Primo Levi. Komunikuoti
2026 m. Nr. 7
Iš italų k. vertė Toma Gudelytė
Knygoje „Nuskandintieji ir išgelbėtieji“ („I sommersi e i salvati“, 1986) žydų kilmės italų rašytojas Primo Levi (1919–1987) permąsto esminius su Aušvicu kaip istoriniu, kultūriniu bei antropologiniu reiškiniu susijusius klausimus: jo paties mirties stovykloje regėtus dalykus, pirmiausia žmogiškumo virsmų parabolę, o ir Aušvico palikimą. Ši dokumentinė apybraiža, kurią daugelis vadina P. Levi testamentu, gimė kaip reakcija į itin svarbią istorikų bendruomenėje užsimezgusią diskusiją, kai dalis vokiečių akademikų (Ernestas Noltė ir kt.) ėmėsi politinio nacizmo reabilitavimo perrašydami lagerių ir genocido reikšmę. Rašytojo neapleido nuojauta fašizmą galint pasikartoti, ją kurstė ir vis gausiau Vakarus pasiekiančios žinios iš Sovietų Sąjungos (knygoje apstu nuorodų į represinę santvarką ir gulagus).
„Nuskandintieji ir išgelbėtieji“ yra gyvo istorijos liudytojo knyga, kurioje bene pirmąkart aptariamas sudėtingas lagerį išgyvenusiojo, taigi „išgelbėtojo“, vaidmuo, jį lydinti gėda, savižudiškos mintys (pats P. Levi netrukus po šios knygos, kurioje, beje, polemizuoja su Jeanu Améry, taip pat pasitraukė iš gyvenimo), atsakomybės tema – dviprasmišką lagerio, kaip socialinio ir biologinio eksperimento, gyvenimą autorius aptarė dar pirmojo romano „Jei tai žmogus“ skyriuje tuo pačiu pavadinimu. Liudytojo žodis, teigia autorius, nėra teisinis įrodymas, nes žmogiškoji atmintis pernelyg trapi, o ir žodynas tokiai patirčiai įgarsinti per ribotas. Tai veikiau nuoširdus pasakojimas, ir kaip toks turėtų būti išgirstas ir apmąstytas.
Siūlome vieną knygos skyrių.
Sąvoka „nekomunikabilumas“, tokia madinga aštuntajame dešimtmetyje, man niekada nepatiko; pirmiausia todėl, kad ji yra lingvistinis monstras, o ir dėl asmeninių priežasčių.
Įprastame šiandienos pasaulyje, kurį savo patogumui ir kaip priešpriešą vis dar pavadiname „civilizuotu“ ir „laisvu“ pasauliu, retokai tenka atsimušti į visišką kalbinį barjerą: atsidurti priešais žmogų, su kuriuo mums absoliučiai būtina užmegzti komunikacinį ryšį, antraip gresia mirtis, ir niekaip jo neužmegzti. Žymų to pavyzdį, nors ir neišbaigtą, pateikė režisierius Michelangelo Antonioni vienoje filmo „Raudonoji dykuma“ scenų, kai pagrindinė veikėja nakties metu sutinka turką jūreivį, nemokantį jokios kitos kalbos, išskyrus savąją, ir bergždžiai bando susikalbėti. Pavyzdys neišbaigtas todėl, kad abi pusės, taip pat ir jūreivis, rodo norą komunikuoti ar bent neatmeta ryšio pastangos.
Pagal tuomet populiarią teoriją, kuri man rodosi paviršutiniška ir pykdanti, „nekomunikabilumas“ esąs neatsiejamas ingredientas, galutinis nuosprendis, įrašytas pačioje žmogaus būklėje, o pirmiausia pačioje industrinės visuomenės gyvensenoje: esame monados, negebančios apsikeisti žinutėmis ar tiksliau gabios tik dalinei informacijai, klaidingai nuo pat pradžių ir visad ne taip suprantamai. Kalbėjimas tesąs fiktyvus, grynas triukšmas, spalvinga skraistė, dengianti egzistencinę bežodystę; aiman, esame vieniši, nors (arba ypač jei) gyvename poroje. Man regis, šis aimanavimas kyla iš proto tingumo ir būtent jį išduoda; neabejotinai jį skatina užsidarius užburtame rate. Atmetus patologinio negebėjimo bendrauti atvejus, komunikuoti galima ir būtina: tai vertingas ir paprastas būdas užtikrinti kitų ir savo vidinę taiką, nes tyla, kaip ir ženklų stygius, savo ruožtu taip pat yra ženklas, tik dviprasmiškas, o dviprasmybė kursto nerimą ir įtarumą. Teigti, neva komunikuoti neįmanoma, yra klaidinga: komunikuoti įmanoma visada. Atmesti komunikavimą yra nusikalstama; biologiškai ir socialiai esame pritaikyti bendrauti, o ypač ištobulintai ir itin kilniai bendravimo formai, kokia yra kalba. Kalbėti geba visos žmonių bendruomenės; jokia nežmogiška rūšis kalbėti negeba.
Žvelgiant taip pat iš komunikavimo, o tiksliau iš jo stygiaus perspektyvos, mūsų, išgyvenusiųjų, patirtis yra unikali. Turime erzinančią ydą amžiais įkišti savąjį trigrašį, kai kas nors (mūsų pačių vaikai!) pasiskundžia dėl šalčio, alkio ar nuovargio. Ką jūs apie tai išmanot? Jei tik būtumėt patyrę, ką patyrėme mes. Paisydami gerų manierų ir būtinybės sugyventi, paprastai stengiamės atsispirti šių miles gloriosus[1] pasakymų pagundai, ir vis dėlto kaskart jai nusižengiu prakalbus apie neįvykusią ar neįmanomą komunikaciją. „Jums būtų reikėję patirti mūsiškį nekomunikabilumą.“ Tai nė iš tolo nepalyginama su tuo, ką patiria turistas, nuvykęs į Suomiją ar Japoniją, kur susiduria su svetimkalbiais, tačiau profesionaliai (ar net spontaniškai) maloniais ir nepriešiškai nusiteikusiais žmonėmis, besistengiančiais jį suprasti ir jam padėti, o ir kas šiandienos pasaulyje nemoka bent kelių žodžių angliškai? Be to, turistų poreikiai yra vos keli ir visad tie patys, tad aporijos pasitaiko retai ir tas beveik-ne-susikalbėjimas gali būti netgi smagus, lyg žaidimas.
Neabejotinai dramatiškesnis emigranto – į Ameriką prieš šimtmetį emigravusio italo ar šiandien į Vokietiją ar Švediją migruojančio turko, marokiečio, pakistaniečio – atvejis. Kalbame nebe apie trumpalaikį nuotykį be netikėtumų keliaujant turizmo agentūrų puikiai sužymėtais takais: emigracija – tikrų tikriausias persodinimas, kartais galutinis, dirbant ne tokius ir paprastus darbus, kai būtina suvokti tariamus ar užrašytus žodžius ir kai mezgasi nepamainomi žmogiški ryšiai su kaimynais, krautuvininkais, kolegomis ir darbdaviais darbo vietoje, gatvėje ar bare, taigi su svetima kalba kalbančiais ir svetimus papročius praktikuojančiais vietiniais, neretai tau priešiškais. Vis dėlto korekcijų čia netrūksta, pati kapitalistinė visuomenė yra užtektinai protinga, kad suvoktų gaunamą pelną esant esmingai susaistytą su „svečio darbininko“ našumu, tad ir su jo gerove bei priėmimu visuomenėje. Emigrantui leidžiama atsivežti šeimą, taigi dalelę gimtinės; jam parūpinamas geresnis ar prastesnis būstas; leidžiama (o kartais verčiama) lankyti vietinės kalbos kursus. Iš traukinio išlipančiam kurčnebyliui pagelbstima, galbūt be meilės, tačiau efektyviai, ir su laiku atvykėlis atgauna žodį.
Mes, išgyvenusieji, nekomunikabilumą patyrėme radikaliausiu būdu. Pirmiausia mąstau apie deportuotus italus, jugoslavus ir graikus; kiek mažesne apimtimi apie prancūzus, tarp kurių būta nemažai lenkų ar vokiečių kilmės kalinių, o ir tuos, kurie, būdami elzasiečiais, puikiai suprato vokiečių kalbą; taip pat apie vengrus iš kaimo bendruomenių. Mums, italams, kaktomuša su kalbiniu barjeru skausmingai įvyko dar prieš deportaciją iš Italijos, tą akimirką, kai Viešojo italų saugumo funkcionieriai perleido mus, akivaizdžiai nenoriai, SS pareigūnams, 1944-ųjų vasarį perėmusiems Fosolio perskirstymo stovyklą netoli Modenos miesto į savo rankas. Akimirksniu supratome, nuo pat pirmojo sąlyčio su šiais paniekinamai nusiteikusiais vyrukais, segėjusiais juodus skiriamuosius antsiuvus, kad mokėti ar nemokėti vokiečių kalbos tapo tolygu vandenskyrai. Tiems, kas vokiškai suprato ir atsakydavo rišliai, užsimegzdavo šiokia tokia žmogiško ryšio užuomina. Vokiškai nesupratus, juodašvarkiai reaguodavo būdu, kuris mus pribloškė ir įbaugino: įsakymas, ištartas ramiu balsu to, kuris žino, kad jam bus paklusta, būdavo pakartojamas identiškai, tik pakeltu ir įniršusiu tonu, tada išrėkiamas plyšaujant visa gerkle, lyg kurčnebyliui ar naminiam gyvuliui, jautresniam garsui nei žinutės turiniui.
Jei kuris iš mūsų uždelsdavo (o uždelsdavo visi, mat nesuprato ir buvo apimti siaubo), pasipildavo smūgių kruša, ir buvo akivaizdu, kad smūgiai – tai tos pačios kalbos variacija: žodžio vartojimas minčiai išsakyti, tas svarbus žmogų žmogumi darantis įrankis, žaibiškai nunyko. Tai buvo ženklas: juodašvarkiams mes nebuvome žmonės – panašiai kaip su telyčiomis ar asilais, neliko skirtumo tarp riksmo ir smūgio. Tam, kad arklys leistųsi ristele ar prireikus sustotų, pasuktų, patrauktų ar liautųsi traukęs vežimą, nebūtinos derybos nei detalūs paaiškinimai – užtenka žodyno iš tuzino skirtingai sudėliotų, tačiau nedviprasmiškų ženklų, ir visai nesvarbu, ar tie ženklai garsiniai, lytėjimo ar regos: timptelėti pavadžius, paraginti pentinais, surikti, sušerti ranka ar botagu, prunkštelti, patapšnoti per nugarą – tinka viskas. Kalbėtis su arkliu būtų kvailas užsiėmimas, lyg kalbėtis pačiam su savimi, kiek apgailėtina: na ką jis gali suprasti? Hansas Maršálekas knygoje „Mauthausen“ pasakoja, kad lageryje, kuriame maišėsi dar daugiau kalbų nei Aušvice, guminė lazda buvo vadinama der Dolmetscher, vertėju: tuo, kurį suprasdavo visi.
Ir tikrai, neišsilavinęs žmogus (o Hitlerio žmonės, ir ypač SS, buvo pasibaisėtinai neišsilavinę – jų niekas „neišlavino“ arba išlavino netinkamai) negeba aiškiai atskirti, kas nesupranta jo konkrečios kalbos ir kas nesupranta tout court. Jauniesiems nacistams buvo kalte įkalta į galvas, kad pasaulyje egzistuoja vienintelė tikra civilizacija, vokiškoji, o visos kitos praeities ir dabarties kultūros tėra priimtinos tiek, kiek turi savyje vieną ar kitą germaniškąjį elementą. Taigi nesupratusieji ir nekalbėjusieji vokiškai pagal apibrėžimą jiems buvo barbarai; jei kas užsispyrėliškai bandė atsakinėti savo kalba, o tiksliau nekalba, turėjo būti nutildytas smūgiais ir pastatytas į vietą, išmokytas traukti ar stumti, nes jis nebuvo Mensch, žmogus. Atmintyje man vis dar sukasi vienas iškalbingas epizodas. Lagerio statybų aikštelėje kapas[2], tik paskirtas vadovauti brigadai, sudarytai iš italų, prancūzų ir graikų, nepastebėjo, kaip jam iš nugaros prisiartino vienas labiausiai prisibijomų SS sargybinių. Kapas staigiai pasisuko, visas sutriko, įsitempė ir paskelbė privalomą Meldung: „Komanda 83. Keturiasdešimt du žmonės.“ Dėl jaudulio būtent taip ir pasakė, zweiundvierzig Mann, žmonės. Kareivis jį pataisė griežtu paternalistišku balsu: sakoma ne taip, sakoma zweiundvierzig Häftlinge, keturiasdešimt du kaliniai. Kapas buvo naujokas ir tąkart jam buvo atleista, tačiau privalėjo kuo skubiau įvaldyti amatą, socialines normas ir hierarchinį atstumą.
Šis „tapimas tuo, su kuriuo nekalbama“ turėjo greitų ir siaubingų pasekmių. Žmogui, kuris su tavimi nekalba ir kreipiasi į tave riksmais, tokiais nerišliais tavo ausiai, tu nedrįsti ištarti nė pusės žodžio. Jei tau nusišypso laimė sutikti žmogų, kalbantį ta pačia kalba, gali su juo persimesti žodžiu, pasitarti, išsilieti; jo nesutikus, tavoji kalba išdžiūva per vos kelias dienas, o su kalba ir mąstymas.
Be to, nesuprasdamas kalbos tu negebi žaibiškai suprasti paliepimų ir draudimų, iššifruoti nurodymų, kurių dalis beprasmiai ir skirti pasityčioti, o kiti – fundamentalūs. Kitaip tariant, atsiduri vakuume ir savo kailiu patiri, kad komunikacija gimdo informaciją, o be informacijos paprasčiausiai neišgyvenama. Didžioji dalis kalinių, nemokėjusių vokiškai, taigi beveik visi italai, žuvo per pirmas dešimt ar penkiolika dienų po atvykimo: iš pirmo žvilgsnio – nuo bado, šalčio, išsekimo, ligų; atidžiau patyrinėjus – dėl informacijos stygiaus. Jei tik būtų galėję komunikuoti su ilgiau lageryje išbuvusiais kaliniais, jiems būtų buvę lengviau orientuotis: pirmiausia jie būtų išmokę susiveikti drabužių, batų porą ir nelegalaus maisto, tada išmokę išsisukti nuo sunkiausio darbo ir dažnai mirtinų susidūrimų su SS, galiausiai išvengę fatališkų klaidų gydant neišvengiamas ligas. Nesakau, kad taip jie tikrai nebūtų žuvę, tačiau būtų gyvenę ilgiau ir turėję daugiau galimybių atsikovoti prarastas pozicijas.
Visų mūsų, išgyvenusiųjų ir prastų poliglotų, atmintyje pirmosios lagerio dienos išliko nelyg miglotas ir frenetiškas kino filmas, kupinas triukšmo ir įniršio, o ir beprasmybės: bevardžių ir beveidžių personažų klegesys nuolatiniame ir kurtinančiame fono triukšme, pro kurį neprasiskverbė jokia žmogiškumo apraiška. Pilkai juoda kino juosta, įgarsinta, tačiau bežodė.
Pastebėjau savyje, o ir kituose sugrįžėliuose keistą šio vakuumo ir poreikio komunikuoti poveikį. Praėjus keturiasdešimčiai metų vis dar atmename, grynai akustiniu pavidalu, aplink skambėjusius žodžius ir pasakymus, ištartus kalbomis, kurių nepažinome nei pramokome vėliau: pavyzdžiui, man tai buvo lenkiški ir vengriški žodžiai. Dar ir šiandien atmenu, kaip lenkiškai skambėjo ne mano, o kalinio, barako eilėje stovėjusio priešais mane, numeris: garsų raizginys, užsibaigdavęs tarsi neįmenama vaikiška skaičiuotė, skambėjusi panašiai kaip ščerdžiši šteri (šiandien žinau šiuos žodžius reiškiant „keturiasdešimt keturi“). Ir tikrai, tame barake būtent lenkai dalydavo sriubą ir sudarė didžiąją dalį kalinių, todėl lenkų kalba buvo oficiali barako kalba; kai tave pašaukdavo prie sriubos, turėdavai būti jau pasiruošęs su ištiestu dubeniu, kad neiškristum iš eilės, o kad nebūtum pašauktas netikėtai, reikėjo pašokti tada, kai pašaukdavo kalinį su priešais tavąjį einančiu numeriu. Tas ščerdžiši šteri veikė lyg varpelis, dresuodavęs Pavlovo šunis: burnoje kaipmat prisikaupdavo seilių.
Šie svetimšaliai balsai giliai įsirėžė mums į atmintį, lyg baltoje, tuščioje magnetinėje juostoje; panašiu būdu išbadėjęs skrandis sparčiai asimiliuoja net ir nevirškinamą maistą. Jie nepadėjo mums įsiminti žodžių prasmės, nes mums paprasčiausiai jos neturėjo; ir vis dėlto gerokai vėliau padeklamavome juos žmonėms, gebėjusiems juos suprasti, ir prasmės, nors išblukusios ir banalios, juose tikrai būta: tai buvo keiksmai, burnojimas prieš Dievą ar kasdienės dažnai kartojamos frazės, tokios kaip „kelinta dabar valanda?“, „negaliu paeit“, „atstok“. Tai buvo fragmentai, išplėšti iš miglos: bergždžios ir nesąmoningos pastangos atrasti prasmę beprasmybėje. Tai buvo ir protinis atitikmuo mūsų kūniškam poreikiui maitintis, vertusiam ieškoti bulvių lupenų virtuvių pasienyje: truputį daugiau nei nieko, geriau nei nieko. Nubadėjusios smegenys kenčia ypatingą alkį. O galbūt ši bergždžia ir paradoksali atmintis turėjo kitą prasmę ir kitą tikslą: buvo nesąmoninga parengtis tam, kas turėjo nutikti „po to“, mažai tikėtinam išgyvenimui, kur kiekviena patirties atplaiša būtų nugulusi į bendrą neaprėpiamą mozaiką.
Pirmuose romano „Paliaubos“ puslapiuose aprašiau radikalų būtino, bet neįvykusio komunikavimo pavyzdį: pasakojau apie trimetį berniuką Hurbineką, turbūt slapčiomis pagimdytą lageryje, taip niekieno ir neišmokytą kalbėti, tačiau dar ir kaip troškusį bendrauti, ką reikšdavo visu savo varganu kūneliu. Net ir šiuo požiūriu lageris buvo žiauri laboratorija, kurioje teko stebėti epizodus ir poelgius, niekad neregėtus nei pirma, nei po to, nei kur kitur.
Buvau pramokęs vokiškai anksčiau, dar būdamas studentas, su vieninteliu tikslu – perprasti chemijos ir fizikos tekstus, bet tikrai ne tam, kad aktyviai perteikčiau mintį ar suprasčiau šnekamąją kalbą. Tai buvo fašizmo įvestų rasinių įstatymų laikai ir bet kokia mano pažintis su vokiečiu ar kelionė į Vokietiją atrodė mažai tikėtina. Nublokštas į Aušvicą, nors ir apimtas pradinio sutrikimo (o gal būtent dėl jo), gana greitai supratau, kad mano menkas Wortschatz tapo esminiu išgyvenimo faktoriumi. Wortschatz reiškia „žodinį paveldą“, o pažodžiui „žodžių lobyną“ – dar niekada terminas nebuvo toks tinkamas. Mokėti vokiečių kalbą reiškė gyventi, užteko apsidairyti aplink. Likimo draugai italai, nesupratę vokiškai, taigi beveik visi, išskyrus kelis italus iš Triesto, vienas po kito skendo audringoje nesupratimo jūroje: jie nesuprato paliepimų ir nuolat sulaukdavo smūgių ir spyrių nesuvokdami už ką. Remiantis primityvia stovyklos etika, galiojo mintis, kad smūgis vienaip ar kitaip turi paaiškinimą, nes lengviau sutvirtina pažeidimo–bausmės–pasitaisymo aibę, todėl dažnai kapo ar jo parankiniai smūgį palydėdavo urgztelėjimu „Žinai už ką?“ ir po jo einančiu „nusikaltimo įvardijimu“. Tačiau kurčnebyliams naujokams toks ceremonialas buvo nesuprantamas. Jie instinktyviai susigūždavo kampe saugodami pečius: agresija galėjo užgriūti iš bet kur. Jie dairydavosi aplink sutrikusiais žvilgsniais tarsi į spąstus pakliuvę žvėrys, juk tokie iš tikrųjų ir tapo.
Daugeliui italų gyvybiškai svarbia tapo likimo bičiulių prancūzų ir ispanų, kurių kalbos buvo mažiau „svetimos“ nei vokiečių, pagalba. Aušvice ispanų nebuvo, o prancūzų (tiksliau deportuotųjų iš Prancūzijos ir Belgijos) būta apsčiai, 1944-aisiais gal net 10 proc. visų kalinių. Dalis jų buvo elzasiečiai ar vokiečių ir lenkų žydai, prieš dešimtmetį ieškoję prieglobsčio Prancūzijoje, virtusioje spąstais: visi jie geriau ar prasčiau mokėjo vokiečių ar jidiš kalbą. Kiti prancūzai – miestiečiai, proletarai, buržuazija ar inteligentija – prieš metus ar dvejus buvo patyrę selekciją, analogišką mūsiškei: nesupratusieji pasitraukė iš scenos. Likusieji, beveik visi métèques, savo laiku gana prastai priimti Prancūzijoje, sulaukė savo liūdno revanšo. Jie tapo mūsų natūraliais vertėjais: išversdavo mums nurodymus ir fundamentalius dienos perspėjimus – „keltis“, „susiburt lauke“, „į eilę duonos“, „kieno batai suplyšę?“, „trims“, „penkiems“ ir taip toliau.
Žinoma, to nepakako. Išmeldžiau vieno jų, elzasiečio, kad pravestų man asmeninį ir pagreitintą kalbos kursą, sudalintą į trumpas pamokėles, dėstomas pusbalsiu po komendanto valandos ir prieš visiškai nugrimztant į miegą; už pamokas mokėjau duona, kitos valiutos nebuvo. Elzasietis sutiko ir duona, mano galva, dar niekad nebuvo taip gerai panaudota. Jis paaiškino man, ką reiškė visi tie kapo ir SS stūgavimai, kvaili ar ironiški šūkiai, užrašyti virš barakų gotikiniais rašmenimis, ką reiškė trikampių, kuriuos nešiojome prisiūtus virš kalinio numerio ant krūtinės, spalvos. Taip aš supratau, kad lagerio vokiečių kalba, numenkusi, išrėkiama, pilna vulgarybių ir keiksmų, teturėjo silpną giminystės ryšį su preciziška ir griežta mano skaitytų chemijos tekstų kalba, su melodinga ir rafinuota Heinricho Heinės eilių, kurias man skaitydavo Klara, viena studijų laikų bičiulė, kalba.
Tada dar nesupratau, ir išsiaiškinau tik gerokai vėliau, kad Lagerio vokiečių kalba buvo atskira kalba: ji buvo tai, ką vokiškai galėtume pavadinti orts- und zeitgebunden, glaudžiai susaistyta su konkrečia vieta ir laiku. Tai buvo variacija, ir ypač subarbarėjusi, kalbos, kurią žydų kilmės vokiečių filologas Victoras Klempereris pakrikštijo Lingua Tertii Imperii (Trečiojo Reicho kalba), pasiūlydamas net trumpinį LTI, kaip ironišką analogiją šimtams trumpinių (NSDAP, SS, SA, SD, KZ, RKPA, WVHA, RSHA, BDM…), tokių brangių tuometinei Vokietijai.
Apie LTI ir jos itališką ekvivalentą jau nekart rašyta, taip pat ir iš kalbotyrininkų perspektyvos. Rodosi akivaizdi mintis, kad ten, kur smurtaujama prieš žmogų, smurtaujama ir prieš kalbą; Italijoje dar nepamiršome kvailų fašistinių akcijų, nukreiptų prieš tarmes, kalbos „barbarizmus“, prieš Aostos slėnio, Suzos slėnio ir Alto Adidžės[3] toponimiką, prieš „vergišką ir svetimkalbį jūs“. Vokietijoje problema buvo kiek kita: vokiečių kalba ne vieną šimtmetį pasižymėjo spontanišku priešiškumu negermaninės kilmės žodžiams ir vokiečių mokslininkams tekdavo laužyti galvas, kaip pervadinti bronchitą į vokišką „oras-vamzdis-uždegimas“, lotynišką doudenum į „dvylika-pirštai-žarna“, o piruvo rūgštį į „deginti-vynuogės-rūgštis“; todėl šia prasme nacizmui, užsimojusiam išgryninti viską, buvo likę mažai ką gryninti. LTI skyrėsi nuo Goethės vokiečių kalbos pirmiausia dėl tam tikrų semantinių slinkčių ir prievartos prieš terminus: pavyzdžiui, būdvardžiai völkisch („tautinis, liaudiškas“), plačiai išplitęs ir prisisodrinęs nacionalistinės arogancijos, ar fanatisch, kurio neigiama konotacija virto teigiama. Tuo tarpu vokiškų lagerių archipelage išryškėjo sektorinė kalba, žargonas, Lagerjargon, dalijamas į požargonius, specifiškus pavieniams lageriams, artimai giminingus senajai prūsiškųjų kareivinių vokiečių kalbai bei naujajai SS kalbai. Nieko keista, kad šis lagerio žargonas skamba panašiai kaip sovietinių darbo stovyklų žargonas ir tam tikrus jo terminus cituoja Aleksandras Solženicynas: kiekvienas šių sovietinių terminų randa sau atitikmenį Lagerjargon žodyne. Vokiškas „Gulago archipelago“ vertimas (italų kalba 1975-aisiais išleido „Mondadori“), tikėtina, nesukėlė didelių sunkumų, ar bent ne dėl terminų.
Visiems lageriams bendras terminas buvo Muselmann, „musulmonas“, priskiriamas neatitaisomai palūžusiam, išsekusiam ir ant mirties slenksčio atsidūrusiam kaliniui. Šis terminas aiškintas dvejopai, tačiau abi versijos menkai teįtikina: fatalizmas ir galvos aprišimas, primenantis turbaną. Muselmann puikiai atliepia, ne be ciniškos ironijos, rusiškas terminas dochodiaga, pažodžiui „priėjęs liepto galą“, „baigtinis“. Ravensbriuko lageryje (vienintelėje išimtinai moterims skirtoje stovykloje), kaip man teigė Lidia Rolfi[4], tą pačią sąvoką perteikė du veidrodiniai terminai, beveik homonimai Schmutzstück ir Schmuckstück, atitinkamai „šiukšlė“ ir „puošmena“, vienas kito parodija. Italės moterys nesuprato kraują stingdančios jų prasmės ir sujungdamos tardavo smistig. Visiems požargoniams bendras terminas buvo ir Prominent. Apie vadinamuosius „prominentus“, taigi karjerą padariusius kalinius, plačiai papasakojau knygoje „Jei tai žmogus“; kadangi stovyklų sociologijoje tai nepamainomas komponentas, sovietai irgi turėjo šį lagerių tipažą, vadinamą (kaip jau minėjau trečiame skyriuje) pridurki. <…>
Žydams, antonomaziškai žmonijos priešams, negryniems ir sėjantiems negrynumą aplink save beigi pasaulio naikintojams, buvo draudžiamas pats brangiausias komunikavimo būdas – susisiekimas su gimtąja šalimi ir šeima: tie, kam yra tekę patirti tremtį, vieną iš begalės jos formų, žino, kaip stipriai kenčiama nurėžus šį nervą. Iš to atsiranda žudanti apleisties pajauta, o ir klaidingas priekaištas: kodėl jie man nerašo, kodėl man nepadeda, juk jie yra laisvi? Mums teko patirti, anuomet, kad didžiajame laisvės žemyne laisvė komunikuoti yra nepaprastai svarbi provincija. Panašiai kaip su sveikata, tik ją praradę pradedame vertinti sveikatos svarbą. Tačiau ši kančia pasireiškia ne tik individualiai: šalyse ir laikais, kai komunikavimas ribojamas, nyksta ir visos kitos laisvės; iš lėto miršta diskusijos, išplinta nemokšiškumas, triumfuoja primetamos pažiūros; vienas tokių pavyzdžių – beprotybės genetika, kurią Sovietų Sąjungoje propagavo Trofimas Lysenko, kai nevykstant mokslinei diskusijai (visi oponentai buvo ištremti į Sibirą) žemdirbystė buvo žalojama virš dvidešimt metų. Netolerancija siekia cenzūruoti, o cenzūra didina nepakantumą kitokiai nuomonei ir toliau brandina netoleranciją: tai stiprus užburtas ratas, kurį sunku pralaužti.
Toji savaitės valanda, kai mūsų „politiniai“ likimo bičiuliai sulaukdavo siuntos iš namų, mums būdavo pati sunkiausia, toji, kai pajusdavom visą buvimo kitu, nušalintu, atkirstu nuo gimtinės ir net nuo žmonijos sunkį. Tai buvo valanda, kai tatuiruotė imdavo deginti lyg žaizda ir mus parblokšdavo tarsi purvo lavina žinojimas, kad niekas iš mūsų negrįš namo. Kita vertus, net jei ir būtų leidę mums parašyti bent po laišką, kam jį būtume išsiuntę? Europos žydų šeimos buvo išsislapsčiusios, išblaškytos ar sunaikintos.
Man (apie tai esu pasakojęs apsakyme „Lilit“) nusišypsojo rečiausia laimė apsikeisti keliais laiškais su savo šeima. Už tai esu skolingas dviem labai skirtingiems žmonėms: pagyvenusiam neraštingam mūrininkui[5] ir jaunai drąsiai moteriai, Biancai Guidetti Serra, šiandien išgarsėjusiai advokatei. Žinau, kad tai vienas iš veiksnių, leidusių man išgyventi; bet, kaip jau minėjau anksčiau, kiekvienas mūsų, išgyvenusiųjų, daugeliu prasmių yra išimtis, o šį dalyką, galynėdamiesi su praeitimi, mes patys neretai pamirštam.
[1] Lot. „karys pagyrūnas“, galvoje turimas vienas romėnų komedijų rašytojo Plauto personažų.
[2] Nuo it. capo („galva“) – kalinių vyresnysis.
[3] P. Levi minimi Italijos regionai istoriškai yra dvikalbiai ar keliakalbiai, įskaitant ypatingas, šiandien saugomas vietos tarmes: Aostos ir Suzos slėniuose greta italų vartojama provansalų ar oksitanų kalba, o Alto Adidžėje – vokiečių ir ladynų kalbos. Fašizmo metais (1922–1943) taikyta griežta nacionalinės kalbos politika ir kontrolė siekiant kalbos autarchijos: kalba valoma nuo svetimybių, suitalinami daugiakalbių teritorijų vietovardžiai, įvedami režimo ideologiją atliepiantys neologizmai ir t. t.
[4] Lidia Beccaria Rolfi (1925–1996) – italų rašytoja, partizanė, kalinta Ravensbriuke ir įmonei „Siemens–Halske“ priklausiusiame lageryje. Daugiau nei trisdešimt metų skyrė šviečiamajai veiklai, kartu su kitais Šoa liudytojais ir deportuotųjų draugija važinėjo po šalies mokyklas. Drauge su Anna Maria Bruzzone parengė dokumentinę knygą „Ravensbriuko moterys“ („Le donne di Ravensbrück“, 1978). P. Levi parašė pratarmę kitai rašytojos knygai, pasirodžiusiai jau po autorės mirties, „Sulaužyta ateitis“ („Il futuro spezzato“, 1997).
[5] Turimas omenyje italų darbininkas Lorenzo Perroni (1904–1952), fašizmo metais nelegaliai dirbęs Italijos ir Prancūzijos pasienyje, kalintas, o įvedus dvišalius italų–vokiečių darbo susitarimus savanoriškai išvykęs dirbti į Lenkiją ir atsidūręs Aušvice. L. Perroni šešis mėnesius tiekė papildomas sriubos porcijas P. Levi ir jo bičiuliui Albertui Dallai Voltai, taip padėdamas išgyventi. Po karo rašytojas ir mūrininkas bičiuliavosi, P. Levi įamžino jį apsakyme „Lorenzo kelias namo“ ir abu savo vaikus, pirmagimę Luisą Lorenzą ir sūnų Renzą, pavadino jo garbei. 1999-aisiais L. Perroni paskelbtas Pasaulio tautų teisuoliu.