Robert Alan Jamieson. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 10 

Iš Šetlando škotų tarmės ir anglų k. vertė Rasa Ruseckienė

Robertas Alanas Jamiesonas (g. 1958) – škotų poetas, gimė ir užaugo Šetlando salose, rašo Šetlando škotų tarme. Išleido romanų, pjesių, poezijos, esė, sukūrė libretą simfoninei kantatai „Už tolimosios jūros“ („Beyond the Far Haaf“). Poezijos rinkiniuose „Šiaurės Atlanto srovė“ („Nort Atlantik Drift“, 2007), „Šetlando atsakas: kai kurie atsakymai kalbų klausimu“ („Ansin t’Sjaetlin: some responses to language question“, 2007) aprašo vaikystės ir jaunystės patirtis Šetlande, šio salyno gyventojų papročius, svarsto mažos tautos ir tarmės nykimo bei išlikimo problemas.

Užtikau savo paties propro-
proproproprosenelį,
tebegyvenantį valstiečio viensėdy
užu kalvos, už
kaimo ribų, kur niekas nūnai neužklysta.

Toks senas buvo, perlinkęs pusiau,
bet vis tiek šypsojos bedante burna
ir juokės, mažasis piktas*, paskui prakalbo.

Tai skambėjo lyg olandų
ar farerų kalba – nesupratau nė žodžio.
Bet pasirausęs atminty
prisiminiau Vagalando** posmą. Ir tariau jam:
– Kur keliauji, tėve?

Nebuvo jaunas, bet kai prabilo,
toks atrodė. Jo akys
nušvito, žinojau, jog
mane atpažino.
            Gerai pažinojo.

Sveiki atvykę į Liaudies muziejų

Žiū, mažyčiai Šetlando galvijai,
maža katelė tįsodama kasos.

– Ar užteks maisto vaikams pamaitinti?

– Ar manai, kad geriau pradėti viską iš naujo Kanadoje?

Paskutinis parapijoje, mokėjęs nornų*** kalbą

Gyveno nuošaliame slėnyje,
ilgas varginantis ėjimas nuo kelio ar kaimo.

Ropšdavosi per uolas,
kopdavo į aukštumas dėl juoko,
grobdavo jauniklius iš lizdų,
meškeriodavo salos įlankose,

nekentė maisto, kuriam
                           stigo jūros skonio.

Paskui vieną dieną pastebėjo, jog baigės druska,
nusprendė irtis į parduotuvę.
Nė vieno ten nepažino, nė vieno matyto veido,
visi užsieniniais drabužiais
ir šneka škotų greitakalbe,
kurios nebuvo gyvenime girdėjęs.

Grįžo namo ir ten liko –
                       niekas, tik paukščiai dabar jį tesuprato.

Ant jo didelio stalo
visada gausu valgio.

Nori, kad apsakytum, kas vyksta.
Jo namuos daug įvairiausių pramogų,
ir jis laimingas, kai kas užsuka.

tau parodys praustuvę –
– Ar nusiplausi tą purvą nuo rankų?

Taupiai naudok tą mažmožį, kurį turi –
nežinia, kas laukia priešaky
                                       (ir užvožė dangtį).
Dar turim mažučiukę tarmę –
                       nieko nekeisk –
nereikia persistengti
                             (ir užkišo kamštį).
Taupiai naudok, taupiai naudok –
                              nieko nekeisk –
liks truputis rytdienai
                                 (atidėjo į šalį).
Tenkinkis mažu, tenkinkis mažu –
                       nieko nekeisk –
užteks to, ką turi
                               (ir paseno).
Dar turim savo tarmę –
negalim numatyti, kas laukia priešaky
                                          (nebereikalinga).

Ateitis analizuoja senosios kalbos pelenus šiek tiek
senamadžio, tarmiškai rašančio poeto draugijoje

Diskutuojam apie kalbą, ar ne?
Sakai, vieną moki gerai,
kitas dvi ar tris supranti.
Bet tau dar reikia šitų atgyvenų?
Nesuvokiu, kodėl – žiū,
tai tik daugybė keistų žodžių
įvardyti laivų dalims ir avių žarnoms.

Tad apmąstyk tai, įsigilink,
manau, gali ją sau turėti, nors
kai kas iš mūsų džiaugiasi palikę
šiaudinius stogus ir nagines,
šaltinių vandenį ir atmatų krūvas.

Bet, jeigu nori, pasiimk tai –
štai, šitą margą krūvą pelenų.
Dabar tvirtai laikyk ją,
ji tavo delne, tavo ranka vienintelė.
Krestelsi, ir viskas subyrės.

Imki šią kalbą, dovaną tau,
nešk ją į Ronos kalvos viršų.
Paleiski vėjais. Kai kas nubyrės.
Sudygs plyšiuose, prie klegančių upokšnių.

Senas tremtinys ilgisi savo gimtosios tarmės

Įsivaizduoju, galvoju,
tariuosi žinąs, kad

žmogui krautuvėlėje prie gatvių kampo
                       nerūpi, ar aš laimingas,
                       drovus, gražus ar kaulėtas,
                       kalbu šetlandiškai ar angliškai, ar
                       man reik to, ko noriu.

Niekad nebeišgirsiu senojo balso.
Norėčiau, kad prabiltų mirusieji
ir išjuoktų mus visus, kalbančius angliškai.

Jaunas anglų kalbos specialistas
   parkako namo iš didžiosios salos, kupinas nuostabos,
                          po pirmojo semestro.

Motina pasitiko jį prie kelto.
Jis atrodė lyg profesorius, puikiai kalbėjo angliškai,
ir garsiai postringavo.

– Anglų kalbos šlovė –
raiškos platumas ir laisvė.
Manau, tava kalba man nebereikalinga,
motin, – pasakė, paskui pamatė, kaip ji pažvelgė į jį.

– Turiu galvoj, ji tinka tik mezgimui, avims auginti
ir karvėms melžti, bet… ko tu stebeilijies? –
                                                      paklausė.

– Tik žaviuosi tavo didele burna, –
                                                  ji sušnibždėjo
ir nusijuokė,
                  švelniai.

---

* Piktai (lot. Picti „išsidažę“, angl. Picts) – tautų sąjunga Centrinėje ir Šiaurės Škotijoje nuo romėnų laikų iki X a.
** Vagalandas (Tomas Aleksandras Robertsonas, 1903–1973) – Šetlando poetas.
*** XIX a. išnykusi šiaurės germanų kalba, kuria kalbėta Šetlande, Orknėjuose ir Škotijos Keitneso pusiasalyje.