Eglė Elena Murauskaitė. Iškvėpimai. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 3
Eglė Elena Murauskaitė (g. 1986) yra Merilando universiteto vyriausioji mokslininkė, saugumo ekspertė, keturių monografijų ir daugybės akademinių straipsnių autorė, daugiau nei penkiolika metų tyrinėjanti tarptautines grėsmes. Eglė taip pat yra tarpdisciplininių praktikų atstovė, daug metų dirbanti su intuityviu garsu ir judesiu. Kūrybiniuose tekstuose Lietuvos kultūrinėje spaudoje ji dalinasi refleksijomis apie vizualiuosius menus, Vakarų queer ir feministinės poezijos vertimais bei savo poezija.
* * *
Pradžioje buvo tai
Kas netelpa į žodį
Ragana, poetė, ne
Visos turėjome tai
Ir laukėme pažadinimo
Sulaukėjome nepabudusios
Pradžioje buvo nieko
Po truputį
Žodžiai įrėmino pasaulį
Kažkur tarp
Myliu tave
ir
Nebegaliu
Atitapti
Įsivaizduoju nėštumą.
Pamažu prarandu kūną viduje augančiai ateivei.
Aš praranda save.
Artėjančio skausmo nuojauta.
Spardai man į paširdžius,
Nerimo kumštis pilve susigniaužia tvirčiau.
Apimi mano kūną
Kaip pavasaris baikštų daigą:
Būk pumpuru, žiedu bijūno,
Sėkla jau praeitas etapas.
Ir kylančiu stiebu mūsų sielos kalbasi.
Kasdien tavęs manyje vis daugiau.
Mano krūtys ima laukti tavo lūpų,
O rankos – tavo švelnumo…
Skausmo žaibas.
Neriuosi iš odos, o tu – iš manęs.
Atskirti dvi iš vienio – kaip perskelti atomą.
Gimdyti save iš naujo
Ir skirtis su vidutinio amžiaus moterimi
Velniškai sunku
Adrienne sutinka Jay Defeo
Apsireiškimas
Tau užima kvapą
Ilgai netrunka
Tapt kūnu tavuoju
Staiga nieko nelieka
Kas nebūtum tu
Auksinis dubuo
Nokinantis šviesos kiaušinį
Tarp klubų
Pilvotas molinis ąsotis
Išglostytas degančio delno
Kanjono rausva atplaiša
Aprasojus gyvybe
Delmonas žemaitės
Aplipęs vaisingais karoliais
Ir skrendantis kykas virš jūros
Ir upė
Takiu savo mėliu
Banguojančią esmę nusakius
Ir krantas žemėtas
Kur žiotys prasiskiria
Kad vienas pasaulis galėtų kitan įsiterpti
Pasąmonės vandenys
Paplūstantys pilnaties veidu
Atima žadą
Tavo valia
Tik akimirkai
Nežiūrėk į raudonas vėliavėles
Man vis dar skauda
Ko gero man patinka
Man irgi
Mes nebūsim šviesa
Įsivaizduoju esanti beribė
Užlieju sutiktus žmones
It jūra kriaukles
Iš giliausių užkampių ištraukiu jų dūlančias smiltis
Pamatyk mane visą
Bet nieko nesakyk
Neatimk žodžių
Nežinau kas dar man liko
Noriu žinoti ir nežinoti
Leisk vėjui kažką išpustyti
Bijau atsitraukti
Mes nebūsim saugūs uostai
Dievinu
Miesto ir dievo motinos artumą
Verkiu per mišias
Svajoju apie miškus
Aš namų židinys ir ugnis
Sakei kad tu jūra
O aš vandenynas aukštų keterų
Kur tavo dievas dabar
O tavo
Mes nebūsim toj pačioj gatvėj nei bažnyčioj
Nebegaliu kvėpuoti
Negirdžiu savęs
Tu tokia didelė
Ir tu
Ar svarbu kas didesnė
Pasirodo tu tuo tiki
Mes nebūsim viena kitą keliančios rankos
Noriu viską tau dovanoti
Išskyrus laiką ir erdvę
Mes nebūsim dovana viena kitai
Nebūsim mes
Siksto koplyčia
Viešpats siekė Adomo rankos
Nors galėjo jį turėti čia pat iš karto
Laisvąja valia
Leido žaisti jaunam
Atskirumą
Viešpats žvelgė viltingai į jį
Visko mačiusios akys juo degė
Ir veržės pirmyn
Kiek nedaug mums beliko
Laiko
Iš gimdančio dangiško skliauto
Pirštai artėję sustingo
Žvilgsnis jaunuolio
Nepažinus
Nejau nematai, koks stebuklas kvėpuoja į veidą
Iš nesuskaičiuojamų jį laikančių rankų
Viešpats veržias tavęspi
O tu nežinai net jo vardo
* * *
Dabar esu poezija
Randu savo nuotrupas kitų eilėraščiuose
Atpažįstu jų širdžių dūžiuose
Kalbu tikėjimą į tavo tylą
Manęs tiek daug
Kad net nebeskauda laukti
Nebežinau
Kuriuo skiemeniu buvau pradėta
Bet kiekvienas sekantis
Lyg upės nugludintas akmuo
Kviečia basas mano pėdas šokti
Tolyn, dar truputį
Dar aš nemiriau
Dar neišsigandau
Dar net nejaučiu
Kaip tavo lūpos po truputį ištaria mane iš savęs
Pieno puta
Nežinojau
Kad tai mylimoji
Bet ji kišo ranką
Kiaurai
Mano akmenines sienas
Ir mano pasaulio vidurys drebėjo
Mano vidurio vidus
Panaktinės žvelgė pašaipiai
Į ugnį virš mano sielvarto dykrų
Ir sakė
Duodu šešis mėnesius
Skaičiavau Persefonės krauju paplūdusias sėklas granato
Daugiau negu dvidešimt metų
Jos baltos balandės
Viliojo
Ir žaidė su laumėm šešėliuos
Balsą į kriauklę
Sudėt atsisakė
O aš nesileidau surišama
Plaukais ir glamonėm
Kiek jau vandens nutekėjo
Verdančio žolėto
Prislapstėm šviesos sekretų
Ateities užkaboriuose
Sienų akmenys biro į smėlį
O ji vis atplaukdavo pieno