Krzysztof Czyżewski. Mnemosinės sodas
2026 m. Nr. 5–6
Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys
Ši esė parašyta tarptautinio festivalio „Kauno literatūros savaitė“ užsakymu ir 2025-ųjų lapkritį pristatyta ketvirtajame literatūrinių susitikimų ciklo „Šetenių skaitymai“ renginyje. Anksčiau žurnale publikuoti ir kitų šių skaitymų dalyvių – ukrainiečio Jurijaus Andruchovyčiaus, latvės Noros Ikstenos tekstai.
Meditacijos apie atminties kultūrą
Kas nori, bet veikti nesiryžta, tas marą pagimdys.
Darbas didingiausias – kitą virš savęs iškelti.
Iš stovinčio vandens tikėkis nuodo.
William Blake
Ieškau kelio į atleidimą, į išsilaisvinimą nuo piktos atminties naštos, leidžiančios traumai įsigerti į gruntą. Ištariu tuomet žodžius „pamiršk tai dėl manęs“. Jie skirti tiems, kurie prisimena kai ką, susijusį su mumis. Ypatingi, vargiai išverčiami į kitas kalbas, šie žodžiai nešiojasi savyje poiesis energiją, plaukiančią iš daiktų esmės ir pajėgią virsti veiksmais. Jie nieko neužkalba, nebėga nuo kančios realumo, neužmerkia akių į kitą. Peržengiantys lingvistinio pažodiškumo ribas, prieštaringi, išstumiantys mąstymo logiką iš patogios gūžtos, nešiojasi savyje transgresijos grūdą. Ištarti, jie įgyja gydančią galią.
Žengiu į taką, kuriame atmenama pamirštant. Žodžiai išsiplečia. Vadovėmis renkuosi poiesis mūzas, apsaugančias Mnemosinę nuo kalbos, supančiotos poreikio savintis. Atminties paslaptis yra jos amžinas kitoniškumas tarp savų.
Kreipiuosi į asmenį, kurį įskaudinau aš, „maniškiai“ arba kokia nors kita jėga, su kuria tapatinuosi. Galbūt įskaudinau veiksmu, mintimi arba apleisdamas atmintį. Kitas žmogus gali būti šalia manęs, kalbėtis akis į akį, bet gali būti ir kitur – tarp mirusiųjų ar tokiu atstumu, kurį įveikia malda, laiškas arba prisiminimas. Šių žodžių adresatai gali būti ir nežmogiškos būtybės, kitos būtys: atminties vieta, tiltas, upė, medis, gyvūnas, angelas, deivė ar kita transcendentinė esybė. Dažnai nesuvokiame, su kokia esačių daugybe mus susieja atmintis.
Sakau „pamiršk“. Tačiau turiu omenyje ne tai, kad ištrintum atmintį. Kalbu ne apie tai, kad pamestum atminimą. Priešingai. Tariu žodžius, kurie atlaisvina kitos atminties taką. Kitos nei tamsioji jos pusė, kai, pavyzdžiui, sakau „dar mane atsiminsi“ arba „atsiminsiu, ką padarei“. Į šalutinį kelią nustumiamas atsako, keršto ar kito būdo patenkinti mano piktus jausmus poreikis.
Sakau „pamiršk dėl manęs“. Taigi įvykusio tarp mūsų pikto šaltinis yra manyje. Gali būti ir taip, kad dėl kokios nors priežasties noriu prisiimti kaltę. Galbūt jaučiu man kartu su kitais tenkančią atsakomybę dėl jos. Kad ir kaip būtų, ištardamas šį prašymą, mušuosi į krūtinę. Nenoriu, kad mudviejų santykis išliktų toks, koks yra. Randu žodžius, kurių tolesnė seka yra atsivėrimo pokyčiui judesys.
Sakau „pamiršk tai dėl manęs“. Tarp mudviejų yra „tai“ – kas skaudu, kas iš tiesų įvyko ir kas mudu skiria. „Tai“ yra atvira atminties žaizda, kurios neužgydys joksai jos neigimo pavidalas, pasislepiant ar pabėgant į neatminimą. Čia esama kai ko labai konkretaus, kas tiesiog prismeigia prie tikrovės. Žinome, kas įvyko. Tai nėra tas atvejis, kai galėtume abejoti faktais, derėtis dėl tiesos. Galime apie tai nekalbėti, galime nežinoti, kaip kalbėti apie tai, galime svarstyti, ar prasminga apie tai kalbėti, bet negalime to neigti, nes kaip tik tariu tuos žodžius asmeniui, kuris žino. Už mūsų – teisme, knygose, viešojoje agoroje – gali egzistuoti įvairios įvykio, kurį mums nurodo atmintis, versijos. Kuri iš jų nusvers, lemia aplinkybės, neretai formuojamos nesąmoningos (baimė, kraujo saitai) arba sąmoningos manipuliacijos, kai griebiamasi melo, įvairių pavidalų prievartos ar apeliuojama į aukštesnę būtinybę. Tačiau tarp manęs ir asmens, kuriam skiriu žodžius „pamiršk tai dėl manęs“, egzistuoja būtent „tai“, ką žinome ir apie ką suprantame vienas kitą be žodžių.
„Tai“ yra esminga, konkretu ir akivaizdu. Kartu tai sieja mus su kai kuo bendresniu – realia pasaulyje veikiančia galia, tamsia ir griaunančia. Darydami, o dar labiau patirdami „tai“, susiduriame su blogiu – neišvengiamu, būtinu ir visados egzistuojančiu. Bent jau tokias savybes jis gali įgyti mano sąmonėje. Ypač jei ieškosiu pasiteisinimo. Tokį atvejį mums aiškiai parodo Czesławo Miłoszo eilėraštis „TAI“, kurio ypatinga poetinė galia glūdi beatodairiškame ir sykiu apvalančiame kalbos nuogume, kai gyvenimo konkretybė susiejama su tuo, kas paklūsta nežmogiškam dėsniui, išvengiančiam įvardinimo žodžiu ir pasipriešinimo, o kartu ji yra skausmingai tikra. TAI yra kita nei bet koks mėginantis tai pavadinti žodis. Net „blogis“, regis, neaprėpia visko, kas slypi už visagalės jėgos, apie kurią čia kalbame. Labai iškalbinga, kad Miłoszas nepavadino eilėraščio „Blogis“. Ir lygiai taip pat pažymėtina, kad vieną iš paskutiniųjų savo eilėraščių jis pavadino „Gerumas“. Tačiau prie to eilėraščio mums dar teks sugrįžti.
TAI yra, kai karalaitis išsiruošęs į miestą mato tikrą pasaulį: skurdą, ligas, senatvę ir mirtį.
TAI galima prilyginti ir sustingusiam veidui to, kuris suprato, kad paliktas visiems laikams <…>
Nes TAI reiškia, kad įsirėmei į akmeninę sieną ir supratai, jog ta siena nenusileis jokiam mūsų maldavimui.
„Tai“, ištarta mano su žodžiais „pamiršk tai dėl manęs“, nėra tapatu Miłoszo žodžiui. Tačiau galėtų būti. Galėčiau panorėjęs nutarti, kad tai, ką padariau, paklūsta kokiam nors bendram dėsniui, kad toks yra pasaulis, kad visi taip daro… ir raminti savo sąžinę tuo, jog mano poelgis neišvengiamas ir jog nebuvo kitos išeities. TAI iš Miłoszo eilėraščio leidžia man suvokti, koks iš esmės drąsus ir priešinąsis gyvenimo būtinybės srovei yra mano prašymas kitam asmeniui, diktuojamas sąžinės, nesileidžiančios nuraminamos per tai, kas bendra. Atmintis pastato mane prieš sieną, tačiau ne tam, kad konstatuotų, jog ši yra lemtingai nepraeinama ir galutinė, bet kad pamėginčiau žengti per ją.
Žodžiuose „pamiršk tai dėl manęs“ glūdi raginimas: padaryk ką nors! Ištardamas juos, esu tas, kuris daro kai ką. Tačiau nesu ir neturėčiau čia būti vienintelis veiksmo subjektas. Vienas pats nesukursiu pokyčio. Man reikia kito asmens paramos. Tik jis, įskaudintas mano ar tų žmonių, arba galių, su kuriomis tapatinuosi, gali pamiršti tai dėl manęs. Gilesne prasme tai reiškia, kad atsimins kitaip, be nuoskaudos, maža to, pakildamas virš skausmo paskatintų, suprantamų ir teisėtų savo jausmų, apdovanos mane savuoju neatminimu.
Taip gimsta atminties kultūra. Per dialogą, per jausmų ir Mnemosinės sode pasėtų minčių ugdymą. Tardamas žodžius „pamiršk tai dėl manęs“, nesitikiu greito atsakymo, kuris iškart mane tenkintų. Atminčiai reikia duoti laiko. Ir reikia pasitikėti kitu asmeniu. O gal net ryžtis dar ypatingesniam dalykui. Juk tiesa tokia, kad vos išsilaisvinus pokalbiui, beeinant taku, kuriame atmenama pamirštant, į jį įžengs Erotas. Girdėdamas kad ir nebylius, tik iš akių arba iš rankos prisilietimo numanomus žodžius „pamiršiu tai dėl tavęs“, kartu girdžiu meilės prisipažinimą. Taip imu suvokti, kad gilus atminimas neatsiejamas nuo bendravimo per meilę.
Atsidėjęs puoselėti trauminį praeities įvykį, galiu nebesuvaldyti tamsių, pavergiančių mintis ir širdį jausmų. Jie lyg pūliuojanti žaizda, padaryta man asmeniškai arba mano mirusiems ir kitiems mano mylimiems, o kai kada ir mano liguistoms iliuzijoms. Tai atskiria mane nuo kitų žmonių ir pasmerkia atminimo vienatvei. Nors būdamas auka galiu prisijungti prie panašiai patiriančių atminties žaizdą būrio, vis dėlto tai neišgydys mano susvetimėjimo. Iš tiesų atsidūrus būryje – tai gali būti šeima, vietos bendruomenė, mažuma arba ir visa tauta – kai visiems bendri tie patys tamsūs jausmai, aukų vienatvė tik pagilėja. Išsilaisvinimą neša darbas Mnemosinės sode, vaduojantis nuo piktos atminties.
Žodžius „pamiršk tai dėl manęs“ skiriu asmeniui, apie kurį žinau, kad jis gyvena su praeities trauma, nešiojasi nuoskaudą, kurios šaltinis glūdi tame, kas negera įvyko tarp mudviejų. Žodžiais, kuriais stengiuosi įveikti piktą atmintį, sykiu šaukiuosi Mnemosinės, prašydamas susitaikymo. Žodžius, kuriais prašoma pamiršti, tik kitoks atminimas gali paversti tikrove. Žodžiai, žodžiai, žodžiai… Juos daro tikėtinus darbas su atmintimi. Turiu omenyje ypatingą meną, kurio branda pasiekiama dirbant Mnemosinės sodą, per tris atminties pavidalus: kritinės, bendros ir geros.
Kritinė atmintis
Dalijuosi su kitais traumos ir konflikto prisiminimais. Kad ryžčiausi ištarti žodžius „pamiršk tai dėl manęs“, man būtinai prireikia savikritiškos refleksijos ir drąsos atpažinti savo kaltę. Taip išlaisvinta kritinė atmintis išvaduoja mane nuo sandėrio su savo bailumu, kai nustumiami į šalį nepatogūs praeities faktai. Tai gali būti ir suokalbis su „saviškiais“, už kurio slypi liguistas lojalumas, iškraipant tiesą dėl klaidingai suprantamos „aukštesnės būtinybės“, po kuria žmogus geba pakišti bet kokią „šventenybę“ – tėvynę, šeimą, tikėjimą, kokio nors reikalo šalininkų būrelį, interesų bendrumą ar tiesiog savanaudiškus tikslus. Persekiojimus ir skriaudas patiriantiems individams ir bendruomenėms ypač gresia aukos apologija, savos kančios kultas. Tokiu atveju lengva nebeįžiūrėti tikrovės per įsivaizduojamą savo „aukštesnį teisumą“ ir savintis atmintį, pajungiant ją sau ir žalojant per išankstinį nusistatymą arba užsikirtus ties ja.
Kritinė atmintis yra organiškas, per sąžinę ir mąstymo būdą mano paties sukurtas priešnuodis nuo visad destruktyvaus vergavimo piktam atminimui. Kai mano atmintis ima sirgti, joje tarpsta gėrėjimosi savimi auglys, mintantis nuoskauda arba neapykanta kitiems. Kol nesukursiu kultūros, pajėgios gaminti priešnuodį tai ligai, tol užnuodytas atminties grūdas bus perduodamas uždarame suokalbio būryje ir paveldimas tolesnių kartų.
Kritinė atmintis nesigviešia būti nei išskirtinė, nei vienintelė atminimo forma. Ji kaip nė viena kita žino, kad esama ir kitų, gerbia jas, neatimdama iš jų balso. Ji tik ragina mane: pradėk nuo savęs, nereikalauk, kad kiti muštųsi į krūtinę, nebijok, žiūrėk man tiesiai į akis. Manyje atsiveria susitikimo erdvė, smalsumas kitiems, ties pat meilės slenksčiu. Paradoksalu, kad kritinės atminties priešininkai kaltina jos nešėjus neapykanta sau, neigiamu nusistatymu saviškių ir savo pačių atžvilgiu. Tačiau būtent šiame įsitikinime glūdi užnuodytas grūdas, gresiantis pačiai meilei. Juk nėra tikros meilės neperžengiant savęs ir be atvirumo tam, kas nesava. Nėra tikros tėvynės meilės, kuri neaprėptų įvairių ją sukūrusių kultūrų palimpsesto. Nėra tikros meilės savo žemei, jei nesupranti, kad ji yra ekosistemos dalis, todėl jos gerovė priklauso nuo geros kaimynystės. Nėra tikros meilės savo vaikams, jei neleidi jiems išeiti į platųjį pasaulį, paklūstant širdies balsui, nepaisančiam skirtumo tarp savų ir nesavų. Kritinė atmintis, kurios šaknys glūdi brandžioje savimonėje ir sąžiningame žvilgsnyje į savo poelgius, saugo mane, kad nebėgčiau nuo savęs, ir suteikia tikėtinumą mano širdies atsivėrimui į tai, kas nesava.
Jei už žodžių „pamiršk tai dėl manęs“ slypi kritinė atmintis, tikėtinesnė darosi permaina į atleidimą / susitaikymą. Mano įskaudintas asmuo ima labiau pasitikėti pokalbiu. Gali nutikti, kad per tai pabus jo kritinė atmintis. Juk žmogaus sąžinės paslaptis yra tai, kad, atsiliepiant į kito žmogaus kaltės prisipažinimą, mums užsimezga mintis apie mūsų pačių silpnybę. Šiaip ar taip, tarp mudviejų ima rastis abipusiškumo erdvė. Ji atveria kelią suprasti kitą pusę ir priartėti vieniems prie kitų. Atleisdami sykiu prašome atleidimo. Prisimenu, kad šiuos žodžius kitados ryžosi ištarti nuo nacizmo nukentėję lenkai. Atmindamas kritiškai, pažadinu kitų poreikį irgi nudirbti panašų darbą. Nesitikiu to, nereikalauju, nekeliu sąlygos daryti ką nors. Tačiau kritinė atmintis niekad nebūna viena pati sau – atgręžta į save, ji sukelia atsaką kitų, kurių atminties žaizda ir iš jos kylantis nusistatymas lėmė, kad jų nejaudino mano atminties argumentai, kad buvo abejingi net patiems geriausiems mano ketinimams jų atžvilgiu.
Bendra atmintis
Prisimename skirtingai. Nė neklausdamas sutikimo, renkuosi Mnemosinę savo mūza ir kuriu pasakojimus apie tai, kas buvo. Iš tų pasakojimų vedu to, kas esu, vaizdinį ir žinias apie tai, kaip turėčiau pasakoti apie praeitį savo vaikams ir kaip man gyventi, kad likčiau ištikimas sau. Plaukiančių iš mūsų atminties pasakojimų yra tiek, kiek yra kalbų ir tautų, individų ir visuomenės grupių. Net jei galbūt jie byloja apie tą pačią vietą, laiką ar įvykius – vis tiek bus gerokai skirtingi.
Rezgamų iš atminties pasakojimų daugis gali būti laikomas mūsų kultūriniu turtu. Jų įvairovė nepalanki tironijoms, siekiančioms suvienodinti visuomenę ir pajungti ją vieno pasakojimo valdžiai, primetamai politinės ar rinkos popkultūros smurtu. Atmintis tokiu atveju tampa istorijos politikos arba nihilistiško abejingumo įkaite. Kita vertus, mes vis dėlto degraduojame, atkirsti nuo bendros su kitais tiesos, bijodami pažvelgti kaimynui į akis, gyvendami uždaruose savo pačių atminimo kiemuose, kur nepasiekiama agora, susitikimo erdvė, šaltinis, iš kurio kiekvienas gali semtis tą patį pasakojimą, atpažindamas jame save. Koinos logos – bendro pasakojimo ilgesys yra harmonia mundi paveldėtojų dalia – tos nuostabios garsų, žodžių, spalvų ir prisiminimų mozaikos, kurią žmonės sudaužė į skeveldras, pasitenkindami tik viena iš jų, bet užtat sava. Susipriešinusiose visuomenėse nebėra nė vieno tokio, kuris atsimintų visumos vaizdą.
Vis dėlto mano gyvenimas vyksta nuolatinėje Mnemosinės kaimynystėje. Atminties deivė vadovauja visų mokslų mūzoms. Taigi jos sode dirbama, dėliojant sudaužyto pasakojimo skeveldras į vieną harmoniškai derantį makrokosmą. Praradome jį per neatminimą. Patyrę konfliktą ir ryšių irimą, sakome, kad atmintis mus skiria. Tačiau taip nutinka tik tada, kai ją savinamės. Suteikus jai galimybę būti Kita tarp mūsų – skirtingų ir besiginčijančių apie tai, kas buvo, – darosi pasiekiama tai, kas bendra. Tik atminties irimas per ligą ar abejingumą brėžia tarp mūsų gilias skirtis. Diavolos, tasai, kuris skiria, niekad nebus įveiktas karo ar neapykantos dievų, Arėjo ar Eridės. Didžiausią grėsmę jam kelia Mnemosinė – deivė, kuriai priklauso visumos ryšio galia, to, kas bendra, globėja. Nė vienas iš mūsų nėra Mnemosinės sodo savininkas. Deivė yra šalia manęs ir žino daugiau, nei norėčiau apie save žinoti. Man neduoda ramybės prarasta bendra atmintis, kurią ji nešiojasi savyje. Imu atpažinti savo ribas ir ilgėtis platesnio atminimo akiračio.
Atmintis yra gyvenanti tarp mūsų Kita. Trokštume turėti ją sau, pageidautina išimtinai, priskirti jai savo šalies pilietybę, prisiimti ją į šeimą, į aplinkos ratą, asimiliuoti ir prijaukinti jos nepriklausomybę. Veltui. Atmintis niekad nebus „mūsų“ ar „jų“, ji visuomet bus tarp mūsų kaip kas nors atskiras, atvykėlis iš kitos pusės, prisimenąs kitaip, leidžiantis byloti kitokiems prisiminimams nei mūsiškiai ir saugantis savyje tai, ką norėtume pamiršti arba ištrinti iš vaškinės lentelės, glūdinčios, pasak Platono, mūsų prote.
Mnemosinės esamybė kaip Kitos tarp žmonių, ieškančių būdų ją pasisavinti, verčia mane klausti, ar bendra atmintis išties yra mums pasiekiama, ar tai tėra idealisto svaja. Juk žinau, kokios gilios skirtys ir konfliktai tarp žmonių, kokie skirtingi mokyklų istorijos ir literatūros vadovėliai, kokie žūtbūtiniai mūsų kultūriniai karai, kuriuos grindžiame paneigiančiais vieni kitus pasakojimais apie praeitį. Tačiau šis žinojimas neatima iš manęs noro siekti bendros atminties. Tiesos troškimas ir visumos ilgesys yra tokie pat realūs. Pripažindamas, kad bendra atmintis yra ideali esybė, nepasiekiama tremtiniui, kartu pažadinu savyje netramdomą troškimą dirbti, kad ji sugrįžtų, ar bent jau būti pakeliui į ją.
Kritinė atmintis išties gerai pasitarnauja bendrai atminčiai. Panašiai ir kiekvienas mėginimas plėsti jos akiratį. Bendros atminties perspektyva atveria dialogo erdvę, kurioje gali susidurti radikaliai skirtingi pasakojimai apie tai, kas buvo. Vis dėlto svarbu, kad tai vyktų ne uždaruose „saviškių“ būreliuose, bet agoroje, skambant daugeliui balsų ir dalyvaujant žmonėms iš skirtingų barikados pusių. Būtent tada, buvusi pasmerkta mūsų baimės ir silpnadvasiškumo nuosprendžiu, sugrįžta pas mus iš tremties Mnemosinė. Ir jei mums pavyks sudėti dvi mozaikos skeveldras, o paskui dar pridėti prie jų trečią – dažniausiai tas procesas trunka metų metus, nuolat susitinkant ir dirbant kitokio pobūdžio parengiamuosius darbus – žodžiuose „pamiršk tai dėl manęs“ ims gyvuoti bendra atmintis. Taip, vis dar suvoksime, kiek dar daug visumos skeveldrų lieka nesujungtos. Tačiau atrasime ir tai, kad jau sujungus du, tris pasakojimus, kylančius iš skirtingų požiūrių, bendra atmintis atgyja. Taip, kaip ji gyvena polifoniškoje ir daugiasluoksnėje vietoje, kurioje mes be jos galime gyventi tik pakraščiais, paskirais kvartalais. Sulig šiais atradimais Mnemosinė pasirodo mums besanti bendrijos deivė, bendrabūvio – taip pat ir su mirusiaisiais bei su viskuo, kas už žmogaus ribų. Iš atminties mus pasiekia skrydžio ilgesys.
Gera atmintis
Kritinė atmintis man yra sunkus iššūkis. Dar sunkesnis atrodo siekis sugrąžinti bendrą atmintį. Ir vis dėlto iš viso trejeto Mnemosinės pavidalų, kuriuos išlaisvina žodžiai „pamiršk tai dėl manęs“, mano įsitikinimu, sunkiausias dalykas yra gera atmintis. Nors pripažįstu, kad taip pavadinta skamba nekaltai ir atrodo ranka pasiekiama. Tačiau jei vedami smalsumo nukeliautume į akademiją, parlamentą, spaudos kambarį, biblioteką, knygyną, kino teatrą, muziejų ar teatrą, daugiausia užuominų rastume būtent apie gerą atmintį. Daugmaž tą patį patirtume per viešas diskusijas, pokalbyje prie šeimos stalo ar kaimynų pašnekesyje. O jei panašiais sumetimais pažvelgtume giliau į save, pati slapčiausia ir sunkiausiai išgaunama vėlgi pasirodytų besanti atmintis, sauganti gėrį ir juo spinduliuojanti.
Rašau „gera atmintis“, suvokdamas, kiek daug reikšmių slypi šiame pavadinime. Tačiau nė viena iš jų neiškraipo prasmės, apie kurią samprotauju. Priešingai, jos papildo viena kitą. Jei parašyčiau „gėrio atmintis“, mano dėmesys nukryptų į gėrį ir jo atminimą. Siekdamas giliau, atrandu, kad gėris turi savo atmintį. Kitaip sakant, darydamas gera, įžengiu į Mnemosinės sodą, palikdamas už nugaros piktą atminimą, kuriam jo varteliai neatsiveria. Įžengdamas vidun, apsidairau ir matau, kad ten auga visa tai, ką darome gera. Net menkiausi poelgiai čia prisimenami ir žydi. Gėrio atmintis teikia prasmę viskam, ką darome juo vadovaudamiesi, net jei tikrame pasaulyje atsimušame į neįmanomybės sieną ir, atrodytų, veltui stengiamės. Gėrio puoselėjamas atminimas yra priešingame poliuje nei tasai mūsų „atrodytų“, nes jame nesama jokio sąlygiškumo, jis visas akivaizdus ir veikiantis.
Savo ruožtu, rašydamas „gera atmintis“, kreipiu dėmesį į atminties veiksnumą, jos mnemotechninį įgudimą. Ir nors ne techne pirmiausia turiu omenyje, tačiau, samprotaudamas apie šį atminties pavidalą, negaliu nuvertinti ir to atminimo aspekto. Juo labiau kad jame slypi ir tam tikra neigiamybė. Turiu omenyje kerštingą atmintį, tokį įprastą mūsų – jei esame silpnadvasiai – bruožą. Tuomet sakome: „prisimenu, kaip tu…“, „mano atmintis gera, turėtum bijoti“, „tikrai nepamiršiu“. Šitokia „gera“, tik su kabutėmis, atmintis tampa pikta, kiršinanti ir brėžia tarp mūsų skirtis. Gerai atmenantis pikta žmogus nepajėgs susitaikyti, nes visuomet iškels savo teisumą virš bendrabūvio su kitais, ir atminties požiūriu tai reiškia pranašumą prieš tuos, apie kuriuos kas nors prisimenama.
Visiškai kitas atminimo kultūros aspektas yra jos veiksnumo lavinimas, svarbus Mnemosinės sodo puoselėjimo elementas. Atsiveriančios atminties spragos, užtemimai ir menkstantis gebėjimas aprėpti ja tai, ką patirtis ir tradicija spėjo joje sukaupti, – visa tai nelieka be pasekmių ir nepasitarnauja susitaikymui su kitais. Kai atmintis miega, pasirodo demonai. Jos spragas įmanoma užpildyti klastotėmis, o jos netikslumas ir išskydęs konkretumas tolina mane nuo žmogaus, su kuriuo esu siejamas atminties. Todėl Mnemosinė reikalauja ir to, kad lavinčiau atminties techniką ir discipliną, nuolat turtinčiau atmintį skaitydamas knygas, kalbėdamasis, keliaudamas ir kitais būdais gausindamas žinias, taip pat tobulindamas gebėjimą susikaupti ir klausytis bei atjautą.
Tačiau pirmiausia suprantu gerą atmintį taip, kaip suvokiame žodžius „geras žmogus“. Jis yra toks, nes geba išgauti iš savęs – iš savo trapumo, silpnumo ir nuodėmingumo – tai, kas gera. Panašiai būna ir su atmintimi. Nors į ją sugula tai, kas tamsu, skaudu ir liudija traumą, joje slypi ir šviesos trupiniai, paslaptis gėrio ir daugiau nei žmogiškos gailestingumo galios, drąsos padedant kitiems, nesavanaudiško širdies polinkio. Kaip iškelti tai į dienos šviesą ir priversti spinduliuoti?
Mūsų psichikoje, individualioje ir kolektyvinėje, daugiausia vietos užima atmintis, teisinanti savo istoriją ir saviškių kankinystę. Savikritiškumas ir atjauta kitiems sutinkami nedažnai, ypač tarp žmonių, gyvenančių praeities šešėlyje, bet, net palyginus su šiomis išskirtinėmis dorybėmis, gera atmintis atrodo dar retesnė, kartais net visiškai nesama ir nebyli. Taip yra, manau, ne dėl įprasto mūsų kultūroje įsitikinimo, kad blogis įdomesnis už gėrį. Nors pripažįstu, kad tai būna dažniausia dingstis, kurios griebiasi ir žiniasklaidos, ir mokslo žmonės, menininkai ir politikai. Tačiau tai – tik reiškinio paviršius, geriausiai matomas ir labiausiai apčiuopiamas. Žvelgdamas giliau, atrandu, kad be galo sunku prisikasti iki geros atminties savyje, iškelti ją į dienos šviesą kitų akivaizdoje ir išsakyti taip, kad nebūtų sumenkinta jos tiesa ir moralinė galia.
Gera atmintis sunkiai išsakoma, ir jai nėra lengva rasti vietą žmonių bendravime bei viešajame gyvenime. Mums stinga deramai lanksčios kalbos ritualų, tinkamos kalendoriaus datos, erdvės, pagaliau kultūros, kad ji gyventų ir bręstų tarp mūsų lygiomis teisėmis su patirtos iš kitų skriaudos ir skausmo atminimu. Juo opiau, kad ji slypi kiekviename iš mūsų ir kenčia, nerasdama būdo išeiti į dienos šviesą. Pasaulyje pilna žmonių, kurie širdies gilumoje nešiojasi poreikį daryti gera kitiems ir dėl jų, o to poreikio pagrindas yra atminimas. Jame glūdintis „tai“, kaip jau pabrėžiau anksčiau, pasižymi didžiuliu emociniu ir etiniu svoriu, todėl nevalia išsakyti jo kaip pakliuvo, išsiversti kiču, tuščiažodžiavimu ar kita dirbtine forma, atstojančia buvimą tiesoje. Kiek kartų sutikau žmones, kurie, trokšdami įveikti geros atminties tylėjimą, retoriškai klausė: „Tačiau kaip ir kokia proga? Tik apsijuoksiu.“ Gyvenimas ne kartą atnešė jiems pajuoką, panašią į tą, kuria plakė gerą atmintį diktatoriai, propagandininkai ir popkultūriniai konjunktūristai, palikę ainiams ištisus sąvartynus šūkių, anksčiau ar vėliau ėmusių skambėti tuščiai, kaip patyčios iš tikrovės, o šiandien tik erzinančių žmonių atmintį, tokių kaip дружба народов, Wandel durch Handel arba never again. Iškalbinga, kad šie šūkiai gimė ant karo griuvėsių, kai žmogus žadėjo sau tapti geresnis ir numesti į šalį ideologijas, narcisistiškai susitelkusias į save ir saviškius. Daugeliui bendros tragedijos patirties siejamų žmonių buvo akivaizdu, kad būtent piktas atminimas išmaitino nacionalizmą, fašizmą ir komunizmą, kad jame glūdi užnuodytas rasizmo grūdas, kuris atgimdamas taip šiurpina mus. Taip buvo diskredituoti daugelis idealų, todėl mums nėra lengva šiandien tarti tokius žodžius kaip susitaikymas, tolerancija ar gerumas.
Czesławo Miłoszo eilėraštis „Gerumas“, parašytas gilioje senatvėje, buvo išspausdintas tik po jo mirties. Poetui neberūpėjo nei literatūros, nei gyvenimo sąlygiškumai. Jis išvadavo rašančią ranką nuo griežtos formos, noro įtikti, baimės apsijuokti. Įstengė vėl būti vaiku, bet ir juokdariu, nekonformistišku išminčiumi, tai pamaldžiu, tai eretišku, skausmingai atviru, dažnai be gailesčio velėdamas pats save. Kitados mokiausi iš jo kritinės atminties, lygiai smarkiai plakusios ir savimeilę, ir įvairius nacionalistinius ar mesianistinius „nikius“. Lenkams ir lietuviams jis pastatė prieš akis veidrodį, iš kurio dėbsojo jų anima naturaliter endeciana, per brolžudišką aklumą išstumianti (kartu ir išduodanti) žodį christiana iš Miłoszo perfrazuotos Tertuliano citatos. Kartu jis dirbo kurdamas bendrą atmintį. Paribio erdvėje neįmanoma atskirti viena nuo kitos bendros ir kritinės atminties, nes kad atstatytum sugriautus tiltus, daugiakultūrėse visuomenėse prireikia drąsos, susiduriant su tiesa apie savo nuodėmes. Rašydamas „Gimtąją Europą“, jis buvo graikas, keliaujantis iš vienos šalies į kitą ir mėginantis išaiškinti europiečiams, kad kultūra – tai ne tik kalbų ir tradicijų įvairovė, bet taip pat, o gal ir pirmiausia, „jungiamasis audinys“. Įkūnijo jį kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, vienas iš paskutiniųjų, nors šios tradicijos gija vis dar nėra nutrūkusi ir paribio akiratyje vis pasirodo nauji LDK „paskutiniai piliečiai“. Prireikė viso gyvenimo, poetui kovojant su Tamsos Kunigaikščiu, su užbaigiančia „Moralinį traktatą“ Conrado „tamsos širdimi“, kad jo poetinė kalba subręstų gerai atminčiai išlaisvinti.
Eilėraštyje „TAI“, kuris skleidžiasi visiškai priešingame poliuje nei „Gerumas“, Miłoszas mėgina įvardinti tamsią jėgą, liekančią bevardę ir beasmenę ir įkūnijančią bendrą dėsnį, kuriam paklūsta žmogaus egzistencija. Kitaip yra vėlyvajame eilėraštyje. Gerumas čia įvardintas ir asmeniškas, susietas su geru žmogumi, tokiu, koks buvo autoriaus giminaitis ir globėjas Oskaras Milašius. Įdomu, kad poetas nepriskiria teisės pripažinti jį geru žmogumi nei sau, nei kitiems žmonėms, tik sparnuotoms būtybėms:
Gal ir atspėdavo tai kiti žmonės, bet tikrai
žinojo paslaptingu mums būdu maži paukšteliai,
aptūpdavę jo galvą ir pečius, kai jis stabtelėdavo
parko alėjoje, ir lesę jam iš rankos,
tarsi būtų atšauktas dėsnis, liepiąs
mažesniam slėptis nuo didesnio,
kad nebūtum suėstas.
Miłoszas, išlaisvindamas gerą atmintį apie artimą jam žmogų, sutiktą tolimoje praeityje, pačioje kūrybinio kelio pradžioje, dabar išsako įsitikinimą, kad tai – permainos aktas, per kurį žmogus priešinasi pasaulį valdančių jėgų srovei – „lyg būtų apsigręžęs laikas ir vėl nušvistų / rojaus sodo takeliai“. Gerumas yra manyje, jis yra šviesos kruopelytė, slypinti kiekvienoje egzistencijoje. Tą akimirką, kai nusigaunu iki jo ir atskleidžiu jį pasauliui, paversdamas savo veiklos stumiamąja galia, aš išlaisvinu jėgą, kuri perkeičia ir mane, ir pasaulį – tampu kuo kitu, ir niekas aplink mane nebėra toje pat vietoje, kaip buvo.
Ir dar turiu kai ko paklausti, prieš prieidamas paskutinę grandį, kuri jungia atminimą pamirštant ir gerą atmintį. Iš kur gerumas? Iš kur tas „jautrumas toks didelis, kad išvydęs / sužeistą žvirblį vos neapsiraudodavo“? Miłoszas stebisi tuo, kad atranda gerumo galią tame, kuris patyrė traumą iš pačios tamsos širdies:
Nelengva man buvo suprasti tą žmogų,
nes pagal tai, ką kalbėjo, jį draskė žinios apie pasaulio baisumą,
sykį patirtą ir pajaustą ligi pat vidurių.
Blogio patirtis užgožia žmogui šviesą, bet galutinai neužgesina jos. Atmintis – tik ji, jei yra gera – įstengia išsaugoti šviesą ir puoselėti ją. Išminu taką į Mnemosinės sodą, tampu jame dirbančių sodininkų mokiniu, kad nepaklusčiau žemiškos būtinybės dėsniui, aptveriančiam mus nepraeinama siena, kuri nenusileidžia jokiam mūsų meldimui. Yra toks gerumas, gimstantis iš pačios tamsos širdies patirties, bet nepaklusiantis jokiai Tamsos Kunigaikščio valiai.
Šitaip susikerta meditacijos takai Mnemosinės sode. Žodžiai „pamiršk tai dėl manęs“ atvedė mane į susitikimo erdvę su asmeniu, patyrusiu iš manęs ką nors bloga, su kuriuo troškau susitaikyti. Abu nunėrėme į praeities gelmę, kurioje įvyko kai kas niūraus ir skaudaus. Tai neišvengiamai atvėrė geliančią žaizdą. Tačiau ilgo tylėjimo nutrauktas mūsų tykus pokalbis sykiu sukūrė galimybę išlaisvinti gerą atmintį. Kritiškai pažvelgiant į savo kaltę, dirbant su tuo, kas atminime bendra, be galo svarbi yra galimybė remtis tuo, kas gera – tarp mudviejų ir pasaulyje. Net jei tai bus vos kruopelytė gerumo, jos pakaks, kad suteiktų žmogui atramą. Ir šitaip staiga, netikėtai, per išmintingai puoselėtą atmintį, gėris, atrodytų, jau seniai pražuvęs pasaulio tamsybėje ir veltui darytas, sugrįžta kaip tikra galia, susitaikymo statybinė medžiaga, jungiamojo audinio atgimimo materija. Išlaisvintas žmoguje gerumas atneša permainą. O jei ne ji – nepamirštum to dėl manęs. Į Mnemosinės sodą įžengiame per atminimą pamirštant. Tuomet nė vienas iš mūsų nebėra tas, kas buvo. Pašaukti vidinei transgresijai, jei tik mums pavyks ją atlikti, paliksime ainiams gerą atmintį. Argi ne taip kalbame apie žmogų, gerai nugyvenusį savo gyvenimą? Pamiršk tai dėl manęs. Jei šitaip nutiks, kiekvienas iš mūsų paliks ainiams gerą atmintį.