Jerzy Giedroyc. Autobiografija keturioms rankoms
2025 m. Nr. 12
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Ateinančiais 2026-ais metais bus minimos 120-osios garsaus Lenkijos politiko, publicisto, leidėjo ir redaktoriaus Jerzy’io Giedroyco gimimo metinės.
Lietuvos kunigaikščių Giedraičių dinastijos baltarusiškos šakos palikuonis J. Giedroycas gimė Minske, tačiau visą gyvenimą jautė sentimentus Lietuvai, domėjosi jos aktualijomis, savo veikla aktyviai prisidėjo prie laisvės ir nepriklausomybės atgavimo.
J. Giedroycas 1946 m. Romoje įsteigė Literatūros institutą, po metų ten išleido pirmą visame pasaulyje garsaus mėnraščio lenkų kalba „Kultura“ numerį. Netrukus veiklą perkėlė į Prancūziją, redagavo ir išleido šešis šimtus trisdešimt septynis žurnalo numerius, per keturis šimtus knygų. O jis pats yra vos vienos knygos – „Autobiografija keturioms rankoms“ („Autobiografia na cztery ręce“), kurią parengė Krzysztofas Pomianas, – autorius.
„Tarsi paminklas būtų prabilęs ir leidęs mums kelias valandas jo klausytis. Aš neabejoju, kad Jerzy’is Giedroycas yra viena didžiųjų istorinių asmenybių, ir šiandien jam skiriama pagarba yra pelnyta“, – tokiais žodžiais Czesławas Miłoszas pakomentavo šios knygos pasirodymą 1995 m. sausį.
„Minties“ leidykla netrukus išleis šią knygą lietuvių kalba. „Metų“ skaitytojams pateikiame jos ištrauką.
Literatūra ir politika
Ryšį su Czesławu Miłoszu užmezgėme per Czapskį[1] jo kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas metu. Tada pasakėme Miłoszui, kad jeigu jis kada turės problemų, gali mumis pasikliauti. Susitikome, kai panikos apimtas jis atsirado Mezon Lafite ir pranešė, kad jam teko palikti ambasadą, iš tikrųjų – pabėgti; klausė, ar gali pas mus apsigyventi ir ar galime paimti jo daiktus, nes bijojo grįžti į savo butą. Bet Miłoszui, jei tarčiau trumpai, mes visada buvome tik gerieji fašistai. Pirmos mūsų diskusijos su juo buvo apie straipsnį „Ne!“, kuriuo jis nubraukė emigracijos kaip tokios vaidmenį ir reikšmę. Mano požiūris į jį susiformavo iš įsitikinimo, kad jis yra didelis poetas – visada darė įspūdį jo poema „Išgelbėjimas“ („Ocalenie“) – o tai nulėmė, jog, nepaisydami jo aikštingo būdo ir pasisakymų, kad knygų ar tekstų spausdinimas emigracijoje yra lobių krovimas į uoksą – galų gale tas uoksas tapo tikrai naudingas, ir ne tik jam, – jautėme pareigą juo pasirūpinti.
Vėliau vengėme diskusijų ta tema, o Miłoszas santykiuose su „Kultura“ sąmoningai apsiribojo vien draugyste su Zygmuntu Hertzu[2]. Mano asmeniniai santykiai su juo visada buvo gana šalti ir laikėmės atstumo. Nors tai nelabai geras palyginimas, imkime, pavyzdžiui, Kotą Jeleńskį[3]. Bet būta įvairių konfliktų ir nesusipratimų, užmezgėme su juo žmogišką – simpatijų, pasitikėjimo – santykį. Tokio žmogiško santykio tarp manęs ir Czesławo niekada nebuvo. Tai nesutrukdė man džiaugtis žinia apie jam skirtą Nobelio premiją ir nuvažiuoti į jos įteikimo ceremoniją. Labai nesavanaudiškai dėl jo džiaugiausi. Nevertinau to kaip „Kulturos“ laimėjimo, gal todėl, kad Miłoszas su „Kultura“ niekada per daug nesitapatino. Bet tai mane labai sujaudino.
Stengėmės pagal galimybes jam padėti, nes jo pirmieji metai Vakaruose buvo labai sunkūs. O tuomet konfliktų tarp Miłoszo ir mūsų, ypač Zygmunto ir Zosios[4], kildavo nuolat. Jis neigė lagerių egzistavimą, truputį iš priešgyniavimo, o truputį dėl to, kad nelabai tuo tikėjo. Bet faktas tas, kad skirtingai vertinome Sovietų Sąjungą ir stalinizmą, į kurį jis žiūrėjo labai atlaidžiai. Beje, tai matyti jo kelerių metų senumo pasisakyme leidinyje „NaGłos“ Krokuvoje, kur jis pabrėžė, kad marksizmas išvedė Lenkiją iš užkampių. Tokių konfliktų buvo nemažai.
Mano santykiai su radijo stotimi „Laisvoji Europa“ niekada nebuvo labai geri, o jis vertino ją kaip nepaprastai žalingą instituciją, ir dėl šito irgi turėjome susikirtimų. Be kita ko, kai vadinamosios balionėlių akcijos metu į Lenkiją buvo permestas Miłoszo „Pavergto proto“ („Zniewolony umysł“) miniatiūrinis leidinys, apie ką, beje, niekas iš mūsų nežinojome, ir kas apskritai buvo gan gangsteriškas poelgis, įsiplieskė milžiniškas skandalas. Miłoszas ketino kelti mums bylą, bet tam nebuvo pagrindo. Sužinojome apie tai, kaip ir Miłoszas, visai atsitiktinai, kai kažkas atvežė mums tokį egzempliorių. Iki šios dienos nežinau, kieno tai buvo iniciatyva. Nowakas[5] nenorėjo man to atskleisti. Tik sakė, kad su tuo neturėjo nieko bendro ir kad tai nebuvo „Laisvosios Europos“ Lenkų tarnybos sumanymas.
Su Miłoszu nesutardavome dėl požiūrio į tarpukario Lenkiją. Be to, skirtingai vertinome daugelį kultūros ir literatūros reikalų. Miłoszas entuziastingai žiūrėjo į Jerzy’į Andrzejewskį. Labai jį mėgo ir gynė net tada, kai Andrzejewskis išleido knygą „Partija ir rašytojo kūryba“ („Partia i twórczość pisarza“). Savo draugams, kas, beje, jam būdinga iki šiandienos, Miłoszas buvo labai ištikimas. Bet žmones jis vertino iš esmės subjektyviai ir diskutuoti su juo tomis temomis buvo neįmanoma.
Išskyrus du ar tris mėginimus pačioje pradžioje, neprisimenu jokio svarbaus pokalbio su Miłoszu. Taip pat nemanau, kad pokalbiai su juo būtų turėję įtakos mano požiūriui į tai, kas vyksta šalyje. „Pavergtas protas“ man buvo svarbi knyga, nes jos vaidmuo labai reikšmingas, bet laikiau ją klaidinančia knyga, nes, kaip teigė Grudzińskis[6], ji kūrė ketmano mitą, nors iš tikrųjų viską iš esmės lėmė paprasta baimė ir oportunizmas. Ta knyga man nepadėjo suprasti komunistinio pasaulio. Bet padėjo perprasti lenkų intelektualų aplinką, išsklaidė daug mano iliuzijų. Ji, pavyzdžiui, „iššifravo“ Andrzejewskį, dėl kurio dar turėjau iliuzijų. Pažinojau jį prieš karą, kai jis bendradarbiavo su „Prosto z mostu“, kai taip pat parašė kelis rašinius leidiniui „Bunt Młodych“. Tada diskutavome religijos ir Bažnyčios temomis, nes, mano nuomone, romanas „Širdies darna“ („Ład serca“) veidmainiška knyga; kad ir kaip būtų keista, Andrzejewskis protestavo labai švelniai. Pirmaisiais metais po karo su juo nesimatėme. Susitikome daug vėliau, bet tada jis daugiausia palaikė santykius su Zygmuntu, šis buvo jį tiesiog įsimylėjęs, toleravo visus jo išsišokimus, globojo jį, išrūpindavo kažkokias stipendijas ir apskritai atliko motinos pareigas.
Jeigu Miłoszas padarė kokią nors įtaką „Kulturos“ linijai, tai buvo susiję su literatūriniais reikalais. Kaip rašytoją jį nepaprastai gerbiu. Taip pat jis atliko, nors nelabai dažnai, patarėjo vaidmenį, o jo siūlymai ir inspiracijos kartais buvo labai svarūs. Tai jo patariami ir dėl jo iniciatyvos išleidome Simone’os Weil[7] rinktinių tekstų knygą. Bet man sunku sutikti su jo „Medžiotojo metuose“ („Rok myśliwego“) išsakyta nuomone, jog tai jis išvadavo mane iš užsikonservavimo tarpukario dvidešimtmečio literatūroje. Niekada negyvenau to dvidešimtmečio laikotarpiu ir nelaukiau Miłoszo, kad iš to išsivaduočiau. Beje, Miłoszas pats pripažįsta, kad sprendimas išleisti [Witoldo Gombrowicziaus] „Transatlantą“ („Trans-Atlantyk“) buvo priimtas prieš jam atsirandant „Kulturoje“. O tai buvo svarbus sprendimas, nes dėl moralinio piktinimosi Gombrowicziumi ir Marios Kuncewiczowos novele „Eigulys“ („Leśnik“) praradome daugiau prenumeratorių negu dėl savo politinės pozicijos. Bet kurso nepakeitėme.
Miłoszas buvo ir yra man autoritetas vien poezijos srityje, ypač šiuolaikinės poezijos, kurioje visiškai nesiorientuoju. Toje srityje jis mokėjo išlikti objektyvus net ir jam labai nemaloniose situacijose. Tai iliustruoja jo santykis su Zbigniewu Herbertu, sukėlusiu jam Berklyje baisų skandalą, kai Miłoszas savo namuose pavartojo frazę „banditai iš AK“. Bet vis dėlto, kai išėjo nauji Herberto eilėraščiai, Miłoszas puikiai juos išvertė į anglų kalbą ir išspausdino leidinyje „New York Review of Books“, o visą solidų honorarą perdavė Herbertui. Jam svarbiausia buvo tai, kad tatai yra didi poezija.
Poezijos srityje esu didelis konservatorius. Labai mėgstu Konstanty’o Ildefonso Gałczyńskio, kurį pažinojau asmeniškai dviem laikotarpiais, poeziją. Tada, kai būdamas rezidentas gyveno pas Misių Tyszkiewiczių[8] Vilniaus krašte, Arnionyse, iš kur net atsiuntė man kažkokių eilėraščių – regis, „Laiškas nuo Limpopo upės“, kurį išspausdinau gal dar leidinyje „Bunt Młodych“. Ir kai jis atsidūrė Vakaruose. Svarstė, ką jam veikti. Kalbinome, kad liktų. Tada jis įstojo į II korpusą[9], kur buvo legenda, nes ten tarnavo daug jaunų poetų – Janas Olechowskis, Arturas Międzyrzeckis – šie buvo dideli jo garbintojai. Net ir viena baterija buvo pavadinta Gałczyńskio vardu. Bet po karo jis nesiryžo gyventi emigracijoje, gal, kaip jam buvo būdinga, dėl moters įtakos. Jis įsimylėjo, išdavė Nataliją ir grįžo į Lenkiją su savo nauja meiluže, kurią Natalija, suprantama, išvijo. Tai buvo smagus čigonas, nuginkluojantis žmogus ir puikus poetas, kuriam galima daug atleisti už „Puotą pas Saliamoną“ ar kitus eilėraščius. Net ir jo oportunizmas buvo su kažkokiu subtiliu opoziciniu pamušalu. Eilėraštis apie apelsinuose skęstančią Maskvą sudarė satyros įspūdį.
Mėgau Gałczyńskį, bet nemėgau Juliano Tuwimo, nei kaip žmogaus, nei kaip poeto. Paskutinis mano atmintyje išlikęs jo eilėraštis buvo sukrečiantis tekstas apie Narutowicziaus[10] mirtį. Jo vėlesnei poezijai buvau visai abejingas. „Lenkų žiedai“ man nepadarė didelio įspūdžio. Nepritariu susižavėjimui, kurį jie žadino. Manajam Tuwimo suvokimui, be abejo, darė poveikį visos mūsų kartos neigiamas požiūris į leidinį „Wiadomości Literackie“. Iš to kilo ir mano ilgai trukęs nepasitikėjimas Antoniu Słonimskiu. Vienintelis skamandritas[11], su kuriuo buvau susidraugavęs, buvo Kazimierzas Wierzyńskis. Labai jį mėgau.
Susipažinome karo metu Bukarešte. Padėjau jam išvažiuoti iš Rumunijos ir gauti šiokių tokių pinigų. Po karo matydavomės, kai jis atvykdavo į Europą, lankydavosi čia gana dažnai. Kai Czesławas išvažiavo į Jungtines Valstijas, Wierzyńskiai išsinuomojo namelį, kurį jis turėjo Monžerone, ir gyveno čia daugiau negu metus. Palaikėme labai gerus santykius, nes Wierzyńskis draugavo su Mieroszewskiu[12] ir Gustawu, taigi priklausė beveik asmeninių bičiulių ratui. Mėgstu jo poeziją, išskyrus perdėtai patriotinius eilėraščius, šiuos vertinau kaip praradusius saiką.
Iki galo palaikiau santykius su Władysławu Broniewskiu, jį irgi labai mėgau. Į „Žodį apie Staliną“ sureagavau su dideliu atlaidumu būtent todėl, kad jį pažinojau. Tai manęs nenustebino. Broniewskis čia gana dažnai atvažiuodavo. Kiekvieną kartą iš pradžių sulaukdavau telefono skambučio: „Pone Jerzy’i, ar jūs paduosite man ranką. Juk poema apie Staliną buvo puiki.“ Atsakydavau, kad paduosiu jam ranką, ir jeigu žmona jį paleisdavo iš savo globos, eidavome išgerti degtinės, jis greitai pasigerdavo. Bet su juo susiklostė ypatingi santykiai. Be to, buvo puikus ir įdomus poetas, nors nusigėręs žmogus. Jaučiau jam didelę silpnybę ir galėjau atleisti žymiai daugiau negu, pavyzdžiui, Iwaszkiewicziui[13].
Nemėgau leidinio „Wiadomości Literackie“ už jo skaisčiaširdiškumą ir nuolatinį „uogelių“ ieškojimą, už kokios nors linijos neturėjimą. Aiškiausia to išraiška buvo Słonimskio pozicija – liberalizmas be ribų. Man tai buvo leidinys be stuburo. O jo tariamas naujoviškumas buvo Vakaruose – ir ne tik Vakaruose – jau seniai pasakytų dalykų gromuliavimas. Kultūros ar literatūros srityje „Bunt Młodych“ ir „Polityka“ reprezentavo daug jaunesnę kartą negu „Wiadomości Literackie“ karta, toji netilpo į jų redakcinę politiką. O po karo „Wiadomości“ tapo tiesiog endekų leidiniu, lenkų Londono simboliu. Taigi nepakenčiau jų dėl priežasčių, priešingų toms, dėl kurių nemėgau jų prieš karą.
Literatūros – ir kultūros apskritai – srityje leidiniui „Bunt Młodych“ artimiausias, mano supratimu, buvo „Marchołt“, redaguotas Stefano Kołaczkowskio, pažinojau jį, prisimenu pokalbius su juo apie Kadeną-Bandrowskį[14] ir Berentą[15] – buvau didelis jo šalininkas – apie tai papasakosiu vėliau. O dėl Kadeno, tai jį labai vertinau, visų pirma už „Generolą Barčą“ („Generał Barcz“). Tą knygą perskaičiau itin atidžiai. Mėgau taip pat ir vėlesnius jo romanus; buvau gal vienas iš nedaugelio skaitytojų, turėjusių gerą nuomonę apie „Mateušą Bigdą“ („Mateusz Bigda“) ar „Juoduosius sparnus“ („Czarne skrzydła“). Tų romanų problematika mane labai domino, o jų požiūris į ją man atrodė sąžiningas. Kai kalbu apie leidinio „Wiadomości Literackie“ skaisčiaširdiškumą, turiu omenyje būtent politinės, o dar labiau mane labai dominusios socialinės problematikos – juk mane ugdė Stefanas Żeromskis – vengimą.
Kitas leidinys, kurį laikiau artimu mums, buvo „Pion“. Gal tai jutau dėl asmeninių priežasčių, nes draugavau su redaktoriais Romanu Kołonieckiu ir Tadeuszu Święcickiu. Su Święcickiu nuolat turėjau tarnybinių reikalų: šiek tiek laiko dirbau Ministrų Tarybos spaudos biure, jis buvo biuro direktoriumi, o ministerijose, kuriose dirbau vėliau, aš tvarkiau spaudos reikalus. Taigi dažnai matydavomės ir kalbėdavomės.
Nonkonformistinė literatūra mane domino dar prieš karą. Seime susidurdavau su Karoliu Irzykowskiu, gana dažnai su juo kalbėdavausi ir skaitydavau tai, ką jis rašė leidinyje „Robotnik“. Bet Irzykowskis buvo man visų pirma „Raganos“ autorius, šią knygą skaičiau vos baigęs gimnaziją, padarė stiprų įspūdį. Labai svarbus autorius man buvo Witkacy’is[16]. Susižavėjęs skaičiau jo „Rudens atsisveikinimą“ („Pożegnanie jesieni“) ir „Besotystę“ („Nienasycenie“), o ir jį patį labai mėgau. Tam tikru laikotarpiu per Boy-Żeleńskį[17] palaikiau su juo gana artimą asmeninį ryšį. Lankydavausi Żeleńskių salone, pirmiausia dėl ponios Zofijos Żeleńskos, labai įžymios, labai inteligentiškos ir žavios moters. Ten susipažinau su daug įvairių žmonių, taip pat ir Witkacy’u. Tų namų atmosfera neabejotinai turėjo įtakos mano literatūriniam skoniui; neatmetu, nors apie tai daug nemąsčiau, kad tam tikrą poveikį man galėjo padaryti ir Witkacy’as.
Labai nemėgau Emilio Zegadłowicziaus ir kaip Poznanės „Tęczos“, labai maldingo ir davatkiško leidinio, redaktoriaus, ir kaip rašytojo: jo „Košmarai“ („Zmory“) ir „Motorai“ („Motory“) buvo man atgrasūs, nors nesu per didelis šventeiva. Su avangardine proza – su Aleksandru Watu ar Anatoliu Sternu – susidurdavau nedaug; tokia kūryba manęs visai nežavėjo.
Nevertinau Marios Dąbrowskos kaip rašytojos. Jos tetralogija „Naktys ir dienos“ („Noce i dnie“) buvo man nuobodus, ištęstas skaitalas. O mano santykiai su ja prieškariu buvo blogi, tai man buvo labai nemalonu, nes dirbdamas Žemės ūkio ministerijoje visas laisvas valandėles leidau bibliotekoje, pas Stanisławą Stempowskį[18], ir vėliau su juo labai draugavau. Nesupratau, kodėl Dąbrowska nenorėjo pasirašyti po savo protesto dėl Brastos proceso straipsniu, kurį atsiuntė leidiniui „Wiadomości Literackie“, nors tam ją kalbino ir Stempowskis, ir Grydzewskis[19]. Juk ji tada buvo tokioje situacijoje, kad jai niekas negalėjo grėsti. Nors, kaip jau sakiau, maniau, kad Centrolevas[20] gali destabilizuoti Lenkiją, buvau tos nuomonės, kad būtina protestuoti prieš Kosteko-Biernackio darbelius[21]. Tokius dalykus reikėjo daryti dorai.
Tai, kad taip nebuvo, nulėmė nemalonūs Piłsudskio charakterio bruožai. Jis buvo labai kerštingas žmogus ir pakęsdavo tokį kaip Kosteko-Biernackio elgesį ar leido suprasti, kad panašius dalykus reikia toleruoti. Žinau iš vienos ponios, Piłsudskio bičiulės, kad jos bute dar prieš Gegužės perversmą įvyko pilsudskininkų slaptas susirinkimas, kur jis pareikalavo, kad kažkokių iškilmių metu prie Nežinomo kareivio kapo Sikorskis būtų apsuptas ir primuštas karininkų diržais. Bet net tie ištikimieji pilsudskininkai nesutiko taip pasielgti. Tai iškalbingai rodo Piłsudskio mentalitetą tam tikru jo gyvenimo laikotarpiu.
Vienas iš nedaugelio Dąbrowskos kūrinių, kurie man patiko, buvo „Vestuvės kaime“ („Na wsi wesele“). Tam apsakymui priskyriau politinę reikšmę. Manau, kad jį pervertinau, nes per daug skaičiau tarp eilučių. Vėliau, kai susitikau su Dąbrowska, paaiškėjo, kad smarkiai perdėjau: ji nieko tokio neturėjo omenyje. Dėl Jerzy’io Stempowskio[22], kuris ją adoravo, trumpą laiką žiūrėjau į ją pozityviai. Kai ji pirmą sykį apsilankė Šveicarijoje, nuvažiavau su ja susitikti. Ji buvo labai susijaudinusi. Pasivaikščiojimo metu su ja buvo neįmanoma kalbėtis, nes stodavo prieš kiekvieną vitriną ir žavėdavosi tuo, ką reklamavo parduotuvės. Reagavo perdėtai moteriškai.
Vėliau, kai lankėsi pas mus ar pas Gustawą Neapolyje, iškilo į paviršių įvairių nesusipratimų. Bet pirmas susitikimas buvo sentimentalus. Dąbrowska daug pasakojo apie Stanisławą Stempowskį, bet tai lietė grynai asmeninius reikalus. Taip pat išgirdome nemažai anekdotų, ypač iš Vroclavo laikotarpio, apie Kotą ir Żukrowskį[23], šiuodu ji mėgo ir vertino. Buvo sužavėta Vakarų, bet nieko nesakė apie savo rūpesčius, pavyzdžiui, apie sunkumus gauti pasą. Apskritai visa tai buvo gana malonu, bet neatskleidė nieko naujo. Dąbrowska kelis kartus lankėsi Mezon Lafite. Pokalbiai su ja paprastai virsdavo prisiminimų dalijimusi: apie Filosofovą[24], apie „Verbum“. Juos lydėjo ginčai ne su ja pačia, bet su Kowalska[25] jos karo baimių temomis. Ji manė, jog nieko nereikia daryti, kad nebūtų išprovokuotas koks nors sprogimas. Ir neigiamai žiūrėjo į emigraciją.
„Ferdydurkę“ perskaičiau iškart, kai knyga išėjo, be pasipiktinimo, bet ir be susižavėjimo. Tuo laikotarpiu susipažinau su Gombrowicziumi ir palaikiau su juo ne itin glaudžius draugiškus santykius. Mano dėka jis išvažiavo į Argentiną. Naujos garlaivių linijos atidarymo proga, kaip visada tokiais atvejais, kelios vietos buvo rezervuotos literatams, dėl savo tuometinio posto Pramonės ir prekybos ministerijoje turėjau galimybę jį ten įtaisyti. Taigi tada, kai po karo kreipiausi į Gombrowiczių, žinojau, kad turiu reikalą su vienu iš didesnių to meto lenkų literatūros eretikų. Pasiūliau jam rašyti dienoraštį, nes pagal „Transatlantą“ ir jo laiškus susidariau įspūdį, kad ta forma bus jam ypač tinkama.
Bet mano bendradarbiavimas su Gombrowicziumi buvo įmanomas tik dėl to, kad mūsų tiesioginiai kontaktai buvo labai reti. Mudviejų pirmą susitikimą jis aprašė savo stiliumi. Turiu pripažinti, kad pasakojimas yra iš esmės tikroviškas. Buvau šaltas, tokiose situacijose man tai dažnai pasitaiko. Ir tikrai nemėgstu Adamo Mickiewicziaus. Labiau vertinu Juliuszą Słowackį ir teikiu pirmenybę „Beniovskiui“ ar „Karaliui Dvasiai“, o ne „Ponui Tadui“.
Tada, atvykęs į Europą, Gombrowiczius apsigyveno pas mus. Bet tai truko labai trumpai, tiesiog dėl jo sveikatos problemų: jis negalėjo lipti laiptais, o mes negalėjome perstatyti viso savo biuro, kad įkurdintume jį apačioje. Vėliau beveik nesimatydavome. Kaip rašytoją jį, ypač jo „Dienoraštį“, neapsakomai vertinau. Apskritai jis kaip rašytojas mane domino labiau negu kaip žmogus.
Mane juokino jo įvairūs snobizmai, juolab – kas buvo neapsakomai miela – demonstravo juos nerimtai. Taip buvo su garsiu „pasiskelbiau grafu“. Kadaise su Kotu nusiuntėme jam sufabrikuotą atvirlaiškį su susižavėjimo žodžiais, kurį neva pasirašė visi įžymūs prancūzų aristokratų giminių atstovai: de La Rochefoucauld ir visa prancūzų aristokratijos grietinėlė. Gombrowiczius traktavo tą atviruką mirtinai rimtai ir įtraukė jį į dienoraštį. O kai su Kotu pradėjome iš jo šaipytis, sureagavo iš esmės su humoru.
Mane priblokšdavo jo neregėtas egotizmas. Jo korespondencijoje su įvairiausiais asmenimis – kruopščiai ją surinkau, išskyrus laiškus Sandaueriui[26] ar kitiems man nežinomiems adresatams, – nėra nieko įdomaus. Tai grynai dalykinė korespondencija. Jis nuolat kalbėjo apie korektūras, nuolat prašė atsiųsti vienas ar kitas knygas, imtis vertimų, išvyti Kotą, nes jis kažko neatliko. Toje gausioje korespondencijoje yra gal tik du nesuinteresuoti laiškai, parašyti Mariai Paczowskai[27].
Gombrowiczius buvo žmogus, kuriam politika palyginti mažai rūpėjo, nors „Transatlantas“ yra labai politinė knyga. Bet mūsų santykiuose tai nevaidino jokio vaidmens. Buvau pakerėtas jo talento. Tai ypač pasakytina apie „Transatlantą“ ir pirmus dienoraščius, kurie man padarė milžinišką įspūdį. Likusi jo kūryba man svetima. Bet tuos du kūrinius vertinu kaip puikius.
Teatre buvau tik viename Gombrowicziaus spektaklyje – Palais Chaillot vaidintoje „Operetėje“. Spektaklis man labai patiko. „Operetės“ tekstą išspausdinau gal ne nenoromis, bet be malonumo. O scenoje šio kūrinio interpretacija į mane prabilo. Čia matyti, ką reiškia inscenizacija. Beje, mano negatyvi reakcija skaitant „Operetę“ radosi gal iš fakto, kad esu prastas teatro kūrinių skaitytojas: nemoku įsivaizduoti jų scenoje ir skaityti atsimindamas, kad jie skirti ne skaityti. Tikriausiai todėl labai mėgau Schillerį[28], jis mokėjo išgauti jų turinio pilnatvę.
Prieš karą teatre lankydavausi gana dažnai. Mano atmintyje įstrigo trys spektakliai: Schillerio pastatytas Tadeuszo Micińskio „Kunigaikštis Potiomkinas“, Stanisławo Wyspiańskio „Išvadavimas“ Lenkų teatre ir vienas Karolio Huberto Rostworowskio spektaklis, kuris buvo visiška nesėkmė, bet tada man padarė didelį įspūdį. Pirmaisiais gyvenimo Paryžiuje metais dar kartais nueidavau į teatrą, bet dabar jau seniai nebuvau jokiame spektaklyje. Muzikai esu visai atsparus. Tapyba, išskyrus Jaceką Malczewskį ir Wyspiańskį, manęs niekada ypač nedomino. Dar pridursiu Janą Cybisą. Józiaus tapybos veikiau nemėgstu, išskyrus piešinius ir, kaip jis tai vadina, „išpjautus“ natiurmortus, kurie yra labai ištobulinti. Bet tapybos temomis nepasisakau, nes šioje srityje išmanau mažiau negu silpnai. Mano gaivalas yra rašytinis žodis.
Už savo žavėjimąsi talentu ir įdiegtą menininko, ypač žodžio menininko, kultą esu dėkingas profesoriui Kaczyńskiui, jis dėstė literatūrą mūsų gimnazijoje. Šeštoje klasėje perskaičiau Antonio Potockio lenkų literatūros istoriją, labai jaunalenkišką; knyga padarė man didelį įspūdį, ji apskritai ir suformavo mano požiūrį į literatūrą, paskatino domėtis šia sritimi. Prie to prisidėjo Stanisławo Brzozowskio, vieno mano mėgstamų rašytojų, įtaka. Tai ypač pasakytina apie jo kūrinius „Liepsnos“ („Płomienie“) ir „Ąžuolynas“ („Dębina“), ir dar labiau apie „Jaunosios Lenkijos legendą“ („Legenda Młodej Polski“).
Gal jau sakiau, kad esu Żeromskio mylėtojas. Mano Żeromskis – ne romano „Pavasarėjant“ („Przedwiośnie“) autorius. Tai „Rožės“ („Róża“), „Žavingo gyvenimo“ („Uroda życia“), „Minčių apie etmoną“ („Duma o hetmanie“), „Judo atvertimo“ („Nawracanie Judasza“), kur tam tikri skyriai yra puikūs, autorius. Buvau Tadeuszo Micińskio mylėtojas; „Kunigas Faustas“ („Xiądz Faust“) ir „Nietota“ kurį laiką buvo mano mėgstama lektūra. Mėgstamiesiems priklausė taip pat Berento romanai. Pirmaisiais studijų metais išgyvenau laikotarpį, labai trumpą, kai tokie kūriniai kaip „Puvėsiai“ („Próchno“) mane žavėjo, tai siejosi su Nietzschės skaitymu, irgi gal dėl Berento, vertusio jį, įtakos. Tada man tai labai patiko. Šiandien būčiau kritiškesnis tos pernelyg jaunalenkiškos kalbos atžvilgiu. Bet „Srovėje“ („Nurt“) ir „Žiemkenčiuose“ („Ozimina“) yra scenų, įstrigusių atmintyje.
Pavyzdžiui, „Žiemkenčiuose“ yra labai taikli lenkų charakteristika. Aprašomas pokylis, kuriame rusų pulkininkas netikėtai gauna žinią apie prasidėjusį karą su Japonija ir prieš grįždamas į pokylių salę mąsto, kaip apie tai pranešti. Pasakyti lenkiškai „wojna“ [karas] – pernelyg švelnu. Tad įžengė į salę ir paskelbė: „Gospoda, voina!“[29] Skirtumas tarp lenkiško ir rusiško to paties žodžio skambesio išreiškia visą dviejų tautų skirtingumą. Tas lenkiško minkštumo supriešinimas su rusišku kietumu atsiskleidžia Bloko, Mandelštamo, Okudžavos kūryboje. Labai norėčiau, kad lenkai perimtų šį tą iš rusiško kietumo nesiliaudami būti lenkai. Kad sujungtų laisvę su kietumu.
Todėl mane taip sudomino dvi knygos. Władysławo Studnickio „Lenkijos byla“ („Sprawa polska“), puiki knyga, ji pirmą kartą leido man suvokti, jog mūsų nelaimė yra tai, kad neišgyvenome Apšvietos absoliutizmo laikotarpio. Ir Ludwiko Kolankowskio „Jogailaičių Lenkija“ („Polska Jagiellonów“), liudijanti, kad jie vykdė dinastinę politiką, bet tauta nenorėjo ja sekti. Kai važiavau į Tobruką, kur galima buvo paimti su savimi tik kuprinę ir krepšelį, įsidėjau tą storą knygą, nors dėl to teko atsisakyti dalies cigarečių davinio. Iš lenkų prieškarinės valstybės laukiau, kad ji atliks tą darbą, kurį turėjo atlikti Apšvietos absoliutizmas. Deja, Piłsudskis buvo sergantis žmogus ir jau negebėjo to įvykdyti. Jo gyvenimo lūžis iš pradžių buvo Rygos sutartis, kuri, kaip jau minėjau, pakeitė jo požiūrį į lenkų valstybės ilgaamžiškumą. Naujas lūžis buvo Narutowicziaus nužudymas.
Kadaise turėjau parengti Ratajo[30] interviu. Bet iš to nieko neišėjo. Tačiau pokalbyje, kuris vyko ta proga, Ratajas pasigyrė, jog kelis kartus neleido įvykti revoliucijai Lenkijoje. Taip pat pasakė, kad pažinojo du Piłsudskius. Iki Narutowicziaus nužudymo Piłsudskis buvo draugiškas, nepaprastai atviras žmogus, su kuriuo galima buvo diskutuoti. Po Narutowicziaus mirties Piłsudskis tapo uždaras, sutelkęs dėmesį tik į kelis dalykus, sklidinas neapykantos ir paniekos žmonėms. Narutowicziaus nužudymas pakeitė jo požiūrį į Lenkiją ir lenkus.
[1] Józefas Czapskis, lenkų dailininkas, meno kritikas, publicistas. Vienas žurnalo „Kultura“ steigėjų ir ilgametis bendradarbis.
[2] Zygmuntas Hertzas, vienas Literatūros instituto ir žurnalo „Kultura“ steigėjų ir ilgametis bendradarbis.
[3] Konstanty’as (Kotas) Aleksandras Jeleńskis, lenkų publicistas, vertėjas, „Kulturos“ bendradarbis.
[4] Zofia (Zosia) Hertz, Zygmunto žmona, viena pagrindinių J. Giedroyco bendradarbių.
[5] Janas Nowakas, radijo stoties „Laisvoji Europa“ Lenkų tarnybos direktorius.
[6] Gustawas Herlingas-Grudzińskis, lenkų rašytojas, „Kulturos“ korespondentas.
[7] Simone Weil, prancūzų rašytoja, filosofė.
[8] Michałas (Miśius) Tyszkiewiczius, vienas akademinės organizacijos „Didžiavalstybinė mintis“ steigėjų.
[9] Lenkų armijos SSRS, vadinamosios Anderso armijos, pagrindu 1943 m. buvo suformuotas II lenkų korpusas.
[10] Gabrielius Narutowiczius, Lenkijos Respublikos prezidentas, 1922 m. nušautas radikalaus nacionalisto.
[11] Skamandritas – poetas, priklausęs lenkų poetų eksperimentalistų grupei „Skamander“.
[12] Juliuszas Mieroszewskis, pagrindinis „Kulturos“ publicistas.
[13] Jarosławas Iwaszkiewiczius, lenkų rašytojas.
[14] Juliuszas Kadenas-Bandrowskis, lenkų rašytojas. Romane „Generolas Barčas“ (1923) nevengdamas satyrinių spalvų parodė Józefo Piłsudskio vaidmenį atkuriant Lenkijos valstybingumą. Romane „Juodieji sparnai“ (2 t. 1928–1929) pavaizdavo sunkų Lenkijos šachtininkų gyvenimą. Romane „Mateušas Bigda“ (1933) atskleidė parlamento užkulisius prieš 1926 m. perversmą.
[15] Wacławas Berentas, lenkų rašytojas.
[16] Stanisławas Ignacy’as Witkiewiczius (slap. Witkacy), žymus lenkų dailininkas, rašytojas ir filosofas.
[17] Tadeuszas Żeleńskis (slap. Boy), lenkų rašytojas, publicistas, literatūros kritikas.
[18] Stanisławas Stempowskis, Lenkijos ir Ukrainos politikas, M. Dąbrowskos gyvenimo draugas.
[19] Mieczysławas Grydzewskis, leidinių „Wiadomości Literackie“, Londono „Wiadomości“ leidėjas ir redaktorius.
[20] Centristinių ir kairiųjų partijų sąjunga, įsteigta 1929 m. kovai su J. Piłsudskio sanacine stovykla.
[21] Wacławas Kostekas-Biernackis, lenkų rašytojas ir poetas, visuomenės veikėjas, vadovavo Biarozos kalintų opozicijos atstovų stovyklai, organizavo jų kankinimus.
[22] Jerzy’is Stempowskis, S. Stempowskio sūnus, eseistas, literatūros kritikas.
[23] Wojciechas Żukrowskis, lenkų rašytojas.
[24] Dmitrijus Filosofovas, rusų kritikas ir eseistas.
[25] Anna Kowalska, lenkų rašytoja.
[26] Arturas Sandaueris, lenkų literatūros kritikas, publicistas.
[27] Maria Paczowska, lenkų rašytoja.
[28] Leonas Schilleris, lenkų teatro režisierius, pedagogas, teatro ir kino kritikas, teoretikas.
[29] Ponai, karas! (Rus.)
[30] Maciejus Ratajas, liaudies judėjimo veikėjas, Seimo maršalka.