Vladis Spāre. Rašomosios mašinėlės garsai

2026 m. Nr. 7

Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius

Vladis Spāre (g. 1953) – asketiškojo realizmo kūrėjas, prozininkas, vertėjas. Baigęs žurnalistikos ir leidybos mokslus, dirbo žurnale „Avots“, įkūrė vieną pirmųjų laisvos Latvijos privačių leidyklų „Atmoda“, vėliau leidyklą „Artava“. Šiuo metu – literatūrinio žurnalo „Naujoji tėkmė“ („Jauna gaita“) meninis redaktorius.

Išleido kelis apsakymų rinkinius, romanų. Apsakymas „Rašomosios mašinėlės garsai“ yra iš ką tik pasirodžiusios prozininko knygos „Juodasis telefonas“ („Melnais telefons“).

 

Apsakymas

 

Iš senojo Fredžio dešimčiai dienų pasiskolinau rašomąją mašinėlę, kad išsilaisvinčiau nuo interneto priklausomybės.

Stropiai tarškinau, spausdindamas pirmąjį siaubo apsakymo puslapį, o kai sutartu laiku nunešiau rašomąją mašinėlę atgal į Fredžio antrojo aukšto vieno kambario butą, jis susitaršęs atidarė duris ir pranešė, kad ją pasilaikyčiau sau, nes jį ryt išveš į senelių prieglaudą.

Paskambinę ir pasakę, kad atėjusi jo eilė į pensionatą, o į ten nieko daug pasiimti negalima, tik drabužių ir kokių nors smulkmenų.

– Man atrodė, kad ta eilė neateis niekada, – pasiskundė jis. – Bet atėjo.

Aš nusitempiau sunkią „Royal“ rašomąją mašinėlę atgal į savo irštvą, o kitą dieną padėjau Fredžiui nunešti lagaminą į privažiavusį pensionato autobusiuką.

– Ačiū už rašomąją mašinėlę, – pasakiau atsisveikindamas.

– Ji buvo kovinė rašomoji mašinėlė, – akimirkai jis pasitempė, įkritusios akys užsiliepsnojo. – Su ja mes rašėme Liaudies fronto atsišaukimus, kad žmonės išeitų į gatves! Dainuojanti revoliucija. Mes stovėjome barikadose. Nė žingsnio atgal!

– Žinau.

– Mes iškovojome tau laisvę. Neužmiršk to, bičiuli! – iškėlęs pakratė smilių.

– Neužmiršiu.

– Bet vis tiek visi viską užmiršta… – atsiduso jis ir, beviltiškai numojęs ranka, antgamtinėmis pastangomis, mano palaikomas, svirduliuodamas įveikė tuos du laiptus į autobusą, lyg jie vestų į ešafotą.

– Tikrai neužmiršiu, – pakartojau aš.

– Ar dėl to mes kovojome, kad pabaigoje važiuotume į senelių prieglaudą? – staiga jis paleido dureles ir atbulas bloškėsi lauk, nekreipdamas dėmesio į smerkiantį vairuotojo žvilgsnį, o aš jį griūnantį vos spėjau sugauti ore už pažastų.

Lagaminas iškrito, su trenksmu plojosi į smėlį, sukeldamas dulkes, jo dangtis atšoko ir atidengė apgailėtiną turinį.

Puoliau ant žemės ir pamėginau keliu užspausti dangtį.

– Ten viskas, ką turiu, – sumurmėjo Fredis, žiūrėdamas, kaip kovoju su lagaminu, mygdamas nepaklusnią sagtį.

Įkėliau prikimštą lagaminą atgal į autobusą, o vairuotojas tris kartus nekantriai supypsėjo.

– Ko siautėji? – Fredis parodė jam gyslotą kumštį. – Nematai, kad žmonės atsisveikina?

Akimirką mes neryžtingai mindžikavome vienas prieš kitą.

– Bet, tikriausiai, reikia važiuoti, – nusispjovęs į smėlį, išspaudė Fredis, ir mes, šiek tiek padelsę, tvirtai apsikabinome, žvelgdami kiekvienas į savo pusę.

Jis kaip paprastai trenkė stipriu tabaku. Net knygos, kurias jam paskolindavau paskaityti, vėliau dar savaitėmis atsiduodavo dūmais.

Paskui jis mane atstūmė, suėmęs už pečių ištiestomis rankomis, ir įdėmiai įsižiūrėjo, lyg matytų pirmą ar, greičiau, paskutinį kartą, o jo rankos drebėjo, tarsi švelniai mane purtytų.

– Dabar turi galvoti apie damos gambitą! – jis stengėsi šypsotis ir pamerkė man paraudusia po nemiegotos nakties akimi.

– Nuolat apie tai galvoju, – atsakiau. – Bet ji manęs nemato.

– Pamatys! – išsiviepė jis bedante šypsena. – Tik turi padaryti teisingą ėjimą.

– Tai beviltiška, – atsiliepiau aš. – O dantų namie ar neužmiršote?

– Namų nebėra, o protezas kišenėje, – jis delnu sudavė per švarko kišenę, tada pasisuko ir sulinkęs įlipo atgal į autobusiuką, o aš vėl bandžiau jį prilaikyti už alkūnių.

– Dabar aš pats! – išsisuko jis.

– Dėde Fredi! – pasitraukiau nuo durų. – Man labai gaila, kad jūs išvažiuojate.

– Niekur nevažiuočiau, jeigu ne tas… kaip jį?

– Parkinsonas, – priminiau aš.

– Taip, tas bjaurybė, – atsakė jis, įsitaisydamas pirmojoje tuščio autobuso sėdynėje. – Sudie, bičiuli!

– Iki pasimatymo!

– Mat, mane veža kaip kokį poną, vieną patį, – pasigyrė jis, užsitempė tą nelaimingą lagaminą ant liesų kelių ir stipriai apkabino lyg gelbėjimosi ratą.

– Kada nors mes dar sužaisime šachmatais, – pasakiau aš.

– Žaidimas baigėsi, vaikine, priešakyje tik kapų gambitas! – jis išraiškingai pavartė akis ir įtemptai nusijuokė, mes abu dar paskutinį kartą garsiai nusikvatojome, akimirką atrodė, kad niekas nepasikeitė ir bus kaip anksčiau, minkštas šachmatų figūrėlių stuksenimas į medinę lentą, lengvas laikrodžio tiksėjimas ir juokas iš visko ir iš nieko.

– Na ir pasakėte! – lioviausi juoktis. – Bet ten juk bus koks nors šachmatininkas, tame pensionate?

– Ten visi žaidžia tik kapų gambitą! – atsakė jis, ir mes vėl užsikvatojome kaip bepročiai, kol Fredis staiga lyg užspringo ir paplūdo nebyliomis ašaromis.

– Prakeikimas, – sumurmėjo jis, kaulėtu kumščiu šluostydamas akis. – Neimk į galvą, berniuk… Tai ne aš, tai tas, na kaip jį?

– Parkinsonas, – vėl priminiau aš.

– Visai pribaigė nervus, šunsnukis, – sušnarpštė jis, kaltai mirksėdamas drėgnomis akimis.

– Aš pas jus atvažiuosiu, – pasakiau.

– Žiūrėk, kaip tau išeina. – Jis pasitaisė ploną juodo kaklaraiščio silkę prie nudilusios baltų marškinių apykaklės ir, duodamas suprasti, kad pokalbis baigtas, nusisuko, tik matėsi, kaip smarkiai dreba ir trūkčioja jo galva.

– Mes dar sužaisime šachmatais, – spėjau pasakyti prieš užsidarant girgždančioms durims, ir autobusas, svirduliuodamas per smėlio duobes tarp dviaukščių medinių namų ir alyvų krūmų, nuvažiavo, o aš mojau ranka, kol jis pasuko už kampo.

Sportinių marškinėlių kraštu nusišluosčiau suprakaitavusį veidą, jausdamas, kiek mažai trūko, kad būčiau ir pats apsiverkęs.

Vasaros diena buvo karšta, ryškiai spindėjo saulė, o kiemo viduryje tingiai vartėsi baltas, pilkame smėlyje išsipurvinęs benamis katinas, kurį visi šėrė ir kurį dabar dvi įkyrios varnos tampė už uodegos, o aplinkui, kaip paprastai, liaunose alyvų krūmų šakose žvaliai šokčiojo čirškiantys žvirbliai.

 

Bet su tuo damos gambitu yra taip, kaip yra, nes šviesiaplaukė mergina name priešais tik laisto gėles ant palangės iš mažo ąsotėlio su ilgu snapeliu ir net nežiūri į mano pusę, nors mūsų pirmo aukšto langai yra tiesiai vienas priešais kitą, tik tiek, kad juos skiria kiemo aikštelė.

Ir kartais man atrodo, kad tai neįveikiama dykuma, ši nuskurusi, nuvaikščiota, apaugusi retomis smilgomis ir užstatyta vaikų supiltomis smėlio pilimis aikštelė.

O dabar ir Fredis, kuriam mėgdavau atverti širdį, kai žaisdavome šachmatais kieme ant suoliuko, išvykęs, ir man nieko kito nelieka, kaip kalbėtis su juoda rašomąja mašinėle.

„Na, sveika!“ – ištarškinu jai.

„Sveikas, sveikas! Kaip jautiesi? Ar esi laimingas?“

„Labai laimingas nesu“, – dviem pirštais išmušu atsakymą.

„Kodėl?“

„Ne tavo reikalas!“ – atspausdinu suirzęs.

„O vis dėlto?“ – nepasiduoda ji.

„Užsičiaupk!“ – parašau ir, akimirką pagalvojęs, pridedu: „Bet laikausi“, kad ji negalvotų, jog esu galutinai sugniužęs.

Turiu sukaupęs jau visą krūvą tokių kvailų diskusijų su rašomąja mašinėle. Paprastai mes susikivirčijame, ir aš jai užkišu burną, lyg įkyrią papūgą narvelyje uždengdamas dermantino apdangalu.

Ar mergina išvis girdi mano mašinėlės garsus?

Jie juk pripildo visą kiemą, kai smarkiai įsispausdinu, sėdėdamas prie atviro lango.

Galbūt ji kurčia, nes niekuomet net nepažvelgia į mano pusę?

Bet aš, atvirai kalbant, priimčiau ir kurčią.

Šachmatų staliuką esu pastūmęs į palovį, kur jau paslėpiau savo interneto apsėstą nešiojamąjį kompiuterį, o dabar tarškinu prie atdaro lango.

Stengiuosi susikaupti, bet negaliu, nes vėl matau lange pasirodant merginą. Ji vilki gėlėtu chalatu ir, palenkusi galvą, raudonu rankšluosčiu šluosto ilgus, saulėje spindinčius šviesius plaukus, paskui juos susuka į milžinišką čalmą, atrodo taip, lyg būtų išlipusi iš tūkstančio ir vienos nakties pasakos.

Žiūriu į ją ir nustoju rašyti, nes pirštai staiga nebeklauso.

Pamankštinu juos ore ir toliau būgniju klavišais.

Mergina iš chalato išsitraukia mobilųjį telefoną ir atsuka man nugarą, atrėmusi apvalų užpakalį į žemą palangę.

Bet aš jau daužau dviem pirštais lyg kulkosvaidis, vietoje teksto ant popieriaus pasirodo padrikos raidžių ir simbolių eilės, sunki rašomoji mašinėlė šokinėja ir slydinėja ant netvirto medinio staliuko, o mechaniniai garsai lyg trasuojamųjų kulkų trajektorijos pripildo tylų kiemą, ir net žvirbliai, kuriems prie lango esu pakabinęs lesyklėlę, išsilaksto.

Mergina arba iš tikrųjų kurčia, arba manęs nekenčia, nes užtraukia užuolaidą ir dingsta.

O aš spausdinu toliau, manęs niekas nesustabdys.

Vis dėlto pagaliau nustoju ir matau, kad vėl sugadinau eilinį lapą, kurį tenka ištraukti, suglamžyti į kamuoliuką ir numesti ant grindų.

Mano visos grindys nuklotos popieriaus gniužulais ir aš principingai neperku šiukšlių krepšio, nes nenoriu slėpti savo klaidų. Mene svarbiausia būti atviram pačiam sau, nekišti galvos į smėlį.

Rašomosios mašinėlės garsai ypač nepatinka kiemsargiui Karliui, senam skrabalui, kurio kreiva pragerta fizionomija ką tik išdygo už mano lango.

Stovi ir pašaipiai šypsodamas dėbso į kambarį.

Jis gyvena virš manęs ir dunksi batais į grindis, kai, apimtas staigaus įkvėpimo, pradedu spausdinti. O įkvėpimas užeina būtent pusiaunaktį, kai pasirodo pirmi vaiduokliai ir raganos. Konkursui rašau kriminalinį siaubo apsakymą su erotiniu atspalviu, o geriausia tai daryti naktimis, esant tinkamai aplinkai, kai skriejantys numirėliškai pilki debesys lyg mirksėdami uždengia apskritą mėnulio akį.

– Baik naktimis draskytis! – atsirėmęs į šluotos kotą tingiai pabara mane Karlis. – Juk žmonės miega. Bent langą laikyk uždarytą!

– Dabar diena! – atkertu aš. – O jūs nustokite rūkyti prie mano lango! Ir kiemas visada nešvarus, pilnas šunšūdžių.

– Snargliai! – niūriai suniurzgia jis, pagrasina man šluota ir leidžiasi toliau savo kiemsargiškais reikalais. – Tu man dar pamatysi!

Atsistoju ir užtraukiu lango užuolaidas. Merginos užuolaidos užtrauktos, ir mano taip pat, o kiemsargis tegul eina velniop!

Išpešu sugadintą lapą, įkišu naują ir viską pradedu iš pradžių. Tačiau neištveriu ir pirmiausia išbarškinu:

„KIEMSARGIS IDIOTAS!“

Sugadinęs ištraukiu ir šį lapą, suglamžau ir nuskraidinu per kambarį, kur jis, atsimušęs į sueižėjusių koklių krosnį, nukrenta ant grindų.

Kol kas turiu tik vieną bent kiek padorų, beveik užbaigtą mašinraščio puslapį, ir tą patį, vis be paliovos taisydamas ir varginančiai perrašinėdamas, jau moku mintinai.

Toliau nepasistumiu, nes niekas neatrodo pakankamai gerai parašyta, o visas kambarys jau užverstas suglamžytais pirmaisiais puslapiais, kurie iš lėto skleidžiasi lyg nuodingos gėlės ir bjauriai čeža po basomis kojomis, kai naktimis nuogas einu į tualetą nusišlapinti.

Pagaliau nusiraminu, atrodo, kad šiuo momentu man niekas netrukdo, parašau porą eilučių, ir jos, neįtikėtina, man visiškai patinka, nėra prie ko prikibti, aš įsijaučiau į tekstą, ir po kurio laiko jau nebematau nieko aplink save.

Aš esu siaubo apsakyme.

Ir tikiuosi parašyti iki antrojo puslapio, kad atsikratyčiau pirmojo.

Liko tik pora eilučių.

Čekšt, čekšt, čekšt…

Rašau ypač lėtai ir apgalvotai, nes greičiau dviem smiliais vis tiek negaliu, ir šis sraigės tempas mane nuramina, o ant popieriaus iš lėto dėliojasi sakinys po sakinio.

Ir pagaliau tas pirmas puslapis, atrodo, gatavas.

Atsargiai ištraukiu jį iš volelio ir suraukęs kaktą perskaitau, suprantu, kad geriau nebegaliu.

Turiu pirmą puslapį!

Rūpestingai įkišu jį į plastikinį aplanką, o į rašomąją mašinėlę įdedu naują baltą lapą.

Fu, fu, fu!

Dabar turiu rašyti antrą puslapį, po jo trečią ir ketvirtą, ir taip iki pabaigos, iki pat paskutinio.

Ir galiu tik tikėtis, kad antrasis puslapis nesielgs taip negražiai kaip pirmasis, kurį perrašiau nesuskaičiuojamai daug kartų.

Prikandau liežuvį, galvoje sudėliojau kitą sakinį, bet staiga išgirdau, kad už lango ne tik čirškia žvirbliai, pešdamiesi aplink lesyklėlę, ir tingiai karksi perkaitusios varnos, eilinį kartą begėdiškai nuvijusios vargšą baltą katiną iš aikštelės, bet taip pat kažkas garsiai šniurkščioja.

Oho!

Prisimerkęs per išdilusias užuolaidas įžiūriu ganėtinai gracingą moters siluetą.

Suglostau išsidraikiusius plaukus, kurie stovi piestu, nes, įtemptai galvodamas, juos ištaršau pirštais ir tampu panašus į paukščių baidyklę, įsimetu į burną apkramtytą kramtoškę, kad mano kalba atrodytų nerūpestinga, ir nutaisau nenuspėjamą veido išraišką.

Tada skubiai atitraukiu užuolaidą, bet vietoje merginos matau žilą ponią, tyliai verkiančią prie mano lango. Ji pažvelgia į mane drėgnomis, blizgančiomis pelės akimis ir šniurkščioja toliau.

Išspjaunu kramtoškę į peleninę ir vienu šuoliu iššoku pro langą į kiemą.

 – Ar jums kažkas atsitiko? – klausiu aš.

– Einu iš parduotuvės, bet toliau eiti nebegaliu. Stoviu čia kaip kokia kvailė, lyg užburta, nes girdžiu rašomosios mašinėlės garsus. – Ji pažvelgia pro langą į manąją mašinėlę. – Tai jūs čia spausdinate?

– Kas gi kitas?

– Jūs nuostabus! – sušunka ji. – Aš visą gyvenimą dirbau mašininke.

– Dėl to nereikia verkti, – raminu aš.

– Kaip neverksi, jei, klausantis šių nuostabių garsų, visas gyvenimas lyg filme prasisuka pro akis? – ji apsišluosto akis nosinaite. – Kaip vis dėlto malonu, kad dar kas nors rašo mašinėle.

– Gal pati norite atspausdinti kokią eilutę? – pasiūlau aš. – Galiu išnešti ją laukan ir padėti ant suolelio.

– Aš nebegaliu, – ji parodo man artrito sudarkytas rankas. – Bet savo laiku spausdinau dešimčia pirštų. Ir aklai!

– Aš taip pat rašau aklai, teisingiau sakant, ant durniaus, bet kol kas tik dviem pirštais. Iki dešimties man dar toli.

– Ai, tai visiškai lengva, – nusišypso ji šiltai. – Ar esate rašytojas?

– Nesvarbu, – atsainiai atšaunu.

– Jūs darote ilgas pauzes, kai spausdinate, – ji tiriančiai įsižiūri man į akis. – Aišku, kad rašytojas! Kur galima perskaityti kokį nors jūsų kūrinį?

– Kol kas niekur, aš dar tik pradedu, – prisipažįstu. – Bet kiemsargis rėkauja, kad nustočiau spausdinti.

– Nepriimkite senojo Karlio rimtai, – numoja ji ranka. – Neseniai mirė jo žmona.

– Žinau. Ta, kuri po alyvų krūmu skaitydavo knygas.

– Ta pati. Mes su Mildute buvome klasiokės, kartu baigėme pradinę mokyklą. O aš dar aukštesniuosius mašininkių kursus, – išdidžiai priduria ji.

– Aš taip pat norėčiau baigti tokius kursus, – atsakau. – O ką ta Mildutė ten visą laiką skaitydavo?

– Romanus apie meilę, ką kita? – patrauko pečiais ponia. – Tik paskutiniojo tikriausiai nespėjo iki galo perskaityti. Karlis ją taip ir rado ant suolelio su atversta knyga rankose.

– Graži mirtis su knyga rankoje! – pasigėrėjau. – Ir aš taip norėčiau.

– Nepliurpkite niekų! – švelniai subara ji mane.

– Na gerai, gerai, – sumurmu aš. – Čia vienam konkursui rašau kriminalinį siaubo apsakymą. Kaip jūs manote, ar galiu panaudoti epizodą su mirtimi ant suolelio? Pavyzdžiui, kiemsargis pasmaugia žmoną, ir ji lieka saulutėje su atversta knyga. Ką pasakysite?

– Kad Karlis pasmaugtų savo Mildutę?! – žiloji ponia išverčia akis.

– Juk literatūra ne gyvenimas! – nepakančiai paaiškinu.

– O ką pasakys Karlis, jei perskaitys?

– Jis panašus į tokį, kuris išvis nieko neskaito.

– Bet turi būti kokia nors rimta priežastis, – nenusileidžia ji.

– Juk iš pavydo knygoms taip pat pasmaugia, – pasiūlau versiją. – Negalėjo tverti intelektualios žmonos. Dabar feminizmas madoje, vyrai kiaulės, moterys pirmoje vietoje. Galėtų gerai išeiti, kaip manote?

– Jūs tą smaugimą, gerbiamas rašytojau, vis dėlto palikite ramybėje, – pamoko ji. – O geriau parašykite kokį nors apsakymą apie tikrą meilę.

– Tikra meilė neegzistuoja! – atkertu aš. – O jei egzistuoja, tai yra ne tik akla, bet ir kurčia.

– Ar pats kada nors esate mylėjęs?

– Šiuo momentu man svarbiausiai rašyti, – nerūpestingai atsakau. – Apie tokias smulkmenas kaip moterys išvis negalvoju.

– Ak, graži jaunystė!

– O siaubo apsakymą būtinai turiu parašyti, – suburbu. – Konkursui, nes ten didelis piniginis prizas.

– Bet sakykite, ar tai ne Fredžiuko rašomoji, su kuria jūs čia darbuojatės? Aš ją atpažįstu iš garso – girgžda, o jos tarpo klavišas šlubuoja.

– Taip, šlubuoja. Fredis man ją paliko kaip paveldą, kai jį patį ištempė į pensionatą.

– Ką? – krūpteli ji. – Kada tai įvyko?

– Jau porą savaičių išvykęs.

– Ak, Dieve… – sudejavo ji. – Bent būtų paskambinęs…

– Bet sugrįžkime prie mūsų siužeto, – tęsiu aš. – Inteligentiška knygų skaitytoja išteka už bukagalvio kiemsargio, kuris išvis nei mū nei mė. Ir pasmaugiama.

– Bet jie juk buvo laimingi!

– Laimė – niekai! Man kaip oro reikia aštraus siužeto.

– Gal tada geriau parašykite apie Dainuojančią revoliuciją, tautos atgimimą, – pasiūlo ji, – jei nenorite rašyti apie tikrą meilę.

– Aš juk nieko nežinau apie tą Atgimimą! – atsimušu. – Tik tiek, kiek Fredis priūžė pilną galvą apie tas barikadas. Tuo baigdavosi kiekviena šachmatų partija.

– Pats gyvenimas pametėja jums siužetą, bet jūs…

– Aš nepatempsiu istorinio romano, – papurtau galvą. – Turiu pabaigti bent vieną apsakymą.

– Mes su Fredžiu buvome viename Liaudies fronto skyriuje, – tęsia ji. – Laužus kūrenome Rygos senamiestyje. O aš buvau ta, kuri jo mašinėle naktimis spausdino atsišaukimus.

– Tikrai? – suklusau aš.

– Ir jis mane mergino, – koketiškai pridūrė ji.

– Barikadose?

– Gyvenimas nesustoja ir barikadose. Tik nieko tokio nepagalvokite! Mano vyras jau buvo miręs.

– Nuo ko jis numirė?

– Nuo nelaimingos meilės, – liūdnai šypteli ji. – Niekada neveskite iš gailesčio.

– Aš išvis nesiruošiu vesti!

– O Fredis, na, kaip čia pasakius, – susimąsčiusi tęsė ji. – Buvau labai išdidi ir išpuikusi. Pernelyg ilgai gedėjau. Tik tiek ir dariau – vaikščiojau apie laužus juoda gedulo suknele su dryžuotu – raudona, balta ir vėl raudona – šaliku ant kaklo.

– Juoda suknele su raudonai, baltai ir vėl raudonai dryžuotu šaliku barikadose! – susijaudinau aš. – Tai plunksnos vertas vaizdas!

– O dabar gailiuosi. Jei reikiamu momentu neatsiliepi, gyvenimas praslenka pro šalį. – Ponia užsikirto ir vėl pradėjo šniurkščiot. – Būčiau bent išėjusi į kiemą palydėti Fredžiuko…

– Tik nepradėkite Fredžio raudoti! – subariau ją. – Su juo kaip tik viskas gerai.

– Kad tik taip būtų…

– Žinoma, Parkinsonas ne juokai, – atsikvošėjęs priduriu.

– Žinoma, – pritaria ji.

– Bet jis laikosi šauniai, – pabrėžiu aš. – Turiu motociklą, galiu kurią dieną paimti jus kartu. Kaip tik ketinu nušauti pas jį pažaisti šachmatais.

– Manote, išsilaikysiu ant motociklo?

– Ir dar kaip! – drąsinu aš. – Jei jau išsilaikėte barikadose.

– Ar tas pensionatas labai toli? – klausia ji, maigydama delne nosinaitę.

– Čia pat, prie Juglos ežero, viens du, ir būsime ten.

– Bet aš žaidžiu tik šaškėmis.

– Tiks ir šaškės, – atsakau. – O kodėl jūs anksčiau su juo čia pat kieme nežaidėte šaškėmis?

– Tame ir dalykas, kad aš… – nutyla ji.

– Ko jūs kimbate prie mano senelės? – staiga išgirstu merginos spiegimą.

Kol mes plepame, ji jau išlėkusi iš namų ir pribėgusi per kiemą prie mūsų.

– Elizabete, baik! – subara ją ponia. – Mes su jaunuoliu kalbamės apie rašymą. Jis turi rašomąją mašinėlę.

– Jis su ta mašinėle visą kiemą iš proto išvarė! – rėkauja mergina, mojuodama rankomis. – Spausdina naktimis taip, kad neįmanoma užmigti. Ir matau, kad tave taip pat iki ašarų privedęs.

– Dėl manęs nesijaudink, man patinka, kad jis spausdina.

– Ir visą laiką spokso į mano langą! – mergina spigina į mane degančiomis akimis. – Negaliu net gėlių palaistyti, o jis jau žiūri! Šnipinėja!

– Nieko aš nešnipinėju! – ginuosi. – To betrūko!

– O ko tu pati lyg apdujusi musė prie to lango vis sukinėjiesi? – šypsodama įsiterpia ponia. – Neįmanoma prisikviesti, kad padėtum suplauti indus.

– Nieko aš nesisukinėju! Ir indus plaunu! – mergina užsikerta ir nubėga.

– Ji mano proanūkė Elizabetė, – paaiškina ponia. – Atsigimė į mane. Aš jaunystėje irgi buvau atšiauri.

– Ar ji knygas skaito? – klausiu, žvilgsniu nulydėdamas merginą.

– Tik socialiniuose tinkluose ganosi, – lyg atsiprašydama atsako ponia.

– Tada jai į literatūrą nusispjauti, – kandžiai iškošiu aš. – Nei knygų skaito, nei indų plauna?

– Plauna ji tuos indus, plauna, – ramina ponia. – Ir kambarį sutvarko.

– Aišku, – aprimstu. – Ar galiu savo apsakyme panaudoti jūsų ašaras, išgirdus rašomosios mašinėlės garsus, ir vyro mirtį nuo nelaimingos meilės? Kaip jis iš tikrųjų numirė?

– Jums iš tiesų reikia viską žinoti?

– Renku faktus, be jų nieko neparašysi.

– Na gerai, – atsako ji. – Naktį jį ištiko infarktas. Mes jau ilgokai gyvenome kiekvienas savo kambaryje, ir aš nieko negirdėjau.

– Taip paprastai? – truputį nusiviliu.

– Bet dar šiandien jaučiu kaltę, – tęsia ji, – kad neiškviečiau greitosios.

– Juk jūs negirdėjote!

– Negirdėjau…

– Tada neimkite į galvą! – jau dėliojau epizodą mintyse. – Tas infarktas naktį man puikiai pravers, dramatiška uogelė! Žmona pagalve uždusina nuo nelaimingos meilės ir infarkto mirštantį vyrą.

– Kodėl iš karto uždusina? – išsigąsta ji.

– Kad be reikalo nesikankintų.

– Na jūs tikrai stačiai rėžiate! – pasibaisėjo žiloji ponia. – Siaubas!

– Literatūroje kitaip negalima, – atkertu aš. – Tai galiu visa tai panaudoti?

– Jei tokiu būdu bent Mildutę išgelbėsiu nuo pasmaugimo, tada taip, pritariu. Panaudokite!

– Kuo jūs vardu, gerbiamoji? – išsitraukiu iš kišenės mažą užrašų knygutę ir šratinuką.

– Emilija.

– Puiku! Emilija ir Elizabetė, – įrašau į užrašų knygelę ir pabraukiu riebiu brūkšniu. – Aš jus abi įamžinsiu apsakyme. Mašininkė bus vienintelė, kuri pabaigoje liks gyva. Visus kitus sunaikinsiu kaip tarakonus.

– O kaip tada Elizabetė? – sumirksi ponia.

– Kaip Elizabetė? – suraukiu kaktą. – Taip, iš tiesų. Kas bus su ja?

Mes žvelgiame vienas į kitą, lyg susidūrę kaktomuša ant siauro liepto, ir aš karštligiškai galvoju.

– Elizabetė po kovos su vaiduokliais ir vampyrais pateks į ligoninę ir panirs į komą. Bet vienas jaunas gydytojas ją iš komos pažadins. Bingo! – spragteliu pirštais.

– Kaip karalaitę ant stiklo kalno? – ponia man klastingai nusišypso. – Švelniu bučiniu?

– Bučinys čia visiškai nereikalingas! – vos nesurinku aš. – Pažadins širdies defibriliatoriumi, elektros šoku. Ir ji pašoks lovoje. Tai štai!

– Tik ne elektrošoku! – suaimanuoja ponia. – Jai sunkus širdies nepakankamumas po vaikystėje išgyventos anginos. Gydytojai tik skėsčioja rankomis, niekas nieko negali padėti. Elektrošokas ją užmuš vietoje.

– Atleiskite, nežinojau, – suleidžiu abiejų rankų pirštus į plaukus ir juos smarkiai iškedenu. – Taip, taip, taip. Ji pati pabus iš komos, o jaunasis gydytojas tik laikys jos ranką skaičiuodamas pulsą.

– Skamba geriau. – Ji susižavėjusi žiūri į mane. – Jūs tikrai esate nepaprastai, netgi baisiai talentingas.

– Bet Mildutę, atleiskite, – atsargiai tęsiu aš, – vis dėlto kiemsargis pasmaugs. Reikia ir ko nors aštresnio.

– Ji jau ir taip mirusi, ramybė jos sielai, – persižegnoja ponia.

– Būtent taip! – atsakau matydamas, kad mudu puikiai sutariame.

– O dabar turiu eiti namo, – atsipeikėja ji. – Šiandien pirmadienis, nuolaidų pensininkams diena, esu prisipirkusi pilną krepšį.

– Aš taip pat turiu tęsti darbą, – grįžtu prie dalykiško tono, bet vis dėlto sugriebiu jos krepšį.

– Na, ką jūs, – priešinasi ji.

Bet aš jau nešu krepšį per kiemą.

Mes atsisveikiname prie jos buto, pro durų plyšį išgirstu, kaip sušnypščia nepatenkinta Elizabetė, paskui bėgte puolu per kiemą, šuoliu įskrendu atgal į kambarį ir sėduosi prie rašomosios mašinėlės.

„Tai aš“, – išbarškinu, nes mašinėlė yra akla lyg kurmis, ne visada įžiūri, kas rašo.

„Ko blaškaisi aplinkui, užuot dirbęs?“ – užsipuola ji mane kaip įprastai.

„Turėjau kūrybinį susitikimą, – skubiai būgniju. – Ir žinau, kuo baigsis apsakymas.“

„Kuo gi?“

„Abejoju, ar galiu tau pasakyti“, – lėtai iškalenu dviem pirštais.

„Baik spyriotis. Vis tiek galų gale išplepėsi!“

„Baigsis ilgu bučiniu!“

„Kaip banalu! – šaiposi rašomoji mašinėlė. – Kokį niekalą tu čia ruošiesi rašyti? Gėdykis!“

„Užsičiaupk, sena ryla! Tu nieko nesupranti!“ – ištraukiu lapą, suglamžau ir numetu ant grindų prie kitų jo nelaimės brolių.

Tada atstumiu rašomąją mašinėlę toliau nuo savęs, atsiremiu alkūnėmis į stalo kraštą ir susiimu galvą rankomis.

Tegul ji galvoja ką tik sau nori, bukaprotė metalo laužo krūva!

Ir dar bėda, kad neturiu jokio motociklo, su kuriuo nuvežčiau Elizabetės senelę pas Fredį.

Kokio velnio išsigalvojau tai, ko nėra?

Trinkteliu sau į kaktą kumščiu.

Suduodu dar kartą.

Turiu tik aptriušusį dviratį, kuriuo vakarais kaip „Bolto“ kurjeris išvežioju maistą.

Elizabetė ant bagažinės galbūt ir tilptų, bet tik ne jos senelė!

Taip pat ir Fredis nežinia kiek laiko manęs laukia, gal jau ir viltį prarado sulaukti.

Kažkaip visa tai reikia išspręsti…

Reikia galvoti, galvoti!

Vėl prisitraukiu įžūlią rašymo priemonę arčiau ir toliau spausdinu antrą puslapį.

Jei mano siaubo apsakymas laimės konkurse, už premiją nusipirksiu naudotą motociklą. Nusibodo minti tuos pedalus.

Toks mano šios akimirkos planas.

Staiga už lango vėl išdygsta nekenčiamas kiemsargis, dabar jis pernelyg kreivai šypsosi, aiškiai matyti, kad smarkiai prisisiurbęs.

– Vėl trukdai žmonėms? – sužagsi, prileisdamas į kambarį alkoholio dvoko.

– Aš užmiršau jums pareikšti užuojautą, – atsistoju ir nulenkiu galvą.

– Dėl ko? – sučepsi jis drėgnomis lūpomis.

– Mirė jūsų žmona, – atsakau nepakeldamas akių.

– Ką pliurpi, smirdžiau?! Mano Mildutė gyva! – jis suglebusia ranka pabaksnoja į tuščią suoliuką po vešliu alyvų krūmu. – Ar esi aklas? Štai kur ji sėdi ir šimtąjį kartą skaito „Erškėčių paukščius“! – jis nutyla, stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą, paskui pasipurtęs tęsia: – Tu geriau man pasakyk, sumautas rašeiva, kas tokio ypatingo erškėčių krūme? Na, kas?

– Krūmas kaip krūmas, – patraukau pečiais. – Bet tos knygos tai nesu skaitęs.

– Kas tu per rašytojas, jei nesi skaitęs „Erškėčių paukščių“? Mildutė rekomenduoja tuojau pat perskaityti! – jis siūbuoja ir vos nenugriūna, bet vis dėlto išsilaiko ant kojų ir ilgai žiūri į mane su neslepiama panieka, laukdamas atsakymo.

– Perskaitysiu, – nenoromis pažadu.

– Ir jai nepatinka, kad tu naktimis spausdini! – suniurzga jis. – Ji, mano vargšelė, negali užmigti.

– Pasistengsiu tyliau, – sumurmu.

– Pasistenk, ir perskaityk „Erškėčių paukščius“! – jis pasisuka, nusvirduliuoja iki alyvų krūmo, sunkiai drimba ant suolelio ir kažką be perstojo kalba, beviltiškai pamojuodamas į dangų, bet jo žodžių negirdėti.

Žiūriu į sulinkusią figūrą, iš milžiniško kiemsargio staiga virtusią vargo pele, ir man suspaudžia širdį.

Ant pirštų galų prisliūkinu prie rašomosios mašinėlės ir slapčia ištarškinu:

„Kiemsargis išėjo iš proto!“

„Kas gi dabar?“ – atsibunda rašomoji mašinėlė.

„Pasmaugė žmoną ir galvoja, kad ji vis dar gyva. Plepa su ja.“

„Jau įdomu“, – pagiria ji.

„Dabar turiu viską, kas būtina apsakymui. Absoliučiai viską! – lėtai keturiais pirštais išspausdinu. – Tik iki ašarų gaila kiemsargio…“

„Iki ašarų?! – surinka ji ant manęs. – Tu rašytojas ar jausmingas verksnys?“

„Ai, raminkis! – atkertu ir įžūliai priduriu: – O vis dėlto apsakymas, nepaisant visko, baigsis bučiniu!“

„Siaubo apsakymas, ir bučiniu? – ji ir vėl tyčiojasi. – Visai pakvaišai?“

„Nemokyk manęs rašyti!“ – sprogstu aš.

„Kas kitas tave mokys, jei ne aš?“

„Ir dar, nutariau išlaikyti egzaminų įsiskolinimus ir tęsti studijas.“

„Protelis sugrįžo namo?“ – kikena ji.

„Tapsiu kardiologu ir prisiekiu, išgydysiu Elizabetę.“

„O kaip tada su rašymu? Mane paliksi?“ – ji gailiai sugirgžda tarpo klavišu.

„Nusiramink! Būsiu kaip Akselis Miuntė!“ – išbarškinu pagyrūniškai.

„Tada neužmiršk manęs sutepti, kitaip vėl užstrigsi kokiame nors banaliame puslapyje!“

„Niekur aš neužstrigsiu! Tu galvoji tik apie save, senas šlamšte!“ – ištraukiu puslapį, suglamžau ir vėl metu per petį.

Pažvelgiu pro langą laukan, kiemsargis nušlitiniavęs, o suolelis atrodo neįprastai tuščias, ant jo nulinkusios šakelės vos pastebimai supasi vėjyje, ir aš ilgai negaliu atitraukti nuo jų žvilgsnio.

Reikės nueiti į biblioteką ir paimti tuos „Erškėčių paukščius“.

Netrukus pasitempiu, įsidedu vėl antrą puslapį ir, kramtydamas apatinę lūpą, rašau toliau, bet nebaigiu nė pirmojo sakinio, kai mane ir vėl sutrukdo.

Na, iš tikrųjų!

Baltas kiemo katinas, tyliai užšokęs ant palangės, nužengia ant rašomojo stalelio ir iškėlęs uodegą glaustosi prie metalu žybsinčios klaviatūros.

Man nelieka nieko kito, kaip stotis ir eiti į virtuvę, o baltasis katinas murkdamas keliauja kartu, painiodamasis po kojomis ir vyniodamas uodegą apie mano blauzdas.

Atplėšiu katinų konservų dėžutę ir, priekaištingai pasižiūrėjęs į gyvūną, arbatiniu šaukšteliu iškrapštau indelio turinį ant grindų.

Katinas išrietęs nugarą godžiai ėda, o aš galvoju, kad bankrutuosiu, jei toliau šersiu šį ėdrų padarą, žvirblius, paklydusius šunis ir net kiemo varnas, kurios irgi reikalauja savo dalies.

Ir dar yra Elizabetė, maža serganti Elizabetė, kurios bent vardą dabar žinau ir kurią išgydysiu, jei manęs neišmes iš medicinos instituto už pravaikštas ir baisius įsiskolinimus.

Bet kaip aš galėjau vaikščioti į paskaitas, jei turėjau rašyti?

Sustingęs akimirką galvoju apie Elizabetę.

Įdomu, ką ji dabar veikia?

Paskui pasipurtau, išgeriu stiklinę šalto vandens iš šniokščiančio čiaupo, nes pinigai kavai baigėsi, palieku virtuvėje puotaujantį katiną ir grįžtu prie savo įžūlios, juodos ir nepaprastai sunkios rašomosios mašinėlės, kurios tarpo klavišas kliba ir gailiai girgžda.