatūros kritikos, socialinės kritikos knygų, apsakymų rinkinių, knygų vaikams. Čia pateikiami eilėraščiai versti iš autorės poezijos knygos „Širdingai“ („Dearly“, 2020) ir (eil. „Paskutinysis racionalus žmogus“) iš rinkinio „Durys“ („The Door“, 2007).

 


Šešėlis

Kažkas trokšta tavo kūno.

Ir ką?
Kaulyk, skolinkis, pirk arba vok?
Į kanalizaciją ar ant pjedestalo?
Taip jau yra su tais kūnais,
kurių kas nors trokšta.

Kiek, tavo manymu, jis vertas?
Rožės, deimanto,
viso milijono, pokšto, taurės gėrimo?
Įsikalbėjimo, kad tam kažkam patinki?

Galėtum jį dovanoti, šį kūną,
juk esi tokia dosni,
arba tiesiog atsiriboti ir tegu jį sau turisi –
ką čia supaisysi.

Palinkėk atsisveikindama jam geros kloties,
tam kūnui, kuris kadaise buvo tavo.
Jis jau skuba savais keliais,
visas kailiniuotas, jis šoka,
o gal baigia nukraujuoti pievelėj.

Šiaip ar taip, jis tau nereikalingas.
Pritraukdavo per daug dėmesio.
Kur kas geriau vien su šešėliu.

Kažkas trokšta tavo šešėlio.

 


Paskutinysis racionalus žmogus

Kaligulos valdymo laikotarpiu

Paskutinysis racionalus žmogus sėdasi į savo senąją vietą Senate.
Nė nežino, kodėl jis vis dar čia.
Jau turėtų būti įtrauktas jei ne į vieną, tai į kitą sąrašą.
Pernai tokių kaip jis buvo gerokai daugiau,
bet juos vieną po kito išskabė.
Jis kasdien prausias, kvėpuoja iš lėto,
prisilaiko stoicizmo doktrinų.
Tik netek ramybės, – primena sau, –
ir neteksi visko.
Vis dėlto jėgos pamažu apleidžia.
Pastangos nė neprasižioti jį sekina.
Kiti, išsidabinę prabangiais apdarais,
atsargiai dar pašmaikštauja, bet tik kai kuriomis temomis,
o šių vis mąžta. Darosi pavojinga
postringauti net apie orą, o ir apie saulę,
mat Imperatorius tvirtina orą valdąs,
o pats esąs saulė.
Štai jis ateina su palyda –
čiauškančiais tarnais, kurie net dreba iš prielankumo,
apsikarstęs auksu, švytintis it neskoningas kovos vežimaitis:
ką tik grįžo po dar vieno savojo triumfo.
Šypsodamasis iškelia žėrintį pirštą:
ant grindų beregint sukraunama galybė krepšių su geldelėm,
vísa aplink pradvista negyvais moliuskais.
Pažvelkite, – taria Imperatorius, – tai lobis!
Pasitelkęs savo aukščiausiąją dievišką galią
aš sutriuškinau Jūrų Valdovą!
Jo akys piktavališkai blizga
tarsi bepročio, kuris meluoja
ir tai žino, bet tik ir laukia, kad kas jam paprieštarautų.
Visi džiūgauja. Paskutinysis racionalus žmogus
taip pat prisiverčia džiūgauti.

Imperatoriaus žvilgsnis pragręžia skylę
šūksnių drebinamam ore tiesiai prie jo.?
Netrukus atvedamas Imperatoriaus žirgas,
apipintas gėlių vainikais it kokia pilvo šokėja.
Skelbiu jį senatoriumi!
užsuokia Imperatorius. – Pasveikinkit savo naująjį brolį!
Paskutinysis racionalus žmogus nevalingai pakyla.
Prasižiojęs jau regi raustantį vonios vandenį,
savo perpjautus riešus,
išgrobtus namus, nukirsdintus sūnus.
Tai tik žirgas, – prataria jis.
Šie žodžiai beviltiškai
karo ore it jau nugalėto, plėšikų perimto
miesto vėliavos.
Ir kaipgi dar galima tvirtinti, – svarsto paskutinysis
racionalus žmogus, – kad ši vieta tebeegzistuoja?
Jam aplink galvą tartum ledo nimbas
susikristalizuoja tyla.
Jis tiesiog stovi.
Niekas į jį nežiūri, tik Imperatorius,
kuris jam šypsos, ir toji šypsena
atsiduoda kažin kuo panašiu veik į gailestį.

 


Trumpi eskizai apie vilkus

I

Skausmą kenčiąs vilkas
nieko neprisileidžia.
Į jį dantis suleido jo pietūs.
Kiek apsiskaičiavo,
o dabar visa tai taps katastrofa.

Su ta sumaitota letena toli nenukeliausi:
nėr daktarų tarp vilkų


II

Vilkai būna mandagūs iki tam tikros ribos.
Privalu stebėti jų ausis.
Jei palinkusios į priekį – jie pasiruošę išklausyti.
Jei pakreiptos atgal – tu jiems jau nusibodai.


III

Tūnok tamsoj. Laikykis tyliai.
Nedek cigaretės
ir slėpk tą tepalą nuo mašalų.

Čia tau ne greitųjų pasimatymų vieta.
Ne zoologijos sodas.
Tu nori pamatyti vilką,
kitaip pareikalausi grąžinti pinigus,
bet vilkas nenori matyti tavęs.

 

IV

Košmaruose vilkai regi automobilius,
ilgas adatas, geležinius antsnukius,
ankštus narvus su tvirtomis grotomis,
padarus, dvokiančius kaip tu.

Kita vertus, vilkus lanko ir laimingi sapnai:
apie begalinę taigą,
apie po akmenimis išsiraustas irštvas,
apie apraišusius ir kvailus šiaurinius elnius,
jų švelnius kaulelius.

 


Nematomas žmogus

Piešiant komiksų knygas kildavo problema:
kaip nupiešti nematomą žmogų.
Ją padėdavo išspręsti punktyrinė linija,
kurios niekas, išskyrus mus, negebėdavo įžvelgti,

mus, priplojusius nosis prie popieriaus –
tojo nematomo stiklo tarp mūsų ir tosios vietos,
kurioje egzistuoja nematomas žmogus.

Štai kas manęs laukia:
nematomas žmogus,
apibrėžtas punktyrine linija:

tuštumos pavidalas,
sėdintis priešais mane
tavo vietoj prie stalo,
kaip visad valgantis skrebučius su kiaušiniene,
arba žengiantis pirmyn keliuku:
tik čežantys nukritę lapai,
tik šioks toks sutankėjusio oro šuoras.

Tai tu ateityje,
mes abu tai žinom.
Tu būsi čia, bet ne čia –
raumenų atmintis, it kabinant skrybėlę
ant kabliuko, kurio jau nebėra.

Margaret Atwood. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Margaret Atwood (g. 1939) – daugybę prestižinių literatūros apdovanojimų (tarp jų – dukart Bookerio premiją) pelniusi Kanados rašytoja – prozininkė ir poetė, literatūros kritikė.

Margaret Atwood. Apie laiką ir amžinybę

2019 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė / Šis pokalbis buvo publikuotas Ajovos universiteto (JAV) literatūros studijų žurnale, įrašytas 1985 m., kai M. Atwood lankėsi universiteto organizuojamose kūrybinio rašymo dirbtuvėse.

Anna Piwkowska. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 10 

Iš lenkų k. vertė Jūratė Petronienė

Anna Piwkowska – šiuolaikinė lenkų poetė, eseistė, prozininkė. Išleido keliolika poezijos rinkinių (naujausias rinkinys „Furtianie“ įvertintas C. K. Norwido premija), parašė poetinės prozos knygą apie Georgą Traklį – „Pačiūžos pėdsakas“, esė rinkinius „Achmatova, arba Rusija“, „Prakeiktoji. Marinos Cvetajevos poezija ir meilė“, romaną jaunimui „Frančeska“ (2016 m. išleistas ir lietuviškai, vertė Kazys Uscila) ir kt. Apdovanota įvairiomis premijomis, tarp jų – prestižinėmis Georgo Traklio, Lenkijos IBBY skyriaus premijomis. Gyvena Varšuvoje.
Poetės kūryba itin vertinama dėl talpaus poetinio žodžio, sujungiančio plačius kultūrinius kontekstus su atidžiu žvilgsniu į kasdienybę. Jos eilėraščiai versti į daugelį kalbų.
Lietuvių skaitytojui svarbios ir autorės šaknys, siekiančios Lietuvą – ši tema aktualizuojama ir A. Piwkowskos poezijoje. Šiemet poetė viešėjo festivalyje „Poezijos pavasaris“.
Šioje publikacijoje pateikiami eilėraščiai iš 1990–2015 m. kūrybą aprėpiančios rinktinės „Nieboruvo sala“ (2016). Publikaciją remia Lenkijos institutas Vilniuje.

 

Mano sese, Ismene

Atvažiavau traukiniu iš Šiaurės,
pažinojau miestą kaip penkis pirštus,
šeimoje nebebuvo gyvų,
o netikrų prisikėlimų buvome patyrę tiek,
kad sugrįžimu iš požemių nebetikėjome.

Iš metro išėjau į šviesią gatvę,
ankstyva žaluma spindintys medžiai,
ir žiemos paslėpti hiacintai
nedrąsiai žvelgė iš po žemių,
violetiniai, rožiniai ir drėgni.
Mūsų namas stovėjo, aukštas kaip laivas.
Skambėjo varpai, kažikur skubėjo žmonės,
tavo virtuvėj ant stalo gulėjo
purpuriniai, apvalūs ir lygūs
kiaušiniai. Vaikai kalbėjo: Velykos.

Iš kur atsiradau, sugrįžau, iš kur atėjau?
Ir vėl iš kelionės, ir vėl su lietpalčiu, tu spalvota
suknele kaip visad iš virtuvės
sakai man: Išganytojas prisikėlė.
Ir vėl tu teisi, mažoji Ismene,
tu tikėjai kasdienybe ir stebuklais,
indų žvilgesiu ir kvapu krakmolo,
o aš stotyse ir oro uosto skuboj,
kur tavęs išsižadėjau, tikros sesės.

Ko po šitiek amžių ieškau tavo namuos?
Siūlo galo, atvyniok jį, padėk,
tai juo siuvinėta tavo suknelė.

Nieboruvas, 2007 Didžioji savaitė

 


Voras

O mirti – tai visai kas kita, nei kas galėjo nujausti,
Tai daug geriau. (Walt Whitman)

Kaip ir visi vaikai bijojau vorų.
Kai ropodavo siena, Ji stovėdavo už lango,
arba girgždėdavo po grindų lentomis.
Neturėjo vardo, veido nei balso.
Laikui bėgant ėmiau net įtarti,
kad neturi lyties, o tas gąsdinantis kūnas
ne jos, o mano pačios.
Pamiršusi naktines baimes rytą išvyniojau
ilgą, tvirčiausią šviesių vasaros dienų siūlą.
Visą popietę žiūrėjau į aukso
miglą virš pievos, žalio vynuogyno,
šėriau kumeliukus, kutenau apvalius,
nupenėtus šunyčių pilvus, nusėtus strazdanom.
Baigiantis dienai kritau į tvenkinį
ir džiovinausi sijoną žolėje triskart.
Galiausiai nubėgau į sodą. Vanilinės kriaušės
buvo minkštos, sultingos, sunokusios ir saldžios.
Bet pastebėjau: ten buvo ir ji, stovėjo sode.
O gal tai jis? Neturėjo vardo, buvo lieknas,
priminė vorą, nemetė šešėlio,
o tada mane apėmė baimė, stipresnė nei naktį,
kai užsimovęs pilką beretę užgrojo būgnu,
tą siaubingą tadada-dam. Tarsi mane šauktų,
kviestų tyliu beldimu. Niekas jo negirdėjo.
Su ašarom bėgau pas mamą, sakiau: suprantu, taip, suprantu,
išnyks pasaulis, visus mirtis pasiglemš.
Bet mudvi juk nemirtingos.
Tiesa? Tu juk ką nors sugalvosi, patarsi, kaip nors sustabdysi?
O šiandien? Turiu su tavim atsisveikinti, tave palikti, prarasti?

Kreta, 2007 liepa

 


Tai vyko Odesoje

Kaitra išguldė šunis ant
šaligatvių. Vėjas į akis nešė smėlį.
Degė vyzdžiai. Sukosi
šypsenos. Ant
šaligatvių pūpsojo
vaisių krūvos. Melionų sultys
tiško ant mūsų odos ir rūbų.
Baltus iškrakmolytus sijonus
reikėdavo skalbti vakarais.
Pūtė vėjas iš stepės. Visi katinai
ieškojo rūsių ar bent skylių vartuose.
Saksofonas grojo vis tą patį
motyvą. Kažkas pardavinėjo
iguanas, gyvates, krokodilus.
– Keturios grivinos, – šaukė iš minios.
Pavargęs, paskendęs smoge
miestas išėjo iš proto.
Tvoskė dulkėmis ir apkartusiu
aliejumi. Kaitra tirpdė šaligatvį.
Ir mūsų pirštai susitiko,
nors jau savaitę tylėjom.
Naktis maišėsi su aušra,
diena barstė pipirus, svilino akis,
akimirką grūmėsi būtis su nebūtimi,
ir diena nugalėjo, žydėjo šlaitai.
Girgždėjo žemės ašies svertai,
rytas kaipmat užgesino gaisrą,
o nepažįstamas atoslūgis mums
atnešė medūzų, perlų, į gelmę, į jūrą.

Odesa, 2002 rugpjūtis

 


Senos moterys

Senos moterys bejėgės ir gražios,
ausyse jų perlai, akyse safyrai,
pablukusiose nuo ašarų, o gal nuskalbtose,
jų švytinčiuose vyzdžiuose skausmo oniksas,
jų lūpdažio karminas žėri tame sąvartyne,
kur tarp šiukšlių prašmatnūs blizgučiai.

Senos moterys gerai pamena,
avis, kalnelius, pievas ir sukneles,
numestas į žolę, savo nuogumą upelyje,
tvirtus aulinukus nunešiotais padais,
kai takeliai jas vedė vis aukštyn.

Senos moterys sustingo kaip gintare
pelkių laumžirgiai ar du drugeliai,
o pro langus ir vėl mato
mirgant miestą: tai jie stovi liepsnose,
liekni, munduruoti, istorijos blyksnyje,
o jų suknelės plazda, kaukši aulinukai,
jaunos moterys, jaunos nuotakos.

Senos moterys gerai pamena
valandų valandas eilėse ant sniego
dėl duonos, dėl žodžio svetimoms Kūčioms.
O dabar bejėgės ir trapios
sėdi purpuriniuose, paauksuotuose krėsluose,
joms neša aukso žiedus ant atlaso,
puikius medalius, garbės raštus.
Brangios moterys, išgyvenusios našlės.

Senos moterys gerai pamena:
vilkai išėjo, vilkai ir vėl atėjo.
Senos moterys kėlėsi, plovė, išėjo.

Varšuva, 2013 kovas

 


Tai, ką pametame

Pasaulis paglostytas vienu pirštu. Galiuku.
Lieka rožinės aušros pudros pėdsakas,
rusvos vasaros vakarų apnašos,
skirtingos odos faktūros.
Žinome tik kelių medžių pavadinimus:
ąžuolas, topolis, klevas, akacija, liepa. Šiuos atskiriame.
Ir dar pilkus bukus, rudenį paraustančius.
Ir tuos, kur toli: pinijas, magnolijas, apelsinmedžius.
Lauramedį. Taip, tai lauro lapai. Bukmedžių kvapą.
Tulželes ir nykštukus, kikilius, alksninukus ir kuosas.
Neatskiriamus savo juodais taškeliais,
smėliniu sparnų pamušalu ir purpurinėm plunksnom.
Gal tai didžiausia nuodėmė – būti ir
nemokėti įvardinti to, kas sukurta ir pavadinta.
Ką dar žinome? Apie vienaragį, kuris galbūt egzistavo.
Pažįstame išsipildžiusią meilę ir neišsipildžiusią.
Slaptus pasimatymus, praloštus pinigus,
sugriautus planus, prarastas viltis.
Taip pat skiriame marmuro spalvas:
terakotos, rožinę, tamsiai raudoną, gyslotą kolonų žalumą.
Ir dar kvapus. Esam matę keletą rūmų ir bažnyčių.
Mozaikines grindis, kur ilgakojė Kora
žaidžia tarp lelijų ir uždraustųjų narcizų,
o jautis galingų raumenų šokio žingsniu pagrobia Europą.
Ir raižytas, paauksuotas lubas, ištapytas visomis pasaulio istorijomis.
Nimfas satyrų glėbiuose, ifigenijas, išduotas tėvų,
elektras, šnabždančias Orestui keršto žodžius.
Atpažįstame kelis Magdalenos veidus:
tą pavargusį, su žalia skara, virš knygos,
tą riesta nosimi, išsidraikiusiais plaukais,
ir tą su balta, nepridengta krūtimi, tarsi ne iš šio pasaulio,
abejingą pašaipiam juokui ir vulgariems gestams.
Matėme ir Ašerių namų nelaimę,
ir tos, mieliausiosios iš Budenbrokų giminės, raudonus plaukus,
išgyvenome bent kelias mirtis Venecijoje.
Ir amžinai apie pasaulį nežinosime nieko.
Tarsi vaikas, kuris norėjo pažinti,
bet tik prilietė liepsną, tarsi drugys,
neišmokęs šviesos dėsnio.

Roma, 2014 liepa

 


Ruduo

Surūdijęs rožių krūmas, apšerkšnijęs blyškiai rausvų
žiedlapių aitrumas, pirmasis rudens garsas.
Senoje malkinėje dviratis, koridoriuje drėgni lietpalčiai
ir šunys tarsi senųjų meistrų paveiksluose. Ant palangių
noksta obuoliai, rūsiuose siaučia žiurkės
ir lapai rausta tolimuose vynuogynuose.
Visa tarsi sustingę, apmirę, neskuba
žiedų paversti vaisiais, laiku sunokti
ir išlaikyti pasaulio tvarką. Chaosas įsišaknijęs
net purpuriniuose lapuose, susiraizgiusiose
klevų ir oleandrų šaknyse, nušalusiuose bukuose
ir sausuose, parudavusiuose suvytusių lapų kilimuose.
Diana leidžiasi į medžioklę,
elnias dusdamas iš baimės puola link šūvių, ir mes patys
išeinam medžioti. Ruduo, vynuogių derliaus metas.
Nusimetame šypsenas, kaukes, rūbus,
ir permatydami kiaurai, išsinėrę iš odos,
nesvarbu, kad visiškai nuogi, iš prigimties nuodėmingi,
medžiojam bučinius, mintame riebiu,
tirštu, raudonu moliu, kad išgyventume žiemą,
kai būsime akli, nebylūs kaip kurmiai,
rudens barbarai, išmurkdyti žiemoje.

Nieboruvas, 2007 lapkritis

 


Vieniši oro uostai

Skamba oro uosto daina garsi ir gedulinga,
baruose ir kavinėse pinasi kalbos,
spalvotos lemputės rodo kelią į požemį.
Kiekvienas šioje šešėlių elizijoje toks vienišas,
kaip išduotas Agamemnonas garuojančioje vonioje.

Patikėk, jei tave myliu, o ir tu,
jei ilgiesi kitapus nepasiekiamos
neįžengiamų pasaulių zonos, aklinai atskirtos
geltona oro, ugnies ir metalo upe,
jei drebi iš baimės, kai verkiu iš gailesčio,
ištiesk delną, paliesk kad ir pirštų galiukais
lango stiklą, slenkantį besisukančiame cilindre.

Meilė yra gera arba bloga, kaip likimas arba gyvenimo tarpsnis.
Laukia lėktuvai ant pakilimo tako.

Paryžius, 2007 gegužė

 


O gal laimė?

O gal laimė turi konkretų dydį?
Gal ji – netyčia ištiškus geltonų dažų dėmė?
Atsigavęs drugelis, prišalęs naktį
prie lango, kurį, laimei, radau rytą.
Gal tai baikštus driežas, įspūdingas raštas
suknelės, kurią vakare dėl tavęs apsirengsiu?
Gal ji turi savo kainą, svorį ir nemėgsta abstrakcijų.
Ir gal tai anaiptol ne retas, gailestingas likimo
aktas, o tik racionaliai parinktas raktas
nuo pilies, kurią tebesimokau atrakinti?

Varšuva, 1997 gegužė

Diane Seuss. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas / Diane Seuss [Sjūz] (g. 1956) – amerikiečių poetė, išleidusi šešis eilėraščių rinkinius, tarp kurių – „Keturkojė mergaitė“ („Four-Legged Girl“, 2015; Pulitzerio nominacija)…

Serhij Žadan. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 3 / Iš ukrainiečių k. vertė Antanas A. Jonynas / Serhijus Žadanas (g. 1974 m.) – lietuvių skaitytojui jau gerai pažįstamas ukrainiečių poetas, romanistas, eseistas, vertėjas…

John Keats. Sonetai

2026 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė ir komentavo Kornelijus Platelis / Johnas Keatsas (1795–1821) – anglų poetas romantikas, perėmęs šios literatūros srovės pasaulėjautą ir stilistiką. Tačiau geriausi jo eilėraščiai peržengia bet kokių stilistikų ribas…

Maarja Pärtna. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 1 / Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė / Poetė, literatūros vertėja, redaktorė Maarja Pärtna Tartu universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą, 2014 m. apgynė pasaulinės literatūros magistro laipsnį, 2011–2015 m. dirbo kultūros žurnalų…

Ada Limón. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Ingrida Tatolytė / Ada Limón 2022–2025 m. buvo du kartus iš eilės išrinkta Jungtinių Valstijų poete laureate ir tapo pirmąja Lotynų Amerikos kilmės JAV poete laureate…

Igor Kotjuh. Esemos

2025 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas / Igoris Kotjuhas – 1978 m. gimęs rusiškai rašantis Estijos poetas, vertėjas, leidėjas. Tartu universitete studijavo estų kalbą ir literatūrą, Talino universitete baigė literatūrologijos magistrantūrą…

Anne Carson. Iš „Miestų gyvenimo“

2025 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė / Anne Carson (g. 1950) – Kanadoje gyvenanti poetė, eseistė, prozininkė, vertėja bei graikų literatūros profesorė, daugiau nei dvidešimties knygų autorė.

Lesyk Panasiuk. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas / Ukrainiečių poetas, vertėjas, menininkas ir dizaineris Lesykas Panasiukas (g. 1991) yra penkių poezijos rinkinių autorius, ketvirtasis, „Išblaškyti veidai“, išleistas Lenkijoje ukrainietiškai ir lenkiškai…

Jean-Marc Flahaut. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 7 / Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas / Jeanas Marcas Flahaut (Žanas Markas Fleu, g. 1973) – prancūzų poetas, gimęs Pajūrio Bulonėje, gyvenantis Lilyje. Išleido daugiau kaip dešimt poezijos knygų…

Guntars Godiņš. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 5–6 / Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas / Guntaras Guodinis (Guntars Godiņš) – latvių poetas ir vertėjas. Gimė 1958 m. Vi̇́esytėje, studijavo latvių kalbą ir literatūrą Latvijos universitete,

Tas pats kelias jūron: trys estų poetės

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Astrid Reinla (1948–1995) – savito braižo estų rašytoja. Tartu universitete baigė estų filologijos studijas. Nuo 1979 m. Estijos rašytojų sąjungos narė. Derlingiausias jos kūrybos laikotarpis per nepilnus…

Maarja Pärtna. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė / Poetė, literatūros vertėja, redaktorė Maarja Pärtna (g. 1986) Tartu universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą, 2014 m. apgynė pasaulinės literatūros magistro laipsnį, dirbo kultūros mėnraščių…

Tas pats kelias jūron: trys estų poetės

2024 m. Nr. 8–9 

Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė

Astrid Reinla

Astrid Reinla (1948–1995) – savito braižo estų rašytoja. Tartu universitete baigė estų filologijos studijas. Nuo 1979 m. Estijos rašytojų sąjungos narė. Derlingiausias jos kūrybos laikotarpis per nepilnus penkiasdešimt gyvenimo metų buvo devintąjį dešimtmetį, kai rašytoja išleido poezijos, apsakymų rinkinių, taip pat vaikiškų knygų, pjesių. Skausmingi poezijos motyvai aktualūs ir dabar.

 


Visoms išėjusioms katėms atminti

Kur iškeliauja katės,
kai sykį namo nepargrįžta?
Jos tolimoj Kasiopėjoj
žvaigždę įžiebti ryžtas.
Laukia ratu sutūpę,
kol ims blėsuot žarijos,
ir geras katukų dievas
pasaką murks joms tyliai.
Jos Grįžulo Ratais keliauja
per dangų žvaigždžių nusėtą.
Kompasas kelią joms rodo,
naktis į Laivagalį kviečia,
kailiuką jų iškedena,
įsopusią žaizdą nurimdo.
Ir gelsvos katukų akys
Paukščių Take sužimba.

 


* * *

Daiktai yra. Medžiai yra. Žmonės yra. Aš esu.
Jie tarė: tavo žodynas yra ydingas.
Ką reiškia toks jų sakymas?
Yra juk visokiausių sakinių.
Mašina veikia. Vyras valgo. Paukštis lekia.
Ką žinome apie tą vyrą, apie paukštį?
Ką reiškia lėkti?
Ar jie nors kartą yra lėkę?
Ar vyras turi žmoną, vaiką? Ar jisai sotus?
Mašina valgo. Vyras lekia. Paukštis veikia.
Jie paaiškino: į Baltijos stotį važiuoja penktas troleibusas.
Ir vėliau labai stebėjosi, kad aš tai pamiršau.
Ir kad Hondūro sostinė yra Tegusigalpa,
o siuvamųjų mašinų garantija – dveji metai.
Dar jie kartojo
begalę sakinių su žodžiu „kvarkas“ –
kvarkas yra, kvarko nėra,
kvarką nusako, kvarko nenusako –
ir kai jie įsikando šitą kvarką,
viskas galiausiai paaiškėjo.
Nes juk su juo daug sakinių gali sudaryti.
Kvarkas plaukia aiškina dauginasi spjaudo skelia antausį yra
languotas.
Aibė sakinių su vienutėliu žodžiu.
Bet jie žinojo apstybę žodžių.
Ir kai jų džiaugsmui sudarinėjau sakinius,
aš jiems vis tiek neįtikau,
ir jie pasakė,
kad sakinys teisingas turi būti.
Paklausiau, ką gi tai reiškia,
ir jie paaiškino maloniai:
tai reiškia,
kad sakinys negali būti neteisingas.
Šuo loja, bet neskraido, kalbėjo nušvitusiais veidais.
Kupranugariai būna vienkupriai ir dvikupriai,
tačiau trikuprių apskritai nebūna.
Žmogus laimingas juokiasi, o nelaimingas verkia.
O trikampis yra su trim kampais.
Kavinę atidaro aštuntą valandą.
Ir kad yra žodynai,
juose visokie žodžiai būna,
arba beveik visokie, nes nieko tobulo nėra.
Pasidomėjau, kur yra tie žodžiai,
kurių nėra žodyne,
ir jie atsakė,
kad ilgainiui surinks ir juos,
tereikia daugiau laiko.
Galų gale paklausė,
ar iš tiesų aš viską supratau.
Taip, atsakiau aš:
laimingas trikampis kupranugaris Baltijos stotyje aštuntą
valandą.
Pasaulis – tai sakinys.

 


* * *

Jie parodė man piešinį.
Piešiny buvo šešiakojis arklys.
Jie paklausė, kas čia blogai?
Blogai turi būti jiems, jeigu jie piešia šešiakojus arklius.
Ir šitaip klausia.
O man kaip sužinoti, kas jiems blogai?
Ko gero, jie norėjo, kad atsakyčiau:
nėra pasaulyje arklių šešiakojų,
nes visi arkliai, kuriuos mačiau,
tebuvo keturkojai.
Argi matyt galėjau visus arklius.
Norėdama juos pamaloninti tariau:
kaip iš akies trauktas senelio širmis.
Jie kraipė galvas ir nesidžiaugė visai.
Na taip, meluoti negražu.
Ir man neliko nieko kito, tik dorai prisipažinti,
kad aš senelio neturiu.
Ir jo arklys ne širmas, bet sartas buvo,
o šešios kojos iš katės kaimynų skolintos.
Suprask, kad geras, kaipgi jiems įtikti.


 


Doris Kareva

Doris Kareva (g. 1958) – viena mėgstamiausių Estijos poečių. Išleido nemažai poezijos rinkinių, parašė apsakymų ir esė. Poezija yra išversta į daugelį kalbų. Dirbo literatūros redaktore, šešiolika metų buvo Estijos nacionalinės UNESCO komisijos generaline sekretore. Poetės kūryboje žymu savo tautos ir amžininkų dramatiškų išgyvenimų. Eilės moteriškai trapios, joms būdingas tylos, šviesos poetizavimas, emocinė įtampa, lakoniškas stilius. Vėlesniuose rinkiniuose dažni elegiški motyvai.

 


* * *

Lengvas lengvas laivas, jis neša
pakerėtom lagūnom sapnų
tavo mintį, neviltį tavą,
neįtilpusią žemėj žmonių;
nesvarus ir tvirtas nuslysta
po žvaigždėtu Paukščių Taku,
tarp uolyno viršūnių plikų,
per putojančią mūšą bangų;
palei kyšulius, pro užutėkius,
įlankas apžavėtas, per
koralų žydinčią tylumą;
lengvas lengvas laivas, jis žadina
tavo kraujyje aistrą, vaizduotę,
tavo mintį, neviltį tavą,
spinduliuojančią jėgą bei ramumą.

 


* * *

Visą gyvenimą Tavęs ilgėjaus
žodžiu neliesdama.

Per Paukščių Tako salyną
dangiškas plaukia laivas,
būtis į žemę liejas,

Tėve.

Mano stygomis plasta pirštai tylos,
širdį virpina nerimo dvelksmas.

Viršum juodų baltų klavišų
didus ir siautingas pratrūksta
šviesos gaiso nirtis.

 


* * *

Skalpelis ir metronomas
ant mano tėvo pianino
tarpusavy išlaikė tylą,
kai aš buvau maža.

Tiktai dabar, ilgainiui,
ėmiau girdėt,
suprasti
jų keistą kalbą.

Neįtikėtinai plonai jie grando laiką.

 

* * *

Išmušė varpai, dieviška liepa
jau į pabaigą ėjo. Tavo lūpos
it pasiklydusios avelės
klaidžiojo manuoju kūnu –
čia dykumos žolelę nuskabys,
čia gailiai sumiknos,
paskui apmiršta it uosdamos pavojų.

Bijau, susitikt mums nebelemta.

Sakau, mudu nebesiglausim
po nakties užkerėtu skliautu.
Sudeginti jau tie tiltai.
Aš sakau, aš bijau: tos švelnios,
tos gyvos nei žaizdos lūpos,
mintyse mane dar lytės jos
ir ilgai nurimti neleis.

Ir varpai. Jie muša ir muša.


Trin Soomets

Triin Soomets (g. 1969) – žinoma estų poetė. Tartu universitete studijavo estų filologiją. Išleido kelis eilėraščių rinkinius. Eilėraščiai kupini jautrių išgyvenimų, vyrauja egzistenciniai, meilės motyvai. T. Soomets poezija pasižymi iš pažiūros prieštaringų reiškinių jungimu: kūniškumo ir abstrakcijos, intymumo ir filosofijos. Kritikai išskiria jos lakonišką ir precizišką kūrybos braižą.

 


* * *

Tau dovanočiau širdį, bet aš nerandu
niekur net jos ugniagėlėm dvelkiančio kvapo,
pamečiau ją kažkur, kur buvus esu
po medžiais auksiniais, vokais jusdama tamsų lietų.

Tau dovanočiau naktį, bet aš nerandu
žvaigždės, kur pakilusi skelbtų užgesus dieną,
ryte turėsi glaustis lūpom prie lūpų manų,
saulėtos dienos akyje mane turėti.

Tau dovanočiau save, bet aš nerandu
niekur net smėly nugrimzdusių pėdų,
turėsi vėjus gaudyt, paskui šešėlius sekiot
tylut tylutėliai.

 


* * *

jei apskritai esu, aš – žymė
ar ėjimas per smėlį
ar upė
kuri nepajėgia nuplūsti
jūron ligi pat galo
ar alkis
kažko, kas
neauga niekur

 


* * *

paprastam reikia tapti
kad ir keliu sunkiausiu
lentom akivare
imt pasikliauti

reikia pradėt suprasti
tai ką esi patyręs
visa kas lieka ten kur
nesiekia pirštai ir pagyros

 


* * *

Viskam tinka ta pati formulė, nes
visa yra viena ir tas pat.
Blogį bei gėrį, tiesą ir melą
galim lengvai sukeisti,
lengvai galim imti, duoti,
viskas juk pasilieka.
Kažkodėl jūron tas pats veda kelias
kaip ir į krantą.

Kažkodėl niekuomet nebūna
kitaip.
Išlieka tik tai, kas buvo
be saiko švaistyta.

 


* * *

viskas gauna pradžią nuo galvos
viskas kartojasi rankose, kosmose ir pilve
viskas užgęsta lėliukėje
plėnys karštame ore
šūksniai: taip jam ir reikia!
viskas per klaida prasideda
kai audėjas užsisvajoja prie staklių
ir suspindi rašte svetima žvaigždė
ji užsimiršti verčia kiekvienoje eilutėje
kiekviename darbe
ji verčia slėpti ir vogti:
jai vietos nėra
ji pati ta vieta

 


* * *

kuo patikėjai, tas
yra tikra
šildo ir švyti
žybčioja virpa

įsikniaubia veidu
tiesiai į šmėklas
laukti amžius
kad pasigailėję šautų

Anton Hansen Tammsaare. Naujasis Pragarinis iš Peklogalos

2026 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Vasario 24-ąją Estija švenčia Nepriklausomybės dieną, ta proga siūlome iškiliausio estų rašytojo Antono Hanseno Tammsaarės romano „Naujasis Pragarinis iš Peklogalos“ ištrauką.

Mati Unt. Rudens puota

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Matis Untas (1944–2005) yra vienas originaliausių estų prozininkų ir dramaturgų. 1963 m. parašė pirmą „naivią“ apysaką „Lik sveikas, rudas katine“.

Arvo Valton. Palaimoj blėstanti diena

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Arvo Valtonas (tikr. Arvo Vallikivi, 1935–2024) – žinomas estų prozininkas ir dramaturgas, poetas, vertėjas, scenaristas. Su tėvais 1949 m. buvo ištremtas į Novosibirsko sritį.

Pirmeivė iš meilės ir bičiulystės: vertėja Eleonora Žikorytė-Jankuvienė

2024 m. Nr. 8–9 / Danutė Sirijos Giraitė apie Eleonorą Žikorytę-Jankuvienę kalbasi su jos sūnumi rašytoju Gediminu Jankumi.

Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“

2024 m. Nr. 3 / Apžvalgoje aptariamos šios vaikų ir paauglių literatūros knygos: Juhanio Püttseppo „Delčia kaip aukso valtis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), Laurie Halse Anderson „Kalbėk“ (vertė Vilma Rinkevičiūtė) ir Jūros Smiltės „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“.

Danutė Sirijos Giraitė. Šviesioji

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Nijolė Kvaraciejūtė (1940 01 15–2023 02 05) / Vasario 5 dieną mirė Nijolė Kvaraciejūtė, viena talentingiausių grožinės ir humanitarinės literatūros redaktorių, 2023 m. pradžioje Lietuvos leidėjų asociacijos Knygos…

Mats Traat. Haralos biografijos

2022 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Matsas Traatas (1936–2022) buvo vienas žymiausių estų rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, scenaristas ir poezijos vertėjas. Didelis mūsų rašytojų ir jų kūrybos bičiulis, ne kartą dalyvavęs…

Jaan Kross. Lyno akrobatas

2020 m. Nr. 1 / Kaip vienas jaunikaitis – jo drabužiai tebedvelkia kirtimų dūmais, juntamais net sloguotoms nosims, – netikėtai atsiduria vidury kilmingų ponų kortavimo kambario ir mato lošimą, kai ant kortos statomos ištisos provincijos…

Jaan Kaplinski. Ta pati upė

2018 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Jaanas Kaplinskis (g. 1941) – žymus estų intelektualas, filosofas, rašytojas, vertėjas. Nuo jaunystės J. Kaplinskis labiau domėjosi ne tiek estų, kiek pasauline, kitakalbe poezija, ypač Rytų…

Urmas Vadi. Premija

2018 m. Nr. 4 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Urmas Vadis (g. 1977) – estų rašytojas, žurnalistas, dramaturgas ir režisierius. 2002 m. baigė Talino pedagoginiame universitete radijo režisūros specialybę.

Friedebert Tuglas. Lietuvos iškilmėse

2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Friedebertas Tuglasas (iki 1923 m. – Friedebertas Mihkelsonas, arba Michelsonas; 1886–1971) – estų literatūros klasikas, kritikas, literatūrologas, vertėjas, redaktorius ir žurnalistas.

Tarmo Teder. Ąžuolyno Lyzė

2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Tarmo’as Tederis (g. 1958) – vyresniosios kartos estų prozininkas, poetas ir kritikas. Nuo 1996 m. – Estijos rašytojų sąjungos narys. Išleido keletą romanų ir apsakymų rinkinių, parašė kino scenarijų.

Maarja Pärtna. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 8–9 

Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė

Poetė, literatūros vertėja, redaktorė Maarja Pärtna (g. 1986) Tartu universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą, 2014 m. apgynė pasaulinės literatūros magistro laipsnį, dirbo kultūros mėnraščių „Müürileht“ ir „Värske Rõhk“ redakcijose. Per pastarąjį dešimtmetį įsitvirtino estų poezijos lauke: nuo 2010 m. pasirodė penki jos poezijos rinkiniai, pelnytos svarios literatūrinės premijos: 2013 m. Juhano Liivo premija už vaizdingumą, atidumą detalei ir žodžio meistrystę rinkinyje „Läved ja tüved“ („Slenksčiai ir kamienai“, 2013), 2020 m. – Gustavo Suitso premija. M. Pärtnos kūryba versta į daugiau nei dešimt kalbų. Į estų kalbą yra išvertusi Margaret Atwood, Katleen Jamie, Roberto Macfarlane’o eseistikos knygų. 2024 m. poetė tapo Tartu miesto rašytoja – kartu su titulu suteikiama stipendija kūrybinei veiklai, atsiveria galimybė imtis kultūrinės diplomatijos. Maarja vasario mėnesį lankėsi Vilniuje, dalyvavo Baltijos poečių skaitymuose (renginys buvo Estų literatūros metų programos dalis).

Čia publikuojami eilėraščiai proza iš rinkinio „Elav linn“ („Gyvas miestas“, 2022). Jame susitelkiama į miesto gamtą, jo erdvių kaitą, į gyvenimą mieste su kitomis gyvomis būtybėmis, ekologinius rūpesčius ir apskritai į gajumą.

 

Taškas

Kaip nakties tamsą sugauti kalbon? Sutemos išpiešia dantytus kalvelių siluetus. Gyjančio kraštovaizdžio gilumoje – saulėlydžio viržynų gaisai, dangaus platybėse, kur tik pažvelgsi, palei horizontą žioruoja gęstančios žvaigždės žara. Tolumoje – uždaryta kasykla, kairėje – būrys lėtai besisukančių vėjo turbinų, trisparnių paukščių pakeliui iš vienos technologijų eros į kitą. Tamsa auga pamažu, gesindama spalvas ir formas. Pasaulis mažėja, traukiasi, netrukus jau ne ką didesnis už juoduojantį lango kvadratą kambario sienoje; paskui staiga priartėja, tada ūmai tampa mažas ir tirštas tarsi plunksna sakinio pabaigoje padėtas taškas.

 

 


Atminties dugnas

Ši aukštyn kojom apversta erdvė didumo kaip mano gimtas miestelis. Vietoj gatvių – akmenimis grįsti takai, apkraštuoti berželių sulig krūtine, šen ten boluoja pilki lyg dulkė smulkutėliai atsparieji šalpusniai, nesmurtinio pasipriešinimo meistrai. Tarp šešėliais nublėsusių kaimų dirbtiniais fjordais alma nikeliuoti gruntiniai vandenys. Ar žinai, kur tavo pėdsakai, kieno vaikystėn jie veda? Sugriauti namai, gimtieji miškai, buveinės, suniokotas kraštovaizdis, širdį sudaužęs. Vakare bergždžios plynės pakrašty statau palapinę, po pasodintomis pušimis kurkia lėlys, aš ryžtingai darbuojuosi, žodžių adata lopau žaizdas.

 


Laukys

Juodas laukys skaidriam vandeny rakinėjas sparnus ir skabo žolynus, o aplink jį vandens ratilėliai rimba. Iš jo plunksnų pasaulin sutemos sunkiasi, išmargina tvenkinio pakraščius vilkdalgių siluetais ir lauknešėlio nuograužom. Naktis per nago juodymą ūgteli, iš dumbloto dugno rausia žodžių nuolaužas, į kurių akis vis neria ir iš jų išneria narsūs juosvi padarai. Vašiose klevo šakose ilsisi kuosų būrelio brailis, aplink miestą ridinėjasi mėnesio ir saulės maldos ratas.

 


Žiema

Žiema – tai periodiškai pasikartojantis ekstremumas.
Kaia Lehari

Šiemet miestas – tarsi sniego rutulys, tik be sniego. Man jį papurčius, virš stogų nesukyla pūgos verpetai, namų nenukloja ledo patalas. Dabar šitas stiklinis rutulys sklidinas šalto vandens, nusiminęs lyg vaikas, iš kurio pasaulio išnyko kerai – sutirpo nelyg snaigė šiltame jo delne. Ketvirtą valandą vakaro pamažėle einu namo per šį drėgną miestą, tamsu, dulkia lietus, balose plieskia žibintų šviesos, geltonos lyg snieginės pelėdos rainelės. Rytoj – žiemos lygiadienis. Slidinėjimo maratonas atšauktas, bambliai nesusiburs Kassitoome parke. Dainos, prekybcentriuose tik ir suokiančios apie baltas Kalėdas, staiga ima rodytis keistos, lyg išmirusių žinduolių fosilijos – tos, kurias čia ras po kelių milijonų metų, kai niekas manęs nebeprisimins.

 


Pragarmė

Šiame krašte aukštumų nėra, užtat esama prarajų: šaltos pelkinių ežerų gelmės, tamsios karstinės traumų grotos, uoloje vingiuojančios kasyklų šachtos. Virš siaurų šachtos nasrų, kurių pragarmė slepia pamirštus daiktus, nusidriekusia palaike gija vaikštinėju lyg voras, dar nežinantis, kokį tinklą audžia. O apačioj, tamsiose gelmėse raudonuoja griuvėsiai; juose stovi močiutė – dešimties metų mergaitė. Po karo ji su savo tėčiu grįžo į gimtąjį kaimą, ir štai stovi priešais namą, iš kurio teliko dvi laiptų pakopos, o virš jų stiebiasi tuščia durų stakta. Kambary ant grindų želia žolė. Po daugelio metų, didžiąją dalį nugyvento gyvenimo jai jau pamiršus, pro šias duris įžengsiu aš.

 


Greitėjimas

Karas, palikęs mano močiutę be namų, užsuko didžiulį greitėjimą, kurio supama gyvenu. Lauke – neįprasta žiemai šiluma, gruodžio sekmadienio pabaiga, absurdiškas, vos juntamas eksponentinės augimo fazės sprogimas. Peržengus planetos ribas nepasigirsta nė garso, tik pasaulis pastebimai susitraukia, pavasarį vos mažiau paukščių giesmių, vos mažiau vabzdžių bimbimo. Prisiminimus apie karą močiutė išsinešė su savimi, išskyrus tuos, kurie įsirašė į mane ir po griūvančiais nervų tiltais tylomis nenugarmėjo žiovaujančion prarajon, ant kurios krašto sėdėdama atsisakau ateities kūne išplėšti saugumo jausmo žaizdas, nes puikiai žinau, kaip sunku jas užgydyt.

 


Lenktynės

Širdies kertelėj nešiojuosi suniokotą kraštovaizdį tarsi rūke ant lango stiklo pirštu išpieštą panoramą. Skalūnų karjero prarytus kaimus, nusausintas pelkes, užterštų upių nebylias žaizdavietes, – jų opose ateities vėjas sėja prisikėlimo viltį. Smurto akivaizdoje atsiremiu gajumo, nenumaldomo troškimo gyventi, gebėjimo sudygti ten, kur kitų dar nedygta. Niekad nesužinosiu, koks jausmas augti draustinyje, bet žinau, kaip mylėti išgrobstytas vietas, kaip atsilikti lekiant lenktynėse link išmirimo.

 

Maarja Pärtna. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 1 / Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė / Poetė, literatūros vertėja, redaktorė Maarja Pärtna Tartu universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą, 2014 m. apgynė pasaulinės literatūros magistro laipsnį, 2011–2015 m. dirbo kultūros žurnalų…

Rein Raud. Tobulo sakinio mirtis

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė / Reinas Raudas (g. 1961) – estų rašytojas, penkių poezijos rinkinių, dvylikos romanų autorius, vertėjas poliglotas, tarptautinį pripažinimą pelnęs kultūros teoretikas, filosofas…

Timo Maran. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė / Timo Maranas (g. 1975) – estų mokslininkas semiotikas, poetas, Tartu universiteto profesorius, šešių poezijos knygų ir knygelės vaikams autorius. Tartu universitete studijavo zoologiją…

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Timo Maran. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 8–9 

Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė

Timo Maranas (g. 1975) – estų mokslininkas semiotikas, poetas, Tartu universiteto profesorius, šešių poezijos knygų ir knygelės vaikams autorius. Tartu universitete studijavo zoologiją ir semiotiką, dirbo Estų literatūros muziejuje. Moksliniai T. Marano interesai pastaruoju metu krypsta į ekosemiotikos, zoosemiotikos ir aplinkos humanitarikos tyrimus, biomimikrijos teoriją ir semiotiką. Anglų kalba publikuotos jo semiotinės studijos „Mimicry and Meaning: Semiotics of Biological Mimicry“ (2017) ir „Ecosemiotics. The Study of Signs in Changing Ecologies“ (2020). Kartu su Kristiina Ehin, Aare Pilv, Berku Vaheriu, Mehis Heinsaaru ir kitais priklausė XX a. paskutiniame dešimtmetyje susibūrusiai literatūrinei grupuotei „Erakkond“ (paradoksalus pavadinimas: daiktavardis erak estų kalba reiškia vienišių, atsiskyrėlį, -kond atitinka sudurtinių žodžių visuomenė, bendruomenė darybinę priesagą, tad išeitų – „Vienuomenei“ ar „Vienišijai“). 2020 m. už penktąjį poezijos rinkinį „Metsloomatruudus“ („Laukinio žvėries ištikimybė“, 2019) pelnė Gustavo Suitso literatūrinę premiją. T. Marano gamtos įvaizdžių kupinai poezijai būdingas neskubrus, tykus kalbėjimas bei atidus žvilgsnis į aplinką, kasdienos niuansus ir kaitą – gamtos reiškinių ir pavidalų, laiko tėkmės. Šiame „Metų“ numeryje publikuojami eilėraščiai iš jo naujausio rinkinio „Ainult puudutused on“ („Tėra prisilietimai“, 2023), tai pirmoji šio autoriaus vertimų į lietuvių kalbą publikacija.

 


* * *

Eglių šaknys, šermukšnio šaknys
raizgosi tau po kojų.
Kamienus samanų kasos apkamanoję,
ūkteli meleta juodoji,
ranka kopia voras.
Visa kažkaip susieina
būtent šitą akimirksnį.
Tavo kvapas pamiškėje – tūkstantis neregimų dalelių,
nuostaba stirnos akyse.
Niekad taip ir neperpratau,
kur prasidedi tu ir kur baigias šitas pasaulis.
Tėra prisilietimai.

 


* * *

Pėdos sniege
nelyg rašmenys popieriuj.
Leidies šlaitu,
skinies kelią ranka per šakas.
Eini, vis pirmyn,
į tankmę, lauk.
Miškas sukasi, po šakomis
kažkieno akys,
po oda kalasi pumpurai.
Stabteli, patrauki pečiais.
Atskrenda bukutis
ir ima tau laipiot po nugarą
žemyn galva. Kažkur čia,
tarp pipirlapės ir gegužlinio, –
vieta, kur
iš tikrųjų sustoji.

 


* * *

Tavo akyse, jo akyse,
mano akyse atsispindi
tai, kas yra. Žalia šviesa,
pustonių žaismas.
Tūkstančių balsų kuždėjimas,
miško įtamsė, samanos
ir trūnėsiai. Visa keičiasi,
mainos ir per kraštus
stiebias.
Stovim patylomis, nuleidę
galvas, ir tvirtai laikomės
įsitvėrę kits kito šaknų.
Aplink, kur tik pažvelgsi,
jauni medeliai.

 


* * *

Žąsys vėl skrenda virš miesto
į užliejamas pievas,
kurių šviesią platybę sunku akimis aprėpti.
Iš tenai, iš aukštai upė, rodos, mėlynu kaspinu
tarp miškų driekias,
namai ir žmoneliai – glaudžiai susispietę.
Žąsys vėl skrenda virš miesto.
Tyrame ore pusiausvyrą laiko,
po kojom penki šimtai tuštumos metrų.
Vėjas kedena plunksnas pakaklėje.
Tolydus jų girgsėjimas
primena – tas gyvenimas, kurį pats gyveni,
tik vienas iš galimų.

 


* * *

Lai ši upė gyvena
savo gyvenimą
kuojų būriais, žuvėdrom ir vandens lelijom.
Lai ji kyla ir leidžias
liūčių ritmu.
Lai nusineša permerktas šieno kupetas,
senas lydekas, būrius laukinių žąsų.
Lai vėsina vasaros kaitros apniktą miestą.
Lai vingiuoja keistomis kilpomis,
senvagėm ir bedugniais atavarais.
Kiek laiko reikėjo išdildyt
šitą vagą smiltainy.
Kiek laiko prireiks,
kol suprasim.

 


* * *

Duot balsą padarams,
gyvenantiems savo gyvenimus be žodžių.
Duot balsą upei, kuri nepasako,
kaip tekanti ir norinti tekėti.
Vorai ant palangės, beržas kieme, lietus – tūkstantis tylenių.
Pro debesis matyti Didieji Grįžulo Ratai, Kasiopėja.
Klausytis ir mėginti suprasti.
Šuo tylomis tau nusišiepia.
Ir paduoda tylą.

 


* * *

Vidur rugpjūčio būna tokia diena,
kai visa įtampa nuo pečių ūmai
nuslenka žemėn ir joks
nė mažiausias rūpestėlis neišmuša
tavęs iš vėžių.
Ir tada vėl pamatai,
kaip skruzdė kopia per slenkstį,
kaip flioksai vienu ypu praveria žiedus,
kad kiekvienas debesis turįs veidą.
Ir tu vėl namie,
ir nebuvai niekad išėjęs.

Maarja Pärtna. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 1 / Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė / Poetė, literatūros vertėja, redaktorė Maarja Pärtna Tartu universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą, 2014 m. apgynė pasaulinės literatūros magistro laipsnį, 2011–2015 m. dirbo kultūros žurnalų…

Rein Raud. Tobulo sakinio mirtis

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė / Reinas Raudas (g. 1961) – estų rašytojas, penkių poezijos rinkinių, dvylikos romanų autorius, vertėjas poliglotas, tarptautinį pripažinimą pelnęs kultūros teoretikas, filosofas…

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.