Gytis Norvilas. Išplėšti puslapiai iš „Entropijos sezono“

priartėja ir atsitolina. nefrologinis

žvilgsnis palenda po horizonto oda, po Antakalnio kalvų gaurais. juose šokinėja laiko blusos. ten miestiečiai už pavadėlių vedžioja šunis ir vienatvę. pasaulis iš penktojo aukšto, penktadienis – – –
ligoninės rampa juodam maiše neštuvais labai ilgam savaitgaliui išduoda kūną. pailsės kateteriai ir lašelinės.
greta, už lango, visa tai stebi ir varna sidabrinėje eglėje, susiūbuoja šaka, nuo jos grakščiai nušoka sniego puma. tas pats aukštis ir rakursas.
priartėja rūškani debesų inkstai. o juodas automobilis su kūnu nutolsta horizonto link. jau tik taškas, kuris palenda po mano akies voku.

2023 01 27–29, Vilnius, Antakalnio ligoninė

kaitra. paplūdimys

 V. T.

net smiltlendres vėjas lenkia tavo kūno pusėn. kūnas blizga, smėlis jį dygsniuoja, prisiūna prie kopos įkaitusios zomšos. labiau nuogas nei pridengtas tavo kūnas. į jį taikos kormoranų šešėliai, bergždi vasarotojų aitvarai ir dronai, medžiojantys nuobodulį. genamos smiltys dilgčioja, varpo blauzdas, nuovargio melancholiją. paspirtas futbolo kamuolys – irgi tavo pusėn, prieš vėją. prisiglaudžia prie šono, tarp krūties ir klubo.
o aš žiūronais stebiu artėjantį tanklaivį. labai nuošalėje – – –

2025 06 30, Kunigiškės

kurortas

uždaras viešbutis su baseinais prie Viduržemio jūros. už greitkelio elektrinis muedzinas šaukia iš minareto. be atsako šaukia šis muedzinas. lydosi kūnai, pašarvoti ant gultų. varva perteklius, taukai, praskiesti prakaitu ir airanu. rusai varva, vokiečiai varva, varva lietuviai ir baltarusiai. varva tautų draugystė dūzgiant dronų bitėms virš Ukrainos saulėgrąžų. bandau susilieti su peizažu ir išnykti.
visi suskaičiuoti, viskas įskaičiuota. geto apyrankės žymį liūdesį, nuoilsį ir melą. pigi erotika, kasdienybės skenduoliai, gero gyvenimo skeletai. pizės gurgžda kaip smėlis po kojomis. ant batuto rauda prisilupusi rusė – gedi baro apkasuose kritusio savo gibono.
tai ne filmas, atomazgos nebus, nesulauksim ir cunamio, serijinio žudiko. visa tai tęsis be galo. saulė lapkritį jau kaip per tinklą. pakrantę užtūpusi tukni sparnus išskleidusi šūdmusė.

2025 11 04, Alanija

bastūno sezonas

bastytis reikia be tikslo. tikslas gimdo įniršį ir konkurenciją, anksčiau ar vėliau pareikalauja aukų arba susimokėti, investuoti, priverčia griebtis smurto.
visgi norėčiau pasimatuoti Arthuro Rimbaud batus. aišku tik viena – savo kilometrus visada turi nueiti pats. tai išgyvenimo strategija ir saviapgaulė.
kol eini, pasaulį judini, o pasaulis tave, išvengi mirties taško, kai telieka pasakyti „jau viskas“. man tos iliuzijos pakanka.
miestą apleidžiu ir renkuosi palaukes, miškus. visad traukė dykumos, dykros, karjerai, pramoniniai rajonai ir tyrai, ką jau kalbėti apie pelkes. ten nėra jokios kultūros ir ideologijos. tik instinktai. ten nėra ir melo – tai mane guodžia. ten paskerstas būsi teisėtai.

2024, Vilnius

apleistis

apleistų namų kaimenė klaidžioja po miškus, pamiškes, laukus, šabakštynus, ganosi atminties pievose. leidžiasi jau paglostomi, įsileidžia į vidų – prieš virstant trūnėsių brangakmeniais jau norėtų globos ir švelnumo. apleistis, nesipriešinimo programa, taika ir ramybė. ji ir ima diktuoti sąlygas.
šiems namams potvyniai nebebaisūs, greičiau jau jų laukia – kad paskutinį kartą galėtų išplaukti į platesnius, tarptautinius vandenis, į paskutinę kelionę. it girti kreiseriai.
baugulys, lengvas šiurpas, jaudulys, adrenalinas pramaišiui su tuštuma, bergždumu, jog esu tiesiog vagis. namai pamažu susigeria į žemę, virsta humusu, patys pasilaidoja ten, kur stovi. ir nieko čia gelbėti nereikia, čia ne eilinis Rajanas.

 2024, Vilnius

horizontas

guliu ant milžiniškos krūmų, šakų krūvos. ataidi Troškūnų bažnyčios varpas, iš vienuolyno kiemo – kankinamos elektrinės gitaros.
esu išganytas, kelias atriša rankas ir kojas, vėjas iššveičia galvą kaip žvyras prikepusį puodą. išganinga tuštuma, kuria it teniso kamuoliukai nustraksi boluojantys stirnų užpakaliai.
kur nueita per visus tuos metus? visada grįžtu į tą patį tašką. išsitiesiu savo lovoje, klausau, ką kalba mano kojos, raumenys, tas susisukęs pasaulis. tik vis dūlesnis išsitiesiu, kelias sutrumpėjo dar kilometru.
rūškana migla, kiauksi lapė, kranklys. priešinis vėjas spjaudo į veidą, čaižo grandinėmis. tolumoj juoduoja pavieniai medžiai.
traukiu horizonto link, kuris nieko nežada. pažadų ir nereikia. horizontas stabilus. į jį gali atsiremti. horizontas yra šviesa ir bastūnas tą puikiai žino.

2024, Vilnius

splinas

Jis žino, kad vienatvė – mūsų amatas, kad mirtis –
Dievo nuplėštos palūkanos[1].
Jack Gilbert

vienišėju pusmečiais. nuo vieno obelų balinimo iki kito. vis baltesni mano kaulai ir oda. stumiuosi pasienio link, prisispaudžiu įsauly prie sienos, kamieno. upeliūkštis yra pats sau riba – ją mirksniu peršoka stirna. patikros postuose einu kiaurai kaip rūkas – mane ignoruoja. obuolių kontrabandą gabenu į pamiškę.
apleidžia ir kalba, kuri vis mažiau reikalinga. raiši vilkai pavojingi. įniršis yra jų šokis, meilė, prakeiksmas ir vienatvės kilpa.

2025 11

coprinus

prisikepiau mėšlagrybių, glostė gomurį, buvau laimingas. užaugo sodo gale prie vynuogės. stovi baltos skulptūros, rudens atminklai, šviečia lavoniškai dabarčiai. mėšlagrybiai jauni, o aš nuėjęs pusę kelio, einu aukštos įtampos linijos link.
valgau mėšlagrybių jaunystę, ją virškinu, virškinu ilgą ir trąšų vardą, virškinu kalbą. senstantis grybas sunaikina pats save – tokia gyvybės grandinė. ilga kalba – kaip virvė.
kalbu vis trumpesniais sakiniais, viskas jau daugmaž aišku. kalba virškina mane, aš pats save. virstu skulptūra ant kalvos švytinčio komposto.

2024 10 06, Vilnius

nuotraukos
I

manyje tas berniukas, pabėgęs iš vaikų darželio „Pakalnutė“, su pėdkelnėm išduobtais kẽliais, su visu gyvenimu rankose. grįžęs namo, apsižliumbęs. manyje tas berniukas, genamas neteisybės.

II

manyje tas berniukas, namuose likęs vienas, trumpai kirptas, kuris manyje. virš šimtabučio ratus suko nežinomi paukščiai. tada buvo aišku berniukui, kuris manyje: „esu absoliučiai vienas šiame pasaulyje, o visi šeimynykščiai jau žuvę autokatastrofoje.“ tuo tikras trumpai kirptas berniukas. iki trakštelėjo spyna.

III

manyje tas berniukas, kuris centrinėje aikštėje žiūri į atidengiamą Leniną  1984-aisiais. tas berniukas, kuris manyje, su kantuotom kelnėm – motinos siūtos iš medžiagos, likusios nuo klienčių švarkų ir sijonų. šilkinės       trumpikės – iš naktinių užuolaidų, kurios slėpė gyvenimus, sudiržusias sielas – nuo žvilgsnių, šviesos, ateities ir epochos.

IIII

manyje tas berniukas po gluosniu žydrais marškiniais su žabo. rankoj sugniaužtas pakalnutės lapas ir trys saulučių žiedai. aklas, baugus tas berniukas, kuris yra manyje. kodėl fotografai liepdavo nusiimti akinius? atmintis turi būti gražesnė – – – žino tas berniukas, kuris manyje, bėga pakalnėn nuo apleistų Jonavos žydkapių. o iš priešakio tvieskia raudona akis.
šalia to berniuko, kuris manyje – brolio besilaukianti motina rudu megztu kostiumėliu, gálva aukštesnis brolis, kuriam tada buvo bloga, tėvas paraitotom marškinių rankovėm. manyje tas berniukas, atsisveikinantis su vaikyste. manyje tėvas, broliai ir motina po gluosniu.

2023 03 06

[1] Iš anglų k. vertė Marius Burokas.