Mūsų publikacija
Merab Mamardašvili. Šiuolaikinės Europos filosofijos apžvalga
2017 m. Nr. 1
Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė
1978–1979 m. Merabas Mamardašvilis (1930–1990) skaitė paskaitų kursą Visa-sąjunginio valstybinio kinematografijos instituto studentams apie šiuolaikinę Europos filosofiją. Klausytojai įrašinėjo paskaitas kasetiniu magnetofonu, kuris kartais strigdavo, be to, stigo kasečių, todėl po paskaitos įrašą neretai reikėdavo skubiai iššifruoti. Šitaip atsirasdavo teksto spragų ir riktų. 1980 m. filosofo dukra Jelena Mamardašvili gavo iš tėvo iššifruotų paskaitų egzempliorių, kuris ir tapo šio jos redaguoto leidimo pagrindu. Kampiniais skliaustais pažymėtos vietos, kur, pasak jos, „neišvengiamai viršyti redaktoriaus įgaliojimai“ arba kyla abejonių, ar tekstas iššifruotas teisingai. Laužtiniais skliaustais pažymėti pagalbiniai redaktorės intarpai arba įsivaizduojami praleisti žodžiai ir žodžių junginiai.
Šešiolikta paskaita
Pradėjome analizuoti Freudą. Žinoma, nedėstysiu viso psichoanalizės turinio, aptarsiu tik problemas, svarbias filosofijai ir paveikusias kultūrą apskritai, taip pat tuos aspektus, kurie bus įdomūs jums, jei man pavyks kaip nors apie juos papasakoti.
Taigi grąžinu jus prie prasmės problemos. Sakiau, kad prasmės problema verčia rinktis terminus ir sąvokas, fiksuojančias tam tikrą mūsų sąmonės ir patyrimo sritį, kurios neaprėpia „melo“ ir „tiesos“ terminai ir sąvokos. Jau užsiminiau, kad esama kažko, kas objektyviu moksliniu požiūriu nėra tiesa ir vis dėlto nevertintina kaip melas, nes turi prasmę. Ir tai atspindi visą mąstymo posūkį. Ankstesnis objektyvusis arba objektyvistinis požiūris, susidūręs, pavyzdžiui, su nukrypimų, iliuzijų, negalavimų atvejais, savaime suprantama, vertino šiuos nukrypimus, iliuzijas, negalavimus, iškraipymus, haliucinacijas, gretindamas su tam tikra išorine, pabrėžiu, išorine daiktine tikrove. Ir, pabrėžiu, tai buvo tarsi natūralu. Įsidėmėkite šią aplinkybę. Juk kai sakau, kad jūsų išgyvenimas nėra tikras, kad tai suklydimas, klaidingas išgyvenimas, klaidingas jausmas, klaidinga mintis, laikausi prielaidos, kad tam tikras jūsų pačių patyrimo turinys kažkaip žinomas be jūsų patyrimo, t. y. jūs ką nors išgyvenate, o to, ką apskritai galite išgyventi ir matyti, turinys jau iš anksto duotas iki jums ką nors išgyvenant, realiai patiriant, duotas kaip tam tikra perspektyva, kaip tik tokia, kurią vadinau absoliučia arba, kitaip tariant, duotas kaip kažkoks įvykis savyje (vešč’-v-sebe), įvykis pats savaime (tai yra kažkoks įvykis, išgyvenimas pats savaime egzistuoja objektyvioje pasaulio struktūroje anksčiau, nei buvo išgyventas ir papasakotas). Pabrėžiu, kad tik ši prielaida ir leidžia mums vertinti realų žmogaus patyrimą kaip nukrypimą, suklydimą.
Atkreipkite dėmesį, mes žinome, kad dalykų, išgyvenamų sąmonės terminais, tikrovė yra neabejotina. Jei medicinos duomenimis jums nieko neskauda, o jūs juntate skausmą, tai skausmas egzistuoja kaip sąmonės reiškinys, kad ir ką sakytų medicina. Yra vadinamasis fantominis pojūčių, susijusių su amputuota koja, išgyvenimas: kojos nėra, bet yra nesamos kojos pirštų pojūtis. Ir atkreipkite dėmesį, kad sąmonės patyrimo požiūriu apie tokio pobūdžio fantominį išgyvenimą iš tikrųjų beprasmiška sakyti, yra koja ar jos nėra. Skausmo suvokimas ir yra skausmo turinys. Iš tikrųjų tai viena iš egzistencializmo, kaip tik taip ir analizavusio sąmonę, tezių: kokio nors išgyvenimo, jo egzistavimo turinį ir sudaro maniškis jo suvokimas. Sykiu sąmonės išgyvenamų reiškinių traktavimas įgauna tam tikrą atspalvį, būtent (atkreipkite dėmesį) atsiranda mintis apie tai, ką galima vadinti sau pakankamu (samodostatočnyj) išgyvenimu ar patyrimu; atsiranda mintis, kad nėra prasmės gretinti kokį nors išgyvenimą su jo turiniu, koks jis būtų pats iš savęs, tai yra esybių, įvykių savyje, apie kuriuos kalbėjau, pasaulyje. Juk kai ką nors su kuo nors gretiname, gretinamasis nėra sau pakankamas. Juk taip? Jei išgyvenimas sau pakankamas, tai (pagal šių žodžių prasmę) jį suprantame gretindami su juo pačiu, neišeidami iš jo ribų, likdami paties išgyvenimo ribose. Sakydamas, kad skausmo suvokimas ir yra skausmo egzistavimas, sykiu sakau, kad skausmo suvokimas sau pakankamas; man nereikia, pavyzdžiui, skaudančios kojos suvokimo gretinti su koja, tai yra su tam tikru įvykiu savyje, kurio nėra (kojos nėra, ji nupjauta; jei nėra įvykio savyje, tariamai nėra ir skausmo; betgi ne, aš jaučiu skausmą). Ir jei pagal suvokimo apibrėžimą skausmo suvokimas ir yra skausmo egzistavimas, neturiu išeiti už šio išgyvenimo arba šio patyrimo ribų, turiu jį laikyti sau pakankamą.
Taigi gaunu tam tikrą implicitinę prielaidą, kuri ir yra implicitinė Freudo prielaida, būdinga ir daugeliui kitų šiuolaikinių būdų suprasti sąmonės ir kultūros gyvenimą, būtent kad šis išgyvenimas, šis patyrimas praneša mums iš esmės naują dalyką, kažką, ko neduoda objektyvi pasaulio perspektyva (objektyvi pasaulio perspektyva rodo nupjautą koją, o patyrimas pateikia judinamų nupjautos kojos pirštų išgyvenimo fantomą). Vadinasi, pirma, kartoju, yra prielaida, kad tam tikras išgyvenimo patyrimas, sąmonės patyrimas iš esmės praneša tai, ko iš anksto nepateikia jokia objektyvi perspektyva, taigi ko negalima gretinti su išorinio stebėtojo žiniomis (o sąmonę, patyrimą, mąstymą, kultūrą ir t. t. tiriantis žmogus yra už šio patyrimo ribų, tai vadinamasis išorinis stebėtojas); antra, išorinis stebėtojas turi samprotauti taip, kad jo samprotavimai apimtų tik tai, ką jam pirmą kartą praneša pats objektas (kokio nors stebimo žmogaus išgyvenimai), ir neperžengtų prasmių ribų. Taigi vėl grąžinu jus prie prasmės.
Prasmės (ne kasdiene šio žodžio reikšme) problema atsiranda, kai mėginame analizuoti pojūtį ir išgyvenimą jo paties kontekste arba, pasakysiu, jo netranscenduojame, t. y. neišeiname, palikę išgyvenimą, į kokį nors anapus jo ribų žinomą pasaulį, o pasiliekame viduj šio išgyvenimo ir tariame, kad ten, šio išgyvenimo taške, pirmiausia ir gimsta <pasaulis>. Tada prasmės problema yra tokia problema, kai imame objektą, terminus, žodžius, išreiškiančius išgyvenimus taip, kad jie negretinami su jokiu išoriniu pasauliu, pasauliu už jų, žinomu išoriniam stebėtojui, ir turi prasmę tokia šio žodžio reikšme: jie išsprendžia ir išreiškia tam tikrus slaptus vidinius pačios sąmonės procesus, tam tikrus sluoksnius ir struktūras, kurie per šį objektą ir įgauna išraišką. T. y. tam tikras sąmonės pasaulis, tam tikra sąmonės struktūrų aibė, hierarchija, sąmonės lygmenys, sakysime taip, apskritai išsisprendžia per prasmes, per prasmes atranda savo judėjimo formą ir būdą. Vadinasi, prasmės yra kažkokie specifiniai dalykai, nes išsprendžia kažką kita, išsprendžia problemas; kitaip tariant, prasmė, kurią regime paviršiuje, arba tai, kas yra paviršiuje ir ką vadiname prasme, yra problemų sprendimo pėdsakas. Atkreipkite į tai dėmesį.
Kiek nukrypsiu į šalį ir paaiškinsiu, ką turiu omenyje, kalbėdamas apie prasmes kaip problemų sprendimo pėdsakus, ir ką jos reiškia psichologijai ir mūsų realistiškesniam žmogaus sielos ir psichinio gyvenimo supratimui. Pasitelksiu vadinamųjų žmogaus savybių, psichologinių savybių, problemą ir paimsiu pavyzdį ne iš psichologijos, o iš egzistencializmo, iš Sartre’o kūrybos, pavyzdį, sukurtą pernelyg psichoanalizės stiliumi ir prasme, nors pats Sartre’as ir nepripažino psichoanalizės.
Mes įpratome laikyti žmogų kažin kokia sau pačiam <duota> būtybe, kažkokiu būdu (dabar tariame, kad natūraliai) apdovanota kokybėmis ir savybėmis, t. y. vienas žmogus didžiadvasis, kitas nedidžiadvasis, vienas šykštus, kitas dosnus, vienas melancholikas, kitas linksmas ir t. t. – štai kažkoks maišas su bulvėmis ir galime vardyti sielos bulves: šykštumas, piktumas, pavydulingumas arba, priešingai, kitos savybės. Yra Sartre’o apsakymas ar apysaka pavadinimu „Chef“ (galva, vadovas), pasakojanti apie jaunuolį, įtrauktą į fašistinės pakraipos politiką. Sartre’as analizuoja jį įvykių ir psichologijos kryžkelėje ir mėgina parodyti, kad žmogaus savybė (tarkime, isteriška fašistinė agresija, kurią mūsų psichologinis objektyvumas dažniausiai laiko galutine paaiškinimo instancija), tai, kas pasireiškia šios savybės arba kokybės pavidalu, iš tikrųjų yra kažkas įtvirtinta, t. y. tam tikros dinamikos įtvirtinimo produktas, nutikusių įvykių pėdsakas, ir per šią savybę, pabrėžiu, žmogus suvokė pasaulį ir padarė jį sau įmanomą.
Susidūrę su kokia nors problema, susidedančia iš įvairių komponenčių – X, Y, Z ir taip toliau, – ką gi iš tikrųjų vadiname problemos sprendimu? Problemos sprendimu vadiname kokį nors „atsakymą“, ką nors, kas leidžia mums suteikti prasmę, padaryti priimtiną tai, ką [anksčiau] vadinome problema. Tačiau tokiu atveju reikia gyventi sykiu su tuo, kas anksčiau buvo problema, t. y. padaryti pasaulį <leistiną>, priimtiną, tokį, kuriame galima gyventi realizuojant save, – štai kas yra problemos sprendimas. Tai štai, anas šefas, jaunuolis, vaikystėje patyrė <…> traumą. Jis ją suvokė (osmyslil), t. y. suteikė jai prasmę (smysl) taip, kad pasaulis su visais jį traumavusiais dalykais pasidarė jam įmanomas per isteriškumą ir agresiją. Arba, pavyzdžiui, imkime šykštumą: šykštumas, t. y. santykis su pinigais, yra būdas, kuriuo žmogus, mūsų vadinamas šykščiu, išsprendė tam tikras gyvenimiškas problemas; problemos sutilpo į šią savybę ir pasaulis įmanomas žmogui, nes jis yra šykštus. Pavyzdžiui, tos problemos gali būti seksualinės ir taip pat pasireikšti per santykį su pinigais, t. y. pinigai – daiktas, kuris sutelkė į save tam tikrus psichinius vaikystės impulsus, judesius ir paskatas. Susitelkę jame [(šiame objekte)], jie patys paskui pasitraukia iš sąmonės ir realizuojasi kaip šiam žmogui įmanomi, kaip sudarantys būtent jį, o ne kitą, per santykį su pinigais, kurį regime paviršiuje.
Taigi problemą galima ir apversti: imti tai, ką aptinkame paviršiuje kaip medžiagą, ir gvildenant ją grįžti prie to, kas nutiko. Tam būtinos dvi prielaidos: pirma, reikia nelaikyti šykštumo ar agresyvumo išbaigta savybe, galutine paaiškinančia instancija; antra, reikia suteikti šykštumui arba agresyvumui prasmę. Ką reiškia šykštumas konkrečiu atveju? Reikia matyti jį kaip prasminį darinį tuo požiūriu, kad jis tėra kažko kito simptomas (čia įvedu žodį, labai svarbų psichonalizei). Ir to kito nereikia atmesti.
Kai sakoma, kad haliucinuojantis žmogus mato ne tai, kas iš tikrųjų yra, kas gi yra tas „iš tikrųjų“? Mūsų žodžiai nėra nekalti, jie apsunkinti prielaidų ir išlygų. Kai sakau „yra iš tikrųjų“, tai reiškia, kad iš tikrųjų kas nors egzistuoja iš tam tikros išorinio stebėtojo perspektyvos, įvykių savyje pasaulyje. Iš tikrųjų žmogus neturi kojos, iš tikrųjų nėra rožinių dramblių, o žmogus regi rožinius dramblius ir jaučia amputuotos kojos pirštus. Per šį fantomą galima atnarplioti tam tikrus fundamentalius psichikos procesus, pasireiškiančius šiuo, o ne kokiu nors kitu fantomu. Iš čia tas santykis su klaidomis, iliuzijomis, nukrypimais, kurį ką tik nusakiau žodžiais „to nereikia atmesti“.
Pagalvokite, kaip dažniausiai samprotaudavo tradicinė psichologija, kultūrologija ir filosofija. Yra tam tikri normalūs psichikos procesai. Žinoma, pasitaiko ir ligų, nukrypimų, bet visos tos ligos ir nukrypimai tėra tiesiog svyravimai (paaiškinami netgi pernelyg fizikiniais terminais, fizikos terminais), atsitiktiniai fiziologinio aparato sutrikimai, visiškai dėsningai paaiškinami, jei išanalizuojame mūsų organų struktūrą. Galime nubrėžti, kaip juda šviesos spinduliai, kaip jie lūžta ir t. t., ir parodyti, kad tam tikromis matymo ir regos sąlygomis mums turi atrodyti taip ir šitaip, – tai tiesiog mūsų psichinio gyvenimo nukrypimas nuo normalaus darbo režimo. Ką reiškia laikyti ką nors nukrypimu? Reiškia laikyti neesminiu, atsitiktiniu dalyku ta žodžio prasme, kad tai niekada netaps kokios nors analitinės, tiriamosios ar mokslinės teorijos medžiaga.
Kartą per paskaitą padariau riktą: pasakodamas apie inteligentiją, kurią apibūdinau „apvaizdos patikėtinių“ terminais, užuot pasakęs „apvaizdos patikėtiniai“ (poverennyje), pasakiau „apvaizdos patikrintieji“ (proverennyje). Be abejo, tai psichoanalitinis riktas, t. y. jo negalima sieti, tarkime, su mano nedėmesingumu, įprastiniais kalbos srauto nukrypimais, pateikiančiais įvairių dalykų, atsitiktiniais ir atmestinais, nes beprasmiais. Tai nukrypimas ir todėl neturi prasmės? Ne, turi prasmę, nes šituo riktu, kuriame yra žodis „patikrintieji“, nukrypimas iš tikrųjų giliai susijęs su tuo, apie ką kalbu. Jie – ne tik „patikėtiniai“, bet ir „patikrintieji“. Neketinau to sakyti ir apie tai negalvojau; tai pasisakė nepaisant tam tikro teiginio, kurį būtų sąmoningai kontroliavęs teiginio ketinimas. Juk mūsų teiginius, tai, ką sakome, sąmoningai kontroliuoja mūsų ketinimas teigti ir ta prasmė, turinys, kuris yra išbaigtas mūsų galvoje, kurį norime išreikšti ir kuriam išreikšti ieškome formos, žodžio. Pasakiau „patikrintieji“, t. y. „patikimi“, – tokia buvo prasmė, kurios neketinau išsakyti, bet ji pasisakė. Skirtis tarp „pasakyti“ (viena veiksmažodžio forma) ir „pasisakyti“ (kita veiksmažodžio forma) žymi psichoanalizės ribą.
Kai žmogus mato tai, ko nėra (baltus dramblius, rožinius dramblius), reikia žiūrėti, kas pasisakė. T. y. ligas, nukrypimus, haliucinacijas, paklydimus turime vertinti rimtai, bet ne tiesiogine, o netiesiogine arba netiesiogine-simboline ar simptomine reikšme; nereikia jų laikyti, viena vertus, klaida, kita vertus, kuo nors, ką reikėtų gretinti su išoriniu, be šio patyrimo žinomu objektu, pasitelkiant tiesos ir netiesos terminus; turime priimti juos kaip simptomus, taigi laikyti patyrimą sau pakankamą, neišeiti už jo ribų ir žiūrėti, kas šiuo [simptomu] išsprendžiama. Tarkime, žmogus atsigula miegoti; yra tokių neurozinių būsenų, kai jis negali užmigti, neatlikęs tam tikro keisto ritualo, kartais slapto, išoriškai nepastebimo, o kartais taip užvaldančio žmogų (kaip šventojo Vito šokis), kad jis apskritai nekontroliuoja savęs ir, pavyzdžiui, turi atsistoti ant galvos arba tris kartus paliesti nosį, arba padėti ką nors po pagalve. Ką šie objektai reiškia? Tokiu atveju nosis ar stovėjimas ant galvos jau ne objektai, o prasmės, į kurias supakuoti psichiniai procesai: prasmė išsprendžia tų procesų dinamiką, ir galime pažvelgti į nosį kaip į psichikos, o ne anatomijos reiškinį ir mėginti kažką iššifruoti, pasitelkę tam tikrą techniką. Tas pat ir kalbos riktų, apsirikimų atveju. Minėjau savo riktą, „apvaizdos patikrintieji“, o ne „apvaizdos patikėtiniai“, o dabar aptarsiu riktą, apie kurį kalbėjo Freudas.
Kurį iš jų pasirinkti? Paimsiu ne vieną, o du. Yra vokiškas posakis, toks standartinis kalbos posakis (tam tikri žodžių blokai, bet kurioje kalboje nugludinti stilistiniai posakiai), pavyzdžiui, „prašau atkreipti jūsų dėmesį į tai ir tai“ arba „kažkas atsiskleidė“, „išplaukė į paviršių“. „Atsiskleisti, išplaukti į paviršių“ – vokiškai būtų zum Vorschein kommen (mums esminis žodis Vorschein. Vorschein: vor – priešdėlis „prieš“, o Schein – tai, kas matyti). Tačiau oratorius, norėdamas pasakyti kaip tik tai, sako: zum Vorschwein. Na, žinote, kas yra Schwein – „kiaulė“. Išėjo kvailystė, nesąmonė, nėra tokio žodžio Vorschwein. Jis, žinoma, atsiprašė ir pakartojo teiginį jau teisingai. Tačiau esmė ta, jog pakanka šio žodžio (sykiu visiškai nesigilinu į kitus būdus atkurti tai, ką žmogus išties galvojo) paaiškinti, apčiuopti tą psichinį sluoksnį, psichinį turinį, kuris, pirma, egzistuoja šiame žmoguje, antra, yra visiškai nekontroliuojamas sąmoningos intencijos, tai yra teiginio ketinimo, trečia, išsprūdo taip, kad parodytų tikrąją žmogaus mintį ir tikrąjį santykį su tuo, apie ką jis kalbėjo. Jis laikė tai, apie ką kalbėjo, didžiule kiaulyste, todėl padarė šį riktą, ir staiga išsprūdo absurdas, žodis išsigimėlis – Vorschwein. Vadinasi, tai nėra tiesiog nedėmesingumo, fiziologinio nuovargio šnekos akimirką, nesusikaupimo ir t. t. padarinys, kurį galima būtų atmesti, laikyti neesminiu ir <…>. Ne, laikykime tai simptomu ar langeliu, pro kurį galime pamatyti kažką, ko nepamatytume, jei šio langelio nebūtų.
Kitas pavyzdys: jaunuolis kalbasi su dama ir baigiantis pokalbiui pasisiūlo ją palydėti (vokiečių kalba „palydėti“ – begleiten, ir yra dar vienas išoriškai panašus vokiškas veiksmažodis beleidigen, reiškiantis „įžeisti, užgauti“); užuot pasakęs begleiten, jis sako begleidigen. Tokio žodžio vokiečių kalboje nėra, jis gautas suplakus du žodžius. Prancūzai sako mot valise, tai yra žodis-lagaminas, žodis, apimantis kelis žodžius, kuris gali turėti kokią nors prasmę (paskui pateiksiu tokį savo sugalvotą žodį). Kas gi čia per išsigimėlis toks – begleidigen? Ką su juo daryti? Ogi tai, ką siūliau: pažvelkime į jį kaip į prasminį darinį, kaip į simptomą, o pažvelgus į jį šitaip jis pasidaro anaiptol ne išsigimėliškas ir netgi gražiai nusako reikalo esmę, nes anapus damai adresuoto jaunuolio siūlymosi ją palydėti iš tikrųjų slypėjo seksualinė, erotinė prasmė ir ketinimas. Damas mes anaiptol ne nekaltai lydime (neskaitant atvejų, kai esame seni pažįstami). Tačiau jis pats savo motyvą vertino kaip gėdingą, kenkiantį damos reputacijai (žinoma, galima buvo to nedaryti, nes erotikoje nėra nieko smerktina), t. y. pats vertino savo būseną ir norą. Ir juk visa tai ne silogizmais kuriama, o susiploja staigių ir net nesuvokiamų mūsų sielos reakcijų viduje, yra mūsų temperamento patosas, kuris jau esame mes patys. Taigi aš dabar dėlioju šią grandinę, o jam tai buvo fundamentalus dalykas: jis gėdijosi savo paties noro, potraukio damai, manydamas, kad taip kenkia damos reputacijai arba padorumui. Ir bemat žodis beleidigen sulipo su panašiu žodžiu begleiten ir šnekos paviršiuje atsirado išsigimėlis – begleidigen.
Toks žodis – tiesiog radinys psichoanalitikui, t. y. žmogui, visiškai perkūrusiam savo santykį su psichikos pasauliu: šis žodis leidžia spręsti apie kažką, apie ką būtų neįmanoma spręsti, pasiliekant vien žmogaus sąmoningai pateikiamų ir sąmoningai kontroliuojamų turinių, ketinimų ir minčių lygmenyje. Jaunuolis nė už ką nebūtų pasisakęs turįs „gėdingų“ seksualinių ketinimų, užtat dabar mes šį tą žinome apie šio žmogaus patosą ir psichiką.
Užrašysiu savo sugalvotą žodį-lagaminą: „vėplungis“. Sakykite, kaip jį galima iššifruoti?
– Vėpla.
– Taip, vėpla, o antras? Prašom.
– Viengungis.
Tokių žodžių galima prikurti ir, beje, jų labai daug pateikia geri XX a. poetai. Prancūzams ypač sekėsi kurti tokius žodžius, Joyce’as, savaime suprantama, irgi pateikia daugybę tokių žodžių. Yra netgi puikus prancūzų kalbos žodynas, laukinių žodžių žodynas. Žodis „laukinis“ čia turi prasmę „neprijaukintas“, „gyvenantis laisvą gyvenimą“. Louis-Ferdinandas Céline’as ar galbūt Flaubert’as (pamiršau, kuris iš jų), matydamas ginkluotų nacionalinės gvardijos narių paradą, savanorius, patruliuojančius mieste ir entuziastingai žygiuojančius grojant muzikai, sukūrė žodį patrouilotte (čia du žodžiai: patrouille – „patrulis“ ir patriote – „patriotas“). Šis „skanus“ žodis aiškiai parodo žmogaus santykį.
Vadinasi, keliais žingsniais priartėjome prie Freudo, prie tikrosios psichoanalizės prasmės, prie supratimo, kodėl ji iš tikrųjų buvo tokia svarbi XX amžiui. Kaip čia vis dėlto yra? Juk tai tiesiog viena iš medicinos teorijų, viena iš daugelio. Kodėl, tiesą sakant, kilo toks triukšmas? Dabar jau pradedame suprasti, kad triukšmas kilo tiesiog dėl to, kad tam tikrą pokytį patyrė pats mūsų mąstymo stilius, pati prielaidų gelmė, apskritai mūsų mąstymo pamatai. „Tiesa–melas“, „prasmė“, „išorinis stebinys“, „patyrimas“, „įvykis savyje“ – anapus glūdi skirtingos mąstymo stilistikos. Viena mąstymo stilistika klasikinė, mūsų paveldėta, o kita mąstymo stilistika tokia, į kurią mus pastūmėjo įvairūs mokslinės analizės bandymai, taip pat ir Freudo atliktas bandymas. Jis įveda mus į naują, kiek kitokią mąstymo stilistiką. Sykiu Freudas viską nusako visai ne taip, kaip aš čia vaizduoju (aš vaizduoju, kaip jis buvo suprastas).
Įvedžiau naujos mąstymo stilistikos temą, turėdamas omenyje prasmės problemos kontekstą. Dabar pažvelgsiu į šiek tiek kitą aspektą, irgi esminį, kurį Freudas labai aiškiai suvokė. Praėjusį kartą kalbėjau (apibendrindamas visus ankstesnius dalykus, kad priartinčiau jus prie Freudo) apie sąmonės gyvenimo vaizdinį, numanantį kažkokią savimonės procedūrą arba konstrukciją, kuri leidžia mums užvaldyti savo psichinio gyvenimo visumą ir ją atkurti jau sąmoningu, kontroliuojamu lygiu. Ir kalbėjau, kad buvo tokia prielaida, jog save suformavę savimonės lygiu mes galime paveikti spontaniškus procesus, savo prigimties pliūpsnius, galime juos organizuoti. Tokiu atveju suteikiame žmogui ir tam, ką jis daro, kokią nors perspektyvą, pavyzdžiui, raidos, pažangos, švietimo ir t. t. perspektyvą, ir sykiu tariame, kad ši savimonė arba Aš yra tam tikras dvasinio ir fizinio gyvenimo centras, tarsi mūsų sąmonės visata, o šios visatos centre – save suvokiantis Aš (prisiminkite geocentrinę sistemą, kur Žemė yra centras; o kas yra Žemė? Tai žmonių buveinė, ir tuo pačiu Žemė ir yra žmogus; Žemė – visatos centras, visiškai analogiškas šitam Aš, – aplinkui sukasi visa visata).
Taigi kalbėdami apie pasaulį, besisukantį aplink žmogų, laikydami mintyse šią metaforą, nusikelsime į kitą pusę. Ką gavome, aptarę tuos kelis dalykus, kuriuos spėjau papasakoti prasmės ir simptomo problemos kontekste? Ką mėginau paaiškinti, kai rėmiausi tiesiogine skirtumo tarp dviejų veiksmažodinių formų – „išsakyti“ ir „išsisakyti“ – prasme, turėdamas omenyje, kad „išsisakyti“ reiškia, jog kažkas pats kalba per mus, per kokias nors mūsų kontroliuojamas prasmes, bet išsako kažką kita? (Juk ką reiškia laikyti ką nors simptomu? Tai reiškia laikyti ne tiesioginiu analitiniu minties objektu, o manyti, kad tau kalbant apie A iš tikrųjų pasisako B. Tai, kas išsakoma kaip A, laikoma ne tiesioginiu minties turiniu, o netiesiogine arba netiesiogine-simboline kažko kito išraiška.) Čia slypi tokia prielaida: vadinamasis Aš turi būti sąmoningo gyvenimo centras, per kurį viskas ir rekonstruojama, aplink jį sukasi visa visata, sąmonės visata, bet toks centras neegzistuoja, vadinasi, susiduriame su tokia sąmonės visata, kuri neturi Aš centro, taigi nuverčiame Aš nuo sosto. Todėl minties istorijoje vėl išnyra terminas „kopernikiška revoliucija“; iš pradžių astronomijoje buvo tikroji „kopernikiška revoliucija“, po kurios Žemė neteko privilegijuotos centrinės padėties, centru tapo Saulė; paskui Kantas vėl pavartojo terminą „kopernikiška revoliucija“, taikydamas jį savajai pažinimo teorijai, ir štai dabar jau Freudas pavartojo šį terminą psichologijoje, psichoanalizėje ir apskritai sąmonės analizėse, nes čia visiškai apverčiama išties antropomorfinė prielaida. Aš praranda centrinę vietą, aplink kurią sukosi visata, – šitai Freudas ir vadina terminu „kopernikiška revoliucija“ (jis puikiai suprato, aiškiai suvokė savo atlikto darbo prasmę).
Negana to, pašalinę Aš iš centro, išsikovojome vieną įdomią galimybę. Pats Aš juk egzistuoja kaip centras, t. y., viena vertus, pašaliname Aš iš centro, kita vertus, Aš egzistuoja kaip centras, bet egzistuoja ypatinga prasme, kaip Aš iliuzija arba kaip konstrukcija, ant kurios kristalizuojasi kitos, esmingesnės, savybės. Mūsų Aš nėra tikrasis sąmonės centras, šiuo požiūriu sąmonė neturi centro, ją sudaro įvairūs sluoksniai, hierarchijos, lygmenys, kurie yra persipynę, vienas reiškiasi per kitą ir, svarbiausia, šių lygmenų darbas ir persipynimas nėra sąmoningos Aš veiklos produktas, jie patys persipina, nustato hierarchiją ir reiškiasi vienas per kitą. Negana to, lygia greta dar gimsta ir Aš, bet Aš kaip ypatingas daiktas, nepasižymintis ontologiniu egzistavimu, bet pasižymintis prasminiu egzistavimu arba simboliniu egzistavimu, tai yra jis [(šis ypatingas daiktas)], pats Aš kaip Aš, irgi pasirodo esąs simptomas. Pradžioje iš kokio nors sąmonės proceso ir jo paruoštos prasmės, patirties, sukuriame (aš kiek primityvinsiu) savo pačių vaizdinį, kurį pasitelkę išsprendžiame tuos procesus, bet iš tikrųjų ne šis savivaizdis kūrė tuos procesus, jis tėra simptomas arba simbolis, ar konstrukcija, ant kurios jie kristalizavosi.
Sykiu Europos filosofijoje atsiranda tema, kuri joje visada egzistavo, bet egzistavo neišreikšta ir paviršiuje buvo užmiršta, – atsiranda tema, sąmonėje pasirodžiusi kaip tema, suartinanti Vakarų mintį, Europos mintį su Rytų mintimi, kuri jau seniai gvildeno Aš kaip kažką neegzistuojantį, kaip iliuziją („seniai“ pažodžiui, „seniai“ ta prasme, kuria šį žodį vartojame, kalbėdami apie pamirštus ar pasitraukusius dalykus). Antai vienas iš pagrindinių budizmo postulatų ir buvo teiginys: Aš neegzistuoja. O jeigu egzistuoja kaip daiktas, tai jis yra visų žmogiškosios psichikos bėdų, nelaimių, ligų šaltinis, ir visa dvasinės sveikatos problema – suprasti, kad Aš neegzistuoja, t. y. sugriauti pačią konstrukciją. Sykiu atsiranda mūsų kasdienei vaizdžiai kalbai prieštaraujanti idėja (vėl pabrėžiu šį dalyką, nes be jo suprasti filosofinės kalbos neįmanoma) – idėja sielos kaip tam tikros savasties (arba vienio), kuri nėra vienetas, glūdintis uždarose kiekvieno diskrečiai suvokiamo žmogaus kūno apybrėžose. O kaip tik tokia yra kasdienės žmonių kalbos prielaida. Juk žvelgdami vienas į kitą mes norom nenorom paskirstome dvasinio gyvenimo centrus, kuriuos vadiname siela (mes vadiname siela centrą), taip, kad kiekvieną kūno linkį atitiktų sielos vienetas. Ji tarsi egzistuoja tame, ką diskrečiai išskyrė mūsų žvilgsnis: juk matome kūnus, kurie diskrečiai atskirti vienas nuo kito, ir kiekvieno kūno viduje yra siela. O dabar galime samprotauti įvairiai. Galime sakyti, kad siela yra šio kūno funkcija, ir tokiu atveju mes materialistai, o jei esame pesimistai idealistai, manysime, kad kūnas – sielos kalėjimas, taigi tarsime, kad siela yra tam tikras vienetas, tam tikras kompaktiškas diskretus daiktas, bet ypatingo pobūdžio: gyvenantis kūno kalėjime ir besiveržiantis iš jo.
Regis, jau minėjau, kad minties istorijoje buvo toks beprotiškas žmogus – Charles’is Fourier, – paprastai vadinamas utopiniu socialistu, kokiu jis ir buvo. Tačiau jis buvo ne tik socialistas, t. y. tam tikros politinės minties srovės atstovas, bet ir beprotis, ir metafizikas, t. y. filosofas, labai linkęs į skaičių mistiką. Pats šiek tiek pedantas, jis labai mėgo skaičiuoti. Išskyrė dvylika pagrindinių žmogiškųjų aistrų, o paskui dėliojo ir skaičiavo galimas šių dvylikos aistrų kombinacijas. Tačiau, tarp kitų, čia atsiranda du padariniai. Vienas lingvistinis, nes atliekant itin smulkią klasifikaciją, ką nors skaičiuojant, klasifikacijos elementus reikia pavadinti, o mūsų kalba skurdi ir tenka išradinėti žodžius. Ir jis išradinėjo fantastiškus, labai gražius žodžius (ne visi jie gražūs, bet, tarkime, iš kelių šimtų žodžių gera šimtinė labai „skanūs“, panašūs į anksčiau minėtus žodžius-lagaminus). Tiesiog labai įdomu. Ypač vienoje Fourier knygoje, ilgą laiką nepublikuotoje, nes socialistai, nors revoliucionieriai, t. y. antiburžuaziniai žmonės, vis dėlto perėmė iš buržuazijos gilią… Nežinau, kaip pasakyti; yra toks prancūziškas posakis: „suspausti lūpytes“. Suspaustos lūpytės! Dorybingi, tiesiog siaubingai lėkšti Fourier mokiniai (pats Fourier buvo beprotis, o mokiniai, irgi revoliucionieriai, buvo, galima sakyti, ir padorūs žmonės, „suspaustalūpiai“) siaubingai gėdijosi šio rankraščio (dažniausiai taip ir būna, nes priešo lygmuo lemia tavo paties lygmenį; tas priešininkas, kurį pasirinkai kaip priešininką, norom nenorom ir neišvengiamai lemia tavo paties lygmenį, tu tampi jo antipasauliu arba priešingu vaizdu, bet turinčiu tuos pačius bruožus). Rankraštis buvo publikuotas Paryžiuje bene šešiasdešimt antraisiais metais. Jis vadinasi „Naujasis meilės pasaulis“ – storulė keturių šimtų puslapių knyga, kurioje Fourier panaudojo visus savo filosofijos principus, taip pat ir serijinį principą, pateikiantį visas galimas žmogiškųjų aistrų kombinacijas. Visa tai jis pritaikė meilės santykiams ir galiausiai gavo labai smagių, juokingų, linksmų dalykų, nes juk apskritai pats nuostabiausias reginys yra reginys žmogaus, kuris, įgyvendindamas savo minties arba noro galimybes, eina iki galo. <…>
<…> istorijoje yra pats žmogus maksimalaus žmogiškųjų arba, kaip sakė Marxas, esminių jėgų išvystymo prasme. Iš čia idėja apie visapusišką asmenybę ir panašius dalykus, idėja, kuri iš tikrųjų išreiškė gilų supratimą, kad žmogaus <raida> išties priklauso nuo daugybės santykių, kuriais susijęs žmogus ir kuriuos jis gali, turi ir moka praktikuoti.
Santykių turtingumu Fourier laikė ir meilės santykį, be to, jis nuostabiai samprotauja apie visokias aistras ir kitką, fantastiškai, tiesiog neregėtai aprašo poligamines orgijas, o juk dėl žodinės ir kiekybinės manijos turi ir kaip nors pavadinti kiekvieną derinį, kiekvieną padėtį, ir, kartoju, jo pavadinimai tiesiog fantastiški. Siūlau paskaityti šią knygą, nes ji ilgai nebus išversta į rusų kalbą; rusų kalboje, neskaitant mūsų „dorybingumo“, yra dar viena kliūtis, būtent kalbinė. Stilistinio žodžių lygmens padėtis rusų kalboje labai prasta; rusų kalbos žodžiai – tai arba labai pakylėti eufemizmai, arba šiurkštūs vulgarizmai; jie niekaip nesąveikauja tarp savęs, to, beje, nėra Europos kalbose. Tam tikrų dalykų rusų kalba tiesiog neįmanoma aprašyti arba, jei jie jau aprašyti kita kalba, jų neįmanoma išversti į rusų kalbą dėl atsirandančios vulgarybės (nepriklausomai nuo mūsų ketinimų) arba dėl rusų kalbos savybių.
Visa tai pasakojau šiaip, nukreipdamas dėmesį, be to, aš jus masinau ir primasinau prie minties, kuria visa tai remiasi. O remiasi štai tokia mintimi, kurią Fourier irgi išreiškė skaičių mistika, būtent kad žmonės klysta manydami, jog kiekvienas žmogus gyvena apsiribodamas viena siela; iš tikrųjų tam, kad susidarytų vienas sielos vienetas, reikia, tarkime, keturių šimtų penkiasdešimt šešių žmonių (skaičius čia neesminis), – vadinasi, n žmonių tarpusavio santykiais ir sampynomis sudarys sielos vienetą.
Taigi turėkite šitai omenyje tiesiog kaip įdomų kuriozą, nors iš tikrųjų čia slypi gili [rytietiška mintis], tiesa, pats Fourier neturėjo jokio supratimo apie Rytus. Pirma, ką reikia prisiminti apie psichinio gyvenimo savybes, sumuojant Rytų ir Vakarų patyrimą, – kad reikia blokuoti vaizdžius kasdienius įpročius ir asociacijas, kurias skatina kasdienis vaizdus mūsų pasaulis. Samprotauti apie sielos gyvenimą sudėtinga bent jau taip pat, kaip apie gamtos gyvenimą. Juk, tarkime, vaizdžiai mes matome kūnus, krintančius kokioje nors terpėje, pavyzdžiui, ore, ir akivaizdu, kad jų kritimo greitis priklauso nuo svorio ir formos. Tai mūsų vaizdžios kalbos terminai. Ir suprasti, kas įvyko, nustatyti įvykio dėsnį galime tik, viena vertus, užblokavę savo vaizdžią kalbą (ji tebegyvena, bet mes ją blokuojame), kita vertus, sukūrę tam tikrą pasaulyje neegzistuojantį objektą, kuris krinta tuštumoje ir kurio kritimo dėsniai nustatomi tariant, kad jie nepriklauso nuo kūno formos ir svorio. Tai Galilėjaus dėsniai. Tad kodėl gi turėtume manyti turį teisę pagal vaizdžios kalbos dėsnius pasisakyti, pavyzdžiui, apie savo sielos gyvenimą ir apie kultūros gyvenimą, kurie kur kas sudėtingesni už kūnų kritimą? Ir jei norime nustatyti kokias nors priklausomybes, kokius nors dėsnius, tenka atsisakyti vaizdžios kalbos, kuri, pavyzdžiui, mums sako, jog kiekviename iš mūsų glūdi siela – irgi kaip daiktas, bet ypatingas daiktas, kad ir bekūnis ir t. t., bet vis dėlto kažkoks daiktas, užsklęstas mūsų kūne. Jei kalbame taip, paaiškėja, kad apie tai, kas įvyko, daugiau negalime pasakyti nieko protingo, negalime kurti samprotavimo, kuris atskleistų dėsnius ir priklausomybes. Ir priešingai, šiuos dėsnius ir priklausomybes galime atskleisti teigdami ką nors, kas akivaizdžiai prieštarauja vaizdžiai kalbai ir net apskritai neegzistuoja. Toks, pavyzdžiui, yra Fourier teiginys arba budizmo teiginys, kad sielos nėra; arba, pavyzdžiui, sakau, kad Aš neegzistuoja, o egzistuoja tik kaip <nuosėdos> kažkokio simbolinio netiesioginio daikto, kuriuo užrakinta <kažkas kita>. Tai iliuzija, nors ir objektyvi iliuzija.
XX a. mąstymo stilistikoje jau atsiranda nauja žodžio „iliuzija“ vartojimo prasmė, atėjusi iš psichoanalizės (bet dar anksčiau ją įvedė Marxas, beje, remdamasis ideologijos analizės medžiaga). Anksčiau iliuzija reiškė nukrypimą nuo tiesos: yra tikroji daiktų padėtis, ir yra iliuzijos, t. y. mūsų subjektyvumo sutrikimai ar klaidos arba tokios klaidos, kurios atsiranda dėl mūsų fiziologinio aparato prigimties. Vadinasi, šioms klaidoms negalima priskirti jokio objektyvaus egzistavimo. Pavyzdžiui, dėl perspektyvos mums atrodo, kad bėgiai suartėja, o iš tikrųjų jie lieka lygiagretūs. Tai iliuzija klasikine šio žodžio prasme. O po ideologijos analizės ir ypač po psichoanalizės kalbame apie kitokias iliuzijas, ne klaidas, o objektyvią regimybę, kurią įgyja kai kurie santykiai, regimybę, padedančią šiuos santykius išspręsti, [kurią] jie visada atkurs. Pavyzdžiui, žinome, kad Aš neegzistuoja, bet juk jis ir toliau egzistuos kaip mūsų gyvenimą organizuojantis centras, t. y. regimybė, kad atskiras savyje uždaras Aš egzistuoja, išliks net ir mums žinant, kad taip nėra. Tai vadinamoji objektyvi regimybė.
Tai štai, pirma, kartoju, mes turime blokuoti kasdienės kalbos, vaizdžios kalbos, įgūdžius ir neiti ten, kur ji mus traukia. Nuomonė ir išvados turi tam tikrą mintinę vietą, į kurią mus traukia kasdienė vaizdi kalba, t. y. mes ne patys ten ateiname, o mus atveda kasdienės vaizdžios kalbos sampynos. O kitame kontekste sakiau, jog laisvės fenomenas reiškia, kad pats esi gimstančių minčių šaltinis, o ne mąstai ką nors, kas mąstoma anapus tavęs, t. y. ką gimdo spontaniški socialiniai ar psichiniai procesai, taip pat ir kasdienė kalba, kuri neabejotinai yra spontaniškas procesas. Savo jungtimis ji mus kažkur veda, o mes turime spirtis tarsi jaučiai ir neiti ten, kur ji veda, būtent prie tam tikrų išbaigtų išvadų, minčių, užgimstančių anapus mūsų. Šėtonas žaidžia mumis, kai nemąstome tiksliai, ir šitame kontekste šifravau, ką reiškia mąstyti tiksliai, susitelkus ir įsileidžiant į savo lauką tik tai, kas gimsta remiantis pačiu mūsų sąmonės arba mąstymo lauku. Tai ir mūsų politinio mąstymo problema. Antai šėtonas akivaizdžiai žaidė XX a. intelektualais: jie labai retai mąstė tiksliai – ne formaliąja logikos ar matematikos prasme, o ta kita, giliąja dvasine prasme, kurią visą laiką bandau iš visų pusių iššifruoti. Jiems retai pavykdavo mąstyti tiksliai. Jau sakiau, kad nerasime tokio dievuko, tokio stabo, tokios kvailystės, kurių nebūtų garbinę gana daug XX a. intelektualų. Trečiojo dešimtmečio Vokietijos ir kitų šalių istorija tai labai aiškiai liudija. O ir dabar, pavyzdžiui, pažvelkite į prancūziškąją sceną – tiesiog negali atsistebėti intelektualų gebėjimu iš pradžių tikėti kokiais nors niekais, o paskui sakyti: „Ak, šito nenorėjau.“ O jūs suprantate, kad „ak, šito nenorėjau“ pasigirsta jau po to, kai šėtonas pažaidė mumis. Mes ką nors galvojame, turime kokių nors ketinimų, bet neįgyvendiname jų iki galo ir visiškai tiksliai, tad natūralu, kad jie turi padarinių, kurių mes nenumatėme.
Vadinasi, pirma, reikia blokuoti vaizdžios kalbos įgūdžius, antra, kurti tam tikras koncepcijas, sąvokas, konstrukcijas, kurios, tiesa, neturi egzistavimo požymio, bet apie jas samprotaudami galime eiti link to, ką pamiršta kasdienė vaizdi kalba, ten, kur galime atskleisti kokias nors priklausomybes. Vaizdi kalba, kartoju, yra pati didžiausia inercinė jėga, apskritai užgulusi mūsų galimybes. Taigi viena iš tokių koncepcijų, sąvokų, kurios pačios savaime tėra nereikšmingos konstrukcijos, bet leidžia šį tą pasiekti apie jas galvojant ir vengiant vaizdžios kalbos įtakos ir gundymų magijos, yra Freudo pasąmonės idėja.
Kalbu apie kalbos ypatumus psichoanalizėje. Kokia prasme? Paprasta. Didžioji dalis nesusipratimų, susijusių su psichoanalize, jos suvokimu, supratimu (nors, žinoma, pati psichoanalizė nėra nepriekaištinga, tai nėra nepriekaištinga konstrukcija <…>), atsirado – ir tai buvo viena iš jos nepripažinimo priežasčių – dėl tos siaubingos inercijos, siaubingos įtakos (kartais nepastebimos, kaip nepastebime atmosferos slėgio, nes gyvename nuolat jo veikiami), kurią mums, mūsų sąmoningoms reakcijoms daro visi mūsų kasdieniai įgūdžiai arba mūsų įprastinė elgsena su psichinio gyvenimo sritimi. T. y. iš karto kilo klausimas: atleiskite, prašom parodyti, kas tai per daiktas? Vadinasi, iš pradžių buvo pamanyta, kad Freudas kalba apie pasąmonę tuo požiūriu, kad tai tam tikras ypatingas daiktas mūsų viduje. Daiktas, nors ir ypatingas, bet vis dėlto daiktas, tik paslėptas mūsų viduje (nors prisimenate, ką sakiau: nuo pat pradžių kalbame apie kažką, kas neegzistuoja, kaip kad neegzistuoja toks kūnas, kuris iš inercijos visą laiką judėtų tiesiai ir tolygiai). Kita vertus, buvo sakoma: jei negalite mums pasąmonės parodyti, vadinasi, viskas, ką kalbate, yra kliedas, niekai ir paistalai. Be to, dar ir tokie paistalai, kuriais jūs pakeičiate žmogaus sampratą: ankstesnė samprata buvo skaidri, optimistinė, racionalistinė, humanistinė; ji aukštino žmogų, teikė orumo jo egzistencijai, teigė nuolatinę gerėjimo, progreso, judėjimo į priekį ir t. t. galimybę, o jūs dabar sakote, kad žmogus iš tikrųjų susideda iš žarnų, iš potraukių raizgalynės, tai tam tikras stiklainis su skorpionais, agresyviais potraukiais ir t. t., ir visa tai paslėpta. Vadinasi, tariamai yra kažkokia slapta mūsų psichinio gyvenimo dėžė, apie kurią anksčiau nenutuokėme, apie kurią, esą, pirmasis sužinojo Freudas ir parodė ją, o parodęs išgąsdino aplinkinę publiką ir kultūrą.
Viena iš psichoanalizės nepripažinimo priežasčių (šis nepripažinimas – davatkystė, įsitvirtinusi, tiesa, nevienodu mastu, visose Europos kultūrose) buvo dar ir šventeiviškos reakcijos ir apsimestinis padorumas, dėl kurių apie kai ką draudžiama kalbėti: kalbėti apie tai tolygu įžeidimui. Todėl psichoanalizė ilgą laiką nebuvo įsileidžiama į garbius salonus, taip pat ir į garbų mokslo ir psichologijos saloną, tiesą sakant, ir dabar neįsileidžiama niekur, išskyrus JAV, kur psichoanalizė tapo savotiška psichoterapine mada ir labai plačiai praktikuojama siekiant, kad žmogus prisitaikytų prie tam tikrų socialinių situacijų, adaptuotųsi ir t. t., bet sykiu ji akivaizdžiai praranda klasikinę froidiškosios psichoanalizės prasmę ir tampa kažkuo kitu.
Toliau samprotaujant apie Freudą reikia prisiminti, kad pasąmonė nėra daiktas, nėra kažkur stovinti dėžė (nėra nei sąmonės, nei pasąmonės dėžės). Kas gi iš tikrųjų ji yra, apie ką galime pradėti kalbėti, kur link judame? Juk sąvokos pačios savaime neturi reikšmės, jos prasmingos ir reikšmingos priklausomai nuo to, kur gali mus nuvesti ir ką gali nušviesti (tarsi iš už mūsų pakaušio sąvoka skleistų į priekį šviesą ir mes eitume šios sąvokos spindulyje). Ką prieisime? Pamažu atskleisiu tolesnes filosofines pačios psichoanalizės prielaidas, kurios kol kas liko neatskleistos, supakuotas prielaidas. Iš dalies jau kalbėdamas apie prasmės problemą, įvedžiau tam tikro patyrimo temą, patyrimo, su kuriuo reikia išmokti tokio santykio: reikia žvelgti į jį iš jo paties vidaus, nedarant prielaidos, kad egzistuoja jau užbaigtas, uždaras tam tikrų esybių arba įvykių ir reiškinių savyje pasaulis, žinomas be šio patyrimo (t. y. nepriklausomai nuo to, kas pirmą kartą įvyksta per šį patyrimą), nesiremiant tuo pasauliu savyje (kurį vadinau įvairiais terminais – tai absoliučia perspektyva, tai transcendentine perspektyva, tai esybės išorine perspektyva). Priešingai, turime išmokti įžvelgti patyrime kažką, kas pirmą kartą praneša tai, apie ką dar nėra esybės išbaigtame pasaulyje anapus šio patyrimo. Antai haliucinacija neturi išbaigtos esybės anapus patyrimo, ja pačia pirmą kartą prabilta apie kažką kita, apie kažkokį išgyventą dalyką.
Tarkime, kad kokia nors konstrukcija buvo kuriama klasikoje ir ši konstrukcija pasireiškė ir mene, ir literatūroje, tiesiog visame kame kaip vidinė visos kultūros ašis. Pavyzdžiui, aš čia nupiešiu žmogiuką, o čia – kitą žmogiuką. Tarkime, vienas žmogus darbuojasi žinijos suvokimo srityje, t. y. kuria suvokimą ir žiniją, yra mokslininkas, menininkas, rašytojas, intelektualas. O čia (kur kitas žmogus) turime šviečiamą arba – psichoanalizės, psichologijos ir medicinos atveju – globojamą, t. y. gydomą masę. Kas yra gydytojas? Gydytojas – žmogus, žinantis normą. O kas yra norma? Norma – tikroji dalykų padėtis, t. y. tai, kaip mes iš tikrųjų sudaryti. Gydytojas globoja ligonius, kurie (tiesa, ne savo valia) nukrypsta nuo normos, jei tarsime, kad norma žinoma, o tai, kas nėra norma, yra liga, nukrypimas. Na, mes galime visiškai kitaip užrašyti vidinę visos klasikos lygtį. Mokytojas arba vadas, nesvarbu, kuris iš jų, ir vienas, ir kitas (vadas, mokytojas, gydytojas) yra tam tikrame taške, iš kurio matyti, kas vyksta ten, kur yra šviečiama arba globojama masė. Paimta tam tikra transcendentinė esybės perspektyva, ir tai, kas vyksta, suprantama tiek, kiek vieni ar kiti empiriniai įvykio aprašymai gali sutapti su galutiniais išvedimo iš esybių pasaulio terminais (visada atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad pačios tiksliausios formuluotės visada sykiu ir pačios nesuprantamiausios, nes dabar kaip tik tas retas atvejis, kai pavartojau tikslią filosofinę kalbą ir viskas bemat pasidarė nesuprantama).
Pakartoju: ką nors aprašydamas ir aiškindamas tai, ką reikia suprasti, iš pradžių einu prie daiktų savyje, įvykių savyje, tai yra prie esybių, o paskui iš ten grįžtu, bet šis grįžimas vadinasi dedukcija ir grįžti reikia taip, kad galutiniai dedukcijos žingsniai sutaptų su žodžiais-terminais, kuriais aprašytas patyrimas, konkretus įvykis. Sykiu galiu parodyti tiesą, taigi vesti žmogų, ligonių arba šviečiamų žmonių masę prie to, kas jau yra (ir taip veikia perspektyva), vesti juos prie tikrosios padėties, prie to, kas iš tikrųjų su jais vyksta, prie jų tikrųjų interesų, kurių jie gali ir nežinoti. Aš visa tai žinau, todėl esu tiesos taške ir turiu, privalau atvesti juos čia. Žinoma, tam turiu patenkinti visas klasikinio žinojimo prielaidas, t. y. nelaikyti patyrimo sau pakankamu, nemanyti, kad čia kažkas vyksta apskritai pirmą kartą ir tam nėra jokio atitinkamo įvykio. Antai socialdemokratų partijos santykis su valstietija buvo toks: ji žinojo, ko reikia valstiečiams, o tai, ką kalbėjo patys valstiečiai, buvo nukrypimas nuo tikrosios jų padėties, todėl socialdemokratams reikėjo atvesti valstiečius prie tikrosios dalykų padėties. Kai kurie priešinsis; bet, kaip sakė Černyševskis, septyniasdešimties tūkstančių galvų negaila, kad atvestum žmogų prie tiesos.
O staiga atsiradęs žodžių junginys „prievarta tempti prie tiesos“ jau reiškė naują suvokimą; šis perversmas ir yra mūsų šiuolaikinis mąstymas. XX a. jau pasidarė suprantama, pirma, kad tai prievarta, o antra (neatsižvelgiant į etiką), kad tai grįsta tam tikromis filosofijos prielaidomis, išlygomis, kurios tėra prielaidos, išlygos; galimos ir kitos prielaidos, išlygos arba galima kita ontologija. Tai ne tik moralumo klausimas, tai esminių dalykų, padedančių mums suprasti empirinius įvykius arba, priešingai, jų nesuprasti, klausimas: pavyzdžiui, suprasti tuos pačius pasipriešinimo aktus, kodėl žmogus nesileidžia tempiamas prie tiesos. Tai fundamentaliai nesuprantamas faktas, bet empirinis faktas. Štai tempi jį prie tiesos ir net užmuši, o vis tiek kažkas spontaniškai atsigamina, nesileidžia išnaikinamas net dustu.
Užbaigsiu mintį taip, kad būtų dar viena asociacija. Tema, apie kurią kalbėjau („prievarta tempti prie tiesos“), susijusi su garsiąja Dostojevskio tema, įgavusia tokią išraišką: esą, Dostojevskis aprašė ir išpranašavo naują nusikaltimo rūšį, kurią paskui jau gvildeno kai kurie egzistencialistai. Pavyzdžiui, yra nuostabus Camus kūrinys „Sukilęs žmogus“, iš dalies tęsiantis Dostojevskio temą, bet jau nauju lygiu ir naujais žodžiais, būtent tam tikros naujos nusikaltimų rūšies aprašymas, taip pat ir masiškai vykdomų nusikaltimų, nusikaltimų, grindžiamų žinojimu, idėjinių nusikaltimų aprašymas. Po Camus, jau nekalbant apie Dostojevskį, pavyzdžiui, mūsų gyvenami septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai yra laikai, kai dar labiau ir nenuspėjamiau suveši idėjiniai nusikaltimai, žinojimu grindžiami nusikaltimai. Ką nors leistina daryti, nes tai grindžiama mokslu. Galima daryti viską. Taigi suprantate, prielaida, kad Dievas mirė ir viskas leistina (Nietzsche tai nusakė kitaip: tiesos nėra, vadinasi, viskas leistina), keistai apsivertė: Dievas yra, todėl viskas leistina (jei sutapatinsime Dievą su žinojimu – ir tik šitaip sutapatinus). Kas nors tvirtai žinoma, todėl galima daryti viską. Žinoma, ko reikia visuomenei, žinoma, kas yra gėris, žinoma ideali visuomenė, žinoma palaimintųjų karalystė ir, kad žmonės būtų ten nuvesti, leistina viskas. <…>
Versta iš: Merab Mamardašvili. Očerk sovremennoj evropejskoj filosofiji. Sankt-Peterburg: Azbuka, 2012
Cornelius Hell. Ilga kelionė į Johanneso Bobrowskio Lietuvą
2016 m. Nr. 12
Vertė Laurynas Katkus
Vaikystė – tuomet aš volungę mylėjau1
Jau daugiau nei pusę savo gyvenimo esu pakeliui į Johannesą Bobrowskį ir kartu su juo. Austrui tai kiek neįprasta, reikalauja paaiškinimo. Studijuodamas germanistiką antroje praėjusio amžiaus septyniasdešimtinių metų pusėje aš domėjausi VDR literatūra. Pasaulyje, kur ir knygos virto preke, savitą žavesį skleidė jau vien tai, kad daugelis knygų buvo sunkiai prieinamos. Taigi džiaugiausi vien jau dėl to, kad turėjau abu originalius „Union“ leidyklos eilėraščių rinkinius „Sarmatijos metas“ ir „Šešėlių krašto upės“. Kai 1984-ųjų spalį priėmiau pasiūlymą Vilniaus universitete dėstyti germanistiką, jos tapo man itin svarbios. Tuo metu mes turėjome labai mažai informacijos apie Tarybų Sąjungos okupuotą Lietuvos sostinę ir jokių jos atvaizdų; praėjo labai daug laiko, kol gavau VDR išleistą Vilniaus kelionių vadovą.
Tada prisiminiau turįs abu Bobrowskio tomelius ir pirmą kartą perskaičiau tuomet man sunkiai suprantamus ir iki šiol dar paslapčių kupinus eilėraščius. Jie nusėdo mano galvoje ir anksčiau už visą informaciją ir nuotraukas suformavo manąjį Vilniaus įvaizdį. Vilnius mano gyvenime yra paskutinis miestas, į kurį vedė poezija, Johanneso Bobrowskio poezija. Griuvus geležinei uždangai ir žlugus Tarybų Sąjungai, prieinami tapo visi Europos miestai, atsirado albumų ir kelionių vadovų; o interneto amžiuje turime bet kurios žemės rutulio vietos atvaizdus.
Tačiau apie Vilnių galvoje nešiojausi Johanneso Bobrowskio poezijos vaizdinius, visų pirma knygos „Sarmatijos metas“ eilėraštį „Vilnius“, kuris per visus tuos metus liko su manimi.
Vilnius
„Vilniau, putine tu pribrendęs!“2 Pirmąją eilutę labai gerai įsidėmėjau, nes man ji yra didžiausia šio eilėraščio paslaptis, prie kurios dar grįšiu. Svarbiausias eilėraščio kontekstas yra sakmė apie Vilniaus miesto įkūrimą: Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas atkeliavo iš Trakų, tuometinės Lietuvos sostinės, į vietovę, kur į Nerį, Bobrowskio eilėraštyje vadinamą lenkišku vardu Vilija, įteka Vilnelės upė. Ten sapne jis išvydo geležinį vilką ir paklausė vyriausiojo pagonių žynio Lizdeikos, ką šis sapnas galėtų reikšti; tas paaiškino, jog tai esanti užduotis čia įkurti miestą, kuris būsiantis nepaimamas kaip geležinis vilkas.
Eilėraščio įvaizdžiai suskyla į dvi dalis: pirmuosiuose dviejuose posmuose vaizduojamas pirmykštis upių kraštovaizdis palei Njemeną (lenkiškai), Nemuną arba Memelį, kaip jis vadinasi vokiškai, ir palei Nerį. Žvėrys išsigąsta, bet yra integrali dalis šios vienovės, kurią sudaro gamta, Adomas Mickevičius, lenkiškai rašęs Lietuvos poetas, ir tautosaka; dangus yra skarelė, „virpanti / gražiai nuo dainavimo kaimų“. Trečiojo posmo „bet“ žymi kontrastą: dainos yra praeitis, Lizdeika nebedainuoja; o paskutiniame posme figūruoja gamtos, lygumų daina, skausminga ir aitri nuo kraujo. Trakų salos pilis, šiandien gražiai atstatyta maždaug trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus nutolusi turistinė atrakcija, tuo metu, kai Bobrowskis rašė šį eilėraštį, buvo „iš pirmykščio mirgėjimo“ iškilę griuvėsiai.
Iš kur ši cezūra, kurią įveikia Lizdeikos figūra ir daina? Vyriausiasis pagonių žynys miega mirtinu miegu, o pabaigoje gamta gieda krauju persisunkusią giesmę savo „skardžiu balsu“. Smurtinis krikštas, apibendrintai pasakysiu, čia prilyginamas vėlesniems smurto veiksmams, visų pirma Lietuvos žydų išžudymui. Vokiečių okupacijos metu nužudyti devyniasdešimt keturi procentai Lietuvos žydų – apie du šimtus tūkstančių žmonių. Bobrowskio Vilniaus eilėraštis kalba ir apie dar vieną smurtinės mirties variantą: „sūnų kraujas“ sugestijuoja karus (nes nacionalsocialistai nesigailėjo ir moterų bei vaikų). Ar tai prieš šimtmečius vykę karai, ar tai abu lenkų ir lietuvių sukilimai prieš carinę Rusiją, kuri 1795-aisiais, po vadinamojo trečiojo padalijimo, įtvirtino savo valdžią Lietuvoje? Ar galima netgi galvoti apie partizanus – prie šio klausimo dar grįšime – pirmaisiais pokario dešimtmečiais kovojusius prieš tarybinę okupaciją? Ar Bobrowskis sąmoningai kalba miglotai, kad suteiktų tokią interpretacijos galimybę, kuri VDR jam būtų smarkiai atsirūgusi? Matome tik tai: čia piešiamas poetiškas Vilniaus vaizdas, kuris išgyveno ir klestėjimo metą, bet ir daug smurtinių mirčių, glūdinčių pagonių vyriausiojo žynio balse. Ir kai paskutinėje eilutėje kalbama apie „raudoną ošimą pušų“, aš tai interpretuoju kaip grėsmingą gamtos ženklą.
O ta pradžia – „Vilniau, putine tu pribrendęs!“, 1984-aisiais pirmą kartą perskaičius eilėraštį, leido naiviai įsivaizduoti miestą, kuriame visur žydi putinai – juos puikiai pažinojau iš vaikystės, kaip vargšų maistą. Vėliau Vilniuje matydamas žydint daugybę augalų, tik ne putinus, pagalvojau, kad šiame eilėraštyje poezija yra teisesnė nei faktinė tikrovė, kaip ir Ingeborgos Bachmann eilėraštis „Bohemija yra prie jūros“ („Böhmen liegt am Meer“) yra teisesnis už geografiją. Paskui perskaičiau straipsnį, kuris šeivamedyje įžiūrėjo mitologines asociacijas. Deja, straipsnio neradau ir negaliu jo čia įtraukti. Bet, galimas daiktas, yra produktyviau pirmąją eilutę – „Vilniau, putine tu pribrendęs!“ – skaityti kitų Bobrowskio eilėraščių kontekste. Pavyzdžiui, „Putinų žydėjimas“ („Holunderblüte“) iš rinkinio „Šešėlių krašto upės“. Čia pasirodo žydų kilmės rusų rašytojas Isaakas Babelis, kalbama apie pogromą ir kraujo pėdsaką; ir apie putiną. Eilėraštis baigiamas sušukimu: „Žmonės, putinas / mirs / nuo jūsų užmaršumo“ („Leute es möchte der Holunder / sterben / an euer Vergeßlichkeit“). Dar aiškiau tą pasako paskutinis posmas eilėraščio „Vardai persekiotiesiems“ iš pomirtinio rinkinio „Vėtros ženklai“:
Galop aš duodu jam
vardą putino,
vardą negirdimo, kurs
nunokęs jau
ir pritvinkęs krauju3.
Nunokęs ir pritvinkęs krauju – koks įvaizdis, perteikiantis Vilnių ir jo istoriją, smurtines mirtis jo teritorijoje!
Nežinau, ar Johannesas Bobrowskis nors kartą buvo Vilniuje; man prieinamuose jo raštuose ir tekstuose apie šį miestą nieko neradau. Bet jis parašė ne vieną eilėraštį apie Vilnių. Visi jie netilpo net į mano antologiją „Europa erlesen: Vilnius“, kurioje ketinau papasakoti miesto istoriją per literatūrinius tekstus trylika kalbų. „Vilnius“ ten yra – kartu su lietuviškais, lenkiškais ir baltarusiškais tekstais, perteikiančiais padavimą apie Vilniaus įkūrimą.
Į antologiją taip pat įėjęs eilėraštis iš „Šešėlių krašto upių“ vadinasi „Senas Vilniaus kiemas“ ir vaizduoja vakarinį kraštovaizdį, kuriame vėlgi svarbų vaidmenį vaidina abi miesto upės; o baigiasi eilėraštis primygtinais imperatyvais. „Medinis namas, miškų / gyvenimas ir graži lemtis“ („Holzhaus, der Wälder / Leben und schöne Vergängnis“), taip skamba dvi eilėraščio „Medinis namas virš Vilijos“ („Das Holzhaus über der Wilia“) eilutės; persmelktas biografinių reminiscencijų eilėraštis išsamiai perteikia gyvenimo mediniame name jausmą. Šis eilėraštis pateko į rinkinį „Sarmatijos metas“, kaip ir gamtoje išskleistos meilės eilėraštis „Prie upės“, kurio pradžia man nuolat skamba ausyse: „Tu atėjai / mėnulio taku, nuo Aušros Vartų / leidaisi žemyn, nuo seno / paveikslo šviesos“4. Aušros vartai, Mergelės Marijos paveikslas vieninteliuose išlikusiuose Vilniaus vartuose, yra viena iš tų retų šventovių, kurią garbina ir katalikai, ir stačiatikiai, ir unitai, vadinasi, lietuviai, lenkai, rusai ir baltarusiai. Jų poetės ir poetai apie tai sukūrė daug eilių, ir netgi Gilbertas Keithas Chestertonas savo atsiminimuose užfiksavo apsilankymą šioje vietoje. Bobrowskio eilėraštyje „Prie upės“ „seno / paminklo šviesa“, regis, krenta ant mergaitės, kurią vyriškas šio eilėraščio subjektas visą dieną kvietė ir kurios laukia prie upės, tai yra prie Vilijos / Neries. Upė ir virš jos praskrendantis paukštis tampa iškeliavimo ir nutolimo ženklais, kurių fone mergaitė taria paskutinius eilėraščio žodžius: „Nenueiki.“ Su „paveikslu Vilniaus vartuos“5 ir su upe yra susijęs eilėraštis „Mickevičius“, kuriame sudėtingu būdu inkorporuoti Adomo Mickevičiaus biografijos elementai.
Kai vaikščioju po Vilnių, visada atminties pakrašty dingteli šie Bobrowskio eilėraščiai. Šiaip vokiečių kalba nėra daug eilėraščių apie šį miestą; jų yra parašę austrų poetai Gerhardas Fritschas ir H. C. Artmannas. Eidamas prospektu, kuris carų laikais vadinosi Jurgio prospektu, lenkų okupacijos laikais – Mickevičiaus prospektu, tarybinės okupacijos laiku – Stalino, o paskui Lenino prospektu, o po Nepriklausomybės vadinasi Gedimino prospektu, stabteliu prie paminklo, stovinčio tolėliau nuo gatvės ir vaizduojančio moterį su skarele – XX amžiaus pradžios realistinių aplinkos studijų autorę – Žemaitę – kuri būtų galėjusi tapti pasauline rašytoja, jei nebūtų rašiusi vadinamąja „maža“ kalba, ar būtų buvusi laiku išversta. Prie jos paminklo galvoju apie apsakymą „Neturėjo geros motinos“, kurį išverčiau, ir apie prozinį tekstą „Atminimo lapas“, kurį, įsižiūrėjęs į fotografiją, apie Žemaitę parašė Johannesas Bobrowskis. Tikriausiai žinote jį iš romano „Lietuviški fortepijonai“, kur šis tekstas patalpintas naujame kontekste.
Atminimo lapas
Dirbdamas Vilniaus universitete, patyriau nepamirštamą, ypatingą akimirką: mano kolega Christine Steinmetz, atvykusi čia iš Greifsvaldo universiteto, surengė Horsto Seemanno režisuotos Bobrowskio romano „Levino malūnas“ ekranizacijos peržiūrą. Tai buvo akstinas pagaliau perskaityti ir romaną; kai prieš kelis mėnesius pakartotinai jį perskaičiau, naujai išleistą „Wagenbacho“ leidyklos, mane iš naujo sužavėjo savita, sakytinėmis formomis besinaudojanti diskurso technika, kur pasakotojas diskutuoja su savo personažais ir apie juos.
Laikas man palikti Vilnių. Tarybinėje eroje užsieniečiams buvo uždrausta lankytis beveik visoje Lietuvoje, tačiau man vis dėlto pavyko nuvykti į Kauną – su leidimu, su palyda ir be nakvynės. Bobrowskio eilėraštį „Kaunas 1941“ perskaičiau daug vėliau.
Dvejus metus dėstęs Vilniaus universitete, vėl į Lietuvą atvykau tik 1989-ųjų lapkritį ir per Tarybų Lietuvos televiziją išvydau Berlyno sienos griuvimą. Dabar jau galėjau keliauti po visą kraštą, tad užsukau į Raseinius. „Aš esu iš Raseinių“ („Ich bin aus Rasainen“), taip skamba pirmoji Bobrowskio eilėraščio „Žydų prekiautojui A. S.“ („An den jüdischen Händler A. S.“) eilutė. Johannesas Bobrowskis ir žydai – svarbi tema.
Į Tilžę pakliūti, aišku, negalėjau ir 1989-aisiais, bet būtinai norėjau pamatyti šį miestą – miestą, kuriame Bobrowskis gimė, kur vyksta dalies romano „Lietuviški fortepijonai“ ir apsakymo „Rainfarn“ veiksmas. Daug negalvoję lietuviai pasiėmė mane į trumpą iškylą Kaliningrado sritin. Žinoma, romano veiksmo vietų neradau, nes miestas man buvo nepažįstamas, o vokiško žemėlapio neturėjau. Klausinėdamas apie Bobrowskį, būčiau išsidavęs, negalėjau pasirodyti esąs užsienietis; o ir šiaip kas gi tuometinėje Tilžėje būtų galėjęs ką nors papasakoti apie Bobrowskį. Galėjau tik panirti į šio miesto atmosferą – jis buvo tiesiog siaubingai apleistas. Kartą palaikiau žmonių būstą tvartu.
Tik 1999-aisiais vertėjų konferencijos metu įvyko ilgai laukta viešnagė – aš apsilankiau Kuršių nerijoje. Šiame europiniu mastu unikaliame kraštovaizdyje baigiasi Bobrowskio „Senprūsių elegija“ ir daugiausia čia vyksta eilėraščio „Neringos žvejų žmonos“ veiksmas.
2011-aisiais suplanavau lietuvišką dalį kelionės, kuri nuo Vienos per Dancigą (Gdanską) ir Karaliaučių, ir per visą Kuršių neriją, o vėliau palei Nemuną turėjo nuvesti į Kauną ir vėl atgal į Lenkiją. Žvalgydamas maršrutą išsinuomojau automobilį, atvažiavau į Šilutę – senąjį Haidekrugo miestelį, ir šalia Šilutės aptikau dvarą, kuriame gimė Hermannas Sudermannas ir kuriame veikė jam skirtas muziejus. Miniu Sudermanną todėl, kad jo „Lietuviškos istorijos“ pasakojimo technikos požiūriu – lyginant su Bobrowskiu – man pasirodė nuobodžios, daugių daugiausia vertingos kaip specifinės gyvenimo formos dokumentai. Man netgi atrodė, kad Bobrowskis būtų iš jo šaipęsis ar netgi niekinęs, kol Christopho Meckelio reikšmingoje atsiminimų knygoje neperskaičiau, kad Bobrowskis savo prozą patalpino trikampyje tarp Sudermanno, Roberto Walserio ir Isaako Babelio.
Beje, šioje kelionėje aptikau namą, ant kurio parašyta, kad čia gimė vokiečių–lietuvių mokslininkas Vilhelmas Storosta-Vydūnas, kurį sutinkame „Lietuviškuose fortepijonuose“. Name gyvenantys žmonės man papasakojo, kad iš tiesų gimimo vieta nėra visiškai aiški, bet kadangi atvyksta vis daugiau vokiečių ir teiraujasi Vydūno, teko kur nors pakabinti atminimo lentą.
Toliau keliaudamas pasiklydau ir neberadau kelio į vaikystės kaimą Vilkyškius / Wilkischken, kur Bobrowskis praleido vaikystę. Tačiau ilgai stovėjau prie Luizos tilto ir liūdnai žiūrėjau į Tilžę kitoje upės pusėje. Ant šio senovinio kelio dabar stovi rusų pasieniečiai, o aš neturėjau Kaliningrado srities vizos. Be to, buvo akivaizdu, kad negalėsiu Tilžėn nuvesti ir turistų grupės, nes mes juk ketinome keliauti per rusišką nerijos dalį, tad dar kartą pereiti sieną būtų buvę brangu, taip pat užimtų daug laiko.
Tačiau svarbiausias šios kelionės išgyvenimas buvo ankstyvos vasaros vakaras prie Nemuno, šalia senojo Rusnės švyturio. Užgesti nenorinti šviesa, pakrantės ugnys ir naktinės paukščių giesmės man buvo tarsi juslinė iniciacija į Bobrowskio panemunių kraštovaizdį, atsispindintį eilėraštyje „Nemunas“. Šis eilėraštis priklauso prie poeto žinomiausių, todėl pasirinkau kitą eilėraštį, kuriame Bobrowskis prikelia savo vaikystę – ir kad žinotumėt, iš kur paėmiau savo esė pavadinimą.
Vaikystė
2011-ųjų rugpjūtį mes leidomės į sumanytą kelionę. Kaliningrade kartą prisiminiau Bobrowskį, bet nieko apie jį nepapasakojau. Tai buvo didelė klaida, nes Karaliaučiuje jis lankė gimnaziją, susiformavo intelektualiniu, muzikiniu ir religiniu požiūriu; čia vyksta jo prozos teksto „Epitafija Pinavui“ veiksmas. Tačiau man buvo didelis įvykis vien tai, kad galėjau apskritai išvysti šį miestą ir įvertinti jo fantastinę rekonstrukciją, ruošiantis 750 metų jubiliejui 2005-aisiais. Man viskas sukosi apie Kantą, apie jo kapą. Tačiau nuo jo būtų buvę visai netoli iki Bobrowskio Senamiesčio gimnazijos; galų gale juk Kantas pasirodo ir „Epitafijoje Pinavui“. Deja, laiko Kaliningrade neužteko, kad apie tai priminčiau.
Nelengva buvo ir Lietuvoje, ant Rambyno / Rombinus kalno. Savo grupei turėjau pasakoti ir apie lietuvių pagonybę, apie dievą Perkūną ir šios šventos vietos reikšmę. Įstengiau tik nurodyti Bobrowskio „Lietuviškus fortepijonus“, vokiečių kalba parašytą romaną, kuriame kaip jokiame kitame glaudžiai susiliečia lietuvių ir vokiečių istorijos. Jame taip pat į šviesą išvedamas pirmasis didis lietuvių rašytojas, Kristijonas Donelaitis, kuris savo epe „Metai“ anksčiau už Klopstocką pasinaudoja antikiniu hegzametru – tačiau ne tam, kad kalbėtų prakilnybes, bet kad stačiokiškumo nesibaiminančia kalba pasakotų apie neturtingų valstiečių gyvenimą.
Operoje, kurią komponuoja romano „Lietuviški fortepijonai“ personažai, ir kurią ketinama pastatyti, Donelaitis tampa tiek vokiškam, tiek lietuviškam nacionalizmui priešpriešinama figūra. Romane taip pat pasirodo Tolminkiemio kaimas, kuriame dirbo evangelikų parapijos kunigas Donelaitis. Šiandien Tolminkiemis atsidūręs Kaliningrado srityje, bet lietuviai vėl turi galimybę ten puoselėti Donelaičio atminimą, visų pirma per kiekvienais metais vykstančio festivalio „Poezijos pavasaris“ skaitymus. Aš gi net ir 300-ųjų Donelaičio gimimo metinių išvakarėse neaplankiau šio kaimo, Bobrowskio minimo eilėraštyje „Tolminkiemio kaimas“.
Galiausiai turiu prisipažinti, kad nemačiau dar kelių Bobrowskio vietų: nebuvau Daube, toje ypatingoje vietovėje kairiajame Nemuno krante, kurį mielai lankydavo tilžiečiai ir kuris davė vardą Bobrowskio eilėraščiui „Daubas“, nebuvau ir Skuode prie Latvijos sienos, kuriame vyksta apsakymo „Lietuviška poringė“ veiksmas. Ši istorija yra svarbi Bobrowskio kūrybos dalis turinio požiūriu, nes čia jis kalba apie carų valdymo patirtį nuo 1795-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo.
Galbūt sumanymas savo požiūrį į Bobrowskį perteikti remiantis vien tam tikromis vietomis nėra pats geriausias, nes kai kurie jo apie Lietuvą kalbantys tekstai nėra susieti su konkrečia vietove, pavyzdžiui, eilėraščiai „Lietuvių šulinys“, „Lietuvių dainos“ arba savo lakoniškumu didelį įspūdį paliekantis apsakymas, vaizduojantis seną lietuvę, kurios sūnus emigravo į Ameriką. Taip pat ir prozinis tekstas „Pelėdikė“, kuris akivaizdžiai parodo, kaip smarkiai Bobrowskiui rūpėjo jo vaikystės kraštovaizdis su jam būdingomis gyvenimo formomis, nors konkreti vieta nenurodyta.
Kad mano priekaištas sau svarbus, tačiau ne visai teisingas, supratau šių metų birželį, kai su Rasa Balčikonyte, gera drauge iš Lietuvos kultūros ministerijos, aplankiau Bobrowskio vaikystės vietas – Vilkyškius ir Mociškes, Jūros ir Mituvos paupius. Važiavome iš Vilniaus pro Kauną palei Nemuną ir panemunės pilis. Dar labiau nei savitas upės kraštovaizdis mane žavėjo tai, kad vėl esu Prūsų Lietuvoje – tame krašte, kuris nepriklausė Lietuvos–Lenkijos Respublikai, taigi nepriklausė ir carinei imperijai, po 1863–1864 metų sukilimo iki 1904-ųjų metų draudusiai spausdinti lietuviškas knygas ir dėstyti mokyklose gimtąja kalba. Čia, Mažojoje Lietuvoje, pasirodė pirmoji lietuviška knyga, 1547-aisiais Karaliaučiuje išspausdintas Liuterio katekizmo vertimas, čia buvo spaustuvės, iš kurių knygnešiai keturiasdešimt metų į Lietuvą kontrabanda gabeno lietuvių literatūrą. Vienoje iš spaustuvių aplankėme įspūdingą muziejų. Vis pagalvoju: tas, kuris nepažįsta šio kraštovaizdžio ir jo istorijos – laisvo lietuvių kalbos ir kultūros vystymosi Prūsijoje iki Bismarcko Kultūrkampfo6, Lietuvos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos 1923-iaisiais ir t. t., kuris nežino, koks čia vyko vokiečių ir lietuvių kultūrų persipynimas, kuris nežino, kas buvo Aleksandras Kuršaitis, paskutinis Lietuvių literatūrinės draugijos pirmininkas (šiai draugijai priklausė ir prancūzų kalbininkas struktūralistas Ferdinandas de Saussure’as), per karą ir tremtį išgelbėjęs savo keturtomio „Lietuvių–vokiečių žodyno“ rankraštį ir saugojęs jį iki paskutinės savo gyvenamosios vietos Bavarijoje, netoli sienos su Tiroliu; praėjus ketvirčiui amžiaus po mirties pirmąjį tomą išleido „Vandenhoeck & Ruprecht“ leidykla Giotingene (esu turbūt vienintelis žmogus Austrijoje, kuris jį turi). Kas viso to nežino, nepažįsta kraštovaizdžio – bet čia kalba eina apie kur kas daugiau nei kraštovaizdį – kuriame užaugo Johannesas Bobrowskis, kaip jis gali suprasti jo didingą romaną „Lietuviški fortepijonai“?
Persmelkti šio kraštovaizdžio, iš muziejaus nuvažiavome į netolimus Bitėnus, ten kapinėse guli Lena Grigolaitytė, kurios pasakojimą apie savo gyvenimą knygoje „Rojaus kelias“ įamžino Ulla Lachauer. Netoli nuo Grigolaitytės palaidotas Vydūnas. Bet labiau nei apie kapus aš galvojau apie Bobrowskio apsakymą „Lipmanų Leiba“, vaizduojantį prefašistinį antisemitizmą, kuris žydui Lipmanui kainuoja gyvybę. Skausmingai atsitiktinė jo mirtis išryškina, koks trapus yra kūnas, kaip lengvai užgęsta gyvybė. Dėl šito atsitiktinumo šiurpas yra skausmingas, nors apie jį jau žinoma. Pavyzdžiui, „Pelių puotoje“ nacistinę Lenkijos okupaciją, kuri žydui kainuos gyvybę, Bobrowskis perteikia vaizduodamas nedidelę Moizės Trumpeterio parduotuvėlę ir joje šokančias peles. Bobrowskio proza užima kvapą; sunku atsiplėšti nuo jos tylių katastrofų.
Bitėnuose vyksta ir romano „Lietuviški fortepijonai“ veiksmas. Antrajame skyriuje skaitome:
„Rytoj faterlandiškoji moterų draugija švenčia savo metinį jubiliejų, Bitėnuose, o lietuviai rytoj švenčia savo Vytautą, ant Rambyno kalno. Tai visai skirtingi dalykai, o tarp abiejų vietų žaliuoja dviejų šimtų metrų pieva, ten žmonės įsikuria pramogauti, ten suvažiuoja vežimais, ten gali ir vaikai pažaisti; per pievą vieni traukia iš smuklės į kalną, kiti atvirkščiai…“
Tačiau tas abipusis kursavimas pirmyn ir atgal pasidaro pavojingas, čia vienas prieš kitą stojasi du panašiai struktūruoti nacionalizmai, ir dėl šios prarajos žlunga Donelaičio opera, žlunga aktualizavimas kunigo ir poeto, kuriam rūpėjo ne tautos, o valdžios santykiai, kaip konstatuoja operos libreto autorius profesorius Fogtas.
Iš Bitėnų mes nukakome į Vilkyškius, tikrąjį mūsų kelionės tikslą. Mat čia yra ne tik evangelikų bažnyčia, kurioje vasaromis vaikystėje lankėsi Bobrowskis, ne tik jau keleri metai jo vardu pavadinta gimnazija, kurios mokytojai mus priėmė, bet ir Bobrowskio muziejus. Vienintelis muziejus. Kaip tik čia iš Berlyno priemiesčio Fridrichshageno buvo perkeltas rašytojo darbo kambarys, čia jį nuo 2013-ųjų galima apžiūrėti. Visur informacinės lentelės, rodomi dokumentai, pavyzdžiui, vestuvių liudijimas. Galvoje netelpa, kad čia, šitame mažame lietuviškame miestelyje su maždaug aštuoniais šimtais gyventojų, pagaliau atsidūriau Bobrowskio darbo kambaryje, su kuriuo mane supažindino Gerhardo Wolfo knyga „Kambario aprašymas“ („Beschreibung eines Zimmers“), matau Bobrowskio knygas ir velvetines kelnes, su kuriomis jis užfiksuotas ne vienoje fotografijoje. O paskui netikėtai atsiduriu prie Bobrowskio klavikordo. „Kai jam prastai sekdavosi, – rašo Christophas Meckelis „Atsiminimuose apie Bobrowskį“, – jis atsisėsdavo prie klavikordo ir nusiramindavo grodamas Haydną ir Buxtehude’ę, draugų buvimas jo netrikdė.“ Galvoju apie Bobrowskio prie klavikordo nuotraukas, jos mane visada jaudino, nes jaučiausi jam ypač artimas dėl jaunystės obsesijos vargonams ir vargonavimui.
O dabar stoviu prie to klavikordo ir galiu jį paliesti. Taip, galite pagroti, atsako į mano klausimą, bet aš išspaudžiu tik keletą garsų – iš gėdos, kad dabar gerai nebegroju, ir todėl, kad šią intymią akimirką negaliu būti vienas. Tačiau išgirstu švelnų, prislopintą instrumento skambesį. Niekada negalvojau, kad taip priartėsiu prie Johanneso Bobrowskio kaip žmogaus.
Esu sujaudintas, kad šiuo muziejumi Bobrowskis grįžo į kraštovaizdį, kuris poetine ir asmenine prasme yra jo kaip joks kitas. Bet tuo pat metu esu pasipiktinęs: negi Berlynas, negi Vokietija abejingai stebėjo, kaip išvežamas vieno svarbiausių XX amžiaus antrosios pusės autorių darbo kambarys, kuriame vyko tiek daug rašytojų susitikimų, kuriame įsikūnijusi literatūros istorija? Ar miestas ir valstybė manė, jog neverta dėti pastangų, kad jis liktų Berlyne? Kas iš Lietuvos, o juo labiau – Vokietijos, aplankys šią nuošalią vietą, beveik nepasiekiamą viešuoju transportu?
Lietuvoje šis miestelis labiausiai žinomas dėl savo pieninės. Sustojame prie jos, aš būtinai noriu nusipirkti „Tilžės“ sūrio. Juk Vilkyškiuose sakoma, kad „Tilžės“ sūris iš tikrųjų buvo sukurtas čia, o tokį pavadinimą gavo tik todėl, kad jį gamino pirmiausia Tilžei. Nusiperku sūrio, kad namo parsivežčiau nors truputį šio kraštovaizdžio skonio. Ir apsidžiaugiu, „Vikipedijoje“ perskaitęs, kad prie šio sūrio išradimo prisidėjo ir emigrantai iš Zalcburgo. Zalcburgiškiai „Lietuviškuose fortepijonuose“ minimi dukart. Vilkyškių viduryje prie kelio stovi paminklas šiems protestantams, išvarytiems Zalcburgo arkivyskupų. Taip viskas susiję šiame mažame miestelyje netoli liūdnos sienos su Kaliningrado sritimi, sienos, perskiriančios per šimtmečius suaugusį kultūrinį regioną: sūris, Bobrowskio romanas ir mano zalcburgietiška tėvynė.
Keliaujame dar toliau, į Mociškes, iš išorės apžiūrime namą, kuriame užaugo Johanna Buddrus ir kuriame Bobrowskis ją vedė. Galime užeiti į namą, kuriame gyveno Bobrowskio teta. Jame dabar gyvenanti moteris iš pradžių nežinojo, į kokį namą įsikėlė. Ji yra Johaneso Bobrovskio gimnazijos matematikos mokytoja ir prisipažįsta mums iš tiesų nelabai artimai bendraujanti su poezija. Kuriam galui dabar šifruoti tai, ką kitas užšifravo, sako ji. Tačiau su Bobrowskiu jos santykis kitoks. Su mokiniais ji darė projektą: fotografiškai dokumentavo išlikusias rašytojo prozos ir poezijos veiksmo vietas Vilkyškių apylinkėse. Kai vakaro sutemose grįždami atgal mes pervažiuojame Jūrą, vėl prisimenu Bobrowskio eilėraštį apie šią upę.
Apie vidurnaktį parsirandame į Vilnių. Tačiau mano kelionė pas Bobrowskį baigsis tik rugsėjo 2-ąją, per penkiasdešimtąsias jo mirties metines, Berlyne; nes į Vilkyškius keliavau būtent dėl mano paties sumanyto Bobrowskio vakaro Berlyno katalikų akademijoje. Pranešimas vertė apmąstyti rašytojo vietas ir kraštovaizdžius. Jo paties santykį žymi įtampa, kurią beveik teziškai parodo pirmojo ir paskutiniojo „Sarmatijos meto“ eilėraščių pavadinimai: „Šauksmas“ („Anruf“) ir „Atsisakymas“ („Absage“). Šauksmas – tai šaukimasis to kraštovaizdžio, kuriame Bobrowskis užaugo ir kuris jam visą gyvenimą rūpėjo (tą ypač intensyviai rodo prozinis tekstas „Pelėdikė“). Bet jau „Šauksmas“ baigiasi atsisakymu, supratimu, kad „Tu tapsi svetimas. Greit“ („Du wirst ein Fremder sein. Bald“). Kita vertus, „Atsisakymas“ yra persmelktas neatšaukiamos sąsajos su šia erdve: „Ten / aš buvau. Sename laike. / Naujas niekada neprasidėjo“ („Dort / war ich. In alter Zeit. / Neues hat nie begonnen“). Tokia paskutinio eilėraščio posmo pradžia.
Šauksmas išplečia vaikystės kraštovaizdį iki sarmatiškos erdvės: Vilnius ir Novgorodas, tai miestai, kurių šaukiamasi. Rusijon Bobrowskis pateko kaip Vermachto kareivis. Šioje erdvėje vaikystės bei jaunystės patyrimai (ir daugiakultūrio sugyvenimo tradicija) susiję su vokiečių agresija. Bobrowskis ją padarė savo tema, matė ją savo kraštovaizdžiuose: smurto istoriją nuo Vokiečių ordino suplanuotų masinių žudynių – galima kalbėti apie prūsų tautos genocidą – iki Antrojo pasaulinio karo. Kaip tik tai yra Bobrowskio nuopelnas – kad tematizuodamas praeitį nerodė pirštais į kitus, bet kritikavo savo gyvenimą, savo aplinką: kaip vokietis – Vokietiją, kaip krikščionis – krikščionybės smurto istoriją. Pasinaudojant vieno Ingeborgos Bachmann eilėraščio citata, tai galima pavadinti „drąsa draugo akivaizdoje“ („Tapferkeit vor dem Freund“).
Būtent tokia perspektyva šitoje esminėje vietoje, man regis, aptemdo žvilgsnį. Kartą Bobrowskis nusakė savo temą kaip „vokiečiai ir Europos Rytai“; bet jis pražiūri, kad šitie Rytai anaiptol nėra homogeniški ir kad Vokietija čia nebuvo vienintelis agresorius. Juk ne viena Prūsija 1795-aisiais panaikino Lietuvos–Lenkijos valstybę, o pasidalijo ją su Habsburgų monarchija ir carine Rusija; ir asmeninės bei politinės laisvės arba mažumų teisių požiūriu carų valstybėje sąlygos buvo neabejotinai prasčiausios. Kaip gali Bobrowskis istorinėje perspektyvoje visas slavų tautas minėti kartu? – Lenkija nemažai nukentėjo valdoma Rusijos. O po Hitlerio–Stalino pakto Tarybų Sąjunga okupavo tris Baltijos valstybes. Vermachtą čia pasitiko su gėlėmis ir dainomis ne todėl, kad visi buvo fašistai, o todėl, kad jis sustabdė deportacijų į Sibirą traukinius, kurie riedėjo iki pat paskutinės nakties prieš įsiveržimą; ir todėl, kad Vokietija, po Pirmojo pasaulinio suvaidinusi tokį reikšmingą vaidmenį kuriantis Lietuvos valstybei, atrodė paskutinė viltis atstatyti savo valstybingumą. Ar vokiečių kaltės gvildenimas neleido Bobrowskiui realistiškai įvertinti Rusijos vaidmens? Nenuostabu, kad klausimus šia kryptimi kėlė kaip tik lenkų germanistas Karolis Sauerlandas. Mano kertinis klausimas: „Sarmatija“ yra vėlyvosios antikos vardas – ar apskritai buvo prasminga jį aktualizuoti? Kada gi lenkai ir lietuviai, ir rusai gyveno toje pačioje dvasinėje ir kultūrinėje erdvėje? Koks tas bendras vardiklis, jungiantis nepaisant skirtingų istorinių bei politinių patyrimų ir religinių konfesijų?
Šie klausimai kūriniams veda prie klausimų biografijai: kaip tuo metu, kai tūkstančiai žmonių iš vietų ir kraštovaizdžių, kuriuose įsišaknijusi jo literatūra, kentėdami pražuvo Sibiro lageriuose, net nenuteisti teisme, kaip tuo metu antifašistinėse Stalino Tarybų Sąjungos mokyklose Bobrowskis galėjo tapti „komunistu“, kaip ne kartą pareiškė laiškuose? Ar įmanomas dalykas, kad Bobrowskis nieko apie tai nežinojo? Kas jį paskatino VDR angažuotis būtent vokiečių–sovietų draugystei? Bobrowskis paskutinį kartą lankėsi Vilkyškiuose 1944-aisiais per Kalėdas. Ar jis pritarė Tarybų Sąjungos įvykdytai jo tėvynės okupacijai? Ar jis sąmoningai kai kuriuose tekstuose, kaip antai pradžioje cituotame eilėraštyje „Vilnius“, rašė taip neaiškiai, kad būtų galima išskaityti ir šitas patirtis?
Nežinau atsakymo į šiuos klausimus, tačiau Bobrowskio sarmatiška erdvė verčia mane juos kelti. Šioje erdvėje Rusija per paskutinius šimtmečius visada buvo engėjas ir agresorius – ir tokia liko iki šiol, kaip rodo tarptautinę teisę pažeidžianti Krymo okupacija. Vokietija, taip pat Austrija išmoko prisiimti atsakomybę už savo istoriją, o Rusijai tai yra svetima, svetimiau nei bet kada.
Be abejo, tai jau tikrai ne tas laiko horizontas, kuriame kūrė Bobrowskis. Ir jei reikia įrodymo, kad savo literatūroje nagrinėdamas vokiečių kaltės istoriją jis elgėsi teisingai ir reikšmingai, – pakankamas įrodymas yra faktas, kad jo „Senprūsių elegija“ nebuvo išleista Vakarų Vokietijoje. Norėčiau taip pat pabrėžti, kad mano klausimai liečia bendrą „Sarmatiško divano“ koncepciją ir konkrečias Bobrowskio ištaras, bet nekvestionuoja atskirų tekstų vertės.
Nes dėl to nėra jokių abejonių: Johannesas Bobrowskis lieka stiprus ir savitas Rytų Europos kraštovaizdžių ir patyrimų balsas vokiečiakalbėje literatūroje tarp 1945-ųjų ir 1989-ųjų. Niekas negali prilygti jo odžių tradiciją tęsiančiai lyrikai ir sakytinio pasakojimo suformuotam naratyvui, kur pasakotojas diskutuoja su personažais ir įtraukia į diskusiją ir skaitytoją. Mano kelionė pas jį ir su juo dar nesibaigia – ne tik todėl, kad neaplankytos liko kai kurios su rašytoju susijusios vietos, bet ir todėl, kad vis iš naujo skaitysiu jo tekstus. Jis lieka mano vieninteliu sąjungininku prieš vokiečiakalbiuose kraštuose vyraujantį tarsi pateisinamą jo vaikystės kraštovaizdžių, jų istorijos ir literatūros neišmanymą. Laukiu 2017-ųjų, kai Bobrowskis ir Lietuva vėl įžengs į kultūrinio vokiečiakalbių kraštų pasaulio centrą: tų metų balandžio 9-ąją švęsime šimtąjį Johanneso Bobrowskio gimimo jubiliejų, o dar kovą Lietuva bus Leipcigo knygų mugės svečias – koks puikus susitikimas!
1 Eilutė iš J. Bobrowskio eilėraščio „Vaikystė“ (čia ir toliau vertėjo pastabos).
2 Bronio Savukyno vertimas (Bobrovskis J. Sarmatijos metas. – Vilnius: Vaga, 1974. – P. 14).
3 B. Savukyno vertimas (ten pat. – P. 98).
4 Sigito Gedos vertimas (ten pat. – P. 16).
5 S. Gedos vertimas (ten pat. – P. 69).
6 Vokietijos imperijos kanclerio politika, nukreipta prieš religines (katalikai) ir nacionalines mažumas.
Prosper Mérimée. Laiškai iš Ispanijos
2016 m. Nr. 10
Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė
Šiuo tekstu tęsiame prancūzų rašytojo Prospero Mérimée (1803–1870) publikacijų ciklą „Laiškai iš Ispanijos“. I-asis ir II-asis laiškai publikuoti mūsų žurnalo 2016 m. 8–9 numeryje.
Trečias laiškas. Plėšikai
Madridas, 1830 m. lapkritis
Pone,
Štai aš ir vėl Madride, praleidęs keletą mėnesių Andalūzijoje ir skersai išilgai išmaišęs tradicinį plėšikų kraštą, taip ir nesutikęs nė vieno. Man dėl to beveik gėda. Buvau pasirengęs plėšikų atakai, ne tam, kad kaučiausi, bet kad pasišnekėčiau su jais ir mandagiai paklausinėčiau apie jų gyvenimo būdą. Žvelgdamas į savo švarką apsitrynusiomis alkūnėmis ir menką bagažą, aš gailiuosi, kad prasilenkiau su tais ponais. Už malonumą juos pamatyti nebūtų per brangu atsilyginti lengvu kelionės krepšiu.
Nors plėšikų taip ir neišvydau, tačiau visos kalbos sukosi tik apie juos. Pašto vežėjai, smuklininkai jums porina apie nužudytus keleivius, pagrobtas moteris visur, kur tik sustojama pakeisti mulų. Įvykis, apie kurį pasakojama, visuomet nutiko tik vakar, ir tame kelyje, kuriuo jums teks važiuoti. Ispanijos visiškai nepažįstančiam ir neprilygstamu kastilietišku nerūpestingumu, la flema castellana, dar nespėjusiam užsikrėsti keliauninkui visi šie pasakojimai padaro įspūdį, kad ir koks nepatiklus jis būtų. Sutemsta, ir daug greičiau negu mūsų Šiaurės klimate; čia sambrėška užtrunka tik akimirką; tada pakyla vėjas, ypač ten, kur netoli kalnai, kuris, be abejo, Paryžiuje būtų šiltas, bet čia jums pasirodo šaltas ir nemalonus, palyginus su deginančiu vidurdienio karščiu. Kol velkatės savo apsiaustu, kol užsitraukiate iki pat akių kelionės kepurę, jūs pastebite, kad jūsų palydos vyrai (escopeteros) išima ir atideda į šalį šautuvų užtaisus. Nustebintas šio keisto poelgio, jūs paklausiate to priežasties, ir jus lydintys šaunuoliai nuo diližano viršaus, ant kurio jie užsikorę, atsako, kad drąsos jiems netrūksta, bet jie negali patys vieni atremti visos plėšikų gaujos. „Jeigu mus užpuls, mes tikrai net nebandysime gintis.“
– Tada kuriam galui apsikrauti šiais palydovais ir jų beverčiais šautuvais? – O, jie labai pravartūs susidūrus su rateros, tai yra su plėšikais mėgėjais, kurie nepraleidžia progos ištuštinti keleivių kišenes; paprastai tokių plėšikų pasitaiko ne daugiau kaip du ar trys.
Tada keliautojas ima apgailestauti pasiėmęs per daug pinigų. Pasižiūri, kiek valandų rodo jo Bregė1 laikrodis, kurį tariasi laikąs rankoje paskutinį kartą. Jis būtų daug laimingesnis žinodamas, kad laikrodis ramiai sau kabo ant židinio Paryžiuje. Paklausia konduktoriaus (mayoral), ar plėšikai atima keleivių drabužius.
– Kartais, pone. Praeitą mėnesį prie Karlotos buvo sulaikytas Sevilijos diližanas, ir į Esichą visi keleiviai atvyko tarsi angeliukai.
– Kaip angeliukai? Ką jūs norite pasakyti?
– Aš noriu pasakyti, kad banditai nuvilko visus jų drabužius ir nepaliko net marškinių.
– Velnias! – sušunka keliautojas, segiodamasis redingotą. Bet pamažu nusiramina ir netgi nusišypso, atkreipęs dėmesį į dailią andalūzietę, bendrakeleivę, kuri pamaldžiai bučiuoja savo nykštį, dūsaudama „Jėzau, Jėzau!“ (Žinoma, kad žmonės, padarę kryžiaus ženklą ir pabučiavę savo nykštį, tuoj pasijunta geriau.)
Jau visai sutemo; bet, laimei, plyname danguje pakilo spindintis mėnulis. Tolumoje pradėjo ryškėti baisi mažiausiai pusės mylios ilgio tarpeklio anga.
– Konduktoriau, ar tai toji vieta, kur jau buvo sustabdytas diližanas?
– Taip, pone, ir vienas keleivis užmuštas. Vežėjau, – tęsia konduktorius, – nešmaukšėk botagu, kad netyčia neatkreiptumei jų dėmesio.
– Kieno? – klausia keleivis.
– Plėšikų, – atsako konduktorius.
– Po velnių! – sušunka keleivis.
– Pone, pažvelkite štai ten, kelio posūkyje… Ar ten ne vyrai? Slepiasi anos didžiulės uolos šešėlyje.
– Taip, ponia; vienas, du, trys… šeši raiti vyrai!
– Oi Jėzau, Jėzau!.. (Persižegnoja ir pabučiuoja nykštį.)
– Konduktoriau, ar tenai matot?
– Taip.
– Vienas toks laiko didelę lazdą, gal – šautuvą?
– Tikrai šautuvą.
– Ar jūs manote, kad jie – geri žmonės (buena gente)? – neramiai klausia jaunoji andalūzietė.
– Kas žino! – atsako konduktorius, gūžtelėdamas pečiais ir sučiaupdamas lūpas.
– Tada tegul Dievas pasigaili mūsų! – ir ji paslepia veidą dvigubai susijaudinusiam keleiviui ant krūtinės.
Karieta skrieja tarsi vėjas: aštuoni tvirti mulai lekia smarkia risčia. Raiteliai sustoja, išsirikiuoja viena linija: tam, kad užtvertų kelią. Ne, jie išsiskiria; trys sustoja kairėje kelio pusėje, trys – dešinėje: vadinasi, jie ketina apsupti karietą iš visų pusių.
Vežėjau, sustabdykite mulus, jeigu ana tie žmonės jums įsakys, neišprovokuokite jų šūvių į mus!
– Būkite ramus, pone, man rūpi labiau negu jums.
Pagaliau karieta jau taip arti, kad visi pastebi plačias skrybėles, turkiškus balnus ir šešis raitelius šviesios spalvos getrais. Jeigu galėtų įžvelgti jų veidus, kokias akis, kokias barzdas, kokius randus pastebėtų! Nebėra abejonės, tai – plėšikai, nes visi turi šautuvus.
Pirmasis plėšikas paliečia savo didelės skrybėlės kraštą ir ištaria rimtu ir švelniu balsu: Vayan Vds. con Dios : keliaukite su Dievu! Šitaip keliautojai pasisveikina, prasilenkdami vieni su kitais. Vayan Vds. con Dios , – sako, savo ruožtu, kiti raiteliai, mandagiai pasitraukdami, kad praleistų karietą, nes jie yra padorūs ūkininkai, užtrukę Esichos turguje, grįžtantys į savo kaimą ir keliaujantys visu pulku, apsiginklavę, nes labai baiminasi plėšikų, apie kuriuos jau sakiau.
Po kelių panašių susitikimų tiesiog visai nustojama tikėti plėšikais. Taip greitai priprantama prie šiek tiek laukinės valstiečių išvaizdos, kad tikruosius plėšikus jūs palaikytumėte nebent senokai nesiskutusiais dorais žemdirbiais. Vienas jaunas anglas, su kuriuo susipažinau Grenadoje, ilgą laiką be jokių nuotykių važinėjo blogiausiais Ispanijos keliais; jis netgi ėmė atkakliai neigti plėšikų egzistavimą. Vieną dieną jį sustabdė du grėslios išvaizdos vyrai, ginkluoti šautuvais. Jis iškart pagalvojo, kad tai du įkaušę valstiečiai, kurie troško pasilinksminti, jį pagąsdinę. Į visus jų reikalavimus atiduoti pinigus jis tik juokėsi ir sakė, kad tiems nepavyks jo apgauti. Kad patikėtų, vienas tikras banditas turėjo šautuvo buože trenkti jam per galvą, ir jis man parodė po trijų mėnesių dar aiškiai matomą randą.
Išskyrus kelis labai retus atvejus, ispanų plėšikai su keleiviais blogai nesielgdavo. Dažnai pasitenkindavo vien ištuštinę jų kišenes2, neatidarę lagaminų ir net neiškrėtę. Vis dėlto nereikia tuo pasitikėti. Vienas jaunas Madrido dabita vyko į Kadiksą veždamasis du tuzinus dailių marškinių, kuriuos buvo atsisiųsdinęs iš Londono. Plėšikai jį sustabdė netoli nuo Karolinos ir, kai iškratė visus pinigėlius, kuriuos šis turėjo piniginėje, neskaičiuojant žiedų, grandinėlių, meilės suvenyrų, kurių tokiam populiariam jaunuoliui tikrai netrūko, plėšikų vadeiva mandagiai atkreipė jo dėmesį, kad būrio vyrų, priverstų laikytis nuošaliai nuo žmonių gyvenamų vietų, baltiniai jau seniai neskalbti. Jaunojo dabitos marškiniai išskleidžiami, su pasigėrėjimu apžiūrimi, ir kapitonas, taręs: „Tarp vyrų viskas leidžiama“3, įsimeta kelerius į kuprinę, paskui nusitraukia pajuodusius skarmalus, kuriuos dėvėjo mažiausiai šešias savaites, ir džiūgaudamas apsivelka pačiais dailiausiais batistiniais savo belaisvio marškiniais. Visi kiti plėšikai padarė tą patį, nelaimėlis keliauninkas tiesiog akies mirksniu prarado visą savo garderobą4 ir paliko su krūva skudurų, kurių nebūtų drįsęs paliesti nė savo lazdos galeliu. Jam teko iškęsti dar ir banditų pajuokas. Kapitonas rimtai pašaipiu tonu, kokį andalūziečiai moka taip gerai nutaisyti, prieš jį paleisdamas pasakė: niekada nepamiršiąs jam ką tik padarytos paslaugos, būtinai grąžinsiąs marškinius, kuriuos anas jam taip maloniai paskolino, o paliktuosius atsiimsiąs, kai tik turėsiąs garbės vėl su juo susitikti.
– Tačiau, – pridūrė jis, – nepamirškite atiduoti šių ponų baltinių išskalbti. Mes juos atsiimsime jums grįžus į Madridą.
Jaunuolis, man papasakojęs šią vagystę, kurios auka tapo, prisipažino, kad verčiau būtų atleidęs plėšikams už pagrobtus marškinius negu už piktas pašaipas.
Ispanijos vyriausybė ne vieną kartą rimtai ėmėsi išvalyti vieškelius nuo vagių, kurie nuo neatmenamų laikų laisvai jais klajoja. Jos pastangos niekada nedavė lemiamų rezultatų. Sutriuškinus vieną gaują, iš karto atsiranda kita. Kartais kokiam generolui, padėjus daugybę pastangų, pavyksta išgyvendinti plėšikus iš savo gubernijos, bet tada jie užplūsta kaimynines provincijas.
Kalnų pridaigstytas šalies paviršius be nutiestų kelių gerokai apsunkina visišką plėšikų išnaikinimą. Ispanijoje, kaip ir Vandėjoje5, yra daug nuošalių ūkių, aldeas, įsikūrusių bent už kelių mylių nuo didesnės gyvenvietės. Visuose ūkiuose, kaimeliuose įkurdinus garnizonus, banditai būtų iš karto priversti pasiduoti teisingumui, kitaip jie mirtų badu; bet iš kur gauti tiek pinigų, pakankamai kareivių?
Akivaizdu, aldeas savininkai suinteresuoti palaikyti gerus ryšius su plėšikais, kurių kerštas būna baisus. Kita vertus, šie, apsirūpinantys maistu iš valstiečių, juos globoja, gerai atsilygina už reikalingus daiktus, o kartais netgi pasidalija su jais grobiu. Dar reikia pridurti, kad plėšiko amatas paprastai nelaikomas negarbingu. Daugelio žmonių akyse, plėšikauti vieškeliuose – reiškia būti opozicijoje , tai yra priešintis tironiškiems įstatymams. Todėl vyras, teturintis vieną šautuvą, jaučiasi gana drąsus, kad mestų iššūkį vyriausybei, jis – didvyris, kurį kiti vyrai gerbia, o moterys žavisi. Kaip šaunu, išties, sušukti tarsi sename romanse:
A todos los desafio,
Pues à nadie tengo miedo!6
Paprastai plėšikas iš pradžių imasi kontrabandos. Muitinės tarnautojai trukdo jo prekybai. Devyniems iš dešimties gyventojų tai yra baisi neteisybė, kad persekiojamas didžiausias kaimo šaunuolis7, kuris pigiai pasiūlo cigarų, geres nių už parduodamus oficialiai, atgabena moterims šilkų, angliškų prekių ir visus gandus iš dešimties mylių aplinkui. Kai muitininkas nušauna arba atima kontrabandininko arklį, jis sužlugdomas; tada jam tenka keršyti, jis išeina pas plėšikus. Pasiteiravus, kaip gyvena tas gražus vaikinas, sutiktas prieš keletą mėnesių ir buvęs kaimo merginų numylėtiniu, viena moteris atsako:
– Deja, jis buvo priverstas pasitraukti į kalnus. Tai ne jo kaltė, to vargšo vaikino! Jis toks mielas! Tesaugo jį Dievas!
Paprasti žmonės suverčia valdžiai visą atsakomybę už banditų sukeltus neramumus. Vien tik valdžia, sako žmonės, įstumia į neviltį vargšus vyrus, kurie tenori ramiai gyventi ir verstis savo amatu.
Pavyzdinis ispanų plėšikas, vieškelių didvyrio prototipas, Robin Hudas8, mūsų laikų Rokas Ginaras9 – tai garsusis Chosė Marija, pramintas el Tempranito, Rytmetiniu. Apie šį vyrą kuo plačiausiai kalbama nuo Madrido iki Sevilijos ir nuo Sevilijos – iki Malagos. Gražus, narsus, galantiškas, kiek tik plėšikas įstengia: toks yra Chosė Marija. Jeigu sustabdo diližaną, išlaipinamoms moterims paduoda ranką ir patogiai jas pasodina pavėsyje, nes kaip tik dieną jis atlieka daugumą savo žygdarbių. Niekada jokio keiksmo, jokio šiurkštaus žodžio, priešingai – beveik pagarbus elgesys ir įgimtas mandagumas, kurio niekada nepamiršta. Maudamas žiedą nuo damos rankos sako: „Ak, ponia, tokiai gražiai rankai papuošalai nereikalingi.“ Ir, traukdamas žiedą nuo piršto, pabučiuoja ranką taip, tarsi bučinys jam turėtų daugiau vertės negu žiedas, anot vienos ispanės damos žodžių10. Jis pasisavindavo žiedą tarsi nejučiomis, bet jo pabučiavimas, atvirkščiai, užrukdavo ilgai. Man patvirtino, jog jis visada palieka užtektinai pinigų keleiviams, kad šie pasiektų artimiausią miestą, ir visada išpildo žmogaus prašymą neatimti papuošalo, kuris yra brangus atminimas.
Man atvaizdavo Chosė Mariją kaip aukšto ūgio jauną vyrą, tarp dvidešimt penkerių ir trisdešimties metų, gerai sudėtą, atviro ir linksmo veido, baltais lyg perlai dantimis ir nepaprastai išraiškingomis akimis. Paprastai jis dėvi labai puošnų majo11 kostiumą. Jo baltiniai visada spindi baltumu, o rankos padarytų garbę elegantiškam paryžiečiui ar londoniečiui.
Tėra kokie penkeri ar šešeri metai, kaip jis plėšikauja. Tėvai buvo jam numatę kunigystę12, ir Grenados universitete jis studijavo teologiją; tačiau, kaip matysime toliau, jo pašaukimas nebuvo labai stiprus, nes naktį jis įlindo į panelės iš geros šeimos kambarį… Sakoma, meilė pateisina daugelį dalykų, bet čia kalba ma apie smurtą, sužeistą tarną, aš taip niekada neišsiaiškinau iki galo šios istorijos. Tėvas sukėlė didelį triukšmą, ir teismo byla buvo užvesta. Chosė Marija buvo priverstas sprukti ir pasitraukti į Gibraltarą. Ten, kadangi jam trūko pinigų, sudarė sandėrį su vienu pirkliu anglu dėl stambios uždraustų kontrabandinių prekių partijos įvežimo. Jį įskundė vienas žmogus, kuriam buvo prasitaręs apie šį sumanymą. Muitininkai sužinojo, kuriuo keliu važiuos, ir surengė jam pasalą. Visi mulai, kuriuos varė, buvo sučiupti, bet jis juos atidavė tik po įnirtingos kovos, per kurią užmušė arba sužeidė kelis muitininkus13. Nuo to karto jam neliko kito būdo, kaip tik imti išpirką iš keleivių.
Iki šiol jį nuolat lydėjo sėkmė. Už jo galvą paskirta premija, jo išvaizdos aprašymai iškabinti ant visų miestų vartų su pažadu sumokėti aštuonis tūkstančius realų tam, net ir jo bendrininkui, kuris jį pristatys gyvą ar mirusį14. Vis dėlto Chosė Marija nebaudžiamai tęsia savo pavojingą amatą, ir jo teritorija driekiasi nuo Portugalijos pasienio iki Mursijos karalystės. Jo gauja nėra gausi, bet sudaryta iš vyrų, kurių ištikimybė ir ryžtas išbandyti nuo seno. Kartą, jodamas kokio tuzino pasirinktų vyrų priekyje, Gazino ventoje15 užklupo septyniasdešimt karaliaus savanorių, pasiųstų jo gaudyti, ir visus nuginklavo. Paskui visi matė jį, lėtai grįžtantį į kalnus, pirma savęs besivarantį du mulus, apkrautus septyniomis dešimtimis muškietų, kurias gabenosi kaip trofėjų.
Apie jo sugebėjimą šaudyti pasakojami stebuklai. Jodamas risčia, jis už penkiasdešimties žingsnių pataiko į alyvmedžio kamieną. Kita istorija atskleidžia ir jo vikrumą, ir didžiadvasiškumą.
Toks kapitonas Kastras, drąsus ir veiklus karininkas, anot kalbų, besivaikantis plėšikus ir dėl asmeninio keršto troškulio, ir kad įvykdytų karinę pareigą, išgirdo iš vieno šnipo, kad tokią ir tokią dieną Chosė Marija lankysis nuošalioje aldea, kur turėjo meilužę. Nurodytą dieną Kastras užsėdo ant arklio ir, nenorėdamas sukelti įtarimų dideliu pasiimtų vyrų skaičiumi, išjojo tik su keturiais lankininkais. Nors ir kokių atsargumo priemonių ėmėsi, nuslėpdamas savo žygį, jam nepavyko taip apsisukti, kad Chosė Marija nesužinotų. Tuo metu, kai Kastras, perėjęs gilų tarpeklį, įjojo į slėnį, kur buvo jo priešo meilužės aldea, dvylika raitelių staiga išniro jam iš šono, ir daug arčiau prie tarpeklio negu kapitonas, kuriam tai buvo vienintelė atsitraukimo galimybė. Lankininkai manė jau esą pražuvę. Nuo plėšikų būrio atsiskyrė risčia ant bėro žirgo jojantis raitelis ir staiga sustojo už šimto žingsnių nuo Kastro. „Chosė Marija taip nesučiumpamas, – suriko jis. – Kapitone Kastrai, ką aš jums padariau, kad siekiate mane atiduoti teisingumui? Aš galėčiau jus užmušti, bet drąsūs žmonės pasidarė reti, todėl aš jums dovanoju gyvybę. Štai atminimas, kuris jus išmokys manęs vengti. Į jūsų kepurę!“
Tardamas šiuos žodžius, jis nusitaikė ir vienu šūviu pervėrė aukštos kapitono kepurės viršų. Išsyk apsuko žirgą ir dingo kartu su savo vyrais.
Štai dar vienas jo mandagumo pavyzdys.
Viename Anducharo apylinkių ūkyje buvo švenčiamos vestuvės. Jaunavedžius jau pasveikino jų draugai, ir visi buvo besėdą už stalo po dideliu figmedžiu prie namų durų; visi buvo linksmai nusiteikę, o žydinčių jazminų ir apelsinmedžių žiedų kvapsniai maloniai maišėsi su tirštesniais aromatais iš daugybės garuojančių valgių, nuo kurių linko stalas. Staiga pasirodė raitelis, išniręs iš giraitės per pistoleto šūvį nuo namų. Nepažįstamasis lengvai nušoko ant žemės, pakėlęs ranką pasveikino svečius ir nuvedė savo žirgą į arklidę. Niekas nebuvo laukiamas, bet Ispanijoje kiekvienas praeivis mielai priimamas dalyvauti šventinėje puotoje. Beje, nepažįstamojo drabužiai rodė jį esant svarbų žmogų. Jaunikis tuojau pat nuėjo pakviesti jo pietų.
Kol visi patyliukais svarstė, kas tas nepažįstamasis, Anducharo notaras, dalyvaujantis vestuvėse, išblyško kaip lavonas. Jis bandė pasikelti nuo kėdės, ant kurios sėdėjo šalia jaunosios, bet jam linko keliai, ir jis nepajėgė atsistoti ant kojų. Vienas svečias, jau seniai įtariamas kaip užsiimantis kontrabanda, priėjo prie jaunosios:
– Tai Chosė Marija, – tarė jis, – arba aš labai klystu, arba jis čia atėjo atnešdamas nelaimę (para hacer una muerte16). Jis pyksta ant notaro. Bet ką daryti? Padėti jam pasprukti?
– Neįmanoma, Chosė Marija jį tuoj sučiups.
– Sulaikyti banditą?
– Bet jo gauja yra, be abejo, netoliese, be to, prie diržo jis turi pistoletus, o savo durklo niekad nepaleidžia iš rankų.
– Bet, ponas notare, ką gi jūs jam padarėte?
– Ak, visiškai nieko!
Kažkas tyliai sumurmėjo, kad prieš du mėnesius notaras buvo nurodęs savo ūkininkui: jeigu užėjęs Chosė Marija paprašytų atsigerti, šis turėtų į jo vyno taurę įberti aršeniko.
Taip visi kalbėjosi, dar nepradėję valgydi oljos17, kai pasirodė jaunojo lydimas atvykėlis. Abejonių nebeliko: tai buvo Chosė Marija. Praeidamas jis metė baisų žvilgsnį į notarą, kuris pradėjo drebėti tarsi ištiktas karštinės, paskui Chosė Marija grakščiai pasveikino jaunąją ir paprašė leidimo pašokti jos vestuvėse. Ji tikrai neketino jam atsakyti arba parodyti nepasitenkinimo. Chosė Marija tuojau paėmė kamštinę kėdę, pastūmė ją prie stalo ir įsitaisė šalia jaunosios, tarp jos ir notaro, kuris, atrodo, galėjo nualpti bet kurią minutę.
Pradėjo valgyti. Chosė Marija buvo kupinas dėmesio ir patarnavimų savo kaimynei. Kai patiekė rinktinį vyną, jaunoji, pakėlusi Montiljos vyno taurę (kuris, mano nuomone, geresnis už cheresą), palietė ją lūpomis ir tada pasiūlė plėšikui. Toks mandagumas parodomas prie stalo žmonėms, kurie gerbiami. Tai vadinama una fineza. Nelaimei, šis paprotys nyksta iš geros draugijos, čia, kaip ir kitur, besistengiančios atsikratyti visų tautinių papročių.
Chosė Marija paėmė taurę, karštai padėkojo ir pareiškė jaunajai, kad prašo ją laikyti savo tarnu, ir jis su džiaugsmu padarysiąs viską, ką ji teiktųsi jam įsakyti.
Tada ji visa drebėdama nedrąsiai pasilenkė prie baisiojo kaimyno ausies:
– Suteikite man malonę, – paprašė ji.
– Tūkstantį! – suriko Chosė Marija.
– Pamirškite, aš meldžiu jus, blogus ketinimus, su kuriais galbūt čia atėjote. Pažadėkite, kad iš meilės man jūs dovanosite savo priešams, ir per mano vestuves nekils skandalas.
– Notare, – tarė Chosė Marija, atsisukdamas į drebantį teisininką, – padėkokite poniai; jeigu ne ji, aš būčiau jus nužudęs dar jums nė nesuvirškinus šitų pietų. Nebedrebėkite, aš jums nieko blogo nepadarysiu.
Ir, pripylęs jam taurę vyno, pasakė su piktoka šypsena:
– Nagi, notare, į mano sveikatą; tai puikus vynas, ir jis neužnuodytas.
Vargšas notaras vos galėjo nuryti gurkšnį.
– Ei, bičiuliai, – sušuko banditas, – linksminkimės (vaya de broma)! Tegyvuoja jaunoji!
Ir vikriai pašokęs nubėgo atsinešti gitaros bei pradėjo improvizuoti posmą jaunavedžių garbei.
Trumpai tariant, per tuos pietus ir prasidėjusius šokius jis pasirodė toks malonus, kad moterys su ašaromis akyse galvojo, jog toks žavingas jaunuolis gal vieną dieną baigs savo gyvenimą kartuvėse. Jis šoko, dainavo, jo visur buvo pilna. Apie vidurnaktį kokių dvylikos metų mergaitė18, menkai teprisidengusi prastais skarmalais, pribėgo prie Chosė Marijos ir jam šnipštelėjo keletą žodžių čigonų šnekta. Chosė Marija krūptelėjo: jis nubėgo į arklidę ir tuoj pat grįžo vesdamas savo eiklų žirgą. Paskui priėjo prie jaunosios, rankoje laikydamas pavadį:
– Sudie, – ištarė jis, – mano širdies kūdiki (hija de mi ama), aš niekada nepamiršiu akimirkų, kurias praleidau greta jūsų. Tai pačios laimingiausios, kokių aš neturėjau jau daugelį metų. Būkite tokia gera ir priimkite šį niekutį iš bastūno, kuris norėtų turėti lobį ir jums įteikti.
Taip sakydamas jai ištiesė gražų žiedą.
– Chosė Marija, – sušuko jaunoji, – kol šiuose namuose bus duonos, pusė jos priklausys jums.
Plėšikas paspaudė ranką visiems svečiams, taip pat – ir notarui, išbučiavo visas moteris, paskui vikriai liuoktelėjo į balną ir grįžo į kalnus. Tiktai tada notaras lengviau atsikvėpė. Po pusvalandžio atšuoliavo kareivių būrys, bet niekas nebuvo matęs žmogaus, kurio jie ieškojo.
Ispanai, kurie atmintinai moka romansus apie dvylika perų19, apdainuoja Reno de Montobano20 žygdarbius, neišvengiamai turi itin domėtis vienu herojumi, kuris tokiame proziškame amžiuje kaip mūsiškis atgaivina riteriškas senovės narsuolių dorybes. Dar vienas motyvas prisideda prie Chosė Marijos populiarumo augimo. Jis nepaprastai dosnus. Jam nieko nereiškia gauti pinigų, ir jis lengvai juos išdalija nelaimingiesiems. Sakoma, kiekvienas į jį kreipęsis vargšas visada gauna didelę auką.
Toks mulų varovas man pasakojo, kaip praradęs mulą – vienintelį savo turtą, buvo pasirengęs stačia galva pulti į Gvadalkivirą, kai kažkoks nepažįstamasis jo žmonai perdavė dėžutę su šešiomis uncijomis aukso. Mulų varovas neabejojo, kad tai Chosė Marijos dovana: kartą jam, kai ant kulnų mynė besivejantys kareiviai, jis buvo nurodęs brastą.
Aš užbaigsiu šį ilgą laišką dar vienu mano herojaus labdarybės atveju.
Vienas neturtingas prekeivis iš Kampiljo de Arenas apylinkių gabeno į miestą acto krovinį. Laikantis vietinio papročio, actas buvo supiltas į ožkenos maišus, o vežimą traukė liesas, nušiuręs asilas, pusgyvis iš bado. Siaurame take nepažįstamas vyras, sprendžiant iš drabužių – medžiotojas, sustabdė acto vežėją ir, apžiūrėjęs asilą, prapliupo juokais.
– Kokį gaišeną tu čia turi, drauguži? – šūktelėjo jis. – Ar dabar – karnavalo metas, kad šitaip jį varai?
Ir juokai nesiliovė.
– Pone, – liūdnai atsiliepė skaudžiai užgautas vežėjas, – kad ir koks bjaurus šis gyvulys, jis man dar uždirba duoną. Juk aš neturtingas ir neturiu pinigų nusipirkti kitam.
– Nejaugi? – sušuko linksmuolis, – tai šitas šlykštus asilas tau neleidžia numirti iš bado? Bet jis nudvės nepraėjus nė savaitei.
– Imk, – tęsė jis, tiesdamas prekeiviui sunkų kapšą, – senasis Erera turi parduoti dailų mulą, už jį prašo tūkstančio penkių šimtų realų: štai jie. Šiandien pat nusipirk tą mulą, ne vėliau, ir nesiderėk. Jeigu rytoj kelyje aš tave sutiksiu su šituo siaubingu asilu, tai – prisiekiu savo, Chosė Marijos, vardu – aš jus abu nusviesiu į prarają.
Asilo savininkas, likęs vienas su kapšu rankoje, manė, kad sapnuoja. Ten buvo lygiai tūkstantis penki šimtai realų. Jis žinojo, ką reiškia Chosė Marijos priesaika, todėl pasiskubino iškeisti realus į puikų mulą.
Kitą naktį Erera buvo staiga pažadintas. Du vyrai su durklu nukreipė jam į veidą blausų žibintą.
– Atiduok pinigus! Nagi, greičiau!
– Ak, mano gerieji ponai, aš namie neturiu nė ketvirtuko.
– Meluoji. Vakar pardavei mulą už tūkstantį penkis šimtus realų vienam žmogui iš Kampiljo.
Jų argumentai buvo tokie neatremiami, kad tūkstantis penki šimtai realų netrukus buvo atiduoti, arba, jei norite, grąžinti.
P. S. Chosė Marija mirė jau prieš keletą metų. 1833 metais karalius Ferdinandas priesaikos jaunajai karalienei Izabelei proga suteikė visuotinę amnestiją, kuria garsusis plėšikas mielai pasinaudojo. Vyriausybė jam net paskyrė dviejų realų per dieną išlaikymą, kad tik gyventų ramiai. Kadangi tokia suma buvo nepakankama žmogui, įgijusiam daug elegantiškų įpročių, jis buvo priverstas priimti postą, kurį jam pasiūlė diližanų administracija. Jis tapo escopetero , ginkluotu palydovu, ir apsiėmė saugoti karietas, kurias anksčiau taip dažnai ištuštindavo. Kurį laiką viskas klojosi gerai: senieji bendrai jo bijojo arba jį aplenkdavo. Bet vieną dieną keli ryžtingesni banditai sustabdė Sevilijos diližaną, nors juo važiavo ir Chosė Marija. Nuo karietos viršaus jis kreipėsi į plėšikus; įtaka, kurią turėjo ankstesniems bendrininkams, buvo tokia didelė, kad jie atrodė nusiteikę pasitraukti be nieko pikto, kai banditų vadas, žinomas Čigono ( El Gitano ) vardu, pirma buvęs Chosė Marijos leitenantas, iš arti šovė į jį ir užmušė vietoje.
1842 m.
1 Bréguet – garsi prancūzų laikrodininkų, išradėjų ir pramonininkų giminė, iš kurios paminėtini jos pradininkas Abrahamas Louis (1747–1823) ir jo sūnus Louis-Antoine’as (1776–1858), buvęs geras rašytojo tėvo Léonoro draugas (vert. past.).
2 Panaši detalė randama novelėje „Karmen“: „Beje, keleivių mes neskriausdavome, tik atimdavome iš jų pinigus“.(Mérimée P . Karmen ir kitos novelės. – Vilnius: Žaltvykslė, 1998. – P. 277. Iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Ramunienė) (vert. past.).
3 Molière’o (1622–1673) komedijoje „Sicilietis, arba Dailininko meilė“ sicilietis donas Pedras sako veikėjui Ali: „Aš jūsų nepalydėsiu, juk tarp vyrų tokia laisvė yra leidžiama“ ( vert. past .).
4 Žr. novelę „Karmen“: „Atėmėme iš jų tik pinigus ir laikrodžius, dar ir marškinius, kurių mums labai reikėjo“ (Mérimée P . Karmen ir kitos novelės. – P. 269) (vert. past.).
5 Vandėja (Vendée) – senovinė provincija Prancūzijos Vakaruose, palei Atlanto vandenyną; dabartinis departamentas (vert. past.).
6 „Aš juos visus kviečiu į kovą, Nes nieko nebijau!“ (leid. past.).
7 Toks pat sakinys randamas ir antrojo laiško pradžioje (Metai. – 2016. – Nr. 8–9. – P. 143) (vert. past.).
8 Anglų legendų personažas, vienas Walterio Scotto (1771–1832) romano „Aivenhas“ („Ivanhoe“, 1819) herojų (vert. past.).
9 Roqueÿas Guinardÿas (tikrasis vardas – Perot Roca Guinarda), garsus katalonų banditas, gyvenęs XVI a. pab.–XVII a. pr., kilęs iš geros šeimos, įsipainiojęs į dviejų giminių tarpusavio nesantaiką. Don Kichotas su juo susidūrė kelyje į Barseloną (Miguel de Cervantes (1547–1616), „Don Kichotas“, II knyga, LX skyrius) (vert. past.).
10 Greičiausiai rašytojo bičiulės ponios de Montijo (vert. past.).
11 Tai yra: macho, mačo (vert. past.).
12 Kunigu turėjęs tapti, bet plėšiku pavirtęs jaunuolis yra pamėgtas P. Mérimée personažas: Džokantas Kastrikonis novelėje „Kolomba“, don Chosė – „Karmen“ (vert. past.).
13 Šis epizodas išplėtotas novelės „Karmen“ trečioje dalyje: don Chosė pasakoja apie užpuolimą, kuriame žuvo Remendadas (vert. past.).
14 Man lankantis Sevilijoje vieną rytą ant Trianos vartų iškabinto Chosės Marijos aprašymo apačioje atsirado pieštuku parašyti žodžiai: „Aukščiau paminėtojo parašas: Chosė Marija“ (aut. past.).
15 Venta – užeiga, smuklė (vert. past.).
16 Pažodžiui: kad nužudytų žmogų (vert. past.).
17 Olja – olla: būdinga aprašomo regiono sriuba (leid. past.).
18 Panašus personažas yra novelėje „Kolomba“: plėšikų pasiuntinė mergytė Kilina ( vert. past .).
19 Karžygio Rolando palydovai, kilmingi riteriai, kartu su juo didvyriškai kovęsi ir žuvę Ronsevalio mūšyje(„Rolando giesmė“ („Chanson de Roland“), XI a. pab.) (vert. past.).
20 „Neištikimo barono“ ciklui priskiriama herojinė poema (chanson de geste) „Reno de Montobanas“ („Renaut de Montauban“, XII a. pab.) (vert. past.).
Prosper Mérimée. Laiškai iš Ispanijos
2016 m. Nr. 8–9
Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė
Prosperas Mérimée (1803–1870) – prancūzų rašytojas, kurio vertingiausia kūrybinio palikimo dalimi laikoma novelistika („Matėjas Falkonė“, „Karolio XI vizija“, „Reduto paėmimas“, „Tamango“ ir kt.). Taip pat P. Mérimée parašė pjesių bei kelionių įspūdžių knygų.
Lietuvoje šis rašytojas turbūt labiausiai žinomas kaip autorius, parašęs novelę „Lokys“ („Lokis“, 1869), kurios veiksmas vyksta Žemaitijoje. Lietuvių k. yra išleisti novelių rinkiniai „Kolomba“ (1947), „Karmen ir kitos novelės“ (1996), „Karmen. Lokis“ (2004).
Šį sykį lietuvių skaitytojui siūlome susipažinti su P. Mé r imée laiškais, kuriuos jis rašė iš Ispanijos žurnalų „La Revue de Paris“ ir „L’Artiste“ direktoriams.
Pirmas laiškas. Bulių kautynės
Madridas, 1830 m. spalio 25 diena
Pone,
Ispanijoje bulių kautynės dar labai populiarios; tačiau tarp ispanų aukštuomenės mažai yra tokių, kurie nejaučia savotiškos gėdos pripažinti šių tikrai žiaurių reginių pomėgį; todėl jie suranda rimtų priežasčių jį pateisinti. Pirmiausia, tai – nacionalinė šventė. Vien tik epitetas nacionalinė būtų pakankamas, nes vietinis patriotizmas Ispanijoje toks pat stiprus kaip Prancūzijoje. Be to, anot jų, romėnai buvo dar didesni barbarai už mus, kadangi rengė vyrų kautynes su kitais vyrais. Taip pat, priduria ekonomistai, šis paprotys naudingas žemės ūkiui, nes aukšta kovinių jaučių kaina skatina ūkininkus auginti gausias bandas. Reikia žinoti, kad ne kiekvienas jautis nusipelno garbės pulti žmones ir arklius, ir kad iš dvidešimties atsiranda vos vienas pakankamai aršus, kad pasirodytų cirke; devyniolika likusių panaudojami žemės ūkyje1. Vienintelis argumentas, kurio nedrįstama pateikti, tačiau būtų savaime suprantamas, yra tas, kad šis – žiaurus ar ne – spektaklis yra toks įdomus, pagaulus, sukelia tokias galingas emocijas, kad ištvėrus pirmo karto įspūdį, nebeįmanoma jo atsisakyti. Užsieniečiai, kurie pirmą kartą ateina į areną su tam tikru pasibjaurėjimu ir vien tam, kad sąžiningai išpildytų keliautojo priedermes, taigi, užsieniečiai netrukus pamėgsta bulių kautynes ne mažiau nei patys ispanai. Žmonių gėdai tenka pripažinti, kad karas su visais jo baisumais turi nepaprasto žavesio, ypač tiems, kurie jį stebi iš saugios priedangos2.
Šventasis Augustinas pasakoja, kad jaunystėje nepaprastai šlykštėjosi gladiatorių kautynėmis, kurių niekada nebuvo matęs. Vieno draugo įkalbėtas jį palydėti į tas pompastiškas skerdynes, jis sau prisiekė per visą vaidinimą sėdėti užsimerkus. Iš pradžių jam neblogai pavyko laikytis pažado, ir jis stengėsi galvoti apie ką kita; bet išgirdęs, kaip sustaugė minia kritus garsiam gladiatoriui, jis atsimerkė; atvėrė akis ir nebeįstengė užsimerkti. Nuo to momento iki pat savo atsivertimo jis buvo vienas aistringiausių cirko kautynių mėgėjų3.
Pacitavus tokį didį šventąjį, nedrąsu kalbėti apie save; jūs juk žinote, kad man nebūdingi antropofago polinkiai. Pirmą kartą, kai įžengiau į Madrido areną, aš baiminausi, kad neištversiu taip gausiai ten liejamo kraujo vaizdo; ypač baiminausi, kad dėl savo jautrumo, kuriuo nepasitikėjau, netapčiau juokingas prisiekusių mėgėjų, man pasiūliusių vietą savo ložėje, akyse. Nutiko priešingai. Išbėgo pirmas jautis, buvo nukautas; aš nebegalvojau išeiti. Dvi valandos pralėkė be jokios pertraukos, ir aš dar nesijaučiau pavargęs. Jokia pasaulio tragedija nebuvo taip manęs patraukusi. Per viešnagę Ispanijoje aš nepraleidau nė vienų kautynių ir raudonuodamas prisipažįstu, kad man labiau patinka mirtinos kautynės, negu tos, kai buliai su užmauta ant ragų apsauga tik erzinami. Toks pat skirtumas, kaip tarp žūtbūtinės kovos ir turnyro su bukomis ietimis. Vis dėlto abi kautynių rūšys labai panašios, tiktai antruoju atveju žmonėms nėra beveik jokio pavojaus.
Kautynių išvakarės jau dvelkia švente. Siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų, jaučiai į arenos tvartą ( encierro) atvedami naktį; numatytos kautynių dienos išvakarėse jie ganosi pievoje ( el arroyo ) netoli nuo Madrido. Eiti pasižiūrėti jaučių, kurie dažnai atvedami iš labai toli, – tai smagus pasivaikščiojimas. Daugybė karietų, raitelių ir pėsčiųjų suplūsta į arroyo. Šia proga nemažai jaunuolių apsivelka Andalūzijos mačo4 kostiumu ir puikuojasi tokiu puošnumu ir prabanga, kokių nepamatysi mūsų paprastoje kasdienėje aprangoje. Beje, tas pasivaikščiojimas nėra visiškai saugus, jaučiai palaidi, ne visada lengvai paklūsta piemenims, išvengti ragų smūgių – pačių smalsuolių reikalas.
Cirkai ( plazas ) stovi beveik visuose dideliuose Ispanijos miestuose. Tie statiniai labai paprastai, galima sakyti – primityviai įrengti. Daugiausia tai tiesiog lentiniai barakai, ir Rondos5 amfiteatras minimas tarsi koks stebuklas, nes pastatytas vien tik iš akmens. Jis pats gražiausias Ispanijoje, panašiai kaip Vestfalijoje pati puikiausia Tunder-ten-tronko6 pilis, nes su įstatytomis durimis ir langais. Bet argi svarbi teatro dekoracija, jeigu spektaklis nuostabus?
Madrido cirkas sutalpina maždaug septynis tūkstančius žiūrovų, kurie pro daugybę durų be sumaišties patenka į vidų ir išeina į lauką. Sėdima ant medinių arba akmeninių suolų7, ložėse arba ant kėdžių. Vienintelė Jo didenybės ložė gana elegantiškai papuošta.
Areną juosia maždaug šešių pėdų aukščio tvirtas lentinis aptvaras. Abipus jo per dvi pėdas nuo žemės cirką supa medinis paaukštinimas, tarsi koks laiptelis arba atrama, kuri persekiojamam toreadorui leidžia lengvai peršokti per barjerą. Siauras koridorius jį skiria nuo žiūrovų eilių, taip pat aukštai iškeltų, kurias dar apsaugo dviguba virvė, ištempta ant stiprių kuoliukų. Toks atsargumas pritaikytas vos prieš keletą metų. Tada jautis ne tik peršoko per barjerą, – šitaip dažnai nutinka, bet ir pasileido link žiūrovų eilių, užmušė arba sužalojo nemažai smalsuolių.
Į areną išeina ketveri vartai. Vieni veda į jautidę ( toril ), kiti atsiveria į skerdyklą ( matadero ), kur jaučiai paskerdžiami ir jiems nudiriama oda. Likę dveji vartai skirti šios tragedijos veikėjams žmonėms.
Prieš pat kautynių pradžią toreadorai susirenka šalia cirko esančioje salėje. Visai greta yra arklidės. Tolėliau įrengta ligoninė. Netoliese lūkuriuoja chirurgas ir kunigas, pasirengę suteikti paslaugas sužeistiesiems.
Laukiamąją salę puošia tapytas madonos paveikslas, priešais kurį dega kelios žvakės; ant grindų stovi stalas ir krosnelė su degančiomis anglimis. Kiekvienas toreras įėjęs pirmiausia priešais atvaizdą nusiima skrybėlę, greitosiomis sumurma maldelę, iš kišenės išsitraukia cigarą, užsidega nuo krosnelės ir rūko, šnekučiuodamas su draugais ir kautynių mėgėjais, kurie užsuka su jais padiskutuoti apie kovai skirtų jaučių savybes.
Tuo pat metu vidiniame kieme raiteliai, kurie rungsis ant arklių, ruošiasi kautynėms bandydami savo žirgus. Šiam tikslui jie pavaro šuoliais link sienos, į kurią tarsi kuolelį įsmeigia ilgą kartį; prisilaikydami šios atramos, jie pratina žirgus greitai apsisukti kuo arčiau sienos. Netrukus jūs įsitikinsite, kad šios pratybos labai pravarčios. Arenoje naudojami arkliai yra nurašyti kuinai, nupirkti už nedidelę kainą. Prieš įžengiant į areną, jiems užrišamos akys, o ausys prikišamos šlapių pakulų, baiminantis, kad juos išgąsdins minios riksmai ir jaučių vaizdas.
Cirko atmosfera nepaprastai gyva. Dar iki kautynių arena pilna žmonių, o suolai ir ložės panėši į netvarkingą galvų jūrą. Vietos dviejų rūšių: pavėsio pusėje brangesnės ir patogesnės, bet saulėtoje pusėje visada pilnos entuziastingų mėgėjų. Moterų gerokai mažiau negu vyrų, ir dauguma jų – grizetės ( manolas ). Vis dėlto ložėse pamatysi elegantiškų tualetų, bet retai jaunų moterų. Naujausi prancūzų ir ispanų romanai sugadino ispanus ir atėmė pagarbą jų seniesiems papročiams. Aš nemanau, kad kunigams būtų uždrausta dalyvauti šiuose reginiuose, tačiau esu matęs tik vieną sutanotą kunigą. Man sakė, kad daugelis jų ateina persirengę.
Kautynių tvarkytojui alguasilų majorui, lydimam dviejų Krispeno8 kostiumais vilkinčių padėjėjų, davus signalą, jie visi trys raitomis kartu su kavaleristų kuopa atlaisvina areną ir siaurą tarpą, ją skiriantį nuo žmonių suolų. Kai tvarkytojai su kavaleristais pasitraukia, su notaro ir kelių alguasilų palyda į aikštės vidurį išėjęs šauklys perskaito įsakymą, draudžiantį mėtyti daiktus į areną, riksmais arba ženklais trikdyti besikaunančius ir pan. Vos jam pasirodžius, iškilmingai prabilus: „Mūsų viešpaties karaliaus, tesaugo jį Dievas, vardu…“, iš visų pusių pasigirsta šauksmai ir švilpimai ir trunka tol, kol perskaitomas įsakymas, kurio, beje, niekas nesilaiko. Vien tik cirke liaudis perima valdovo teises ir gali sakyti bei daryti tai, ką nori9.
Yra dvi pagrindinės torerų klasės: pikadorai ( picadors ), kurie kaunasi raiti, apsiginklavę ietimi, ir pėstieji padėjėjai čulai ( chulos ), kurie erzina bulius, mojuodami ryškiaspalvėmis vėliavomis. Padėjėjai skiriasi į banderiljerus ( banderilleros ) ir matadorus (matadors) , apie kuriuos dar papasakosiu. Visi dėvi andalūzietiškus kostiumus, panašiai kaip Figaras „Sevilijos kirpėjuje“10, bet vietoje trumpų kelnių ir šilkinių kojinių pikadorai mūvi storas odines kelnes, aptaisytas medžiu ir geležimi, kad apsaugotų blauzdas ir šlaunis nuo ragų smūgių. Jie vaikšto išsižergę tarsi kompasai, o jeigu pargriūna, nebegali atsikelti be kitų pagalbos. Pikadorų balnai labai aukšti, turkiškos formos, su geležinėmis, klumpes primenančiomis kilpomis, kurios visiškai uždengia pėdas. Savo kuinus jie ragina pentinais su smailiais dviejų sprindžių ilgio galais. Jų ietys storos, labai tvirtos, užsibaigiančios itin aštria geležine viršūne; tačiau siekiant pratęsti reginio malonumą, toji viršūnė apsukta virve, kuri leidžia geležiai tik maždaug per sprindį įsmigti į jaučio kūną.
Vienas raitas alguasilas atkiša skrybėlę, į kurią kautynių tvarkytojas įmeta raktą. Tuo raktu niekas neatrakinama; vis dėlto alguasilas jį perduoda jaučių tvarto durininkui ir išsyk pasileidžia šuoliais tolyn, lydimas minios aliojimų, jos riksmų, kad jautis jau arenoje ir lekia jam iš paskos. Toks pokštas pasikartoja per visas kautynes.
Per tą laiką pikadorai užėmė savo vietas. Paprastai arenoje būna du raiteliai; kiti du ar trys laukia už arenos, pasiruošę anuos pakeisti nelaimingų atsitikimų, kaip mirtis, sunkūs lūžiai ir t. t., atvejais. Koks pustuzinis pėsčiųjų čulų pasiskirstę po aikštę, gana arti vienas kito, kad suskubtų į pagalbą.
Savo narve iš anksto tyčia suerzintas jautis (dūriais ir azoto rūgšties įtrynimais) jau įsiutęs. Paprastai jis vienu ypu atsiduria arenos viduryje ir staiga sustoja, apstulbintas išgirsto triukšmo ir žiūrovų eilių vaizdo. Jam ant sprando įbestas nedidukas kabliukas su pririštu kaspinu. Jo spalva nurodo, iš kokios bandos ( vacada ) atvestas jautis, bet patyręs mėgėjas vien iš jaučio išvaizdos nustato, iš kurios jis provincijos ir kokiai priklauso veislei.
Čulai pribėga arčiau, mojuoja savo skaisčiai raudonais apsiaustais ir stengiasi atvilioti jautį link vieno kurio pikadoro. Jeigu jautis įnirtęs, puola jį išsyk. Pikadoras, tvirtai laikydamas arklį, prie šono prispaudęs ietį, atsistoja tiesiai prieš jautį; gaudo akimirką, kai gyvulys, atstatęs ragus, nuleidžia galvą, kad smogtų jam į pakaušį, bet ne į kitą vietą11; sutelkęs į smūgį visas savo kūno jėgas, taip pasuka arklį į kairę, kad jautis nesustodamas veržliai pralekia pro šalį jo neužkliudęs. Tada subėgę pėsti padėjėjai apsupa jautį, palikdami pikadorui laiko atsitraukti; bet dažnai gyvulys puikiai įsidėmi tą, kuris jį sužeidė: staigiai apsisukęs, vienu ypu pasiveja arklį, smeigia ragus jam į pilvą ir pargriauna kartu su raiteliu. Padėjėjai negaišdami atskuba į pagalbą; vieni kelia raitelį, kiti nukreipia jaučio dėmesį, užmetę apsiaustus jam ant ragų, patraukia link savęs ir skuodžia tolyn nuo jo link barjero, kurį peršoka neįtikėtinai lengvai. Ispaniški jaučiai tokie pat greiti kaip arkliai, ir jeigu čulas atsidurtų gerokai toli nuo barjero, jam pasprukti būtų sunku. Todėl raiteliai, kurių gyvybė visada priklauso nuo pėsčių padėjėjų miklumo, daugiausia laikosi aikštės pakraščiuose; jeigu jie išsirikiuoja viduryje, tai suvokiama kaip nepaprastas narsumas.
Pašokęs ant kojų, pikadoras iškart strykteli ant arklio, jeigu tik šis dar gali pakilti. Visai nesvarbu, kad iš vargšo gyvulio trykšte trykšta kraujas, jo viduriai velkasi žeme, o kojos linksta; kol arklys gali paeiti, tol privalo nesitraukti nuo jaučio. Jeigu nutrenktas nebepasikelia, pikadoras palieka aikštę ir tuojau pat grįžta ant naujo arklio.
Aš minėjau, kad ieties smūgiai nebent lengvai sužeidžia ir tiktai suerzina jautį. Vis dėlto susidūrimai su arkliu ir raiteliu, paties jaučio pastangos, ypač – apsisukimai, kojomis staiga įsibedus į žemę, jį gana greitai nuvargina. Dažnai pasitaiko, kad dėl skaudžių ieties dūrių gyvulys nebetenka veržlumo ir nebedrįsta pulti arklių, tada, kalbant jaučių kautynių žargonu, jis atsisako pasirodyti . Per tą laiką ištvermingas jautis jau bus pražudęs keturis ar penkis arklius. Tada pikadorai pasitraukia atsipūsti, ir duodamas signalas svaidyti banderiles ( banderillas ).
Tai yra maždaug pustrečios pėdos ilgio lazdelės, apsuktos popieriaus juostomis, užsibaigiančios smailia rantyta viršūne, kad įstrigusi neišsprūstų iš žaizdos. Čulai abiejose rankose laiko po vieną tokią smeigeną. Patikimiausias būdas jas įsmeigti, tai atsargiai prislinkti jaučiui iš užpakalio, paskui jį sukurstyti garsiai trinktelėjus lazdas vieną į kitą. Jautis iš netikėtumo atsisuka ir iškart puola priešą. Tą akimirką, kai jau visai arti, kai palenkia smūgiui galvą, žmogus vienu ypu beda smeigenas iš abiejų kaklo pusių, ir jis turi tai padaryti per vieną akimirksnį, atsidūręs visai prieš pat jautį ir kone tarp jo ragų; paskui čulas metasi į šalį, praleidžia jautį ir peršokęs barjerą pasijunta saugus. Išsiblaškymas, neryžtingumo ar išgąsčio akimirka, – to užtektų jį pražudyti. Vis dėlto žinovai banderiljero pareigas laiko mažiausiai pavojingomis iš visų. Jeigu, nelaimei, smeigdamas banderiles jis parkrinta, nereikia nė mėginti atsikelti; guli nejudėdamas ten, kur parpuolė. Jautis retai puola gulintį, ne dėl gailestingumo, bet dėl to, kad verždamasis į priekį užsimerkia ir peršoka žmogų jo nė nepastebėjęs. Nors kartais sustoja, pauosto žmogų, tarsi tam, kad suprastų, jog tas miręs; paskui, atsitraukęs kelis žingsnius, nuleidžia galvą, kad pakeltų jį ant ragų; tuo tarpu banderiljero draugai glaudžiai apsupę atitraukia gyvulio dėmesį, ir jautis yra priverstas eiti tolyn nuo tariamo ligonio.
Kai jautis pasirodė bailus, tai yra vangiai pasitiko keturis – tai privalomas skaičius – ieties smūgius, aukščiausi teisėjai žiūrovai riksmais jį pasmerkia tam tikrai kankynei, kuri yra vienu metu bausmė ir būdas sužadinti jo pyktį. Iš visų pusių pasigirsta šauksmas fuego ! fuego ! (ugnies! ugnies!). Tokiu atveju vietoje įprastinių ginklų čulams išdalijamos banderilės, kurių kotai apvynioti degia medžiaga. Prie banderilės smaigalio pritvirtintas uždegtas pinties gabalėlis. Į kūną įsmigusi ietis nustumia pintį prie dagčio; medžiaga užsidega; liepsna veikiai lyžteli odą ir priverčia jautį strikinėti bei šokinėti, kas be galo linksmina publiką. Tai išties nepaprastas reginys – matyti tą iš įsiūčio apsiputojusį didžiulį gyvulį, purtantį degančias banderiles ir besiblaškantį tarp dūmų ir ugnies. Priešingai negu ponai poetai, aš turiu pasakyti, kad iš visų mano matytų gyvulių nė vieno žvilgsnis nėra toks bereikšmis kaip jaučio. Reikėtų patikslinti, kad išraiška nė kiek nepasikeičia ; beveik visais atvejais jo akyse atsispindi bukas ir brutalus įniršis. Jautis retai baubimu parodo skausmą; žaizdos jį siutina arba kelia siaubą; tačiau neatrodo, jeigu galima taip pasakyti, kad jis susimąsto apie savo likimą; niekada nepamatysi ašarų kaip elnio akyse. Jautis sukelia gailestį tik tada, kai pademonstruoja išskirtinę drąsą12.
Į jaučio sprandą įsmigus trims ar keturioms banderilių poroms, ateina laikas padaryti jam galą. Pasigirsta būgnų dundenimas; vienas iš anksto paskirtas pagalbininkas tuojau pat atsiskiria nuo savo draugų grupės; tai matadoras . Apsivilkęs puošniu, auksu ir šilku siuvinėtu kostiumu, jis laiko rankoje ilgą špagą ir skaisčiai raudoną skraistę, pritvirtintą prie lazdos, kad būtų patogu ja manipuliuoti. Toji skraistė vadinama muleta . Jis prisiartina prie prezidento ložės ir, žemai nusilenkęs, paprašo leidimo pribaigti jautį. Dažniausiai toks formalumas pasitaiko tik vieną kartą per visas kautynes. Savaime suprantama, prezidentas galvos linktelėjimu duoda sutikimą. Tada matadoras surinka Viva !, apsisuka vietoje, sviedžia skrybėlę ant žemės ir eina pasitikti jaučio.
Kaip dvikovoje, taip ir šiose kautynėse egzistuoja taisyklės: jas pažeisti būtų taip pat niekšinga, kaip iš pasalų nužudyti priešininką. Pavyzdžiui, matadoras privalo nusitaikyti tik į tą vietą, kur sprandas susijungia su nugara, ispanų vadinamą kryžiumi . Smūgis turi būti nukreiptas iš viršaus į apačią; niekada iš apačios. Verčiau tūkstantį kartų netekti gyvybės, negu kirsti jaučiui iš apačios, iš šono arba iš užpakalio. Špaga, kuria naudojasi matadorai, ilga, tvirta, išgaląstais abiem kraštais; trumputė rankena užbaigiama rutuliu, kuris apgniaužiamas delnu. Norint pasinaudoti tokia špaga, reikia didelės patirties ir išskirtinio miklumo.
Be to, kad taisyklingai nužudytumei jautį, turi giliai pažinti jo charakterį. Nuo tokio išmanymo priklauso ne tik matadoro šlovė, bet ir gyvybė. Žinoma, jaučiai, kaip ir žmonės, pasižymi pačiais įvairiausiais charakteriais; vis dėlto galima jaučius suskirstyti į dvi aiškias grupes – šviesiuosius ir tamsiuosius . Čia aš vartoju cirko žargoną. Šviesieji puola atvirai; tamsieji, priešingai, yra klastingi ir stengiasi užklupti žmogų iš pasalų. Pastarieji ypač pavojingi.
Prieš taikydamasis kirsti jaučiui špagos smūgį, matadoras kurstydamas išskleidžia priešais jį muletą ir atidžiai stebi, ar tas puls išsyk, vos tik pastebėjęs, o gal judės iš lėto, kad užimtų poziciją, ir šoks pirmyn tuo momentu, kai jo priešininkas, vengdamas susidūrimo, atsiras per arti. Neretai matyti, kaip jautis grėsmingai muisto galvą, kasa kanopomis žemę nejudėdamas iš vietos arba netgi lėtai stumiasi atgal, kad patrauktų žmogų į aikštės vidurį, kur šis nebegalės jo išvengti. Dar kiti, užuot puolę tiesiai, artinasi iš šono, lėtai ir apsimestinai nuilsę; bet vos tik atsidūrę reikiamame nuotolyje, metasi pirmyn tarsi strėlė.
Tam, kuris nors kiek nusimano apie bulių kautynes, tai yra įdomus reginys – stebėti matadoro ir buliaus artinimąsi vienas prie kito; jie, tarsi du patyrę generolai, regis, stengiasi atspėti vienas kito ketinimus ir kas akimirką keičia savo manevrus. Galvos kryptelėjimas, šnairas žvilgsnis, suglaustos ausys, – įgudusiam matadorui tai yra akivaizdūs jo priešo pasirengimų ženklai. Pagaliau nekantraujantis bulius pasileidžia link raudonos skraistės, kuria matadoras tyčia prisidengė. Buliaus jėga tokia, kad sudavęs ragais nuverstų sieną, bet žmogus nepastebimu kūno judesiu išvengia smūgio; jis išnyksta tarsi užburtas, jaučiui palikdamas tik lengvą audinį, kurį tas įsiutęs užkabina ragais. Per savo smarkumą bulius palieka priešininką toli užpakalyje; tada staigiai sustoja ir sustingsta, ir staigios ir nirtulingos reakcijos jį taip nualsina, kad ilgiau taikoma ši taktika jį neišvengiamai pražudytų. Romeras13, garsus kautynių žinovas, yra pasakęs, kad geras matadoras turi nužudyti aštuonis jaučius septyniais špagos kirčiais. Aštuntasis krinta negyvas iš nuovargio ir įsiūčio. Po kelių bandymų, jau pažinęs savo priešininko charakterį, matadoras pasirengia suduoti lemiamą smūgį. Tvirtai įsirėmęs kojomis į žemę, tinkamu atstumu atsistoja tiesiai prieš gyvulį ir sustingęs laukia. Dešinė ranka su špaga pakelta iki galvos; į priekį ištiesta kairioji laiko muletą, kuri, beveik nuleista ant žemės, priverčia jautį palenkti sprandą. Būtent šiuo momentu matadoras jam suduoda mirtiną smūgį iš visos savo rankos jėgos, dar padvigubintos jo kūno svorio ir paties jaučio veržlumo. Trijų pėdų ilgumo špaga dažnai sulenda iki pat rankenos; ir, jeigu kirtis gerai pavyko, žmogui nebėra ko baimintis. Jautis netikėtai sustoja; kraujo beveik nėra, galva pakelta; sudreba kojos ir staiga jis pargriūva visu savo svoriu. Visos žiūrovų eilės išsyk pratrūksta kurtinančiu Viva !; pakyla nosinaičių miškas; machų skrybėlaitės skrieja į areną, ir didvyris nugalėtojas siunčia bučinius į visas puses.
Sakoma, kad anksčiau užtekdavo vieno staigaus nusitaikymo; betgi viskas išsigimsta, ir dabar retai kada jautis parkrinta po pirmojo smūgio. Tačiau jeigu bulius mirtinai sužeistas, matadoras smūgio nebekartoja; kartu su pagalbininkais mojuodamas skraiste priverčia jį sukti ratus aplink areną, kad greičiau nualsintų. Vos tik parkritusį kuris nors čulas pribaigia, sudavęs durklu į sprandą; gyvulys nugaišta išsyk.
Buvo pastebėta, kad beveik visi buliai arenoje turi kokią nors vietą, į kurią visada sugrįžta. Ją vadina querencia . Paprastai tai yra vartai, per kuriuos jie pateko į aikštelę.
Dažnai jautis lėtais žingsniais pereina per areną, išsinešdamas kakle įsmigusią lemtingąją špagą, kurios tik rankena kyšo virš menčių, nekreipdamas dėmesio į čulų skraistes, kuriomis anie jį gena. Jis tetrokšta ramiai nusibaigti. Pasiekęs įprastą vietą, suklumpa ant kojų, atsigula, ištiesia galvą ir tyliai išleidžia kvapą, nebent durklo kirtis pagreitina jo galą.
Jeigu bulius nenori pulti, matadoras bėga prie jo, ir vos tiktai gyvulys nuleidžia galvą, smeigia savo špagą (estocada de volapiè ); bet jeigu jautis stovi kaip įbestas arba traukiasi tolyn, tai, norint jį nudurti, reikia imtis itin žiaurios priemonės. Vienas vyras, apsiginklavęs ilga kartimi, užsibaigiančia išgaląsta geležine pusmėnulio ( media luna ) formos viršūne, jam klastingai perrėžia užpakalinių kojų pakinklius, o pargriuvusį iš karto pribaigia durklu. Šis vienintelis kautynių epizodas sukelia žiūrovų pasibjaurėjimą. Tai savotiškas nužudymas. Laimei, retai tenka šito griebtis.
Fanfaros paskelbia jaučio baigtį. Tuojau trys pakinkyti mulai smarkia risčia įvažiuoja į areną; ant buliaus ragų pritvirtinamos virvės, užneriamas kablys, ir mulai šuoliais jį išvelka iš aikštės. Per porą minučių arklių ir jaučio kūnai dingsta iš arenos.
Kiekvienos kautynės trunka maždaug dvidešimt minučių, ir paprastai per vieną popietę užmušami aštuoni jaučiai. Jeigu pramoga nebuvo labai įspūdinga, kautynių prezidentas žiūrovų prašymu suteikia vienas arba dvejas papildomas kautynes.
Jūs matote, kad torero amatas gana pavojingas. Visoje Ispanijoje per metus paprastai jų žūsta du arba trys. Nedaugelis sulaukia vyresnio amžiaus. Jeigu nežūsta arenoje, tai dėl daugelio sužeidimų yra priversti šios veiklos atsisakyti. Garsusis Pepė Iljas14 per savo gyvenimą gavo dvidešimt šešis ragų kirčius; paskutinis kartas jį pražudė. Gana didelis atlyginimas nėra vienintelis šių vyrų akstinas imtis tokios pavojingos profesijos. Šlovė, gausūs plojimai paakina juos nepaisyti mirties. Be galo saldu triumfuoti penkių ar šešių tūkstančių žiūrovų akivaizdoje. Todėl dažnokai aukštos kilmės mėgėjai nusprendžia siekti profesionalų torerų pavojų ir garbės. Sevilijoje man teko matyti vieną markizą ir vieną grafą, viešai pasirodžiusius kaip matadorai per bulių kautynes.
Tiesa ir tai, kad publika tikrai nėra atlaidi torerams. Mažiausias susvyravimas pasmerkiamas riksmais ir švilpimais. Žiauriausi prakeiksmai pasigirsta iš visų pusių; kartais žiūrovų valia – ir tai pati baisiausia jų paniekos apraiška – alguasilas prisiartina prie toreadoro ir, pagrasinęs įkalinimo bausme, įsako nedelsiant atakuoti jautį.
Kartą aktorius Majikesas15, matydamas matadoro neryžtingumą šalia paties tamsiausio iš visų jaučių, pasipiktinęs jį apipylė patyčiomis. „Pone Majikesai, – atsiliepė matadoras, – pats matote, čia jums ne teatrinė apgaulė.“
Audringi plojimai ir troškimas pasiekti arba išsaugoti šlovę verčia toreadorus išpūsti pavojus, kurie ir taip jų tyko. Pepas Iljas, o po jo – Romeras, pasitikdavo jautį su geležiniais antkojais. Šių vyrų šaltakraujiškumas baisiausio pavojaus akivaizdoje kažkoks stebuklingas. Neseniai vienas pikadoras, vardu Chuanas Sevilja16, buvo pargriautas ant žemės, o jo arkliui pilvą perrėžė andalūziškas jautis, nepaprastai stiprus ir greitas. Šis bulius, užuot leidęsis čulų nuviliojamas, įniršęs užsipuolė pikadorą, jį mindžiojo ir daugybę kartų trenkė ragais į kojas; bet pamatęs, kad odinės geležimi aptaisytos kelnės jas gerai saugo, atsitraukė atgal ir nukorė žemyn galvą, taikydamasis ragais persmeigti žmogui krūtinę. Tada Sevilja, iš paskutinių jėgų pakilęs ant kojų, viena ranka sugriebė jautį už ausies; galva įsirėmęs į siautėjančio gyvulio snukį, kitos rankos pirštus sugrūdo jam į šnerves. Veltui jautis stumdė, trypė kojomis, svaidė ant žemės, žmogus vis tiek jo nepaleido. Visi užgniaužę kvapą stebėjo šią nelygią kovą. Tai buvo drąsuolio agonija; visi kone troško, kad ji greičiau pasibaigtų; niekas nepajėgė nei šaukti, nei kvėpuoti, nei nukreipti akių nuo siaubingo reginio; jis truko beveik dvi minutes . Pagaliau jautis, žmogaus įveiktas žūtbūtinėje kovoje, jį palikęs užsipuolė čulus. Visi tikėjosi, kad Sevilja bus išneštas iš arenos. Jį pakėlė; vos tik atsistojęs ant kojų, jis čiupo skraistę ir norėjo bėgti prie jaučio, nepaisydamas sunkaus apavo ir griozdiškos kojų apsaugos. Teko išplėšti skraistę jam iš rankų, priešingu atveju jis būtų iškart žuvęs. Jam atvedė arklį; putodamas pykčiu jis šoko į balną ir nukreipė į jautį aikštės viduryje. Abiejų narsiųjų priešininkų susidūrimas buvo toks smarkus, kad arklys ir jautis suklupo. Ak, kad jūs būtumėt girdėję šauksmus Viva !, svaigte apsvaigusios minios džiūgavimą tokios drąsos ir tokios sėkmės akivaizdoje, jūs, kaip ir aš, būtumėt pavydėję Seviljos likimo! Madride šis vyras tapo nemirtingas…
1842 m. birželis
P. S. Deja, ką aš neseniai sužinojau! Fransiskas Sevilja17 praėjusiais metais mirė. Jis mirė ne cirke, kur turėjo žūti, bet nuo kepenų ligos. Iškeliavo amžinybėn Karavančelyje, šalia gražiųjų medžių, kurie man labai patinka18, toli nuo publikos, dėl kurios jis tiek kartų rizikavo savo gyvybe.
Madride aš jį dar kartą išvydau 1840 metais, tokį pat šaunų, nesuvaldomą kaip anuo laiku, kai parašiau laišką, kurį jūs ką tik perskaitėte. Aš dar daugybę kartų mačiau jį partrenktą ant arenos po nebegyvu arkliu; mačiau, kaip sulaužė ne vieną ietį ir susigrūmė su baisiausiais Gavirijos jaučiais. „Jeigu Fransiskas Sevilja turėtų ragus, – kalbėjo žmonės cirke, – neatsirastų nė vieno toreadoro, kuris išdrįstų stoti prieš jį.“ Dažnos pergalės jam įkvėpė negirdėtos drąsos. Atsidūręs priešais jautį, jis pasipiktindavo, kad gyvulys jo nebijo. „Ak, tu manęs nepažįsti?“ – įsiutęs surikdavo jaučiui. Išties, jis greitai parodydavo, su kuo anas turi reikalą.
Bičiuliai man suteikė malonumą papietauti kartu su Sevilja; jis valgė ir gėrė lyg koks Homero aprašytas herojus ir buvo pats linksmiausias pašnekovas, kokį tik įmanoma sutikti. Jo andalūziškos manieros, smagi nuotaika ir vaizdingų posakių prikimšta neliteratūrinė kalba darė šį milžiną, kurį, regis, gamta sutvėrė tam, kad viską naikintų, ypač patrauklų.
Viena ispanė dama, pabėgusi iš Madrido nuo jame įsisiautusios choleros, keliavo į Barseloną tuo pačiu diližanu kaip ir Sevilja, vykęs į tame mieste gerokai anksčiau paskelbtas bulių kautynes. Per visą kelionę nė trupučio nenuslopo Seviljos mandagumas, galantiškumas, paslaugumas. Atvažiavus į Barseloną, sveikatos tarnyba, buka kaip visos tokios tarnybos, paskyrė keleiviams praleisti dešimt dienų karantine, išskyrus Sevilją, kurio atvykimo taip nekantriai laukta, jog sanitariniai įstatymai jam nebuvo pritaikyti; bet kilnusis pikadoras pasipiktinęs atmetė jam palankią išimtį. „Jeigu ši ponia ir mano bendrakeleiviai nebus paleisti, – tvirtai tarė jis, – aš nesmeigsiu !“
Tarp baimės užsikrėsti ir prarasti įspūdingas kautynes rinktis neteko. Tarnyba nusileido ir gerai padarė; nes, jeigu būtų užsispyrusi, žmonės būtų sudeginę ligoninę su visais karantinininkais.
Sumokėjęs pagyrimų ir apgailestavimų Seviljos atminimui duoklę, turiu papasakoti apie kitą garsenybę, kuri šiandien karaliauja arenoje, neturėdama sau lygių. Prancūzai taip mažai žino, kas vyksta Ispanijoje, jog, ko gero, šioje Pirėnų kalnų pusėje tebėra žmonių, negirdėjusių Monteso19 vardo. Nacionalinėje , kaip dabar vadinama, arenoje Montesas kiekvieną pirmadienį demonstruoja tai, kas buvo teisingai paskleista arba primeluota apie garsiuosius klasikinius matadorus – Pepę Ilją ir Pablą20 Romerą. Drąsa, grakštumas, šaltakraujiškumas, nuostabus miklumas, – jie visu tuo pasižymi. Jo buvimas įkvepia dvasią, pakylėja cirko veikėjus ir žiūrovus. Nėra blogų jaučių, baikščių padėjėjų; kiekvienas pranoksta save. Abejotinos narsos toreadorai Monteso vedami tampa didvyriais, nes žino, kad kartu su juo nė vienam negresia pavojus. Vieno Monteso judesio užtenka nukreipti patį pasiučiausią jautį tą akimirką, kai jis taikosi perdurti parblokštą pikadorą. Toje aikštėje, kur kovėsi Montesas, niekas niekada neregėjo medios lunos . Šviesieji, tamsieji, – jam geri visokie jaučiai; jis užburia juos, perkeičia, užmuša, kada nori ir kaip jam patinka. Jis – vienintelis matadoras, kurį aš mačiau gallear el toro , tai yra atsukusį įnirtusiam gyvuliui nugarą, kai jautis metasi ant jo. Kartais, buliaus persekiojamas, užsimetęs skraistę ant pečių, pasileidžia per areną; apsiputojęs gyvulys vejasi negalėdamas pasiekti, ir vis dėlto atsiduria taip arti prie Monteso, kad kiekvieną kartą ragu užkliudo jo apsiausto apačią. Monteso įkvepiamas pasitikėjimas toks didelis, kad žiūrovai net nesusimąsto apie pavojų, jie tiesiog nesiliauja gėrėjęsi.
Kalbama, kad Montesas nelabai palankus dabartinei šalies tvarkai. Žmonės sako, kad jis buvo tarp savanorių rojalistų, ir esąs cangrejo , atbulas kaip vėžys , tai yra – nuosaikus. Tikrieji patriotai dėl to apgailestauja, bet ir jie negali nepritarti visuotiniam žavėjimuisi. Aš mačiau descalzos (sankiulotus, prasčiokus), entuziastingai metančius jam savo skrybėles ir maldaujančius nors akimirką užsidėti jas ant galvos; tai toksai šešiolikto amžiaus paprotys. Brantôme’as21 yra parašęs: „Aš pažįstu nemažai bajorų, kurie, prieš pradėdami dėvėti šilkinių kojinių porą, iš pradžių prašo savo damų ir meilužių jas apsimauti ir nešioti bent savaitę ar dešimt dienų; paskui jie jas dėvi su didžiausia pagarba ir dvasios bei kūno pasitenkinimu.“
Monteso elgesys labai orus. Jis gyvena dorai ir rūpinasi šeima, kurios gerovę sukūrė savo talentu. Kai kurie jam pavydintys toreadorai nemėgsta jo aristokratiškų manierų. Atsimenu, kad jis atsisakė papietauti kartu su mumis, nes mes pakvietėme Sevilją. Per tuos pietus Sevilja su jam būdingu nuoširdumu išklojo savo nuomonę apie Montesą. Esą, būdamas ne arenoje, jis dėvi fraką, nevaikšto į kabaretą ir yra pernelyg mandagus.
Sevilja yra bulių kautynių Marijus22, Montesas – jų Cezaris.
Antras laiškas. Mirties bausmė
Valensija, 1830 m. lapkričio 15 d.
Pone,
Aprašęs bulių kautynes, aš tiesiog privalau, sekdamas nuostabia lėlių teatro taisykle „kuo toliau, tuo geriau“23, jums papasakoti apie mirties bausmę. Tai, ką pamačiau, smulkiai aprašysiu, jei tik turėsite drąsos perskaityti.
Pirmiausia turiu jums paaiškinti, kodėl aš dalyvavau egzekucijoje. Svetimame krašte privalai kuo daugiau pamatyti ir visada baiminiesi, kad dėl trumpalaikės tingumo ar nuovargio akimirkos nepraleistumei pro akis įdomios papročių detalės. Taigi mane sudomino nelaimingojo, kurį pakorė, istorija, aš panorau pamatyti jo veidą; pagaliau, troškau išbandyti savo nervus.
Štai mano pakaruoklio istorija. (Aš pamiršau pasiteirauti jo vardo.) Tai buvo valstietis iš Valensijos apylinkių, gerbiamas ir vertinamas dėl drąsaus ir ryžtingo charakterio, didžiausias savo kaimo šaunuolis. Geriausias šokėjas, toliausiai nusviedžiantis lazdą, mokantis daugiausia senovinių romansų. Ne kliautininkas, bet visi žinojo, kad gali supykti dėl menko nieko. Kai jis su muškieta ant peties lydėdavo keleivius, joks plėšikas nebūtų išdrįsęs pastoti jiems kelio, net jeigu jų krepšiai būtų prikimšti pinigų. Vienas smagumas buvo regėti, kaip tas šelmis, užsimetęs ant pečių aksominį švarką, atsainia laikysena, lanksčiu žingsniu traukia keliais. Vienu žodžiu, majo24 pačia tikriausia žodžio reikšme. Mačo – tai ir žemesniųjų klasių dendis, ir vyras, ypač opus garbės klausimais.
Kastiliečiai turi Valensijos gyventojus pašiepiančią patarlę, kuri, mano galva, visiškai neteisinga. Štai ji: „Valensijoje mėsa – tai žolė; žolė – tai vanduo. Vyrai – tai moterys, o moterys – niekam tikusios.“ Aš jus užtikrinu, kad Valensijos virtuvė puiki, o moterys ten itin išvaizdžios ir šviesesnio gymio negu bet kur kitur Ispanijos karalystėje. Jūs išgirsite, kokie yra to krašto vyrai.
Vyko bulių kautynės. Vaikinas norėjo jas pamatyti, bet savo kišenėje neturėjo nė realo. Tikėjosi, kad vienas draugas, savanoris rojalistas, tądien budėjęs sargyboje, įleis į vidų. Savanoris jį šiurkščiai atstūmė buožės smūgiu į pilvą. Vaikis pasitraukė tolyn; bet tie, kurie pastebėjo staiga išblyškusį jo veidą, atkreipė dėmesį į nirtulingai sugniaužtus kumščius, išpūstas nosies šnerves ir jo akių išraišką, tie žmonės suprato, kad neilgai trukus nutiks nelaimė.
Po kokių dviejų savaičių šiurkštusis savanoris su patrulių būriu buvo pasiųstas gaudyti kontrabandininkų. Nakvynės sustojo nuošalioje užeigoje ( venta ). Naktį pasigirdo jį šaukiantis balsas: „Atidarykite, tai nuo jūsų žmonos.“ Pusiau apsirengęs savanoris nulipo žemyn. Vos tik atidarė duris, kai paleistas muškietos šūvis pradegino marškinius, ir kulkų kruša susmigo į krūtinę. Žudikas dingo. Kas šovė? Niekas to nė nenumanė. Be abejonės, žudikas – tikrai ne mūsų mačo, nes atsiras bent tuzinas pamaldžių ir karaliui ištikimų moterų, kurios bučiuodamos nykštį savo šventojo vardu prisieks, kad matė tą vaikiną vienam ar kitam kaime, tiksliai tuo laiku, kai buvo įvykdytas nusikaltimas.
Vaikis nesislėpdamas vaikštinėjo ramus ir patenkintas kaip žmogus, ką tik nusikratęs įkyraus rūpesčio. Šitaip vakare po dvikovos, per kurią kokiam nors akiplėšai sutrupinama ranka, pasirodoma Paryžiaus Tortonio kavinėje25. Atkreipkite dėmesį, kad šiame krašte žmogžudystė yra vargšų sąskaitų suvedimas, po kurio paprastai lieka du negyvėliai, daug rimtesnis už mūsų dvikovą, kai aukštos kilmės vyrai dažniau nubrozdina, negu užmuša vienas kitą.
Viskas ėjosi gerai, kol toksai perdėtai uolus alguasilas (anot vienų, dėl to, kad neseniai buvo gavęs šias pareigas; anot kitų, kad buvo įsimylėjęs moterį, kuriai labiau patiko mūsų šaunuolis) nusprendė sulaikyti tą mielą vaikiną. Kol jis tik grasino, jo varžovas juokėsi; bet kai pagaliau susirengė nutverti už pakarpos, anas jį pavaišino jaučio liežuviu . Šiame krašte taip vadinamas smūgis peiliu. Ar teisėta gintis leido šitokiu būdu atlaisvinti alguasilo vietą?
Ispanijoje alguasilai labai gerbiami, beveik taip pat, kaip Anglijoje konstebliai. Alguasilui padaryta žala nusipelno kartuvių. Todėl vaikis buvo suimtas, uždarytas į kalėjimą ir nuteistas po ilgai užtrukusio bylos nagrinėjimo, nes čia teisingumas vykdomas dar lėčiau negu pas mus.
Parodęs lašelį geros valios, jūs, kaip ir aš, sutiksite, kad tas vaikinas nenusipelnė savo dalios, kad jis buvo nelaimingai susiklosčiusios lemties auka, ir kad teisėjai, per daug nenusikalsdami savo sąžinei, galėjo jį palikti gyvą toje visuomenėje, kurios pažiba jis buvo (advokato žodžiais). Bet teisėjai nė trupučio neatsižvelgė į šiuos poetiškus ir pakylėtus svarstymus; jie vienu balsu pasmerkė jį mirti.
Vieną vakarą, atsitiktinai eidamas per turgaus aikštę, išvydau darbininkus, deglų šviesoje iš sijų renčiančius statinį, daugmaž tokios formos kaip Π. Juos apsupę kareiviai varė smalsuolius tolyn. Štai dėl kokios priežasties. Kartuvių statymas (nes tai tikrai buvo kartuvės) yra prievolė; šiam darbui rekvizuoti darbininkai negali atsisakyti, nebūdami apkaltinti nepaklusnumu. Vyresnybė pasirūpino savotiška kompensacija, kad jie tą darbą, žmonių akyse laikomą mažai garbingu, padarytų beveik paslapčia. Dėl to pasitelkiami kareiviai, kurie nuveja besigrūdančius žmones; vyrai dirba naktį, kad nebūtų įmanoma jų atpažinti, ir kad rytą nebūtų išvadinti kartuvių meistrais.
Valensijos kalėjimas įrengtas sename gotikiniame bokšte. Jo architektūra gana daili, ypač – į upę atkreiptas fasadas. Bokštas stovi viename miesto gale ir tarnauja kaip vartai. Jie vadinami la Puerta de los Serranos. Nuo viršutinės aikštelės atsiveria Gvadalaviaro upė, penki per ją nutiesti tiltai, Valensijos pasivaikščiojimo takai ir graži ją supanti gamta. Liūdnokas malonumas regėti laukus, kai esi uždarytas tarp keturių sienų, bet vis tiek – tai malonumas, ir reikia padėkoti kalėjimo sargui, kuris leidžia sulaikytiesiems užkopti į tą aikštelę. Kaliniai įvertina patį menkiausią malonumą.
Kaip tik iš šito kalėjimo turėjo išeiti nuteistasis ir, užkeltas ant asilo, tankiausiai gyvenamomis miesto gatvėmis keliauti į turgaus aikštę, kur atsisveikins su šiuo pasauliu.
Kartu su vienu bičiuliu ispanu, kuris mielai pasisiūlė mane palydėti, aš iš anksto atėjau prie la Puerta de los Serranos . Tikėjausi išvysti nuo pat ryto susirinkusią didelę minią, bet apsirikau. Amatininkai ramiai triūsė savo krautuvėlėse, daržoves pardavę valstiečiai keliavo atgalios į kaimus; niekas nerodė, kad vyks kažkas nepaprasto, tiktai prie kalėjimo durų buvo išsirikiavę koks tuzinas dragūnų. Menkas Valensijos gyventojų domėjimasis mirties bausmėmis negali būti paaiškintas, mano nuomone, jų perdėtu jautrumu. Taip pat nesu tikras, ar turiu pritarti savo palydovui, kad jie tiek persisotinę panašiais reginiais, jog liovėsi jais domėtis. Galbūt tokį abejingumą lemia darbščiųjų Valensijos žmonių įpročiai. Meilė darbui ir naudos troškimas juos išskiria ne tik iš kitų Ispanijos gyventojų, bet ir iš Europos tautų.
Vienuoliktą valandą kalėjimo durys atsidarė. Tuojau pat pasirodė gana gausi pranciškonų procesija. Jos priekyje vienas atgailotojas nešė didžiulį krucifiksą, su dviem klapčiukais iš šonų, laikančiais po storą lazdą su viršuje pritvirtintais žibintais. Natūralaus dydžio kryžius buvo padarytas iš kartono, nudažyto su nepakartojamu imitatoriaus talentu. Ispanai, kurie siekia religiją paversti siaubu, puikiai pavaizduoja savo kankinių žaizdas, sumušimus, patirtų kančių pėdsakus. Ant to kryžiaus, turėjusio priminti kančią, nepagailėjo kraujo, pūlių, pritvinkusių vočių. Tai buvo labiausiai atstumiantis kūno atvaizdas, kokį galėtumei pamatyti. Tos baisios figūros nešikas sustojo prie vartų. Kareiviai kiek suglaudė gretas; už jų susitelkė koks šimtas smalsuolių, gana arti, kad nieko nepraleistų iš to, kas bus padaryta ir pasakyta; tada lydimas nuodėmklausio pasirodė nuteistasis.
Aš niekada nepamiršiu to žmogaus veido. Jis buvo labai aukštas ir labai liesas ir atrodė turįs apie trisdešimtį metų. Kakta aukšta, plaukai tankūs, juodi kaip anglis ir tiesūs lyg šeriai. Žėrėjo didelės, bet giliai įsodintos akys. Jis buvo basas, vilkėjo ilgą juodą sutaną, ant kurios širdies vietoje buvo išsiūtas raudonos ir mėlynos spalvų kryžius. Tai mirštančius palydinčiųjų brolijos ženklas. Pečius ir krūtinę dengė klostyta apykaklė. Šviesi virvė, ryškiai išsiskirianti ant juodo sutanos audinio, kelis kartus apjuosė kūną ir sudėtinga mazgų sistema prilaikė jo alkūnes ir tarsi maldai sudėtas rankas. Jis laikė rankose nedidelį kryželį ir Mergelės Marijos paveikslėlį. Jo nuodėmklausys buvo storas, žemas, kresnas, raudonveidis, atrodė geraširdis, bet kaip žmogus, seniai besiverčiantis šiuo amatu ir daug visko matęs.
Paskui nuteistąjį ėjo vyras, menkas ir gležnas, blyškaus, švelnaus ir drovaus veido. Jis dėvėjo tamsų švarką, juodas trumpas kelnes ir kojines. Aš jį būčiau palaikęs notaru arba netinkamai apsirengusiu alguasilu, jeigu ant galvos nebūtų turėjęs pilkos plačiakraštės skrybėlės, kokias užsideda pikadorai per bulių kautynes. Išvydęs krucifiksą, jis pagarbiai nukėlė skrybėlę, ir tada ant jos aš pastebėjau mažą ženklelį iš dramblio kaulo, pritvirtintą tarsi kokarda. Tai buvo teismo vykdytojas.
Nuteistasis, kuris eidamas pro duris buvo priverstas pasilenkti, iškišo galvą, tada išsitiesė visu ūgiu, plačiai išsprogino akis, apmetė minią greitu žvilgsniu ir giliai atsiduso. Man pasirodė, kad jis su malonumu įkvėpė oro, kaip buvęs ilgai uždarytas ankštoje ir troškioje vienutėje. Jo išvaizda buvo keista. Tai buvo ne baimė, bet nerimas. Jis atrodė susitaikęs. Nei arogancijos, nei perdėtos drąsos. Pagalvojau, kad panašiomis aplinkybėmis ir aš pats norėčiau taip tvirtai laikytis.
Nuodėmklausys jam paliepė atsiklaupti prieš kryžių; jis pakluso ir pabučiavo to atstumiančio atvaizdo kojas. Tuo momentu visi dalyviai atrodė susijaudinę, ir stojo mirtina tyla. Tai pajutęs kunigas pakėlė rankas, jas išlaisvindamas iš ilgų rankovių, kurios būtų varžiusios jo oratoriškus gestus, ir tvirtu bei skambiu balsu, tačiau monotoniška, lygiais tarpais pasikartojančia intonacija, pradėjo kalbą, kurią greičiausiai buvo sakęs ne kartą. Aiškiai tarė kiekvieną žodį, jo tartis buvo švari, ir jis kalbėjo taisyklinga kastiliečių kalba, kurią pasmerktasis, ko gero, nelabai suprato. Jis pradėdavo kiekvieną sakinį spiegiančiu ir iki falceto pakylančiu tonu, bet užbaigdavo žemu ir dusliu balsu.
Iš esmės, štai ką pasakė nuteistajam, kurį vadino savo broliu: „Jūs tikrai nusipelnėte mirties; skiriant kartuvių bausmę netgi parodytas gailestingumas, nes jūsų nusikaltimai didžiuliai.“ Čia jis trumpai išvardijo jo padarytus nusikaltimus, bet ilgai kalbėjo apie nutolimą nuo Dievo, kuriame jo penitentas praleido savo jaunystę, ir tai vienintelė priežastis, jį įstūmusi į pražūtį. Paskui, vis labiau įsikarščiuodamas: „Bet ką gi reiškia jūsų laukianti vertai nusipelnyta bausmė, palyginus su neįsivaizduojamomis kančiomis, kurias dieviškasis Išganytojas ištvėrė dėl jūsų? Pažvelkite į šį kraują, ir šias žaizdas ir t. t.“ Pasitelkus baisiąją stovylą, kurią jau minėjau, labai išsamiai buvo apsakytos visos kančios. Baigiamoji dalis skambėjo geriau negu įžanga. Jis kalbėjo, nors kiek per ilgai, kad Dievo gailestingumas beribis, ir kad nuoširdi atgaila gali numalšinti jo teisėtą pyktį.
Nuteistasis atsistojo, pažvelgė į kunigą neprielankiu žvilgsniu ir tarė jam: „Tėve, būtų užtekę pasakyti, kad manęs laukia šlovė; judėkime“26.
Pamokslininkas grįžo į kalėjimą, nepaprastai patenkintas savo prakalba. Abu pranciškonai užėmė jo vietą šalia nuteistojo, nuo kurio turėjo pasitraukti tik pačią paskutinę minutę.
Pirmiausia jį paguldė ant patiesalo, kurį budelis šiek tiek patraukė į savo pusę, bet nesmarkiai, tarsi pagal nebylų mirtininko ir egzekutoriaus susitarimą. Tai simbolinis ritualas, kad būtų pažodžiui įvykdyta ištarmė, kuri skelbia: „Pakartas, pirma sumaišius su purvais.“
Tai atlikus, nelaimingasis buvo užsodintas ant asilo, kurį budelis laikė už pavadžio. Jam iš šonų žengė abu pranciškonai, priekyje – dvi ilgos to paties ordino vienuolių ir pasauliečių, priklausančių desamparados27 brolijai, gretos. Netrūko nei vėliavų, nei kryžių. Paskui asilą su nuteistuoju sekė notaras ir du alguasilai juodais prancūziškos mados drabužiais, kelnėmis iki kelių ir šilkinėmis kojinėmis, su špaga prie šono ir apžergę prastus, labai nevykusiai pažabotus kuinus. Eiseną užbaigė nedidelis kavalerijos būrys. Procesijai lėtai slenkant pirmyn, vienuoliai dusliais balsais giedojo litanijas, o apsiaustais apsigobę vyrai sukiojosi aplink eiseną, tiesdami žiūrovams sidabrinius padėklus ir prašydami paaukoti vargšui nelaimingajam ( por el pobre ). Už šiuos pinigus atlaikomos mišios už jo sielos išganymą; kiekvienam geram katalikui, kurio laukia kartuvės, tikra paguoda matyti, kaip sunkios monetos gana greitai pripildo padėklus. Aukoja visi. Aš pats, būdamas bedievis, pagarbiai atidaviau savo auką.
Man išties patinka katalikiškos ceremonijos, ir net norėčiau jomis patikėti. Tokiu atveju kaip šis, jos daro žmonėms nepalyginti didesnį įspūdį negu mūsų vežimai, žandarai ir ta skurdžių menkystų eisena, kuri Prancūzijoje palydi nuteistuosius mirti. Kryžiai ir procesijos man ypač patinka dar ir dėl to, kad jos be galo palengvina paskutines pasmerktojo akimirkas. Šis niūrus iškilmingumas pirmiausia paglosto jo savimeilę – tą jausmą, kuris mumyse miršta paskutinis. Taip pat vienuoliai, kuriuos didžiai gerbia nuo pat vaikystės, ir kurie už jį meldžiasi, giesmės, vyrų, renkančių aukas jo mišioms, šūksniai, – visa tai turi jį apkurtinti, išblaškyti, atitraukti nuo minčių apie laukiančią bausmę. Pasuka galvą į dešinę – ten pranciškonas jam kalba apie begalinį Dievo gailestingumą. Kairėje pusėje kitas pranciškonas yra pasiruošęs įtikinti galingu monsinjoro šventojo Pranciškaus užtarimu. „Jis eina į bausmės vietą lyg koks bailys, tarp dviejų saugančių ir palydinčių karininkų. Neturi nė minutėlės ramybės“, – sušuks filosofas. Tuo geriau. Ištisinis jį supantis bruzdesys neleidžia pasinerti į mintis, kurios dar labiau kankintų.
Tada aš supratau, kodėl vienuoliai, ir ypač – elgetaujančių ordinų, prastuomenei turi tokią įtaką. Jie yra vargšų parama ir paguoda nuo pat jų gimimo iki mirties, net jeigu tai nepatinka netolerantiškiems liberalams. Pavyzdžiui, kokia baisi ši jų tarnystė: ištisas tris dienas palaikyti žmogų, kuriam įvykdys mirties bausmę! Manau, kad jeigu mane ištiktų nelaimė būti pakartam, man patiktų galimybė pasišnekučiuoti su dviem pranciškonais.
Kelias, kuriuo ėjo procesija, buvo labai vingiuotas, prieš pasiekiant plačiausias gatves. Kartu su savo vedliu aš pasukau tiesesniu keliu, norėdamas pralenkti nuteistąjį. Pastebėjau, kad nuo išleidimo iš kalėjimo iki atėjimo į gatvę, kur vėl jį pamačiau, pasmerktojo kūnas gerokai palinko žemyn. Jis pamažėle vis smuko, galva karojo ant krūtinės, lyg būtų palaikoma vien kaklo odos. Tačiau jo veide aš neįžiūrėjau baimės išraiškos. Žvilgsnis buvo įbestas į rankose laikomą paveikslėlį, ir akis pasukdavo tiktai į abu pranciškonus, kurių, regis, atidžiai klausėsi.
Aš būčiau turėjęs verčiau pasitraukti; tačiau mane įkalbėjo pasukti į miesto aikštę, užeiti pas vieną pirklį, iš kurio namų balkono galėčiau netrukdomai stebėti mirties bausmę arba užsidaryti kambaryje, kad išvengčiau to reginio. Taigi aš nuėjau.
Aikštė buvo apypilnė. Vaisių ir daržovių pardavėjai net nepasijudino iš savo vietų. Visur galėjai nesunkiai praeiti. Kartuvės su Aragono herbu viršuje stovėjo priešais dailų mauriško stiliaus pastatą – Šilko biržą ( La Lonja de Seda28 ). Turgaus aikštė gana ilga; jos pakraščiuose išsirikiavę namai maži, bet su daugybe aukštų, ir kiekviena langų eilė turi savo geležinį balkoną. Iš toli, sakytum, dideli narvai. Didžioji balkonų dalis buvo be žiūrovų.
Tame balkone, kur buvo man skirta vieta, aš radau dvi jaunutes šešiolikos aštuoniolikos metų paneles, patogiai įsitaisiusias ant kėdžių ir kuo nerūpestingiausiai mosuojančias vėduoklėmis. Abi labai gražios, ir iš jų švarutėlių juodo šilko suknelių, atlasinių kurpaičių ir nėriniais puoštų mantijų aš nusprendžiau, kad jos turėjo būti kokio nors turtingo miestiečio dukterys. Mano nuomonė pasitvirtino, nes jos suprato ir kalbėjo taisyklinga ispanų kalba, nors tarp savęs bendravo Valensijos dialektu.
Viename aikštės kampe buvo pastatyta koplytėlė. Savanoriai rojalistai ir reguliariosios kariuomenės vyrai plačiu kvadratu apjuosė tą koplyčią ir netoli nuo jos stūksančias kartuves.
Kareiviai praskyrė savo gretas, kad praleistų procesiją, nuteistasis buvo nukeltas nuo asilo ir nuvestas prie mano jums paminėto altoriaus. Vienuoliai jį apsupo; jis atsiklaupė, nuolat bučiavo altoriaus pakopas. Aš nežinau, kas buvo jam sakoma. Tuo metu budelis patikrino savo virvę, kopėčias ir, baigęs apžiūrą, prisiartino prie vis dar sukniubusio pasmerktojo, uždėjo ranką jam ant peties ir, kaip reikalauja paprotys, ištarė: „Broli, laikas.“
Visi vienuoliai, išskyrus vieną, pasitraukė, ir, jei galima taip pasakyti, auka atiteko budeliui. Vesdamas prie kopėčių (ar, greičiau, prie iš lentų sukaltų laiptų) budelis stengėsi savo didele skrybėle uždengti jam akis, paslėpti stovinčias kartuves; bet pasmerktasis muistydamasis, sakytum, stengėsi nustumti skrybėlę, norėdamas pademonstruoti, kad jam užtenka drąsos pažvelgti į savo kankinimo įrankį.
Skambino vidurdienį, kai budelis užkopė fatališkais laiptais, tempdamas paskui save pasmerktąjį, kuriam, vedamam atbulomis, lipti buvo sunku. Laiptai platūs, su atrama tik vienoje pusėje. Vienuolis laikėsi atramos, budelis ir pasmerktasis kabarojosi kita puse. Pranciškonas be perstojo kalbėjo ir tankiai gestikuliavo. Man sakė, kad, užlipus į viršų, vienuolis liepė jam sukalbėti Credo , kol egzekutorius nepaprastai mikliai užnėrė virvę ant mirtininko kaklo. Paskui vienuolis garsiai suriko: „Broliai, palydėkite savo maldomis vargšo nusidėjėlio sielą.“ Greta savęs išgirdau švelniu balseliu jaudinamai ištartą: Amen ! Pasukau galvą ir pamačiau, kaip viena gražioji valensijietė kiek raustelėjusiais skruostais greitais judesiais mosavo vėduokle. Ji be galo susikaupusi žiūrėjo į kartuves. Aš nukreipiau akis į tą pusę: vienuolis lipo laiptais žemyn, pakaruoklis kabojo ore, ir budelis spaudė jo pečius, o padėjėjas traukė jį už kojų.
P. S. Aš nežinau, ar jūsų patriotizmas neįsižeis dėl mano ispaniško šališkumo. Kadangi kalbame apie mirties bausmę, pasakysiu, kad man labiau patinka ne mūsiškės, bet ispaniškos egzekucijos; jų katorga man atrodo daug geresnė už tą, į kurią mes kasmet pasiunčiame maždaug dvylika šimtų niekšų. Atkreipkite dėmesį, kad aš nekalbu apie Afrikos presidios29 , kurių nesu matęs. Tolede, Sevilijoje, Grenadoje, Kadikse sutikau tikrai nemažai katorgininkų ( presidiarios ), kurie man nepasirodė baisiai nelaimingi. Jų darbas buvo tiesti arba taisyti kelius. Vilkėjo gana skurdžiai, bet jų fizionomijose neryškėjo toji juoda neviltis, kokią mačiau mūsiškių katorgininkų veiduose. Iš didelių puodų jie valgė puchero30, tokią pačią, kaip juos saugantys kareiviai, o paskui pavėsyje surūkydavo po cigarą. Bet man ypač patiko, kad žmonės, ne taip, kaip Prancūzijoje, čia jų neatstumia. Priežastis paprasta. Prancūzijoje kiekvienas, kuris atsidūrė katorgoje, yra ką nors pavogęs, arba dar blogiau; Ispanijoje, priešingai, skirtingu laiku garbingiausi žmonės buvo nuteisti katorgoje praleisti visą gyvenimą, nes jų pažiūros nesutapo su valdžios pažiūromis. Nors tokių politinių aukų skaičius itin mažas, tačiau to pakanka pakeisti nuomonę apie visus katorgininkus. Verčiau padoriai elgtis su niekšu, negu neparodyti pagarbos kilniam žmogui. Todėl jiems pasiūloma ugnies prisidegti cigarą, jie vadinami draugais, bičiuliais. Prižiūrėtojai jiems neleidžia pajusti, kad yra kitokios rūšies žmonės.
Jeigu šis laiškas jums nebus baisiai ilgas, aš papasakosiu apie vieną visai neseniai įvykusį susitikimą, kuris atskleis, koks yra ispanų elgesys su presidiarios.
Vykdamas iš Grenados į Baileną, kelyje susigretinau su aukštu vyru, žengiančiu tvirtu karišku žingsniu. Jam iš paskos bėgo nedidukas spanielis. Jo drabužiai buvo keisto kirpimo ir skyrėsi nuo mano anksčiau sutiktų valstiečių aprangos. Nors aš jojau ristele, jis nėmaž neatsiliko ir užmezgė kalbą su manimi. Netrukus mudu įsišnekome. Mano vedlys kreipėsi į jį „pone“, „jūsų malonybe“ ( Usted ). Jie kalbėjo apie vieną Grenados gyventoją, presidio viršininką, kurį abu pažinojo. Atėjus pietų metui, sustojome prie vienų namų, kur gavome vyno. Vyras su šunimi ištraukė iš krepšio ir man pasiūlė gabalą sūdytos menkės. Aš jį pakviečiau su savo žuvimi prisidėti prie mano pietų, ir mes visi trys skaniai pavalgėme. Turiu jums prisipažinti, kad gėrėme tiesiai iš butelio, kadangi per visą mylią aplinkui neradome nė vienos stiklinės. Aš paklausiau, kodėl jis apsisunkino, paėmęs į kelionę tokį jauną šunį. Jis atsakė, kad keliauja tik dėl šito šuns, ir viršininkas jį išleido į Chajeną, kad nuvestų spanielį vienam jo draugui. Matydamas jį be uniformos ir išgirdęs minint viršininką, tariau: „Tai jūs esat prižiūrėtojas?“ – „Ne, presidiario “. Aš kiek nustebau. „Kaip jūs to nesupratote iš jo drabužių?“ – manęs paklausė vedlys.
Beje, šio vyro, padoraus mulų varovo, manieros nė truputėlio nepasikeitė. Pirmiausia paduodavo butelį man, kaip caballero , paskui pasiūlydavo katorgininkui ir pats gerdavo po jo; pagaliau, su juo buvo nepriekaištingai mandagus, kaip paprastai ispanai elgiasi vienas su kitu.
– Kaip jūs patekote į katorgą? – paklausiau savo bendrakeleivio.
– Ak, pone, per nelaimę. Aš atsidūriau greta kelių žuvusių žmonių. ( Fué por una desgracia. Me hallé en unas muertes. )
– Po velnių, kaip tai?
– Štai kaip viskas nutiko. Aš dirbau prižiūrėtoju. Kartu su dvidešimčia savo draugų lydėjau presidiarios konvojų iš Valensijos. Kelyje bendrininkai norėjo juos išvaduoti, ir kaliniai tuo pačiu metu sukėlė maištą. Mūsų kapitonas atsidūrė gana keblioje padėtyje. Jeigu kaliniai būtų paleisti, jis taptų atsakingas už visą netvarką, kurią jie sukeltų. Kapitonas apsisprendė ir mums suriko: „Ugnis į kalinius!“ Mes iššovėme ir paguldėme kokius penkiolika, tada atstūmėme jų bendrus. Tai įvyko anos žinomos Konstitucijos laikais. Kai prancūzai grįžo ir ją panaikino31, mus, prižiūrėtojus, patraukė teisman, nes tarp žuvusiųjų presidiarios buvo keletas ponų ( caballeros ) rojalistų, kuriuos konstitucininkai buvo čia įkišę. Kapitonas jau miręs, todėl pyktį išliejo ant mūsų. Bausmės laikas netrukus baigsis, ir kadangi dėl gero elgesio viršininkas manimi pasitiki, tai siunčia mane į Chajeną perduoti laišką ir šunį presidio vadui.
Mano vedlys buvo rojalistas, ir akivaizdu, kad katorgininkas – Konstitucijos šalininkas; vis dėlto jiedu kuo geriausiai sutarė. Kai mes vėl leidomės į kelią, spanielis taip nuilso, kad katorgininkas turėjo užsikelti jį ant nugaros, susupęs į savo švarką. Pokalbis su šiuo vyru man teikė didelį smagumą; tuo tarpu dėl cigarų, kuriais jį vaišinau, ir kartu su manimi pasidalytų pietų jis taip prisirišo prie manęs, kad norėjo eiti kartu iki pat Baileno.
– Kelias nėra saugus, – pasakė jis, – Chajenoje aš gausiu šautuvą, ir net jeigu susidurtume su pustuziniu plėšikų, jie iš mūsų nepaimtų nė nosinės.
– Bet, – atsiliepiau aš, – jeigu negrįšite į presidio , rizikuojate susilaukti bausmės laiko padidinimo, gal net visais metais?
– Na ir kas! Ar tai svarbu? O be to, jūs išduosite raštišką patvirtinimą, kad jus palydėjau. Man būtų tikrai neramu, jeigu leisčiau jums vienam eiti šituo keliu…
Aš būčiau neprieštaravęs, kad palydėtų, jeigu jis nebūtų susikivirčijęs su mano vedliu. Štai dėl ko. Maždaug aštuonias ispaniškas mylias žygiavęs greta mūsų risnojančių arklių, jis pareiškė, kad suspėtų ir tada, kai šie imtų šuoliuoti, tegu tik leidžia kelias. Mano vedlys iš jo pasijuokė. Mūsų arkliai nebuvo visiški kuinai; prieš akis plytėjo ketvirčio mylios lyguma, o katorgininkas ant nugaros nešė šunį. Jis priėmė iššūkį. Mes pasileidome šuoliais, bet tas velnio katorgininkas tikrai turėjo prižiūrėtojo kojas, ir mūsų arkliai neįstengė jo pralenkti. Jų savininko savimeilė niekaip nepajėgė atleisti presidiario už tokį įžeidimą. Vedlys liovėsi su juo kalbėti ir neatlyžo iki pat Kampijo de Arenas; ten mums atvykus katorgininkas su ispanams būdingu delikatumu suprato, kad jo buvimas nepageidaujamas, ir pasitraukė.
1 Sulaukę dvejų metų, kautynėms atrinkti jautukai gyvena visiškoje laisvėje iki pat pasirodymo arenoje. Nė vienas nėra panaudojamas žemės ūkio darbams (vert. past.).
2 Žr. romėnų poeto Lukrecijaus (apie 97–55 pr. Kr.) didaktinės poemos „Apie daiktų prigimtį“ („De rerum natura“) II knygos 1–4 eil.:
„Miela, kai siautėja vėjai po jūros didžiosios platybę,
kito žmogaus neapsakomą vargą stebėti nuo kranto;
ir ne todėl, kad smagu kitą matant į bėdą patekus,
o tik dėl to, kad jaustis toli nuo bėdos yra miela.“
(Lukrecijus. Apie daiktų prigimtį. 6 knygos. – Vilnius: Mintis, 1964. Lotyniško teksto redakcija ir vertimas Merkelio Račkausko.) (Vert. past.)
3 Šis epizodas susijęs ne su šventuoju Augustinu (354–430), bet su jo draugu Alipijumi: „Mat nors jis vengė ir bjaurėjosi tokiais dalykais, kai kurie jo draugai ir bendramoksliai, kai, sykį jiems grįžtant po pusryčių, buvo tai pakeliui, nuvedė jį į amfiteatrą tų žiaurių ir nelaimingų žaidimų dieną, o jis smarkiai atsisakinėjo ir spyrėsi, <…>. <…> Jaunikaitis, užvėręs akių duris, uždraudė sielai leistis į tokias blogybes. Kad jis būtų ir ausis užsikimšęs! Mat kažkas kovos metu įvyko. Visi žiūrovai pakėlė didžiausią triukšmą. Tarytum būtų kas jį smarkiai stumtelėjęs – smalsumo paveiktas, jisai, <…>, atsimerkė – <…>. Žiūrėjo, rėkė, įkaito, išsinešė iš ten su savim beprotystę, kuri turės jį kurstyti dar čion lankytis ne tik su tais, kurie jį įtraukė, bet ir be jų, pats dar kitus traukdamas“ (Aurelijus Augustinas. Išpažinimai. – Marijampolė: Ardor, 2001. – P. 140–141. Iš lotynų k. vertė kun. Mykolas Vaitkus). (Vert. past.)
4 Prastuomenės dabita (aut. past.).
5 Rondos amfiteatras buvo pastatytas XVIII a. pabaigoje seniausio Andalūzijos kilmingųjų ordino, Real Maestranza, lėšomis. XIX a. pradžioje kaip tik čia nustatytos bulių kautynių taisyklės (vert. past.).
6 Žr. Voltaire’o (François Marie Arouet, 1694–1778) filosofinės apysakos „Kandidas, arba Optimizmas“ pirmo skyriaus pradžią: „Ponas baronas buvo vienas galingiausių Vestfalijos senjorų, nes jo pilis buvo su durimis ir langais, <…>“ (Volteras. Zadigas, arba Likimas. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 90. Iš prancūzų k. vertė Juozas Keliuotis). (Vert. past.)
7 Nuo 1842 metų visi suolai akmeniniai (aut. past.).
8 Krispenas – commedia dell’ arte personažas, suktas ir pagyrūniškas tarnas; Alaino René Lesage’o (1668–1747) komedijos „Krispenas, savo šeimininko varžovas“ (1707) ir Jeano-François Regnard’o (1655–1709) komedijos „Testamento paveldėtojas“ (1708) svarbiausias personažas. Tradicinį Krispeno kostiumą sudarė trumpas juodas apsiaustėlis su gobtuvu, juoda skrybėlė, balta klostyta apykaklė, minkštos odos ilgaauliai, buivolo odos diržas ir ilga rapyra (vert. past.).
9 Po Konstitucijos atkūrimo (1842) mūsų viešpaties karaliaus įsakymas nebeskaitomas (aut. past.).
10 Pierre’o Augustino Carono de Beaumarchais (1732–1799) komedijos, sukurtos 1775 m., svarbiausias veikėjas. Galbūt P. Mérimée turėjo omenyje Wolfgango Amadeaus Mozarto operą tuo pačiu pavadinimu (vert. past.).
11 Kartą mačiau, kaip vienas ant žemės nusviestas pikadoras būtų žuvęs, jeigu draugas nebūtų jo atpalaidavęs nuo pavadžių ir, trenkęs ietimi per snukį, privertęs jautį atsitraukti. Šiomis aplinkybėmis tai buvo atleistina. Tačiau išgirdau nepatenkintus prisiekusių mėgėjų balsus: „Kokia gėda! Ietimi per snukį! Reikėtų šitą vyrą išvyti iš arenos!“ (aut. past.).
12 Kartais, ir tik iškilmingomis progomis, banderilės kotas apsukamas ilgu šilkiniu tinklu, kurio viduje gyvi paukščiukai. Banderilės viršūnė įsmigdama perkerta tinklo mazgą, ir paukščiai, ilgai plakęsi jaučio ausyse, galiausiai išsilaisvina (aut. past.).
13 Rondoje gimęs ir miręs Pedro’as Romero’as (1754–1839) vadovavo Sevilijos bulių kautynių mokyklai. Ispanų dailininkas Francisco’as de Goya (1746–1828) pažinojo ne tik jį, bet ir jo brolį Jose, taip pat toreadorą, nutapė jų portretus. Viename oforte vaizduojamas jautį užmušantis P. Romero’as (vert. past.).
14 Pepe Illo (tikrasis vardas – Jose Delgado y Guerra) iš pradžių mokėsi batsiuvio amato. Tapęs toreadoru, sukūrė Sevilijos mokyklai būdingą grakštų kautynių stilių. Žuvo Madride 1801 metais, turėdamas maždaug keturiasdešimt septynerius metus. Viename oforte F. de Goya pavaizdavo jo mirtį (vert. past.).
15 Aktorius Maïquezas (Mayquezas) minimas dviejuose straipsniuose apie ispanų tetarą, paskelbtuose „Le Globe“ žurnale 1824 m. lapkričio 13 ir 16 d. Abu straipsniai anoniminiai, bet jų autorystė priskiriama P. Mérimée (vert. past.).
16 Garsus pikadoras Juanas Sevilla (apie 1809–1841). Prancūzų rašytojas Théophile’is Gautier (1811–1872) jį mini savo „Kelionėje į Ispaniją“ („Voyage en Espagne“, 1843) (vert. past.).
17 Autoriaus klaida: turi būti Chuanas (vert. past.).
18 Karavančelis (Caravanchel) – vietovė už 6 km į pietvakarius nuo Madrido, ten grafienė de Montijio turėjo vasaros rezidenciją. Čia buvojo P. Mérimée (vert. past.).
19 Francisco’as Paquiro’as (1805–1851), vadinamas Montesu. Jam nemažai vietos skirta T. Gautier „Kelionėje į Ispaniją“. Sakoma, kad jis įteisino dabar visiems žinomą matadoro kostiumą; Montesas laikomas šiuolaikinių bulių kautynių pradininku (vert. past.).
20 Rašytojo klaida: turi būti – Pedrą (vert. past.).
21 Pierre’as de Bourdeilles’is de Brantôme’as (1538–1614) pagarsėjo savo memuarais, kurių viena dalis – „Galantiškų damų gyvenimai“ („Vies des dames galantes“) (išleisti 1665 m.) (vert. past.).
22 Gajus Marijus (156–86 pr. Kr.) – valstietiškos kilmės Romos karvedys, kariuomenės reorganizatorius, septynis kartus išrinktas senato konsulu (vert. past.).
23 Lėlininkas Jeanas-Baptiste’as Nicolet (1728–1796) mokėdavo tokiais nepaprastais triukais nustebinti žiūrovus, kad atsirado posakis: „Kuo toliau, tuo geriau, kaip pas Nicolet“ (vert. past.).
24 P. Mérimée rašyba; turėtų būti: macho (vert. past.).
25 Ši garsi Paryžiaus Italų bulvare veikusi kavinė minima ir novelėje „Etruskų vaza“ (1830): čia aptariama dvikova, kurioje žuvo pagrindinis veikėjas Sen-Kleras. Rašytojas taip pat galėjo turėti omenyje savo paties dvikovą su savo meilužės Émilie vyru Félixu Lacoste’u, kai buvo sužeistas į kairę ranką (vert. past.).
26 Tokį sakinį ištaria į kankinimus vedamas Polijektas, Pierre’o Corneille’io (1606–1684) tragedijos herojus („Polyeucte“, V veiksmas, III scena; 1642) (vert. past.).
27 Apleistųjų brolija. 1667 m. šalia Valensijos katedros įrengta koplyčia, skirta Apleistųjų Dievo Motinai (vert. past.).
28 Turi būti: la Lonja de la Seda. Pastatas iš tiesų yra vėlyvosios gotikos stiliaus (vert. past.).
29 Katorgų vietos (vert. past.)
30 Virta mėsa su daržovėmis (vert. past.).
31 Ispanijoje konstitucinė santvarka įsigaliojo 1812 m. Veronos kongresas, prasidėjęs 1822 m., pavedė prancūzams paremti stipriai susvyravusią karaliaus Ferdinando VII valdžią. Konstitucija panaikinta 1823 m. (vert. past.).
Marek Kornat. Giedroycas. Toli į priekį žvelgusi asmenybė
2016 m. Nr. 7
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Marekas Kornatas (g. 1971) – istorikas, sovietologas, Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto ir Kardinolo Stefano Wyszyńskio universiteto profesorius, aštuonių knygų, tokių kaip „Polska 1939 wobec paktu Mołotow–Ribbentrop“ („1939 metų Lenkija ir Molotovo–Ribentropo paktas“), „Polska szkoła sowietologiczna 1930–1939“ („Lenkų sovietologijos mokykla 1930–1939“) – monografijos apie pirmą pasaulyje sovietologijos tyrimo įstaigą, Vilniuje tarpukariu veikusį Rytų Europos mokslo tyrimų institutą – ir kitų reikšmingų istorinių veikalų autorius.
M. Kornatas taip pat yra daugelio istorinių knygų sudarytojas ir redaktorius, tarp jų tritomio Jerzy’io Giedroyco ir Czesławo Miłoszo korespondencijos rinkinio (lietuvių kalba pirmą tomą „Laiškai 1952–1963“ ir antrą – „Laiškai 1964–1972“ (2010, 2014) (vertė Kazys Uscila) išleido leidykla „Mintis“ (trečias tomas verčiamas).
Prieš šimtą dešimt metų gimė Jerzy’is Giedroycas (Ježis Giedroicas, Jurgis Giedraitis) – politikas ir kultūros veikėjas, įrašęs iškilų Lenkijos ir Europos XX amžiaus istorijos puslapį. Šiais metais taip pat sukanka septyniasdešimt metų jo įkurtam Literatūros institutui, nes jį įsteigė 1946 metų birželį Romoje, o kitais metais perkėlė į Mezon Lafitą prie Paryžiaus. Tad leidžiu sau iš istoriko ir politinės minties tyrinėtojo perspektyvos išdėstyti kelis lietuvių skaitytojui adresuotus pamąstymus apie J. Giedroycą, suvokdamas, kad naujųjų laikų istorijoje nėra kitos asmenybės, kuri taip aiškiai jungtų abi mūsų tautas ir taip raiškiai atskleistų visų senosios lenkų–lietuvių Žečpospolitos „tautų paveldėtojų“ geopolitinį likimų bendrumą.
I. Politika be valstybės
Du pastaruosius šimtmečius lenkai neturėjo savo valstybės, todėl užsienio politiką jie vykdė ypatingais būdais. XIX amžiuje tas funkcijas perėmė politinė emigracija, lenkų vadinta Didžiąja emigracija. Ji neįvykdė istorinės užduoties, tai yra neiškovojo nepriklausomybės, bet paliko ypatingos savo politinės veiklos patirties. Tokiems žmonėms kaip Giedroycas, kurie ėmėsi darbo emigracijoje, turėjo imponuoti kunigaikščio Adamo Jerzy’io Czartoryskio[1], kuris, kaip apibūdino vokiečių istorikas Hansas Henningas Hahnas, išeivijoje vykdė „lenkų diplomatiją be skiriamųjų raštų“, patyrimas. Nors ir be formalaus įteisinimo, ta politika neleido pasauliui pamiršti lenkų bylos.
Po 1945 metų net ir „diplomatijos be skiriamųjų raštų“ galimybės buvo redukuotos iki nulio. Po Jaltoje įvykusio Europos padalijimo pakeisti Europos status quo negalėjo jokia Vakarų valstybė, be to, tai neatrodė pageidautina. Iškalbingu tokios reikalų padėties liudijimu buvo tai, kad Vakarų valstybės faktiškai nereagavo į sovietų intervenciją Vengrijoje 1956 metų lapkritį. Tų metų gruodžio 18 dieną Briuselyje buvo paskelbtas NATO generalinio sekretoriaus pareiškimas, kuriame Henris Spaakas pažymėjo, kad „Vakarai niekada nežadėjo Rytų Europai karinės pagalbos sukilimo prieš Sovietų Sąjungą atveju“.
Tokių realijų sąlygomis pagrindiniu „užsienio politikos“ uždaviniu iš esmės tapo tokio mąstymo ugdymas, kuris keistų žmonių sąmonę ir ruoštų galimybes nepriklausomybės atkūrimui, kai ateis sovietinės sistemos krachas. Kaip tik taip suvokdamas savo uždavinį Giedroycas sutelkė dėmesį į politinės minties formavimą, propaguodamas jos esminių idėjų pervertinimą. Mąstė ilgalaikės perspektyvos kategorijomis, užbėgdamas toli į priekį.
Pirmas postulatas, kurį Giedroycas drįso pateikti tuoj po Antrojo pasaulinio karo, – lenkų tautos susitaikymas su Jaltoje nužymėtomis rytinėmis Lenkijos sienomis. Tai buvo nepaprastai sunkus dalykas, nes to meto lenkų visuomenės akyse rytinių teritorijų praradimas atrodė kaip neapsakoma tragedija.
Ypatingą atgarsį sukėlė Giedroyco redaguojamame mėnraštyje „Kultura“[2] išspausdintas laiškas, kuriame kunigas Józefas Z. Majewskis, Pretorijos (Pietų Afrikoje) aukštosios dvasinės seminarijos alumnas, 1952 metų lapkričio mėnesį tikino apie būtinybę pripažinti lenkų valstybės rytinių sienų pasikeitimų negrįžtamumą ir kvietė susitaikyti su Vilniaus ir Lvovo praradimu vardan Lenkijos santykių su Lietuva ir Ukraina ateities. Straipsnis emigracijoje sukėlė labai aštrių ginčų. Šio laiško išspausdinimas tapo didelės drąsos įrodymu, nes lenkų (nekomunistų) pozicija buvo vieninga: iš Lenkijos atimtos teritorijos turi būti grąžintos lenkų valstybei. Besąlygiškai pritarusi Majevskio laiško idėjai, „Kultura“ iššaukė lenkų emigracijos pasipriešinimą, pasipiktinimą ir įniršį. Kiek anksčiau leidinyje pasirodė svarūs Józefo Łobodowskio[3] ir Juliuszo Mieroszewskio[4] straipsniai, raginantys lenkus rytinių sienų pasikeitimus pripažinti negrįžtamus.
„Kulturos“ aplinkos dėmesio centre, aišku, buvo ir svarbiausias to meto lenkų valstybės interesas – išlaikyti žemes Vakaruose, kurios atiteko Lenkijai pagal Jaltos ir Potsdamo sprendimus. Bet „Kultura“ nuolat akcentuodavo tezę, kad vokiečiai turi teisę susivienyti. Po 1956 metų įvykių tą mintį plėtojo propaguojama Vokietijos neutralizacijos koncepcija, taip pat ir Centrinės bei Rytų Europos neutralizacijos būtinybė, ypač įtampos tarp Rytų ir Vakarų mažinimo laikotarpiu. Giedroycas tikėjo galimybe išsikovoti Centrinės ir Rytų Europos valstybių „neutralizaciją ir demilitarizaciją“. Daug sako jo 1956 metų gruodžio 4 d. laiškas bičiuliui Andrzejui Bobkowskiui: „Dabartiniu momentu Centrinės ir Rytų Europos neutralizacija ir demilitarizacija yra reali. <…> Jungtinėms Valstijoms – jeigu tai įmanoma – paspaudus galima privesti prie liaudies demokratijų demilitarizacijos ir neutralizacijos, Vokietijos demilitarizavimo ir suvienijimo ir kartu Lenkijos vakarinės sienos pripažinimo. <…> Aš neignoruoju ne tik Baltijos valstybių, dėl kurių mums skaudu, bet taip pat ir Ukrainos, Lietuvos ir Baltarusijos. Jeigu truputį atgausime kvapą ir ši koncepcija pavyks, tada pradėsime kitą Sovietų Sąjungos ardymo etapą. Šis reikalas pernelyg rimtas, kad jį verstume propagandiniu triuku“[5]. Šis laiškas atskleidžia Giedroyco tikslus, išties labai maksimalistinius, bekompromisius.
Kone svarbiausia „Kulturos“ mintimi buvo ULB, tai yra lenkų tautos bendradarbiavimo ir interesų bendrumo su ukrainiečių, lietuvių ir baltarusių tautomis koncepcija, kurią sukūrė ir daug kartų dėstė mėnraštyje Mieroszewskis. Tai, kaip rašė istorikas Andrzejus Friszke, nebuvo sentimentali vizija ar romantiškas svaičiojimas. Visų pirma tai – „geopolitinė programa“, grįsta įsitikinimu, kad tik tokiu būdu Lenkija gali prisidėti prie „tautų kalėjimo“ suardymo ir atgauti 1939 metais prarastą nepriklausomybę.
Ta nuostata projektavo naujus lenkų santykius su trimis rytinėmis Lenkijos kaimynėmis (Ukraina, Lietuva, Baltarusija). Ji buvo grindžiama tų tautų ir lenkų likimų bendrumu ir tikėjimu, kad Sovietų Sąjunga, kaip daugiatautė imperija, besiremianti dominavimu ir daugelio tautų pavergimu, kada nors suirs. Santykių su šiais kaimynais posūkis paskatino galvoti apie būtinumą išsižadėti vienpusiško istorinių patirčių suvokimo. Pavyzdžiui, jeigu Rygos traktatas lenkams buvo politinė būtinybė, tai ukrainiečiams – valstybės padalijimas. O lenkų–lietuvių santykius, kaip žinoma, smarkiai slėgė prieškarinio ginčo dėl Vilniaus šešėlis.
Giedroycas nepropagavo antirusiškų stereotipų, kurie reiškėsi lenkų visuomenėje, nors jo ULB doktrina neginčijamai buvo nutaikyta prieš rusišką imperializmą ir kėlė tikslą kovoti už iš esmės naują tvarką Rytų Europoje. „Kulturos“ redaktorius tikėjo, kad svarbiausias uždavinys ateičiai – stiprinti rusų „neimperines“ pozicijas. Manė, kad tokia evoliucija vis dėlto įmanoma. Tad jį nuolat lydėjo mintis apie būtinumą įtikinti rusų disidentus ir komunistinio režimo priešininkus pripažinti Ukrainos, Lietuvos ir kitų tautų nepriklausomybę, kai ji ateityje bus pasiekta. Buvo tvirtai įsitikinęs, kad lenkų inteligentija Rusijai gali daryti tam tikrą poveikį. Giedroycas visada labai aukštai vertino suartėjimo su „kitos Rusijos“ atstovais ieškojimus. Dažnai kartojo, kad Lenkijai „mirtiną pavojų“ sudaro rusų elito prolenkiškų pozicijų silpnumas.
Būsimosios Lenkijos užsienio politika, anot Giedroyco ir Mieroszewskio, turėjo būti laisva nuo ją slegiančių ideologijų iš praeities. Abu jie tikėjo, kad užsienio politiką galima ir privalu išlaisvinti iš istorijos, nors jos, žinoma, neįmanoma pakeisti, spaudimo. Užsienio politikoje, kurios pagrindus Giedroycas ir Mieroszewskis stengėsi kurti, turėjo nebūti ideologijos, bet, žinoma, turėjo likti vertybės, iš kurių didžiausios dvi: tautų nepriklausomybė ir individo laisvė.
Giedroycui ir Mieroszewskiui priskiriamas devizas: „Priemonių realizmas, tikslų idealizmas“. Likę išeivijoje jie siekė pasinaudoti visomis perversmo, kokiu Lenkijai tapo Antrasis pasaulinis karas, pasekmėmis. Jų politinė mintis, triuškinusi ligtolines schemas, buvo pagimdyta tada vyravusių pažiūrų ir koncepcijų žlugimo atmosferoje. Abu buvo įsitikinę, kad privalu visų pirma pasinaudoti privalumais, kuriuos jiems teikia lenkų kultūra. Tezė, skelbianti, kad Lenkijos vietą Europoje lemia lenkų kultūros jėga, jos gyvybingumas ir spinduliavimas Rytų Europoje, buvo viena svarbiausių, kokias diegė „Kulturos“ redaktorius.
II. Apie nuopelnus kultūrai
Jei įvairūs Giedroyco kaip politiko žingsniai buvo ginčų objektas, tai jo indėlis į XX amžiaus lenkų ir europinės kultūros lobyną yra nediskutuotinas. Giedroycas suvaidino gal didžiausią vaidmenį kaip lenkų kultūros mecenatas išeivijoje. Apie tai galime prisiminti tik keliais žodžiais, nes išsamiam tų pasiekimų aptarimui prireiktų didelės monografijos.
Kaip politikas Giedroycas mąstė geopolitinėmis kategorijomis, bet savo šalį, kaip išsireiškė viename laiške Czesławui Miłoszui, jis visų pirma suvokdavo kaip „kultūrinę bendriją“. Kaip Literatūros instituto steigėjas ir vadovas Mezon Lafite jis išleido didžiausius ir lenkų literatūrai vertingiausius veikalus, tarp jų ir Witoldo Gombrowicziaus bei Miłoszo kūrinius[6]. Tenka pabrėžti, kad jis reikšmingai prisidėjo prie Miłoszo iškėlimo literatūrinei Nobelio premijai gauti. Jo leidybinė veikla lėmė, kad abiejų, gal didžiausių lenkų XX amžiaus rašytojų kūriniai tapo prieinami skaitytojams – tuometinėje Lenkijoje jų publikavimas buvo neįmanomas.
Prieglobsčio suteikimas Mezon Lafite Miłoszui, kai šis 1951 metais pasitraukė iš komunistinės Lenkijos diplomatinės tarnybos ir „pasirinko laisvę“, buvo įžvalgus Giedroyco žingsnis ir bylojo apie jo troškimą peržengti savo pasaulėžiūrą ir ieškoti artumo su kitaip mąstančiais žmonėmis. Tai, kad Giedroycas stojo ginti Miłoszo, lenkų emigracijos puolamo kaip „Bieruto Lenkijos agento“, tapo vienu svarbiausių redaktoriaus žingsnių. Taip pat tai buvo išraiška principų, kurių jis laikėsi emigracijoje Lenkijos atžvilgiu. Ir bylojo, kad jis nesibaimino pasipriešinti lenkų emigracijai, kuri tokių žmonių kaip Miłoszas (tam tikrą laiką tarnavusių Varšuvos valdžiai) atžvilgiu laikėsi nesutaikomų pozicijų.
Tarp nuopelnų, kuriuos į Giedroyco „sąskaitą“ turi įrašyti lenkų literatūros istorija, be abejo, yra ilgas sąrašas jo išleistų svarbių literatūros kūrinių. Paminėsime čia Józefo Wittlino esė tomą „Orfeusz w piekle XX stulecia“ („Orfėjas XX šimtmečio pragare“), Jerzyÿio Stempowskio „Eseje dla Kasandry“ („Esė Kasandrai“), Józefo Czapskio ir Stanisławo Vincenzo esė tomus. Iškiliu veikalu lieka Gustawo Herlingo-Grudzińskio „Dziennik pisany nocą“ („Naktį rašytas dienoraštis“), kuris ėjo „Kulturos“ skiltyse nuo tada, kai po Stempowskio, spausdinusio savo „Notatki niespiesznego przechodnia“ („Neskubraus praeivio užrašai“), mirties (1969) atsirado skaudi tuštuma[7]. Visiems laikams liks reikšmingi liudijimai žmonių, išgyvenusių sovietinių lagerių ir kalėjimų pragarą Antrojo pasaulinio karo metais, tarp jų Czapskio „Na nieludzkiej ziemi“ („Nežmoniškoje žemėje“) ir Herlingo-Grudzińskio „Inny świat“ („Kitas pasaulis“). Nepaprasta yra Stanisławo Swianiewicziaus, Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesoriaus, įžymaus Vilniuje tarpukariu veikusio Rytų Europos instituto sovietologo, SSRS karo belaisvio ir lagerių kalinio, prisiminimų knyga „W cieniu Katynia“ („Katynės šešėlyje“).
Ypatinga knygų serijos „Kulturos“ biblioteka“ pozicija neabejotinai yra 1976 metais pasirodžiusi Leszeko Kołakowskio knyga „Główne nurty marksizmu“ („Pagrindinės marksizmo srovės“), iki šiandien liekanti lenkų humanistikos paminklu. Prie svarbiausių Giedroyco išleistų knygų priskirtini Boriso Pasternako „Daktaro Živago“ ir Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelago“ vertimai iš rusų kalbos – abu veikalai buvo didis rusų literatūros liudijimas apie sovietinio totalitarizmo padarinius. Pasternako romaną Giedroycas išleido vienas pirmųjų Vakaruose, tuoj po jo išėjimo Giaccomo Feltrinellio leidykloje Milane.
Su „Gulago archipelago“ autoriumi Solženicynu, kuris tuo kūriniu pelnė tarptautinę šlovę, Giedroycas susipažino Ciuriche 1974 metų lapkritį, kai komunistinė valdžia, apkaltinusi Solženicyną savo šalies šmeižimu, deportavo jį iš SSRS ir iškeitė į Čilės komunistus. Už tą kūrinį, pasakojantį apie sovietinius lagerius ir politines represijas SSRS, Solženicynas apdovanotas literatūrine Nobelio premija. Giedroycas visada vertino Solženicyno kūrybą kaip turinčią esminę reikšmę diskredituojant sovietinį totalitarizmą.
Reikia priminti, kad „Kulturos“ redaktorius sakė, jog galutinei totalitarizmo Rusijoje diskreditacijai reikia Miłoszo „Pavergto proto“ rusiško atitikmens, ir kartu manė, kad parašyti tokį veikalą gali tik rusas ir niekas kitas. Rusai privalo patys ryžtis suvesti sąskaitas su totalitarizmu ir už juos to neatliks niekas. Spausdindamas šalyje uždraustų Pasternako, Solženicyno, Andrejaus Sacharovo kūrinius Giedroycas palaikė nepriklausomos lenkų inteligentijos žavėjimąsi didžiąja bolševizmo nesuteršta rusų kultūra.
„Kulturos“ redaktoriaus bendradarbiais tapo ir kiti rusų intelektualinio gyvenimo Vakaruose atstovai. Giedroycas nuo pat pradžių stebėjo opozicinių pažiūrų radimąsi rusų inteligentijoje, jų nepriklausomos minties raidą, disidentinio judėjimo ir „samizdato“ atsiradimą. 1965 metais „Kulturos“ aplinka organizavo Sovietų Sąjungos spaudoje persekiotų Andrejaus Siniavskio ir Julijaus Danielio[8] gynimo kampaniją. Vėliau „Kulturos“ rate, be kitų, atsirado sovietologas ir publicistas Michailas Heleris, taip pat su rusų disidentiniu judėjimu ryšių turinti poetė, publicistė, literatūros vertėja Natalija Gorbanievskaja.
„Kulturos“ skiltyse spausdinosi ir ukrainiečių, baltarusių, lietuvių poetai, pavyzdžiui, Juozas Kėkštas, vėliau Tomas Venclova. Būtent Giedroycas išleido emigracijoje didelę Jurijaus Lavrynenkos parengtą ukrainiečių poezijos antologiją „Sušaudytas atgimimas“. Taip pat ruošė specialius leidinio numerius rusų ir lietuvių, čekų, slovakų ir vokiečių kalbomis.
Iš viso 1946–2000 metais išėjo šeši šimtai trisdešimt septyni Giedroyco redaguoti „Kulturos“ numeriai. „Kulturos“ bibliotekos“ knygų serijoje jis išleido penkis šimtus dvylika knygų, tarp jų daug verstinių. Čia rasime reikšmingų pasaulinės humanistikos pavardžių – Jamesas Bernhamas („Menagerial Revolution“) ir Danielis Bellas, Raymondas Aronas („LÿOpium des intellectuels“), Arturas Koestleris („Darkness at noon“) ir Albert’as Camus („Lÿhomme revolté“). Taip pat išspausdinti cenzūros uždrausti Jeanneÿos Hersch, Simoneÿos Weil, Pasternako ir Solženicyno kūriniai. Giedroycas atliko visa tai išvengęs nuolatinės priklausomybės nuo Vakarų politinių centrų.
1964 metais jis pradėjo leisti knygų seriją „Revoliucijos archyvas“, kurioje pasirodė nemažai tomų, nagrinėjančių sovietinį totalitarizmą. Tyrinėtojai dar ilgai remsis daugeliu šios serijos kūrinių, tokių kaip, tarkime, Aleksandro Weissbergo Cybulskio, austrų fiziko, savo valia emigravusio į SSRS, ilgai kalėjusio sovietiniuose lageriuose, „Wielka czystka“ („Didysis valymas“).
Svarūs ir, ko gero, visada reikšmingi liks Giedroyco darbai, kurie dokumentavo XX amžiaus istorijos įvykius. Naujausiai Lenkijos istorijai visada buvo skiriama svarbi vieta „Kulturos“ skiltyse. Be to, 1962 metais Giedroycas įsteigė „Kulturos“ priedą „Zeszyty Historyczne“ („Istorijos sąsiuviniai“), kurie buvo leidžiami iki steigėjo gyvenimo pabaigos ir tęsiami po jo mirties, ėję iš pradžių kaip pusmetinis, paskui kaip ketvirtinis leidinys. Jo reikšmė XX amžiaus istorijos pažinimui iš lenkiškos perspektyvos, ypač tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo Lenkijos laikotarpio, buvo ir lieka pirmaeilė. Pirmiausia todėl, kad leidinio puslapiuose įamžinta daug šaltinių, dokumentų, dienoraščių, prisiminimų – nuo užmaršties išgelbėtos ir šiandien neįkainojamos medžiagos.
Viename savo pasisakyme Giedroycas pažymėjo, kad Lenkijos istorijoje yra nemažai melo, ir už tai kaltė tenka ne tik po 1945 metų valdžiusiems komunistams. Jis turėjo omenyje įvairius tautinius stereotipus ir mitus bei visokius „tabu“, deformuojančius žinias apie praeitį. Jis visada buvo prieš priglostytą, gerai sukirptą, optimistinę istoriją, nustumiančią į šešėlį tai, kas tautos istorijoje bloga ir gėdinga. Septintą dešimtmetį jis išleido labai plačius Wincento Witoso, ministro pirmininko, kuris buvo nuverstas 1926 metais maršalo Józefo Piłsudskio įvykdyto valstybės perversmo metu, prisiminimus[9]. Pasielgė taip, nors tuose prisiminimuose Witosas neslėpė itin negatyvių jausmų Piłsudskiui, kuris Giedroycui juk buvo aukščiausias autoritetas. Vadovaudamasis ta pačia taisykle Giedroycas ryžosi spausdinti generolo Wojciecho Jaruzelskio straipsnį, kuriame autorius aiškino „karinės padėties“ įvedimo Lenkijoje 1981 metų gruodžio 13 d. aplinkybes[10], ir susilaukė kritinių komentarų.
Nebūdamas istorikas Giedroycas padarė reikšmingos įtakos lenkų istoriografijai. Nebuvo straipsnius rašantis žurnalistas, bet formavo politinę mintį. Neturėjo galimybių po 1945 metų eiti jokių valstybinių pareigų, bet tapo įžymiu lenkų politiku, tokiu, kuris nebuvo Piłsudskio epigonas, bet naujų politikos horizontų kūrėjas.
III. Atgautos nepriklausomybės akivaizdoje
Kaip žinoma, 1989 metai atnešė Lenkijai didelių pokyčių. Pirmiausia Apskritasis stalas nulėmė opozicijos legalizavimą. Paskui 1989 metų birželio 4 d. įvyko iš dalies laisvi Seimo rinkimai, kuriuose lemiamą pergalę pasiekė „Solidarumo“ judėjimo iškelti kandidatai. Tų pačių metų rugsėjo 12 d. sudarytas Tadeuszo Mazowieckio ministrų kabinetas tapo pirma nekomunistine vyriausybe Rytų bloko šalyse.
Bet nepaprastai stebinantis buvo kritiškas Giedroyco požiūris į naują Lenkiją, kuri susiformavo po komunistinio režimo žlugimo 1989 metais. „Kulturos“ redaktorius ėmėsi labai aštriai kritikuoti „Solidarumo“ atstovų, ypač tų grupuočių ir jų aplinkos, kurios orientavosi į dešiniųjų politikos vertybes ir programas, valdymą.
„Kulturos“ redaktorius smerkė W. Jaruzelskio išrinkimą prezidentu 1989 metų liepos 19 d., prie ko prisidėjo ir „Solidarumo“ atstovai parlamente. Priekaištavo, kad demokratinė opozicija, paėmusi valdžią po santvarkos pakeitimo, nebuvo pasiruošusi tokiam scenarijui, kokiu tapo komunistinės santvarkos nuvertimas. Kaltino naujos Lenkijos elitą, kad jis neturi „valstybingumo pojūčio“, vis keičiamas vyriausybes – kad nepajėgia išmintingai apsispręsti, kas svarbiausia valstybės interesams. Užsienio politikos kūrėjai, anot jo, buvo nenuoseklūs ir tik laukė, kol Europos Sąjunga išspręs Lenkijos problemas, kai tik ji taps Sąjungos nare. Kritiškai vertino ir Bažnyčios politiką, nors niekada nepasisakė prieš katalikų tikėjimą. Kartojo, kad Bažnyčią reikia „išmokyti skirti kritiką nuo puolimo“.
Giedroyco kritikos taip pat susilaukė pergalingos „Solidarumo“ stovyklos vadovo Lecho Wałęsos veiksmai. „Kulturos“ kūrėjas ypač neigiamai žiūrėjo į jo prezidentavimą. Taip pat kritikavo Krzysztofo Skubiszewskio, kuris buvo Mazovieckio ir kitų trijų vyriausybių (1989–1993) užsienio reikalų ministru, užsienio politiką. „Kulturos“ redaktorius jo politiką vertino kaip pernelyg konservatyvią, nedrąsią ir neįžvalgią.
Ypatingu to silpnumo pavyzdžiu Giedroyco akyse tapo delsimas pripažinti Lietuvos nepriklausomybę 1991 metų sausį. Jis su giliu įsitikinimu kartojo tada ir vėliau, kad lenkų tauta privalėjo padaryti tokį gestą lietuvių tautai ne tiek dėl ištikimybės Abiejų Tautų Respublikos palikimui, bet ir tam tikra prasme apmokėdama „istorijos sąskaitas“.
1991 metų sausio 16 d. – lietuviams tragiškos sovietinės agresijos Vilniuje metu „Kulturos“ redaktorius rašė Miłoszui: „Lenkų visuomenė stebėtinai palanki lietuviams. Vyksta nesibaigiančios manifestacijos. Tuo tarpu Wałęsa ir Skubiszewskis elgiasi labai santūriai – ir toliau bijo Gorbačiovo.“ O tų metų sausio 30 d. pridūrė: „Prolietuviška visuomenės reakcija yra iš tikrųjų stebinanti, bet Skubiszewskis visko bijo“[11].
Neabejotinai Giedroyco kritika pakoregavo lenkų politiką, ir kai Ukraina 1991 metų rugpjūtį po nepavykusio pučo Maskvoje paskelbė nepriklausomybę, lenkų vyriausybė buvo pirmoji, kuri tą nepriklausomybę pripažino.
1994 metais Giedroycas atsisakė priimti iš Lenkijos prezidento L. Wałęsos rankų Baltojo erelio ordiną – aukščiausią šalies civilinį apdovanojimą. Atsisakė ir antrą kartą, kai prie šio reikalo grįžo kitas Lenkijos prezidentas, Aleksandras Kwaśniewskis. Tačiau 1998 metais priėmė Lietuvos apdovanojimą, Gedimino ordiną, kuriuo jį pagerbė tuometis šalies prezidentas Algirdas Brazauskas. Taip pat jis 1997 metais sutikto tapti Lietuvos Respublikos garbės piliečiu. Tapo kelių lenkiškų aukštųjų mokyklų, taip pat didžiausių – Krokuvos Jogailos ir Varšuvos – universitetų garbės daktaru. Pats sakė, kad tuos įvertinimus labai brangina, nes jie neturi politinio konteksto. Nors buvo raginamas ir kviečiamas, Lenkijoje neapsilankė, nors ten keliavo jo artimiausi bendradarbiai, pavyzdžiui, Herlingas-Grudzińskis, su kuriuo Giedroycas į gyvenimo pabaigą susivaidijo, nepritardamas šio nesutaikomam antikomunizmui. Iki paskutinių gyvenimo dienų redagavo naujus „Kulturos“ numerius, kaip tai be pertraukų darė nuo 1947 metų.
Nors ir būdamas solidaus amžiaus, Giedroycas vaisingai dirbo, analizavo padėtį Lenkijoje ir šalies politiką. Nepaprastai įžvalgiai stebėjo lenkų–lietuvių santykius po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Troško jų gerėjimo. Apgailestavo, kad juos aštrina su lenkų tautine mažuma Vilniaus krašte susiję reikalai. Ragino gerbti lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje (Suvalkų krašte) teises. Tikėjo glaudaus abiejų tautų bendradarbiavimo galimybėmis ir turėjo to bendradarbiavimo vizijų. Ypač vertino tos srities visuomenines iniciatyvas, pavyzdžiui, Seinuose Krzysztofo Czyżewskio įkurtų fondo ir leidyklos „Pogranicze“ veiklą. Gal labiausiai brangino kaip tik lietuvių jam skirtą apdovanojimą.
1993 metų spalį Giedroycas įvedė „Kulturoje“ skyrelį „Redaktoriaus pastabos“, kuriame skelbė savo komentarus ir pastabas apie einamuosius įvykius. Vis reguliariau spausdino savo apmąstymus, ko anksčiau niekada nedarė, likdamas „nerašančiu redaktoriumi“. Dažnai tie komentarai buvo neginčijamo ir bekompromisio tono. Iš Paryžiaus atstumo dėstė lenkams savo patarimus ir nurodymus. Deja, jo vis mažiau klausyta. Niekam nešykštėjo aštrios kritikos, veiksmus ir žmones visada vertino „be lengvatinių tarifų“. Tvirtai ir ryžtingai priekaištavo politikams, inteligentijai, įvairių sluoksnių atstovams. Apgailestavo, kad lenkų valstybė nesugeba veiksmingai ginti savo interesų užsienyje. „Visai nemokame vykdyti inteligentiškos informacinės propagandinės politikos Vakaruose“, – rašė jis. Kalbėjo apie pradangintus didelius šansus pastatyti stiprią, modernią valstybę.
Surinktos į vieną vietą septynerių paskutinių gyvenimo metų redaktoriaus pastabos sudaro įspūdingą liudijimą apie laikotarpį, yra vertos kiekvieno skaitytojo dėmesio ir lieka kaip Giedroyco politinės minties gyvybingumo ir blaivumo pasireiškimas, nors tai anaiptol nereiškia, kad jis visada buvo teisus.
Vieniems Giedroyco pozicija atkūrusios nepriklausomybę šalies atžvilgiu buvo tarsi naujosios Lenkijos teisimas. Kitiems tokia pozicija buvo nesuprantama, anot jų, tarsi liudijo, kad redaktorius nesuprato naujųjų laikų, liko įstrigęs į seną, prieškarinę tikrovę.
Jerzy’is Giedroycas mirė 2000 metų rugsėjo 14 dieną Mezon Lafite prie Paryžiaus. Jo gyvenimas baigėsi tada, kai baigėsi XX amžius, praėjus metams po Lenkijos priėmimo į NATO (1999 metų kovą) bei laukiant esminių sprendimų dėl įsijungimo į Europos Sąjungą. Giedroyco paskutinė valia – mėnraštis „Kultura“ po jo mirties nustoja eiti. Troško, kad į jo gyvenimo veikalą nebūtų „prirašyta“ ko nors, ko jis nepageidautų. Nenorėjo, kad jo palaikai būtų perkelti į Lenkiją, nors toks paprotys labai plito. Atgulė, kaip daug XIX amžiaus lenkų emigrantų, prancūzų žemėje – Le Mesnil-le-Roi, prie Paryžiaus.
Jam numirus prasidėjo visuotinis garbinimas. Pasigirdo labai įvairių balsų – vieni sakė, kad jis mirė per vėlai, nes bekompromisiais naujosios, nepriklausomos Lenkijos kritiniais vertinimais nusmukdė savo reputaciją. Kiti skelbė, kad jo mirties valandą Lenkija neteko vieno paskutiniųjų, tikrųjų savo autoritetų. Visi pabrėžė jo nepriklausomumą, nuomonių savarankiškumą, ryžtingumą, drąsą, ištikimybę didžiajai vizijai.
Giedroyco veikloje svarbiausia atrodo tai, kad jis nekūrė politikos remdamasis sentimentais. Ne jausmai lemia tautų tarpusavio santykius. Svarbiausias dalykas – realizmas ir išminties tiesos. Vadovaudamasis tais kriterijais jis pajėgė įžvelgti geopolitinį tautų – nuo Vokietijos iki Rusijos – likimų bendrumą. Ir tam iš paskutiniųjų tarnavo.
[1] Adamas Jerzy’is Czartoryskis (1770–1861) – lenkų valstybės veikėjas, diplomatas, rašytojas, poetas, Didžiosios emigracijos įkvepėjas ir vadovas.
[2] „Kultura“ – J. Giedroyco Romoje 1947 m. (netrukus redakcija persikėlė į Mezon Lafitą prie Paryžiaus) įkurtas kultūros ir politikos leidinys lenkų kalba, jo leistas ir redaguotas. Pildant J. Giedroyco valią, jam mirus 2000 m. mėnraščio leidimas nutrauktas.
[3] Józefas Łobodowskis (1909–1988) – lenkų poetas, „Kulturos“ bendradarbis.
[4] Juliuszas Mieroszewskis (1906–1976) – pagrindinis „Kulturos“ publicistas, drauge su J. Giedroycu formavo politinės minties koncepcijas.
[5] Giedroyc J., Bobkowski A. Listy 1946–1961. – Warszawa, 1997. – P. 395.
[6] Visų pirma Gombrowicziaus „Transatlantą“ ir „Dienoraštį“, Miłoszo „Pavergtą protą“, „Gimtąją Europą“, „Medžiotojo metus“, du jo eilėraščių tomus.
[7] „Dziennik pisany nocą“ ėjo „Kulturoje“ nuo 1971 iki 1996 metų.
[8] Siniavskis spausdinosi „Kulturoje“ Terco, Danielis – Aržako slapyvardžiais.
[9] Witos W. Moje wspomnienia. – T. 1–3. – Paryż, 1964–1965.
[10] Jaruzelski W. O stanie wojennym raz jeszcze // Zeszyty Historyczne. – Sąs. 126. – 1998. – P. 3–54.
[11] Giedroyc J., Miłosz Cz. Listy 1973–2000. – Warszawa, 2012. – P. 380, 382.
Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas
2016 m. Nr. 5–6
Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė
Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs.
Czesław Miłosz
Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė, yra tokių pačių proporcijų kaip gotikinės plytos, iš kurių pastatyta Vilniaus Šv. Onos bažnyčia – ta pati, kurią imperatorius Napoleonas norėjo perkelti į Paryžių. 1951 m. vasario 1 dieną Czesławas Miłoszas kaip tik iš Paryžiuje esančios ambasados pabėgs į Giedroyco namus (erdvės požiūriu lyg ir netoli, bet juk toliau nebuvo įmanoma) ir Šv. Onos bažnyčią vėl pamatys ne anksčiau nei po trisdešimties metų.
Ar tai buvo religinis pasirinkimas? Klausimas atrodo absurdiškas, bet ar tikrai? Ar šuolis į bedugnę ir atsiribojimas nuo visko vidinės tiesos vardan nėra, visų pirma, tikėjimo aktas? Net jeigu tai būtų grynai poetinė tiesa ir Miłoszui būtų rūpėję tik išgelbėti savo poeziją arba tik save – kaip poetą. Ar sielos naktis, visus metus išgyventa Maisons-Laffitte, neįsirašo į Kryžiaus Jono regulą, skelbiančią, kad reikia neapkęsti tam, kad paskui pamatytum viską daug aiškiau?
Ta originaliausia Vilniaus bažnyčia primena aukštyn smailais liežuviais kylančias liepsnas, nes nieko joje nėra horizontalaus, – kiekviena plyta yra padėta tarsi tik tam, kad kita iškiltų dar aukščiau. Turbūt niekur kitur pasaulyje nėra išgalvota nieko taip priešingo entropijai. Ir tai juk buvo – norėtųsi sakyti – karališkas Miłoszo apsėdimas, – šis autorius labai anksti atrado savo poezijos šaltinį ir, jį pažinęs, parašė: „Kas ištarta, sustiprėja. / Kas neištarta, keliauja į nebūtį.“
<…> Yra išlikęs keistas Miłoszo laiškas Jonui Pauliui II, parašytas likus keturiems mėnesiams iki mirties, viltingai liudijantis, kad ilgaamžis poetas nenuklydo nuo katalikų ortodoksijos. Ir ne mažiau keistas, su dėkingumu priimtas atsakymas, kad „toks nusiteikimas Poetui yra esminis apsisprendimas“. Suprantame niuansus – juk kalbame apie šį poetą, apie geros valios gestą, apie simpatiją, apie palaiminimą. Ir ką gi žinome – ką galime žinoti – apie gilią Czesławo Miłoszo senatvę. Buvo senas ir, kaip kiekvienas prie mirties artėjantis žmogus, pajuto misteriumtremendum – tai juk žmogiška. Vis dėlto iš atminties iškyla Dawido Hitchenso prieš mirtį (nuo vėžio) padiktuotas laiškas. Jis perspėjo, kad jeigu dėl paskutinės kančios sukelto sąmonės užtemimo, baimės ir silpnumo ištars Dievo vardą, tai jau nebus jis, ir „reikia pripažinti, kad tai nesvarbu“. Aštrus kaip skustuvas Hitchensas yra – irgi kaip skustuvas – plokščias, tarytum būtų po trijų šimtų metų atgimęs Voltaire’as, bet juk kaip tik Hitchensas savaip išliko rašytoju išdidžiai iškelta galva, o Miłoszas ją nulenkė. Kodėl taip nusižemino šis aikštingas ir išmintingas poetas? Kam reikėjo to antspaudo? Argi Miłoszo poezija nebuvo iš tų, kurios sudrebina žvaigždes? Ar palytėta tiesa gali praslysti Dievui pro akis? Ar nepakankamai dažnai kaip tik tokio mistinio, kaip Miłoszo, temperamento kūrėjai įleisdavo šviesos – apie kurią su tokiu užsispyrimu rašė „Urlo žemės“ autorius – į pilkas bažnytinių formulių sienas? <…> Kodėl Miłoszas gręžiojosi atgalios, ką norėjo prišaukti, ar nejautė, kad paskui jį tylutėliai eina Euridikė? Ar tai tebuvo paprastas žmogiškas Orfėjaus gestas?
Tačiau yra įdomesnis klausimas – ar jo mąstymas nėjo to link? Gal visų pirma tai nėra seno žmogaus mirties baimė, o tik paskutinis, būtinas, savąją asmeninę istoriją užbaigiantis žingsnis, istoriją, kurioje ir Dievas, ir Velnias privalėjo dalyvauti, nes taip pats poetas norėjo? Metafizinio alkio turbūt niekas kitas mūsų literatūroje tiek skaudžiai nepatyrė, kiek Miłoszas, panašiai kaip Gargantiua, jis norėjo savyje sutalpinti viską, ką galima išsakyti poezijos kalba, ir siekė to, ko niekas prieš jį nedrįso. Tokioje talpioje sieloje lengva buvo pasiklysti ir sunku neabejoti, – bet kai Miłoszas atsitraukdavo, tai tik tam, kad įsibėgėtų. Iš Tagasto, taigi kaip ir Miłoszas, iš paribio kilęs Augustinas darė kaip ir poetas tas pačias nuodėmes, bet paliko pasauliui pačius intymiausius išpažinimus: „Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, kol nenurims Tavyje.“ Panašios aiškios, vienareikšmės frazės Miłoszas nesuformulavo, paliko savo poezijoje priešaušrį, iki galo neužvertą plyšelį. Gal jis šitaip norėjo ją išsaugoti? Galbūt. Tikriausiai už tam tikrą kainą.
Jo pasakojimas prasideda dar prieš revoliuciją. 1915 metais keturmetis Czesławas pradeda savo kelionę: „Įvairiausių formų patrankos, šautuvai, palapinės, garvežiai <…>, jūreiviai su trumpais medžiokliniais peiliais, tabaluojančiais prie šlaunų, kirgizai su ilgais (iki žemės) chalatais, kinai su kasomis. Prie kažkokios stoties žiopsojau į lėktuvą…“1 Mirtis suko ratus virš galvos, jo žvilgsnio ribose, būdamas šešerių jau žinojo, kaip atrodo mirusieji, ir atpažindavo užmuštuosius. Jie su motina bėga prisijungę prie išminuotoju tarnaujančio tėvo dalinio, patenka į Vitebską, Dorpatą (dabar – Tartu), kad nukeliautų savo ankstyvą grand tour iki Maskvos, iki Volgos. „Orša bloga stotis. Oršoje traukinys gali stovėti ir parą. / Tai gal Oršoje pasimečiau, šešiametis. / Ir repatriantų traukinys pajudėjo, palikdamas mane / Visiems laikams.“ Ir štai dekoracijos keičiasi, tarsi kas būtų spragtelėjęs pirštais, – laimingas sugrįžimas į Šetenius, į rojaus sodą, kur viskas tęsiasi, kur niekas nepraeina: „raisto kvapai, rudeninių drėgnų linų, pjuvenų, sakuotų malkų, šlapio šunų kailio“. Bet juk TAI jau pralėkė, kaip vaikystės košmaras, iš kurio nubusti – pats natūraliausias dalykas po saule.
Nes ir kas lieka iš vaikystės? Susipynę vaizdai, nepasitikėjimas ir tikrumas, kad visa tai ką nors reiškė. Vėliau tereikia bet kurią akimirką užsimerkti ir baltame lape išryškėja nekviestas paveikslas, be spalvų, be kontūrų, išblukusi nuotrauka, kurioje norime – privalome? – surasti Likimo vingius. Ką išvydo Miłoszas, žinome gana tiksliai: „Juoduma ir baisumas tos Volgos, / į kurią žiūriu temstant iš laukinio parko alėjos, / įsitverdamas suaugusiųjų rankos <…>. / Dar žinau, / kad juoduma ir baisumas, visai kaip tos Volgos, / yra visur, bet gėda būti mažu berniuku, / tad kiekvienas apsimeta, kad jos visai nėra.“ Miłoszas iš pat pradžių gyvenimą pamatė iš abiejų pusių – suprato, kad gali būti taip, bet gali būti ir kitaip. Kad gali būti nelaimingas ir labai laimingas. Visus būties variantus pažino vaikystėje, visko prisižiūrėjo ir iš to audinio sukūrė savą istoriją. Kaip ir kiekvienas, tik gražiau. Nes jau vaikystėje sužeistas ieškojo šviesos, šlovės, tikrumo, kad neliks nežinomoje stotyje kaip pamišęs Tolstojus. Ar būtų Miłoszą nustebinę grafo Tolstojaus visai prieš pat religinį lūžį, kai didis rašytojas negalėjo tikriausiai net numanyti, kad Astapovas iš viso neegzistuoja, „Išpažintyje“ užrašyti žodžiai: „Galvodamas apie šlovę, kurią atneš man mano veikalai, sakiau sau: „Na gerai, būsi garsesnis už Gogolį, Puškiną, Šekspyrą, už visus pasaulio rašytojus – ir kas iš to?“ Jeigu Miłoszas būtų šią ploną knygelę perskaitęs daug anksčiau, ar būtų pasirinkęs kitą kelią ir būtų buvęs kitokiu poetu – ne toks garsus ir truputį laimingesnis? Ir kodėl jis išmoks taip subtiliai aplenkti kenčiantį Jėzų, kraujuojantį, pasaulio nesuprastą pranašą, kurio Tėvo valia tame pačiame pasaulyje iškildavo ir pelenais virsdavo miestai. Šiame žmogumi tapusio Dievo silpnume jis jautė kažkokį disonansą, kruopščiai nuo savęs paties slepiamą, skausmą keliantį nepadorumą.
Verta susimąstyti, kaip Miłoszas kritiškai vertina artimiausių žmonių religingumą – apie tėvą rašo, kad yra abejingas religijai, „o motina buvo praktikuojanti katalikė, tačiau neperdedanti praktikos svarbos. Užtat visa, kas vyko, jai atrodė susieta tarpusavio ryšiais, lemta, o ten glūdįs slėpinio kultas rodė, koks tąsus šiek tiek pagoniškas misticizmas, taip dažnai sutinkamas Lietuvoje. <…> Stingios Dangaus ir Pragaro kategorijos ištirpdavo jai gūžtelėjus pečiais: „O ką mes žinom?“2 Išskirtinę vietą poetas skyrė senelei Sirutienei, apie kurią visada rašydavo įsijautęs, kaip apie didžiausią šviesulį: „Sužinojusi, kad kas nors matė velnią ar kad kažkur kaimynystėje žmonės negali gyventi savo namuose, nes kažin kas ten žvangina grandinėmis, ritina statines, visa nušvisdavo. Gerą nuotaiką jai sužadindavo kiekvienas ano pasaulio ženklas, tai yra įrodymas, kad žmogus žemėje nėra pasmerktas vienatvei. Įvairiuose smulkiuose nutikimuose įžiūrėdavo įspėjimą ir Galių nurodymus“3.
Juokinga būtų prielaida, jog Miłoszas galėjo pamanyti (bet kas gi atsakys, kur gimsta įvairiausi sumanymai, keisčiausios minčių pinklės, į kurias kiekvienas įkrenta), kad tas, kuris netiki „jėgomis“, – neatpažįsta jų ženklų, nesugeba su jomis užmegzti ryšio, pats jų atsisako. Bent jau žinome, už ką mylėjo senelę ir kodėl nesugebėjo vertinti tėvo: „Savo tėvui priekaištavo už gyvenimą pralaimėtą. / Juk ne tam klajota Arkties vandenyne, Sajanų kalnuos ir Brazilijoj, / Kad taptum pavieto inžinierium / Ir guostumeis degtine, klampius šunkelius apvažiavęs“4. Ir dar labai svarbi tėvo brolio Witoldo, vekselius padirbinėjančio švaistūno, figūra, kurio visi planai griausmingai sugriūdavo, ir kuris mirė džiova dar keturiasdešimties nesulaukęs: „Taip manyje įsišaknijo baimė pralaimėti, net siaubas, ir iš čia mano perdėtas pedantiškumas ir darbštumas, štai kodėl taip atkakliai laikausi patikimumo ir ištvermės dorybių. Baimė pralaimėti neleido man rinktis bohemiško gyvenimo ir vertė uždarbiauti Lenkijos radijo biuruose, o vėliau, išvykus į Ameriką – universitete. Taigi vargšui Witusiui tenka savotiška atsakomybė dėl mano pelnytų apdovanojimų ir premijų, taip pat ir dėl Nobelio“5. Pralaimėjimas arba nebūtis – šiuose žodžiuose – tamsiuose ir baisiuose kaip Volga – buvo viskas.
Gal todėl Miłoszas bėgo kuo toliau į Vakarus, taip, tarsi įmanoma būtų pabėgti nuo savęs – vaiko: „O aš nieko, tik bėgu, šimtą, tris šimtus metų, / Per ledą ir plaukte, dieną, naktį, kad tik toliau, / Prie gimtosios upės palikdamas skylėtus šarvus ir skrynią / Su dovanom karaliaus, / Už Dniepro, paskui už Nemuno, už Bugo, už Vyslos.“ O paskui už Senos, už jūrų marių, į San Francisko įlanką, kur jau baigėsi pasaulis. Ir tada galėjo prasidėti grįžimas. Gal todėl Miłoszas gerai jautėsi Krokuvoje, kur galiausiai apsigyveno, ir Vilniuje, kurį visada šiltai prisimindavo. <…>
Kažin, kai gimsta poetas, ar žmogus jau yra pasirengęs ar privalo užaugti iki savo poezijos? Net jeigu poezija – pranašystė, ta asmeniškiausia, kurioje atsiliepia daimonionas? O jeigu daimonionas, tai Mefistofelis, o poetas – Faustas, taigi nuo šiol nieko nebus be bausmės, nieko nebus nerūpestingo, tame, kas ranka sugaunama, įsiveis kirminas. Pirmiausia pažvelkime į Vilnių. Miłoszas debiutavo „Alma Mater Vilnensis“ almanache 1931 metų pradžioje. Jo pirmasis išspausdintas eilėraštis prasideda žodžiais: „varpai, varpai sugaudė / pons christi pons christi / traškėdamos plyšo uždangos / žiūrėkite – sėdime teatre“6. Jeigu šie žodžiai ką nors liudija, tai nebent poeto sumaištį, bet jau atidavęs eilėraštį spausdinti, dar 1930 metais, Miłoszas rašė Ivaszkiewicziui: „Norėčiau būti tikras katalikas. Taip mane žavi [?] tas virš tuštumos pakibęs tiltas. Uždara, pati save išlaikanti konstrukcija, negundanti suvokti išorės pasaulio tiesos – tarsi gotika. Kad pajėgčiau sukurti nors vieną tokį uždarą, objektyvų eilėraštį!!!“ O biografas stropiai priduria, kad „<…> „Kasidų“ autorius buvo vienas iš nedaugelio, o gal vienintelis asmuo, kuriam jaunas Czesławas Miłoszas atverdavo savo gėlos persmelktą vidų“. Šiuose dviejuose dvidešimtmečio poeto išpažinimuose jau turbūt yra viskas – ir tikslas, ir abejojimas tuo tikslu. „Vaikystės likimas yra Likimo vaikystė“, – rašė Salvadoris ir, ko gero, buvo teisus. Nuo laiško Iwaszkiewicziui iki laiško popiežiui praėjo septyniasdešimt metų – ar šventasis žaltys Uroboras paprasčiausiai apsuko ratą? Ar visas šis ilgas gyvenimas tebūtų dailininko-amatininko krapštymasis prie gatavo eskizo, stengiantis išbaigti detales? „Manyje įvykęs pasikeitimas gali būti lyginamas su laipsnišku kontūrų užpildymu aiškiomis formomis ir spalvomis.“
1933 metais jaunuolis jau laiko rankose „Poemą apie sustingusį laiką“, savo pirmąją knygelę, dar nežinodamas, ką reiškia tas neaiškus gundymas, tas takelis, kuriuo galima būtų… nukeliauti toliau nei kitiems, iš kur nėra kelio atgalios. Jis jau pravėrė siauras duris: „Jeigu netikiu Dievą, kuris gailestingai / Uždengia akis delnu, / Tai tikrai tikiu Velnią, aštrius dyglius / pritaikantį prie smilkinių.“ Ir iš karto pedantas laiške dievinamam Iwaszkiewicziui: „Jarosùawai, tikiu Velniu, tikrai tikiu – jis nuolatos šalia manęs – gundo nuo vaikystės – suprantu kunigą Donissaną Bernanosą.“ Tačiau kiek galėjo suprasti bręstantis Miłoszas šio mirštančio kunigo neviltį, kai šis kreipėsi į Šėtoną: „Kentėjai, meldeisi kartu su manimi, kokia baisi mintis!“ O gal tikrai suprato keistą šių žodžių kraupumą? Ir toliau laiške rašo: „Privalau tapti didis, velniai rautų, ne garsus, kaip koks Tuwimukas, bet didis. <…> Yra religija ir yra poezija, visa kita – k čortu.“ Taigi prisišaukė Velnią. Nėra šios pažinties įrodymų? Pakanka paimti į rankas „Isos slėnį“ ir jau viename pirmųjų puslapių rasime vualiu pridengtą apibūdinimą. Sutartis jau buvo seniai pasirašyta, taip pat poeto žodžiais, taigi jam lengviau: „Jeigu kada nors panirsiu į tingų sapną / Teprasmegsiu tą pačią akimirką! / Jeigu mane melu į malonumų sūkurį įtrauksi / Jeigu pagyromis sugebėsi taip mane apmulkinti / Kad pradėsiu pats savimi gėrėtis / Tai eisiu paskui tave, kur tik panorėsi!“
Ir dar viena scena – štai Krasnagrūda, giminių dvaras, Czesławui penkiolika, jis čia svečiuojasi, o tarp vasarotojų karaliauja į dvarą atvykusi rausvaplaukė ponia Irena. Greitai ji su šypsena brandžios moters suglumusį paauglį moko ne tik šokti tango, bet ir kitų paslapčių. Šis ją beprotiškai įsimyli, bet staiga atsiranda už jį laimingesnis jaunuolis – Edvardas, kurį, vieną ankstyvą rytą išėjęs pasivaikščioti, Czesławas pamato iššokantį pro raudonplaukės langą. Jis, iš tikrųjų visada bijojęs vieno – pralaimėti, turi likti šitaip velniškai apmautas?! Vaikinukas išsitraukia seną revolverį, užtaiso keliais šoviniais, pasuka būgnelį, tardamas žodžius, kurių lengvai neatsiimsi. Dostojevskiška scena: jeigu ne Dievo, tai Velnio rusiškai ruletei pakaks. Meistro Fiodoro dvasios kupina ir šios, tariamai vaikiškos, bet jau suaugusio poeto ranka užbaigtos istorijos pabaiga – biografas surado užslėptą, Miłoszo niekada nepublikuotą eilėraštį: „Man tai buvo, gėda pripažinti, triumfo diena, kai sužinojau, kad žuvo Zbyšekas [kalbama apie Edvardą, tik vardas pakeistas, – vert. past.].“
Pasauliui mestas iššūkis – kas pašauktas, tegul klausosi! – tai jo stichija. „Duodu, kad duotum“, – kartojo šventiko žodžius, atlikdamas aukos ritualą, užkeikdamas tą jėgą, kuri, amžinai trokšdama blogio, amžinai daro gėrį (o gal atvirkščiai? Jis dar nebuvo Orviete, bet greitai jame atsiras). Tyliame ir tuščiame pasaulyje, panašiame į išskobtą ilgmoliūgį, kuriame švilpauja vėjas, jis trokšta išgirsti balsus ir pats būti išklausytas. Norėjo, kad tas ilgmoliūgis taptų paslaptingo, anapus pasaulio vykstančio pokalbio rezonansine dėže. Ir poetas pasijuto esąs išrinktas svarbesnėms už jį užduotims, ką padarysi, jau žinojo, kad yra rusiška ruletė. Kas nelošia, tas neišlošia, taigi suko būgnelį ir sulig kiekvienu pasukimu praaugdavo kitus, jo balsas sklido vis plačiau. O siela darėsi vis mažiau vaikiška: „Labai stipriai jutau, kad niekas nuo manęs nepriklauso, kad jeigu ką nors gyvenime nuveiksiu, tai bus man duota, o ne mano pasiekta.“ Argi ne visuomet laimėdavo? Visada – už tam tikrą kainą. Todėl kaip tik jis parašys (galėjo ir kiti, bet neparašė): „Geras žmogus niekada nepažins meno paslapčių.“
Šv. Onos bažnyčia ir Švč. Marijos bazilika – dvi keisčiausios bažnyčios – apie jas poetas neužsiminė. Gal ką nors svarbaus nutylėjo? Gal Švč. Marijos bažnyčioje slypi atsakymas? Ši šventovė buvo pastatyta – niekas to nepaneigs – aplink medyje išskobtus moters delnus. Visa pasaulio bejėgystė tuose delnuose sudėta, tai tarsi paskutinis ant altoriaus pakeltas trapumas. Matome labai jau katalikišką paradoksą: ta į dangų kylanti raudonų plytų daugybė, juodų ir rožinių marmurų, paauksuoto medžio, polichromijos masė, bareljefų ir lotyniškų sentencijų virtinės – visa tai tarsi puta, iš kurios iškyla po kryžiumi stovinti moteris. Visų apleista, nuo visko atsiskyrusi, ir jeigu kur nors girdima tyla – ilgmoliūgyje ūkaujantis vėjas – tai tik jos suglaustuose delnuose. Ant jų – kaip epicentro – turi sustoti žvilgsnis. Czesławas Miłoszas negebėjo ir nenorėjo suvokti prieštaringumo, kad silpnybėje glūdi didelė jėga, kad su pralaimėjimu susitaikiusiuose delnuose gali slypėti pergalės pranašystė. O juk visas širdyje nešiotas gailestis, apie kurį nuolatos, kad ir prislopintu balsu užsimindavo, galėjo čia rasti savo išraišką. Bet jis bijojo užuojautos, vienokio ar kitokio pralaimėjimo atšvaitų – gal pernelyg daug jų matė? Gal todėl niekada neužsiminė apie tuos delnus, aukščiausios miesto, kuriame mirė, bažnyčios centre. Ar popiežiui rašytame laiške neslypi tas pats klausimas: ar yra geroje pusėje, nugalėtojų stovykloje, prieš pralaimėjusius?
<…> Kai Czesławas susipažino su Oskaru Milašiumi, šiam buvo beveik šešiasdešimt. Oskaras gimė Čerėjoje, mokėsi Paryžiuje, rašė dekadentiškas eiles, o 1901 metų sausio 1 dieną užtaisė revolverį ir šovė sau į širdį. Išgyveno, tapo diplomatu ir ėjo šias pareigas iki 1914 m. gruodžio 15 dienos – iki regėto mistinio apreiškimo. Jį aprašo Czesławas: „Swedenborgo raštų paveiktas save laiko jo įpėdiniu. Kaip jau minėjau, Swedenborgas žmonijos istoriją skirsto į „Bažnyčias“ – kitaip tariant, viena kitą keičiančias civilizacijas – iš kurių ketvirtoji buvo – Krikščioniškoji Bažnyčia. Šios Bažnyčios nuopuolį atnešė žmogaus akims neregimi dvasinio gyvenimo reiškiniai: 1757 metų Paskutinis teismas ir parakleto atsiuntimas Swedenborgo raštų pavidalu, kurie 1770 m. birželio 19 dieną pradėjo penktąją Bažnyčią. Oskaras Milašius suvokė savo regėjimą kaip jam suteiktą pranašo, Dievo vietininko misiją, vietininko, kuris, nors žmonės gali apie tai ir nežinoti, 1914 metų gruodžio 14 / 15 tapo šeštosios Bažnyčios įkūrėju.“
Kiek Miłoszas pasisėmė iš Milašiaus – to Paryžiaus lietuvio, Šetenių Česiukui atskleidusio poezijos metafizikos paslaptis? Ką išgyveno Miłoszas, išgirdęs „Paryžiaus dėdės“ pareiškimą, kad šis suvokė Jono Apokalipsės prasmę? Sakėsi joje išskaitęs pranašystę apie karą, sunaikinsiantį Rusiją „nukritus daliai Mėnulio“ (tam tikra prasme po karo negalėjo išlikti senoji Rusija, taigi ši pranašystė lyg ir išsipildė), o 1944 metais (taip kalbėjo ketvirtojo dešimtmečio pradžioje!), jo nuomone, „dabartinės tikrovės nebūsią“. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Miłoszas vykdo dėdės pavedimą – du prancūzų kalba parašyto ir kukliai pavadinto „Šv. Jono Apokalipsės interpretacijos“ veikalo egzempliorius privalo atiduoti iškiliausiems Vilniaus krikščionių ir judėjų mąstytojams. Vieną jų įteikė Marianui Zdziechowskiui, kitą – garsiojo Gaono įpėdiniui. Tikriausiai viskas atrodė gana komiškai – jaunas Miłoszas su savo keista dovanėle prašosi pas rektorių, o paskui prancūziška krikščionių mistiko knygelė (tikriausiai – voke) sinagogos tarnautojo rankose (o gal ją asmeniškai įteikė?). Puiki erdvė apmąstymams – su kokia veido išraiška abu apdovanotieji vartė tą souvenir.
1938 metais Varšuvoje Miłoszas skaito pranešimą apie Milašiaus „Migelį Manjarą“ (pranešimo tema – kaip tik – atsivertusio Don Žuano istorija), pirmą kartą dėdės veikaluose pastebėdamas tai, ką nujautė ir ko labiausiai troško, kame bandė įtvirtinti iki šiol neaiškią savo gyvenimo prasmę ir savo kūrybos esmę – pasitelkus poeziją būti tarpininku tarp Dievo ir žmonių. Šiame pranešime nuskambės tokie jo žodžiai: „Kiekvieno mūsų buvimas čia verčia manyti, jog mums yra priskirta tam tikra misija, ir kad kiekvienas ją turime įvykdyti, jog gyvename tam, kad veiktume, nes tik veikla turi prasmę, tik veikla pateisina.“ Negi istorija kartojasi, juk Miłoszas ir Nobelį gavęs Mickevičių laikė mistiku. Iš tikrųjų nepasikartojo galbūt todėl, kad Oskaras mirė dar prieš prasidedant jo išpranašautam karui, nepalikdamas, kaip kad apgailestaudamas rašė Miłoszas, „testamento“. Tačiau Czesławo sąmonėje viskas išsipildė: „Perskaičiau Bronisławos Ostrowskos verstą „Manjarą“ būdamas keturiolikos. Nes taip turėjo įvykti.“ Taip pat ir Oskarui išreikš padėką: „Kaip tai [susitikimas – vert. past.] pakeitė mano eilėraščius, kontempliuojančius laiką, / pro kurį nuo tada persišvietė amžinybė.“
Greitai po to jis pats išvers „Talita cumi“, kitą Oskaro veikalą, ir užrašys svarbius sakinius: „Kokį gailestį jauti, bent šiek tiek įsigilinęs į tas paslaptis, milijonams žmonių, turintiems drąsos vadinti save katalikais! Gailestį ir užuojautą išpažintojams, kurie randa paguodą ir džiaugsmą kartodami katalikiškus žodžius. Juos sakydami galvoja apie maistą, miegą ir meilę. Kuo taptų gyvulių gyvenimo tvarka, jeigu šie pasitelktų kraupią katalikybės idėją? Geriau jau, kad tokie katalikų mistikai kaip Oskaras V. de L. Milašius liks mokytojais… tik keleto maištingų poetų. Kažkoks žurnalistas šaipėsi iš revoliucionizmo ir misticizmo sąjungos. O jeigu misticizmas, kaip ir revoliucionizmas, yra skirtingi to paties prisisotinimo pavidalai, poreikis širdies, kuri privalo peržengti laiko ir vietos ribas? <…> Galima neturėti nieko bendra su misticizmu, bet vertinti ir gerbti mistikus. Tereikia žinoti apie brolybę, siejančią nepapirktuosius.“ Taigi atsiranda antras po kun. Chomskio asmuo, iš kurio Miłoszas tikisi, kad atskleis – katalikybės! – paslaptis. Beje, buvo ir trečias asmuo – Vilniaus universiteto rektorius, prof. Marianas Zdziechowskis, jį, kaip labiausiai vertą, Miłoszas pasirinko ir jam patikėjo savo dėdės veikalą.
<…>
Scena kaip iš filmo: Miłoszas įžengia į Krokuvos butų valdybą kartu su Adamu Ważyku, kurį pažinojo dar prieš karą (dabar šis su karininko uniforma ir pistoletu, „tabaluojančiu ant šlaunų“), įžengia vos ne susikibę už parankių, braudamiesi per minią, kuri prasiskiria kaip Raudonoji jūra prieš Dievo žmones (gal reikėtų rašyti atvirkščiai), su magiškais žodžiais lūpose: „Mes iš Liublino!“ Putramentas suranda Miłoszui tarnybą, bet perspėja: „Nori, tai tebūnie. Bet atsimink, kad pasirašai sutartį su velniu. Supranti? Sutartį su velniu!“ Ir jau 1945 metų gruodį poetas išskrenda į JAV. „Ką galima nuveikti dvidešimtame amžiuje be tam tikros makiavelizmo dozės? Nuveikiau pats sau pasiteisindamas: „Velniai rautų švariuosius (nesusitepusius?), įspausiu žemėje savo pėdsaką, nes nebijau susitepti rankų.“ Juk turėjo pačių blogiausių intencijų, net ir devintajame dešimtmetyje pasakos apie tą laiką: „Prieš karą nebuvo įmanoma pragyventi iš literatūros. O čia staiga – galima, ir netgi labai gerai gyvenasi <…>. Tai kaip čia atsispirsi?“ Miłoszas visiškai nesispyrioja, pradeda gyventi iš rašymo – publikuoja feljetonus. Iš jų trykšta optimizmas, ypač dėl atgauto Pamario: „Mano bičiulis, trylikametis piemenėlis iš Lovičo kaimo, įgyvendins savo gyvenimo svajonę tapti jūreiviu.“ Įdomu, o kokių svajonių tada turėjo pats Miłoszas? Kitame feljetone, gana sarkastiškai vertindamas „neprisijungimą“, jis taip parašys: „Yra tik vienas kelias: proto pastangos, žinios, artimesnė pažintis su istorijos mūza.“ Taip turėjo išsipildyti garsiai ištartas noras. Nes gana greitai „mūza“ naujos idėjos vardan atsisakys poetiškumo.
Ir netikėta staigmena – Miłoszas praranda balsą. Puse lūpų minimas, bet aštriu protu pasirenkamas oportunizmas ir puikybė pralaimi poeto kūnui. Miłoszas norėjo būti stiprus, bet netikėtai jį užklupo silpnumas – sėdėjo vakarais palinkęs virš popieriaus lapo, tarsi būtų pajungtas prie asmeninio melo detektoriaus; Iwaszkiewiczius užkalbėdavo savo melo detektorių, o Miłoszas nesugebėjo. Darė tokius dalykus, dėl kurių vėliau buvo gėda, bet neparašė nė vieno eilėraščio, dėl kurio reikėtų gailėtis. Beje, pripažino, kad, kaip sako Franaszekas, „sprukdamas iš sovietų Vilniaus, o paskui išvykdamas iš Bieruto Lenkijos, pats save nesąmoningai apsaugojo – išliko neparašęs kokio nors himno Stalino garbei“. Bet savo meną jis visada sugebėjo apsaugoti, poezijoje niekada nesuklupo ir jinai jį išgelbėjo. „Yra skirtingos pamaldumo rūšys“, – yra rašęs Miłoszas – ir todėl: „Jeigu turiu atlikti tai, ką nusprendžiau, privalau sumokėti kainą. Štai – moku.“
Paryžiaus „Kultūroje“ (dar vienas būgnelio pasukimas) pasirodo Miłoszo „Jÿaccuse“: „Turėjau priežasčių laikytis naujosios, socializmo siekiančios Lenkijos, ir taip vyko tol, kol buvo nuspręsta mane <…> pakrikštyti. Tada pasakiau: „Ne.“ O jeigu nebūtų norėję Miłoszo pakrikštyti, jeigu jį būtų geriau ir gražiau gundę… Bet kodėl Miłoszas pavartojo kaip tik tokį, su religija susijusį žodį? Ar tik ne dėl to, kad į pasaulį vis dėlto žvelgė religingai? Antrojoje ketvirto dešimtmečio pusėje grįžęs iš Paryžiaus išpažįsta: „Fanatiškas visų minties veikalų prasme sakiau „taip“ arba „ne“, aistringai. Nelyginau mokyklų, krypčių, bet tų pačių mokyklų ir krypčių ribose vieni man buvo išgelbėti, o kiti – pasmerkti.“ Jis nuolatos mini „demonus“, „dangų“, Blogį ir Gėrį rašo didžiosiomis raidėmis. Buvau įsitikinęs, kad „Istorijos dėsniams“ besipriešinantis žmogus save pasmerkia pralaimėti, kitaip sakant, pralaimi tas, kuris atsisako Blogio, veikiančio atvirkščiai – Gėrio naudai. Ir ne kas kitas, o Bobkowskis, politikoje visiškai priešingas Miłoszui, šį suprato geriausiai: „Tokio žmogaus, kaip Miłoszas, perėjimas į kitą pusę yra labai artimas religiniam atsivertimui <…>, jis dar negali patikėti, kad liovėsi tikėjęs. Miłoszas nuo pat pradžių ėjo kairiuoju keliu, iki šiol visa jo dvasinė raida buvo marksistinė. Šiandien tai – religija, kaip ir bet kuri kita <…>. Akimirka, kai prarandamas tikėjimas, žmogui yra kraupi.“
Amerikoje poetas nenorėjo likti, emigranto gyvenimas jam atrodė atgrasus. Franaszekas atrado neįtikėtinos informacijos – Miłoszas susisiekė su atstovu religinės sektos, kurios nariai troško ankstyvosios krikščionybės idealus įkūnyti negyvenamose Lotynų Amerikos dykvietėse. „Jeigu jau buvau beveik susitaikęs su mintimi, kad su kirviu ir kastuvu plušėsiu Paragvajaus miškuose, tai liudija, kokia didelė neviltis mane buvo apėmusi.“ Visas šios situacijos smagumas, kad būtų tapęs Bobkowskio kaimynu! Netapo dėl žmonos, – sako biografas. Januszas Odrowąż-Pieniążekas prisimena žaismingą sceną, kai Janina „disciplinavo“ vyrą: kai svečio iš Varšuvos viešnagė pernelyg užsitęsė, ji atsirado tarsi alebardininkas teatre: „Czesławai, neisi į darbą?“, ir poetas pasitraukė į kabinetą. Tačiau Miłoszas buvo daug blaivesnis už Bobkowskį: „Nes iš gyvenimo mums duoto, / Pro magiškus vartus nieks nepraslys. / Ramybėje keliaukim, žmonės, / Prieš mus tėra – tamsybių branduolys.“ Bobkowskis pro tokius „magiškus vartus“ nepaspruko, bet rado vien nerašymo liūdesį. O iš tikrųjų, argi abu ne taip pat pasielgė – norėdami išgelbėti menininko laisvę, pasirinko emigraciją.
<…> Staiga poeto gyvenimo linija ima kilti aukštyn, net iki viršūnės. 1977 metais jam suteikiamas Mičigano universiteto garbės daktaro titulas, 1978 metais gauna prestižinę „Neustadt“ premiją. O ką randame eilėraščiuose? 1977 metais savo vertėjai guosis: „Didįjį Penktadienį parašiau turbūt tragiškiausią savo gyvenimo eilėraštį, jis taip prasideda: „Atsitrauk nuo manęs, dvasia tamsioji, / Nesakyki pačia mano esybe esanti / Ir kad visas mano gyvenimas buvęs tik blogio dangstymas“ (vertė Almis Grybauskas). Tais metais suserga Janka, liga progresuoja, gresia paralyžius.
1978 metais Miłoszas rašys: „Skaudu Dievą nelaimėje garbinti, / matant, kad neišgelbėjo, nors galėjo. / Jehovos angelas nepalietė akių vokų / žmogaus, kurį laikiau už rankos, / bevalis nekaltos kančios stebėtojas. / Neišklausyta jo ir mano malda. / Neišklausytas prašymas: smok man, / o jam mainais suteik gyvenimą kasdienį“7. Žmogus, kurį poetas laikė už rankos, – maniakine depresija susirgęs jaunesnysis sūnus; pamišimo priepuoliai pasireiškė nenuspėjama agresija aplinkiniams, nuo vis stiprėjančios persekiojimo manijos labiausiai kentėjo pats tėvas – sūnus nuolat jam grasino, kaltino nebūtais dalykais. 1979 metais, kai Nobelio premija buvo visai netoli, poetas, rašydamas laišką kun. Sadzikui, prisipažįsta, kad nuolat meldžiąsis: „<…> tegu Nobelis jį aplenkia, kad tik „mainais“ pasveiktų Piotrekas. Kad ir kas virš mūsų klausėsi tos maldos, žmogaus troškimas išsipildė atvirkščiai“8. O laiške Lillianai Vallee kalbėjo apie keistą gyvenimo ratą: „Juk aš vėl mažas berniukas ir veduosi senelę Miłoszową, dejuojančią, verkiančią, nes viena neįstengia paeiti, nes jai svaigsta galva, be to, jai rūpi tik jos nelaimingas sūnus. <…> Kaip galėjau tikėtis, kad įkūniju savo likimą, ištiksiantį mane po daugelio metų, tik skirtumas tas, jog senelės Miłoszowos vietoje bus mano žmona, o Witoldo Miłoszo vietoje – mano sūnus?“
Dar kartą pakeis žingsnių kryptį, įbris į juodą upę, – tik ten Jo neieškojo, tai gal dabar atras? Pasirinks kankinio apsiaustą, apsivilks ašutine – demonstratyviai atidės revolverį. Pradės versti Jobo knygą, kurioje Dievas kalbėjo žmogui. Jobas jo vertime, jo balsu sako: „Tavęs šaukiuosi, bet tu manęs neišklausai; aš laukiu, bet tu į mane tik pasižiūri. Man nuožmus pasidarei, savo galinga ranka mane vargini. Pakeli mane ir užsodini ant vėjo, vėtai mane staugiančioje audroje“ (Job 30, 20–21). Bet ar Miłoszas galėtų pasakyti: „Nors pikto nėra mano rankose ir mano malda Dievui yra nuoširdi?“ (Job 16, 17). Jeigu yra Jobo knygoje poeto nuolatos kartojami žodžiai, tai jie skamba šitaip: „Jei net apsiplaučiau sniegu ir nusivalyčiau rankas šarmu, tu taip panardintumei mane į purvus, kad net mano drabužiai manimi bjaurėtųsi“ (Job 9, 30–31). Ir sėdėjo kaip Jobas pelenuose, o tada Švedijos karališkoji mokslų akademija jam paskyrė Nobelio premiją. Miłoszas skaito paskaitas, atsakinėja žurnalistams, šypsosi, juokauja. Klausinėjamas, koks jo mylimiausias rašytojas, atsako – žinoma, kad Flaubertÿas. Dviejų storų romanų apie pralaimėtą gyvenimą autorius. Klasikinis Miłoszo spécialité de la maison ironijos pavyzdys.
1980 metų birželio 10 dieną poetui suteikiamas Liublino katalikiškojo universiteto garbės daktaro vardas – perskaitomas prieš keletą mėnesių mirusio kardinolo Stefano Wyszyńskio laiškas, kuriame labai diskrečiai kalbama apie Miłoszą kaip apie Bažnyčios globojamą poetą. Tada rašytojas pradėjo švelnią diskusiją su Kardinolu: „Jaučiu pareigą pareikšti, kad nesu katalikų poetas. Kas literatūroje vartoja šį epitetą, iš karto tarsi teigia, kad kiti, šitaip savęs neišskirdami, yra ne katalikai, o tai jau man atrodo abejotina ir nesutampa su žodžio katholikos prasme, nes jis reiškia visuotinis, universalus. <…> Jeigu tyrinėjau tokių religinių rašytojų kaip Simone Weil ir Levo Šestovo veikalus, jeigu verčiau ir verčiu Bibliją, tai ne be slaptos intencijos: norėjau parodyti, kad tai nėra tik, jeigu taip galima sakyti, profesionaliems katalikams skirti užsiėmimai.“ Taigi Poetas kalba atsargiai, bet tas atsargumas vėliau išnyks. Kas dar atsitiks? Dar kartą jis bus apdovanotas meile, ir dar kartą ją praras. „Ir dar būtų galima palyginti TAI su bežadžiu veidu kieno / nors, kas suvokė esąs paliktas amžinai“ (vertė Vyturys Jarutis). Ir TAI jau liks jame, jis jau liks paniręs TAME: „Prisiminė jos žodžius: „Esi geras žmogus.“ <…> Negalėjo jos nuvilti dabar, kai ji mirė.“ Jį ims gobti tamsa, ant savo rašomojo stalo prisikraus vis didesnių lupų, vis labiau tirštėjančioje migloje dings raidės, vaizdai ir formos – ir tada pamatys TAI: „Visi apčiuopiami dalykai <…> tampa šviesa, bet jų formos išlieka. Pasibaigus mūsų laikui, metalaike, grįžta kaip sustingusi šviesa, nors sustingusi ne iki buvusios materijos. Nesuvokiama galia tada yra vien esmės. Ir kiekvienos žmogiškosios būtybės esmė be visko, kuo ji buvo apaugusi, be amžiaus, ligų, lūpdažių, persirengimo, vaidybos.“ Tsss, degtukas užgeso.
Miłoszo butas Krokuvoje – aptinkuotame, raudonų plytų daugiabutyje. Daugiau nei paprastas butas; vien tik natūralaus dydžio Caroll biustas, šalia kurio garbaus amžiaus poetas duodavo interviu, yra kaip – jau paskutinis – iššūkis gamtai. Ant sienos Lebensteino paveikslas, ir fotografija tetos, atvėrusios jaunam poetui daug paslapčių („Tos moters vardas Gabriela. Galėčiau pavaizduot ją / balta suknele jūreiviška apykakle / arba kaip senę išklibusiais dantimis. / Čia stovi auksu aptekusi, juodaplaukė“), prieškambaryje kardas – bičiulės dovana. Ant knygų lentynos – meduolinė karieta, jau be arklių, ir tarp knygų įkištas Nobelio medalis. Kas dar? Virtuvė, vaizdas į vidinį kiemą, Caroll rankomis įrengti gėlynai. Paprastas intymumas. Durys į vonią praviros, ant jų vidinės pusės, ant paprasto kabliuko kabo mėlynas šiltas chalatas. Taip, kaip jį paliko nemirtingas poetas.
Versta iš: AKCENT, 2012, Nr. 2
Carl Gustav Jung. Iš „Raudonosios knygos“
2016 m. Nr. 3
Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė
Carlo Gustavo Jungo (1875–1961), žymaus psichoanalitiko, „Raudonoji knyga“ pirmą kartą išleista 2009 m., praėjus bemaž penkiasdešimčiai metų po autoriaus mirties, ir tapo tikra mokslo istorijos sensacija. Prie šios knygos C. G. Jungas dirbo 1912–1928 m., kai galutinai atsisveikinusį su Sigmundu Freudu jį užplūdo pasąmonės vaizdų srautas, privertęs atsisakyti ir akademinės karjeros. Savo sapnus, regėjimus ir fantazijas jis pirmiausia fiksavo užrašų knygelėse (vad. „Juodosios knygos“), paskui perrašinėjo komentuodamas (vad. „Juodraščiai“), galiausiai kaligrafiškai perrašė į foliantą raudonos odos viršeliais, iliustruodamas savo paties piešiniais („Raudonoji knyga“). Leidykla „Margi raštai“ rengiasi išleisti „Raudonosios knygos“ tekstinį variantą.
Dieviškoji paikybė1 Cap. xiv
Aš stoviu aukštame vestibiulyje2. Priešais matau žalią uždangą tarp dviejų kolonų. Uždanga tyliai prasiskleidžia. Žvelgiu į neilgą kambarį plikomis sienomis su apvaliu melsvo stiklo langeliu viršuje. Žengiu ant laiptų, vedančių aukštyn į šį kambarį tarp kolonų, ir įeinu. Galinės sienos kairėje ir dešinėje matau duris. Tarsi turėčiau rinktis kairę arba dešinę.
Pasirenku dešinę. Durys atdaros, įeinu: atsiduriu didelės bibliotekos skaitykloje. Tolėliau sėdi nedidukas liesas blyškaus veido vyras, matyt, bibliotekininkas. Atmosfera slegianti – mokslinės ambicijos – mokslininkų pasipūtimas – įžeista mokslininkų savimeilė. Be bibliotekininko daugiau nieko nematyti. Einu prie jo. Jis pakelia akis nuo knygos ir klausia: „Ko pageidaujate?“
Kiek sutrinku, nes nežinau, ko iš tikrųjų noriu; į galvą ateina Tomas Kempietis.
Aš: „Norėčiau Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“.“3
Jis pažvelgia į mane kiek nustebęs, tarsi netikėtų, ir pastumia užpildyti užsakymo lapelį. Aš irgi pagalvoju, kad keistoka prašyti kaip tik Tomo Kempiečio.
Aš: „Stebitės, kad prašau Tomo Kempiečio?“
„Na taip, ši knyga retai pageidaujama, ir iš Jūsų tikrai nebūčiau tikėjęsis tokio domesio.“
„Turiu prisipažinti, ir mane ši mintis kiek nustebino, bet neseniai perskaičiau vieną Tomo fragmentą, kuris man padarė nepaprastą įspūdį; kodėl, iš tikrųjų negaliu pasakyti. Jei gerai pamenu, ten kaip tik aptariama Kristaus sekimo problema.“
„Turite specialių teologinių arba filosofinių interesų, ar?..“
„Turbūt norite paklausti – ar ketinu skaityti kontempliacijos tikslais?“
„Na, vargu.“
„Jei skaitau Tomą Kempietį, tai visada veikiau kontempliacijos arba panašiais tikslais, o ne dėl mokslinio domesio.“
„Nejau Jūs toks religingas? Nė nenumaniau.“
„Žinote, kad ypač vertinu mokslą, bet gyvenime tikrai būna akimirkų, kai net ir mokslas palieka mus tuščius ir ligotus. Šiomis akimirkomis tokia knyga, kaip Tomo Kempiečio, man labai svarbi, nes parašyta iš širdies.“
„Vis dėlto labai senamadiška. Juk šiais laikais negalime taip panirti į krikščioniškąją dogmatiką.“
„Su krikščionybe neatsisveikinsime, tiesiog ją atmetę. Regis, joje visko daugiau, nei įžvelgiame.“
„Kas ten gali būti? Tai tiesiog religija.“
„Dėl kokių priežasčių, be to, kokio amžiaus žmonės jos atsižada? Bene dažniausiai studijų metais arba net ir anksčiau. Ar tokio amžiaus žmogus itin kompetentingas? O ar bent kartą nuodugniau pasidomėjote, dėl kokių priežasčių atsižadama pozityvios religijos? Priežastys dažniausiai abejotinos, pavyzdžiui, ta aplinkybė, kad tikėjimo turinys nedera su gamtos mokslu arba filosofija.“
„Mano nuomone, šio prieštaravimo anaiptol nereikia atmesti, nors yra ir geresnių priežasčių. Pavyzdžiui, tai, kad religijoms stinga tikrovės pojūčio, laikau tiesiog žalingu dalyku. Beje, galimybė kontempliuoti, kurią praradome žlugus religijai, dabar jau turi daugybę pakaitalų. Antai Nietzsche parašė kuo tikriausią kontempliacijos knygą4, ką jau kalbėti apie Faustą.“
„Tam tikra prasme taip. Vis dėlto ypač Nietzsche’s tiesa man atrodo pernelyg nerimastinga ir jaudrinanti, – gera tiems, kuriuos dar reikia išlaisvinti. Todėl jo tiesa ir gera tik tokiems. Tikiuosi neseniai atradęs, kad mums reikia ir tiesos, tinkančios tiems, kuriuos reikia užspeisti į kampą. Šiems galbūt labiau praverstų slegianti, žmogų sumenkinanti ir sudvasinanti tiesa.“
„Betgi palaukite, juk Nietzsche iki kraštutinumo sudvasina žmogų.“
„Galbūt jūsų požiūriu jūs ir teisus, bet aš negaliu atsikratyti įspūdžio, kad Nietzsche per save patį kalba tiems, kuriems reikėtų daugiau laisvės, bet ne tiems, kurie aršiai susigrūmė su gyvenimu ir kraujuoja, sužeisti tikrovės daiktų.“
„Juk ir tokiems žmonėms Nietzsche suteikia vertingą pranašumo jausmą.“
„Aš to neneigiu. Vis dėlto pažįstu žmonių, kuriems reikia ne pranašumo, o silpnumo.“
„Jūs kalbate paradoksais. Nesuprantu Jūsų. Kažin, ar galima norėti silpnumo.“
„Galbūt geriau mane suprasite, jei „silpnumą“ pakeisiu žodžiu „nuolankumas“, anksčiau gana dažnu, o dabar retai girdimu.“
„Tai irgi skamba labai krikščioniškai.“
„Kaip sakiau, man atrodo, kad krikščionybė kupina dalykų, kuriuos turbūt dar vertėtų išsaugoti. Nietzsche jai – per didelė priešingybė. Tikrovė, deja, kaip ir visa, kas sveika ir ilgai trunka, labiau linkusi į vidurio kelią, kuriuo mes nepagrįstai bjaurimės.“
„Tikrai nežinojau, kad laikotės tokio tarpinio požiūrio.“
„Aš irgi nežinojau – mano požiūris ne visai aiškus man pačiam. Jei ir tarpininkauju, tai išties labai savotiškai.“
Šią akimirką tarnas atneša knygą ir aš atsisveikinu su bibliotekininku.
Tai, kas dieviška, nori gyventi su manimi. Bergždžia priešintis. Paklàusiau savo mąstymo, ir jis prabilo: „Pasirink pavyzdį, kuris parodys tau, kaip išgyventi tai, kas dieviška.“
Mūsų natūralus pavyzdys yra Kristus. Nuo seno paklūstame jo įstatymams, iš pradžių išoriškai, paskui vidujai. Iš pradžių tai žinojome, paskui jau ne. Kovojome prieš Kristų, nuvertėme jį ir tarėmės esą nugalėtojai. O jis pasiliko mumyse ir mus užvaldė.
Geriau būti kaustomam regimų nei neregimų grandinių. Žinoma, galima palikti Kristų, bet jis Tavęs nepalieka. Tavo išsilaisvinimas iš jo tėra iliuzija. Kristus yra kelias. Be abejo, gali nuo jo pabėgti, bet tokiu atveju jau nesi kelyje. Kristaus kelias baigiasi kryžiumi. Todėl esame kartu su juo nukryžiuoti mumyse. Su juo iki mirties laukiame savojo prisikėlimo5. Su Kristumi gyvajam nėra prisikėlimo, tai nutiktų nebent po mirties6.
Jei seku Kristų, jis visada pranašesnis, ir man nepasiekti tikslo kitaip, tik jame pačiame. Tačiau šitaip apleidžiu save ir tą laiką, kuriame ir per kurį esu toks, koks esu. Atsiduriu Kristuje ir jo laike, kuris sukūrė jį tokį ir ne kitokį. Taigi ištrūkstu iš savojo laiko, nors gyvenu jame, ir esu padalytas tarp Kristaus ir savojo, kaip tik šiai dabarčiai priklausančio, gyvenimo. Vis dėlto jei turiu išties suprasti Kristų, būtina suvokti, kad Kristus iš tikrųjų gyveno tik savo paties gyvenimą ir niekuo nesekė. Nemėgdžiojo jokio pavyzdžio7.
Tad jei išties seku Kristumi, tai neseku nieko, niekuo nemėgdžioju, o einu savo paties keliu, be to, jau ir nesivadinsiu krikščioniu. Iš pradžių stengiausi mėgdžioti Kristų, sekti juo, mat ketinau gyventi nors ir savo gyvenimą, bet paisydamas jo įsakymų. Balsas manyje tam priešinosi, stengėsi priminti, kad ir šis, manasis, laikas turėjo savų pranašų, maištavusių prieš tą naštą, kurią mums užkrovė praeitis. Ir man nepavyko suvienyti Kristaus su šio laiko pranašais. Vienas įsako nešti naštą, kitas – ją nusimesti, vienas reikalauja nuolankumo, kitas – valios8. Kaip turėjau išspręsti šį prieštaravimą ir nepadaryti skriaudos vienam arba kitam? Dalykus, kurių negali susieti protu, turbūt įmanoma išgyventi pakaitomis.
Taigi nusprendžiau pereiti prie žemesniojo, įprastinio gyvenimo, savojo gyvenimo, ir pradėti ten, žemai, kur kaip tik buvau.
Kai mąstymas atveda prie neįmanomybės, pats laikas grįžti prie paprasto gyvenimo. Tai, ko neišsprendžia mąstymas, išspręs gyvenimas, o ko niekada neišsprendžia veikla, telieka mąstymui. Jei pakilęs iki aukščiausio ir sunkiausio taško noriu išsilaisvinti ir siekti dar aukščiau, tikrasis kelias eina ne aukštyn, o gelmėn, nes tik kitas manyje išves mane už mano ribų. O pripažinti kitą reiškia nusileisti į priešybę, pereiti nuo rimto prie juokingo, nuo liūdno prie linksmo, nuo gražaus prie bjauraus, nuo tyro prie netyro9.
Nox secunda10 Cap. xv
Išėjęs iš bibliotekos vėl atsiduriu prieškambaryje11. Šįsyk žiūriu į duris kairėje. Knygelę turiu įsikišęs kišenėje. Einu prie durų, jos irgi atdaros, už jų erdvi virtuvė su didžiuliu dūmtraukiu virš židinio. Virtuvės viduryje – du ilgi stalai, prie jų – suolai. Ant lentynų pasieniais sukrautos žalvario ir vario keptuvės ir kitokie indai. Prie židinio stovi aukšta stora moteris languota prijuoste – matyt, virėja. Kiek nustebęs pasisveikinu. Ji irgi atrodo suglumusi. Paklausiu: „Ar galėčiau trumpam prisėsti? Už durų šalta, o man reikia kai ko sulaukti.“
„Prašom, sėskitės.“
Ji nušluosto stalą priešais mane. Nežinodamas, ko griebtis, išsitraukiu savąjį Tomą ir pradedu skaityti. Virėja smalsaudama vogčiomis mane stebi. Keletą kartų praeina pro pat mane.
„Atleiskite, ar Jūs ne dvasininkas?“
„Ne, kodėl taip manote?“
„O, taip pamaniau tik dėl to, kad skaitote tokią juodą knygelę. Ir man amžinatilsį mama tokią paliko.“
„Šit kaip, o kokia tai knyga?“
„Ji vadinasi „Kristaus sekimas“. Tai tokia graži knyga. Vakarais dažnai pagal ją meldžiuosi.“
„Tikrai atspėjote, ir aš skaitau „Kristaus sekimą“.“
„Netikiu, juk toks ponas kaip Jūs neskaitytų šios knygelės, jei nebūtų dvasininkas.“
„Kodėl gi ne? Ir man pravartu paskaityti ką nors tinkama.“
„Amžinatilsį mama turėjo ją mirties patale ir prieš mirtį atidavė man.“
Jai kalbant išsiblaškęs sklaidau knygą. Žvilgsnis užkliūva už tokios XIX skyriaus vietos: „Teisieji savo pasiryžimuose labiau pasitiki Dievo malone negu savo išmintimi, ir kiekviename dalyke jie pasitiki vien Dievu“12.
Štai, pamanau, intuityvusis metodas, kurį siūlo Tomas13. Atsigręžiu į virėją: „Jūsų mama buvo protinga moteris ir gerai padarė, palikusi Jums šią knygą“.
„Taip, žinoma, sunkią valandą ji jau nesyk mane paguodė, joje visada rasi patarimą.“
Vėl panyru į mintis: pagalvoju, kad kiekvienas galėtų eiti ir savo nosies tiesumu. Tai irgi būtų14 intuityvus metodas. Vis dėlto toji graži Kristaus įgyvendinta forma tikriausiai ypač vertinga. Turbūt norėčiau mėgdžioti Kristų – nerimas užplūsta mane – kas dabar nutiks? Pasigirsta keistas šnaresys ir švilpesys – staiga virtuvėn triukšmingai įsiveržia tarsi didžiulių paukščių būrys – siautulingas sparnų plakimas – regiu tarsi šešėlius prošal skubančius daugybės žmonių pavidalus ir iš daugiabalsio gaudesio išskiriu žodžius: „Leiskite mums melstis šventykloje.“
„Kur lekiate?“ – sušunku. Barzdotas vyras sutaršytais plaukais ir niūriai žėruojančiomis akimis sustoja ir atsigręžia į mane: „Keliaujame į Jeruzalę melstis prie šventų švenčiausiojo kapo“15.
„Paimkite ir mane drauge.“
„Tu negali su mumis, turi kūną. O mes – mirusieji.“
„Kas Tu esi?“
„Mano vardas Ezekielis, esu anabaptistas“16.
„O Tavo bendrakeleiviai?“
„Mano tikėjimo broliai.“
„Kodėl klajojate?“
„Mums nevalia sustoti, mes turime aplankyti visas šventąsias vietas.“
„Kas jus gena?“
„Nežinau. Tačiau, regis, vis dar neturime ramybės, nors ir mirėme išpažinę tikrąjį tikėjimą.“
„Kodėl neturite ramybės, jei mirėte išpažinę tikrąjį tikėjimą?“
„Man visą laiką atrodo, tarsi būtume nederamai baigę gyvenimą.“
„Keista – kodėl gi?“
„Man atrodo, kad pamiršome kažką svarbaus, ką irgi reikėjo išgyventi.“
„Kas tai buvo?“
„Tu tai žinai?“
Tardamas šiuos žodžius, jis godžiai ir kraupiai siekia manęs, jo akyse spindi geidulys.
„Paleisk, demone, Tu neišgyvenai savojo gyvūno“17.
Virėja siaubo iškreiptu veidu stovi priešais ir laiko mane tvirtai sugriebusi už rankų: „Dėl Dievo meilės, – šaukia, – pagalbos, kas Jums? Ar Jums bloga?“
Apstulbęs žiūriu į ją mėgindamas susigaudyti, kur iš tikrųjų esu. O vidun jau suguža keisti žmonės – tarp jų ir ponas bibliotekininkas – iš pradžių nepaprastai nustebęs, priblokštas, jis paskui klastingai nusišiepia: „Aha, taip ir maniau! Greičiau policiją!“
Nespėjęs atsitokėti, per žmonių minią esu įstumiamas į furgoną. Tebespausdamas rankose Tomo knygelę svarstau: „Ką gi jis pasakytų apie šią naują situaciją?“ Atsiverčiu ir žvilgsnis užkliūva už XIII skyriaus žodžių: „Kol mes gyvename čia, žemėje, negalime būti be bandymų ir susigraužimų. Nėra tokio švento ir tobulo žmogaus, kuris nebūtų gundomas; ir mes nesame nuo to laisvi“18.
Išminčiau Tomai, Tu išties visada turi tinkamą atsakymą! Tikriausiai anas pamišėlis anabaptistas nenutuokė apie tai, antraip būtų įstengęs ramiai baigti gyvenimą. Galėjo ir Ciceroną pasiskaityti: rerum omnium satietas vitae facit satietatem – satietas vitae tempus maturum mortis affert [visų siekimų patenkinimas veda prie pasitenkinimo gyvenimu – pasitenkinimas gyvenimu padaro savalaikę ir mirties valandą]19. Akivaizdu, kad šis žinojimas pastūmėjo mane į konfliktą su visuomene: vienas policininkas sėdi iš dešinės, kitas – iš kairės. „Na, – sakau jiems, – dabar leiskite man traukti savais keliais.“ – „Šitai jau žinome“, – nusišypso vienas. „Tik raminkitės“, – griežtai paliepia kitas. Tad veikiausiai važiuojame į beprotnamį. Tai nemenka kaina. Vis dėlto, matyt, reikia nueiti ir šį kelią. Ne toks jau jis neįprastas, juk juo eina tūkstančiai žmonių.
Mes atvykome – dideli vartai, vestibiulis – draugiškai veiklus vyriausiasis sanitaras – o štai ir du ponai daktarai. Vienas jų – ponas profesorius, mažutis storulis.
Pr.: „Kokią knygą čia turite?“
„Tomo Kempiečio „Kristaus sekimą“.“
Pr.: „Vadinasi, religinio kliedesio forma, visiškai aišku, religinė paranoja20, – matote, mielasis, Kristaus sekimas šiais laikas veda į beprotnamį.“
„Sunku tuo suabejoti, ponas profesoriau.“
Pr.: „Vyriškis pokštauja – matyt, kiek maniakiškas jaudulys. Ar girdite balsus?“
„O kaipgi! Šiandien per virtuvę prašvilpė visas spiečius anabaptistų.“
Pr.: „Taigi, balsus jau turime. Ar jie jus persekioja?“
„O ne, gink Dieve, aš juos prisišaukiu.“
Pr.: „Aha, dar vienas atvejis, aiškiai liudijantis, kad haliucinuojantieji tiesiog trokšta išgirsti balsus. Tai būtina įrašyti į ligos istoriją. Ponas daktare, iškart užrašysite?“
„Ponas profesoriau, leiskite pasakyti vieną pastabą: tai anaiptol nėra liga, veikiau intuityvusis metodas.“
Pr.: „Puiku, šis vyras ir naujadarus vartoja. Matyt, diagnozė gana aiški. Taigi linkiu pasveikti, ir elkitės iš tikrųjų ramiai.“
„Betgi, ponas profesoriau, juk aš apskritai nesergu, jaučiuosi visiškai gerai.“
Pr.: „Matote, mielasis, Jūs dar nesuvokiate savo ligos. Prognozė, žinoma, bloga, geriausiu atveju išgydysime defektą.“
Vyriausiasis sanitaras: „Ar pacientas gali pasilikti knygą?“
Pr.: „Na taip, regis, tai nekenksminga maldaknygė.“
Surašomi mano drabužiai – paskui vonia – dabar esu vedamas į skyrių. Atsiduriu didžiulėje palatoje, turiu gulti lovon. Kaimynas iš kairės nejudėdamas guli suakmenėjusiu veidu, kaimyno iš dešinės smegenys, regis, mažėja apimtimi ir svoriu. Mėgaujuosi visiška ramybe. Beprotybės problema išties gili. Dieviškoji beprotybė – aukštesnioji mumyse srūvančio gyvenimo iracionalybės forma – šiaip ar taip, beprotybė, kurios neįmanoma integruoti į šiuolaikinę visuomenę – bet kaip? O jei visuomenės forma būtų integruota į beprotybę? Čia stoja tamsa ir nematyti jokios pabaigos21.
Augantis augalas leidžia ūglį dešinėn, o šiam visiškai susiformavus natūralus poreikis augti nesrūva toliau galutinio pumpuro, o pasuka atgal į kamieną, šakelės motiną, tamsoje ir kamiene tiesia sau nepatikimą kelią, kol galiausiai atranda kaip tik reikiamą vietą pasukti į kairę ir ten išleisti naują ūglį. Tačiau naujoji augimo kryptis visiškai priešinga ankstesniajai. Ir vis dėlto šitokiu būdu augalas nuosekliai auga, nepatirdamas perdėtos įtampos ir pusiausvyros trikdžių.
Dešinėje mano mąstymas, kairėje mano jausmai. Įžengiu į savo jausmų erdvę, anksčiau visiškai nepažįstamą, ir su nuostaba matau abiejų kambarių skirtumą. Negaliu užgniaužti juoko – daug kas juokiasi, užuot verkę. Perstojau nuo dešinės ant kairės kojos ir virpu, persmelktas vidinio skausmo. Pernelyg didelis skirtumas tarp šalto ir karšto. Palieku šio pasaulio dvasią, galutinai apgalvojusią Kristų, ir pereinu į kitą džiaugsmingai baugią karalystę, kurioje vėl atrandu Kristų.
„Kristaus sekimas“ nuvedė mane pas patį mokytoją į jo stulbinančią karalystę. Nežinau, ko ten noriu, galiu tik sekti mokytoją, valdantį šią kitą karalystę manyje. Šioje karalystėje veikiantys dėsniai skiriasi nuo mano išminties nurodymų. „Dievo malonė“, kuria dėl rimtų patyrimo priežasčių niekada nesiklioviau savojoje karalystėje, čia yra aukščiausias veikimo dėsnis. Dievo malonė reiškia ypatingą sielos būseną, kurioje su virpuliu, baime ir didžiausia viltimi, kad viskas bus gerai, patikiu save viskam, kas arčiausia manęs.
Jau nebegaliu sakyti, kad reikia pasiekti šį ar aną tikslą, remtis šiuo ar anuo pagrindu, nes jis geras, priešingai, einu apčiuopomis per miglą ir naktį. Neišryškėja joks maršrutas, neatsiskleidžia joks dėsnis, viskas yra grynas ir akivaizdus atsitiktinumas, netgi baisus atsitiktinumas. Tačiau vienas dalykas bauginamai aiškus: nepaisant mano ankstesnio kelio ir visų jo įžvalgų ir tikslų, viskas nuo šiol yra klystkelis. Vis labiau aiškėja: priešingai, nei norėjo mane įtikinti viltis, niekas niekur neveda, viskas tik sugundo.
Ir staiga siaubingai pasibaisėjęs suvoki, kad nusileidai į neaprėpiamybę, netvarką, amžinojo chaoso kvailybę. Jis atūžia tarsi nešamas šniokščiančių audros sparnų, užgriūvančios jūros bangos.
Kiekvieno žmogaus sieloje yra rami vieta, kur viskas savaime suprantama ir lengvai paaiškinama, vieta, į kurią jis mielai pasitraukia nuo gluminančių gyvenimo galimybių, nes ten viskas paprasta, aišku ir turi neabejotiną ribotą tikslą. Apie ką pasaulyje, jei ne apie šią vietą, žmogus galėtų taip įsitikinęs pasakyti: „Tu esi ne kas kita, kaip…“ – ir jis tai pasakė.
Ir kaip tik ši vieta yra glotnus paviršius, kasdienybės siena, ne kas kita, kaip rūpestingai saugoma ir dažnai gludinama pluta virš chaoso paslapties. Pramušus šią kasdieniškiausią iš visų sienų nesuvaldomu srautu įsiveržia chaosas. Chaosas nėra paprastas, tai begalinė įvairovė. Jis nėra beformis, antraip būtų paprastas, jis kupinas figūrų, kurios glumina ir pribloškia savo gausa22.
Šios figūros – tai mirusieji, ne tik Taviškiai mirusieji, tai yra visi Tavo buvusių pavidalų vaizdai, kuriuos praeityje paliko Tavo tebesitęsiantis gyvenimas, bet ir gausybė žmonijos istorijos mirusiųjų, praeities dvasių eisena, ištisa jūra palyginti su Tavo paties gyvenimo trukmės lašu. Anapus Tavęs, anapus Tavo akies veidrodžio regiu pavojingų šešėlių grūstį, mirusiuosius, godžiai žvelgiančius tuščiomis akiduobėmis, dejuojančius ir besiviliančius per Tave įgyvendinti tai, kas neišspręsta visais laikais ir kas dūsauja juose. Tavo neišmanymas nieko neįrodo. Priglausk ausį prie sienos ir išgirsi jų procesijos šnaresį.
Dabar žinai, kodėl kaip tik į šią vietą sudėjai paprasčiausius ir lengviausiai paaiškinamus dalykus, kodėl liaupsinai šią atvangos vietą kaip saugiausią: kad niekas, o labiausiai Tu pats, neaptiktų ten paslapties. Mat tai vieta, kurioje kankinamai susilieja diena ir naktis. Visa, ką kada nors pašalinai iš savo gyvenimo, ką atmetei ir prakeikei, visa, kas kada nors Tau buvo ir galėjo būti klystkelis, laukia Tavęs už tos sienos, priešais kurią ilsėdamasis sėdi.
Jei skaitytum istorijos knygas, sužinotum apie žmones, kurie norėjo keistų ir neįtikimų dalykų, kurie paspendė sau pinkles ir pakliuvo į kitų vilkduobes, kurie siekė to, kas aukščiausia ir giliausia, ir nespėję buvo likimo nubraukti nuo gyvųjų lentos. Mažai kas iš gyvųjų žino apie juos, ir ši mažuma neįžvelgia juose nieko vertinga, tik kraipo galvą dėl jų paklydimų.
Tu juos išjuoki, o vienas iš jų stovi Tau už nugaros, švogždamas iš pykčio ir nevilties, kad dėl savo bukaprotiškumo juo nesirūpini. Jis neduoda Tau ramybės bemiegėmis naktimis, kartais nustveria Tave ligos patale, kartais sužlugdo Tavo ketinimus. Jis padaro Tave valdingą ir geidulingą, ragina trokšti visko, kas Tau visiškai nenaudinga, nepasitenkinimu sunaikina Tavo sėkmę. Jis lydi Tave kaip Tavo piktoji dvasia, kurios nesi išgelbėjęs.
Ar kada nors girdėjai apie tuos paslaptinguosius, kurie bastėsi neatpažinti tarp valdančiųjų dieną ir kaip sąmokslininkai kėlė neramumus? Apie drąsiausių dalykų sumanytojus, nevengusius jokios piktadarystės savojo Dievo garbei?
Šalia jų pastatyk Kristų, didžiausiąjį iš jų. Jam vieninteliam nepakako sunaikinti pasaulį, todėl jis sunaikino save. Tad jis buvo visų didžiausias, jo nepasiekė šio pasaulio galios. Tačiau aš kalbu apie tuos mirusiuosius, kurie tapo galios laimikiais, kuriuos sunaikino smurtas, o ne jie patys. Jie spiečiais apgyvenę sielos kraštą. Jei juos priimi, jie apninka Tave iliuzijomis ir verčia maištauti prieš tai, kas viešpatauja pasaulyje. Iš giliausių ir aukščiausių dalykų jie išgalvoja pavojingiausius. Tai ne paprastos prigimtys, o taurūs tvirčiausio plieno ašmenys. Jie nenorėjo turėti nieko bendra su mažu žmogaus gyvenimu. Gyveno aukštybėse ir darė tai, kas labiausiai smerktina. Jie pamiršo vieną dalyką – neišgyveno savojo gyvūno.
Gyvūnas nemaištauja prieš savo rūšį. Pažvelk į gyvūnus: kokie jie teisingi, kokie padorūs, kaip paklūsta tradicijai, kokie ištikimi tam kraštui, kuriame gyvena, kaip grįžta prie jiems įprastų takų, kaip augina jauniklius, kartu traukia ieškoti maisto ir vilioja vienas kitą prie šaltinio. Nėra nė vieno, kuris slėptų savo laimikio perteklių ir leistų broliams mirti badu. Nė vieno, kuris norėtų primesti valią savo rūšies atstovams. Nė vieno, kuris manytųsi esąs dramblys, nors yra uodas. Gyvūnas deramai ir tiksliai gyvena savo rūšies gyvenimą – nei jį pranoksta, nei jo nepritenka.
Neišgyvenantis savojo gyvūno turi elgtis su broliu kaip su gyvūnu. Nusižemink ir išgyvenk savąjį gyvūną, kad įstengtum būti teisingas savo broliui. Šitaip Tu išgelbėsi visus tuos mirusiuosius, kurie klaidžioja aplink tykodami peno iš gyvųjų. Ir nė vieno savo darbo nepaversk įstatymu, nes tai būtų galios puikybė23.
Kai laikui atėjus atversi duris mirusiesiems, Tavo siaubas persiduos ir broliui, nes Tavo veidas bylos apie nelaimę. Todėl pasišalink ir rinkis vienatvę, nes niekas neįstengs Tau patarti, jei grumiesi su mirusiaisiais. Mirusiųjų apsuptas nesišauk pagalbos, antraip nuo Tavęs išlakstys gyvieji, o juk jie – Tavo vienintelis tiltas į dieną. Gyvenk dienos gyvenimą ir nekalbėk apie slėpinius, bet naktį skirk mirusiųjų išgelbėjimui.
Juk tas, kuris paslaugiai atplėšia Tave nuo mirusiųjų, padaro blogiausią paslaugą, mat nulaužia Tavo gyvenimo šaką nuo dievybės medžio. Be to, nusideda, neleisdamas grąžinti to, kas buvo sukurta, o vėliau pasmerkta ir prarasta24. „Mat kūrinija, kupina ilgesingo lūkesčio, laukia Dievo sūnų apreiškimo. Juk kūrinija buvo pasmerkta netvarumui – ne savo noru, o ją pasmerkusiojo valia – viliantis, kad ir ją, kūriniją, iš tarnystės trūnumui reikia išvaduoti šlovingai Dievo vaikų laisvei. Juk žinome, kad visa kūrinija iki šiol dūsauja ir kankinasi.“
Kiekvienas laiptelis aukštyn bus ir vieno laiptelio žemyn sugrąžinimas, kad mirusieji būtų išgelbėti laisvėn. Naujovės kūrimas vengia dienos, nes jo esmė slapta, jis parengia kaip tik šios dienos sunaikinimą, vildamasis perkelti ją į naują kūriniją. Naujovės kūrimas neatsiejamas nuo blogio, kurio nevalia skelbti garsiai. Gyvūnas, ieškantis naujų medžioklės plotų, sėlina uostinėdamas neaiškiais takais ir nenori būti netikėtai užkluptas.
Turėk omenyje, kad tai kuriančiojo kančia, kad jame yra blogis, sielos raupsai, skiriantys jį nuo bendražygių. Savo raupsus jis galėtų liaupsinti kaip dorybę ir galbūt išties taip elgtųsi iš dorybingumo. Vis dėlto darytų lygiai kaip Kristus, todėl būtų jo sekėjas. Tačiau tik vienas buvo Kristus ir tik vienas galėjo pažeisti įstatymus kaip Jis. Jo kelyje neįmanoma labiau nusižengti. Atlik tai, kas dera Tau. Sunaikink Kristų savyje, kad ateitum savęsp, o galiausiai ir pas savąjį gyvūną, dorybingą bandoje ir nenorintį pažeisti jos įstatymų. Tepakaks Tau pažeisti įstatymą tuo, kad nemėgdžioji Kristaus, mat šitaip atsiduri per žingsnį iki krikščionybės ir per žingsnį anapus jos. Galėjimu išlaisvino Kristus, negalėjimas išlaisvins Tave.
Ar suskaičiavai mirusiuosius, kuriuos Viešpats teikėsi paaukoti? Ar paklausei, kokia buvo jų nuomonė, dėl kurios jie iškentė mirtį? Ar Tau atsiskleidė jų minties grožis, jų ketinimo tyrumas? „Jie išeis pasižiūrėti lavonų tų, kurie kėlė maištą prieš mane, – juos graužiantis kirminas nemirs, jų ugnis niekad nebus užgesinta, bjaurastis bus jie visai žmonijai“25.
Todėl atgailauk, apsvarstyk, kas paaukota mirčiai dėl krikščionybės, pasidėk priešpriešiais ir prisiversk priimti. Mat mirusiesiems reikia išgelbėjimo. Neatpirktų mirusiųjų minia skaičiumi pranoko gyvus krikščionis, tad metas mums priimti mirusiuosius26.
Nepulk kupinas įniršio ar ryžto naikinti to, kas radosi. Kuo tai pakeisi? Argi nežinai: jei Tau pavyks sunaikinti tai, kas radosi, bemat savo valią naikinti nukreipsi prieš save patį? Savinaika pražudo kiekvieną, kurio tikslu pasidarė naikinimas. Verčiau gerbk tai, kas radosi, nes pagarba yra palaima.
Paskui atsigręžk į mirusiuosius27, išklausyk jų skundus ir priimk juos su meile. Nebūk aklas jų atstovas, yra pranašų, galiausiai užmėtančių akmenimis pačius save. O mes ketiname išgelbėti, todėl turime gerbti tai, kas radosi, ir priimti mirusiuosius, nuo seno zujančius ore ir tarsi šikšnosparniai gyvenančius po mūsų stogu. Naujovė iškils ant senienos, ir tai, kas radosi, įgis daugeriopą prasmę. Taigi savo skurdą tame, kas radosi, Tu išgelbėsi ateities turtui28.
1 Ranka rašytame „Juodraštyje“: „I-os nakties devintasis nuotykis“.
2 1914 m. sausio 14 d.
3 „Kristaus sekimas“ – religinių pamokymų knyga, pasirodžiusi XV a. pradžioje ir labai išpopuliarėjusi. Jos autorystė tebeginčijama, bet dažniausiai knyga priskiriama Tomui Kempiečiui (apie 1380–1471), Nyderlandų religinės bendruomenės „Bendro gyvenimo broliai“, ryškiausiam „Devotio Moderna“, į kontempliaciją ir vidinį gyvenimą orientuoto judėjimo, atstovui. Aiškia ir paprasta kalba „Kristaus sekimas“ ragina žmones rūpintis ne išoriniais dalykais, o vidiniu dvasiniu gyvenimu, pataria, kaip reikia jį gyventi, ir parodo, kokią paguodą ir galutinį atpildą teikia gyvenimas Kristuje. Pavadinimas kilęs iš pirmosios I skyriaus eilutės: „Kas nori tobulai suprasti Kristaus žodžius, turi savo gyvenimą derinti prie Kristaus gyvenimo“ (Kempietis T. Kristaus sekimas. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2014. – P. 7). Iš tikrųjų Kristaus sekimo tema yra kur kas senesnė. Viduramžiais buvo daug ginčų apie tai, kaip reikėtų jį suvokti (šios sąvokos istoriją žr. Constable G. The ideal of the Imitation of Christ. Three Studies in Medieval Religious and Social Thought. – Cambridge: Cambridge University Press, 1995. – P. 143–248). G. Constable parodo, kad Kristaus sekimo samprata leidžia išskirti du pagrindinius požiūrius: pirma, Kristaus dieviškumo sekimas, kai pabrėžiama sudievinimo doktrina, anot kurios, „Kristus parodė kelią per jį tapti Dievu“ (p. 218); antra, Kristaus žmogiškumo ir kūniškumo sekimas, kai pabrėžiamas jo gyvenimo žemėje sekimas. Kraštutinė pastarojo forma – stigmatikų, individų su Kristaus žaizdomis kūne, tradicija.
4 „Štai taip Zaratustra kalbėjo“.
5 Pasak Tomo Kempiečio, „Tik kryžiuje yra sielos išganymas ir amžinojo gyvenimo viltis. Tad jei nori įeiti į amžinąjį gyvenimą, imk savo kryžių ir sek Jėzų. Jis pirma tavęs nešė savo kryžių ir numirė ant kryžiaus dėl tavęs, kad ir tu neštumei savo kryžių ir kad norėtumei numirti ant kryžiaus“ (Kristaus sekimas. – P. 108).
6 Toliau „Juodraštyje“: „Tačiau žinome, kad senovės žmonės mums kalbėjo vaizdais. Todėl mano mąstymas patarė man imti pavyzdžiu Kristų, ne kad jį mėgdžiočiau, o dėl to, kad jis yra kelias. Jei einu keliu, jo nemėgdžioju. O jei seku Kristų, jis yra mano tikslas, bet ne kelias. Jei jis – mano kelias, aš einu jo tikslo link, kaip atskleidė ankstesnė misterija. Taigi patardamas sekti Kristų mano mąstymas šnekėjo trikdančiai ir dviprasmiškai.“
7 Toliau „Juodraštyje“: „Šis jo paties kelias vedė jį prie kryžiaus, nes pačios žmonijos kelias veda prie kryžiaus. Ir mano kelias veda prie kryžiaus, bet ne prie Kristaus, o prie manojo kryžiaus, kuris yra aukojimo ir gyvenimo vaizdas. Kadangi tebebuvau apakintas, neatsispyriau didžiulei pagundai mėgdžioti ir žvelgti kitapus Kristaus, tarsi jis būtų mano tikslas, o ne mano kelias.“
8 Matyt, aliuzija į Arthurą Schopenhauerį ir F. Nietzsche’ę.
9 Toliau „Juodraštyje“: „Apmąstyk tai. Apmąstęs suprasi nuotykį, kuris mane ištiko kitą naktį.“
10 Antroji naktis (lot.).
11 1914 m. sausio 17 d.
12 „Teisieji savo pasiryžimuose labiau pasitiki Dievo malone negu savo išmintimi, ir kiekviename dalyke jie pasitiki vien Dievu. Žmogus širdyje sumano, ką jis darys, bet jo žingsnius valdo Viešpats. Gyvenimo kelio žmogus negali nei pasirinkti, nei gyvenime savuosius žingsnius pakreipti“ (Kristaus sekimas. – P. 43).
13 Vietoj šio sakinio „Juodojoje knygoje 4“: „Na, Henri Bergsonai, pamanau, štai tau – juk čia grynų gryniausias intuityvusis metodas.“ 1914 m. kovo 20 d. Ciuricho psichoanalizės draugijoje Adolfas Kelleris skaitė paskaitą tema „Bergsonas ir libido teorija“. Per paskaitos aptarimą C. G. Jungas pasakė: „Bergsoną čia seniai reikėjo aptarti. Jis pasako viską, ko nepasakėme mes.“ Skaitydamas paskaitą Londone 1914 m. liepos 24 d. C. G. Jungas pareiškė, kad jo „konstruktyvusis metodas“ atitinka H. Bergsono „intuityvųjį metodą“ (On Psychological Understanding // Collected Papers of Analytical Psychology / ed. Constance Long. – London: Ballière, Tindall and Cox, 1917. – P. 399). C. G. Jungas buvo skaitęs H. Bergsono veikalą „L’evolution creatrice“ (Paris: Alcan, 1907). Jis turėjo vokiškąjį 1912 m. laidos vertimą.
14 Cary’io Bayneso nuoraše: „Bergsono“.
15 „Juodraštyje“ kalbėtojas apibūdinamas kaip „Kraupusis“.
16 Biblinis Ezekielis – VI a. pr. Kr. pranašas. C. G. Jungas įžvelgė daug istorinės prasmės savo regėjimuose, tarp kurių buvo ir ketverybių mandala, simbolizuojanti Jahvės humanizaciją ir diferenciaciją. Nors Ezekielio regėjimai dažnai laikomi patologiniais, C. G. Jungas gynė juos kaip normalius, tvirtindamas, kad regėjimai yra natūralūs reiškiniai ir vadinti juos patologiniais galima tik įrodžius liguistus jų aspektus (Antwort auf Hiob (1952) // Gesammelte Werke, 11. – § 665, 667, 686). Anabaptizmas – radikalus XVI a. protestantų Reformacijos judėjimas, mėginęs atkurti ankstyvosios krikščionybės dvasią. Judėjimas kilo apie 1520 m. Ciuriche kaip maištas prieš Huldrycho Zwinglio ir Martino Lutherio nenorą visiškai reformuoti bažnyčią. Anabaptistai atsisakė vaikų krikšto praktikos ir skatino krikštyti suaugusiuosius (pirmieji krikštijimai vyko Colikone, kuris yra netoli Kiusnachto, – čia gyveno C. G. Jungas). Anabaptistai pabrėžė tiesioginį žmogaus ryšį su Dievu ir kritiškai vertino religines institucijas. Judėjimas buvo žiauriai nuslopintas, tūkstančiai jo narių išžudyti. Žr.: Liechty D. Early Anabaptist Spirituality: Selected Writings. – New York: Paulist Press, 1940.
17 1918 m. C. G. Jungas įrodinėjo, kad krikščionybė slopina gyvūniškąjį pradą (Über das Unbewusste // Gesammelte Werke, 10. – § 31). Per 1923 m. seminarą Kornvalio Palzete (Polzeath) jis nuodugniai plėtojo šią temą. 1939 m. tvirtino, jog Kristaus „psichologinė nuodėmė“ buvusi ta, kad jis „neišgyveno savo gyvūniškosios dalies“ (Modern Psychology, 4. – P. 230).
18 „Kristaus sekimas“, XIII skyriaus pradžia: „Kol mes gyvename čia, žemėje, negalime būti be bandymų ir susigraužimų. Todėl Jobo knygoje rašoma: „Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnystė?“ Taigi kiekvienas turėtų būti pasiruošęs sutikti bandymus (pagundas), nuolat budėti ir melstis, kad staiga nebūtų užkluptas piktosios dvasios, kuri „kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“. Nėra tokio švento ir tobulo žmogaus, kuris nebūtų gundomas; ir mes nesame nuo to laisvi“ (p. 29).
19 Citata iš Cicerono veikalo „Katonas Vyresnysis apie senatvę“ („Cato Maior de Senectute“). Tai panegirika senatvei. Tolesniame fragmente kursyvu išskirtos C. G. Jungo cituojamos eilutės: „76. Omnino, ut mihi quidem videtur, rerum omnium satietas vitae facit satietatem. Sunt pueritiae studia certa; num igitur ea desiderant adulescentes? Sunt ineuntis adulescentiae: num ea constans iam requirit aetas quae media dicitur? Sunt etiam eius aetatis; ne ea quidem quaeruntur in senectute. Sunt extrema quaedam studia senectutis: ergo, ut superiorum aetatum studia occidunt, sic occidunt etiam senectutis; quod cum evenit, satietas vitae tempus maturum mortis affert.“ [Man apskritai atrodo, kad visų siekimų patenkinimas veda prie pasitenkinimo gyvenimu. Tam tikri siekimai būdingi vaikystei, bet ar tų pačių stokos jauni žmonės? Yra siekimų, būdingų prasidedančiai jaunystei, bet ar jų reikia brandžiajam amžiui, kurį vadiname viduriniuoju? Yra siekimų, būdingų šiam amžiui, kurių net nepasigendame senatvėje, tačiau ir pastarajai būdingi tam tikri paskutiniai siekiai. Vadinasi, kaip praeina ankstesnių amžių, taip praeina ir senatvės siekimai, o kai taip atsitinka, pasitenkinimas gyvenimu padaro savalaikę ir mirties valandą. – Cituojama remiantis: Ciceronas M. T. Pokalbiai apie senatvę ir bičiulystę. – Vilnius: Vyturys, 1998.]
20 „Juodojoje knygoje 4“: „paranoidinė Dementia praecox forma“.
21 „Juodraštyje“ šioje vietoje fragmentas, kurio parafrazė tokia: kadangi buvau mąstytojas, mano jausmas buvo žemiausias, seniausias ir menkiausiai išugdytas. Susidūręs su tuo, ko neįmanoma mąstyti mano protui ir kas nepasiekiama mano minties galiai, tegalėjau veržtis pirmyn jėga. Tačiau pernelyg apkrovus vieną pusę, kita pusė nusviro žemyn. Perkrova nėra tas augimas, kurio mums reikia.
22 Pastaba ranka rašyto „Juodraščio“ paraštėje: „1919.I.26“. Veikiausiai data nurodo, kada šis skyrius perrašytas.
23 Per vieną seminarą 1930 m. C. G. Jungas kalbėjo: „Mes esame prietaringi gyvūnų atžvilgiu. Žmonės manęs nesupranta, kai sakau, kad reikėtų susipažinti su savuoju gyvūnu arba supanašėti su juo. Pasak jų, gyvūnai nuolat šokinėja per tvoras, keldami pragarą visame mieste. Tačiau gamtoje gyvūnas yra gero elgesio pilietis. Jis dievobaimingas, labai tiksliai laikosi savo kelio, nedaro nieko ekstravagantiška. Tik žmogus ekstravagantiškas. Tad supanašėję su gyvūnu pasidarysite piliečiais, ypač paklusniais įstatymui, žengsite labai lėtai ir kiek įmanydami būsite nuosaikūs savo kelyje.“
24 Ranka rašyto „Juodraščio“ paraštėje: „Rom 8, 19“. Toliau cituojama Rom 8, 19–22.
25 Iz 66, 24.
26 Toliau „Juodraštyje“: „Mūsų priešakyje žengė pranašas, pamišęs nuo Dievo artumos. Apakintas jis šėlo pamokslaudamas prieš krikščionybę, bet buvo mirusiųjų, paskyrusių jį savo atstovu ir skambančiu trimitu, gynėjas. Jis kurtinamai šaukė, tad daug kas jį girdėjo, ir jo kalbos galia degino net ir jam prieštaraujantį. Jis skelbė kovą prieš krikščionybę. Ir tai buvo gerai.“
27 Toliau „Juodraštyje“: „<…>kurių gynėjas esi.“
28 Toliau „Juodraštyje“: „<…> kaip tas pamišęs pranašas, nežinojęs, kieno reikalą gina, bet tikėjęs, kad kalba savo paties vardu, ir laikęs save pačia valia naikinti.“ Užuomina į F. Nietzsche’ę.
Adam Zagajewski. Turkiška kava
2016 m. Nr. 1
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Nereikia būti bibliofilu, kad išgyventum emocijas, išvydęs tau priklausančias knygas, kurių nesi matęs daugelį metų. Kai kurias jau esi primiršęs, kitų kartais ilgėjaisi. Tarp senų knygų, kurias neseniai išlaisvinau iš kartoninių persikėlimo dėžių (prisipažįstu, labai pavėluotai, tik po daugelio metų), aptikau 1967 metais išleistą, Juliano Rogozińskio(1) redaguotą antologiją „Sto wierszy polskich“ („Šimtas lenkiškų eilėraščių“). Užtenka užmesti akį, kad pamatytum, kaip pasikeitė laikai. Rogozińskio rinkinyje, pavyzdžiui, nėra Czesławo Miłoszo (septintąjį dešimtmetį Miłoszas Lenkijos Liaudies Respublikoje (LLR) visai neegzistavo). Daugiausia eilėraščių čia priklauso Mieczysławui Jastrunui(2). O Zbigniewas Herbertas(3) turi tik vieną, tiek pat ir Leszekas Kołakowskis(4): ilgą didaktinę poemą, šmaikščią eiliuotą Arthuro Schopenhauerio, mizantropo ir muzikos garbintojo, filosofijos paskaitą. Ir Wisława Szymborska(5) reprezentuojama tik vienu kūriniu „W rzece Heraklita“ („Heraklito upėje“).
Vis dėlto lenkų literatūrai tai buvo geri laikai. Nors emigrantų kūryba pasiekdavo šalį su didžiausiais vargais – bet ji buvo! Ir dar kokia! (Neseniai Aleksandras Smolaras(6), kurio nuomonę labai gerbiu, vienoje diskusijoje, vykusioje gryname ore prie garsaus Gošycų dvaro(7), pareiškė, kad būtent septintasis dešimtmetis lenkų kultūrai buvo geriausias. Nežinau, ar galiu su tuo sutikti, bet jau pats faktas, kad taip mano inteligentiškas ir nepriklausomas žmogus, yra reikšmingas!)
LLR buvo labai keista šalis: beveik visą kultūrą tada finansavo (kukliai) valstybė, ir tuo pat metu daugumą menininkų, kino, teatro žmonių, rašytojų, poetų, net kompozitorių ta pati valstybė negailestingai, nors šiek tiek užmaskuotai, kritikavo. 1968 metų kovo įvykiai situaciją kiek pagadino, taip pat išstūmė į emigraciją ir Leszeką Kołakowskį, ir Aleksandrą Smolarą.
Šiaip ar taip, kai 1974 metais pasirodė „Świat nie przedstawiony“(8) („Nepavaizduotas pasaulis“), ko gero (žinau, kad iš tikrųjų taip buvo), kritinį tos knygos impulsą galima buvo interpretuoti kaip beveik barbarišką gestą, kaip nesuvokimą situacijos lenkų literatūroje, kuri stengėsi išpešti maksimumą naudos iš jai primestų apribojimų – juk visai ne tokių drastiškų kaip kitose sovietinio bloko šalyse. Negi jaunieji autoriai tada pristigo takto? O gal per juos prabilo pranašystė dar tik ateisiančių laikų, kurie jau negalėjo pakęsti cenzūros, net ir tokios, kuri taktiškai užmerkdavo akis į dešimtis aliuzijų ir toleravo įvairius formalius eksperimentus.
Bet grįžus prie Juliano Rogozińskio antologijos – šiandien, kai praėjo daug metų, jei būtų įmanoma tokia pataisa, be abejo, plačiau atvertume antologijos vartus Wisławai Szymborskai. Ir Zbigniewas Herbertas gautų kelis papildomus puslapius, apie Czesławą Miłoszą – nė nekalbu.
Tais pačiais, kaip ir antologija, 1967 metais išspausdintas mano pirmas eilėraštis. Primenu apie tai tik todėl, kad žmogumi, kuris tą eilėraštį priėmė į spaudą, buvo Wisława Szymborska.
Taigi septintojo dešimtmečio metais ilgokai dvejojęs nunešiau savo eilėraščių į Krokuvoje leisto „Życie Literackie“(9) redakciją (kiek išgyvenau emocijų!), į leidinį, kuris, kaip ir „Tygodnik Powszechny“(10), buvo įsikūręs Vyslos gatvėje.
Poezijos skyriaus redaktore tada dirbo Wisława Szymborska. Jos rašomasis stalas stovėjo iš kairės vos įėjus į nemažą kambarį. Jame, tiesiai prieš duris, kiek dešiniau, plušo už literatūros kritiką atsakingas Włodzimierzas Maciągas(11). Ten pat, atrodo, dirbo ir Olgierdas Terleckis(12). Kartais valandėlei užsukdavo šefas Władysławas Machejekas(13), labai dviprasmiška figūra, partinis veikėjas su didelėmis ir grafomaniškomis literatūrinėmis ambicijomis.
Włodzimierzo Maciągo rašomasis stalas jį aplankančius autorius pasitikdavo didaktine maksima, išspausdinta gana didelėmis raidėmis ant filtravimo popieriaus ir pakišta po stiklu: „Nėra tokio šedevro, kuris sumažintas perpus netaptų tobulesnis“ (taip tai įsiminiau – ir nežinau, kas buvo to perspėjimo autorius, gal koks prancūzų moralistas). Ta formulė, be abejo, puikiai išreiškia beveik visų literatūrinių ir neliteratūrinių leidinių redaktorių mentalitetą.
Po antro mano apsilankymo Wisława Szymborska priėmė spausdinimui vieną mano eilėraštį. Pirmo pokalbio metu ji patarė man daug skaityti, „ir ne tik poezijos“, bet taip pat filosofijos, esė, romanų. Man tokio patarimo nereikėjo, nes ir taip skaičiau nemažai, ir ne tik eilėraščių. Bet tai buvo charakteringa: ji norėjo „išpoetinti“ savo jaunuosius lankytojus, paveikti juos, kad nebūtų egzaltuoti, kad orientuotųsi realiame pasaulyje, išmanytų istoriją ar mokslus. Vėliau, kai jau buvome gerai pažįstami, kai priminiau Wisławai tą epizodą, man svarbų, nepamirštamą, o jai – vieną iš daugelio, ji pasakė: „Adamai, aš to neprisimenu.“
Aštuntąjį dešimtmetį man kartais jau tekdavo vakarieniauti pas Wisławą Szymborską. Mūsų atnaujintos pažinties pradžia tapo laiškas, kurį gavau iš poetės, – laiškas, kuriame ji gyrė mano nedidelę esė „O leniwych poetach“ („Apie tingius poetus“), išspausdintą mėnraštyje „Poezja“. Pats faktas, kad jai patiko tokio pavadinimo rašinėlis (ar feljetonas), liudija tai, kad ir poeziją, ir poetus ji traktavo ir labai rimtai, ir kartu su ironijos priemaiša.
Manau, ji niekada neatleido sau už socialistinio realizmo eilėraščius. Nemėgdavo, kai jai buvo primenami socialistinio realizmo metai, kentėjo dėl jų, žinojo, kad, kai yra tarp bičiulių, kalbų apie tai nebus, yra saugi, bet man atrodo, kad pati ji tai prisimindavo nuolat, kasdien. Tos atminties pėdsakų galima aptikti kone kiekviename jos eilėraštyje. Szymborskos poezijos pamatas buvo traumuojantys stalinizmo išgyvenimai ir jos ankstyvosios poezijos pralaimėjimas, susidūrus su melu. Labai skaudžiai, savo pačios ir daugelio bendraamžių kailiu patyrė, koks nuolankus epochos konformizmui gali būti poetas ir koks delikatus įrankis yra kalba, ir ne tik „struktūralistų kalba“, neatmetanti įvairiausių operacijų ir pokyčių, bet ir kai ko daug svarbesnio, graikų logos, žmogiškumo garantijos, tiesos žodžio. Pamatė, kaip lengvai kalba virsta korumpuota, jei poetui, rašytojui nėra būdinga aukščiausia etinio ar filosofinio dėmesio įtampa. Ir, be abejonės, po daugelio kūrybinio, sąžiningo ir išradingo darbo metų tai buvo jai kažkas nesuvokiama: kad būdama jauna galėjo nukrypti nuo poezijos tiesos.
Visa tai lėmė, kad ji a priori nelenkė galvos prieš „poetus“. Pernelyg gerai pažinojo jų silpnybes, keliavo su jais, kai Lenkijos rašytojų sąjungos delegacijos vykdavo į įvairias, artimas ir tolimas, „socialistines“ ir demokratines šalis. Pažinojo tiek poetų, didžiųjų ir vidutinių, pažinojo juos iš literatų valgyklos ir kūrybinio darbo namų, iš autorinių vakarų ir privačių susitikimų Krupniča gatvėje ar kur kitur. Jos gražus eilėraštis apie Baczyńskį(14), kuris, jei būtų išgyvenęs karą, būtų virtęs „literatu“, kaip ir daugelis kitų, buvojančių Zakopanės kūrybos namuose „Astorija“, liudija apie tai, kaip puikiai ji perprato poetų, neretai – puolusių būtybių fenomenologiją.
Literatų namai Krokuvos Krupniča gatvėje, šimtai literatų susirinkimų, partinė organizacija, dešimtys tobulai paprastų žmonių, turkiška kava, pigios cigaretės su lūpų dažų pėdsakais, primityvi, pirštus tepanti „Trybuna Ludu“(15) „Ruch“ kioskuose, išvykos pagal broliškų sąjungų kvietimus, kovo mėnesį nuleipusios tulpės Moters dienos proga, gegužės mėnesį dirbtinai šventiškos knygų mugės… Neretai mąstau, koks stebuklas yra Wisławos Szymborskos poetinis kelias, kuris nusmurgusioje, sukomunistėjusioje Lenkijoje lėmė jai iš esmės nuostabiai tipiškos, paprastos demokratiškos liaudies autorės biografiją, ir kuri, vis dėlto, išgirdo šaukimą kažkokio didelio balso, šaukimą to „nežinomo tribūno“, apie kurį rašė Janas Józefas Szczepańskis(16).
Nes tikėjo, turėjo tikėti poezija kaip amžinuoju tiesos, teisingumo, vaizduotės šaltiniu, kaip visada kažkur esančia galimybe atgimti, atgauti meninį suverenumą, uždaryti skliausteliuose grynai sociologinį matmenį, kompromisus, kaip šansą pamiršti apie poetus iš valgyklos ir „Astorijos“, apie poetus, rašančius nuolankius laiškus ir baudžiavinius prašymus skirti stipendijas. Be to tikėjimo ji nebūtų galėjusi parašyti tiek nuostabių eilėraščių.
Juk nereikia tikėti poetais, pakanka išsaugoti tikėjimą poezija.
Ji labai vertino Tadeuszo Różewicziaus poeziją(17), bet žinau (nes sakė apie tai), kad ją erzino poeto asmens celebravimas kai kuriuose rinkinio „Niepokój“(18) („Nerimas“) eilėraščiuose: poetas stoja, poetas sėda, poetas prieina prie lango, poetas priima svečius. Ji pati – taip sau įsivaizduoju – kai rašė savo eilėraščius, gal nemažai vargdama, ilgai prie jų dirbdama, daug kartų juos taisinėdama, visai nesijautė „poete“, tik beginkliu žmogumi, kažkuo, kas mąsto, kas galynėjasi su baltu popieriaus lapu, su savo silpnumu, su lenkų kalba.
Kai prasidėjo mūsų pažintis, ji gyveno Novoveiska gatvėje (tuometės Sausio 18-osios, dabar – Karališkosios gatvės kampas, vadinamame stalčiuje, tai yra vieno kambario bute viršutiniame namo aukšte. Paskui, po kažkurio laiko, persikėlė į Chotyno gatvę, net dviem šimtais metrų toliau (o dar vėliau į Piastų gatvę). Dažnai, beveik visada, atsirasdavo ir Kornelis Filipowiczius(19), išmintingas žmogus, puikus rašytojas. Jiedu buvo pora, bet jis išsaugojo atskirą butą, esantį arti Chotyno gatvės. Pokalbiai retai būdavo „literatūriniai“. Konspiracijos vėlyvaisiais aštuntojo dešimtmečio metais sąlygomis neretai kalbėjome apie politiką. Beje, buvau liudininkas momento, kai ir Wisława Szymborska, ir Kornelis Filipowiczius pasirašė po protesto laišku prieš ketinimus keisti Konstituciją, kuris jau seniai vadinamas „59-ių laišku“. Jį iš Varšuvos atvežė Halina Mikołajska(20) – jei ne Wisława ir Kornelis, jis būtų „57-ių laišku“, bet jiedu visai nedvejojo.
Mažiausiai buvo kalbama apie literatūrą, nors, jau daug vėlesnėje epochoje, Wisława galėjo staiga pareikšti: „Žinote, nežinau, kaip jums, o man to Dostojevskio jau gana.“ Arba: „Poezijos kritikai apskritai neskaito mokslo populiarinimo knygų, kūrinių apie gamtą, kaip jie gali ką nors suprasti šiuolaikinėje poezijoje?“
Kai ji būdavo vakarienės šeimininkė, rūpindavosi ne tik tuo, kad svečiai būtų pamaitinti, bet ir pokalbio lygiu. Kartais susidarydavau įspūdį, kad ji tarsi pasiruošia pokalbiui, pasiūlo temą, kuri jai atrodo įdomi, – kad nenuslystume į paprastą plepėjimą. Tai irgi bylojo apie jos pagarbą kalbai.
Manau, kad vienas jos priešų – be tų didžiausių: totalitarinės ideologijos, politinio nusikaltimo, – buvo nuobodulys. Nuobodulys ir banalumas. Jai buvo svetima bohema, nedažydavo plaukų žaliai, bet nekęsdavo banalumo. Nerašė banalių eilėraščių, bet ir gyvenimo mene visada siekdavo, kad būtų įdomu, inteligentiška, kad žmonės, kurie susitinka vakare, kalbėtų apie esminius dalykus.
Kartais man atrodydavo, kad ji prieš akimirką išėjo iš kažkurio XVIII a. Paryžiaus salono (apie kuriuos taip įdomiai rašė Benedetta Craveri(21) įžymioje monografijoje „Auksinis pokalbių amžius“). Kaip žinoma, tuose salonuose svarbiausias vaidmuo tekdavo moterims. Paryžiaus salonai buvo nepaprastai civilizuotos institucijos. Juose buvo puoselėjamas pokalbio menas, viena aukščiausių pakopų nuo barbariškumo kylant iki kultūros. Wisława irgi nepaprastai vertino inteligentišką draugišką pokalbį. Vertino išprusimą ir protą; mūsų romantiškos karštinės likučių prisodrintoje epochoje reprezentavo kitas vertybes, kitas temperatūras. Buvo elegantiška asmenybė, gal ne tiek apdarais, tie dalykai jai rūpėjo mažiau, kiek manieromis, judesiais, kalbos būdu ir, žinoma, eilėraščiais. Brangino formą, manau, nekentė chaoso nei gyvenime, nei eilėraščiuose. Buvo nepakanti impulsyvumui, skubotumui (atrodo, Piotras Skrzynieckis(22) sakė: „Skubėjimas žemina – štai Krokuvos kvintesencija“). Dėl susitikimų su bičiuliais tardavosi gerokai iš anksto. Mėgdavo planuoti savo laiką – žinojo, kad galiausiai laikas vis tiek užvaldys mus.
Dešinieji, kaip žinome, prikiša jai, kartais labai brutaliai, trumpą ištikimybės socialistiniam realizmui laikotarpį. Šios rūšies dalykuose gal svarbiau turėtų būti tai, kaip kas išeina iš tokios krizės, o ne tai, kad tampa jos auka. Kiekvienas mūsų, ypač ankstyvojoje jaunystėje, gali suklysti. O Wisława Szymborska iš savo klaidos gerai pasimokė. Buvo asmenybe ir rašytoja, kuri troško tiesos, intelektualinio padorumo, ir tai, kad nuvylė jaunystėje, tapo jai ne tik pamokėle, kaip sakome pernelyg mažybine forma, bet ir didele pamoka. Ji išaugino savo brandžią kūrybą iš tų metų, tų eilėraščių, kurių niekada nenorėjo atnaujinti, apmąstymų. Ir tai mums neabejotinai yra daug įdomiau ir pamokomiau negu stereotipiniai kaltinimai, tokie kaip „Wisława Szymborska ankstyvaisiais šeštojo dešimtmečio metais“.
Ji buvo savimi gal kaip niekas kitas. Turiu omenyje tai, kad ir eilėraščiuose, ir gyvenime, ir kūryboje, ir kaip asmenybė buvo absoliučiai savimi, Wisława Szymborska, beveik be jokių priemaišų. Jos poezija visos pasaulinės poezijos fone išsiskiria originalumu: tai yra intelektuali, susikaupusi, bet ir sąmojinga, ironiška ir, kas keisčiausia, labai prieinama poezija. Kiekvienas eilėraštis sudaro atskirą visumą, kiekvienas yra lyg miniatiūrinis pasaulio atlasas, parengtas tiksliai, preciziškai. Nėra kito tokio poeto, nėra kito tokio atlaso.
Tarp Wisławos bičiulių (jai nepalankūs sakydavo, kad ją supdavo „dvaras“ – bet juk nebūna dvaro be monarcho, o tai buvo respublika) priklausiau „rimtųjų“ sparnui. Deja, nerašiau limerikų, nepersirenginėjau fantastiniais apdarais, nemokėjau prajuokinti jos iki ašarų. „Komedijinis“ sparnas, tikras dėl savo stiprių pozicijų, kartais žiūrėdavo į mane kiek kritiškai, bet manau, kad jai, Wisławai Szymborskai, reikėjo ir vieno, ir kito. Juk ji parašė daug tragiškų eilėraščių, ir tuo pat metu mėgdavo linksmintis, buvo atvira vienam ir kitam, išgyveno sunkių laikų, patyrė žmogiškos prigimties trapumą, atsisveikino su jai artimiausiu žmogumi; nesmerkė kitų, buvo linkusi juos suprasti. Sunkiausius ir liūdniausius dalykus atidėliojo toms valandėlėms, kai likdavo namuose viena, apsiginklavusi vien rašikliu ir rašomąja mašinėle (kompiuterio niekada nepripažino). O būdama su bičiuliais mėgo juoktis, kaip ir kiti didieji tragiški poetai (Miłoszas, Brodskis, Heaney’is, Herbertas, Walcottas). Satyrikai ir humoristai laisvomis nuo darbo valandomis pasiduoda melancholijai, užtat tragikai neretai leipsta juokais – gal ir todėl, kad tragizmas pripratina juos prie absurdo, o absurdas kelia jiems siaubą, bet ir juokina.
Bičiuliaujantis ji buvo geru, nepaprastai dėmesingu ir jautriu žmogumi. Buvo kukli ir žavi. Nėra reikalo sakyti: „Niekada nepamiršiu Wisławos Szymborskos“, nes ji buvo kažkuo, kas nepamirštama. Nepamirštama eilėraščiuose ir pokalbyje. Net ir nuotraukose. Niekas taip nežiūrėjo į objektyvą kaip ji, kiek žaismingai, inteligentiškai, nepriklausomai. Žmogus „su stebuklingai vatermanu(23) apsiplunksnavusia ranka“, – kaip ji parašė eilėraštyje apie Tomą Manną.
Versta iš: „Zeszyty Literackie“, 2015, Nr. 3 (131)
__________________________________
(1) Julianas Rogozińskis (1912–1980) – lenkų literatūros vertėjas ir kritikas, eseistas.
(2) Mieczysławas Jastrunas (1903–1983) – lenkų poetas, literatūros vertėjas.
(3) Zbigniewas Herbertas (1924–1998) – lenkų poetas, eseistas, dramaturgas.
(4) Leszekas Kołakowskis (1927–2009) – lenkų filosofas, eseistas, prozininkas.
(5) Wisława Szymborska (1923–2012) – lenkų poetė, eseistė, literatūros kritikė ir vertėja, Nobelio literatūrinės premijos laureatė.
(6) Aleksandras Smolaras (g. 1940) – lenkų publicistas, buv. emigracinio ketvirtinio žurnalo „Aneks“ steigėjas ir vyriausiasis redaktorius.
(7) Dvaras netoli Krokuvos, priklausęs Lenkijos karalienei Jadvygai, Krokuvos kapitulai, garsių giminių atstovams. 1944–1945 m. dvare, be kitų, gyveno Cz. Miłoszas.
(8) Adamo Zagajewskio ir Juliano Kornhausero knyga, abiejų jaunų poetų idėjinis ir estetinis manifestas. Jie kritikavo autorius, kurie, užuot tiesiai rašę apie realijas ir problemas, naudojasi alegorijomis, metaforomis ir kt.
(9) „Žycie Literackie“ – 1951–1991 m. ėjęs literatūrinis-visuomeninis savaitraštis.
(10) „Tygodnik Powszechny“ – nuo 1945 m. leidžiamas katalikiškas kultūrinis-visuomeninis savaitraštis, įkurtas kardinolo Adamo Stefano Sapiehos.
(11) Włodzimierzas Maciągas (1925–2012) – lenkų literatūros istorikas ir kritikas, rašytojas.
(12) Olgierdas Terleckis (1922–1986) – lenkų prozininkas, istorikas.
(13) Władysławas Machejekas (1920–1991) – lenkø rašytojas, publicistas, 1952–1989 metais „Ýycie Literackie“ vyriausiasis redaktorius.
(14) Krzysztofas Kamilis Baczyńskis (1921–1944) – lenkų poetas, kuris dvidešimt trejų metų amžiaus žuvo Varšuvos sukilimo metu.
(15) „Trybuna Ludu“ – 1948–1990 metais ėjęs dienraštis, valdančios Lenkijos jungtinės darbininkų partijos organas.
(16) Janas Józefas Szczepańskis (1919–2003) – lenkų rašytojas, eseistas, scenarijų autorius, reporteris.
(17) Tadeuszas Różewiczius (1921–2014) – lenkų poetas, prozininkas, dramaturgas.
(18) 1947 metais išėjęs debiutinis T. Różewicziaus eilėraščių rinkinys.
(19) Kornelis Filipowiczius (1913–1990) – lenkų rašytojas, novelistas, scenarijų autorius, W. Szymborskos gyvenimo draugas.
(20) Halina Mikołajska (1925–1989) – lenkų aktorė ir režisierė, opozicijos veikėja.
(21) Benedetta Craveri (g. 1942) – italų rašytoja, literatūros kritikė.
(22) Piotras Skrzynieckis (1930–1997) – lenkų režisierius, scenaristas.
(23) Garsios rašalinių parkerių firmos pavadinimas.
Alain Robbe-Grillet. Apie kai kurias pasenusias sąvokas
2015 m. Nr. 12
Iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius
Alainas Robbe-Grillet (Alenas Rob-Grije, 1922–2008) – prancūzų rašytojas, vienas iš „naujojo romano“ kūrėjų ir teoretikų, kino režisierius. Esė rinkinyje „Už naująjį romaną“ (1963), kuris tampa savotišku „naujojo romano“ manifestu, autorius priešinasi sartriškajai angažuotai literatūrai ir tradiciniam romanui (visažinis pasakotojas, linijinė intriga, psichologinė analizė, charakterių determinizmas ir t. t.). Šios nuostatos išsakomos ir straipsnyje „Apie kai kurias pasenusias sąvokas“, kur, be kita ko, rašytojas kelia mintį, kad kiekvienas romanas privalo būti unikalus, savitas ir rasti savo formą, kuri ir yra lemiamas kūrinio faktorius.
Tradicinė kritika turi savo žodyną. Nors ji griežtai kratosi sisteminių sprendimų apie literatūrą (teigdama, kad sprendžia apie kokį nors kūrinį visiškai laisvai, remdamasi tik tokiais „natūraliais“ kriterijais kaip sveikas protas, jausmai ir t. t.), pakanka kiek įdėmiau paskaityti kritikos straipsnius, kad išsyk aptiktum ištisą esminių žodžių tinklą, puikiai liudijantį apie sistemą.
Bet mes tiek įpratome girdėti pokalbius apie „personažą“, apie „atmosferą“, apie „formą“ ir „turinį“, apie autoriaus „pranešimą“, apie „tikrų romanistų“ „pasakotojo talentą“, jog tenka dėti pastangas, kad išsivaduotum iš viso šito voratinklio ir suprastum, jog jis įkūnija sampratą apie romaną (visiškai gatavą sampratą, kurią kiekvienas priima be svarstymų, ir todėl negyvą), o ne apie tą vadinamąją romano „prigimtį“, kuo norėjo mus įtikinti.
Dar pavojingesni – galbūt – yra įprastai vartojami terminai, kuriais apibūdinamos knygos, netelpančios į tų sutartinių taisyklių rėmus. Pavyzdžiui, žodis „avangardas“, nors yra aiškiai bešališkas, dažniausiai pavartojamas tam, kad – tarsi gūžtelėjus pečiais – būtų atsikratyta bet kokio kūrinio, gebančio apnuoginti nešvarią masinės literatūros sąžinę. Kai tik rašytojas atsisako nuvalkiotų formulių ir bando sukurti sau būdingą stilių, jam tučtuojau priklijuojama „avangardo“ etiketė.
Iš esmės tai tereiškia, kad jis šiek tiek pranoksta savo epochą ir kad rytoj taip rašys daugelis. Tačiau paprastai skaitytojas, jau gavęs perspėjančią užuominą, išsyk įsivaizduoja kelis prastų manierų jaunuolius, kurie kreivai šypsodamiesi pakiša petardas po Prancūzų akademijos narių krėslais, norėdami tik sukelti triukšmo ir paerzinti buržua. „Jie nori nupjauti šaką, ant kurios mes sėdime“, – be jokios klastos rašo rimtasis Henri Clouard’as(1). Tačiau ta šaka nudžiūvo pati, veikiama laiko; ir ne mūsų kaltė, kad ji jau ėmė pūti. Visiems tiems, kurie iš nevilties kabinasi į tą strampą, būtų pakakę nors kartą žvilgtelti į medžio viršūnę ir įsitikinti, kad ten jau seniai išaugo naujos šakos – žalios, tvirtos, kupinos gyvybės. „Ulisas“(2) ir „Pilis“(3) jau peržengė tris dešimtmečius. „Triukšmas ir įniršis“(4) prancūzų kalba išėjo prieš dvidešimt metų. Po jų pasirodė daug kitų kūrinių. Norėdami jų nematyti, mūsų puikieji kritikai kaskart ištardavo kokį nors magišką žodį: „avangardas“, „laboratoriniai bandymai“, „antiromanas“, kitaip tariant, „užmerkime akis ir grįžkime prie šventų tradicinių prancūziškų vertybių“.
Personažas
Kiek mums buvo kalbėta apie „personažą“! Ir, regis, toms kalboms, deja, nėra galo. Penkiasdešimt metų tęsiasi liga, jo mirtį daugelį sykių konstatavo patys rimčiausi eseistai, tačiau iki šiol niekaip nepavyko personažo nuversti nuo pjedestalo, kur jį užkėlė XIX amžius. Šiandien jis jau yra virtęs mumija, kuri, rodos, vis dar karaliauja su tuo pačiu – nors ir dirbtiniu – didingumu tarp tų vertybių, kurias gerbia tradicinė kritika. Negana to – būtent iš šio požymio ji atpažįsta „tikrą“ romanistą: „Jis sugeba kurti personažus…“
Šis požiūris paprastai pagrindžiamas tokiu samprotavimu: Balzacas mums paliko tėvą Gorijo, Dostojevskis suteikė gyvybę broliams Karamazovams; rašyti romanus gali reikšti tik viena: prie portretų galerijos, kurią sudaro mūsų literatūros istorija, pridėti dar kelias naujas figūras.
Personažas – kiekvienam žinoma šio žodžio reikšmė. Tai nėra beasmenis, bevardis ir miglotas kažkas, įvardijamas įvardžiu jis, paprasčiausias veiksmažodžiu išreikšto veiksmo subjektas. Personažas privalo turėti tikrinį vardą, jei įmanoma – dvigubą: pavardę ir vardą. Jis privalo turėti giminaičių, paveldėtų bruožų. Jis privalo turėti profesiją. Jei turi nuosavybės – bus tik geriau. Galiausiai jis privalo pasižymėti „charakteriu“, veidu, atspindinčiu tą charakterį, praeitimi, kuri suformavo ir veidą, ir charakterį. Personažo charakteris diktuoja jo poelgius, priverčia jį tam tikru būdu reaguoti į kiekvieną įvykį. Charakteris leidžia skaitytojui spręsti apie jį, mylėti jį, neapkęsti jo. Būtent dėl šio charakterio personažo vardas vieną dieną tampa tam tikro žmogaus tipo simboliu, kuris, galima sakyti, laukė panašaus krikšto.
Juk bet koks personažas turi būti ir individualus, ir prilygti tam tikrai kategorijai. Jis turi būti savitas tiek, kad atrodytų nepakartojamas, ir tuo pačiu turėti tokių apibendrintų bruožų, kurie jam suteiktų universalumo. Dėl šiokios tokios įvairovės ir tam tikros laisvės iliuzijos galima pasirinkti herojų, kuris lyg ir pažeidžia vieną iš minėtų taisyklių, pavyzdžiui, rastinuką, dykinėtoją, beprotį ar žmogų, kuris dėl savo neapibrėžto charakterio gali mums pateikti kokią nors staigmeną… Tačiau tuo keliu toli nenueinama, nes tai pražūtingas kelias, kuris veda tiesiai modernaus romano link.
Iš tikrųjų nė vienas iš reikšmingų šiuolaikinės literatūros kūrinių šiuo požiūriu neatitinka tų normų, kurias diktuoja kritika. Ar daug skaitytojų prisimena pasakotojo vardą „Šleikštulyje“ ar „Svetimame“? Ar ten yra žmonių tipų? Ar nebūtų grynas absurdas nagrinėti šias knygas kaip charakterių studijas? Ar „Kelionė į nakties pakraštį“ aprašo kokį nors personažą? Beje, ar čia atsitiktinumas, kad visi šie trys romanai parašyti pirmuoju asmeniu? Beckettas keičia savo herojaus vardą ir išvaizdą tame pačiame pasakojime. Faulkneris tyčia suteikia tą patį vardą dviem skirtingiems asmenims. O K. iš „Pilies“ tenkinasi paprasčiausiu inicialu, jis nieko neturi, yra be šeimos, be savo veido; gal jis net visai ne matininkas.
Būtų galima rasti dar daugiau pavyzdžių. Tiesą sakant, personažų kūrėjai tradicine to žodžio prasme sugeba mums pasiūlyti tik marionetes, kuriomis ir jie patys nustojo tikėti. Romanas su personažais, be abejonės, priklauso praeičiai, jis pažymi tam tikrą epochą, kuriai būdingas individo apogėjus.
Gal šiuo atveju ir netinka kalbėti apie pažangą, tačiau akivaizdu, kad dabartinė epocha yra epocha, kurioje dominuoja asmens kodai. Pasaulio likimas mums nebesutampa su tam tikrų žmonių, tam tikrų šeimų pakilimu ar nuopuoliu. Ir pats pasaulis nebėra kieno nors nuosavybė, perduodama pagal paveldėjimą ir turinti piniginį ekvivalentą; nuo šiol jis nebe grobis, kurį reikėjo ne tiek pažinti, kiek užgrobti. Turėti vardą, be abejo, buvo svarbu Balzaco buržuazijos laikais. Svarbus buvo ir charakteris, tuo labiau kad jis atstojo ginklą grumtynėse vienas prieš vieną, įkvėpdavo sėkmei, tiesė kelią į valdžią. Turėti charakterį reiškė tam tikra prasme turėti veidą pasaulyje, kur asmenybė buvo ir bet kokių siekių priemonė, ir tikslas.
Galbūt mūsų šiandieninis pasaulis mažiau pasitiki savimi, yra kuklesnis kaip tik dėl to, kad atsisakė minties apie visagalę asmenybę, tačiau jis yra ir ambicingesnis, nes žvalgosi į viską, kas slypi už tos asmenybės ribų. Išskirtinis „žmoniškumo“ kultas užleido vietą platesniam, ne tokiam antropocentriniam požiūriui į gyvenimą. Atrodo, kad romanas, praradęs herojų – savo patikimiausią praeities atramą, – susvyravo. Jei jam nepavyks atsistoti ant kojų, vadinasi, jo gyvenimas buvo susijęs su gyvenimu visuomenės, kuri pasitraukė į praeitį. Bet jei jam pavyks atsistoti, tai reikš, kad prieš jį atsiveria naujas kelias, žadantis naujus atradimus.
Istorija
Daugeliui skaitytojų, taip pat ir kritikų, romanas – tai visų pirma jame papasakota „istorija“. Tikras romanistas yra tas, kuris moka „papasakoti istoriją“. Pasakojimo malonumas, skatinantis rašytoją nueiti visą kelią nuo knygos pradžios iki pabaigos, lyg ir įkūnija jo pašaukimą. Išgalvotos stulbinančios, jaudinančios, dramatiškos peripetijos ir džiaugsmo jam suteikia, ir pateisina jo veiklą.
Taip pat neretai kritinė romano analizė baigiasi daugiau ar mažiau trumpesniu – priklausomai nuo suteiktų dviejų ar šešių laikraščio skilčių – siužeto perpasakojimu, daugiau ar mažiau išryškinančiu pagrindinius epizodus: intrigos užuomazgą ir atomazgą. Išsakyti kritišką nuomonę apie knygą – reiškia įvertinti jos vidinį rišlumą, intrigos raidos ypatybes, jos atskirų dalių pusiausvyrą, siužeto lūkesčius ir netikėtumus, kuriuos autorius sumaniai pateikia nekantriam skaitytojui. Pasakojimo spraga, nesėkmingai įterptas epizodas, išnykęs dėmesys įvykiams, trypčiojimas vietoje taps svarbiausiais knygos trūkumais, o gyvas ir lygus pasakojimas – svarbiausiu jos privalumu.
Apie pačią rašymo manierą, stilių niekas net ir neužsimins. Autorių pagirs tik už tai, kad jis rašo taisyklinga kalba, maloniai, spalvingai, išraiškingai… Nuo šiol unikalus rašytojo balsas bus tik tam tikras pagalbinis būdas, maniera; romano pamatas, jo esmė, jo siela bus paprasčiausiai jame papasakota istorija.
Be to, tiesiog visi – pradedant rimtais žmonėmis (galvojančiais, kad literatūra neturi būti eilinė pramoga) ir baigiant visokiausių (sentimentalių, detektyvinių, egzotinių) niekniekių mėgėjais, – visi įprato reikalauti iš siužeto dar vienos ypatingos savybės. Nepakanka vien to, kad siužetas bus smagus, neįtikėtinas ar prikaustantis dėmesį; kad jis įgytų svorio, kuriuo pasižymi bet kokia žmogiškoji tiesa, rašytojas privalo įtikinti skaitytoją, kad papasakoti nuotykiai išties nutiko realiems žmonėms ir kad romanistas tik išdėsto ir perpasakoja įvykius, kuriuos jis pats matė. Tarp autoriaus ir skaitytojo atsiranda nebylus susitarimas: autorius dedasi, jog tiki tuo, ką pasakoja, o skaitytojas lyg ir užmiršta, jog tas pasakojimas išgalvotas, apsimeta, kad susiduria su tikru dokumentu, su kieno nors biografija, su iš tikrųjų kažkieno išgyventa istorija. Gerai pasakoti – reiškia suteikti pasakojimui panašumą su išankstinėmis schemomis, prie kurių žmonės jau priprato, kitaip tariant, su tam tikra jų tikrovės samprata.
Taigi, kad ir kokios netikėtos būtų siužeto situacijos, įvykiai, nelaukti posūkiai, pasakojimas turi lietis sklandžiai, tarsi pats savaime, su tuo nesuvaldomu polėkiu, išsyk įtraukiančiu skaitytoją. Bent mažiausia abejonė, menkiausias prieštaravimas (pavyzdžiui, du elementai, neigiantys kits kitą ar blogai besisiejantys) – ir skaitytojas jau išmestas už romano tėkmės ribų, jis staiga susimąsto, ar tik jam „nepasakoja nebūtų dalykų“, ir taikosi pažvelgti į autentiškus dokumentus, kuriuose jam bent nereiks abejoti įvykių tikroviškumu. Romanas privalo ne tiek linksminti, kiek kelti pasitikėjimą.
Galiausiai, jei rašytojas nori, kad iliuzija būtų absoliuti, jis privalo sudaryti įspūdį, jog žino daugiau, negu pasakoja; pati „gyvenimo atkarpos“ sąvoka aiškiai liudija, kad rašytojas nemažai žino apie tai, kas buvo iki ir kas bus po jo pavaizduotų įvykių. Net tam tikro epizodo ribose rašytojas turi sudaryti įspūdį, kad pasakoja tik apie svarbiausius dalykus ir galėtų – jei tik skaitytojas pareikalautų – papasakoti daug daugiau. Tarsi pats gyvenimas romano medžiaga turi atrodyti neišsemiama.
Žodžiu, tikroviška, atsirandanti lyg ir pati savaime, gebanti plėstis iki begalybės istorija turi atrodyti natūrali. Nelaimei – net jeigu sutiktum su tuo, kad žmogaus ir pasaulio santykiuose išliko kažkas „natūralaus“, – išaiškėja, kad rašymas, kaip ir bet kokia kita meno forma, yra, priešingai, tam tikras įsikišimo būdas. Romanisto jėga yra ta, kad jis sukuria kažką nauja, sukuria visiškai laisvai, be jokio pavyzdžio. Šiuolaikinis pasakojimas yra žavingas štai kuo: jis sąmoningai įtvirtina nurodytą požymį, įtvirtina taip energingai, kad išmonė, vaizduotė blogiausiu atveju tampa knygos siužetu.
Be abejonės, tokia evoliucija sudaro tik vieną iš aspektų, kaip apskritai keičiasi santykiai tarp žmogaus ir pasaulio, kuriame jis gyvena. Pasakojimas, kaip jį suvokia mūsų akademinė kritika, o po jos ir daugelis skaitytojų, yra tvarkos įkūnijimas. Ta tvarka, kurią tikrai galima apibūdinti kaip natūralią, susijusi su ištisa sistema – racionalia ir pasižyminčia vidine organizacija – kurios suklestėjimas sutapo su tais laikais, kai buržuazija paėmė valdžią į savo rankas. XIX amžiaus pirmoje pusėje, išgyvenusioje – drauge su „Žmogiškąja komedija“ – apogėjų tos naratyvinės formos, kuri, kaip nesunku suprasti, daugeliui išlieka romano prarastuoju rojumi, buvo paplitusios kelios svarbios tiesos – ir būtent tikėjimas, kad egzistuoja pačių daiktų neginčijama ir universali logika.
Visos techninės pasakojimo priemonės: nuoseklus baigtinio būtojo laiko ir trečiojo asmens vartojimas, besąlygiška chronologinė tvarka, dėstant įvykius, linijinė intriga, taisyklinga emocinės raidos kreivė, kiekvieno epizodo baigties siekis ir t. t. – visos jos siekė pateikti pastovaus, rišlaus, vienareikšmio, visiškai suvokiamo pasaulio vaizdą. Kadangi net nebuvo abejojama, kad šį pasaulį įmanoma suvokti, pats pasakojimas nekėlė jokios problemos. Romano rašymo maniera galėjo likti naivi.
Tačiau, pradedant Flaubert’u, viskas susvyravo. Po šimto metų iš visos šitos sistemos liko tik prisiminimas; prie šio prisiminimo, prie šios negyvos sistemos iš visų jėgų norima prikaustyti romaną. Tačiau net ir šiuo požiūriu pakanka perskaityti kai kuriuos mūsų šimtmečio pradžios romanus, jog galėtume konstatuoti, kad nors intriga ir aiškiai subyrėjo kaip tik pastaraisiais metais, iš tikrųjų ji jau seniai nustojo būti pasakojimo karkasu. Be jokios abejonės, siužeto reikalavimai mažiau varžo Proustą negu Flaubert’ą, mažiau Faulknerį negu Proustą, mažiau Beckettą negu Faulknerį… Tačiau čia kalbame apie kitką. Dabar pasakoti istorijas tapo paprasčiausiai neįmanoma.
Tačiau būtų klaidinga galvoti, kad šiuolaikiniuose romanuose visiškai nieko nevyksta. Bet nereikia daryti išvados, kad romanuose nėra žmogaus dėl to, jog iš jų dingo tradicinis personažas, nereikia sutapatinti ir naujų pasakojimo struktūrų ieškojimo su paprasčiausiu bandymu panaikinti iš literatūros bet kokius įvykius, bet kokius jausmus, bet kokius nuotykius. Tiesą sakant, Prousto ir Faulknerio knygos yra tiesiog prikimštos istorijų; Prousto kūriniuose jos ištirpsta, paskui vėl išnyra, paklusdamos laiko architektonikai, egzistuojančiai pasakotojo sąmonėje; o Faulknerio kūriniuose įvairių temų raida ir daugybė jų tarpusavio asociacijų suardo bet kokią chronologiją ir dažnai atrodo, kad įvykiai, sudarantys pasakojimą, išsyk ir išnyksta, išsitrina. Net ir paties Becketto kūriniuose netrūksta įvykių, tačiau tie įvykiai be paliovos ginčija vieni kitus, abejoja vieni kitais, patys ardo vieni kitus tiek, kad viename ir tame pačiame sakinyje gali būti teiginys ir išsyk jo neiginys. Iš esmės tuose romanuose trūksta ne siužeto, o pajautos, kad jis yra neabejotinas, ramus ir naivus.
Jei po tiek garsių pirmtakų man bus leista paminėti savo paties kūrinius, aš atkreipsiu dėmesį, kad „Trintukuose“ ar „Vujariste“ yra aiškiai įžiūrima intriga, „veiksmas“, kupinas dar ir daugelio elementų, kuriuos paprastai priimta laikyti dramatiškais. Ir jei iš pradžių kai kuriems skaitytojams pasirodė, kad tiems romanams trūksta vidinės įtampos, ar priežastis nebus ta, kad paties rašymo dinamika paprasčiausiai yra svarbesnė negu aistrų raida ir nusikaltimų sankaupa? Tačiau aš nesunkiai galiu įsivaizduoti, kaip po kelių dešimtmečių – gal ir anksčiau – kai panašus rašymas taps įprastas ir įgis akademizmo bruožų, kai į jį savo ruožtu irgi nebekreips dėmesio, o jauni rašytojai privalės sukurti ką nors nauja, tų laikų kritikai vėl pareikš, jog šių rašytojų kūriniuose nieko nevyksta, priekaištaus, kad jiems trūksta vaizduotės, ir kaip pavyzdį jiems pateiks mūsų romanus: „Matote, – sakys jie, – kokias istorijas kūrė žmonės šeštajame dešimtmetyje!“
Angažuota literatūra
Kadangi pasakojimas tik dėl pramogos yra nerimtas, o pasakojimas, kuris privalo įtikinti, tapo įtartinas, romanistas, regis, aptiko kitą išeitį: pasakoti, kad pamokytų. Kadangi rašytojui jau atsibodo klausytis, kaip ryžtingi žmonės išdidžiai pareiškia: „Aš nebeskaitau romanų, išaugau iš to amžiaus, jie tinka moterims (kurios neturi kuo užsiimti), verčiau domėsiuos tikrove…“ ir priduria kitų kvailysčių, jis ims tenkintis didaktine literatūra. Čia tikisi atrasti bent tam tikrą pranašumą: tikrovė yra pernelyg trikdanti, pernelyg dviprasmiška, kad kiekvienas galėtų iš jos pasimokyti. Kai tik reikia ką nors įrodyti (atskleisti žmogaus skurdumą be Dievo, paaiškinti, kas dedasi moters širdyje, ar pažadinti klasinę sąmonę), išgalvota istorija privalo atgauti savo teises: ji bus dar įtikinamesnė!
Nelaimei, ji nieko nebeįtikina; priešingai, kai tik romano medžiaga tampa įtartina, ji, tikėtina, pakerta pasitikėjimą psichologija, socialistine morale, religija. Tas, kuris domisi šiomis disciplinomis, greičiau jau skaitys esė. Literatūra dar sykį patenka į lengvabūdiškų reiškinių kategoriją. Tezių romanas netrukus tapo net visų peikiamu žanru… Tačiau prieš keletą metų pamatėme, kaip jis atgimsta kairiųjų jėgų pusėje su naujais drabužiais – „angažuota literatūra“, taip pat ir Rytuose su dar naivesniu atspalviu – kaip „socialistinis realizmas“.
Žinoma, mintis apie galimą sąjungą tarp meninio atgimimo ir politinės ekonominės revoliucijos yra iš tų, kurios savaime ateina į galvą. Ši mintis, viliojanti iš pat pradžių sentimentaliu požiūriu, atrodo dar labiau pagrindžiama akivaizdžia logika. Tačiau problemos, kurias sukelia toks derinys, yra rimtos ir nelengvos, neatidėliotinos, bet galbūt ir neišsprendžiamos.
Iš pradžių ryšys tarp šių idėjų atrodo gana aiškus. Viena vertus, meninės formos, kurios keitė viena kitą tautų istorijoje, mums atrodo susijusios su vienokiu ar kitokiu visuomenės tipu, su tam tikros klasės persvara, esant priespaudai ar skleidžiantis laisvei. Pavyzdžiui, Prancūzijoje literatūros srityje yra aiškiai matyti glaudus ryšys tarp Racine’o tragedijos ir klestinčios aristokratijos, tarp Balzaco romano ir buržuazijos triumfo, ir t. t.
Bet, kita vertus, visi, net ir mūsų konservatoriai, mielai sutinka, kad garsūs šiuolaikiniai menininkai – rašytojai ar tapytojai dažniausiai priklauso (ar priklausė, kai kūrė savo pagrindinius kūrinius) progresyvioms jėgoms, ir jie pateikia tokią idilišką schemą: Menas ir Revoliucija žengia koja kojon, kovoja už tą patį reikalą, patiria tuos pačius išbandymus, susiduria su tais pačiais pavojais, pamažėle pelno tuos pačius laimėjimus, galiausiai pasiekia tą pačią apoteozę.
Deja, kai tik pereinama prie praktikos, reikalai pablogėja. Šiandien bent jau galima pasakyti, kad problemos išeities taškas nėra toks paprastas. Kiekvienas žino komedijas ir dramas, kurios jaudina žiūrovus jau penkiasdešimt metų, taip pat ir šiandien, visus bandymus surengti nuostabias vedybas, kurios, kaip buvo tikima, grindžiamos meile ir protu. Kaip mes galėtume užmiršti nuolatinius paklusnumo ir atsistatydinimo atvejus, skambius nesutarimus, pašalinimus iš partijos, įkalinimus, savižudybes? Kaip mes galime nematyti, kuo virto tapyba, jei užsimintume tik apie ją, tose šalyse, kur nugalėjo revoliucija? Kaip nesišypsoti, išgirdus kaltinimus „dekadansu“, „savavališkumu“, „formalizmu“, kuriuos taikė patys uoliausi revoliucionieriai viskam, kas mums turi vertę šiuolaikiniame mene? Kaip nebijoti ir mums patiems sykį atsidurti tarp tos pačios padermės kalinių?
Išsyk pasakykime, kad labai lengva apkaltinti blogus vadovus, biurokratinę rutiną, neišprususį Staliną, prancūzų komunistų partijos nesąmones. Iš patirties žinome, kad labai keblu ginti meną bet kokio politiko akivaizdoje, bet kokios pažangios organizacijos viduje.
Iš tiesų, revoliucijos požiūriu viskas turi vesti į galutinį tikslą: proletariato išvadavimą… Viskas, įskaitant literatūrą, tapybą ir t. t. Priešingai, menininkui, nors jo politiniai įsitikinimai būtų patys tvirčiausi, nors jis būtų geros valios aktyvistas, menas negali būti paverstas priemone, kuri tarnautų jį pranokstančiam reikalui, kad ir koks teisiausias, patraukliausias jis būtų; menininkas nieko neiškelia aukščiau už savo darbą ir netrukus pastebi, jog jis gali kurti tik niekam; mažiausias išorinis nurodymas paralyžiuoja, menkiausios pastangos pamokyti ar tik pasakyti jam sukelia baisų sąmyšį; kad ir kiek būtų prisirišęs prie partijos ar kilnių idėjų, kūrybos akimirka menininką gali grąžinti tik vien prie jo meno problemų.
Taigi net tada, kai menas ir visuomenė, išgyvenę klestintį metą, regis, patenka į tą patį krizinį laikotarpį, lieka akivaizdu, kad tos problemos, kurias iškelia vienas ir kitas, negali būti sprendžiamos vienodai. Vėliau, be abejonės, sociologai tuose sprendimuose aptiks naujų panašumų. Tačiau, šiaip ar taip, mes patys privalome garbingai, aiškiai pripažinti, kad kova nėra ta pati; ir kad šiandien, kaip ir visada, egzistuoja tiesioginis prieštaravimas tarp dviejų požiūrių. Arba menas yra niekas; ir tuo atveju tapyba, literatūra, skulptūra, muzika galės tarnauti revoliucijos reikalui; tai bus tik instrumentai, prilygstantys motorizuotoms armijoms, staklėms, žemės ūkio traktoriams; reikšmės turės tik jų tiesioginis ir skubus efektyvumas.
Arba menas ir toliau gyvuos kaip menas; ir šiuo atveju, bent jau menininkui, jis liks svarbiausiu dalyku pasaulyje. Tuomet politinių veiksmų akivaizdoje menas visuomet stovės tarsi atokiai, nereikalingas, netgi aiškiai priešiškas. Vis dėlto mes žinome, kad tautų istorijoje tik jis, menas, kuris numanomas kaip beprasmis, suras savo vietą – galbūt šalia darbininkų profsąjungų ir barikadų.
Kol kas šis kilnus, bet utopinis būdas kalbėti apie romaną, paveikslą ar statulą, tarsi jie galėtų pasižymėti tuo pačiu svoriu kasdienėje veikloje kaip streikas, maištas ar aukos šauksmas, išduodantis jos budelius, galiausiai daro blogą paslaugą ir Menui, ir Revoliucijai. Pernelyg daug tokių painių dalykų pastaraisiais metais buvo iškrėsta socialistinio realizmo vardan. Tuo labiausiai besididžiuojančių kūrinių visiškas meninis skurdumas nėra, be abejo, tik atsitiktinumo pasekmė: jei kūrinys kuriamas tik tam, kad išreikštų socialinį, politinį, ekonominį, moralinį etc. turinį, pati jo sąvoka yra grindžiama melu.
Dabar mes privalome kartą ir visiems laikams liautis rimtai žiūrėti į kaltinimus beprasmiškumu, liautis bijoti teorijos „menas menui“ kaip didžiausio blogio, atmesti visą tą teroristinį žodyną, kuriuo pradeda mojuoti prieš mus, jei tik prabylame apie kitus dalykus, o ne apie klasių kovą ar antikolonialistinį karą.
Vis dėlto ne viskas buvo a priori smerktina toje sovietinėje teorijoje, kuri vadinosi „socialistinis realizmas“. Pavyzdžiui, argi nereikėjo literatūroje opozicijos išplitusiai klaidingai filosofijai, kuri galiausiai užvaldė viską – nuo poezijos iki romano? Priešindamasis metafizinėms alegorijoms, taip pat kovodamas prieš jų įsivaizduojamus pasaulius, kaip ir prieš verbalinį kliedesį be objekto ar neaiškų aistrų sentimentalizmą, socialistinis realizmas galėjo turėti sveiką poveikį.
Čia jau išėjo iš apyvartos apgaulingos ideologijos ir mitai. Literatūra paprasčiausiai atskleidžia žmogaus ir pasaulio, su kuriuo jis grumiasi, situaciją. Tuo pat metu su buržuazinės visuomenės žemiškosiomis „vertybėmis“ išnyko ir magiškos, religinės ir filosofinės viltys dėl bet kokios mūsų regimo pasaulio dvasinės „anapusybės“. Madingomis tapusios nevilties ir absurdo temos yra smerkiamos kaip pernelyg akivaizdūs alibi. Šitaip ir Ilja Erenburgas nebijojo rašyti kitą dieną po to, kai baigėsi karas: „Nerimas yra buržuazinė yda. O mes atstatome pasaulį.“
Tokių principų akivaizdoje žmonės turėjo teisę tikėtis, kad jie ir daiktai bus apvalyti nuo jų sisteminio romantizmo, jei pasinaudosime šiuo Lukacsui brangiu terminu, ir kad galiausiai jie galės būti kuo yra. Tikrovė nebebus be paliovos kilojama kitur, bet liks čia ir dabar, be jokių dviprasmybių. Pasaulį pateisins nebe slapta prasmė, kad ir kokia ji būtų, jo egzistencija slypės tik jo konkrečiame, tvirtame, materialiniame buvime; anapus to, ką matome (ką jaučiame savo pojūčiais), nuo šiol nebebus nieko.
Dabar pažvelkime į rezultatą. Ką mums pateikia socialistinis realizmas? Šįsyk, matyt, geri yra geri ir blogi yra blogi. Bet kaip tik jų rodomas rūpestis dėl tikrumo neturi nieko bendra su tuo, ką mes regime pasaulyje. Apie kokią pažangą galima kalbėti, jei, norėdami ištrūkti iš esmės ir regimybės dvilypumo, jie įpuola į gėrio ir blogio manicheizmą?
Yra dar ir rimtesnis dalykas. Kai ne tokiuose naiviuose pasakojimuose atsiduri tikroviškų žmonių akivaizdoje sudėtingame pasaulyje, pasižyminčiame jautria egzistencija, išsyk suvoki, kad šis pasaulis ir šie žmonės buvo sukurti siekiant tam tikros interpretacijos. Beje, jų autoriai to ir neslepia: jiems užvis svarbiausia kuo tiksliau atskleisti istorinę, ekonominę, socialinę, politinę gyvenseną.
Taigi literatūros požiūriu ekonominės tiesos, marksistinės teorijos apie pridėtinę vertę ir išnaudojimą irgi yra šalutiniai dalykai. Jei progresyvūs romanai privalo vaizduoti tikrovę tik atsižvelgdami į tuos regimo pasaulio praktiškus paaiškinimus, paruoštus iš anksto, išbandytus, pripažintus, sunku suvokti, ką jie sugebėtų atrasti ar išgalvoti; ir svarbiausia, kad dar vieną sykį tai būtų naujas būdas atimti iš pasaulio jo esmingiausią savybę: paprasčiausią faktą, kad jis yra. Kad ir koks būtų paaiškinimas, jis gali būti tik bereikalingas daiktų akivaizdoje. Teorija apie daiktų socialinę funkciją, jei ji tvarkė jų aprašymą, gali tik sudrumsti jų piešinį, juos falsifikuoti lygiai taip pat, kaip ankstesnės psichologinės ir moralinės teorijos ar alegorinis simbolizmas.
Tai galiausiai ir paaiškina, kodėl socialistiniam realizmui nereikia jokių ieškojimų romano formos srityje, kodėl jis visiškai nepasitiki bet kokia naujove menų technikos srityje, kodėl jam geriausiai tinka – ir tai matyti kas sykį – pati „buržuaziškiausia“ išraiška.
Tiesa, jau kurį laiką Rusijoje ir liaudies demokratijos šalyse juntamas nerimas. Atsakingi asmenys ima suprasti, kad jie nuėjo klaidingu keliu ir kad, nors išorė apgaulinga, vadinamieji „laboratoriniai“ romano struktūros ir kalbos tyrinėjimai, net jei jie įkvepia iš pradžių tik specialistus, galbūt nėra tokie beprasmiai, kaip tuo yra įsitikinusi revoliucinė partija.
Kas tuomet lieka iš angažuotumo? Sartre’as, kuris matė šios moralizuojančios literatūros pavojų, palaikė moralinę literatūrą, kuri siekė tik pažadinti politinę sąmonę, keldama mūsų visuomenės problemas, bet kuri būtų galėjusi ištrūkti iš propagandinės dvasios, grąžindama skaitytojui jo laisvę. Patirtis parodė, kad čia buvo dar viena utopija: kai tik ima rūpėti pranešti apie ką nors (kažką, kas išeina už meno ribų), literatūra ima trauktis, nykti.
Taigi, suteikime angažuotumo sąvokai vienintelę prasmę, kurią ji mums gali turėti. Užuot buvęs politinės prigimties, angažuotumas rašytojui yra visapusiškas jo paties aktualių kalbos problemų suvokimas, įsitikinimas nepaprasta jų svarba, noras jas spręsti iš vidaus. Tai vienintelė galimybė jam išlikti menininku ir taip pat, be abejonės, pasiremiant dar nežinomais ir netiesioginiais padariniais, galbūt vieną dieną pradėti tarnauti kažkam – galbūt net ir revoliucijai.
Forma ir turinys
Socialistinio realizmo šalininkus turėtų trikdyti vienas dalykas – jų argumentų, jų žodyno, jų vertybių visiškas sutapimas su labiausiai užkietėjusių buržuazinių kritikų požiūriu. Pavyzdžiui, kai kalbama apie romano „formos“ atskyrimą nuo jo „turinio“, tai yra, kai supriešinamas rašymas (žodžių parinkimas ir jų tvarka, gramatinių laikų ir asmenų vartojimas, pasakojimo struktūra ir t. t.) su siužetu, kurį jis persako (įvykiai, personažų veiksmai, jų motyvacijos, iš poelgių išplaukianti moralė).
Vakarų ir Rytų kraštų akademinė literatūra skiriasi tik mokymu. Tačiau jis nesiskiria tiek, kiek vieni ir kiti mano. Pasakojama istorija išlieka, šiaip ar taip (pagal jų bendrą požiūrį), svarbiu dalyku; geras romanistas yra tas, kuris išgalvoja gražias istorijas, arba tas, kuris jas geriau papasakoja; galiausiai ir čia, ir tenai „didis“ romanas yra tas, kurio prasmė pranoksta siužetą, prasiskverbia pro jį gilios žmogiškos tiesos, moralės ar metafizikos link.
Nuo tada tapo normalu, kad kaltinimas „formalizmu“ yra vienas iš sunkiausių abiejų pusių cenzorių lūpose. Kad ir ką jie apie tai galvoja, tai dar ir nuoseklus sprendimas apie romaną, kurį tas žodis atskleidžia; ir dar sykį po savo eiline išore sistema slepia blogiausias abstrakcijas, jei nesakytume – blogiausias nesąmones. Be to, čia galima aptikti savotišką panieką literatūrai – numanomą, bet akivaizdžią, kuri stebina, jog ateina tiek iš savo oficialių gynėjų – meno ir tradicijos sergėtojų, tiek iš tų, kurie masių kultūrą pavertė savo mėgstamiausiu kovos žirgu.
Kaip jie iš tikrųjų suvokia formalizmą? Reikalas yra aiškus: tai būtų pernelyg išskirtinis susirūpinimas forma – o konkrečiu atveju – romano technika istorijos ir jo prasmės nenaudai. Ar tas senas kiauras laivas – mokyklinis formos ir turinio supriešinimas – dar nenuskendo?
Net būtų galima pasakyti, kad yra visiškai priešingai, ir kad ši bendra nuomonė siautėja su dar didesne jėga negu kada nors. Jei šį priekaištą formalizmu surandame parašytą pačių didžiausių, bet susitaikiusių priešų (grožinės literatūros mėgėjų ir Ždanovo tarnų), akivaizdu, kad tai nėra atsitiktinio susitikimo atvejis; jie sutaria bent esminiu klausimu: atimti iš meno jo pagrindinę gyvavimo sąlygą – laisvę. Vieni nori matyti literatūrą tik dar kaip vieną įrankį, tarnaujantį socialistinei revoliucijai, kiti pageidauja, kad ji visų pirma išreikštų tą neaiškų humanizmą, kuris siejosi su geriausiu nūnai žlungančios visuomenės laikotarpiu ir kurio paskutiniais gynėjais jie laiko save. Abiem atvejais romanas apribojamas prasme, kuri išeina už jo ribų, jis paverčiamas priemone, kad įgytų kokią nors vertybę, kuri jį pranoksta, kokį nors anapusinį – dvasinį ar žemiškąjį – pasaulį, būsimą Laimę ar amžiną Tiesą. O juk menas, jei jis yra kažkas, yra viskas, kuriam ir pakanka jo paties, o anapus jo nieko neslypi.
Mes matėme satyrinį rusų piešinį, kur brūzgynuose begemotas rodo zebrą kitam begemotui: „Matai, – sako jis, – čia yra formalizmas.“ Meno kūrinio egzistencija, jo svarba nepriklauso nuo interpretacijos tinklelio, kuris sutampa arba ne su jo kontūrais. Meno kūrinys, kaip ir pasaulis, yra gyva forma: jis yra, jam nereikia pateisinimo. Zebras yra realus, jį neigti nebūtų protinga, nors jo dryžiai, be abejo, neturi prasmės. Tas pats ir su simfonija, tapybos darbu, romanu: jų formoje glūdi jų tikrovė.
Bet – ir čia mūsų socialistinio realizmo šalininkai turėtų suklusti – meno kūrinių formoje slypi jų prasmė, jų „esminė reikšmė“, tai yra jų turinys. Rašytojas negali dviem būdais parašyti tos pačios knygos. Kai jis mąsto apie būsimą romaną, visuomet iš pradžių jo galvą užima pats rašymas ir reikalauja imtis plunksnos. Jo galvoje nardo sakiniai, kompozicijos rėmai, žodžiai, gramatinės konstrukcijos lygiai taip pat, kaip tapytojo galvoje slypi linijos ir spalvos. Kas nutiks knygoje, ateina vėliau, pagimdyta tarsi paties rašymo. Ir kai kūrinys parašytas, skaitytoją dar sykį nustebins forma, kurios žmonės apsimeta nekenčiantys, forma, kurios prasmės skaitytojas dažnai negalės tiksliai apibūdinti, tačiau kuri jam sudarys savitą rašytojo pasaulį.
Padarykime eksperimentą su bet kokiu svariu mūsų literatūros kūriniu. Paimkime, pavyzdžiui, „Svetimą“. Užtenka tik pakeisti veiksmažodžių laiką, būtojo sudurtinio laiko (kurio labai neįprastas vartojimas apima visą pasakojimą) pirmąjį asmenį paversti įprastu būtojo baigtinio laiko trečiuoju asmeniu, ir Camus pasaulis ir bet koks susidomėjimas jo knyga išsyk išnyksta; kaip pakanka pakeisti žodžių tvarką „Ponioje Bovari“, ir nebelieka nieko iš Flaubert’o.
Užtat sutrinkame susidūrę su „angažuotais“ romanais, kurie dedasi revoliuciniais, nes vaizduoja darbininkų gyvenimą ir socializmo problemas. Jų literatūrinė forma, kuri dažnai savo pradžią kildina dar prieš 1848 metus, juos paverčia be galo atsilikusiais buržuaziniais romanais: jų tikroji prasmė, puikiai jaučiama juos skaitant, juose iškylančios vertybės visiškai sutampa su mūsų kapitalistinio XIX amžiaus vertybėmis, su jo humanistiniais idealais, morale, racionalizmo ir dvasingumo mišiniu.
Taigi, tik rašymas ir tik jis „atsako“, jei paimsime šį žodį, kurį mielai vartoja mus kaltinantys, jog mes blogai atliekame rašytojo misiją. Jeigu kalbame apie romano turinį kaip apie dėmenį, nepriklausantį nuo jo formos, tada tenka išbraukti ištisą žanrą iš meno srities. Nes meno kūrinys nieko netalpina tikrąja to žodžio prasme (tai yra, kaip dėžutės viduje gali būti arba ne koks nors svetimas daiktas). Menas nėra daugiau ar mažiau spindinčių spalvų vokas, skirtas papuošti autoriaus „pranešimui“, auksinis sausainių pakelio popierius, sienos tinkas, padažas, kuriuo permirksta žuvis. Menas nepaklūsta jokiai tokio pobūdžio prievolei, beje, ir jokiai kitai iš anksto nustatytai funkcijai. Jis nesiremia jokia tiesa, kuri būtų egzistavusi iki jo; ir galima pasakyti, kad jis išreiškia tik save. Jis pats sukuria savo pusiausvyrą ir sau pačiam savo prasmę. Jis laikosi visai vienas kaip zebras arba jis žlunga.
Taip pat regime, koks yra absurdiškas tas mūsų tradicinės kritikos posakis: „Toks ir toks turi kažką pasakyti ir jis tat pasako gerai.“ Ar nebūtų galima pareikšti priešingai, kad tikras rašytojas neturi ko pasakyti? Jis tik vienaip ar kitaip pasako. Jis privalo sutverti pasaulį, bet iš nieko, iš dulkių…
Prisidengiant tuo, kad mes esame ne-priklausomi, mums priekaištaujama dėl mūsų kūrybos „nepagrįstumo“. Apie meną menui nėra gerai atsiliepiama spaudoje: tai verčia galvoti apie žaidimą, žongliravimą, diletantiškumą. Tačiau reikalingumas, iš kurio atpažįstamas meno kūrinys, neturi nieko bendra su nauda. Tas grynai vidinis reikalingumas, suprantama, išryškėja kaip nepagrįstas, kai duomenų sistema yra primetama iš išorės: pavyzdžiui, revoliucijos požiūriu, kaip sakėme, pats kilniausias menas gali atrodyti kaip antraeilis, net nereikšmingas reikalas.
Būtent tuo ir yra kebli – būčiau gundęsis rašyti „neįmanoma“ – kūryba: kūrinys privalo reikštis kaip būtinas, bet būtinas niekuo; jo statinys yra nenaudojamas; jo jėga yra bereikalinga jėga. Jei šiandien šie akivaizdūs dalykai, kai kalbama apie romaną, laikomi paradoksais, muzikos srityje ne vienas juos pripažįsta savaime suprantamais, ir tik todėl galima kalbėti apie literatūros susvetimėjimą šiuolaikiniame pasaulyje. Šis susvetimėjimas, kurį dažniausiai patiria patys rašytojai to net nesuvokdami, yra palaikomas beveik visos kritikos, pradedant kraštutine kairiąja, kuri teigia, kad kovoja prieš žmogaus susvetimėjimą visose kitose gyvenimo srityse. Ir mes matome, kad padėtis yra dar blogesnė socialistinėse šalyse, kur, kaip teigiama, darbininkai jau yra išvaduoti.
Kaip ir bet koks susvetimėjimas, šis, suprantama, taip veikia tiek bendras vertybes, tiek žodyną, kad tampa be galo sunku reaguoti ar naudoti žodžius jų tiesiogine reikšme. Taip nutinka ir su terminu „formalizmas“. Iš tikrųjų menkinama prasme jis turėtų būti taikomas – tą akcentavo Nathalie Sarraute – tik romanistams, pernelyg susirūpinusiems „turiniu“, nes jie, norėdami, kad šis būtų geriau suprastas, savo noru nutolsta nuo bet kokių ieškojimų rašymo srityje, rizikuodami nepatikti ar nustebinti: jie kaip tik priima formą – kaip liejinio pagrindą – jau pateisinusią lūkesčius, tačiau praradusią bet kokią jėgą, bet kokią gyvybę. Jie yra formalistai, nes sutiko su gatava, sustabarėjusia forma, kuri tėra tik formulė, ir todėl, kad kabinasi į šiuos bekūnius griaučius.
Savo ruožtu žmonės mielai sieja formos problemą su šaltumu. Bet tai nebeatitinka tiesos dabar, kai forma yra išmonė, o ne receptas. Bet šaltumas, kaip ir formalizmas, puikiai pritampa prie negyvų taisyklių. O jei kalbėsime apie jau daugiau kaip prieš šimtmetį kūrusius visus didžiuosius romanistus, mes iš jų dienoraščių ir laiškų žinome, kad nuolatinis jų darbo rūpestis, jų aistra, pats gaivališkiausias reiklumas, jų gyvenimas kaip tik ir buvo forma, dėl kurios jų kūryba ir išliko.
Versta iš: Alain Robbe-Grillet. POUR UN NOUVEAU ROMAN. Paris: Les Éditions de Minuit, 1986
(1) Henri Clouard’as (1889–1974) – prancūzų literatūros kritikas, bendradarbiavęs žurnale „Revue critique des idées et des livres“, kur plėtojo neoklasicizmo idėjas (čia ir toliau – vertėjo pastabos).
(2) Jameso Joyce’o romanas „Ulisas“ (1922) grindžiamas Homero „Odisėja“ ir vaizduojama viena diena kûrinio personažø gyvenime.
(3) Franzo Kafkos nebaigtas romanas „Pilis“ (1926), kur matininkas K. niekaip nesugeba patekti į pilį.
(4) Williamo Faulknerio romanas „Triukšmas ir įniršis“ (1929) pasakoja Kompsonų šeimos žlugimo istoriją.
(5) Jeano-Paulio Sartre’o romanas „Šleikštulys“ (1938), keliantis būties atsitiktinumo idėją.
(6) Albert’o Camus romanas „Svetimas“ (1942), atskleidęs absurdišką žmogaus situaciją pasaulyje.
(7) Louiso-Ferdinando Céline’o romanas „Kelionė į nakties pakraštį“ (1932) apžvelgia trijų žemynų situaciją per tris XX a. dešimtmečius.
(8) Ilja Erenburgas (1891–1967) – rusų rašytojas, vienas Karaliaučiaus krašto gyventojų genocido ideologų.
(9) György’is Lukácsas (1885–1971) – vengrų filosofas marksistas.
(10) Andrejus Ždanovas (1896–1948) – SSRS komunistinis ir valstybės veikėjas, vadovavęs represijoms prieš kūrybinę inteligentiją.
(11) Nathalie Sarraute (1900–1999) – prancūzų rašytoja, viena iš „naujojo romano“ kūrėjų.
Eugenijus Ališanka. Lenkiškas nusikaltimas
2015 m. Nr. 11
erdvė – tik amžina dabartis
Andrzej Stasiuk
Kiekviename sapne yra keli procentai nusikaltimo sudėties. Panašiai kaip „Vegetos“ prieskoniuose druskos. Ar „Viagros“ tabletėse pieno cukraus. Pastarųjų saldumo nesu išbandęs (nors būčiau linkęs, kad ištikus kartėlio akimirkai ir vaistai būtų kartūs kaip memento mori, ar bent jau kaip ruda šlykšti tyrė vaikystėje, kurios gaudavau okupuotas spalinukių), bet tai tik laiko klausimas, nukirstų cinikas arba vyrų psichologijos žinovas. Visi vyrai eina į kairę, ir tai – tik laiko klausimas, skelbia verdiktą seksologas moteriškame portale, trinu rankomis, taigi kiek procentų nusikaltimo sudėties yra vyro gyvenime, kai jis net nesapnuoja?
Tame sapne, seniai seniai, kai raudonojo Spalio askaridės dar dauginos visų mūsų kūnuos, jau nesyk tą netikrą istoriją esu ir pasakojęs įvairiomis progomis, paįvairindamas naujomis detalėmis, vis pagražindamas, kol pats ėmiau tikėti, kad viskas taip ir buvo, tame sapne svarbiausias personažas buvo tvora, aukšta ir tikriausiai apėjusi rūdimis, kaip ir dauguma mūsų kiemų tvorų (kuri iš jų tapo sapno pirmavaizdžiu? Galėtų būti Dalvevkos, už kurios rudeniop sunokdavo kriaušės, neatsispirdami saldumo gravitacijai ropodavome, skrisdavome per tvorą kaip vapsvos, bet kiekvienąkart mūsų užpakalius išspardydavo čiabuviai cerberiai, dabar sakyčiau, ruošėmės saldžiam gyvenimui su keliais procentais druskos šiknoj, skaitėme adaptuotą Dostojevskio veikalo suaugusiems versiją). Kvadratinės plieno tinklo akys tokio mažumo, kad netilptų ranka ar kokia kita žmogaus kūno dalis, bet pakankamai didelės, kad kiekvienoj tilptų po vyzdį, aišku, tik iš vienos pusės. Ano amžiaus pradžioje koks šveicaras Jungas ar austras Froidas (kaip tie germanai mėgo mėsinėti sapnus, kas ne taip ten darės dienomis? Gal viskas dėl tų sprangių mueslių, – velnias, kompiuteris be atodairos taiso šį žodį į muselių, tai irgi galėtų kažką reikšti, – kasdien valgomų pusryčiams? Muselių apsivalgę?) būtų trynę rankas, štai klinikinis atvejis, kai susiduriame su tvoros simbolika, noras įveikti tą tvorą (vos neparašiau, šįkart jau pats, – torą) ar ką nors įkišti į ją tik patvirtina teoriją apie užslopintą libido, apie šiam pacientui būdingą ryškiai išreikštą neurozę, kurios gydymas gali užtrukti ir visą likusį gyvenimą. Dar nepasakiau, kad sapne labai aiškiai (toks aiškumas tik jam ir būdingas, paprastai gyvenime įmanomos įvairios parinktys, dichotomijos ar tiesiog glosolalijos) žinojau, jog kitapus tvoros – jau Lenkija, o kai sapno mechanikos pasiūlytais nelegaliais būdais atsidūriau anapus, pajutau palaimos dvelksmą. Anapus nebuvo nieko, nė vieno žmogaus, jokių pilies kuorų, dangoraižių ar bent sutriušusios nusigyvenusio valstiečio trobos, net beržo ar karklo, ten būta pačios tikriausios tuštumos, kaip dabar bandau įsivaizduoti (jeigu tokia yra įsivaizduojama, o ne konstruojama racionaliai, kaip pasakytų seno kirpimo filosofas, per neiginių dialektiką). Pasirodo, mano laimei taip nedaug reikėjo. Nedaug trūko iki pilnos laimės. Suveikti, pasinaudojus bene populiariausiu tų laikų eufemizmu, plyšį tvoroje.
Beveik banalu, ar mažai orgazmų ir nuotykių rojaus soduos prisisapnuoja, bet ir tada neįvertinau vienos svarbios detalės, kuri dabar tampa raktu tolimesniam pasakojimui. Tam, kad atsidurčiau anapus tvoros, turėjau įvykdyti nusikaltimą. Mano palaimoje buvo keli procentai nusikaltimo sudėties. Kiek konkrečiai – negalėčiau pasakyti, corpus delicti, kaip ir corpus dei, nėra išmatuojami. Galėjau patirti džiaugsmą tik būdamas nusikaltėliu. Jau buvau juo de facto, dar net nebūdamas vyru de jure. Gal dėl to ieškojau atsakymų filosofijoje, bet, tenka pripažinti, kad iš viso to nemoksliškiausio mokslo (na, yra dar tokie kaip astrologija, chiromantija, mokslinis ateizmas) liko tik potraukis išsivadėjusiai kalbai. Rašo man gero linkintis žmogus: abstrakcija žudo visus tavo tekstus. Tik tiek, deja, tik tekstus, o kadaise norėjau daugiau, tikėjaus daugiau, nepripažintas tironas, dabar tik popierinės savižudybės, kompiuterinės kapinės. Abstrakcijos nusikaltimo sudėtyje nebeliko nusikaltimo, išsivadėjo kaip pradarytas vyno butelis, elgesys su tekstu nebėra reglamentuojamas, miegamajame jokių taisyklių, mylimoji/asis.
Rytą mes visada būnam pavargę, – tarė vienas „Uliso“ veikėjas kitam, – o čia gana ilgas pasakojimas. Tas rytas brėkšta po daugelio metų, išvažiuoju kaip visada mintyse rausdamasis po lagaminus, ieškodamas įkapių, asmenybės galiojimą patvirtinančių dokumentų, obolų, raktų nuo skaistyklos, kaip visada. Išvažiavęs iš Milošo ir Venclovos miesto ir įjungęs penktą bėgį atgaunu kovinę dvasią net be juodos kavos puodelio, saugokitės, trojiečiai, važiuoju Lenkijos link, važiuoju į Lenkiją, kertu sieną. Šįkart ne sapne, kertu iš tiesų, visu kūnu, kertu stratosferą susirangęs kapsulėje, išeinu į atvirą kosmosą. Kertu sieną. Kalba visad šiek tiek atsilieka nuo gyvenimo, ji kaip bažnyčia, besilaikanti tvirtos nuomonės abortų klausimu dvidešimt pirmajame amžiuje ir vis tiek turinti neišnaudotą pagarbos kreditą, kad ir kiek skambintų varpais. Kertu sieną, kurios nebėra, kurios net nebesusapnuosi, tik pavargęs frazeologizmas. Einu iš proto, lipu sienom, kabinuosi nagais į gyvenimą. Ką dabar veikia tas muitininkas, kuris prieš dešimtį metų vartė mano pasą kaip karštą lietuvišką bulvę, trumpomis frazėmis kapojo orą, tikrino mano alibi tvirtumą, o kai pradariau bagažinę, pasigedo ten atsarginio rato, ratą radau, bet jame trūko oro. Orą vežiausi plaučiuos, sulaikęs kvėpavimą, todėl tik linkčiojau galva.
Gal tas muitininkas dar spėjo prasimušti į viršininkus, o gal džiaugiasi bedarbio pašalpa Londono priemiesčiuose kartu su lietuvių muitininku ir naktimis sapnuoja tą pačią sieną iš skirtingų pusių. Arba lipa sienomis. Ir kas dabar paklaus, czy masz papierosy, ir kokio velnio važiuoju į tą Lenkiją, nes ir pats nežinau, turiu kelias versijas, su muitininku galėčiau pasitikrinti, kuri patikimesnė, nes ginčuose gimsta tiesa, nors tai tik dar vienas frazeologizmas, man po ginčų dažniau lieka mėlynės ir dvasinės kraujosruvos. Visi esame kalti dėl visko, už visus ir prieš visus, ir aš daugiau negu kiti. Kas taip pasakė? Dostojevskis? Čia jis nepravers, jo siena į kitą pusę, į tą, kurioje miega Giedra ar ja apsimetanti rudeninė moteris. Čia reikia klausytis, ką sako Šengenas, Strasbūras ir Džipiesas. Pagaliau padėti kablelį sakinyje „išvykti negalima išvažiuoti“, nes pernelyg ilgas gyvenimas be kablelių, kaip be sekso, kuo toliau, tuo mažiau reikia skyrybos ženklų, tuo daugiau ženklų, kad reikia skyrybų, kableli, mano meile, Hirosima, mano meile.
Kelias tuščias iki pat Augustavo, vietomis primena stygą, kuria automobilio variklis be ypatingų pastangų tarsi šešiapirštis Klaptonas išgauna žemiausius tonus, pritariant pačiam šešiapirščiui, tikriausiai Tears in Heaven sklinda iš garsiakalbių, ašaros rojuje, bosai tikrina ausų būgnelių kokybę, ties miesteliais styga atsipalaiduoja, vietomis susimazgo, miškuose vėl tiesias, pušys ir eglės primena lengvabūdžius pėsčiuosius, tiesiog lipa į kelią, tarsi ruoštųsi bėgti į kitą pusę nelaukdamos žalios. Čia net saulė žalia, prasimušdama pro įmantrias šakų arabeskas, augant greičiui, vis labiau mirguliuoja, hipnotizuoja, po žalios iškart vėl užsidega žalia, net ir paskutiniai tikrumo likučiai nuo kelionės stalo sutirpsta burnoje, sveikinu, Herbertai Velsai, tavo laiko mašina nesurūdijo kaip mano tvora, vėl suveikė be priekaištų. Rašytojai veža rašytojus. Rašytojai veža. Dabar gal tik vienas Hermis Džipiesas težino, kur atsidūriau, tikiuosi, ten, kur ir norėjau, tuštumos peizažai įgauna kūną, automobilis skrodžia vis labiau tirštėjančius vaizdinius, mano sidabrinė laiko mašina sklendžia virš Augustavo kanalų, virš Mozūrijos ežerų. Dievinu pradžias, ypač kelionių, ne žodis buvo pradžioje, esu beveik tikras, žalia šviesa, greičiausiai žalia šviesa, ir tik tada dievas paspaudė akceleratorių.
Pats laikas nusileisti ant žemės, pristabdyti, ypač staigiuose posūkiuose, kaip tyčia būtent ties jais atsiveria gražiausi vaizdai, aišku, skirti ne vairuotojui, ne Odisėjui, nusileisk, dangau, ant žemės, rašė žemės poetas Vladas, dabar maištaujantis danguje: Kūryba – kai nėra jokios / kūrybos. Viskas išgyventa. Su dangaus gyventojais nepasiginčysi, nebent vėliau, jau už uždarų durų, o ir kokio velnio, dvi nelakuotos eilutės, viskas paprasta ir konkretu. Tik kūryba. Čia mums ne Džoisas, ne jo tyčia nepavykęs dvieilis: Įmink mane, įmink mane, sijoki ru. / Davė tėvas man pasėti sėklų tų. Čia jau Kūryba. Įmink mane. Įmyniau viena koja, nei pirmyn, nei atgal, iki išnašų toli, išneš mane iš šito gyvenimo taip ir neperskaičius Knygos. Ko norėti, autorius – nepranokstamas dvidešimto amžiaus rašytojas, tvirtino airiško viskio (prisipažinsiu, džeimsoniukui, kaip meiliai pavadinau mažą buteliuką kadaise, padėjusį atlaikyti uodų ordas prie Šalčios, iki šiol su džiaugsmu atiduodu protą ir sąžinę, jeigu tik leidžia biudžetas) prisisiurbęs kritikas, o aš piktdžiugiškai tryniau rankas, kad tas dvidešimtasis jau pasibaigė, nusileisk, Odisėjau, ant asfalto.
Nesu abejingas vardams, be jų nebūtų istorijos ir snobų. Ypač automobilių vardams. Kelyje, net ir Lenkijoje, net ir dangstydamasis purvo kaukėmis už dyka iš po dosnių rėmėjų ratų, Jaguaras niekada nepasakys: „Aš – ne „Jaguaras“, arba „Tarkim, aš „Volvo“, jo nekankins tapatybės problemos. Automobiliams suteikiami vardai, jeigu jų likimas, gyvenimas sudėtingoje negailestingai hierarchizuotoje automobilių visuomenėje parkoms iš tiesų rūpi, turi būti itin skrupulingai parenkami, kaip ir žmonių pasaulyje (plg. Eugenijus – gr. „gerai gimęs, kilmingas“, ir kas būtų linkęs ginčyti šį neabejotinai teisingą tėvų pasirinkimą?), vardai atsineša istorijas, legendas, su kuriomis nori nenori (įsivaizduokime, jeigu tik pajėgsime – greitkelyje golfas lenkia BMW) tenka skaitytis, kurias kartais verta ir perskaityti.
Turėjau kadaise Galantą, mūsų charakteriai pernelyg skyrės, ypač lenkimo klausimu, nuolat kėliau jo kraujo spaudimą, nebeišlaikė, teko skirtis. Tiesa, sykį likau jam skolingas. Pasistačiau savąjį vyšninį limuziną vieną vėlyvą vakarą prie televizijos dangoraižio ir kol vaikščiojau po eterį, jį užstatė kažkoks savimi patenkintas dvorniaška. Šiaip ne taip išvairavau per šaligatvius, bet nesusivaldžiau, palikau dar raštelį po mišrūno stiklo valytuvu: „Esi kiaulė.“ Pasirašiau „Galantas“. Buvo ne visai galantiška, kai dabar pagalvoju, piktnaudžiauti jo vardu. Kartais ir per daugelį metų charakteriai nesupanašėja, tad apie kokią senatvę dviese prie židinio gali svajoti. Kai ieškojau naujos meilės, visi tie vyrai tokie, viena namuose, kita – garaže (čia vėl beveik frazeologizmas, iš tiesų – gatvėje, bet gatvinė meilė skamba kažkaip dviprasmiškai), dairiausi į Jazz, su ta mažyle, jaučiau, būtų smagu svinguoti po miesto klubus, bet laiku įvertinau amžiaus skirtumus. Mano menišką sielą (irgi tik frazeologizmas) traukė ir Picasso, bet šioji gąsdino apsimestine beprotybe (nebuvo ji tokia, nebuvo) ir labai jau įtartinu vidiniu pasauliu, kitaip sakant, surogatine apdaila. O taip, Tuareg, bet ji atrodė sunkiai prieinama, kaip Sacharos genties vado duktė, be to, jos animus buvo pernelyg stipriai išreikštas, tarsi moters, kurios viršutinę lūpą dengia tamsus pūkelis, pranašaujantis vaidmenų ir biudžeto persiskirstymą šeimoje. Kai nustojau kaip saulėgrąža sukinėtis į pravažiuojančias mašinas, Avensis atėjo į mano gyvenimą beveik savaime. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ar iš išskaičiavimo, dabar nebesuku galvos, tiesiog pajutau, kad su ja manęs laukia aistringa, gal net audringa ateitis, ateitis, kurioje netrūks nuotykių ir avantiūrų. Avanti!
Už Olštyno įsibėgėti nepavyksta, tas pats ledynmečio sužalotas reljefas, siaura kelio juosta, skrodžiama riebios ištisinės linijos, vingiuoja tarp ežerų, brėždama krantų liestines, kalvų sinusoides, konverguodama į saulėlydį. Užtenka vieno dūstančio prarūkytais plaučiais traktoriaus ar lėtapėdžio trabanto, kad kelyje nusidriektų karavanas, iš viršaus primenantis margaspalvį traukinį nuotykių parke. Linksmieji kalneliai. Ties atvira nuobodžiaujantiems žvilgsniams ir įžūliems vėjams laukyme eismas stoja. Tikriausiai remonto darbai, gal geležinkelio pervaža, mūsų linksmojo traukinio lokomotyvo nesimato, koks skirtumas, čia Lenkija, čia vairuotojas turi būti įvaldęs pauzės meną. Ties horizontu pakibęs raudonųjų serbentų džemo spalvos saulės diskas, naudojuosi pauze ir bandau mobiliuoju pasikalbėti su namais, nelabai turiu apie ką, ko norėti iš vairuotojo, czto vizhu, to poju, taip ir sakau, štai kybo raudonųjų serbentų džemo spalvos saulės diskas. Turėtų būti rutulys, optinė apgaulė, bet kas iš to žinojimo, geležinkelio pervaža ar remonto darbai, koks skirtumas, stoviu kaip jaunikis per vestuves. Namai nieko nesupranta, kieno vestuvės, koks saulės diskas ar rutulys, sako, jau naktis, naktesnės nebūna, Grįžulo Ratai matos, gal tie raudonieji serbentai tik optinė apgaulė, ar tau tikrai viskas gerai, kur esi? Toli, sakau, toliau, negu leidžia sąžinė ir jos partneriai, bėgu nuo nakties. Kiekvienoje kelionėje yra keli procentai nusikaltimo sudėties.
Tuo metu kažkoks naujokas, neįvaldęs pauzės meno, netenka kantrybės, akivaizdžiai ne lenkas, žvilgantis BMW vokiškais numeriais bando ištrūkti iš karminio sąstato, ryžtasi lenkti, suka į tuščią kaip bažnyčia pirmadienį priešpriešinę liniją. Darai didelę klaidą, bičiuli iš Hegelio šalies, čia tau ne autobanas, čia nėra lygesnių už lygius, lemtingai šypsausi veidrodėliui, nes jau matau, kaip tiesiai prieš mane, ką tik pro langą pūtęs mąslius dūmų ratilus, lenkas su puspriekabe, užgriozdinta žemės ūkio padargų, kaip žebenkštis metas į šoną, palikdamas eilėje tik juodų dūmų fantomą, ir čia pat sustingsta, tiesiai vokiečiui prieš nosį. Vokietis traukiasi atbulom, grįžta į vietą, lenkas irgi, išlipa iš automobilio, pakrūmėje susiranda mamuto falo dydžiui prilygstantį rąstigalį, pamankština kojas apeidamas savo teritoriją, bet taip, kad matytų visi linksmojo traukinio galiorkos keleiviai, vėl sėdas į automobilį. Hegelio ir Bethoveno žemietis dar sykį ryžtasi bandyti likimą, taip likimas beldžias į duris, ošia pakelės medžiai, ar tai jį reikėtų mokyti, kad ordnung ist ordnung ir Lenkijoje, kad durnių muša ir tuščioje bažnyčioje, bando, tačiau lenkas būdrauja, pučia vis ryžtingesnius dūmų ratilus. Azarto apimtas lošėjas, ištraukęs dar kelis tuščius bilietus, įremia sau į smilkinį revolverio vamzdį, bet paskutinę minutę apsigalvoja, iš tiesų, protingiau būtų suvaryti visą apkabą į tuos prakeiktus žemės ūkio padargus, kažkas juk turi būti atpirkimo ožiu (užtamsinti BMW langai verčia apsvarstyti įvairiausias versijas, neatmetu ir šitos), dar sykį trūkteli visas vadžias iki priekabos, staiga cypdamas suka į kairę ir nurūksta šunkeliu keldamas kerštingus dulkių stulpus. Niekur nedings, galvoju, čia Lenkijos labirinto akloji žarna, grįš tuo pačiu šunkeliu jau saulei nusileidus, kai niekas nebematys jo įraudusio pralaimėto veido. Praradęs žvilgesį, uždulkėjęs. Žinau. Užjaučiau, tarsi šunkeliu būtų nurūkęs ne jis, o mano nekantrioji dalis, ne kartą traukė ir ji tuščius bilietus. Ir todėl sunkiausia buvo išlaikyti pusiausvyrą stovint abiejose barikadų pusėse, o tą aš, netikėtai pagavau save už uodegos, ir bandžiau daryti viso pauzės spektaklio metu. Vopros na zasypku, tu už vokietį ar lenką? Tu už vokiečius ar lenkus, po velnių?
Artėjant prie jūros keičiasi klimatas, stiprėja vėjas, norėčiau sakyti, kad ir mano šnervės prisipildo jūros druskos ir jodo, bet turbūt viso labo suveikė sąlyginis kelionių prie jūros refleksas, uoslė irgi turi atmintį ir kartais fantazuoja. Jūros druska ir jodas nusėda kondicionieriaus filtro raukšlėse, užuodžiu savo prakaitą, kurį permuša kava, garuojanti iš vienkartinio indelio, pirkta degalinėje, kava puiki, ten ji dažniausiai tokia, aukštas oktaninis skaičius, prekiaujame tik geriausiais kuro produktais, ji permuša ryto nuovargį, išjudina vidaus degimo sistemą. Laikausi kreiserinio greičio, nes vos spustelėjęs akceleratorių iki dugno pajuntu, kaip vėjas smogia į paširdžius, automobilio ir vairuotojo, kelias virsta pakilimo taku, be ypatingų vaizduotės pastangų laiko dirižablis nesuvaldomai kyla ir sklendžia pavėjui. Tai trunka tik sekundės dalį, bet jos užtenka, kad prarastum žemę po kojomis, asfaltą po ratais ir periferiniu žvilgsniu išmatuotum pakelės griovių gylį ir plotį. Kelionėje nereikalinga informacija kaupiasi kaip cholesterolis ant kraujagyslių sienelių.
Pastaraisiais metais pastebėjau, kad jūra man kaskart sukelia nusivylimą. Tikriau, aš ja nusiviliu, jūra niekuo dėta, ir dabar, artėdamas prie jos, jaučiuosi kaip pavargusi kaimo moteriškė sekmadienį. Jos vyras pragulėjo užpečky nieko neveikdamas, tačiau vis tiek nesugebėjo pasiekti statistinio vyrų mirtingumo rodiklio, abu sūnūs bando sumušti to rodiklio rekordus, vos tik juos paleidžia iš kalėjimo, o ji eina į bažnyčią išeigine suknia skambant varpams, pakylėta, jai atrodo, kad viskas prieš akis, kol nepagalvoja apie grįžimą į tuščius namus. Taip, jūra, prie kurios kaskart artėjau su džiaugsmu, taip, jūra, kuri man tapo visų neišsipildymų simboliu. Ramiau, ramiau, geriausia dar priekyje, pesimizmo žvakutę gesina Barnesas, bet vos priartėjęs prie inertiškai banguojančios vandens plynės, kurios kito kranto nesimato – ir neturi matytis pagal jūros apibrėžimą, – jaknom, kaip sakydavo bobūnė, pajuntu, kad geriausia jau buvo, kelionė prie jūros ir buvo geriausia, kas galėjo nutikti keliaujant prie jūros. Vaikystėje prieš atostogas, kurias švaistydavome pajūry, pusę metų taupydavau saldainius, gautus įvairiomis progomis. Perimdavau į šiukšlyną keliaujančią tuščią saldainių dėžutę ir kantriai ją pildydavau iš naujo. Tada dar berniukas turėjo valios, tada dar pasaulis egzistavo kaip valia ir vaizdinys. Sveriami saldainiai nesiskaitė, gaudė tik šventinius, iš spalvotų, kieto kartono dėžučių, „Asorti“, „Paukščių pienas“, „Sostinė“, pradaromų tik per šventes, kuriais būdavo pavaišinamas prie žmonių. Aukso vertės buvo įvilkti į foliją, ypač su likeriu, draudžiamas vaisius, vaikiški nusikaltimo prolegomenai. Slidžiais aptirpusiais saldainių akmenukais grindė kelią ligi jūros. Prie jūros juos surydavo paslapčia, su niekuo nesidalindamas. Vienas ir šventė neturi bendro vardiklio. Jūra jam buvo prievarta, ledinis vanduo, geliančios kojos, nesuvaldomas kjerkegoriškas drebulys.
Jūra ir Kjerkegoras. Jūra ir senis. Jūrai esu per senas, galvoju lėtindamas automobilį, nes eismas kemšasi kaip mano kraujagyslės nuo nikotino, daugėja miestelių, žmonių, kelio ženklų. Ramiau, ramiau. Berniukas mokėjo džiaugtis kelione prie jūros, traukdavo falcetu su broliu ant užpakalinės zaporožiečio sėdynės: Elektrėnų žiburiai, šviečia dieną, šviečia naktį Elektrėnų žiburiai, vos horizonte blykstelėdavo dryžuoti baltus dūmus spjaudantys Brazausko elektrinės kaminai. Važiuodamas prie jūros net nevemdavo. Yra išlikusi nuotrauka albume, Nemuno vingis, kažkoks paminklas, visi šypsos, nes geriausia dar priekyje. Jūros nemėgo. Vakarėja, tamsoje žibintai išplėšia vis daugiau ženklų, vis daugiau įspėjama, ribojama, draudžiama, slenku kaip Stalkeris, mėtydamas tolimųjų šviesų varžtus, kurie krinta į tuštumą be garso. Czarny punkt, Lenkijos raritetas. Niekur kitur pasaulyje nesu matęs tokio ženklo, spalvų gama plagijuoja simbolį, įspėjantį apie radiacijos pavojų, citrininė geltona ir klasikinė juoda, juodi nuliukai ir kryžiukai geltonoje žaidimų lentoje, laimėjusių nėra, 26 wypadkow 36 rannych 2 zabitych. Laiko mašina smenga į juodąją skylę, išnyru kitoje galaktikos pusėje, kitoje Lenkijoje, viskas čia taip pat ir kartu visiškai kitaip, prisimenu tik žvaigždėtą dangų, apvirtusį automobilį griovyje, mėlynas gelbėtojų žaltvyksles, batą šalikelėj. Kvailiai! Jie mąsto kaip trumparegiai, kai galvoja, kad gali atsirasti tai, ko iki šiol nebuvo, ar kad kažkas gali mirti ir išnykti visiškai. Empedoklis teisus. Esu kvailys, visa tai jau buvo, ir šis tekstas, jo rankos ir kojos, žodžiai, kableliai ir šauktukai sklandė juodojoje skylėje, w czarnym punktu, dar kai manęs nebuvo, mano meilės per mažai, kad jis išgyventų, gyventų ilgiau už autorių, jis subyrės į žodžius, kablelius ir klaustukus dar iki tos dienos, kai šoksiu paskui Empedoklį į ugnikalnį, o šis išspjaus batą. Mano arba Empedoklio. Batas negali išnykti visiškai.
Jūra lieka nuošalėj. Jūra yra žemės prakaitas, primena Empedoklis, man užtenka savojo. Neužsuku ir į Valensos Gdanską, revoliucija seniai baigės, visos socializmo kaukės jau nuplėštos, dabar solidarizuojuosi su trokų vairuotojais. Sklinda gandai, kad mieste ant balto žirgo buvo pasirodęs lietuviškasis Zoro, Stasys, sako, Lenkijos žvaigždžių alėjoje liko jo rankos įspaudas. Su kauke ar be, įdomu. Labiau gaila Sopoto, ten Marylia Rodovič ir Czerwone gitary, nesilankiau ten nuo tų laikų, kai Lenkijos nebuvo, kai vaizduotę apšildydavo tik keliolikos centimetrų įstrižainės (ne kiekvienas vyras galėjo tokia pasididžiuoti) lempiniai televizoriai. Tiek to, nėra prasmės lįsti į televizoriaus užkulisius, čia seniai nebėra vietos senukams.
Už miestelio, kurio pavadinimo net nesistengiu perskaityti, juo labiau įsiminti, paspaudžiu koja jautriausią automobilio tašką, pavadinkime jį tašku G. Vairuotojams nereikia jo ilgai ieškoti, patirtis šiuo atveju yra pranašumas, sunkiau jiems su moterimis, labai jau skirtingi modeliai ir variklių modifikacijos, gali visą naktį prasikrapštyti be apčiuopiamų rezultatų. Moterys meluoja geriau, gal net ir lovoje, bet jos ir tiesos pasako daugiau, ypač atsakinėdamos į anonimines anketas. Balsų dauguma (gaila, anketa nepateikia skaičių, man įdomu, koks vyriško užsispyrimo sėkmės procentas) vienu iš dešimties nemaloniausių intymaus gyvenimo momentų jos įvardija būtent nesibaigiančias to taško paieškas. Ir vis tiek mano vyriškas protas nelinkęs pasiduoti. Jeigu kažkas egzistuoja, tas kažkas turi būti surastas. Ar gali būti taip, kad nebūtų? Vis dar lieku ištikimas paprastam telefonui su mechaniniais mygtukais, operatorės gundančiais sirenų balsais kasdien siūlo išmėginti išmanųjį, kurio ekraną užtenka paliesti piršto galiuku, ar pirštų karštų pagalvėlėm, ar lūpų kraščiukais. Įtariu sąmokslą, atsisveikinimas su mechaniniais žaislais (mano tėvas pats išardydavo ir surinkdavo žigulį, kaip aš kalašnikovą, per rekordiškai trumpą laiką), kaip ir atsisveikinimas su ginklais, smūgiuoja žemiau vyriško orumo juostos. Guodžia tik smulkmenos, pavyzdžiui, kad vyrai mūsų šalyje dar gauna nacionalinę premiją ir joje dar yra vietos senukams. Įžeistas patriarchatas traukiasi į interneto pasąmonę. Avensis aistringai metasi į priekį, lenkia užsimąsčiusį opelį, pavargusį citroeną, mato, kaip neišvengiamai iš priekio artėja sunkvežimis su priekaba, bet skaičiavimai rodo, jog yra dar viena sekundė dangaus, viena sekundė, kad sugrįžtų į savo juostą, burnoje pajuntu saldumą, tarsi joje tirptų vaisinė Tik Tak dražė. Tik. Tak nebėra, yra tik sekundė, tik. Dar ištisinis sunkvežimio signalas, po sekundės pakimbantis tuščiame kelyje virš įkaitusio asfalto kaip paskutinis šeimyninio kivirčo žodis. Ar žinojote… kad bet koks darbas vyrams yra įdomus, jei yra nors kiek pavojingas. Pavyzdžiui, vyrai mėgsta kepti kepsnius ant žarijų. Nors žarijas žarstyti linkę svetimomis rankomis. Vairuoti linkę patys.
Ypač kai važiuoja į dakarus. Mano Dakaras yra Lenkija. Ir nėra čia jokio contradictio in terminis, kiekvienas praprusęs vyras žino, kad jau ne pirmus metus Dakaro ralis kelia dulkes ne Dakare, o Lotynų Amerikoje. Kaip ir Kijevo kotletas valgomas nebūtinai Kijeve. Beje, ten jis visai kitoks, sykį užsisakiau užkandinėje prie stoties – jokio rankogaliais varvančio sviesto, padžiūvusi vištos šlaunelė ant pagaliuko, labiau priminė eskimo ledus, tik skonis kaip suvažinėtos katės. Gal ir gerai, galvoju, kad pasienyje nebeklausia jaki cel podróžy, meluočiau, sakyčiau, podróž słužbowa, nors nedaug procentų būtų to melo, esu tarnyboje, tarnauju dievui ir tėvynei. Bandau vaizduotis, ką darytų pasienietis, jeigu taip ir pasakyčiau, tiesiai šviesiai: važiuoju į Dakarą. Tikrintų stabdžius ir protektorių gylį? Mano akių dugną? Lieptų pūsti į alkotesterį? Tik įsivaizduoju, ačiū generolui Šengenui ir seržantui Džipiesui, naujiesiems mano šeimininkams, kuriems tarnauju atsidavęs kaip naujokas šauktinis, jeigu reikės, ir dantų šepetuku asfaltą blizginsiu.
Man Dakaras, man Lenkija, didžiosios Lui de Fiuneso garbei skirtos lenktynės prasideda, ledai pajudėjo, didinu greitį, nes galinio vaizdo veidrodėlyje matau: riaumodama atšuoliuoja raudona mašina, sportiška kaip etatinis „Impulso“ lankytojas, vairuotojas ir šturmanas greiti ir įsiutę. Man Dakaras, mano vyriškos dienos. Nesileidžiu lenkiamas, lenkiu aš, kelyje kliūtys iš kairės ir iš dešinės, jų vis daugėja, cypinu stabdžiais ir vėl minu visus abėcėlės taškus iki dugno, teisėjams nerūpi, kad esame skirtingų svorio kategorijų, per visą maratono distanciją išlaikau jaguarą galinio vaizdo veidrodėlyje. Patenkinęs vyriškumo troškulį, išgėręs šampano taurę iki dugno, pagaliau pasiduodu, išdidžiai, kitaip sakant, demonstratyviai. Jaguaras dviem šuoliais atsiduria priekyje, lengvai ir gracingai pristabdo, šturmanas iškiša ranką pro langą ir parodo man ženklą. Mūsų racijos, kaip ir mūsų racio, deja, ne ryšio zonoje, čia Dakaras, čia šviečia baltoji dykumos saulė, bendraujame kaip Jogailos laikais, signaliniais dūmų laužais ir pirštų kombinacijomis. Pergalingai iškeltas didysis pirštas virš praradusio LDK galią ir vienybę kumščio, transatlantine kalba, fuck you? Neteisingas spėjimas, nors Lietuvoje jis būtų pelnęs jums pagrindinį prizą, traukite kitą klausimą. Didysis pirštas iš tiesų trumpam atsitraukia nuo kumščio, kaip kadaise Vytauto pulkai, bet tik taktiniais sumetimais, kad netrukus galėtų susijungti su nykščiu ir suformuotų pakankamai raiškų, iš tolo gerai įžiūrimą apskritimą. Ką reiškia šis ženklas, mieli žinių riteriai ir damos? Atsakymo nėra? Atsakymas iš pajūrio: „Klasė!“ Maskvos inteligentas: „Klasno!“ Nusipelnęs sportininkas iš Tverės: „Fizkult-privet!“ Londono skustgalvis: „Cool!“ Paryžietis priduria: „Bon voyage!“ Šilta, beveik karšta, lenkiškai jis skamba taip: „Mums patiko, curvo, gerai ėjai, nenuobodžiavom šioje ašarų pakalnėje, susitiksime žiedinėse.“ Vargu ar susitiksime, dalyvauju tik kvadratinėse, bet vienas nulis lenkų naudai. Man patiko, curvo.
Adrenalinas nustoja linksminti, „Status quo“ mėgina atstatyti status quo. Looks like I’m going no where but no where’s where I am. Keliauju į niekur su rokenrolu, su juo man visada pakeliui, rokenrolo kvadratas, sakydavo bičiulis matematikas, virkdydamas gitaros stygas ir mano pasitikėjimą, slėpiau savo muzikinį neįgalumą kaip vaikystėje pažymių knygelę su įrašu negražiai elgėsi su mergaitėmis, išplėšė sagą ir tampė už plaukų. Gal niekas ir nesužinos, kad keliauju į niekur, tąsyk taip ir nepaklausiau, kodėl kvadratas, ne rombas ar stačiakampis, dabar pats žinau, ar manau žinąs, nes kiekvienas kvadratas yra ir stačiakampis, ir rombas, ir lygiagretainis, jis turi visų šitų figūrų savybes, savų savybių kvadratas neturi, taip sako prieštaravimų nepripažįstantis geometrijos mokslas. Ir kodėl mane netikėtai apima džiaugsmas, kad jis neturi savų savybių? Kvadratas be savybių. Kažkur girdėta, ir labai teisingai girdėta, knygų su gerais pavadinimais nebūtina ir skaityti, užtenka ir gerų jų pavadinimų, kaip antai: Kelyje, Lolita, Prarasto laiko beieškant, ir, aišku, Žmogus be savybių. Tikriausiai Muziliui būtų patikęs kvadratas, rokenrolas – vargu, priešiškumas muzikai buvo žmogaus be savybių viena iš savybių. Pasistengęs galėčiau išvardinti mažiausiai tris žmogaus be savybių savybes, pagal kurias mes esame panašūs. Pirma (bet ne pagal svarbumą) – tai artimas nuliui muzikinis valentingumas (priežastys skirtingos, kaip pasakytų biografai, vienam taip ir nepavyko įveikti neįgalumo, kitą visam gyvenimui supykino trikampis, ménage à trois, kuriame dalyvavo jo muzikalūs tėvai), antra – abu esame nesveikai įsipareigoję rytinei mankštai (vardan sveikatos? Nemanau. Nemanome), ir pagaliau trečia – domimės daiktais be savybių. Tik tiek, visu kitu mes skiriamės. Manau. Man patinka rokenrolas (ir kodėl man atrodo, kad rokenrolas ne visai muzika? Gal todėl, kad muzikos klausausi, o rokenrolu gyvenu?) ir kvadratai. Nekrošiaus kvadratas.Ypač lenko Malevičiaus juodasis. Dėl to, kad lenko, ir dėl to, kad juodasis. Dėl to, kad juoda spalva nėra spalva, juoda spalva neturi savybių, taip, ir ji neturi savų savybių. Yra geltona spalva, yra žalia, yra raudona, yra mėlyna, juodos nėra. Ir čia įžiūriu mūsų panašumus, panašus pažįsta panašų ir panašiai. Kvadratai be savybių. Looks like I’m going no where.
Buvo taip. Prasidėjus mūsų pamainai išvažiuojame su Grotowskiu į trasą. Šiame kelyje eismą apsunkina tranzitas, todėl netrūksta skubančių karštakošių, kartais net nestabilios psichikos vairuotojų. Tiesą sakant, anokia čia paslaptis, dauguma vairuotojų viršija greitį, ne išimtis ir aš, kai esu ne tarnyboje [antroji sakinio dalis išbraukta, bet šiaip taip įskaitoma]. Tikriausiai tai mūsų nacionalinis bruožas, bet tarnyboje esu pareigingas. Dar miesto ribose pastebime įtartinai greitėjančią tojotą, todėl sėdame jai ant uodegos. Sekame be švyturėlių, nuojauta sako, kad toliau bus dar įdomiau. Miestelį užsienietis – numeriai lietuviški – palieka viršijęs greitį trisdešimčia kilometrų, toks nusižengimas mūsų krašte nėra itin retas, tiek nusižengia ir dažnas tolimųjų reisų vairuotojas. Toliau užsienietis didina greitį, mūsų spidometras rodo šimtą keturiasdešimt, matome, kaip lenkia, kirsdamas dvigubą ištisinę liniją.
Štai tada ir įsijungiame švyturėlius, tačiau tojota nestoja, tik dar labiau padidina greitį. Mums sunkiai sekasi išsilaikyti neatitrūkus, mano partneris viena ranka užgula garso signalą. Užsieniečio greitis viršija šimtą penkiasdešimt, nors šioje kelio atkarpoje greitis ribojamas iki septyniasdešimties, mes jau dešimt kilometrų persekiojame tą įtartiną automobilį, spėliojame, gal vogta mašina, gal su narkotikais. Grotowskis sako, viskas, wystarczy, visas įspėjamąsias priemones jau išnaudojom, traukis ginklą. Nemėgstu naudoti šaunamojo ginklo, kol neįsitikinu, kad tai paskutinis argumentas, todėl dvejoju. Pagaliau matome, kad tojota pradeda mažinti greitį, nors vis tiek užsispyrusiai nestoja. Gerai dar, kad leidžiasi lenkiama, traukiasi į šalikelę. Aplenkiame ir įsijungę švieslentę važiuojame iki pirmos degalinės. Vairuotojas paklusniai seka iš paskos. Toliau, kaip reikalauja pareigybiniai nuostatai, prieinu prie automobilio, dėl visa ko ranką laikydamas ant ginklo dėklo, paprašau dokumentų.
Vairuotojas nesipriešina. Dokumentai tvarkingi. Kalba laužyta lenkų kalba. Nesileisdamas į šnekas sakau, kad Pan viršijo greitį, rodau greičio matuoklio duomenis ir kviečiu į tarnybinį automobilį. Iš pradžių vairuotojas nenori patikėti, nors greičiau apsimetinėja, kad viršijo greitį daugiau negu aštuoniasdešimčia kilometrų. Paprašau sumokėti baudą, tačiau jis neturi zlotų, traukia iš piniginės eurus, todėl pasiūlome grįžti, palydime jį iki miesto, kur jis išsikeičia pinigus. Jam susimokėjus išrašau baudos kvitą. Vairuotojas pasirašo, kad su nusižengimu sutinka ir gailisi. Raportą užpildė vyresnysis inspektorius W. Gombrowiczius. Parašas.
Kai medėjančiomis galūnėmis šiaip ne taip įsirangau į juodąjį vanagą, automobilį be jokių skiriamųjų ženklų, ir susiraitau ant užpakalinės sėdynės, pirmasis gero nežadančią tylą nutraukia vairuotojas. Kodėl nestojai, kai įjungėm švyturėlius, subosija kylančia intonacija. Tradicinis vaizdelis, pagalvoju, kaip iš eilinio holivudiško trilerio apie gerą ir blogą policininkus. Nie widziałem, lemenu veik panosėje, nes ir pats matau, kaip groteskiškai kvailai skamba tiesa, net ir įvilkta į svetimos kalbos šarvus. Nie widziałem! Nie widziałem! pakartoja vairuotojas, matau, kad įsiutęs, supratimo ar užuojautos ir nesitikiu, vis dėlto dešimt kilometrų įveikė ekstremaliomis sąlygomis, čia ne Sacharos dykuma. Bet mes ir pypsėjom, ir sireną įjungę važiavom, tęsia apklausą, kildamas kaip potvynis, užsemdamas vis didesnę svetimame krante likusios mano kalbos teritoriją. Nie słychałem, tęsiu nemeluodamas ir nekeisdamas mizanscenos tonacijos. O, matka boska, nie słychałem! Nie słychałem! kartoja kaip Flobero papūga, o aš, be mažo cunamio, kylančio žarnyno apatiniuose aukštuose, gal net rūsy, jaučiu ir gėdą, kad šitaip su juo pasielgiau, ir mano nie nuo tos gėdos neatleidžia. Panie (tiesa, jeigu versčiau šį kreipinį į lietuvių kalbą, turėčiau suktis su tokiais sinonimais kaip mulki, asile), Panie, važiavote šimto penkiasdešimt dviejų kilometrų greičiu kelyje, kur greitis ribojamas iki septyniasdešimties. Nie može być, sakau, tik šįkart jau meluoju, tikriausiai gali būti, advokato neturiu, kuris meluotų už mane graudindamas prisiekusiuosius, ieškau plyšių jeigu ne įstatyme, tai bent tarp munduro sagų. Nie može być! Nie može być! graibosi už galvos vairuotojas, boso plaktuku mano taškų ir daugtaškių vietoje kaldamas šauktukų polius. Pernelyg užsitęsusi preliudija, kvepia skurdžiojo teatro manifestu.
Nie može być, nie može być, bet jau atslūgstančiu balsu, be šauktukų, mes tuoj tau parodysim, dar ir kaip može być. Į veiksmą (atsidūstu, pagaliau veiksmas) įsitraukia gerasis policininkas, tylomis įjungia mažą televizorių, nutūpusį kaip vienaakė pelėda ant prietaisų skydelio, atsuka filmą į laiko pradžią, spragteli play. Rodo, kad gali, ir dar kaip gali būti. Gali būti ir įdomiau, bet aš nesu išpaikintas kamerų dėmesio, tebūnie dokumentinis. Jokių neatitikimų protokolui. Klausiu, ar negalėčiau gauti įrašo, norėčiau pasilikti atminčiai, papildyti kuklų savo viešų pasirodymų archyvą, bet jie tikriausiai manęs neišgirsta arba mano menines ambicijas nuleidžia negirdom. W. Gombrowiczius, aukštesnis rangu, beje, ir ūgiu (vairuotojas kresnas, geriau prisitaikęs prie automobilio sėdynės), klausia, ar turiu zlotų, moki baudą zlotais, albo będzie sąd. Arba bus teismas. Jokių lyrinių nukrypimų, tekstas tikslus kaip Einšteino energijos formulė. Teismo nenoriu, kalėjime Dakaras tik per televizorių, zlotų tik kelios menkavertės kupiūros, traukiu iš atsarginės piniginės eurus, bet pareigūnas susiraukia ir purto galvą. Toliau viskas kaip protokole, grįžtu iš keityklos virš galvos mojuodamas zlotais, mažomis laisvės vėliavėlėmis, dar girdžiu pritildytus balsus automobilyje, atlėgę pareigūnai aptarinėja teksto subtilybes, gerasis siūlo, gal užrašom dvidešimčia kilometrų mažiau, kitas tik atsidūsta, sako, vis tiek nepadės. Čia kaip kompresas numirėliui. Kaip pagiriamasis žodis kvailybei. Palinki saugios kelionės, atsisveikindami šypsos, gal ir su keliais procentais ironijos. Dėkoju atsiimdamas baudos kvitą tarsi vairuotojo pažymėjimą prieš Kalėdas, jame mano vairavimas įvertintas dešimčia balų, 10 punktów karnhych, šypsausi ir aš, nes tai dar ne pabaiga.
Pradžioje buvo kitaip, pradžioje buvo Empedoklis, galvos be kaklų, rankos be pečių, akys be kaktų, kurios tik ieškojo savo vienatinio kūno, drebančios kojos, nerandančios nei stabdžio, nei sankabos, rankos, suaugusios su vairu kaip Siamo dvyniai, sumedėjęs torsas, kuriuo lyg lietvamzdžiu srūva kosmoso prakaitas, orbitą paliekančios akys. Tada atsirado sankryžos, kaskart spręsdavau hamletišką klausimą, sukti ar nesukti. Dažniau pasukdavau, tik instruktorius, jautrus kaip ir visi šio subtilaus meno atstovai, atsidusdavo, niekinančiu periferiniu žvilgsniu nuplikydamas mano rankas. Vairuoji kaip boba, sako kartą nebeiškentęs, vairas ne karšta dešra, kiek galiu tau aiškinti, ir kad nekryžiuotum rankų, taip tik celkos kryžiuoja kojas. Palikite viltį čia įžengiantys, arbeit macht frei, trūksta dar citatos apie vyrišką orumą. Atgauti jį be citatos mėginu kaip praradęs, bobiškai. Pleištą pleištu, taip sakant. Vakare ant sofos krašto atsisėdęs priešais televizorių, susikaupęs, tiesiu kaip toršeras stuburu, delnuose suspaudžiu aliumininį puodo dangtį, didžiausią, kokį pavyksta susirasti virtuvės užkulisiuose, ir burgzdamas, leisdamas ferario variklio garsus išvairuoju į vaikystę.
Kitą dieną instruktorius dėbteli į mano rankas jau atlaidžiau, sako, kitas reikalas, kada spėjai, o aš iš džiaugsmo atvirauju – su puodo dangčiu, Mokytojau, su puodo dangčiu. Mokytojas kaip sfinksas, tikriausiai mąsto apie žmonijos nuopuolius ir artėjančią apokalipsę. O tada, vis dar nešamas aukštai mane iškėlusios plepumo bangos, kaip berniukas, vairuojantis ferarį, imu ir paklausiu, o kaip aš jausiuos vairuodamas vienas? Jeigu šiandien man reikėtų sudaryti naiviausių savo klausimų dešimtuką, šis užimtų jame garbingą prizinę vietą. Mokytojui klausimas anaiptol nepasirodo kvailas, jis net kelias sekundes pamąsto prieš atsakydamas, ir tada apdovanoja mane viltimi, kurią buvau palikęs čia įlipdamas. Jausies labai gerai. Netgi sankryžoje, dar noriu paklausti, bet laiku susigriebiu. Aš gi ne boba. Jau nebe.
Sankryžoje turiu apsispręsti, sukti ar nesukti, tiesiai pasiekčiau Berlyną, bet šis miestas priklauso kitam sapnui, kuriame yra daugiau procentų nusikaltimo sudėties, todėl jis pareikalautų kitokio stiliaus, daugiau vientisinių sakinių su erdviomis pauzių gatvėmis, kitokio skonio vienatvės, daugiau druskos ir prieskonių, gal net kitokio žodyno, nors taip visada atrodo, kol nepradedi rašyti. Gal užtektų ir eilėraščio. Šiaip ar taip, užsidegus žaliai, suku į kairę. Sankryža naujutėlaitė, asfalto spalvos kokarda, spitė, surišusi išsibarsčiusius laukus tarsi dovaną užklydusiam atvykėliui, dar viena kalėdinė Europos dovana, ir nesvarbu, kad ne Kalėdų metas, šviesoforai tebespinduliuoja konvejerio darbininkų rankų šilumą, ant vieno net išlikusi balta etiketė, gal tik pasirodė prieblandoje, gal jau spėjo pritūpti balandis, šaligatvio borteliai neaprašinėti sunkvežimių ratų grafičiais, pėsčiųjų salelės dar tik laukia molėtų ar mėšlinų batų iš aplinkinių kaimų. Taip detaliai aprašinėju šią sankryžą todėl, kad į ją dar teks grįžti, ir būtų gerai, kad jau turėčiau apytikslį jos vaizdinį. Temsta, važiuoju dar kelis kilometrus, daugiau dairydamasis į pakele nusidriekusius kaimelius ir sodybas, vėl reikia ieškoti nakvynės, kiekvieną vakarą ta pati partijos pabaigos nežinia, ir dažniausiai, stengiantis išvengti ceitnoto, – aklas ėjimas, endšpilis, kuriame pėstininkas nebūtinai tampa karaliene.
cypini stabdžius, metas nakvynei, kažkur už poznanės, tik pasukęs sankryžoj su šviesoforu, pravažiavai nakvynės namus, grįžti atbulas, pusamžis vyriokas praveria duris, iš veido galėtų būti kunigas, tarsi laukia, prašo vidun, mūrinis namas prie kelio, kieme marijos skulptūrėlė po obelia ar kriauše, kas ten supaisys vasario mėnesį ir dar tamsoj, pasirodo, iš tiesų laukia, prie stalo prisėda, sako, žemės turiu kokį šimtą hektarų, sako, blogai bus su tuo žemės ūkiu europoj, ale dabar madoj agroturizmas, va namą patvarkiau, tik anokie čia turistai, tokie kaip ir tu, jokių atrakcionų nereikia, pernakvoja ir toliau savo keliais, tai dar vienu bizniu užsiėmiau, kai avarija, atskubu su savo technika, geras biznis, ypač pernai, artimiausioj sankryžoj per pusę metų net šeši mirtini atvejai, geras biznis buvo, bet neseniai pastatė šviesoforą, tai ir baigės, paskui pagalvoja, gaila tų žmonių, ale geras biznis buvo, sėdi ir lauki
Čia tik rankraščio iškarpa, cut-up, šypteltų Barauzas, kurią ištraukiu iš senų archyvų, iš pradėtų ir neparašytų istorijų, nupučiu dulkes ir matau, kad ji dar gali praversti. Pravers ūkyje, kaip sako tėvas, kaupdamas sandėliuke atitiesintas vinis, aprūdijusias vielas, saulės nujuodintus lentgalius, skardos nuopjovas. Pravers ir šita ištrauka, tik kojinių gyvenime neadžiusiam gali pasirodyti, kad lopymas ir adymas priklauso tai pačiai muziejinių žodžių šeimai kaip telegrafas ir rašomoji mašinėlė. Gal ji ne paslepia, gal dar labiau išryškina linkusią greičiau sudilti teksto vietą, bet toks yra ir odinis lopas ant Šerloko Holmso tvido švarko alkūnės. Ir pasakoja tas lopas apie genialaus detektyvo kasdienybę, begalines valandas, leidžiamas ramstant alkūnėmis darbo stalą, apie tą laiką, kuris paprastai nutylimas literatūroje, kaip, beje, ir rašytojų kūrybinėse biografijose. Sėdi ir lauki. Nusikaltimo, eilėraščio, avarijos.
Daugumai skaitytojų atrodo, kad rašytojai nepadoriai daugina žodžius, tarsi viduriuotų ar mėgintų žodžių jūroje paskandinti visus savo konkurentus, ir jie iš dalies teisūs. Turiu omeny – skaitytojai. Kai kurie rašytojai iš tos begalybės žodžių, laikomų smegenų kameroje kaip šaldyta žuvis, mėgina atitirpdyti tik mažus gabaliukus, kurių reikia šventiniam patiekalui, sprendžia optimizavimo uždavinius, kitaip sakant, elgiasi taupiai. Taupiausiai gyvena poetai. Dabar taupau ir aš, lopau, užuot gaišęs laiką nakvynės aprašams, o likusį dovanai laiką galiu panaudoti pamąstymams, kuo skiriasi poezija nuo prozos, kitaip sakant, oda nuo tvido. Kol sėdžiu ir laukiu, Michalas atneša tris aprasojusius „Žywieco“ alaus butelius. Iš sankryžos jokių žinių.
Nereikalinga informacija kartais sugula atmintyje tarsi spalvoto stiklo šukės kaleidoskope į paveikslą, kuriame nebelieka nieko nereikalingo, bet tik labai trumpam, paskui vėl sukinėji vairą nebesitikėdamas nieko prasmingo, toldamas nuo vienų nakvynės namų ir artėdamas link kitų. Jeigu esu skaitytojas, o kelyje esu, tikriausiai priklausau tai padermei skaitytojų, kurie suskaito rytinį laikraštį per pusryčius nepraleisdami nieko, net reklaminių puslapių, ir su paskutiniu kavos gurkšniu pakyla nuo stalo visiškai tuščia galva, sąžiningai atlikę pareigą (beje, net ir nuobodžias knygas dažniausiai perskaitau iki paskutinio puslapio, kad įsitikinčiau, jog autorius iš tiesų uždarė paskui save duris), skaitau ne tik kelio ženklus, bet ir vardus, motelių pavadinimus, ypač pastaruosius. Nakvynių namų šeimininkų vardai dažniausiai dulka pasuose, skolos rašteliuose, nuomos dokumentuose, sutuoktuvių liudijimuose, užtat skaitytojui nesunkiai prieinami motelių pavadinimai, lengvas vairuotojo skaitalas. Keliauju iš vienų nakvynės namų į kitus, skaitau, ir man palengva ryškėja šio kamerinio vardų pasaulio kontūrai, dar ne piešinys, tik kreida ar anglimi brėžiami štrichai, kurie tikriausiai niekada ir nebus perkelti į didesnio formato drobę.
O gaila, man regis, remiantis autentiška motelių toponimika ar hidronimika (įsivaizduokim, kad visi jie priklauso didžiajai asfalto upei, didžiajam kelių Amazonės baseinui), nors tiksliausias terminas, be abejonės, yra hipnonimika, pavyktų aprašyti vietos istorinę raidą, etninę sudėtį, geografinę padėtį. Pridurčiau – Lenkijos naktis ir sapnus. Kai dažniausiai jau tamsoje apsistoju „Po ąžuolu“, „Po pušimi“, „Po gluosniais“, „Prie šilo“, „Slėnyje“ „Ant šlaito“, „Prie skardžio“, man nebūtina leistis į apylinkes kaip devyniolikto amžiaus damai su šuniuku ir skėčiu ar sulaukus ryto skanauti pusryčius ant žolės, aš tiesiog mėgaujuosi pirmykšte gamtos ir žmogaus derme vartydamasis lovoje. „Senasis malūnas“, „Po bokštu“, „Prie pilies“, „Kaštelionų“ skardžiais varpeliais žadina nostalgiškus jausmus tolimai praeičiai, menančiai Jogailos ar bent Žygimanto Augusto, Potockių, Radvilų laikus, jaučiuosi esąs ne tik istorijos liudininkas, bet ir kuklus dalyvis, ypač rytais, leisdamasis aidinčiais rūmų laiptais į didžiąją menę ar rūmų valgomąjį.
Kita vertus, esu atlaidus tokiems naktinių paslaugų tiekėjams kaip „Pegasas“, „Arkadija“ ar „Fantazija“, vargšams, pritrūkusiems fantazijos. Ne kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino. Egzotikos, tolimųjų kraštų ilgesys, toks artimas man pačiam, šiose platumose pratrūksta „Amazonėmis“, „Oazėmis“, „Faraonais“, „Stručiais“, „Skorpionais“ ir, deja, sugrįžta „Bumerangu“, kambariai kaip zlotai mano piniginėje, už kuriuos perkuosi pagalvę ir antklodę, skiriasi tik šeimininkų veidai ir nusidėvėjimo laipsnis. Romantiškai, gal net kiek avantiūristiškai nuteikia „Juodoji tulpė“, pasigedus tylos po visą dieną didelėmis dozėmis vartotos automobilinės muzikos tinka „Medžiotojų užuovėja“, ten net ant sienos kybantis šautuvas iššauna tik kartą per metus, per Naujuosius. Sykį, kad ir kaip buvo vėlu, neužsukau į „Zimna voda“, nors gal nevertėjo skaityti pažodžiui, gal mano stenografinė lenkų kalba neleido įžvelgti tame pavadinime šviesesnių aliuzijų, žadančių, sakykim, karštą vandenį ar bent veikiančius radiatorius.
Nuošaly lieka ir „Fakir“, keliantis dviprasmes asociacijas, ar čia per pusryčius vietoj mano taip mėgstamų parūkytų kielbasų su garstyčiomis ryjami kardai ir tuštinamos žioplių piniginės? Prašoku ir „Pod kłosem“, kažkas ne taip mano vaizduotei, bet net už grošus nenoriu nakvoti „Po varpa“. Kur tie vaižgantiški literatūros perliukai, tekstai savyje, perfrazuojant garsųjį Karaliaučiaus mąstytoją, klausiu, dairydamasis į švieslentes, rašytojai kartu su miniomis išalkusių kultūros grumdosi miestuose, o jų taip trūksta ir provincijai. Nobelio premijos laureatų šalyje aptinku vos vieną kūrinį, vertą penkių žąsų Užkalnio matavimo vienetais, ir tai yra „Mistrz i Małgorzata“. Beveik Bulgakovo stiliumi – „Meistras ir Malgožata“. Malgožata – tai šeimininko žmona? Nors, aišku, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, koks Eidrigevičius slepiasi po Meistro kauke.
Akį, bet tik akį patraukia „Pod samoliotem“, „Tank“: kas tai, spėlioju – postmodernios instaliacijos ar beviltiškai pavėlavęs futurizmas, žaismingąja savo dalimi orientuotas į vairuotojų vaikus ir pavainikius? Tendencijas geopolitinėje ir etninėje šalies situacijoje vienu žodžiu nupasakoja motelis „Chińczyk“, arba „Kinas“. Sprangaus peno mano pamąstymams pametėja šeimininkas, bene buvęs tolimųjų reisų vairuotojas, pagaliau pripažinęs ilgai slėptą neapykantą kitiems vairuotojams (dažnai pasitaikantis atvejis ir tarp rašytojų), pavadindamas motelį „Benzol“. Gal tas buvęs vairuotojas čia dirba ir virėju (Maisto, kuriame yra didelis kiekis benzolo, vartojimas gali sukelti vėmimą, pilvo dirginimą, galvos svaigimą, mieguistumą, gali padidėti širdies ritmas, prasidėti konvulsijos, ištikti mirtis)? Gal šioje pamiškėje įsikūrė koks modernus koncentracijos stovyklos filialas, ar patentuotas savižudžių fabrikėlis, kuriam nereikia ilgalaikių investicijų, sakykim, tavo palata lanksčiais vienkartiniais vamzdeliais prijungiama nakčiai prie tavo paties automobilio išmetamojo vamzdžio. Ar čia tik man vienam važiuojant pro šalį kyla savižudiški klausimai ir nostalgiškas noras viršyti greitį? Spaudžiu akceleratorių, išmesdamas į orą benzolo debesėlį.
Vis dažniau įsitikinu, kad elgiuosi kvailai, ir žinau, kad skonio receptoriai geriausiai veikia dar nepatyrę šiurkštaus antpuolio, kad eilėraštyje svarbiausia yra pirma eilutė, o romanas laikomas vykusiu, jeigu rašytojas sugeba parašyti tobulą pirmą sakinį, ir vis tiek skaniausią mėsos gabalėlį ar koldūną šiupininėje pasilieku pabaigai, ne kitaip ir šįkart. Nakvynės namai „Kwadrat“. Taip, ir vertimui negali būti jokių priekaištų, jokių sinonimikos paieškų, nebūtinas net konteksto išmanymas. Kvadratas. Retai būna taip paprasta, ir net tais atvejais negali atsikratyti įtarimo, kad tave kažkas apgavo. Vietoje sidabrinio šaukšto pakišo melchiorinį.
Važiuoju kvad-ratu. Pakeitęs perspektyvą, žiūrėjimo kampą, iš trimatės renesanso erdvės į dvimatę viduramžių plokštumą sugrįžęs praktikuojantis kartografas, o tokiu laikau ir save, žemėlapyje aiškiai matytų, kad mano maršrutas driekiasi kvadrato kraštinėmis. Dabar įsivaizduoju, kaip viena iš jų leidžiuosi žemyn į pietus, tarsi slysčiau storos, nukarusios nuo lubų virvės mazgais mokyklos sporto salėje, kol pasiekiu kietą pagrindą, pajuntu kojomis kalnus, kažkur už Vroclavo, keičiu kryptį nepaleisdamas kvadrato kraštinės, jausdamas ją per visą protektorių gylį, suku į rytus link Krokuvos, Zakopanės ir toliau, link savo amžinos dabarties. Padūmavę miškingų kalnų masyvai, kontrabandinės iliuzijų perėjos, kuriomis kas vakarą nusileidžia saulė, sienos ir užsieniai driekiasi vienoje kelio pusėje. Prieblandos zona kitoje, hic sunt dracones, dažniau leones, kaligrafiškai išraitydavo ant savo baimės žemėlapių praktikuojantys katalikai kartografai, mano sapnų ir nusikaltimų, mano neatsakingos meilės ir neatsakytų klausimų zona. Esu egoistas iš pašaukimo, niekada nepaklausiu, kas yra Lenkija, man tik rūpi, kas Lenkija yra man. Man, mano, manyje, visi įmanomi linksniai kelio gramatikoje. Tyrinėsime tamsos augimą, rašė neprisėsdamas lenkų poetas Marcinas, visad šalia pasilikdamas vieną vietą tuščią. Šalia manęs visada yra tuščias šachmatų lentos kvadratas. Dažniausiai juodas. Jeigu laikytumės žaidimo taisyklių, dabar jis yra mano, kairiarankio, kairėje. Geras ženklas?
Miškais ateina ruduo, lapuose negrįžtamai mažėja chlorofilo, mano kraujyje – vitamino D, bet kai kas didėja, auga, pavyzdžiui, kraujo spaudimas, rizika užsikrėsti silpnaprotybe arba alcheimeriu. Tą užkratą nešioja merginos ir jaunos moterys, kurių netrūksta ir šiuose miškinguose pasienio rajonuose. Laukymių stenduose apsinuoginusios jos reklamuoja agresyvius automobilius, išmaniuosius liečiamuosius telefonus, skalbimo miltelius „Ariel“, greitų skyrybų agentūras, blachi na dachi, reklamų tekstų iki apatinės eilutės neperskaitau, užtat kiekvieną moterį pagrabinėju periferiniu žvilgsniu, jausdamas, kaip maloniai minkštėja į pilkos kasdienybės mazgus susimetusios smegenys. Važiuojant gilyn į miškus daugėja ir moterų, jos dygsta prie kiekvieno šonkelio, dažniausiai po vieną, kartais tilteliais, kaip voveraitės, pasitaiko gerai išsilaikiusių, mėsingų rudmėsių ar pavargusių žaliuokių, bet vyrauja ilgakojės ūmėdės.
Nelaukiu, bet vis tiek sulauksiu to meto, kai vietoj širdies plaks džiovintas grybas, patinka man ta Krokuvos saulėje padžiovinta Šimborskos poetika, patinka man ir Ruževičius, kai rašo: myliu senas moteris negražias moteris piktas moteris, visi tie pakelės grybai nelaukia, bet vis tiek sulauks meto, kai saulė išsunks paskutinius syvus. Kažin, koks grybas plaks man vietoj širdies, vargu ar baravykas, jau dabar, kai sušvokščia kaip nesuderinti skudučiai krūtinės ląstoje, imu nuogąstauti, kad tik nebūtų lepšis. Nors ką aš išmanau apie tuos grybus, kaip ir apie moteris, tariuosi pažįstąs kelis ar kelias, iš tiesų žinau tik vardus, kelis žodžius, kalba – būties namai, ir kokie tie namai iš kelių moterų ir grybų vardų, benamio pašiūrė, ir tiek to pažinimo džiaugsmo, gyvenu iš pašalpų. Jeigu mokėčiau susiręsti būties rūmus, gal ir tos pakelės nušvistų kitomis lenkiško nusikaltimo spalvomis, štai tada vairuočiau viena ranka, kita grybaučiau, štai, porinčiau kaip iš enciklopedijos, dešinėje priešais eglyną linguoja prisidažiusi žalsvoji musmirė, o ten, toliau, kur prasideda lapuočių miškas, ne pirmos jaunystės susiraukšlėjusi poniabudė, cha, žiūrėkit, už to kelio ženklo mergaite apsimetinėja bevainikė musmirenė; maniau, kad tokios čia neauga, išdribusi kaip stambioji gijabudė; tos dvi ties posūkiu iš tolo dvokia kaip dvokiantys šalmučiai; tik pažiūrėkit, anoji trumpu sijonėliu staipos kaip stačioji plaušabudė, ir tas paveikslas labai neprieštarautų manajam, skurdžiajam, skirtam prasimaitinti, išgyventi sunkiausius laikus, kol vietoj širdies ims plakti džiovintas grybas, kad ir koks nuodingas jis būtų.
Neatrodo jos valgomos ir man, nors ir nesu dzūkas, kuriam nei ūmėdė, nei pieninga rudmėsė, nei apšalusi žaliuokė nėra grybas dar nuo priešistorinių laikų. Bet vyriškas grybautojo instinktas (deja, su giliu liūdesiu turiu pranešti, kad medžiotojas manyje per šitiek metų taip ir nepabudo, tebemiega letargo miegu) žadina mano suminkštėjusią vaizduotę. Esu ne sykį save pagavęs, kad klaidžiodamas po mišką ieškau grybų net sausį. Gyvenimas! Gyvenimas! Kuo daugiau erekcijų! – rašė prancūzas Floberas, o aš kaip jo papūga tik pakartoju, bet kitaip negu ji – su pritarimo gaidele balse ir netgi, regis, be ironijos. Iš vairuotojo sėdynės viskas atrodo šiek tiek kitaip, kitaip gyvenama, kitaip valgoma, kitaip miegama, ne tu gyveni, ne tu valgai, ne tu miegi. Moteliuose užsisakau vienviečius kambarius, contradictio in terminis, vienviečiai jie tik buhalterinėje apskaitoje, lova dvigulė, vienoje užmiegi, o ryte ir gretima išgulėta, nieko neprisimeni, net sapnų, nors akivaizdu, kad sapnuota, apie tai visai nesubtiliai primena rytinė erekcija. Ergo sum. Gyvenimas! Kadaise klausiau (dar vienas prizo vertas klausimas iš serijos „klausimai sau pačiam“) eilėraštyje, kuo būčiau, jeigu būčiau iš tiesų, ir daug negalvodamas atsakiau – būčiau tolimųjų reisų vairuotojas. Beveik pranašiškai, nes tais romantiškais laikais dar nebuvau pažinęs vairavimo nuodėmės saldumo, piniginėje nešiojaus tik žodžio ir spaudos teises. Dabar jau esu tiek patyręs, kad turiu teisę paskelbti kaip botanikos dėstytojas studentams ex catedra: tolimųjų reisų vairuotojai ir moterys-grybai gyvena susiję simbioziniais ryšiais, ir šis reiškinys ypač paplitęs miškinguose pasienio regionuose.
Kartais randu ne tik išgulėtą lovą, bet ir išsėdėtą sėdynę savo automobilyje, lengvą kvepalų ar tabako pėdsaką, tarsi salone kažkas būtų rūkęs „Chanel“ ar Statkevičiaus vardu pavadintas cigaretes. Greičiausiai tai mano Kotryna, mergaitė, nuo kurios esu užsikrėtęs alcheimeriu, nes beveik neprisimenu namų, žmonos („o tu tokią turi?“), vaikų („kiek? Tikiesi, kad tik vieną?“), Kotryna kaip jaunas mėnulis su kiekviena diena vis labiau nustelbia tolimas žvaigždes ir galaktikas. Kodėl Kotryna? Užtat kad šis vardas yra lankstus kaip kiaunė, šmurkštelėjęs pro tvorą į Lenkiją jis virsta Katarzyna, perplaukęs kitapus Vyslos įgauna gotiško fundamentalumo, čia jis jau Katharina, mažiausiai dvi tokias pažįstu vien Berlyne, o kur nors Rytuose, Ukrainoje ar Baltarusijoje, jam patinka būti tiesiog Katia. Moja Katarzyna, moja Katia, mój Kotik. Mano kačiukas keliauja su manimi kaip talismanas, kuriais visi tolimųjų reisų vairuotojai užpildo savo mažą gyvybinę erdvę, kad sumažintų tuštumos slėgį į smilkinius. Jai tik (net) septyniolika metų, jos kūno neketinu detaliai aprašinėti, visą vaizdą kiekvienas raštingas gašlūnas gali susidėlioti pats, pagal savo skonį pasirinkdamas ištraukas iš klasikos, nuo „Giesmių giesmės“ (geriau remtis Gedos verstąja, poetiškesnė) iki Nabokovo. Jai tik septyniolika, nes man kelyje kartais pritrūksta kelių procentų nusikaltimo sudėties, kaip cigaretės užkietėjusiam rūkoriui prieš miegą.
Jai net septyniolika, nes aš nesu Humbertas Humbertas, man patinka ką tik išsprogę jazminų žiedai, išsiskleidusios elipsės ir parabolės, pagaliau aš pats esu už H. H. vyresnis, gal ir racionalesnis, nes nesiliauju įtikinėjęs savęs, kad amžiaus skirtumas turi tilpti į sveiko proto ribas. Ar mylėsi mane, kai man bus šešiasdešimt ketveri, niūniuoju be balso, be klausos, periferiniu žvilgsniu brėždamas dvi lygiagrečias linijas, kurios niekada nesusitiks, sveikas Nabokovo protas ironizuoja, girdi, svetimavimas tėra banaliausias būdas pakilti virš banalybės, banalu yra ir pakilti oro balionu virš banalios žemės, kilau ir iki šiol nesigailiu, mane įkvepia lenkiškas nusikaltimas, keli procentai druskos ar pieno rūgšties.
Artėdamas Karpatų priekalnių link viena ranka atsainiai prilaikau vairą, kita švelniai glostinėju Katarzynos kinematografišką koją, aptemptą juoda sintetine kojine, slidininkai pirštai sunkiai išsilaiko ant juodo ledyno, beviltiškai krinta ir vėl stojas, atrodo kaip beprasmiškas žaidimas, bet visas grožis, kaip pastebėjau bėgant metams, ir kaupiasi ant beprasmybės sienelių. Ant kvadrato sienų. Visad svajojau taip apvažiuoti pasaulį, viena ranka, klausydamasis „Metallicos“, and nothing else matters, svajonės kartais pildos, kartais sapne. Kartais Lenkijoje.
Miškus keičia lygumos, miestus – miesteliai, sunkiai įgautą penkto bėgio ramybę – kelio remontų provokuojami isterijos priepuoliai. Nė sekundės nesvarstydamas neriu į sraunius vengriškos ruletės vandenis, paženklintus dešimtimis įspėjamųjų ir draudžiamųjų ženklų. Vengriška, nes pirmą kartą su ja susidūriau Vengrijoje, nors ji vengriška ne daugiau negu švediški pusryčiai yra švediški ar prancūziškas bučinys – prancūziškas. Lenkijos keliai nuolat serga, jie niekaip neišauga iš vaikiško amžiaus, vos baigia sloguoti, užklumpa kosulys, regis, jau sveikas, bet vėl kyla temperatūra, sezoninio gripo požymiai, tarsi to neužtektų, netrukus išberia tymais, raudoniuke, galiausiai paguldo greitkelių plaučių uždegimas. Vengriškos ruletės įrengiamos keliuose su skiriamąja juosta, viena pusė guldoma į stacionarą, kita padalijama pusiau Lenkijos heraldinėmis spalvomis dryžuotais plūdurais, o ta pusė geltono punktyro skeliama dar per pusę, bet jau nelygiomis dalimis, antraeilininkams lieka siaura linija, tarsi prieš pasimatymą rūpestingai išpešiotas moters antakis, kuriuo juodas tušo pieštukas kino kaligrafo tikslumu turi nukeliauti iki smilkinio nežiūrint į veidrodėlį (redaktorė replikuoja, kad tai visiškai neįmanoma, nė viena moteris to nedaro, bet čia Lenkija, čia nėra nieko neįmanomo, mieloji), nes menkiausias nukrypimas baigtųsi nepataisoma estetine katastrofa, meniniu fiasko, ir tik patyręs kaligrafas žino, kad rezultatas pasiekiamas viršijant minties greitį. Pagavęs įkvėpimą (ar turėčiau sakyti – sulaikęs kvėpavimą?), nupiešiu porą ryškių antakių, ruletė šįkart išmetė man laimingą skaičių, galiu iškvėpti nepanaudoto oro likučius, pasimatymui jau pasiruošęs.
Lenkiška ruletė, be abejo, turi būti ir tokia, jeigu tokios nebūtų, ją reikėtų išgalvoti, kaip dievą, kaip fliakus ar žureką, ji žaidžiama ten, kur kelias išplatėja, taisyklės paprastos, beveik kaip rusiškosios atveju, žaidėjų skaičius neribojamas, bet atsitiktinumo elementas čia yra kintamas dydis, priklausantis nuo žaidėjų atidumo, reakcijos ir, neslėpkime, nuotaikų svyravimo. Pavadinkime ją „lenkimu lenkiškai“, išeinu į priešinę liniją ir didindamas greitį artėju link priešais atvažiuojančio automobilio, jis turi pakankamai erdvės pasitraukti man iš kelio, už balto punktyro, iš tolo matomo kaip daug žadantis daugtaškis, tą jis dažniausiai dvejodamas ir daro, o mano Avensis nedvejodamas nyra į atsivėrusį plyšį tarp automobilių. Jeigu jis to nedaro, tą turiu padaryti aš. Labai paprasta. Primena jaučio ir toreadoro flirtą koridoje, gal mažiau klaidinančių judesių, bet visi vyriški žaidimai turi šį tą bendro, kažką, kam sunku atsispirti, kažką nepaaiškinamai liūdno ir kvailo. Homo ludens, žaidžiantys vyrai. Niekada nesu buvęs viešnamyje ir kazino, nors ir viešnamis, ir kazino žaidėjai yra buvę manyje. Tuo nė kiek nesididžiuoju, tik baltosios dėmės išsilavinimo žemėlapyje, hic sunt leones, čia gyvena liūtai ir liūtės. Man tikriausiai patiktų pradėti nuo mažesnių sumų, palengva didinant statymus, nurenginėjant po vieną rūbelį, jaučiant augantį, lėtai bręstantį azartą, mėgaujantis būsimo pergalės teksto preambulėmis, bet iš kažkurio nesivaldžiusio protėvio esu paveldėjęs nekantrumo geną, esu genetiškai modifikuotas, žaidžiu va bank iš savo kvailos Joriko kaukolės.
Dar vienas miestelis, kurio vardo net nesistengiu įsiminti, būtų dar vienas nereikšmingas kelių raidžių rinkinys, koks nors Kępno ar Dębno, su kvėpavimą paralyžiuojančiomis nosinėmis (kadaise tiek prakaitavau mokydamasis taisyklingo jų tarimo, kad nejučia įsimylėjau šnypščiančią Milošo vipera berus kalbą), jeigu ne apmaudus sustojimas. Tarsi nuvarytas arklys automobilis iš galopo pereina į žinginę, dar dvėsuodamas įveikia kelis metrus pakelta galva ir galiausiai sustoja įkirstas vidury neįgaliais vienakojais žibintais apšviesto kelio. Apmaudus sustojimas, nes už šį eržilą buvau pastatęs, kaip sako azartiški žaidėjai, „apvalią sumelę“. Iš automobilių negaišuodami iššoka koks tuzinas raumeningų vairuotojų, netrukus negyvėlis patraukiamas iš bėgimo tako, atgula aikštelėje šalia dar veikiančios parduotuvėlės. Vargšė antilopė gnu nusibaigė. Adamas vaikščiojo aplink grąžydamas rankas, galvoje vis dar aidėjo nepamirštamos didžiojo kombinatoriaus frazės, avtomobil’ nie roskoš, a sredstvo peredviženija, udarim avtoprobegom po bezdorožju i razgildiaistvu, bet jam niekaip nesisekė susitaikyti su mintimi, kad jis turi grįžti į savo gyvenimą, kuriame nebebus Benderio, nebus avantiūrų, nebus jokių dakarų. Gerai, kad tokios auksinio veršio būsenos, kaip ir sloga ar gripas, spaudžia ašaras ne ilgiau nei savaitę. Ir tikrai, neprabėgo savaitė (tiesą sakant, ji niekur nebėgo, ji tampėsi su manimi po motelius ir servisus, girdydama viskiu, versdama prisipažinti, kad esu nekantrus asilas, kad ji yra gražiausia kada nors mano turėta kelionės savaitė), ir aš vėl galėjau grįžti prie savo senųjų viengungiškų įpročių. Manęs laukė sankryža, kurioje turėjau pasukti į kairę visomis įmanomomis šio ambivalentiško žodžio prasmėmis, manęs laukė paskutinė kvadrato kraštinė. Meistrai užtikrino, kad operacija praėjo sėkmingai, teko persodinti vieną gyvybiškai svarbų organą, sprzęnglo, lietuvišką atitikmenį susiradau tik grįžęs namo. Atsisveikindamas ir dėkodamas mojavau jiems nosinaite, kurioje buvo išsiuvinėti mano inicialai, visos nosinės balsės.
Rytais mes visada būname pavargę, o čia gana ilgas pasakojimas. Todėl jame nuolatos kas nors kartojasi, kartais citatos, kartais miesteliai ar miškų kontūrai, bet manęs neapleidžia šiaip jau nemėgstanti klysti ar pripažinti klaidų nuojauta, kad tam yra paprastas paaiškinimas, tiesiog čia aš jau esu buvęs, ir ne kartą, kad jau suku kažkelintą kvadratą, o pasakojime lieka tik tai, ko negali užmiršti, kad ir kaip norėtum, ir tai, ko nebuvo, bet negalėjo nebūti. Kiek kvadratų esu apėjęs apie savo namus ieškodamas kelio į Itakę? Kiek būta vienadienių Uliso kelionių, kurioms papasakoti neužtektų ir viso gyvenimo arba kurių istorijos tilptų rubrikoje „Vienu sakiniu“? Nusimetus metaforų apatinius, kiek kartų atgailavau, taikiausi, smaugiau, ėjau iš proto, ištvirkavau ir vėl gailėjausi? Nesu abejingas skaičiams, juose glūdi kažkoks neužginčijamas idiotizmas, pavyzdžiui, meilė trunka trejus metus, ar du kart du yra keturi. Avantiūristas Filijas Fogas kartu su Paspartu apkeliavo pasaulį per aštuoniasdešimt dienų, ką gi, prisiprašei, moku skaičiuoti ir aš, rezultatas triuškinamas, Žiuli Vernai, nulis nulis, mano kukliais apskaičiavimais, ir aš Lenkijos keliuose praleidau aštuoniasdešimt gražiausių savo gyvenimo dienų. Skiriasi tik pasakojimai, tie sakiniai, sumauti sakiniai su skirtingais valentingumais. Beje, kodėl rytais mes visad būname pavargę? Kas tie mes? Mano Paspartu, mano kačiukas Katarzyna nesupranta šio pasažo apodiktinės nuotaikos.
Apimtas retai aplankančio noro padaryti ką nors gero šiaip, be akivaizdžių priežasčių (neakivaizdi tikriausiai skambėtų maždaug taip: „Šiandien nesu aš jau toks egoistas!“), įsisodinu kaimo moteriškę, kaip ir tikėjausi, važiuoja iki artimiausio miestelio, drabužiai tvarkingi, pagal kvapą spėju, kad kelias dienas vonios nemačiusi, bet kaimui visada darau nuolaidas, ne iš šnekiųjų. Galvoju, pradžiuginsiu, arba bent prakalbinsiu, atskleisdamas paslaptį, girdi, veža ją litvinas iš Vilniaus, vargu ar matė mano numerius, moterys paprastai juos iškerpa iš bendro vaizdo kaip apgamus, sakau, grįžtu namo, taigi mums pakeliui, o ji, suraukusi antakius, tarsi mėgindama surasti kažkokį svarbų daiktą atminties lentynėlėse, nepasukdama galvos klausia, o kur jis yra, tas Vilnius, kažkur prie Varšuvos ar Liublino? A gdzie to jest, Panie? Ir kažkodėl man neapsakomai palengvėja, man nebesvarbu, kur tas Vilnius, gal ir prie Liublino, Vilnius yra visur, aš esu čia, savas, su šia nekalbia pasaulio nemačiusia močiute. Nuotaikos nepavyksta sugadinti ir Adamui Zagajevskiui, nes čia tik sutapimas, ne plagiatas, pats verčiau tą jo chrestomatinį eilėraštį, kurio paskutinės eilutės nepavyko išversti niekaip kitaip, nei Lvovas yra visur. Po močiutės ateina eilė ir policininkui, kuris mane įtikina, kad vėl (vėl man, ne jam) buvau beviltiškai neatidus ženklams (nie može być?!), kur kas kalbesnis, bet, regis, ne sukalbamesnis (negi ir vėl będzie sąd?), aha, rašytojas, ir mano sesuo rašo eilėraščius, išspausdino kelis almanache „Ržešovo jaunųjų rašytojų kūryba“, gal teko vartyti (čia mandagiai, kaip driežas prispausta uodega, numykiu, kad „deja deja“), dabar ji mokos Londono koledže, kurį kadaise baigė pats Rovenas Atkinsonas (mano ne visai nuoširdus „cha cha cha“), o jūs nesijuokit, jis labai rimtas ir protingas (žinau, žinau, kinkuoju galva, mes irgi turim tokį rimtą peliuką, kurio niekas nemato rimto), kitąmet su draugais ketinam traukti su motociklais į Lietuvą, ką rekomenduotumėt aplankyti (atgaudamas uodegą sakau – Nida, niezbędnie Nida, to jest coś takiego), būtinai, po pamainos būtinai pasižiūrėsiu internete (o kaip su bauda, jau noriu grįžti prie nuobodesnių dalykų, bet tik šypsaus su klaustukais akyse), na, bausti turiu, nebausti negaliu, gal turi bent šimtą zlotų? (geltona kortelė vietoj raudonos). Vėl paikioja mechanika, matyt, krumpliaratis nusidaužė krumplius, netikėtai lieku be penkto bėgio, būtų jis dingęs kiek anksčiau, nebūčiau pasišnekėjęs su policininku, bet ir baudos nebūčiau mokėjęs, svarstau sau atsipalaidavęs. Bėgio netektis nėra verta Grotovskio dramos, todėl nedramatizuoju, scenarijaus nerašau, važiuoju su likusiais toliau.
Važiuoju lėčiau, įsibėgėti ir norėdamas nebegalėčiau, visomis kryptimis automobilių karavanai, miesteliuose šimtai žmonių su gėlėmis, vazonėliais, žvakėmis, policininkai prie kiekvienos perėjos, turbūt tai vienintelė diena, kai vairuotojai praleidžia pėsčiuosius prie perėjų. Pasirodo, gal vis dėlto tik pasirodo, kad pagerėjo mano regėjimas, kad aiškiau matau žmonių veidus, jie ne tokie išplaukę, gražesni nei kitomis dienomis. Gal ir gerai, kad neturiu penkto bėgio, galvoju, lėtas gyvenimas turi savų argumentų, niekur nebeskubu, nebeskubu į niekur, kažkur giliai užkritęs jausmas, kad man nesinori užbaigti kelionės, kad jau nebenoriu išvažiuoti iš Lenkijos, išplaukia į paviršių ir plūduriuoja akių lygyje, laikydamasis už ašarų maišelių kaip gelbėjimosi rato. Galvoju, o lėtam gyvenime galvoti, pasirodo, įmanoma, kad esu neproporcingai sentimentalus, bet šiandien galima. Šiandien Vėlinės, stoju Rajgrode, rojaus mieste, net nesistebiu, kad taip pavadintos ne kapinės, o miestas, pilnas gyvųjų, išpraustų ir šventiškai pasipuošusių, kavinėje prie gretimo stalelio atsisėda dvi vienuolės, viena užsisako kavos, siurbteli gurkšnį, tada vos palenkusi galvą šypteli kaimynei, ir tai man pasirodo kaip didžiausias iššūkis, mestas pasaulio banalybei. Apsisprendžiu likti sentimentalus bent jau iki dienos pabaigos, žingsniuoju pakylėtas bažnyčios link, ketindamas nusipirkti porą žvakučių, kad vėliau jas uždegčiau už žuvusius vairuotojus, bažnyčia tuščia, mano žingsniai aidi man vienam, apeinu visą iki pat altoriaus, deja, jokių verslo pėdsakų nesimato, visi išėję į kapines. Tiek to, kitą kartą, mirusieji gali palaukti, jie tik tą ir daro. Lėtai riedu namų kryptimi, bet dar ne namo. Važiuoju palei kapinių tvoras, kurios liejasi į vieną, vis panašesnę į tą, iš sapno, vis panašesnę į juodo kvadrato kraštinę. Velnias, koks aš vis dėlto nerangus, net rašydamas sugebu užminti ant ašarų maišelio. Kaip kokia boba.
Jau Lietuvoje, kažkur prie Alytaus, stabteliu pavėžėti porą vyrų. Vienas gerai įmitęs, kitas – gerai įmetęs, bet laikosi pavyzdingai, gal ir neįtartum, jeigu ne tas pigaus vyno kvapas, sumišęs su machorka. Įmetusiojo rankoje – perlūžęs gvazdikas, bet nuolauža lanksčia jungtimi vis dar sukibusi su svarbesniąja dalimi, nenori jos palikti, niekas nestojo visą valandą, sako, jau grįžt susiruošėm, gerai, kad tu. Noriu pasveikint žmoną. Tikriausiai gimtadienis, bet iš kur jie važiuoja? Gimimo diena? Kiek metų? – klausiu pusbalsiu, neišgirsta, ir gerai, kad neišgirsta, toliau kaip kiškis šokinėja po savo gyvenimo laukus, padrikai atpasakoja curriculum vitae, iš kurio pagaliau ima aiškėti, kad žmona jau kelintus metus gimtadienius švenčia kapinėse, ir pats galėjau susiprasti, juk Vėlinės, po paraliais. Jai ir skirtas gvazdikas. Sūnus rūkė prie kapo, kai leido karstą. Daug ko nesuprantu iš to monologo, greičiausiai ne man ir skirto, ne aš šitame teatre žiūrovas, pagaunu dar, kad pats ir raides ant antkapio iškalė, lyg ir dar kažkam kažką kalė, noriu paklausti, kokį tekstą (kur tekstas? – pabundu naktį su klaustuku smegenyse, išpiltas prakaito, vėl kažko neparašiau, dar keli procentai nerašančio rašytojo nusikaltimo druskos šitoje košėje), bet persigalvoju, koks dar tekstas, tikriausiai tik vardas ir pavardė, dar keli skaitytojui nereikšmingi skaičiai, tiek visada randu ketvirtajame viršelyje. Manęs jie irgi nepaklausia, iš kur važiuoju ir kur, išleidžiu juos vėjų košiamuose laukuose, jie tolsta šunkeliu, vienas pasvyrinėdamas, su lūžusiu gvazdiku rankoje, galvoju, gal ir gerai, kad nepaklausė, vairuotojas ir keleivis gyvena skirtinguose aukštuose, gal reikėtų sakyti – kvadratuose, kiekvienas mato kitus vaizdus, kitose dažnių amplitudėse, vienas mėgaujasi infraraudonaisiais, tarsi soliariume, kitas kankina save agresyviais ultravioletiniais, kartais būna, kad jie ir važiuoja skirtingomis kryptimis net kartu susiruošę, sakykim, atostogauti, tikrai taip būna, man buvo ne sykį, ir ką aš galėčiau papasakoti tiems antkapių rašytojams? Kad pradžioje buvo ne žodis, o žalia šviesa, kad tuščioje erdvėje sklandė nakvynių namų vardai, pardavėjų šypsenos, padavėjų antakiai ir blakstienos, mechanikų tepaluoti pirštai, policininkų bajoriškos kokardos, eilėraščių eilutės ir neatpažinti kelio ženklai, nerasdami savo vietos, kad Lenkijos sankryžoje pasukus vairą tarsi kaleidoskopo žiedą šukės staiga sukrito į vientisą peizažą, kurio nespėjau nufotografuoti, ir dabar mėginu jį sudėti iš naujo, iš atminties negatyvų, iš duženų? Ramiau, ramiau, geriausia dar priekyje, kartoju vairuotojo maldelę, ir vis mažiau ja tikiu, lieka vos keli procentai. Ar tai nusikaltimas?