Birutė Grašytė-Black. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 7
* * *
Šiandien pavakario saulė
Man priminė
Dirbtinę, ryškiai oranžinę
Kapų gėlę,
Sargės rastą šiukšlių krūvoj,
Nuplautą ir atneštą ant nežinomo kapo.
Įsivaizduoju, kaip pūstelėjus vėjui
Sintetiniai lapeliai
Negrakščiai linguoja,
Šnara mums
Apie amžinybę,
Bet niekas niekas
Nesiklauso.
* * *
Kai mirė mano prosenelė,
Močiutė niekaip negalėjo rasti,
Kur namuose padėtos laidotuvių žvakės.
Naktį prisisapnavusi prosenelė jai pasakė,
Kad ieškotų
Už virtuvėje kabančio
Jėzaus paveikslo.
Ten ir rado.
Dabar už paveikslo kabo
Nelygus voro tinklas –
Panašus į močiutės delną,
Ir dulkės,
Lėtai restauruojančios seną paveikslą
Iš kitos sapno pusės.
La Muerte*
Šito eilėraščio man nereikėjo rašyti.
Meksikiečių kavinės meniu
Siūlo kavą, pavadinimu „La Muerte“.
Šalta, su tamsiomis anglies drumzlėmis,
Vanilės skonio.
Sakė, jei labai noriu,
Gali padaryti ir šiltą.
* Mirtis (isp.)
* * *
Kalijos žiedu ropoja skruzdė,
Bet šitoj švelnioj kriauklėj
Ji nieko negirdi,
Lipa dievui į ausį.
* * *
Paryčiais nubudusį
Mano sūnų sūpuoja
Kitapus lango nuo vėjo
Linguojantis aviečių krūmas.
Mėnulio fazės
*
Jau matosi,
Toks plonas, kaip vakar nukirptas
Mano sūnaus nagelis,
Tebesimėtantis ant kilimo.
*
Priešpilnis, mano trumparegei akiai
Visada atrodo
Kaip šiek tiek sunerimęs
Beveik atpažįstamas veidas.
*
Pilnatį atspindi ir švyti
Prie laiptų dėl grožio palikta
Pavasarį miške rasta
Šerno kaukolė.
*
Kairioji mėnulio puse,
Tau po galva
Akmenukas –
Neminkštas šitas pasaulis.
Likę įrodymai
Pamiršti skalbiniai,
Jau kelerius metus kabantys prie namo,
Net vėjas nedrįsta jų liesti, taisyti.
Kada nors laikas juos sunešios.
Ir atspindys,
Dvirenčio šulinio paviršiuj,
Kurį pasemsim.
Ir plausim tuo atspindžiu
Savo veidus ir kojas.
Mamos nuotrauka
Monochrominis pasaulis,
Šiek tiek grublėta tekstūra.
Ant nugarėlės kažkas neįskaitomai užrašyta,
Raidės primena miškines skruzdes.
Kartais suabejoju, ar iš viso kada buvai.
Bet tada ir ar aš esu?
Sujudėk man toj nuotraukoj.