Poezija verstinė
José Saramago. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 5–6
Iš portugalų k. vertė Arvydas Makštutis
José Saramago (José de Sousa Saramago, g. 1922) – portugalų rašytojas, poetas, eseistas ir dramaturgas. 1998 m. apdovanotas Nobelio premija. Savo kūryboje dažniausiai kalba apie atskiro žmogaus santykį su priešiška jam aplinka ar visuomene. Poeto tekstuose dažnai prasiveržia pesimizmas, tačiau visuomet lieka vietos vilčiai. Skaitytojams pateikiame keletą J. Saramago eilėraščių iš jo poezijos rinkinių „Os Poemas Possiveis“ (1982), „Provavelmente Alegria“ (1985) ir „O Ano de 1993“ (1987).
Science fiction I
Galbūt pasaulis tampa jau kitos –
labiau ištobulintos – matricos sfera.
Galbūt naujoje, dar tik ryškėjančioje
terpėje, jau vyksta slaptoji migracija.
Galbūt dangaus aukštybėse pakibęs vyturys jau
dairosi ne vien tik naujo lizdo, bet ir kitos saulės.
Galbūt mano sapnų baltoji elnė šiandieną
pasiklydo savo gentainių kaimenės tuštumoje.
Galbūt iš tų per tolumas ataidinčių dainų daugiau
nebeužgims poezija, kurios mes visuomet taip troškome.
Tačiau galbūt ir šįkart kaip kadais išgelbės meilė, –
vienintelė tikroji mūsų karūna ir gaubiantis visus apsiaustas.
Šioje gyvenamoje saloje
Šioje gyvenamoje saloje yra dienų, naktų, saulėtekių,
kuriais dar galim džiaugtis, nes kol kas, likimo malone,
dar neatėjo laikas mirti.
Todėl atrodo, kad žinome jau viską. Ir tai, kas buvo,
ir kas bus, ir kad pasaulis – užbaigtas ir aiškus – kaip visada,
palaimins mus ramybe, ir bus taip lengva
apie tai kalbėti.
Rieškučiomis pasėmę žemės suspaudžiame ją
delnuose.
Švelniai švelniai.
Nes tik tuomet ji mums atskleidžia visą tiesą taip, kad patys
ją įstengtume pakelti: tiesą apie mus supantį pasaulį,
mūsų ribas ir norus,
kad, ją žinodami, manytume, jog esame laisvi, gyvenam
taikiai ir šypsomės kaip žmonės, be vargo sukantys ratus
aplink pasaulį, pakelėse barstydami paskutinius
sąžinės likučių kaulelius. Tačiau galbūt
labai lėtai mes iš tiesų išlaisvinsime žemę, kur
dar aptinkami tokie stebuklai kaip vanduo, uola, šaknis,
kur kiekvienas vis dar esame
gyvybė ir gyvenimas.
Ir to mums turėtų pakakti.
Eilėraštis užčiaupta burna
Ne, aš nesakysiu,
kad tyla mane smaugia ar užkemša burną.
Aš tyliu ir tylėsiu,
nes kalba, kuria kalbu, priklauso visai kitai rasei.
Pavartoti žodžiai kaupiasi, grūdasi, lipa vienas ant kito
ir vėl veržias atgal, negyvojo vandens kubilan, ir virstaėdžia rūgštimi, skausmu, uoliai minamu į purvą, –
į tą pražūtingąją žemę, kur šaknys auga į viršų, –
kad niekas jo nepažintų.
Ne, aš nesakysiu,
kad neverta kalbėti tų žodžių, – jie niekam vis tiek neatskleis,
kas esu šioje dykynėje, kurioje niekas manęs nepažįsta.
Čia ir molis nelimpa, ir ugnis nenudegina, nei žvėris koks
užpuola. Tik negyvi, baimės supūdyti vaisiai paprasčiausiai
prasmenga juodojoj versmėj, iš kurios kartais
išnyra kažko lyg ir siekus ranka.
Tik štai ką jums pasakysiu, –
atsitiktinai nutvertas, gerokai supurtytas, bet tylintis, –
tas, kuris tylės, kuomet tylėsiu aš, tikrai neiškeliaus
anapus, nespėjęs pasakyti visko.
Jauno poeto portretas
Atmintyje iškyla upė ir mano
vaikystės laivai, – nuo medžių
ant vandens nutūpusios
mažytės lapų valtelės.
Ritmingi irklų mostai, vasaros
ryto tyla. Bangelės, padalytos
pusiau, sprunka šalin ir čeža
lyg gniaužomas šilkas.
Saulėtekis, – kaip tik tada ir ten, –
ir ta akimirka, atrodžiusi svarbesnė
už gyvenimą, kai, susitikus žvilgsniams,
pildėsi nenugalimo troškulio aistra.
Tačiau portretas šis – tiktai vanduo,
tik atspindys prisiminimų gelmėje, –
vos pastebimas upės vingis, –
tik sena vieno portreto istorija.
Nesu šviesa
Nesu šviesa. Ir manyje nė kiek nėra šviesiau,
nei pačiame tamsiausiame šulinyje, kur blaškosi
akli pavidalai, atklydę iš savų istorijų, pasakų ar tik
šešėlių. Žinau, to šulinio gilumoje tėra nepažinus|
ir slaptas požemių vandens pasaulis, –
banguoja ratilais dangus, ir jį vadinam jūra,
netikėtai išgirsta daina, paprasčiausiu aidu,
beore kvapą gniaužiančia erdve ar nematomų
sparnų mostais. Žemėje tik samanos yra tyla. Ir
kai liūtys užglaisto kiekvieną dangaus nelygumą,
vėl – labai lėtai – sugrįžta paukščiai.
* * *
žmogaus išėjusio iš namų po komendanto
valandos tardymas tęsiasi jau dvi savaites
ir vis nesibaigia
dvidešimt keturis kartus per parą kas šešiasdešimt
minučių tardytojai užduoda jam klausimą po klausimo
ir sulaukia iš jo penkiasdešimt devynių
atsakymų
tai naujasis metodas
tikėtina kad nė vienas iš tų penkiasdešimt
devynių atsakymų nėra
teisingas
tačiau vis tiek yra nepaliaujamai viliamasi kad sukto tardytojo
įžvalgumas pagaliau atskleis tikrąją atsakymų prasmę
ir teisingą atsakymą pagrindžiančias sąsajas tarp jų
jau dvi savaites tas žmogus nei miega nei miegos
nes tardytojas taip ir nesugeba ką nors aiškaus pasakyti
ar paklausti o gydytojas čia išvis nereikalingas
tad belieka tik laukti kada jų tardomasis užmigs vieninteliu
jam likusiu miegu
žinoma žmogus išėjęs iš namų po komendanto valandos
nepasakys kodėl išėjo
ir tardytojai nė nenutuokia kad tiesa slypi kažkur
šešiasdešimtame atsakyme
o tuo metu kankinimai tęsis kol gydytojas
pagaliau ištars
neverta
Iškreipta erdvė
Įslaptintas tas mano nebuvimo pažinimas,
o galbūt – tai tiesiog paprasčiausias žinojimas,
kad manęs iš viso nėra, jokiame buvime,
kaip ir ten, kur būti išties neturėčiau, –
būties ir nebūties tinkle, paskutiniame
taške prieš pat išnykstant:
artume, kuris yra tik tolis,
tolyje, kuris yra visai čia pat.
Ta mano baimė būti yra tokia pati
kaip ir želmens,
paženklinto augimo lemtimi,
ar baimė uolos, kurią jūra vis verčia
sutikti bangas – visados
vienodas ir nuolatos naujas, –
kaip tos, kurias regiu
šioje iškreiptoje baigtinėje erdvėje,
kai žvelgiu į tave.
Eilėraštis Luisui de Camoes*
Širdingasis mano bičiuli, begalini sielos artume, –
kas dar galėtų į tave taip pagarbiai ir iškilmingai kreiptis, –
juk taip kalbu ne jūrai ir ne dangaus žydrynės pakerėtas! –
Ten, kur baigiasi žemė, kur sustoja kelias
ir kūno kontūruose glaudžiasi pasaulis.
Tikiu, kad kartą nuvargęs pažvelgsiu į savo sudiržusius delnus,
į nudirbtus darbus, galbūt žinodamas, kiek žinoti skirta žmogui,
įveikusiam keisčiausias žodžių vingrybes, plačiausias erdves,
už kurių, kaip manoma, slypi tikrieji sielos plotai.
Galbūt tuomet šį tą jau išmanysiu apie šviesą, atmintį,
apie kraują kaitinusį ryžtą, ribų ir skirtumų nepaisymą.
O kur dar akmenų kaitra, tas kūnų karštis, raižantis
negailestingu žvirgždo pjūklų aštrumu?! –
Povandeninių siaubo grotų labirintuose vaiduokliškų žuvų
šešėliai laužias į paskutines nuovokos duris, už kurių ši dar
mėgina slėptis, apsigobus nerišlaus veblenimo skraiste.
Paskui tyla. Apsunkusios statulos, rodos, ilsisi, – nors jos
nėra negyvos ar sušalusios, – jos tiktai kenčia
nuogą savo gyvastį. Tos vertikalios
liepsnos, pasvirusios į priekį lyg kardai.
Neramūs, veržlūs kūnai surištomis rankomis ir ta akimirka,
kuria dar patikėčiau, nes ji, kaip ir pasaulis, glūdi vienoje
visiems suprantamoje ašaroje. Taip labai iš lėto
chaosas įsirangė ir puikiai tarpsta tarp žvaigždžių.
Štai šitaip galėčiau, ar būčiau galėjęs,
pagerbti tave, širdingasis mano bičiuli.
Tačiau, jei ką nors panašaus esi jau girdėjęs,
žinok – šią giesmę tau sugiedojau ne aš.
* Luisas Vaz de Camoes (apie 1524–1580) – didis portugalų poetas, nacionalinio epo „Os Lusiadas“ kūrėjas, vienas reikšmingiausių visų laikų Portugalijos lyrikų. (Vert. past.)
Claudiu Komartin. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 4
Vertė Eugenijus Ališanka, Vladas Beaziūnas ir Sonata Paliulytė
Claudiu Komartinas – rumunų poetas, gimęs 1983 m. Bukarešte. Jo pirmoji poezijos knyga pelnė prestižiškiausias premijas už debiutą, o antroji buvo apdovanota Rumunijos akademijos Poezijos premija. Jis redagavo literatūros žurnalą „versus/m“ (2005–2007), šiuo metu dirba kaip vertėjas, verčia literatūrą iš prancūzų, italų ir švedų kalbų. C. Komartino poezija skelbta įvairiose tarptautinėse antologijose. Poetas dalyvavo organizacijų „Literature Across Frontiers“ ir „Lietuviškos knygos“ surengtose tarptautinėse vertėjų dirbtuvėse, kurios vyko Druskininkuose 2008 m. spalį.
Irina
ir ilgą alėją, ji leidosi kiemo pavėsiu,
kur dar nešienauta žolė rugpjūtį suželdavo
ligi pat kelių. Tai čia ir išvydau Irinos kūną,
išdrikusį tarp dagių, vabzdžių, buko šakų – ir pasaulis,
švelniai sulėtinęs eigą,
įsiliejo į jos krūtinės virpantį ritmą ligi
visiško užsimiršimo. Šypsena palaiminga.
Teberegiu atminty tos švelnios kulkšnies vaizdą (taip vos paraudusi
nuo sandalo dirželių)
ir tą baltą šlaunį, beveik dainuojančią,
suglumusią dėl vėjo, sušniokštusio netikėtai.
Ir vėl vasara, kaustantis metas,
užvaldęs visus judesius, net ir pačius paprasčiausius.
Jos kūnas subrendęs, ji užsiauginusi dar ilgesnius plaukus
(taip pasakyta man buvo) ir pašėlimą, na taip,
mano šėla jau numalšus, išsisklaidžius po šitiek daiktų ir žodžių.
apie mūrinį namą
ir ilgą alėją,
besileidžiančią pavėsinga ir šalta vietove,
Black Butterfly
visai nebenoriu galvot apie žmones
jų meilę ir juodą drugelį
išskėtusį sparnus
ant paralyžiuoto gimnasto kaktos
švelnus jo akių žvilgsnis
suleidžia savo straubliuką į švelniausius audinius
suleidžia straubliuką ir juokias
po svaiginančia saule.
Juoda plaštakė
jų meilė – plaštakė juoda
išskleidus sparnus
ant paralyžiuoto gimnasto kaktos
į akis švelniai žvelgdama
siurbtuku smeigdama į minkščiausius audinius
ir džiaugias savim kaip vaikas
įsmeigia siurbtuką ir juokias
Rumunijos keistuolis
lankiaus ten, kur žmonės darbuojasi net per miegus
pamilau geltonodę –
jai buvau tik keistuolis iš kito pasaulio:
poliglotas čigonas, kurio gerklinis balsas dudena
tamsoje vaiduokliško miesto,
su dešimt milijonų robotų.
kai nustojau maldaut šilumos ir supratimo,
pakėliau save nuo žemės it budistų legendoj
mano kūnas pakibo trumpam virš bedugnės
su neono šviesom ir regimaisiais kabeliais
ir visa akimirksniu sudegė
pavirto į pelenus akyse,
aptemdytose aistra ir beprotybe,
tarytum senoviškuos nebyliuos filmuos,
kur manekenai pamėgdžioja žmonių gestus ir įpročius.
Dienoraštis
„ dabar mirtis pradėjo ne tik, kaip sakoma, sklandyti virš kiekvieno galvos, bet ir žvilgčioti į jų namus bei kambarius ir stebeilytis į veidus. Galėjai išgirsti, netgi prasilenkdamas gatvėse, kaip žmonės prašo Dievo malonės per Jėzų Kristų ir sako: „Esu vagis, esu svetimautojas“, „Esu žmogžudys“.
slystu be garso pro žvilgsnių voratinklius
šalia manęs klupteli žmogus ir išlieja
espreso puodelį ant savo aksominio kostiumo
grakštūs judesiai tamsių automobilių signalai kaukiančios sirenos
kyla į balsų kalvą šiltame ore
skylėtame kaip rėtis nuo nesuskaičiuojamų veidų ir rankų
ištiestų link psalmės nepasiekiamos klausai
2
pamišę paukščiai nardo virš tavo pečių pravertais snapais
ištisi pulkai metas link laimę žadančio asfalto
ir tu kiekviename žingsnyje išgirsti kažką naujo
visi kalba skubėdami prakaituoja veidai perkreipti įsiūčio
žeria be perstojo žodžius į liepsna tvoskiančias krosnis
tarsi dirbtų su didingu tekstu tarsi didžiulio lokomotyvo katile
nuolat gaustų suspausta materija
3
bėgi apsuptas tūkstančio alkanų burnų kauksmo
susirietęs tarsi popierius gatvės liepsnoje
netrukus vieną iš mūsų sutraiškys
liks kaulai kremzlės ir mėsos rėžiai
mes slinksime toliau tirtantys išsekę pusgyviai
kai televizijos galvos praneš kad nėra jokių blogų naujienų
įgudęs operatorius filmuos šunis išgąsdintus reginių
ištisas rujas prašančias budelio pasigailėti
kai šis malonės kirviu skros išretėjusį orą
sijodamas sudegusius veidus ir rankas
***
Kas raitos skausmuos labiau už tave?
Kas kenčia,
kas savo mirties valandą
yra aklesnis, išdidesnis, labiau pamišęs?
Pragaištis darbuojas tavo kauluos ir nėra būtybės po saule,
kuri išgelbėtų tave.
Aprimus kosuliui riaugsi ir bezdi pasimėgaudamas, galbūt
manai, kad šitaip tavo kūnas atsikrato ligos
ir tolsta nuo mirties.
Ar yra kas visą gyvenimą save mylėjęs labiau
negu tu, tėt?
Mūsų sielvartas palaiko tavo gyvastį.
Kai buvai ten, kur niekas negalėjo surasti, mylėjau tave. Šešias dienas
tavęs ieškojo Faleštyje, Glincenyje ir Jegorovcoje,
kol aptiko kažkur griovyje.
Septintąją, kai tave pargabeno, buvai jau beveik išsiblaivęs.
Keikei mus ir mušei Olgą, kuriai tau nesant suėjo ketveri –
visa mano meilė subyrėjo ir nuėjo vėjais.
Dabar jauti, kaip linksmai plaučiuose šoka mirties lerva.
Bet vis užklumpu tave berūkantį, kai pasijunti geriau,
o aitrus tavo kūno skleidžiamas
skreplių, pūlių ir deguto kvapas
man tėra liūdesio ir lėto
dūlėjimo aromatas.
Vertė Eugenijus Ališanka
Valter Hugo Mae. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 3
Vertė Vytas Dekšnys, Sonata Paliulytė ir Eugenijus Ališanka
Valteris Hugo Mae – portugalų poetas, rašo ir prozą, yra redaktorius bei leidėjas. Jis gimė 1971 m. Angoloje, gyvena Portugalijoje. Trijų romanų ir devynių poezijos knygų autorius, pelnęs įvairių premijų, tarp jų – ir prestižinę Chose Saramago. V. H. Mće kūrybos versta į daugelį pasaulio kalbų, jis yra sudaręs kelias literatūrines antologijas. Bendradarbiauja žurnale „Apeadeiro“. Poetas dalyvavo organizacijų „Literature Across Frontiers“ ir „Lietuviškos knygos“ surengtose tarptautinėse vertėjų dirbtuvėse, kurios vyko Druskininkuose 2008 m. spalį. Čia pateikiami eilėraščiai buvo išversti per renginį.
sotūs laukimo
gyveno karalaitė bjaurios širdies.
ji sėdėjo pilies lange
laukdama meilės
bet keikė kiekvieną
jausmų apraišką. juk jai
meilė kilo iš piktų dalykų ir
tai buvo tiesa. visi
karalaičiai klūpoję prie jos
kojų liko įkalinti vienatvėje šįkart
daug ilgesniam laikui ir visą gyvenimą
begėdiškai keikė savo likimą. mes suprantame
karalaitę. mes dedame gėlių puokštes
lange kur ji mirė ir skaitome
bjaurius eilėraščius liūdniems praeiviams. mes irgi
keikiam jausmus ir žinom kad meilė kyla
iš mirties visa cukrinė kad
užnuodytų mums kraują
esame lyg velnias, norime kad mergaitės
mus mylėtų o paskui užsičiauptų ir
baigta. mes tarsi velnias norime
tų jaunikaičių mirties.
meilės kapitalizacija
darytis kapitalą iš meilės lengvai
atiduodami puikiausias savo
akimirkas labiausiai ištroškusioms mergaitėms.
puikiai žinome, jog meilė yra tiesus kelias
į bergždumą, ir mes ieškome
mergaičių kurios pirmos taps bergždžios
prieš įprasčiausius gyvenimo dalykus.
mes nenorime kad mus trikdytų
paprastumas, ir mums net norisi
išmušti kiekvieną gestą neįprastais
bruožais, bet laikas bėga ir tirpsta
pinigai, o mes tik galvojame apie meilę
neturėdami kito būdo kaip tik
džiaugsmingai parduoti ją, lyg
fontanus nuostabiausio griausmo srūvančius
judriausiose mūsų miestų aikštėse. mergaitės
bėga pas mus, ištroškusios
ir kupinos gyvasties, derlingos kuo tik nori kai
meilė smogia joms. džiaugsmas gausus
pažiūrėti ir mes linguojame rankomis kad
patrauktume vis daugiau ir daugiau dėmesio ir
nebežinome kaip sustoti. esame
nevaldomos galios, tarsi rūstūs
gamtos mechanizmai, ir liausimės
tik tada kai imsime alpti iš meilės net
pačioms negražiausioms mergaitėms.
Intymaus aukso gija
mergaitė išliejo intymaus aukso grandinę,
beveik garuojantį sodrų skystimą,
stingstantį kaipmat nustebusiam
paklodžių baltume
ženklina tragizmas, nežinome,
kaip pasielgti po to,
kai pasijuntam veikiau sutepti
nei aistringi, tada mes žiaurūs
kad paliekame ją
dažniausiai negrįžtamai
paklodę, kuri šiandien nereiškia nieko,
o jeigu ir reikštų ką, tai tik vietą, kur mirė kažkas
froidas sėdi ant lovos krašto
sapną. susikrimtęs froidas sėdi
ant lovos krašto. iš tikrųjų jis praleis čia
valandų valandas it labirintuose, pasirinkdamas
naujus labirintus, neatskleisdamas apsilankymo
motyvacijos. mane žlugdo mintis, kad
neįkertu vokiškai, negaliu jam patarti
jo kelyje į laimę. bruno tuo metu džiūgauja
dėl solidaus autografo, kurį tikisi gaut atsibudęs.
atsibundame. tyla mano namuos atrodo dar slepia
froido buvimą. bruno namuos nėr visiškai nieko.
jis sako – kas naktį jie tolinas nuo manęs – pasaulio pabaiga,
gyvenimo švelnumas, leksikos pamoka. egzistuoja kažkoks
nenutrūkstamas nuščiuvimas, nulydėsiantis mus
į absoliutų būties anuliavimą. dievinu froidą už mūs
demaskavimą ir knaisiojimąsi mumyse, kad išpirktų
savąją amžinybę. nekenčiu atsibust be garantijos, kad
budrumas pravers labiau negu miegas, nes kas naktį
jie tolinas nuo manęs – pasaulio pabaiga, gyvenimo švelnumas,
leksikos pamoka
mes galim paglostyti froidą it snaudžiančią katę,
vargšas padarėlis. bet psichozė piktina tėvą
ir palieka kraujuoti mus kaip atvirus čiaupus
tikėtinai ateičiai. mes žinom nebūsią laimingi,
bet mulkinam savo gyvavimą garsiais šūksniais, ir mes trokštam,
kad visa išliktų tik taip, sąžininga kasdienėj kovoj ir
triumfuojančiuos būduos, mes panašūs
į fejerverkų strypus ir po froido sparnu – vis dar žavūs,
vis dar nepaprasti tarp moteriškų gretų, užverbuotų
į mūsų karą
eikš, lepūnėli, viskas yra gerai. taip, juk tai froidas vėl
sėdi ant lovos krašto
amelijos skaistybė
pirmieji metai, teisės diplomas, modernos universitetas, portas,
devyniasdešimtieji
skaityk šią knygą, pridurčiau, su didesne meile
negu kitas. joje rasi
vaizdų, taip, vaizdų, kurie
gali tave nustebinti. tačiau neišsigąsk.
įsižiūrėk į daiktų prigimtį,
juk šios mintys tokios dažnos,
ir galbūt suprasi
eruditų pornografija. kažkas daugmaž tarp
noro tai daryti, dvasinės negalios
lygiai penktą vakaro namuose
tėvų tikrai nebus
dvidešimt aštuoni svarbiausi pažadai
du tūkstančiai devintiesiems
persipjauk riešus, neaplenkdamas nė vienos venos,
užtvindyk lovą, per kelias minutes
susiūk jas vėl. tobulink visas
atgaivinimo technikas. tada gyvenk per amžius
apsėstas išskirtinio laimės godulio
sapnavau būdamas dvylikos
buvo saugomi daiktai,
bijantys vėjo. rafinuotos
kaklaskarės, kvepalai
ypatingiems atvejams, prarastos vilties
užgesinta ugnis ir mano brolio
kazimiro pelenai
ir kiekvienas daiktas pagavo judėti.
rodės, ir mano brolis
sugrįš. mirksniui.
darsyk, kad galėčiau
susipažinti su juo
storas ir plikas
bedraugis, toks paniręs į kelio
tuštumą, ieškodamas ko
geriau liktum namuos, susitaikęs ir vienišas,
juk matai, kaip gyvenimas sliūkina užmiršęs kaltę ir garbę
esi keistas vaikinas, valteri hugo ma~e, įstrigęs
meilėje be atsako, ir tikiesi
vietos pasaulyje, kai pasaulis toks išsiblaškęs
turėtum mirti tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt šeštųjų
kovo aštuonioliktąją, anot tavęs,
kad galiausiai įvykdytum
šį netikslų nuosprendį, tai yra gyvenimą
uždaryki duris, anapus niekas tavęs nelaukia
be to, šalta, sergi reumatu, skelia galvą, esi
storas ir plikas, nėra prasmės netgi mėgint
nusigauti iki pakrantės kelio anapus blausių šviesų, net jeigu
tai vieta, mažiausiai lankoma atvykėlių
dar sykį uždaryk duris ir galbūt pavyks užmigti, šiame name
tvyro maloni tyla, esu tikras, kad
tai pastebėjai
Vertė Eugenijus Ališanka
Edwin Morgan. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 2
Iš anglų k. vertė Birutė Ušinskaitė
Edwinas George’as Morganas (gimė 1920 m.) – vienas garsiausių XX a. Škotijos poetų. 1937 m. jis įstojo į Glazgo universitetą, nuo 1940 m. tarnavo Karališkųjų pajėgų karo medicinos tarnyboje, o 1946 m. vėl sugrįžo į universitetą. Su pagyrimu baigęs studijas, ėmė skaityti paskaitas Glazgo universitete.
E. Morganas išleido begalę poezijos rinkinių. Jo kūryba žavi kritikus ir skaitytojus stilių, žanrų ir temų įvairove bei kūrybiškumu. „Collected Poems“ (Manchester: Carcanet Press, 1990) yra vienas iš didžiausių ir margiausių jo poezijos rinkinių. 1999 m. rudenį E. Morganas tapo pirmuoju Glazgo karališkųjų rūmų poetu, o 2000 m. Jungtinės Karalystės karalienė jam įteikė auksinį medalį už poeziją.
Braškės
Dar niekada neragavau
braškių tokių kaip tą
karštą popietę kai
mes ant slenksčio ties
įstiklintu iki grindų balkonu
sėdėjome vienas priešais kitą
kojomis apglėbiau tavo kelius
mėlynose lėkštėse sterblėje
žvilgėjo braškės
jas dažėme į cukrų
saulėkaitos karšyje
žvelgdami vienas į kitą
neskubėdami puotauti
nes laukėme svečio
tuščių lėkščių krūva
ant akmens ir dvi
sukryžiuotos šakutės
pasilenkiau prie tavęs
meile saulės atokaitoje
mano rankose tu
tarsi apleistas vaikas
dar ir dar kartą
atsimenu braškių
skonį ant tavo
nekantraujančių lūpų
leisk tave mylėti
te saulė išsklaidys
užmarštį tos valandos
kai karštis buvo
toks svaigus ir
vasaros griaustinis
trankėsi Kilpatricko kalvose
Tegu lietus nuplaus lėkštes.
Poetas mieste
Lietus plovė Glazgą; stabtelėję perjungti pavarą
pastebėjome jį atsiskyrusį, bet smagų Anieslande,
apsimestinis džiaugsmas, manėme, skverbiasi
pro gynybines linijas, kur baimė telkias.
Ietys taip tamsiai žėravo, lyg priverstinai
vėl susiglaudusių karių gretos, bet jis nepaliovė
rašęs kabliu žliuginam apsiaustui pakabinti, kurį
išdžiovinęs tuojau apsisiaus. Kirai raikė tas daugiaaukščių
namų uolienas, žiūrėjome, kaip susikaupęs
juos sekiojo, matėme, kaip jie laviravo, girdėjome,
kaip klykavo apie neregimą jūrą, kurią užuodė
ir apie žuvies baltumo laivus, išilgai kurių laigė
nors iš tiesų jis tik sapnavo apie jų laisvę,
apie laisvę be kaltės ir be baimės.
Obuolio daina
Patapšnok mane pirštu
patrink į rankovę, laikyk mane,
uostyk mane, lupk mane
žievelė riečiasi spirale aplink, aplink,
kol prasiveržia šaltas baltas minkštimas
iš po raudonos stangrios lupenos
ir sudilgčioja delne
lyg aš tirpčiau,
kvėpuočiau tarsi gyvas
aromatinis rutuliukas
laukiantis tos akimirkos
džiaugsmo, kai priglausi
mane prie burnos ir suleisi
dantis mano skonis ir kvapas
burnoje apsvaigins mano sultys.
Aš laukiu dubenyje
vėsiame kampe
stebiu tave praeinant
glostant prijuostę.
Ar jau ištroškai?
Mano akys spindi.
Mirtis Duke gatvėje
Grūstis gličioje gatvėje –
automobiliai sustoja, susiplaka, pasitraukia –
vos žybčioja plokščios vinių galvutės batų paduose,
atspurę šiurkščios melsvos kelnės, paprastas paltas
jis išsirietęs, galva prilaikoma
nepažįstamojo rankų, minia sušunka –
„kas nutiko?“ „tu matei?“
„draugužiui galas jau“.
Iš vieno šono jauna motina apsirišusi galvą skarele
atsiklaupusi jį guodžia, jos trejų metų sūnus
stovi suglumęs, liečia jos paltą, iš jos pirkinių krepšelio
pasipila pakeliai, žmonės į juos žiūri
kaip jie žiūri į viską. Iš kito šono
jaunuolis nervingas, sutrikęs, kad atsidūrė
dėmesio centre, uždeda ranką
ant senio peties klausdamas savęs,
ką pasakyti, žvilgčioja į minią.
Jie buvo šalia, kai jis parkrito,
ir turi jam padėti mirties valandoje.
Atrodo, jam neskauda,
jis kalba tyliai ir lėtai,
nė nežiūrėdamas į juos
įbeda akis į dangų,
jisai jau iškeliauja
ten, kur neturi nieko.
Lyg vis dar priklausytų čia,
jie laiko jį labai tvirtai.
Tik išbadėjusi greitoji staugdama
važiuoja per akis išvertusį kvartalą.
Glazgo sonetas
Nirtus vėjas varto šiukšles galiniame kieme.
Vilnija šiaušiasi balos, seni čiužiniai ūmai
išsipučia ir subliūkšta. Iš žaidimų tvirtovių,
iš plytų ir senienų byra pelenai. Keturi
aukštai jau išdaužytais langais, bet
penktajame už įskilusios palangės vis dar
glaudžiasi motina ir duktė, paskutinės šeimininkės
juodaodžių kvartalo, pasmerkto stovėti, ne sugriūti.
Aplinkui plyšiai veriasi, knibždėte knibžda žiurkių.
Virdulys švilpia sau ant kvailo prieždo.
Ir pelėsių rožės driekias nuo lubų link sienų.
Vyriškis drybso nuo tada, kai neteko darbo,
čia pat surūko cigaretę, atsikvėpdamas kosi
kambarin, kur jau nebėra ko atimt.
Požeminio vandens ieškotojas
Dvišake Libano kedro lazdele aš
ketvirčiuoju kopas it kalvas, traukiu
neregimą plūgą tolyn per smiltis.
Bet kaip dalyti tuos lakius akrus,
kai vėjas gludina ir gludina, o šešėliai
temdo ir pirmykštę šviesą, riboženkliai
ten klaidžioja it šmėklos vidury dienos?
Aš tik žinau, kad po žeme,
niekas negali pasakyti kaip giliai,
telkšo nepraimtas dar gruntinis vanduo
it ežeras; kurio tamsios tėkmės
nei paukštis neregėjo, nei burė neplaukė,
anei joks žmogus; net faraonai taip giliai
čia nekasė siekdami patenkinti troškulį,
ar garbės troškimą, pasitelkę tūkstančius
vergų. Sakau tau, užuodžiu per smėlį
šitą vandenį. Tamsus, iškaršęs,
aš žinau saulės prigimtį, ji verčia
mane kumpti, bet nepalūžtu.
Praradau pamėkliškus pirštų atspaudus,
bet nesiskundžiu. Žinau, kur
išryškėja ir išblėsta tie miražai.
Mačiau, kaip driežai užsiaugina savo odą.
Žengiu kaip neregys, nevisiškai apakęs,
įdubusiom akim. Tos karštos dienos,
vėsios naktys. Apsisiaučiu baltomis
draiskanomis ir atsidūstu, bet
atsidusdamas žengiu nestodamas,
kad raibulius sukelčiau
giliajam ežere baksnodamas
sidabrine lazda iš kedro.
Didžioji dykuma, paskleisk kerus.
Lochneso pabaisos daina
Hnwhuffl hhnnwfl hnfl hfl?
Gdroblboblhobngbl gbl gl g g g g glbgl.
Drublhaflablhaflubhafgabhaflhafl fl fl –
gm grawwwww grf grawf awfgm graw gm.
Hovoplodok – doplodovok – plovodokot – doplodokosh?
Splgraw fok fok splgrafhatchgabrlgabrl fok splfok!
Zgra kra gka fok!
Grof grawff gahf?
Gombl mbl bl –
blm plm,
blm plm,
blm plm,
blp
Mažasis šėtono katekizmas
Kas yra šėtonas? Mokykis iš mano gyvenimo.
Kas yra kalnas? Tuojau leiskis į kelią.
Kas yra ugnis? Ji dega per amžius.
Koks yra mano gyvenimas? Krytis, pašaukimas.
Kokia yra praraja? Tuojau panirk.
Kas yra griaustinis? Tavo šaiži galia.
Kas yra kino juosta? Ji sukasi ir pasakoja.
Kur yra migla? Ją rasi po kriokliu.
Kur yra teatras? Kalvos papėdėje.
Kur yra šėtonas? Jis laipioja po kalnus.
Kur yra pergalė? Aukštikalnėse.
Kur yra ugnis? Gūdžiausioje pragarmėje.
Kur yra praraja? Pažvelk į šėtoną.
Kur yra kalnas? Tuojau leiskis į kelią.
Mokykis iš mano gyvenimo ir leiskis į kelią.
Šėtonas dainuoja
Ak, būti angelu
Daryti tai, kas liepta
Kedenti vienas kitam sparnus
Rodyti auksinius dantis
Geriau jau būsiu šėtonu
Ariančiu purvynę
Švilpaujančiu bendrams,
Mylintiems priešpriešą
Priešpriešos reikia ne šiaip sau
Priešprieša nuvaro į kapus
Priešprieša nukarūnuoja
Sukelia krušą puodelyje
Suaudrina aukščiausius vandenis
Įsuka į verpetą ir nustumia į daubą
Daugiau nebegirdėsi skambančios arfos
Stygos, jei mes ją pagrobsime
Iš dangaus aukštybių
Ir kraują gadindami surišime
Kožną išsižiojėlį pamokslautoją
Visiškai praradusį protą
Nes mes smagūs šokėjėliai
Pro tamsos uždangas
Pajusk mus, bijoki mūsų
Kai tamsa įsižiebs!
Tal Nitzan. Poezija
2009 m. Nr. 1
Vertė Vladas Braziūnas
2008-aisiais organizacijos – „Lietuviškos knygos“, „Literature Across Frontiers“ (Jungtinė Karalystė) ir Poetinis Druskininkų ruduo – surengė tarptautinės poezijos vertimo dirbtuves. Jos beveik savaitę vyko prieš pat Poetinį Druskininkų rudenį ir į jį įsiliejo. Be lietuvių Eugenijaus Ališankos, Vlado Braziūno, Vytauto Dekšnio ir Sonatos Paliulytės, taip pat tolimesnių svečių Gokčenuro Čelebioglu (Turkija), Jasuhiro Jocumoto (Japonija/Vokietija), Claudijaus Komartino (Rumunija), Valterio Hugo Mće (Portugalija), čia dirbo ir hebrajiškai rašanti poetė, poezijos vertėja iš ispanų ir anglų kalbų Tal Nitzan.
Dirbome vadovaujami „Literature Across Frontiers“ direktorės Alexandros Büchler. Vieni kitus vertėme naudodamiesi jau esamais vertimais į anglų ir prancūzų kalbas, čia pat gyvai aiškinomės ir konsultavomės. Taip – prancūzų kalbai, o ypač pačiai autorei padedant – radosi ir čia skelbiami T. Nitzan eilėraščių vertimai.
Poetė gimė Jafoje, gyveno Buenos Airėse, Bogotoje, Niujorke, dabar gyvena Tel Avive. Yra diplomuota dailės istorikė ir ispanų literatūros specialistė, Jeruzalės universitete dėsto visuotinę ir lyginamąją literatūrą. Yra išleidusi tris poezijos knygas, jau įvertintas svarbiomis Izraelio premijomis. Jos eilėraščių versta į anglų, arabų, ispanų, japonų, latvių, portugalų, prancūzų, vokiečių ir kitas kalbas.
Ištrauktas
Nakty jis ateina pas mane,
berniukas iš sudegusio autobuso.
Ištrauktas, man jis ištrauktas,
kaip jam ištraukiotos rankos ir kojos,
ir aš esu jo motina.
Trumpas tas žodis
motina,
gal įstrigęs jam burnoje,
kai ugnis jį prarijo.
Kiaurą naktį bandau jį parvest
vaikystėn, mano bučiniuose
rasdavusion paguodą
dėl savo sopių visų ir visų mėlynių.
Ryte radijas paukštis
iš automobilio skrieja mano langan
klykaudamas kerštingai:
jie buvo ištraukti ar ne,
granata ar ne,
iš virtuvės ar miegamojo,
trečioji karta ar ketvirtoji,
du vaikai (vai ką jie veikė ten apačioj)
ar po teisybei nėščia moteris,
senas kurčius ar aklas užkariautojas –
tad kelkis, keliauk
iš košmaro košmaran.
Malonė
Nenumalšinsi alkano vargšo pažeminimo
ir neužgesinsi deginančio keršto troškimo
nei savo kūnu apsaugosi
namus, kurie griaunami,
ir mažos mergaitės, kylančios per audrą dangun, karietos
nepagausi nei švelniai nuleisi ją žemėn –
nesunaikinsi Piktosios dvasios galybės.
Tad grįžki savęsp,
eik pas savąjį draugą, savo vienatinį,
kurį myli*,
gelsvon jo akių pjūvio malonėn,
ir paslėpk savo veidą jo kaily.
vienatinio pasaulyje
katino.
Apmaudingais laikais
nugaras atsukę pasaulio nelaimėms.
Už mūsų akių ir užtrauktų mūsų užuolaidų
iškart karščio tuštmė
ir karas, besiplečiantys.
Karščio, kuris numalš pirmiausia,
lengvas vėjas
nesugrąžins
užmuštų paauglių
nei atgaivins
gyvųjų rūstybę.
Tik jei jis vėluoja,
ugnis pakils,
gilūs vandenys negali užgesinti, ir t. t.*
Mūsų rankos, jos irgi,
subjauros vien tik mūsų kūnus:
mes esam maža minia,
įakinta kąsti, stverti,
užsibarikaduoti lovoj,
tuo tarpu kai ozone virš mūsų galvų
pašaipi šypsena plečias.
Kuklumas
Nieko nėra kukliau
kaip kirčiai, skirti kitiems;
niekas negraso mažiau
nei pasotintos sielos ramybė.
Pralaimėjimas jų akyse yra nebylus,
jų rankos
nukarusios nejuda.
pertraukiama tik cypaus ir šaižaus garso,
trikdančio ypač rytą,
bet tą garsą lengvai nuslopina
raminamas laikraščių puslapių šiugždesys.
Dar prieš palaidojami griuvėsiuose
jie pranyks priede apie rytdienos spektaklius,
puspilniame kavos puodely,
trankomose duryse,
Tikėtis, kad susigrąžinsime meilę,
tai tikėti, kad nosinė pasivers į triušį.
Taigi tikėsiu į tavo kūną.
Kodėl tavo oda tokia švelni, mano mylimas?
Kodėl tavo plaukai tokie ilgi ir tolimi?
Stipresnė nei mano alkis tavęs mano aistra
būti tavim: perkirst pasaulį
grožio ašmenimis.
Visos priemonės mums tarpusavy susivokti – telefonas,
skaičiuotuvas, automobilis – vienas po kito sulūš.
Lempos susprogsta.
Tai ne toji tamsa, kurios geidžiam.
Praėjo trys dienos,
ir tavo veidas jau nebetikras,
jis blunka kaip rašalas
iš seno nemeilės laiško.
Paprastas vakaras
Mūsų vakaro poilsis būna lengvas ir
pilnas gerumo.
Šiandien raudonos salotos ir mišrainė su svėrėm,
šparagai su garstyčiom, rudosios kriaušės
ir gabalas sūrio. Galbūt iš rūsio Merlot.
Tu nusiprausi, aš nušluostysiu, užgesinsim visur,
išskyrus mažytę švieselę prie lauko durų.
Paduosiu tau švarką, aksominį ir su rumbeliais,
uždėsi man ant peties lininę kaklaskarę.
Ruduo šiemet švelnus, bet šaltas vėjas
vakarop pakyla nuo upės.
Tamsa gaivi ir kvapni
po dviem sodo citrinmedžiais,
o gatvėj šviesa judri ir žydra,
ir naktis neužeina veik lig pat dešimtos.
Katė Saša striuoktelės ant sienelės, kad paskutinįsyk
būtų paglostyta. Paskalis pralenkęs mus nubėgs
šlubčiodamas kaip gauruotas šešėlis
ligi kaštonų alėjos, savo narsos ribos,
čia jis mus lodamas ir paleis.
Nenusakomai žaliai švyti seno
tilto samanos gatvės gale,
mūsų pėdos pripratusios prie pilkų aikštės akmenų,
įsitaisom užstalėj veidu į gatvės žibintų
mirgesį, jų šviesoje sienelę ir bokštelius.
Verbenos antpilo man, po stiklelį anyžių
tau ir Žoržui, tylumos palaima trise.
Prieš grįždamas už baro,
prie stalo jis pasibus kaip slaptavietėj,
dvi mažosios nuodėmės, bet jos neperžengs
mūsų namų slenksčio: cigaretė iš švarutėlės
Žoržo prijuostės kišenės, viena mudviem abiem,
ir vakarinis laikraštis. Viduriniame puslapy
dar viena žinia apie pasaulio žiaurumą.
Galva liūdnai palinguos apstulbinta keršto aklystės,
griovybos įniršio ten, au Proche-Orient*.
Pasitaiko, kad nuotrauka kelia man šiurpą.
Užversi laikraštį, paglostysi mano ranką
ir man priminsi: toli. Toli.
Rytoj sekmadienis. Rožės
išsikerojo, laukinės, reikia jas apkarpyti, paskui vidurdienio turgus,
rudalukščių kiaušinių, obuolių,
ir nepamirškim kardelių ir levandų muilo.
Grįžtant, kely, balta pereina į violetą.
Dvi knygos kantriai sau guli lovos galvūgaly,
ir iki rytdienos kantriai laukia terasoje sodo žirklės,
tavo geltono plastiko pirštinės, manosios – žydras dangus,
šiaudų skrybėlė, sudriskusi, ištikima.
Prisimenu Ettie Hillesum**
Ji tavęs dar paklaus pakuždom
„Kam sielvartauti iš anksto“
kai gabenama bus iš Vesterbruko
Osvenciman vagone numeris 12
„Turėjo būt išnaikintos kaip blusos
šios smulkutės baimės dėl ateities“
kaip kad jos ateitis veržias į ją
kad ją sunaikintų?
Gal turėčiau palaukt, pasitraukti
o gal paklausti antraip
„Kam džiaugtis iš anksto“
kaip greitai geltonais kvadratais gyvenimo bėgu
kadais įsiminusiais, atitolusiais
šįvakar man vėl atsivėrusiais
kad jau savaip įeit ar išeiti galėčiau
kolei paika laimės viltis
svyrinėja tartum per didelis pilnas vandens ąsotis
man ant galvos
* Pradžios knyga 22, 2: „Imk savo sūnų, savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli.“
* Giesmių giesmė 8, 7: „Gilūs vandenys negali užgesinti meilės / nė potvyniai – jos paskandinti.“
* Artimuosiuose Rytuose.
** Ettie Hillesum – olandė mergina, nužudyta Osvencime.
William Shakespeare. Iš „Sonetų“
2008 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Sigitas Geda
XXVII
Išvargintas norėčiau aš prisnūsti,
Laimingas griūt į guolį išsvajotą,
Bet vos krentu, atsiveria – keliūtės
Ir vis ten pat klajojanti vaizduotė;
Kaip piligrimai traukia tavo pusėn
Regiu aš tamsą, aklas ją – užuostų.
Ir ta tamsa man regisi kaip burtai,
Vos tavo atspindys šviesus prabėga.
Žinau, kad meilė poilsio neteikia,
Man dieną naktį vien tik eiti reikia.
XXVIII
O kaip galėčiau nuoilsio išvengti,
Jei poilsio mielumas man prapuolė;
Dienos pavojai neapleidžia naktį,
Ir ilgesys visur tas pats, didžiulis.
Diena naktis – nesutariantys priešai
Čia susitaiko ir rankas paduoda,
Plušu atstumtas, – kur aš pasidėsiu,
Naktim krentu į nerimastį juodą.
Kad palankesnės aušros man aušrotų,
Skubėjau sveikint rytmetį aš gražų
Ir šlovinau aš naktį tamsiaodę, –
Ten visos žvaigždės į tave panašios.
Bet vis sunkesnė man diena išaušta
Ir vis tamsesnės naktys man išaustos.
XXIX
Kai siutina ir žmonės, ir likimas,
Imu raudoti aš, visų atstumtas,
Ir kurčią dangų drebina meldimas,
Ir mano širdį užgula piktumas.
Norėčiau kaip kiti turėti viltį, –
Kaip tas, kuris draugijoj karaliauja,
Kaip tas, kur spėjo kalnus susipilti
Iš talento, – ir džiaugias, ir juokauja.
Ir galas visai mano piktžodystei, –
Kaip vieversys aukštai sparnais suploju,
Ir džiaugias siela, spėjusi pragysti;
XXX
Kada bebalsės, slaptos mano mintys
Pažadina, kas buvę praeity,
Prisiminimai pradeda kankinti
Ir negalia vėl slegia ta pati;
Aprauda žmones, gulinčius kapuos,
Aš meilės ieškau, buvusios lig šiolei,
Ir visko, kas graudina – ne grabuos.
Bandau skaičiuoti, ko esu netekęs,
Ir siaubą kelia netekčių suma,
Ir brangiai man kainuoja visos prekės, –
Jau antrą kartą moku šiam teisme!
Ir vėl man šviečia – dienos atlaidų.
XXXI
Tavoj krūtinėj plaka visos širdys,
Apie kurias manydavau, jog mirę,
O tavo veido atšešėliams sverdint,
Regiu ne vieną mano širdžiai mielą.
Nulenkęs galvą prie kapų paminklo,
Tu paskutinė prieglauda, didžioji,
Kur man mieli veidai apsigyveno
Ir pagarbiai kiekvienas dovanoja
Dalelę andainykštės meilės mano.
Regiu tavy sau atvaizdus brangiausius,
Manasis – tavyje – visiems priklauso.
XXXII
Kada mirtis užvoš man karsto dangtį,
Šitus tekstus prieš žvakę atidengti, –
Kurį tau puoselėjau, mielas drauge!
Tarp giesmininkų, kur dabar sudygo;
Nevertina jo meilės, vien tik rimą!
XXXIII
Koksai kalnams jos žvilgsnis palankus,
Tačiau juk būna taip dažnai, kad skliautas
Tik debesis ten stumdo apie sostą,
Niūrus pasaulis, debesų aptrauktas,
Karališka ranka jo nepaglosto:
Nejau burnosiu aš prieš tokią skirtį, –
Jei patys dangūs turi ją patirti!
XXXIV
Ir pliaupė lietūs, ir neliovė griausti.
Tai kas, kad jau po visko prasiskverbę
Lytėjo kaktą švelnūs spinduliai,
Buvau palaužtas, audroje sužvarbęs,
Man nepadėjo glostantys delnai.
Ir atgaila man džiaugsmo nesukels;
XXXV
Negraužk savęs, tai nuodėmei užgulus:
Spygliuotos rožės, o visi šaltiniai
Pilni krislų, o saulę ir mėnulį
Ir debesys apskleis, ir užtemimai.
Mes nuodėmingi, aš visų labiausiai,
Nusideda čia kiekviena eilutė,
Palyginimais gėdos nenuplausi,
Tarytum jokios nuodėmės nebūtų.
Į tavo teismą stosiu kaip gynėjas,
O liudysiu aš tavajai nenaudai, –
Taip neapykanta su meile riejas,
Taip nuolatos vidinis karas skauda.
Taip puolu tą, kuris mane apgrobęs,
Ir dalijuosi nuodėmingą lobį.
XXXVI
Kaip nors pakenktų, garbę sugadinę.
Bet širdgėlos gyvenimo – kitokios,
Tik mūsų meilės nepakeis jos visos,
Nors mūsų valandas ir vogs kaip vogę.
Kaip pasmerktasis neturiu aš teisės
Kitų akivaizdoj su tavimi bendrauti,
Ir netgi linktelėti sau neleisi,
Bijodamas nešlovę užsitraukti.
Gal taip geriau, aš taip myliu tave,
Kad visas tavo, dalijuos šlove.
XXXVII
Kaip žilas tėvas kartais ima džiaugtis,
Žiūrėdamas į palikuonį narsų,
Taip aš džiaugiuosi šios dienos sulaukęs,
Kuri tave man vystant jau išgarsins;
Taurumas, prakilnumas, o ir grožis,
Aštri mintis ir kūnas išlavėjęs, –
Ir nemanau, kad dar yra koks bruožas,
Kuriuo ir aš esu nesižavėjęs:
O tavo meilės tiesiamas šešėlis
Ir tai, ko tau aš trokštu palinkėti, –
Malonė, nepaliaujanti tekėti.
XXXVIII
Už tai pats sau turėtum padėkot, –
Kas tau neskyrė strofos nė jokios!
Giesmė bus tobula ir amžiams sukurta.
Už darbą mus teliaupsina jaunimas,
Tave tešlovina už įkvėpimą!
Hans Carl Artmann. Neužgimusi žinia. 90 sapnų
2008 m. Nr. 11
Iš vokiečių k. vertė Gytis Norvilas
Hansas Carlas Artmannas (1921–2000) – austrų poetas, prozininkas, performansininkas, poliglotas, vertėjas, avangardinės „Vienos grupės“ įkūrėjas, anti-PEN klubo narys. Išleido plokštelių, poezijos, prozos rinkinių. 1967 m. pasirodžiusi „Neužgimusi žinia. 90 sapnų“ („Grünverschlossene Botschaft. 90 Träume“) yra viena žymiausių H. C. Artmanno knygų. Ją sudaro devyniasdešimties dalių sapnininkas, konstruojamas pagal Austrijos senų tradicijų 90 skaičių loto žaidimą (įteisintas XVIII a. viduryje). Neribota fantazija, alogika, „sapno stilistika“, kalbiniai žaidimai, metaforų labirintai, ironija, makabrika, vaikiškas primityvizmas, pokštas – tai artmaniškojo poezijos pasaulio segmentai.
32
Sapne – taip ir ne kitaip. Kažkoks ypata įeina pro duris, stovi, pakelia ranką, stebėk: kairėj rankoj – gyvas balandis, taikos, meilės, skaistybės, tikėjimo gražesne ateitimi, simbolis. Stebėk: dešinė šmurkšteli į vidinę švarko kišenę, ištraukia stambaus kalibro revolverį, pareikalauja pinigų, aukso, vėl pinigų, ir kaip dera storžieviui pagrasina atiduoti be skrupulų. Ir ką tai turėtų reikšti? – visai pagrįstas klausimas šią gegužės trisdešimt antrosios naktį.
Trisdešimt trys – gražus apkūnus skaičius, sapnuodamas regi jį trūkčiojant netikėtai atsiradusiame kino ekrane, tai neabejotinas ženklas – kerinčių dvynių gali būt suvedžiotas, tiesa, todėl nevalia leisti, kad šis susivytų ir kitą rytą išspįstų geltonomis tulpėmis, pasimovusiom ant vienintelio koto.
Ir vėl pas eskimus – tu tupi lednamyje, kampe šalia landos. Ir kas gi šmurkšteli vidun? Tu pats. Ir ką čia veikia tavo kitas aš? Jis vaitodamas be perstojo rėplioja žeme, colis po colio, colis po colio, vis labiau įsiaudrindamas sukiojasi šioje šiltoje žuvų taukais trenkiančioje žiemos irštvoje, kiek vėliau tu suvoki – kodėl visa tai: migis, o kailių migis irštvos gilumoje, jame guli išsirengusi gražuolė, tavasis aš palengva įsliuogia pas ją, sugurgžda kailiai, ji nuduoda mieganti, o tavo kitas aš po dejonių ir bejėgystės akimirkų galop tą grožybę randa, ją užgula, netveria noru į ją pasinerti: pirma lig kelių, po to lig pusės, tuomet lig krūtinės, iki kaklo – o tada šaižiai klykdamas visas pasineria į alsuojančią grynos mėsos jūrą – pažadina visus miegojusius, tu pastebi, kad tapai nematomu, metiesi lauk į mėnulio ir ruonių šešėlių teatrą, sprunki į atvirą jūrą, trisdešimt keturias mylias į atvirą jūrą, kol pasieki apsnigtą atokvėpio krantą.
Jei sapne tave nutveria kažkokia ranka (ir tikrai ne kas kitas, o ranka), ji šmurkštelėjo iš anglių sandėliuko, kažkoks balsas, kurio tu baiminais visą gyvenimą, tau į ausį sušnibžda: Pagaliau tave pričiupau. Dabar tu mano… Barška pienvežiai, vograuja kiemsargiai, burkuoja karveliai, kliuksena nutekamieji vandenys, o iš metro šachtų kyla šilto asfalto garas – tuomet skaičiuok iki trisdešimt penkių, nes šį kartą tik taip sėkmė liks tau ištikima.
Kaip koks senų laikų Šerloko Holmso manierų detektyvas tu išeini į viešumą pasipuikuoti, greičiausiai tai Lenino aikštė, tavo veltinė kepurė apėjus amalais, šio ankstyvo rytmečio dangus ne mažiau žalsvas nei tavo kepurės puošmenos; bet kas tau įtaisė šį puošnų vainiką, nuo ko jis, kaip tai nutiko? Gulėjo iš ketvirto aukšto pro langą išmesti nudobtų balandžių kūnai ir pažertos juodos laikrodžių rodyklės, jos leidosi it plunksnos ar bejėgiai lapai besniegės žiemos ryto tyloj. Iš švarutėlio dėklo tu išsitrauki didinamąjį stiklą, apžiūri atviras tviskančių paukščių žaizdas, skaičiuoji pabirusias rodykles, jos tiksliai trisdešimt šešios, surenki jas į mažą krūvelę ir ieškai ryšio tarp nudobtų balandžių, laiko, skaičiaus ir amalų vainiko.
Saugokis, kad į tavo sapną neįsisuktų žąsis, bet jei vis dėlto įsibrovė, tai tu jai pastatyk šampano, o pats gurkšnok vandenį, tuomet nuo menkiausio pokštelėjimo ji sprogs, o jos išvirtę viduriai išsiraitys skaičiumi trisdešimt septyni, kuriuos tu, jei mėgsti didelius pinigus, privalai tėkšti loterininkams ant stalo.
Jei sapnuoji Kalaharį, tu jo niekad nematęs, o kaipgi, tu raitas joji opalų atskalų atšlaitėmis, liūtų šnopavimas lyg šilkinės smėlio vėliavos bloškia tave žemėn, dangaus melsvas švinas tarp marškinių apykaklės ir skrybėlės ėda sprandą, šiaurėj, horizonte, nudunda hotentotų fėjos Morganos traukinys, girdi šaižų veriantį garsą, pratisą švilpesį, šiurpas nusirita tavo stuburkaulio ranteliais, iš dygliakrūmių ir įkaitusių deimantų išnyra šautuvo vamzdis, už jo nematai jokių akių, tai vyksta trisdešimt aštuntaisiais, o kai tu po dvidešimt aštuonerių metų pakirsti iš miego, tavo langas jau aptrauktas voratinklių šydu, tavo namai virtę mirusių musių prieglauda, o tavo lova – surūdijusiu, pelėsiais apėjusiu griozdu.
Sapne tau pasirodo kažkoks ypata ir sako: Jūsų žmonos ragai perdėm ilgi, juk nešioti nepatogu! Ir štai sapnuodamas suvoki, kad esi vedęs trisdešimt devynerių metų gerai išsilaikiusią žiežulą, kažkokią susitraukusią bobšę, kuri čiulpia tavo kaulus ir čirškina smegenis.
Jei sapnuoji – esi hiacintas savo mylimojo sode, šis peni tave savo ašaromis, tavo žavesio akivaizdoje rašo laiškus, neatplėšti vėl grįžta atgal, nereikia pamiršti, kad juos siunčia tau, o tu dingusi kaip į vandenį, niekas net nenutuokia apie tavo žaliuojantį pavidalą, juos užkasa aplink tave, palieka trūnyti juodoj sodo žemėj, visi mėlynu rašalu rašyti žodžiai kaupiasi tavo šakniagumby, ištrykšta į orą, o tavo augalo kūnas, 15 cm dydžio, skrieja dangun, neįtikėtinai greitai, keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų tu sklandai virš sodo – savo mylimojo, kuris jame pasikars, tu viską regėsi ir niekuo negalėsi padėti.
Jei sapnuoji, kad esi turkas, o pusmėnulis – tavo lūpinė armonikėlė, kipariso šakelė – tavo ūsai, tavo papirosų kandikliai – minaretai, tavo mažylio sūnaus barškutis – tai apelsinmedis, tavo moteris – šešėlis ant viešnamio sienos, o tavo broliai – septyni šūviai ryto migloj, ranka priešingoj švarko kišenėj – tavo stiprioji galūnė, milžiniškas tabako lapas – tai tavo pilvaplėvė, Tuniso ilgesys – tavo vidinis regėjimas, tu turi keturiasdešimt vieną seserį, kiekviena iš jų – ampulė, kupina rožių aliejaus, o tavo kelio girnelė – žvilgantis safyras, – tai trinktelk stikliukus į safyrą, sudaužyk ampules, Tuniso ilgesiu pasidalyk su draugais, didelį tabako lapą išdalyk tiems, kuriems jo reikia, išplėšk ranką iš priešingos švarko kišenės, ryto migloj išpyškink septynis šūvius, jais apvaisink šešėlį ant viešnamio sienos, mojuok apelsinmedžiu su visom šaknim, su juo šok gatvėje, šaudyk minaretais it strėlėmis iš lanko, kiparisus pamerk į savo moters pieną ir pusmėnuliu užgrok, atitinkamai galima strykčioti arba ne, pirmą tau dingtelėjusią melodiją.
Jei susapnavai iš mirusiųjų prisikėlusį Hitlerį, nuo kostiumo šepečiu valantį puvėsius, ir visa tai vyksta keturiasdešimt antrojoje gatvėje, tai prisiversk pabusti, atsikelk, išsivalyk dantis ir ištark savo žmonai: mano brangioji, koks žavus rytas, tačiau ką tik sapnavau košmarą.
Jei sapnuoji pamirštus skėčius (mėlynus, violetinius, jūros žalsvumo), jie pranašauja sausringą vasarą, taip pat ir skaičių keturiasdešimt tris, kurį privalai prisiminti birželio vakarais artinantis audrai. Be to, skaičiuok visas pro tave praplaukiančias gulbes, keturiasdešimt trečiąją nugalabyk, jos aitrioje tulžyje rasi reto dydžio perlą. Su juo virsi nematomu.
Jei sapnuoji eilinį niekuo neišsiskiriantį sapną: sapnuoji suoliukus parke, žvirblius ar besikuždančias našleles, pūškuojančius ratinius garlaivius, tai šok ant dviračio, aplink savo namą apsuk keturiasdešimt keturis ratus, o paskui šiaušk pas savo loterininką.
Sapnas, kuris įvaro tau šiek tiek baimės, vertas keturiasdešimt penkių. Sapne tau neduoda ramybės raguotas avinas, tilindžiuoja skambalais, kurie įpinti jam į kailį, strikinėja it besitreniruojantis boksininkas, nasruose nukąsta koja, ant jos stirkso dar ir batas, dirsčioja į tave trimis akimis, užuot keturiomis, tuomet žaisdamas loto statyk anksčiau minėtuosius keturiasdešimt penkis.
Jei sapnuoji, kad sėdi pas tatuiruočių meistrą, šis ant ištiesto delno tau ištatuiruoja lėktuvo bilietą – falsifikatą, su juo skrendi į Grenlandiją, o pastoriaus žmona namuose viena, ji pasitinka tave vienais apatiniais, ji jaunutė, kvepia mairūnu, pievos pilnos vėdrynų, lange mėnuo, čeža užuolaidos, lova jau paklota – labanaktis, pons klebone, sniego nė kvapo, rogės nė iš vietos – keturiasdešimt šešis kartus tu patenkini pastoriaus žmoną, na, jei taip – šiuo tauriu skaičiumi pasinaudojai kaip reikiant!
Jei vieną vasaros dieną sapnuoji – tu vis dvejoji priimti kankinantį sprendimą – privalai išsirinkti vieną iš dviejų beprotnamių, tuomet į upę mesk monetą: jei ją atgal atneš vėžlys, rinkis pirmąjį, jei atplukdys žuvis, rinkis antrąjį. Bet upė privalo būti Zambezės ir reiškia keturiasdešimt septynis. Ta kebeknė su beprotnamiais turėtų išsispręsti. Sėkmė nusišypsos vidurdienį.
Juodaodžio sapnas – visai kas kita, nei sapnas baltojo ar geltonodžio. Taigi sapne dabar esi juodis, šiame sapne pasineri į kitą sapną, išeina toks sapnas sapne, ir dabar jau sapnuoji esąs baltaodžiu arba geltonodžiu, jei sukurstysi revoliuciją juodųjų naudai, bus taip: tave suima ir išsiveda su antrankiais, baltasis ar geltonodis premjerministras apšaukia tave šunsnukiu, nuo galvos numuša skrybėlę, dėl to tu atsipeikėji ir grįžti į pirmąjį sapną, tiesiog peršoki kaip iš vieno sodo į gretimą, šiame sapne nepaprastai bodiesi savo tamsaus gymio, todėl ryžtiesi nusidirti odą ir užsitempti baltą ar gelsvą – tokiu atveju kitą rytą savo lovoje užtiksi iš susiraukšlėjusios juodžio odos susivijusį velniaižin kokį keturiasdešimt aštuonis, o tai neabejotinas ženklas, kad ateis laikas laimės ašaroms.
Jei sapnuoji šlykščią sukriošusią raganą, kuri savo nutįsusias krūtis – jos jai lig strėnų ir kliudo čirškinti kepsnius – paverčia stangriomis ir jaunatviškomis, tuomet ant keturiasdešimt devynių gali pastatyti namus ir bokštus, juos išnuomosi turčiams ir galėsi mėgautis lengvai užkaltais pinigėliais.
Jei sapnuoji esąs bordelio klientas, su cilindru ir apsiaustu, akyje – spingsintis monoklis, po pažastimi – lazdelė, tave pasitinka žavūs šilkais apsigobę skeletai, su tiuliais, kiekvienas jų – įstabios merginos, jos sidabro padėkluose tau patiekia savo buvusią mėsą, čia ir pačirškintos krūtys, ir šviesiai rožinės šlaunys, ir apvalainos rankos, virta pilvo mėsa gabalėliais su šparagų garnyru, įvairiausiais būdais ant grilio kepti užpakaliukai, cukruotos lūpos ir švelniai paskrudinti pirštai, o po gaubtu slapčiausių skanėstų gardus faršas – kad ir kaip damos pirštų, prie tų gėrybių neprisiliesk, išsitrauk pistoletą ir pyškink į salone kabančias penkiasdešimt dujinių lempų, nepraleisk nė vienos – tuomet visi skeletai apsimėsuos ir naktis nenueis šuniui ant uodegos.
Naujųjų metų rytą (sapne) iš tavo kairio bato iššoka kipšelis ir tavęs klausia, kur tu paslėpei jo laimės žvaigždę, o tu suki galvą: Apie kokią laimės žvaigždę čia paisto šis neūžauga? Po kiek laiko tu jam atkerti: Aš neturiu jokios jūsų laimės žvaigždės, bet jei norit, prašom, galit apieškoti butą… Galiausiai jis nubidzena prie dar miegančios tavo žmonos lovos ir džiaugsmingai sušunka: Bet juk ji čia! O tu: Miegančio nevalia žadinti prieš laiką; juo labiau laimės žvaigždės… O nykštukas atsako: Gerai, tuomet trumpam pasinaudosiu jos plaukų suktukais… Ir vieną po kito ima juos ir suka savo ilgą barzdą – tuomet skaičiuok iki penkiasdešimtojo, o jam sukant penkiasdešimt pirmąjį, išspirk jį pro duris – tą akimirką jį apleis pasakiškos galios, bus bejėgis it vaikas, o savo žmoną turėtum išsaugoti.
Jaunas kraujais apsipylęs revoliucionierius pasibeldžia į tavo namus, jis sužeistas, jį medžioja. Jei sapne tave apims gailestis – jį priimsi, paslėpsi palėpėje, slaugysi, na, tačiau naujų ginklų jam neparūpinsi. Tavo dukra (sapne) jį įsimylės, visą mėnesį be tavo žinios kartu su juo miegos, vienatinė tavo dukra po devynių mėnesių pagimdys automatą, o pribuvėja tave ir tavo dukrą įskųs…
Bet jei tu be jokio gailesčio jaunuoliui atkirsi: O jūs eikite pas mano kaimyną, pas jį daugiau vietos ir, be to, tokiems kaip tu prijaučia… tuomet sapnas pasisuks visai kita vaga:
Jaunasis revoliucionierius vargais negalais iškėblins iš tavo namų pas kaimyną, šalia paliks didelį kraujo klaną, į jį nusileis galybė varnų, o žmonės pamanys: Tai neįtikėtinas dalykas – reikia bėgti į policiją ir duoti žinią… Ateis slaptosios tarnybos vyrukai ir paklaus tavęs: Iš kur čia? Tu ieškosi žodžių kišenėse, tave talžys tol, kol akyse pradės staipytis kibirkščiuojantis beviltiškas skaičius penkiasdešimt du!
Jei sapnuoji – vasaros vakarą, besišlaistydamas, šiaip sau, atsitiktinai, užeini į vaškinių figūrų muziejų, kilimais sklendi iš salės į salę, paskutinėje išvysti pats save penkiasdešimt trijose savo praėjusio ir būsimo gyvenimo situacijose, džiugiose ir nedėkingose, – tai padek visas kertes ir spruk iš šios keistos vietos, tik neprileisk į kelnes, kai gaisrinių sirenos suskaldys tylą.
Jei sapnuoji – tu skęsti, kažkokia žuvis laiko tave sugniaužusi herkuliškomis rankomis ir tįsia į savo drėgmės karalystę, bet tu tobulai tam pasirengęs, normaliai kvėpuoji, lyg dar tysotum po žydinčiu dangaus katilėliu1, o ne tarp besirangančių vandenžolių ir mirguliuojančių saulės spindulių palaikų, atsiveria milžiniško povandeninio paukščių narvo durys, pro kurias tave įbruka ta keista rankuota žuvis, iš pakulnių tau prasikala sparnai, bet visai ne paukščio, o it Merkurijaus (čia jau apstu tavo padermės padarų), tarp naujų pažįstamų suki pirmuosius savo ratus, – ištverk naktį, pasinaudok jos klaikiais šešėliais, užsklęstose duryse iš kairės susirask penkiasdešimt ketvirtąjį grotų virbą, jis neatlaikys ir niekas tau nebesukliudys išropoti į išganingąją paplūdimio kaitrą.
Iki pat pietų sapnuoji Venesuelą, tau regis – maudaisi grėsmingose lagūnose, tave stebi papūginiai paukščiai, stoja audros sienos, pasipila karvelių kiaušinių dydžio lašai, kiekvienąkart, kai tu prunkštelėdamas išnyri paviršiun, pirštais sušvilpia indėnai, po kiek laiko tu pastebi, kad nušvilpti tavo drabužiai ir ginklai (jie dar ką tik gulėjo čia pat ant kranto), tu išlendi iš vandens, prisidengi dideliu lapu lyg skrybėle ir nuogas kėblini į kaimą pasiskųsti kasikui2… Sen~or, ir ką pasakysi, maudžiausi, į mane stebeilijosi paukščiai, stojo audros sienos, pasipylė karvelių kiaušinių dydžio lašai, o kiekvieną kartą, kai prunkštelėdamas išnirdavau paviršiun, susikišę pirštus sušvilpdavo indėnai – netekau drabužių, kuriuos buvau nusivilkęs, diržo, mačetės, karabino su visais šaudmenimis! tas vadeiva tau į žmonas (sapne) pasiūlys savo gražiausią dukterį, o kraičio – penkiasdešimt penkis amerikietiškus žalius.
Jei sapnuoji – iš smakro tau išauga utėlėm aptekusi mandarino barzda, ši – 56 centimetrų ilgio, iš 56 paskirų šerių, o joje įsitaisiusios 56 šviesiai violetinės utėlės – tai džiaukis, tau nuskilo, nes kinai tokiom susimetusiom aplinkybėm tokį penkiasdešimt šešių tripletą laiko ypatingu ženklu.
Didingi sapnų įvykiai, konservatyvūs, vagantiški: apie pasišovėlius, didingus skrydžius ar skrydžių užmačias, nutrūktgalviškus žygius į erdves, laivų katastrofas. Jei sapnuoji besimėtančius plunksnakočius, raštą, suskaldytą laikrodžio stiklelį, jei sapnuoji upes, klaikiai didelius tiltus, įspūdingus lietaus rezervuarus, ant trosų kabamuosius greitkelius, keltuvų procesijas, jei sapnuoji banginius…
Kiekvienas toks tinkamu laiku susapnuotas sapnas reiškia penkiasdešimt septynis.
Kitas sapnas apie indėnus. Tu pleveni ore su parašiutu virš kaimo lūšnos, prasmunki pro lūšnos stogą, šis – iš lapų ir žabų, klesteli į vadeivos dukters guolį! Riksmas, išgąstis, minia su deglais ir ginklais. Žeberklai, šaudymo vamzdžiai…
O ką tu gali pasakyti? – Berk visus tau žinomus penkiasdešimt aštuonis aravakų3 kalbos žodžius. Ir tu nieko negali išstenėti, išspaustum bent kažką panašaus į: Ja, japu, japuruima, japuruimaka ir t. t., ir t. t. Nuskambėtų it tikras jaunystės šaltinio čiurlenimas, nuaidėtų it paukščių trelė skaidriais rasos lašeliais, jei galima taip pasakyti.
Nearfininkai sapnuose neretai užgroja fortepijonais, nešioja (sapne) stiprius akinius, tyliai diskretiškai kosčioja, svaičioja apie kaimišką orą ir šviežiai suartus dirvonus. Jei po virtinės sapnų tave ištiktų panašus sapnas, tokiu atveju su penkiasdešimt devyniais tau nevertėtų net prasidėti.
Jei sapnuoji, kad fajetonu dardi į Drakulos pilį ir ketini užbėgt už akių siaubingai nelaimei, prie tavęs prisiplaka dar kažkoks supermenas, kuris irgi trokšta padaryt galą neteisybei ir (Drakulos begaliniam džiaugsmui) jūs abu ryžtingai leidžiatės į kelią, o naktį, budėdami, jūs abu susidaužiate galvomis ir dar taip baisiai, jog garsas nuaidi tamsiais koridoriais, grafas pakirsta iš gilaus miego, žaibiškai suvokia – kas ir kaip, nuo jo piktdžiugiško juoko jūsų kraujas akimirksniu sustingsta į ledą, tuomet tai tikrai apvalus šešiasdešimt.
Jei sapnuoji kažkokį galviją su dvidešimt vienu kojos pirštu bei keturiasdešimčia patrankų, jis artinasi prie tavęs ir reikalauja, kad jį patenkintum, o tu jam esi išties skolingas, – tai nesilaužyk ir suteik jam tą malonumą, o pabudęs kaip galima greičiau statyk loto ant skaičiaus šešiasdešimt vienas, jis – neabejotinas tavo šansas.
Jei tau prisisapnavo čekoslovakas su trisdešimt vienu auksiniu dantimi, jis persikabaroja per kažkokią žaliai nudažytą tvorą ir, nepaisant to, nesusiplėšo kelnių užpakalio ir vizgindamas uodegą mikliai pasprunka nuo jį persekiojančių šunų, įvirsta į kažkokį barą, apsitvarko kostiumą, keliskart susiveržia kaklaraištį ir paprašo dvigubą gryno viskio, – skaičių loto žaibiškai statyk ant šešiasdešimt dviejų, nors, tiesa, loterininkas turėtų būti vardu, prasidedančiu raide K.
Jei sapnavai, kad šis sapnininkas Broceliandės4 miške pavirto milžinišku apsamanojusiu rieduliu, o prie jo sukniubo Tristanas ir Izolda, ir abu kaipmat atsipeikėjo iš beprotiškos meilės kvaitulio – su soixanteettrois5 pasiųsk juos į artimiausią loterijų tašką, jie išloš turtelio ir juo nešini grįš į minėtą mišką, į ankstesnę vietą. Taigi, pasiversk balta paukšte, gundyk juos meduoliais, įviliok į trobelę, pasiversk ragana, Tristaną iškepk, Izoldą išvirk, ir pabusk, visas nusiplūkęs, su visu jų išloštu gėriu po pagalve.
Versta iš: Artmann Hans Carl. Grünverschlossene Botschaft. 90 Träume. Residenz Verlag, 1967
1 Laukinė ir darželių gėlė varpelio pavidalo žiedais (Campanula).
2 Centrinėje Amerikoje ir Vest Indijoje – indėnų giminės arba kaimo vyresnysis (seniūnas).
3 Aravakai – Pietų Amerikos indėnų tautų grupė.
4 Neegzistuojantis miškas Bretanėje, susijęs su keltų mitologija. Realus Broceliandės miškas, o tiksliau – jo prototipas, Penpono (Paimpont) miškas, yra 30 km. nuo Reno miesto.
5 Su šešiasdešimtirtrim (pranc.). Čia soixante et trois rašoma vienu žodžiu.
Robert Alan Jamieson. Eilėraščiai
2008 m. Nr. 10
Iš Šetlando škotų tarmės ir anglų k. vertė Rasa Ruseckienė
Robertas Alanas Jamiesonas (g. 1958) – škotų poetas, gimė ir užaugo Šetlando salose, rašo Šetlando škotų tarme. Išleido romanų, pjesių, poezijos, esė, sukūrė libretą simfoninei kantatai „Už tolimosios jūros“ („Beyond the Far Haaf“). Poezijos rinkiniuose „Šiaurės Atlanto srovė“ („Nort Atlantik Drift“, 2007), „Šetlando atsakas: kai kurie atsakymai kalbų klausimu“ („Ansin t’Sjaetlin: some responses to language question“, 2007) aprašo vaikystės ir jaunystės patirtis Šetlande, šio salyno gyventojų papročius, svarsto mažos tautos ir tarmės nykimo bei išlikimo problemas.
Užtikau savo paties propro-
proproproprosenelį,
tebegyvenantį valstiečio viensėdy
užu kalvos, už
kaimo ribų, kur niekas nūnai neužklysta.
Toks senas buvo, perlinkęs pusiau,
bet vis tiek šypsojos bedante burna
ir juokės, mažasis piktas*, paskui prakalbo.
Tai skambėjo lyg olandų
ar farerų kalba – nesupratau nė žodžio.
Bet pasirausęs atminty
prisiminiau Vagalando** posmą. Ir tariau jam:
– Kur keliauji, tėve?
Nebuvo jaunas, bet kai prabilo,
toks atrodė. Jo akys
nušvito, žinojau, jog
mane atpažino.
Gerai pažinojo.
Sveiki atvykę į Liaudies muziejų
duodantis mažutį derlių
ir mažyčiams poniams.
Žiū, mažyčiai Šetlando galvijai,
maža katelė tįsodama kasos.
tariantiems mažyčius žodelius,
svarstantiems menkučius reikalus
tokius kaip
– Ar užteks maisto vaikams pamaitinti?
– Ar manai, kad geriau pradėti viską iš naujo Kanadoje?
Paskutinis parapijoje, mokėjęs nornų*** kalbą
Gyveno nuošaliame slėnyje,
ilgas varginantis ėjimas nuo kelio ar kaimo.
Ropšdavosi per uolas,
kopdavo į aukštumas dėl juoko,
grobdavo jauniklius iš lizdų,
meškeriodavo salos įlankose,
nekentė maisto, kuriam
stigo jūros skonio.
Paskui vieną dieną pastebėjo, jog baigės druska,
nusprendė irtis į parduotuvę.
Nė vieno ten nepažino, nė vieno matyto veido,
visi užsieniniais drabužiais
ir šneka škotų greitakalbe,
kurios nebuvo gyvenime girdėjęs.
Grįžo namo ir ten liko –
niekas, tik paukščiai dabar jį tesuprato.
dabar beturėjo tikruosius vardus.
Ant jo didelio stalo
visada gausu valgio.
o gal vakarop
ankstyvos vakarienės.
Nori, kad apsakytum, kas vyksta.
Jo namuos daug įvairiausių pramogų,
ir jis laimingas, kai kas užsuka.
prieš sėdant į vietą,
prieš paduodamas lėkštę
tau parodys praustuvę –
– Ar nusiplausi tą purvą nuo rankų?
Taupiai naudok tą mažmožį, kurį turi –
nežinia, kas laukia priešaky
(ir užvožė dangtį).
Dar turim mažučiukę tarmę –
nieko nekeisk –
nereikia persistengti
(ir užkišo kamštį).
Taupiai naudok, taupiai naudok –
nieko nekeisk –
liks truputis rytdienai
(atidėjo į šalį).
Tenkinkis mažu, tenkinkis mažu –
nieko nekeisk –
užteks to, ką turi
(ir paseno).
Dar turim savo tarmę –
negalim numatyti, kas laukia priešaky
(nebereikalinga).
Ateitis analizuoja senosios kalbos pelenus šiek tiek
senamadžio, tarmiškai rašančio poeto draugijoje
Diskutuojam apie kalbą, ar ne?
Sakai, vieną moki gerai,
kitas dvi ar tris supranti.
Bet tau dar reikia šitų atgyvenų?
Nesuvokiu, kodėl – žiū,
tai tik daugybė keistų žodžių
įvardyti laivų dalims ir avių žarnoms.
Tad apmąstyk tai, įsigilink,
manau, gali ją sau turėti, nors
kai kas iš mūsų džiaugiasi palikę
šiaudinius stogus ir nagines,
šaltinių vandenį ir atmatų krūvas.
Bet, jeigu nori, pasiimk tai –
štai, šitą margą krūvą pelenų.
Dabar tvirtai laikyk ją,
ji tavo delne, tavo ranka vienintelė.
Krestelsi, ir viskas subyrės.
Imki šią kalbą, dovaną tau,
nešk ją į Ronos kalvos viršų.
Paleiski vėjais. Kai kas nubyrės.
Sudygs plyšiuose, prie klegančių upokšnių.
Senas tremtinys ilgisi savo gimtosios tarmės
Įsivaizduoju, galvoju,
tariuosi žinąs, kad
žmogui krautuvėlėje prie gatvių kampo
nerūpi, ar aš laimingas,
drovus, gražus ar kaulėtas,
kalbu šetlandiškai ar angliškai, ar
man reik to, ko noriu.
Niekad nebeišgirsiu senojo balso.
Norėčiau, kad prabiltų mirusieji
ir išjuoktų mus visus, kalbančius angliškai.
Jaunas anglų kalbos specialistas
parkako namo iš didžiosios salos, kupinas nuostabos,
po pirmojo semestro.
Motina pasitiko jį prie kelto.
Jis atrodė lyg profesorius, puikiai kalbėjo angliškai,
ir garsiai postringavo.
– Anglų kalbos šlovė –
raiškos platumas ir laisvė.
Manau, tava kalba man nebereikalinga,
motin, – pasakė, paskui pamatė, kaip ji pažvelgė į jį.
– Turiu galvoj, ji tinka tik mezgimui, avims auginti
ir karvėms melžti, bet… ko tu stebeilijies? –
paklausė.
– Tik žaviuosi tavo didele burna, –
ji sušnibždėjo
ir nusijuokė,
švelniai.
* Piktai (lot. Picti „išsidažę“, angl. Picts) – tautų sąjunga Centrinėje ir Šiaurės Škotijoje nuo romėnų laikų iki X a.
** Vagalandas (Tomas Aleksandras Robertsonas, 1903–1973) – Šetlando poetas.
*** XIX a. išnykusi šiaurės germanų kalba, kuria kalbėta Šetlande, Orknėjuose ir Škotijos Keitneso pusiasalyje.
Wojciech Bonowicz. Kupina jūra. Eilėraščiai
2008 m. Nr. 7
Iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys
Wojciechas Bonowiczius (g. 1967) – lenkų poetas, publicistas. Išleido biografinę knygą apie lenkų filosofą kunigą Józefą Tischnerį (2001) ir keturis eilėraščių rinkinius – „Daugumos pasirinkimas“ (1995), „Žaizdų urmo bazė“ (2000), „Liaudies eilėraščiai“ (2001) ir „Kupina jūra“ (2006). Gyvena Krokuvoje, dirba leidykloje „Znak“.
Fernando Pessoa. Piemuo ir jo banda
2008 m. Nr. 6
Niekada neganiau aš bandų
Bet jaučiuosi taip, lyg būčiau ganęs.
Mano siela tarsi piemuo,
Nugairinta vėjo ir saulės,
Keičias sulig Metų Laikais,
Viską stebi ir mato.
Ir Gamtos ramybė, tuščia, be žmogaus,
Ateina prisėsti šalia.
Bet aš liūdnas tarsi saulėlydis,
Kokį regi mūsų vaizduotės,
Kai toli slėnyje oras vėsta
Ir junti, kaip skverbias naktis,
Tarytum drugelis pro langą.
Nes jis nuoširdus ir teisingas,
Dar todėl, kad liūdesio sieloje esti,
Kai ji galvoja apie savo buvimą,
O rankos pačios skina gėles, jai to nepastebint.
Lyg varpelio skambėjimas,
Atsklindantis nuo kelio posūkio,
Visos mano mintys laimingos.
Bet man skaudu būtų žinoti, kad jos vien laimingos,
Ir nenorėčiau,
Kad, užuot buvusios laimingos ir liūdnos,
Būtų tik džiugios ir laimingos.
Galvojimas vargina, tarsi šlepentum per lietų,
Kai kyla vėjas ir, rodos, vis smarkiau įsilyja.
Aš neturiu ambicijų ir nieko netrokštu.
Kad aš poetas, man nieko nereiškia.
Tai būdas man būti vienam.
Ir jeigu retsykiais –
Svajose – užsinoriu virsti avinėliu
(Ar net banda,
Kad pasklisčiau po šlaitą iš laimės
Staiga pakvaišęs nuo daugybės dalykų),
Vien todėl, kad jaučiu tai, ką rašau saulei leidžiantis,
Kai ranka debesies perbraukia šviesą
Arba tyla nuvilnija lygia žole.
Kai sėdu rašyti eilių,
Arba kai, klajodamas keliais ir takeliais,
Rašau jas savo minčių popieriuj,
Juntu, kaip mano delnas gniaužia piemens lazdą,
Matau savo paties siluetą
Kalno viršūnėj
Žiūrintį savo bandos, sekantį savo mintis,
Arba žiūrintį savo minčių, stebintį savo bandą
Ir keistai besišypsantį, kaip tas, kuris nesupranta, kas jam sakoma,
Bet apsimeta, jog supranta.
Aš sveikinu visus, kurie skaitys mano eiles,
Ir jiems nusilenksiu, nukelsiu kepurę,
Kai jie pamatys mane ant namo slenksčio
Diližanui pakilus ant kalvos keteros.
Aš juos pasveikinsiu ir palinkėsiu saulės šviesos,
Ir lietaus, jeigu jie nori lietaus,
Palinkėsiu, kad, kai grįš į savo namus,
Priešais atvirus langus
Jų lauktų mėgstamos kėdės,
Ant kurių įsitaisę jie galės skaityti mano eiles.
Ir jas skaitydami galvoti,
Kad aš tiesiog gamtos dalis –
Pavyzdžiui, senas medis,
Kurio pavėsyje, būdami vaikai,
Jie nugriūdavo apkvaitę nuo savo žaidimų,
Ir į atbrizgusios prikyštės kraštus
Nuo įkaitusių kaktų nusibraukdavo prakaitą.
Ir negalvojime pakanka metafizikos.
Ką aš galvoju apie pasaulį?
Ar žinau, ką aš galvoju apie pasaulį?
Jei susirgčiau, apie jį galvočiau.
Ką aš manau apie reiškinius?
Kokios yra mano mintys apie priežastis ir pasekmes?
Ką suprantu apie Dievą ir apie sielą,
Ir apie pasaulio sukūrimą?
Aš nežinau. Galvoti apie šiuos dalykus man reiškia užmerkti akis
Ir nieko negalvoti. Tarsi užtraukti
Savo lango užuolaidas (kuris, beje, be užuolaidų).
O reiškinių paslaptis? Tarsi žinočiau, kas yra paslaptis!
Vienintelė paslaptis ta, kad esama žmonių, kurie apie jas galvoja.
Stovintis saulėje ir užmerkęs akis
Nežino, kas yra saulė,
Ir ima galvoti apie daugybę šiltų dalykų.
O kai atsimerkia ir pamato saulę,
Apie nieką jau negalvoja,
Nes saulės šviesa verta daugiau
Už visų filosofų ir visų poetų mintis.
Saulės šviesa nežino, ką ji daro,
Todėl ji neklysta, yra visiems bendra ir gera.
Metafizika? Kokia metafizika slypi šiuose medžiuose?
Kad jie žali, vešlūs ir turi šakų,
Kad atėjus laikui duoda vaisių ir neverčia mūsų galvoti,
Mūsų, kitokių padarų, neįstengiančių jų įvertinti.
O kokia metafizika būtų geresnė už medžių,
Nežinančių, kam jie gyvena,
Nežinančių, kad jie to nežino?
„Vidinė reiškinių sandara…“
„Visatos vidinė prasmė…“
Visa tai melas, visa tai mums nieko nesako.
Kaip galima galvoti apie tokius dalykus.
Kaip galima sukti galvą apie priežastis ir apie tikslus,
Kai auštant traukias naktis ir virš tamsių medžių kontūrų
Tingiai mirksi pirmos aukso švieselės!
Galvoti apie vidinę reiškinių prasmę
Taip pat beprasmiška, kaip galvoti apie sveikatą
Arba nešioti iš šaltinių vandenį stikline.
Vienintelė vidinė reiškinių prasmė ta,
Kad jie neturi jokios vidinės prasmės.
Aš netikiu Dievu, nes niekuomet nesu matęs jo.
Jeigu jis norėtų, kad juo tikėčiau,
Manau, tikrai ateitų su manimi pasikalbėti,
Atidarytų mano duris
Ir pasakytų: Štai aš!
(Galbūt absurdiška klausytis tokių dalykų
Nežinančiam, kas tai – stebėti reiškinius,
Nesuprantančiam kito, apie juos kalbančio,
Ypač tuomet, kai tuo būdu raginama juos stebėti.)
Tačiau jei Dievas yra medžiai ir gėlės
Ir kalnai, ir mėnulio šviesa, ir saulė,
Tuomet aš tikiu jį,
Tuomet tikiu jį kiekvieną valandą
Ir visas mano gyvenimas yra vien malda ir vien mišios,
Ir komunija, kurią priimu žvilgsniu ir klausa.
Tačiau, jeigu Dievas yra medžiai ir gėlės,
Ir kalnai, ir mėnulio šviesa, ir saulė,
Kodėl tuomet aš jį vadinu Dievu?
Aš jį vadinsiu gėlėmis ir medžiais, ir kalnais, ir saule, ir mėnulio šviesa;
Nes, jeigu jis nori, kad matyčiau jį,
Kaip saulę ir mėnulį, ir gėles, ir medžius, ir kalnus,
Ir jeigu jis man pasirodo kaip medžiai ir kalnai,
Ir mėnulis, ir saulė, ir gėlės,
Jis nori, kad aš jį pažinčiau
Kaip medžius ir kalnus, ir gėles, ir mėnulio šviesą, ir saulę.
(Ar aš žinau apie Dievą daugiau, negu Dievas apie save?),
Aš jam paklūstu savo buvimu,
Kaip tas, kuris atmerkia akis ir mato,
Vadina jį mėnulio šviesa ir saule, ir gėlėmis, ir medžiais, ir kalnais,
Myli jį negalvodamas,
Galvoja apie jį žvilgsniu ir klausa,
Ir būna su juo kiekvieną akimirksnį.
XII
Vergilijaus piemenys grojo dūdelėmis ir kitais instrumentais
Ir literatūriniais žodžiais dainavo apie meilę.
(Beje – niekad nesu skaitęs Vergilijaus,
Ir kodėl jį turėjau skaityti?)
Bet Vergilijaus piemenys, vargšai, yra tik Vergilijus,
O Gamta yra graži kaip senovėje.