Marcel Proust. Iš rinkinio „Kronikos“
2026 m. Nr. 7
Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė
Marcelis Proustas (1871–1922), garsiojo septynių tomų romano „Prarasto laiko beieškant“ („À la recherche du temps perdu“) autorius, savo gyvenimo kūrinį rašė nuo 1906 iki 1922 m., jis išleistas 1913–1927 m. (paskutiniai tomai pasirodė jau po rašytojo mirties). Šiame romane M. Proustas nagrinėja laiką, nevalingą atmintį, meną, meilę ir savo epochos visuomenę, atkurdamas pasaulį, kuriame svarbų vaidmenį atlieka aristokratų salonai, realių žmonių atspindžiai ir vaikystės prisiminimai. Bet pačioje XX a. aušroje M. Proustą buvo užvaldžiusi vienintelė mintis: rašyti į dienraštį „Le Figaro“. Jo svajonė išsipildė, ir jaunuolis, tuo metu tebuvęs didžiojo medicinos profesoriaus sūnus, parašė keletą straipsnių, literatūrinių esė. Vėliau straipsniai pasirodė tokiuose laikraščiuose ir žurnaluose kaip „Le Banquet“, „Littérature et Critique“, „La Revue Blanche“, „La Nouvelle Revue Française“.
Po M. Prousto mirties jo jaunesnysis brolis Robert’as Proustas kartu su leidykla „Gallimard“ surinko periodikoje publikuotus rašytojo tekstus, apimančius 1892–1921 m. laikotarpį, ir 1936 m. išleido rinkinį pavadinimu „Kronikos“. Tekstai knygoje suskirstyti į keturias temas: salonų ir Paryžiaus gyvenimas, kraštovaizdžiai ir apmąstymai, prisiminimai bei literatūros kritika. „Kronikos“ atskleidžia M. Prousto ankstyvosios minties vystymąsi bei jo raštų stilių prieš pasirodant didžiajam kūriniui „Prarasto laiko beieškant“.
Šiai publikacijai, skirtai M. Prousto 155-osioms gimimo metinėms, parinktos dvi esė iš „Kronikų“. Pirmasis tekstas „Prieš miglotumą“, rašytas jauno dvidešimt penkerių metų rašytojo, yra atsakas į romanisto ir dramos kritiko Lucieno Muhlfeldo straipsnį „Apie aiškumą“ ir poleminį poeto simbolisto Stéphane’o Mallarmé straipsnį „Mistika literatūroje“. M. Proustas gana kritiškai žvelgia į jaunų poetų kartą, kritikuoja tuo metu populiarų simbolizmą už tai, kad jis pernelyg atitolęs nuo gyvenimo. Vienintelis, kurį jis labai vertina, yra Anatole’is France’as. Antroji esė „Saulės spindulys balkone“ leidžia atpažinti šedevro „Prarasto laiko beieškant“ autorių, iš vaikystės prisiminimų audžiantį gyvą, virpantį pasaulį.
Prieš miglotumą
„Ar Jūs iš jaunosios mokyklos?“ – klausia kiekvieno dvidešimtmečio studento, rašančio literatūrą, visi penkiasdešimtmečiai, kurie to nedaro. „Aš, prisipažįstu, nieko apie tai nenutuokiu, tam reikia būti įšventintam… Be to, dar niekuomet nebuvo tiek talento; šiandien beveik visi turi talentą.“
Bandydamas šiuolaikinėje literatūroje išskirti keletą estetinių tiesų, kurias, beje, esu tikras, jog pastebiu geriau, nei tai ji daro pati, jas neigdama, aš rizikuoju susilaukti kaltinimo, kad noriu anksčiau laiko vaidinti penkiasdešimtmečio pono vaidmenį: tačiau aš nekalbėsiu jo terminais. Iš tiesų aš manau, kad, kaip ir visi paslaptingi dalykai, Poezija niekuomet negalėjo būti visiškai prieinama be iniciacijos ar net tam tikros atrankos. O dėl talento, kurio niekuomet nebuvo labai daug, atrodo, kad retai jo būdavo mažiau nei šiandien. Žinoma, jeigu talentas apsiriboja tam tikra vieša retorika – kuri moko rašyti „laisvomis eilėmis“, kaip kadaise mokydavo rašyti „lotyniškomis ištarmėmis“, kur „princesės“, „melancholijos“, „parimusios“ arba „šypsančios“, „brangakmeniai“ yra prieinami visiems, – galima teigti, kad šiandien visi yra talentingi. Tačiau tai tėra tuščios kriauklės, skambančios, bet tuščios, sutrūnijusio medžio gabalai ar surūdiję gelžgaliai, kuriuos srovė išplovė į krantą, ir pirmas pasitaikęs praeivis gali juos pasiimti, jei jam patinka, kol pasitraukdama karta dar neišsinešė su savimi. Bet ką veikti su sutrūnijusiu medžiu, dažnai tai tik gražaus senovinio laivyno liekana – neatpažįstamas Chateaubriand’o ar Hugo pavidalas…
Tačiau metas pereiti prie estetinio miglotumo, apie kurį norėjau čia parašyti ir kuris, manau, atima talentą iš daugybės originalių jaunuolių jei talentas iš tiesų yra labiau temperamento originalumas, turiu pasakyti, kad svarbus yra gebėjimas pritaikyti originalų temperamentą prie bendrų meno taisyklių, prie amžino kalbos genijaus. Suprantama, daugeliui šios galios trūksta, tačiau kiti, gana gabūs ją įgyti, regis, sąmoningai į ją nepretenduoja. Dvigubas miglotumas, pasireiškiantis jų kūriniuose – viena vertus, idėjų ir vaizdinių neaiškumas, kita vertus, gramatinė tamsuma, ar jis pateisinamas literatūroje? Pabandysiu čia tai patyrinėti.
Jaunieji kūrėjai (eilių ar prozos) turėtų pateikti išankstinį argumentą, kad išvengtų mano klausimo.
„Mūsų miglotumas, – galėtų jie man pasakyti, – yra toks pat, dėl kurio priekaištavo ir didžiajam Hugo, dėl kurio priekaištavo ir Racine’ui. Kalboje viskas, kas nauja, yra neaišku. O kaip kalbai nebūti naujai, kai mąstymas, jausmai nėra tie patys? Kalba, kad liktų gyva, privalo keistis kartu su mąstymu, prisitaikyti prie naujų poreikių, kaip paukščių, kuriems teks plaukioti vandenyje, pėdos apauga plėve. Tai atrodo kaip didžiulis skandalas tiems, kurie matė paukščius tik vaikštančius ar skraidančius; tačiau vos evoliucija įvyksta, mes tik šypsomės prisiminę, kad ji kadaise mus šokiravo. Vieną dieną nuostaba, kurią jums sukeliame, jus nustebins, kaip šiandien stebina įžeidimai, kuriais besibaigiantis klasicizmas pasitiko prasidedantį romantizmą.“
Štai ką man pasakytų jaunieji poetai. Tačiau, pirmiausia pasidžiaugę sumaniomis jų išmonėmis, mes jiems taip atsakytume: be abejo, nenorėdami minėti preciozinės literatūros[1] mokyklos, jūs žaidžiate žodžiu „miglotumas“, pernelyg jį išaukštindami. Ką gi, literatūros istorijoje tai gana nauja. Tai visai kas kita nei pirmosios Racine’o tragedijos ar Hugo odės. Dabar tas pats būtinybės jausmas, tas pats visatos ir minties dėsnių pastovumas, kuris neleidžia man, kaip vaikui, įsivaizduoti, kad pasaulis keisis pagal mano troškimus, neleidžia man patikėti, kad, staiga pasikeitus meno sąlygoms, šedevrai dabar bus tokie, kokie jie niekada nebuvo per amžius: beveik nesuprantami.
Tačiau vėlgi, jaunieji poetai galėtų atsakyti: „Jūs stebitės, kad mokytojas privalo paaiškinti savo idėjas mokiniams. Tačiau negi ne taip visuomet nutikdavo filosofijos istorijoje, kur kantai, spinozos, hegeliai, tokie pat gilūs kaip ir neaiškūs, neatsiveria be didžiulių pastangų. Jūs neteisingai supratote mūsų eilėraščių pobūdį: tai ne fantazijos, tai – sistemos.“
Romanistas, pridėjęs į romaną filosofijos, kuri bus bevertė tiek filosofo, tiek rašytojo akyse, nedaro pavojingesnės klaidos nei ta, kurią ką tik priskyriau jauniesiems poetams, ne tik pritaikiusiems ją praktikoje, bet ir pavertusiems teorija.
Jie pamiršta – kaip tas romanistas – kad, nors literatas ir poetas gali taip pat giliai pažinti daiktų tikrovę kaip pats metafizikas, tik kitu keliu, jų pasirinktas būdas – samprotavimas, – užuot tą pažinimą stiprinęs, paralyžiuoja jausmų impulsą, kuris vienintelis gali juos nuvesti ligi pasaulio šerdies. „Makbetas“ yra savita filosofija be filosofinio metodo, ji teturi tam tikrą instinktyvią galią. Tokio kūrinio esmė, kaip ir pati gyvenimo esmė, kurio atspindžiu jis yra, net ir protui, vis labiau mėginančiam ją perprasti, neabejotinai išlieka paslaptinga.
Tačiau tai visai kitokio pobūdžio neaiškumas, vaisingas, skatinantis tyrinėti, ir niekinga jo poveikį paversti neįmanomu dėl kalbos ir stiliaus miglotumo.
Poetas nekreipdamas dėmesio į mūsų loginius gebėjimus negali pasinaudoti kiekvieno mąslaus filosofo teise iš pradžių atrodyti nesuprantamam. O gal jis nekreipia į tai dėmesio? Nesukūręs metafizikos, kuriai reikia griežtesnės ir apibrėžtesnės kalbos, jis nustoja kurti poeziją.
Kadangi mums sakoma, jog neįmanoma atskirti kalbos nuo minties, mes tuo pasinaudosime, kad pabrėžtume, jog jei filosofija, kur terminai turi kone mokslinę vertę, privalo kalbėti specialia kalba, poezija to negali. Žodžiai poetui nėra vien tik ženklai. Be jokios abejonės, simbolistai bus pirmieji, kurie mums nurodys, kad kiekvienas žodis savo forma ir skambesiu išsaugo dalį savo pirmapradžio žavesio ir praeities didybės, o ši jo savybė mūsų vaizduotei ir jautrumui turi bent jau tokią pat didžiulę galią sukelti įspūdį, kaip ir jo tikslios reikšmės galia. Būtent dėl šių senovinių ir paslaptingų ryšių, siejančių mūsų gimtąją kalbą ir mūsų jausmus, gimtoji kalba, užuot buvusi įprastine kalba, kaip antai užsienio kalbos, virsta savotiška paslaptinga muzika, kurią poetas priverčia skambėti mumyse su nepalyginamu saldumu. Jis atgaivina žodį, vartodamas jį senąja prasme, jis sujungia du nesusijusius pamirštų harmonijų vaizdinius, kiekvieną akimirką leisdamas mums su malonumu įkvėpti gimtosios žemės kvapų. Čia slypi gimtasis prancūzų kalbos žavesys – kuris šiandien, regis, akivaizdžiausias pono Anatole’io France’o kalboje, nes jis yra vienas iš nedaugelio, kurie vis dar nori ar moka ją vartoti. Poetas praranda tą neįtikėtiną galią pažadinti mumyse tiek daug miegančiųjų gražuolių, kai byloja mums nežinoma kalba – kalba, kurioje būdvardžiai, jei ne nesuprantami, tai bent jau pernelyg nauji, kad mums ką nors sakytų; jie rikiuojasi vienas paskui kitą sakiniuose ir atrodo taip, lyg būtų išversti iš neverčiamų prieveiksmių.
Pasinaudojęs jūsų išaiškinimais, galbūt galėsiu suprasti jūsų eilėraštį kaip teoremą ar rebusą. Tačiau poezijai reikia šiek tiek daugiau paslapties, tad poetinis įspūdis – kuris yra visiškai instinktyvus ir spontaniškas – nebus sukurtas.
Beveik tylomis praleisiu trečiąją priežastį, kurią poetai galėtų man pateikti – turiu omenyje susidomėjimą neaiškiomis idėjomis ar pojūčiais, sunkiau išreiškiamais, bet kartu ir retesniais nei aiškūs ar įprastesni pojūčiai.
Kad ir ką pasakytume apie šią teoriją, akivaizdu, kad jei neaiškūs pojūčiai poetui įdomesni, tai su sąlyga, kad juos išaiškintų. Jei jis keliauja per naktį, tegul jis būna kaip Tamsos angelas, įnešantis šviesos.
Galiausiai prieinu prie argumento, kurį minėti tamsybių poetai dažniausiai pateikia savo neaiškumo naudai, būtent noro apsaugoti savo kūrinius nuo vulgarumo išpuolių. Man atrodo, kad vulgarumas čia ne ten, kur manome. To, kuris eilėraštį suvokia taip naiviai materialiai, kad mano, jog jį gali užpulti kas nors kita, o ne mintis ar jausmas (ir jei vulgarus galėtų jį pasiekti tokiu būdu, jis nebebūtų vulgarus), – tokio žmogaus supratimas apie poeziją labai vaikiškas ir tiesmukas, dėl jo pagrįstai galima priekaištauti. Todėl ši atsargumo priemonė nuo vulgarumo išpuolių meno kūriniams yra nenaudinga. Kiekvienas atsižvelgimas į vulgarumą, nesvarbu, ar siekiant jį pamaloninti lengvu posakiu, ar sugluminti miglota ištarme – priverčia dieviškąjį lankininką amžinai nepataikyti į taikinį. Jo kūryboje negailestingai išliks noro įtikti arba neįtikti miniai pėdsakas – troškimų, tokių pat vidutiniškų, kurie, deja, džiugins tik antraeilius skaitytojus…
Leiskite man dar kartą pasisakyti apie simbolizmą – nes daugiausia apie jį čia kalbu, – teigdami, jog ignoruoja „laiko ir erdvės atsitiktinumus“, kad parodytų mums tik amžinąsias tiesas, jie neteisingai supranta kitą gyvenimo dėsnį: visuotinybės arba amžinybės suvokimą, bet tik per individus. Tiek darbuose, tiek gyvenime žmonės, kad ir kokie mielaširdingi jie būtų, turi būti labai individualūs. (Prisiminkite „Karą ir taiką“, „Malūną ant Floso“[2].) Apie juos, kaip ir apie kiekvieną iš mūsų, galima pasakyti, kad būtent tada, kai jie yra labiausiai savimi, jie geriausiai atskleidžia visuotinę sielą.
Todėl grynai simboliniai kūriniai rizikuoja stokoti gyvybės ir dėl to paties – gilumo. Bet, užuot paliesdami protą, jų „princesės“ ir „riteriai“ siūlo neaiškią prasmę ir sunkiai ją išreiškia, tad eilėraščiai, kurie turėtų būti gyvi simboliai, tampa ne kuo kitu kaip šaltomis alegorijomis.
Tegul poetai semiasi daugiau įkvėpimo iš gamtos, kur, nors visa ko esmė yra vienatinė ir paslaptinga, kiekvieno forma yra individuali ir aiški. Kartu su gyvenimo paslaptimi gamta išmokys juos niekinti tamsą. Ar gamta nuo mūsų slepia saulę ar tūkstančius žvaigždžių, kurios šviečia neuždengtos, ryškios, tačiau ne visoms akims įskaitomos? Ar ji neleidžia mums stipriai ir tiesiogiai pajusti jūros ar vakario vėjo galios? Kiekvienam žmogui ji suteikia galią per trumpą kelionę žemėje aiškiai išreikšti giliausias gyvenimo ir mirties paslaptis. Ar todėl tokie žmonės yra sutepti vulgarumu, nepaisant energingos ir išraiškingos jų troškimų ir raumenų, kančios, pūvančios ar žydinčios kūno kalbos? Ir ypač turėčiau paminėti – kadangi tai tikroji gamtos meno valanda – mėnulio šviesą, taip švelniai šviečiančią visiems, – gamta, be jokio naujadaro per visus šiuos šimtmečius, sukuria šviesą iš tamsos ir tyliai groja fleita.
Tokius apmąstymus apie šiuolaikinę poeziją ir prozą, manau, buvo naudinga išdėstyti. Jų griežtumas jaunimui – kurį kuo labiau myli, tuo labiau nori matyti darant geriau – labiau tiktų seno žmogaus lūpose. Tegul jų tiesumas bus atleistas, galbūt labiau pagirtinas jauno žmogaus lūpose.
„Revue Blanche“, 1896 m. liepos 15 d.
Saulės spindulys balkone
Ką tik atitraukiau užuolaidą: balkone saulė paskleidė savo minkštus patalus. Neišeisiu, tie spinduliai man nežada jokios laimės; bet kodėl vos juos pamačius mane paglostė viltis – beprasmė viltis, be jokio objekto, ir vis dėlto tyra, nedrąsi ir švelni viltis?
Kai man buvo dvylika metų, žaisdavau Eliziejaus laukuose su mergaičiuke, kurią mylėjau, bet vėliau jos daugiau nebemačiau, ji ištekėjo, šiandien yra motina ir jos vardą aną dieną perskaičiau „Le Figaro“ prenumeratorių sąraše. Kadangi nepažinojau jos tėvų, ją galėjau pamatyti tik ten, o ji ateidavo ne kasdien, dėl pamokų, katekizmo, pavakarių, vaikiškų spektaklių, pirkinių su motina, ištiso nepažįstamo gyvenimo, kupino skausmingo žavesio, nes tai buvo jos gyvenimas, kuris ją laikė atskyręs nuo manęs. Kuomet žinodavau, kad ji neateis, tempdavausi savo mokytoją į piligriminę kelionę iki pat namų, kur su tėvais gyveno mano draugė. O aš taip buvau ją įsimylėjęs, kad net pamatęs jų seną liokajų, išeinantį pavedžioti šuns, išblykšdavau ir veltui stengdavausi apraminti besidaužančią savo širdį. Jos tėvai man sukeldavo dar didesnį įspūdį. Jų egzistencija suteikdavo pasauliui kažko antgamtiško, o kai aš sužinojau, kad Paryžiuje yra gatvė, kurioje retkarčiais gali pamatyti praeinantį mano draugės tėvą, keliaujantį pas odontologą, ta gatvė man ėmė atrodyti tokia pat stebuklinga, kaip valstiečiui takas, kuriuo, sako, vaikšto fėjos, ir aš ten praleisdavau valandų valandas.
Namuose vienintelis mano malonumas buvo pasitelkus gudrybes priversti kitus ištarti jos vardą, pavardę ar bent jau gatvės, kurioje ji gyveno, pavadinimą; be abejo, aš juos mintyse kartojau nuolatos, bet man reikėjo išgirsti tą žavingą skambesį, pasimėgauti ta muzika, kurios nebylus skiemenavimas manęs netenkino; tačiau kadangi mano tėvams trūko to papildomo ir trumpalaikio pojūčio, kurį suteikia meilė ir kuris man leido pajusti visame, kas supo tą mažą mergaitę, paslaptingumą ir saldumą, mano šnekos jiems atrodė nepaaiškinamai nuobodžios. Jie baiminosi, kad ateityje nebūčiau kvailys ir – kadangi bandydavau pakelti pečius, norėdamas būti panašus į savo draugės tėvą, – kuprotas, kas, jų manymu, buvo dar blogiau.
Kartais jos įprastas atvykimo į Eliziejaus laukus laikas jau būdavo praėjęs, o jos vis dar nematydavau. Aš jau būdavau beprarandąs viltį, kai staiga iš už Guignol teatro ir medinių karuselės arkliukų išnirdavo vėlyvas, bet laimingas ženklas – jos mokytojos purpurinių plunksnų pliumažas, kuris man perverdavo širdį kaip kulka. Mes žaisdavome. Liaudavomės tik tam, kad nueitume iki pardavėjos, kur mano draugė nusipirkdavo miežinio cukraus lazdelę ir vaisių. Kadangi jai patiko gamtos istorija, ji pirmenybę teikdavo tiems, kuriuose būdavo kirminas. Aš žavėdamasis žvelgdavau į dubenėlyje švytinčius ir akį traukiančius pavienius agato rutuliukus, kurie man atrodė brangūs, nes jie šypsojosi ir buvo šviesūs kaip mano jaunoji draugė, ir dar dėl to, kad jie kainavo po penkiasdešimt santimų.
Mano draugės mokytoja dėvėdavo gumuotą apsiaustą nuo lietaus. Deja! Nepaisydami maldavimų, tėvai nenorėjo jai dovanoti nei tokio paties apsiausto, nei violetinių plunksnų puošmenos. Deja, ši mokytoja labai bijojo drėgmės – saugojo save. Kai oras, netgi sausį, būdavo giedras, aš žinojau, kad pamatysiu savo draugę, ir jei ryte, atėjęs pasisveikinti su motina, pastebėdavau virš pianino kybantį dulkių stulpą ir išgirsdavau po langu skambant vargonėlius „En Revenant de la Revue“ („Grįžtant iš parado“), suprasdavau, kad žiemą iki vakaro aplankė netikėta ir šviesi pavasario diena. Jei per visą gatvės ilgį matydavau saulės nutviekstus balkonus, kurie atrodydavo lyg auksiniai debesys, plūduriuojantys priešais namus, – būdavau laimingas! Tačiau kitomis dienomis oras būdavo nenuspėjamas, mano tėvai sakydavo, kad viskas dar gali pasikeisti, kad užtektų vos vieno saulės spindulėlio, tačiau labiau tikėtina, kad lis lietus. O jei lyja, kokia prasmė eiti į Eliziejaus laukus? Tad nuo pietų aš nerimastingai žvalgydavausi į apniukusį popiečio dangų. Jis išlikdavo tamsus. Už lango balkonas išlikdavo pilkas.
Staiga ant niūraus akmens nebeįžvelgdavau šviesesnio atspalvio, bet jusdavau to pastangas, dvejojančio spindulio, trokštančio išlaisvinti savo šviesą, pulsavimą. Po akimirkos balkonas tapdavo blyškus ir šviesus kaip tykus vanduo auštant, ir tūkstantis šešėlių nuo geležinio turėklo pynės nusileisdavo ant jo. Vėjo gūsis juos išsklaidydavo; akmuo vėl patamsėdavo, tačiau jie, lyg prijaukinti padarai, sugrįždavo; nepastebimai imdavo šviesėti, pamažu, tolydžiai – lyg muzikos crescendo, kuris vieną natą nuo tylos pakelia iki fortissimo, praleisdamas visus tarpsnius; matydavau, kaip jie pasiekia tą pastovią, nepajudinamą aukso šviesą gražiųjų dienų, kurioje tamsi ažūrinės baliustrados šešėlio raštija išsiskiria kaip fantastiška augmenija, su tokiu smulkiausių detalių tikslumu, tarsi ją būtų kūrusi sąmoninga, menininko pasitenkinimą jaučianti ranka; su tokiu reljefu, tokiu švelniu tamsių dėmių aksomu, kad iš tiesų tie platūs, lapuoti atspindžiai, ilsintys tame saulės ežere, atrodė žinantys, jog jie – ramybės ir laimės pasiuntiniai.
Akimirksnio gebenė, trumpalaikė sienų flora! Beveik nespalvota ir liūdniausia, iš daugelio tų, kurie gali šliaužti siena ar puošti langus; man, nuo tos dienos, kai ji pasirodė balkone, yra pati brangiausia, kaip pačios mano draugės, kuri, ko gero, jau buvo Eliziejaus laukuose, šešėlis, ir vos man atvykus, ji man sakytų: „Pradėkime tučtuojau žaisti, tu mano pusėje.“ Trapus, vėjo išblaškomas, tačiau susijęs ne su metų laiku, o su valanda – laimės pažadas, kurį diena arba suteiks, arba atims; todėl – pati tyriausia laimės forma, meilės laimė; švelnesnė, šiltesnė nei samanos ant akmens, gyvybinga – pakanka vieno spindulio, kad išsiskleistų džiaugsmas, net žiemos širdyje, kai visa kita augmenija išnykusi, kai žalias senų medžių kamienų kailis paslėptas po sniegu, o ant balkoną dengiančio sniego netikėtai pasirodžiusi saulė pina auksines gijas ir siuvinėja juodus siluetus.
Paskui ateina diena, kai gyvenimas mums nebeteikia jokio džiaugsmo. Bet tuomet šviesa, kuri jį į save sugėrė, grąžina mums – saulės šviesa, kurią laikui bėgant išmokome sužmoginti, tampa mūsų laimės atsiminimu. Ji leidžia mums vėl mėgautis – ir dabartyje, kurioje švyti, ir praeityje, kurią primena, o gal veikiau tarp šių dviejų – už laiko ribų – paversdama ištisu amžinu džiaugsmu. Jei poetai, kuriems tenka nutapyti malonumų vietas, paprastai jas paverčia tokiomis nuobodžioms, tai dėl to, kad, užuot prisiminę iš savo gyvenimo, kokie iš tiesų dalykai jiems kėlė malonumą, jie viską paskandina nežinomoje šviesoje ir pripildo svetimų kvapų. Mums nėra malonesnių spindulių ar aromatų už tuos, kuriuos kadaise užfiksavo mūsų atmintis; jie geba pažadinti mumyse tą lengvą, vos juntamą melodiją, kurią jiems buvo suteikęs mūsų anuometinis jausmingumas – tas jausmingumas, kuris dabar atrodo dar savitesnis, nes nepaliaujamai, nors ir nepastebimai, kintant mūsų minčiai ir nervams, mes nuo jo tolstame. Tik jie – o ne tie jauni, dar nieko apie gyvenimą nežinantys spinduliai ir kvapai – gali atnešti mums šiek tiek oro iš praeities, kuriuo nebekvėpuojame, gali sugrąžinti vienintelių tikrųjų rojų įspūdį – prarastųjų rojų. Ir galbūt dėl tos mažos „Vaikystės scenos“, kurią ką tik prisiminiau, man šie spinduliai, nusileidę ant balkono ir sugėrę jo sielą, pasirodė tokie keistai melancholiški, švelnūs, fantastiški – lyg Schumanno melodija.
„Le Figaro“, 1912 m. birželio 4 d.
[1] Preciozinė literatūra (pranc. précieux – brangus, manieringas) – prancūzų literatūros stilistinė kryptis, išreiškusi XVII a. Paryžiaus salonuose susiformavusią aristokratų aplinkos kultūrą ir estetiką. Ji priešinta vulgariai liaudies kultūrai, kalbai ir klasicistinei literatūrai. Preciozinė literatūra primena puošnų baroko stilių vaizduojamajame mene ir architektūroje: perkrauta metaforų, palyginimų, kalambūrų ir sąmojų, užgožiančių mintį, būdingi eufemizmai.
[2] Anglų rašytojos George Eliot (1819–1880) romanas „The Mill on the Floss“ (1860).