Saulius Vasiliauskas. Daugiabalsė individualių ir kolektyvinių patirčių saga
2026 m. Nr. 7
Vytautas V. Landsbergis. Bevardžio sagos. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2025. – 172 p. Viršelio dizaineriai – Tadas Stackus, Emereta Fadda (panaudotas Severijos Landsbergytės piešinys).
Šiuolaikinėje lietuvių prozoje ne vieno autoriaus knyga skirta partizaninės rezistencijos temai: nuo jau daugiau kaip prieš dvidešimtmetį pasirodžiusio, herojišką partizanų įvaizdį demistifikavusio ir diskusijas visuomenėje sukėlusio Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“ (2002) iki Antano Šileikos romano „Pogrindis“ (2012), Mindaugo Milinio istorinių romanų „Partizanas“ (2015), „Partizanas II“ (2019) ar Bernardo Gailiaus istorinio trilerio „Kraujo kvapas“ (2022). Vytautas V. Landsbergis prie šios temos ėjo nuosekliai, režisuodamas vaidybinius ir dokumentinius filmus – „Povilas Pečiulaitis-Lakštingala“ (1995), „Kai aš buvau partizanas“ (2008), „Partizano žmona“ (2011), „Vanago portretas“ (2020), „Poetas“ (2022, rež. drauge su Giedrium Tamoševičium), rašydamas pjeses (2006 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytas spektaklis pagal jo pjesę „Bunkeris“), kurdamas vaikams (apysaka „Varlė bunkeryje“, 2010), o dabar ir išleidęs prozos knygą suaugusiesiems.
„Bevardžio sagos“, anot autoriaus, rašytos apie dvidešimt metų[1]. Tai fragmentiškas, polifoninis romanas, kuriame nėra vieno centrinio naratyvo, bet daug dėmesio skiriama partizaninio pasipriešinimo temai. Pasakojimas knygoje plėtojamas iš skirtingų (kaip ilgainiui paaiškėja – tarpusavyje susijusių) veikėjų perspektyvų: skyriai struktūruojami pagal veikėjų vardus ir veiksmo laiką (nuo 1946 iki 2022 m.), pvz., Rička (1948), Algė (2010), Simas (2021), o personažų biografijos pristatomos tik palaipsniui, smulkiomis detalėmis – taip didinant intrigą, paliekant daugiau erdvės netikėtumui ir nuostabai. Formos požiūriu dominuoja pirmojo asmens pasakojimai, neretai artimi vidiniam monologui, ir į juos įsiterpiantys dialogai. Unikalus veikėjas – Bevardis – yra metafizinė figūra, „belaikė“ mistinė būtybė, kartu su kitais bevardžiais metaforiškai įkūnijanti kolektyvinės atminties ir užmaršties įtampą – kapinėse užstrigusi, pamiršta žuvusio partizano siela, laukianti, kol kas nors ją atpažins (prisimins): „Kapuose plevename tik tie, kurie palikom artimųjų užmiršti. Kurių mirtis paini kaip minklė. Tik tol, kol mus atsimena, suranda. Kol minklę įmena“ (p. 9). Taip pat Bevardis – žinomo Dainavos apygardos partizano, būrio vado Prano Ivanausko pravardė. Taigi, viena vertus, Bevardis nurodo į konkretų partizaną, kita vertus, simbolizuoja ir kitų kovojusių už Lietuvos laisvę pokariu atminimą. Bevardžio figūra sustiprina romane ryškų mitopoetinį sluoksnį – istorinė tautos patirtis čia supinama su simbolinio, mitinio pasakojimo elementais.
V. V. Landsbergio romane pasirinkta daugiabalsė, mozaikiška struktūra padeda išvengti stereotipiško ir vienpusiško veikėjų elgsenos vertinimo, kelia sudėtingesnius laikysenų formavimosi, psichikos raidos ir poelgių motyvų klausimus. Istorijų fragmentavimas – kai nuo vieno veikėjo ir istorijos šuoliuojama prie kitų, o vėliau sugrįžtama ir tęsiama – didina kūrinio įtaigą, įtraukia, sykiu verčia skaitytoją aktyviai dalyvauti teksto (re)konstravime, kaip atlygį pasiūlydamas platų emocijų spektrą. Tragiškos rezistencijos patirtys papasakojamos subtiliai, niuansuotai, o slogioms, kartais makabriškoms temoms pernelyg dominuoti neleidžia humoristiniai ir erotiniai intarpai. Ironiški, tragikomiški, groteskiški kontrastai (pvz., pokariu vaikai vietoj rogučių nuo kalno čiuožia lavonais) provokuoja skaitytoją ir daro pasakojimus itin paveikius.
Geram romanui ne mažiau svarbus kalbos lygmuo, ir šiuo požiūriu V. V. Landsbergis susitvarko puikiai: kalba gyva, žaisminga, aprėpianti skirtingus sluoksnius ir registrus, bet kartu taupi ir tiksli, be perteklinių ornamentų. Leksika plati, įvairi, derinama prie veikėjų: yra slengo, šnekamosios kalbos (sysis, tulikinis, žmogėnas, jam pofig, ne šuns papas tau), tarmybių („Senobiško, kaip jūs sakot“, p. 20), naujažodžių (veikėjos Algės tėvas mėgsta juos kurti: „karštė“ – arbata; „greitė“ – mašina). Svarbu ir tai, kad šnekamoji kalba, kartais gruboka ir vulgaroka, įterpiama į jautrų pokario kontekstą, todėl skaitant kyla stipresnis efektas, pvz., Izidorius Kubilius, supratęs, kad jį ir jo šeimą ištremia, pažiūri į veidrodį ir taria: „Viskas šiknon“ (p. 27).
Į veikėjų kalbą kūrybiškai įpinami ir folkloro, liaudies dainų motyvai: „Pasiskolinu valtį, ir auštant – „gir gir gir, gar gar gar ant ežerėlio“!“ (p. 20). Išsiskiria ir taiklūs, dažnai netikėti, palyginimai bei metaforos, pvz.: „Tėvas irgi su mumis – kartono gabalas su gimimo ir mirties datomis“ (p. 77); „Su švarku, kurio nenusivilkdavo net per karščius. Prakaituodavo kaip bažnyčios žvakė“ (p. 161). Personažų dialogai gyvi, neretai lakoniški, bet puikiai perteikiantys jų būsenas, pvz., pokalbis tarp partizano Vanago ir paauglio Vilio: „– Patinka ji tau? – Mirkteli Vanagas. / – Mes tik draugai. Klasiokai. / – Tai ko paraudai?“ (p. 69). Savitai į pasakojimo tėkmę įpinami ir mistinio pasaulio ženklai, siurrealizmo, magiškojo realizmo bruožai, pvz.: „Atsisėdusi spoksau pro tarpkojį į skylę, kur viskas ir nugarma. Kiaurymė, nunešanti viską, kriokt ir nėr. / Klozeto vandeny šviečia plonas juodas ruoželis. Už jo prasideda mirusiųjų pasaulis“ (p. 15).
Be gebėjimo varijuoti įvairiais kalbos registrais, „Bevardžio sagose“ ne mažiau (gal net labiau) svarbus autoriaus gebėjimas kurti įtaigą iš nutylėjimų, elipsių, sumaniai išnaudoti kalbos daugiaprasmiškumą, pvz.: [stebint antkapius] „Gimimo metai – 1939. Mirties nebėr, nuskilusi“ (p. 8); „Padedu galvą ant krūtinės, pasiklausau – lyg ir plaka. Dirsteliu į monitorių – juda žalia gyvatėlė, rangosi“ (p. 127). Tai primena, kad kokybiška literatūra gimsta ne tik iš to, kas ir kaip pasakoma, bet ir iš to, kas – ir kaip – nutylima. Čia galima pridėti ir sintaksės, sakinio ritmikos, pasakojimo tempo jautimą: kada tęsti, kada nutylėti, o kada peršokti laike (galbūt ši intuicija ateina ir iš patirties kine?).
Stilistinių atspalvių įvairovė įtraukia ir užliūliuoja, ir net ten, kur atsiranda, sakytume, kiek senstelėjęs tradiciškesnės, lyrinės prozos stilius, jis pernelyg neerzina, priešingai, dera prie personažo – cituojamos ištraukos atveju – Bevardžio, jam skirtų skyrių mitopoetikos: „Nė pats nesupratau, iš kur pasivaideno paslaptingas žodis. Ėmiau kartot kasdien, vos tik ryte kapan atgulęs: „O netektoji, netektoji, netektoji… / Bet rūkas kaip nekrito, taip nekrito“ (p. 81).
Dėl daugiabalsės romano struktūros, skirtingų, ryškiai individualizuotų veikėjų verta atidžiau aptarti svarbiausių iš jų tarpusavio ryšius ir funkcijas romane.
Daugiausia skyrių knygoje skirta Martynui – rašytojui, scenaristui, klausančiam pokalbių gatvėje ir užkalbinančiam atsitiktinai sutiktus žmones. Jo pasakojimas, priešingai nei kitų, skirtinguose skyriuose laiku nešokinėja – visada plėtojamas iš vienų – 2022 – metų perspektyvos.
Martyno personažas, biografinėmis detalėmis primenantis patį autorių, į romaną įtraukia metakūrybos lygmenį – kalbėdamasis su kitais jis reflektuoja ne tik savo praeitį (vaikystę, atostogas Molėtuose, mokymąsi sovietinėje mokykloje), bet ir menininko kūrybos virtuvę („Tai, Adomai, vadinama spąstais, literatūriniais spąstais“, p. 47). Martynui būdinga žema savivertė, jis abejoja savo, kaip rašytojo, menininko, tapatybe („truputį režisierius, truputį rašytojas, truputį niekas“, p. 45), nors šios dvejonės kartais nuskamba dirbtinai, kaip poza. Jo atminties fragmentiškumas – „įsimenu nebent pavienius įspūdžius, suskilusio puodo šukes“ (p. 14) – primena ir pačią romano struktūrą, tik naratyvų šukės jame palengva sulipdomos.
Martyno linija išplečia moralinių klausimų sluoksnį: kelionė į senelių prieglaudą pas kadaise jį žeminusią buvusią muzikos mokytoją Gomuliovą tampa bandymu permąstyti smurto, kaltės ir atleidimo santykį. Svarbiausia čia ne pats konfliktas, ne susikaupusios nuoskaudos, bet bandymas „suprast, kodėl ji tokia. Kas jai nutiko?“ (p. 63). Galiausiai paaiškėjęs Gomuliovos ryšys su Bevardžiu – ši esanti jo dukra, augusi be tėvų ir užverbuota saugumo struktūrų, – dar labiau komplikuoja šią moralinę schemą ir parodo, kaip skirtingai pokariu galėjo susiklostyti artimiausių žmonių likimai.
Martyno personaže išryškėjęs pasakojimo ir atminties konstravimo motyvas primena ir kitą veikėją – Simą, tačiau pastarojo elgsena instinktyvesnė, emocinga, ne tokia refleksyvi.
Simas nuo vaikystės linkęs stebėti aplinkinius, klausytis pokalbių, bet, priešingai nei Martynas, to taip giliai nepermąsto – veikiau išgyvena kaip impulsyvias, spontaniškas būsenas.
Vaikystėje patirtas smurtas ir nestabilumas (tėvo elgesys, jo savižudybė, mamos aptikti tėvo neištikimybę liudijantys laiškai) formuoja nerimastingą, kone kompulsyvų jauno žmogaus santykį su pasauliu, vedantį į keistas, kiek mistiškas patirtis (pvz., gatvėje nuklausomas dviejų žmonių pokalbis baigiasi vieno iš jų žūtimi).
Partizaninė patirtis Simo skyriuose vienu metu ir aukštinama, ir deromantizuojama: pasitraukęs į provinciją jis ima daryti koplytstulpius partizanams atminti, tačiau po mamos mirties randa laišką-testamentą, liudijantį, kad Simo senelis – partizanas – buvo nužudytas už tai, kad su žudiku buvo įsimylėję tą pačią moterį: „Deja, [žuvo] ne itin didvyriškai, kad ir kaip partizano anūkui to norėtųsi. <…> Močiutė laukėsi mamos, o jis, pasirodo, miškuose kovėsi dėl kitos damos širdies“ (p. 93). Vis dėlto Simas neužima elgseną vertinančio moralisto pozicijos ir su artimųjų praeities išsišakojimais susitaiko: „Ką jau dabar, – ne aš čia teisėjas“ (p. 94).
Martyno ir Simo personažai pokario patirtis romane reflektuoja per laiko distanciją, o Viliui skirti skyriai tiesiogiai nukelia į patį pokario įkarštį: beveik nuo partizaninio pasipriešinimo pradžios – berniuko, norinčio talkinti partizanams, akimis – iki pabaigos – kai Bevardis, ilgametis Vilio autoritetas, jau suaugusiam Viliui pataria nustoti aktyviai priešintis ir ieškoti kitų rezistencijos būdų: „Dabar viskas bus kitaip, be ginklo dabar“ (p. 130).
Vilis romane dažniau yra ne įvykių lėmėjas, o stebėtojas, pvz., būdamas spintoje mato, kaip stribai į tremtį išsiveda jo šeimą, o kitoje scenoje partizanams talkinusi Liepa-Zylė palūžta ir pati prisipažįsta juos išdavusi – tada jo paprašo virvės ir nuskuba pasikarti. Šiame epizode jo žvilgsnis apribojamas: Liepa liepia nusisukti, jis taip ir nepamato jos mirties: „Nežiūriu, bet viską girdžiu. Krioktelėjimas, sugirgžda medis, sušlama“ (p. 119). Toks žvilgsnio apribojimas, viena vertus, tik dar labiau padidina šių scenų šiurpą, kita vertus, sustiprina Vilio kaip pasyvaus stebėtojo ir tragiško liudininko vaidmenį: distancija ir negalia dalyvauti, pakeisti situacijų virsta intensyvia vidine kančia ir moraline našta.
Romane, nors ir fragmentiškai, vaizduojama visa Vilio gyvenimo trajektorija. Laiko skalėje nutolusius pasakojimo segmentus susieja kiaulės įvaizdis: 1946 m., būdamas vaikas, Vilis su klasiokais nutaria raudonais dažais nudažyti stribo tvarte esantį paršą, jam virš šnervių nupiešia Stalino ūsus. Senatvėje, 2019 m., Vilis vaikšto su anūke prie jūros, kalbasi, kol ši paprašo nupiešti kiaulę – poskyris baigiasi taip: „Žiūrim kartu. Jūra ošia. Paršas žiūri į mus“ (p. 160). Toks kiek orveliškas „stebinčios kiaulės“ įvaizdis gali būti interpretuojamas kaip svetimos, prievarta primestos totalitarizmo patirties padarinių ir žmogaus gyvuliškumo simbolis.
Kitoniško – tragikomiško, groteskiško – sluoksnio romanui suteikia artėjančios Vilio mirties epizodas. Su (auto)ironija ir juodu humoru čia keliama artimojo kaip naštos giminaičiams tema: Vilis, sulaukęs 82-ejų, girdi, kaip kitame kambaryje esantys jo vaikai kalbasi, laukdami tėvo mirties: „– Sakė, greit mirs, o jau savaitė praėjo. / – Neištversiu, jeibogu“ (p. 163). Artėjanti kulminacija virsta farsu: vaikai netgi užsako karstą, pastato jį kitame kambaryje, visi, išskyrus anūkę, Vilio ima šalintis, kol galiausiai įvyksta netikėtas siužeto posūkis: „Tada ėmiau ir supykau, apsisprendžiau nebemirti“ (p. 164). Iš mirties patalo pakilęs Vilis ima organizuoti savo gimtadienio šventę, o tokios įvykių raidos nesitikėję artimieji nesutaria, kur dėti veltui nupirktą karstą… Ši ir panašios netikėtos scenos knygoje funkcionuoja kaip įtampos iškrova – tarsi komiškas atokvėpis (angl. comic relief), pertraukiantis slogią tonaciją, bet šis kontrastas romano tragizmą tik dar labiau išryškina.
Šviesiai ir mistiškai prie mirties temos romane prieinama per Algės personažą ir jos santykį su mirusia baba – promočiute. Algė vis su ja (mintimis) kalbasi, net ir po mirties išlaiko ryšį – tokie tariami pokalbiai (pvz., tualete) vaizduojami su humoru, nuotaikingai: „– O angelus matei? / – Nu je, kaip be jų. / – O su sparnais? – Kokius susigalvoji, tokie ir atlekia“ (p. 17). Ilgainiui Algės veiksmai įgyja bene pranašišką pobūdį: delne laikiusi mirštančios močiutės ranką, ji tarsi įgavo gebėjimą nujausti artėjančią kito žmogaus mirtį.
Algei skirtuose skyriuose nagrinėjamas sudėtingas temas atskiedžia ironija, pavyzdžiui, kalbant apie šeimos tikėjimą įvairiomis (pseudo)religinėmis praktikomis (Merkinės piramidė) ar reflektuojant literatūrinį gyvenimą (pati bandė rašyti, autoritetu laikė Martinaitį, lankė literatų būrelį, kur susilaukė vyresnių vaikinų patyčių). Į literatūros lauką nukreipta ironija, viena vertus, pašiepia jo ritualų paviršutiniškumą: „Įklimpau turbūt per „Poezijos rudenį“ Druskininkuose. Naktinės eilių mišios. Ir improvizacijos su daug litrų šventvynio. Tušti ginčai apie meno prasmę, kurių paryčiui jau niekas nebeprisimena“ (p. 82); kita vertus, ši ironija gali slėpti ir neišsipildymo, nesusiklosčiusio kūrybinio gyvenimo jausmą, iš to kylantį polinkį į savidestrukciją (ji geria, siekia užsimiršti, bandė nusižudyti).
Algės pasakojimo linijoje ne tik ironizuojami literatūrinio gyvenimo ritualai, bet ir permąstoma pati poezijos, poetinio patyrimo prigimtis – iš tekstinės (kalbinės) plotmės ji perkeliama į tiesioginę, ikikalbinę patirtį. Tai atsiskleidžia senos moters pasakojime apie poeziją – gamtiškas, juslinis patyrimas čia tarsi „laimi“ prieš tekstinį: „Žinai, vaikeli, neužrašinėju aš jų [eilėraščių], – sako moteris. – Atsikeliu trečią nakties ir einu mėlynių. Ketvirtą jau būnu miške. Žinai, kai saulė teka ir jos spinduliai slenka pačia pažeme. Ir atsispindi ant mėlynių, jos gi rasotos… Sumirguliuoja – o man taip gražu, taip gražu, tarsi pati būčiau parašiusi“ (p. 84).
Šiam epizodui giliau suvokti tinka Algirdo Juliaus Greimo estezės (esthesis) samprata: lūžio užuomazgos prasideda nuo juslių dirginimo („spinduliai slenka pačia pažeme“, „atsispindi ant mėlynių“), atrodo, kad dingsta įprastas, linijinis laikas – patenkama į sakralią erdvę, stebintysis subjektas ir stebimasis objektas – moteris ir gamta – susilieja („tarsi pati būčiau parašiusi“), o „sumirguliavimas“ veikia it staigus blyksnis, lūžis, sukeliantis gilų estetinį sukrėtimą – moteris ištrūksta iš kasdienybės ir patiria estezę.
Intymesnį, kūniškesnį patirties lygmenį romane papildo Eugenijos ir Alinos veikėjos. Trumpame Eugenijos, Algės mamos, skyriuje meilės, aistros, jaunatviškos energijos tema kontrastuoja mirties, laikinumo temai – slaugydama reanimacijoje gulintį vyrą ji prisimena ir staiga ima jam pasakoti jų kelionėse patirtus nuotykius: „Kai nebegalėjai kentėt, sustabdei mašiną, prisimeni? Skubėdamas net džinsus man sugadinai! <…> Mylėjomės tamsoj, prie pat mašinos. <…> Tada atnešei miegmaišius, pasakei: „Čia ir bus mūsų viešbutis. Ant žolės.“ Tik ne „viešbutis“, kitokį žodį pasakei. Vulgaresnį. Patikdavai man toks. O ryte, kai atsikėlėm, išvydom milžinišką vynuogyną. Kaip filme“ (p. 126).
Alinos linijoje susipina pokario žiaurumas ir archajiškas, mitinis santykis su pasauliu – ji rūpinasi žuvusių partizanų palaikų laidojimu, kuria glaudų ryšį su gamta, jos patirtys balansuoja tarp realybės ir sapniško, maginio mąstymo: „Tik giriose dabar saugiau tūnoti ir bastytis, šnekėt su varnom, žvirbliais, ciksėt su zylėm, debesim“ (p. 37); „Mylėdavomės juk sapnuos, ateidavo sumuštas, daužytas, tačiau žaizdų bandydavau nepastebėt“ (p. 92). Alinos pasakojimas įmena ir knygos pavadinimo mįslę – būtent ji randa partizano Bevardžio ir jo žmonos sagas su Vyčiu, išlikusias susisprogdinimo vietoje.
Alinos patirtyje santykis su mirtimi ir anapusiniu pasauliu išlieka organiškas, bemaž archajiškas, o Jokūbo pasakojime jis jau persikelia į religinę, institucionalizuotą plotmę.
Su religija Jokūbas pirmiausia susiduria per močiutę ir žiūri į ją skeptiškai, ironiškai, provokuodamas klausimais, į kuriuos atsakyti argumentuotai ši nepajėgia: „Abraomas, pavyzdžiui, nesiginčijo, kai turėjo savo sūnų paaukoti. Tu irgi geriau patylėk. Kukurūzus geriau valgyk“ (p. 41). Nors Jokūbas tampa kunigu, tačiau jaučiasi neišsipildęs, tarsi ne savo vietoje (visai kaip Vinco Mykolaičio-Putino Liudas Vasaris), o pašaukimas ima atrodyti primestas: „Ir staiga atėjo toks aiškumas: gyvenu ne savo gyvenimą, vaikystėj kažkieno įkaltą, šaltą. Kunigas be talento. Be žodžio galios“ (p. 115). Galiausiai įvyksta lūžis – Jokūbas meta kunigystę, persikrausto į Anykščius. Visgi vidinių įtampų tai neišsprendžia – jos įgyja mistinį, kone haliucinacinį pobūdį: religiniai, mitologiniai ir erotiniai vaizdiniai susipina, pabrėždami neišsipildymą ir emocinio artumo stygių. Šį stygių dar labiau išryškina santykio su tėvu (šis sovietmečiu buvo komunistas, verslininkas) refleksija – apie jųdviejų nesusikalbėjimą, bendros kalbos stoką: „Kai bandydavau prasižiot, tu išsyk turėdavai kitą nuomonę. Ir senatvėj nelabai norėdavai kalbėtis. <…> O dabar, kai tavęs nebėra, vėl noriu kalbėtis. Noriu, kaip niekad anksčiau“ (p. 162).
Jokūbo tapatybės krizė veikia kaip desakralizacijos procesas: nepasitenkinus Bažnyčios dogmomis, dvasinių patirčių ieškoma atliekant archajiškus ritualus (vaikščiodamas miške aplink ąžuolus suka aštuoniukes), galiausiai susiduriant su keistomis erotinėmis vizijomis (erotinės patirtys su bibline Magdalena). Jo pasakojime susilieja religinis, mitologinis ir tiesiog buitiškai vulgarus tikrovės suvokimo sluoksniai, perteikiantys fragmentuotą, trauminių patirčių (tarnavo sovietų armijoje) paženklintą, atramų ir autentiško ryšio su praeitimi ieškančią sąmonę.
Knygoje aprašomi ir sovietų ideologijai tarnavusiųjų likimai, jų psichika. Tai ne bandymas tokį elgesį pateisinti, bet pastanga suprasti jo šaknis, blogio kilmę. Tokį žvilgsnį knygoje stipriausiai įkūnija majoras Grigorijus Titovas – buvęs stribas, dalyvavęs partizanų žudyme, savo gyvenimą ir elgseną apmąstantis jau post factum – po mirties.
Jo refleksijose atsiskleidžia, kaip ideologija ir auklėjimas šeimoje formuoja pasaulėžiūrą ir normalizuoja smurtą: „Iš kur visa tai? Iš vaikystės. Mama net plaukus šukuodama deklamavo apie Leniną, ir prieš miegą. Tėvas irgi – dar iki to, kai išvežė už meilę vokiečių muzikai, – kartojo: „Būk vyras, būk tarybinis žmogus“ (p. 104). Vaizduojant Titovą išvengiama supaprastintos gėrio ir blogio priešpriešos – blogis čia kyla veikiau kaip augant ideologiškai įdiegtos moralės, psichologijos ir ribotų pasirinkimų aplinkoje sintezė.
Metafizinė Bevardžio figūra, aptarta recenzijos pradžioje, atlieka apibendrinančią funkciją – ji sutelkia visas pasakojimo linijas į vieną atminties / užmaršties semantinį lauką. Per šį personažą-vėlę individualios veikėjų patirtys susiejamos į bendresnę – kolektyvinę – patirtį, o visas knygos audinys įgauna ryškesnį mi(s)tinį matmenį.
Apibendrinant, „Bevardžio sagos“ veikia kaip fragmentiškas, iš ryškių nuotrupų supintas prasmių (ir mįslių) tinklas, kurį išnarplioti tenka susiejant skirtingų veikėjų istorijas, jų tarpusavio ryšius ir – metonimiškai – platesnius Lietuvos istorijos lūžių kontekstus.
Romanas skatina apmąstyti žmogaus pasirinkimus skirtingais laikotarpiais ir aplinkybėmis, tų pasirinkimų – o ir įvykių, kurių negalime pasirinkti – šaknis ir jų reikšmę individo likimui, jo savijautai. Rašytojas Martynas abejoja savo kaip menininko galiomis, Jokūbas dvejoja, ar teisingai pasirinko kunigystę, o Antakalnio kapinėse palaidotas sovietų majoras Titovas, nors tarsi ir supranta, kodėl tapo budeliu, nežino, ar taip pat gyventų, jei turėtų antrą šansą.
Ir iš tiesų – ar taip pat?
[1] Vytautas V. Landsbergis: turėti žemuogę // Kauno savaitė. – 2026. – Kovo 31 (prieiga internete: https://kaunosavaite.lt/vytautas-v-landsbergis-tureti-zemuoge/).