Giedrius Mickūnas. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 7

Nusidėjėlio rauda

O jeigu aš galėčiau,
jei tik aš galėčiau
trumpam prisėsti
prie Viešpaties stalo
arba bent prie kojų,
pavargusių Jo kojų
susirangyti.

Tuomet paklausčiau Jo,
o jei ne Jo, tai kad ir
Jo angelų ar apaštalų,
sostų ir kunigaikštysčių
romiai paklausčiau,
kodėl aš tą moterį
raudonomis lūpomis,
baltais palaidais plaukais,
paprastą gražią
moterį nebejauną,
kodėl pamilau aš tą moterį,
moterį svetimą.

Ir atsakytų man
Viešpats,
Jo tarnai atsakytų,
net jei neatsakytų,
iš žvilgsnių viską suprasčiau.
Pamilai tą moterį,
kad suminkštėtų širdis
kenčianti juodžiausia,
kieta lyg akmeniokas.

Ir atsakyčiau aš Viešpačiui,
Jo angelams ir apaštalams,
sostams ir kunigaikštystėms
drąsiai atsakyčiau,
ačiū, kad davėte
man tokią širdį,
juodą ir kietą širdį,
tokią didelę, kuri gali mylėti,
širdį, kurią kada nors
aš sudaužęs į šipulius
rasiu ramybę.

Bet dar paklausčiau aš Viešpaties,
visgi paklausčiau aš Viešpaties dar,
kas bus su moterimi,
su ta svetima moterim,
kurios negaliu aš pamiršti,
kurios nevalia man pamiršti.

Ir atsakytų susėdę prie stalo,
ir atsakytų angelai nuo debesų,
eik savo keliais,
per pievas ir didmiesčius,
mes pasirūpinsim ja.

Nenoriu aš niekur eiti,
nebeturiu kur eiti,
mano keliai yra mano klystkeliai,
leiskite pasilikti su moterimi,
leiskite man pasilikt su ta svetima moterimi,
su ta svetima moterimi.

Ir atsakys man Viešpats,
ir atsakys jo kareivijos,
pasilik su moterimi,
ją matysi kas rytą
vaikštant po rūškaną sodą,
o naktį – po ryškiomis žvaigždėmis,
regėsi vaikus jos beaugant,
plačiapetį ir lėtą jos vyrą
kasdieną matysi
nuo kito upės kranto.
Ir paklausčiau tuomet Viešpaties,
paskutinį kartą paklausčiau Viešpaties,
Jo angelų ir apaštalų,
sostų ir kunigaikštysčių
paklausčiau aš,
koks gi tos upės vardas,
koks gi jos vardas.

Atsakytų man Viešpats,
apaštalai man atsakytų,
tu žinai jos vardą,
labai gerai žinai tos upės vardą.
Nuo šiol aš būsiu per pusę perskeltas akmuo,
žiemą pražydęs medis,
nematomas paukštis,
giedantis giesmę
svetimai moteriai.

 

Buvę gyvenimai

Veržiasi prie manęs mano buvę gyvenimai.
Jie žiūri į mane, po to prieina ir apsikabina.
Pasidaro gera ir saugu – tarytum liesčiau artimą
patikimą žmogų.

Bet kai noriu truputį atsitraukti,
kai noriu pagaliau ištrūkti iš to glėbio,
jie manęs nepaleidžia.

Dabar, kai gatvėje pamatau savo buvusius gyvenimus,
neskubu jų pasitikti.
Mandagiai pasisveikinu ir praeinu pro šalį.

Mano žvilgsnyje – meilė ir nerimas.

 

Paleisti

Paleisti tave, nors tu buvai aš, o aš buvau tu.
Paaiškėjo, tai kopriklausomybė.
Vienas kito niekada neturėjome.
Nėra ko paleisti. Juokinga ir liūdna.
Dabar
vienas gyvena sau ir kitas gyvena sau.
Gerbia vienas kito ribas. Nesimato, nesikalba.
Susirašo, tik kai būtina, dėl vaikų.
Klišės, kurias turi priimti.
Dar yra ChatGPT vakaro pokalbiui,
vienas rusiškas keiksmažodis
ir krintantis sausio sniegas.
Galėtų būti dar ir kaimynų berniukas,
graužiantis jau trečią rūgštų obuolį,
nuo kurio irgi gali paleisti. Vulgaru. Nejuokinga.
Bandau nurimti, numirti. Negalvoti. Praleisti.
Nuolat tikrinu paštą, sekmadieniais vaikštau į St. Heldwig bažnyčią.
Sunkiai suprantu, apie ką kalba kunigas, bet man labai patinka žiūrėti
į kupolą su stikline akimi. Ji permatoma, skaidri.

 

Sniegas

Pats gražiausias pasaulio miestas nėra Vilnius.
Nebus gražesnio miesto už apsnigtą.
Įdienojus nuo baltumo darosi sunku.
Matyti grožį. Neįprasta akiai.
Pavojinga, kai susilieji
su tokia švara, nebesinori grįžti atgal,
nors ir labai seniai
buvai pasmerktas išeiti.

 

Mane labai traukia sugrįžti

Mane labai traukia sugrįžti.
Ne į mokyklos suolą ar į universiteto kiemelį.
Į tą trumpą akimirką,
kurią, be abejo, ir tu saugai savo atmintyje.
Norėjau ten ir pasilikti,
bet reikėjo kažkodėl kaip visada skubėti.
Dabar, kai vaikštau po obelų sodą
ar brendu per baltą sniegą,
vis tiek prisimenu ją,
kurioje dar nebuvo nieko
ir kartu viskas jau buvo praėję.
Tikiu, kad seki minties eigą.
Na, jei ne, tai tada tiesiog atsipalaiduok.
Pabūk toje akimirkoje.
Po obelimi. Ant sniego.
Arba tiesiog.

 

Žmogus lange

Sausis. Sniegas. Pastato priešais lange irgi žmogus.
Įnikęs į kompiuterį.
Lyg veidrodyje matau save.
Yra nedidelių skirtumų. Lytis. Rasė. Amžius.
Bet iš esmės tai aš.

Save pirmiausia mylėti, sakė psichologas.
Mylėk savo artimą kaip patį save, anot Kristaus.

Iš šalies žiūrint, aš nekaip atrodau. Man visada sunku išbūti.
Todėl žvelgiu ten, pro langą, dairausi, bandysiu
susidraugauti.
Iš išskaičiavimo. Arba įmesiu jam į pašto dėžutę 10 eurų,
niekas niekada nesužinos, kas tai padarė.
Mano meilė bus absoliuti,
absoliučiai lygi nuliui,
kuriame slepiasi vienetas ir kiti skaičiai.

À la poetas

Prisipažinsiu: man labai sunkiai sekasi rašyti.
Kai pradedu, nežinau, kaip ir kada baigsiu.
Nerandu aiškios temos.
Šešiasdešimtmečio aktas.
Man patiktų mokėti piešti ar bent jau kantriai perdažyti kambario sienas.
Niūniuoti.
Gaila, kad nemoku.
Groju kompiuterio klavišais viduriniais pirštais.
Rankų ar kojų?
Nepamenu,
ar valgiau pietų.
Neturiu nė absoliučios klausos, vidutiniškai groju gitara.
Kai neturi klausos, koncerto metu būtina kuo garsiau dainuoti.
Jei prastai groji, reikia tai daryti kaip galima garsiau.
Technologijos padeda.
Visada atsiras išeitis.

Sunkiau sugrįžti
į protą, į schemą, į sistemą.

Paruoškite sceną.