Andrius Jakučiūnas: „Nėra kitokio laiko nei iššvaistytas“

2026 m. Nr. 7

 

Rašytoją Andrių Jakučiūną kalbina Tomas Vaiseta

Kai feisbuke žiūrinėju Andriaus Jakučiūno ir Neringos Butnoriūtės kelionių iš Pietų Amerikos, Afrikos ar Vidurio Azijos nuotraukas, jaučiu švelnų apmaudą: kodėl Andrius, užuot rašęs, keliauja? Tai, žinoma, visiškai absurdiška mintis. Galbūt jis iš tikrųjų ką nors rašo, gal sugeria įspūdžius iš skirtingų kraštų ir kultūrų, gal jo galvoje jau subrendę keli romanai ir jis tik laukia tinkamos akimirkos. Pagaliau – tai visai ne mano reikalas. Bet lietuvių literatūrai rišantis vieną kaspinėlį po kito, mažėjant alternatyvų infantiliam stiliui ir „fainiems romanams“, vis dėlto atrodo, kad Servijaus Galo kitoniškumo, „Tėvyne“ virtusios lovos fenomenologijos, lalagiškos ambicijos, bent kurmio provokacijos – labai trūksta. Jei ne „Metų“ redakcijos kvietimas pakalbinti Andrių Jakučiūną, rašytoją, publicistą ir redaktorių jo penkiasdešimtmečio proga, gal ir nebūtų pasitaikę galimybės jo apie tai paklausti tiesiai, nes kai paskutinį kartą susitikome su juo ir Neringa, praplepėjome apie storai ant duonos tepamą sviestą, piceriją Antakalnio gale ir etiopus.

– Kai praeitą kartą susitikome, netikėtai pradėjome pokalbį ne nuo kultūros, literatūros ir net ne nuo kelionių, o nuo maisto ir cholesterolio. Ar tai nauja mūsų visų tikrovė?

A. J. Mums, keturiasdešimtmečiams ir penkiasdešimtmečiams, sveikatingumo temos neabejotinai aktualesnės už, pavyzdžiui, kultūrines. Jei pažiūrėtume į statistiką, turbūt pamatytume, kad kultūra rūpi ne daugiau nei penkiolikai procentų šio segmento žmonių, o cholesterolis – devyniasdešimčiai procentų. Bent sykį mes elgiamės kaip normalūs žmonės, Tomai. Be to, susirasti įdomių vegetarinių patiekalų receptų, ir ypač juos pagaminti, – irgi šioks toks menas.

– Sveikatos klausimai gal net ima dominuoti, stipriai formuoja šiuolaikinę kultūrą plačiąja prasme, tampa kasdieniu spaudimu žmogui. Nemirtingumo viltį pakeitė mokslo principais tikrai ar tariamai (turbūt ir taip, ir kitaip) grindžiamas ilgaamžiškumo pažadas. Religiją pakeitė moderni medicina. Pas gydytojus einame kaip išpažinties (nusidėjome valgydami riebų maistą, nepakilę nuo sofos, nenuėję dešimt tūkstančių žingsnių, per daug išgėrę vyno ar alaus, pagaliau – per retai ateidami išpažinties).

A. J. Tame, ką Tu, rodos, matai kaip kultūrinę slinktį, aš vis dėlto pirmiausia įžvelgiu rinkos ekonomikos ranką. Sveikatingumas, kaip paaiškėjo, yra nepaprastai pelninga sritis, kraunanti pinigus vaistų gamintojams, programėlių kūrėjams, sporto ir jogos klubų steigėjams, netiesiogiai turtinanti ir valstybę, nes sveikas žmogus ilgiau išlieka darbo rinkoje. Per mirties baimę, tuštybę, polinkį elgtis inertiškai ir pasitikėjimą neva ekspertine nuomone esam įtraukiami į nesibaigiantį vartojimo ratą. Jei sportuodamas nesinaudoji „Strava“, „Komoot“ ar panašiomis programėlėmis (aš, žinoma, naudojuosi) – esi atgyvena. Jei esi močiutė ir neklausai daktaro X-ausko patarimų – tai ką tu išvis veiki šiame gyvenime?

Bet ar ne tas pats, Tomai, dedasi kultūroje, literatūroje? Rinkos ekonomika tvirtai įžengė į šią sritį, ir iš esmės ji – ne literatūrologai, ne ekspertai, ne skaitytojai, – nustatinėja taisykles ir vertes. Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai, tik įdomu pastebėti, kad prieš trisdešimt metų didžiuliu baubu buvusi kultūros komercializacija šiandien pristatoma kaip lauktas ir svajotas pasiekimas. Stebina mastas, greitis ir nuolankumas, su kuriuo kultūros bendruomenė priėmė visas šias naujų laikų sąlygas.

Galutinį visiškos kultūros komercializacijos etapą stebėjau kaip „15min.lt“ skiltininkas – esu prirašęs daug tekstų ir apie vadinamosios skaitymo kultūros tikslus ir kėslus, apie leidybos industrijos vaidmenį, tekstų vertinimo problemas, autorių ir naujų knygų kultą etc. Daugelis tų dalykų, kuriuos anuomet išsakiau kaip nuogąstavimus, šiandien jau išsipildę: nyksta galimybės atskirti vertingą nuo nevertingo – įrankių neteko net kritikai, ką jau kalbėti apie skaitytojus; stiprėja ideologizacija, menksta paties teksto reikšmė – literatūroje dalyvauja pirmiausia autoriaus asmenybė.

Šalia viso to fiziškai trinami nepatogūs literatūros istorijos puslapiai: siekiama nugriauti Salomėjos Nėries biustą; buvusiame Venclovų muziejuje, pervadintame į Pamėnkalnio vilą, metodiškai naikinami Venclovų šeimos pėdsakai. Dėl to kalta pirmiausia Vilniaus savivaldybė, užsikrėtusi desovietizacijos bacila, tačiau muziejus prijungtas prie „Vilnius – UNESCO literatūros miestas“, todėl galiausiai išeina taip, kad ši barbarybė įgyvendinama tarsi pačių literatūros žmonių rankomis.

Galima kažkiek priešintis tendencijoms, ypač jei yra vilties ką nors pakeisti, kaip paminklų ar muziejų atveju, bet pakeisti kursą, grįžti prie to, kas buvo, jau neįmanoma – nebėra pačios paradigmos, kuri tą kitokį santykį įgalintų. Šiandien turbūt svarbiau išeiti iš šios situacijos kiek galima daugiau laimėjus arba, žvelgiant ne taip optimistiškai, išsikapstyti iš jos bent jau daugiau mažiau sveikiems. Tokios vilties yra, nes, kaip jau minėjau, rinkos ekonomikai reikia sveikų ir finansiškai įgalių vartotojų.

Beje, tąsyk prognozuodamas ateitį kai kur ir visiškai prašoviau. Pavyzdžiui, neįvertinau, kad popierinė knyga leidybos industrijai visgi parankesnė nei elektroninė, nors investuoti į ją reikia daugiau – knygos „šventumas“ pasirodė esanti puiki valiuta.

– Kalbėjimas apie šiuolaikinės kultūros ypatybes, svarstymas, kokių vertybių esame skatinami laikytis ar į kokias normas esame spraudžiami, nebūtinai yra tik bambėjimas, nors taip gali pasirodyti. Tai ir sąmoninga refleksija, kuri padeda ne kovoti su įsivaizduojamu šėtonu, o tiesiog suteikia daugiau individualios laisvės.

A. J. Rinkos ekonomikos, kad ir kuo ji būtų prisidengusi (visuomenės sveikata, knygų kultūra ar dar balažin kuo) tikslas visais atvejais – atimti iš vartotojo pasirinkimo laisvę, t. y. lygiai priešingas nei deklaruojamas. Turi būti skaitęs tas pačias knygas, pasiekęs tuos pačius rekordus „Stravoje“, nusipirkęs tuos pačius sveikatingumo reikmenis, garbinti tuos pačius autorius. Žinoma, tai nestebina – į tai eita jau labai seniai.

Gal didesnis paradoksas, kad toks santykis siejamas su laisve rinktis, unikalumu, išskirtinumu, nors tos laisvės nei galimybės individualiai saviraiškai seniai nebėra: vartotojas tiesiog užspeičiamas į kampą ir pasmerkiamas tam pačiam vartojimo ratui, tai pačiai estetikai, toms pačioms pažiūroms. Suprantu, kad prie to irgi įmanoma prisitaikyti, bet man, brendusiam vadinamuoju gariūnmečiu, kai žmonių nevaržė iš esmės jokios taisyklės, dabartinė padėtis atrodo slogoka. Kaip penkiasdešimtmetis, šį tą užsitarnavęs, galiu viso šito atžvilgiu elgtis atsainiai, išplėšdamas man būtinos erdvės, bet ką daryčiau, jei man būtų septyniolika? Bijau ir pagalvoti. Juk sveikatingumo kultūra kaip normalią, įmanomą alternatyvą miesčioniškai būčiai praktiškai eliminavo net narkotikus.

Nežinau, ar turiu teisę kalbėti už generaciją, turbūt ne, vis dėlto pastebiu, kad daugelis jos atstovų, na, bent jau pažįstami, net ir nebūtinai kultūros žmonės, išsaugojo kažkokį nepasitikėjimą realybe – esame per daug matę, per daug ragavę laisvės (artimos anarchijai), kad pajėgtume iki galo priimti vieną ideologiją ir vien taisyklėmis grįstą tvarką. Ir tai nėra silpnybė. Veikiau atvirkščiai.

– Bet kol esame laisvi identifikuoti ir reflektuoti šituos uždarus ratus, laisvė vis dar egzistuoja.

A. J. Pasirinkimo laisvė išnyksta ne per draudimus, o paprasčiausiai nė nesusimąsčius, kad galima rinktis ne tai, ką renkasi visi. Per patrauklumą, bendrystės iliuziją – žinoma, sukurtą marketingo ar propagandos, bet atrodančią kaip tikra. Neseniai vienam skaitytojui, beje, gana uoliam, priminiau, kad knygas šiaip jau galima užsisakyti bibliotekoje, užuot jas pirkus. Jam tai buvo didžiulis atradimas. Galėtų pasirodyti, kad čia paties individo problema – gal per mažai mokėsi, gal kažką praleido. Ne. Tai sisteminė, sistemos problema – individas tik adaptuojasi, kad galėtų joje daugiau mažiau komfortiškai išgyventi.

Kita vertus, meną sunku palenkti kokiai nors sistemai. Net labai konjunktūrinis menininkas kartais nepalaužia savo meno – šis jį išduoda: įgauna nenorimų prasmių arba nepavyksta. Sistema ne visagalė. Vis tiek išlįs kas nors su nekonvenciniu, nenuspėjamu kūriniu ir marketingistams reikės trypčioti galvojant, į kokią nišą įkišti tai, kas iš principo neįkišama. Blogiau yra su žiniasklaida. Viešoji erdvė ir kažkoks atseit laisvas žodis joje mirė, ir mirė gerokai seniau, nei prasidėjo garsieji protestai – tuo metu LRT jau nebebuvo ką ginti, na, nebent direktorę. Anksčiau dar buvo galima visam tam kaip nors priešintis, įsitraukiant į viešas diskusijas žiniasklaidoje, palaikyti vieną ar kitą pusę. Dabar galima tvirtai sakyti, kad jokia vieša diskusija nevyksta, tai tik burtažodis, skirtas klausimą galutinai uždaryti.

– Man sunku viską matyti tik kaip valdomą sistemos, todėl tai skamba kaip labai pesimistinė įžvalga…

A. J. Nenoriu būti apokaliptiškas – kai kas turbūt išeis ir į gera. Akivaizdu, kad gyvename pereinamuoju laikotarpiu, kai sunku įvertinti pokyčių kryptį ir mastą. Na, žiniasklaida tokia forma, kokią kitados turėjome, vargu ar kada beatsigaus. Dėl to ir dirbu kultūrinėje spaudoje – tai paskutinė vieta, kur dar esama sveikai funkcionuojančios viešosios erdvės požymių. Literatūroje procesai lėtesni, bent jau Lietuvoje. Pereinamojo laikotarpio problemos tekstuose nei diskusijose beveik neatsispindi. Tačiau ir čia galai jau nesusijungia: galvoje dar postmodernas su moderno likučiais, o už Rašytojų sąjungos – pripažinkim, šiek tiek pasiklydusios laike organizacijos, – durų jau bruzda dirbtinis intelektas, naujienose žlega Rusijos sunkioji technika, skatinanti kepti ideologizuotus tekstus arba dėtis šaulio kepurę. Neapibrėžtumo tikrai daug, ir panašu, kad su juo mums, keturiasdešimtmečiams, penkiasdešimtmečiams, teks gyventi visą likusį gyvenimą.

Beje, nemanau, kad neapibrėžtumas yra labai didelis blogis. Aiškumas taip pat kelia daug pavojų, galbūt yra net pavojingesnis, nes ramybės būsenoje, esant aiškioms taisyklėms, nėra poreikio įvertinti nusistovėjusių konvencijų patikimumo. Be to, tai apriboja ir kūrybinę mintį. Juk kūryba dažnai gimsta iš to, kad pats autorius nežino, ką su savimi ir pasauliu daryti. Tad neaiškumas, nors ir grėsmingas, – ypač dėl radikalizacijos, teisuoliškumo, kuris suveši ribinėse situacijose, – man atrodo, turi daug pozityvaus užtaiso ir galimybių. Pagaliau mes nepriklausomybę abusyk iškovojome ir šalį atkūrėme visiškame chaose.

– Tave dabar vis daugiau žmonių mato kaip keliautoją. Žvelgiant iš šalies atrodo, kad tas Tavo keliavimas vis tiek turi būti susijęs su rašymu: ar tokiu būdu ieškai įkvėpimo, ar išvykęs rašai, ar trumpai atsitrauki nuo rašymo, kad netrukus vėl sugrįžtum. Bet turbūt turiu susitaikyti su tuo, kad tai su rašymu nesusiję.

A. J. Visų pirma, paprieštarausiu dėl paties keliavimo. Po didžiųjų atradimų epochos keliavimas kaip reiškinys nebeegzistuoja, tai romantinė klišė. Visi esame masiniai turistai, taip pat ir tie, kurie dėl įvairių priežasčių save vadina keliautojais. Kai šalį gali pakeisti taip pat lengvai kaip telefono ekrano spalvą, išvykimo faktas praranda vertę. Realybę persmelkia virtualumo pojūtis, juoba kad daug keliaudamas išties pradedi nebesuprasti, kuriuo metų laiku ir kurioje laiko juostoje gyveni. Pavyzdžiui, šiuo metu mano telefone greta vilnietiško avansu jau tiksi Ulan Batoro ir Džakartos laikas. Atrodo, kad kelionė tęsiasi visą laiką, tik kartais suvangėja – kaip mesendžerio čiatas.

Peržengti geografines ribas norėjau vos atsistojęs ant kojų, o kad būsiu rašytojas, sugalvojau tik būdamas šeštoje klasėje. Iš tiesų tie du dalykai susiję, tačiau ne priežastiniu ryšiu: ne todėl keliauju, kad gaučiau medžiagos rašymui, ir ne todėl, kad pabėgčiau nuo rašymo (nors ši funkcija kartais sėkmingai veikia). Iš esmės ir keliavimas, ir rašymas susijęs su savito, unikalaus ritmo paieška. Nergi būtų galima sakyti, kad tai muzikinė patirtis, nors tai labai įtartinai skamba iš lūpų žmogaus, negalinčio sudainuoti net „plaukė žąselė per ežerėlį“. Kelias – tai eilutė, ir tu juo eini pastoviu ritmu, kaip akys bėgtų popieriumi. Viskas kyla iš ritmo – ir siužetai, ir prasmė, tam tikra prasme ir visata. Abiem atvejais, tiek rašydamas, tiek keliaudamas, prisilieti prie kažko fundamentalaus. Negana to, maršrutas yra ir tam tikra struktūra, kurią tu turi sukurti nuo A iki Z. Tai irgi primena kūrybą. Tik kūryboje metaforinį lygį reikia pritempti arba išgalvoti, o kelyje dulkės yra tikros, jo begalinumą gali jausti fiziškai, savo kojomis, o kietumą įvertinti užpakaliu.

Beje, nemažai vaikštau ir Vilniuje. „Apple Health“ programėlė rodo, kad per pastarąsias devyniolika savaičių nueinu vidutiniškai 9,4 km kasdien. Yra kur pasitempti. Tiesa, Vilniuje ritmas jau atkaltas, pažįstamas, čia svarbiau pasinerti į savotišką transą ir pasislėpti nuo atminties, esančios kiekviename centimetre, nes – turiu pridurti – daugybę metų daugmaž kasdien einu vienu ir tuo pačiu maršrutu. Tai bene vienintelis iki galo aiškus ir fundamentalus dalykas mano gyvenime, nenorėčiau jo atsisakyti. Šio ritualo pasiilgstu ir būdamas išvykęs. O štai Vilniaus kaip miesto nepasiilgstu niekada, nors mėgstu gana aistringai pamąstyti, kaip ir ką jame būtų galima įdiegti ar patobulinti.

– Taip kalbi apie keliavimą, kad jis atrodo esąs svarbesnis už kultūrą. Kaip suprantu, nesi iš tų rašytojų, kurie sakytų, kad negali gyventi be kultūros?

A. J. Oi, be kultūros labai lengvai galima gyventi, jokios problemos čia nėra. Atimkit ją rytoj…

– Ir be literatūros galėtum gyventi?

A. J. Na, būtų gerai, jei liktų keletas knygų, bet nebūtinai labai daug, tas knygas galima skaityti iš naujo. Apskritai čia klastingas klausimas, a priori teigiantis knygų būtinumą, šventumą. Yra šiek tiek kitaip. Visa tikrovė iš esmės holografinė. Norėdamas suprasti pasaulį, gali studijuoti bet kurią jo dalį. (Pridurčiau, kad savo „Lalagę“ laikau taip pat iš dalies holografiška. Aišku, sakau pritempdamas, nes holografinio principo literatūroje iki galo įgyvendinti neįmanoma. Visgi daugiareikšmiškumas, kuriuo grįstas pasakojimas, iš esmės leidžia suvokti atskirą struktūros elementą kaip viso kūrinio mikromodelį.) Šiuo požiūriu – beje, man patinka šiek tiek ezoterinis jo atspalvis, – taškas sienoje arba kokia sena vazelė niekuo nesiskiria nuo knygos. Juk jau Parmenidas kadaise sakė, kad viskas yra kažkas viena. Tik tiek, kad meno kūrinyje esmė gal kiek lengviau atsiveria, nes ji jau apdorota menininko. O tyrinėdamas tašką ar minėtą vazelę kūrėjas esi pats, ir dviračiu, kurį išrasi, važiuosi taip pat pats. Taigi atsakymas į klausimą būtų toks: laisvai galėčiau, bet būtų truputį sunkiau.

– Ar pastaruoju metu vis dar pavyksta perskaityti tokių knygų, kurias įtrauktum į tokį trumpą išsaugotinų knygų sąrašą, jei visa kita literatūra išnyktų? Žinoma, kuo ilgiau gyveni, tuo sunkiau nustembi skaitydamas naujas knygas, pradedi bodėtis pasikartojančiu stiliumi, siužetu, įvairiais literatūriniais kodais.

A. J. Kad siužetų skaičius baigtinis, teoriškai žinai vos pradėjęs kurti. Kaip ir tai, kad svarbu ne ką, bet kaip pasakoji. Čia esmė. Taigi manau, kad tam tikras – nežinau, kaip pavadinti tą jausmą, gal nusivylimas? – susijęs ne su siužetų įvairove, bet su literatūros galios pojūčiu, smarkiai apslopusiu. XX a. literatūra (kaip ir visas menas, humanitariniai mokslai) buvo iš principo galios institucija, atspindinti elito skonį ir pažiūras. Taip, iš dabarties matom, kad toji sistema buvo ir atgrasiai hierarchinė, iš jos buvo išstumtos moterys, vyravo genijaus kultas, klestėjo prievarta, alkoholizmas etc. Tačiau priklausymo galios laukui pojūtis milžiniškais kiekiais gamino prasmę, ir dėl gerų eilučių žmonės sugebėdavo rizikuoti, neretai mokėdami kainą, ženkliai didesnę nei tai, ką už ją pavykdavo gauti. Taip, matyt, buvo glaistomas ir sovietinės sistemos nuobodulys. Vis dėlto prasmė dažnu atveju ir būdavo tas vienintelis įgytas dalykas – pražudyti gyvenimai nevirto genialiais kūriniais.

Pasakyčiau taip: sovietmečio lietuvių literatūra pilna užmojų, ne rezultatų. Tai jos stiprybė, skydas, padėjęs išgyventi niūrius laikus. Žvelgiant į ją šiuo kampu atsiveria įdomus vaizdas. Bet ir dabar vertindamas kūrinį, ypač jauno žmogaus kūrinį, aš pirmiausia žiūriu į užmojį. Kaip padaryti, galima išmokti, o užmojis parodo, kas tas žmogus yra, ko jis iš tikrųjų siekia. Šiandien kultūros ekonominis svoris auga, bet meninį raumenį, kaip pats pastebėjai, užsiauginti sekasi sunkiau, nes muziką užsako smulkesnysis buržua iš feisbuko virtuvės. Taip yra visur, ne tik Lietuvoje. Taip, tame komercijos ir pompastikos jovale pasitaiko labai gerų kūrinių (taigi nedramatizuoju), bet nepaprastai mažai didelių užmojų – nes ekonomiškai jie neatsiperkantys, be to, investicija gali apskritai nepasiteisinti. Pastaraisiais metais šiuo požiūriu išsiskyrė nebent Tavo „Ch.“, Ievos Dumbrytės „Negrįžtantys“, Rimo Kmitos veiklos literatūroje ir anapus jos. Avansu (nes tai debiutinis, nors ir nedebiutantiškas kūrinys) paminėčiau Ievos Marijos Sokolovaitės „Pozuotoją“. Ačiūdie, šios knygos neliko nei nepastebėtos, nei neįvertintos.

– Atrodo, kad čia kalbi apie nusivylimą, kuris susijęs ne tik su, kaip sakei, nuslopusiu literatūros galios pojūčiu.

A. J. Žmogus yra gana banali būtybė. Aišku, aš čia gal truputį maivausi. Bet juk išties žmoguje įvairiomis tvarkomis ir sekomis kartojasi tie patys fundamentiniai dalykai. Taip, jaunystėje nyri į žmogiškumą kaip į kosmosą, atrodo, kad jis neaprėpiamas, su begalybe atšakų. Paskui pradedi po truputį jį išmanyti. Įsitikini, kad jis – pirmiausia organika. Kad viskas atsiremia į biologiją, net metafizika. Stengiesi, aišku, vaduotis iš to, plėšaisi, vis perkūrinėdamas asmeninį žmogiškumo modelį. Kaip ir pavyksta. Tačiau bėgant metams vis tiek galų gale atsiremi į žmogaus dugne esantį banalumą. Pirmiausia savo paties banalumą – nes juk save geriausiai pažįsti. Tai yra fundamentas, niekur nuo to nepabėgsi. Bet tai nereiškia, kad neverta mėginti. Verta. Būtina.

Šituos dalykus esu, beje, gvildenęs viename nepublikuotame, taip ir nepabaigtame kūrinyje. Ankstyvo mokyklinio amžiaus protagonistė rašinyje aprašo žarnomis slenkantį maistą. Netikėtai, per tame slinkime gimusią laiko pajautą ir vartotojiškumo ūmų suvokimą, jai atsiveria žmogiškumo esmė. Rašinys „apie šūdus“ paverčia ją mokyklos įžymybe, tačiau visą jos gyvenimą persmelkia nereflektuotas, ryškus nusivylimas kūnu, kūniškumu. Beje, įdomu, kad tąsyk rašydamas įžvelgiau tokią tarsi filosofinę potekstę, o šiandien akivaizdu, kad tai griežta socialinė kritika.

Baisu tą pasakyti garsiai, nes skamba kaip gana didelė nešvankybė, bet taip: žmogus – žinoma, įskaitant mane patį, – man vis mažiau įdomus. Sykiu turiu pripažinti, kad net ir šis jausmas yra iš esmės neoriginalus, ne tik mano: gyvename nusivylimo žmonijos gebėjimais epochoje, civilizacinio pesimizmo amžiuje, tad natūralu, kad ir mano psichika atspindi šią tendenciją. Kita vertus, tai tik patvirtina, kad net tai, kas tavyje neorganiška, kas teoriškai galėtų būti unikalu, tėra atspindys to, ką jaučia ar turi visi. Aišku, šis mąstymo pokytis man pačiam nėra nei malonus, nei parankus, juolab kad tai gerokai apriboja norą užsiimti kūryba. Nes kūryba kyla iš susidomėjimo žmogumi, iš tikėjimo juo – ir niekaip kitaip. Netikint žmogumi nėra prasmės, o ir neįmanoma nieko parašyti, nupiešti paveikslo. Ir nereikia – nes nieko gero iš to neišeis. Iš dalies turbūt dėl to pastaraisiais metais neparašiau nė eilutės.

Neberašau ir publicistikos. Tiesa, tai turi ir daugiau priežasčių – fragmentavusis ir galiausiai žlugus viešajai erdvei, viešojo intelektualo vaidmens reikšmė sunyko iki faktiškai nulio, objektyviai nebėra jokios prasmės tuo užsiimti.

– Na, aš pasiilgstu Tavęs kaip rašytojo, Tavo parašytų tekstų, ypač literatūros.

A. J. Kai kas nors paklausia apie kūrybą, sakau, kad kai vėl jos imsiuosi, rašysiu nebe apie žmones, bet apie daiktus ar reiškinius. Kaip žinai, filosofija irgi jau matuojasi nežmogišką perspektyvą – antropocenas ir visa kita. Žinoma, tai juokas – nuo žmogiškumo pasislėpti ar pabėgti neįmanoma. Kita vertus, tokia – nežmogiška – knyga galima laikyti „Lalagę“, kurioje veikėjų-žmonių nėra – veikia siužetų klišės, archetipai, be to, jau įterpti į kažkokį pasakojimą, perteikiamą netiesiogine kalba. Tai visiškai muliažinis, nuo kūniškumo ištuštintas pasaulis, kuriame kūnas figūruoja tik kaip simbolis. Žodžiu, patirties kažkiek yra…

Kitas dalykas, kūryba man visad buvo ir tebėra susijusi su mokymusi. Dalykus suvokdavau ir išsiaiškindavau tik juos užrašęs ar bent jau perskaitęs. Šiandien, būdamas vidutinio amžiaus, jau esu nemažai ko išmokęs, – nebereikia aiškintis per kūrybą…

– O įmanoma rašyti (net ir apie daiktus) nesidomint žmogumi?

A. J. Man rodos, domėjimasis žmogumi dažnai supainiojamas su domėjimusi savimi. Didelė dalis autorių, jei kas jų paklaustų šio klausimo ir jie išdrįstų sąžiningai į jį atsakyti, turėtų pripažinti, kad vis dėlto jie domisi ne žmogumi kaip tokiu, bet tik savimi. Tai nėra kažkas blogo, tikrai „savi marškiniai arčiau kūno“ – esmė slepiasi žodyje „tik“. Neslėpsiu, buvo laikas, kai ir aš pats gal kiek per daug buvau susidomėjęs savimi, ne žmonėmis. Pažįstu šį mechanizmą ir žinau, kad įsisukama į jį nekaltai, bet dabar jau nepajėgiu nežiūrėti į tai kaip į (geriausiu atveju, jei žmogus jaunas) brendimo ydą. Net ir būdamas neapsakomai atgrasus, genijaus mitas turėjo vieną neginčijamą privalumą – religinį pagrindą, kuris neleido centre esančiam kūrėjui tapti visiškai savarankiška figūra. Vienaip ar kitaip ji turėjo skaitytis su jį įgalinančia aukštesniąja jėga, teikiančia vadinamąjį įkvėpimą. Taip savimeilė, nors irgi kerojo, buvo bent truputį apribojama. Šiandien kiekvienas gali nekliudomas pūstis iki visatos dydžio, ir niekas jo nepradurs.

O juk šiandien egocentriška laikysena yra nepaprastai juokinga, kadangi globaliame pasaulyje pavienio žmogaus balsas, individualumas iš esmės jau neegzistuoja. Informacijos triukšme visi liudijame tą patį, tik vieni autoriai moka artikuliuoti geriau, kiti – prasčiau. Todėl vieni pelno prizų, kiti – ne, bet tai lemia, kaip sakoma sporte, sekundės dalys.

– Bet maištui gal dar yra vietos literatūroje?

A. J. Teoriškai maištauti gal ir norėtųsi, bet kas tai galėtų būti? Visas sudedamąsias maišto dalis prarijo ir monetizavo rinka, iššūkis ir unikalumas paversti preke, savitumas – reklamos strategija. Nėra prieš ką kovoti.

Nesu linkęs į katastrofizmą. Nemanau, kad padėtis blogesnė nei anksčiau buvusi. Taip pat nemanau, kad maištas literatūroje privalomas. Atsiranda gerų kūrinių, kas mane ypač stebina – net projektinių, propagandinių. Rinkos poreikio inspiruotas popsas kartais gilesnis ir prasmingesnis nei kūrinys, išstenėtas dvasingo alternatyvininko. Naujos temos, kartais atrodančios primestos, bauginančios savo ideologiniu vienaprasmiškumu, leidžia iškilti ir pelnytą vietą užimti balsams, kurie, kol tos temos nebuvo madingos, atrodė pernelyg nekonvenciniai, maištingi, nišiniai. Reikia įsisąmoninti, kad kokybė – ne kažkas techniško, o lankstumo, konjunktūros, sutapusių aplinkybių ir lojalumo kvintesencija, visiškai pritaikyta laiko reikalavimams. Ir taip buvo visada.

– Kai rašei „Servijaus Galo užrašus“, vėliau „Tėvynę“, „Lalagę“ – argi tada pats nemanei literatūriškai maištaujantis? Šiuos Tavo kūrinius, kuriuos labai vertinu, laikiau programiniu maištavimo būdu. Galbūt apsakymuose Tau įdomūs truputį kiti dalykai, bet romanus suprasdavau būtent taip. Bet ir vėl, kaip ir su keliavimu, pastaruoju metu pradėjau svarstyti, ar Tau apskritai gali rūpėti kokios nors rūšies programiškumas, net jei per tai siekiama maišto. Gal Tu visada labiau klioveisi ne sąmoningai planuojamu kryptingumu, o spontaniškumu?

A. J. Matau, kad nori man žūtbūt primesti maišto idėją. Nesipurtysiu, maištavau. Dar iš mokyklos atsinešiau pasibjaurėjimą vienpusiška literatūra, tai kažkaip natūraliai išėjo, kad pats siekiau kurti sudėtingesnes struktūras, eiti į gylį. Galiausiai, kaip „Lalagės“ skaitytojai žino, tas siekis nuvedė į visai neaprėpiamas abstrakcijas. Toks buvo mano atsakymas, kaip man rodėsi, per silpnai to meto lietuvių literatūros ambicijai. Maišto atspalvį turėjo ir alkoholio vartojimas – daug metų gėrėm kaip kiaulės, visiškai rimtais veidais niekindami miesčionis, ryte skubančius į darbus. Dabar, žinoma, tai skamba juokingai.

Kita vertus, kai aš pradėjau rašyti ir save kurti kaip rašytoją, tiek daug dalykų lietuvių literatūroje buvo nepasakyta ir skambėjo taip naujai, kad praktiškai viskas, ko tu, jaunas žmogus, galėjai imtis, aname kontekste atrodė kaip maištas. Aišku, dėl „Lalagės“ jau negaliu visiškai išsiginti maištavęs, nors suvokimas, kad laužau kažkokias ribas – kalbos, siužeto ribas, – irgi atėjo labai pamažu, nes rašydamas tą kūrinį iš esmės turėjau ir sukurti savo taisykles, ir apibrėžti, kas jas atitinka, o kas ne. Skamba painiai, suprantu, tačiau tai parodo, kokio tai lygio buvo galvosopis. Kiekvienas iš tų vainiko tekstų turėjo, bijau sumeluoti, aštuonias ar devynias redakcijas, po to viskas iškeliavo į šiukšlių dėžę.

Vis dėlto ir tai vadinti maištu nėra visai teisinga. Iš tikrųjų aš tiesiog dariau, ką norėjau, nekvaršindamas galvos dėl to, kiek žmonių tai skaitys ir kas supras. Tai gal mūsų laikų paradoksas, kad žmogus, kuris daro tai, ką nori, atrodo kaip maištininkas. Ir daugiau sako būtent apie mūsų laikus ir dabartinį santykį su saviraiška bei galimo–neleistino ribas, o ne apie maištą ir ne apie mane.

– Turbūt ir romano „Tėvynė“ jau nepriskirtum maištui?

A. J. „Tėvynę“ vienąsyk mačiau knygyno lange padėtą tarp Justino Marcinkevičiaus ir Bernardo Brazdžionio (kaip tik buvo išėjusi rinktinė „Protėvių dvasia“) knygų. Tai nieko nesako apie patį romaną, bet juokinga, turint galvoje, kad jame Tėvynės statusą sąmoningai pažeminau, sugrąžinau ją į artimą aplinką, į buitį, pritaikydamas baldui – lovai, kurioje protagonistas ir buvo pradėtas. Žinoma, tai buvo provokacija, man rodos, savalaikė, kadangi Tėvynės vaizdinį, atsietą nuo kasdienio gyvenimo, abstraktų, tuo metu vis dar gaubė išsivadėjusi pompastika. Jis atrodė negyvas, svetimas, truputį davatkiškas. Jį paklibinti atrodė geras tonas.

Nuo to laiko nutekėjo daug vandens, ir vėl turim įdomią situaciją: Tėvynės statusą šiandien žemina ne koks nors priešas, provokatorius ar Jakučiūnas, o nuosava propaganda. Esą Tėvynė – tai paprasti žmonės, tai mes, mūsų namai namučiai, mūsų kiemas ir uždirbti pinigėliai. Tam tikra prasme tai tiesa, bet iš esmės – melas. Tėvynė – kažkas didesnio, bendresnio, ilgaamžiškesnio nei pavienis žmogus ir jo reikmenys. Taip, ji apima ir namus, ir šeimą, ir tą graudų pinigėlį, tačiau, vos pradėjus Tėvynės idėją gabaliukais dalinti visiems ir krauti į lėkštes kaip pyragą, ši devalvuojasi. Tėvynė – tai visas akiplotis, vienas iš stulpų, ant kurių laikosi tikrovė. Reali ir gyva ne nepaisant to, o kaip tik dėl to, jog yra abstrakcija. Ir būtent todėl už ją įmanoma atiduoti gyvybę. Joks realus daiktas ar dalykas nevertas gyvybės, ir niekas jos už juos neatiduoda. Tai būtų per didelė kaina.

– Tavo kūrybos vertinimą dažnai lydi nuostata, kad Tavo kūriniams būdingas hermetiškumas, netgi klaustrofobiškumas. Tačiau dabar prieičiau priešingą išvadą: Tavo kūriniai (žinoma, labai skirtingais būdais) kaip tik bando išsiveržti iš apibrėžtų ribų, ar bent parodyti, kaip ir kur ribos egzistuoja. Tokiu būdu skaitytojams yra sukuriama tų ribų pasiekimo patirtis. Man tai pasirodė labai įdomu, nes tada reiktų kalbėti ne apie klaustrofobiškumą ar hermetiškumą, bet apie tai, ką sau pavadinau singuliarinio taško fenomenologija, kai kūrinyje svarbiausias yra jo intensyvumas (išsprogstantis beskaitant).

A. J. Siaurąja prasme, atsižvelgiant į tai, kame vystosi veiksmas („Tėvynėje“ – lovoje ir jos artimoje aplinkoje, „Lalagėje“ – visiškai angažuotoje struktūroje, kurią atspindi ir žiedinė kompozicija), teiginys, kad kūriniai hermetiški, skamba logiškai, tačiau, man rodos, yra toli nuo tiesos. Ypač „Lalagės“, kurioje siekiau aprėpti viso kūrybinio proceso dinamiką, atveju. Vis dėlto ir singuliarumo hipotezės neišeina pagrįsti kitaip nei asmenine skaitytojo – šiuo atveju, Tavo, Tomai, – patirtimi. Taip, tam tikra to teksto holografija, kurią minėjau anksčiau, ir Horacijaus eilėraštis kaip pradinis impulsas, ir daugiareikšmiškumas, ypač jis, atitinka intensyvaus plėtimosi idėją, bet nuostata apie peržengiamas, išbandomas ribas vis dėlto pirmiausia kyla iš romantizuoto mano vaidmens suvokimo, esą aš maištauju ar maištavau, grūmiausi su kalba. Pusiau juokais sakau, – esu sakęs ir jūsų radijo laidoje, – kad tai buvo žemiškesnis veiksmas – ne kova, bet veikiau sunkus žiedimas. Šiuo požiūriu „Lalagė“ yra labiau skulptūra arba puodas. Bet kokiu atveju, tai buvo darbas su visiškai neapčiuopiamais dalykais, lietuvių literatūroje nelytėtais, kuriuos reikėjo kažkaip išmąstyti ir perprasti – kartais valandas praleisdavau prie kelių panašių pastraipų, bandydamas suvokti, kodėl vienoje iš jų sistema veikia, o kitoje – ne, ir apskritai kokia tai sistema, kas ją tekste įgalina.

– Mano akimis, „Lalagė“ radikaliai atveria rašymo patirtį: rašymas yra siaubingas užsiėmimas, nes rašai suvokdamas, kad kiekviena mintis, kiekvienas sakinys gali būti užrašytas tikrąja to žodžio prasme begale būdų, kiekvienas žodis gali įgauti begalę skirtingų prasmių, sakinio konstrukcijos, teksto jungtys turi begalę versijų, ir tu įkliūvi į šį suvokimą, o tai gali privesti prie to – ir todėl aš tai vadinu radikalia patirtimi – kad nebegalėsi rašyti.

A. J. Taip, rašyti sunku, apskritai sunku būti menininku, nes kiaurą parą esi žodžių, prasmių labirinte. Tobulybės nėra – su tuo reikia susitaikyti. Tik nesukurtas, net neįsivaizduotas kūrinys yra tobulas ir galutinai užbaigtas.

– Jau nebesi „Lalagės“ prasmių labirinte, tai kur esi dabar?

A. J. Čia turbūt pats sunkiausias klausimas, kurio nesu nei pats sau uždavęs, nei į jį atsakęs. Nežinau, kur esu. Nenoriu maivytis ir sakyti, kad ta padėtis man labai patinka. Turbūt ne itin patinka, nors, kaip minėjau, neaiškume, neapibrėžtybėje aš jaučiuosi iš principo komfortiškai – tai mano stichija. Buvimas „Litmenyje“ irgi savaip neapibrėžtas, – neaišku, kiek tai yra visuomeninė veikla, kiek idėja, kiek malonumas, ir pagaliau – kiek įpareigojantis darbas.

Bjauriausias dalykas su amžiumi, matyt, yra tai, kad prisiriši prie beprasmių, tave netgi gal žalojančių dalykų, nuoširdžiai pamilsti tinginystę, – gėda, kita vertus, labai žmogiška, bent jau ta populiariąja „mes visi maži žmonės, norim mažų dalykų“ prasme. Nebenoriu – turbūt ir nebegaliu – dirbti po aštuoniolika valandų per parą. Tarsi ir nebereikia nieko įrodyti – juk įrodymai turi tiek mažai vertės. Ašarėlė dėl žlugusios viešosios erdvės irgi šiek tiek veidmainiška – taip, tai tiesa, bet kaip gera neberašyti komentarų ir leisti sau priverstinai nemąstyti apie visuomenę!

Kita vertus, beprasmybė, persmelkusi kultūrinio gyvenimo ritualus, viešojo gyvenimo beviltiškumas, monotonija vis tiek stumia mane į rašytojo perspektyvą, laisvesnę nuo prietarų, rutinos ir saviapgaulės – atrodo, nėra kaip kitaip žiūrėti ir matyti, nes beveik visa kita, ką siūlo šiuolaikinis pasaulis, yra akidangčiai. Ši perspektyva parodo ir ne tokius malonius dalykus: daug ko, ką (gal) galėčiau, nepadarau, taigi švaistau laiką, nerealizuoju potencialo. Bet krimstis dėl to irgi nebeįstengiu, nes jau žinau, kad apskritai nėra kitokio laiko nei iššvaistytas.