Serhij Žadan. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 3

Iš ukrainiečių k. vertė Antanas A. Jonynas

Serhijus Žadanas (g. 1974 m. šiuo metu rusų okupuotame Luhansko srities Starobilske) – lietuvių skaitytojui jau gerai pažįstamas ukrainiečių poetas, romanistas, eseistas, vertėjas, roko grupės „Žadan i sobaki“ lyderis, šiandien bene geriausiai pasaulyje girdimas Ukrainos poezijos balsas, daugybės knygų – ir poezijos rinkinių, ir romanų autorius, įvairiausių premijų Ukrainoje ir visoje Europoje laureatas, nominuotas, be kita ko, ir Nobelio literatūros premijai. Jo kūryba versta į daugelį pasaulio kalbų, lietuvių kalba jo kūrinių skelbta spaudoje, išleista poezijos rinktinė „Tarsi žuvį į juodą krantą“, romanai „Depeche Mode“, „Anarchija in the UK“ ir „Internatas“, pjesė „Duonos paliaubos“.
S. Žadanas gyvena Charkive, nuo 2024-ųjų kovo tapo Ukrainos nacionalinės gvardijos brigados „Chartija“ nariu, įkūrė „Радіо Хартія“, kartu užsiima koncertine ir kitokia veikla, rinkdamas lėšas Ukrainos gynybai.

 

Keturios melodijos
Marselietė

Eikime, eikime, Tėviškės vaikai,
vaikai, rudeninius rūkus išsklaidantys,
vaikai mokytojų, besigėdijančių klasių skurdumo,
vaikai šventikų, besimokančių iš jūsų tikėjimo simbolio.

Tironas žvelgia nuo kalvos į mūsų miestą,
į šlapią tamsumos milinę susisupęs.
Jūs jam tik kraujo krešuliai rūke.
Jūs – tie vaikai, gyvi išlikę Betliejuj.

Tad eikim, eikime, Tėvynės sūnūs,
prieglaudų kūdikiai, betėviai šviesūs,
Laikas stokoja žodžių, kad apsakytų jūsų ryžtą
ir jūsų švelniai lūžtančius balsus.

Eikim per šlapią ūkanotą lauką,
pro miesto pliažą, kur kartuvės iškeltos,
pro stadioną, kur kviečių pasėta miestui apgultam,
kol dar dangus virš kranto tarsi plaučiai ryja orą.

Vaikai, į pieštukus panašūs – su tikėjimo grafitu širdy.
Vaikai, regėję, kaip dega jų mokyklos.
Priešas ir vėl už miesto vartų stovi.
Pabaisos slepiasi vaikiškose politikos spintose.

Eikime, Tėviškės vaikai, eikim,
pro trobeles tų, kur pabėgo ir išsižadėjo pilietybės,
pro kapines, kur guli jūsų bendraamžiai,
pro municipalitetą priešo artilerijos išdaužytais langais.

Mėnuo, kaip geltona širdis šventiko,
kaunasi dėl kiekvieno jūsų su mirtim.
Istorijos mokytojas kalinio drabužiais,
ties miesto perkėla palaidoti laivai.
Numiręs laikas.
Laiko nebėra.
Yra vaikystė, kuri reikalauja meilės.
Ir įniršis, kuriam paaiškinimų nebereikia.

 

Lili Marlen

Įsivaizduokite šitą rudenio vakarą,
šias paveldėtas slėnių ir priekalnių prieblandas.
Įsivaizduokit, kad esat beribė erdvė melancholijos,
esat laukas, kur noksta aguonos depresijos.

Įsivaizduokit plaučius fabrikų apanglėjusius,
muzikines šachtų įgriuvas, uostų plačių orkestruotę –
rudenį Europa sklidina sumaišties ir judėjimo,
tvyro kvapas Kalėdų, jį permuša apkaso tvaikas.

Myliu tave šitą rudenį, medžiai atrodo
išraiškingi ir ryškūs, lyg neigiami personažai romanuose,
o dangus kaip paauglys savo atspindžio gėdijas,
kiekvienąsyk, kai patiria lietų kaip įsimylėjimą.

Taip nenorėčiau, aš taip nenorėčiau išvykti iš čia.
Man nereikia pasaulio, nereikia nemirtingumo.
Bet aš laukiu tavęs ir manau, kad laiką gali pamatyti,
kai sustoji po lapus metančiais medžiais.

Šito šimtmečio amžininkai, jūsų laikas ateina.
Jis ateina, jis laukia, kol jūs labiau paūgėsit,
kad surinktų jus į pėstininkų batalionus,
kad jumis pripildytų šitą rudenio orą.

Kartą per šimtmetį laikas nuima derlių kartos,
kartą per šimtmetį persirėžia istorija riešus.
Įsivaizduokit, kaip jaučia kvapus dvidešimtmetis,
kaip sprangina duona, kaip guodžia muzikos šaltis.

Aš kalbu apie mirtį, kuri nebaugina,
kuri svorio neturi, šaknimis neįsikabina.
Tiktai įsivaizduokite, kad yra šitas vakaras,
kad yra tiktai šiedu, ir naktis, kur juos gaubia.

Nuostabus vakaras, nuostabi prieblanda.
Aguonų laukai, besidriekiantys palei gelžkelio pylimą.
Peizažas, kuriame tiek daug atpažįstamo,
tiek liepsnojančio skaisčiai, auksinio.
Tokia lapų gausybė.
Taip daugel akmens.
Ir meilės trūksta, jos negana, jos stinga.

Bet tik įsivaizduokit – o jei jos iš viso nebūtų.

 

Polonezas Nr. 13

Kas nepaslėps laiku širdies, tas neturės ramybės.
Ilgas laukia dar kelias, tamsi bus naktis.
Kybo virš užkardos saulė, kaip obuolys, per pusę perskeltas.
Štai viena pusė tau, kita pusė žmonai, kur laukė per naktį prie lango.
Bus dangus – vienas visiems, bus žemė – suvienyta mirusių.

Sapnuokis, sapnuokis man, priešais – lango gelmė,
svetimo išsiskyrimo pamestas žiedas gėlės,
širdies numarintos spalvos,
tamsios tėvynės spalvos.

Neįmanoma rasti žodžių, kurie užpildys atstumą
tarp to, ką praradai, ir to, ko negavai.
Ištirps lietus virš kolonos, paliekančios miestą,
kaip sielą apleidžia narsa.

Šildykis dabar minioje, kurią įkurdins barakuos už miesto,
šildykis praeitim,
šnabždesiu,
savo paties ugnimi.

Tie, kurie miestą paliko, tie, kur išliko, susirinks aikštėj iš ryto,
išsitrauks knygas, ims dainuoti.
Daina tarsi audeklas draskosi vėjy,
juodi akmenys pramuša ją, krintantys iš dangaus.
Liepsnų lietus, rudenio lapų lietus, liūdesio liūtys
tu mus palikai be tėvynės, bet atmintį mums palikai.

Tad skrieki, skriek, benamių giedojime, mūsų namus
nusiaubė pogromo gatvinis šuva.
Sapnuokis man, sapnuokis neištveriamai ir negailestingai.
Sapnuokis auštant, lipant į traukinį, koridorių prieblandoj,
dosnus moteriškas delne tėvynės,
ranka rašytas įtrūki sienos.

Ir neliks sąžinė nebyli tam, kurį paženklino balsas.
Liko paliktas keršto jausmas,
liko paliktas džiaugsmas.
Nuošaly neliks laukti tasai, kuris gali paliudyt.
Mums neliko vilčių.
Viltys žydi praeityje kaip rudeniai žiedai.

Prisimink, prisimink ir mane, kada nors vakare, kada nors tyloje.
Namuose paliko vien tik žiaurumas. Ir neverta jam ieškot kito vardo.
Tik šalta neapykanta dėl kiekvienos sudegintos knygos.
Tiktai raižantis įtūžis, tarsi antklodė,
kuria lova užklojama karo ligoninėj.
Tiktai poreikis grįžti namo ir palaistyt gėles.

 

Nuženk, Moze

Šitoje tamsoje nelieka vietos didelei tamsai.
Tad tegu nepasimeta sutemose pašauktasis vardu.
Stiprybės jums visiems – visiems, kurie rinkote nuovargio derlių,
kurie žengėt per neviltį savo kaip rudeniniais kukurūzų laukais.

Yra istorija, kiekvienoj kartoj atsikartojanti.
Yra žmonės, nesutariantys su juoduma. Giesmės yra ir kalba.
Kalba kaip pasipriešinimas, kalba kaip tylos paribys.
Mirties negali būti daugiau nei yra.
Nebūna juodesnio už juoda.
Baimės tas nepajus, kuris matė,
kaip mirtis atsiprašo tėvų
už nužudytus vaikus.

Didesniam tylėjimui šiam tylėjime jau nėra vietos.
Nėra mirusių kalbų – yra kalbos, kuriose nėra žodžio laisvė.
Žmonės išeina už miesto,
brenda sausais kukurūzų laukais.
Dangus virš galvos panašus į suknelę,
kurią pamiršo per kratą.
Žengia ir dainuoja:
išvesk mus, išvesk mūsų tautą;
sutema nebesutalpina mūsų visos atminties,
mes juk žinom, šviesa – tai neatskiriama dalelė tamsos,
mes juk žinom – kažkur nakties paribiuos
juoduma išeikvoja save, užspringsta pati savimi.
Viskas taps šviesa, kas nebus panašu į naktį.
Viskas taps kalba, kas nusveria tylą.

Šioj narsoj nėra vietos didesnei narsai.
Nėr vietos ir nėra reikalo.
Meilė plaka kalboj, kaip širdis plaka kūne.
Šilta kraujuojanti rožė, kuri išsiskleidžia vidurnaktį,
kuri tau sukelia skausmą ir grąžina gyventi.

Štai ta istorija žmonių, kurie ateina iš rūko,
dainuoja iš tėvų išmoktas dainas:

išvesk mūsų tautą, išvesk
už juodumos laukų, už kukurūzų stiebų bilsnojimo,
išvesk per lauką
per tą andainykštį Viešpaties rankraštį,
Dievo dienoraštį, kuriame įrašai
susipynę su rūko gijom.
Šviesa bus visa, kas ryšis būti šviesa.
Ilgas, plytintis laukas užpildytas rašto.

Šitame ore vaikai gimsta kaip giesmės tęsinys.
Šitoj meilėje nėra vietos didesnei meilei.
Šitoje istorijoj.
Šitame lauke.
Tarp šitų vardų.

* * *

Rūkė stipriausią belgų tabaką, kaip buvo įpratus.
Riejosi su policija – girta ir grėsmingai patinus.
Gėrė sausą vyną, fastfuduose gėrė arbatą –
indišką, kaip vandenynas, juodą, kaip jos apatiniai.

Ir gėrė už tai, kad jos niekas nerastų, už tai,
kad ramybė persmelktų sielos auksinę materiją.
Gulėjo ant šilto miegmaišio – nuoga kaip laidai,
tyli kaip vanduo, apsnūdusi tarsi arterija.

 

Šulcas svarsto apie savo mirtį

Dailininkas, kuriam ką tik sukako penkiasdešimt,
pusę šimtmečio gyvenęs su žmonija, kuri dabar jį medžioja
tarsi rūsio žiurkę,
dailininkas, driekęsis paskui XX amžių kaip siūlas, įvertas į adatą:
nuo karamelinių secesijos parduotuvių,
nuo Vakarų fronto mėsos turgų,
nuo naftos telkinių – tuščių,
kaip sovietinių poetų įkvėpimai,
nuo sinagogų, paverstų kino teatrais, rodančiais chaoso kroniką,
eina į turgų, kad parduotų ką nors iš senų darbų,
ir susitinka savo mirtį.

Mirtis yra šviesa.
Kaip ir visa, kas sumanyta kūrėjo, mirtis yra šviesa.
Kas yra šios šviesos šaltinis? Kvėpavimas ir tyla.
Kas yra jos šešėlis? Laikas, kurį galima sustabdyti.

Kas įvyksta toliau?
Juk mus visus labiausiai domina – kas gi
įvyksta toliau? Ką pamatysim pirmiausia?
Kas visų pirma pakinta?
Kas išnyksta? Kas atsiranda jo vietoje?

Pirma sekundė po mirties.

Kūnas, kaip žibintas, iš kurio išimta šviesa,
tėra tik jis pats.
Lėtas, išvargęs judėjimas sielos,
kuri kelias iš vietos, palikdama kūną lyg narvą,
kaip privalomybę, kaip priedermę;
paukštiškas skrydis to, kas buvo tavy nematoma,
neapčiuopiama.

Taip, lyg išskristum iš savęs tarsi paukštis nuo šakos,
regi turgų, minią, palinkusią
prie atversto tavo kūno žodyno,
regi šalčio apglėbtas žemes,
švelnumo istoriją ir katastrofas,
šimtmetį, krintantį ant smėlio
kaip pavargęs žvėris.

Žmonės, gimę tarpukariu,
tarsi gėlės, įdėtos tarp
vaikiškų knygų puslapių.
Juodas ofsetinis sielos atspaudas
ant gatvės skelbimo.
Moteris, išnešusi parduoti
numintus vaikiškus batelius.

Kas bus paskui? Juk visi
bijo to, kas bus toliau.
Juk ten, kur nėra atminties – nebus ir baimės.
Ten, kur nėra kalbos – nieks nepašauks tavęs vardu.

Pirma sekundė po mirties.

Sulaikytas kvėpavimas, lyg sulaikytas potraukis,
mėnuo, kaip pavogtas daiktas.

Mirtis yra žodis.
Kaip ir kiti žodžiai, žodis mirtis ištariamas balsu,
užrašomas bloknote, išgiedamas maldoje.

Mirtis yra sulaikytas kvėpavimas,
paslėptas balse sidabras,
sušalusi vynuogė.
Seka paskui tave šimtmetis, kaip šuo, kurio šeimininkai
išvežti iš miesto.

Seka, nesitraukia.
Atsišaukia į švilpimą.

Nieko jis neturi, išskyrus tave.
Visame pasaulyje – nieko.
Geltonai kabo virš jūsų mėnuo.
Juodai po jumis kvepia žemė.

2026 01 13