Merab Mamardašvili. Mąstymo estetika

2008 m. Nr. 3 

Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė

Pirmas pokalbis

Mūsų pokalbius galima pavadinti mąstymo estetika todėl, kad menas, kaip žinoma, pirmiausia yra džiaugsmas, ir kalbėsime, tikiuosi, kaip tik apie mąstymo džiaugsmą.

Matyt, nėra tokio meno išgyvenimo arba užsiėmimo menu, kuris nebūtų susijęs su kažkokia ypatinga veriančio džiaugsmo būsena. Kadaise Proustas šia dingstimi yra pasakęs, kad tiesos ir talento kriterijum literatūroje, o ši – irgi menas, veikiausiai yra kūrėjo džiaugsmo būsena (nors tikriausiai šią būseną gali išgyventi ir tas, kuris skaito ar žiūri). Tačiau kokia ta būsena, kuri – dar ir tiesos kriterijus? Akivaizdu, kad mąstymas, tiesiogiai susijęs su tiesa, turi savą estetiką, kartais teikiančią žmogui vienintelį džiaugsmą. T. y. noriu pasakyti, kad šis džiaugsmas susijęs ir su mintimi, apie kurią ketinu su jumis kalbėti ir dėl kurios apskritai kyla klausimas: ką tai reiškia? Kokia tai žmogaus būsena? Kam ji, jei jis jau mąsto? Ar tokiu atveju apskritai verta to klausti?

Manau, verta: juk kartais mums iš tikrųjų nelieka nieko kito, tik laukti šviesaus minties džiaugsmo. Apibūdinimą „šviesus“ galima papildyti ir kitais pažyminiais. Pvz., „sąžiningas“, kai žmogaus orumas pasireiškia tuo, kad jis mąsto sąžiningai. Juk daug ką darome per prievartą ir dažnai tai, ką darome, nepriklauso nuo mūsų didvyriškumo ar bailumo. Tačiau yra tam tikras taškas, kuriame, nepaisant jokių gamtos ir visuomenės galių, galime bent jau mąstyti sąžiningai. Esu tikras, kiekvienas iš jūsų tai žinote nepriklausomai nuo to, ar jums teko patirti ne tiesiog sąžiningumo būseną, o sąžiningos minties būseną. Būtent tai, ką žmogus patiria, kai jame staiga įsiplieskia nežinia iš kur atklydusi kibirkštis, kurią galima pavadinti dieviška. Taigi egzistuoja ši ypatinga būsena kažkokio veriančio ir kartu atsieto aiškumo, nostalgiško ar saldžiai ilgesingo aiškumo, apie kurį prasminga klausti. Net nelaimę esant mintyje (tame, ką vadinu mintimi ir ko mes kol kas nežinome) galima suvokti šia skambančia, veriančia ir, kad ir kaip būtų keista, džiaugsminga gaida. Nors, atrodytų, koks džiaugsmas gali būti nelaimėje?! Žinoma, tik toks, kad mąstai. Galima mąstyti ir tada, kai skauda, galima patirti džiaugsmą dėl to, kas stojo priešais veriančiu aiškumu. Kai žvelgi nusvirusiomis rankomis, vis dėlto niekas negali iš tavęs atimti to, ką matai, žinoma, jei matai.

Panašias būsenas, esu tikras, patiria kiekvienas, nors jas sunku paaiškinti, nes jos ištirpusios kitose būsenose. Tarkime, tokią būseną gali sukelti neatsakyta meilė, ir, be abejo, tada tapatiname ją su meile, neatskiriame vieno nuo kito. T. y. nesiekiame savo būsenoje įžvelgti mintį, o ne meilę. Arba dar vienas pavyzdys – teisingumas. Sakykime, žvelgiame į du susikibusius priešus, plėšiančius vienas kitam gerklę, ir žinome, kad jie – tikri broliai, tačiau jie to nežino, jie tęsia kovą. Tačiau tu žinai, matai, bet pasakyti negali, nes negali primesti kitam saviškio jo veiksmų prigimties suvokimo, jei jis pats savęs nesupranta. Juk jis nesupranta, kad tas, kurio nekenčia, iš tikrųjų yra jo brolis. Tu iš šalies aiškiai matai – o jis nemato. Tavo akivaizdoje tragiškai sukibo priešiškumo ir neapykantos aplinkybės, o tu matai visiškai kitą prasmę – absoliučiu, tačiau neįrodomu aiškumu. Šio negali įrodyti nei sau pačiam, nei susikibusiems priešams-broliams. Tad negali jiems ir padėti. Tačiau matai kitą prasmę – jų brolybę, taigi šią gebą matyti vis dėlto lydi ir džiaugsminga gaida. Kad ir kas nutiktų, kad ir kaip jie vienas kitą draskytų, kad ir kur garmėtų pasaulis, tikrojo šių žmonių ryšio – jų brolybės – suvokimas ir yra tai, ką tu išvydai, ir tai vadinasi mintimi arba tiesa. Šitai jau įvyko, negana to, įvyko negrįžtamai, ir su šia negrįžtamai įvykusia mintimi, taviškio suvokimo suvokimu, ir susijęs džiaugsmas.

Vadinasi, džiaugsmas – tai negrįžtamai įvykusios prasmės pojūtis. Kaip tik jam galima taikyti žodį „estetika“, nes jis būtinai numano kažką jutiminio. Juk estetika irgi neatsiejama nuo sensualaus, jutiminio prado, nors tai – tiesiog žodis, tačiau ir jis turi savą jutiminę materiją, teikia jutiminį džiaugsmą. O dažai, spalva? Nors spalva ir yra prasminga, tačiau kartu ji džiugina mūsų jausmus. Ir minties padėtis šiuo požiūriu ypatinga, ją aiškinant būtina pakalbėti apie sutapimą.

Egzistuoja ir vyksta labai keisti sutapimai. Apie juos man irgi teks kalbėti, kad nesijaustumėte suglumę, kad neatsirastų nevisavertiškumo jausmo. Kad neatrodytų, tarkime, kad jūs – menki, o filosofo mintis – didi ir jums nepasiekiama. Kol kas sąlygiškai pavadinsiu tai koincidencija, t. y. sutapimu, pabrėždamas: jei kažką pagalvojote, tai egzistuoja, net jei kas nors jau anksčiau yra tai pagalvojęs. Kartoju, kažkas, ką pagalvojote, – jūsų, net jei sutampa su kito žmogaus mintimi, tačiau kol kas į tai nesigilinkime.

Iš pradžių noriu atkreipti jūsų dėmesį į tokią aplinkybę (akivaizdu, jūs apie tai irgi susimąstydavote, kaip ir aš): kodėl žmonėms patinka hierarchija ir jie pasirengę be galo samprotauti apie tai, kas aukščiau – meninė ar mokslinė tiesa? Menas ar filosofija? Filosofija ar mokslas? Jausmai ar mintis? Tuo pagrindu susiformavo paplitęs vaizdinys, kad apskritai didžiausias džiaugsmas ir aukščiausia žmogaus būsena – meninė būsena (šis vaizdinys nepastebimai suteikia kažkokią ypatingą privilegiją menininkui, artistui, rašytojui). O man visada atrodė, kad šie žmonės pasižymi kažkuo, kas tik padeda jiems pasiekti meninio efekto, kurio priežastis – pojūtis, nusisekė ar nenusisekė darbas. Todėl, tarkime, poetui, kuris stengiasi išreikšti savo būseną žodžiu ir kuriam nepavyksta visiškai aiškiai suvokti, ką patyrė, visada prieinamas tarpinis, pasitenkinimą sukeliantis pasisekimo sluoksnis. T. y. tiesioginė jutiminė eilėraščio materija. Dėl kokių nors priežasčių nepatyręs visiškos sėkmės minties lygiu, nes eilėraštis – irgi mintis, poetas gali patirti pasitenkinimą tarpiniuose sluoksniuose. Pvz., per kokią nors unikalią aliteraciją, gebančią atpirkti nevisišką esminę sėkmę. Tačiau tokiu atveju vargiai teisingi Prousto samprotavimai apie poetinį džiaugsmą, kaip aukščiausią džiaugsmą, jei yra šis, sakytume, vožtuvas, nuleidžiantis perteklinius kūrybinės energijos garus. Kai nevisiškai realizuota dvasios įtampa vis dėlto gali sukelti pasitenkinimą pasiekus sėkmę tarpiniame jutiminės konstrukcijos sluoksnyje (juk eilėraštis – būtinai protinė konstrukcija). Ir galima bent kažkuo pasidžiaugti, netgi jei tai ne minties džiaugsmas. Vadinasi, kartu jau atskyriau minties džiaugsmą nuo kažkokio kito, estetinio, džiaugsmo.

Visa tai kalbu ta dingstimi, kad tokio mąstymo būsenoje kaip tik ir gali pasirodyti, kad pamąsčiau kažką įdomaus, bet paaiškėja, kad žmonės taip jau yra galvoję. Šiaip ar taip, kadaise panašią mintį aptikau skaitydamas Jevgenijų Baratynskį. Nors, regis, jis ne visai pagrįstai tarp menininkų išskiria būtent žodžio menininką, poetą (supriešindamas tokį su tapytoju, skulptoriumi ir muzikantu, kuriems itin svarbi jutiminė materija) ir paskelbia jį mąstytoju. T. y. mano prieštaravimas, adresuotas Proustui, skirtas ir Baratynskiui, nes žodis irgi turi materiją, ir kaip tik apie ją kalbame. Vienas jo eilėraštis skamba taip:

Резец, орган, кисть! счастлив, кто влеком
К ним чувственным, за грань их не ступая!
Есть хмель ему на празднике мирском!
Но пред тобой, как пред нагим мечом,
Мысль, острый луч, бледнеет жизнь земная!*

Skaptu, vargonais, teptuku teiki 
Palaimą juslėms, jei vien jų pakanka,
Panirdamas pasaulio šventės svaiguly!
O prieš tave, Mintie, aštrusis spinduly,
Tarsi prieš nuogą kardą žemė blykšta!

Galbūt jus kaip ir mane nustebins šie žodžiai: „ prieš tave (Mintie) prieš nuogą kardą“, tačiau, kartoju, žodžiai – irgi materija. Juk mintis neturi jokių puošmenų, jokios jutiminės medžiagos (čia džiaugsmas, čia šokinėk), jokio tarpinio sluoksnio. Jei nenusisekė mintis, nenusisekė niekas. Negelbės nei aliteracija, nei retas skambus rimas, nei, atrodytų, sėkmingai ir aiškiai perteikta miglota nuotaika, ką kartais įstengia poezijos magija ir ką galima suvaidinti net ir nenuėjus viso kelio iki minties. Kaip šiame eilėraštyje: „Mintie, aštrusis spinduly, žemė blykšta“, t. y. „nublanksta“ žemiškojo gyvenimo spalvingumas, jo jutiminiai atspalviai, patys savaime užtikrinantys pasitenkinimo galimybę. O mums, ketinantiems džiaugtis mintimi taip pat, kaip džiaugiamės menu, tiesiogiai duota pati mintis. Kadangi tik minties džiaugsmas, minties estetika slepia kažką, išskiriantį ją iš viso kito: „prieš nuogą kardą“ – arba viskas, arba nieko. Jei prisiminsime veriantį aiškumą, šis veikiausiai labai primena tokį „nuogą kardą“.

Gebantis teikti džiaugsmą, veriantis, saldžiai ilgesingas aiškumas, kai neįstengi atlikti jokio veiksmo, nepajėgi išrišti tai, ką regi, įmanomas tik tuo atveju, kai regi jį apnuogintą, koks jis yra savaime. Tik apnuoginti jį sunku. Jaunystėje tokia apnuoginimo būsena perveria mus tarsi žaibas – akimirksnis, ir nebėra. Ne kiekvienas paskui išmoksta visu savo gyvenimu ir treniruotais proto raumenimis išplėsti šį aiškumo mirksnį. Iš pradžių jis duodamas veltui. Tačiau tam, kad išplėstum jį ir paverstum stabiliu šviesaus minties džiaugsmo šaltiniu, reikia triūsti. Ne kiekvienas gali imtis šio triūso, ryžtis jam, nes kartais tiesiog pasibaisėjimą kelia tai, ką ten išvysti apnuogintu pavidalu, – prieš ką nėra jokių nuolaidų, kompensacijų, atsiprašymų, jokio alibi. Kaip tik todėl taip sunku visa tai paaiškinti. Juolab prisiminus, kad mūsų mintis bet kurią akimirką egzistuoja savo pačios simuliakrų pavidalu. Simulacrum lotynų kalba reiškia „vaiduoklis“, „šmėkla“, t. y. kažkas, primenantis tikrąjį daiktą, negyva šio kopija. Tačiau ši reikšmė kryžiuojasi ir su kitu lotynų kalbos žodžiu simulator, kuris pabrėžia žaidimo reikšmę, o tai – visiškai natūralu, nes negyvą imitaciją žaidžia gyvas žmogus, ją atgaivindamas. Vadinasi, dažniausiai regime tik pale simulators – blyškius daiktų šešėlius. Bet kurią akimirką, kai užsinorėsite mąstyti, jūsų mintis, kartoju, jau egzistuoja kaip minties panašybė. Dėl tos priežasties, kad bet kurią akimirką kalboje yra visi žodžiai. Vaizdžiai tai galima nusakyti taip: tarsi būčiau akimirkai pakilęs nuo šios kėdės, pažvelgęs į kitą pusę, paskui atsigręžiau, panorau vėl atsisėsti, o ten jau sėdžiu aš, kokį mane vietoj manęs pamąstė kiti.   

Kas iš mūsų nežino tokio potyrio? Dar mums nespėjus ko nors patirti ir išreikšti, tai jau egzistuoja kaip simuliakras. Tarkime, kai žvelgdami į žmogų, vartojantį tuos pačius žodžius kaip ir mes, keliantį klausimus, kurių neįmanoma atmesti, nes jie sudaryti visiškai logiškai, kartu patylom galvojame: viskas – ne tai. O kas gi – ne tai? Kodėl? Tiesiog todėl: jei egzistuoja žodžiai, iš jų galima sudaryti milijonus protingų klausimų, į kuriuos neatsakys tūkstančiai išminčių. Antra vertus, bet kaip kombinuojant tuos pačius žodžius, galima gauti atsakymą-simuliakrą arba atsakymo į bet kokį klausimą šešėlį. Vadinasi, ir mūsų norą suprasti tokį žmogų, norą, kurį išgyvename kaip neabejotinai akivaizdų ir reikalaujantį mintinio išsprendimo, jis suvokia tuo pačiu lygiu, nes visada yra verbalinis pasaulis (pavadinsime jį taip), pats gimdantis tariamus klausimus, tariamas problemas, tariamas mintis, ir atskirti jas nuo tikros minties iš esmės neįmanoma.

Imkime, pvz., Puškino frazę „Pasauly laimės nėr, yra ramybė ir valia“ ir paklauskime: ar žmogaus, sakančio „noriu ramybės“ ar „siekiu ramybės“, trokštamą ramybę galima atskirti nuo tingaus žmogaus geidžiamos ramybės? Žodis „ramybė“ mane dešimtis kartų įpainiodavo kaip tik į tokią situaciją – ypač rusų kultūros, kurioje labai stiprus antimiesčioniškumo kompleksas, kontekste, kai įprasta manyti: jei žmogui gerai, tai jau savaime blogai; vadinasi, pagal apibrėžimą jis – miesčionis. Galėtume tai ir toliau šifruoti, tačiau grąžinu jus prie realios gyvenimiškos situacijos, kai, man regis, daugiausia, ko išties gali norėti, – vidinė ramybė. Tačiau kuo ši „vidinė ramybė“ skiriasi nuo tingaus žmogaus pageidaujamos ramybės? Kaip atskirti vieną nuo kitos ir kaip suformuluoti klausimą? Kodėl vienas klausimas protingas, kitas – kvailas? Juk atskirti protingą nuo neprotingo jau ir būtų proto aktas, tačiau, proto aktu atskyrę simuliakrą nuo proto, neįstengsite apibrėžti paties šio akto, jo kriterijų.

Paskaitų kurse apie Marcelio Prousto prozos metafiziką jau įrodžiau, kad garsus jo romanas – tai dvasinių sielos klajonių arba mistinės kelionės po pasaulį užrašai. Darkart pasitelksiu tąsyk minėtą šių klajonių analogiją su Dante’s kelione po Pragarą, kai poetas išvysta garsųjį „apgaulės pabaisos“ reginį, kurį aiškiai mato, tačiau staiga pajunta, kad aprašyti jo neįmanoma. To, ką pamatei, neįmanoma perteikti kitam, nes kitoms akims (ar ausims) pasakyti žodžiai gali pasirodyti įprasti. O prasmukti pro šiuos žodžius neįmanoma, nes visada yra tik tie žodžiai, kurie yra. Dante jaučia: jei juos ištars, tai jau bus ne tai, ką jis mato. Ir poetas staiga sušunka:

Mes tiesą tą, kur panaši į melą,
Privalom nutylėt, dantis sukandę…

Kodėl? Todėl, kad tą akimirką, kai ketinate išsakyti tiesą, staiga pastebite, kad ji panaši į jau egzistuojantį melą, kad, jums ją išsakius, ji sutaps su egzistuojančiu melu. Todėl tenka tylėti.

Dabar pažvelkime, ką pasiekėme judėdami šiuo minties kalnų takeliu. Pirmiausia praradome jutiminius džiaugsmus: jei rengiamės mąstyti, mūsų neišgelbės tarpiniai laimėjimai. Nuogas kardas prieš mus, minties aštrus spindulys! Ir antra – jei pasiseks, atsidūrę mintyje, esame priversti tylėti. Kadangi bet kurią akimirką yra visi žodžiai ir jie yra simuliakrai. Tačiau, kaip žinoma, žmonės dažniausiai nelinkę tylėti, jų siela pradeda šaukti, pasidaro panaši į judesius žmogaus, kurį pakirto chorėja, liga, kitaip vadinama „Šv. Vito šokiu“.

Ši liga pasireiškia tuo, kad visi kūno nariai – kojos, rankos, visa, kas skirta žmogaus gestui ir judesiui, – pradeda judėti savaime, be to, tam tikra tvarka, paklusdami tam tikram ritmui. Tarkime, ranka padaro gestą, paskui kita ranka atlieka tą patį gestą, po jos – koja, ir gyvas žmogaus kūnas tampa automatiniu savaeigiu mechanizmu. Tačiau įsivaizduokite, kad šio mechanizmo viduje – gyva siela, kad tai ji atlieka judesius prieš savo valią. Kaip ji turėtų klykti per šių priverstinių judesių ciklą! Jei, tarkime, ištęstume juos laike ir įsivaizduotume, kad galbūt visas mūsų gyvenimas yra toks pat Šv. Vito šokis? Kai žmogus įsisuka į šį šokį ir negali iš jo ištrūkti. Ar siela nuo to nustoja egzistuoti? Juk ji kažkur užsislėpė; gyvas suvokimas, gyva siela – juk ji kažkur egzistuoja?

Tai štai, paėmę šią metaforą, pratęsę ją laike ir tarę, kad tokia būsena gali trukti, sakykim, ne penkias minutes ir reikštis ne kaip liga, bet tęstis visą gyvenimą, lydima nenutrūkstamo kalbėjimo, išgyvenimų ir t. t., ir turėtume egzistencinį Šv. Vito šokį. Tokiu atveju vienintelis įmanomas pažinimas toks: galiu jausti gyvą būseną, tačiau vieta jau užimta; pasisukau, o ant kėdės sėdi simuliakras, antrininkas, ir man nėr kur dėtis su savo mintimi. Vadinasi, minties srityje galima patirti ne tik džiaugsmą, bet ir tragišką nebuvimo skausmą, pakliūti į aplinkybes, kai konkretus, suderintas pasaulio mechanizmas tiesiog išstumia, tarsi luitas užgriūva mano neabejotiną gyvą būseną. Atrodytų, man visiškai akivaizdus maniškis Aš, tačiau jam vietos tikrovėje nėra. Dažniausiai tai ir vadinama saviraiškos problema, kai žmogus kalba apie kažin ką neišreiškiamą ir kenčia, kad kiti jo nesupranta, kad kaip tik šiam gyvam išgyvenimui neatsiranda vietos veiksmų ir ištarų (kurios irgi yra veiksmai) pasaulyje, kad ši vieta jau užimta.

Panorau pajudinti ranką, o ji jau juda Šv. Vito šokio sūkuryje.

Tačiau ženkime toliau šiuo vinguriuojančiu takeliu. Kadaise grindžiant ir kuriant mokslinį požiūrį į daiktus, t. y. kuriant objektyvų mokslinį pasaulio paveikslą, mąstytojai pateikė pavyzdį, kaip skiriame mokslinę tikrovę nuo regimos tikrovės. Jie samprotavo daugmaž taip (tardami, kad skirti patį mokslinį vaizdinį nuo tikrovės ir reiškia atlikti minties aktą): jei būtų įmanoma sustabdyti Mėnulio judėjimą orbitoje rankos judesiu, tai būtų visiškai mistinis aktas. Juk žmogus negali sustabdyti jo mintimi, mintis nevaldo tikrovės. Tačiau, anot tų pačių mąstytojų aiškiai aptarto požiūrio, iš tikrųjų nemažiau mistinis ir pats mūsų rankos judėjimo aktas. Įsigilinkite, kokiu būdu mintimi galiu išjudinti ranką? Kas tai žino ir kas, kalbant pseudomoksline kalba, gali pateikti tokio įvykio modelį? Kaip apskritai įmanoma, pirma, priversti materialų daiktą judėti ir, antra, kartu mintimi koordinuoti visus tokio judėjimo elementus? Kiekvienas anatomas, įvertinęs tik dviejų raumenų derinio galimybes, pasakys, kad to padaryti neįmanoma. Ir vis dėlto dvasinis įsakymas (mintis) išjudina ranką. Tai tokia pati mistika, kaip ir sustabdyti Saulę arba Mėnulį.

Šis siaubingai paprastas ir kartu mįslingas pavyzdys susijęs su minėta gyvastimi, kuri gali būti nuslopinta ir ieškoti išraiškos. Ir kol viskas gerai, veiksmai, kurių negalime atlikti vien gryna logika, bet atliekame kažkokiu dvasiniu įsakymu, – atliekami, įvyksta. Visos aplinkybės susiklosto taip, kad, žmogui panorus pajudinti ranką, jis ją judina. Tačiau juk būna dar ir išraiškingas judesio aktas. Ir jei, nepriklausomai nuo mūsų, kaip Šv. Vito šokio atveju ne viskas vyksta sklandžiai, rankos judesiai gali tapti neišraiškingi. Jau nekalbant apie tai, kad minties išreiškimo akimirką ji išsidėsto n taškų, vadinasi, kai aš samprotauju, o jūs ką nors suprantate, mano mintis tuo pat metu egzistuoja ir jūsų galvose. Tačiau, kaip tai vyksta, niekas nežino, nors, jei vyksta, sužinome tai iš suvokimo akto.

Grįžkime prie to, ką užfiksavome. Tarkime, suvokiame kažkokią būseną; sąlygiškai pavadinsime ją išgyvenimu. Paskui vesime šį išgyvenimą link minties būsenos, tačiau kol kas nežinome, kas tai yra. Pavadinsime tai tiesiog mūsų išgyvenama būsena, kurią patirdami esame akivaizdžiai gyvi. Nepaisant to, kad šiai gyvai būsenai gali nebūti vietos. Kaip dabar suprantate, tai anaiptol nėra paprastas klausimas. Jis susijęs su kažin kokia visatos paslaptimi. Pavyzdys su Mėnuliu įtikino, kad net paprastas rankos judesys paslaptingas, kad kartu gali vykti koordinacija elementų, kurių pernelyg daug mūsų protui ir kurie, antra vertus, nesuderinami vienas su kitu, kaip materija nesuderinama su dvasia.

Juk mūsų sielos ir kūno jungtyje esama kažkokios paslapties. Beje, Descartes‘as kadaise įspėjo (nors jam dažnai priekaištauja dėl dualizmo, tariamai padalijusio pasaulį į dvi substancijas – mintinę ir kūnišką), kad gali egzistuoti trečia substancija, kūno ir sielos sąjunga, ir šio egzistavimo neįmanoma iš niekur išvesti. Savaime suprantama, kad, darydamas šią prielaidą, jis rėmėsi saviške substancijos samprata, tačiau nemanau, kad XX a. ją būtų paneigęs. Filosofijos kalba substancija iš tikrųjų galima vadinti tai, kas jau nebeturi jokio kito pagrindo, į nieką kitą nesuvedama, kokia yra, pvz., materija. Nors galima tarti egzistuojant ir mintinę substanciją. Tačiau, pasak Descartes‘o, yra dar viena substancija, kurios apskritai, regis, neturėtų būti. Turiu omeny jau minėtą koincidencijų fenomeną, žmonių jausmų sutapimą, tarkime, per meilės pasimatymą. Juk tai akivaizdžiai tokia pat paslaptinga sąjunga kaip ir rankos judesys, tokia pati daugybės elementų koordinacija, kupina tam tikro turinio, kurio negalime pakeisti mintimi. Mintis šiai tikrovei bejėgė, ir žmogus nepajėgus į ją įtraukti kokio nors išgalvoto elemento. Taip, jei pasiseks, jis gali absoliučiai aiškiai suvokdamas išvysti panašių aplinkybių sukibimą. Tačiau savaime šis suvokimas, kaip įvykis pasaulyje, nepaklūsta proto savivalei.

Kartu noriu paskatinti jus patirti šį pojūtį, kad mintis nevalinga, kad ji – reiškinys, kurio negalime įgyti tiesiog užsigeidę. Negalima užsinorėti ir pamąstyti. Ne mūsų grynas protas pagimdo mintį. Ją tegalime patirti kaip įvykį, kai judant susimezga gijos to, kas nutinka netikėtai. Taip pat, kaip jos susimezga ką nors suvokus, kai to suvokimo neįmanoma perduoti, jei jūsų nesupranta. Todėl to, ką sakote, neįmanoma perteikti jokiomis loginėmis bendravimo priemonėmis, nes nesate susiję su pokalbio dalyviu kažkokiu kitu būdu, kuriam aprašyti reikia kitokių sąvokų ir kitokių vaizdinių.

Tuomet paprastai sakoma: lemta arba nelemta. Tarkime, kažką dėstai klausytojams, jie tavęs nesupranta, ir mintyse tari sau: na, nelemta. Nesakai, kad klausytojai neprotingi, kad pats nepakankamai gerai paaiškinai, ne. T. y. mintis kažkaip susijusi ir su lemtimi, tiksliau, su tuo, ką filosofai vadina egzistavimu arba būtimi. Kodėl taip atsitinka? Kai tiriame aplinkybes tos gyvasties, kuri netelpa Šv. Vito šokyje, kalbame apie būtį, nes jau suvokiame save kaip gyvus. Tačiau labai dažnai mūsų padėtis tokia, kad tenka su kartėliu ištarti: tai – ne gyvenimas, ne egzistavimas. Ištariame tai veikiau požiūriu žmogaus, nors ir įtraukto į Šv. Vito šokį, tačiau primenančio voverę rate. Juk gyva voverė, žvelgdama į savo judesius, irgi galėtų pasakyti: tai – ne gyvenimas. Panašiai ir mes, pasiekę tam tikrą tašką, teigiame: tai – ne gyvenimas, ne mano egzistavimas. Vadinasi, žodis „egzistavimas“ išnyra ten, kur atsiranda gyva kažko akivaizdybė (kol kas sąlygiškai tai vadiname mintimi), kas gali būti nusisekę arba nenusisekę, netinkama. Pvz., esant puikios nuotaikos pasielgti taip, kaip viena Maupassant‘o apsakymo moteris, išgyvenusi nuoširdų jausmą ir pabučiavusi savo vyrą, laikantį rankose pliauskas ir ketinantį jas mesti į židinį.

Žinoma, šis gestas buvo be galo išraiškingas, tačiau aplinkybės – netinkamos. Todėl prisiminus, ką anksčiau kalbėjome apie išraišką, norom nenorom, kyla klausimas: ar tokiu atveju apskritai galima ką nors išreikšti? Ką reiškia išreikšti jausmus? Žinoma, ir pats klausimas leidžia numanyti: išreiškimas neatskiriamas nuo egzistavimo, nuo to, kame esame. Tada, matyt, telieka padaryti išvadą (žengiame dar vieną žingsnį), kad jis susijęs su kažkokiu realizacijos pjūviu: įvyko arba neįvyko. Juk negali kažkas vykti ir kartu neįvykti, neatsitikti su gyva siela žmogaus, apimto Šv. Vito šokio. Jei įvyks, jei pajudinau ranką ne ištiktas chorėjos priepuolio, bet sąmoningu judesiu ištiesiau ją daikto link, vadinasi, tai nutiko. Viskas sutampa. Deja, labai dažnai ir ypač tada, kai pretenduojame į santykių abipusiškumą arba šaukiamės teisingumo, elgiamės ne pagal požymį „įvyko–neįvyko“, „realizavosi–nesirealizavo“, įgijo būtį ar ne, o remiamės savo psichologinėmis būsenomis. Antai nepastebime, kad psichologiniu požiūriu sąžiningumo pastanga, jo protrūkis gali būti mums neabejotini, ir vis dėlto protrūkis – viena, o sąžiningumas – kita. Teisingumo ketinimas – viena, pats teisingumas – kita.

Todėl grįždami prie mūsų pagrindinės temos apibūdinsime tą kitą, „prilipdytą“ prie teisingumo ir sąžiningumo, tinkamesniu žodžiu – menas, triūsas, nes mūsų uždavinys – suprasti, kad, siekiant teisingumo triumfo, teks gerokai paplušėti. Štai čia ir atsiranda vienintelis kelias į mintį, nes kartu numanome skyrimą, pradedame skirti mūsų išgyvenamą empirinę būseną nuo tikrovės. Arba, kitaip tariant, imame nepasitikėti empiriniu mūsų pačių psichologinių būsenų neabejotinumu, ir kartu su šiuo nepasitikėjimu atsiranda supratimas, kad nepakanka tiesiog trokšti gėrio tam, kad šis nevirstų blogiu, kaip paprastai nutinka. Tam reikalingas ypatingas talentas, gebėjimas. Gėris – tai menas. Vadinasi, minties pradžios momentas yra tai, kad galima pasakyti sau: empiriniu būdu (neabejotinu išgyvenimu) duotas gėris tėra noro, ketinimo atmaina, o realus gėris – kažkas kita.

Istorinėje filosofinės terminologijos kūrimo eigoje tokį skyrimą imta žymėti dviem terminais – „daiktas“ ir „daiktas, kaip toks“, – tariant, kad esama teisingumo ir gėrio, egzistuojančio empirinių faktų lygiu, antra vertus, gėrio ir teisingumo „savaime“ (šią abstrakčią idealizmo sąvoką galima susieti ir su kitais terminais: įvyko, iš tikrųjų atsitiko, realizavosi). Pakartosiu darsyk: pasirodo, nepakanka psichologiškai patirti gėrio ketinimo, reikia dar kažko, tad šį „kažką“ ir mūsų žingsnį jo link galima pavadinti mintiniu žingsniu. Gėrio ketinimą neabejotinai išgyvena bet koks ištižęs žmogus, panašiai bailys išgyvena drąsos pojūtį arba norą būti drąsiam. „Gėris savaime“ potencialiai atsiranda tada, kai pradedame nepasitikėti pačiu gėrio išgyvenimo faktu. Kitaip tariant, pradedame suprasti, kad žmogus – būtybė, kuriai neegzistuoja kartą visiems laikams duotas natūralus gėris, natūralus teisingumas, natūralus sąžiningumas. Beje, pagal šį požymį kai kurių kultūrų raidoje skiriasi ištisos istorinės epochos. Antai religijos požiūriu raštinga ir nušlifuota Europos kultūra šiuos dalykus jau seniai apmąstė. Iš tikrųjų religijos kalbos ir prireikė tam, kad galima būtų skirti gėrio siekiantį žmogų nuo išties gero žmogaus. T. y. skirti gėrį, kaip psichologinę kokybę (prancūzai tokiu atveju sako velléité – pastanga, gėrio užmačia), nuo gėrio savaime. O infantiliose kultūrose, kaip antai rusų, tokia kalba atsiranda kur kas vėliau ir, kad būtų suprasta, reikalauja daug didesnių pastangų. Minėtas skyrimas rusų literatūroje, garsėjančioje sąžiningumu ir žmoniškumu, iš esmės atsiranda tik Dostojevskio kūriniuose ir atsiranda per kančias.

Šis skyrimas unikalus, todėl net galima teigti, kad rusų kultūra taip ir praėjo pro Dostojevskį jo neišgirdusi; šiuo požiūriu jis pats irgi praėjo pro save, „neįsėdo į traukinį“, kaip mąstytojas veikiau tiesiog sistemindamas savo būsenų aprašymą. Nors, kaip rašytojas, literatas, jis – neabejotinai genialus reiškinys. Ir ne jo kaltė, kad garsusis romanas „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ po Belinskio pradedamas suvokti kaip kūrinys, atliekantis žmogaus gynimo misiją, būdingą rusų literatūrai, visada stojusiai už pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Iš tikrųjų keistai liko nepastebėta, kad šiuo romanu kaip tik visiškai apverčiama tokia pozicija. Kadangi jame vaizdžiai parodoma, kokį blogį gali sukelti geri ketinimai, jei jie tėra natūralūs, t. y. pagimdyti mūsų psichikos mechanizmo. Vadinasi, su neturtu nereikia sieti jokių privilegijų, žodis „neturtingas“ anaiptol nenusako žmogaus, apdovanoto socialinio teisingumo jausmu. Priešingai, anapus neturto ir skurdo dažniausiai slypi pyktis, puikybė ir neapykanta aplinkiniams. T. y. šiame romane pateikiamas tipas žmogaus, kuris savo neturtu, savo nelaime tegali bausti aplinkinius. Pasirodo, net tokių psichologiniu požiūriu gerų žmonių gėrio troškimas sukuria aplink juos blogį, vargiai prisisapnuosiantį užkietėjusiems piktadariams.

 

Antras pokalbis

Ankstesniais samprotavimais mėginau nurodyti taškus, kuriuose atsiranda kažkas, ką vadiname mintimi arba mąstymu. Šiuos taškus supa įvairūs žodžiai: koincidencija, sutapimas, koordinacija, natūralu–nenatūralu, realizuota–nerealizuota, įvyko–neįvyko ir kt. Tai, kad vartoju šiuos žodžius, pirmiausia susiję su metafizinėmis kalbos neįmanomybėmis. Tačiau šios neįmanomybės egzistuoja ir tikrovėje, su jomis susidūręs filosofas dažnai priduria kitus keistus žodžius. Antai romėnai vartojo žodį per se – „kaip toks“. Šį atspalvį sunku suvokti. Tačiau, norėdami išsakyti kokią nors sunkiai suvokiamą mintį apie tikrovę, jie pridurdavo „kaip toks“. Kadangi šiandien mums teks apžvelgti kai kuriuos metafizinius žodžio keblumus, pirmiausia norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į „neįmanomybę pasakyti“ arba į „žodį, kaip tokį“.

Įsigilinus paaiškėtų, kad žmogaus gyvenimas, kaip toks, tam tikru požiūriu priklauso prie neįmanomų dalykų. Tai sakydamas anaiptol neteigiu, kad jo nėra. Jis yra, tačiau tai keista, nes jis neįmanomas; nesuprantama, kokiu būdu yra, nors neturėtų būti. Įsivaizduokite, kiek dalykų turi susieiti draugėn, kad būtume gyvi tomis mūsų sielos dalimis, kurios trokšta gyventi. Kokiai aibei mūsų sielos dalių turi pavykti atsitiktinai sutikti kaip tik tai, ko joms reikia kaip tik šią akimirką ir šioje vietoje! Juk tai neįmanoma. Kaip dažnai nužudome savo norus ir jausmus, kurie niekam nieko bloga nedaro, tik todėl, kad neturime jėgų, laiko ar vietos jiems įgyvendinti ir juos išgyventi, nužudome tik už tai, kad jie nederami. Nerealizuojame jų. Vadinasi, griežta žodžio prasme „gyvenimas, kaip toks“ – neįmanomas dalykas, ir jei jis įvyksta, tai – išties didis stebuklas.

Štai nuo čia ir prasideda mintis arba filosofija. Mintis gimsta iš nuostabos dėl daiktų, kaip tokių, ir tai vadinasi mintimi. Mintis – ne skaičiavimas: net jei parašiau „du“ ir „du“, o paskui pagalvojau: „du plius du – keturi“, tai dar nėra mintis. Minties negalima pamąstyti mechaniškai, ji gimsta iš sielos sukrėtimo.

Prie tokio pat pobūdžio neįmanomybių priklauso ir meilė. Nors man dabar sunku pateikti absoliučiai nesavanaudiškos meilės pavyzdį, vis dėlto ji pasitaiko. Net jei ši meilė žmogiška ir į ją visada įsipina kokie nors kiti motyvai. Tas pat ir su mintimi. Pvz., stebėtis neįmanomu gyvenimu, tuo, kad jis vis dėlto yra, ir galvoti apie tai – ir yra mintis. Tavęs joje nėra, tačiau ji yra tokia tavo būsena, kuria nešlovini, nepuoši savęs, nekompensuoji kokių nors savo trūkumų, neprisilipdai povo uodegos, nepatiri kokio kito jausmo, nebaudi ko nors pasitelkęs mintį, nesivaržai mintimi su kitu ir t. t. Pažvelkite, kiek istorijoje personažų, kuriems būdingos ne mintys, o būdai, kuriais šie žmonės tik išgyveno kokias nors savo pačių sielos būsenas, visiškai nepriklausomas nuo minties ir atsiradusias iki minties. Kai mintis tiesiog tapo kanalu kompleksams, pavydui, pykčiui, pretenzijoms pasauliui, troškimui teigti save, norui kažkuo save papildyti. Tada suprasite: jei mintis yra, ji tegali būti gryna mintis, o gryna mintis žmogaus rankose – neįmanomas dalykas. Galima pateikti dešimtis ir minties istorijos pavyzdžių, įrodančių, kad žmogus mąsto ne pagal minties turinį, bet pagal išorinį šio turinio turinį ar net jo mechanizmą.

Yra vienas puikus Platono laiškas iš garsių septynių jo laiškų, kurie dažnai skelbiami neautentiškais, klastotėmis, paskui vėl priskiriami jam. Galiausiai įsivyravo požiūris, kad daugumą šių laiškų iš tikrųjų parašė Platonas. Šiaip ar taip, tai įrodo septintas laiškas, adresuotas Sirakūzų tironui Dionisijui. Platonas tikėjosi Dionisijaus globos, vildamasis jo pagalbos kuriant idealią valstybę. Tirono ir Platono santykiai buvo gana sudėtingi, keitėsi nuo meilės iki neapykantos; vienu metu tironas net mėgino parduoti filosofą į vergiją. Laiškas parašytas tuo laikotarpiu, kai Platoną pasiekė gandai, kad Dionisijus išplatino kažkokį politinį traktatą, kuriame dėstė idėjas apie valstybę ir tvirtino, kad šios yra Platono idėjų apie valstybę plėtotė. Platono laiške yra sukrečiantys ir labai reikšmingi žodžiai. Juose įdomūs du metafizikos paradoksai.

Platonas staiga pareiškia: iš to, ką jūs rašote, yra aišku, kad rašo žmogus, kuris nori pasirodyti esąs mąstytojas (prisiminkite, ką sakiau anksčiau) ir įgyti šlovę, o ne prisiminti. Sukrečiantis žodžių junginys. Niekas iš jūsų ir, manau, nė vienas skaitytojas nesitikėtų, kad šioje eilutėje staiga iššoks šis paskutinis žodis. Aš jo dar nevartojau, kai vardijau įvairius mechanizmus, išorinius mąstymui, pakeičiančius mintį. Tačiau jau aptarėme, kad mintis gali būti papuošalas, jei žmogus naudojasi mintimi liaupsindamas save, taigi nemąsto. Ir štai Platonas šifruoja, ką reiškia „nemąstyti“. Nemąstyti reiškia neprisiminti, ir reikia mąstyti, kad prisimintum, t. y. atlikti kažkokį aktą, kad prisimintum. Čia susiduria netikėti terminai. Viena vertus, iššoka žodis „prisiminti“, kuris sukelia netikėtumą, sutirština kontekstą iki paradokso. Paskui seka antras reikšmingas paradoksas, susijęs su mūsų tema. Platonas sako: žmogus, kuris mąsto, kad pasipuoštų mintimi ir paliaupsintų save, o ne tam, kad prisimintų, negali remtis Platono raštais dėl paprastos priežasties: apie ką iš tikrųjų mąsto Platonas (jo mąstymo objektas yra ideali valstybė) negali būti nieko parašyta. Todėl remtis tuo, kas parašyta apie idealią valstybę, negalima, apie šį dalyką negali būti nieko parašyta. Kartoju, apie tikros minties objektą apskritai nieko negalima parašyti. Išreikšti mintį raštu neįmanoma, mintis neišreiškiama.

Taigi vėl susidūrėme su minties neįmanomybe. Ar verta tokiu atveju plūktis su šiomis metafizinėmis neįmanomybėmis, atlikti tokį keistą ir sunkų darbą? Taip, būtina plūktis bent jau todėl, kad einant neįmanomybės link pakeliui tik ir galima ką nors išspręsti. Jei prisimenate, Nietzsche aprašė antžmogio idealą, kuris irgi neįmanomas, utopiškas. Ir Nietzsche žinojo, kad antžmogiais netapsime, tačiau stengdamiesi tapti antžmogiais tapsime bent jau žmonėmis. Todėl prasminga suktis aplink neįmanomybę. Antai Dante irgi puikiai suvokė žmogiškos meilės neįmanomybę ir realizavo aukščiausią jos pakopą, pakeitęs damą Beatričę dama Filosofija. Taip pat pasielgė Petrarca. Kai vienas iš popiežių siūlėsi jam padėti vesti mylimąją, jis išmintingai atsisakė, mieliau pasirinkdamas eiles. Tačiau ne ta prasme, kad jas mėgo. Tai labai sunku nusakyti žodžiais, žmonių kalba mums nuolat kiša koją. Jau žinome, kad kiekvieną akimirką yra visi žodžiai ir tik tie žodžiai, kurie yra. Pvz., Kantas irgi yra minėjęs, kad Petrarca labiau už viską mėgo eiles. Tačiau jis turėjo omeny tam tikrą kontekstą, be kurio nesuprantama, ką tai reiškia. Paprastai manoma, kad mėgti eiles reiškia mėgti rašyti eiles. Čia ne apie tai kalba. Ar galima paaiškinti tą skaistumo atmainą, kai būgštaujama sunaikinti sąlyčiu su gyvenimo srauto atsitiktinumais tai, kas tegali egzistuoti poetine forma? Žinoma, tai visiškai neprimena žmogaus aistros užsidaryti kabinete, atsiriboti nuo gyvenimo ir rašyti. Petrarca nebuvo „raštininkas“, kuris, užuot gyvenęs, vedžioja raides popieriuje. Neabejotina, eilės jam buvo realus gyvenimas ir reali meilė. Antra vertus, pateiktas pavyzdys nukreipia mus prie evangelinių istorijų. Evangelijoje aprašomi atvejai, tradiciškai vadinami „pavojingomis būsenomis“ arba „pavojingomis mintimis“. Apie jas apaštalas Paulius yra kalbėjęs: ar nebijai, kad tavo mintis arba tu pats būsi pavojingas kaimynui?

Įsivaizduokite, kad būtina išreikšti tarpusavy nesuderinamų dalykų turinį. Štai, pvz., šiurkštokas ir baisus klausimas: ar galima, atleiskite už proziškumą, miegoti su ugnimi? Žinoma, negalima, ir ne todėl, kad ugnis – turiu omeny vis tą patį Petrarcą – skaistuolis. Ir jis gali tai žinoti, todėl vengti moterų.

Šios dienos pokalbį pradėjau nuo vienos neįmanomos minties charakteristikos, dabar pateikiau kitą jos charakteristiką, derančią su senovės išminčių ištarme: ši mintis – šis žmogus. T. y. vienas žmogus gali išlaikyti mintį, kitas – ne, vadinasi, „ši mintis“ gali būti jam pavojinga, jam jos perduoti nevalia. Visiškai neatsitiktinai minties simboliu kadaise tapo Prometėjas, ugnis, kurią dievai prikalė prie uolos. O ir patys žmonės, perimdami dievų misiją, jau seniai ir gana sėkmingai kala tokius minties įkūnytojus prie uolų ar kryžių. Šiuo požiūriu filosofas arba mąstytojas yra ribinė būtybė, atstovauja tam, ko negalima išreikšti.

Tačiau grįžkime prie Platono, kuris toliau įdomiai kalbėjo, kad kažką, šmėstelėjusį akimirksniu, galima išreikšti tik laisvo pokalbio atmosferoje. Kai šis kažkas gali trumpam plykstelėti ore tarsi kibirkštis tarp kalbančių žmonių, be išankstinio kalbančiojo ketinimo. Juk paprastai kalbą laikome tam tikru išankstiniu dariniu jau gatavai, egzistuojančiai minčiai. Tarsi apvelkam drabužiais egzistuojantį kūną. Tačiau vykstant pokalbiui kažkokia abipusė indukcija staiga pagimdo tokią būtiną ir, atrodytų, neįmanomą išraišką. Platonas manė, kad tam padėti gali tik pokalbis. Ir galbūt kaip tik tai paaiškina istorinį kazusą, ištikusį jo palikimą. Žinote, kad Platonas – nuostabios meninės formos dialogų autorius, o Aristotelis – sausų mokslinių kūrinių autorius. Platonas labiau vertino pokalbį, ne itin mėgo rašyti, o Aristotelis, regis, rašyti mėgo. Galiausiai neliko jokių Platono pokalbių užrašų, liko parašyti jo kūriniai, kurių jis pats veikiausiai nemėgo.

Šiais ilgais išvedžiojimais ir nukrypimais norėjau paaiškinti tai, ką turiu kalbėti apie neįmanomybę balsu, tikėdamasis, kad tai suvoksite klausa. Tačiau čia kol kas neįgyjame tų kompensacijų, regimų tarpinių laimėjimų, kurių prasmę aptarėme ankstesniame pokalbyje. Todėl juos priminsiu jums kitaip, pasitelkęs pavyzdį žmogaus, neturinčio jokių sugebėjimų. Tarkime, žmogus neturi nei muzikinės klausos, nei gebos atkurti šviesą, spalvas, nei sugebėjimo mėgdžioti, jis apskritai neturi jokių talentų, kurie kartais savaime trykšta iš kito žmogaus, užimdami jo jėgas ir laiką. Jei jau nesėkmė, tai tokia, kai nebėra kuo remtis. Kai atsiduri vienas prieš vieną su būtinybe mąstyti nemokėdamas nieko kito, kai esi pasmerktas daryti, kas neįmanoma, tik tada gali iki galo ką nors pamąstyti. Mintis neturi jokių tarpinių kompensacijų ar sėkmių.

Neprisimenu, bet ir nelabai svarbu, kuris iš jųdviejų, Russelas ar Wittgensteinas, 1918 m. Londone per trumpą jų bendradarbiavimo laikotarpį įpykęs išrėžė, kad logika – tai pragaras. Aš irgi galiu patvirtinti: filosofija arba mintis iš tiesų primena pragarą.

Kadaise Descartes‘as manė, kad mąstymu (ta prasme, kuria dabar kalbame) galima užsiimti keturias valandas per mėnesį, o likusį laiką reikia skirti kitiems dalykams. Beje, Platonas irgi tą patį žodžių junginį vartojo kiek kitokiu pavidalu. Kalbėdamas apie šmėstelėjusią kibirkštį jis pabrėžė, kad ši gali šmėstelėti paribyje to, kas įmanoma žmogui. Su tuo susijęs klaikus minties triūsas: tai, su kuo susiduriame, vyksta žmogiškos įmanomybės paribyje, mintis prieinama žmogui iki kraštutinumo įtempus visas jėgas.

Toliau norėčiau pakalbėti apie mintinį gyvenimą, apie mąstymą gyvenime, apie tai, kaip atrandame savo vietą pasaulyje ir gyvenime per mąstymą ir kokiu būdu įvyksta pats mąstymas kaip gyvenimiškas įvykis.

Kartoju, nuostaba yra filosofijos pagrindas. Kartais „nuostabumą“ lengva suprasti atliekant paprastą savistabos aktą. Veikiausiai kiekvienas iš jūsų patyrėte aplinkumos trapumo pojūtį. Šis pojūtis, dažnai aplankantis mus jaunystėje, susijęs su nepakenčiamu suvokimu, kad visa, kas gražu, kilnu, didu, yra nepaaiškinamai trapu ir tarsi absoliučiai pasmerkta žūčiai. Kodėl visa tai būtinai žūva, o visa, kas bjauru, gyvena ir klesti? Tiesiog pasmerkta klestėti, bet šitai minutę šmėstels ir išnyks, tarsi ir nebuvo. Goethe’s frazė „Sustok, akimirka žavinga!”, žinoma, anaiptol ne hedonistinė, ne sensualistinė tokio jausmo išraiška. Ne, anapus jos glūdi suvokimas, kad visa, kas didu ir gražu, kažkaip keistai ir nesuprantamai pasmerkta. Tarsi niekuo nesiremia, tiesiog neturi kuo remtis.

Tiktai būtybėms ir tik tokiame pasaulyje, kur visa, kas didu ir kilnu, neišvengiamai pasmerkta ir trapu, tėra įmanoma mintis, nes tokias būtybes galima pavadinti istorinėmis būtybėmis. Jos tokios, nes yra taške, kuris pats yra ant kažkokios beprotiškai vingiuojančios kreivės, supamos chaoso ir žūties. Ir mintis yra klausimas apie tai, kokiomis sąlygomis ir kaip toks taškas gali išsilaikyti ant šios kreivės ir kodėl tokia kreivė apskritai egzistuoja?

Kodėl ir kam apskritai – dabar apverčiu klausimą – reikia triūsti? Kodėl ne viskas yra tiesu? Atrodytų, keistas klausimas. Tačiau juk jūs irgi kada nors esate stebėjęsi, kodėl ne viskas tiesu? Pvz., aš esu geras, noriu gėrio. Bet kodėl, tiesą sakant, jo nėra? Aš jaučiu, patiriu, matau teisingumą. Tad kodėl jo nėra? Aš linkiu jums gėrio. Kodėl dar reikia patriūsti, kad jis įvyktų, ir kodėl tam reikia meno, meistriško triūso? Kodėl istorija liudija, kad geri ketinimai gimdo blogį? Kodėl ne viskas tiesu? Kodėl pasaulis sukurtas šitaip?

Nesuprantama ir keista! Paaiškėja, kad neužtenka empirinės nuostabių jausmų sudėties, nuostabios sielos, nepakanka net visus nuostabiasielius surinkti draugėn. Mat surinkus juos draugėn susidarys tokia skorpionų gauja, Dieve sergėk. Patirtis ir faktai liudija. Paaiškėja, kad atsirastų gėris, reikia triūso. Puikiai žinote, galima parašyti romaną turint geriausių ketinimų, pamokomą romaną, tačiau jis sės ydas, nes blogai parašytas. Keista ir paradoksalu, kad gerai ar blogai parašytas tekstas gali būti susijęs su gėriu ar blogiu. Ir, žinoma, visa tai – gerai arba blogai parašyta, triūsas, menas, meistriškumas – kažkaip rišasi su tuo, ką vadinu mintimi.

Šie samprotavimai aiškiai rodo, kad dalykai, kuriuos vadinu mintimi, anaiptol nėra iššifruoti, – jie kreipia į tai, ką lygiagrečiai šifruosiu kaip žmogaus prigimtį ir jo vietą visatoje. Žinoma, kartu reikia šifruoti ir žmogų, paslaptingą būtybę, kuri ir lieka paslaptinga. Tačiau, net ir neįminę šios mįslės, esu tikras, vis tiek šį tą sužinosime, suprasime ją paknebinėdami.

Apmąstykime neišreiškiamybės pojūtį, primenantį Prousto „nežinomos tėvynės“ temą, kai jaučiame kažkokį nostalgišką atotrūkį nuo to, kur gyvename, su kuo esame susiję, nuo mūsų šalies, geografijos, mūsų papročių. Neabejotina, kad šis nostalgiškas atotrūkis atspindi kažką kitką. Tai ir yra pirmasis minties atspindys. Kaip tik tokia forma randasi mintis, kol kas mums neturinti jokio turinio, jokių apybrėžų, jokio pavidalo, jokio objekto.

Šis pojūtis apskritai būdingas žmogui. Jį galima pamiršti, tačiau jo negali nebūti. Taip tvirtai jis įaugęs į žmogaus konstituciją. Jis būdingas žmogui dėl paprastos priežasties: žmonės veržiasi gyventi, žmogus nori gyventi. Nors, antra vertus, apie gyvenimą niekada negali pasakyti, kad jis „štai čia“, t. y. nurodyti jį tašku. Gyvenimo neįmanoma pažymėti, lokalizuoti. Apie jį neįmanoma pasakyti konkrečiai, apibrėžtai, nes gyvenimas – tai visada dar šis tas. Paties gyvenimo neįmanoma „nustverti“ dabar, šią akimirką, nes tai, kas „gyva“, savo esme visada yra kitą akimirką, jei iš tikrųjų gyva. Tarsi plečiasi. Ir anapus šios gyvenimo plėtros negalite jo nustverti.

Bemaž kiekvieną kitą reiškinį galima suvokti taškiniu būdu, o gyvenimo – negalima. Tarkime, matote gyvenimą taške A; kai nustatote jį šiame taške, nustatote taip, kad jis – jau kitame taške B, jei tai iš tikrųjų gyva. Tai ir reiškia, kad „žmogus nori gyventi“. Norėti gyventi – tai norėti užimti dar erdvės ir laiko taškų, t. y. atkurti ir papildyti save tuo, ko patys neturime. Sakykime, myliu Naną – būtybę, pasižyminčią tam tikromis savybėmis ir tuo sukėlusią man meilės troškimą. Nors iš tikrųjų šį mano troškimą pažadino auganti gyvenimo jėga. Kaip tik tai – viena iš erdvių, kur dera pradėti mąstyti, t. y. skirti, ką ir kodėl myli. Ar myli Naną, nes jos mėlynos akys, ar myli ją todėl, kad augi pats? Tavo likimo linijos, priklausomai nuo to, ką ir kaip suprasi, ganėtinai skirsis.

Kol kas iškovojome tokį tikrovės ir vaizdinio skyrimą. Naną myliu, nes jos mėlynos akys ir ji yra tobulybės viršūnė, – tai vaizdinys, o tikrovė (kaip tik ta, kuri tars žodį mano likimui ir uždės atspaudą mūsų santykių apybrėžoms) – kažkas kita.

Žodis „kita“ jau figūravo mūsų pokalbyje. Kalbėjau, kad mus apima nostalgija ir atitinkamai jaučiame atotrūkį nuo mus supančių žmonių, nuo šalies, jos papročių ir tradicijų, kaip tik tada kažkas nežinoma, kita, vilioja mus ir sukelia ilgesį. Dabar pasirodo, kad pirminė „kito“ forma yra štai šis „abstraktus kitas“. Ne tas, kurį atpažinome antru žingsniu, o pasireiškęs pirminiu jaunatvišku, dar miglotu ilgesiu. Šis ilgesys pasimirš, praeis, tačiau jį prisiminsime atpažinę. Antraip mums taip ir atrodys, kad Nanos savybės yra objektas, sukeliantis meilę.

Dar ilgai mes neskirsime vaizdinio nuo tikrovės ir labai vingiuota orbita vis grįšime prie pirminio jaunatviško ilgesio, kito pasaulio ilgesio. Iš tikrųjų kaip tik todėl Platonas nusako mąstymą žodžiu „prisiminti“. Pasirodo, tas „kitas“ jau buvo. Neatsitiktinai tokio pobūdžio dalykai įtvirtinti žmonijos legendose. Įtvirtinti kaip prisiminimai apie auksinį rojų, kurio galėjo ir nebūti. Kaip jaunuolis irgi realiai galėjo nepatirti pirminio „kito“ ilgesio. Todėl Proustas (kurio visa kelionė romane – kelionė į prarastą rojų) vienur sako: kiekvienas rojus – tai prarastas rojus, kurio niekada nebuvo. Tai keistas, paradoksalus derinys – ieškai rojaus, kurio niekada nebuvo.

To „kito“ irgi niekada nebuvo, tačiau tu jo ieškai. Kaip tik tai – reali prisiminimo jėga ir realus objektas. Prisiminimas būtinas, nes, be viso kito, jame glūdi tikrovės ir vaizdinio skyrimas, kitaip mums neprieinamas. Pats skyrimas negali mūsų pasiekti jokiu kitu keliu.

Jokia patirties aibė nepadės išvesti skirtumo tarp tikrovės ir jos vaizdinio. Kiekviena tikrovė mums duota vaizdiniais apie ją. Tačiau jis (šis skyrimas) iš kažkur mus pasiekia, ir platoniškasis „prisiminti“ – vienas iš kelių, kuriais tai įvyksta.

Tačiau yra ir kitų tokio netiesioginio žvilgsnio kelių, žvilgsnio, kuris gali padėti atskirti neatskiriamą. Štai Henri Poincaré pavyzdys, kurį dažnai pateikiu. Įsivaizduokime, sakė jis, plokštumą, kurioje gyvena plokščios būtybės. Jos gali judėti šia plokštuma ir pasižymi tuo, kad matas, kuriuo matuoja savo judėjimą iki kokio nors taško X, joms judant link jo, traukiasi pats. Kadangi matas traukiasi ir pačios būtybės traukiasi, jos niekada nepasieks šio taško. Pakeiskite žodį „taškas“ žodžiu „tikrovė“ – ar jos priartės prie šios tikrovės? Akivaizdu, ne. Juk tai – akivaizdi begalybė. Poincaré pamini, kad vienam protingam žmogui atėjusi į galvą mintis, jis pasakęs: atleiskite, tačiau čia – vienas matmuo, bet pažvelkime iš šalies, juk yra ir kiti matmenų, pažvelkime kitaip.

Tai dar viena galimybė skirti tikrovę ir vaizdinį. Žmogus, kuris sugebėtų taip pažvelgti, žinoma, būtų Kopernikas. Šis kitas žvilgsnis – iš šalies, kad pamatytum, jog tai plokštuma ir vienmatė linija, – neįmanomas, nes jam nėra iš kur rastis. Minėtoms būtybėms net negali kilti mintis, kad yra tam tikra tikrovė, kad ji baigtinė, ne begalinė. Ir vis dėlto kopernikų pasitaiko.

Kai pradedi mąstyti, kaip tik tokiu būdu iškyla filosofiniai vaizdiniai. Paskui jie sutraukiami, praleidžiant visus nebūtinus jų atsiradimo būdus, ir pradedama operuoti jau žodžiais: tikrovė, vaizdinys, baigtinumas, begalybė – ir atsiduriate priešais tekstą, kuriame tėra šie žodžiai, tad galiausiai jau nieko neįmanoma suprasti.