Jaroslavas Melnikas. Mes esame daugiau, nei esame kitiems, ir netgi daugiau, nei esame patys sau

2026 m. Nr. 7

Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse

Man yra ypatinga garbė gauti šią Antano Vaičiulaičio premiją, Lietuvoje vadinamą lietuviškosios novelės Nobeliu. Žinote, rašytojas gyvena ir rašo savame pasaulyje, tarsi pogrindyje. Jis rašo todėl, kad negali nerašyti. Todėl, kad regi tam tikrą tiesą, kuria nori pasidalinti. Ne su skaitytojais, ne su premijos žiuri – tiesiog pasidalinti. Rašyti reiškia dalintis. Kai tekstas parašytas ir autorius mato, kad jam pavyko perteikti idėją, vidinį regėjimą, jausmą, jis patiria gilų pasitenkinimą. Jis sukūrė pasaulį. Tuomet stoja pauzė. Kartais tai būna vakuumas, laikotarpis, kurį nelengva išgyventi. Bet jūs patys žinote, kaip veikia rašytojo psichika.

Ir štai ateina akimirka, kai tave pakviečia išeiti iš pogrindžio, pasirodyti pasauliui – tau įteikiama premija už geriausią apsakymą. Už kūrinį, kuris tau pačiam buvo brangus, bet, kaip manei, liko nepastebėtas. Ir staiga paaiškėja, kad buvo pastebėtas.

Ypač svarbu tai, kad šios premijos žiuri sudaro kompetentingi literatūros žinovai. Kad esi pakviečiamas į literatūros šventovę – akademinę instituciją, kurioje literatūra tyrinėjama, analizuojama.

Neslėpsiu, žinia apie premiją man buvo visiška staigmena. Ir kodėl man taip brangu, kad įvertintas būtent apsakymas? Esu ir romanų autorius. Tačiau mano pirmosios knygos, dėl kurių buvau įvertintas, buvo trumposios siurrealistinės prozos rinkiniai – „Rojalio kambarys“ ir „Pasaulio pabaiga“. Juos iš karto pastebėjo. Antroji knyga tapo „Metų knygos“ finalininke. O pirmajai knygai vidinę recenziją parašė habilituota daktarė Jūratė Sprindytė, autoritetas literatūros pasaulyje. Jos žodžiai apie mano prozos pobūdį yra ant pirmojo „Rojalio kambario“ leidimo viršelio. Tai buvo seniai, daugiau nei prieš dvidešimt metų – 2004-aisiais… Ji tiksliai pagavo mano kūrybos, mano pasaulio matymo savitumą.

Vėliau pasirodė dar keturios mano trumposios prozos knygos – „Labai keistas namas“, „Kelias į rojų“, „Anoreksija“ ir „Užgesusi saulė“. Pastaroji – užpernai. Trumpoji proza yra mano pirmoji ir amžina meilė.

 

Kiekvienas rašytojas savaip neįprastas. Tačiau jeigu pažvelgsite į mano knygas, jose dažnai nerasite nei konkrečios vietos, nei laiko nuorodų. Scenos atpažįstamos, bet kur ir kada vyksta veiksmas? Daugelis kritikų Lietuvoje ir užsienyje mano prozą vadina egzistencine, siurrealistine, filosofine. Vis dėlto paviršiuje matome labai atpažįstamas, buitines scenas.

Mane domina žmogus kaip toks. Tai, kas žmoguje yra universalu, kas glūdi giliau už sąmonę. Carlas Gustavas Jungas tai pavadino archetipais. Mane domina žmogaus pasąmonė. Būtent joje slypi svarbiausi dalykai. Juk mes esame daugiau, nei esame kitiems, ir netgi daugiau, nei esame patys sau. Mes iki galo savęs nepažįstame. Ir ten, pasąmonėje, slypi laisvė. Bet ten pat slypi ir chaoso šaknys, grėsmė. Laisvė visada kupina chaoso galimybės. Tačiau kito kelio į laisvę nėra. Gal todėl mane domina žmogus ties riba. Ties beprotybės riba. Ties gyvenimo kaip sapno riba.

Beprotybė gyvena kiekviename. Beprotybė yra tai, kas nepavaldu protui. Ją dar vadina siela. Ten glūdi gėrio ir blogio ištakos.

Gėris nėra vienareikšmis, kaip ir blogis. Gėris staiga gali virsti blogiu – kaip komunizmo idėja. Blogis gali pasirodyti esąs gėris – kaip plėšiko, naktį įlipusio pas jus pro langą, nužudymas. Bet viskas nėra taip paprasta. Kas skaitė mano apsakymą „Atleisk, ar ką“ iš knygos „Rojalio kambarys“, supras.

 

Egzistuoja paviršinis žmogus ir giluminis žmogus. Giluma visada susijusi su ta mūsų psichikos dalimi, kuri nėra įsisąmoninta. Ten draudimai neveikia. Šiame kontekste norėčiau pereiti prie savo apsakymo „Ir nebuvo jokio Džono“, įvertinto Antano Vaičiulaičio premija. Tai pasakojimas apie tėvą, kuriam jo dukra tampa svetima. Ir tai labai skaudu. Bet ar ji kalta? Ir taip, ir ne. Kalta, nes giliai sužeidžia tėvą, nesuprasdama, kad jį skaudina. Kita vertus…

Rašytoją domina būtent tai, kas slypi už socialinio vaidmens. Už jo gyvena giluminis žmogus – tas, kuris jaučia daugiau, nei leidžia sau parodyti. Dukra buvo tėvo pasaulio dalis: jis ją augino, globojo, rūpinosi ja. Ir kai ji išeina į savarankišką gyvenimą, jis neišvengiamai patiria netektį, net jei nuoširdžiai linki jai laimės.

Būtent todėl man buvo įdomus apsakymo „Ir nebuvo jokio Džono“ herojus. Jis nepraranda savitvardos, nesipriešina neišvengiamybei. Tačiau jam skauda, o dukra to skausmo nepastebi ir net nesąmoningai jį sustiprina.

 

Seniai domiuosi Rytų kultūra, religijomis. Ne kartą lankiausi Indijoje. Ten kitas pasaulis. Archajiškesnis, bet tam tikra prasme ir artimesnis tiesai. Ten siela dar gyvena archetipais – atvirai, visų akivaizdoje. Ten mačiau, kaip motina, ištekindama savo dukrą, rauda. Ir tos raudos nėra suvaidintos. Jos neviltis tikra. Rauda ir dukra. Jos atsisveikina. Visam laikui. Būsimasis vyras laukia gėlėmis papuoštame automobilyje.

Negana to, „YouTube“ rasite vaizdo įrašų, kuriuose rauda tėvas. Ir ne šiaip rauda – jis puola ant žemės ir raudodamas voliojasi.

Mums, Vakarų žmonėms, tai atrodo neskoninga. Mažų mažiausiai neįsivaizduojama, kad per vestuves taip elgtųsi nuotakos tėvas, vyras…

Pas mus nuotakos tėvas šypsosi, šoka su dukra, džiaugiasi dukters laime. Kaip gražu.

Tačiau ar tai reiškia, kad jis nieko nepraranda? Ar tikrai jis taip jau labai skiriasi nuo to indo tėvo?

Taip, jo lūpose šypsena. Lūpose… O kas vyksta jo viduje?

Tai niekam nerūpi. Žmogaus pasąmonė niekam nerūpi. Visuomenė – mūsų, vakarietiška – iš mūsų reikalauja vieno: atitikti elgesio normą. Išoriškai.

Tačiau pasąmonė rūpi rašytojui. Todėl, jeigu rašytojas tikras, jis ir vadinamas „žmonių sielų inžinieriumi“. Ką tai reiškia? Šį posakį galima išversti – „pasąmonės tyrinėtojas“, to, kas žmoguje paslėpta nuo sąmonės, tyrinėtojas. O paslėpta už socialinio vaidmens kaukės, Personos, kaip įvardintų jau minėtas Jungas.

Nesuklysime pasakę, kad besišypsančio tėvo siela vienaip ar kitaip rauda. Ne viešumoje, o ten, kur nėra veidrodžių. Vienumoje. Dukra buvo jo kūrinys, jo kūno ląstelė, išaugusi į žmogų. Jis nešiojo ją ant rankų, maitino, prižiūrėjo, rūpinosi ja, žaidė su ja. Ji buvo jo princesė. Paskui jis stengėsi suteikti jai išsilavinimą, aprūpinti… Jis sukūrė brangenybę. Ir štai šią savęs dalį jis atiduoda į jam nepažįstamo vyro rankas; nuo šiol tas vyras vienaip ar kitaip ją valdys…

Sakysite, tokie jausmai neįmanomi. Tai ne senieji laikai, kai dukra buvo „perduodama“ vyrui ir tapdavo jo giminės dalimi. Tai ne šiuolaikinė Indija, kur ir dabar dukra dažnai tampa vyro „nuosavybe“ ir jai net ilgą laiką draudžiama susitikti su tėvais.

Taip, bet mes pamiršome archetipus. Tai įgimti emociniai kompleksai, perduodami naujoms kartoms. Kitaip tariant, tai ne mūsų jausmai, o mūsų protėvių jausmai. Tačiau jie yra mūsų ta prasme, kad mes juos išgyvename ne tik kaip savus, bet ir stipriau nei savus. Archetipai turi milžinišką energiją, milžinišką jausmo galią. Kai jie prasiveržia į išorę, žmogui ištrykšta ašaros. O Indijoje – ir raudos.

Įdėmiai pažvelkite į šiuolaikinius Europos tėvus. Akimirką jų akyse gali pasirodyti ašaros. Kai jie pamato savo dukrą jaunikio rankose. Taip, jie linki jai laimės, jie džiaugiasi. Bet tuo pat metu jie kenčia. Jie atsisveikina su savo dukra. Su ta, kuri priklausė jiems, buvo jų pasaulio dalis.

Taip, protas, blaivus žvilgsnis nugali. Vakarų žmogus todėl ir yra vakarietis – nes jam būdingas blaivus žvilgsnis. Tačiau, neišsiraudojęs kaip tas indas, jis nešiojasi savyje prieštarą. Ji gali sukelti jam neurozes, kurių nepažįsta indas, vieną kartą davęs valią pasąmonėje susikaupusiam jausmui.

Prisimenu filmą, kuriame tėvas per vestuves nužudo dukrą ir žentą. Jis išprotėjo. Bet tai lengvai paaiškinama tuo, kad archetipas prasiveržė į išorę ir užvaldė žmogų. Indas raudodamas voliojasi ant žemės, vakarietis tėvas tik nubraukia ašarą, nuslopinęs jausmą, o to filmo herojus neturėjo nei ritualų – juk raudos per vestuves Indijoje yra ir ritualas, nei vakarietiškos proto valdžios.

Apsakyme „Ir nebuvo jokio Džono“ herojus vardu Nainys valdo save. Jis vakarietis, kaip ir mes. Bet jam skauda. Dukra ne tik to nesupranta, ne tik nemato, bet dar ir sustiprina šį skausmą. Tada jis laiptais leidžiasi į praeitį, kur randa tą dukrą, kuri jį mylėjo ir buvo jo siela.

Tai metafora. Viena pagrindinių mano kūrybos temų – susvetimėjimas. Kadaise artimi žmonės tampa svetimi. Ar gali būti didesnė tragedija? Mes kosminiu greičiu prarandame artumą, empatiją savo artimiesiems. Apysakoje „Skambink man, kalbėk su manimi“, išspausdintoje knygoje „Pasaulio pabaiga“, parodžiau veidrodinę situaciją: ten veikia sūnus ir tėvas. Bet ten giminystė nugali. Romane „Dangaus valdovai“ parodomas brolių susvetimėjimas.

Taip jau nutinka, kad mano knygose veikia archetipai. Ten yra Tėvas, Dukra, Sūnus, Motina – iš didžiosios raidės. Kaip ir Dievas.

 

Pabaigoje negaliu nepasakyti, kad mane maloniai nustebino premijos nuostatose įtvirtinti atrankos kriterijai. Kalbama apie teksto paprastumą, pasakojimo žaismę, dramatizmo šviesą, apie amžinųjų klausimų plėtojimą. Antanas Vaičiulaitis – mano labai gerbiamas lietuvių literatūros klasikas, man artimas tuo, kad jo kūrybai būdingas subtilus žmogaus sielos supratimas ir dėmesys egzistencinėms temoms, apie kurias šiandien kalbėjau. Ir pirmiausia – mirties temai.

Matau daug bendro mūsų pasaulėžiūroje, kaip ir mūsų biografijose. Maloniu atradimu man tapo jo ryšys su Prancūzija, kurioje gyvenau ir kurios kultūra man labai daug davė suvokiant laisvę ir žmogaus gelmes. Man artima ir Antano Vaičiulaičio asmenybė – jis buvo poliglotas ir rašė keliomis kalbomis: išleido anglų kalba knygą apie lietuvių literatūrą, taip pat rašė straipsnius latviškai, estiškai ir net esperanto kalba. Likdamas lietuvis, jis buvo pasaulio žmogus. Ir jo kūryboje už buitinių scenų visada išryškėja žmogus kaip toks.

 

Ir paskutinis dalykas. Kalbėjome apie artumą, apie giminystę. Tačiau šis žmonių artumas apima ne tik gyvuosius. Atminimas tų, kurių nebėra su mumis (liežuvis neapsiverčia sakyti „negyvųjų“, nes kas pasakė, kad jie neegzistuoja?), yra viena nuostabiausių artumo ir empatijos formų. Trys rašytojo dukros – Danutė, Joana ir Aldona, kurios palaiko šią premiją ir rūpinasi ja dešimtmečius, saugodamos tėvo atminimą, kelia man gilią pagarbą. Norisi prieš jas nulenkti galvą. Jos nepanašios į mano apsakymo heroję, kuri, esu tikras, skaudžiai atgailaus, kai ateis laikas, už tai, kad išdavė jausmus, kuriuos vaikystėje jautė tėvui.

2026 m. birželio 23 d.