Mantas Balakauskas. Kartūs magiškojo realizmo krienai

2024 m. Nr. 11 

Gytis Norvilas. Požemių paukščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 184 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Davido Lyncho filmas „Mėlynasis aksomas“ prasideda ikonine scena. Baltų tvorų apsuptyje, laistydamas kiemo veją, pagrindinio veikėjo Džefrio Beumonto tėvas Tomas patiria infarktą ir pargriūna ant žemės. Kameros akis fiksuoja žolę, skrodžia ją kiaurai, skverbiasi į dirvą. Galiausiai pasiekia po ja krutančių juodų vabalų tuntus. Panašus įspūdis kyla ir skaitant poeto, vertėjo Gyčio Norvilo eseistikos tekstą – jo žvilgsnis visada nukreiptas žemyn. Jis yra žemažiūris. Tokio tipo suvokėjams save priskiria ir autorius. Ten jis regi išverstą, garuojančią laiko dirvą, šaknis, ūglius, gumbus, pamirštus gelžgalius ir dar daug daug visko. Pasitelkdamas siurrealizmą, magiškąjį realizmą, autorius estetizuoja grubias tiek realias, tiek efemeriškas faktūras: „Tas votimis nusėtas žemės ir mano kūnas ir yra tikrasis paskutinės vakarienės stalas, o iš tų kurmiarausių, žemės krūtų spenelių, ir srūva energija, turinys, laisvė, reivas ir rokenrolas“ (p. 59).

Skaitant pirmąją G. Norvilo esė knygą „Požemių paukščiai“ kartais atrodo, jog autorius provokuoja vien tam, kad skaitytojas su juo nesutiktų. Tai būdinga šio autoriaus kūrybai: jis nevengia kelti aštrių klausimų, verčia skaitytoją jaustis nepatogiai, susimąstyti ne tik apie save, bet ir apie aplinką, kurioje mes visi gyvename. Be to, taip jis dar kartą patvirtina savo paties viešai deklaruojamą provokatoriaus ir avangardisto poziciją. Jis nori su skaitytoju galynėtis, kad šis bent pabandytų paneigti autorius teiginius, o paneigdamas išgirstų ir išklausytų. Tai ypač galioja tekstams, kurie krypsta į visuomenės ir kultūros kritiką. Tiesa, tai nėra G. Norvilo stiprybė, nes dažniausiai kritikuodamas jis nepasiūlo sprendimo ar išeities. Jam geriau sekasi, kai jo, kaip poeto, vaizduotė skleidžiasi laisvai ir pinasi su asmeninėmis patirtimis, užaugindama aitrius literatūros krienus.

Kalbėtojas, dažnai susitapatinantis su autoriumi, priešina civilizaciją ir gamtą, o pats tarsi stovi dviejų pasaulių sandūroje ir tiria procesus. Tai suteikia galimybę aiškiau matyti ir versti vis sunkiau suprantamus paribio ženklus į mums atpažįstamą kalbą. Žinoma, G. Norvilas nesideda pamišusiu natūralistu Tarzanu. Tai veikiau sąmoningai pasirinkta forma, taktika ar strategija, norint pergudrauti buksuojantį šiuolaikinį pasaulį. Ne visada pavyksta, nes socialinė kritika ir priešprieša neretai virsta paprasčiausiu bambėjimu ir mojavimu kumščiu be jokių prošvaisčių, kad įmanoma ką nors pakeisti. Tekstus gelbsti nuoširdus noras užčiuopti tikrumo šaknį ir ją iš visų jėgų lupti iš požemių. Ką su ja daryti po to – tai jau mūsų pačių reikalas, nes autorius dažniau stebisi, piktinasi nei pateikia sprendimų.

G. Norvilas, kaip kūrėjas, savo laikysena neabejotinai atstovauja modernistų stovyklai. Tai pasakytina tiek apie jo kritiką, nukreiptą į mus supančius kultūros ir vidinius procesus, tiek ir tada, kai jis nuo jų atitolsta ir imasi pasakoti istorijas, pasitelkdamas magiškojo realizmo stilistiką. Jis tiria aplinką ir kartu save, veikiantį toje aplinkoje. Autorius kamikadzė atakuoja miesčioniškumą ir konformizmą: „Kultūra ir yra iliuzijų menas, melas, šventas melas, jei norite, nors tas „šventas“ man labai nepatinka“ (p. 49). Kartais šie pasakojimai skamba kaip dienoraštiniai pasvarstymai, kartais kaip nekvestionuojami manifestai iš nespausdinamų avangardistų bunkerio: „Vokiečių poetas Hansas Magnusas Enzensbergeris yra apskaičiavęs, kad kiekviena kalba (nepaisant ja kalbančiųjų) poeziją skaito vienodas skaičius žmonių – 1354. Gal galima suskaičiuoti ir grafomanus, literatūros funkcionierius?“ (p. 83). Jei įsivaizduotume, kad bendruomenė, kurią jungia kalba ir literatūra, yra miškas arba jo dalis, tai būtina priimti faktą, kad šioje ekosistemoje dalyvauja absoliučiai visi. Miškas trapus. Jei ten liks vien tratikai, tai miškui ateis liūdnos dienos. Galima pasitelkti paties autoriaus žodžius: „Kiekvienas gamtininkas pasakys, kad skaidriame pušyne ar parke nėra perspektyvos, gyvybės ten minimumas“ (p. 86). Kaip jau minėjau, G. Norvilą gelbsti daugumai sunkiai pasiekiama savybė – nuoširdumas. Galima numanyti, kad jis atvirai rašo apie tai, kas jam iš tiesų rūpi ir skauda. Kas iš mūsų, pagautas įkarščio, kartais nesispjaudo ugnimi? Atlyžęs autorius pasisako ir taip: „Nenoriu vaidinti sumauto teisuolio, išties nežinau, kas ta poezija, kūrybiškumas“ (p. 83).

„Požemių paukščiai“ susideda iš trisdešimt keturių tarpusavyje labai glaudžiai susijusių tekstų, suskirstytų į keturis skyrius. Esė galima padalinti į dvi grupes: pirmoje – į visuomenės kritiką nukreipti tekstai, antroje – nuo jos atitrūkę, grįsti labiau asmeninėmis patirtimis bei vaizduote. Nors turinys ganėtinai skiriasi (dalis esė skelbtos kaip LRT komentarai, dalis „Literatūroje ir mene“), tačiau į vienį jas sujungia bendra akustika. Šiuo požiūriu G. Norvilas labiau veikia kaip poetas, o ne eseistas. Asmeninėmis patirtimis grįsti tekstai lengviau pasiduoda poetinei logikai nei tie, kuriuose dominuoja socialinės kritikos aspektai. Struktūra čia atlieka ne mažiau svarbų vaidmenį nei turinys. Žodį „vaidmuo“ pasirinkau neatsitiktinai, nes visuma iš tiesų primena gerai organizuotą spektaklį. Esė pavadinimu „Apie užribius ir patiltes, arba Eikit jūs po tiltais“ sujungia abi pirmojo skyriaus dalis ir, nors tai yra savarankiškas tekstas, jis veikia kaip tiltas, vedantis pasakotoją iš vaikystės atsiminimų į dabarties laikus. Taip pat tekstuose kartkartėmis vis naujai suskamba jau prieš tai knygoje skaitytos frazės, metaforos ir posakiai. Taip kuriamas pasaulis yra akustiškas, atmosferiškas, jo skambesys įtraukiantis ir sykiu sunkiai apčiuopiamas, jusliškas.

G. Norvilo kūrybos jokiu būdu negalėtum pavadinti nuobodžia, net jei ir labai greitai supranti, kad iš savo kelio iki pat knygos pabaigos jis tikrai neiškryps ir nenustebins. Autorius iš atminties dirvos kasa artefaktus, juos restauruoja ir papildo dabarties detalėmis bei ironišku požiūriu į tuo metu vykusius istorinius, socialinius procesus ir save. Vienu atveju tai gali būti akiniai ir trumpas regos praradimas, kitu – dviratis ir į sapną panardinta praeitis. Gerą pavyzdį galime rasti tekste „Antklodė „MASKVA“: „<…> kad per olimpiadą, liepos 25 dieną, mirė Vladimiras Vysockis ir kad tai buvo didesnis įvykis nei ieties metimas ar plaukimas keturviete baidare, kad žaidynes dėl 1979 metų sovietų invazijos į Afganistaną boikotavo 64 šalys, buvo nei šilta, nei šalta“ (p. 21).

Skyrius „Bestiariumas“ man pasirodė stipriausias. Šioje knygos dalyje galima rasti paties autoriaus paaiškinimą – manifestą, kaip jis suvokia kalbą ir jos paskirtį: „Žemė pilna įstabiausių kalbos gyvių. Nuostabiausia tai, kad jie yra nepriklausomi labiau nei bet kas kitas: laisvi šakotis, skverbtis, raitytis, šokti, vytis, tarpti, glausti, glaustytis. Laisvi ir (nes) aitrūs“ (p. 103). „Bestiariumo“ struktūra atliepia knygos struktūrą. Tai akustiški, daiktiški, prisiminimais ir magiškojo realizmo stilistika grįsti tekstai. Didžiausias skirtumas tas, kad jie yra fragmentiški ir labai koncentruoti. Nelieka vietos nukrypti į lankas. Skaitytojas gauna labai kruopščiai, beveik juvelyriškai, parašytus ir suveržtus tekstus. „Bestiariume“ atsiskleidžia geriausios G. Norvilo – kūrėjo – savybės. Nors autorius greičiausiai su manimi nesutiktų, nes sako: „Akimirkos, kai lakiausia vaizduotė kapituliuoja prieš realybės plazmą, mane aplanko vis dažniau, todėl vis labiau nepasitikiu kalba“ (p. 135). Aš sakyčiau priešingai. Šiame skyriuje vaizduotė ir kalba tiesiog triuškina realybę kaip aštrūs dantys traškų krieno kūnelį. Be aklo pasitikėjimo kalba tai greičiausiai būtų neįmanoma. Pirmajame skyriaus tekste viskas ima skambėti: „Pasitaikydavo priekabų, kuriose grūdų ir raidžių, ženklų buvo kone per pusę. Kartą atvežė grynos kalbos, raidžių (daugiausia ž, ą, f, s, a, l) visą priekabą“ (p. 106). Nenustebčiau, tiksliau esu beveik garantuotas, kad įkvėpimo semtasi iš Jorgės Luiso Borgeso ir jo „Pramanytų būtybių knygos“. Čia karaliauja magiškasis realizmas, tačiau „Požemių paukščių“ atveju jis kyla iš žemės, iš trinties, nepatogios būties, o ne iš efemeriško ir kosmoso dulkėse skęstančio kalbėjimo. Paskutinysis skyriaus tekstas „Nebylieji“ yra vizualus. Po juo susirangę autoriaus sugalvoti fotografuotų krienų-gyvių pavadinimai. Sinergiška sąjunga tarp teksto ir vaizdo sukuria netikėtą formą. Perskaitęs visas istorijas ir juos tyrinėdamas pats nejučia imi kurti pasakojimus. Patiri ne tik skaitymo, bet ir kūrybos malonumą.

Vienas svarbiausių „Požemių paukščių“ elementų – tekantis vanduo. Dažniausiai upių. Jos, kaip arterijos, vagoja miestus, suteikdamos gyvybinės energijos, veikiančios kaip gaivinantis eliksyras. Upė taip pat simbolizuoja ir nenumaldomai tekantį laiką, nusinešantį viską, net ir patį jomis plaukiojantį autorių. Skyrius „Tolstantys“ pradedamas tekstu apie upėje stringantį ledą: „Upė išsineria iš išaugtos odos, iš vieno laiko į kitą, laužo sau kaulus – savo pačios jėgomis“ (p. 135). Čia tarsi pasikartoja ankstesniuose skyriuose nagrinėtos temos. Dar kartą įtvirtinamos ir išryškinamos svarbiausios knygos detalės. Turinys, akustiška kalba, artefaktai, kylantys iš atminties, eina koja kojon ir sukuria vientiso kūrinio įspūdį. Autoriui paskutiniuoju tekstu pavyksta atsakyti į esminį klausimą: kodėl svarbu rasti būdą, kaip atsispirti pagundai buities mašinoje virsti saugiu mechanizmu: „Žmogui reikia dirgiklių, taip ginasi nuo nuobodulio, kuris, anot Arvydo Šliogerio, ir yra didysis žmogaus siaubas“ (p. 171). Būtent dirgiklių „Požemių paukščiuose“ yra apstu – garsinių, vizualinių, turinio ar net formos. Jie geriausiai veikia, kai į tekstus įsilieja organiškai, blogiau, kai poetinė forma ima viršų ir nejučia paklaidina norintįjį perprasti kalbėtojo išsakomą kritiką.

Recenziją norėčiau užbaigti tuo, kas autoriui greičiausiai neturėtų patikti ar bent jau nebūtų prie širdies. Internete egzistuoja estetikos suvokimo forma, vadinama „Goblincore“. Ji pagrįsta tos gamtiškosios realybės, kuri paprastai nelaikoma gražia, vertinimu. Jei standartinis žmogus rinksis gėlytes, tai „Goblincore“ gerbėjas vertins grybus, varles, pelkes ir greičiausiai krienus. Iš dalies tai patvirtina ir pats autorius: „Gal ir reiktų orientuotis į šaknis, ne į žiedus? Žiedai – gražu, bet grožis labai efemeriškas, apgauna“ (p. 176). Galima laikyti „Požemių paukščius“ viena iš „Goblincore“ estetiką propaguojančių knygų, net jei Gytis Norvilas tokios intencijos neturėjo. Tai stipri knyga, kuri verčia prakaituoti ir su kai kuriomis išsakytomis autoriaus mintimis kategoriškai polemizuoti. Ji ne be trūkumų, bet kalbos galios, užkoduotos „Požemių paukščiuose“, niekaip nenuneigsi.