Tadas Žvirinskis. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 3
Ruduo Žvėryne
Oranžiniai ąžuolo lapai
Ant juodo asfalto pažirę –
Žvėrių paslaptingų pėdutės:
Pirštuotos, visai nedidutės.
Ir kokią jos atnešė žinią?
Ir kokį jos atnešė kvapą?
Oranžinės dėmės nesako!
Šiurena ir vartosi tyliai,
Nė motais keistuolis pasviręs –
Negyvas, bet dar ir nemiręs,
Tik sparnas spalvoto dagilio
Rudens gogelmogelį plaka.
Oranžinės ašaros spalio
Sušluotos bus greitai į stirtą,
Kuri vėl išnyks po truputį…
O lapkričio vėles nupūtę
Lietingi vėjūkščiai lai tirta
Snargliuoti ir kojas sušalę.
Kormoranas Kernavėje
O vasaros debesys vartosi
Kernavėj – virš smaragdo piliakalnių!
Prakandi avietę apkartusią
Pušynėly prie upės, jos tekantys
Vakaruos, kur saulė pavargusi,
Nuvilnija putodami vandenys.
Ir akis akiduobėj vartosi
Kaip karste. Man patinka ši gamtinė
Natiurmorto, peizažo orgija –
Kur pažvelgsi, ten siela ir veržiasi.
Tik… naktis iš juodųjų organų
Kormoraną išgimdė, įvaldžiusį
Žuvėdrystinę Dievo medžioklę,
Baltadėmę pušynų blasfemiją.
Pasirodo šėtono monokly
Mano siela – kaip jūrkranklio premija.
Baltijos pakrantėje
Ten, kur jūros putoja sūrymas,
Ten, kur bangos žalios riaumoja,
Veši ten sidabrinės gubojos
Ir pušelės ten galvas suremia.
Smiltys smėlio pėdas sutepa
Kaip nekaltas kraujas paklodę.
O vakaris vėtrungei rodo,
Kur tirštės vėl vakaro sutemos.
Čia toks oras – lengvas, pasūdytas,
Grojant tykiai jūros vargonams
Slepias saulės veidas raudonas…
Laikas eit. Nes likt nepasiūlyta.
Spalio dvidešimt aštuntoji
Platiną skliauto vis dažniau
Sukausto debesijos švinas,
Ir lapai apie kojas trinas,
Kaip trinas katės. Nemaniau,
Kad Tado vardo dienoje
Bus Zodiako Skorpionas,
Gal liausis lietūs nemalonūs
Ir saulė švystels danguje?
Pilkų akių šviesa rudens
Būrelį zylių tolin lydi.
Vilties yra. Nors ir paklydus
Šiame mieste ji dar gyvens.
Rudeniopi
Notaras vasaros rugpjūtis
Rugiagėlės spaudu mosuoja:
Rugsėjis greit įkels čia koją –
Neklaus jis: „Būti ar nebūti?“,
O pasiliks. Jis šitaip nori.
Todėl greičiau ant testamento
Pasirašyki, kad memento
Ruduo parūpins kaip ir mori.
Nors šiltas vėjas kuodą kelia,
Giliai širdy kirbės šaltukas.
Galbūt buvimas čia užtruko
Ir reik kitiems atlaisvint kelią?
Mintis – gera. Geriau nerasi.
Štai – parašas, vieta ir laikas.
Gyvybės plonas siūlas laikos.
Dar laikos – pavadėlis dvasiai.
Žemuogių vėrinys
Štai, kas svarbu, vasarai įpusėjus:
Romus pušyno ošimas, malonus
Vėjelis nuo upės, gelstantys
Žolynai, besišildantys saulės
Atokaitoje driežai, kamuoliniai debesys,
Gilus dangus, praskrendančio garnio
Skubrus šešėlis, tūbės ir katilėliai,
Čiobreliai ir šlamučiai, tėvai ir vaikai,
Tinklinio kamuolio dydžio kukurdvelkis
Ir, žinoma, žemuogės.
Žemuogės – it maži rubinai, švytintys
Šilo paklotėje, it Atpirkėjo
Kraujo, pralieto už mus visus, lašai.
Žemuogės, trokštančios prarasti
Savo kvapią nekaltybę, pervertos
Liaunu smilgos stiebu.
Žemuogės, kvepiančios prarastuoju rojumi.
Ak, kvailas Adomai, juk viskas būtų
Kitaip pasisukę, jei
Pirmas pasiūlytum Ievai
Žemuogių vėrinį.
Gyvybės ratas
Kai aš bėgioju, kai aš bėgioju, kai aš bėgioju ratu
Po miškelį takais, nuklotais eglių spygliais,
Galvoje it senas vinilas sukasi vienintelė mintis:
Žmogus buvo sukurtas, kad vaikščiotų,
Tik ar aš – žmogus? Ar esu, kai nebėgioju,
Ar manęs nesiveja pikti robotai, nuolat kartojantys:
Ja tvoj sluga, ja – tvoj rabotnik!
Nubėgus kilometrą apima beveik olimpinė ramybė,
Plaučiai dirba kaip dumplės, širdis – kaip siurblys,
Nutyla vidinis balsas, nes miškeliui nusispjaut.
Erkės pamaldžiai iškelia kojeles dangopi,
Kuriame skrieja milžiniškas dirižablis:
Šimtas dvidešimt kilogramų profanum ir
Dvidešimt vienas gramas sacrum, bet joms nereikia
Nei sacrum, nei profanum. Jos geidžia kraujo –
Mano adurezusplius skystalo, nes be jo
Jų gyvybės ratas susitraukia į tašką,
O aš bėgu ratą po rato, vis lėčiau ir lėčiau,
Kol sustoju ir ištariu erkei: „Duokš penkis!“
Rytų Europos panteonas
Mylėkite šunis, juk esate kalės vaikai…
Thaddeus Thierisch
Aure: mirksintis lėktuvo kryžius
Be garso lėtai kopia į dangų –
Palaiminti kurtieji, nepraradę regos.
Daugiabutis zikuratas apspistas
Varnų. Jos neboja nei lėktuvų,
Nei čiurlių. Jų žodis yra: „Karrr-as“,
Jų deivė yra Iš-tarrr.
Aure: galimai nemirtinga siela,
Įkalinta įtikinamai mirtingame kūne –
Palaiminti poetai, praradę gėdą.
Daugiabalsė sutartinė kartojas,
Niekam – nė motais. Tokia yra
X karta. Jos žodis yra: „Ommm-man-pok-hum“,
Jų dievas yra Ba-cha-cha-kchas.
Aure: net tyla moka spengti,
Palaimintas jai greit sumokėjęs,
Kažkas bipolinis, sveriantis širdis
Ir plunksnas. Pragare nėra kačių –
Jų neįleidžia Cerberis. Jo žodis
Yra paskutinis ir jis yra: „Au-men“,
Jo dievas jo… prisibijo.
Iš naujojo sapnininko
Jei sapnuoji, kad skrendi
Tave velnias nešioja:
Angelas, netekęs sparnų,
Nešioja besparnį.
Gal tuo metu vienas tikis
Sugrįžti tenai, kur buvo
Kadaise namai, o kitas
Tik vaikosi pažado,
Garantijų be.
Jei sapnuoji, kad plauki,
Žiūrėk, kokiam vandeny:
Tik skaidrus žada sėkmę,
O drumstas – ligas ir nelaimes,
Nors seniai tapo aišku:
Viskas – tik požiūrio klausimas.
Jei sapnuoji, kad tave
Aplankė mirtis, taip ir yra.
Kaskart ateina jinai pažiūrėt,
Kaip blėsta gyvybė tavy,
Ir todėl, kad nemoka sapnuoti,
Kad skrenda,
Kad plaukia,
Gyvena…