Ada Limón. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 12

Iš anglų k. vertė Ingrida Tatolytė

Ada Limón (g. 1976) – JAV poetė, pelniusi įvairių prizų ir apdovanojimų, tarp jų JAV Nacionalinę knygų premiją už poeziją (2015), JAV Nacionalinę knygų kritikų premiją už poeziją (2018), Oklando PEN apdovanojimą (2023) ir kitus. 2022–2025 m. buvo du kartus iš eilės išrinkta Jungtinių Valstijų poete laureate ir tapo pirmąja Lotynų Amerikos kilmės (jos tėvas meksikietis) JAV poete laureate, nors pati itin nemėgsta, kai tai pabrėžiama.
Jos poezijoje socialinio teisingumo, ekokritikos ir žmogaus bei gamtos tarpusavio priklausomumo temos derinamos su mito poetika, biografijos, kasdienių buitinių detalių, kūniškų išgyvenimų, ligos ir skausmo apnuoginimu, skvarbiu, dokumentiniu įsižiūrėjimu į jai brangių vietų, kuriose užaugo ar gyveno, aplinką ir katarsiniu džiaugsmo atradimu mikrokosme. Poetė daug dėmesio skiria melodikai, ritmui, šnekamosios kalbos poetikai, bet interviu yra pabrėžusi, kad didžiausia poezijos dovana pasauliui – gebėti įvardyti tai, kas neįvardijama.

 

Sąlygos sakiniai

O jei rytojus neateitų.
O jei mėnulis prasmegtų ledinè skyle.
O jei dervamedis suakmenėtų.
O jei saulė suliepsnotų dvokiančia padanga.
O jei pelėdos vyzdžiaĩ susitrauktų.
O jei meškėnas ištykštų karšto deguto dėme.
O jei marškiniai taptų plastikine šiukšle.
O jei virtuvė virstų karvės skerdena.
O jei niekad nesulauktume jos – šviesios
ateities, atsilikusios krintančios žvaigždės, niekad
nepasiekiančios mūs, niekad nenušvintančios mums.
O jei niekada nesutiktume jo. Niekada nesutiktume jos.
O jei paskutines gyvenimo valandas, spitrindami
vienas į kitą, kiurksotume sunertomis rankomis,
tvirtai įsikibę šuns, stebėdami, kaip dega dangus.
O jei – Na, ir koks skirtumas. O jei – Šito tai jau
gana. O jei vis dar norėtumei visko – kad būtume
čia, gyvi, žinantys, kaip mums pasisekė.

(2015)

 

Kranklio sapnas

Kai dešimties pavarų lengvasvoris dviratis
nuriedėjo nuo greitkelio, pakraščiais apaugusio
tirštais apelsinmedžiais, pamačiau milžinišką
kranklio galvą, iš vaškuotos lapijos kyšančią.
Buvo kažkaip įstrigęs, šakų supančiotas,
šaukės pagalbos. Plačiai atvertomis akimis,
laikiau paukščio galvą prie savosios prispaudusi. Snapas
į snapą. Medspalvė rainelė į medspalvę rainelę.
Plunksnos į plunksnas. Tai nebuvo
Čihuahua kranklys ar trumpauodegis kranklys,
ar paprastasis kranklys. Iš tiesų buvo visai net
nepaprasta, kaip abudu stebeilijomės vienas
į kitą, prašalaitei narpliojant paukščio nagus
iš sukerojusių medžio šakų, ir šis, pagaliau
ištrūkęs, pavirto nuogu vaiku,
linguojančiu vėjyje.

(2018)

 

Pavadėlis

Prigimdžius bombų, šakių ir baimės,
paleidus pašėlusias automatines salves,
kulkoms varpant rankomis sukibusią minią,
žiauriam dangui atveriant plieninius nasrus,
praryjančius visa, ko neišreiškiam žodžiu, kas mums
belieka? Anglių kasyklos apnuodijo net nežinia kur
tekančias upes, dabar oranžines ir rūgščias. Kaip
galì nebijoti žmonijos, trokšti išlaižyt ligi dugno
upelį, išsiurbti pražūtingą vandenį į savo
plaučius kaip nuodus? Skaitytojau, tariu
tau: Nežūk. Net kai guotai sidabražvynių žuvų
parplūsta aukštyn pilvais ir šalis garma skradžiai
į krioksiantį neapykantos kraterį, argi nieko nelikę,
kas vis dar giedotų? Tiesą sakant, aš nežinau.
Bet kartais, prisiekiu, girdžiu, žaizda užsitraukia,
lyg surūdiję garažo vartai, ir dar pajėgiu savo
gyvomis galūnėmis nuklibikščiuot į pasaulį beveik
be skausmų, ir stebėtis, kaip kalaitė tiesiai
į sunkvežimius it patrakusi lekia judriu keliu,
nes ji mano, ji myli juos, nes ji įsitikinus,
kad, be jokios abejonės, šios garsios, riaumojančios
būtybės irgi mylės ją, jos švelnią, mažutę prigimtį,
netveriančią kailyje sumautu džiaugsmu,
kol trukteliu pavadį, kad išsaugočiau ją,
nes norėčiau, kad niekad nemirtų. Nežūk, tariu,
ir mudvi nusprendžiam dar šiek tiek pasivaikščioti, aukštai
virš galvų karštligiškai plazda varnėnai, žiema grasina
stingiais palaikais užgulti šį žemės plotelį.
Gal visada visu kūnu veržiamės į tai, kas
sunaikins mus, maldaudami meilės iš
vis greičiau skriejančio laiko, ir galbūt kaip šuva,
paklusniai man prie kulno tipenanti, galim taikiai paeiti
kartu, bent jau kol atūš kitas sunkvežimis.

(2018)

 

Pamokymai, kaip nepasiduoti

Labiau nei fuksijų piltuvėliai, pabyrantys aplinkui
iš po laukinės obels, labiau nei beveik nepadoriai
savo galūnes apnuoginančios kaimynų vyšnios,
teškiančios ledinukų spalvos medvilninius žiedus į pilką
lietingo pavasario dangų, medžių sužaliavimas – štai kas
mane tikrai sujaudina. Nuslūgus balsvam ir karameliniam,
pasaulio mažmožių ir niekniekių, smūgiui,
nužėrusiam šaligatvius padarinių skiautelėmis,
lapai išsprogsta. Kantri, žalia, užsispyrusi oda,
auganti virš to, ką žiema pridarė, grįžimas prie
keistos minties, kad gyvenimas tęsiasi, nors ir
kokie mes sutrikę, tušti, įskaudinti. Na ir gerai,
duok man, atrodytų, sako medis, naujam glotniam lapui
atveriant delną lyg kumštį atgniaužiant, duok man visa tai.

(2018)

 

Šitaip nutinka beveik kiekvienam sapne

Pirma rudakailis šuo, tada
tai jau kūdikis. Padedu jam

plaukti karštų srovių baseinu,
vanduo tamsus lyg kava,

betoniniai jo kraštai statūs,
jame nesunku nuskęsti,

neišsigelbėsi. Klausiu šuns
(kuris taip pat yra vaikas),

Ar nieko, jog noriu, kad
būtum mano geriausias draugas?

Ir vaikas palinksi.
(Ir šuo palinksi.)

Kartais jis nuskęsta.
Kartais nuskęstam kartu.

(2018)

 

Sutartyje sakoma: norėtume,
kad vyktų dvikalbis pokalbis

Ateidama atsineškite savo tamsia-
odumą, kad pamalonintume savo

rėmėjus. Gal galėtumėte pažymėti šitą
langelį – paduodame paraišką paramai gauti.

Ar esate parašiusi kokių eilėraščių, skirtų
sutrikusiems paaugliams? Geriausiai dvikalbių.

Ar ateitumėte vakarienės su
patronais, išgerti „Patróno“?

Ar papasakosite istorijų, nuo kurių
nejauku, bet kad būtų ne mūsų kaltė?

Neskaitykite tų, kuriose jūs tokia pati
kaip mes, gimusi žaliame name su

sodu, nepasakokite mums, kaip rinkot
pomidorus purve ir valgėte stebėdama,

kaip grifai išdrasko į gabalus kelyje
kito paukščio karkasą. Papasakokite tą,

kur jūsų tėvas pavogė ratų gaubtus, jo
kolegai pareiškus, kad taip elgiasi jo

padermė, papasakokite, kaip jis
atėjo susitikti vilkėdamas ponču

ir mėgino parduoti gaubtus atgal
jų savininkui. Neminėkite, kad jūsų tėvas

buvo mokytojas, kalbėjo angliškai, mėgo
virtis alų, mėgo beisbolą, papasakokite

dar kartą apie pončą, apie gaubtus,
kaip pavogė juos, kaip padarė tai,

ko jis stengėsi įrodyti niekada nedaręs.

(2018)

 

Lietpaltis

Kai gydytojas rekomendavo operaciją
ir įtvarą iki pat mano jaunų dienų pabaigos,
tėvai sukrapštę pinigų nusivežė mane į
masažus, giluminę audinių terapiją, osteopatinę
medicinos praktiką, ir veikiai mano susirangęs stuburas
šiek tiek išsitiesė ir vėl galėjau kvėpuoti
ir daugiau krutėti savo kūnu, netemdomu
skausmų. Mama man liepdavo dainuoti dainas
mums važiuojant visas keturiasdešimt penkias
minutes į Vidurinį Dviejų Uolų kelią ir keturiasdešimt
penkias atgal iš fizioterapijos.
Sakydavo, net mano balsas suskamba laisviau,
išsivadavęs iš mano stuburo, pakeliui namo. Tad dainavau,
dainavau, nes maniau, jai patinka. Niekada
neklausiau, ką paaukojo, kad mane ten nuvežtų,
ar ką veikdavo dienomis iki tol. Šiandien man tiek pat
metų, kiek buvo jai, ir grįždama mašina iš dar vienos
stuburo patikros, dainuodama kelyje per radiją
skambančią sentimentalią, bet visai nieko melodiją,
prisiminiau, kaip mama nusivelka lietpaltį ir
paduoda jį savo jaunai dukrai, vieną tokių
popiečių audrai prakiurus. O dieve,
man šauna, visą gyvenimą nugyvenau apsigobus jos
lietpalčiu, svarstydama, koks stebuklas,
kad niekad nesušlapau.

(2018)

 

Vadinti daiktus tikraisiais vardais

Pastumiu lesyklą ir sušunku Graklų vaišės! O po kokios
valandos Niūriųjų zenaidų vakarėlis! (Lesyklą vadinu
vaišėmis, o ant žemės pabirusį lesalą vakarėliu.) Tampu
tokia puiki stebėtoja, kad išsirausiau žiūronus, kuriuos
man padovanojo senas poetas, kai buvau jauna ir keliavau
į Gerosios Vilties kyšulį prieš akis man plytint visai mano
ateičiai lyg privačiam vandenynui. Pelinės zylės! Rėkiu,
Lukas juokiasi ir sako, Žinojau. Bet jis tik gerinasi, nes nieko
jis nežinojo. Tėtis daro tą patį. Rėkia lesyklai paskelbdamas
vaišių lankytojus. Mesteli visą žemės riešutą, net du Stelerio
mėlynajam kėkštui, kuris rytais atskridęs supasi ant
žemutinės ąžuolo šakos. Tik pamanykite, kadaise maniau,
kad paukščiai kaip ir nuobodūs. Rudi. Pilki. Juodi. Ple
ple ple paukščiai. Tada prie vandenyno ėmiau mokytis jų
vardų, ir asmuo, su kuriuo susitikinėjau, man drėbtelėjo,
Čia ir yra tavo bėda, Limón, tu vis su ta savo fauna ir jokios
floros. Tada ėmiau mokytis medžių vardų. Mėgstu vadinti
daiktus tikraisiais vardais. Iki tol domėjausi vien meile, kaip
ji užklumpa tave, įbaugina, kaip sugniuždo ir atgaivina tave.
Tada nė nežinojau, kad tai, kuo domiuosi, jokia meilė, o tik
mano kančia. Maniau, kad kančia kuo nors ir sudomina.
Juokinga, visąlaik vadinau meile tai, kas tebuvę skausmas.

(2022)

 

Čia baigiasi poezija

Gana kaulinio ir zylinių, ir saulėgrąžų,
sniegbačių, klevų ir sėklų, sparnavaisių ir daigų,
gana šviesšešėlių, gana taigi ir pranašysčių,
ir stoicizmo, ūkininkų ir tikėjimo, ir tėve mūsų, ir te
tave, ir krūtinių, ir pumpurų, odos ir dievo,
nė neminint žvaigždžių kūnų, suledėjusių paukščių,
gana valios tęsti ir nebetęsti, ar kaip kokia nors šviesa
išgauna tam tikrą efektą, gana
keliaklupsčiauti ir kilti, ir atsigręžti
į save, ir pakelti akis, gana ginklų,
dramos, pažįstamų savižudybių, seniai
pasimetusio laiško ant spintelės, gana ilgėtis
ir ego, ir užgniaužt savo ego, gana
mamos ir vaiko ar tėčio ir vaiko,
gana baksnoti pirštu į pasaulį, nuvargusių
ir be vilties, gana negailestingų ir sienų,
gana ar tu matai mane, ar tu girdi, gana
aš tik žmogus, gana man vieniša ir aš nevilty,
gana mane gelbstinčio gyvūno, gana tobulybės
viršūnės, gana sielvarto, oro ir kaip ore palengvėja,
prašau tavęs, paliesk mane.

(2022)

 

Mirusios žvaigždės

Lauke matai – net medžiai žemai lenkiasi.
          Žiemos ledinė plaštaka mums ant peties.
Juoda žievė, pageltę slidūs lapai, tokia tyki
ramybė, lyg būtų kitąmet atėjusi.

Ir aš lyg žaizdras vorgyvių – pastangų irštva.

Ištiesę ranką rodome danguj į Orioną išnešdami
          šiukšles, konteineriams nugriaudžiant priemiesčio griaustinio dainą.

Beveik romantiškai iškėlę taikomės išversti mėlyną
          šiukšlinę, kai pasakai, Žmogau, tikrai turėtume pramokti
naujų žvaigždynų.

Ir tai tiesa. Užmirštame apie Kentaurą, Siurblį,
          Driežą, Hidrą, Lyrą, Slibiną ir Lūšį.

O ir kad patys tesame tos žvaigždės mirusios, mano burna pilna
          dulkos, norėčiau susigrąžinti galimybę sužibėti –

palinkusi su tavimi gatvės žibintų šviesoje link
          to, kas mumyse didaus, link to, kokie mes gimėme.

Klausyk, mes juk visai net neprasti išėjome.
          Nuėjom tokį kelią, išgyvenome taip daug. O jeigu

išgyventume daugiau? Mylėtume stipriau?

O jei išrėžtume raumenimis ir sinapsėmis NE.
          NE kylantiems potvyniams.

Stotume už visas tylinčias burnas jūroje, visas sausumoj?

O jeigu užstatytume savo kūnus

dėl kitų saugumo, dėl žemės,
          jeigu paskelbtume tyrą naktį, paliautume būgštavę,

nusiųstume į dangų savo reikalavimus, taptume tokie didžiuliai,
kad žmonės į mus nukreiptų savo minčių strėles

versdami lauk šiukšles, kai visa tai baigtųsi?

(2018)

Versta iš: Ada Limón. BRIGHT DEAD THINGS. Milkweed Editions, 2015.
Ada Limón. THE CARRYING. Milkweed Editions, 2018.
Ada Limón. THE HURTING KIND. Milkweed Editions, 2022.