Virginija Kulvinskaitė. Be širdžių

2026 m. Nr. 7

Romano fragmentas

Sako, net meilė ir mirtis anksčiau ar vėliau netenka mums galios. Ir kad neturi ši taisyklė išimčių. Netiesa.

 

*

Vidurvasario šventė. Mariui šešiolika.

Ką tik baigėsi „Mis uostamiestis“ konkursas. Minia plūsta link senosios prieplaukos, kur gražuolę paaukos uostą saugančiam drakonui. Kanalais iriasi gondolas primenančios siauros riestanosės valtys. Vyrai irkluoja stovėdami, valtyse sėdinčios baltai vilkinčios merginos rankose laiko gebenėmis apipintas ilgas degančias žvakes.

Kaip kasmet, grožio sujaudinta pabaisa sau paskirtosios atsisakys. Gražuolė liks nepaliesta, vietoje jos miestelėnai supleškins šiaudinę raganą. Raudoni nelabosios sijonai plevėsuos, iš stačių smailių krūtų trykš šaltosios ugnys.

Laužui užgesus, miestas siautės. Ši naktis skirta išsilieti.

Marius ir Snarglys dairosi lyg ką tik gimę. Po oda vis greičiau bėgioja skruzdėlytės, vaikinus nešančios minios veidai įsižiebia. Švyti ir lempelėmis apkabinėti kioskai, ir spalvingi žonglierių drabužiai, skrybėlėtų gatvės muzikantų instrumentai. Tamsiuose kanalo vandenyse blyksi ugninės gyvačiukės, nuo degančių žvakių driekiasi blyškūs dūmų kaspinai.

Snarglys ir Marius kumščiuojasi. Šypsenos iki ausų.

– Jauti?

– Jo.

– Gerai veža.

– O jo, stipriai.

Prieš pusvalandį Marius ir Snarglys prarijo po mažą karčią rausvą tabletę.

Ekstazį Snarglys išlošė kortomis iš Rupūžės, kuris vis pliauškė dabar esąs lyg ir dešinioji Roko Balvono ranka. Gal ir tiesa. Nenusiminė pralošęs, pastatė Snargliui alaus. Storais trumpais pirštais vis maigė naujutėlaitį „BlackBerry“, rodė pažinčių portaluose sužvejotų merginų nuotraukas. Šitą jau padarė, aną padarys rytoj. Snarglį labiau nei mergos traukė telefonas. Tarsi mažas kompiuteris: platus ekranas, miniatiūrinė klaviatūra. Net internetas yra.

Anksčiau ratų nebandę, Snarglys ir Marius baiminosi, kad gal pakišo kokios bjaurasties. Spalva panaši į žiurknuodžių. Skonis – tikriausiai irgi. Sutarė: jei kuriam bus prastai, draugas kvies greitąją. Medikams sakys, kad išgėrė ant staliuko prie kiosko rastą puspilnį bokalą alaus. Matyt, pasitaikė apnuodytas.

Bijota be reikalo. Nei Snarglys, nei Marius gyvenime nejuto šitokios kiekvieną kūno ląstelę persmelkiančios laimės. Taip gera, kad net baisu. O priežasties jaustis laimingam – jokios. Tai bent! Širdis, atrodo, iššoks iš krūtinės ar pro gerklę, išsiverš ir nuplasnos, nuskries aukštyn.

Meškiška Snarglio letena suspaudžia Mariaus delną.

– O tu kurva, Marka! – Snarglys subaubia tiesiai į ausį. – Ten Osipas Kaluginas, žiūrėk! Ten, va, matai?

Marius žiūri į Aleksandro veidą. Vos tvardosi, kaip norėtų nubraukti šviesią sruogą nuo gražios prakaito lašeliais žėrinčios draugo kaktos.

Lūpos kibirkščiuoja.

– Ne ten žiūri. Žiūrėk čia, į laivą!

Nuo Aleksandro plaštakos nusidriekia švytinti kometos uodega.

Marius vis tiek žiūri ne ten, todėl Aleksandras delnais suima Mariaus galvą ir pakreipia link upės krantinėje prišvartuoto burlaivio-restorano.

Denyje, kaip kasmet, prasideda vakarienė gražiausios uostamiesčio merginos garbei. Apskriti vienas greta kito sustumti staliukai, lempelės, kostiumuoti vyrai ir puošnios moterys. Raudonos suknelės smuikininkių kūnais srūva kaip kraujas. Ant pakylos prie ryškiausiai apšviesto, taurėmis ir lėkštėmis nukrauto stalo gražuolė taisosi nuo galvos slystančią perlais nusagstytą karūną. Tačiau visų žvilgsniai nukreipti į šalia merginos sėdintį plačiapetį juodabarzdį smėlio spalvos kostiumu.

Visi žino stebuklinę pasaką primenančią su organizuotu nusikalstamumu siejamo verslininko Osipo Kalugino gyvenimo istoriją. Atvyko be cento kišenėje, beveik našlaitis. Osipo dėdė Genadijus-Žvėris suvienijo uostamiesčio gaujas. Neklusniuosius į vietą padėjo, kalbama, specialiai šiam darbui suburta smogikų brigada. Pagaliau stojo ramybė, o Žvėries globojamas sūnėnas, nors daug kas Osipui linkėjo pikto, tapo turtingiausiu miesto žmogumi.

Osipas kalbina gražuolę. Jos nosis lyg paukštelio snapas. Mergina linksi ir ilgais pirštais dar ilgesniais perlamutriniais nagais taisosi karūną. Juodabarzdžiui iš dešinės sėdi balta nėrinių skara pečius apsigaubusi moteris. Apskritas miniai abejingas veidas aukštais skruostikauliais. Marius atpažįsta Kalugino žmoną, matė mamos žurnaluose. Mėnuliaveidė pagyvėja tik žvelgdama į šalia nenustygstančią mergytę su baltu kaspinu šviesiuose plaukuose. Dukra mamai tai bruka, tai iš rankų plėšia pliušinį šunį. Įsismaginusi sviedžia žaislą už nugaros stovinčiam apsauginiui. Žmogus-spinta šunį mikliai sugauna ir atiduoda savininkei, o toji atsidėkodama atkiša iš mamos lėkštės pačiuptą morenginį Pavlovos pyragaitį. Vienu kąsniu prarijęs saldėsį, apsauginis nuo maskarponės kremo lipnų delną droviai apsidairęs nusivalo į marškinius. Po švarku nesimatys.

Osipas Kaluginas atsistoja. Jis aukštas ir lieknas, šviesus pagal užsakymą siūtas kostiumas pabrėžia elegantišką stotą ir pietietišką gymį. Kalba santūriai šypsodamasis. Kiekvienam ant denio atrodo, kad Osipas kreipiasi tiesiai į jį arba ją. Kiekvienas ir kiekviena būtent šito labiausiai ir geidžia. Osipas žino, mėgaujasi. Pakelia šampano taurę. Visi, išskyrus Kalugino žmoną ir dukrą, lyg užhipnotizuoti pakelia savąsias.

– Už grožį, kuris ir vėl išgelbės mūsų pasaulį.

– Už grožį.

– Už Osipą Kaluginą. Vidurvasario šventės globėją.

– Už Osipą.

– Už grožį.

– Už Kaluginus!

Marius per toli, kad matytų, bet vis tiek mato Osipo Kalugino akis, tarsi jas kino kamera būtų priartinusi. Rudos, šiltos ir šiek tiek išsprogusios.

Marius šias akis yra matęs anksčiau. Daug anksčiau ir iš labai labai arti.

Buvo pamiršęs, bet cheminio žaibo tvyksnis nušvietė kaip apreiškimas.

Marius regi save dar visai pyplį. Jis rieda naujutėlaičiu triračiu bendrabučio koridoriumi. Visame bendrike niekas tokio neturi. Mariaus laimė plazda kartu su ant rankenų pritvirtintomis spalvotomis juostelėmis.

Žaliasis linoleumas tarsi pieva. Marius rieda vis greičiau ir greičiau. Saulės zuikiai sprunka į šalis. Raudonomis čežutėmis su gumytėmis apautos pėdos nesiekia pedalų, bet Mariui minti nereikia, jį stumia baisi ir kartu švelni jėga. Atsisuka pasižiūrėti, kaip toji jėga atrodo, ir pasineria į dideles šiltas, aukso dulkėmis nubarstytas rudas akis.

Į Osipo Kalugino akis.

Kokio velnio?

– Ką sakai? – Mariui į ausį šaukia Aleksandras. – Joo, Kaluginas tikras velnias. Kada nors mes jam dirbsim. Nes mes kieti. Pamatysi.

O tada:

– Marka, žiūrėk, žiūrėk, fejerverkai! Varom greičiau, o tai bobą be mūsų sudegins.

 

*

Marius ir Aleksandras kyla tarsi nuo virvelių nutrūkę helio balionėliai. Apačioje mirga šviesos, teliūskuoja tamsūs vandenys, lala minia. Po to abu subliūkšta, švelniai nusileidžia, ridinėjasi grindiniu tarp pažįstamų ir nepažįstamų.

– Turiu dar vieną. Laikiau Rencei, bet davai per pusę?

– Davai.

Naujas verpetas: vis garsėjantis juokas, vis ryškiau mirgančios šviesos, pasiliejęs alus. Jiedu bėga, šoka, klampoja smėliu. Kažkas žvygauja, kažką turbūt spardo, nes dunksi ir šnopuoja. Svyla mėsa, dūmai graužia akis. Po to Marius bando pakelti akmenį. Įsiręžia iš visų jėgų, tarsi nuo to priklausytų gyvenimas, bet akmuo savo akmeniškomis rankomis įsikibęs į žemę. O tada Marius ir Aleksandras vėl stumdosi minioje, vėl laisto alų sau ant batų, kol nežinia iš kur atsiradusi Rencė Aleksandrą išsiveda.

Marius vienas prie ilgo medinio popierinėmis lėkštėmis ir plastikiniais bokalais užversto stalo. Vienas tarp šokančių priešais sceną. Dūmai sklaidosi, šviesos prigesusios. Vienas braunasi per minią. Po kojomis traška duženos ir plastikiniai bokalai. Akys lyg smėlio pripiltos.

Marius bando sugriebti ranką, bet gauna nestiprų niuksą.

– Atšok, snargliau.

Burnoje kartu.

Marius lūkuriuoja, tyko, vejasi, kol atranda save ant galinės autobuso sėdynės spoksantį pro langą į vaiskiai mėlyną dangų ir tarsi iš popieriaus iškarpytus šaligatviais sliūkinančius žmones, ir tokius pat netikrus blokinius daugiabučius. Išvemto alaus balutėje porąkart blyksteli ir užgęsta vaivorykštė.

 

*

Atsibunda savo lovoje tik su marškinėliais ir kojinėmis. Vienas sportbatis prie lango, antrojo niekur neras. Ten pat ir kelnaitės, džinsai, džemperis. Langas uždarytas, užuolaidos atitrauktos, tvanku, šviesu ir liūdna. Aitrus prakaito kvapas sumišęs su laužo ir cigarečių dūmais. Burna išdžiūvusi, skauda gerklę. Su nuostaba apžiūrinėja maudžiančius atsilaupiusius kraujuojančius nagus. Juodi pusmėnuliai panagėse, tarsi būtų rausęs žemę.

Žvėriškai norisi gerti. Nusiplauti rankas, šaltu vandeniu suvilgyti degantį veidą, karščiuojančius akių vokus. Išsivalyti dantis.

Prieš išlįsdamas iš savojo kampo – Mariaus „kambarį“ nuo likusios buto dalies skiria sekcija, – kurį laiką klausosi. Mama tarškina indais. Kalba aukštu, neįprastai spigiu balsu. Tyliai bubena prieš pusmetį atsikraustęs Antanas. Savąjį gyvenimą atsibogino dviejuose lagaminuose ant ratukų. Seifas tarnybiniam ginklui tebepūpso prie sekcijos. Žadėjo įmontuoti apatinėje lentynoje, bet kad ta sekcija tikra griuvena. Mama į praviras seifo duris vis nusimuša kojų pirštus.

– Baik rėkauti, tegul pamiega vaikas.

Džerkšteli lėkštė.

– Pamiega… Tik jau tu jo negink. Aldona parašė, kad lifte privemta. Kas valys?

– Ar pirmas kartas, kai privemia lifte? Matė, kad vėmė Marius? Jei nematė, tai siųsk kuo toliau ir tiek tos kalbos.

– Septintą parsirado. Čia tau normalu? Visą naktį nemiegojau. Telefonas išjungtas. Be sportbačio, rankos kruvinos. Matyt, susimušė, nes atsigulęs dejavo. Gal ir telefoną pametė. Ar kas atėmė.

– Taigi, miesto šventėje iš nepilnamečio atėmė „Nokia“ plytą ir suplyšusį sportbatį. Metų kriminalas.

– Nepatinka man tas Aleksandras. Pijokų vaikas, trainiojasi su gaujiniais. Išves Marių iš kelio.

– Džiaukis, kad draugą susirado. Pacaniukams reikia išsikrauti, pasimušti. Tegul grūdinasi. Saška normalus berniukas, gal kiek padykęs, bet šiaip… O kad tėvai geria, tai negi jis kaltas? Užjausti vaiką turėtum, o ne kaltinti. Moteris, ne akmuo juk esi.

Marius užmerkia akis-žaizdas.

Aleksandras su Rence išėjo susikibę už rankų. Vadinasi, pora. Rencė vilkėjo palaidinę nuoga nugara ir džinsus žemu juosmeniu, matėsi rausvos nėriniuotos siaurikės.

Marius nebandė jų sustabdyti, stovėjo ir žiūrėjo, kaip porelę praryja minia, nors vaizduotėje bėgo iš paskos maldaudamas nepalikti, žadėdamas daryti viską, ko tik paprašys, ko panorės, kad tik…

– Nenoriu vienas likti.

Grįžęs šniurkščiodamas masturbuojasi priešais langą. Kiemas apačioje ir bundantys šešiolikaukščiai nukreipia žvilgsnį nuo savojo kūno. Liepsnoja smilkiniai ir slėpsnos. Atrodo, niekada nebaigs, bet ir liautis nepajėgs.

Kai Aleksandras šiltais drėgnais delnais suėmė Mariaus galvą… Ir kas iš to?

Juodais maudymosi kostiumėliais apsitempusios ant ryškiai apšviestos scenos stypčioja ilgakojės. Skaisčiai raudonos smuikininkių suknelės plazda. Nedailiai šiųmetei gražuolei nuo galvos smunka perlais apkibusi karūna. Geležines spintas primenantys apsauginiai. Besišypsantį Kaluginą ryjantys, glamonėjantys, varstantys, lyg dievybę garbinantys žvilgsniai. Pakelta kibirkščiuojanti taurė. Paaugliškai aptakus raumeningas Aleksandro kūnas, po maudynių jūroje susitraukusi lytis primena rožės pumpurą.

Tiek visko, o aš… Balta skylė danguje, įkaitęs apdulkėjęs stiklas ir kruvini purvini pirštai, spaudžiantys masyvią pulsuojančią varpą, tarsi ši būtų Svetimas, savuosius čiuptuvus giliai suleidęs į smulkutį Mariaus kūną.

Išrauti ar palikti?

Prakaitu apsipylęs Marius pasižada, o gal tai miestas, gal betonas, stiklas ir geležis, ir skaisčiai mėlynas dangus pažada Mariui, kad vieną dieną jis nugalės pabaisą, nukaus drakoną. Marius sudejuoja balsu, nors sliūkindamas pro sofą-lovą matė, kad Antanas giliai įmigęs, o mama tik apsimeta, ji būdrauja, klausosi. Išsiliejęs krenta lovon ir panyra į besapnį vėsų miegą.

Regėjimas, kuriame laimingiausias pasaulyje pyplys užvertęs galvą žiūri į šiltas rudas šiek tiek išsprogusias jį mylinčias akis, nugrimzta dugnan kaip akmuo ir daugiau neiškyla.

 

*

Išsimaudęs sekioja mamai iš paskos. Paplonintu balsu atsiprašinėja tol, kol ši pagaliau pasiduoda. Pirma aprėkia, tada susmunka sofon ir pradeda šniurkščioti. Subliuškusiais strazdanotais skruostais rieda ašaros, jas mama šluostosi ne pirštais, o išsausėjusia, paraudusia plaštaka.

– Daugiau taip nedaryk, mažuti, prižadi?

Jiedu apsikabina ir kurį laiką sėdi nejudėdami.

Marius pažada daugiau negerti alkoholio ir prieš išeidamas visada pasikrauti telefoną. Net necypteli, kai suokalbiškai mirktelėjęs Antanas užsuka ausį taip, kad, atrodo, nuplėš.

– Savaitę jokio kompiuterio.

Marius linkteli.

– Ir jokio valkiojimosi po miestą vakarais. Iki aštuntos kad būtum namie.

Nelieptas išplauna lifto grindis, grįžęs į klozetą supila dvokiantį vandenį iš žaliojo kibiro, išskalauja grindų skudurą, po to išsivemia – vien seilės, putos ir gelsvai žalsva tulžis, – ir dar kartą išsimaudo.

Pirštų galus brūžina šepetėliu, kuriuo mama šveičia kulnis, kol akyse ima temti ir kaktą vėl išmuša prakaitas. Atsipeikėjęs atsiknojusias nagų atplaišas atlupa manikiūrinėmis žnyplėmis ir nusikarpo. Skauda taip, kad beveik nebeskauda. Žaizdas dezinfekuoja vandenilio peroksidu. Kiek pila, tiek putoja. Atviras gyvnagis skaisčiai rausvas, bet po nagais vis tiek juoda.

 

*

Rugsėjį Antanas Marių užrašo į šaudymo būrelį. Mama prieštarauja, duoda tylos įžadus, grasina skyrybomis, bet galų gale nusileidžia.

Aleksandras mokyklon negrįžta, nėra laiko: stumdo Rupūžės ratus. Iš girtuoklių porelės išsinuomoja butą gretimame bendrike. Šeimininkai persikelia į sodo namelį, kur Snarglys jiems keturis kartus per mėnesį veža alkoholio ir savaitės nuomą, antraip iškart pragers. Įkurtuves tarsi vestuves švenčia tris dienas ir naktis. Kaimynai kviečia policiją, bet patruliai dėl triukšmo į bendrikus nevažiuoja. Po poros mėnesių išsiskiria su Rence. Ši grįžta pas tėvus. Aleksandras juodai prasilošia, užtūsina, perdozuoja, patenka į ligoninę. Tuomet susiima, atsilošia ir Rencė sugrįžta.

Su Mariumi matosi vis rečiau. Teisinasi neturintis laiko, nors iš tiesų pažadėjo Rencei. Ji Marių vadina kryperiu ir fryku.

– Kažkoks nenormalus, rimtai. Visą laiką tyli ir tik spigina akimis, tarsi bandytų žvilgsniu nusmeigti. Man atrodo, jis mane įsimylėjęs. Juokis, juokis, pamatysi…

Marius vis daugiau laiko praleidžia šaudykloje.

Pavasaris ilgas ir šaltas kaip reta. Tirpsta, lyja, šąla, sninga ir vėl iš pradžių. Balandžio pabaigoje prieš pat atšilimą Aleksandras dingsta. Kūną po savaitės darbininkai randa nebeeksploatuojamo laivo triume. Į uždarą teritoriją, vadinamąsias laivų kapines, matyt, ir lindo tam, kad tyliai ramiai nusižudytų. Po trijų mėnesių Marius pirmą kartą dalyvauja kulkinio šaudymo varžybose lygiavamzdžiais šautuvais. Jaunių kategorijoje užima pirmą vietą ir laimi „Vasaros taurę“.