2008 m. Nr. 11 

Iš vokiečių k. vertė Gytis Norvilas

Hansas Carlas Artmannas (1921–2000) – austrų poetas, prozininkas, performansininkas, poliglotas, vertėjas, avangardinės „Vienos grupės“ įkūrėjas, anti-PEN klubo narys. Išleido plokštelių, poezijos, prozos rinkinių. 1967 m. pasirodžiusi „Neužgimusi žinia. 90 sapnų“ („Grünverschlossene Botschaft. 90 Träume“) yra viena žymiausių H. C. Artmanno knygų. Ją sudaro devyniasdešimties dalių sapnininkas, konstruojamas pagal Austrijos senų tradicijų 90 skaičių loto žaidimą (įteisintas XVIII a. viduryje). Neribota fantazija, alogika, „sapno stilistika“, kalbiniai žaidimai, metaforų labirintai, ironija, makabrika, vaikiškas primityvizmas, pokštas – tai artmaniškojo poezijos pasaulio segmentai.

Sapne – taip ir ne kitaip. Kažkoks ypata įeina pro duris, stovi, pakelia ranką, stebėk: kairėj rankoj – gyvas balandis, taikos, meilės, skaistybės, tikėjimo gražesne ateitimi, simbolis. Stebėk: dešinė šmurkšteli į vidinę švarko kišenę, ištraukia stambaus kalibro revolverį, pareikalauja pinigų, aukso, vėl pinigų, ir kaip dera storžieviui pagrasina atiduoti be skrupulų. Ir ką tai turėtų reikšti? – visai pagrįstas klausimas šią gegužės trisdešimt antrosios naktį.

Trisdešimt trys – gražus apkūnus skaičius, sapnuodamas regi jį trūkčiojant netikėtai atsiradusiame kino ekrane, tai neabejotinas ženklas – kerinčių dvynių gali būt suvedžiotas, tiesa, todėl nevalia leisti, kad šis susivytų ir kitą rytą išspįstų geltonomis tulpėmis, pasimovusiom ant vienintelio koto.

Ir vėl pas eskimus – tu tupi lednamyje, kampe šalia landos. Ir kas gi šmurkšteli vidun? Tu pats. Ir ką čia veikia tavo kitas aš? Jis vaitodamas be perstojo rėplioja žeme, colis po colio, colis po colio, vis labiau įsiaudrindamas sukiojasi šioje šiltoje žuvų taukais trenkiančioje žiemos irštvoje, kiek vėliau tu suvoki – kodėl visa tai: migis, o kailių migis irštvos gilumoje, jame guli išsirengusi gražuolė, tavasis aš palengva įsliuogia pas ją, sugurgžda kailiai, ji nuduoda mieganti, o tavo kitas aš po dejonių ir bejėgystės akimirkų galop tą grožybę randa, ją užgula, netveria noru į ją pasinerti: pirma lig kelių, po to lig pusės, tuomet lig krūtinės, iki kaklo – o tada šaižiai klykdamas visas pasineria į alsuojančią grynos mėsos jūrą – pažadina visus miegojusius, tu pastebi, kad tapai nematomu, metiesi lauk į mėnulio ir ruonių šešėlių teatrą, sprunki į atvirą jūrą, trisdešimt keturias mylias į atvirą jūrą, kol pasieki apsnigtą atokvėpio krantą.

Jei sapne tave nutveria kažkokia ranka (ir tikrai ne kas kitas, o ranka), ji šmurkštelėjo iš anglių sandėliuko, kažkoks balsas, kurio tu baiminais visą gyvenimą, tau į ausį sušnibžda: Pagaliau tave pričiupau. Dabar tu mano… Barška pienvežiai, vograuja kiemsargiai, burkuoja karveliai, kliuksena nutekamieji vandenys, o iš metro šachtų kyla šilto asfalto garas – tuomet skaičiuok iki trisdešimt penkių, nes šį kartą tik taip sėkmė liks tau ištikima.

Kaip koks senų laikų Šerloko Holmso manierų detektyvas tu išeini į viešumą pasipuikuoti, greičiausiai tai Lenino aikštė, tavo veltinė kepurė apėjus amalais, šio ankstyvo rytmečio dangus ne mažiau žalsvas nei tavo kepurės puošmenos; bet kas tau įtaisė šį puošnų vainiką, nuo ko jis, kaip tai nutiko? Gulėjo iš ketvirto aukšto pro langą išmesti nudobtų balandžių kūnai ir pažertos juodos laikrodžių rodyklės, jos leidosi it plunksnos ar bejėgiai lapai besniegės žiemos ryto tyloj. Iš švarutėlio dėklo tu išsitrauki didinamąjį stiklą, apžiūri atviras tviskančių paukščių žaizdas, skaičiuoji pabirusias rodykles, jos tiksliai trisdešimt šešios, surenki jas į mažą krūvelę ir ieškai ryšio tarp nudobtų balandžių, laiko, skaičiaus ir amalų vainiko.

Saugokis, kad į tavo sapną neįsisuktų žąsis, bet jei vis dėlto įsibrovė, tai tu jai pastatyk šampano, o pats gurkšnok vandenį, tuomet nuo menkiausio pokštelėjimo ji sprogs, o jos išvirtę viduriai išsiraitys skaičiumi trisdešimt septyni, kuriuos tu, jei mėgsti didelius pinigus, privalai tėkšti loterininkams ant stalo.

Jei sapnuoji Kalaharį, tu jo niekad nematęs, o kaipgi, tu raitas joji opalų atskalų atšlaitėmis, liūtų šnopavimas lyg šilkinės smėlio vėliavos bloškia tave žemėn, dangaus melsvas švinas tarp marškinių apykaklės ir skrybėlės ėda sprandą, šiaurėj, horizonte, nudunda hotentotų fėjos Morganos traukinys, girdi šaižų veriantį garsą, pratisą švilpesį, šiurpas nusirita tavo stuburkaulio ranteliais, iš dygliakrūmių ir įkaitusių deimantų išnyra šautuvo vamzdis, už jo nematai jokių akių, tai vyksta trisdešimt aštuntaisiais, o kai tu po dvidešimt aštuonerių metų pakirsti iš miego, tavo langas jau aptrauktas voratinklių šydu, tavo namai virtę mirusių musių prieglauda, o tavo lova – surūdijusiu, pelėsiais apėjusiu griozdu.

Sapne tau pasirodo kažkoks ypata ir sako: Jūsų žmonos ragai perdėm ilgi, juk nešioti nepatogu! Ir štai sapnuodamas suvoki, kad esi vedęs trisdešimt devynerių metų gerai išsilaikiusią žiežulą, kažkokią susitraukusią bobšę, kuri čiulpia tavo kaulus ir čirškina smegenis.

Jei sapnuoji – esi hiacintas savo mylimojo sode, šis peni tave savo ašaromis, tavo žavesio akivaizdoje rašo laiškus, neatplėšti vėl grįžta atgal, nereikia pamiršti, kad juos siunčia tau, o tu dingusi kaip į vandenį, niekas net nenutuokia apie tavo žaliuojantį pavidalą, juos užkasa aplink tave, palieka trūnyti juodoj sodo žemėj, visi mėlynu rašalu rašyti žodžiai kaupiasi tavo šakniagumby, ištrykšta į orą, o tavo augalo kūnas, 15 cm dydžio, skrieja dangun, neįtikėtinai greitai, keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų tu sklandai virš sodo – savo mylimojo, kuris jame pasikars, tu viską regėsi ir niekuo negalėsi padėti.

Jei sapnuoji, kad esi turkas, o pusmėnulis – tavo lūpinė armonikėlė, kipariso šakelė – tavo ūsai, tavo papirosų kandikliai – minaretai, tavo mažylio sūnaus barškutis – tai apelsinmedis, tavo moteris – šešėlis ant viešnamio sienos, o tavo broliai – septyni šūviai ryto migloj, ranka priešingoj švarko kišenėj – tavo stiprioji galūnė, milžiniškas tabako lapas – tai tavo pilvaplėvė, Tuniso ilgesys – tavo vidinis regėjimas, tu turi keturiasdešimt vieną seserį, kiekviena iš jų – ampulė, kupina rožių aliejaus, o tavo kelio girnelė – žvilgantis safyras, – tai trinktelk stikliukus į safyrą, sudaužyk ampules, Tuniso ilgesiu pasidalyk su draugais, didelį tabako lapą išdalyk tiems, kuriems jo reikia, išplėšk ranką iš priešingos švarko kišenės, ryto migloj išpyškink septynis šūvius, jais apvaisink šešėlį ant viešnamio sienos, mojuok apelsinmedžiu su visom šaknim, su juo šok gatvėje, šaudyk minaretais it strėlėmis iš lanko, kiparisus pamerk į savo moters pieną ir pusmėnuliu užgrok, atitinkamai galima strykčioti arba ne, pirmą tau dingtelėjusią melodiją.

Jei susapnavai iš mirusiųjų prisikėlusį Hitlerį, nuo kostiumo šepečiu valantį puvėsius, ir visa tai vyksta keturiasdešimt antrojoje gatvėje, tai prisiversk pabusti, atsikelk, išsivalyk dantis ir ištark savo žmonai: mano brangioji, koks žavus rytas, tačiau ką tik sapnavau košmarą.

Jei sapnuoji pamirštus skėčius (mėlynus, violetinius, jūros žalsvumo), jie pranašauja sausringą vasarą, taip pat ir skaičių keturiasdešimt tris, kurį privalai prisiminti birželio vakarais artinantis audrai. Be to, skaičiuok visas pro tave praplaukiančias gulbes, keturiasdešimt trečiąją nugalabyk, jos aitrioje tulžyje rasi reto dydžio perlą. Su juo virsi nematomu.

Jei sapnuoji eilinį niekuo neišsiskiriantį sapną: sapnuoji suoliukus parke, žvirblius ar besikuždančias našleles, pūškuojančius ratinius garlaivius, tai šok ant dviračio, aplink savo namą apsuk keturiasdešimt keturis ratus, o paskui šiaušk pas savo loterininką.

Sapnas, kuris įvaro tau šiek tiek baimės, vertas keturiasdešimt penkių. Sapne tau neduoda ramybės raguotas avinas, tilindžiuoja skambalais, kurie įpinti jam į kailį, strikinėja it besitreniruojantis boksininkas, nasruose nukąsta koja, ant jos stirkso dar ir batas, dirsčioja į tave trimis akimis, užuot keturiomis, tuomet žaisdamas loto statyk anksčiau minėtuosius keturiasdešimt penkis.

Jei sapnuoji, kad sėdi pas tatuiruočių meistrą, šis ant ištiesto delno tau ištatuiruoja lėktuvo bilietą – falsifikatą, su juo skrendi į Grenlandiją, o pastoriaus žmona namuose viena, ji pasitinka tave vienais apatiniais, ji jaunutė, kvepia mairūnu, pievos pilnos vėdrynų, lange mėnuo, čeža užuolaidos, lova jau paklota – labanaktis, pons klebone, sniego nė kvapo, rogės nė iš vietos – keturiasdešimt šešis kartus tu patenkini pastoriaus žmoną, na, jei taip – šiuo tauriu skaičiumi pasinaudojai kaip reikiant!

Jei vieną vasaros dieną sapnuoji – tu vis dvejoji priimti kankinantį sprendimą – privalai išsirinkti vieną iš dviejų beprotnamių, tuomet į upę mesk monetą: jei ją atgal atneš vėžlys, rinkis pirmąjį, jei atplukdys žuvis, rinkis antrąjį. Bet upė privalo būti Zambezės ir reiškia keturiasdešimt septynis. Ta kebeknė su beprotnamiais turėtų išsispręsti. Sėkmė nusišypsos vidurdienį.

Juodaodžio sapnas – visai kas kita, nei sapnas baltojo ar geltonodžio. Taigi sapne dabar esi juodis, šiame sapne pasineri į kitą sapną, išeina toks sapnas sapne, ir dabar jau sapnuoji esąs baltaodžiu arba geltonodžiu, jei sukurstysi revoliuciją juodųjų naudai, bus taip: tave suima ir išsiveda su antrankiais, baltasis ar geltonodis premjerministras apšaukia tave šunsnukiu, nuo galvos numuša skrybėlę, dėl to tu atsipeikėji ir grįžti į pirmąjį sapną, tiesiog peršoki kaip iš vieno sodo į gretimą, šiame sapne nepaprastai bodiesi savo tamsaus gymio, todėl ryžtiesi nusidirti odą ir užsitempti baltą ar gelsvą – tokiu atveju kitą rytą savo lovoje užtiksi iš susiraukšlėjusios juodžio odos susivijusį velniaižin kokį keturiasdešimt aštuonis, o tai neabejotinas ženklas, kad ateis laikas laimės ašaroms.

Jei sapnuoji šlykščią sukriošusią raganą, kuri savo nutįsusias krūtis – jos jai lig strėnų ir kliudo čirškinti kepsnius – paverčia stangriomis ir jaunatviškomis, tuomet ant keturiasdešimt devynių gali pastatyti namus ir bokštus, juos išnuomosi turčiams ir galėsi mėgautis lengvai užkaltais pinigėliais.

Jei sapnuoji esąs bordelio klientas, su cilindru ir apsiaustu, akyje – spingsintis monoklis, po pažastimi – lazdelė, tave pasitinka žavūs šilkais apsigobę skeletai, su tiuliais, kiekvienas jų – įstabios merginos, jos sidabro padėkluose tau patiekia savo buvusią mėsą, čia ir pačirškintos krūtys, ir šviesiai rožinės šlaunys, ir apvalainos rankos, virta pilvo mėsa gabalėliais su šparagų garnyru, įvairiausiais būdais ant grilio kepti užpakaliukai, cukruotos lūpos ir švelniai paskrudinti pirštai, o po gaubtu slapčiausių skanėstų gardus faršas – kad ir kaip damos pirštų, prie tų gėrybių neprisiliesk, išsitrauk pistoletą ir pyškink į salone kabančias penkiasdešimt dujinių lempų, nepraleisk nė vienos – tuomet visi skeletai apsimėsuos ir naktis nenueis šuniui ant uodegos.

Naujųjų metų rytą (sapne) iš tavo kairio bato iššoka kipšelis ir tavęs klausia, kur tu paslėpei jo laimės žvaigždę, o tu suki galvą: Apie kokią laimės žvaigždę čia paisto šis neūžauga? Po kiek laiko tu jam atkerti: Aš neturiu jokios jūsų laimės žvaigždės, bet jei norit, prašom, galit apieškoti butą… Galiausiai jis nubidzena prie dar miegančios tavo žmonos lovos ir džiaugsmingai sušunka: Bet juk ji čia! O tu: Miegančio nevalia žadinti prieš laiką; juo labiau laimės žvaigždės… O nykštukas atsako: Gerai, tuomet trumpam pasinaudosiu jos plaukų suktukais… Ir vieną po kito ima juos ir suka savo ilgą barzdą – tuomet skaičiuok iki penkiasdešimtojo, o jam sukant penkiasdešimt pirmąjį, išspirk jį pro duris – tą akimirką jį apleis pasakiškos galios, bus bejėgis it vaikas, o savo žmoną turėtum išsaugoti.

Jaunas kraujais apsipylęs revoliucionierius pasibeldžia į tavo namus, jis sužeistas, jį medžioja. Jei sapne tave apims gailestis – jį priimsi, paslėpsi palėpėje, slaugysi, na, tačiau naujų ginklų jam neparūpinsi. Tavo dukra (sapne) jį įsimylės, visą mėnesį be tavo žinios kartu su juo miegos, vienatinė tavo dukra po devynių mėnesių pagimdys automatą, o pribuvėja tave ir tavo dukrą įskųs…

Bet jei tu be jokio gailesčio jaunuoliui atkirsi: O jūs eikite pas mano kaimyną, pas jį daugiau vietos ir, be to, tokiems kaip tu prijaučia… tuomet sapnas pasisuks visai kita vaga:

Jaunasis revoliucionierius vargais negalais iškėblins iš tavo namų pas kaimyną, šalia paliks didelį kraujo klaną, į jį nusileis galybė varnų, o žmonės pamanys: Tai neįtikėtinas dalykas – reikia bėgti į policiją ir duoti žinią… Ateis slaptosios tarnybos vyrukai ir paklaus tavęs: Iš kur čia? Tu ieškosi žodžių kišenėse, tave talžys tol, kol akyse pradės staipytis kibirkščiuojantis beviltiškas skaičius penkiasdešimt du!

Jei sapnuoji – vasaros vakarą, besišlaistydamas, šiaip sau, atsitiktinai, užeini į vaškinių figūrų muziejų, kilimais sklendi iš salės į salę, paskutinėje išvysti pats save penkiasdešimt trijose savo praėjusio ir būsimo gyvenimo situacijose, džiugiose ir nedėkingose, – tai padek visas kertes ir spruk iš šios keistos vietos, tik neprileisk į kelnes, kai gaisrinių sirenos suskaldys tylą.

Jei sapnuoji – tu skęsti, kažkokia žuvis laiko tave sugniaužusi herkuliškomis rankomis ir tįsia į savo drėgmės karalystę, bet tu tobulai tam pasirengęs, normaliai kvėpuoji, lyg dar tysotum po žydinčiu dangaus katilėliu1, o ne tarp besirangančių vandenžolių ir mirguliuojančių saulės spindulių palaikų, atsiveria milžiniško povandeninio paukščių narvo durys, pro kurias tave įbruka ta keista rankuota žuvis, iš pakulnių tau prasikala sparnai, bet visai ne paukščio, o it Merkurijaus (čia jau apstu tavo padermės padarų), tarp naujų pažįstamų suki pirmuosius savo ratus, – ištverk naktį, pasinaudok jos klaikiais šešėliais, užsklęstose duryse iš kairės susirask penkiasdešimt ketvirtąjį grotų virbą, jis neatlaikys ir niekas tau nebesukliudys išropoti į išganingąją paplūdimio kaitrą.

Iki pat pietų sapnuoji Venesuelą, tau regis – maudaisi grėsmingose lagūnose, tave stebi papūginiai paukščiai, stoja audros sienos, pasipila karvelių kiaušinių dydžio lašai, kiekvienąkart, kai tu prunkštelėdamas išnyri paviršiun, pirštais sušvilpia indėnai, po kiek laiko tu pastebi, kad nušvilpti tavo drabužiai ir ginklai (jie dar ką tik gulėjo čia pat ant kranto), tu išlendi iš vandens, prisidengi dideliu lapu lyg skrybėle ir nuogas kėblini į kaimą pasiskųsti kasikui2… Sen~or, ir ką pasakysi, maudžiausi, į mane stebeilijosi paukščiai, stojo audros sienos, pasipylė karvelių kiaušinių dydžio lašai, o kiekvieną kartą, kai prunkštelėdamas išnirdavau paviršiun, susikišę pirštus sušvilpdavo indėnai – netekau drabužių, kuriuos buvau nusivilkęs, diržo, mačetės, karabino su visais šaudmenimis! tas vadeiva tau į žmonas (sapne) pasiūlys savo gražiausią dukterį, o kraičio – penkiasdešimt penkis amerikietiškus žalius.

Jei sapnuoji – iš smakro tau išauga utėlėm aptekusi mandarino barzda, ši – 56 centimetrų ilgio, iš 56 paskirų šerių, o joje įsitaisiusios 56 šviesiai violetinės utėlės – tai džiaukis, tau nuskilo, nes kinai tokiom susimetusiom aplinkybėm tokį penkiasdešimt šešių tripletą laiko ypatingu ženklu.

Didingi sapnų įvykiai, konservatyvūs, vagantiški: apie pasišovėlius, didingus skrydžius ar skrydžių užmačias, nutrūktgalviškus žygius į erdves, laivų katastrofas. Jei sapnuoji besimėtančius plunksnakočius, raštą, suskaldytą laikrodžio stiklelį, jei sapnuoji upes, klaikiai didelius tiltus, įspūdingus lietaus rezervuarus, ant trosų kabamuosius greitkelius, keltuvų procesijas, jei sapnuoji banginius…

Kiekvienas toks tinkamu laiku susapnuotas sapnas reiškia penkiasdešimt septynis.

Kitas sapnas apie indėnus. Tu pleveni ore su parašiutu virš kaimo lūšnos, prasmunki pro lūšnos stogą, šis – iš lapų ir žabų, klesteli į vadeivos dukters guolį! Riksmas, išgąstis, minia su deglais ir ginklais. Žeberklai, šaudymo vamzdžiai…

O ką tu gali pasakyti? – Berk visus tau žinomus penkiasdešimt aštuonis aravakų3 kalbos žodžius. Ir tu nieko negali išstenėti, išspaustum bent kažką panašaus į: Ja, japu, japuruima, japuruimaka ir t. t., ir t. t. Nuskambėtų it tikras jaunystės šaltinio čiurlenimas, nuaidėtų it paukščių trelė skaidriais rasos lašeliais, jei galima taip pasakyti.

Nearfininkai sapnuose neretai užgroja fortepijonais, nešioja (sapne) stiprius akinius, tyliai diskretiškai kosčioja, svaičioja apie kaimišką orą ir šviežiai suartus dirvonus. Jei po virtinės sapnų tave ištiktų panašus sapnas, tokiu atveju su penkiasdešimt devyniais tau nevertėtų net prasidėti.

Jei sapnuoji, kad fajetonu dardi į Drakulos pilį ir ketini užbėgt už akių siaubingai nelaimei, prie tavęs prisiplaka dar kažkoks supermenas, kuris irgi trokšta padaryt galą neteisybei ir (Drakulos begaliniam džiaugsmui) jūs abu ryžtingai leidžiatės į kelią, o naktį, budėdami, jūs abu susidaužiate galvomis ir dar taip baisiai, jog garsas nuaidi tamsiais koridoriais, grafas pakirsta iš gilaus miego, žaibiškai suvokia – kas ir kaip, nuo jo piktdžiugiško juoko jūsų kraujas akimirksniu sustingsta į ledą, tuomet tai tikrai apvalus šešiasdešimt.

Jei sapnuoji kažkokį galviją su dvidešimt vienu kojos pirštu bei keturiasdešimčia patrankų, jis artinasi prie tavęs ir reikalauja, kad jį patenkintum, o tu jam esi išties skolingas, – tai nesilaužyk ir suteik jam tą malonumą, o pabudęs kaip galima greičiau statyk loto ant skaičiaus šešiasdešimt vienas, jis – neabejotinas tavo šansas.

Jei tau prisisapnavo čekoslovakas su trisdešimt vienu auksiniu dantimi, jis persikabaroja per kažkokią žaliai nudažytą tvorą ir, nepaisant to, nesusiplėšo kelnių užpakalio ir vizgindamas uodegą mikliai pasprunka nuo jį persekiojančių šunų, įvirsta į kažkokį barą, apsitvarko kostiumą, keliskart susiveržia kaklaraištį ir paprašo dvigubą gryno viskio, – skaičių loto žaibiškai statyk ant šešiasdešimt dviejų, nors, tiesa, loterininkas turėtų būti vardu, prasidedančiu raide K.

Jei sapnavai, kad šis sapnininkas Broceliandės4 miške pavirto milžinišku apsamanojusiu rieduliu, o prie jo sukniubo Tristanas ir Izolda, ir abu kaipmat atsipeikėjo iš beprotiškos meilės kvaitulio – su soixanteettrois5 pasiųsk juos į artimiausią loterijų tašką, jie išloš turtelio ir juo nešini grįš į minėtą mišką, į ankstesnę vietą. Taigi, pasiversk balta paukšte, gundyk juos meduoliais, įviliok į trobelę, pasiversk ragana, Tristaną iškepk, Izoldą išvirk, ir pabusk, visas nusiplūkęs, su visu jų išloštu gėriu po pagalve.

Versta iš: Artmann Hans Carl. Grünverschlossene Botschaft. 90 Träume. Residenz Verlag, 1967

1 Laukinė ir darželių gėlė varpelio pavidalo žiedais (Campanula).
2 Centrinėje Amerikoje ir Vest Indijoje – indėnų giminės arba kaimo vyresnysis (seniūnas).
3 Aravakai – Pietų Amerikos indėnų tautų grupė.
4 Neegzistuojantis miškas Bretanėje, susijęs su keltų mitologija. Realus Broceliandės miškas, o tiksliau – jo prototipas, Penpono (Paimpont) miškas, yra 30 km. nuo Reno miesto.
5 Su šešiasdešimtirtrim (pranc.). Čia soixante et trois rašoma vienu žodžiu.