Sarabjeet Garcha. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 4
Iš anglų k. vertė Eugenijus Ališanka
Sarabjeetas Garcha (g. 1977) – indų poetas, vertėjas ir leidėjas, penkių poezijos knygų autorius. Rašo anglų ir hindi kalbomis. Savo kūryboje remiasi indų filosofine ir religine tradicija, apmąsto senųjų poezijos meistrų palikimą ir savaip jį tęsia. Gyvena Delyje. „Meistrystė poezijoje, kaip ir kituose literatūros žanruose, yra svarbiausias dalykas, ir ją reikia be perstojo tobulinti. Kūryba reikalauja erdvės, ir rašytojas turi ginti tą erdvę nuo bet kokios prievartos“, – teigia poetas.
Šie vertimai yra dalis Lietuvos ambasados Indijoje inicijuoto projekto „Poetai verčia poetus“.
Ženklai
Poetai kuriuos myliu
šiek tiek pasilenkia
žengdami net pro
aukščiausias duris
trumpam nutyla
prieš ištardami
net švelniausią žodį
dar sykį atsigręžia
net prasilenkę
su nepažįstamuoju
ištiesia rieškutes
tarsi gaudydami pirmuosius spindulius
pro olos angą
šypsosi sau
tarsi dainuodami lopšinę
vaikystės pasakų gyventojams
linkčioja tamsai
tarsi pakeleiviams pradedantiems
dar vieną kelionę į mėnulį
užsimerkia
tarsi slysdami žemyn
oro baliono paviršiumi
Sugrįžimas namo
Kas yra lapai,
jeigu ne žali paukščiai,
kurie vieną dieną, pavargę,
nusprendė nurimti,
ištiesę sparnus
suplokštėjo ir
pakibo ant medžių,
o suminkštėję snapai susivijo
į lanksčius lapkočių vamzdelius,
per kuriuos pašnibždom
dėkoja žemei už tai,
kad leido pajusti
sunkio dovaną?
Dabar net šaknys žino,
kaip atrodo dangus,
o paukščiai jaučia
žemės skonį.
Medžiai ir toliau
gyvena jų svajomis.
Pažvelgęs į juos
grįžtantis lietus
stabteli
ir prisimena,
kuo jis buvo kadaise.
Nosinė
Kai myli, kai kurie rytai
yra tokie apčiuopiami, kad ateina
plazdėdami kaip saulės drobė.
Kai kurie apgaubia tave tylia skraiste,
kai kurie suvysto sielos buveinę.
Kiti nudryksta viršum galvos
tarsi palapinės stogas,
aprašinėtas eilėraščiais,
įamžinančiais mylimąją.
Tačiau yra dar vienas mažytis,
sulankstytas kišenėje,
jo neišskleidi,
nes kiekvienas jo lopinėlis
išsiuvinėtas
tavo meilės vardu.
Siuvėjas / Paukštis
Per kokį atsitiktinumą jis tapo
siuvėju? Lengvai galėjo gimti
paukščiu o ne
mano seneliu
jeigu tik
būtų žinojęs kaip pasakyti labiau norėčiau…
Lengvai galėjau būti
medžiu prieš
gimdamas prieš
apsivydamas
oro stygą kurią geriau būtų
vadinti kvėpavimu
kol ji susiliejo su srautu
kurį žmonės vadina mirtimi
Žibintas
Visada norėjau
gyventi vienas
būti vienas
bet vis tiek
neapleidžia
jausmas
kad
gretimame kambaryje
kažkas yra
Užsidaręs miegamajame
dieną naktį
kopdamas
atskirties kalno
šlaitais
žinau kad viršūnėje
prieisiu mažą trobelę
gobiamą vakaro skraistės
bet nė kiek nenustebsiu
kad išėjęs pro duris
manęs pasitikti
su žibintu rankoje
yra būtent tas
kuris palaiko jausmą
kad gretimame kambaryje
kažkas yra
Burtai
Prieš guldamas
jis niekada nepamiršta
pasirūpinti išmėtytais
vaikų žaislais.
Tai vienintelis metas, kai jam atrodo,
kad gyvenimas leidžia daryti
gerus darbus pasitelkus burtus:
vėl pastatęs ant ratų
apvirtusį žaislinį automobilį
jis atgaivins
mažiausiai keturias avarijos aukas.
Pasodinęs pargriuvusį
ant pilvo meškiuką
paskatins sėlinantį
per mišką brakonierių
tylomis atsisveikinti
su medžiokle.
Įvarvinęs kelis lašus vandens
į mažytį plastikinį šulinį
išgelbės vargstantį kaimą
nuo sausros.
Įmetęs kviečio grūdą
į pintą krepšelį
leis išnaudojamam valstiečiui
parduoti derlių už geresnę kainą.
Ištiesinęs persisukusį
lėlės kūną
išgelbės nelegaliai atgabentą moterį,
neleis jos kankinti, o paskui parduoti.
Įjungęs pieno spalvos lempą
palubėje užlies pasaulį
mėnulio šviesa, tokia tiršta,
kad ši prasiskverbs net
į miegančiojo akis, leis joms skaityti
į užmarštį grimztančias istorijas.
Vėluojantis
Neišberk druskos, sako
žaidimų draugė. Jai
devyneri, man septyneri. Dar
nesu girdėjęs apie dangų, bet
ji iškloja man, kas yra pragaras –
vieta, kur atsidursi,
jeigu išbersi druską. Spoksau
į baltus krislelius
ant žemės, neprinokęs mangas
krinta man iš rankos
tiesiai ant jų, tarsi toks ir buvo
jo planas. Verkiu. Ji žino
kodėl. Jie lieps tau
surinkti druską
akių vokais, sako ji.
Pasilenkiu,
blakstienomis liečiu
žemę, tarsi ši būtų
Motinos veidas, mano blakstienos
lyg mažas šepetėlis, kokį buvau matęs
jos kosmetinėje.
Liaukis, šaukia mergaitė.
Nėra kur skubėti. Palauk,
kol ten atsidursi.
Turėjau tai daryti
būtent tada. Tokio amžiaus
mano blakstienos buvo
puiki šluotelė, o akys
būtų galėjusios atsikratyti
per visus tuos metus
susikaupusios druskos.
Lempa
Kol kas
tik
supjaustytas svogūnas kepa
kartu su kmyniniu kuminu
Aliejus
gautas iš
vietinio malūnininko primena man
lempos aliejų
kurio pritrūkę
bemiegiai mokslo vyrai
senovės Kinijos kalnuose
skaitė prie šviesos atsispindinčios
nuo sniego
Dar yra laiko
kol pradėsiu lydytis
bet galbūt jeigu pasistengsiu
pažinsiu kai ką neįvardijamo
taip asmeniškai
kaip keptuvė pažįsta suodžius
ir pamatysiu malūnininką
sėdintį šalia mokslo vyrų
garsiai skaitančių
staiga pakeliančių akis
pasižiūrėti ar kas nors
uždėjo keptuvę ant viryklės
naujajam svečiui
iš kitapus
Himalajų
Begalinė
Sunku įsivaizduoti, koks mažytis
turėjo būti tas kambarys,
kambarys, kuriame galėjo atsigulti
tik vienas žmogus
tą naktį, kai miesteliui
grėsė
nuskęsti lietuje.
Sunku įsivaizduoti,
ką reiškė beldimas.
Durys prasivėrė, ir netrukus
čia tilpo
dviese sėdomis, o lauke lietus
rašė savo begalinę istoriją.
Dar kartą pabeldė, ir netrukus
jau trise stovėjo petys į petį,
veidais į sieną, skiriančią nuo gatvės.
Istorija neužsimena
apie langą, įleidžiantį šviesą,
ar lemputę palubėje,
ar žibalinę lempą, padarytą
iš rašalo buteliuko
ir iš jo styrančios dagties.
Istorija nutyli
ir apie trečią pasibeldimą,
apie ketvirto žmogaus pasirodymą.
Jeigu tai būtų dar vienas priebėgos ieškotojas,
įsivaizduojame, kas būtų nutikę.
Pirmasis būtų atidaręs duris
ir išėjęs lauk,
palikęs kitus du
miegoti stačiomis,
leidęs paskutiniam svečiui
kirsti slenkstį,
įžengti į naują kambarį,
kurį ką tik sukūrė kiti du
užmerktomis akimis,
į kambarį, tokį didelį, kad
visas miestas miegojo
po jo stogu lietui
rašant savo begalinę istoriją.
Tąsa
Šimtametis vyras vis dar gyvena
name, kurio seniai nebėra.
Vyrui šimtas, o man penkeri,
laikas toks gyvybingas, kad įveikia
kalendorių godulį. Diena
nelygi dienai, tačiau kiekviena
yra nekalta melodija,
sklendžianti į begalybę.
Namo širdis vis dar tvinksi
jo erdvėje, pergyvenusioje
sienas, kurias vadinome savomis,
kiekviena
dingusi plyta prisimena jį,
vos spėjusi pranykti,
vikriai grįžta atgal. Joks
atomas neatsikrato
branduolio pats.
Sykį pastatytas, kambarys niekada
neišnyks. Jo gramatikoje
nėra vienaskaitos. Jo tyla
nuauksina mūsų sielas, begėdiškas
įsibrovėles ūksminguose soduose.
Pastatas, sulygintas su žeme,
išlieka sveikas, kaip ir atvaizdas
veido, palinkusio viršum
šulinio upės pakrantėje
Versta iš: Lyrikline.org ir Sarabjeet Garcha. All we have. Chair Literary Trust, 2023.