Gerhard Meier. Borodino
2025 m. Nr. 2
Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė
Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Borodino“ yra vadinamosios Amraino tetralogijos „Baur und Bindschädler“ („Bauras ir Bindšėdleris“, 1979–1990) antroji dalis. Amraino kaimo vardu (jo prototipas – gimtasis rašytojo kaimas Nyderbipas, įsikūręs Juros kalnų papėdėje) pavadintas G. Meierio keturių knygų magnum opus išauga iš dviejų senų, kartu tarnavusių draugų, Bauro ir Bindšėdlerio, pokalbių: tai nenutrūkstamas dialogas, jie kalbasi apie tai, ką pastebi kasdienybėje, o asociacijos nuveda į literatūros, dailės kūrinius ar prisiminimus, pavyzdžiui, apie kaimo žmones, gyvus ir mirusius. Visos istorijos, visi likimai susipina į tankų, prasmių prisodrintą, poetišką ir užburiantį pasakojimą.
G. Meierio tetralogija kritikų vertinama kaip vienas svarbiausių XX a. antrosios pusės literatūros kūrinių vokiečių kalba.
„Metų“ žurnale (2023, Nr. 4) yra publikuotas pirmojo tetralogijos tomo „Mirusiųjų sala“ fragmentas.
Romano fragmentas
Prielaida, kad žmogiškąjį gyvenimą įmanoma valdyti protu, paneigia gyvenimo galimybę. Levas Tolstojus
– Ketinau neatsakyti, Bindšėdleri. Tada atėjo antras kvietimas. Susitikimas būsiąs jubiliejinis. Skirtas mobilizacijos keturiasdešimtmečiui. Daugybė draugų jau mirę. O kitąsyk, galbūt po trejų metų, tokių tik padaugėsią, – pasakė Bauras ir nužingsniavo prie lango, paskui atgal prie židinio, vėl prie lango, ten pastebėjo voratinklio giją ant forsitijos šakos, galiausiai vėl atsistojo prie židinio.
– Tad reikėtų susiimti ir dalyvauti, paskirti tam lapkričio vienuoliktąją, įvertinti galimybę puoselėti draugystę, dalintis prisiminimais.
Ir kaip tik tądien, Bindšėdleri, tai yra susitikimo dieną, išsigiedrijo. Nusistovėjo rytys, virš apylinkių pajutai tarsi istorijos dvelksmą, lydimą trimitų gausmo, žinoma, nebylaus. Stojo skaisti diena, – pasakė Bauras. Ir atsirėmė į molio plyteles, dengiančias židinį ir sudarančias atbrailą, ant kurios stovėjo trys porceliano dirbiniai, iš dviejų styrojo žvakigaliai, vidurinio žvakė buvo visiškai sudegusi.
Saulėtos dėmės ant kilimo tuo tarpu kiek prislopo.
– Lapkričio vienuoliktą kareivinių mieste atsidūriau gana anksti. Paslankiojau apie technikumą (žinai, kadaise ten studijavau aukštuminę statybą). Patraukiau prie apskrito fontano už liepų guoto. Įsispitrijau į gimnazijos langą šiapus guoto, jame kaip tik atsispindėjo dangus. Mintijau, kaip tik už šio lango kartais nuskambąs eilėraštis, taip pat ir „Laukų roželė“, sykiu regėjau gimnazistės akis, atspindinčias dangų, tyrlaukių dangų, – kalbėjo Bauras sukeitęs rankas ir įbedęs žvilgsnį į tašką sode.
– Paskui, Bindšėdleri, leidausi link „Rotušės“ viešbučio, mūsų suvažiavimo vietos. Priėjęs apsigręžiau ir vėl patraukiau technikumo link. Šiaip taip apsilenkiau su visu būriu andainykščių. Kirtau aukštesniosios techninės mokyklos teritoriją. Žingsniavau maršrutu, man įprastu kadaise per pertraukas. Tačiau observatorijos jau neaptikau. Prisiartinau prie sūrininko vilos. Sustojau priešais. Panirau į fontano pasaulį, iš trijų pusių supamą fin de siècle pastatų. Apžiūrinėjau tą ar kitą angelą abipus laukujų laiptų.
Prisiminiau nuo to laiko prabėgusias bene penkias dešimtis šv. Martyno vasarėlių, kurias turėjo prastumti šie angelai, nė kiek nesenstelėję ir net nepakeitę pozų, – pasakė Bauras, dešinės kojos kulną kiek pakišęs po kairės pėdos skliautu.
Mintijau apie kunigaikštytę Marją, apie tą Tolstojaus „Karo ir taikos“ vietą, kai ji svarsto patraukti su maldininkais. Paskui prieš akis iškilo Praceno aukštuma, kur apsipylęs krauju gulėjo kunigaikštis Andrejus Bolkonskis (jos brolis), su vėliava rankoje. Ir kur pirmąsyk gyvenime jam atsivėrė dangus, žvaigždėto dangaus aukštybė, tyla ir begalybė. Kur jis gulėjo išsivadavęs iš skausmų, norų ir vilčių, atviras šio pasaulio slėpiniui.
Sėdėjau užmetęs koją ant kojos. Žvelgiau pro langą į tolį. Paskui stebėjau Baurą, vaikštinėjantį pirmyn atgal, prie lango vis apžiūrintį forsitijos šaką su pumpurais, tuoj tuoj sprogsiančiais.
– Kai vėl atsidūriau prie „Rotušės“, Bindšėdleri, kaip tik atvyko grupė andainykščių. Pažinau tik vieną, Ernstą Šiutcą, tamsaus gymio, juodaplaukį, mudu kartu baigėme rekrūtų mokyklą.
Sveikinaisi.
Pabandžiau įsisegti į kairįjį švarko atlapą šventinį ženklelį. Jį įsegė Šiutcas. Kažkas ištiesė man ranką, prisistatė, pavadino vardu.
– Taip, taip, sveikas, Šadai, – pasakiau juokdamasis ir pamaniau: „Šitas tai bent pasikeitęs!“
Žengei į viešbučio holą. Prie stalelio Culigeris Fricas dalijo bilietus, susimokėjai. Šalia stovėjo mielasis Furjė iš trečiojo bataliono. Susenęs. Ūsuotas.
Stoviniavai prie vieno būrelio.
Tikrinaisi vardus.
– Ar Habegeris Fricas yra? – paklausiau. Taip, jis jau nuėjęs vidun. Ten esanti ir kuopos vadovybė, būrių vadai, vachmistrai, kapralai, taip pat majoras Boshardtas.
Lipai aukštyn į šventinę salę. Stalų driekėsi keturios eilės. Priekyje buvo palikta aikštelė šventiniams pučiamiesiems. Ant pakylos, prie skersinio stalo, sėdėjo vadai. Trečiasis būrys įsitaisė prie stalų palei langus. Pamačiau būrio vadą Materį, taip pat vachmistrą Egerį ir šaulį Jauną, šis atrodė ištisus dešimtmečius nugyvenęs taip, kaip sūrininko angelai. Galustalėje pamačiau Habegerį Fricą. Pasisveikinau. Nuėjau prie jo. Uždėjau ranką ant peties. Tariau: „Habegeri Fricai, visada, vos išsižioju pasakoti apie aktyviąją tarnybą, bemat prisimenu tave. Tada sakau visada tave pažindavęs, taip pat ir naktį, miške, bet kur, iš tolo. Visada pažindavęs tave iš tarškančio katiliuko, iš eisenos arba papsėjimo. Taip!“
Habegeris pažvelgė į mane… Atsakė: „Nepažįstu tavęs.“
Šventiniai pučiamieji sugrojo maršą.
Feldfebelis Kretlis dėjosi labai džiūgaująs, kad susirinko (atsiliepė į kvietimą) tiek daug andainykščių (jei neklystu, šimtas šešiasdešimt aštuoni). Jis pasveikino karininkus: kapitoną Reberį (ilgainiui brigados generolą), kapitoną Amaną (ilgainiui papulkininkį), majorą Boshardtą (ilgainiui pulkininką). Vėliau atsirado ir pulko vadas, aukštas, liesas, nukaršęs pulkininkas Bachmanas, beje, kadaise priėmęs mūsų priesaiką Šaulių pievoje. Priešpiet jis dar susitikęs su bendražygiais iš Pirmojo pasaulinio karo laikų, – kalbėjo Bauras, žingsniuodamas pirmyn atgal.
– Prisaikdinti pievoje, Bindšėdleri, netrukus išžygiavome į Vakarus, į naktį. Tolumoj griaudė audra. Tariau: „Jie šaudo Storule Berta (milžiniška Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių patranka).“
Kulkosvaidininkas Zuteris turbūt pamanė, kad paminėjau kažkokį storą kulkosvaidį. Nuo tos akimirkos jo lengvasis kulkosvaidis virto storuliu, – pasakė Bauras, atsirėmęs į židinį.
Prieš mano akis iškilo anas kalnagūbris, virš kurio siautė audra. Pasakiau Baurui, kad ir man įsiminęs tas nesusipratimas per mūsų žygį į naktį. Ir kad prieš porą metų aš netgi darsyk nužingsniavęs tą kelią.
– Taigi, feldfebelis Kretlis tarė sveikinimo žodį. Paskui buvo patiekti valgiai: lakštinių sriuba, jautienos kepsnys su bulvių koše, daržovių salotos. Leitenantas Materis užsakė raudonvynio. Valgei. Susidaužei. Gėrei.
Tuo tarpu salė, Bindšėdleri, man virto ledo luitu su veidų ir figūrų intarpais. Tas ledas atrodė ne čionykštis, ne kalnų ledyno, o rusiškų tundrų ledas.
Ir tas ledas tirpo – kas žvilgsnį, kas jautienos kąsnį, kas raudonvynio gurkšnį. Kuo daugiau sušveitei bulvių košės ir kepsnio, tuo ryškesni, gyvesni, autentiškesni darėsi žmonės už keturių ilgųjų stalų.
Tad kirtau atsidėjęs.
Ledo tirpsmą, atrodė, lydi savotiški garsai, gal vėjo gūsių šnaresys akmens skaldykloje, kur kaip tik mankštinaisi, savarankiškai atlikinėdamas kovinius pratimus, o nuo pasienio atsklido pabūklų grumėjimas, – pasakė Bauras, vėl įsispitrėjęs į tašką sode ir sukeitęs rankas. Saulėtos dėmės tuo tarpu šiek tiek pasislinko.
– Pasigedau Biutikoferio Vilio, Bindšėdleri, melžėjo iš Vinigeno kalnų. Pasigedau Lėmano Johano, žemės ūkio darbininko iš Ementalio, nuolat besišypsančio. Pasigedau Šado Paulo, Verdenburgo ciferblatų fabriko darbininko, su kuriuo tariausi pasisveikinęs. Ir kitų, – pasakė Bauras.
Pažvelgiau pro langą į tolius už didžiosios kiaušininko pievos. Išvydau Napoleoną, žvelgiantį kitapus Nemuno, žinoma, pro žiūronus ant pažo peties vietoj stovo. Napoleonas, esą, pamanė, kad štai ten ir esanti Rusijos stepė su Maskva vidury. Lenkų ulonų pulkininkas, imperatoriaus akivaizdoje apimtas ekstazės, su visu pulku metėsi plaukti per upę, ir keturiasdešimt–penkiasdešimt ulonų prigėrė kartu su žirgais. Napoleonas, nepatenkintas tokiu tuščiu pasirodymu, vėliau vis dėlto apdovanojęs lenkų pulkininką Garbės legiono, kurio vyriausiuoju vadu buvo jis pats, kryžiumi.
– Saulė tebešvietė, kad ir, galima sakyti, šaltai. Tarpais, būdavo, žvilgteliu pro langą, jei kaip tik nesiplūkiu su ledo luitu (kuriame vyksta minėtos permainos, lydimos savotiškų garsų), ir mano akiratyje atsiduria vėliavos, ištemptos ant lynų virš gatvelių, bent trys keturios. Jomis žaidžia lengvas rytys. Vėliavos dedasi prakilnios, tarsi panirusios į mintis, žinoma, istorines, o didžiausioji, būtent Šveicarijos vėliava, kartais išsipleikia vėjyje nejudri, bemaž gulsčia, paskui vėl plevena nusvirusi.
Ir mintijau, Bindšėdleri: „Tai štai ir tos vėliavos…“
– Su tokia (kad ir ne Šveicarijos) vėliava Bolkonskis žengė link prancūzų, kai jo žemiečiai leidosi bėgti, ir bemaž sustabdė bėgimą ant Praceno aukštumos kariuomenės vado Kutuzovo akivaizdoje, – pertraukiau Baurą. Nukėlęs kairę koją nuo dešinės buvau bekyląs, bet likau sėdėti.
Bauras šypsodamasis žvelgė priešais save.
– Taip! Taigi restorano salėje turėjau patirti quasi prisikėlimą, lydimą vėjo gūsių akmens skaldykloje, o lauke virš gatvelių šv. Martyno vasarėlės vėjas plaikstė prakilnias vėliavas, – pasakė Bauras, vėl pakišęs dešinės kojos kulną po kairiosios pėdos skliautu. Štai šitos kojos, galima sakyti, nešiojo jį, kaip pėstininką, po pasaulį.
Bauras nuėjo prie lango, siektelėjo forsitijos šakos, tarė:
– Dvi trys dienos, ir pumpurai prasiskleis. Išties džiaugiuosi. Myliu forsitijų žiedus, jų geltonį. Žinai, kartais žydinčių forsitijų šakos plevėsuoja lyg vėliavos.
Vėl išvydau Nemuną, anapus jo grūdosi debesys, tarsi privalėtų sukurti scenovaizdį herojui tenorui.
– Tuo tarpu, Bindšėdleri, atėjo miesto galva. Pavaišino visus kava, žinoma, miesto biudžeto sąskaita. Feldfebelis Kretlis pasakė – ir karininkams vanduo nuo šalmo varvėjęs ant sprando. Ir kad vis dėlto vėliavas išsimušę keli šauliai (Culigeris Fricas, trys kiti ir jis, Kretlis). Jis tamtyč važiavęs į Lisą atgabenti tų vėliavų, kad per suvažiavimą jos būtų čia. Dabar štai kabančios ten, mūsų šaulių vėliavos. Kova buvusi arši. Tačiau jiems pavykę. Ir Culigerio veidas nušvito. Feldfebelis atrodė springstąs kąsniu.
Paskui buvo pagerbti mirusieji.
Kretlis pasakė, kad šešiasdešimt penki draugai (jei neklystu) jau esą pašaukti į Didžiąją kariuomenę. Keli iškeliavę dar aktyviosios tarnybos laikais (kaip žinai, Bindšėdleri, kai kurie išėjo savo noru).
Jis skaitė mirusiųjų sąrašą: …Šadas Paulas… Biutikoferis Vilis… Lėmanas Johanas (šis, girdėjau, pasikoręs).
Kretlis paragino šimtą šešiasdešimt aštuonis vyrus pagerbti mirusiuosius atsistojant.
Iš tolo atsklido daina „Aš turėjau bičiulį“, ją grojo trimitininkas, matyt, Kretlio pastatytas koridoriuje, – pasakė Bauras žingsniuodamas ir trissyk pliaukštelėjo delnais su šypsena, netrukus išnykusia.
– Šešioliktą valandą (jei neklystu) buvo paskelbta suvažiavimo kalnų šaulių kuopai atminti pabaiga.
Jutai išgertą vyną. Lauke dar švietė saulė. Virš gatvelių pleveno vėliavos.
Atsisveikinau su trečiojo būrio draugais, su leitenantu Materiu, ilgainiui pulko vadu; su kapitonu Reberiu, ilgainiui brigados generolu, beje, skaičiusiu pranešimą apie dabartinę parengtį gynybai, smagų pranešimą, palyginti su feldfebelio Kretlio formuluotėmis, nuo kurių vidujai tai rausti, tai blykšti. Atsisveikinau ir su Bachmanu, aukštu, liesu, senu pulkininku. Užsiminiau jam suvažiavimo pradžioje klausinėjęs, ar pulkininkas Bachmanas dar gyvas. Aš pats jį matęs Berne prieš metus ar dvejus, tiesa, nepasisveikinęs.
Vienas karininkų užtikrinęs: ne, ne, jis jau seniai miręs.
Bachmanas nusišypsojo. „Įsakau jums kitąsyk mane pasveikinti, – tarė. – Kartu išgersime po puodelį kavos ar taurę vyno.“
Visiškai nepaisiau organizatorių, Bindšėdleri, taip pat ir to vachmistro, kuris pasiuntė mudu per Alečo ledyną be jokios saugos.
Neseniai mačiau jį turguje.
Pardavė pirkėjai forsitijos šaką.
Bauras stovėjo prie židinio, įsistebeilijęs į tašką sode. Svarsčiau, kad mudu nesimatę dvejus metus ir tris mėnesius, nuo anų vaikštynių po Olteną; ir kad aš išties pirmą kartą gyvenime apsilankęs Amraine, ko gero, dabar sėdįs (koja ant kojos) kaip tik ten, kur kadaise stovėjęs Bauras su rudais pusbačiais rankose, ir tai, savo ruožtu, priminė man Meretėlę, žinoma, su vaiko kaukole ir balta rože vietoj batų.
Palikai svetainę, žingsniavai per buvusį valgomąjį, kur anksčiau kabojęs paveikslas su dviem ančių medžiotojais kaip tik tą mirksnį, kai šuniui besiplėšant ant pavãdžio šūvis jau nugriaudėjęs, antrasis medžiotojas krintąs aukštielninkas iš valties, antis tolstanti, o vyras su šautuvu užbaigiąs sceną kvatojimu. Lipai aukštyn pietauti, kad suspėtum į vaikų kaukių eiseną ankstyvą popietę.
Priešais kelio posūkį prisiminei trešnių žiedus virš laidotuvių procesijos. Geležinkelio stoties gatvelėje prieš akis išniro Bauro pusseserė Ida, atsisukusi žvilgtelėti į praeivį ir pargriuvusi. Geležinkelio stoties aikštėje žvelgdamas į bėgius išvydai Miną, kitą pusseserę, kadaise stovėjusią prie vagono lango ir su šypsena pasveikinusią giminaičius, o Baurui tuomet susidaręs įspūdis, jog Mina gyvenusi vien tam, kad važiuodama per Amrainą pasisveikintų su giminaičiais.
Stoties aikštė buvo nubarstyta konfeti, daugiausia lelijiniu, tarsi buvusią gimnastų draugijos treniruočių vietą suptų nužydėjusios trešnės, žinoma, japoniškosios. Šviesa buvo balzgana.
Įveikęs požeminę geležinkelio perėją bemat susidūrei su pirmosiomis vaikų kaukėmis.
– Žinai, karnavalo metą, ypač pirmąją dieną, atrodo, tarsi laikas ketintų nutrūkti. Manau, kad vaikų kaukės, ypač baltosios, su žvanguliais po kostiumais, prisideda, kad taip nenutiktų, – pasakė Bauras.
Viena kaukė, įsitvėrusi mamos rankos, nešėsi terkšlę, kurią vos įstengė sukti. Virš galvų pralėkė baltų balandžių eskadrilė.
– Antai, Bindšėdleri, tas restoranas, kuriame kaskart po mokyklos draugo laidotuvių valgai gedulingus pietus, dediesi burnon minėtąją mortadelą, duoną, piliesi raudonvynį; o kitą dieną, jei pameni, šių pietų likučiai darsyk praplaukia pro šalį kanalizacijos vamzdžiu. Ten priešais toji skelbimų siena, malonėjanti dumti akis graikiškų kupolų spalvų partitūromis, dėl to bemat padvelkia Egėjo vėjas ir įsičirškia cikados.
Vaikiška kaukė priešais paleido mamos ranką, perėmė terkšlę į dešiniąją ir ėmė sukti. Vėl išnirusi balandžių eskadrilė šįsyk lėkė į rytus.
– Štai ten gyveno Joachimas Švarcas, žinai, tas srutų procesijų rengėjas, – pasakė Bauras. Žvelgiau į sodybą, kaštainius, prieangį. Vaikas tebesuko terkšlę.
Svarsčiau, kad kita sodyba turėjusi būti kavalerijos majoro. Ir išties, vakarinė siena priminė Tapiesą, kurio paveikslai – tarsi iškarpos fasadų, anapus kurių žmonės gimsta, gyvena, kartais miršta smurtine mirtimi.
– Niekaip negaliu atsikratyti minties, Bindšėdleri, kad aname vežimėlyje aukštais ratais, baltutėliame, su mediniais ratlankiais, slypi astralinės substancijos, turinčios užbėgti už akių laiko nutrūkimui, – pasakė Bauras su šypsena, rodydamas kaukių porelę su vaikišku vežimėliu, kaip tik pasukusią kairėn; už posūkio atsidūrei vaikų kaukių minioje, susibūrusioje prie viešbučio „Pas Lokį“. Kelios kaukės smaginosi lauko restorano žaidimų aikštelėje, kitos tūtavo, staugė, mėtė konfeti.
– Matai viešbučio „Pas Lokį“ skliautą? Jį ištapė klasiokas Georgas, dabar gyvenantis Australijoje, – pasakė Bauras. Žvelgei aukštyn į skliautą.
Prieš akis man išniro kunigaikštis Andrejus rugpjūčio 25-osios vakarą pulko dislokacijos pakrašty, gulomis apgriautoj daržinėj, pasirėmęs ranka, pro apgadintos sienos angą žvelgiantis į beržą nugenėtomis apatinėmis šakomis patvory ir galvojantis apie savo gyvenimą, kuris jam atrodo siauras, slegiantis, niekam nereikalingas. Prisiminiau, kad vis dėlto tą vakarą jis buvo taip pat susijaudinęs ir suirzęs, kaip ir prieš septynetą metų, Austerlico mūšio išvakarėse; kad dabar jį, kunigaikštį Andrejų, labiausiai kankino trys dalykai: Natašos netektis, tėvo mirtis, prancūzų įsiveržimas į šalį. Prisiminiau akimirką, kai kunigaikštis Andrejus grįžo daržinėn išlydėjęs lankytojus (trejetą karininkų ir Pjerą), atsigulė ant kilimo, bet negalėjo užmigti. Regėjo vis kitus vaizdus, ilgam apsistojo ties vienu vakaru Peterburge, kai Nataša jam pasakojo pernai vasarą grybaudama pasiklydusi girioje. Kaip spalvingai ji bandė nupasakoti miško vienatvę, savo jauseną, pašnekesį su bitininku. Ir vis kartojo neįstengianti, kalbanti ne taip, kad jis nesuprasiąs. O jis, kunigaikštis Andrejus, vis tikino ją puikiai suprantąs. Ir išties viską supratęs. Jis mylėjęs kaip tik šią jos sielos galią ir atvirumą, sielos, tarsi suvienijančios kūną, nuoširdumą.
Bauras truktelėjo mane į šalį. Apsidairiau. Šurmulys augo. Pasakiau per tą skliautą ką tik patyręs regėjimą, išvydęs Natašą, pasakojančią kunigaikščiui Andrejui apie grybavimą. Bauras nusijuokė. Aplink tūtavo, staugė, trinksėjo. Ant šakų maskatavo popieriaus gyvačiukės. Porelė su vaikišku vežimėliu stovėjo kiek atokiau. Pietrytiniame lauko restorano kampe ant stiebo vangiai vasnojo vėliava. Ant žemesnio mokyklos pastato stogo lyg grybas pūpsojo sirena.
– Štai ten pirmame aukšte buvo įrengtas kirpyklos salonas, – pasakė Bauras, rodydamas į parduotuvę priešais. – Beje, kažkiek laiko priklausęs lenktynininkui pavarde Kiopenikas, aršiam rūkoriui. Jam ant sprando dažnai iškildavo šunvotės. Aukščiau gyveno Benas, mano brolis, anuomet dirbęs metalurgijos gamykloje, retsykiais dar gimnastikuodavęs, o vasarą eidavęs grybauti.
Benas gyveno ten nuolat baimindamasis žmonos apgavystės; antai grįžęs namo jis slapta išgriozdavo drabužių spintą arba pasikviesdavo pareigūnę, kad kartu su ja nustvertų savo Rozą in flagranti. Paskui laisvalaikiu eidavo grybauti, dažniausiai voveraičių. Kartais lydėdavau jį, žinoma, su didžiausiu malonumu. Dabar pamatęs voveraičių, kad ir Bazelio turguje, voveraičių, šiandien bemaž išnykusių, išvystu mamą, palinkusią virš malkų viryklės ir maišančią grybus, o šie troškinami visą namą užlieja kvapu, savo ruožtu primenančiu Beną, vis mėginantį nustverti Rozą in flagranti. Štai taip apsukui viskas vyksta, – pasakė Bauras. Jutai, kad laiko trūkis, tai yra grėsmė, jog laikas nutrūks, jau praėjęs. Antra vertus, pačią akimirką jutai kaip trukmės būseną.
Po viešbučio „Pas Lokį“ skliautu kaukės skriejo sukučiu, kaukės leidosi šliuožyne, mojuodamos terkšlėmis arba popieriaus gyvačiukėmis. Priešais, kur anksčiau buvo Kiopeniko kirpyklos salonas, vitrinoje kabojo lėktuvų modeliai ir stūksojo krūsnys dėžučių. Pabandžiau įsivaizduoti tą Kiopeniką, prisiekusį rūkorių su šunvotėmis ant sprando, ir svarsčiau, kad turėjęs mažų mažiausiai išsiugdyti įprotį apsivynioti kaklą šaliku, taip pat ir lenktyniniame automobilyje.
– Ar matai tą būgnininką, Bindšėdleri? Anksčiau užklausiau jo, ar iš tikrųjų mokąs būgnyti? Linktelėjo šypsodamasis. Atrodė, lyg būtų pamiršęs puskaukę ant veido, tą puskaukę kriaušės nosimi. Šitas vyras, bene keturiasdešimt penkerių, yra dailidės našlės anūkas, tą našlę mudu su Katarina kartais, būdavo, aplankom dailidės name, ten gerojoje troboje kabo vestuvinė nuotrauka, našlė įpratusi sėdėti po ja, o nuotrauka pamažu vis tamsėja, bent jau vietomis. Jis, dailidės našlės anūkas, dirba sandėlio vedėju, važinėja krautuvu po sandėlį. Žmona jį paliko. Ir vaikai jau išsilakstė. Jis gyvena ten, kur anksčiau gyveno odžius, šis, beje, darbavosi ir metalurgijos gamykloje, taip pat buvo gimnastas, vaikystėje nešdamas jam triušių kailiukus kaskart būgštavau, kad šie kuo nors neįtiksią.
Karnavalo dienos, Bindšėdleri, yra didžiosios dailidės našlės anūko dienos. Amraine visada atsirasdavo žmonių, kuriems karnavalas buvo didysis metas; žmonių, kurie iš tikrųjų darosi suprantami tik karnavalo dienomis, – pasakė Bauras.
Vyras užbūgnijo. Už jo išsirikiavo eisenai vaikų kaukių kolona. Žingsniuodamas iš paskos atstu nuo procesijos, mintijai apie Hamelno žiurkių gaudytoją. Pačiame gale turseno porelė su vaikišku vežimėliu, ko gero, išklypusiais medžio ratlankiais, nes vežimėlis siūbavo. Aikštėje priešais viešbutį „Pas Lokį“ pasiliko lelijiniai klanai. Kartais padvelkęs nuo viešbučio skliauto į juos įsisukdavo vėjas.
Prisiminiau Natašą, kaip ji kaukėta važiuoja rogėmis su broliu ir šeimynykščiais į dėdulės dvarą netoliese, dalyvauja vilkų medžioklėje su varovais, o po medžioklės ją pasitinka balalaikos skambesys, ir paaiškėja, kad dėdulės nurodymu grįžtančius iš medžioklės visada pasitinka balalaika, kuria toliausiai koridoriuje skambina vienas iš tarnų.
Vaikų kaukių eisena praslinko pro andainykštę kavalerijos majoro sodybą, to majoro, kurio pelenus iš prakiurusios urnos tiesiogine žodžio prasme išnešiojo vėjas; traukė toliau pro Joachimui Švarcui priklausiusį sklypą su pastatais, anksčiau irgi stovėjusiais anapus upelio, dabar užkloto šaligatviu; praėjo pro restoraną kairėje, kuriame Bauras su draugais vis teikdavosi suvalgyti mortadelą su raudonvyniu ir duona mirusių klasiokų garbei. Gatvės pakrašty tarp šakų rangėsi popieriaus gyvačiukės. Konfeti vis skriejo praeiviams į veidą arba sprandą. Porelė su vežimėliu kiek atsiliko. Vežimėlio stebulės, regis, cypčiojo. Kai kurie vaikai, nusukę kaukes nuo veido ant pakaušio, dabar atrodė einą atbuli. Eisenos priekyje darbavosi būgnininkas, pliekdamas plastikinį būgną. Pažvelgęs į skelbimų sieną mėginau įsivaizduoti baltą vaikišką kaukę su rogių žvangučiais po kostiumu, vienišą būtybę, kuri turėtų pasimetusi žingsniuoti per Amrainą būtent pirmosios karnavalo dienos pavakarę. Kaip tik čia vėl išniro balandžių būrys, skriejantis į vakarus. Po poros minučių jis jau kirto eiseną rytų kryptimi. Anapus požeminės geležinkelio perėjos įžengei į aikštę, apstatytą vien parduotuvėmis. Būgnininkas sustojo. Kaukės pasklido po aikštę.
– Štai ten, Bindšėdleri, stovėjo raudonasis viešbutis, dabar jau nugriautas, – pasakė Bauras, galvos judesiu parodęs „Coop“ prekybos centrą. – Raudonajame viešbutyje buvo pučiamųjų muzikos būstinė. Tą pavasarį, Bindšėdleri, kai viešbutį nugriovė, aplinkiniai kaštainiai ištisas naktis dvejojo, ar šįsyk ir vėl reikėtų išsprogti, paversti pumpurus balandžių sparnais. Paskui šie, rudenį jau virtę lapais, gulėjo ant melsvų aidų stirtų – tarsi negyvi paukščiai, – Bauras nusišypsojo, ranka perbraukė kaktą. Baltas debesis kybojo virš „Coop“ prekybos centro. Perkėlęs svorį nuo dešinės ant kairės kojos, klausiausi terkšlių, trimitų ir tambūrinų.
– Raudonasis viešbutis statytas fin de siècle laikais. Įėjimas į restoraną, pora laiptelių aukštyn, buvo šiaurvakariniame kampe. Iš rytinės pusės prie viešbučio šliejosi mėsinė, beje, Joachimo Švarco verslo filialas. Toliau, irgi pristatytas, stūksojo vartotojų kooperatyvas, šiandienykšte kalba kaip tik būtų „Coop“ prekybos centras. Kooperatyvo vedėjas taip pat matyti toje gimnastų nuotraukoje, tu žinai, ji dabar kabo virš mūsų dukters rašomojo stalo ir įgauna perlamutro atspalvį, kai pažvelgi tam tikru kampu, o nutraukta priešais „Bravorą“. Anksčiau pagrindinė gatvė kirto šią aikštę, toliau geležinkelio bėgius, ten stovėdamas prie barjero galėjai nugvelbti priešais stūksančią žarnų krautuvę, žinoma, tik per tinklainę, tos krautuvės savininkas vienas pirmųjų Amraine įsigijo automobilį, ir dar nepaprastą, itin sportinį, bemaž lenktyninį. O į galingą liepą, tebestovinčią ir šiandien, būdavo, įsipainioja dangus, ypač rudenį, kai virš Amraino traukia aitvarų vėjas ir telegrafo laidai virsta arfomis, kuriomis jis repetuoja žiemos dainą, iš pradžių tylut tylutėliai.
Taigi ši aikštė buvo tarsi karnavalo epicentras. Čia savo šokius atlikdavo atvykę gimnastai, ypač iš Inkvilo gimnastų draugijos, būtent negrų, indėnų, čigonų šokius, pastaruosius sušokdavo pliekdami tambūrinais delnus, alkūnes, kelius. Paskui mes, vaikai, būdavo, ištisas savaites mėgdžiojame tuos čigonų, indėnų, negrų šokius, stengdamiesi nieku gyvu nenusileisti atlikėjams nei apranga, nei ginklais, nei instrumentais. Ta pati amunicija praverčia, kai rudenį rengiame tradicinius gentainių mūšius, būtent skambant aitvarų vėjo arfoms, – pasakė Bauras. Lyg niekur nieko, juokdamasis, jis išsisuko nuo konfeti saujos, kurią praeidama sviedė jam veidan dama su vaikišku vežimėliu. Dabar išties gerai girdėjai, kad vežimėlio stebulėms ir ašims trūksta tepalo. Ir aiškiai matei, kad jis svyruoja būtent dėl ratlankių, krypuliuojančių medinių ratlankių, tik neįžiūrėjai vežimėlio turinio, kurį buvo minėjęs Bauras. Porelė su vežimėliu tolo „Bravoro“ link, turbūt kad atitiktų Bauro įsivaizdavimą, jog kaip tik pora su vaikišku vežimėliu ir kaukė su žvanguliais ar rogių žvangučiais po baltu kostiumu turėtų pasirodyti viena, vieniša ar, galima sakyti, pasimetusi.
Žengei dar keletą žingsnių. Bauras nusibraukė konfeti nuo pečių. „Coop“ prekybos centras dėjosi žemės laivu su pirmu, antru ir trečiu deniais, vis dėlto nė iš tolo nepriminė Misisipės garlaivio.
– Čia, šioje aikštėje, pirmiausia – visada pirmadienio vakarą, – būdavo, vyksta milžiniškas spektaklis. Kaukės duodasi po aikštę, šoka, draikosi, šūkauja, laksto iš viešbučio į „Povą“, iš „Povo“ į viešbutį, o „Povo“ šeimininkai darbuojasi viešbutyje ir atvirkščiai. „Povo“ restoranas buvo į pietus nuo raudonojo viešbučio, sudarė su juo statų kampą šiaurvakarių kryptimi.
Raudonojo viešbučio restorane stovėjo elektrinis pianinas. Muziką jam pateikdavo skylėta kartono juosta, fin de siècle muziką, ir kartais, dažniausiai karnavalo metą, jos garsai, būdavo, ištisais spiečiais malonėja stryktelėti laukan ir ištirpti kaštainių vainikuose, o po medžiais guli lapai tarsi negyvi paukščiai, – pasakė Bauras ir įtraukė oro, sykiu moduliuodamas du švilpesius, aukštą ir žemą. Vaikiška kaukė tuo tarpu stabtelėjo priešais pasisveikinti su Katarina. Ši ištiesė jai ranką, pasilenkė, pagyrė rankų darbo veido kaukę. Šviesa tebebuvo balzgana. Vėjo tą akimirką nejutai.
– Kartą basčiausi čia su Linda persirengęs kepėju. O Ostervalderis, tas vartotojų kooperatyvo vedėjas, tebestovi ant kėdės, kartais užliejamas perlamutro spindesio, kairiajame paskutinės eilės krašte, tarp garbės narių, tamsiu kostiumu, dvieilė gimnasto juosta po prasegtu švarku. Žinai, toji nuotrauka rudo medžio rėmu ilgai stovėjo mūsų palėpėje užkišta už čiužinio, be abejo, kiek apdulkėjusi, – pasakė Bauras dairydamasis, tarsi skaičiuotų dingusius kaštainius.
– Štai čia neseniai praėjo vyras, stamantriu žingsniu, lyg būtų su mokasinais, tarsi jam rūpėtų pasirodyti ar pasišalinti nepastebėtam. Per Amraino karnavalą prieš penkiasdešimt metų jis buvo vienas iš autorių, sukūrusių naktinį natiurmortą: „Povo“ kambarys, seifas atdaras, šeimininkų dukrelė guli vaikiškoje lovelėje, ant nosies ir burnos vatos gumulas, – pasakė Bauras.
Dailidės našlės anūkas būgnydamas patraukė šiaurėn, link nubalusios Juros, ir nors aplinkiniai pastatai nuolat užstodavo jos kontūrus, vis dėlto galėjai nuspėti, kad tie kontūrai švelniai ištirpsta danguje, kaip kad Aivzo muzikos kūriniai išblėsta tylėjime, tyloje. Vaikai, tuo tarpu vėl išsirikiavę kolonon, traukė paskui dailidės našlės anūką, paskutinė įsikirtusi mamos rankos skuto mergaitė rankų darbo kauke.
– Ir čia, Bindšėdleri, galėjai šį tą nugvelbti, vėlgi per tinklainę, – pasakė Bauras, rodydamas baldų parduotuvę priešais mokyklos pastatą, ji anksčiau buvusi imperatoriškojo geltonio ir neišdildomai įsirėžusi jam atmintin. Apsčiausia tokio gvelbimo buvę pirmaisiais ir antraisiais mokymosi metais. Klasės mokytoja avėjusi rudus pusbačius, kartą atnešusi mokyklon bananų ir cukruotų svogūnų iš Berno. Rudieji pusbačiai buvę dekoruoti tiesiog indėniškomis kilpomis. Paskui ši mokytoja išsikrausčiusi į Berną. Vėliau mirusi nuo arteriosklerozės, taip ir netekę daugiau susitikti.
Žingsniavai pro mokyklos pastatą.
– Šiaurvakariniame flygelyje buvo vyresnės progimnazijos klasės. Čia pražydo meilė Lindai. O ten, kairėje, matai langą su kaltinėmis baroko grotomis? Už jų buvo įsikūrusi batų parduotuvė, ir mano rudieji konfirmacijos pusbačiai iš ten. Geležinė tvora dešinėje irgi tebėra ta pati. O ant ano skersinio mankštinausi, atlikdavau didžiuosius apsisukimus. Gimnastika buvo mano aistra. Netgi svarsčiau, ar netapti man akrobatu, – pasakė Bauras.
Ant transformatorinės krankė varna, ją stelbė būgnas, tratinamas dailidės našlės anūko, tos našlės, kurios vestuvinė nuotrauka Katarinai ir Baurui kaskart atrodydavo šiek tiek patamsėjusi.
– Iš minėtojo šiaurvakarių flygelio dažnai užsižiūrėdavau į anuos medžius, – Bauras parodė kaštainius į pietus nuo „Bravoro“, – ypač pavasarį, kai švelni žaluma malonėdavo pasklisti jų vainikais ir pro šiuos sumirguliuodavo „Bravoro“ fasadai, visai kaip Paryžiuje, – pridūrė.
Vaikų kaukės pasklido po lauko restoraną, o jis, dailidės našlės anūkas, liko stovėti atsirėmęs į kaštainį.
Galėjo būti apie keturias. Saulė tebešvietė. Balzgana šviesa klojo stogus, pietvakarių fasadus, tam tikrus kaštainių fragmentus, nušvietė ir žmones (bent jau saulėn atsuktas kūno dalis) būtent dabar, šį karnavalo šeštadienį, pirmąją didžiojo (pasak Bauro), pavaduojančiojo laiko dieną, kai pasaulis nusiduodąs toks, koks veikiausiai esąs iš tikrųjų, kad quasi užsislaptinęs veiktų likusias tris šimtus šešiasdešimt dvi dienas. Viena gatvelė atvėrė žvilgsniui Jurą. Pasakiau Baurui, kad Jura savo švelniai ištirpstančiais kontūrais man primenanti kai kuriuos Čarlzo Aivzo kūrinius, tarsi išblėstančius tyloje. Bauras paprieštaravo, kad žvelgiant nuo autostrados tilto, ypač vakare geru oru, tie tirpstantys kontūrai taip krintą į akis, jog kylanti pagunda lyginti – jeigu jau griebtis muzikos kūrinių – su Šostakovičiaus Ketvirtąja simfonija: jos išblėstantys garsai bent jau jam esą labiausiai jaudinantys visoje muzikos istorijoje, kiek jis įstengiąs šią apžvelgti. Žinoma, muzikos istoriją ne tiek apžvelgi, kiek išklausai. Paskesnę, Penktąją simfoniją, partijos išpeiktas Šostakovičius užbaigęs visiškai kitaip, galima sakyti, griausmingai.
Beje, kaip tik neseniai jis susidūręs su Šostakovičiumi, savo prisiminimuose pateikiančiu rusų pianistės Marijos Judinos portretą; apie šios muzikantės nepriklausomybę ir asmeninę drąsą kompozitorius pasakojąs tokius dalykus, kad tiesiog gniaužią kvapą. Antai ji visada ir bet kam išpažindavusi savo religinius įsitikinimus net ir tais laikais, kai ateizmas Rusijoje vyravęs taip, kad tiesiog priklausyti religinei konfesijai buvęs politinis nusikaltimas. Vienuolio abitą primenantis pianistės drabužis taip pat buvęs tokio džiugaus išpažinimo dalimi. Tačiau labiausiai neįtikėtina istorija esą susijusi su Stalinu. Diktatoriui patikusi keisčiausiu būdu įrašyta jos plokštelė, Mocarto koncertas fortepijonui Nr. 25 (Kiohchel 503)[1]. Jis įsakęs nusiųsti pianistei dvidešimt tūkstančių rublių. Ši (pasak Šostakovičiaus) atsakiusi tokiu laišku: „Dėkoju Jums, Josifai Visarionovičiau, už pagalbą. Melsiuosi už Jus dieną naktį ir prašysiu Dievą atleisti Jūsų didžiules nuodėmes liaudžiai ir šaliai. Dievas maloningas, Jis atleis. Pinigus atiduosiu cerkvės, kurią lankau, remontui.“ Po to Marijai Judinai nieko nenutikę. Sklidę gandai, kad kai Stalinas buvęs rastas miręs savo vasarnamyje, ši plokštelė gulėjusi ant grotuvo šalia jo lovos.
Niveliacijos ir mąžtančio individualizmo laikais tokios asmenybės, kaip Marija Judina, guodžiančios ir teikiančios džiaugsmo (sprendžiant iš šio portreto). Galbūt išaugti ir pražysti tokiems charakteriams esą įmanoma tik diktatoriškos prievartos ir varžomos dvasios laisvės aplinkybėmis.
Bauras pasitaisė beretę.
Beje, kartais bobų vasaros vakarą virš Juros kybą debesų ėriukai, rožiniai, didžiuliais kiekiais, ir tada jos kontūrų tirpsmas virstąs didžiuoju blėsimu. O jei toks vakaras pasitaikąs šeštadienį, atsitiktinumui panorus balti bažnyčių bokštai palei Jurą sugaudžią varpais, jų gausmas po kiek laiko savo ruožtu ištirpstąs, dar labiau paryškindamas didįjį blėsimą.
Ėjai pro „Bravorą“. Bauras pamiršo paskelbti, kad čia kadaise leidosi nutraukiama gimnastų draugija. Tačiau du kaštainiai abipus įėjimo ir balkonas su kaltinės geležies turėklais viršum jo liudijo, kad kaip tik čia turėtų būti ta vieta, kur ant kėdės paskutinėje eilėje stovėjo vartotojų kooperatyvo vedėjas su gimnasto juosta, dar trys patyrę gimnastai greta jo.
Šiaurinis iš tųdviejų kaštainių, matyt, buvo tas, nuo kurio per septynis žingsnius sustingo Bauras, kai pro šalį slinko labdaros mugės procesija su Johana kaip Helvecija gėlėmis išdabintame, žirgų kinkinio traukiamame vežime.
Bauras žiūrėjo į žemę. Ir čia buvo pribarstyta konfeti. Ant šakų ir tvorų iškyšų plaikstėsi popieriaus gyvačiukės, raudonos ir žalios.
Įsukai į takelį, kuriuo, be abejo, dažnai vaikščiojo Gizela, Julija, Johana, taip pat Benas ir Filipas. Posūkyje praėjai trešnių guotą. Pro obelų sodo šakas buvo matyti didokas gabalas Juros, ši driekėsi į rytus, viršutinėje dalyje atverdama žvilgsniui pilį. Juodis po sodo obelimis į vakarus nuo didžiosios kiaušininko pievos akimirkos skaidrumoje atrodė lyg statula.
Priėjus namą Bauras tarė:
– Kartą už šių kluono durų stovėjo Filipas, pakėlęs kauptuką. Pasakė: „Jei įeisi, kirsiu kauptuku!“ Įėjau. Jis kirto. Po kelių mėnesių aš vaikiausi Filipą. Šis lėkdamas atsitrenkė į šulinio lovį už namo, susižeidė kelį, ir gana rimtai, – pasakė Bauras ir pažvelgė į gegnių santvarą, tarsi norėdamas pabrėžti, kad po šiomis gegnėmis ištisos kartos mokėsi gyventi; paskui parodė į lentines kluono grindis.
– Čia stovėjo garinė kuliamoji, vėlyvą vasarą ji teikdavosi keliauti, skleisdama dūmų juostas, nuo vieno ūkio prie kito. Tuo pat metu traukinių garvežiai buvo įpratę kibirkščiuodami padegti eglių žalitvores palei bėgius ir galvijų kaimenės, būdavo, sunerimsta, o visos apylinkių slyvos traukia į save dangaus mėlį, skrodžiamą vanagų, kurie sklando poromis klykaudami, ir šie klyksmai kiek nedera su slyvų užsiėmimu, – pasakė Bauras.
Galvojau apie pulkininką Bachmaną, perkarusį karšinčių, kurį Bauras palaikė mirusiu. Saulės spindulys, pranikęs tarp dviejų čerpių, atšoko nuo Bauro plikės, o jis, tą pačią akimirką atsigręžęs, tarė:
– Kartą ant vienos iš šių dėžių buvo padėtas vainikas su juostomis, kurį paskui vežėme į Ciurichą Beno laidotuvėms, jis gulėjo pašarvotas lauke atvirame karste su šiek tiek kyšančiu kairiuoju iltiniu dantimi.
Bauras užsivožė beretę ir rūpestingai suteikė jai reikiamą formą. Užnamėje stabtelėjęs pasakė, kad kaip tik čia svainis Ferdinandas, būdavo, stovįs, žvelgiąs į aną trešnę ir sakąs nė vienai savo trešnei neleidžiantis šitaip ištįsti. Visoms nupjaunąs viršūnes. Jis jau nenorįs aukštų trešnių. Į vakarus nuo pavėnės gyvatvorėje geltonavo pavasariniai erančiai, vietomis žydėjo ir pavienės leukojos. Buvo net snieguolių. Tolėliau sode kažin kas baltai mirguliavo. Priėjus paaiškėjo, kad leukojos. Bauras pritūpė, matyt, laukdamas vėjo gūsio, šis netrukus ir padvelkė.
Saulė taikėsi pranykti už kalvos. Vėl grįžęs prie erančių svarsčiau, kad trešnė įsaulyje turbūt būsianti toji, po kuria Ana klykdama bėgusi nuo persekiotojų, ketinančių išgabenti ją į psichiatrinę kliniką. Gaivus vėjas glostė smilkinius. Saulėlydis nebuvo įspūdingas.
– Ten, Bindšėdleri, kur kaip tik žiūri, anksčiau buvo pieva ir arimas. Pavasarį šiaurvakariuose, būdavo, sužaliuoja kviečių laukas, vidurvasarį jis nuauksėja ir vėjui papūtus apsimeta bangų mūša. Vyras balsva barzda, Anos tėvas, čia atlieka kraštovaizdžio kūrėjo vaidmenį, rūpinasi, kad stačiakampis plotas šiaurvakariniame sklypo kampe rudenį paruduotų, į tą rudumą po kelių savaičių įmaišo skaisčios žalumos, paprastu triuku, būtent pasėdamas kviečių, taigi nesąmoningai imituodamas van Gogo paveikslą „Sėjėjas“; tiesa, vėlgi po kelių savaičių jam tenka taikytis su tuo, kad žiema sužlugdo žaidimą ruda ir žalia spalva, užkloja molbertą balta marška, tartum leisdama akims bent kelias savaites pailsėti, o paskui – priešais pailsėjusias akis aplink naujai atsiradusį stačiakampį plotą, skaisčią žalumą, – malonėja įsisukti spalvų orgija, didingo pasikartojimo preliudija, – pasakė Bauras, kurio profilis blėstančio dangaus fone išsiskyrė lyg siluetinis popieriaus karpinys. Keturšlaitis namo stogas su pusvalme mirguliavo perlamutru. Nuo Amraino atsklido būgno garsai.
Malkos rietuvėje prie šiaurinės namo sienos didžia dalimi esančios tos slyvos, kuri susirgusi kempininiu puviniu, ligos ženklų buvę jau prieš dvejus trejus metus: šakos trapėjusios, lapai ir vaisiai vis labiau smulkėję, kalbėjo Bauras. O jis juk meistriškai pašalinęs medį, pirmiausia atidengęs ir apkapojęs šonines šaknis aplink kamieną, paskui nuvertęs slyvą traukdamas virvę, pririštą viršuje. Tada paaiškėję, kad grybas tiesiog sugraužęs galingą liemeninę šaknį, tik todėl slyva apskritai ir pasidavusi verčiama. Vien nupjovus medį, šienaujant visada grėstų atsitrenkti į kelmą.
Jis gailėjęs šio medžio, juk jau daugiau nei prieš pusę amžiaus skindavęs nuo jo ankstyvąsias Biūlerio slyvas, galima sakyti, ištisas dienas praleisdavęs medyje pastatęs ausį ir gaudydamas, kas vyksta aplinkui, žinoma, ne ką teišgirsdavęs, nes anuomet aplinkui tebuvusios kelios sodybos – pribuvėjos, paštininko ir vyro balsva barzda. Gamyklos šalimais dar nebuvę. Toje vietoje ruošdavę šieną karvėms, nes Benas nuomojęs lopinėlį, vadinamąją triragę[2], iš žemės savininko, beje, su obelimi, vedančia citrininius obuolius. Gretimame lauke, kurį nuo triragės skyręs upeliukas, vienais metais augę linai. Jiems pražydus, būtent melsvai, jis, Bauras, prisiskynęs puokštę. Savininkas po to užsukęs pasikalbėti su mama, bet tai nė kiek neatšaldę jo aistros melsvajai gėlelei.
[1] Iš tikrųjų toje plokštelėje buvo Mocarto koncertas fortepijonui Nr. 23.
[2] Dreispitz (vok.) – trikampė skrybėlė, populiari XVIII a.