Vladas Braziūnas. Žemėlapio upė. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 5–6
per nuovylių slėnį
ar upės, ar Viešpaties moters vardu
pašauksiu – ateisi, bet būsi ne tu
matysiu pro retą rimavimo šydą
o žiedlapius meta, o ką tik pražydo
o vaisių apsupo pūkuotvyšnės pūkas
ateisi, bet būsi – eilėraščio ūkas
mažojo baublio prisikėlimas
tada patamsėliais iš džiūvančių kūdros žolynų išlįs
per amžiną amžių stuobrėjęs mažasis baublys
pažvelgs į tą pusę suklusęs bukštus ir būgštus
ir vėl įsijautęs į skerdžiamą jautį subūbs
aukojimo dvasios į karštą jo kvapą suskris
ir sausrą, ir badą nutraukęs galop susirauks juokdarys
ir kapą išraus, ir altorių sulaistys, ir jautį į plūgą kinkys
tas jautis bus iškamša, laisvė ir baubas, ir bendratikys
tikėk, ir sudrėks, atsikimš ir pratrykš, ir garmėk
tikėk, ir pavyks, ir į baubiančią tylą pražys ištarmė
išlauktasis kartas
kur nenuspėjamos gegūnės pramečiuoja
kur griūna, kur lapojasi ir žioji
kur plačialapės dūsauja ir plačialūpės
vabzdys, giliųjų įsčių išrinktasis, plukės
kol šiaip ne taip surado išeitį į lauką
kur nieks nelaukia, bet vis tiek geriausia
kas šion pasaulėn pagaliau paršaukia
ir ko ilgėtis niekad nepaliausi
galiausiai patikėsi, jog gamta
nėra akla, naivi ir nekalta
netruks pabusti
su aušra bundant Velykų būgnui
ką ten atakęs regi?
nuo pušies prie pušies gabenamą ugnį
piromano genio pauodegy
sidabriukė po Vílnios ledais
šeriuotažiedė gėlė
žiemkentº, žalia kaip kadais
kvepia šaltai ir gėlai
o kilstelk akis, ir saulė užkais:
– iš kur tiek spalvų čia?
– alksninukai, kikiliai ir zylės – pulkais
skráidžiojantys margučiai
žiedeliui žaliosios gegūnės
per vandenį lyg per lavą
skardinės saulelės link
bevardės minios keliavo
atspėk vardus ir atmink
tą išsigandusį, savą
ir tą, kur dūsauja vis
pasėk tuos vardus kaip javą
ganyk kaip Dievo avis
vingiorykštės, tankūs lendrūnai
tegul kukliųjų negoš
gražiausias tu man, kurs tūnai
toks joks, slepiamosios spalvos
ir šion pasaulėn atėjom
kaip skaistosi rytas į dieną
kaligrafiškai teka žemėlapio upė
kadaise čia būta Edeno
ne po vieną pašvaistės čia supės
čia švaistėsi aistros besaikės
it nekaltos balandės ulbėjo čia angys
gražiai Edene įsitaisė
nepataikė, ne ten įsirangė
tyliųjų rezistencija
laisvoji naudininke, svaigstanti ir sveikstanti
vis nemačia kaip aš, drovusis maniakas
tiesos medžioklėn leisdamasis aklas
žinodamas ne ką nudobti tepriveiksiantis
anoks čia grobis, ištisa elegija
kaip krečia obelį, kaip drasko ir kaip raško
kaip vakaro šešėliai glėbia raštą
nejėgiantį apginti jos, terodantį bejėgę ją
rūpintojėliai ir šventųjų statulėlės, naudininke
apžėlė tujom jų dangus, prakiuro ir pradingo
čiabuvio kaltė
paaiškėjo
jog visą gyvenimą
būsiu dorai nugyvenęs
be alibi
budėjau panaktiniu
giedojimas ryto gaidžių atsirito
per amžinųjų alyvmedžių girią
tikėjau, tekės mano upė ir saulė joje
o tik sausos besotės žiotys
peizažo tekantis kūnas
mylimųjų
nujùnkyti vyrai
ilgai nebetraukia
it baltai
slavų, germanų, žuvėdų
paplaujami…
į Didįjį Molį įmigo
kantičkinės giesmės
į šonus pailgos
kantičkinės knygos
Valančiaus
ketinusios sielą pagirdyt
girdi liesi
angeliukai, lyg kliuka
kas tekantis, kliuka
klausaus lyg sapno
jaunystėj negirdėtos gervės
ir tėvas gervuogių spalvos plaukų
ir debesys – lyg užrašyti
baikščios nustebusios mergaitės
kad juslios angeliškos lūpos
bučiuoja drėgnus rytmečio padus
nespėjus dar pabust iš sapno
o gal sapnuot nė nepradėjus
nežino kelio, bet artėja
prie tos slapties, kuri nebeapvils
atrodo, va tik pasispirtum
ir iš ankštos širdies iššoktum
regi apsižvalgęs
visa, kas buvo svarbu
pakito
išliko svarbiausia
be kita ko:
laikas tėra vienintelė
vieta gyventi
vienintelė pasenti
ne šventė
pavasaris vis tiek ateis
Paryžiun, kur prie Sidabravo
abidvi vyžos išvažiavo
abidvi kojos, nuo Liepojos
negrįžusios, dar vis kapojos
ilgai ilgai abidvi plaus
lašelis pumpurų lietaus
Trečioji Roma
žiūri bedugnės akis
perlai pernykščiai
vakarėj šviesoj tviska
ir ji laiminga
beviltė
pamiršusi viską
tik jau niekada
ne dabar
iki pat pabaigos
istorijų namai
gyvenimas vien tik mano
ne žvaigždžių, ne satelitų
ne padlaižių, ne imperatorių
įkapių kišenėj žiurkių ratas
sukas nematomas
šiapus valios ir pažinimo
atmintis fragmentiška
kaip ir aš
atitekėjo ir ištekėjo
padebesių mieste vynas
liejasi, medžiai sprogsta
švysteli budelio kalavijas
uždirba daugiau nei burmistras
už viršvalandžius atskirai
už kankinimus, tortūras
dvėselienos išvežimą raudonom
žaliom ir geltonom drapanom
replės plėšyti kūnui
kabliai, kalavijas ir kirvis
vienišas ir atstumtas rašau
Gedimino laiškus ne aš
pranciškonas tylių
užmirštų viensėdžių soduose
vėjo kosulio, seno ir sauso
pagyvenus kaliausė klauso
pranešti bitėms
ar mūsų šešėlių ten pėdos
prie tyliai žiemojančių bičių
už kadagynų ir pievų
kaip žodžiai maldos pažįstamų
ar mūsų tos nežinios baugios
dar žiemiškos kovo nuotaikos
kaip reiks man per jas nubristi
bites pašaukt apsėduos
posūkis
pripėduota
gal mano
núodėmės pastangõs
paskutinės
Didžiojo šeštadienio rytą
pluke lieknoji
malūno lankoj
užliejamoj
žvyrduobių giesmės
artėja
nepasivargins
apie save pranešti
esu
kol nėra
ateis
nebebūsiu