Nichita Stănescu. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 7

Iš rumunų k. vertė Violeta Steponaitytė

Nichita Stănescu (1933–1983) buvo vienas žymiausių XX a. Rumunijos poetų. Jo poezija iki šiol aktuali lingvistiniu išradingumu ir pagrindinių žmogiškųjų patyrimų, tokių kaip meilė, mirtis ir prasmės ieškojimas, temomis. Jai būdingas siurrealistinis vaizdingumas, žaismingas kalbos naudojimas, filosofinė gelmė, neįprastos metaforos, eksperimentavimas su sintakse, taip praplečiant tradicinių rumuniškų eilėraščių ribas.

N. Stănescu poezija įsitvirtina tarp Europos modernizmo ir postmodernizmo, kartu su tokiais Europos poetais kaip Paulis Celanas ir Yehuda Amichai. Nors jis gyveno ir kūrė komunistiniais laikais, tačiau jo kūryba pralenkia to laikotarpio ideologiją, ji kupina universalių, su visomis kultūromis ir visais laikais susijusių temų. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl N. Stănescu poezija dažnai verčiama ir studijuojama užsienyje.

Poetas yra gavęs daugybę Rumunijos ir tarptautinių premijų – galima paminėti tarptautinę Herderio premiją (1976), tarptautinio poezijos festivalio Strugoje „Aukso karūną“; 1980 m. Švedijos Akademijos buvo nominuotas gauti Nobelio premiją.

Šiai publikacijai parinkti eilėraščiai iš rinkinių „Teisė į laiką“ (1965), „11 elegijų“ (1966), „Nežodžiai“ (1969), „Belgradas su penkiais draugais“ (1971), „Šalčio didybė“ (1972).

 

Ars poetica

Mokiau savo žodžius mylėti,
jiems rodydavau širdį
ir nesiliaudavau, kol jų skiemenys
pradėdavo plakti.
Jiems rodžiau medžius,
ir tuos žodžius, kurie nenorėjo šlamėti,
be gailesčio pakardavau ant šakų.

Galiausiai žodžiai
privalėjo tapti panašūs į mane
ir į pasaulį.

Paskui
pasiėmiau pats save,
atsirėmiau į abu upės
krantus,
kad parodyčiau jiems tiltą,
tiltą tarp jaučio rago ir žolės,
tarp juodų šviesos žvaigždžių ir žemės,
tarp moters smilkinio ir vyro smilkinio,
leisdamas žodžiams važiuoti per mane,
tarsi sportiniams automobiliams, tarsi elektriniams traukiniams,
tam, kad greičiau pasiektų paskyrimo vietą,
tam, kad išmokyčiau juos, kaip persikelia pasaulis
iš savęs paties
į save patį.

 

Penktoji elegija
Realybės gundymas

Nebuvau niekada supykęs ant obuolių,
kam jie obuoliai, ant lapų – kam jie lapai,
ant šešėlio – kam jis šešėlis, ant paukščių – kam jie paukščiai.
Tačiau obuoliai, lapai, šešėliai, paukščiai
supyko staiga ant manęs.
Štai aš atvesdintas priešais lapų tribunolą,
šešėlių, obuolių, paukščių tribunolą,
tribunolai apvalūs, tribunolai oriniai,
tribunolai liauni, gaivūs.
Štai aš nuteisiamas, kad nežinau,
kad nuobodžiauju, kad nerimstu,
kad esu nejudrus.
Nuosprendžiai pasirašyti sėklų kalba.
Kaltinimo aktai pasirašyti
paukščio viduriais,
gaivios nuobaudos pilkšvos, man neapskundžiamos.
Stoviu tiesus, nudengta galva,
bandau suprasti tai, kas priklauso man
už neišmanymą…
Ir negaliu, negaliu suprasti
nieko,
ir šioji sielos būsena, ji pati
supyksta ant manęs
ir mane nuteisia, nesuvokiamai,
amžinam laukimui,
prasmių įtampai viduje,
kol įgaus formą obuolių, lapų,
šešėlių,
paukščių.

 

Šeštoji elegija
Afazija

Stoviu tarp dviejų stabų ir negaliu išsirinkti
nė vieno, stoviu
tarp dviejų stabų, ir lyja smulkiai,
ir negaliu išsirinkti nė vieno,
ir belaukiant – medėja
stabai smulkiame lietuje. Aš stoviu
ir negaliu išsirinkti iš dviejų
medžio gabalų, ir smulkiai lyja, ir negaliu
dulkiančiame lietuje išsirinkti. Stoviu,
ir medgaliai, abu, parodo
šonus, nubalusius nuo smulkaus lietaus.
Stoviu tarp dviejų arklio skeletų
ir negaliu išsirinkti nė vieno,
ir smulkiai lyja, tirpstant žemei
po baltais kaulais, ir negaliu išsirinkti.
Stoviu tarp dviejų duobių, ir smulkiai lyja,
ir lietus graužia žemę
išbadėjusios žiurkės dantimis.
Stoviu su kastuvu rankoje tarp dviejų duobių
ir negaliu smulkiame lietuje
išsirinkti pirmos, kurią užkimšiu
žeme, atkąsta smulkaus lietaus.

 

Nežodžiai

Jis ištiesė į mane lapą lyg plaštaką pirštuotą.
Aš ištiesiau į jį plaštaką nei lapą dantytą.
Jis ištiesė į mane šaką lyg ranką.
Aš ištiesiau į jį ranką lyg šaką.
Jis palenkė į mane kamieną
nei obuolį.

Aš palenkiau į jį petį
nei šakotą kamieną.
Girdėjau, kaip stiprėja jo syvai, mušdami
lyg kraujas.
Girdėjau, kaip lėtėja mano kraujas, srovendamas it syvai.
Aš perėjau per jį.
Jis perėjo per mane.
Aš palikau vieniša obelis.
Jis
vienišas žmogus.

 

Ritualas

Raudu skaičiaus penki akivaizdoje
paskutinioji vakarienė be šešių.
Kur esate jūs, kurie esate,
taip pat jūs, kurie nebesate,
kur esate?
Laužkite taigi žodį, mano tai kūnas.
Kraujas galbūt ir ištrykš iš skiemens.
Dėl jūsų padarysiu vyną iš V ir Y,
išgausiu švelnumą iš kūno šiurkštaus ir žiauraus.
Mane bučiuoja tie, kurie mane bučiuoja.
Aš lieku su jumis tais vienuolika.
Esame penki čia, šeši – išvykę;
paskutinė vakarienė rauda penketo akivaizdoje.
Įsitvirtina šiandien praradimas,
skausmas, išėjimas.

 

Orfėjas senoje tvirtovėje

Poetas, su sakalu ant peties, įžengia į tvirtovę.
Jis jaučiasi labai sutrikęs
ir lygiai toks kaip žvaigždė Kanopus,
toji iš Australijos pusrutulio,
matoma tiktai tiems, kurie nešioja akinius ant širdies.

Nemato niekas poeto.
Vieni nemato, nes yra neregiai.
Kiti nemato, nes neturi širdies.
Galiausiai likusieji nemato, nes jų nėra.

Bet visi sako choru:
poetas nėra geriamas, taigi jo nesuprantame!
Poetas nekvepia kaip gėlė,
kaip galime jį suprasti,
kaip galime laikyti tai, kas nekvepia gėle,
už gėlę?!

Poetas eina didžiąja gatve.
Eik velniop, jam šnypščia sakalas nuo peties.
Eik velniop, kvaily, jam šnypščia sakalas nuo peties.
Poetas nuduoda, kad nieko negirdi.

Mačiau savo akimis poetą, įeinantį į tvirtovę.
Jis laikė dešinėje rankoje, dešiniame kumštyje,
nusmaugtą sakalą