Joy Harjo. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 12

Iš anglų k. vertė Eglė Elena Murauskaitė

Joy Harjo (Džoi Hardžo, g. 1951) – amerikiečių poetė, rašytoja, muzikantė, dramaturgė. Priklauso JAV Muscogee Creek genčiai ir yra pirmoji autochtonė autorė, apdovanota JAV poezijos laureatės titulu. Eilėraščių knygoje „Poetė karė: atsiminimai“ („Poet Warrior: A Memoir“, 2021) ji supina asmenines ir genties patirčių refleksijas, perteikia kultūriškai ir kokybiškai kitokią pasaulio matymo prizmę.

 

Prausiu motinos kūną

Motinai mirus, negalėjau nuprausti jos kūno.
Mintyse sugrįžtu pasirūpinti ja.
Taip susitaikau su tuo, kas neužbaigta.
Grįžtu ir atveriu duris.
Įžengiu atlikti ritualo. Atlikti, ką seniai privalėjau,
atitaisyti, kas būtina, kad mano dvasia galėtų gyventi toliau,
kad vaikai ir anūkai nepakliūtų į
nesuvokiamo sielvarto mazgą.

Susirandu baltą emaliuotą puodą, kuriame ji mus maudydavo,
kai buvom dar kūdikiai.
Atsuku čiaupą ir laikau ranką po vandeniu,
kol jis sušyla, temperatūra tinkama kūdikiui prausti.
Rankšluosčių krūvoje susirandu švarų.
Vaikystėje ji nieko neturėjo.
Suaugusi pasirūpino, kad turėtų visko,
susikūrė gyvenimą pati.
Jos spintose pilna gražių suknelių,
tiek daug, kad nespėjo visų panešioti.
Jas pirko mergaitė, kasdien į mokyklą eidavusi su ta pačia suknele iš miltų maišo,
kurią skalbė kiekvieną vakarą
ir padžiaudavo prie malkomis kūrenamos krosnies.

Nuo kriauklės krašto paimu muilo gabalėlį,
tuo pačiu muilu ji vakar prausėsi veidą.
Ar žvelgdama į veidrodį žinojo, kad čia jos paskutinis saulėtekis?
Patraukiu tablečių buteliukus, laikrodį-radiją ant stalelio prie lovos,
rašiklį, pasidedu puodą. Apkloju ją antklode,
kad nesušaltų ir išsaugotų orumą.

Pradedu nuo veido. Jis neraukšlėtas, nors tik du mėnesiai beliko
iki jos aštuoniasdešimto gimtadienio. Ji garsėjo grožiu,
jaunystėje matėsi jos čerokių kilmė,
perduodama per jos mamos ir mamos mamos liniją
nuo pat laiko ištakų.
Mama turėjo geležinį puodą, duotą čerokės mamos,
kurios mama jai jį perdavė – buvo gavusi iš amerikiečių valdžios
Ašarų Take.

Ji jame augino gėles.

Plaudama motinai veidą sakau jai,
kokia ji graži, kokia drąsi, jos drąsa ir grožis
gyvena anūkuose. Jos veidas atsipalaidavęs, ramus.
Jos žemiškosios atminties kūnas dar neiškeliavo,
bet kai kitą dieną pamatysiu ją karste
laidojimo namuose, bus iškeliavęs.
Kur jis keliauja?
Jis sunkesnis nei pakilusi ir nuplasnojusi dvasia.
Ketinu aplankyti vietas, kurias šis kūnas mėgo, ir atsisveikinti.
Sudie namai, į kuriuos parsivežiau kūdikius, ji gieda.
Sudie June’s barui, kur buvau shuffleboard čempionė.

Aš dar negaliu tarti sudie.
Aš niekad netarsiu sudie.

Pakeliu vieną ir kitą ranką nuplauti. Ant pirštų tebėra mėgstami žiedai.
Ji mėgo savo kūną, puošė jį spindinčiais papuošalais,
kremais ir makiažu.
Atsargiai elgiuosi su tuo nudegimo randu,
gautu, kai ji dirbo žiauriam bosui,
jis liepė jai šveisti gruzdintuvę.
Ji paprieštaravo, kad toji dar karšta, ir stipriai nusidegino.
Tas randas man visad priminė ją parėjusią
po ilgos pamainos restorane,
su uniforma, permirkusia prakaitu, ryžtingą ir išsekusią.
Kartą ji grįžo namo, o aš stipriai karščiavau.
Ji išsitraukė tą patį puodą, kuriame dabar mirkau rankšluostį,
ir pripylė alkoholio aptrynimui, karščiui numušti.
Ji švelniai mane trina, pasakoja, kad jos draugė Čiunki
vėl paliko vyrą, kad žinanti, jog buvusi jos viršininkė,
maloni sena žydė,
serga vėžiu. Nežino, iš kur žino;
tiesiog žino.
Ji nepasakoja man viso šito –
randu tai jos paliktame dienoraštyje,
kuris pilnas žinučių man,
skirtų rasti, kai jos nebebus.

Prausiu jos kaklą, pakeliu antklodę ir pereinu prie širdies.
Dėkoju jos kūnui už tai, kad nešė mus per sudėtingą istoriją,
per mano tėvo ir antrojo vyro žiaurumą.
Visa ta istorija ten, jos kūne, prausiu ją ruošdama
grąžinti žemei, grąžinti žemei ir visas istorijas.
Prausiant mano kūno atmintis sukyla.
Prisimenu, kaip nešiojau du savo vaikus, sūpavau,
maitinau juos savo kūnu.
Kaip tame kūne suvokiau save, mylimą kaip ir Žemė.

Nukloju motinos kojas.
Prisimenu varikozės išvagotas kojas, venas lyg sraunias upes,
kai mama grįždavo po ilgos pamainos, praleistos stovint ir gaminant.
Jos nešė daugiau, nei moteris turėtų.
Moteris turėtų būti gerbiama kaip karalienė,
mes tradiciškai moterims rodydavome tiek pagarbos,
sako mano krykų genties vyras.
Cha, juokiuosi, ir klausiu jo, „tai kodėl negamini man vakarienės?“
Plaunu ir glostau pėdas.
Dabar galėsi pailsėti, sakau mamai,
nors žinau, kad ilsėtis mama nelinkusi.
Apkloju ją.
Paskutinį kartą išgręžiu rankšluostį ir pakabinu ant puodo krašto.
Sušukuoju mamai plaukus, pabučiuoju į kaktą.

Prašau kelionės palydovų saugiai ir tvirtai ją lydėti.
Prašau angelų, kuriuos ji mylėjo ir su kuriais dažnai kalbėdavosi,
parvesti ją namo, tik pirma dar surasiu jos mėgstamus kvepalus.
Tada tyliai padainuoju jos mėgstamiausią dainą.
Nežinau pavadinimo, tik kelias eilutes,
tai viena tų senų paprastų dainų apie sudaužytą širdį,
kur laimės akimirka
prabėga greit –

ir tuomet ją paleidžiu.

 

Žemėlapis ateisiančiam pasauliui

Paskutinėmis ketvirtojo pasaulio dienomis norėjau sukurti žemėlapį
tiems, kurie lips per skylę danguje.

Vieninteliai mano įrankiai buvo troškimai žmonių,
išnyrančių iš žudynių laukų, miegamųjų ir virtuvių.

Nes siela – klajoklė su daugeliu rankų ir kojų.

Žemėlapis turi būt smėly nupieštas, negalima perskaityt jo įprastoje šviesoje.

Privalo jis ugnį nunešti į kitą gentinį miestą, kad būtų dvasia vėl atnaujinta.

Legendoje instrukcijos, pateiktos vietinės žemės kalba,
kaip mes pamiršome dovaną,
lyg būtume ne joje, ne iš jos.

Pastebėk, kaip daugėja prekybos centrų,
pinigų altorių.
Jie puikiai atspindi klystkelį tolyn nuo malonės.

Pasižymėk mūsų užmaršumo paklydimus; rūką,
pagrobiantį mūsų vaikus, kol mes miegam.

Įtūžio gėlės pražysta depresijos gniaužtuos.
Gimsta pabaisos iš branduolinio amžiaus gelmių.

Pelenais virtę medžiai pamoja sudiev visiems atsisveikinimams
ir, rodos, žemėlapis dingsta.

Nebepažįstame paukščių,
nebemokam prakalbinti jų tikraisiais vardais.

Buvo laikas, kai viską žinojom šioj gausingojo pažado žemėj.

Tai, ką sakau, juk tiesa, perspėjimas aiškiai įspaustas
į žemėlapį. Mūs užmaršumas mus seka, velkas žeme
paskui mus, palikdamas šliūžę iš vystyklų vienkartinių,
adatų, kraujo, veltui pralieto.

Netobulas šis žemėlapis, mano mažoji, bet jo tau užtekti turės.

Tau įėjimas – tai jūra iš motinos kraujo
ir tėvo mažosios mirties,
kai jis trokšta pažinti save kitame žmoguje.

Išėjimo nėra.

Žemėlapį galima skaityt per žarnyno sienelę –
spiralė tai kelio žinių.

Tu keliausi per mirties membraną, užuosi gaminamą maistą
stovykloje, kur mūsų giminės ruošiasi šventei,
kepa šviežią elnieną ir verda kukurūzų sriubą, iš Paukščių Tako.

Jie niekad juk mūs nepaliko; mes tiktai pametėm juos dėl mokslo.

Ir kai kitąkart tu įkvėpsi, mums einant į penktą pasaulį,
nebus niekur X, vadovėlio su žodžiais, kurį pasiimti galėtum.

Tau teks naviguot pagal motinos balsą,
atnaujint jos giedamą giesmę.

Ir šviežia drąsa padvelkia planetos.

Apšviečia žemėlapį, istorijos krauju išrašytą, žemėlapį,
kurį savo intencijoj rasi
per saulių kalbą.

Išlindusi tu pastebėki pėdsakus, kur pabaisas nukovė,
kur ėjo jie į dirbtinai apšviestus miestus
nužudyti to, kas mus žudė.

Tu pamatysi uolas. Tai širdis, su kopėčiomis.

Pasveikint tavęs baltas elnias ateis, kai paskutinis žmogus
išlips iš naikinimo liūno.

Niekad nebuvome mes tobuli.

Ir vis dėlto mūsų kelionė kartu šia žeme tobula,
kadaise ji juk buvo žvaigždė
ir darė klaidas tas pačias kaip ir žmonės.

Galime jas pakartoti, ji tarė.

Svarbiausia ieškant kelio: čia nėra pabaigos nei pradžios.

Žemėlapį savo sukurti turi.

 

* * *

Mergaitė karė, nutūpus ant krašto dangaus,
Apžvelgia žaliai melsvą žydrynę sodo
Vandenyno ir žemės.
Iš ten girdi vėjus,
Kylančius iš savo gimtinių.
Ji girdi, kur prasideda garsas.

Vėjai neša mylimųjų šnabždesius
Žemėje į mergaitės karės ausis –

Jis aukštas gražuolis, jautrumas jo
Protėvių meilės siūlais apsiūtas.
Jis iš genties tų vadų, kurių širdys nuolankios
Vedė per didžiausius sunkumus.
Jis vanduo.

Palinkus prie jo peties, tamsusis jos auksas plaukų
Lyg aureolė apšviečia jos grožį.
Ji kuria ir gieda giesmes, kurios pakviečia
Visa, ko reikia, į jos rankas.
Jos širdyje buvo vietos viskam, kas auga.
Ir sukosi ji prie krosnies lengvai.
Ji ugnis.

Pasidalinkime visu tuo su vaiku, jie šnabždėjos.

Taryba apvilko mergaitės karės dvasią kelionei
Į šią sakmę, kad pokytį neštų.
Įdėjo žemėlapį jai į širdį.
Tu pamirši, – jai sakė.
Kai kreipsies pagalbos, mus rasi
Tyloje
Žemės sodo.

Nes tu mergaitė karė, tu pasirinkai
Daugybės išbandymų kelią. Tu išmoksi rinktis
Teisingai daug kartų prastai pasirinkus.
Tie, kuriuos myli labiausiai, paliks tave.
Tu save rasi ir vėl.

Ji įkvėpė, ir…

 

* * *

Poetė karė rado darbą Los Andžele.
Gyveno ties Holivudo ženklu, it įdagu miesto.
Aplink buvo riestainio formos namai.
Spindesys, spindintis stiklas sudužęs ir nevilties pinigai –
apelsinų žiedai tiktai saldino orą.
Ji dirbo kartu su istorijų kare.
Jos buvo lyg dvynės –
ji mėgo kalbėtis apie dievus.
Tais permainų laikais aplinkui tykojo daugybė pavojų,
bet argi ne kaip tik tada nutinka šis tas ypatinga?
Gimsta milžinai, pabaisa bet kada gali kurį nors žmogų praryti.

Vieną dieną jos pamatė, kaip keičiasi pasauliai.
Su švelniais palaiminimais jos bėgo į gatves.
Nešėsi aštrias strėles
ir susvetimėjusių tėvų pažadus.
Studijavo, dirbo gamykloj,
išmoko nusipirkti viską, ko reikia.
Jos pamiršo pabaisos kvapą ir perspėjančius ženklus,
pamiršo, ko išvis leidosi į kelionę.

Saulė jų saugoti atkeliavo per visą šį kraštą.
Dauguma žmonių kvėpuoja ir miršta nesuvokę, kad kvėpuoja planetomis.
Lengva pamesti kelią, sunku matyti daugiau
nei šie odos namai, kuriuose keliaujam per žemę.

Žmones sukūrė per klaidą.
Kažkas nusijuokė ir štai mes jau šliaužiojame čia.
Tokia dramos pradžia;
mus užkabino.
Kokia sudėtinga dilema,
kaip pasiekti žvaigždes slystant baime alsuojančiu greitkeliu

Vieną naktį jos įsižiūrėjo į tamsoje žėrinčias užuominas,
norėdamos ką nors prikelti spindesiui giesme,
manydamos, kad jas kažkas pamiršo.
Miesto sūkury pabaisa jas rado,
grakščiai tipenančias be savo strėlių.
Du jauni vaikinai, galėję būti jų broliais.
Sučiupo jas ir pagrasino nužudyti.

Jos norėjo nukauti pabaisą,
kad nesunaikintų žemės,
kad neištrintų žmonių sapnų įprastame pasaulyje.
Susidūrusios su smurto grėsme, jos vaikinams atidavė pinigus.
Jie irgi norėjo meilės, tik nemokėjo prašyti.

Istorijos dvasia suuodė pavojų.
Nusileido nuo debesies,
nes per toli jau viskas nuėjo.
Įpūtė gyvybės viskam aplinkui.
Vaikinai bėgo nuostabiai gražiai.
Jos sekė.

Žmones sukūrė per klaidą.
Kažkas nusijuokė ir štai mes jau šliaužiojame čia.
Tokia dramos pradžia;
mus užkabino.
Kokia sudėtinga dilema,
kaip pasiekti žvaigždes slystant baime alsuojančiu greitkeliu

Versta iš: Joy Harjo. POET WARRIOR: A MEMOIR. W. W. Norton & Company, 2021.