Mary Oliver. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 2

 

Iš anglų k. vertė Ingrida Tatolytė 

Mary Oliver (1935–2019) – JAV rašytoja, poetė ir prozininkė, pelniusi ne vien daugybę apdovanojimų, bet ir iki šių dienų neslopstantį skaitytojų dėmesį, meilę ir pripažinimą. Gausi jos kūryba buvo įvertinta Pulitzerio (1984), Naujosios Anglijos PEN (1990), JAV Nacionaline knygų (1992), Lannano literatūrine premija už poeziją (1998) ir daugeliu kitų premijų, įtraukta į Geriausios Amerikos poezijos ir Geriausių Amerikos esė sąrašus. 
Jos poezijai būdingas beveik klasikinis, tykus, bet sykiu skvarbus ir apnuoginantis įsižiūrėjimas į medžiagiškas gamtos ir kasdienės aplinkos detales. Patogiai įsikūrusi paribiuose, ji ramiai fiksuoja kritinių ribų peržengimą, gyvybės ir mirties, augalo, gyvūno ir žmogaus virsmą. Kaip rašo Stanley’is Kunitzas, M. Oliver apdovanota ypatinga dovana grąžinti mus prie mūsų gamtinio pasaulio ištakų, padėti mums iš naujo užmegzti su juo ryšį, patirti jo grožį ir siaubą, prisiliesti prie jo paslapčių ir pajusti jo teikiamą paguodą.
Artėjant poetės 90-osioms gimimo metinėms, siūlome keletą įvairiuose rinkiniuose ir leidiniuose spausdintų eilėraščių, sudarančių tarsi nedidelį metų laikų ciklą, į kurį įterpiama asmeninės brandos trajektorija. 

 

Dažnai nerimaudavau

Dažnai nerimaudavau. Ar sodas užaugs, ar upės
tekės reikiama kryptimi, ar Žemė suksis,
kaip mane mokė, ir jeigu ne, 
kaip tą ištaisyt?

Teisi aš ar klystu, ar man bus atleista, 
ar galėčiau geriau?

Ar kada dar dainuosiu, net žvirbliai čirškia,
o aš ir vilties
netekau. 

Ar mano akys jau silpsta, ar aš tik įsivaizdavau,
ar gausiu demenciją, reumatizmą,
ar žandikaulį surakins?

Tada pamačiau, kad nieko nėra iš to nerimo.
Mečiau nerimaut. Išsitempiau savo seną kūną
į ryto šviesą
ir dainavau.

(Mary Oliver. Swan: Poems and Prose Poems. Beacon Press, 2010)

 

Audra

Dabar po baltą sodą mano šunelis
             siaučia, naršydamas po šviežutėlį sniegą
             pasiutusiomis letenomis.
Jis lekia iš vieno krašto į kitą, pagautas jaudulio,
             vos betveriantis kailyje, šokinėja, sukasi
išrašydamas baltą sniegą
             didžiulėmis, veržliomis raidėmis,
ilgais sakiniais, bylojančiais apie
             kūno džiaugsmus šiame pasaulyje. 

Ak, ir pati nebūčiau mokėjusi geriau 
             pasakyti. 

(Poetry Foundation, perspausdinta iš Poetry. Eighty-fifth Anniversary Special Double Issue. October–November, 1997, p. 62)

 

Šį rytą

Šį rytą iš raudonųjų tanagrų kiaušinių
prasikalė jaunikliai ir jau 
čirpdami reikalauja maisto. Jie dar
nežino, iš kur jis atsiranda, tik
rėkia: „Dar! Dar!“
Ir daugiau niekas jiems
nė nerūpi. Jų akys
dar užsimerkusios, jie dar nieko 
nežino apie dangų, jų laukiantį. Ar
apie tūkstančius, milijonus medžių. 
Jie dar net nežino, kad turi sparnus.

Štai taip, kaip paprasčiausias
nutikimas kaimynystėje, stebuklas
vyksta. 

(Mary Oliver. Felicity. Penguin Press, 2015)

 

Tvenkinys

Dar vienos vasaros rugpjūtis, ir vėl darsyk
skanauju saulės,
ir vėl lelijos pasklidusios po vandenį.
Dabar žinau, kad jos norėtų paliesti viena kitą.
Jau daugelį metų nelankiau šitos vietos,
tuo metu gyvenau sau gyvenimą.
Kaip garnys, tepajėgiantis kleketuoti, o svajojantis
             giedot,
aš svajoju giedoti.
Visai užtektų mažytės padėkos iš kiekvienos burnos.
Štai kaip viskas buvo ir kaip yra:
visą savo gyvenimą mokėjau jaustis laiminga,
išskyrus tada, kai tai nebūdavus laimė,
ir tą aš irgi prisimenu. 
Visi mes dėvim šešėlį.
Bet tiesiog dabar ir vėl vasara
ir aš stebiu, kaip lelijos lenkiasi viena kitai
ir čiuožia, pasigavusios vėją ir traukiamos aistros
arti, arti viena prie kitos.
Jau greitai, apsigręžusi, eisiu namo.
Ir kas ten žino, galbūt giedosiu. 

(Mary Oliver. Felicity. Penguin Press, 2015)

 

Rudens daina

Ar nemanai, kad lapai dabar svajoja, 
             kaip jauku bus lytėti
žemę vietoj 
             niekio ore ir begalinių 
vėjų srovių? Ar negalvoji, 
             kad medžiai, ypač tie 
samanotom drevėm, ima dairytis 
             paukščių, atskrisiančių – šešiese, visu tuzinu – miegoti 

į jų kūnus? Ar negirdi 
             rykštenės, kuždančios „iki“, 
šlamučio, karūnuojamo pirmųjų
             sniego kuodų? Tvenkinys 
sustingsta ir baltas laukas, kuriuo 
             sparčiai nubėga lapė, ima mesti 
ilgus, mėlynus šešėlius. Vėjas plaka 
             begalinėm uodegom. Ir vakarais
malkų rietuvė šiek tiek pakrypsta,
             ilgėdamasi iškeliaut. 

(Poetry Foundation, perspausdinta iš Poetry. May 2005, p. 134) 

 

Nėr dalyko per mažo rūpėti

Svirpliui nerūpi, 
             ar yra dangus,
ir jeigu taip, ar ten jam yra vietos.

Ruduo. Pasibaigė romanas. Vis tiek – jis gieda.
Jeigu pavyksta, įšoka į namą
             pro mažiausią durų plyšelį.
Tada pamažu namas šąla.

Jis svirpia lėčiau ir lėčiau. 
             Tada – nieko.

Ir tai turėtų ką nors reikšti, tik aš nežinau ką.
             Bet, žinoma, niekaip nereiškia, 
kad jis nebuvo puikiausias svirplys
             visą savo gyvenimą.

(Mary Oliver. Felicity. Penguin Press, 2015)

 

Iš pradžių – monažolė

I

Ar pievoje stovintis alkanas jautis nežiaumos 
             monažolės?
Ar pelėda nusignybs sau sparnus?
Ar vieversys pamirš į dangų pakelt savo kūnelį, ar 
             giedot pamirš?
Ar upės ims tekėti prieš srovę?

Regėkite, sakau, – regėkite
tikrumą ir puošnumą, ir pamokymus
             rupios šios žemės dovanos.

 

II

Valgykite duonos, kad suprastumėt paguodą.
Gerkite vandens, kad suprastumėt palaimą.
Užsukite į sodą, kur stambiažiedės ląstūnės
             atveria savo kūnus kolibriams,
geriantiems jų nektarą, net
             virpantiems iš rajumo. 

Nes viena veda į kita.
Netrukus imsit matyti, kaip akmenys žėri po kojomis.
Galiausiai potvyniai taps jūsų vieninteliu kalendoriumi. 

Ir mylimo žmogaus veidas taps jums žvaigžde,
drauge artimiausia ir tolimiausia,
ir jausitės kartu sukrėsta širdimi ir pagarbūs.

Ir jūs išgirsite patį orą, kaip savo meilę, kuždant:
ak, leisk man dar valandėlę įeiti į du
nuostabius tavo plaučių kūnus. 

 

III

Gyvenimo kerai –
mano visas pokalbis
su jumis, brangiausieji.
Tegaliu papasakoti, ką žinau. 

Žiūrėkite, ir vėl žiūrėkite.
Šis pasaulis – ne vien akims sujaudinti.

Tai ne vien kaulai. 
Tai ne vien švelnus riešas tvinksinčiu pulsu.
Tai ne vien vienos širdies dūžiai. 
Tai pagarbinimas.
Tai dalijimasis tol, kol dalijimasis tampa tolygus gavimui. 
Jums priklauso gyvenimas – tik įsivaizduokite!
Jums priklauso ši diena, ir gal dar viena, ir gal 
             net dar viena.

 

IV

Kada nors paprašysiu savo draugo Paulus*,
šokėjo ir puodžiaus, 
nužiesti man dubenį išmaldai, 
kurio, kaip manau, 
reikia mano sielai.

Ir jeigu ateisiu pas jus
apskurusiomis drapanomis ir juodomis panagėmis 
ir pasibelsiu į jūsų ištaigius namus,
ar įmesite ko į jį?

Norėčiau pasinaudoti šia proga.
Norėčiau suteikt jums šią progą. 

---

* Paulus Berensohn – šokėjas, keramikas, menininkas, artimas poetės bičiulis

V

Mes elgiamės vienaip ar kitaip: liekame tokie patys arba
             pasikeičiame.
Sveikinu jus, jeigu jūs
             pasikeitėte. 

 

VI

Leiskite jūsų paklausti.
Ar ir jūs manote, kad grožio esama dėl kažkokios
             įstabios priežasties?

Ir jeigu jums neatėmė amo šis nuotykis –
             jūsų gyvenimas –
kas jus pakerėtų?

 

VII

Man atrodo, kad iš pradžių aš daugiausiai mylėjau save.
Na ir kas, jog vien dėl to, kad kas nors turėjo mane mylėti.
Tai nutiko prieš daugelį metų.
Dabar jau esu ištrūkusi iš savo varžtų,
             nors buvo nelengva.

Turiu galvoje tuos, kurie kėsinosi į mano širdį.
Nusimečiau juos ir išmečiau į pūdinio krūvą.
Bent jau taps trąša (viskas tampa trąša
             vienaip ar kitaip).

Ir tapau debesų, ir vilties, vaiku.
Tapau priešo draugu, kad ir kas būtų priešas.
Tapau vyresnė ir, brangindama tai, ko išmokau,
tapau jaunesnė. 

Ir ką gi prarasiu, pasakiusi jums, ką težinau
Mylėkit save. Tada užmirškite tai. Tada mylėkit pasaulį.

(Mary Oliver. Evidence: Poems. Beacon Press, 2009)