Donaldas Kajokas. Beveik tikra

2026 m. Nr. 7

2008 m.
08.I.19 (Št)

Vakar ranka pati paėmė Jurgos I. „Viršvalandžius“. Pradėjau skaityti ir negalėjau atsitraukti. Neseniai A. Jakučiūnas suabejojo: „Gal „Viršvalandžių“ ir nereikėjo leisti…“ Nebuvau to rinkinio skaitęs, tad truktelėjau pečiais. Dabar sakau: reikėjo, būtinai reikėjo! Tuose eilėraščiuose užfiksuota labai tikra tikėjimo, gyvenimo Dievo link patirtis. Jurga patyrė Malonę ir sugebėjo apie tai papasakoti mums. Į sąsiuvinį „Sala I“ užrašiau: „Greitas kūno irimas. Ir toks pat greitas, gal net greitesnis, dvasios gijimas.“

Jurga visur buvo ryški. Kol kiti mąstydavo, ji imdavo ir padarydavo. Tam tikra prasme net mirties atžvilgiu ji buvo pirmeivė.

Dana su darbo kolegomis Vilniuje, Operos ir baleto teatre žiūri „Žydę“. Pasikrapščiau prie „Nemuno“ popierėlių, tada nuėjau į parduotuvę. Nustebau – galiu pirkti kokius noriu produktus, kišenė leidžia. O kokių noriu?

Tai va, godžiai dairosi rašytojas „Topolyje“, o galiausiai nusiperka to, kas įprasta.

08.I.20 (Sk)

A. Šliogeris „Metuose“ vėl riečia savo teorijas, nors tu ką! Šįsyk apie tikybą ir tikėjimą. Sutrinki: ir teisybė, ir ne. Prisimenant Jurgos situaciją – ji išgijo (dvasiškai), kai tikėjimą pakeitė tikyba (katalikybe). Šliogeriui tai dar didesnė liga… Teorijos, konstrukcijos, mąstymo modeliai, kalbos džiunglės ir nekalbinis pasaulis… Viskas gerai, bet…

Nusispjaut norisi ant viso šito. Suprantu Šliogerį, suprantu Jurgą, nors jie deda akcentus ant visiškai priešingų idėjų. Vis dėlto likti norėčiau Jurgos pusėje, nors tame pokalbyje filosofas ir vadina mane aukšto rango poetu. Čia jau aš sakyčiau kaip Dostojevskis: jei tiesa ne su Kristumi, aš rinkčiausi ne tiesą, o Kristų.

Pavargau nuo tų intelektinių konstrukcijų. Visgi mąstymo skvarba, gebėjimu įžvelgti teorinį (!) branduolį Lietuvoje su Šliogeriu mažai kas gali lygintis. Vyt. Rubavičius bandė jam oponuoti tikėjimo klausimais, bet iš esmės tai buvo problemos traukinuko perkėlimas ant kitų bėgių.

Ne, pokalbis žurnale įdomus, vis dėlto po jo pasijunti kaip speiguose sušalęs keleivis; jam reikia tvirtai suręstos trobos su liepsnojančiu židiniu, tačiau sniegynuose jis išvysta tik metalinę kiaurai perpučiamą konstrukciją, kurioje nesušilsi. Panašiomis teorinėmis diskusijomis ledo plynėje, matyt, ir neįmanoma suręsti trobos.

 

08.II.3 (Sk)

Vytautas Tamoliūnas. Dailininkas, fotografas. Girdėjau, serga prostatos vėžiu. Ketvirta stadija. Seniai metęs gerti, tad, kaip sako, nei taurelę kilnojo, nei rūkė. Ir vis tiek.

Sendamas pajunti, kad mirtis visąlaik trepsi šalia. Tai tą pažįstamą nutvėrė už skverno, tai aną. Tikra tiesa – ištiesk ranką ir pajusi, kad mirtis alsuoja per kelis centimetrus nuo tavo pirštų.

 

08.II.8 (Pn)

Kelis vakarus klausiausi, kaip aktorius R. Bagdzevičius per radiją skaito „Kazašą“. Skaitė visai neprastai, suprasdamas, ką ir kaip. Ir intonacija buvo pagauta, tiesą sakant, net man pačiam parodė šiek tiek kitokio atspalvio „Kazašą“, tad nuoširdžiai dėkavoju aktoriui!

Skambino Kęstas N. Jo kūrybos vakaras neseniai buvo Joniškyje, tai tenai viena bibliotekininkė rypavo taip: vedėja jai liepė (!) perskaityti „Kazašą“, nes šis romanas geriausių knygų penketuke. Perskaičiau, sako, šimtą puslapių ir mečiau į šalį – na ne, tokių nesąmonių neskaitysiu! Tiesa, paskui atseit perskaitė, o pabaiga jai netgi beveik patikusi…

O varge! Taigi ne šiai auditorijai aš rašiau „Kazašą“! Dabar matau, kad priešininkų jis turi daugiau nei šalininkų. Derėtų nusispjaut į visa tai.

 

08.II.10 (Sk)

„Dialogo“ redaktorė, atsimenu, manęs klausė: „Ar jūs laimingas?“ Po trumpos pauzės atsakiau: „Taip.“ Ir iš tiesų – taip. Dabar, šiuo metu – taip. Nežinau, kaip bus rytoj, bet šįryt – taip.

Pamažėl rašau „Asiliuką“ (kartais atrodo, kad jis pats rašosi, aš čia nieko dėtas), galvoju apie „Valtininką“, dirbu „Nemuno“ darbelius – kol kas daug kas slysta normalaus buvėjo linkme.

Beje, apie buvėją. Man regis, Lietuvoje šį žodį-terminą aš pradėjau vartoti pirmas. Bent jau aš jį susigalvojau pats, nepriklausomai nuo to, ar buvo jį kas užrašęs, ar ne. Neseniai skaičiau Aleksandro Žarskaus straipsniuką apie A. Maceiną ir apskritai mūsų kalbą, tai jame A. Ž. sako, kad lietuviai turi labai tikslų žodį, kuris reikštų Dievą, Absoliutą, Tą, Kuris yra, ir tas žodis – Buvėjas.

Gražu.

Gražu dar ir todėl, kad aš tuo žodžiu vadinu žmogų, kuris ne tik gyvenimą gyvena, bet ir buvimą būna, taigi kalbėjau apie žmogaus dvasinę sferą, kuri, be abejo, glaudžiai susijusi su Dievo Karalyste. Kitaip sakant, buvėjas yra tas, kuris arti Buvėjo. O gal jie išvis – vienas ir tas pat?

Slidi, kiek eretiška mintis, ir vis dėlto…

 

drūtai žinau drūtai žinau
kad aš ne Dievas bet
nesu gi tikras Dieve ar
ir tu manai taip pat

 

08.II.16 (Št)

Pagaliau atėjo žiema. Kai jau visiškai nelaukėme. Giedras dangus, saulė ir skaistus šviežias sniegas. Vargu ar ilgai jis laikysis, bet žiema visgi blykstelėjo.

Antradienį buvau Vilniuje. Grąžinau G. Bleizgiui jo rankraštį su savo pastabomis, dabar jo reikalas – atsižvelgti į jas ar ne.

Šiek tiek pabendravau su E. Kelmicku, seniai buvau jį matęs. Edma giliai ir nebanaliai tikintis žmogus. Kornelijus apie jį: „Nemėgstu tų atsivertėlių…“ O aš mėgstu, ypač tuos, kurie atsiverčia ne dėl kokių politinių vėjų, o iš vidinės būtinybės. Pats esu panašus į juos. Susitikimas su Edma – vienas šilčiausių viešnagės Vilniuje momentų.

Pralinksmino A. Fominos rašinys „Litmenyje“. Ji anotuoja F. Dostojevskio dukters knygą ir cituoja tokią Dostojevskajos mintį: „Iš tiesų lietuviai savo siela ilgai išlieka jauni. Perkopę per penkiasdešimt jie gali linksmintis kaip jaunuoliai, ir žiūrėdamas į juos sakai sau, kad jie darosi vyresni, bet nesensta.“

Aha, panašiai mes, matyt, ir linksminomės su Kornelijum Vilniuje…

 

08.III.1 (Št)

Vakar visą dieną teko smarkiai suktis redakcijoje, o vakare – G. Dabrišiaus „Ilgos žuvies“ pristatymas maironynėje. Jaukus buvo vakarėlis, sakytum, Gintas savo natūralia kaimiška laikysena ir kitus paskatino būti tokius. O viskas baigėsi simpatišku kuriozu. Nuėjau į rūbinę puspalčio ir koridoriuje užtikau trypčiojantį Albiną Čapliką su šaliku ant kaklo. Pasirodo, jo puspaltį apsivilko Vladas Baltuškevičius ir išėjo namo. Prieš tai jis Aldonai R. skundėsi, kad į jo palto rankovę kažkas įkišo svetimą šaliką („Tikriausiai norėjo mane pasmaugti…“), paskui tik paaiškėjo, kad Vladas supainiojo puspalčius. Bet šaukštai buvo po pietų – Albinui teko kviestis taksi ir vien su šaliku ant kaklo važiuoti namo.

Ir šis savaitgalis bus paaukotas redakcijos darbeliams, ne savo kūrybai. Tada ir pagalvoji, tarkim, apie kokį Johną Irwingą, kuris po „Garpo“ pasisekimo gali daug laiko skirti kūrybai. Taip, gali rašyti po 10 val. per dieną, o romanui skirti 7 metus. Dievulis jam suteikė tokią malonę, o man ne.

Tiek to. Esu apipiltas kitomis malonėmis. Tarkim, rytais vis dar nubundu su šypsena. Ko dar?

 

08.III.2 (Sk)

Per radiją, o ir spaudoje vis dažniau kalbama apie tinginiavimo naudą ir darboholizmo žalą. Matyt, laukinis kapitalizmas iš tiesų išsunkia žmones, paverčia juos darbo vergais. Ir man būtų neprošal patinginiavus, tik nemoku. Šiandien, laisvadienį, dirbu todėl, kad rytoj dirbti būtų lengviau. Trečiadienį, irgi laisvadienį, dirbsiu, kad ketvirtadienį būtų lengviau. Ir taip be perstojo.

O patinginiauti vis dėlto vertėtų pramokti. Pasirodo, tai ne toks paprastas menas.

 

08.III.5 (Tr)

Šiaurio bliuzas.
Kauko laiptai. Gatvė.
Troleibusas.
Lėtas kaip vienatvė.

Vienatvė iš tiesų yra tai, kas lėta. Kita vertus, ją pajuntu vis rečiau. Bet! Kai nustoja kamuoti šio pasaulio vienatvė, nejučia priartėja nerimas, lydimas minties apie metafizinę vienatvę. Nežinomybė irgi turi daug vienatvės adatėlių, smaigaliukų, pašinėlių. Pragaro prieigas, matyt, signalizuoja ir kai kurių vienatvės formų paaštrėjimas. Ne vien, bet ir.

Beje, „Asiliukas“ visai smagiai auga. Nors ir kurčias, bemaž niekam nereikalingas. Šiandieninio mano rašymo metodas yra toks: aš pats jau nieko nenoriu pasakyti, tačiau vis įdėmiau klausausi, ką man (ir ne tik man) nori pasakyti kalba. Taip ir dėlioju žodelius, kol išvystu struktūrą, kuri pati jau geba byloti. Išmintingiau, teisingiau, erdviau nei aš. O tai jau poezija.

Pradėjo snigti.

 

08.III.12 (Tr)

Viktoras netikėtai nusprendė per Velykas laikraščio neleisti. Nes visai jau neturime jokių švenčių. Užtat dabar privalėsime išleisti dvigubą „Nemuno“ numerį. Nepasiruošus bus nelengva, medžiagų stalčiuose nėra itin daug, laukia sunkus savaitgalis.

Poezija man jau beveik nebyloja. Noriu rašyti eilėraščius, vieną kitą ir parašau, tačiau kitų eilės man mažai ką duoda. Tik pakartoja tai, ką žinau, apie ką pats rašiau, nenustebina, neapstulbina. O buvo laikai, kai vien poezija man atverdavo naujas erdves. Dabar jau ne. Turbūt todėl, kad geros jos beveik neskaitau, murkdausi pradedančiųjų poetų arba grafomanų tekstų jūroje. Kita vertus, gal jau iš tiesų „mano poezijos takiukas / vinguriuoja paupin, eina / į pabaigą, ir nepašvilpsi.“

 

08.III.15 (Št)

Šiąnakt mirė Vytautas Kernagis. Talentingiausias mūsų kartos bardas. Po Jurgos – štai ir jis. Irgi vėžys. Po tokių netekčių puikiai pajunti savo amžių.

Vakar vakare išvedžiau Smilą į lauką ir pagalvojau – kaip dabar viskas gerai! Štai ketvirtam aukšte švyti mūsų miegamojo langas, už jo jau snūduriuoja Dana; savo lovelėje kažkokį filmą net išsižiojusi žiūri Ugnė; manęs laukia dvi polaisvės dienos, o nuo trečiadienio, jei pavyks, turėsiu 7–9 dienas, kurias galėsiu skirti ne redakcijai, – štai kaip viskas gražiai dėliojasi, sugula į deramas vietas. O jei ir nebus taip, kaip planuoju, vis tiek kaip nors bus, nes čia svarbiausias ir yra pats buvimas, esimas, o ne koks rašymas ar pastanga laikytis griežto plano.

Išvedęs šunę į lauką, patyriau tikrą darnos pliūpsnį: paprasti ir mieli tavęs laukiantys darbukai, vakaro ritualai (praustis, melstis, skaityti) tarsi sutapo su kažkokiu kosminiu ritmu, su tuo, kas neaprėpiama ir amžina. Tai valandėlės, kai žinai. Žinai ne intelekto, ne išmąstymo, o gelmiškesne prasme. Taip žmogus žino visa savo sąmone, ne vien mentaline dėžute. Tada jis ne tik gyvena, bet ir būna. Tampa ne vien duonos valgytoju, bet ir buvėju. Labai paprastu buvėju, neturinčiu jokių globalių užmojų, nesvaičiojančiu apie Kosmosą, Absoliutą, Tuštumą ir kitas mentalines abstrakcijas. Paprastas, jaukus ir mielas žinančiojo vakaras – štai ir viskas.

 

08.III.16 (Sk)

Verbų sekmadienis. Jėzus ant asiliuko įjoja į Jeruzalę. Minia džiūgauja. Po kelių dienų ta pati minia jį nukryžiuos.

Vakar dienoraštyje pasidžiaugiau, kad į mano kiemą atėjo gražus laikas, sakytum, gyvenimas ir buvimas ėmė tekėti viena vaga, sutapo. O tada perskaičiau A. Andriuškevičiaus verstą VIII a. kinų poeto Han-shano eilėraštį, kuriame kalbama beveik apie tą patį.

Tėvai paliko man gražų turtą:
Netenka kitiems pavydėti jų plačių laukų.
Pykšt pokšt – audžia staklėmis mano žmona,
„Noo! Noo!“ – linksmai žaidžia mano sūnus.
Aš pliaukšiu rankom tarp krintančių žiedlapių,
Parėmęs smakrą klausaus paukščių giesmių.
Kas ateis pasigėrėt mano gyvenimu?
Ak, kartais praeina prošal medkirtys.

Puikiai suprantu šį prieš keliolika amžių gyvenusį žmogų! Jausena nepakitusi, nes, anot Č. Milošo, esimas juk tas pats!

Ir dar. Mano senelis (iš tėvo pusės) gyveno trijose santvarkose: caras – nepriklausoma Lietuva – sovietai. Tėvas irgi trijose: nepriklausomybė – sovietmetis – vėl nepriklausomybė (pastarojoje, tiesa, vos 20 dienų). Aš gyvenau jau dviejose santvarkose.

Neduok Dieve sulaukti trečios.

 

08.III.30 (Sk)

Nusižudė Šiaurys Narbutas. Persipjovė venas. Perpjautom porą savaičių ir gulėjo savo kambaryje. Kai rado, sako, buvo pradėjęs irti. Kodėl nusižudė, neaišku. Gal paūmėjo depresija? Kovo pradžioje mačiau jį redakcijoje. Sėdėjau prie kompo, išeidamas Šiaurys labai mandagiai atsisveikino.

Taip ir liko dvidešimtmečiu hipiu. Ir nesuprasi – tai ištikimybė idealams ar negebėjimas keistis, įstrigimas tam tikro lygio mentale. Vis dėlto žmogus kažko neištvėrė. Bastėsi po Ameriką, bet joje, matyt, nepritapo, grįžęs keiksnojo tą šalį. Vaidino žmogų neturintį kompleksų, tačiau tai nebuvo tiesa. Galėjai šitai justi iš kai kurių perspaudimų. Kuo apie įžymesnį žmogų kalbėjo, tuo įžūlesnių gaidelių pasigirsdavo Šiaurio balse. Taip jis, matyt, suprato laisvę. O kompleksai niekur nedingo, savižudybė tarsi tai patvirtino.

 

Vakar, kai grįžau iš Londono, oro uoste dar tikrino pasus. Šiandien Lietuva priimta į Šengeno erdvę, tad pasų jau netikrins. Viena diena, o štai koks skirtumas.

Beje, Londono oro uoste per patikrą teko nusiauti batus. Gana žeminantis vaizdas: minia žmonių varsto batų raištelius.

 

08.IV.2 (Tr)

Matyt, prisišnekėjau „Kazaše“, rašydamas, kad Kajokolakio akių obuoliai rausvi. Dabar ir mano kairioji akis tokia – trūko kraujagyslė, nudažydama baltymą ryškiai raudona spalva, – žodžiu, bemaž tikras Kajokolakis.

Ryte nuėjau į polikliniką, Violeta Pl. nusiuntė pas okulistę. Ši patarė vengti krūvių, įtampos, nesinervinti. Dar pasakė: „Jei aky trūko kraujagyslė, vadinasi, gali trūkti ir kitur.“

Prisiminiau tėvą – aneurizma.

 

08.IV.6 (Sk)

Ratzingeris: „Tylus Dievo buvimas mūsų mąstymo, jutimo ir būties dugne vadinamas „nuolatine malda“.“

Perskaičiau ir nusišypsojau: o juk toji „nuolatinė malda“ iš tiesų pateikia tikroviškesnį pasaulio vaizdą, negana to, eliminuoja vienatvės jausmą. Vienuma lieka, vienatvės – ne. Mintys tampa kryptingesnės, jos primena ne chaotiškai zyziantį vabzdžių spiečių, o, tarkim, siauruką, mažą vagonėlį, tvirtai stovintį ant bėgių.

Pasimeldžiu ryte, pasimeldžiu vakare. Savitai, savotiškai, bet pasimeldžiu. Ir Dievas pamažu iš tiesų įsėlina į tavo mintis, jutimus, tarsi prisėda ant akmens, glūdinčio tavo buvimo dugne. Pradedi nutuokti, ką reiškia melstis darbu, kiekviena akimirka, pajauta, melstis kalbant su žmonėmis, žiūrint televizorių ar glostant šunį. „Nuolatinė malda“ – puikus terminas. Apie panašią slaptingą patirtį kalbėjo ir Šri Aurobindas, tik žodį „melstis“ jis keitė žodžiu „medituoti“. Nuolat: dirbant, rašant, kenčiant, netgi rūkant.

Toji malda-meditacija ir yra pagrindo jutimas, tvirtas žinojimas, jog jis yra.

Ir dar. „Nuolatinė malda“ yra savotiška nuodėmės prevencija, jeigu nuodėmę suprasime kaip nuosavybės teisės pripažinimą bet kam kitam, išskyrus Aukščiausiąjį. Iš tiesų – kam dar gali pripažinti nuosavybės teisę, jeigu savo būties dugne matai ant akmenėlio sėdintį Šeimininką? Aišku, vien Jam, niekam kitam.

Du popiežiai – Jonas Paulius II ir Benediktas XVI. Man pasisekė: vienas mokė tikėjimo pačiu savo buvimu, kitas tą patį daro pasitelkęs intelektą. Abu labai reikalingi, nors ir skirtingų pakraipų žmonėms. Jonas Paulius II, panašiai kaip Kristus, patraukė savo pusėn „paprastus žvejus“, Benediktas XVI verčia suklusti rabinus, vyskupus, brahmanus ir kitokio plauko intelektualus. Širdis ir protas. Vitalinė galia ir mentaliniai niuansai.

Šeimininkas, regis, kol kas labai išmintingai ir kryptingai tvarko savo ūkį.

 

Ar tik ne vakar televizija rodė pokalbį su Patackų šeimyna. Gintaras apie savo sūnaus savižudybę: „Kai jis apie tai prabildavo, nepriėmiau rimtai, netikėjau. Tai jis turbūt nutarė mane įtikinti. Galvojo, pagąsdinsiu: šiandien truputį nusižudysiu, o rytoj vėl gyvensiu kaip gyvenęs… Bet truputį nebūna.“

Nebūna, Gintarai, tikrai nebūna. Bet gelmiškai šitai suprantame tiktai pražilę. Tu žinai – neverta, ir aš tą žinau. Tai tvirtybė. Bet ar ji amžina, ar su garantija?

Nežinom ir nesužinosim.

 

08.IV.18 (Pn)

Jaučiuosi pavargęs. Jokių kalnagūbrių nesupyliau (beje, ir nenuverčiau), bet pavargau. O ilsėtis nelabai moku.

Turbūt geriausiai pailsiu vartydamas „Asiliuko“ rankraštį. Ir tai tiesa. Tokia mini meditacija (beveik nejuokauju).

Senovėje vienas japonų poetas (Basio? Saigio? dar kitas?) rašė: „Šiais laikais poetų nebeliko.“ Gražina Cieškaitė irgi panašiai atsidūsta: „Šis pasaulis ne mums. Ir poezija jau negyva.“

Matyt, anoji epocha ir mūsiškė kažkuo panašios.

Bet poezija niekur nedingo.

 

08.IV.19 (Št)

Žinau, ką veiksiu rytoj. O ir visą kitą savaitę. Grafikas sudėliotas kone valandos tikslumu. Svarbiausia, kad tai neslegia: darbai žinomi, bemaž įprasti, bet kiekviename jų gali švystelėt netikėtumas. Stengiuos juos priskirt maloniems potyriams. Sykiais pavyksta. Netgi dažnokai.

Na va, skaitytų dabar kas nors per mano petį ką rašau ir pagalvotų – žmogus gyvena rojuje. Arba pasukiotų pirštą prie smilkinio. Ir abiem atvejais būtų truputuką teisus.

Pala, kiek man liko iki pensijos? Maždaug dešimt metų. Daugoka. Pensijos norėčiau dabar.

– Ką veiktum, jeigu ją gautum? – klausia Dana.

– Tą patį, ką ir dabar.

Tą patį turbūt veikčiau net ir milijonus turėdamas. Tad kas aš esu – rojaus prieigų būtybė ar prietranka?

Beje, ir vienatvė nekamuoja – ten, kur esu, būname mažiausiai trise: Donaldas, Kajokas ir aš. Visai smagi draugija.

 

08.IV.24 (Kt)

Pavasaris jau sprogo. Pražydo vyšnios. Važiuoji per Lietuvą ir matai – medukai apsipylę žiedais, nors augesni medžiai dar tik leidžia lapelius.

Vakar – Šilutė. Ir Rusnė. J. Riškutė, A. Jakučiūnas (turėjo būti K. Saja), dar aš. Puiki kelionė, tik mane gal kiek pertraukė skersvėjis. Pradėjau kosėti, paskaudinėja krūtinę ir gerklę. Ir dar: kas čia man nutiko – visur kalbėjau laisvai, visus klausimus gliaudžiau kaip riešutus, atrodė – tik klauskit, aš jums viską išaiškinsiu…

Aha, kaip koks Robertas Keturakis.

Tokia proto būsena man netgi patiko. Nė menkiausios įtampos, sakytum, mintys atvibruoja iš aukštesnių sąmonės lygmenų, tu jų neieškai, negimdai, tik ištari.

O penktadienį „Š. Atėnuose“ turėtų pasirodyti mano eilėraščių publikacija. Laukiu, nors keliuose tekstuose kai ką esu jau pakeitęs. Vadinasi, laikraštyje išvysiu ne visai tikrą variantą. Pakeitimai smulkūs, neesminiai, skaitytojai jų nė nepastebėtų, bet aš pastebėsiu. Net labai.

 

08.IV.27 (Sk)

Rašau kaip gyvenu, gyvenu kaip rašau. Bent kol kas. Pernelyg nesiskundžiu.

Visgi kartais suima apmaudas, kad tragiškai mažėja aukšto rango kritikų, gebančių įžvelgti ne vien fragmentus, bet ir visumą, pajusti svaiginantį poezijos aromatą, paimti ją tarytum brangų akmenėlį ir įkomponuoti ne vien į literatūros, bet ir į visos kultūros vitražą. Deja, tokio lygio analitikų labai mažai, tad šiuo metu dramatiška, manau, ne tiek literatūros, kiek kritikos situacija. Akivaizdžiai stinga aukšto lygio literatūrologų, kurie išmanytų ne vien savo profesijos semiotinius kvadratus, bet būtų suinteresuoti ir mūsų kultūros padėtimi, jos likimu. O toks žmogus – jau ir dvasios keliauninkas, gebantis pajusti ne vien egzistencinius, bet ir transcendentinius dalykus, naujas erdves; jis niekad nepainios tikrovės su realybe, vienadienio, kad ir išmoningo teksto su tikru kūriniu, mėgs literatūros procesą, bet dar labiau pačią literatūrą.

V. Daujotytė, M. Martinaitis, J. Sprindytė, A. Peluritytė, M. Šidlauskas… – bemaž ir viskas, ponai. O kas po jų? Antras sąstatas, dubleriai? Ar kada jie išbėgs į aikštelę pagrindinėje sudėtyje? Vienas kitas, tikėkimės, išbėgs, bet kol kas nežinia kurie.

 

08.IV.30 (Tr)

Laikykis, Daniau! Internete pasirodė naujausias „Š. Atėnų“ numeris su tavo eilėraščiais. Lauk kelių kibirėlių pamazgų ant galvos. Anonimai nesismulkina, jie nuožmūs, visi diletantai itin drąsūs mojuoti kartoniniais kardeliais. Grius tavo poezijos tvirtovėlė, oi grius, dulkių debesėlis beliks, ištirps jis vaiskioje interneto mėlynėje, išsisklaidys kaip dūmas neblaškomas vėjo!

 

08.V.14 (Tr)

Šįryt tarsi pirmąkart pamačiau, kaip žydi šermukšniai. Pasirodo – baltai ir kekėmis. O juk daugelį metų iš balkono kiekvieną pavasarį žiūrėjau į tuos medžius ir nieko nemačiau.

Taigi – žiūrėti ir matyti.

 

„Vyras moteriai:

– Patikėk, mes būsime drauge. Kai užaugs tavo vaikai, kai užaugs mano…

– Taip…

– Gaila tik vieno – iki to laiko būsime jau smarkiai susenę.

– Taip…“

Man tai jau visa novelė. Beje, ji atliepia anksčiau į „Sala I“ užrašytai minčiai: „Siekimas patenkinti tiesmukus įgeidžius tampriai siejasi su gebėjimo gėrėtis degradacija.“

Paini žmogaus siela – ir šventa, ir klampi. Skirta kaži kokiai ypatingai, žmogaus protu gal net nesuvokiamai misijai. Kartais išties didesnė laimė „atsisakyti / negu turėti“ („Sapno mechanika“).

Matai, senos idėjos atsiveja po daugelio metų ir vėl ima byloti. Gal tik truputį kitokiu balso tembru. Tačiau apie tą patį.

Ir dar apie „Asiliuką“. Aš jo nerašau, aš juo mėgaujuos.

 

08.V.17 (Št)

Paryčio sapnas: Dana iškepė vėdarų. Bet ne iš bulvių, o iš šiukšlių konteineryje pūpsojusių Brazausko išmatų sušalusios krūvos. „Kaip čia dabar juos valgyti?“ – trūkčioja pečiais Dana, o man viskas aišku: pasaulis sudarytas iš vienodų atomų, tačiau skirtingai sukibdami jie ir sudaro skirtingas medžiagas. Tad ir šie vėdarai, nors ir pabuvę Brazausko žarnyne, dabar, pabuvę orkaitėje, yra visai kita medžiaga, t. y. valgomas patiekalas.

Nubudus dilgtelėjo: gal panašia logika vadovaudamasis aš aiškinu visus pasaulio reiškinius?

Gal ir taip. Tačiau ši logika nei teisingesnė, nei kvailesnė, tarkim, kad ir už Aristotelio logiką. Visos logikos klysta vienodai. Visgi sapne tų vėdarų neparagavau, laiku nubudau.

 

08.V.21 (Tr)

Taip, vieną dalyką primiršau – meditaciją. Iš tiesų – „medituoju retai, keletą / kartų per mėnesį“. Būna, tiktai kartą. Reikėtų dažniau, gera meditacija iš tiesų harmonizuoja vidines struktūras, teikia jėgą ir informaciją. Ne enciklopedinę informaciją, o intuicinę: tu tiesiog supranti, ko tau nereikia (žinoti), kuo neverta užteršti sąmonės. Sokratas tą būseną gal ir įvardijo klasikine formule: žinau, kad nieko nežinau. Bet Vakarai ją suprato tiesmukai – kaip loginę išvadą. Nors tai galėjo būti vien tam tikros būsenos apibūdinimas. Kai atsikratai nereikalingų žinių ir pajunti pagrindą po kojomis. Pajunti jį ir sykiu žinai, bet žinai jau visa savo sąmone, nuslopinęs proto terorą.

 

V. Daujotytė ir A. Peluritytė – dvi moterys, kurios geba šiek tiek kilstelti skraistę, dengiančią mano eilėraščius. Jų raktai tinka ne visoms mano poetinio statinio durims, bet kai kurias atrakina (visų nė pats neatrakinu).

Ir dar. Įdomu, kaip tasai Danius, kuris buvo dvidešimties, skaitytų Viktorijos ar Audingos studijas apie kūrybą, kurią jis dar tik parašys? Įtariu, jis mažai ką suprastų, gal net priešintųsi tų mokslininkių mintims, sakytų – nesąmonė! Kokia čia meditatyvinė lyrika, dievoieška, kažkokie Rytai, dzenbudizmai… Suprantama, juk tasai dvidešimtmetis buvo aktyvios poezijos šalininkas, norėjęs gerinti pasaulį, keisti jo tvarką, revoliucinius virsmus laikęs kone šventais, o čia – stebėjimas, nesikišimas, vien evoliucinės slinkties adoravimas, kalbos niuansai, pauzės, tylos punktyrai… Didžiai nustebtų anas Danius, kraipytų galvą – negi aš galėjau pasukti kone priešingon pusėn? O dabartinis Danius-Donaldas jam atsakytų: nėra jokių priešingų pusių, tad niekur tu nepasukai, ėjai tuo pačiu keliuku, gal tik prislopinai savo jaunatvišką aistrą mąstyti priešpriešom. O šiaip – ir anas Danius, ir dabartinis Donaldas – abu keliauja ta pačia linkme. Nes tam, kuris aistringai trokšta šviesos tunelio gale ir tvirto pagrindo po kojom, kuris stengiasi nenusižengti bent jau profesinei etikai, tam žmogui lieka tik vienas – amžino keliauninko kelias. Kitų kelių išvis nėra. Tik jaunystėje atrodo, kad jų dešimtys, paskui jau – vienui vienas.

Susitiktų jiedu – Danius ir Donaldas – ir turbūt paduotų vienas kitam ranką. Paspaustų, nusišypsotų, apsikabintų. Šiandien taip manau. Prieš trisdešimt penkerius metus būčiau manęs kitaip. Tikriausiai.

 

08.VI.8 (Sk)

Vakar Ustronėje, pas Audrių Daukšą. Bet namo grįžau su kartėliu širdyje.

Publikos užteko, tarp jų buvo ir jaunų žmonių, kai kurie gal net mano poezijos fanatai. Visgi pilkas nuosėdas paliko pagonys-vydūnininkai, tokių buvo du. Vienas žilabarzdis Vydūno garbintojas perskaitė traktatą apie „Kazašą“, kurio autorių kaltino amoralumu; kitas pagonybės šalininkas irgi kai ką vis burbteldavo iš vietos (maždaug: tokio rašytojo negalima prileisti prie aukuro – dar apvems). Tiedu ir buvo aktyviausi burnotojai. Kiti žmonės jiems oponavo, šį tą ir aš bandžiau aiškinti, bet galop supratau, kad neverta nieko sakyti, juoba įrodinėti. Tarkim, aš išauginau mandariną, o jo paragavo žmogus, kuris mėgsta vien obuolius. Tada tasai ragautojas susiraukia – ne, čia ne obuolys…

– Betgi aš ne obuolį auginau, o mandariną!

– Na ir kas! Jo skonis nė neprimena obuolio!

Štai ir visa roda.

Seniokiškais mekenimais tie pagonys-vydūnininkai numušė nuotaiką, tačiau visi kiti žmonės buvo geranoriški, daug klausinėjo, gaudė kiekvieną žodį, bet kartėlio lašelis liko.

O šiaip sužinojau, kad esu dzeniškiausias Lietuvos rašytojas, kad Ustronėje pas Audrių renkasi žmonės užsiiminėti joga, kad tenai jie kartais skaito poeziją, tarp tų „kartais“ dažnai atsiverčia ir mano eilėraščius, o pats Audrius kas kelintą savo mintį vis iliustruoja kokia nors mano eilute. Žodžiu, fanų turiu, bet ir neprietelių randasi.

Ką gi, vis šiokie tokie atspalvėliai.

 

08.VI.21 (Št)

Didysis kambarys pilnas lagaminų, pundelių, daiktų daikčiukų, – vadinasi, grįžo Kotrina. Ketvirtadienį su Dana važiavome į Vilnių ir apie pusę antros pamatėme ją įeinančią į oro uosto laukimo salę! Tokia pat liaunutė, smailianosiukė kaip anksčiau. Vėl savim pasitikinti, kryptinga, greitai priimanti sprendimus. Po dvejų metų ir dviejų mėnesių apsikabinome.

 

Gal prieš savaitę kalbėjau su Audinga P. Pažėriau jai komplimentų dėl „Senųjų mitų, naujųjų pasakojimų“, prisipažinau, kad tik po kelinto skaitymo nustebau, suvokęs kai kurias jos įžvalgas apie mano kūrybą. O Audinga: „Dėkoju, bet man ligi šiol atrodo, kad Kajoko poezija nesugaunama. Gali išryškinti kokį aspektą, bet kiti, gal svarbiausieji, išslys iš tavo rankų…“

Ir aš dėkoju jai už nuoširdų prisipažinimą.

 

Vakare rūkau balkone ir galvoju: štai Kotrina, ir vėl ji stipri… Gal todėl, kad gyvena savo gyvenimą, neleidžia kitiems (tarkim, tėvams) į jį veržtis, ką nors koreguoti, bandyt jos gyvenimą gyventi už ją. Kaip tame eilėraštyje:

 

gal kas ir gebėtų gyventi
šimto šermukšnių gyvenimą
tik šermukšniai, kur tuomet
dėtųs šermukšniai

Tataigi – jei ir gebėtum, negyvenk niekieno kito gyvenimo. Net šermukšnio.

 

08.VI.25 (Tr)

Gyvename ne itin turtingoje šalyje, tačiau be geležinės uždangos, be ideologinės cenzūros. Galiu dėkoti likimui, kad per savo kūrybiškiausius metus galėjau rašyti vien tai, ką noriu. Šiuo atžvilgiu buvau absoliučiai laisvas. Tiesa, pirmoji mano knyga buvo cenzorių išdraskyta, tačiau dėl to man nė sekundei nekilo mintis rašyti ne kaip noriu, o kaip praleis tuometiniai ideologijos sergėtojai. Ir dabar, kai skaitau Vyt. Kubiliaus „Dienoraščius“ (tiesa, kol kas pirmą tomą), man truputį nejauku, kad kritikas turėjo daryti tiek kompromisų, tiek pritūpimų ir nusilenkimų ne tik ideologijos sargams, bet ir savo instituto vadovybei ar net „ideologiškai patikimiems“ kolegoms. Atrodo, Vyt. K. nuolat kompleksavo, ieškodamas pagrindo po kojomis, pagrindo, kuris žmogų ištiesina, neleidžia keliaklupsčiauti, girti nevertus ir kritiškai pabarti vertus, bet laisvesnės laikysenos kūrėjus, – taigi Vyt. K. ieškojo to pagrindo, prakaitavo prie filosofų veikalų ir vis dėlto kažko itin svarbaus neužčiuopė, nepatyrė, nesuprato… Keista, susidaro įspūdis, kad žinomas kritikas gilinosi į filosofinę mintį ne todėl, kad susikurtų iš tiesų tvirtą dvasinį, gyvenimiškąjį pagrindą, o vien tam, kad įvairius filosofinius modelius galėtų panaudoti savo darbuose, t. y. išsiskirtų iš kitų kolegų arba pasivytų tuos, kurie, anot paties Kubiliaus, tuo metu buvo intelektualiai pranašesni už jį. Kitaip sakant, filosofija jam buvo reikalinga kaip erudiciją didinanti priemonė, bet ne kaip esmės paieška, ne kaip pastanga užčiuopti tą, kas gelbsti žmogaus sielą. Profesinės ambicijos nustelbė sielos balsą, pridusino jį, tad nieko nuostabaus, kad Kubilius to esminio pagrindo niekados neieškojo religijos, tikėjimo pusėje.

Skaitydamas „Dienoraščius“ kartais net suglumsti: žmogau, ko taip įnirtingai kakta daužai sieną?! Pasuk galvą į šalį – iš šios aklavietės išeiti galima pro vartus! Pažvelk, jie šalia!

Bet galvos jis nepasuko. Dievas jam nebylojo, slopus sielos šauksmas nepasiekė kritiko ausų, nepakvietė žvilgtelėt truputuką kitur. Galbūt toks metas buvo, nežinau. Ne, aš jo, Vytauto Kubiliaus, neteisiu, gink Dieve! Aš tik stebiuosi. Bet ir stebiuosi gal tik dabar, kai pats įsitikinau, kad minėto pagrindo (bent kelių jo plytelių!) neįmanoma rasti neatsigręžus į tikėjimo slėpinį, į jėgą, kurią paprastai vadiname Dievu ir be kurios pasilenkimo prie žmogaus visi moksliniai, intelektiniai, profesiniai ieškojimai dažniausiai atveda į dar vieną aklavietę.

Iš aklavietės į aklavietę. O štai patyrus Malonę, pripažinus ją ir kuo atviriau priėmus, aklavietėje atsiveria Vartai. Tai ir yra sielos gelbėjimas, nors teisingiau gal – vidinis nušvitimas, kuris žmogų aplanko nusilenkus Aukščiausiajam; tuomet kažkieno ranka nuo sielos, tarsi nuo ryškios lemputės, nuvynioja lipnios juostos sluoksnį ir siela ima švytėti kur kas skaisčiau nei prieš tai. Švytėti ir byloti. Kreipti. Skatinti grožėtis tuo, kas yra. Stiprinti. Naikinti kosminės našlaitystės pojūtį.

V. Kubiliaus siela, regis, bylojo per silpnu balsu, jis neišgirdo. Girdėjo, ką jam kalba protas, jausmai, kūno ląstelės, aplinka, bet ne siela. Todėl ir nepasuko galvos. Matyt, tikrai tokie laikai buvo.

Mano gyventas metas buvo jau palankesnis. Be to, aš nesirinkau akademinės karjeros, rinkausi visai ką kita – laisvą kūrybą, sykiu ir ją lydinčią nežinią. Akademinė karjera, net ir nelabai sėkminga, teikia šiokią tokią materialinę garantiją, poetinė – jokios.

Dabar manau, kad netgi jaunatviškas mano ateistavimas buvo ne kas kita, kaip žmogaus ir buvimo pagrindo paieška. To meto ideologija jau buvo sėkmingai užblokavusi mano sąmonę, atskyrusi ją nuo esminio slėpinio, tad aš intuityviai puoliau ieškoti jo priešingoje pusėje – bandžiau paaiškinti (pasiaiškinti!) pasaulio tvarką, atmesdamas galimybę, kad ją kuria Aukščiausioji Jėga. Ieškojau kitų jėgų, jos, mano manymu, slypėjo vien žmoguje. Nuoširdus humanizmas be Dievo. Jo užteko neilgam. Iškilo aibė klausimų, kurių humanistinis mechanizmas paaiškinti neįstengė. Va tada ir suktelėjau galvą kiton pusėn, o suktelėjęs aiktelėjau: ne siena prieš mane, o varteliai. Kai žengtelėjau jų link, varteliai ėmė didėti, tapo Vartais. Be to, vieninteliais. Vadinasi, išeitis yra? O toji išeities nuojauta, pasirodo, sykiu yra ir pagrindo pojūtis, ir daug kitų nuostabių naujienų, gerųjų žinių. Smagu jas išgirsti. Ir viltis, kad bus ir Paskutinioji Žinia. Kol kas (deja ir sykiu dėkuidie) nenuspėjama, bet šiek tiek netgi laukiama.

Taigi – nuo Kubiliaus „Dienoraščių“ iki savo tikėjimo vingių.

 

Nuo balkono pažvelgiau į šermukšnių kekes – aha, palengva ruduoja… Įdomu, pastebėsiu, kada ims rausti?

Bet jau žinosiu, ruduoja per Jonines.

 

08.VI.27 (Pn)

Kelias naktis sapnavau pobjaurius, šlykštokus, bet ryškius sapnus. Ir prisiminiau kelių itin „dorovingų“ skaitytojų priekaištus „Kazašui“ (Ustronėje). Atseit romanuose turi būti vaizduojama vien tai, kas gražu, tyra, kas kelia žmogų aukštyn, o ne tokios šlykštynės, kokias aš aprašinėjau. Įdomu, jie niekad nesapnuoja baugių, žudikiškų ar erotiškai šlykščių sapnų? Neabejoju – sapnuoja. Bet stengiasi atsiriboti nuo tos savo dalelės, kuri prieš tų „dorovingų“ piliečių valią atnešė į jų sąmonę nepageidaujamus ar smerktinus vaizdus bei vaizdinius. Kitaip sakant, jie bijo išvysti save visą, bando apsimesti, kad juos sudaro vien tai, kas kilnu, dora, teisinga (susitarta, kad teisinga), o anos, jų valiai nepavaldžios dalelės, tiesiog nėra. Bet kur ji dingo? Anksčiau ar vėliau ir ją teks išvysti visu gražumu, pripažinti, suvokti, apšviesti meilės šviesa, o gal atpirkti – teks, oi teks net kilniausių bruožų pseudovydūnininkams, net paršelio akių pagonybės garbintojams. Apgauti savo sąmonės nepavyks. Nepavyks, nors ir su didžiu įkarščiu tvirtintum: „Sąmone, tu esi many nuo smakro iki viršugalvio – ir niekur kitur!“ O sąmonė per sapnus jiems parodys, kad ji yra ir aukščiau viršugalvio, ir žemiau pimpalo. Kitaip sakant, anksčiau ar vėliau sąmonė pramuš „žmogaus futliare“ kiautą, parodys, kad visas žmogus yra ir tai, nuo ko kartais jis bando slėptis, dangstydamasis iš Vydūno raštų nuskaitytomis, bet gelmiškai nepatirtomis idėjomis.

„Kazašas“ ir apie tai.