Proza verstinė
Jack Kerouac. Pabusk. Budos gyvenimas
2009 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Saulius Repečka
Jackas Kerouacas (1922–1989), išauklėtas griežtų katalikiškų pažiūrų motinos ir pats laikęs save kataliku, šeštojo XX a. dešimtmečio viduryje susižavėjo budizmu – ši religija turėjo milžiniškos įtakos jo asmeniniam bei kūrybiniam gyvenimui ir įkvėpė jį parašyti tokius kūrinius kaip „Meksiko bliuzas“, „Dharmos valkatos“, „Šiek tiek apie dharmą“ ir „Pabusk. Budos gyvenimas“. Pastarajai knygai įžangą parašęs garsus budologas Robertas Turmanas teigia, kad „Jackas Kerouacas anuomet, šeštajame XX a. dešimtmetyje, iš visų mūsų amerikiečių budistų pirmtakų buvo pagrindinis bodhisatva“.
Knyga „Pabusk“ buvo parašyta per pirmąjį 1955-ųjų pusmetį. Tų metų sausį J. Kerouacas kartu su motina iš Niujorko Ričmond Hilo persikėlė į sesers Ninos namą – ji gyveno Roki Mounte, Šiaurės Karolinoje. Atitolęs nuo pašėlusio gyvenimo Niujorke, rašytojas pradėjo gyventi pagal Budos tradiciją kaip asketas – jis valandų valandas vienas sėdėdavo po ryškiomis nakties žvaigždėmis ir medituodavo. Tituliniame pabaigto rankraščio puslapyje įrašė: „Pabusk. Parengė Jackas Kerouacas.“
J. Kerouacui neabejotinai patiko meilės ir atjautos idėja, tai, ką tibetiečiai vadina „didžių darbų linija“, kuri tęsiasi nuo Maitrėjos ir Asangos. Akivaizdu, kad budistų ir krikščionių tikėjimuose garsusis bitnikas įžvelgė daug ką bendra. Jis vadino Budą „Azijos Jėzumi“, netgi laikė jį „mielesniu nei Jėzus“ ir knygoje „Pabusk“ nedvejodamas remiasi ne tik garsiausiais budizmo tekstais, tokiais kaip „Dhammapada“ ar „Šuranagmos“ sutra, bet ir Dwighto Goddardo antologija „Budistų biblija“ (D. Goddardas, pats būdamas krikščionis, pabrėžė tuos budizmo aspektus, kurie labiausiai panėšėjo į jo paties tikėjimą).
Ši nuostabi J. Kerouaco knyga angliškai pirmą kartą buvo išleista tik 2008-aisiais. Netrukus galėsime ją visą perskaityti ir lietuviškai. „Metai” šiame numeryje spausdina pirmą knygos skyrių.
Tegu bus pagarbintas Jėzus Kristus,
Krikščionių pasaulio viešpats.
Tegu bus pagarbintas Gautama Šakajamunis,
Išorinis Budos kūnas.
Budistų malda Santa Barbaros vienuolyne,
užrašyta Dwighto Goddardo.
Autoriaus pastaba
Šioje knygoje sekama sutrų mokymu. Joje cituojami šventieji budistų kanono raštai, kai kurios citatos – tiesioginės, kai kurios – supintos su naujais žodžiais, o kai kurios – net ne citatos, bet mano paties parinkti, išgalvoti nauji žodžiai. Knygos istorija pagal Ašvagošos Budha Charita ir Narasu Istorinio Budos gyvenimą, nevengiant pakeitimų bei vaizduotės žaismo, pasakoja apie Budos gyvenimą. Neįmanoma išskirti ir įvardyti tų nesuskaičiuojamų šaltinių, kurie įsiliejo į šį šviesos ežerą, tarp jų – Lankavatara, Dhammapada, Anguttara Nikaya, Itivuttaka, Digga Nikaya, Majjhima Nikaya, Theragatha, Vinaya Pitaka, Prajna Paramita Hridaya Sutra, Samyutta Nikaya, net Chuangtse, Tao Teh King, Milarepos gyvenimas, Mahayana Samgraha ir tūkstančiai kitų. Šios knygos šerdis – išdailinta Surangama Sutra santrauka. Pastarojo kūrinio autorius, turbūt didžiausias kada nors kūręs rašytojas, yra nežinomas. Jis gyveno I a. po Kr. ir, naudodamasis savo epochos šaltiniais, rašė dėl Šviesiausiojo Dieviškojo Nušvitimo. Aš šią knygą sukūriau kaip vadovą, kuris Vakarams atskleidžia senovės Įstatymą. Mano tikslas – atvertimas. Tegu man bus leista gyventi pagal šiuos žodžius: „Mano tikslas buvo giedoti garbinimo giesmes šventajam vienuoliui, skelbti apie jo darbus nuo pat pirmojo iki pat paskutinio, nesiekiant sau naudos nei garbės, netrokštant asmeninio pripažinimo, bet sekant tuo, kas pasakyta raštuose, kad gautų naudos pasaulis.“ AŠVAGOŠA, I a. po Kr.
1
Buda reiškia pabudusysis.
Neseniai daugelis žmonių Budą tarė esant dideliu tukliu, sėdinčiu ir besijuokiančiu, įmantriai pasipuošusiu didžiapilviu tipu – tokį jį vaizduoja milijonai turistams skirtų niekučių bei statulėlių, kurios čia, Vakaruose, parduodamos menkniekių krautuvėlėse. Jie nežinojo, kad iš tikrųjų Buda buvo dailus jaunas princas, kuris dvidešimt devynerių metų amžiaus tėvo rūmuose, žvelgdamas į tolį pro šokančias merginas, tarsi šių nė nebūtų, staiga paniro į savo mintis, paskui pagaliau ryžtingai pakėlė į viršų rankas, sėdo ant savo karo žirgo ir išjojo į mišką, ten kardu nusipjovė ilgus auksaspalvius plaukus, susibičiuliavo su ano meto Indijos šventuoliais ir mirė sulaukęs aštuoniasdešimties – sulysęs garbus senovės takų ir dramblių giraičių klajoklis. Šis žmogus nepanėšėjo į nevalyvą palaimos tinginį, jis buvo rimtas tragizmo gaubiamas pranašas – Indijos ir beveik visos Azijos Jėzus Kristus.
Šiandien jo įkurtos Didžiojo Pabudimo iš egzistencijos sapno religijos, budizmo, pasekėjų skaičius siekia šimtus milijonų. Nedaugelis žmonių Amerikoje ir Vakaruose suvokė Rytų tikėjimo mastą bei gilumą. Nedaugelis žmonių žinojo, kad Korėja, Birma, Siamas, Tibetas, Japonija ir prieškomunistinė Kinija – pirmiausia budistinės šalys, lygiai kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Anglija, Prancūzija, Italija, Meksika – pirmiausia, kaip manome, krikščioniškos šalys.
Šis jaunuolis – dėl didžio sielvarto išminties jo nepajėgė suvilioti ištisas dailių mergelių haremas – buvo Gautama, Sidharta, 563 metais prieš Kristų gimęs Šakjų genties, kuri gyveno Gorakpuro krašte, Indijoje, princas. Jo motina, – ji, keista, buvo vardu Maja, o tai sanskrito kalba reiškia „magiją“, – pasimirė netrukus po to, kai pagimdė. Sidhartą išaugino jo teta Pradžapatė Gautami. Jaunystėje jis buvo puikus sportininkas ir jojikas – kaip ir dera kšatrijų, karių kastos, palikuoniui. Legenda pasakoja apie stulbinamas varžybas, kuriose Sidharta, siekdamas Jašodharos rankos, nurungė visus kitus princus.
Sulaukęs šešiolikos metų, jis vedė princesę Jašodharą ir ši jam pagimdė sūnų Rahulą. Sidhartos tėvas Maharadža Šudhodana beprotiškai jį mylėjo ir slapčiomis tarėsi su savo ministrais, kaip sūnų nudžiuginti ir priversti pamiršti tą didį sielvartą, kuris vis augo artėjant jo trisdešimtmečiui. Vieną dieną princas, važiuodamas karieta per karališkuosius sodus, išvydo keliu krypuojantį senį. „Kas gi tasai žmogus? Jo plaukai balti, o pečiai sulinkę, akys apsiblaususios, kūnas nuvytęs, jis eina pasiramsčiuodamas lazda. Ar jo kūną ūmai išdžiovino kaitra, ar jis toks gimė?.. Tuoj pat apsuk karietą ir grįžk. Kokius dar malonumus šiuose soduose galiu patirti galvodamas apie artėjančią senatvę? Mano gyvenimo metai – it vėjo šuoras. Apsuk karietą ir greitais ratais pargabenk mane į rūmus.“ Paskui pamatė mirusį žmogų, nešamą prie netoliese sukrauto laužo. „Jo palyda apimta sielvarto, jie raunasi plaukus ir gailiai aimanuoja… Ar tai vienintelis miręs žmogus, ar pasaulyje tai dažnas reiškinys? O žemės žmonės! – liūdnai suriko jaunasis princas. – Visur, žiūrėk, kūnas virsta dulke, bet juo nerūpestingesnis visur verda gyvenimas, širdis – ne iš bejausmio medžio, ne iš akmens – juo geriau jaučia: NE VISKAS PRANYKSTA…“
Tą vakarą, palieptas karaliaus, jis išgirdo apie šį įvykį – ministras Udajus prisakė mergelėms savo kerais suvilioti princą Sidhartą. Jos žavingai judėjo, nusimetė nuo pečių kasdieninius šilkus, rankomis mėgdžiojo vingiuojančias gyvates, svaidė vylingus žvilgsnius, šoko dviprasmiškai, glostė jo riešus, kai kurios netgi apsimetė, kad nuraudusios sutriko, ir nuo krūtų nusiėmė rožes šaukdamos: „Ak, ar tai tavo ar mano, jaunasis prince?“ Tačiau princas, atmindamas sielvartą, liko abejingas. Vidurnaktį merginos nuvargo ir sugulusios ant suolų bei pagalvių užmigo. Vien princas nemiegojo. „Ne, aš nesakau, kad man nerūpi grožis, – tarė jis tamsos gaubiamam, klausinėjančiam jį ministrui. – Nesakau, kad nepažįstu žmogaus džiaugsmų, tačiau visur regiu mainymosi ženklą. Todėl širdy man liūdna ir sunku. Jei šie dalykai iš tikrųjų tvertų be amžiaus keliamų kliaudų, be ligų ir mirties, tada prisisotinčiau meile ir niekada nepajusčiau nei pasibjaurėjimo, nei liūdesio. Net jeigu pasiektum, kad šių moterų grožis nesikeistų ir nenuvystų ateityje, ir tada, nors meilės džiaugsmas – taip pat ne be ydų, jis tebelaikytų tavo protą vergovėje. Pakanka žinoti, kad kiti žmonės sensta, serga, miršta, ir tokie džiaugsmai tampa nemieli, – ir, turint juos omeny ir tai žinant, protą juo smarkiau apima nepasitenkinimas. Pakanka žinoti, kad šie malonumai netruks sunykti, lygiai kaip ir mergaičių kūnai. Jeigu žmonės, nepaisydami nieko, neatsispiria meilės galiai, jie iš tikrųjų mažai kuo tesiskiria nuo gyvulių. Tai tas pats, kaip leistis sugundomam tuščio melo. Deja, deja, Udajau! Štai kas pagaliau kelia didį rūpestį – gimimo skausmas, senatvė, liga ir mirtis. Ir šios širdgėlos mums turi būti baugu – mūsų akys regi, kaip visi daiktai aplinkui nyksta, bet širdis, jų įsitvėrusi, vis viena džiūgauja. Deja! Graudu dėl viso pasaulio! Koks jis tamsus, neišmanėliškas, be krislo supratimo!“
Ir Sidharta prisiekė: „Aš ieškosiu tauraus įstatymo, nepanašaus nė į vieną žmogui žinomą pasaulio dėsnį. Aš pasipriešinsiu ligai, senatvei bei mirčiai ir kausiuosi su piktybe, kurią jos atneša žmogui.“ Kad įvykdytų savo pažadą, jis nusprendė visam laikui palikti rūmus, keliauti į girią ir medituoti vienatvėje – kaip darydavo ano meto tikėjimo pasekėjai.
Palaimintasis atsiskyrėlis nukeliavo į Bodhgają. Vos tik jis pažvelgė į taurias palmių, mangamedžių ir ficus religiosa pipalų giraites, jį išsyk užvaldė sena Praeities Budų svajonė. Raibuliuojant popietės spalvoms, Sidharta, vienišas ir suglumęs, nužingsniavo po medžių šakomis, tačiau jo širdyje kirbėjo nuojauta, kad čia netrukus nutiks kažkoks didingas dalykas. Gautama, budizmo „įkūrėjas“, tik iš naujo atrado pamestą seną Tathagatos (Atėjusiojo į Tokybę) taką ir iš naujo atskleidė pirmapradį pasaulio rasos lašą. It užuojautos gulbę, besileidžiančią į lotosų tvenkinį, kad jame įsikurtų, Sidhartą apėmė didis džiaugsmas – jis išvydo medį, po kuriuo, paklusdamas valiai visų Budų kraštų bei visų susirinkusių Budų esybių, – tai yra žėrinčios intuicijos tuštumos Neesybių, tirštai susispietusių aplinkui lyg pulkai angelų, – ir valiai bodhisatvų, kurie per amžius spinduliuoja PAGARBOS šviesą į tuštumos vidurį, ketino atsisėsti. „Visur yra čia“, – šventajam pakuždėjo nuojauta. Iš netoliese dirbančio žmogaus, žolės pjovėjo, jis gavo švarios, lanksčios žolės, paskleidė ją po medžiu ir tiesus atsisėdo. Pasikišo kojas po savimi, tačiau ne bet kaip jas sudėjo, o įsitaisė tvirtai ir taupiai lyg dievas Naga. „NEPAKILSIU IŠ ŠIOS VIETOS, – pasiryžo Sidharta, – KOL MANO PROTAS, NUSIKRATĘS PRIERAIŠUMO, IKI GALO NEIŠSIVADUOS IŠ SIELVARTO.“
Jo kaulai galėjo supūti, o raumenys sudžiūti, varnos galėjo išlesti netausojamas smegenis, bet šis dieviškas vyras nepakilo iš savo vietos ant žolės po pipalo medžiu, kol neperprato pasaulio mįslės. Jis sukando dantis ir įrėmė į juos liežuvį. Jis nukreipė savo spindulingą protą žemyn ir leido sąmonei plūsti į vidinį nuojautos bei įžvalgos pasaulį. Švelniai sunėręs rankas, alsuodamas lyg kūdikis, užmerkęs akis, nepajudinamas ir nesutrikdomas, sutemoms leidžiantis ant žemės, jis mąstė: „Lai sujuda ir sudreba visa žemė, tačiau ši vieta liks tvirta kaip uola.“
Indijoje buvo gegužė, metas, vadinamas Dulkėtuoju, kai oras stoja geltonas kaip grūdas, šiltas, svajingas, ir visi daiktai bei gyviai per prigimtinėj minties tyloj skendinčius saulėlydžius alsavimu skleidžia tikėjimą.
Daugel žodžių buvo parašyta apie šią šventą akimirką dabar išgarsėjusioje vietoje po Bodhi medžiu – Nušvitimo medžiu. Tai buvo ne agonija sode, bet palaima po medžiu. Tai buvo ne kieno nors prisikėlimas, bet visa ko sunaikinimas. Tomis valandomis Buda suvokė, kad visi dalykai randasi iš priežasties ir pamažu išnyksta, todėl visi jie laikini, stokoja laimės ir – mįslingiausia – yra netikri.
Kai Sidharta perprato, kad viskas aplinkui iškerojo iš proto, išdygo iš apgaulingo mąstymo sėklų Dieviškoje Tikrovės Žemėje, kai prasidėjo sielvartingas, niūrus sapnas, papūtė švelnus, gaivus vėjelis. „Su nuostaba pažvelgė nurimę ir nuščiuvę gyvūnai.“ Budos protą užplūdo abejonės, jis pasijuto gundomas pakilti ir eiti kur nors kitur, mesti šią bergždžią meditaciją po medžiu. Sidharta pažino, kad jį gundo patsai Gundytojas Mara, Indijos velnias, ir atsisakė pajudėti iš vietos. Net baimė nusmelkė jo protą, jį nukrėtė šiurpulys, įsivaizdavus, kad kažkas vyksta jam už nugaros ar priešais užmerktas akis, tačiau ramus tartum žmogus, stebintis vaikų žaidimą, jis leido šioms abejonėms bei nerimui susprogti kaip burbului ir išsisklaidyti jas pagimdžiusioje proto jūros tuštumoje.
Tirštėjant sutemoms, Sidharta taikingas ir ramus sulaukė atilsio. Jis pasinėrė į gilią ir subtilią meditaciją. Visos šventos ekstazės rūšys paeiliui ištiko jam prieš akis. Per pirmąjį nakties budėjimą Sidharta įžengė į „teisingo suvokimo“ kelią ir atsiminė visus savo ankstesnius gimimus.
„Gimė tokioje vietoje ir tokiu vardu ir taip toliau iki pat savo dabartinio gimimo per šimtus, tūkstančius, milijonus gimimų, jis pažino visus savo gimimus ir mirtis.“
Ir kokio gi gimimo galėjo neatminti jo Šviesus, Paslaptingas Intuityvios Esmės Protas, puikiai žinodamas, kad egzistencijos pamatas yra tokybė? Jis buvo visomis būtybėmis, tačiau niekada nebuvo tikras „jis“, tik visomis būtybėmis, taigi visos būtybės buvo viena ir tas pat, ir viskas vyko Visuotinio Proto sferoje, ir tat buvo Vienintelis Protas, praeitis, dabartis bei ateitis.
„It smėlio smilčių Gange nesuskaitysi gimimų ir mirčių, jų yra pačių visokiausių, pačių įvairiausių. Paskui, pažinus ir savo šeimos ryšius, sunkus liūdesys užgulė jo širdį.“
Praėjo daug laiko, tęsėsi senas gyvenimo sapnas, nuriedėjo daugel motinų turinčio sielvarto ašaros, dulkėmis virto gausybė tėvų, pasibaigė pradingusių vakarų su broliais ir seserimis amžinybės, užsimiegojusio gaidžio giedojimas, vabzdžio urvelis, apgailėtinas instinktas – viskas ištirpo tuštumoje, Budos prote įsižiebė didis mieguistas Aukso amžiaus supratimas, kad ši išmintis – senesnė už pasaulį.
„Gilios atjautos jausmas praėjo, jis dar sykį susimąstė apie visa, kas gyva, apie tai, kaip būtybės sukasi šešiose gyvenimo sferose – ir nėra pabaigos nei gimimams, nei mirtims. Ir viskas tuščia, netikra, laikina kaip plantanų palmė, kaip sapnas, kaip fantazija.
Budos ausis, jam praktikuojant nuostabios žėrinčios intuityvios meditacijos meną, – net šviesa lyg Transcendentinis Pienas akinamai suspindo neregimoje jo užmerktų akių prieblandoje, – pasiekė nekintanti tyra ošiančios girdėjimo jūros tyluma, ji niršo ir rimo, kai Buda aiškiau ar blankiau atsiminė garso sąmonę, nors kaip tokia ji visada buvo tas pats nekintantis garsas, tik Budos paties garso suvokimas kito ir slūgo lyg atoslūgis, vandeniui šnypščiant ir susigeriant žemėn, o garsas skambėjo ne ausies išorėje ir ne jos viduje, bet visur, – tyra girdėjimo jūra, Transcendentinis Nirvanos Skambesys, kurį girdi vaikai savo lovelėse, kuris girdimas mėnulyje ir staugiančių vėtrų židinyje, kuriame jaunasis Buda dabar išgirdo didįjį mokymą, nenutylančius, išmintingus ir aiškius visų senovės, kaip ir visų būsimų, Budų – jie visi susirinko priešais Sidhartą – pamokymus. Šio Girdėjimo ramybę sudrumsdavo tolimas svirplio svirpimas, atsitiktinis nevalingas miegančių paukščių cyptelėjimas, sprunkančios mažos lauko pelės šiurenimas ar medžius siūbuojantis vėjas, tačiau šie garsai buvo tik atsitiktiniai. Girdėjimo jūra sugerdavo visus garsus ir nutikimų aidą, bet Girdėjimas liko kaip visada nesutrikdomas, iš pagrindų nepersmelktas, nei papildytas, nei nuskurdintas, tyras savyje kaip tuščia erdvė. Įstatymo Karalius, po liepsnojančiomis žvaigždėmis įsisiautęs į dievišką Deimantinės Ekstazės Transcendentinio Garso ramybę, sėdėjo nejudėdamas.
Paskui, per vidurinį nakties budėjimą, jis pasiekė tyrųjų Angelų pažinimą ir išvydo priešais save kiekvieną būtybę, kaip žmogus regi atvaizdus veidrodyje, visas būtybes, vis gimstančias, kad numirtų, kilnias ir nedoras, vargšes ir turtingas, raškančias gerų ir piktų darbų vaisius ir atitinkamai patiriančias laimę arba kančią.
Jis regėjo, kaip iš piktų darbų kyla priežastis apgailestauti ir bevardis noras pataisyti, pašalinti blogį, kuris skleidžia skatinančią grįžti į pasaulį energiją, o geri darbai nesukelia apgailestavimo ir, nepalikdami nė kruopelės abejonės, ištirpsta Nušvitime.
„Be to, visus gimimo vaisius jis regėjo kaip žvėris – kai kurie jų buvo pasmerkti mirti dėl kailio ar mėsos, kai kurie – dėl ragų, šerių, kaulų ar sparnų, kai kurie, ankstesni draugai ir giminaičiai, būdavo suplėšomi ir nužudomi per tarpusavio nesutarimus, kiti turėdavo vilkti sunkią naštą, dar kiti buvo persmeigiami ar badomi aštriais akstinais. jų iškankintais, perdžiūvusiais ir alkanais kūnais tekėjo kraujas, ir nebuvo jokios atgaivos, jie kovėsi vienas su kitu, nė vienas neturėdamas jokios nepriklausomos galios. Skraidydami ore ar panirę į gilius vandenis, jie niekur nerado prieglobsčio, apsaugančio nuo mirties.“
„Ir jis išvydo juos, atgimusius žmonėmis su dvokiančiais lyg nuotekų vamzdis kūnais, iš visų pusių apgultais baisiausių kančių, užgimusiais iš įsčių baimei ir drebuliui, švelniaodžiais, prisilietimo skaudžiai lyg peiliu badomais.“
Šis iečių slėnis, kurį mes vadiname gyvenimu, – tai baisus sapnas.
„Užgimęs tokios būklės nė akimirką negali išsilaisvinti nuo tykančios mirties, darbo ir sielvarto, bet vis viena ieškai atgimimo, o atgimęs toliau kenti.“
Sunkios apgailėtinų neišmanymo būtybių girnos vis sukasi, vis mala.
„Ir tada jis išvydo tuos, kurie, įgiję didesnių nuopelnų, mėgavosi gyvenimu danguje. Juos nuolatos kankino meilės troškulys, jų nuopelnų nelikdavo sulig gyvenimo pabaiga, prieš mirtį jiems pasirodydavo penki ženklai. Šitaip žiedas, vysdamas ir pūdamas, netenka savo švytinčių spalvų. Jų pasaulio būtybės, tos, kurios liko gyventi, sielvartu neįstengė išgelbėti savo likimo draugų. Rūmai ir juos supantys džiugesio sodai dabar tušti, Angelai liko vieniši ir nelaimingi, jie sėdi arba miega ant dulkinos žemės ir prisimindami savo mylimuosius graudžiai rauda. Deja, jie apgauti! Visur be išimties kiekvienas gimimas – tai nepaliaujamas skausmas!”
„Danguje, pragare ir žemėje sūkuriuoja gimimų bei mirčių jūra, – tai amžinai besisukantis ratas, – ir visų į ją panirusių būtybių kūnus bangos kaip papuola blaško šen ir ten. Šitaip, atvėręs Proto akis, Sidharta apmąstė šešias gyvenimo sferas ir visų gimusių būtybių nuosmukį. Jis suprato, kad viskas tuščia ir bergždžia! Ir nekelia pasitikėjimo! Kaip toji plantanų palmė ar oro burbulas.
Trečią valandą ryto kartu su visomis pasaulio kančiomis pakilo rūkas. „Per trečią kupiną įvykių budėjimą jį ištiko gilus, nesumeluotas supratimas. Jis mąstė apie visą gyvenimo raizginyje besisukančios, sielvartui gimusios kūrinijos pasaulį – apie neišmatuojamas gausybes tų, kurie gyvena, sensta ir miršta. Apie godžias, geidulingas, stokojančias išmanymo, sukaustytas tamsos pančiais, nežinančias jokio galutinio išsigelbėjimo kelio, būtybes.“
Ak, kokia gi šių kūnų mirties priežastis? „Teisingai samprotaudamas, žvelgdamas į savo vidų, jis susimąstė, iš kokio šaltinio randasi gimimas ir mirtis.“
Kūnų gimimas – tiesioginė kūnų mirties priežastis. Visai kaip rožės sėklos pasodinimas – jos nuvytimo priežastis.
„Tada, žvelgiant giliau, kyla klausimas: iš kur randasi gimimas?“ Jis suprato, kad gimimas randasi iš visur vykdomos gyvenimo veiklos. Paskui, pamąsčius apie šią veiklą, jam išaiškėjo, kad ji įsukama ne ją kuriančiojo, taip pat neatsiranda savaime, neturi nepriklausomos egzistencijos, bet neįsisuka ir be priežasties, ne, ji įgaunama per tolesnę priežasčių grandinę, per priežastį po priežasties, ir jungiamieji saitai pančiais sukausto viską, kas yra forma, – apgailėtina forma, vien dulkės ir skausmas.
Tada kaip tasai, kuris, perlaužęs pirmąjį bambuko narį, likusią jo dalį lengvai padalija, jis, mirties priežastimi laikydamas gimimą, o gimimo priežastimi – darbus, pamažu įžvelgė tiesą. Mirtis kyla iš gimimo, gimimas kyla iš veiklos, veikla kyla iš prisirišimo, prisirišimas kyla iš troškimo, troškimas kyla iš suvokimo, suvokimas kyla iš jutimo, jutimas kyla iš šešių juslių, šešios juslės kyla iš individualybės, individualybė kyla iš sąmonės. Veikla randasi iš prisirišimo, veiklos priežastis – tariamas poreikis, prie kurio yra prisirišusi būtybė ir dėl kurio ji pajudėjo iš vietos. Prisirišimą sukelia troškimas, troškimas atsiranda anksčiau už įprotį, troškimas kyla iš suvokimo, mes niekada netrokštame to, apie ką nieko nežinome, o kai sužinome, suvokiame arba geidžiamą malonumą, arba skausmą, kurio bjaurėdamiesi vengiame, – tai dvi monetos, vadinamos troškimu, pusės. Suvokimas randasi iš jutimo, pirštą svylant pajuntame ne iš karto. Jutimas atsiranda dėl šešių juslių (akys – rega, ausys – klausa, nosis – uoslė, liežuvis – skonis, kūnas – lytėjimas, smegenys – mąstymas) sąlyčio su atitinkamais pojūčių objektais – joks pirštas nenusvils be sąlyčio su ugnimi. Šešios juslės randasi iš individualybės, lygiai kaip iš ūglio išauga kamienas bei lapija, taip ir individualybė iškeroja šešiomis atšakomis – iš to, kas iš pradžių nebuvo nei Vienas, nei Šeši, bet vien Tyras Protas, skaidrus it veidrodis. Individualybė kyla iš sąmonės – ši panėši į sėklą, kuri sudygsta ir išleidžia savo nepakartojamą lapiją; jei nėra sąmonės, nebus ir lapijos. O sąmonė randasi iš individualybės, juodvi iki pat galo įsipynusios viena į kitą. Dėl vienos veikiančios tuo metu priežasties sąmonė pagimdo individualybę, tačiau dėl kitos veikiančios tuo pat metu priežasties individualybė pagimdo sąmonę. Kaip žmogus ir laivas kartu juda į priekį, žemei ir vandeniui sudarant tam sąlygas, taip iš sąmonės kyla individualybė, o ši išleidžia šaknis. Iš šaknų atsiranda šešios juslės, jos sudaro jutimą, iš jutimo randasi troškimas (arba pasibjaurėjimas), iš troškimo bei pasibjaurėjimo kyla prisirišimas arba prie troškimo, arba prie pasibjaurėjimo, šis prisirišimas – veiklos priežastis, o iš veiklos vėlgi randasi gimimas, gimimas vėlgi veda į mirtį, šitaip nepaliaujamai sukasi visų gyvų būtybių egzistencijos ratas.
Taip pat, staiga išvydęs ir perėjęs dvylika Egzistencijos grandinės (nidanų grandinės) grandžių, jis suvokė, kad sąmonė, kuri pagimdo individualybę podraug su visomis bėdomis, pati kyla iš karmos (likusios nebaigtos sapno veiklos), karma randasi iš neišmanymo, o neišmanymą pagimdo protas. Karma įkūnija nepalenkiamą, griežtą įstatymą, kuris susieja poelgį ir padarinį, šį ir būsimąjį gyvenimą. Karma paaiškina visas gyvojo pasaulio – žmonių, žvėrių, karalių galios, išorinio moterų grožio, povų uodegos dailumo, kiekvieno mūsų moralinių nuostatų – paslaptis. Karma – tai gyvos būtybės paveldas, tai įsčios, kurios ją pagimdo, įsčios, į kurias ji turi vis grįžti. Karma – tai moralės pamatas: iš to, kuo buvome, randasi tai, kuo esame. Kai žmogus nušvinta, liaujasi veikęs, suvokia aukščiausiąją tobulą išmintį ir įžengia į Nirvaną, tai reiškia, kad išsisėmė jo karma, – ir kaip tik karma leido jam žengti šį žingsnį. Jei žmogus tebėra neišmanėlis, piktas, kvailas ir godus, tai reiškia, kad jo karma dar neišsisėmė, – ir kaip tik karma jam neleidžia žengti toliau.
Teisingomis žiniomis vadovaudamasis, iki galo viską suvokdamas, tvirtai apsispręsdamas – štai šitaip Buda pasiekė nušvitimą.
Sunaikink gimimą ir paliaus egzistavusi mirtis, sunaikink veiklą ir paliaus egzistavęs gimimas, sunaikink prisirišimą ir paliaus egzistavusi veikla, sunaikink troškimą ir neliks prisirišimo, sunaikink suvokimą ir neliks troškimo, sunaikink jutimą ir neliks suvokimo, sunaikink šešias jusles ir neliks jutimo. O sunaikinus šešių juslių vartus, liausis egzistavusi individualybė ir skirtingos ją apibūdinančios sąvokos. Sunaikinus sąmonę, neliks individualybės. Sunaikinus individualybę, pražus sąmonė. Pranykus sąmonei, karmos sapno energija neturės ką pačiupti ir valdyti. Išsisėmus karmai, pasibaigs sapno neišmanymas. Sunaikinus neišmanymą, pražus individualų gyvenimą sudarantys elementai – šitaip Didysis Rišis pasiekė išminties viršūnę.
Štai nidanų grandinės grandžių sąrašas:
1. Neišmanymas
2. Karma
3. Sąmonė
4. Individualybė
5. Šešios juslės
6. Jutimas
7. Suvokimas
8. Troškimas
9. Prisirišimas
10. Veikla
11. Gimimas
12. Mirtis
Užgimė nuovoka, išsisklaidė neišmanymas. Tamsa pasitraukė ir nušvito šviesa. Mūsų dabartinio pasaulio Buda sėdėjo kupinas jėgų, švytėdamas, užvaldęs save, širdyje giedodamas tokią giesmę:
Daugelis gyvenimo namų kalino mane.
Ilgai stengiausi surasti tą,
Kuris pastatė šiuos graudžius jausmų kalėjimus!
Bet dabar aišku – tu pats pastatei šias buveines. Tu!
Pažįstu tave! Daugiau neberęsi
Šių skausmo sienų, nebekelsi apgaulės gegnių,
Nebekrėsi molio ant šviežių grebėstų;
Tavo namas sugriuvo! Gegnėšis suskilo!
Iliuzija namą pastatė! Neišmanymas – tavo vardas!
Dabar aš saugiai išeinu išsivadavimo keliu!
Šitaip išsilaisvinęs, jis rado žinias ir laisvę, suprato, kad atgimimams atėjo galas ir tarė sau, jog galutinis tikslas pasiektas.
Ir tada viso pasaulio labui Buda nusakė keturiomis tauriosiomis tiesomis grindžiamą kelią.
Keturios tauriosios tiesos:
1. Gyvenimas yra kančia (visa egzistencija – tai kančia, laikinumas ir netikrumas).
2. Kančia kyla iš neišmanėliškų troškimų.
3. Kančią galima nutraukti.
4. Iš jos veda taurusis aštuonialypis kelias.
O štai koks yra taurusis aštuonialypis kelias:
1. Teisingas požiūris – jis grindžiamas keturiomis tauriosiomis tiesomis.
2. Teisingas ketinimas – jis šiuo keliu išveda iš kančios.
3. Teisingas kalbėjimas – švelnus sielvartingas kalbėjimas su šio pasaulio broliais ir seserimis.
4. Teisingas elgesys – švelnus, paslaugus, tyras elgesys visur.
5. Teisingas gyvenimo šaltinis – kad išgyventum, dera susirasti maisto niekam nedarant žalos.
6. Teisingos pastangos – tai ėjimas šiuo šventu keliu su įkarščiu bei energija.
7. Teisingas budrumas – nedera pamiršti kito (šio pasaulio) kelio pavojų.
8. Teisingas susikaupimas – meditavimas atsiskyrus ir malda, kad dėl visų gyvų būtybių nušvitimo patirtum šventąją ekstazę bei dvasinę malonę (kad pasiektum Samadhi ir Samapatti, dera praktikuoti Dhyaną).
„Kai man atsiskleidė šios žinios, mano protas bei širdis išsivadavo iš geismo nuodo, iš atgimimo nuodo ir iš neišmanymo nuodo.“
Daugiausia laiko Buda praleisdavo miške vienišas. Kiti vienuoliai sėdėdavo nuošaliau ir taip pat medituodavo, jie gėrė kupiną didžiulės meilės tylą, sklindančią iš tos pusės, kurioje ant žolės sosto po prieglobstį jam suteikusiu medžiu nuolankiai ir kantriai sėdėjo Buda. Kartais toks gyvenimas būdavo mielas („Miškai džiugina. Ten, kur šis pasaulis neranda džiugesio, jį atras troškimų atsikračiusieji, nes jie neieško malonumų.“), o kartais – nemielas: „Šalta, mokytojau, žiemos naktis, – giedodavo vienuoliai. – Artėja šalnos. Grublėta žemė dunksi nuo galvijų kanopų, nešildo lapų guolis, plonas geltonas apsiaustas, aštriai veria žiemos vėjai.“ Tačiau šie žmonės pažadino save, nubudo, lygiai kaip ir jų protėviai šventieji per ilgą Indijos tradiciją, kad su neprilygstamu pasididžiavimu suvoktų, jog pasaulyje yra daug blogesnių dalykų, nei gelianti musė, šliaužianti gyvatė, šaltas žiemos lietus ar svilinantis vasaros vėjas. Nusikratęs geismų gėlos ir išsklaidęs kūniškų troškimų debesis bei rūkus, Buda priimdavo ir prastą, ir gerą maistą, nesvarbu, ar jį paaukodavo turčius, ar skurdžius, paskui, pripildęs savo išmaldos dubenį, grįždavo vienišas medituoti ir melsdavosi, kad pasaulis kuo greičiau išsilaisvintų iš niekingo sielvarto ir nepaliaujamų kruvinų gimimo bei mirties, gimimo bei mirties darbų, išsivaduotų iš karų klyksmų bei dantų griežimo, atsikratytų šunų žudymo, besikartojančių istorijų, kvailysčių, jis meldė, kad tėvai liautųsi mušę vaikus, vaikai kankinę vaikus, mylimieji žlugdę mylimuosius, plėšikai plėšę šykštuolius, klastingi, pasipūtę, buki, pakvaišę sumauti storžieviai mauroję reikalaudami dar kraujo, meldė, kad pasauly neliktų nepataisomų, užkietėjusių girtuoklių, nuolat besivaipančių ir naiviai besiblaškančių tarp savo pačių susikurtų lavonrūsių, ir paprasčiausių sopų, ir sapalių, ir pabaisiško žvėries, įvairiais pavidalais besiliejančio iš visuotinio nesaikingumo telkinio, viso to, kas skendi neišmatuojamoje tamsoje ir karksi apie rožinę viltį, nors šioji tegali būti visiškas išsivadavimas, pačia savo prigimtimi nekaltas ir apvalytas nuo bet kokio asmeniškumo pėdsakų, mat, pašalinus pasaulio neišmanėliško pamišimo priežastis bei sąlygas, atsiskleidžia jo nepamišėliškas neneišmanymas – tarytum aušros vaikas per rytą žengia į dangų proto ežere, tai Tyras, Tikrasis Protas, šaltinis, Pirmapradė Tobula Esmė, švytinti tuštuma, dieviška prigimtimi, vienintelė tikrovė, Nesutepta, Visuotinė, Amžina, Šimtu Procentų Dvasinė, kurioje išskleista visa šioji sapnų pilna tamsa, kurioje, kaip tariame, akimirkai pasirodo netikri kūniški pavidalai ir dingsta, kaip tariame, amžinybei.
Tūkstančiai vienuolių patraukė paskui Palaimintąjį ir, sekdami jo pėdomis, išmynė taką. Paskutinę rudens naktį ryškiai šviečiant pilnačiai, Kilnusis po dangaus skliautu atsisėdo tarp susibūrusių savo mokinių. Jis pažvelgė į tylių, romių vienuolių sambūrį ir tarė:
– Nė žodžio, o vienuoliai, dabar nepasakė šis sambūris, nė žodžio nepratarė, o vienuoliai, šis sambūris, šį sambūrį sudaro grynas branduolys. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, ji verta išmaldos, aukų, dovanų ir pagarbos, tai tauriausioji bendrija pasaulyje. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, kad net mažytė jai padovanota dovana taps didžia, o didi bus dar didesnė. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, jog jai sunku rasti panašią visame pasaulyje. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, kad žmonės mielai nukeliauja daugelį mylių, kad ją pamatytų – nors ir iš tolo. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, toksai šis sambūris, kad, o vienuoliai, tarp mūsų yra mokinių, kurie pasiekė Tobulumą, atsikratė bet kokių iliuzijų, pasiekė savo tikslą, įvykdė savo užduotį, nusimetė naštą, sulaukė išsivadavimo, sutrupino egzistencijos pančius ir, įgiję aukščiausiųjų žinių, išsilaisvino.
Ir jis, siekdamas pasaulio išlaisvinimo iš nepaliaujančio suktis gimimų bei mirčių rato, savo pirmtakui, Pabudusiajam prieš jį, bei visiems visų laikų ir visatų Budoms sukalbėjo Didžiąją Dharani, Širdies maldą, savo maldų Karūną:
Om! O laikantysis galios antspaudą,
Pakelki savo deimantinę ranką
Ir versk į nieką,
Ir naikink,
Ir griauk.
O palaikytojau,
Palaikyk visus, kurie kenčia didžiausiame varge.
O apvalytojau,
Apvalyk visus, kurie prisirišę prie savęs.
Lai pergalingas bus naikintojas kančios.
O tobulai nušvitusysis,
Nušvieski visas gyvas būtybes.
O tasai, kuris esi tobulas išmintimi ir atjauta,
Išlaisvinki visas būtybes
Ir lai jos tampa Budomis, amen.
Kai pabudimo Žodis pasklido, moterys nusikirpo plaukus, apsisiautė geltonomis mantijomis, pasiėmė išmaldos dubenis ir atėjo pasitikti Budos. Jis paprieštaravo:
– Kaip vandenį sulaiko tvirta užtvanka, taip ir aš nustačiau ribą, kurios nedera peržengti.
Tačiau tarp šių geriausių, nuoširdžių ir bebaimių moterų buvo princesė Jašodara ir Gautamą mylinti, jį užauginusi teta Pradžapatė Gautami, taigi Ananda, primygtinai prašomas Gautamos tetos, įprastu jam prieraišumu ėmė Budos karštai maldauti jas priimti ir Palaimintasis nusileido – šitaip radosi bhikšūnių seserija.
– Tegu jos bus pavaldžios brolijai, – paliepė Buda. – Tačiau, – tarė Šventasis, – jų priėmimas reiškia, kad Gerasis Įstatymas galios ne tūkstantį, bet tik penkis šimtus metų. Kai miltligė įsimeta į ryžių lauką, tas laukas tampa pasmerktas, lygiai taip pat, kai moterys palieka namų židinį ir prisideda prie sanghos, sanghai nelemta ilgai gyvuoti.
Taip pat Buda nujautė rūpesčius, kurie kilo po kelių dienų, kai Devadata pasinaudojo keliomis vienuolėmis.
Didysis karalius Prasenadžitas, – jo karalystėje viešpatavo netrikdoma taika, tačiau jį patį, susipykusį su kadaise mylėta karaliene, kamavo širdies sumaištis, – iš Pasaulių Pagerbtojo lūpų troško išgirsti žinią apie gerą ir blogą įstatymą, taigi jis susirado Budą, pagarbiai prisiartino prie jo iš dešinės, pasisveikino ir atsisėdo.
Karalius Prasenadžitas, Įstatymo Tigras, tarė:
– Net tie, kurie dėl blogos karmos gimė žemesniuose sluoksniuose, išvydę dorybingą žmogų, pajunta jam pagarbą. Tad juo didesnę pagarbą jam turi justi nepriklausomas karalius, kuris per praėjusius gyvenimus įgijo daug nuopelnų. Nesunku suprasti, kad šalyje, jei joje gyvens Buda, bus daugiau ramybės ir taikos.
– Todėl didžio valdovo labui aš trumpai nupasakosiu gerą ir blogą įstatymą. Svarbiausia sąlyga – mylinti širdis! Su žmonėmis dera elgtis taip, kaip elgiesi su savo vieninteliu sūnumi. Nedera įnikti į klaidingas teorijas nei daug galvoti apie karaliaus garbę, nei klausytis meilikaujamų netikrų mokytojų žodžių. Nedera kamuoti save „gulint ant vinių lovos“, bet dera susikaupus medituoti žemiškųjų daiktų ramybę ir, nuolatos perkratant atmintį, suvokti gyvenimo nepastovumą. Nedera aukštinti savęs ir niekinti kitų, bet dera puoselėti vidinį laimės jausmą, kylantį iš savo „aš“, ir tikėtis ateityje dar didesnės laimės, taip pat kilsiančios iš savo „aš“. Klausykis, o maharadža! „Aš“ bus tavo žiburys, „aš“ bus tavo prieglobstis, daugiau nerasi jokio kito! Paskelbtasis Įstatymas bus tavo žiburys, Paskelbtasis Įstatymas bus tavo prieglobstis! Daugumos kartojami pikti žodžiai pasklis toli ir plačiai, tačiau atsiras keli, kurie pasuks teisinga kryptimi. nė vienam, uždarytam keturių uolų kalne, nelemta rasti nei išsigelbėjimo, nei prieglobsčio, tarp šio liūdesio kalno senatvės, gimimo, ligos ir mirties uolų nėra kito išsigelbėjimo, kaip tik tikrojo įstatymo praktikavimas per savo „aš“. Visi senovės karaliai užkariautojai, kurie buvo lyg dievai žemėje, tarėsi, kad savo jėgomis įveiks nykimą, tačiau, pasibaigus trumpam jų gyvenimui, jie taip pat pražuvo. Pažvelk į savo karališkąjį vežimą, netgi ant jo matyti susidėvėjimo ženklų. Erų ugnis ištirpdys Sumeru kalną ir išdžius platūs vandenyno vandenys, ką jau ir kalbėti apie žmogaus kūną, kuris it burbulas ir netikrumo įsikūnijimas, paikinamas turtų, egzistuodamas tuščiai ir lengvabūdiškai, kenčia ilgą gyvenimo naktį, – tai kaipgi šis kūnas gali ilgiau išlikti žemėje? Mirtis jį staiga užklumpa ir nusineša lyg supelijusį rąstą upė. Drėgni rūkai maitina drėgną vietą, nuožmus vėjas išsklaido tirštus rūkus, saulės spinduliai apšviečia Sumeru kalną, nuožmi ugnis išlaižo drėgmę, šitaip daiktai atgimsta tam, kad būtų sunaikinti. Būtybė, kuri yra Nurimusios Širdies, nedelsia įstatymo kelyje ir, tikėdamasi permainų, nusipurto įsipareigojimų, jai neberūpi patenkinti save, jos nebepančioja jokie gyvenimo rūpesčiai, ji nebesuka galvos dėl jokių reikalų, neieško draugystės, nesiekia mokslingumo laurų, bet ir visiškai nuo viso to neatsiriboja, nes jos mokslingumas – tai išmintis nesuvokti išminties, nors ji ir suvokia tą, kuris jai kalba apie jos trumpaamžiškumą. Išmintingieji žino, kad, net ir gimus danguje, nebus išsigelbėjimo nuo laiko permainų ir „aš“ mainymosi, nes ir danguje galioja pražūtingi egzistencijos įstatymai. Todėl išmintingieji mokosi įgyti nekintamą protą, nes, pasibaigus permainoms, stoja ramybė. Nekintamas amžino gyvenimo kūnas prieinamas kiekvienam, tai proto magijos kūnas (manomajakaja). Visos gyvos būtybės – tai būsimi Budos, nes visos būtybės bus niekas, ir visos gyvos būtybės – tai buvę Budos, nes visos būtybės buvo niekas, ir visos gyvos būtybės – jau dabar yra Budos, nes visos būtybės jau yra niekas. Permainingas kūnas – tai viso skausmo pamatas. Pajusk širdį, neapkęsk geismo, atsikratyk šios padėties ir nebepatirk sielvarto, kadangi geismas – tai permainos, geismas – tai troškimai, nelygiai įkinkyti į jungą lyg du klupinėjantys jaučiai, geismas – tai meilės netektis. Kai medį apima rūsčios liepsnos, kaipgi jame gali susirinkti mažos seserys paukštytės? Nežinantis to išminčius, kuris laikomas nušvitusiuoju, tėra neišmanėlis. Nepaisyti šio žinojimo – gyvenimo klaida. Į jį turi būti sutelktas visų mokyklų mokymas, be jo nėra tikro supratimo.
Išklausęs šių Budos žodžių, karalius Prasenadžitas grįžo namo ir susitaikė su karaliene. Jis nurimo ir pralinksmėjo. Karalius suprato, kad tikėjimo trūkumas – tai plačiausia neišmanymo jūra, o pažeidžiantis įstatymą įsitikinimas – banguojantis geismo potvynis. Tačiau išmintis – tai gelbėjimosi valtelė, apmąstymai – tai irklas, kuriuo irdamiesi kitą krantą pasieksime ir atrasime amžinąjį prieglobstį. Bet karalius Prasenadžitas dar nebuvo nušvitęs ir iki galo įtikėjęs Buda, todėl jis, džiūgaudamas ir pasidavęs tikėjimo įkarščiui, kad ir be šio pamokslo malonės įgis dar daugiau nuopelnų, griebėsi aukojimo ritualų.
Palaimintasis buvo apsistojęs Sravastyje, Anathapindikos parko Džetos giraitėje. Keli vienuoliai, pakirdę ankstų rytą, apsirengę ir pasiėmę išmaldos dubenis, nužingsniavo į miestą išmaldauti. Grįžę jie nuėjo pas Budą ir pasakė jam, kad karaliaus Prasenadžito paliepimu rengiamas didelis aukojimas. Penki šimtai jaučių, penki šimtai jautukų ir tiek pat telyčių, ožkų bei riestaragių avinų nuvesta į aukojimo vietą, gąsdinami ir niukinami vergai, tarnai bei amatininkai ašarotais veidais ruošiasi apeigoms. Išgirdęs apie šį bjaurų kraugeriškumą, Išaukštintasis darsyk įsitikino, kad žmonės per amžius patiria gėdą ir pažeminimą – ir vien dėl nežinojimo.
– Žudyti švelnų nekaltą gyvūną, kurio pieno pripildote dubenis, ir valgyti jo iškankintą kūną – tai piktybė ir nuodėmė, ir kvailio yra toji ranka, kuri pakelia peilį visuotinėje tuštumoje, ji pririša skerdiką prie vienas po kito dygstančių jo duoklės kapų. Tačiau, o mano bhikšūs, broliai, dar didesnė piktybė ir nuodėmė čiupti romius jaučius bei kitus gyvūnus – sielvartingos jųjų akys – ir apsvaigus juos maitoti, badyti, skandinti kraujyje, aukoti, kad atgimtum danguje, „aš“ ir skausmo dausose. Kad ir ką žmogus, siekdamas įgyti nuopelnų, šiame pasaulyje aukotų kaip atnašą ar skelbtų kaip įsipareigojimą visiems laikams, visa tai neverta nė sudilusio skatiko. Visos gyvos būtybės baudžiamos dreba, visos gyvos būtybės myli gyvenimą, atminkite, kad patys esate panašūs į jas, taigi nežudykite ir niekaip neprisidėkite prie skerdynių. Tasai, kuris ieško savo laimės, bet baudžia ar žudo lygiai taip pat laimės trokštančias būtybes, neras jos nė po mirties. Žmogus neturi tikėjimo todėl, kad kenkia kitoms gyvoms būtybėms, ir todėl, kad jas atjaučia, įgyja tikėjimą. Kodėl patys, trokšdami pabėgti nuo kančios, sukeliame ją kitiems? Jeigu nesugebėsite taip pažaboti savo proto, kad jums nekiltų nė minties apie šiurkščią prievartą ir pasibjaurėtinas žudynes, niekada neišsivaduosite iš kentėjimo pančių. Išmintingos Būtybės ir tyri, uolūs vienuoliai, eidami siauru taku, niekada nedrįs nužengti nuo tako ant želiančios žolės. Tik ištikimi ir nuoširdūs bhikšūs, kurie sumokėjo savo ankstesnių gyvenimų karmos skolas, pasieks tikrąjį išsivadavimą ir daugiau nebeklaidžios po šį trilypį jausmo, sąlyčio ir kančios pasaulį. Kaipgi gali tikintis žmogus, kuris pats viliasi tapti kitų išvaduotoju, gyventi ir tikėtis pomirtinio gyvenimo misdamas kitų gyvų būtybių kūnais? Visi tikėjimui atsidavę žmonės turi uoliai puoselėti atvirą širdį ir kratytis net menkiausios nepagarbos kitai gyvybei užuomazgos.
Išgirdęs apie šį pamokslą ir supratęs, kad Buda aukojimą laiko paprasčiausiomis apgailėtinomis skerdynėmis, karalius vėl atėjo pas Šventąjį. Pasisveikinęs ir apsikeitęs draugystės bei mandagumo žodžiais, atsisėdo jo pašonėje. Šitaip įsitaisęs, Šventajam tarė:
– Ar mokytojas Gautama taip pat netvirtina pasiekęs tobulą, aukščiausią nušvitimą?
– garbusis, jeigu yra toks žmogus, kuriam šį nušvitimą būtų galima neklystamai priskirti, tai esu aš. Iš tikrųjų aš, gerbiamasis, esu pasiekęs tobulą, aukščiausią nušvitimą.
– Bet, mokytojau Gautama, juk esama atsiskyrėlių ir brahmanų, kurie, kaip ir tu, turi mokinių, ištikimų pasekėjų būrį, tie mokytojai – žmonių labai gerbiami, garsūs, gero vardo mokymo skelbėjai. Ir jie, kai paklausiau jų to paties, nesakė pasiekę tobulą, aukščiausią nušvitimą. Kaipgi čia gali būti? Juk mokytojas Gautama – jaunas ir yra religinio gyvenimo naujokas.
– Yra keturios jaunos būtybės, kurių nevalia nepaisyti ar supeikti dėl to, kad jos jaunos, – atsakė Buda. – Kas gi jos? Tai kilmingas princas. Tai gyvatė. Tai ugnis. Tai vienuolis. Taip, garbusis, šių keturių jaunų būtybių nevalia nepaisyti ar supeikti dėl to, kad jos jaunos.
Kai nuskambėjo šie žodžiai, karalius Prasenadžitas šitaip į Kilnųjį prabilo:
– Puikių puikiausia, valdove, puikių puikiausia! Kaip žmogus, kuris pakėlė tai, kas buvo numesta, ar atskleidė tai, kas buvo paslėpta, ar parodė kelią pasiklydusiajam, ar įžiebė lempą tamsoje, kad turintieji akis pamatytų išorinius pavidalus, – taip Išaukštintasis daugeliu pavyzdžių man išaiškino tiesą. Aš, taip pat ir aš, valdove, prašausi Išaukštintojo prieglobsčio ir lenkiuosi Paskelbtajam Įstatymui bei brolijai. Lai Išaukštintasis priims mane kaip pasekėją, kaip tą, kuris nuo šios dienos iki pat savo gyvenimo galo šio prieglobsčio nepaliks.
Ir karalius laikėsi duoto žodžio, jis pamažu seno drauge su Buda visą savo likusįjį žmogaus gyvenimą.
Nušvitusysis dienas leisdavo labai paprastai. Atsikėlęs sulig aušra nusiprausdavo ir niekieno nepadedamas apsirengdavo. Paskui vienišas medituodavo, kol ateidavo metas kaip išmaldos prašyti maisto, be kurio jis nebūtų galėjęs gyventi ir praktikuoti dharmos. Atėjus laikui, Buda apsivilkdavo deramą drabužį, paimdavo į ranką dubenį ir vienas ar lydimas kelių mokinių leisdavosi į gretimą miestą ar kaimą. Pasisotinęs kuriuose nors namuose, šeimininkui bei jo šeimynai, atsižvelgdamas į jų gebėjimą siekti dvasinio nušvitimo, papasakodavo apie dharmą, tada grįždavo atgalios, įsitaisydavo ant savo maldos demblio, arba, jei būdavo liūčių sezonas, įsikurdavo susirastoje pastogėje ir laukdavo, kol pasisotins jo mokiniai. Paskui mokydavo vienuolius, siūlydavo apmąstymo temas, pagal jų pasiekimus skirdavo meditacinius pratimus ir galop jiems primindavo, kad minčių bei sąvokų srauto sustabdymas, proto išgydymas nuo minčių ir netgi nuo pačios minties apie mintis – tai kelias į Nirvaną. Stojus Indijos dienos karščiui, Buda, kelį padėjęs ant kelio, ranką pakišęs po galva, atsiguldavo liūto poza ant dešinio šono ir trumpai pailsėdavo – šią tradicinę padėtį prieš miegą jis ir kitiems patardavo pasirinkti, dėl to jį kartais vadindavo Šakjų liūtu. Tačiau, prigulęs vidudienio atokvėpio, Buda nemiegodavo, taip pat nesiimdavo ir rimtos meditacijos, tiesiog ilsėdavosi ir protu panirdavo į poilsį.
Po pietų jis susitikdavo su žmonėmis iš gretimų kaimų bei miestelių, jie susirinkdavo į paskaitų salę ar susispiesdavo giraitės medžių šešėliuose. Atjausdamas šiuos žmones, Buda dalydavo patarimus ir pagal jų individualius poreikius bei gebėjimą mąstyti skelbdavo jiems savo mokymą. Tarkime, per vieną tokį susitikimą jo pašonėje atsisėdo moteris Višakha, ji verkė, mat negalėjo susitaikyti su ką tik mirusios anūkės netektimi, tad Palaimintasis jos paklausė, kiek žmonių gyvena Sravastyje.
– Žmonės kalba, mokytojau, kad septynis kartus po dešimt milijonų.
– Jeigu jie visi tau būtų tokie pat brangūs kaip tavo anūkė, argi nemylėtum jų?
– Labai mylėčiau, mokytojau.
– O kiek žmonių numiršta Sravastyje kasdien?
– Daugybė, mokytojau.
– Taigi tu nė akimirkai nepaliautumei dėl kurio nors sielvartavusi!
– Teisybė, mokytojau.
– Taigi gyventum dieną naktį nepaliaudama verkti?
– Suprantu, mokytojau, tikra tiesa!
– Todėl daugiau nesielvartauk.
Dienai temstant atsigaivinęs maudyklėje, jei tat būdavo būtina, Buda kai kuriems savo mokiniams aiškindavo doktrinos garsinimo sunkumus, jis atskleisdavo, kokius psichologinius metodus taikyti, kad įvairiausi nevienodai sutrikdyto, pažeisto mentaliteto žmonės suprastų visaip besireiškiantį vieno Įstatymo važiuoklės veikimo principą. „Budos, rodydami išmanumą, atskleidžia įvairių važiuoklių veikimo principus, tuo pačiu metu apibrėždami vienintelę Budos važiuoklę, aukščiausią palaimingo poilsio vietą. Išmanydami visų mirtingųjų elgesį, žinodami jų ypatingus charakterius bei ankstesnius poelgius, Budos taiko skirtingas priemones, kad kiekvieną žmogų pagal jo būdą pažadintų ir perduotų jam savo šviesą. Tokia jų išmanymo galia.“
Šitaip praleidęs pirmą vakaro dalį – mokydamas arba šnekėdamasis su kitais vienuoliais, – Buda tada iš sutemų įžengdavo į jų būrį klausdamas: „Apie ką jūs dabar kalbatės, o vienuoliai, kas jums neduoda ramybės?“ Paskui visą vakarą Buda žingsniuodavo pirmyn ir atgal priešais savo vietą po medžiu arba atvirą verandą ir, it šešėlio sekamas Anandos, medituodavo.
„Tesisaugo budriai, kas save brangina! O išminčius tebudi bent vieną iš trijų laikotarpių“*.
Paskui Buda miegodavo.
„Vienas keliauk, save sutramdęs, nepavargdamas, vienas sėdėk, vienas miegok – tebus skaidri miške tavo vienatvė“, – sako Dhammapada, Įstatymo Kelias.
Kanalus tiesiantys nukreipia vandenį,
Šaulys nutaiko strėlę, dailidei medis
Pasiduoda, išminčius tramdo pats save.
„Dhammapada“*
Vieną dieną Ananda paklausė Palaimintojo, kaip dera elgtis moterų akivaizdoje.
– Venk jų iš viso, Ananda.
– O jeigu jos prieina prie mūsų, palaimintasis mokytojau?
– Nekalbėk su jomis, Ananda.
– O jeigu jos ko nors mūsų paklausia, palaimintasis mokytojau?
– Tada nė akimirkai neužsimiršk, Ananda. – Ir šventasis pridūrė: – Kai privalai kalbėti su moterimis, į vyresniąsias žvelk kaip į savo motiną, į jaunesniąsias – kaip į savo seseris.
Kaip tik tuo metu tokia ponia Amra, daili, turtingų Vaisalio pirklių gausiai pinigais pamaloninta kurtizanė, subrandino mintį didžiajam mokytojui ir jo brolijai pasiūlyti savo didingus rūmus bei mangamedžių giraitę. Ji buvo grakšti, maloni, apdovanota jaunos rožės spalvos veido oda, mokėjo puikiai šokti, dainavo ir grojo liutnia. Tačiau, nepaisydama šių brangiausių moteriai dovanų, ji panoro paskirti savo gyvenimą tikėjimo įstatymui. Ponia Amra nusiuntė Palaimintajam laišką, pasiūlė jam ir jo pasekėjams savo rūmus bei sodus, ir Palaimintasis mielai jos dovanas priėmė.
Vieną dieną, sėdėdamas mangamedžių giraitėje, jis gavo dar vieną ponios Amros laišką – ji prašėsi jo priimama ir Buda neprieštaravo.
– Ši moteris, – tarė jis susirinkusiems savo pasekėjams, kai buvo pranešta, kad ji kartu su savo tarnais atvyko į sodą, – iš tikrųjų nepaprastai graži ir geba apžavėti tikinčiųjų protus, todėl nė trumpam neužsimirškite! Lai jūsų protą valdo išmintis! Jau geriau papulti į pikto tigro nasrus ar atsidurti po aštriu budelio peiliu, negu gyventi su moterimi ir leistis sujaudinamam geidulingų minčių – įsipainiojimas į jos sumanymų tinklą reiškia gimimą, arba spąstus mirčiai. Moteris trokšta parodyti savo figūrą, nesvarbu, ar ji eitų, ar sėdėtų, ar stovėtų, ar miegotų. O vyrai, juk jie vyrai, negali atsispirti geidulio pareigai, veiksmams, kuriuos sukelia ankstesnio godumo ir gašlių minčių karma. Moterys, ką moterys, tai – nekalti nurausvinti ir įasmeninti atgimimo indai, kūniškas vyrų geidulio glėbys. vyrai ir moterys vieni kitų viliojami, kankinami savo karmų, stokojantys „aš“, kuris pasakytų „ne“, kartu suka mirties ratą dėl sueities, išdidumo ir laimės. Bet kokia gi tat laimė, jei tuštumoje stengiesi patenkinti nepatenkinamus norus! Niekas negali nei patenkinti, nei palengvinti nežabotos širdies! Tik strėnos išdraskomos, ir nėra čia patenkinimo. Gyvenimo taurė – lyg neišsenkamas siaubas, tarsi anapus proto sapne vis gertum, norėdamas numalšinti nenumalšinamą troškulį. Pažvelkite į tuščią dangų – kaipgi gobšuoliui godžiai jo pasisemti saujomis? Kaipgi jis, tasai atbukęs ir nerimstantis sapnų maišas, gali pažeisti ir sunaikinti tai, kas nesunaikinama? Viskas visur per amžius tuščia, pabuskite! Protas – apkvailintas ir ribotas, jis priima šiuos jausmus, smulkias sapno kliūtis kaip tikrovę, tarytum vėjas, nuo kurio vos suriba bangelės, būtų įstengęs sujudinti pačias vandenyno gelmes. Ir šis vėjas yra neišmanymas. Moteris nori sukti atgimimų ratą, dėl savo karmos ji bijo likti bevaisė ir vieniša, tačiau pasaulyje ne daugiau tikrumo nei pasakyme „Tai nevaisingos moters vaikas“. Netgi vaizduojama atvaizde moteris labiausiai trokšta pabrėžti savo viliojamą grožį ir šitaip sudaužyti tvirtą vyro širdį. Tad kaipgi jums apsisaugoti? Į moters ašaras bei šypseną žiūrėkite kaip į priešus, jos palinkusį pavidalą, nukarusias rankas, išpintus plaukus vertinkite kaip pastangas įpainioti vyro širdį į pinkles. Ir juo įtartinesnis jums teatrodo jos dirbtinis meilingas grožis, kai ji rodo savo žavias linijas, gausiai išpuoštą kūną ir linksmai plepa su kvailu vyru! Ak, koks sąmyšis ir piktos mintys laukia, kai už bjauraus, sušvinkusio kūno neįžvelgi laikinumo gėlos, netyrumo bei netikrumo! Tai suvokiant, pradingsta visos geidulingos mintys. Tinkamai mąstant ir atmenant šio žavesio ribotumą, netgi dangiškosios nimfos nebeteiks jums džiaugsmo. Tačiau didi yra vyrų geismo galia ir jos dera baimintis, todėl imkite ištvermingumo lanką ir smailias išminties strėles, prisidenkite galvą deramų minčių šalmu ir ryžtingai kaukitės su penkiais troškimais. Mat daug geriau įkaitintais iki raudonumo virbais išsidurti akis, nei puoselėti geidulingas mintis ar žvelgti į moters kūną su geidulingais ketinimais. Geidulys, apniaukęs vyro širdį ir dėl patiniškos jo karmos užkerėtas moters dailumo, apsvaigina protą. Vyras, sumenkinęs save dėl lytinių potyrių, pragaištingai įviliotas į susitarimo, kuris moteriai teikia didžiausią pasitenkinimą, žabangas, galiausiai atsiduria blogybės dugne. Praleidęs gyvenimą namuose, geriausiu atveju – menką ir nereikšmingą, jis karštai varinėja nesuprantamas nesibaigiančias apgailestavimo maldas. Taigi venkite šio blogybės kelio, venkite ir nepuoselėkite moterų apgaulių! Lai nė vienas šventas vyras netaps atgimimo priežastimi, nes kaip tuzinas reiškia dvylika, taip gimimas tolygus mirčiai. Susilaikykite ir nežiūrėkite į moters kūną, apvalykite mintis. Tarkite sau, kad gyvena tokia mergelė, kilusi iš karių, brahmanų ar pirklių, pasiekusi visą penkioliktos ar šešioliktos vasaros žavesį, ne per daug aukšta, ne per daug žema, ne per daug liesa, ne per daug apkūni, ne per daug tamsi ir ne per daug šviesi – argi tai ne jos kūno ir veido žydėjimas? Kad ir kaip miela ir džiugu šį grožį regėti bei juo žavėtis, – tai tėra gėrėjimasis jos kūno linijomis. Tarkite sau, jog pamatysite šią nekaltą sesutę vėliau, kai jai jau sukaks aštuoniasdešimt, devyniasdešimt ar net šimtas metų, – ji atrodys suklypusi kaip lūšna: krypuoja sulinkusi, išsekusi, suvytusi, susiraukšlėjusi, nusėta dėmių, pasiramsčiuodama lazda, jos dantys sugedę, plaukai pražilę, o galva tirta. Ką gi tada pamanysite, o vienuoliai? Kad ankstesnis kūno ir veido gražumas prapuolė ir užleido vietą bjaurumui, ar ne? O jeigu pamatysite šią seserį sergančią, kenčiančią, kamuojamą skaudulių, tysančią savo dvokiančiuose nešvarumuose, kilojamą kitų, prižiūrimą kitų – ką gi tada pamanysite, o vienuoliai? Kad anksčiau buvęs dailumas ir žavesys visiškai pranyko ir užleido vietą bjaurumui, ar ne? Arba įsivaizduokite šią seserį tada, kai jos kūnas laidojimo vietoje jau išgulėjo vieną, dvi ar tris dienas ir dūla išpampęs, pakeitęs spalvą, tąsomas varnų, vanagų ir grifų, graužiamas šunų, šakalų ir visokiausių kirmių. įsivaizduokite jos kūną tada, kai iš jo belikę vien krauju aptaškyti, mėsos gabalais apkibę griaučiai, tada, kai jos kauleliai mėtosi pasklidę šen ir ten, tada, kai tie jos kauleliai jau sudūlėję, dulkėm pabirę. Ką gi pasakysite, vienuoliai? Kad visas praeities grakštumas ir grožis nuėjo niekais, o jų vietą užėmė bjaurumas, ar ne? Bet tai – kūno bjaurumas.
* Iš pali kalbos vertė Audrius Beinorius (čia ir kitur cituojama pagal: Dhammapada. – Vilnius: Homo Faber, 2005.
Versta iš: Jack Kerouac. Wake Up. A Life of the Buddha. Penguin Group, Viking, 2008.
Woody Allen. Smulkioji proza
2009 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas
Mano filosofija
Išplėtoti savo filosofinę sistemą mane paskatino štai toks įvykis: žmona, pasikvietusi į virtuvę paragauti pirmąsyk jos pagaminto suflė, netyčia užtėškė pilną šaukštą šio valgio tiesiai man ant kojos ir sulaužė kelis smulkesniuosius pėdos kaulus. Teko vykti pas daktarus, kurie, išnagrinėję rentgeno nuotraukas, prisakė visą mėnesį nesikelti iš lovos. Laukdamas, kol pasveiksiu, ėmiau gilintis į kai kurių įstabiausių Vakarų pasaulio mąstytojų darbus – kaip tik tokiam atvejui jau seniai laikiau atsidėjęs knygų stirtą. Numojęs ranka į chronologinę tvarką, pradėjau nuo Kierkegoro ir Sartro, vėliau negaišdamas perėjau prie Spinozos, Hiumo, Kafkos ir Kamiu. Iš pradžių baiminausi, kad šie skaitiniai pasirodys nuobodūs, bet atsitiko visiškai priešingai – mane tiesiog pakerėjo tai, kaip gyvai šie didieji protai gliaudo moralės, meno, etikos, gyvenimo ir mirties problemas. Iki šiol pamenu, koks smarkus jaudulys mane apėmė, kai perskaičiau vieną iš puikių Kierkegoro pastebėjimų: „Toks santykis, kuris santykiauja pats su savimi, – Pats – turi būti arba pats save nustatęs, arba nustatytas kito“1.
Ši idėja mane kone pravirkdė. Viešpatie, pamaniau, ir koks jis vis dėlto išmintingas! (Pats aš iš tų žmonių, kurie sugeba sukurpti du rišlius sakinius tema „Kaip aš praleidau dieną zoologijos sode“ tik įdėję nežmoniškų pastangų.) Tiesa, ši pastraipėlė man taip ir liko visiškai nesuprantama, bet ką jau čia, svarbiausia, kad Kierkegorui buvo smagu. Staiga persmelkus suvokimui, jog aš tiesiog gimiau tam, kad užsiimčiau metafizika, čiupau rašiklį ir brūkštelėjau kelis pirmuosius savo apmąstymų sakinius. Dirbau sparčiai ir vos per du vakarus – su pertraukėlėm, kai snūstelėdavau arba pamėgindavau įvaryti du mažučius rutuliukus į skardinio meškino akiduobes, – pabaigiau filosofinį veikalą, kuris, tikiuosi, bus paskelbtas tik po mano mirties arba 3000-aisiais (priklausomai nuo to, kas atsitiks pirmiau) ir, kaip kukliai viliuosi, užtikrins man garbingą vietą tarp autoritetingiausių žmonijos mąstytojų. Dabar pateikiu kelias šio intelektualinio lobio, kurį palieku ateities kartoms arba valytojai, jeigu ši atras jį anksčiau, ištraukėles.
I. Grynojo siaubo kritika
Kurdami bet kurią filosofinę sistemą, pirmiausia visuomet turėtume susimąstyti: o ką mes, tiesą sakant, žinome? Kitais žodžiais tariant, ar mes galime būti tikri, kad kažką žinome, arba tikri, kad žinome, jog kažką žinojome, jei tik, aišku, tai apskritai yra pažinu. Dekartas, rašydamas, kad „manasis protas niekada nepažino mano kūno, nors su kojomis susibičiuliavo visai neblogai“, aiškiai užsiminė, jog ši problema jam nesvetima. Beje, vartodamas sąvoką „pažinus“, aš turiu galvoje visai ne tai, ką mes galime suvokti jutimo organais ar perprasti protu, tačiau veikiau dalykus, apie kuriuos drąsiai galime teigti, kad jie yra Žinomi arba turi Žinties ar Žinumo savybių, arba bent jau yra tokie, apie kuriuos išeitų paplepėti su bičiuliu.
Be kita ko, nejaugi mes „žinome“ visatą? Dievuli brangus, juk net iš kinų kvartalo išsidanginti mes vargiai sugebame. Šiaip ar taip, esminis klausimas būtų toks: ar esama ko nors už šios erdvės ribų? Ir kodėl? Ir ar jiems būtina šitaip triukšmauti? Galiausiai tenka pripažinti štai ką – neabejotina, jog viena „realybės“ ypatybių yra ta, kad jai trūksta esmės. Tai nereiškia, jog ji jos neturi, tiesiog jai jos trūksta. (Mano čia nagrinėjama realybė yra ta pati, kurią aprašė ir Hobsas, tik šiek tiek mažesnė.) Taigi, vietoj kartezietiškojo aforizmo „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“ kur kas tiksliau būtų sakyti: „Ei, o va ir Edna su saksofonu!“ Kitaip tariant, tam, kad pažintume substanciją ar idėją, turime ja abejoti ir tokiu būdu, abejodami, suvokti jai būdingas baigtinės būklės ypatybes, kurios kaip tik ir yra tai, kas įvardijama sąvokomis „daiktas savyje“ arba „daiktas sau“, arba kažkas, arba niekas. Jei tai išsiaiškinom, kuriam laikui galime palikti gnoseologijos klausimus ir žygiuoti toliau.
II. Eschatologinė dialektika kaip priemonė dorotis su skiedromis
Galime tarti, kad visata susideda iš tam tikros substancijos, kurią mes įvardysime „atomais“ ar, jei kam patogiau, – „monadomis“. Demokritas ją vadino atomais, Leibnicas – monadomis. Laimė, juodu niekada vienas kito nesutiko, antraip būtų užviręs kaip reta nykus ginčas. Judėti šias „daleles“ privertė kažkokia priežastis ar pamatinis principas, o gali būti ir taip, kad ant jų tiesiog kažkas užkrito. Blogiausia, jog dabar jau nieko nebepakeisi, nebent į savo racioną pamėgintum įtraukti daugiau žalios žuvies. Tai, žinoma, nepaaiškina sielos nemirtingumo. Ir nieko nepasako nei apie pomirtinį gyvenimą, nei apie tai, kodėl mano dėdulei Senderiui nuolat atrodydavo, kad jį persekioja albanai. Priežastinis ryšys tarp pirminio principo (t. y. Dievo, arba stipraus vėjo) ir bet kurios teologinės būties (Būties) sampratos yra, anot Paskalio, „toks absurdiškas, kad net nejuokinga (juokinga)“. Šopenhaueris pavadino tai „valia“, tačiau jo gydytojas nustatė, kad kalbėti čia galima nebent apie šienligę. Vėlesniais metais ši ne juokais kartino Šopenhaueriui gyvenimą, nors visai tikėtina, jog tikroji šio mąstytojo nepasitenkinimo priežastis – vis stiprėjantis suvokimas, kad jis joks Mocartas.
III. Kosmosas už penkis dolerius per dieną
Kas gi tad yra „grožis“? Ar tai harmonijos ir tiesos, ar harmonijos ir to, kas tik panašu į „tiesą“, jungtis? Jei kadaise harmonija būtų buvus susieta, tarkim, su „mėsa“, galbūt šiandien neturėtume šitiek rūpesčių. Be abejo, tiesa ir yra grožis, ar, kitaip sakant, – „būtinybė“. Taigi viskas, kas ge~ra arba pasižymi „gerumo“ ypatybėmis, galiausiai mus atveda į „tiesą“. O jeigu kurie nors dalykai prie jos neatveda, tai, galvą guldau, – jie visai nėra gražūs, net jei ir nepralaidūs vandeniui. Imu manyti, kad jau iš pat pradžių buvau teisus ir kad viską derėtų susieti su mėsa. Na bet tiek to.
Dvi parabolės
Vyriškis artėja prie rūmų. Vienintelį įėjimą į juos saugo žiaurūs hunai ir į vidų įleidžia tik tuos, kurių vardas Julijus. Vyriškis pamėgina papirkti sargybinius, pasiūlo jiems metines rinktinių vištų kulšelių atsargas. Jie neatsisako kyšio, tačiau jo ir nepriima, tik čiumpa vyriškį už nosies ir sukioja tol, kol ji tampa panaši į varžtą. Vyriškis pareiškia, jog jam tiesiog būtina patekti į rūmus, nes imperatoriui atnešęs naują apatinių pamainą. Kai sargybiniai vis tiek jo neįleidžia, žmogus ima šokti čarlstoną. Šokis, regis, sargybiniams patinka, tačiau netrukus jie, prisiminę, kaip nežmoniškai federalinė vyriausybė elgėsi su navahais, paniūra. Pristigęs oro, vyriškis suglemba ant žemės. Jis miršta taip ir nepamatęs imperatoriaus ir negrąžinęs šešiasdešimties dolerių skolos firmai „Steinway“ už aną rugpjūtį nuomotą pianiną.
Man įteikia laišką, kurį turiu pristatyti vienam generolui. Joju ir joju, tačiau generalinis štabas, rodos, tik tolsta ir tolsta. Galiausiai ant manęs užšoka milžiniška juodoji pantera ir puola godžiai ėsti mano smegenis ir širdį. Visi vakaro planai nueina šuniui ant uodegos. Kad ir kaip stengiuosi, generolo nepaveju, nors ir matau, kaip tolumoj jis vienom trumpikėm skuodžia ir visiems savo priešams švebeldžiuoja žodelytį „muskatmedis“.
Aforizmai
Neįmanoma objektyviai patirti mirtį ir toliau sau lyg niekur nieko švilpčioti.
Visata yra tik Dievo sąmonėje šmėstelėjusi idėja – mintis ganėtinai nemaloni, ypač jei ką tik sumokėjote pirmąjį įnašą už išsimokėtinai pirktą namą.
Amžinoji nebūtis – visai neblogas dalykas, jei tik esi tinkamai apsirengęs.
O jei tik būtų gyvas Dionisas! Įdomu, kur jis dabar pietautų?
Dievo nėra. O savaitgaliais net ir santechniko neprisišauksi.
Užrašai iš apsirijėlio namų
(Dostojevskį ir naujausią žurnalo „Sveika mityba“ numerį toje pačioje kelionėje lėktuvu perskaičius.)
Esu nutukėlis. Baisingas nutukėlis. Pats didžiausias nutukėlis, kokį tik esu matęs. Visas mano kūnas – vieni riebalai. Nutukę pirštai. Nutukę riešai. Akys, ir tos – nutukusios. (Nutukusių akių jūs turbūt nė neįsivaizduojate?) Turiu šimtus svarų antsvorio. Mano lašiniai tįsta į visas puses panašiai kaip įšilus karamelė ant grietininių ledų. Visi, kas tik mane išvysta, negali patikėti savo akimis: oho, koks liemuo! Nėra abejonių, esu tikrų tikriausias peniukšlis. Dabar skaitytojas galėtų paklausti: ar tai gerai, ar blogai, kai tavo stotas – lyg planeta? Visai neketinu būti sąmojingas ar kalbėti paradoksais, bet atsakysiu štai taip: nutukimas yra aukščiau bet kokios buržujiškos moralės. Nutukimas yra nutukimas, ir tiek. Prielaidos, kad pats iš savęs jis gali turėti kažkokios vertės, būti blogio ar atjautos požymiu, yra, be abejonės, juokingos. Nesąmonė! Galiausiai – kas gi yra nutukimas, jei ne paprasčiausias svorio perteklius? O kas yra svoris? Tai tik susikaupusių ląstelių visuma. Ar ląstelė gali būti morali? O gal ji apskritai yra anapus gėrio ir blogio? Kas žino – juk ji tokia mažutė. Taigi, mano bičiuliai, mums tikrai niekada nederėtų mėginti atskirti gerų riebalų ir blogų riebalų. Turime išmokti žvelgti į nutukimą be jokių išankstinių nuostatų, atsikratyti bet kokių vertinimų, tarkime, nuomonės, jog štai šio vyriškio riebalingumas – aukščiausios klasės, o ana tas vargšelis jau ir visai į žmogų nebepanašus.
Panagrinėkime pono K. atvejį. Šis vyrukas supeniukšlėjo iki tokios stadijos, kad pro standartinio dydžio durų staktą galėdavo prasibrauti tik darbuodamasis laužtuvu. Įprastiniame bute K. iš pradžių nusirengdavo nuogai ir išsitrindavo sviestu, tik paskui mėgindavo pereiti iš vieno kambario į kitą. Man taip pat puikiai pažįstami visi įžeidimai, kuriuos K. nuolat girdėdavo iš suchuliganėjusių pienburnių gaujų. Baisu net pagalvoti, kaip dažnai jam tekdavo krūptelėti nuo šūksnių „Tešliau!“ ir „Lašinių gabale!“. Įsivaizduoju, kaip turėjo būti nemalonu, kai pats gubernatorius Mykolinių išvakarėse atsisuko į jį ir daugybės garbingų svečių akivaizdoje pasakė: „O štai ir mūsų išplerusios košės puodynė!“
Vieną gražią dieną K., nebeištverdamas patyčių, ėmė laikytis dietos. Būtent dietos! Iš pradžių jis atsisakė saldumynų. Po to duonos, alkoholio, krakmolo, padažų. Trumpai tariant, ponas K. liovėsi šlamštęs maistą, dėl kurio žmonės ilgainiui nebesugeba užsirišti batų raištelių be firmos „Broliai Santiniai“2 darbuotojų pagalbos. Pamažu jis ėmė lieknėti. Nuo kojų ir rankų nutirpo riebalų ringės. Pagaliau atėjo diena, kai buvęs nutukėlis pasirodė viešumoje visiškai normalios kompleksijos. Taip, jis tapo netgi patrauklus. Atrodė pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Pavartojau žodį „atrodė“, nes po septyniolikos metų, kai K. gulėjo mirties patale ir karštis krėtė jo laibą kūnelį, neišlaikęs jis suvaitojo: „Kur mano riebalai?! Grąžinkit man mano riebalus! Prašau! Man reikia mano riebalų! Greičiau, uždėkit ant manęs ką nors sunkaus! Ir koks gi aš asilas! Numečiau savo riebalus! Velnias man galvą susuko, ne kitaip!“ Manyčiau, istorijos moralas akivaizdus.
Skaitytojas dabar turbūt galvoja: jeigu jau aš iš tiesų esu vaikščiojantis lašinių kalnas, tai kodėl man neįsidarbinus cirke? Ogi todėl, – prisipažįstu nė kiek nesidrovėdamas, – kad negaliu išeiti iš namų, o išeiti iš namų negaliu, nes netelpu į kelnes. Mano kojos tiesiog per storos. Manyje sukaupta daugiau sūdytos mėsos, negu jos parduodama Antrojoje aveniu – į abi kojas, manau, turėtų tilpti bent po dvylika tūkstančių sumuštinių. Ir jau tikrai ne pačių mažiausių. Aišku viena: jeigu tik mano riebalams būtų lemta prabilti, jie veikiausiai papasakotų, ką reiškia amžina vienatvė, ir galbūt dar duotų kelis patarimus, kaip geriau išlankstyti popierinį laivelį. Kiekvienas mano kūno svaras trokšta, kad jį išgirstų, ypač pagurkliai, nuo ketvirto iki dvylikto imtinai. Mano riebalai yra išties neįprasti. Matę ir šilto, ir šalto. Jau vien mano blauzdos patyrė tiek, kad šios patirties sočiai užtektų visam gyvenimui. Laimingais mano riebalų nepavadinsi, bet jie bent jau tikri. Nedirbtiniai. Ir kas gi galėtų būti šlykščiau už dirbtinius riebalus? Tiesa, neturiu nė žalio supratimo, ar tokių vis dar įmanoma nusipirkti parduotuvėse.
O dabar leiskite papasakoti, kaip aš tapau nutukėlis. toli gražu ne visada buvau riebalais aptekęs. Tai bažnyčia kalta, kad pasidariau toks. Kadaise buvau lieknas kaip degtukas. Toks lieknas, kad pavadinti mane nutukėliu būtų buvusi paprasčiausia loginė klaida. Storėti pradėjau po to, kai vieną dieną, – regis, tai buvo mano dvidešimtasis gimtadienis, – kartu su dėde užsukau į neblogą restoranėlį išgerti arbatos ir užkąsti sausainių. Nei iš šio, nei iš to dėdė paklausė:
– Ar tu tiki Dievą? Ir, jei tiki, kaip manai, kiek jis gali sverti?
Uždavęs šį klausimą, jis stipriai, tačiau oriai įsisiurbė į cigarą ir staiga, neprarasdamas puikiai išpuoselėto pasitikėjimo savimi, ėmė taip smarkiai kosėti, kad pamaniau, jog netrukus jam iš burnos pasipils kraujas.
– Aš Dievo netikiu, – atsakiau. – Juk jei Dievas yra, sakykite, dėde, kodėl tada daugybė žmonių šitaip skursta ir plinka? Kodėl vieni žygiuoja per gyvenimą nesutrikdomi net ir tūkstančių mirtinų negandų, o kiti savaičių savaites neatsikrato migrenos? Kodėl mes skaičiuojame savo dienas, o ne, tarkim, žymime jas raidėmis? Atsakykite, dėde. O gal mano klausimai jus pernelyg sukrėtė?
Puikiai žinojau, kad galiu drąsiai sakyti viską, ką tik noriu, nes sukrėsti šį vyriškį – tiesiog neįmanoma. Kur jau ten: sykį dėdulė matė, kaip jo šachmatų korepetitoriaus motiną prievartauja turkai, ir šis įvykis jį kone sužavėjo, bėda tik, kad visa tai užsitęsė pernelyg ilgai.
– Mielas sūnėne, – tarė jis. – Dievas yra, kad ir ką tu manytum, ir jis yra visur. Taip! Jis yra visur!
– Nagi, dėde, nejau tikrai visur? Kaip galite tai teigti, jeigu net nesate visiškai tikras, ar mudu apskritai egzistuojame? Tiesa, dabar aš liečiu jūsų karpą, bet juk ir tai gali būti tik iliuzija. Juk gali būti, kad visas gyvenimas tėra iliuzija. Štai Rytuose esama atsiskyrėliškų sektų, kurių nariai įsitikinę, kad anapus jų sąmonės nėra nieko, tik užkandinė Didžiojoj centrinėj stoty. O kas, jei mes tiesiog pasmerkti vienatvei ir betikslėms klajonėms po abejingą pasaulį be jokios išganymo vilties ir jokių ateities perspektyvų, išskyrus vargą, mirtį ir tuščią amžinos nebūties realybę?
Buvo matyti, jog šie žodžiai dėdei padarė didelį įspūdį, nes jis kaipmat įgėlė:
– Ir dar stebiesi, kad tavęs beveik nekviečia į vakarėlius! Dieve, juk tu ligonis!
Be to, jis ėmė priekaištauti, kad esu nihilistas, paskui dviprasmiškai, kaip daugeliui seniokų būdinga, pridūrė:
– Dievas ne visada ten, kur žmonės Jo ieško, bet, patikėk, brangusis sūnėne, Jis yra visur. Pavyzdžiui, ir šiuose sausainiuose.
Tai taręs, jis mane palaimino ir išėjo palikdamas man apmokėti ilgą kaip lėktuvo pakilimo takas sąskaitą.
Grįžau namo tebegalvodamas, ką gi iš tiesų reiškia ta paprastutė dėdės frazė: „Jis yra visur. Pavyzdžiui, ir šiuose sausainiuose.“ Mieguistas ir apimtas niūrios nuotaikos atsiguliau į lovą, trumpam užsnūdau. Kaip tik tada susapnavau sapną, visam laikui pakeitusį mano gyvenimą. Tame sapne aš, vaikštinėdamas po kažkokią užmiesčio vietovę, staiga pajuntu, jog esu baisiai alkanas. Tiesiog mirtinai išbadėjęs. Pakeliui prieinu restoranėlį ir įžengiu į vidų. Užsisakau karštą keptos jautienos sumuštinį su skrudintomis bulvytėmis. Padavėja, neįtikėtinai panaši į mano buto šeimininkę (absoliučiai skonio neturinti moteris, primenanti gauruotą kerpę), pamėgina įkalbėti, kad užsisakyčiau ir vištienos salotų, kurios aiškiai pasenusios. Mums šnekučiuojantis, ši moteris pavirsta išpakuotu dvidešimt keturių dalių sidabriniu servizu. Mane apima isteriškas juokas, kurį netrukus pakeičia ašaros, o truputį vėliau – stipri ausų infekcija. Staiga visą patalpą pripildo ryškus švytėjimas, pamatau tviskantį, manęs link ant balto žirgo artėjantį raitelį. Tai mano ortopedas. Smaugiamas kaltės jausmo, kniūbsčias puolu ant žemės.
Toks tad buvo sapnas. Nubudau apimtas puikios savijautos ir įstabaus optimizmo. Staiga viskas pasidarė aišku. Dėdulės frazės aidas užpildė pačias mano esybės gelmes. Nušlepsėjau į virtuvę ir pradėjau valgyti. Rijau viską, kas tik po ranka pasitaikė. Pyragaičius, duoną, javainius, mėsą, vaisius. Kaloringą šokoladą, daržovių konservus, vyną, žuvį, grietinę, makaronus, eklerus ir dešrą. Netrukus bendra suvartoto maisto kaina pasiekė šešiasdešimt tūkstančių dolerių. Jeigu Dievas yra visur, nusprendžiau aš, Jis yra ir maiste. Vadinasi, kuo daugiau suvalgysiu, tuo dievobaimingesnis būsiu. Skatinamas šio naujo religinio įkarščio, fanatiškai kimšau viską iš eilės. Po šešių mėnesių jau buvau šventų švenčiausias – iš mano širdies tiesiog tryško maldos, o pilvas niekaip negalėjo išsitekti tarp valstybinių sienų. Paskutinį sykį savo pėdas mačiau vieną puikų antradienio rytą Vitebske ir, kiek man žinoma, jos ten iki šiol tebėra. Aš vis valgiau, augau ir plėčiausi. Liesėti būtų buvusi pati didžiausia kvailystė. Netgi nuodėmė! Juk gali būti, kad, netekdami dvidešimties svarų, mes, brangusis skaitytojau (be kita ko, užtikrinu, jog iki mano kompleksijos tamstai dar toli), atsisakome ne šiaip svorio, tačiau pačio geriausio svorio, kokį tik turime! Juk visai įmanoma, kad tuose numestuose dvidešimtyje svarų kaip tik ir slypėjo mūsų talentai, žmogiškumas, meilė bei sąžinė. Kita vertus, kaip liudija mano pažįstamo mokesčių inspektoriaus istorija, tai gali būti ir paprasčiausias perteklinis šlaunų svoris.
Žinau, ką jūs dabar galvojate. Jūs galvojate, jog šie mano teiginiai tiesiogiai kertasi su viskuo, – taip, viskuo, – ką aš anksčiau tvirtinau. Mat staiga bedvasę kūno materiją aš ėmiau vaizduoti kaip vertybę. Taip, na ir kas? Argi visas mūsų gyvenimas nėra prieštaringas? Nutukėlio požiūris į riebalus gali keistis lygiai taip pat, kaip keičiasi metų laikai, plaukų spalva ar pats gyvenimas. Juk gyvenimas – tai amžinas virsmas, o riebalai – tai gyvenimas, bet sykiu ir mirtis. Nejaugi neaišku? Riebalai – tai viskas! Jei tik, žinoma, jūsų svoris nėra pernelyg didelis.
Žvilgsnis į paranormalius reiškinius
Nėra jokių abejonių, jog šalia mūsų egzistuoja ir neregimasis pasaulis. Vienintelis klausimas – ar jis toli nuo miesto centro ir iki kurios valandos ten atidaryta. Nepaaiškinami dalykai dedasi nuolatos. Vienas regi dvasias. Antras girdi balsus. Trečias atsibunda ir apsižvalgęs susivokia, kad skuodžia tarp žirgų, lenktyniaujančių hipodrome. Juk ar daug atsirastų tokių, kurie, sėdėdami namuose vieni, bent sykį sau ant sprando nebuvo pajutę ledinės rankos? (Man, ačiū Dievui, to nėra atsitikę, bet yra žmonių, kurių ši patirtis neaplenkė.) Tad kas gi už viso to slypi? Ar, jei kam atrodo taisyklingiau, – iš po viso to kyšo? Ar tiesa, kad kai kurie žmonės gali numatyti ateitį arba šnekėtis su dvasiomis? Ar po mirties dar galima praustis dušinėje?
Laimė, į visus šiuos klausimus apie paranormalius reiškinius bus atsakyta netrukus pasirodysiančioje garsaus parapsichologo ir Kolumbijos universiteto ektoplazmos profesoriaus dr. Osgudo Malfordo Tveldžo knygoje „Še tai tau!“. Daktaras Tveldžas parengė įstabią antgamtinių atsitikimų studiją, kurioje nagrinėja visą paranormalių reiškinių spektrą – nuo telepatijos iki itin keisto įvykio, nutikusio dviem skirtinguose pasaulio pusėse gyvenantiems broliams, – vienam jų nuėjus praustis, kitas staiga tapo švarut švarutėlis.
Toliau pateikiame keletą įsimintiniausių dr. Tveldžo nagrinėjamų pavyzdžių ir autoriaus komentarus.
Susitikimai su šmėklomis
1882 m. kovo 16-ąją ponas D. K. Dobsas nakties vidury pakirdo iš miegų ir pamatė prieš keturiolika metų mirusį savo brolį Eimosą, – pastarasis, atsisėdęs ant lovos kojūgalio, pešė vištą. Kai Dobsas pasiteiravo, ką jis čia veikia, brolis atsakė, kad nėra ko jaudintis, – jis iš tiesų yra miręs, tad į miestą užsuko tik savaitgaliui. Dobsui paklausus, kaipgi tas „anas pasaulis“ atrodo, Eimosas jį nuramino, kad viskas ten daugmaž kaip Klivlende, ir pridūrė, jog čia grįžęs perduoti Dobsui svarbios žinios: spalvotos rombinio mezgimo kojinės visiškai nedera prie tamsiai mėlyno kostiumo.
Tuo momentu į kambarį įėjo Dobso tarnaitė. Ji pamatė, jog šeimininkas kalbasi su „beformiu pieno atspalvio debesimi“, kuris, anot moters, priminė jai Eimosą Dobsą, tačiau buvo šiek tiek išvaizdesnis. Galiausiai Eimosas pasiūlė broliui duetu užtraukti ariją iš „Fausto“, ką juodu, jausdami didelį malonumą, ir padarė. Pradėjus švisti, šmėkla iškeliavo kiaurai sieną, o Dobsas, pamėginęs sekti jai iš paskos, susilaužė nosį.
Čia mes matome klasikinį susitikimo su šmėklomis atvejį. Jei tikėsime Dobsu, vaiduoklis vėliau dar sykį pasirodė – jis privertė ponią Dobs pakilti nuo kėdės ir dvidešimt minučių sklandyti ore virš pietų stalo; po to ji nukrito į padažinę. Įdomu, kad dvasios gan dažnai yra linkusios krėsti išdaigas. Britų mistikas A. F. Čaildas tokį jų elgesį aiškina nevisavertiškumo kompleksu, kurį tūlam velioniui sukelia mirtis. dažniausiai „pasirodo“ šmėklos tų individų, kurių gyvenimas nutrūko itin keistomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Eimoso Dobso mirtis buvo išties mįslinga – vienas ūkininkas atsitiktinai pasodino jį į vieną lysvę kartu su ropių daigais.
Sielos atsiskyrimas nuo kūno
Ponas Albertas Saiksas pasakoja nutikus štai tokį įvykį: „Sėdėjau su draugais ir valgiau sausainius. Staiga pajutau, kaip mano siela atsiskiria nuo kūno ir išeina paskambinti telefonu. Dėl man pačiam nesuprantamų priežasčių ji skambino Moskovičiaus stiklo pluošto gamybos įmonei. Paskui siela grįžo į kūną ir, baimindamasi, kad niekas nepasiūlytų žaisti šaradų, išbuvo ten geras dvidešimt minučių ar panašiai. Pašnekesiui pasisukus apie investicinius fondus, ji vėl paliko kūną ir iškeliavo pasivaikščioti po miestą. Esu tikras, kad ji aplankė Laisvės statulą, tuomet nuvyko į „Radio City Music Hall“ pramogų kompleksą pasiklausyti koncerto, o vėliau užsuko į „Benio kepsnių užeigą“ ir ten pavakarieniavo už šešiasdešimt aštuonis dolerius. Tuomet siela nusprendė, kad jau būtų laikas grįžti atgal, bet niekaip nesugebėjo išsikviesti taksi. Galiausiai ji pėsčiomis patraukė Penktąja aveniu ir kaip tik suspėjo parsirasti prieš prasidedant vakaro žinioms. Aiškiai pajutau, kaip ji įeina į kūną – staiga per nugarą perėjo šiurpuliukai ir išgirdau balsą: „O štai ir aš, gal galėtumei paduoti man tų razinų?“
Nuo to laiko panašūs dalykai atsitiko dar kelis sykius. Kartą mano dvasia išvyko į Majamį praleisti savaitgalio, vėliau ją areštavo už mėginimą nesusimokėjus išsinešti iš prekybos centro kaklaraištį. Buvo ir dar vienas atsitikimas, tik tąkart, atrodo, veikiau mano kūnas paliko sielą, nors nieko ypatinga neįvyko – jis paprasčiausiai užsisakė masažo procedūras ir po jų tuojau sugrįžo atgal.“
Sielos atsiskyrimų nuo kūno ypač pagausėjo pirmojo dvidešimto amžiaus dešimtmečio pabaigoje, liudytojų teigimu, maždaug tuo metu gausybė „dvasių“ klajojo po visą Indiją bergždžiai ieškodamos Amerikos konsulato. Šis reiškinys yra panašus į teleportaciją, t. y. procesą, kai žmogus staiga dematerializuojasi vienoje planetos vietoje ir materializuojasi kitoje. Tai visai neprastas būdas keliauti, nors dažniausiai sugaišti bent pusę valandos, kol sulauki bagažo. Vienas labiausiai pritrenkiamų teleportacijos pavyzdžių – sero Arturo Nernėjaus atvejis. Jam prausiantis dušinėje pasigirdo garsus pokšt, vyriškis pradingo ir, nespėjęs nė mirktelėti, atsidūrė Vienos simfoninio orkestro stygininkų sekcijoje. Čia jis praleido dvidešimt septynerius metus grieždamas pirmuoju smuiku, nors pakenčiamai sugroti mokėjo tik dainelę „Trys aklos pelytės“. Vieną dieną orkestrui atliekant Mocarto „Jupiterio simfoniją“, jis netikėtai pranyko, o kai atsipeikėjo, suprato gulįs vienoje lovoje su Vinstonu Čerčiliu.
Pranašingi sapnai
Ponas Fentonas Alentakas šitaip aprašo savo pranašingą sapną: „Miegoti atsiguliau maždaug vidurnaktį ir susapnavau, kad lošiu kortomis su lėkšte česnako laiškų. Staiga sapnas persikeitė, aš pamačiau savo senelį, gatvės viduryje jis šoko su manekenu valsą, o tiesiai ant jų lėkė sunkvežimis. Pamėginau surikti, bet kai prasižiojau, vienintelis garsas, kurį sugebėjau išspausti, buvo varpų aidai, ir senelį suvažinėjo.
Pabudau išpiltas prakaito ir išdūmiau į svečius pas senelį, paklausti, ar jis kartais nesirengia šokti su manekenu valso. Jis atsakė, jog, žinoma, ne, nors patyliukais ketinąs persirengti piemeniu, kad apkvailintų priešus. Lengviau atsikvėpęs parėjau namo, tačiau vėliau sužinojau, kad senukas paslydo ant vištienos sumuštinio su salotomis ir iškrito pro „Chrysler Building“ dangoraižio langą.“
Pranašingi sapnai yra pernelyg dažni reiškiniai, kad į juos būtų galima žiūrėti pro pirštus kaip į grynus atsitiktinumus. Pateiktame pavyzdyje vyriškis susapnuoja artimo žmogaus mirtį, ir sapnas iš tiesų išsipildo. Tačiau šitaip pasiseka toli gražu ne visiems. Štai Dž. Martinezas iš Kenenbankporto, Meino valstijos, susapnavo laimėjęs buriavimo varžybas. Kai vyriškis pabudo, jo lova plūduriavo vandenyne.
Spiritizmas
Seras Hju Svinglsas, žymus skeptikas, aprašo įdomų spiritizmo seansą.
„Susirinkome garsiosios mediumės madam Reno namuose, ji susodino mus aplink stalą ir liepė susikabinti rankomis. Ponas Vyksas niekaip nepajėgė liautis krizenęs, todėl madam Reno tvojo jam Vidža lentele per galvą. Išjungus šviesą, madam Reno pamėgino užmegzti kontaktą su ponios Marpl vyru, žuvusiu per operos spektaklį, kai jo barzda netikėtai užsidegė nuo žvakės. Toliau pateikiu tikslią seanso stenogramą:
PONIA MARPL. Ką jūs matote?
MEDIUMĖ. Regiu vyriškį žydromis akimis, jis užsidėjęs skrybėlę su vėjo malūnėliu.
PONIA MARPL. Tai mano vyras!
MEDIUMĖ. Jo vardas… Robertas. Ne… Ričardas…
PONIA MARPL. Kvinsis.
MEDIUMĖ. Kvinsis! Taip, jis tikrai vardu Kvinsis!
PONIA MARPL. Ką dar matote?
MEDIUMĖ. Jis praplikęs, bet viršugalvį mėgsta prisidengti keliais klevo lapais, kad niekas to nepastebėtų.
PONIA MARPL. Tai iš tiesų jis!
MEDIUMĖ. Jis kažką laiko rankoje… nelabai įžvelgiu ką… o, taip, tai kiaulienos nugarinė.
PONIA MARPL. Tai mano dovana jam gimtadienio proga! Gal galėtumėte pamėginti jį užkalbinti?
MEDIUMĖ. Kalbėki, dvasia. Raginu, prabilk.
KVINSIS. Klere, čia aš, Kvinsis.
PONIA MARPL. Ak, Kvinsi! Viešpatie, tai tu!
KVINSIS. Klere, kiek laiko tu marinuoji vištieną prieš ją kepdama?
PONIA MARPL. Šis balsas! Tai tikrai jis!
MEDIUMĖ. Visi susikaupiam!
PONIA MARPL. Kvinsi, kaip tau ten, ar su tavimi gerai elgiasi?
KVINSIS. Neblogai, tik skalbinių dažniausiai tenka laukti keturias dienas.
PONIA MARPL. Kvinsi, ar tu manęs ilgiesi?
KVINSIS. Ką? A, taip, žinoma. Žinoma, mieloji. Atleisk, bet dabar man jau laikas…
MEDIUMĖ. Aš jo netenku. Jis dingsta, kontaktas silpnėja…
Mano atlikta nuodugni ekspertizė neleidžia abejoti šio seanso patikimumu. Šiokių tokių įtarimų gali kelti nebent gramofonas, kurį aptikau po madam Reno suknele.“
Neabejotina, kad kai kurie spiritizmo seansų dalyvių aprašyti įvykiai yra autentiški. Daugelis iki šiol puikiai prisimena, kai Sibilės Serecki auksinė žuvelė uždainavo „Jaučiu ritmą“3 – mėgstamiausią neseniai mirusio jos sūnėno melodiją. Vis dėlto prakalbinti mirusiuosius dažniausiai būna nepaprastai sunku – dauguma jų šneka nenoriai, o ir tie, su kuriais pavyksta šiaip ne taip užmegzti pokalbį, ilgai nei šį, nei tą marmaliuoja, kol ką nors pasako. Beje, čia pateikiamų eilučių autorius dar pasakoja matęs, kaip pakyla stalas, o dr. Džošua Blusglis iš Harvardo universiteto liudija kartą dalyvavęs viename seanse, per kurį stalas ne tik pakilo, bet ir, visų atsiprašęs, išėjo į kitą kambarį numigti.
Aiškiaregystė
Viena įstabiausių aiškiaregysčių, be jokios abejonės, yra sietina su legendiniu graikų parapsichologu Achilu Londosu. Pirmąsyk Londosas suvokė turįs „antgamtinių galių“ būdamas dešimties, kai tysodamas lovoje vien valios pastangomis privertė iššokti iš tėvo burnos dantų protezus. Sykį, kai dingo kaimynės vyras ir tris savaites niekas negalėjo jo rasti, Londosas patarė užmesti akį į orkaitę, kaip tik ten vyriškis ir aptiktas – visą tą laiką jis praleido mokydamasis megzti vąšeliu. Sutelkęs dėmesį į žmogaus veidą, Achilas Londosas sugebėdavo jo atvaizdą perkelti ant įprastos „Kodak“ juostelės, tik, deja, nė vienas šitaip nufotografuotas žmogus nuotraukose nesišypsodavo.
1964 m. policija pasikvietė jį, kad padėtų susekti vadinamąjį Diuseldorfo smaugiką – maniaką, kuris ant kiekvienos savo aukos krūtinės palikdavo po desertinių ledų porciją. Vos gavęs pauostyti nosinaitę, Londosas pasiuntė seklius pas tokį Zigfridą Lencą, kurčiųjų kalakutų mokyklos ūkio reikalų tvarkytoją, kuris, įspraustas į kampą, prisipažino esąs smaugikas ir paprašė, jei tik galima, grąžinti jam nosinaitę.
Londosas – toli gražu ne vienintelis aiškiaregystės galių turintis žmogus. K. N. Džeromas, parapsichologas iš Niuporto, Rod Ailendo valstijos, tvirtina, jog gali atspėti kiekvieną kortą, apie kurią tik pagalvos voverė.
Pranašavimas
Galiausiai priėjome prie grafo Aristonidžio, kurio pranašystės, išsakytos šešioliktame amžiuje, iki pat šiol stulbina bei trikdo net ir didžiausius skeptikus. Štai keletas charakteringų pavyzdžių.
„Dvi tautos sukils viena prieš kitą į kovą, bet laimės tik viena.“
(Ekspertų vertinimu, čia turimas omenyje 1905 m. Rusijos ir Japonijos karas, – iš tiesų pritrenkiamo įžvalgumo pavyzdys, juk pranašystė paskelbta 1540 m.)
„Vyriškis iš Stambulo veltui mėgins išsaugoti savo galvos apdangalą – šis bus sugadintas.“
(1860 m. osmanų karys Abu Hamidas atidavė savo kepurę į valyklą, o kai atsiėmė, joje žiojėjo dvi skylės.)
„Regiu didžią asmenybę, vieną dieną ji padovanos žmonijai naują apdarą, kuris bus apsirišamas apie juosmenį ir gaminant valgį leis išvengti daug nemalonumų. Žmonės jį pavadins „apjuostu“, arba „priejuoste“.“
(Akivaizdu, jog Aristonidis čia turi galvoje prijuostę.)
„Prancūzijoje iškils naujas laimėtojas. Jis bus visai neaukštas ir sukels daugybę nelaimių.“
(Veikiausiai kalbama arba apie Napoleoną, arba apie Marselį Liumė, aštuonioliktame amžiuje gyvenusį liliputą, sukursčiusį sąmokslą, kuriuo siekta ištrinkti Voltero galvą Berno padažu.)
„Naujajame pasaulyje atsiras vietovė, kurią pavadins Kalifornija, ir vyriškis, vardu Džozefas Kotenas4, taps įžymus.“
(Šiuo atveju jokie komentarai nereikalingi.)
Niekingi mūsų laikai
Taip. Prisipažįstu. Tai aš, Vilardas Pogrebinas, kadaise švelnaus būdo, ateityje daug žadantis jaunuolis, šoviau į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą. Visų susirūpinusiųjų laimei, kažkuris žioplys minioje užkliuvo už iššauti pakelto pistoleto. Kulka rikošetu atšoko nuo „Makdonaldo“ iškabos ir užstrigo rūkytoje „Himelšteino dešraininės“ sardelėje. Po trumpo susistumdymo keli federaliniai agentai jūriniu mazgu užveržė man trachėją, taigi buvau nuramdytas ir išsiųstas psichiatrinei ekspertizei.
Paklausite, kas gi mane paskatino imtis šitokių kraštutinių veiksmų? Mane, žmogų be jokių aiškių politinių pažiūrų, kuris vaikystėje svajojo užkariauti didžiąsias pasaulio scenas violončele grieždamas Mendelsoną ar – bent jau – šokdamas baletą? Ką gi, viskas prasidėjo prieš dvejus metus. Pašlijo sveikata, mane atleido iš kariuomenės, ir dėl to kalti buvo slaptai vykdyti moksliniai eksperimentai. Mus, grupelę šauktinių, maitino lizergino rūgšties prikimštais keptais viščiukais. Šitaip vadovybė siekė nustatyti, kokį LSD kiekį žmogus turi suvirškinti, kad jam kiltų noras paplasnoti virš Pasaulio prekybos centro. Pentagonas sla~ptai ginkluotei plėtoti skiria didelį dėmesį: štai, tarkime, likus savaitei iki atleidimo iš tarnybos, mane kliudė smiginio strėlytė, kurios galiukas buvo suvilgytas narkotikais, ir tai lėmė, kad išvaizda ir balsu tapau visiškai toks pat kaip Salvadoras Dali. Šiaip ar taip, palaipsniui stiprėjantis šalutinis poveikis galiausiai pasireiškė visišku nuovokos sutrikimu, ir, kai jau nebegalėjau atskirti savo brolio Moriso nuo dviejų minkštai virtų kiaušinių, mane iš kariuomenės atleido.
Veteranų ligoninėje taikyta elektrošoko terapija pasirodė esanti veiksminga, tiesa, sykį ten supainiojo laidus, ir aš bei kelios šimpanzės, laikomos elgsenos psichologijos laboratorijoje, nepriekaištinga anglų kalba suvaidinome „Vyšnių sodą“. Kai mane galų gale išrašė, jaučiausi palaužtas ir vienišas. Nusprendžiau autostopu keliauti į vakarus ir susistabdžiau porelę tikrų kaliforniečių: žavų jaunuolį su barzda kaip Rasputino ir žavią merginą su barzda kaip Svengalio5. Juodu paaiškino, kad aš jiems pasitaikiau pačiu laiku – ant pergamento jie perrašinėjo Kabalą ir, kaip tyčia, baigėsi kraujas. Mėginau paaiškinti, jog keliauju į Holivudą ieškoti garbingo darbo, tačiau hipnotizuojančios akys ir į gerklę įremtas irklo dydžio peilis įtikino mane jų nuoširdumu. Atvažiavome į apleistą rančą, kurioje kelios aiškiai užhipnotizuotos merginos per prievartą prišėrė mane ekologišku maistu, o vėliau pamėgino ant kaktos lituokliu išdeginti pentagramą. Netrukus tapau juodųjų mišių, per kurias kapišonais apsigaubę paaugliai lotyniškai giedojo žodžius „Ė, vau!“, liudytoju. Po to mane privertė ragauti meskaliną, kokainą ir kažkokį baltą skystį, išsunktą iš virto kaktuso, nuo kurio galvelė man pradėjo suktis greičiau nei radiolokatoriaus lėkštė. Paskesnių įvykių nebepamenu, žinau tik, jog mano sąmonė buvo ne juokais pažeista, nes kaipgi kitaip paaiškinti faktą, kad po dviejų mėnesių Beverli Hilse mane suėmė už pasikėsinimą susituokti su krevete?
Išėjęs iš kalėjimo mėginau ieškoti vidinės ramybės, vildamasis bent šitaip išsaugoti pašlijusios sveikatos likučius. neretai gatvėse prie manęs, siūlydami išganymą, kibdavo aršūs Jo Šventenybės Čau Bok Dingo – charizmatiškojo apskritaveidžio, sugebėjusio Lao Dzė mokymą sujungti su Roberto Vesko6 išmintimi, – pasekėjai. Išsižadėjęs visų žemiškųjų turtų ir sau pasilikęs ne daugiau, nei turėjo Čarlzas Fosteris Keinas7, Jo Šventenybė Dingas gyvenimą paskyrė askezei ir dviem kukliems tikslams. Pirma – įskiepyti savo mokiniams meilę artimui, maldai ir pasninkui, antra – pasiųsti juos į religinį karą su šalimis NATO narėmis. Išklausęs kelis pamokslus, pastebėjau, kad Šventenybei rūpi tik vergiškas pasekėjų atsidavimas, ir bet kokį religinio įkarščio menkėjimą Jis priima aukštai pakeltais antakiais. Mano išsakyta prielaida, jog Jo Šventenybė serga didybės manija ir savo mokytinius sistemingai verčia besmegeniais zombiais, buvo sutikta gana konstruktyviai. Netrukus vienas į sumo imtynininkus panašių guru numylėtinių mane, už apatinės lūpos paėmęs, nutempė į nuošalesnę koplytėlę ir pasiūlė per kelias artimiausias savaites, neeikvojant laiko tokiems nereikšmingiems dalykams kaip maistas ir vanduo, nuodugniau apmąstyti savo poziciją. Gavau seriją smūgių daug monetų sugniaužusiu kumščiu į smakrą, kad geriau suvokčiau jų nusivylimą mano požiūriu. Ironiška, tačiau nuo absoliutaus kvanktelėjimo mane apsaugojo vienintelis dalykas – be paliovos kartojau savo asmeninę maldelę, kurią sudarė žodelyčiai „vai, vai, vai“. Galiausiai palūžau ir pradėjau regėti haliucinacijas. Pamenu, mačiau slidėmis – su mėsainiu rankoje – po Kovent Gardeną besiblaškantį Frankenšteiną.
Po keturių savaičių atsipeikėjau ligoninėje, jaučiausi pakenčiamai, problemų kėlė tik kelios mėlynės ir tvirtas įsitikinimas, jog esu Igoris Stravinskis. Sužinojau, kad kažkoks penkiolikmetis Maharišis Jo Šventenybei Dingui iškėlė bylą – jaunuolis siekė įrodyti, jog vienintelis tikrasis Dievas yra jis ir kad tai jam suteikia teisę nemokamai lankytis kino teatre „Orfėjas“. Galutinį tašką byloje padėjo specialus FTB kovos su sukčiavimu padalinys, kurio darbuotojai sulaikė abu guru, kai šiedu pamėgino per Meksikos sieną prasibrauti į Nirvaną.
Nors ilgainiui mano fizinė sveikata atsistatė, tačiau emocinė būklė vis tiek liko kaip Kaligulos. Vildamasis susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą, užsirašiau savanoriu į Perlemuterio ego terapijos, – šitaip pavadintos charizmatiškojo jos pradininko Gustavo Perlemuterio garbei, – kursą. Didesnę gyvenimo dalį Perlemuteris praleido grodamas saksofonu įvairiuose bybopo grupėse ir psichoterapija susidomėjo būdamas jau garbingo amžiaus, tačiau jo metodas bemat sudomino gausybę kino įžymybių, kurios galvą guldė, kad ši terapija pakeitė jas kur kas greičiau ir esmingiau, negu žurnalo „Cosmopolitan“ astrologijos skyrelis.
Aš ir kitų tikėjimą tradicine medicina praradusių neurastenikų grupelė buvome nuvežti į jaukų kaimišką kurortą. Žinoma, kai pamačiau spygliuotąsias vielas ir dobermanus, sukilo nerimas, bet Perlemuterio asistentai užtikrino, jog iš už tvoros sklindantys klyksmai yra visai ne žmonių, bet pirmykščių būtybių. Buvome susodinti ant itin nepatogių kėdžių ir po trijų parų, per kurias be jokios pertraukos klausėmės Perlemuterio skaitomų ištraukų iš „Mein Kampf“, mūsų kietakaktiškas užsispyrimas pamažu ėmė tirpti. Vis dėlto bėgant laikui paaiškėjo, jog psichoterapeutas Perlemuteris yra absoliutus psichopatas – visas jo gydymo metodas susidėjo iš nuolatos padrikai kartojamų raginimų „nagi, pralinksmėkit“.
Keletas praregėjusiųjų pamėgino sprukti, bet siaubingai nusivylė, kai patyrė, jog stovyklą supančia tvora teka elektros srovė. Perlemuteris atkakliai įtikinėjo esąs sielos gydytojas, tačiau paaiškėjo, kad jam nuolat skambina Jasiras Arafatas, ir net baisu pagalvoti, kuo visa ši istorija galėjo pasibaigti, jei į stovyklos teritoriją lemiamomis akimirkomis nebūtų įsiveržę Simono Vyzentalio žmonės.
Šių įvykių sūkuryje praradęs viltį atrasti dvasios ramybę ir, suprantama, tapęs visišku ciniku, persikėliau gyventi į San Franciską. Prasimanyti pinigų tegalėjau vieninteliu būdu – teko įstoti į Berklį, žadinti studentų nepasitenkinimą valdžia ir rašyti ataskaitas FTB. Per kelis mėnesius federaliniams agentams pardaviau ir perpardaviau galybę informacijos, daugiausia susijusios su slaptais CŽV planais išmėginti niujorkiečių gyvybingumą į miesto vandentiekį įberiant kalio cianido. Be to, dar priėmiau pasiūlymą padirbėti aktorių tarties instruktoriumi filmuojant vieną nedidelio biudžeto pornografinį filmą. Šiedu užsiėmimai leido bent jau vargais negalais sudurti galą su galu. Štai taip ir gyvenau, kol vieną vakarą, išėjęs į lauką išmesti šiukšlių, susilaukiau nemalonaus akibrokšto – iš tamsos vogčiomis išlindo du tipai ir, užmetę man ant galvos drobinį maišą, įstūmė į automobilio bagažinę. Pamenu, pajutau adatos dūrį ir, prieš prarasdamas sąmonę, dar spėjau nugirsti pagrobėjų komentarus, esą aš sunkesnis už Pati8, bet lengvesnis už Hofą9. Atsipeikėjau tamsiame sandėliuke ir tris vėlesnes savaites kenčiau visišką sensorinę derivaciją. Paskui keli specialistai puolė mane kutenti, ir, negana to, du vyriškiai traukė kantri dainas bei laukinių Vakarų balades tol, kol sutikau padaryti, ką tik jie lieps. Patyręs šitokį smegenų plovimą, nesiimčiau tvirtinti, jog vėlesni įvykiai iš tiesų nutiko, tačiau, atrodo, buvau nuvestas į atskirą kabinetą, kuriame prezidentas Džeraldas Fordas paspaudė man ranką ir pasiteiravo, ar sutikčiau lydėti jį kelionėje po šalį ir retkarčiais surengti vieną kitą pasikėsinimą – svarbiausia, žinoma, kad kulka lėktų pro šalį. Anot prezidento, tokiu būdu jis parodytų, jog sugeba elgtis ryžtingai, ir išvengtų klausimų apie opias problemas, kurių išspręsti nesugeba. Buvau toks išsekęs, kad bemat sutikau viską padaryti.
Po dviejų dienų įvyko incidentas prie „Himelšteino dešraininės“.
Atsiminimai: vietos ir žmonės
Bruklinas. Medžiais apsodintos gatvės. Tiltas. Kad ir kur pažvelgsi – bažnyčios ir kapinės. Ir saldumynų parduotuvėlės. Berniukas padeda barzdotam senoliui pereiti gatvę ir palinki: „Gero šabo!“ Senolis šypteli ir ištuština pypkę berniukui ant galvos. Vaikas verkdamas nurūksta namo… Rajoną užgula dusinantis karštis ir drėgmė. Po pietų gyventojai į gatves išsineša sulankstomas kėdutes – visiems norisi pasėdėti, paplepėti. Staiga ima snigti. Kyla sąmyšis. Gatve atžingsniuoja prekiautojas, siūlantis įsigyti karštų riestainiukų. Jį kaipmat užpuola šunys, gelbėdamasis vargšelis įsikaria į medį. Deja, medyje jo jau laukia dar daugiau šunų.
„Beni! Beni!“ – viena motina pašaukia sūnų namo. Benis vos šešiolikos, bet jau įtrauktas į policijos įskaitą. Kai vaikinui sukaks dvidešimt šešeri, jis sės į elektros kėdę. Trisdešimt šešerių jį pakars. Penkiasdešimties jis taps cheminės valyklos savininku. O kol kas motina ruošia jam pusryčius, ir, kadangi šeima verčiasi pernelyg vargingai, kad leistų sau nusipirkti šviežių bandelių, Benis marmeladu apsitepa vakarykštį laikraštį.
Ebetso stadionas. Gretimoje Bedfordo aveniu rikiuojasi sirgaliai – jie visi viliasi pagauti iš stadiono išmuštą beisbolo kamuolį. Varžyboms artėjant į pabaigą ir susirinkusiųjų lūkesčiams nė neketinant pildytis, minia iš nepasitenkinimo ima stūgauti. Staiga per sieną iš stadiono atlekia kamuolys, įaudrinti sirgaliai puola dėl jo grumtis. Dėl neaiškių priežasčių tai ne beisbolo, bet futbolo kamuolys. Niekas nežino kodėl. Vėliau, įsibėgėjus sezonui, Bruklino „Mitruolių“ savininkas iškeis komandos saugą į kairįjį lauko gynėją iš Pitsburgo, o paskui pats susikeis vietomis su pagrindiniu Bostono „Bebaimių“ akcininku ir už tai dar gaus dvi jauniausias jo atžalas.
Šypshedo įlanka. Žvejys, vėjo nugairinto veido, širdingai kvatodamasis ištraukia tinklą su krabais. Milžiniškas krabas žnyplėmis čiumpa jam už nosies. Žvejys liaujasi kvatojęs. Jo draugai puola jį tempti į save, krabo draugai – priešinga kryptimi. Jėgos pasiskirsto po lygiai. Saulė nusileidžia. Grumtynės tebesitęsia.
Naujasis Orleanas. Kapinėse, merkiama lietaus, stovi džiazo grupė ir gedulingomis gaidomis palydi į kapo duobę leidžiamą kūną. Galiausiai pasigirsta energingas maršas ir procesija pajuda atgal į miestą. Pusiaukelėje kažkas sumoja, kad jie palaidojo ne tą žmogų. Tiesą sakant, pastarasis ir mirusysis apskritai neturėjo nieko bendra. Užkastas žmogus ne tik kad nebuvo miręs, jis netgi nesirgo, ir tai įdomiausia, – per apeigas traukė tirolietiškas melodijas. Muzikantai grįžta į kapines ir vargšelį atkasa, šis grasina paduosiąs juos į teismą, nors jam ir pažadama padengti kostiumo valymo išlaidas – tegul tik atsiunčia sąskaitą. Bet ir toliau lieka neaišku, kas gi vis dėlto mirė. Skambant muzikai imami paeiliui laidoti visi susirinkę žiopliai, tikima, kad velionis bus tas, kuris mažiausiai priešinsis. Netrukus paaiškėja, kad visi čia gyvi, o ieškoti velionio kūno jau per vėlu, nes prasideda šventinis sąmyšis.
Vyksta Mardi Gra karnavalas. Visur – tik kreoliškas maistas. Gatvėse grūdasi minios persirengėlių. Krevete persirengusį vyriškį minia mėgina įmesti į garuojantį sriubos katilą. Žmogus protestuoja, tačiau niekas netiki, kad jis ne vėžiagyvis. Galiausiai vyriškis sumoja pateikti vairuotojo pažymėjimą ir jį paleidžia.
Boregaro aikštėje knibžda turistai. Kadaise Mari Lavo10 čia praktikavo vudu, o dabar senas haitiečių žiniuonis pardavinėja lėles ir amuletus. Policininkas liepia jam nešdintis, įsiplieskia ginčas. Barniui prigesus, policininko ūgis tampa vos keturi coliai. Perpykęs pareigūnas mėgina žiniuonį areštuoti, bet šaukia tokiu plonyčiu balseliu, kad niekas jo nebeįstengia suprasti. Staiga netoliese išdygsta katė, ir policininkas persigandęs išskuodžia iš aikštės.
Paryžius. Šlapi šaligatviai. Ir šviesos, kur pažvelgsi – šviesos! Lauko kavinaitėje susiduriu su vyriškiu. Tai Andrė Marlo. Keista, bet jis įsitikinęs, kad Andrė Marlo – tai aš. Paaiškinu, jog Marlo yra jis, o aš tik paprastas studentas. Jis lengviau atsikvepia: vargšeliui buvo baisu net pagalvoti, jog jo mylima ponia Marlo gali būti mano žmona. Užsimezga pašnekesys rimtomis temomis, Marlo įtikinėja, kad kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis ir kad tiktai supratus, jog mirtis – tai irgi gyvenimo dalis, galima užčiuopti būties prasmę. Po to Andrė pasiūlo pirkti iš jo triušio kojelę. Praėjus daugeliui metų, mes dar kartą susitiksime prie pietų stalo ir jis vėl bus įsitikinęs, kad Marlo – tai aš. Šįsyk jau nebepulsiu prieštarauti ir ramiai išgersiu jo vaisių kokteilį.
Ruduo. Paryžių paralyžiuoja eilinis streikas. Šįkart streikuoja akrobatai. Niekas nebesivarto kūliais, miestas tarytum apmiršta. Netrukus į streiką įsijungia ir žonglieriai bei pilvakalbiai. Be jų paryžiečiai – kaip be rankų. Studentija ima maištauti. Išaiškinami du alžyriečiai, treniravęsi stovėti ant galvos. Abu nuskutami plikai.
Dešimtmetė mergaitė ilgomis rudomis garbanomis ir žaliomis akimis paslepia plastikinį sprogmenį vidaus reikalų ministro šokolado putėsiuose. Vos jų paragavęs, ministras išlekia pro Fūkė restorano11 stogą ir, nepatyręs jokių sužeidimų, nusileidžia Halės turguje“12. Dabar šio turgaus jau nebėra.
Automobiliu per Mechiką. Sukrečiantis skurdas. Sombrerų gausa primena Orosko13 freskas. Karštis šešėlyje – daugiau nei šimtas pagal Farenheitą. Vargšas indėnas man parduoda enčiladą su kepta kiauliena. Gardus patiekalas, užgeriu jį stikline ledinio vandens. Netrukus mane supykina, vėliau imu kalbėti olandiškai. Staiga suskaudus pilvui, esu priverstas užsičiaupti sakinio vidury, įspūdis toks, tarsi kas netikėtai būtų užvertęs knygą. Po šešių mėnesių atsibundu vienoje Mechiko ligoninių, esu visiškai nuplikęs, rankoje laikau Jeilio universiteto gairelę. Išties sunkus atvejis, netrukus sužinau, jog, būdamas visai arti mirties ir kliedėdamas nuo karščio, aš dar užsisakiau du kostiumus, kuriuos atveš iš Honkongo.
Sveikstu vienoje palatoje su daugybe nuostabių valstiečių, keli jų vėliau bus artimi mano bičiuliai. Štai, pavyzdžiui, Alfonsas, kurio mama visąlaik svajojo, kad jis taptų matadoru. Neseniai jį subadė bulius, paskui jį dar ir mama subadė. O štai paprastas kiaulių augintojas Chuanas – vaikinas nemoka net savo vardo užrašyti, bet vis tiek kažkokiu būdu sugebėjo apsukti žemės ūkio ministeriją ir mokesčių inspekciją šešiais milijonais dolerių. Arba va senolis Ernandesas, kuris ilgus metus petys petin kartu su Zapata kovėsi, kol vieną dieną legendinis revoliucionierius jį areštavo už tai, kad šis nuolat stumdosi.
Lietus. Lietus pila šešias dienas iš eilės. Vėliau stoja rūkas. Viename Londono barų sėdžiu kartu su Viliu Moemu. Esu baisiai nusiminęs: pirmąjį mano romaną, „Vimdomieji, kuriais didžiuojuosi“, kritikai sutinka itin šaltai. Vos vienas palankus laikraštyje „Times“ atsiliepimas, ir tas pats sugadintas paskutiniu sakiniu: „Ši knyga – tai pačių idiotiškiausių klišių, kokios tik pasitaikė Vakarų literatūroje, miazma.“
Moemas paaiškina, jog šią citatą galima suprasti labai įvairiai, tačiau knygos reklamai jos geriau nenaudoti. Išeiname pasivaikščioti senuoju Bromptono keliu, bet ir vėl pradeda pilti lietus. Pasiūlau Moemui skėtį, jis paima, nors jau turi išsitraukęs savo. Dabar jis žingsniuoja dviem išskleistais skėčiais nešinas, o aš tipenu jam iš paskos.
– Neverta į kritiką reaguoti pernelyg rimtai, – moko jis. – Pirmą mano apsakymą vienas kritikas sudirbo į miltus. Susigraužęs ilgai jį mintyse keiksnojau. O vėliau vieną dieną perskaičiau tą opusą iš naujo ir supratau, kad recenzento būta teisaus. Apsakymas iš tiesų buvo lėkštas ir prastai suręstas. Niekada nepamiršau šios pamokos ir po daugelio metų, kai Liuftvafė bombardavo Londoną, pašviečiau žibintuvėliu į to kritiko namą.
Moemas stabteli nusipirkti ir išskleisti trečio skėčio.
– Jei norite tapti rašytoju, – tęsia jis, – privalote naudotis progomis ir nebijoti apsikvailinti. „Skustuvo ašmenis“ rašiau užsidėjęs iš laikraščio išlankstytą kepuraitę ant galvos. Pirminiame „Lietaus“ variante Sara Tompson buvo papūga. Mes einame apgraibomis. Mes rizikuojame. Pradėdamas „Aistrų naštą“, galvoje turėjau numatęs vos vieną dalyką – jungtuką „ir“. Tiesiog jutau, kad romanas, kuriame bus vartojamas žodelis „ir“, turi iš tikrųjų pavykti. Palaipsniui susidėliojo ir visi kiti kūrinio dalykai.
Vėjo gūsis Moemą parverčia ir trinkteli į namo sieną. Jis sukrizena. O paskui duoda vieną didingiausių patarimų, kokį pradedantysis rašytojas tik galėtų gauti:
– Klausiamojo sakinio pabaigoje visada parašykite klaustuką. Nė neįsivaizduojate, kokį stulbinamą efektą tai sukelia.
Versta iš: Woody Allen. The Insanity Defense: The Complete Prose. New York: Random House, 2007
1 Kierkegaard S. Liga mirčiai / Iš danų k. vertė J. Adomėnienė. – Vilnius: Aidai, 1997. – P. 40.
2 Krovinių pervežimo įmonė.
3 I Got Rhythm (angl.) – George’o Gershwino daina.
4 Josephas Cheshire’as Cottenas (1905–1994) – amerikiečių kino ir teatro aktorius, labiausiai išgarsėjęs vaidmenimis Orsono Welleso ir Alfredo Hitchcocko filmuose.
5 Prancūzų kilmės anglų rašytojo ir karikatūristo George’o du Maurierio (1834–1896) siaubo romano „Trilby“ veikėjas, piktasis hipnotizuotojas.
6 Robertas Lee Vesco (1935–2007) – vienas garsiausių XX a. JAV finansinių aferistų.
7 Multimilijonierius, pagrindinis 1941 m. Orsono Welleso filmo „Pilietis Keinas“ herojus.
8 Patty Hearst – 1974 m. kairiųjų radikalų nusikalstamos grupuotės pagrobta milijonieriaus Randolpho Hearsto duktė; vėliau – garsi aktorė.
9 Jimmy Hoffa – legendinis 1975 m. be žinios dingęs sunkvežimių vairuotojų profesinės sąjungos aktyvistas.
10 Marie Laveau (1801–1881) – viena garsiausių Šiaurės Amerikos vudu kerėtojų.
11 „Le Fouquet’s“ – garsus, 1899 m. įkurtas ir iki šiol veikiantis restoranas Eliziejaus laukuose.
12 „Les Halles“ – centrinis Paryžiaus turgus, veikęs iki 1971 metų.
13 José Clemente Orozco (1883–1949) – Meksikos tapytojas ir grafikas, vienas XX a. monumentaliosios dailės novatorių.
Jim Crace. Kontinentas
2009 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Jeronimas Brazaitis
Jimas Crace’as (g. 1946 m.) – anglų rašytojas, daugelio romanų autorius. Išgarsėjo jau pirmuoju romanu „Kontinentas“ („Continent“, 1986) ir laimėjo kelias premijas. Kūrinio veikėjai gyvena septintame Žemės kontinente, kurį sukūrė J. Crace’o vaizduotė – „tokioje vietoje, kurioje apsilankius sunku ją pamiršti“.
Nuodėmės ir Dorybės
Kadaise turėjau kaligrafijos būdelę turgavietėje. Jaunikiai ateidavo, ir aš, įrašydamas Dievo vardą aukso lakšte, palaimindavau jų santuokų liudijimus. Aš parūpinau dekoratyvias abėcėles pradžios mokykloms ir subtilias maldas, užrašytas ant šilko, prietaringųjų kalbamas prieš miegą. Seniai ateidavo į mano būdelę ir smulkiai nupasakodavo savo nuodėmes ir dorybes. Aš išraižydavau jų sąrašą pergamentinio popieriaus lape, išmirkytame ambroje, susukdavau į ritinėlį ir, įkišęs į bambukinį vamzdelį, hermetiškai jį užplombuodavau. Taigi, kai seniai numirdavo, jų Nuodėmės ir Dorybės būdavo sudeginamos kartu su jais.
Vėliau, kai religija, kaip nuolatinis mūsų gyventojų rūpestis, užėmė to verslo vietą, aš dekoravau krautuvių fasadus ir projektavau spausdintus firminius blankus ambicingoms daržovių ir vaisių parduotuvėms bei ledų pardavėjams. Aš parengiau didelius pagyrūniškus skelbimus pirmajam kino teatrui, ornamentuotas lapų oficialiems raštams viršutines dalis labai aukštoms švietimo institucijoms ir įmantrius vartų estampus ambasadoms. Meistrai Europoje perkėlė mano darbus iš pergamento į patvaresnes medžiagas – ėsdindami stiklą ar metalą, ausdami gobelenus, iškaldami akmenyje. Išplėčiau savo būdelę ir suteikiau darbą mokiniui – kad maišytų spaustuvinius dažus ir pristatytų mano darbus užsakovui. Tačiau tai buvo labai seniai. Dabar aš vos gyvas. Ta akacija (jos pavadinimas sidilų kalba reiškia „Kantrybė“), kurią mano dėdė pasodino savo kaime, kai aš gimiau, beveik visiškai neteko lapų. Tik iš vienos šakos dar varva gyvasakiai. Visos kitos – skruzdžių namai.
Aš nebevaikštau į prekyvietę. Beveik visas dienas praleidžiu tarp šito aidu atsiliepiančio ir driežų apnikto namo sienų. Kiekvieną dieną aš pradedu darbą prie savo Rytinio Stalo, kuris pasuktas į rytus, upės link. Pusiaudienį pietauju suvalgydamas truputį delikatesų – kuklią keptą ant grotelių ešerio užkandėlę, arba, kai jų sezono metas, skėrių keleivių. Nebevalgau raudonos mėsos ir nebegeriu vyno. Mano galva ir skrandis – pernelyg silpnos kūno vietos. Atsigerti užtenka šiek tiek medumi užsaldinto vandens. Arba truputį saldžios mėtų arbatos. Snūsteliu po vienu savo vėdintuvu maždaug valandą. Naminis gekonas1 prisijungia prie manęs, guli man skersai krūtinės kaip drėgnas medalionas.
Popiet pajudu prie savo Popietinio Stalo, pasukto į kiemą, į saulę ir amžinai žalią oleandrą. Sudeginu subtilaus valyto cinamono lazdelę – kad atbaidyčiau velnius. Senas papratimas. Aš dirbu, kol pateka mėnulis, o tada vėl pavalgau: šiek tiek pomidorų ar pupų su trupučiu rūgščios duonos, po jų – mangas arba guajava, ar vaisinis pieno kokteilis, kurį suplaka ta mašina krautuvėje gatvių kampe. Pakeičiu baltus dieninius apdarus – dabar jau suteptus vaisių kauliukais, sultimis ir trupiniais – ir apsirengiu storesniais vakariniais drabužiais trečiai darbo pamainai prie Vakarinio Stalo vidiniame kambaryje. Visuomet, kai man prireikia kokio nors rašalo ar užsinoriu trupučio kuklių delikatesų, pasiunčiu Sabino, kuris buvo mano berniukas – mokinys, o dabar yra mano faktotumas2, į turgų ir į naujas parduotuves su kondicionuotu oru.
Pats aš pasitraukiau iš turgaus aikštės. Dabar esu per daug įžymus, kad rašinėčiau santuokų liudijimus, dekoruočiau krautuvių fasadus, arba rūpinčiausi labai aukštomis švietimo institucijomis. Ką savo jaunystėje dariau už vienos alyvos, dabar nelabai sutinku už alyvmedžių sodo kainą. Susikroviau nedidelį turtą, taigi – belikus nedaug laiko – ieškau vidinių prasmių. Esu paskutinis ir, aišku, labiausiai pasižymėjęs senojo sidilų rašto kaligrafas, tačiau aš lioviausi vingiuoti raštų papuošimus, taip kilnindamas juos, ornamentuoti jų pakraščius lapo kampe. Dabar esu toks paišinėtojas – dirbdamas galvoju apie ką nors kitką! Kiekvieną aukso folijos lapą aš prilyginu akacijos lapui. Ir nė kiek neskubu išeikvoti savo kūrybinių atsargų. Dirbu tris pamainas iš įpročio, iš nuobodulio ir tam, kad mankštinčiau artrito susuktas rankas. Protas skraido kitur – tyrinėja medžiagą paskutiniam darbui, kuris turi būti sudegintas per mano laidotuves.
Šiomis dienomis mano amatą jie vadina Menu ir moka už jį dideles sumas. Praėjusį mėnesį vienas kolekcininkas iš Čikagos geležies dirbinių pirkliui Duniui už jo senovinės krautuvės fasadą su mano jau apsilupinėjusiomis ir laiko pasendintomis raidėmis pasiūlė tris tūkstančius dolerių. Aš, remdamasis Sabino į petį, nuėjau į turgaus aikštę, kad būčiau demontavimo liudytoju.
„Mes labai gerai prižiūrėsim kūrinį, – traškindamas mano silpnas rankas tarp savųjų pasakė tas amerikietis. – Ketinam restauruoti, teisingai? Ketinam šviežiai perdažyti ir išstatyti parodai Etnografijos muziejuje. Amerikos žmonės galės pamatyti jūsų kūrinį. Mano šaly menininkai ir istorikai dabar tik pradeda įvertinti sidilų rašto subtilybes. Tai toks gražus kūrinys…“ Jis žengtelėjo žingsnį atgal ir žavėjosi Dunio krautuvės fasadu. „Nuostabus, – atsiduso. – Sere, aš didžiuojuosi, kad esu pažįstamas su jumis.“
Trys tūkstančiai dolerių! Dunis atlygino man už darbą virimo puodais. „DUNIO IMPERIJA, – aš užrašiau ant jo instrukcijų, – PUODAI, ĮRANKIAI, SĖKLOS, DVIRAČIAI – PRIEINAMOMIS KAINOMIS. TUALETŲ PRISTATYMAS.“
Aš meldžiuosi už Čikagos žmones.
Pasklido žinia, kad amerikiečiai supirkinėja krautuvių fasadus. Sumanūs vertelgos jų prisipirko ir dabar laiko sandėliuose – parduos muziejams ir universitetams užsienyje. Senos damos rausiasi brangenybių lagaminuose, ieško santuokos liudijimų, paženklintų mano teptuko auksu. Ambasados pastatė sargybinius prie vartų estampų. To kino teatro direktorius keikė pats save už tai, jog kažkada pritrūko įžvalgumo. Skersgatvių šarlatanai nukreipė visas jėgas nuo sąvadavimo ir ateities būrimo į klastojimą. Turgus pilnas sufalsifikuotų parduotuvių fasadų: siūlo apsimetėliai daržovių ir vaisių pardavėjai, krapštūnai siuvėjai.
Svečiai iš Amerikos ir Europos gali nusipirkti masiškai prigamintų maldų prieš miegą, užrašytų iškreiptais ir griozdiškais sidilų kalbos žodžiais. Turgaus aikštėje, kaip ir Čikagoje, senoviniai sidiliški rašmenys neteko prasmės. Klastotojams lieka tik vienintelis rūpestis – „padirbti“ mano parašą, ir kadangi jų rankos jaunos, tie jų parašai dabar geresni nei mano paties.
Sabino turtėja rinkdamas mano kūrybos likučius iš popierdėžės. Doleriai neatskiria paišinėjimų nuo Dievo vardo.
Mano mažoje gatvelėje atsitiko jaudinamas dalykas. Specialiai pasimatyti su manim atvyko vyriausybės ministras. Pirmasis iš jo aplinkos atvažiavo protokolo viršininkas, toks jaunas gumą kramtantis adjutantas. Jis buvo karštas procedūros šalininkas. Iš pradžių, mostelėjęs kaip sėjėjas ranka, paskirstė saują monetų mūsų kvartalo elgetoms ir vaikams. Keliems paspaudė rankas. Kelis apdalijo pendeliais3. Niekas jam nekėlė rūpesčių. Jis grįšiąs po dvidešimties minučių, paaiškino, su Ministru ir dar keliomis saujomis smulkių. Ministerijos protokolas reikalavo, kad jų nekantriai lauktų minia.
Aš buvau atsigulęs vidudienio pogulio.
– Nežadinkit savo darbdavio, – paliepė jis Sabino. – Ministras mėgsta siurprizus. Tik sutvarkykit namą.
Pastatė vieną savo žmogų prie vartelių iš gatvės pusės, priešais mano namą, o kitą – užpakaliniame kieme. Tada iš savo kariško džipo radijo bangomis pranešė, kad nenumatytam Ministro vizitui gatvė jau parengta. Aš ramiai snaudžiau ir sapnavau.
Sabino palydėjo Ministrą į mano kambarį. Pabudau nuo jų šnabždesių, šlepsėjimo, kėdžių girgždesio. Bet gulėjau romiai ir klausiausi. Ministras sėdėjo, kramtė adjutanto pasiūlytos gumos gabalėlį ir laukė, kol aš sujudėsiu. Mano gekonas vogčiomis pasitraukė nuo krūtinės prie gerklės. Tas Ministras buvo kantrus vyras. Jis gėrėjosi tokio iš anksto nepaskelbto vizito privalumu ir tuo, kad yra priverstas laukti.
Greitai pavargau apsimetinėti. Atmerkiau vieną akį – prireikė ganėtinai daug seno žmogaus pastangų – ir nukreipiau žvilgsnį iš pradžių į savo gekoną, paskui į kojų pirštų galus su sustabarėjusiais nagais ir galiausiai – į Ministrą. Nusišypsojome vienas kitam bereikšmėmis šypsenomis.
– Ne, ne, prašom nesikelti, – paskubėjo ištarti jis. – Mes galim kalbėtis ir taip.
Ministras stebėjo mano baltą driežą, dabar jau pritūpusį ant visų keturių, krypuojantį mano pilvu žemyn, į tamsią saugią vietą po lovos drobule, kuri kaip drapiruotė dengė mano kojas ir juosmenį.
– Kaip toks pasiturintis žmogus, jūs gyvenate kukliai, – pagaliau nusistebėjo jis.
– Pasiturintis?
– Dabar – jau milijonierius, aš pasakyčiau…
Nieko neatsakiau. Tas Ministras kalbėjo kvailystes.
– Jūs labai pelningai parduodate savo darbus užsienyje.
Iš vidinės pagal užsakymą siūto kostiumo švarko kišenės išsitraukė storoką pluoštą popierių ir numetė ant lovos.
– Įrodymas, – tarė. – Štai apie jus straipsnis, išspausdintas „New York Times“, autorius – toks vyras, kuris išleido daug tūkstančių dolerių, kad įsigytų jūsų krautuvių iškabų ir maldų prieš miegą. Dar čia pateiktas sąrašas daugiau nei šimto užsieniečių, kurie turguje užmokėjo dideles sumas už jūsų kūrinius ir išvežė juos iš šalies.
– Aš nieko nepardaviau beveik dešimt metų, – paaiškinau. – Gyvenu iš santaupų. Jeigu kurie nors mano darbai ir buvo parduoti, tai juos pasiūlė tie savininkai, žmonės, kuriems dirbau prieš daugelį metų. Ne aš. Esu nekaltas. Esu per daug senas ir tingus, kad mane dar domintų prekyba.
Ministras buvo įtikintas. Niekas manyje ar mano name nerodė turto ar nesąžiningumo.
– Gerai, – pasakė. – Tai turi baigtis. Tai neteisėta. Šalies resursai nelegaliai eksportuojami mums iš panosės. Mes eksploatuojami. Jus taip pat išnaudoja. Kolekcininkai Niujorke turtėja, o mūsų pačių liaudis krapštinėja termitus. Taigi… tai turi baigtis.
Aš gūžtelėjau pečiais. Neturėjau ką pasakyti. Eksporto kontrolė buvo jo reikalas.
– Pasakykit savo draugams turgaus aikštėj, – pridūrė jis, – jeigu kurį nors pagausim pardavinėjant jūsų darbus užsieniečiams, apkaltinsim pažeidus mūsų prekybos ir eksporto įstatymus. Surasim jiems vietos pataisos kaime. Kiekvienas, kas turi pardavimui meno kūrinių, privalo juos parduoti vyriausybei. Tai principo reikalas.
Staiga atsistojo ir iškilo virš manęs kaip bokštas – aš po drobule, ant kojų driežas; atlošiau galvą.
– Iš jūsų kūrinių turi būti sudaryta kilnojamoji paroda. Ir turim rengti aukcionus…
Jis atsisėdo lovos kojūgaly. Paminėjo Paryžių ir Vieną, Torontą ir Sidnėjų, ir, žinoma, Čikagą. Atrodė manimi patenkintas.
– Savaime suprantama, būsime partneriai, – paaiškino jis. – Jūs uždirbate – mes uždirbame. Parduodami jūsų kūrinius, mes gauname užsienio valiutos. Vyriausybė turės truputį… diskretiškų pinigų. Padėsim juos į saugią banko sąskaitą. Europoje. Šveicarijoje. Kol kas – tai geriausia. Taigi, suprantate, jei tik susidaro kritiška padėtis – prisireikia, pavyzdžiui, kokių nors medikamentų – turim pinigų jų nusipirkti. Laimi visi. Jums – aprūpinta senatvė. Oficialioj gubernatoriaus rezidencijoj…
Aš papurčiau galvą.
– Tada – automobilis, jeigu jums reikės, ir vairuotojas. Geras maistas. Patogūs drabužiai. Garbė. Mes viskuo pasirūpinsim.
– Aš mėgstu gerą maistą, – pasakiau. – Patinka man patogūs drabužiai. Vairuotojas ir automobilis būtų kuo naudingiausi. Neklyskite manydamas, kad aš esu nedėkingas ir nepatriotiškas. Tačiau parodoj nėra ko išstatyti. Visi mano darbai iškeliavo. Jie arba buvo sudeginti su mirusiaisiais, arba sugraužti pergamento utėlių, arba eksporto reketininkai juos išplukdė į Ameriką. Liko tik keli ornamentuoti vartų estampai prie ambasadų – ir viskas.
– Ko mes norime? – mygo Ministras, toks atsidavęs tam vienam reikalui, lyg būtų kurčias. – Paveikslų, tapytų drobėje ir papuoštų sidilų raštu. Ornamentiškų paveikslų, meno kūrinių – ne krautuvių iškabų ir panašiai.
– Bet nėra nė vieno.
– Nutapykit kelis. Jūs esate meistras. Turėtų būti paprasta…
– Jeigu tai būtų taip paprasta, – tariau aš, – jums nebūtų prireikę atvykti pas mane. Galėtumėt nusipirkti tai, ko norit, kiekvienoj būdelėj turguje. Panašiai kaip bulvių parduotuvėj.
– Na, pasistenkit. Priimkite tą pagrindinį iššūkį.
– Aš jau išaugau tuos iššūkius…
– Pabandykite, – pasakė Ministro protokolo viršininkas.
Penktadienį aš komfortiškai aplankiau savo dėdės kaimą. Dabar turiu ministerijos automobilį. Ir vairuotoją. Padarėm lankstą per krūmynus, atrūkom prie Italijos kelio galo, ir likusius kelis kilometrus iki kaimo bumpsėjo hidraulinė sedano pakaba. Dar niekad anksčiau nebuvau taip sušalęs. Namuose, žinoma, naktį šalta. Bet čia, tame automobilyje, sėdėjau sušalęs ir perdžiūvęs saulėje. Lauke nuo karščio pūslėjosi automobilio dažų sluoksnis. Ožkos buvo per daug apgruzdusios, kad galėtų pakelti užpakalius ir sprukti šalin.
– Oro kondicionavimas, – pasakė vairuotojas. Dirstelėjo į veidrodėlį, kad pasigėrėtų mano reakcija.
Aš linkčiojau galvą. Atrodė, kad įspūdis man padarytas.
– Elektriniai langai, – pridūrė jis.
Pasigirdo dūzgimas. Man iš abiejų pusių – kaip tirpstančios ledo lytys – stiklai pradėjo leistis žemyn, ir į automobilį įsiraitė dienos karštis.
– Stereokasetė, – tęsė jis ir paspaudė dar kelis mygtukus. Moteris dainavo man angliškai. – Elektriniai priekinio stiklo valytuvai.
Iš už gaubtuvo ant priekinio stiklo trykštelėjo muilinga skysčio čiurkšlė ir čia nusėdusias dulkes pavertė į purvą, šį nubraukė tylūs dvyniasparniai valytuvai. Aš senas žmogus – man problemų daugėja. Niekad nebuvau toks įkaitęs-sušalęs, niekad neteko taip lepintis ir taip nerimauti.
– Atlošiamos sėdynės, – toliau aiškino vairuotojas, – siestai.
Odinės pagalvėlės po sėdyne pradėjo bimbti ir svirti. Mano kojos kilo, nugara leidos žemyn – viskas vyriausybės sąskaita.
Mūsų atvykimas žmonėms mano dėdžių kaime nepadarė didelio įspūdžio. Viskas, ko jie norėjo, – tik tabako. Vairuotojas išdalijo cigarečių pakelį. Bet niekas nenorėjo automatinio automobilio cigarų uždegiklio ugnies. Nė vienas netroško rūkyti. Jie norėjo kaupti atsargas – praturtėt. Vairuotojas paskirstė ledo kubelius, išimtus iš šaldyklės automobilyje. Vaikai laikė juos ir stebėjo, kaip jie lėtai tirpsta – taip dingsta į auksą panašus piritas. Niekas neprisiminė mano dėdžių, nors mūsų giminės pavardė buvo gerai žinoma. Jie rodė man pirštais į medžius. Buvo ganėtinai prietaringi, kad gerbtų tą senų žmonių akaciją. Kantriai laukė malkų.
Aš atvykstu vieną kartą per metus – tik vienąkart – atiduoti pagarbą tai akacijai mano dėdžių kaime. Atvažiuoju po savo gimtadienio ir pririšu prie akacijos balto lininio audinio raištį, audeklo juostą.
dabar ant to medžio plazdėjo nuo baltos iki pilkos, beveik juodos spalvos nuobrizgos. Lininio audinio buvo daugiau nei lapų. Senais laikais aš atjodavau asilu, vėliau atvažiuodavau autobusu, o dabar štai limuzinu, kurio oras – kondicionuotas. Tolumoje, už akacijų guoto, girdėjau savo vairuotojo stereokasetę ir vaikų spygčiojimus. Realybės palytėjimas tarp svajonių.
Išsiėmiau iš maišelio naują, neseniai išskalbtą ir išlygintą lininio audinio juostą ir rūpestingai dukart apvyniojau apie tą vieną gyvą šaką. Pririšau stipriu mazgu ir atsitraukiau atgal, statydamas kojas dailiai ir atsargiai, kaip didysis baltasis garnys. Lėtai – ir ne be įkyraus skausmo – aš nusišlapinau ant žemės prie savo giminės medžio šaknų. Atlikau abu – rašytinį ir privatų – ritualus. Paskui atsisėdau ir pasimeldžiau. Aš meldžiausi – net ir šiame vėlyvame, nuobodžiame mano tiksliai geometrinio gyvenimo tarpsnyje – už Lelijos Mirtį.
Štai ko mokė mus, vaikus, – kai Dievas kūrė Mirtį, sukūrė ją dviejų rūšių, Lelijos Mirtį ir Mėnulio Mirtį. Mūsų pasirinkimas priklauso nuo to, kaip gyvename savo gyvenimą. Lelijos gyvena kaimenėmis. Jos veši tik tarp jų rūšies augalų. Išleidžia atžalas, kurios jas pakeičia ir užtikrina, kad lelijos išliks gyvos po mirties. Mėnulis yra atsiskyrėlis ir bevaikis. Neturi jokių atšakų. Tačiau kai jis miršta, prisikelia vėl gyventi. Aš pragyvenau mėnulio gyvenimą. Ar man skirta mirti ir vėl prisikelti? Ar atlyginimas už vienatvę žemėje turėtų būti tam tikros rūšies nemirtingumas?
Šiais laikais, žinoma, pasirinkimas nebėra toks pat. Jie išvalė lelijas iš upės. Mėnesieną užgožė gatvių lempos ir automobilių žibintai. Dabar žmogus pasirenka arba kremaciją, arba palaidojimą. Tai yra pelenus, arba kaulus. Mes pasirenkame savo mirties rūšį pagal tą būdą, kaip gyvename savo gyvenimą. Apkalta paskelbta cigaretėms ir alkoholiui, gyvuliniams riebalams ir lovos partneriams.
Todėl – grįžimas prie to limuzino ir vėsus važiavimas į miestą; malda ir perdirbtas oras: išsivadavimui nuo Mėnulio Mirties. Taigi atgal per krūmynus prie mano Vakarinio Stalo viduriniame kambaryje.
Pradėti meno kūrinį – paprastas dalykas tiems, kurie turi valios: stalas, šiek tiek gražių spaustuvinių dažų, keli teptukai, truputis kreidos dulkių (sugeriamasis popierius – nepatikimas) ir geras apšvietimas – tai viskas, ko reikia.
Iš pradžių pratimai. Kaligrafo rankos įsitempusios, galimas dalykas, nuo dažų maišymo arba dėl užsimiegojimo kankinant blogiems sapnams. Jos turi būti atpalaiduotos. Susijaudinimo reikia atsikratyti juodraštyje – paišinėjant, kol plunksnos ir teptuko brūkštelėjimai tampa ryžtingi ir įtikinami. Tada kaligrafas gali imtis kompozicijos apmatų ir ataudų, įveikti komplikuotus iššūkius – senas taisykles, kurios lemia atskirtinių ženklų išdėstymą, suderinti su įkyriomis sidilų kalbos rašybos keistenybėmis. Ir dabar tos raidės turi būti dar kartą perrašytos, patobulintos – kad būtų iki galo suformuota matmenų pusiausvyra, atskleistas visų dalių subalansavimas ir ritmas, per formą išreikšta prasmė. O tada kaligrafas turėtų palikti savo darbą ir truputį užvalgyt, galbūt nueiti pas draugą, grįžęs nusimaudyt vonioje, šiek tiek nusnausti. Tegul šriftai bręsta. Jis siekia aukščiausios intelektinės rūšies grožio, verčiausio apmąstymų, kultūringiausio ir įmantriausio. Čia negali būti jokio skubėjimo.
Paskui, pailsėjęs, kaligrafas vėl žiūri į savo pirmuosius eskizus. Tiria juos dar prie vieno stalo, apšviesto kitokia šviesa. Stebint jo įdėmiam žvilgsniui puošybos temos raitosi apie raides. Kufiškas šriftas4 ir kursyvas diskutuoja jam prieš akis ir pateikia savo išvadas. Jis, pasidėjęs švarų pergamentą, sėdi susistatęs naujai sumaišytus dažus, jo galva nesisuka, ji rami, dėl nieko neabejoja. Šis – lengviausias ir baigiamasis eskizas.
Man taip nepasisekė. Šiandien atvyko to Ministro protokolo viršininkas. Jis pasidomėjo, kaip man sekasi kurti savo didįjį darbą. Parodų datos, pasakė jis, jau suderintos.
– Na, žinote, – pradėjau aiškinti, – aš nieko neturiu parodyt.
– Tada – greitai pradėkit. Laikas spaudžia.
– Aš – senas žmogus, – tariau. – Praradau savo talentus, – pakėliau aukštyn (nuoširdžiai) pervirš drebančias rankas. – Aš sėdėjau prie savo trijų stalų dvi savaites. Išeikvojau stopą5 popieriaus ir pusę kilogramo spaustuvinių dažų. Nieko neišeina. Daugiau neturiu idėjų. Geriau atšaukite parodas…
Tas adjutantas atrodė labai suglumintas. Voliojo burnoje kramtomąją. Apsidairė – gal ras name kokį nors mano melo požymį.
– Ministras nebus patenkintas, – galiausiai ištarė. – Mes turim su jumis susitarimą.
Patraukiau pečiais. Dėl nieko aš nesitariau.
– Jūs naudojatės vyriausybiniu automobiliu! Naudojatės vyriausybės vairuotoju! Esat nepatikimas! Apgavikas!
Vėl patraukiau pečiais. Mano ranka iš tikrųjų drebėjo.
– Numirsi kalėjime! – suriko jis. – Sudeginsim tavo namą! – kelias akimirkas pavaidino ekspromtu mano baisų likimą. Paskui pakėlė rankas aukštyn, sulig krūtine – atkišęs delnus, – taip duodamas suprasti, jog surado sprendimą ir grasinimus baigė. – Nieko nesakyk Ministrui, – nukirto. – Ministras perdavė visa tai mano atsakomybėn. Supranti, tu? Galiu palengvinti tau užduotį. Padarysi, kaip tarėmės, nes aš galiu būt labai žiaurus. Pašauk savo tarną!
Sabino atėjo iš kiemo ir atsisėdo, kaip jam buvo liepta, ant išklotų plytelėmis grindų. Adjutantas prisidegė cigaretę ir paptelėjo kelis kartus, kol galiukas ryškiai sužibo. Tada užgesino – durdamas į Sabino galvą! Degančių plaukų smirdesys susimaišė su tabako kvapu. Sabino, atrodė, nieko nejuto – jį tik apėmė baimė ir bloga nuojauta. Tas adjutantas ir ministerijos protokolo viršininkas išsiėmė iš burnos gumą ir prispaudė ją – taip pat prie Sabino galvos, prie odos!
– Štai tau! – sušnypštė jis.
– Bravo!
– Šitas – tik tam, kad tau kiltų kokia nors mintis, – paaiškino adjutantas. – Dabar – prie reikalo.
Padėjo storą, prikimštą banknotų, voką Sabino ant galvos. Tas išlaikė pusiausvyrą. Turtas.
– Tai turėtų tave įkvėpti, – pridūrė jis ir, sugaišęs tik dalelę tos ceremonijos, kurios atlikti buvo įėjęs, apleido mano namus. Sutikau savo gyvenime daug keistų vyrų, bet šis buvo keisčiausias ir pats kvailiausias.
Vis daugiau laiko pragulėdavau lovoje kartu su gekonu. Nieko daugiau negalėjau galvot – tik apie darbą. Tačiau prie savo stalų nieko nesukūriau – matėsi tik geometrinės arabeskos pabraižinėjimai, rašto parodijos. Aš miegojau aukštielninkas, kaip rekomendavo didysis kaligrafas Mir Ali iš Tabrizo. Tokiu būdu jis buvo įkvėptas sugalvoti Nasta’liq6, tą kabantį musulmonų raštą. Sapne jam pasirodė kurapka ir pamokė, kad raidėms reikia suteikti paukščio sparno formą. Bet man nesisapnavo niekas kitas – tik jaunos jaunos panelės. Ar galėčiau didžiajai Ministro parodai sukurti raides, panašias į jaunas mergaites?
Sabino pabėgo nuo manęs. Baimindamasis dėl savo gyvybės. Dabar aš neturiu žmogaus, kuris paruoštų valgį, išskalbtų mano mantijas, nueitų į turgų nupirkti truputį maisto.
Kiekvieną dieną temstant – kai tik mėnulis išnyra žemai virš horizonto – aš einu prie turgaus būdelių likučių. Ten patiriu malonumą. Žmonės man šūkčioja, taip jie buvo įpratę, kai aš turėjau turguje savo būdelę. Čia aš esu garsi asmenybė, dabar, kai mane aplankė Ministras, o amerikiečiai paspruko išsiveždami mano sukurtus krautuvių fasadus. Nusiperku truputį žuvies ir kelis vaisius. Sėdžiu sirų bare ir geriu arbatą, o maži berniukai, pasamdyti už kelias monetas, nubėga paimti mano švarių skalbinių, arba nupirkti kokio sunkesnio daikto. Tasai siras sėdi su manim ir karčiai skundžiasi: klientūra bloga, per daug įstatymų, valstybinių mokesčių, jaunimas nepagarbus, doras žmogus negali sąžiningai užsidirbti pinigo, vagys – visur, niekas nežino, kaip sunkiai jis dirba, gyvenimas – žiaurus, vienos išlaidos, dar ta kaitra.
– Sakykite man, sere, – paklausė jis vieną dieną, – ką turi daryti verslininkas? Jis turi sekti rinką. Pasiūla ir paklausa. Jūs esate įtrauktas į tai, todėl suprasite… – padarė pauzę, kad užsakytų šviežios arbatos ir sužadintų mano smalsumą. – Kai pirmasis amerikietis nusipirko Dunio krautuvės fasadą, man pašiurpo ausys – kaip ir kiekvienam geram verslininkui. Trys tūkstančiai dolerių! Už krautuvės fasadą? Ką gi – aš suvokiau: galimybė. Turgus buvo pilnas turistų. Mano bare – taip pat jų daug. Visi jie kalbėjo tik apie jus – jūsų meną, sidilų raštą. Sėdėdavau kartu su jais prie tų stalų, kad patobulinčiau savo anglų kalbą. Ar aš pažįstu jus, jie norėjo žinoti. Ar jūs turit kokį nors kūrinį pardavimui? Ne krautuvių fasadų. Krautuvių fasadai per dideli. Ką nors mažo formato. Kažką kita, ką būtų galima suvynioti ir parsivežti lagaminėly namo. Na ne, aš nieko neturėjau. Bet verslininkas niekada nesako ne. „Ateikit po trijų dienų, – pasakiau jiems, – ir tada, galimas dalykas, aš jau būsiu ką nors suradęs. Bet, savaime aišku, tai brangiai kainuos.“ – „Tas brangiai mums nesvarbu“, – atsakė jie. „Taigi… – siras nusišypsojo savo paties sumanumui. – Nuėjau pas vieną žmogų – leiskite nesakyti pas ką – ir jam tariau: „Galiu tau sumokėti tiek ir tiek už gražų sidilų raštą. Žinoma, nupieštą meistro. Ne per didelį, atsimink!“ Ir po dviejų dienų tas mano draugas grįžo pergamentu nešinas. Labai subtiliu kūrinėliu. Gražus, aiškus parašas…
– Manęs neapgavo. Pats piešinys buvo puikus, bet matėsi, jog rašė mėgėjas, paskubomis. Ir rašalas – prastos mokyklos rašalas, išdžiūvo jis nelygiai. Tai buvo kopija. Bet meistriškai pasirašyta kopija. Užmokėjau savo draugui tiek ir tiek. O rytojaus dieną pardaviau tokiam amerikiečiui – už tiek ir tiek, ir dar tiek! Geras biznis. Visiškai legalus. Kas aš esu – raštų ekspertas? Iš kur man žinot? Taigi aš pasakiau savo draugui: „Geras, visiškai geras, atnešk daugiau, bet pardavinėk tik man vienam.“ Tai irgi nusistovėjusi patikimo verslo tvarka: kontroliuok tiekimą, įsteik kuklų monopolį, palauk, kol kainos pakils, parduok. Paprasta. Antrasis sirų prigimimas. Tad įsivaizduokite: mano sandėlis – pilnas jūsų puikių darbų, jų kainos kyla diena iš dienos, minutė po minutės. Ruošiausi tapti turtingu turtingu žmogumi. O mano draugas jau buvo pasiturintis žmogus, gavęs tuos pinigus, kuriuos jam užmokėjau. Ir aš jau svajojau numirti Damaske, prieš tai dar pamatyt savo brolius Alepe – pirmą kartą per dvidešimt metų, ir dar svajojau: aš sėdžiu įmerkęs kojų pirštus į Eufratą, mojuoju atsisveikindamas – sudie, versle, per amžius… Paskui – žinot, kas atsitinka oro uoste? Jie areštuoja mano amerikietį. Konfiskuoja jo pergamentą. Kelias dienas laiko – teprisitraukia dvoko – policijos barakuose ir kaltina, kad jis apeina jų naujus eksporto nuostatus. Senienų ir istorinių kūrinių kontrolė (piešiniai žymėti atgaline data). Jie užgaulioja jo žmoną. Gąsdina jo vaikus. Amerikos ambasadorius keliskart apsilanko pas Ministrą. Susitaria – pagalbos sandėris. Tas amerikietis paleistas ir išsiųstas į tėvynę, į jo didelį namą Masačūsetse. Mane aplanko Ministro žmogus. „Niekad daugiau, – sako jis man, – nepardavinėk meno kūrinių užsieniečiams. Jeigu parduosi, turėsi didelių nemalonumų. Šiaip ar taip, turi dabar didelių rūpesčių. Elgiesi neapgalvotai.“ Gal nebus atnaujinta mano prekybos licencija. Galbūt pareikalaus paso – kruopščiai apžiūrai Ministro kanceliarijoj. Dabar aš jau niekad nenumirsiu Damaske. Kodėl? Dėl to, kad aš esu verslininkas. Pasiūla ir paklausa.
Mes, du seni vyrai su nykstančiomis svajonėmis, išėjome iš baro į sandėlį. Čia, prie kolos ir vaisinių gėrimų dėžių, vyno ir alaus butelių, gulėjo paveikslų dėklas, pilnas pergamentų. Neišskaitomumas – toks buvo tų klastočių leitmotyvas, kiekvienas potėpis – perdėtai puošnus ir nevienodo lygio. Ne vietoje padėti kirčiavimo ženklai abejojančiai kybojo virš parašytų su klaidomis žodžių. Visi pasirašyti mano pavarde…
Galų gale susapnavau įkvepiantį sapną. Sapnuoju – didelė galerija pilna madingų europiečių, vilkinčių geriausiais drabužiais; jie, laikydami rankose brangius katalogus, lėtai vaikšto aplink eksponatus. Aš, vėl jaunuolis, apsirengęs europietišku kostiumu, stoviu aiškindamas puikiai moteriai vieną subtilią detalę.
– Štai, – kalbu jai, – aš parašiau ne vietoj tą balsę ir skaitant skamba „Moon“, ne „Man“. O čia – raidės, kurių nėra sidilų rašte, niekas jų neiššifruos. Jas rašydamas paspaudžiau plunksną taip stipriai, kad lūžo galiukas. Taigi išėjo ne kirčio ženklas, bet juodulys.
Moteris supratingai šypsosi. Galerijoje kyla ovacijos. Turtingi vyrai man spaudžia ranką. Tas Ministras irgi paspaudžia. Išvystu sirą, skalaujantį kojų pirštus plačioje upėje. Matau Sabino savo kieme. Regiu – mano akacija išleido naujų atžalų.
Prabudęs pamačiau šalia lovos gulintį storą užklijuotą voką. Atplėšiau. Viduje – pluoštas banknotų. Apsirengiau ir nuskubėjau į sirų barą.
– Tavo pasakojimas mane sujaudino, – pasakiau tam sirui. – Tai mano klaida, kad praradai pinigus. Prisiimu kaltę.
– Na, gal… – sutiko siras.
– Prašau, paimk šį voką. Duok man tuos pergamento ritinėlius.
Siras pamatė, koks storas vokas, ir nesiderėjo. Pažadėjo duoti man nemokamai arbatos savo bare, „kol angelai, pripažindami tavo gerumą ir sąžiningumą, paims tave į Rojų“. Padėjo voką į seifą ir užsikabino raktą ant aukso grandinės prie kaklo. Pridėjo pirštą prie lūpų.
– Nieko nesakyk, – paprašė. – Viskas – tarp draugų…
Dabar tas Ministras surengė parodą, o aš dirbu tik tam, kad prisidėčiau nors vienu autentišku kūriniu. Mano paskutinis kaligrafijos darbas, tas darbas, kurį buvau numatęs įkišti į bambuko tūbelę, užantspauduoti ir nurody-ti, kad būtų sudegintas per mano laidotuves, dabar tam ir ruošiamas, užuot išsiuntus jį į Vieną ar Paryžių, arba Čikagą. Tame kūrinyje surašytos mano Nuodėmės ir Dorybės.
Aš, gerai išmanantis dalyką ir mokslingas, sėdžiu prie savo stalų, pinu kufiško rašto saitus: vertikalūs raidžių brūkšniai – lapuoti, galvutės – gėlių žiedai. Vingiuoju šriftų raštus, lapų ir ūselių. Glaudūs, disciplinuoti vertikalių brūkšnių paradai žygiuoja skersai pergamento, kad apačioje sustotų kaip po komandos „Ramiai!“, maskuodami mitinius gyvūnus. Žiedai, gėlių ir vaismedžių, krinta tarp specialios paskirties žodžių, sudarydami paprastus geometrinius marginius.
Aš padalijau popierių į keturis stačiakampius ir kiekviename įkurdinau po dorybę, apsikabinusią ydą. Prisipažįstu kaltas dėl Geidulio, tačiau, siekdamas sumažinti nusižengimą, šalia įvardiju Skaistybę. Sutinku dėl Savanaudiškumo, bet norėdamas apsiginti iškviečiu Savimonę. Padailinu pusinėmis palmetėmis Neapykantos Žmonėms sąvaras ir pateikiu sąraše pavardes tų, kuriems man nepasisekė padėti. Tačiau aš taip pat pareiškiu apie Pakantumo dorybę ir išstatau tuščią – bevardį – registrą tų, kuriems kada nors tyčia pakenkiau. Mano didžiausia dorybė buvo Talento dorybė. Išrašiau ją didelę ir paprastą. Nesudėtingumas yra meistro žymuo. Talentas dalijasi savo stačiakampiu su Apgavyste, tas pats žodis sidilų kalba reiškia Klastojimą. „VISAS ŠIS KŪRINYS YRA SUKLASTOTAS“, – užrašiau ir papuošiau auksu. Dabar mano Nuodėmės ir Dorybės išvardytos. Aš palikau rankraštį nepasirašytą…
To Ministro žmogus pabandė mane įtikinti, kad lydėčiau parodą į visas galerijas pasaulyje: dalyvauti pokalbiuose ir duoti interviu, lankytis dideliuose aukcionuose. Bet aš paaiškinau, jog esu per daug netvirtas, ir tas adjutantas primygtinai nereikalavo.
Ministras labai patenkintas. Jis atvyko pagirti manęs už pastangas ir pakartoti pažado dėl prabangos, kurios sulauksiu senatvėje. Pasidomėjo, kokios galimybės sukurti daugiau darbų. Bet aš paaiškinau jam apie Pasiūlą ir Paklausą. Užtvindyk rinką, pasakiau jam, ir kainos nukris.
– Jūs esate gerai žinomas visame pasaulyje, – tarė jis, sėdėdamas mano lovos kojūgaly ir stebėdamas gekoną, įsitaisiusį tarp antklodės klosčių. – Mūsų šalis dabar labai gerbiama. Europoje ir Amerikoje menas vertinamas.
Pakilo išeiti.
– Dar toks nedidelis dalykėlis, – pridūrė. – Yra vienas pergamentas, kuris nepasirašytas…
– Ar tai svarbu?
– Kainai, vertei – tai viskas. Meno pirkėjai nori žinoti, kad perka autentišką kūrinį. Jei nėra parašo…
– Tada – parduokit tą vieną pigiai, – pasiūliau aš. – Tai gera verslo praktika – turėti kažką pigaus tarp brangesnių.
– Puiku! – pasakė Ministras. – Jūs esate labiau patyręs gyvenime, nei aš įsivaizdavau.
Palikau nurodymus tam sirui ir Duniui, geležies dirbinių pirkliui, ir visiems, kurie pažinojo mane turgavietėje, kad, man mirus, jie sudegintų mano kūną, supiltų pelenus į urną ir nuvežtų į mano dėdžių kaimą. Ten jie turi palaidoti mane po akacija. Dunis paklausė apie mano Nuodėmes ir Dorybes, tačiau aš paaiškinau, jog gyvenau taip atsiskyrėliškai, kad neturiu nei vienų, nei kitų.
– Ką – netgi nedidelės smulkios silpnybės, kartais? – paklausė jis.
– Ne, nieko, – pasakiau. – Mano sąžinė švari.
Nuodėmių sąrašo sudarytojas, priminiau jam, turi būti laisvas nuo nuodėmių. Tai yra paprotys ir taisyklė.
Dabar vaikštau tarp savo skirtingų stalų beveik tuščiai. Retkarčiais išsiimu dažų ir popieriaus – na, praeitį prisimindamas – ir minutėlę papaišinėju. Tačiau manęs nedomina raidės. Ieškojimas Reikšmės Formoje priklauso seniai praėjusiai epochai. Dažnai piešiu mišką. Medžiai beveik nuogi, be lapų, virš horizonto pakibęs mėnulis. Švinta ar temsta? Greit mes visi sužinosim.
Versta iš: Jim Crace. Continent. London: Penguin Books, 2001.
1 Driežo rūšis.
2 Įgaliotinis, besąlygiškai vykdantis kieno nors paliepimus (lot. fac totum – daryk viską), tačiau šiame pasakojime lietuviškai galėtų būti: 1) visų galų meistras; 2) šimtadarbis; 3) asmeninis sekretorius.
3 Sporto (ypač futbolo) sirgalių kalba – baudinys (angl. penalty); vaikiškose išdykystėse šis žodis būdavo palydimas spyriuku draugui į užpakalį.
4 Ankstyviausias islamo raidyno šriftas; manoma, kad jis buvo sukurtas Irako mieste Kufoje, antikiniame kultūros centre; seniausi juo parašyti Korano egzemplioriai datuojami VIII a. Šiuo šriftu buvo iškalami ir užrašai antkapiuose, monetose, ant pastatų.
5 480 popieriaus lapų.
6 Vyraujantis persų kaligrafijos stilius XV ir XVI a.; išradėjas – Mir Ali iš Tabrizo.
Ingmar Bergman. Fani ir Aleksandras
2009 m. Nr. 5–6
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Romano fragmentas
Gegužės pradžios diena, jau pavasaris, šilta. Studentai ir docentai žieminius paltus užstatę lombarde, studentės – šviesiom suknelėm, vakarai gaivūs, viena šventė vejasi kitą. Teatro scenoje patiestas ryškiaspalvis raštuotas kilimas, sustatytos kanapos – čia vaidinama Skribės komedija. Aleksandras, parėjęs iš mokyklos, randa Amandą ir Fani virtuvėje, jos susėdusios gurkšnoja karštą šokoladą, valgo sumuštinius su sūriu. Alida kepa bandeles, Maja ado kojinę, o Siri šveičia varinius indus. Aleksandras iš karto pajunta, kad kažkas nebe taip. Amanda ir Fani, laikydamos prie akių šokolado puodelius, piktdžiugiškai žiūri į jį, Alida ir Siri net neatsako į Aleksandro pasisveikinimą, o Maja atrodo nusiminusi, ji įpila jam šokolado. Aleksandras iš karto skrandyje pajunta skausmą, bet nieko nesako. Amanda kažką kužda Fani, toji pašnibždom jai atsako, ir abi sukikena. Tarpduryje pasirodo Emilija, ji apsirengusi dailia, šviesiai pilka suknia permatomomis rankovėmis, susijuosus plačiu siuvinėtu diržu. Ji rimtu balsu kreipiasi į Aleksandrą.
EMILIJA. Kai išgersi šokoladą, aš norėsiu su tavim pasikalbėti.
Ji apsisukus išeina. Aleksandras atsidūsta, padeda puodelį, atsikelia nuo stalo ir ryžtingai žingsniuoja per prieškambarį, valgomąjį, salonėlį ir pasibeldžia į miegamojo duris, motina atsiliepia – įeik, ir štai jis stovi jausdamas gėdą, bet nežinodamas dėl ko.
Emilija, ryškiai apšviesta saulės, sėdi fotelyje prie lango, ji ir pati keistai švyti, net atrodo šiek tiek susvetimėjus.
EMILIJA. Dabar mudu eisime į biblioteką ir pasisveikinsime su vienu žmogum, kuris mus aplankė. (Pauzė) Jis norėtų su tavim pasikalbėti. (Pauzė) Tik jau nepradėk verkti.
ALEKSANDRAS. O ką aš padariau?
EMILIJA. Tu pats geriau žinai. Nagi, eime.
Motina atsistoja ir paima sūnų už rankos. Juodu eina į biblioteką. Ten stovi Vyskupas, varto kažkurią Aleksandro tėvo knygą, jis tuoj pat atsigręžia ir nusišypso įėjusiesiems. Aleksandro akimis Edvardas Vergerusas – įspūdingas, išvaizdus vyras: aukštas, plačiapetis, stambaus prakaulaus veido, pilkai žilais plaukais ir barzda. Akys ryškiai mėlynos. Jis apsirengęs pastoriaus švarku, auksinis kryžius blizga ant juodos švarko medžiagos. Vyskupas paduoda Aleksandrui stambią savo ranką, Aleksandras pasisveikindamas nusilenkia. Motina atsisėda ant plačios odinės sofos.
EDVARDAS VERGERUSAS. Labą dieną, Aleksandrai.
ALEKSANDRAS. Labą dieną.
EDVARDAS. Mudu jau buvom susitikę. (Pauzė) Liūdnoka proga. (Vėl nutyla) Kai aš laidojau tavo tėvą.
ALEKSANDRAS. Taip.
EDVARDAS. Pastaruoju metu tavo motina, stokodama vyriškos paramos, kartais kreipdavosi į mane dėl savo rūpesčių. Tai visai suprantama. Aš esu artimas tavo senelės draugas ir parapijos sielų ganytojas.
EMILIJA. Tuo sunkiu laiku Vyskupas man buvo labai geras, Aleksandrai. Nežinau, kaip aš būčiau be jo pagalbos ištvėrusi.
EDVARDAS. Mudu esame kalbėję ir apie tave, vaikine.
Vyskupas atsisėda ant kėdės prie bibliotekos stalo, išsiima odinį krepšelį, kuriame laiko pypkę ir tabako kapšą. Jis rūpestingai prisikemša pypkę, užsidega, atsiremia į kėdės atkaltę ir žiūri į Aleksandrą skvarbiomis, ryškiai mėlynomis akimis.
EMILIJA. Aš jau Vyskupui sakiau, kad džiaugiuosi ir didžiuojuosi mielais savo vaikais.
EDVARDAS. Girdėjau, jog tu ir tavo seserys gerai mokotės. Esate stropūs, dėmesingi, iki Kalėdų jūsų pažymiai buvo puikūs. Ar ne taip, Aleksandrai?
ALEKSANDRAS (negarsiai). Taip.
EDVARDAS. Ko tu manęs bijai? Esu tau draugiškas ir noriu tau gero. Negi tu tuo abejoji?
ALEKSANDRAS (verksmingai). Ne.
EDVARDAS. Stropumas, geri pažymiai – dar ne viskas šitame pasaulyje.
EMILIJA. Nusivalyk nosį, Aleksandrai.
ALEKSANDRAS (išsišnypščia nosį).
EMILIJA. Kokia nešvari tavo nosinė, tiesiog baisu. Maja tau šiandien nedavė švarios?
ALEKSANDRAS. Davė. (Vėl nusišnypščia ir pats sau negarsiai pasako) Šūdas prakeiktas.
EDVARDAS (tarsi neišgirdęs). Kaip sakiau: stropumas, geri pažymiai – dar ne viskas mūsų pasaulyje.
EMILIJA. Tu girdi, ką Vyskupas tau sako, Aleksandrai?
EDVARDAS. Jis puikiausiai girdi. Argi ne taip, Aleksandrai? Tau dabar net labai įdomu, ką aš dar pasakysiu.
ALEKSANDRAS (šniurkšteli nosim).
EDVARDAS. Tu jau greitai būsi suaugęs, Aleksandrai. Todėl kalbėsiu su tavim kaip vyras su vyru. Ar tu galėtum pasakyti, paaiškinti man, kas yra melas ir kas yra tiesa. Ar galėtum?
ALEKSANDRAS (tyli lyg žado netekęs).
EDVARDAS. Tikriausiai manai, kad tai kvailas klausimas, gal ir taip. Aš tik norėjau truputį pajuokauti. Tu, aišku, žinai, kas yra melas ir kas – tiesa, Aleksandrai?
ALEKSANDRAS. Taip.
EDVARDAS. Gerai, gerai, vaikine. Taip pat žinai, kodėl žmonės meluoja. O kodėl jie meluoja?
ALEKSANDRAS (tyli).
EDVARDAS. Kodėl žmonės meluoja, Aleksandrai? Tu man pasakyk, kodėl jie meluoja?
ALEKSANDRAS. Todėl, kad nenori sakyti teisybės.
EDVARDAS (nusijuokia). Labai gudrus atsakymas, jaunasis mano drauge. Bet taip lengvai neišsisuksi. Taigi aš klausiu tavęs: kodėl jie nenori sakyti teisybės?
ALEKSANDRAS. Aš nežinau.
Aleksandras žiūri į grindis ir jaučia, kaip jo griaučiai tarsi pamažu suskystėja, išteka per pėdas ir išsilieja ant šviesaus rytietiško bibliotekos kilimo. Vyskupas patenkintas nusišypso ir pageltusiu pirštu paspaudžia pypkėj smilkstantį tabaką. Emilija liūdnai žiūri į užsispyrusį savo sūnų.
EDVARDAS. Mes turime laiko, Aleksandrai, o mane taip domina tavo atsakymas, kad aš ketinu čia sėdėti ir laukti, kiek tik to reikės. Tu gal taip ir nemanai, bet aš sakau tiesą.
ALEKSANDRAS. Žmonės meluoja, kad įgautų pranašumo.
EDVARDAS. Geras atsakymas, vaikine! Geras ir aiškus. Ką gi, dabar eikime toliau, tu jau man atleisk, bet aš paklausiu apie asmeninius dalykus. Gal tu galėtum savo motinai ir man pasakyti, kodėl tu meluoji mokykloj?
ALEKSANDRAS (išplėtęs akis žiūri į motiną). Ką?
EMILIJA. Tavo klasės auklėtojas man parašė, kad tu ten paskleidei tiesiog siaubingą melą.
ALEKSANDRAS (priblokštas). Ką?
EMILIJA. Juk tu to nepaneigsi… savo klasei tu melavai, jog aš tave esu pardavusi keliaujančiam cirkui. (Skaito auklėtojo laišką) „Kai mokslo metai pasibaigs, cirkininkai ateis jo pasiimti. Jie išmokys jį, jis taps cirko raiteliu ir akrobatu, pasirodys sykiu su vienmete čigoniuke, kurios vardas Tamara.“
ALEKSANDRAS (priblokštas tyli).
EDVARDAS. Tu puikiai supranti, kad tavo motina ne tik pasibaisėjo, bet ir nusiminė perskaičius tą laišką. Ji nebežinojo, ką daryti. Aš ir pasisiūliau pasikalbėti su tavim apie šį nemalonų dalyką, todėl, kaip matai, ir esu čia.
EMILIJA. Tu turėtum būti dėkingas Vyskupui, kuris čia gaišta laiką dėl tavęs, Aleksandrai, ar supranti?
ALEKSANDRAS (nuleidžia galvą).
EDVARDAS. Taigi, mes jau sutarėm, jog meluojantysis nori įgauti pranašumo. Tad aš visai logiškai ir klausiu: kokį pranašumą tu tikėjaisi įgauti sakydamas, kad motina pardavė tave cirkui?
ALEKSANDRAS. Aš nežinau.
EDVARDAS (šypsodamas). Man atrodo, tu puikiai žinai, tik tau gėda prisipažinti. Tau gėda, ar ne? Tai jau gerai, jaunasis mano drauge. Net labai gerai. Tai rodo, kad ateity tu vengsi tokių išsigalvojimų. O dabar paprašyk savo motinos atleidimo už tą nerimą, rūpesčius, kurių jai sukėlei. Prieik ir paprašyk, kad ji tau atleistų. (Pauzė) Tu girdi, ką sakau, Aleksandrai, argi ne taip?
Aleksandras stovi susigūžęs, nuleidęs galvą, jis jau nebešniurkščioja, jo rankos sugniaužtos. Pagaliau jis žengia link savo motinos.
ALEKSANDRAS. Mama, prašau man atleisti už tai, kad melavau, aš pažadu daugiau taip nedaryti.
Motina apkabina sustingusį Aleksandrą, prisitraukia ir pasisodina ant kelių. Jis sėdi kaip kokia marionetė, tik jau be virvelių.
EDVARDAS. Gerai, Aleksandrai. Šitas reikalas baigtas ir daugiau mes apie tai nebekalbėsime. Vaizduotė, juk tu supranti, yra kažkas didinga, tai didžiulė jėga, Dievo mums duota dovana. Mūsų labui ja naudojosi didieji dailininkai, rašytojai, muzikai.
Vyskupas atsistoja. Kaulėta ranka jis patapšnoja Aleksandrui per sprandą.
EMILIJA. Aš pasakysiu, kad dabar ateitų mergaitės.
Staiga Aleksandras pajunta, jog motina susijaudinusi, pasikeitusi, jos akys karštligiškai blizga, skruostai išmušti raudonom dėmėm. Ji pernelyg žvaliai, nervingai atsistoja, nusijuokia žiūrėdama į Vyskupą, paskui išskuba į valgomąjį pakviesti Fani ir Amandą.
Valandėlę Vyskupas ir Aleksandras lieka vieni. Jų žvilgsniai susitinka. Edvardas Vergerusas nusišypso, bet Aleksandras tuo pačiu jam neatsako.
Dabar bibliotekoje stovi visi, nušviesti jaukios saulės šviesos. Emilija ir jos vaikai, Vyskupas ir jo auksinis kryžius.
EMILIJA. Aš noriu jums pasakyti kai ką svarbaus.
Aleksandras pasuka galvą: už Emilijos nugaros balsvoj tarpdurio prietemoj jis regi Oskarą Ekdalį, rimtai, reikšmingai žiūrintį į juos. Aleksandrui tas reginys nesukelia nei baimės, nei nuostabos. Tėvo buvimas čia jam atrodo savaime suprantamas, Aleksandras jo beveik nelaiko vaiduokliu. Jam tik smalsu, ar jo seserys regi tėvą taip pat ryškiai kaip jis. Tačiau taip nėra. Fani labiau domina didelė pavasarinė musė, kuri zirzauja ant lango stiklo. Amanda stovi ypatingai išlenkusi dailią keltį, ji dar žiūri pro ilgas blakstienas į papūstą apatinę lūpą.
Motina, rodos, kažką pasakė, bet Aleksandras neišgirdo. O gal ir ji sutrikusi pamiršo, ką norėjo sakyti (suflerės čia nebuvo), ir ji prislėgta nutilo. Gal ir ji pajuto Velionio buvimą? Daug vėliau, jau suaugęs, Aleksandras stengdavosi prisiminti šią akimirką: motinos veidą, vyskupo barzdą, seserų judesius, tada jis manė, kad motiną tikriausiai apėmė netikėtas silpnumas, galbūt melancholija, kurią galėjo sukelti mirusiojo pasirodymas. Nežinia kodėl Emilijos akys prisipildė ašarų, ji išsitraukė nėriniuotą nosinaitę, kurią visada nešiojo užsikišus už mezginiais papuošto rankogalio.
EDVARDAS. Aš įsitikinęs, kad mes ateityje…
EMILIJA. Žinoma, visko gali būti…
EDVARDAS. Tegul Dievas bus maloningas mūsų nedidelei šeimai.
Aleksandrui atrodo, kad jis dar išgirdo nepiktą, tačiau ironišką tėvo kikenimą, bet paties vaiduoklio jau nebėra. Emilija apkabina savo vaikus ir pabučiuoja, ji tyliai verkia, jos ašaros byra jiems į plaukus, sudrėkina jų skruostus. Paskui ji paima kiekvieną už rankos, nuveda prie Vyskupo, kuris pasilenkdamas pabučiuoja jiems kaktą. Jis atsiduoda tabaku ir naftalinu.
EDVARDAS. Aš norėčiau, kad mes dabar atsiklauptume ir mus visus suvienytų nuoširdi malda. (Jie atsiklaupia) Dieve, mūsų Tėve, būk maloningas nedidelei mūsų šeimai, palaimink mus ir sergėk mus nuo visokio blogio iki mūsų gyvenimo pabaigos. Prašau Tavęs, Viešpatie, suteik man jėgų, kad būčiau geru šių našlaičių gynėju ir pavyzdžiu jiems. Ir dar prašau Tavęs, Dieve, suteik man jėgų, kad būčiau ramstis šiai jaunai vienišai moteriai.
ALEKSANDRAS (tyliai pats sau). Myžpuodis, Pispuodis, Šikpuodis, Vėmalų puodas, Snargliapuodis, Naktipuodis, Pyzdapuodis, Šūdpuodis, Šėtonpuodis, Bezdalų puodas…
Vyskupo namai stūkso priešais Katedrą, jie pastatyti penkiolikto amžiaus pabaigoje. Tai pailgas akmeninis pastatas su daugybe tamsių kambarių storomis mūro sienomis, mažais langais, aukštais slenksčiais ir šakotomis medinėmis grindimis. Kai kur lubų sijos nepaslėptos, svetainėj ir dar keliuose kambariuose ant lubų nutapytos scenos iš Senojo Testamento. Čia žiemą vasarą kūrenamos gremėzdiškos koklinės krosnys, kad nebūtų taip drėgna ir šalta. Pro vakarinę namo pusę sūkuriuodama teka upė, jos vanduo juodas, gilus, namo siena statmenai leidžiasi į tą juodą vandenį.
Vyskupas gyvena viršutiniame namo aukšte, langai išeina į gatvę ir į siaurą, akmenimis išgrįstą kiemą. Kieme – šulinys, dengtas dailiu geležiniu kupolu. Vyskupo kambariai apstatyti senoviniais baldais. Nei dabartiniam ganytojui, nei jo pirmtakui gyvenimo patogumai per daug nerūpėjo. Čia vyrauja šiurkštokas, sunkus stilius. Ant sienų – ankstesnių vyskupų ir jų žmonų portretai, dar keli patamsėję paveikslai, vaizduojantys šventuosius su švytinčia apie galvą aureole ar be jos. Vyskupo knygų rinkinys sukauptas dviaukštėj bibliotekoj – lentynos, kopėčios, balkonas, juosiantis sienas. Virš rašomojo stalo kabo didelis paveikslas, kuriame nutapyta Abraomo auka: ant aukojimo akmens – nuogas Izaokas užrištomis akimis. Jo tėvas prie atlošto ir įtempto sūnaus kaklo laiko peilį. Iš dangaus leidžiasi angelas rūsčiu žvilgsniu.
Vyskupo namuose gyvena trys moterys. Svarbiausia jų – Vyskupo motina, senoji fru Blenda Vergerus, rodos, apyaklė, bet maloni dama oria laikysena ir lygaus veido. Henrieta Vergerus yra Vyskupo sesuo. Ji tvarko visą namų ūkį, Henrieta daug kuo skiriasi nuo savo brolio, neaukšta, tamsi, guvi, skvarbiomis rudomis akimis ir vešliais juodais plaukais.
Vyskupas dar turi tetą, panelę Elsą Bergijus, ji nežmoniškai dramblota. Dažniausiai nekrustelėdama sėdi krėsle, apkamšyta, apramstyta pagalvėm, per pastaruosius dvidešimt metų ji neištarė nė žodžio. Kalbama, kad jaunystėje panelė Bergijus buvusi tikra gražuolė, bet jai sugadinusi gyvenimą gėdinga liga.
Virtuvėje karaliauja pamėklę primenanti virėja liesomis rankomis, ji panaši į žiurkę; kalba šaižiu, veriamu balsu. Jos vardas Mala Tander, ji nuolatos terorizuoja vargšes užguitas tarnaites, dar apsileidusį kvailoką kiemsargį ir mėgstantį išgerti vežėją.
Emilija ir jos vaikai pirmą kartą lankosi čia, būsimuose savo namuose, Vyskupas su motina ir seserimi rodo jiems namą. Jie iš lėto eina iš kambario į kambarį. Edvardas Vergerusas didžiuodamasis pasakoja apie šiuos vyskupams skirtus namus.
EDVARDAS. Penkioliktame amžiuje, kai buvo statomas šis namas, patogumais niekas per daug nesirūpino. Mano pirmtakai nebuvo linkę ką nors keisti ir aš laikausi tos tradicijos. Čia nieko negalima perstatyti ar pertvarkyti. Šių senų kambarių grožis yra amžinas. Mes turime būti dėkingi, kad galime gyventi tokioj tyrumo ir griežtumo atmosferoj.
Reiktų pridurti, jog Vyskupas savo nuomonę dėsto mandagiai ir maloniai, jis kalba atvirai, nuoširdžiai, viena ranka švelniai apglėbęs Emilijos pečius (vis labiau norėdamas priglausti ją arčiau savęs). Fani jis laiko už rankos. Amanda ir Aleksandras, lyg maišu trenkti, seka iš paskos. Vyskupo sesuo ir motina trepena priekyje, jos įsiteikdamos šypsosi. Abi moterys visaip stengiasi Emilijai parodyti, kad ji čia laukiama ir kad jų mylimas sūnus bei brolis gerai pasirinko.
EDVARDAS. Aš dar norėčiau, kad tu pasisveikintum su mano teta. Neišsigąsk, Emilija, ir jūs, vaikai, nebijokit, čia nėra nieko baisaus. Atidaryk duris, mieloji sese. Tai – mano teta, panelė Elsa Bergijus. Labą dieną, teta. Kaip tu šiandien jautiesi? Įsivaizduoji, mes turime svečių, ypatingų svečių. Tai – būsimoji mano žmona! Emilija Ekdal, garsioji aktorė, tu tikrai esi apie ją girdėjus.
EMILIJA. Labą dieną, panele Bergijus. Vaikai, gražiai pasisveikinkite su panele Bergijus. Prieik, Amanda, nestovėk kaip įbesta.
EDVARDAS. Ne, ne, nieko tokio. Jeigu Fani ir Aleksandras nenori pasisveikinti šiandien, galės tai padaryti kitą dieną. Tikrai nebus jokio skirtumo. Mes neverskime jų.
Toji beformė moteris žiūri į vaikus skvarbiu žvilgsniu per riebalų raukšlėmis uždribusius vokus, ji sarkastiškai šypteli ir palinguoja galvą. Jos alsavimas primena išgverusio siurblio girgždėjimą. Apie šią drybsančią dramblotą būtybę tvyro rūgščios drėgmės tvaikas.
EDVARDAS. O dabar pasisveikinkim su fru Tander, mūsų darbščiąja virėja, ji gyvena mūsų šeimoje jau trisdešimt metų. Labą dieną, fru Tander, tai – mano būsimoji žmona Emilija Ekdal, štai – jos vaikai: Amanda, Fani ir Aleksandras.
FRU TANDER (tūpteli). Labą dieną, fru Ekdal, sveika atvykus!
EMILIJA (nusigandus). Labą dieną, fru Tander.
HENRIETA. O šitos – darbščios mūsų padėjėjos: Karna, Selma ir mažoji Justina. Su kiemsargiu susipažinsite kitą kartą, jis dabar mieste tvarko reikalus. O vežėjas negaluoja, jis – kaip visada. Tai gal jau eisime prie stalo.
Jie grįžta į antrą aukštą. Erdvi akmeninė laiptinė su aukštomis kolonomis ir žalsvais siaurais langais aidi nuo įvairių balsų ir nenatūralaus juoko. Vyskupas paima Emiliją už rankos ir įsitempia į miegamąjį. Juodu truputį uždusę, nes skubėjo visus kitus gerokai aplenkti.
EDVARDAS. Aš turiu tokį pageidavimą. Vieną vienintelį, bet nepaprastai svarbų. Iš karto jį pasakysiu, kad galėtum atsisakyti, jeigu manai, kad neįstengsi jo įvykdyti.
EMILIJA. Tai koks tas pageidavimas?
EDVARDAS. Aš norėčiau, kad tu ir tavo vaikai ateitumėte į mano namus be jokio turto.
EMILIJA. Kaip tai suprasti?
EDVARDAS. Tu esi pasiturinti moteris, pripratusi prie prabangos, kokios aš tau negalėsiu suteikti. Todėl aš noriu, kad tu paliktum teatrą.
EMILIJA. Rodos, mudu dėl to jau sutarėm. O dabar pabučiuok mane ir pasakyk, jog aš esu tikra Dievo dovana Vyskupui.
EDVARDAS (paskubom ją pabučiuoja). Aš noriu, kad tu paliktum savo namus, drabužius, visus papuošalus, baldus, draugus, visą tau priklausantį turtą, taip pat savo įpročius ir mintis. Aš noriu, kad tu iš esmės atsisakytum ankstesniojo savo gyvenimo.
EMILIJA. Tai gal man ateiti plikai?
EDVARDAS (šypsosi). Aš kalbu labai rimtai, mano brangioji. Tu ateisi į naują gyvenimą, tarsi iš naujo užgimus.
EMILIJA. O kaip vaikai?
EDVARDAS. Ir vaikai taip pat.
EMILIJA. O jų žaislai, lėlės, knygos… visokie menkniekiai…
EDVARDAS (nutraukia ją). Nieko.
EMILIJA. Aš dar turėsiu su jais pasikalbėti.
EDVARDAS. Čia jau tau spręsti, Emilija.
EMILIJA. Pati aš galiu apsispręsti. Bet negaliu kalbėti už savo vaikus. Man teks jų paklausti.
EDVARDAS. Ir jie privalo šį tą paaukoti dėl savo motinos laimės.
EMILIJA. Tu jau pradedi pykti. Pabučiuok mane!
EDVARDAS. Ne, aš nė kiek nepykstu. (Nusišypsojęs pabučiuoja ją)
EMILIJA. Manau, aš sugebėsiu juos palenkti į savo pusę.
EDVARDAS. Tu turi gerai pagalvoti, Emilija.
EMILIJA. Aš jau apsigalvojau. Mano gyvenimas buvo tuščias. Paviršutiniškas, lengvabūdiškas ir patogus. Aš visada ilgėjausi tokio gyvenimo, kokį tu gyveni.
EDVARDAS (sujaudintas). Aš žinau, žinau.
EMILIJA. Man visai nebus sunku išpildyti tavo pageidavimą. Aš džiaugdamasi tai padarysiu.
EDVARDAS (su ašarom akyse). Aš norėčiau, kad mes būtume kuo artimesni vienas kitam. Mes gyvensime priešais Dievo veidą.
EMILIJA. O aš pasistengsiu suprasti, ką tu galvoji sakydamas – priešais Dievo veidą.
EDVARDAS. Aš tau pasakojau, kaip mano žmona ir abu vaikai nuskendo šitoj upėj prieš penkiolika metų. Visus tuos ilgus metus aš šliaužiau per gyvenimą kaip koks žemės kirminas. Iš tolo matydavau tave, visada apsuptą žmonių, tu man buvai neprieinama, bet aš laukiau tavęs, tas ilgesys, tas laukimas tapo geriausia tokio mano gyvenimo dalimi. Dabar laikau tave apkabinęs, o tu pasižadėjai ateiti pas mane visam likusiam laikui. Tai tiesiog neįtikėtina Dievo malonė.
EMILIJA. O aš niekada nesisielojau. Nei dėl darbo, nei dėl vaikų, nei apskritai dėl žmonių. Gal tik kartais paklausdavau savęs, ar tie mano jausmai nėra ydingi. Kodėl man niekas nesukelia didesnio skausmo, kodėl nė karto nesu pajutus didesnio džiaugsmo? Dabar jau žinau – aš esu apsisprendus! Jaučiu, kad mes ne kartą įskaudinsime vienas kitą, nors ir žinau, bet nė kiek nesibaiminu. Taip pat jaučiu, jog mes vienas kitam suteiksime daug džiaugsmo, man norisi verkti iš baimės, kad mums skirtas laikas jau toks trumpas, dienos bėga, ir nieko neįmanoma pakeisti.
Tu vis kalbi, jog tavo Dievas yra mus mylintis Dievas. Taip gražiai skamba, kad ir aš norėčiau tikėti taip kaip tu. Mano Dievas yra kitoks, Edvardai. Jis panašus į mane: besikeičiantis, neaprėpiamas, nesulaikomas – sykiu ir švelnus, ir žiaurus. Aš juk esu aktorė, įpratusi nešioti kokią nors kaukę. Ir mano Dievas turi tūkstančius veidų, jis dar niekad nėra man parodęs savo tikrojo veido ir aš dar nesugebu parodyti tau arba Dievui savo tikrojo veido. Aš išmoksiu per tave pajusti Dievo esybę. Dabar dar pabučiuok mane ir palaikyk savo glėbyje tylėdamas, kaip tik tu vienas temoki, mielasis.
Vestuvės įvyko vasaros pradžioje giedrą, saulėtą dieną didžiajame fru Helenos salone, jungtuvių apeigas atliko Vyskupo dėdė, senas klebonas iš slėnio. Buvo sutarta, kad vestuvėse dalyvaus tik artimieji. Bet vis tiek susirinko didelis svečių būrys: Gustavas Adolfas ir fru Alma su vaikais – Petra ir Jeni; Karlas ir Lidija, Isakas Jakobis, keletas teatro artistų: Filipas Landalis, neaukšta panelė Švartz, stotingasis Tomas Gralis ir Gretė Holm. Iš Vyskupo pusės atėjo jo motina, fru Blenda ir jo sesuo Henrieta.
Tarp visų kitų svečių matomoje vietoje stovi panelės Ester ir Vega, taip pat žiurkę primenanti Mala Tander. Kiti tarnai būriuojasi tarpduryje.
Vyskupo pageidavimu damos vilki paprastomis tamsiomis sukniomis, abu dvasiškiai apsirengę pastorių drabužiais, kiti ponai dėvi frakus, tokia svečių apranga gal kiek primena liūdnas iškilmes.
Nuotaka rami, tik išblyškusi. Jaunikis nuo užplūdusio susijaudinimo vis šluostosi nosį. Amanda ir Fani nusiteikusios romantiškai. Jos mėgaujasi situacija ir negalvoja, kas gali jų laukti ateityje. Aleksandras sirguliuoja, jam pakilusi temperatūra, bet nesijaučia taip blogai, kad negalėtų dalyvauti jungtuvėse. Jo akys plačiai išplėstos, lūpos pravertos iš nuostabos: už Miloso Veneros statulos ryškioj saulės šviesoj stovi Oskaras Ekdalis ir susidomėjęs, šypsodamasis seka ceremoniją.
Kai ji pagaliau atlikta, visi akimirką pajunta palengvėjimą. Ekdalių šeimos glėbesčiavimai sugriauna bendravimo užtvaras: visi bučiuojasi, žvelgia vienas kitam į akis, verkia tikromis ašaromis, spaudžia kits kitam rankas. Vyskupas staiga pasijunta įtrauktas į gausios šeimos ratą, jį tai sujaudina ir kelia tam tikrą neviltį. Tarnaitės atneša šampano, visi cinksi taurėmis, įtampa atslūgsta ir pasidaro beveik linksma.
Filipas Landalis pasijunta dar nepasakęs kalbos, nors čia ji visai nebūtina, tai jis pripažįsta savo įžangoje ir patikina, jog tai, ką jis kalbės, nėra koks nors ypatingas pasveikinimas, tik prielankumo įrodymas mielajai Emilijai Ekdal, iškiliai aktorei bei nuostabiam žmogui. Jis dėkoja jai už drauge praleistą laiką ir išreiškia viltį, kad ji sugrįžtų į sceną ir pasijustų apsupta senų bičiulių. Filipas Landalis dar prisimena Bibliją ir pacituoja Mokytojo žodžius apie išdalytus talentus; pagyvėjęs nuo trijų taurių šampano jis pareiškia, kad Teatras – tokia pat bažnyčia kaip ir Katedra, aktoriai, vyskupai, muzikai, klebonai, tapytojai, diakonai – tokie patys sielų ganytojai, jų užduotis – savo bažnyčioj tarnauti Gyvajam Dievui. Senasis aktorius, sujaudintas savo žodžių, prieina prie nuotakos ir garsiai pabučiuoja ją į lūpas, paskui, abiem rankom suėmęs, pakrato jaunikiui dešinę ir pasiūlo (juk jis – amžiumi čia pats vyriausias) kreiptis į vienas kitą paprastai, be jokių titulų. Vyskupas dėl tokio išsišokimo nesijaučia itin pagerbtas, bet santūriai nusišypso ir pasako savo vardą – Edvardas. Filipas Landalis suduoda jam per petį ir pradeda kvatotis, tarsi būtų iškrėtęs pavykusį pokštą.
Paskui jaunavedžiai su visais atsisveikina. Kaip Vyskupas ir pageidavo, naujoji šeima, išsižadėjusi bet kokio turto, pėsčiomis nueis tą trumputį kelią nuo Ekdalių namo prie miesto aikštės iki Vyskupo rezidencijos. Taip jie ir padaro: po ilgokai užtrukusio jausmingo atsisveikinimo Edvardas Vergerusas paima Emiliją už rankos ir su trimis vaikais, pėdinančiais įkandin, iškeliauja į kitus namus. Emilija, kupina šviesių naujo gyvenimo lūkesčių, atrodo trykštanti jėga ir viltimi. Vyskupas – orus, patenkintas gražia savo žmona – eina linksėdamas į kairę ir į dešinę, sveikinasi su praeiviais, vis nukeldamas teologijos daktaro skrybėlę, Emilija, žmona, šypsosi, švyti. Iš to ir randasi visuotinė nuomonė, kad religija ir menas šičia sudarė laimingą sąjungą. Apie tris iš paskos einančius vaikus niekas nemato reikalo ką nors pasakyti.
Emilijos artimieji, sustoję fru Helenos salone prie langų, pro užuolaidas stebi tą keistą jų išėjimą. Trumpalaikė jausmų audra jau nurimus, šampanas išgaravęs. Ekdalių šeima staiga pajunta slegiantį ilgesį.
ALMA. Kažin ar visa tai į gera?
LIDIJA. Bet juk matei, kokia ji dabar laiminga, ta mūsų mieloji Emilija.
HELENA. O aš vis galvoju apie vaikus.
GUSTAVAS ADOLFAS. Vaikai pripras, brangioji mama.
KARLAS. Sako, kad tas Vyskupas – tikras pragaro mergišius.
LIDIJA. Iš kur tu tai žinai, mein Carlchen*? (Mano Karlai (Carlchen – mažybinė vardo Karlas forma) – vok. (Vert. past.)
ALMA. O man kažkodėl norisi verkti. Nesuprantu…
HELENA. Jie tikrai būtų galėję leisti sau vykti į povestuvinę kelionę.
GUSTAVAS ADOLFAS. Aš pasikviesiu juos į mūsų namus Provanse, bet Emilija man kelia abejonių.
ALMA. Ji labai gerbia savo naująjį vyrą.
LIDIJA. Vyras stotingas, nieko neprikibsi.
PETRA (nelinksmai). Jo dantys netikri.
ALMA. Na ir leptelėjai kažkokią nesąmonę. Jo dantys patys tikriausi.
HELENA. Jo motina taip pat žavi.
KARLAS. O jau ta sesuo – už patį velnią geresnė ragana.
GUSTAVAS ADOLFAS. Virėja tai tikrai panaši į žiurkę iš tupyklos.
HELENA (liūdnai). Man atrodo, kad Emilija grįš. Ir gana greitai.
Vyskupo namuose vakarienės metas. Židinyje kūrenasi ugnis, bergždžiai kovojanti su drėgme, kuri smelkiasi į vidų iš tamsios upės gelmių. Besileidžiančios saulės spinduliai ryškiomis šviesos stygomis raižo kambario prieblandą.
Pagaliau visi pirmą kartą drauge susėda prie sunkaus ąžuolinio stalo: galustalėse vienas priešais kitą – Vyskupas ir Emilija, vaikai – vienoj stalo pusėj, fru Blenda ir panelė Henrieta – kitoj. Tarp tų moterų sėdi toji beformė panelė Bergijus, kurią joms tenka maitinti. Storulė negarsiai niurzgauja. Kai ji čiaumodama kąsnį bedante burna užsimerkia, iš jos gerklės ir sklinda tas vos girdimas narnesys. Prie stalo vakarieniaujantiesiems patarnauja dvi šešėlius primenančios pilkų veidų būtybės nudelbtom akim. Tai – Justina ir Karna. Virėjos fru Tander čia nematyti.
EDVARDAS (žvaliai). Štai mes pagaliau pirmą kartą visi drauge susėdome už vieno stalo.
HENRIETA. Vaikai, kaip matau, neturi apetito.
EMILIJA. Nėr ko stebėtis, panele Henrieta, jie tebėra sujaudinti, čia viskas jiems nauja, neįprasta. Turėtum juos suprasti.
HENRIETA. O gal jie negerbia gardžios mūsų duonos ir tokio skanaus maisto?
EDVARDAS. Šį vakarą mums visiems derėtų džiaugtis, Henrieta.
HENRIETA. Aš jau tikrai negadinsiu pirmosios mūsų vakarienės, nerodysiu savo griežtumo, bet ateityje – iš anksto pasakau – niekas neturės teisės pakilti nuo stalo, kol lėkštė nebus…
EMILIJA (nutraukia ją). Mieloji Henrieta, savo vaikams aš įsakinėju. Bet aš pasižadu išklausyti…
HENRIETA (nutraukia ją). Šiuose namuose galioja vienintelė taisyklė, kuriai niekas neturi teisės nusižengti, net ir tu, mieloji Emilija, tai pagarba mums suteiktoms gėrybėms.
EMILIJA. Man rodos, mieloji Henrieta, tu nesupranti vieno esmingo dalyko, bet gal atidėkim tą pokalbį kitam kartui.
HENRIETA. Atleisk man, mieloji Emilija… Aš turbūt užsimiršau. Atleisk!
EMILIJA. Tu tikrai esi be galo darbšti šeimininkė. Aš visada ir visur pasiklausiu tavo patarimo.
HENRIETA. Edvardas šimtus kartų jau yra mane perspėjęs… (Ji verkia ir juokiasi) Tai ne taip lengva, kaip tau pasakysiu. (Pauzė) Sunku suvokti, kad tu jau esi nereikalinga.
FRU BLENDA (nutraukia ją). Viskas puiku, Henrieta.
Henrieta iškart liaujasi verkti ir išgąstingai pasižiūri į motiną. Panelė Bergijus gerkliniu balsu kažką tyliai niurna, vaikai spokso į savo lėkštes, iki pat kraštų pripildytas alaus sriubos.
HENRIETA (nusišypsojusi). Bet kai ką aš turbūt turėčiau teisę pasakyti: mes čia visi labai ankstyvi, ir šiokiom dienom, ir sekmadieniais. Šeštą valandą renkamės rytinės maldos į Edvardo darbo kambarį. Ir dar norėčiau pridurti, kad kiekvienas pats pasikloja lovą ir sutvarko savo kambarį. Šiuose namuose – visi punktualūs, visur švara ir tvarka.
FRU BLENDA (nutraukia ją). Tik jūs neišsigąskite, vaikai. Mano dukra nėra tokia griežta, kaip atrodo. Iš pradžių į viską žiūrėkime lyg į kokį pokštą.
EMILIJA. Aš ne visai supratau, ką Blenda turėjo omeny. Jeigu čia bus mėginama taikyti savotiškus auklėjimo būdus…
FRU BLENDA (nutraukia ją). Tikrai ne, Emilija! Tikrai ne. Aš esu įsitikinus, kad vaikai pamažu patys pajus, kaip smagu rūpestingai atlikti savo pareigas. Aš linkusi manyti, jog viskas gali vykti kaip savotiškas žaidimas.
EMILIJA. Nemanau, kad mano vaikams patiktų tokie žaidimai. Kaip ir man pačiai, beje.
FRU BLENDA. Ateitis parodys, mieloji Emilija.
EDVARDAS (tarpininkaudamas). Dabar sunerkime rankas ir padėkokime Dievui už valgį. (Meldžiasi) Ačiū tau, Viešpatie, kad tu ir šį kartą suteikei mums tų varganų gyvenimo trupinių, kad mes dosnia širdimi savo perteklium pasidalytume su tais, kurie yra išalkę ir ištroškę. Amen.
ALEKSANDRAS (tyliai). Bybgalys… pyzdukas… šiknius… šūdo gabalas… pragaro skylė… velnias raguotas… šėtono bybis jam į akį.
FANI (kikena).
AMANDA (tildo ją).
EDVARDAS. Aleksandrai, ką ten taip juokingai šneki?
Aleksandras neatsako, tik veidas išrausta. Fani dar garsiau kikena. Amanda purto galvą, paskui atsigeria vandens, kad bent kiek apsiramintų.
EDVARDAS. Žinok, Aleksandrai, tavo patėvis turi gerą klausą, jeigu nori – velnišką klausą. Tai gal jau kelsimės nuo stalo? Po valandos susitiksim bibliotekoje – dirbsim rankdarbius ir garsiai skaitysim. Henrieta, būk tokia maloni, parodyk vaikams jų kambarį.
Vaikų kambarys perdažytas, sienos išklijuotos naujais apmušalais, grindys švariai iššveistos. Langai išeina į siaurą, akmenimis grįstą kiemą, kuriame matyti šulinys. Fani ir Amandai skirta didesnė kambario dalis, Aleksandrui lieka tarsi koks atitvertas trikampis gardas. Vaikų lovos rudai beicuotos, kietais dugnais, šonuose gardelės, patalynė iš šiurkštaus audeklo, prisigėrus drėgmės. Baldų čia nedaug. Prie vienos sienos stovi senovinė lėlių spinta. Palei langą – žemas stalas ir kelios negrabiai padarytos vaikiškos kėdės. Aleksandro kertėje yra knygų spinta, joje – iliustruotos knygelės svetimomis kalbomis ir seni nučiupinėti savaitiniai žurnalai. Ant sienų – paveikslai bibliniais motyvais: kvailokai besišypsantis Jėzus su palmės šaka rankoje tarp naminių ir laukinių žvėrių; kitame paveiksle pavaizduotas angelas su septyniom auksinėm žvakėm, jis skrenda virš miegančio namo, už kurio atsivėręs rūstus gamtovaizdis. Dar matyti faraono duktė, palinkusi prie pintinės, kuri plūduriuoja prie nendrėm apžėlusio kranto. Pintinėje guli įmitęs rausvas it paršiukas kūdikis. Ant žaliuzių ištapytos aukštos pilys ir susiraizgiusios vynuogių šakos. Medinės grindys šakotos, pilkos lyg maišas, jokio kilimėlio. Viename kampe – bjauriai apsilaupęs medinis supamasis arkliukas. Ant lentynos padėta fleita.
Kai Justinos prižiūrimi vaikai nusiprausia lediniu vandeniu ir sugula į lovas, motina ir patėvis ateina palinkėti jiems labos nakties. Jie visi kartu garsiai sukalba vakarinę maldą. Vaikų maldoje dėdė Edvardas privalo būti paminėtas šalia ankstesnių asmenų, kuriems vaikai prašo ypatingos Dievo globos: Dieve, sergėk tėvą ir motiną, senelę ir Vyskupą, dėdę Edvardą, ir taip toliau. Aleksandras varo savo variantą, Vyskupą jis vadina Myžkupu ir atsisako pabučiuoti ne tik patėvį, bet ir motiną. Vyskupas atsimokėdamas paglosto jam skruostą, nors tas judesys labiau primena antausį. Aleksandras, nurijęs ūmai sukilusią nuoskaudą, kyšteli liežuvį juodai, plačiai ganytojo nugarai. Emilija prašo, kad vyras jos nelaukdamas eitų į miegamąjį, tas padvejojęs paklūsta, bet tarpdury dar atsigręžia, šviesa iš koridoriaus jo figūrai suteikia grėsmingą proporciją.
EDVARDAS. Didžiausias mano troškimas, kad mes visi sugyventume taikiai. Kiekvienam meilės neįsiūlysi, bet mums reiktų vienas kitam rodyti pagarbą ir atlaidumą.
Jis tai pasako liūdnai žemu, nepakeltu balsu. Kai niekas nieko neatsako, jis linkteli ir išeina. Jo žingsniai aidi aukštam koridoriuj, girdėti, kaip jis eina akmeninėm grindim į miegamąjį.
AMANDA. Ir kam čia ta lėlių spinta?
EMILIJA (švelniai). Prieš penkiolika metų šiame kambaryje gyveno dvi mažos mergaitės.
AMANDA. Jos prigėrė upėje, ar ne?
ALEKSANDRAS. Ir jų mama prigėrė.
FANI. Jos čia gali vaidentis!
EMILIJA. Fani, nebūk tokia kvaila. Jokių vaiduoklių nėra.
AMANDA. Tai ar tos mergaitės gyveno šitame kambary?
EMILIJA. Aš taip manau – čia buvo vaikų kambarys.
FANI. Kurį nors vakarą aš čia įeisiu ir pamatysiu dvi išblyškusias, juodai aprengtas mergaites, jos čia sėdės priešais tą lėlių spintą ir patyliukais sakys, kad atėjo su manim pažaisti!
EMILIJA (nusijuokusi). Patylėk, Fani! Nebūk kvailutė.
FANI. Paskui nuvilios mane į upės gelmę. O aš bijosiu net žodžio ištarti, net pagalbos šauktis negalėsiu. Ir manęs nebeliks.
ALEKSANDRAS. Aš nenoriu čia būti.
AMANDA. Tu man žadėjai, kad aš rudenį Operoj galėsiu lankyti baleto pamokas. Aš sutinku tik su ta sąlyga, jog rugsėjį aš iš čia jau išvažiuosiu.
FANI. Man atrodo, kad mes gavom baisiai nuobodų patėvį.
ALEKSANDRAS. Ta jo sesuo – tikra kvailė.
AMANDA. O jau tas lašinių kalnas, kurį reikia dar šerti.
FANI. Mama, aš likau alkana.
Emilija valandėlę tylėdama sėdi, tik mirkčioja akimis. Paskui kelia delnus prie veido, bet susitvardo, nuleidžia rankas, pasižiūri į Fani ir nusišypso.
EMILIJA. Duokite man šiek tiek laiko! Daug ką čia teks pakeisti. Kai kas greičiau pasiduos, kitiems dalykams prireiks ilgesnio laiko. Svarbiausia – nepraraskime drąsos. Ir dar svarbu – laikykimės išvien.
AMANDA. Mama, kodėl tu ištekėjai už dėdės Edvardo?
EMILIJA. Ištekėjau todėl, kad myliu jį. Bet aš taip pat myliu ir jus, po jūsų tėčio mirties aš jaučiausi tokia vieniša. Štai todėl. O dabar jau miegokim. Kai būsim pailsėję, viskas atrodys daug linksmiau.
Ji apkabina ir pabučiuoja savo dukteris. Aleksandras išdidžiai atsisako bet kokio prisilietimo, jis atšiauriai žiūri į motiną. Nepaisydama jo šaltumo, ji pasilenkia, apsvaigina sūnų gardžiu savo kvapu ir nusišypso.
EMILIJA. Nevaidink čia Hamleto, mano berniuk. Aš nesu karalienė Gertrūda, o tavo mielas patėvis nėra Danijos karalius, šie namai – ne Kronborgas, nors ir niūrokai atrodo.
Aleksandras išsitiesia lovoj ant nugaros ir stipriai užsimerkia, jis tebėra įsiutęs. Motina dar pastovi žiūrėdama į jį, paskui išeina iš vaikų kambario ir uždaro duris.
Iš pradžių kambaryje tamsu, bet netrukus pro ištapytas žaliuzes ima skverbtis vasaros nakties šviesa. Vaikai kuždasi, Aleksandras atšlepsėjęs įsirango pas Fani į lovą. Kiek pasivartę, abudu pasiima po pagalvę ir persikrausto pas Amandą, ši pasislenka arčiau lovos krašto, palikdama vietos broliui ir seseriai. Visi netrukus suminga.
Versta iš: Ingmar Bergman. Fanny och Alexander. Stockholm: Norstedts Förlag, 2007.
Guy de Maupasant. Panelė Perl
2009 m. Nr. 4
Iš prancūzų k. vertė Ramutė Ramunienė
I
Iš tikrųjų keista mintis šovė man tą vakarą į galvą pasirinkti karaliene panelę Perl!
Kiekvienais metais Trijų karalių švęsti aš vykstu pas seną savo draugą Šantalį. Kai buvau dar vaikas, mane pas jį veždavosi tėvas, artimiausias jo draugas. Šitą tradiciją pratęsiau ir laikysiuosi tikriausiai jos tol, kol būsiu gyvas, ir tol, kol šiame pasaulyje bus bent vienas Šantalis.
Šantalių, beje, labai savotiška būtis; Paryžiuje jie gyvena taip, tarsi gyventų Grase, Ivto ar Pont-a-Musone.
Turi namą su nedideliu sodeliu prie Observatorijos. Jaučiasi čia jaukiai, kaip provincijoje. Apie Paryžių, tikrąjį Paryžių, nieko nežino, nieko nenutuokia; jie taip toli, taip toli nuo jo! Tačiau kartais iškyla į kelionę, į ilgą kelionę anapus tiltų. Ponia Šantal „išsiruošia į didįjį apsipirkimą“, kaip sakoma šeimoje. Štai kaip ruošiamasi „į didįjį apsipirkimą“.
Panelė Perl turi nuo virtuvės spintų raktus (baltinių spintos yra pačios šeimininkės žinioje), taigi panelė Perl praneša, kad baigiasi cukraus atsargos, nebėra konservų ir kad maiše, kuriame laikoma kava, jos ne kažin kiek belikę.
Taip perspėta apie gresiantį badą, ponia Šantal peržiūri produktų likučius pasižymėdama užrašų knygelėje. Paskui, apsčiai primarginusi ją skaitmenimis, pasineria į ilgus apskaičiavimus, po to – į ilgus svarstymus su panele Perl. Jos vis dėlto pagaliau susitaria ir nusprendžia, kiek kurio produkto reikia, kad užtektų trims mėnesiams: cukraus, ryžių, džiovintų slyvų, kavos, uogienių, konservuotų žirnelių, pupelių, omarų, sūdytos ar rūkytos žuvies ir t. t., ir t. t.
Po šių apskaičiavimų paskiriama diena pirkiniams, jos sėda į fiakrą su bagažine ant stogo ir išvažiuoja pas solidų bakalėjininką anapus tiltų, į naujus kvartalus.
Ponia Šantal ir panelė Perl visą šią paslaptingą kelionę yra kartu ir grįžta vakare išvargusios, nors vis dar susijaudinusios, kračia karietaite, kurios viršus apkrautas ryšuliais ir maišais tarsi koks krovinių vežimas.
Šantalių supratimu, Paryžius kitoje Senos pusėje – tai nauji kvartalai, kvartalai, užgyventi keistų žmonių – triukšmingų, ne itin padorių; dienomis jie dykinėja, naktimis lėbauja, o pinigus mėto vėjais. Vis dėlto retkarčiais šeima nuveža dukteris į teatrą – į Opéra Comique ar į le Franēais teatrą, kai pjesę rekomenduoja Šantalio skaitomas laikraštis.
Šantalių dukterims šiandien vienai – devyniolika, kitai – septyniolika metų; tai dvi gražios merginos, aukštaūgės, skaisčiaveidės, labai gerai, per daug gerai, taip gerai išauklėtos, kad jūs net jų nepastebite, kaip dviejų dailių lėlyčių. Man niekad neateitų į galvą mintis atkreipti akis į paneles Šantal ir imti apie jas suktis; jūs vos drįstate jas užkalbinti, tokia jos dvelkia nekaltybe, net su jomis sveikindamasis beveik bijote pasielgsiąs nederamai.
Na o tėvas – žavus žmogynas, labai apsišvietęs, labai atviras, labai nuoširdus, bet užvis labiausiai mėgstantis tylą, ramybę, rimtį; norėdamas gyventi pagal savo užgaidą – apsnūdusiame sąstingyje, – jis smarkiai prisidėjo prie to, kad šeima sustabarėjo. Ponas Šantalis daug skaito, mielai įsileidžia į pokalbį ir lengvai sugrunda. Gyvenimas be ryšių, be bendravimo su žmonėmis, be konfliktų įdirgino ir įjautrino jo epidermį, jo sielos epidermį.
Ir vis dėlto Šantaliai turi pažįstamų, bet jų skaičius ribotas, – rūpestingai parinktų tarp kaimynų. Taip pat jie pasikeičia dviem trim vizitais per metus su toli gyvenančiais giminaičiais.
Na o aš vakarieniauju pas juos rugpjūčio penkioliktą ir Trijų karalių dieną. Man tai tokia pat pareiga, kaip Velykų komunija katalikams.
Rugpjūčio penkioliktą pakviečiami dar keli draugai, bet per Tris karalius aš esu vienintelis svečias.
II
Taigi šiais, kaip ir visais kitais, metais švęsdamas Tris karalius atvykau vakarienės pas Šantalius.
Kaip įprasta, išsibučiavau su ponu Šantaliu, ponia Šantal ir panele Perl, iškilmingai pasisveikinau su panelėmis Luiza ir Polina.
Mane apibėrė daugybe klausimų: apie bulvarinius įvykius, apie politiką, apie tai, kaip viešoji nuomonė žiūri į Tonkino reikalus, ir apie mūsų deputatus. Ponia Šantal, apkūni dama, kurios visos mintys man atrodo keturkampės kaip tašyti akmenys, paprastai bet kurias kalbas apie politiką užbaigdavo šiuo sakiniu: „Visa tai geruoju nesibaigs.“ Kodėl visada vaizdavausi, kad ponios Šantal mintys keturkampės? Nežinau, bet visa, ką ji sako, mano galvoje įgauna šią formą: keturkampio, didžiulio keturkampio su keturiais simetriniais kampais. Yra žmonių, kurių mintys man visada rodosi apvalios ir rieda it žaidimo lankeliai. Vos tik toks žmogus pradeda kokį sakinį, pasipila, rieda, lekia dešimtis, dvi dešimtys, penkios dešimtys apskritų minčių – didelių ir mažų, jos veja viena kitą iki pat horizonto. Kitų žmonių mintys smailios… Pagaliau nesvarbu.
Susėdome prie stalo taip kaip visada; vakarienė pasibaigė be jokio įdomesnio pokalbio.
Desertui buvo patiektas Trijų karalių pyragas. Kiekvienais metais karaliumi tapdavo ponas Šantalis. Nežinau, ar būta tokio tolydinio atsitiktinumo, ar šeimos sutarimo, bet pupą pyrago riekėje neišvengiamai rasdavo ponas Šantalis; jis paskelbdavo karaliene ponią Šantal. Todėl apstulbau, kai viename pyrago kąsnyje sukandau kažką labai kieto, vos nenusilauždamas danties. Atsargiai ištraukiau tą daiktelį iš burnos ir pamačiau mažą porceliano lėlytę, ne didesnę už pupelę. Iš nuostabos aiktelėjau: „Ai!“ Visi sužiuro į mane, o ponas Šantalis plodamas rankomis šūktelėjo:
– Gastonas! Gastonas! Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!
Paraudau iki ausų, kaip dažnai parausta žmonės be niekur nieko, kvailokomis aplinkybėmis. Sėdėjau nuleidęs akis. Laikydamas dviem pirštais fajanso grūdelį, stengdamasis juoktis ir nežinodamas, nei ką daryti, nei ką sakyti. Staiga Šantalis pridūrė:
– Dabar reikia išrinkti karalienę.
Čia aš visiškai suglumau. Galvoje man vienu akies mirksniu smilktelėjo tūkstantis minčių, tūkstantis prielaidų. Ar jie nori, kad aš išrinkčiau vieną iš panelių Šantal? Ar ne šitaip tikisi priversti mane pasakyti, katra jų man labiau patinka? Ar nėra tai atsargus, diskretiškas, nežymus tėvų bandymas pastūmėti mane į vedybas? Visuose namuose, kur yra suaugusių dukterų, visada šmėsčioja mintis apie vedybas, pasireikšdama visomis įmanomomis formomis, prisidengdama visais pavidalais ir griebdamasi visų įmanomų priemonių. Mane pagavo kraupi baimė, kad pakenksiu sau, taip pat begalinis drovumas, turint omenyje tokią atkakliai ceremoningą ir neprieinamą panelių Luizos ir Polinos laikyseną. Pasirinkti vieną jų kitos nenaudai man pasirodė taip sunku, kaip pasirinkti tarp dviejų vandens lašų; be to, mane baisingai trikdė baimė įsivelti į istoriją, kai mane prieš mano valią tylomis apvesdins tokiais santūriais, tokiais nepastebimais ir ramiais būdais, kaip šitas nieko nereiškiantis karališkas titulas.
Bet staiga man švystelėjo išganinga mintis ir aš ištiesiau simbolinę lėlytę panelei Perl. Iš pradžių visi nustebo, paskui tikriausiai įvertino mano santūrumą ir taktą, nes pašėlo ploti šaukdami:
– Tegyvuoja karalienė! Tegyvuoja karalienė!
O ji, vargšė senmergė, visiškai sutriko; drebėjo ir lemeno:
– Ne… ne… ne… tik ne aš… maldauju… tik ne aš…
Ir tada aš pirmą kartą gyvenime kitaip pažvelgiau į panelę Perl ir susimąsčiau, kas ji per žmogus.
Buvau įpratęs žiūrėti į ją šiuose namuose, kaip mes žiūrime į senus audiniu trauktus krėslus, ant kurių sėdime nuo vaikystės, niekada jais nepasidomėdami. Kurią nors dieną, nežinia kodėl, gal todėl, kad per jų sėdynę nuslysta saulės spindulys, staiga tariate sau: „Žiū, bet juk šis baldas labai įdomus!“ ir sumetate, kad jo medinė dalis – menininko darbas, o apmušalas – nuostabus. Niekados nebuvau atkreipęs dėmesio į panelę Perl.
Ji gyveno Šantalių šeimoje, štai ir viskas; bet kodėl? Kokiomis teisėmis? Tai buvo aukšta, liesa moteris, kuri stengėsi likti nepastebėta, bet anaiptol nebuvo bet kas. Su ja visi elgėsi draugiškai, geriau negu su ekonome, bet ne taip kaip su giminaite. Dabar ūmai suvokiau daugybę niuansų, dėl kurių iki šiol nesukau galvos! Ponia Šantal ją vadino: „Perl.“ Merginos: „Panele Perl“, o Šantalis – tik panele, galbūt su didesne pagarba negu jos.
Ėmiau ją stebėti. Kiek jai metų? Keturiasdešimt? Taip, keturiasdešimt. Ši mergina nebuvo sena, ji save sendino. Šis pastebėjimas mane netikėtai pribloškė. Panelė Perl šukavosi, rengėsi, puošėsi juokingai, bet vis dėlto anaiptol neatrodė juokinga – tiek joje buvo natūralaus, įgimto žavesio, pridengto, rūpestingai užslėpto žavesio. Iš tiesų keista būtybė! Kaip aš iki šiol nebuvau geriau į ją įsižiūrėjęs? Ji nešiojo keistą šukuoseną su smulkiomis senatviškomis iš tikrųjų komiškomis garbanėlėmis; o po jos plaukais, sušukuotais Nekaltos Mergelės stiliumi, matėsi aukšta tyra kakta, išvagota dviem giliomis raukšlėmis, dviem raukšlėmis, bylojančiomis apie ilgus liūdnus išgyvenimus, paskui didelės mėlynos akys, švelnios, tokios drovios, tokios baugščios, tokios nuolankios, nuostabios akys, išsaugojusios naivumą, kupinos vaikiškos nuostabos, jaunatviško jausmingumo, taip pat sielvarto, kuris, nugrimzdęs jose, sušvelnino jas, bet jų nesudrumstė.
Veido bruožai buvo smulkūs ir subtilūs, tai buvo vienas tų veidų, kurie užgęsta nespėję nusidėvėti ar nuvysti nuo gyvenimo vargų ar didelių išgyvenimų.
Kokia graži jos burna! Ir kokie gražūs dantys! Bet atrodo, kad ji nedrįsta šypsotis!
Ir aš staiga palyginau ją su ponia Šantal! Aišku, panelė Perl pranoko ją, pranoko šimtą kartų, buvo subtilesnė, iškilesnė, didingesnė.
Mano stebėjimo rezultatai mane apstulbino. Draugija pilstė šampaną. Aš ištiesiau ranką karalienės link, pakeldamas tostą už jos sveikatą ir palydėdamas jį dailiai sukurptu komplimentu. Ji panoro – aš tai pastebėjau – prisidengti veidą servetėle; paskui, kai prisilietė lūpomis skaidraus vyno, visi sušuko:
– Karalienė geria! Karalienė geria!
Ji apsipylė raudoniu ir paspringo. Visi nusijuokė; bet aš supratau, kad šiuose namuose ji labai mylima.
III
Vakarienei pasibaigus, Šantalis paėmė mane po ranka. Tai buvo jo „cigaro valanda“ – šventa valanda. Jeigu būdavo vienas, surūkyti jį išeidavo į gatvę; jei turėdavo pietums svečių, kopdavo su svečiu į biliardinę ir rūkydavo žaisdamas. Tą vakarą Trijų karalių proga biliardinė buvo pakūrenta; mano senasis draugas pasiėmė savo lazdą, plonutėlę lazdą, rūpestingai ištrynė ją kreida ir tarė:
Mat jis sakė man „tu“, nors buvau jau dvidešimt penkerių metų; bet jis matė mane, kai buvau dar visai mažas vaikas.
Taigi žaidimą pradėjau aš; man pavyko keli karamboliai; keletą kamuolių prašoviau pro šalį; bet kadangi mintis apie panelę Perl tebešmėsčiojo man galvoje, staiga paklausiau:
– Pasakykite, pone Šantali, panelė Perl – jūsų giminaitė?
Nustebęs jis liovėsi žaidęs ir žvilgtelėjo į mane.
– Kaip? Tu nežinai? Nežinai panelės Perl istorijos?
– Tėvas tau niekad jos nepasakojo?
– Va tai tau! Keista! Šimts kalakutų! O juk tai tikrų tikriausias nuotykis! – Jis nutilo, paskui vėl prašneko: – Ir jau tikrai neįtikėtinas dalykas, kad šį klausimą tu man užduodi šiandien, Trijų karalių dieną!
– Ak, kodėl? Klausyk. Štai šiandien, Trijų karalių dieną, suėjo keturiasdešimt vieni metai, lygiai keturiasdešimt vieni metai. Gyvenome tada Rojuji-le-Tore, prie tvirtovės pylimo; bet pirmiausia, kad gerai suprastum, turiu tau paaiškinti, kokia buvo mūsų namo situacija. Rojuji statytas ant šlaito ar tiksliau – ant kalvos, iškilusios virš didžiulės lygumos. Turėjome ten namą su nuostabiu kabančiu sodu, kurį laikė ore senos gynybinės sienos. Taigi namas stovėjo mieste, gatvėje, o sodas buvo iškilęs virš lygumos. Gale slaptų laiptų, iškirstų storose sienose, visai kaip romanuose sode buvo varteliai, išeinantys į laukus. Pro šiuos vartelius ėjo kelias, o ant vartelių kabojo didelis varpas, nes kaimiečiai, kad nereikėtų daryti lanksto, pro juos pristatydavo savo produktus.
Įsivaizduoji vietovę, ar ne? Tai štai. Tais metais prieš Tris karalius snigo visą savaitę. Atrodė, pasaulio pabaiga. Kai eidavome ant pylimo pasižiūrėti lygumos, šita beribė balta baltutėlaitė platybė, ledinė platybė, blizganti, tarsi laku padengta, stingdė mums kraują gyslose. Regėjos, kad gerasis Dievulis supakavo žemę ir ruošiasi padėti ją į palėpę su kitais dingusiais pasauliais. Tikrai sakau, reginys buvo labai liūdnas.
Tuo metu gyvenome visi kartu, šeima buvo didelė, labai didelė: tėvas, motina, dėdė, teta, du mano broliai ir keturios pusseserės, gražios mergytės; aš vedžiau jauniausiąją. Iš visos šitos giminės gyvi dar esame trys: mano žmona, aš ir mano svainė, gyvenanti Marselyje. Šimts griebtų, kaip išsibarsto šeima! Kai pagalvoju, šiurpas nukrato! Buvau tada penkiolikos metų, nes šiandien man penkiasdešimt šešeri.
Tai štai ruošėmės švęsti Tris karalius ir buvome linksmai, labai linksmai nusiteikę! Svetainėje susirinkę laukėme vakarienės, kai staiga mano vyresnis brolis Žakas pasakė: „Jau gal dešimt minučių lygumoje kaukia šuo, turbūt paklydo vargšelis.“
Jis dar nespėjo užbaigti sakinio, kai suskambo sodo varpas. Jo garsas buvo sodrus kaip bažnyčios varpo, kurį išgirdęs prisimeni mirusiuosius. Visi krūptelėjo. Tėvas pašaukė tarną ir liepė nueiti pažiūrėti, kas atsitiko. Laukėme jo gūdžiai tylėdami; galvojome apie sniegą, užklojusį visą žemę. Grįžęs tarnas užtikrino, kad nieko nematyti. Šuo vis dar be paliovos kaukė, o jo kauksmas nei tolo, nei artėjo.
Susėdome prie stalo, bet buvome šiek tiek susijaudinę, ypač jaunimas. Viskas ėjo sklandžiai, kol padavė kepsnį; čia staiga vėl suskambo varpas tris kartus iš eilės, pasigirdo trys ilgi garsūs dūžiai, kurių virpesys perbėgo visų mūsų kūnais net iki pirštų galiukų ir kurie mums užėmė žadą. Mes suakmenėjome žiūrėdami vienas į kitą, iškėlę šakutes klausėmės pagauti kažkokios antgamtiškos baimės.
Pagaliau prabilo mama: „Keista, kad antrąsyk paskambino po tokio ilgo tarpo; neikite vienas, Batistai, kuris nors ponų jus palydės.“
Iš už stalo pakilo dėdė Fransua. Tai buvo tikras Herkulis, labai didžiavęsis savo jėga ir nieko pasaulyje nebijojęs. Tėtis jam tarė: „Pasiimk šautuvą. Nežinia, kas ten gali būti.“
Bet dėdė pasiėmė tik lazdą ir išėjo su tarnu.
O mes likome sėdėti tirtėdami iš siaubo ir nerimo, nei valgydami, nei kalbėdami. Tėtis bandė mus raminti. „Pamatysite, – tarė jis, – tai bus koks nors elgeta ar praeivis, pasiklydęs sniegynuose. Paskambinęs pirmą kartą ir pamatęs, kad niekas neatidaro, bandė susirasti kelią, paskui, kai nepavyko, grįžo prie vartelių.“
Mums pasirodė, jog dėdė negrįžta visą valandą. Pagaliau jis pasirodė, įtūžęs, plūsdamasis: „Nieko ten nėra, velniai griebtų, kas nors papokštavo! Nieko, tik tas prakeiktas šuo, staugiantis už šimto metrų nuo tvirtovės sienų. Jei būčiau pasiėmęs šautuvą, būčiau jį nudėjęs, kad užsičiauptų!“
Mes vėl kibome į valgį, bet visiems buvo neramu: jautėme, kad tai dar ne galas, kad kažkas įvyks, kad varpas vėl tuoj suskambės.
Ir jis suskambo lygiai tą akimirką, kai ėmėme raikyti Trijų karalių pyragą. Vyrai visi kartu pašoko. Dėdė Fransua, jau truktelėjęs šampano, pareiškė, kad JĮ nugalabys, pareiškė taip įtūžęs, jog mama ir teta puolė jį raminti. Tėtis, nors labai ramaus būdo ir nevisiškai sveikas (jis vilko koją nuo tada, kai susilaužė ją krisdamas nuo arklio), savo ruožtu pasakė, kad nori sužinoti, kas ten, ir kad eis su kitais. Broliai – vienam jų buvo aštuoniolika, kitam – dvidešimt metų – nubėgo atsinešti savo šautuvų; kadangi manimi niekas nesidomėjo, čiupau šratinį karabiną ir pasiryžau taip pat prisidėti prie ekspedicijos.
Mes kaipmat iškilome. Tėtis ir dėdė žengė pirmi, lydimi Batisto, nešančio žibintą. Iš paskos sekė mano broliai Žakas ir Polis, aš spūdinau paskutinis, nepaisydamas mamos maldavimų, ji su seseria ir mano pusseserėmis liko stovėti namo tarpduryje.
Prieš valandą vėl buvo pradėję snigti, medžių šakos buvo nugultos sniego. Eglės linko nuo šito sunkaus blyškaus apdangalo ir panėšėjo į baltas piramides, milžiniškas cukraus galvas; o pro pilką smulkių, tankių snaigių šydą tamsoje vos ne vos bolavo liaunesni krūmokšniai. Snigo taip tirštai, kad nieko nebuvo matyti per dešimt žingsnių. Bet kelią prieš mus aiškiai nušvietė žibintas. Kai pradėjome leistis įvijais laiptais, iškirstais gynybinėje sienoje, aš iš tiesų išsigandau. Man pasivaideno, jog kažkas žengia paskui mane; jog tuoj pat sugriebs už pečių ir nusineš; ir aš panorau grįžti; bet dėl to reikėjo pereiti per visą sodą ir aš neišdrįsau.
Išgirdau, kaip atsidaro varteliai į lygumą; paskui dėdė vėl ėmė plūstis: „Velniai griebtų, jis ir vėl paspruko! Tegul tik šmėsteli kad ir jo šešėlis, aš to rupūžės gyvo nepaliksiu.“
Kraupu buvo žiūrėti į tą lygumą, arba tiksliau – jausti, kad ji prieš tave, nes jos nebuvo matyti; matėsi tik begalinis sniego šydas – viršuj, apačioj, priešais, dešinėje, kairėje, visur.
Dėdė vėl prašneko: „Žiū, šuo ir vėl kaukia; parodysiu jam, kaip aš šaudau. Vis šiokia tokia nauda.“
Bet mano tėvas, kuris buvo geraširdis, tarė: „Verčiau eikim ir paimkim tą vargšą gyvulėlį, juk jis kaukia iš bado. Tas bėdulis loja šaukdamasis pagalbos, kaip nelaimėje atsidūręs žmogus. Eime.“
Ir mes patraukėme per tą šydą, per tą tirštą, tolygų sny~gį, per tas putas, kurių buvo pilna naktis ir oras, kurios sruvo, pleveno, krito ir tirpdamos stingdė kūną taip, tarsi būtų jį deginusios, kiekvienu mažų baltų snaigių prisilytėjimu sukeldamos aštrų ir staigų skausmą.
Klimpome ligi kelių į šitą minkštą baltą masę; norėdami žengti, turėjome labai aukštai kelti kojas. Juo mes artėjome, juo šuns kauksmas garsėjo, stiprėjo. Dėdė suriko: „Štai jis!“ Sustojome, stebėdami jį, kaip tai daroma naktį susidūrus su priešu.
Aš nieko nemačiau; tačiau pasivijau kitus ir išvydau šunį – didelį, juodą aviganį ilgais gaurais ir vilko snukiu – baisų ir fantastišką; jis stovėjo gale ilgo šviesos ruožo, kurį metė ant sniego žibintas. Nejudėjo; nutilo ir žiūrėjo į mus.
Dėdė tarė: „Keista, jis nei eina prie mūsų, nei bėga. Man baisiai norisi paleisti į jį kulką.“
Tėtis tvirtu balsu atsakė: „Ne, reikia jį pasiimti.“
Čia mano brolis Žakas pridūrė: „Bet jis ne vienas. Šalia jo kažkas yra.“
Iš tiesų už jo kažkas stovėjo, kažkas pilkas, ko neįmanoma buvo įžiūrėti. Visi atsargiai žengė į priekį.
Matydamas, kad mes einame link jo, šuo atsitūpė. Jis neatrodė piktas. Greičiau buvo patenkintas, jog žmonės juo susidomėjo.
Tėtis priėjo tiesiai prie šuns ir paglostė jį. Šuo palaižė jam rankas; ir mes pamatėme, kad jis pririštas prie vežimėlio rato, savotiško žaislinio vežimėlio, įvynioto į tris ar keturias vilnones antklodes. Atsargiai nuėmėme šias antklodes, ir kai Batistas prikišo žibintą prie vežimėlio durelių, vežimėlio, kuris priminė riedančią būdą, pamatėme viduje miegantį kūdikį.
Buvome tokie apstulbę, kad neįstengėme nė žodžio ištarti. Tėtis atsigodėjo pirmas, o kadangi buvo auksinės širdies ir truputį perdėtai jausmingas, padėjo ranką ant vežimėlio stogelio ir pasakė: „Vargše pamestinuk, mes priimsime tave į savo šeimą!“ Ir liepė mano broliui Žakui stumti šį rastą vežimėlį priešais mus.
Tėtis balsu galvodamas vėl prabilo: „Tai meilės vaikas, jo vargšė motina paskambino į mano duris šią Trijų karalių naktį Dieviškojo Kūdikėlio atminimui.“
Jis vėl sustojo ir nakties tamsoje visu balsu į keturias dangaus puses sušuko: „Mes jį priglaudėme!“ Paskui, padėjęs ranką savo broliui ant pečių, sušnabždėjo: „Kas būtų buvę, jei būtum šovęs į šunį, Fransua?“
Dėdė neatsakė, bet patamsėse plačiai persižegnojo, nes buvo labai religingas žmogus, nors ir pagyrūnas.
Šunį atrišome, jis bėgo įkandin mūsų.
Ak, koks mielas buvo mūsų grįžimas namo! Pirmiausia gerokai pavargome, kol užkėlėme vežimėlį laiptais, iškirstais pylime, į viršų, kol paskui nuridenome jį į vestibiulį.
Kokia juokinga, patenkinta ir suglumusi buvo mama! O mano keturios mažosios pusseserės (jauniausiai buvo šešeri metai) panėšėjo į keturias višteles, apspitusias lizdą. Pagaliau iškėlėme iš vežimėlio vis dar miegantį kūdikį. Tai buvo kokių šešių savaičių mergytė. Ir jos vystykluose radome dešimt tūkstančių frankų auksu, taip, dešimt tūkstančių frankų! Tėtis padėjo juos į banką kaip būsimą jos kraitį. Vadinasi, tai ne vargdienių vaikas… galbūt kurio nors didiko ir neturtingos miestietės… ar gal… galvoje mums kirbėjo šimtai prielaidų, bet niekas niekada nieko nesužinojo, niekada nieko… niekada nieko… Niekas neatpažino ir šuns. Jis buvo ne vietinis. Šiaip ar taip, tas ar ta, kuri triskart paskambino prie mūsų vartų, turėjo gerai pažinoti mano tėvus, jeigu juos pasirinko.
Štai kaip panelė Perl, būdama šešių savaičių, įžengė į Šantalių namus.
Beje, „panele Perl“ mes ją pavadinome vėliau. Pirmiausia pakrikštijome ją „Mari Simona Kler“. Kler turėjo būti jos pavardė.
Mūsų sugrįžimas į valgomąjį su šita atsibudusia mažyle, žiūrinčia į žmones ir šviesas miglotomis, mėlynomis ir drumzlinomis akimis, turėjo tikrai atrodyti keistokas.
Vėl susėdome prie stalo, ir kiekvienas gavo Trijų karalių pyrago riekę. Karaliumi tapau aš ir išsirinkau karaliene panelę Perl, kaip ką tik padarėte jūs. Tą dieną ji vargu ar nutuokė, kokia jai atiteko garbė.
Taigi mergaitė buvo priimta į šeimą ir joje išauklėta. Ji užaugo; prabėgo daug metų. Buvo miela, švelni, paklusni. Visi ją mylėjo, ir mes būtume ją bjauriai išlepinę, jei mama nebūtų sukliudžiusi.
Mama mėgo tvarką ir laikėsi luomų hierarchijos. Ji sutiko elgtis su mažąja Kler kaip su savo pačios sūnumis, tačiau reikalavo, kad mus skiriantis atstumas būtų aiškiai jaučiamas ir padėtis aiškiai apibrėžta.
Todėl, kai tik mergaitė įstengė suprasti, papasakojo jai jos istoriją ir atsargiai, netgi meiliai įteigė mažylei, kad ji yra jų įdukterė, priimta į šeimą, bet iš tiesų – svetima.
Kler suprato šią padėtį su ypatinga nuovoka, stulbinamu instinktu; gebėjo užimti ir išlaikyti jai skirtą vietą taip taktiškai, taip žaviai ir taip meiliai, jog mano tėvą graudindavo iki ašarų.
Net ir mamą taip sujaudino šitos mielos ir lipšnios būtybės karštas dėkingumas ir drovus prisirišimas, kad pradėjo vadinti ją „dukrele“. Kartais, kai mažylė padarydavo ką nors gero, delikataus, mama pakeldavo akinius ant kaktos – tai visada reiškė, kad ji susijaudinusi, – ir kartodavo: „Betgi šita mergaitė – perlas, tikras perlas!“ Šis vardas prilipo mažajai Kler, ji taip ir liko mums panele Perl.
IV
Ponas Šantalis nutilo. Jis sėdėjo ant biliardo stalo, tabalavo kojomis, kairėje rankoje sukiojo kamuoliuką, o dešine glamžė skudurėlį, kuriuo buvo nutrinami nuo grifelinės lentos taškai ir kurį mes vadinome „kreidiniu skudurėliu“. Truputį paraudęs kurčiu balsu kalbėjo dabar pats su savimi, paskendęs prisiminimuose, pamažėle klaidžiodamas po tolimą praeitį ir senus įvykius, bundančius jo mintyse, – taip mes klaidžiojame po seną šeimos sodą, kuriame augome ir kuriame kiekvienas medis, kiekvienas takas, kiekvienas augalas, dygūs bugieniai, kvapūs laurai, kukmedžiai, kurių raudonos ir sultingos uogos susimaigo tarp pirštų, pažadina kas žingsnis kokį nors smulkų praeities įvykį, vieną tų nereikšmingų ir mielų širdžiai įvykių, sudarančių mūsų būties pagrindą, jos esmę.
O aš stovėjau prieš jį, atsilošęs į sieną, pasirėmęs ant dabar nebereikalingos biliardo lazdos.
Minutę patylėjęs, jis kalbėjo toliau: „Sudegtum, kokia ji buvo graži, kai jai buvo aštuoniolika… grakšti… tobula. Ak, gražioji… gražioji… gražioji ir geroji… šaunioji… žavioji mergina!.. Jos akys buvo mėlynos… vaiskios… tyros… tokių aš niekados nebuvau matęs… niekados!”
Jis atsakė ne man, o atsiliepė į nuskambėjusį žodį „neištekėjo“.
– Kodėl? Kodėl? Nepanoro… nepanoro. O juk turėjo trisdešimt tūkstančių frankų kraičio… ir piršosi jai ne vienas… o ji nepanoro! Tuo metu ji atrodė kažkokia liūdna. Tai buvo tada, kai aš vedžiau savo pusseserę, mažąją Šarlotę, savo dabartinę žmoną, su kuria buvau prieš šešerius metus susižadėjęs.
Žvelgiau į poną Šantalį ir man regėjos, kad įsibroviau į jo sielą, ūmai įsibroviau į vieną tų tylių ir žiaurių dramų, vykstančių dorose, tyrose, nepriekaištingose širdyse, tose uždarose ir neįžvelgiamose širdyse, kurių nepažino niekas, netgi tie, kurie yra nebylios ir nuolankios tų dramų aukos.
Ir staiga kurstomas akiplėšiško smalsumo ištariau:
– Vesti ją turėjote jūs, pone Šantali.
Jis krūptelėjo, pažiūrėjo į mane ir pasakė:
– Nes mylėjote ją labiau už savo pusseserę.
Jis žvilgtelėjo į mane keistomis išplėstomis, išsigandusiomis akimis, paskui pralemeno:
– Aš ją mylėjau?.. Aš?.. Kaip? Kas tau sakė?..
– Po šimts pypkių, tai aišku kaip dieną… ir jūs tik dėl jos taip ilgai atidėliojote vedybas su pussesere, kuri laukė jūsų šešerius metus.
Jis paleido iš kairės rankos kamuoliuką, abiem rankom čiupo „kreidinį skudurėlį“ ir, įsikniaubęs į jį, prapliupo raudoti. Verkė jis beviltiškai ir juokingai, tuo pat metu akimis, nosimi ir burna – taip liejasi vanduo iš kempinės, kai ją suspaudžiame. Kosėjo, spjaudė, šnypštė į skudurėlį, šluostėsi akis, čiaudėjo, vanduo tekėjo visomis jo veido raukšlėmis, gerklėje gurgėjo, tarsi jis būtų skalavęs gerklę.
Aš išsigandęs, susigėdęs norėjau sprukti ir nebežinojau, ką sakyti, ką daryti, ko griebtis.
Staiga laiptuose nuaidėjo ponios Šantal balsas:
Paskui prišokau prie jos vyro, sugriebiau jį už alkūnių ir tariau:
– Pone Šantali, mielas drauge Šantali, klausykite, jus šaukia žmona, atsitokėkite, tuoj pat atsitokėkite, reikia leistis žemyn, atsitokėkite.
– Taip… taip… einu… vargšė mergina!.. Einu… pasakykite, kad tuoj ateisiu.
Ir jis ėmė sąžiningai šluostytis veidą skudurėliu, kuriuo dvejus ar trejus metus buvo nutrinami įrašai grifelinėje lentoje; pagaliau pasirodė jo veidas – pusiau baltas, pusiau raudonas, kakta, nosis, skruostai ir smakras išterlioti kreida, o akys paburkusios, dar pilnos ašarų.
Paėmiau jį už rankų ir nutempiau į jo kambarį vapėdamas:
– Prašau atleisti, pone Šantali, labai prašau atleisti, kad jus įskaudinau… bet… aš nežinojau… jūs… jūs suprantate?
– Taip… taip… gyvenime esti sunkių akimirkų.
Paskui panardino veidą į dubenį. Kai nusiprausė, man pasirodė, kad jis dar negali viešai pasirodyti; bet čia man toptelėjo į galvą mažutė gudrybė. Matydamas, jog jis sunerimęs žiūri į save veidrodyje, tariau:
– Užteks pasakyti, kad jums į akį įkrito dulkelė, ir galėsite verkti visų akivaizdoje kiek tinkamas.
Jis iš tiesų nusileido žemyn nosine trindamas akis. Šeima sunerimo; kiekvienas puolė ieškoti krislelio, kurio, žinoma, nerado, ir pripasakojo panašių atvejų, kai reikėjo kviesti gydytoją.
Aš, prisėdęs šalia panelės Perl, žiūrėjau į ją kamuojamas deginančio smalsumo, smalsumo, kuris virto kančia. Iš tiesų kažkada jos veikiausiai būta labai gražios, akys buvo švelnios, didelės, ramios ir taip plačiai atmerktos, kad ji, atrodė, niekada jų neužmerkia, kaip kiti mirtingieji. Jos apdaras buvo truputį juokingas, tikras senmergės apdaras, ir darkė jos išvaizdą, bet nedarė jos negrabia.
Man rodėsi, kad skaitau joje, kaip ką tik skaičiau pono Šantalio sieloje, kad regiu šitą nuolankų, paprastą ir atsidavusį gyvenimą nuo pradžios iki galo; bet jaučiau poreikį, kankinamą poreikį paklausinėti ją, sužinoti, ar ji taip pat jį mylėjo; ar ir ji kaip jis iškentėjo tą ilgą, slaptą, skausmingą kančią, kurios niekas nemato, kurios niekas nežino, niekas neįspėja, bet kuri prasiveržia naktimis tamsaus kambario vienatvėje. Žiūrėjau į ją, mačiau, kaip po palaidine krakmolytu antkrūtiniu plaka jos širdis, ir svarsčiau, ar ši romi tyra būtybė dejavo kas vakaras įsikniaubusi į drėgną minkštą pagalvę ir raudojo karštligiškai blaškydamasi po deginančią lovą.
Ir jai tyliai, kaip daro vaikai, laužydami brangų žaisliuką, kad pamatytų, kas jo viduje, tariau:
– Jeigu jūs būtumėte ką tik pamačiusi verkiantį poną Šantalį, ar jums būtų buvę jo gaila?
Ji atrodė labai susijaudinusi. Aš atsakiau:
– Taip. Jis pasakojo man, kaip kadaise jus mylėjo ir kokia jam buvo kančia vesti ne jus, o savo dabartinę žmoną…
Man pasidingojo, kad jos išblyškęs veidas sukrito, jos akys, visada atvertos ramios akys staiga užsimerkė taip stipriai, jog, atrodė, užsivėrė amžiams. Ji nuslydo nuo kėdės ir susmuko ant grindų tyliai, iš lėto kaip nukritusi šerpė.
– Gelbėkit! Gelbėkit! Panelė Perl apalpo!
Ponia Šantal ir dukterys puolė prie jos ir kol visos ieškojo vandens, rankšluosčio ir acto, aš čiupau skrybėlę ir sprukau.
Žengiau plačiais žingsniais, sukrėsta širdimi, graužiamas sąžinės ir gailesio. Ir kartu jaučiausi patenkintas; man atrodė, kad atlikau kažką pagirtina ir būtina.
Svarsčiau: „Ar aš pasielgiau teisingai, ar neteisingai?“ Jie nešiojo tiesą širdyje, kaip nešiojama kulka užsivėrusioje žaizdoje. Ar nebus jie dabar laimingesni? Dabar jau per vėlu iš naujo išgyventi kankynę, bet dar yra laiko prisiminti ją su grauduliu.
Ir galbūt ateinantį pavasarį, kurį nors vakarą, sujaudinti mėnulio spindulio, nukritusio pro medžių šakas ant žolės prie jų kojų, jie susiims už rankų ir, suspaudę jas, prisimins visą tą užgniaužtą žiaurią kančią; taip pat galbūt šis trumpas kontaktas paskleis jų gyslomis truputį to niekada jų nepatirto virpulio ir dovanos jiems, šitiems akimirką prisikėlusiems negyvėliams, įtaigų ir dyviną to svaigulio, tos beprotybės pojūtį, kuris vienu krūptelėjimu suteikia įsimylėjėliams daugiau laimės, negu kiti patiria per visą gyvenimą!
Versta iš: Guy de Maupassant. Contes choisis. Paris: Albin Michel
William Somerset Maugham. Salvatorė
2009 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis
Novelė
Įdomu, ar man pavyks.
Salvatorę pažinojau, kai buvo dar penkiolikmetis, negražaus, bet malonaus veido, nerūpestingų akių, amžinai išsišiepęs. Rytais mažne nuogutėlis voliodavosi pajūryje, įrudęs, liesas it skiedrelė. Ir labai grakštus. Tik išbris iš jūros ir vėl jūron; plaukdavo, užgriebdamas vandenį lengvais plačiais mostais, kaip tikras žvejo vaikas. Basas (batus avėdavo tik sekmadieniais) užlipdavo ant uolėto kriaušio ir, džiaugsmingai klyktelėjęs, nerdavo į gelmę. Jo tėvas buvo žvejys, turėjo nedidelį vynuogyną; Salvatorės darbas buvo prižiūrėti du jaunesnius broliukus. Kai tie nuplaukdavo per toli, šaukdavo, kad grįžtų, liepdavo rengtis atėjus pietų metui; tada visi trys kopdavo į vynuogienojais apaugusią, karščiu alsuojančią kalvą.
Ten, pietuose, berniūkščiai bręsta greit, ir neilgtrukus jis beprotiškai pamilo gražią mergaitę iš Grande Marinos. Akys jos buvo it girios ežerai, o pati it karalaitė. Juodu susižiedavo, tačiau negalėjo susituokti, kol Salvatorė nebus atlikęs karinės tarnybos. Išvykdamas į karaliaus Viktoro Emanuelio laivyną, pirmąkart gyvenime palikdamas gimtąją salą, jis verkė kaip vaikas. Jam, laisvesniam už paukščius, tikra kančia buvo paklusti komandoms; dar didesnė kančia – gyventi ne vynuogienojų apsuptame baltame namelyje, o šarvuotlaivyje tarp svetimų žmonių; išlipus į krantą vienam vaikščioti po miestą, kur toks triukšmas ir grūstis, kad jis, pripratęs prie tylių takų, kalnų ir jūros, bijodavo ir per gatvę pereiti. Jis turbūt niekad nebuvo pagalvojęs, kokia artima jam Iskija, į kurią žiūrėdavo vakarais, spėliodamas, koks bus rytoj oras (saulei leidžiantis sala atrodė pasakiškai), ir auštant it perlas spindintis Vezuvijus; tačiau dabar, jų nebematydamas, miglotai suvokė, jog ir Iskija, ir Vezuvijus – jo paties dalis, kaip rankos ar kojos. Jis siaubingai ilgėjosi gimtinės. Bet užvis sunkiausia buvo pakelti išsiskyrimą su mergaite, kurią aistringai mylėjo visa jauna širdimi. Rašydavo jai ilgus laiškus – vaikiška rašysena, su begale klaidų, – kaip nuolat apie ją galvoja, kaip trokšta grįžti namo. Pabuvojęs ir šen, ir ten, Specijoj, Venecijoj, Baryje, galiausiai buvo išsiųstas į Kiniją. Ten apsirgo kažkokia paslaptinga liga ir keletą mėnesių pragulėjo ligoninėj. Kentė lyg šuo – tylomis, nieko negalvodamas. Kai išgirdo, jog dėl reumato nebetinkamas tolesnei tarnybai, iš džiaugsmo, kad galės grįžti namo, jam širdis vos nesprogo; jis visai nesijaudino, tiesą sakant, nelabai ir klausėsi, kai gydytojai sakė, jog jis niekad nebebūsiąs visiškai sveikas. Ko sukt galvą? Juk jis grįžta į numylėtą gimtąją salą, kur jo laukia mergaitė.
Iš Neapolio parplaukė garlaiviu; persėdęs į valtį, prieplaukoje išvydo tėvus bei jau paaugusius brolius ir jiems pamojavo. Laukiančiųjų minioje akimis ieškojo savo mergaitės. Jos nebuvo. Kai laipteliais užbėgo ant prieplaukos, tėvai ir broliai jį apibėrė bučiniais; sveikindamiesi visi susigraudino, net apsiašarojo. Jis paklausė, kur mergaitė. Motina atsakė nežinanti, jie jau dvi ar tris savaites jos nematę; todėl tą patį vakarą, virš ramios jūros spindint mėnuliui, o tolumoje mirgant Neapolio žiburiams, jis nužingsniavo pas ją į Grande Mariną. Rado sėdinčią su motina ant slenksčio. Jis varžėsi, juk jie buvo taip ilgai nesimatę. Paklausė, ar ji gavusi laišką, kuriame jis rašė, jog grįžtąs namo. Taip, laišką jie gavę, tačiau vienas vaikinas iš salos sakęs, jog jis, Salvatorė, sergąs. Tai tiesa, todėl jis ir grįžęs, ar ne laimė? Gal ir taip, bet jie girdėję, jog jis niekad nebebūsiąs visai sveikas. Et, daktarai visko prišneka, dabar, grįžęs namo, jis pasitaisys. Pritrūkę kalbos, nutilo, paskui motina kumštelėjo dukteriai. Toji nė nebandė smailinti liežuvio. Be užuolankų, kaip ir visos jos tautietės, išklojo, jog netekėsianti už žmogaus, kuris niekuomet nebus tiek stiprus, kad pajėgtų dirbti kaip tikras vyras. Jie visi – motina, tėvas ir ji pati – viską apsvarstę ir jos tėvas nieku gyvu neduosiąs sutikimo.
Grįžęs namo, Salvatorė sužinojo, jog namiškiams tai ne naujiena. Pasirodo, mergaitės tėvas atėjęs ir pranešęs savo nuosprendį, bet jie neišdrįsę jam pasakyti. Įsikniaubęs motinai į krūtinę, apsiverkė. Jautėsi baisiausiai nelaimingas, tačiau mergaitės nekaltino. Žvejo gyvenimas sunkus, reikalaujantis ištvermės ir jėgų. Salvatorė puikiai suprato, kad jokiai merginai neapsimoka tekėti už vyro, kuris vargu ar pajėgs ją išlaikyti. Graudi tapo jo šypsena, o žvilgsnis – lyg primušto šuns, tačiau jis nesiskundė ir apie mergaitę, kurią taip karštai mylėjo, nepasakė ne vieno kartaus žodžio. Paskui, po kelių mėnesių, kai, grįžęs į vėžes, darbavosi tėvo vynuogyne ir žūklavo, motina jam pasakė, jog kaime esanti mergina, vardu Asunta, kuri nieko prieš už jo ištekėti.
– Bjauri kaip velnias, – pasakė jis.
Buvo už jį vyresnė, dvidešimt ketverių ar penkerių, jos sužadėtinis, atlikdamas karinę prievolę, žuvo Afrikoje. Ji turinti šiek tiek pinigų ir, jei Salvatorė ją vestų, galėtų jam nupirkti valtį, jie galėtų išsinuomoti vynuogyną, kaip sykis vienas esąs laisvas. Motina pridūrė, jog jis Asuntai kritęs į akį per bažnytinę šventę. Salvatorė švelniai nusišypsojo ir atsakė pagalvosiąs. Sekmadienį, apsivilkęs juodu standaus audimo kostiumu, su kuriuo atrodė daug neišvaizdžiau negu su apiplyšusiais kasdieniais marškiniais ir kelnėm, jis nuėjo į bažnyčią ir įsitaisė taip, kad per sumą galėtų gerai apžiūrėti tą merginą. Parėjęs namo, motinai pasakė sutinkąs vesti.
Žodžiu, juodu susituokė ir apsigyveno baltame namelyje vidury vynuogyno. Dabar Salvatorė buvo stambus, augalotas vyras, aukštas, plačių pečių, tik šypsena liko tokia pat atvira, o akys patiklios, malonios kaip vaikystėj. Nesu matęs mandagesnio žmogaus. Asunta, niūri, aštrių veido bruožų moteriškė, atrodė ne pagal metus sena. Tačiau buvo geraširdė ir nekvaila. Mane žavėjo prieraiši šypsenėlė, kuria ji apdovanodavo Salvatorę, šiam tarus vyrišką, valdingą žodį; ją džiugino nuolatinis jo švelnumas. Tačiau ji nekentė Salvatorę atstūmusios merginos ir, nors jis šypsodamas jai priekaištaudavo, nuolat ją koneveikdavo. Netrukus juodu susilaukė vaikų.
Gyvenimas buvo nelengvas. Per žūklės sezoną jis su vienu broliu kas vakarą plaukdavo žvejoti. Nusiyrę šešias ar septynias mylias, kiaurą naktį gaudydavo sepijas. Paskui irdavosi atgal, kad suspėtų prieš išplaukiant ankstyvajam laivui į Neapolį parduoti laimikį. Kitu metu nuo aušros iki tol, kol karštis nuvarydavo poilsio, ir vėliau, kai šiek tiek atvėsdavo, iki sutemos jis plušėdavo vynuogyne. Neretai dėl reumato visai negalėdavo nieko dirbti, gulinėdavo pajūryje, rūkydavo ir, nors sąnarius varstė skausmai, maloniai šnekteldavo su kiekvienu praeiviu. Užsieniečiai, atėję maudytis, jį matydami sakydavo, jog italų žvejai – tikri tinginio pančiai.
Kartais atsivesdavo maudyti vaikus. Abu buvo berniukai, vienas trejų, kitas nepilnų dvejų metų. Jie nuogi voliodavosi ant kranto, o Salvatorė, stovėdamas ant akmens, juos nardindavo į vandenį. Vyresnis kęsdavo, bet mažylis visa gerkle klykdavo. Salvatorės plaštakos buvo neregėtai plačios, sugrubusios nuo kasdieninio darbo, bet kai atsargiai laikydamas maudydavo, paskui rūpestingai šluostydavo vaikus, patikėkit mano žodžiais, jos atrodė švelnios kaip gėlės. Pasodindavo nuogą vaiką ant delno ir, juokdamasis iš jo mažumo, iškeldavo aukštyn, ir jo juokas skambėjo kaip angelo. Jo akys atrodė tokios pat tyros kaip ir vaiko.
Pradėdamas pasakoti sakiau: įdomu, ar man pavyks, ir dabar pasakysiu, ką norėjau padaryti. Man buvo įdomu, ar sugebėsiu jus sudominti pasakodamas apie paprastą žvejį, kuris neturėjo nieko ypatinga, išskyrus pačią rečiausią, vertingiausią, nuostabiausią savybę, kokią tik gali turėti žmogus. Dievas žino, kodėl toks turtas teko jam. Aš tik žinau, kad Salvatorė visiems jį dosniai dovanojo ne tik nesipuikuodamas, bet ir pats to nesuvokdamas; antraip daugelis būtų tuo dygėjęsi. Ir jeigu jūs dar neatspėjot, kokia toji savybė, – pasakysiu. Gerumas, paprasčiausias gerumas.
Versta iš: William Somerset Maugham. Collected Short Stories. London: Pan Books, 1980
George Orwell. Katalonijai pagerbti
2009 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis
George’as Orwellas (tikr. Ericas Arthuras Blairas, 1903–1950) – anglų prozininkas, poetas, eseistas, visame pasaulyje žinomų romanų „1984-ieji“ ir „Gyvulių ūkis“ autorius. Ispanijos pilietiniame kare G. Orwellas, atvykęs į šalį 1936 m., kovojo respublikos šalininkų gretose. Knygoje „Katalonijai pagerbti“ („Homage to Catalonia“) aprašo bandymą realizuoti anarchistinius idealus, komunistinių utopijų bevaisiškumą.
Į frontą mes sugrįžome, kai po gegužės įvykių Barselonoje buvo praėjusios kokios trys dienos. Po jų – tikriau, po visų tų plūstynių laikraščiuose – buvo sunku išlaikyti ankstesnį naiviai idealistišką požiūrį į karą. Turbūt nė vienam užsieniečiui, Ispanijoje praleidusiam ilgiau negu mėnesį, nepavyko išvengti didesnio ar mažesnio nusivylimo. Vis prisimindavau tą laikraščio korespondentą, sutiktą Barselonoje pačią pirmąją dieną, kuris man pasakė: „Šis karas – tai tokia pat suktybė kaip ir bet kuri kita.“ Jo žodžiai mane smarkiai pribloškė; nemanau, kad jie buvo teisingi tada, gruodžio mėnesį, jie nebuvo teisingi ir dabar, gegužę, bet darėsi vis teisingesni. Mat juo ilgiau tęsiasi karas, juo labiau jis išsigimsta, nes tokie dalykai kaip asmens laisvė ir nemeluojanti spauda paprasčiausiai nėra suderinami su kariniu veiksmingumu.
Dabar jau galėjai bandyti spėlioti, kas dėsis toliau. Buvo aišku, kad Caballero vyriausybė kris, kad ją pakeis dešinesnė, su didesne komunistų įtaka (po poros savaičių taip ir atsitiko) ir pasistengs visiems laikams palaužti profesinių sąjungų galią. O ir ateityje, sumušus Franco, perspektyvos neatrodė šviesios – net negalvojant apie didžiules problemas, kurios kils mėginant pertvarkyti Ispaniją. Laikraštinės kalbos, kad tai yra „karas dėl demokratijos“, buvo gryniausias akių dūmimas. Niekas, būdamas sveiko proto, nepuoselėjo jokių vilčių, jog tokioje susiskaldžiusioje ir išsekusioje šalyje, kokia Ispanija bus pasibaigus karui, įsivyraus demokratija – nors tokia, kokia yra Anglijoje ar Prancūzijoje. Buvo aišku, kad Ispanijos laukia diktatūra ir kad proga įvesti darbininkų klasės diktatūrą jau praėjo. Tai reiškė, jog šalis judės vienokio ar kitokio fašizmo kryptimi. Be abejonės, tas fašizmas turės gražesnį pavadinimą, bus žmogiškesnis ir ne toks veiksmingas kaip jo vokiškoji ar itališkoji atmaina. Vienintelė alternatyva – kur kas blogesnė Franco diktatūra arba visuomet egzistuojanti galimybė, kad karas padalys Ispaniją į gabalus arba pagal esamas sienas, arba ekonominiu pagrindu.
Kad ir kaip žiūrėtum, perspektyvos atrodė slegiančios. Tačiau tai anaiptol nereiškė, kad reikia nuleisti rankas ir nekovoti nei už Vyriausybę, nei prieš Franco ir Hitlerio fašizmą, kur kas labiau atvirą ir išplėtotą. Jei kokių trūkumų ir turėtų pokarinė Vyriausybė, Franco režimas būtų nepalyginamai blogesnis. Darbininkams – miesto proletariatui – gal ir nelabai svarbu, kas laimės, bet Ispanija yra pirmiausia žemės ūkio šalis ir jos valstiečiams beveik neabejotinai išeitų į naudą, jei laimėtų Vyriausybė. Bent kai kurios iš užgrobtų žemių liktų jų nuosavybė, be to, įvyktų žemės perskirstymas toje teritorijoje, kurią valdo Franco, ir faktinė baudžiava, egzistavusi kai kuriose Ispanijos vietovėse, veikiausiai nebūtų atkurta. Pokarinė Vyriausybė bent jau būtų antiklerikalinė ir antifeodalinė. Ji uždėtų apynasrį Bažnyčiai, nors kuriam laikui, ir modernizuotų šalį – pavyzdžiui, tiestų kelius, rūpintųsi švietimu ir sveikatos apsauga; ji kai ką nuveikė šioje srityje netgi karo metu. O Franco – jei nelaikysime jo paprasčiausia Italijos ir Vokietijos marionete – susisaistęs su stambiaisiais feodaliniais žemvaldžiais ir atstovauja tamsiajai klerikalinei-karinei reakcijai. Gal Liaudies frontas ir yra apgavystė, bet Franco – tai anachronizmas. Tik milijonieriai ir romantikai gali trokšti jo pergalės.
Be to, dar buvo fašizmo tarptautinio prestižo klausimas, pastaruosius porą metų kamavęs mane lyg koks nakties košmaras. Nuo 1930 metų fašistai nebuvo patyrę nė vieno pralaimėjimo; labai norėjosi, kad jiems kas nors įkrėstų į kailį, nesvarbu kas. Jei mums pavyktų sugrūsti Franco ir jo svetimšalius samdinius į jūrą, tai smarkiai pagerintų pasaulyje atmosferą, net jeigu pačioje Ispanijoje įsigalėtų slogi diktatūra ir geriausi jos žmonės atsidurtų kalėjimuose. Jau vien dėl to verta laimėti karą.
Taip man tuo metu atrodė. Galiu pasakyti, kad dabar kur kas geriau galvoju apie Negrķno vyriausybę, negu tada, kai ji tik buvo pradėjusi dirbti. Ji nepaprastai narsiai tęsė sunkią kovą ir parodė daugiau politinės pakantos, nei galėjai tikėtis. Tačiau vis tiek manau, kad pokarinė Vyriausybė neišvengiamai bus fašistinė – nebent Ispanija suskiltų ir tada pasekmės būtų nenuspėjamos. Dar sykį pakartoju šią savo nuomonę ir pažiūrėsiu, ar laikas pasielgs su manimi taip pat, kaip elgiasi su dauguma pranašų.
Vos atsidūrę fronte sužinojome, kad grįžtantis į Angliją Bobas Smillie’s (Smailis) buvo prie sienos suimtas, nugabentas į Valensiją ir įmestas į kalėjimą. Ispanijoje Smillie’s pasirodė praėjusių metų spalį. Keletą mėnesių jis dirbo POUM1 būstinėje, paskui, atvykus kitiems ILP2 nariams, stojo į miliciją su sąlyga, kad, išbuvęs fronte tris mėnesius, grįš į Angliją dalyvauti agitacinėje kelionėje. Gana ilgai neturėjome jokių žinių, už ką jis suimtas. Jis buvo kalinamas incommunicado3, tad negalėjo pasimatyti net su advokatu. Ispanijoje negalioja, bent jau praktiškai, joks habeas corpus, ir tave gali laikyti kalėjime mėnesių mėnesius nepateikdami jokio kaltinimo, ką jau kalbėti apie teismą. Galiausiai vienas paleistas kalinys papasakojo, kad Smillie’s buvo suimtas už „ginklų nešiojimą“. Man pavyko sužinoti, jog tie „ginklai“ – tai dvi primityvios, tik karo pradžioje naudotos granatos, kurias jis vežėsi namo ketindamas rodyti per savo paskaitas kartu su sviedinių skeveldromis ir kitais suvenyrais. Iš jų buvo išimti užtaisai ir sprogdikliai, taigi tos granatos tebuvo paprasčiausi metaliniai cilindrai, niekam nekeliantys jokio pavojaus. Neabejoju, kad jomis pasinaudota kaip dingstimi ir kad iš tikrųjų Smillie’s buvo suimtas dėl jo ryšių su POUM. Barselonos įvykiai buvo ką tik pasibaigę ir valdžia tuo metu visaip stengėsi neišleisti iš Ispanijos žmonių, kurie galėtų paneigti oficialią jų versiją. Todėl bet kas galėjo būti vienokiu ar kitokiu pretekstu sulaikytas prie sienos. Visiškai įmanoma, kad iš pradžių buvo ketinama suimti Smillie’s tik kelioms dienoms. Tačiau bėda ta, jog, sykį atsidūręs Ispanijos kalėjime, paprastai ten ir likdavai – su nuosprendžiu ar be jo.
Mes vėl stovėjome prie Huescos, tik kiek dešiniau, priešais tą patį fašistų redutą, kurį prieš kelias savaites buvome trumpam užėmę. Dabar aš ėjau teniente – tai, matyt, atitinka jaunesniojo leitenanto laipsnį britų kariuomenėje – pareigas ir vadovavau maždaug trisdešimčiai vyrų, tiek anglų, tiek ispanų. Buvau pristatytas tam laipsniui gauti, tik nežinojau, ar jį gausiu. Anksčiau milicijos karininkai atsisakydavo imti laipsnį, nes tai reiškė didesnę algą ir nesiderino su lygiavos idėjomis, bet dabar jie buvo verste verčiami. Benjaminas jau buvo gavęs kapitono laipsnį, o Koppas netrukus turėjo tapti majoru. Vyriausybė, suprantama, negalėjo apsieiti be milicijos karininkų, bet ji neteikdavo jiems aukštesnio negu majoro laipsnio, matyt, aukštesnius postus tausodama reguliariosios armijos karininkams ir ką tik išleistiems Karo mokyklos auklėtiniams. Todėl mūsų 29-ojoje ir, be abejonės, daugelyje kitų divizijų buvo susiklosčiusi keista padėtis: ir divizijai, ir brigadoms, ir batalionams kol kas vadovavo majorai.
Fronte beveik nieko nevyko. Mūšiai dėl Jacos kelio aprimo ir neatsinaujino iki birželio vidurio. Mūsų pozicijoje didžiausią pavojų kėlė snaiperiai. Fašistų tranšėjos ėjo toliau negu už šimto penkiasdešimt metrų, bet jos buvo aukštėliau ir gaubė mus iš dviejų pusių, nes mūsų linija buvo išsikišusi stataus kampo pleištu. To pleišto smaigalyje buvo pavojingiausia – ten nuolat ką nors pakirsdavo snaiperio kulka. Retkarčiais fašistai paleisdavo į mus šautuvinę ar kažkokią panašią granatą. Tai buvo bjaurus šaudmuo – bauginantis, nes negirdėdavai jo atlekiant ir nespėdavai pasislėpti, – bet iš tikrųjų ne itin grėsmingas; jis išmušdavo žemėje nedidelę, maždaug praustuvės dydžio duobę. Naktys buvo maloniai šiltos, dienos – labai karštos, vis įkyriau nedavė ramybės uodai, o iš Barselonos atsivežti švarūs drabužiai kone akimirksniu priviso utėlių. Apleistuose soduose niekieno žemėje bolavo neprisirpusios vyšnios. Dvi dienas iš eilės pylęs lietus užtvindė blindažus, parapetas nusėdo per pėdą; po to mes ilgai kasėme glitų molį niekam tikusiais ispaniškais kastuvais, kurie buvo be rankenų ir linkdavo nelyginant skardiniai šaukštai.
Mūsų kuopai buvo pažadėtas minosvaidis ir aš nekantriai jo laukiau. Naktimis mes kaip paprastai patruliuodavome, tik dabar tai buvo pavojingesnis užsiėmimas, nes fašistai buvo pasidarę budresni, be to, dabar jų buvo daugiau; už vielos užtvaros jie primėtydavo skardinių ir, išgirdę menkiausią dzingtelėjimą, imdavo pliekti iš kulkosvaidžių. Dienomis eidavome pašaudyti iš niekieno žemės. Tam reikėdavo nušliaužti apie šimtą metrų iki aukštomis žolėmis apaugusio griovio, iš kurio buvo gerai matyti fašistų parapete spraga. Griovyje mes netgi buvome įtaisę stovą šautuvui pasidėti. Turėdamas kantrybės, dažniausiai sulaukdavai chaki spalvos figūros, skubomis smunkančios pro tą spragą. Iš viso šoviau keletą kartų. Nežinau, ar bent sykį pataikiau – tai mažai tikėtina, nes esu labai prastas šaulys. Bet buvo gana smagu, nes fašistai niekaip negalėjo suprasti, iš kur atlekia kulkos, ir aš neabejojau, kad anksčiau ar vėliau vieną jų nupilsiu. Tačiau medžiotojas pats buvo sumedžiotas – mane nutykojo fašistų snaiperis. Tai atsitiko gal dešimtą mano buvimo fronte dieną. Patirtis, kai į tave pataiko kulka, labai įdomi, ir manau, kad verta ją smulkiau aprašyti.
Tai įvyko parapeto kampe, apie penktą valandą ryto. Toks metas visuomet būdavo pavojingas, nes aušra brėško mums už nugarų, ir jeigu iškišdavai galvą virš parapeto, dangaus fone ji ryškiai išsiskirdavo. Aš kalbėjausi su baigiančiais pamainą sargybiniais. Staiga, pačiame kažkurio žodžio viduryje, pajutau… labai sunku apibūdinti, ką pajutau, nors viską prisimenu kuo aiškiausiai.
Trumpai tariant, įspūdis buvo toks, lyg būčiau atsidūręs sprogimo centre. Tarsi išgirdau garsų trenksmą, viskas aplink mane tarsi nušvito akinama šviesa, ir pajutau labai stiprų smūgį – ne, ne skausmą, tik smarkų sukrėtimą, kokį gauni prisilietęs prie elektros gnybtų; iškart po jo apėmė visiškas silpnumas, jausmas, kad esi pakirstas ir savęs jau nebeturi. Smėlio maišų užtvara priešais mane nutolo kažkur toli toli. Manyčiau, jog panašiai žmogus jaučiasi, kai į jį trenkia žaibas. Išsyk supratau, kad į mane pataikė kulka, tik, suklaidintas tariamo trenksmo ir blyksnio, pagalvojau, jog netyčia iššovė kažkurio mūsiškių šautuvas. Viskas įvyko kur kas greičiau nei per sekundę. Po akimirkos mano keliai sulinko ir aš griuvau, smarkiai trenkdamasis galva į žemę, laimė, neskaudžiai. Gulėjau pastiręs, apsvaigęs, suprasdamas, kad esu labai rimtai sužeistas, bet nejaučiau jokio fizinio skausmo.
Sargybinis amerikietis, su kuriuo kalbėjausi iki šūvio, puolė prie manęs. „Ką, tave sužeidė?“ Kai subėgo daugiau žmonių, kilo įprastas sambrūzdis: „Pakelkit jį! Kur jam kliuvo? Atsekit marškinius!“ – ir taip toliau, taip toliau. Amerikietis šūktelėjo, kad reikia peilio marškiniams perpjauti. Prisiminęs, jog turiu kišenėje peilį, pabandžiau jį ištraukti, bet paaiškėjo, kad mano dešinė ranka paralyžiuota. Nejaučiau skausmo, todėl buvau netgi šiek tiek patenkintas. Žmonai tai turėtų patikti, galvojau; ji visada norėjo, kad būčiau sužeistas ir šitaip išsigelbėčiau nuo žūties, kai prasidės didieji mūšiai. Tik dabar man atėjo į galvą pasidomėti, kur pataikė kulka ir kiek ji padarė žalos; pats nieko nejaučiau, bet žinojau, kad kažkur iš priekio. Pabandęs paklausti supratau, kad negaliu kalbėti, tik silpnai cypčioti, bet antru mėginimu man šiaip ne taip pavyko užduoti klausimą. Į gerklę, išgirdau sakant. Harry Webas, mūsų neštuvų nešėjas, sulakstė tvarsčių ir spirito, kurio gaudavome pirmajai pagalbai mūšio lauke suteikti. Kai jie mane pakėlė, iš burnos plūstelėjo kraujas, ir aš išgirdau ispaną už nugaros sakant, kad kulka perėjo kiaurai kaklą. Jutau, kaip spiritas, kuris šiaip būtų deginęs kaip velnias, maloniai vėsina žaizdą.
Mane vėl paguldė, ir kažkas nuėjo neštuvų. Sužinojęs, kad kulka kiaurai perskrodė kaklą, neabejojau, jog mano valandos suskaičiuotos. Dar nebuvau girdėjęs, kad žmogus ar gyvulys išgyventų su peršauta gerkle. Pro lūpų kamputį sunkėsi kraujas. „Prakirsta arterija“, – pagalvojau. Įdomu, ar ilgai žmogus atsilaiko su kiaura miego arterija; turbūt ne kažin kiek minučių. Viskas aplinkui skendėjo migloje. Kokias dvi minutes man atrodė, kad mirštu. Tai irgi buvo įdomu – turiu omenyje, jog įdomu sužinoti, kokios mintys ateina žmogui tokiu metu. Pirma mintis buvo gana tradicinė: apie žmoną. Antra – kartus apmaudas, kad tenka apleisti šį pasaulį, kuriame apskritai man vis dėlto patiko gyventi. Tas apmaudas neatlėgo gana ilgai. Kvaila nesėkmė siutino mane. Kokia beprasmybė! Gauti galą – netgi ne mūšyje, bet pridvisusiame tranšėjos kampe – vien dėl akimirkos neatsargumo! Galvojau ir apie tą, kuris šovė, – svarsčiau, ispanas jis ar užsienietis, ar žino, kad mane paklojo, ar nežino, ir taip toliau. Nejaučiau jam jokio pykčio. Kadangi jis fašistas, galvojau, užmuščiau jį, jei galėčiau, bet jeigu šią akimirką jis būtų paimtas į nelaisvę ir atvestas prie manęs, tik pasveikinčiau jį, kad turi taiklią akį. Tačiau, jei mirtis iš tiesų būtų artėjusi, gal mano mintys būtų buvusios visiškai kitokios.
Kai atsidūriau ant neštuvų, paralyžiuotoji dešinė ranka atgijo ir ėmė baisiausiai skaudėti. Tuo metu man atrodė, kad aš ją susilaužiau griūdamas. Skausmas nuramino mane, nes žinojau, kad žmogui mirštant jo pojūčiai neaštrėja. Pasijutau kur kas geriau ir net ėmiau gailėtis tų keturių vargšų, kurie prakaituodami ir slidinėdami nešė mane ant pečių. Iki sanitarinio automobilio buvo apie du kilometrai bjauraus kelio grumstuotais slidžiais takais. Žinojau, koks tai vargas, nes pats prieš porą dienų padėjau nešti sužeistąjį. Baltųjų tuopų, vietomis apstojusių mūsų tranšėjas, lapai brūkšėjo man per veidą ir aš galvojau, kad nuostabu gyventi pasaulyje, kur auga tokie medžiai. Tačiau rankos skausmas buvo velniškas, jis vertė mane keiktis ir po to stengtis nesikeikti, nes kaskart, kai giliau įkvėpdavau, iš burnos burbulais pradėdavo kilti kraujas.
Gydytojas perrišo žaizdą, suleido morfijaus ir išsiuntė mane į Siétamą. Ligoninė Siétame – tai paskubomis suręstos medinės trobelės, kur sužeistieji būdavo palaikomi kelias valandas ir išsiunčiami toliau, į Barbastrą arba Léridą. Buvau apdujęs nuo morfijaus, bet vis dar jutau smarkų skausmą, beveik negalėjau pajudėti ir vis rijau savo kraują. Man būnant tokios būklės neišmanėlė medicinos sesuo bandė grūsti į gerklę ligoninės pietus – didelę lėkštę sriubos, keletą virtų kiaušinių, glitų troškinį bei dar kažką – ir stebėjosi, kad aš priešinuosi; Ispanijos gydymo įstaigose tokie dalykai buvo įprasti. Prašiau parūkyti, bet tuo metu siautė tabako badas ir visoje ligoninėje neatsirado nė vienos cigaretės. Paskui prie mano lovos pasirodė du draugai, gavę leidimą kelioms valandoms palikti poziciją.
– Sveikas! Tai, sakai, gyvas? Gerai. Duok šen savo laikrodį, revolverį ir žibintuvėlį. Ir peilį, jeigu turi.
Ir išsinešė visą mano kilnojamąjį turtą. Taip nutikdavo kiekvienam sužeistajam – jo daiktus kaipmat pasidalydavo kiti; ir visiškai teisingai, nes laikrodžiai, revolveriai ir kitos panašios gėrybės fronte buvo aukso vertės, o keliaudamos į užnugarį sužeistojo kuprinėje jos būtų anksčiau ar vėliau pavogtos.
Į vakarą susirinko pakankamai ligonių ir sužeistųjų kelioms sanitarinėms mašinoms užpildyti, ir mes buvome išsiųsti į Barbastrą. Na ir kelionė! Buvau girdėjęs kalbant, kad šiame kare žmonės pasveiksta, jei būna sužeisti į galūnes, bet visada miršta nuo sužeidimo į pilvą. Dabar supratau kodėl. Niekas, kam grėsė vidinis kraujavimas, nebūtų išgyvenęs kratymo skalda grįstais, sunkvežimių išdaužytais keliais, neremontuotais nuo pat karo pradžios. Trukt, bumpt, trinkt! Išsyk prisiminiau savo ankstyvą vaikystę ir siaubingą Wiggle-Woggle atrakcioną per japonų ir britų parodą Londone. Sanitarai pamiršo pririšti mus prie neštuvų. Aš dar turėjau jėgų laikytis kaire ranka, bet vienas vargšas nudribo ant grindų ir kentė dievaižin kokias kančias. Kitas, iš galinčiųjų paeiti, sėdėjęs furgono kampe, apvėmė viską aplinkui. Barbastro ligoninė buvo sausakimša, lovos stovėjo taip arti viena kitos, kad beveik lietėsi. Kitą rytą mūsų dalis buvo sukrauta į sanitarinį traukinį ir išvežta į Léridą.
Léridoje prabuvau penkias ar šešias dienas. Didelėje ligoninėje pramaišiui gulėjo sužeisti ar sergantys kariai ir paprasti civiliai ligoniai. Kai kurių mano palatos kaimynų žaizdos buvo siaubingos. Gretimoje lovoje gulėjo tamsiaplaukis jaunuolis, gydomas nuo kažkokios ligos vaistais, kurie jo šlapimą darė skaisčiai žalią. Pažiūrėti jo antelės ateidavo žmonės iš kitų palatų. Angliškai kalbantis olandų komunistas, sužinojęs, kad ligoninėje yra anglas, surado mane ir atnešė angliškų laikraščių. Sunkiai sužeistas per spalio kovas, jis tiesiog gyveno Léridos ligoninėje ir netgi vedė medicinos seserį. Po sužeidimo viena jo koja tiek sudžiūvo, kad pasidarė neką storesnė už mano ranką. Du atostogaujantys milicininkai, kuriuos buvau sutikęs pirmą savaitę fronte, atėjo aplankyti sužeisto draugo ir pažino mane. Kokių aštuoniolikos metų vaikai, jiedu sutrikę stovėjo prie mano lovos, niekaip nesugalvodami, ką čia pasakius, o paskui, tarsi norėdami parodyti, kad užjaučia mane dėl sužeidimo, staiga išsitraukė iš kišenių visus savo rūkalus, padėjo ant lovos ir pabėgo, man nespėjus jų sulaikyti. Koks tipiškas ispaniškas poelgis! Vėliau sužinojau, kad miestelyje niekur nėra nusipirkti tabako ir kad jie atidavė man visos savaitės davinį.
Po kelių dienų jau galėjau atsistoti ir vaikščioti parišta ranka. Nuleista ji kažkodėl skaudėdavo kur kas labiau. Be to, tuo metu dar gerokai kamavo vidiniai skausmai ten, kur susitrenkiau krisdamas, ir buvau beveik visiškai netekęs balso, bet nėkart neskaudėjo tos vietos, kur pataikė kulka. Dažniausiai taip, regis, ir būna. Kulkos smūgio jėga, matyt, nuslopina vietinius jutimus; o tarkim, sviedinio ar bombos skeveldra, būdama nelygių kraštų ir paprastai smogianti ne taip smarkiai, tikriausiai sukeltų velnišką skausmą. Ligoninės teritorijoje buvo jaukus sodas su tvenkiniu, kuriame plaukiojo auksiniai karosai ir kažkokios tamsiai pilkos žuvelės – turbūt aukšlės. Stebėdavau jas valandų valandas. Tvarka Léridos ligoninėje padėjo man suprasti, kaip dirba ligoninės visame Aragono fronte, – tik nežinau, ar tas pat taikytina ir kitiems frontams. Kai kuriais atžvilgiais tos ligoninės buvo labai geros. Jose dirbo sumanūs gydytojai, netrūko nei vaistų, nei įrangos. Tačiau aš įžvelgiau dvi jų ydas, dėl kurių mirė šimtai ar tūkstančiai žmonių, nors juos, neabejoju, buvo galima išgelbėti.
Viena jų ta, kad visos pafrontės ligoninės buvo daugiausia naudojamos kaip sužeistųjų evakuacijos punktai. Todėl čia būdavo gydomi tik sunkiausiai sužeisti žmonės, kurių negalima niekur kitur gabenti. Teoriškai dauguma sužeistųjų turėjo būti siunčiami tiesiai į Barseloną ar Tarragoną, bet dėl transporto trūkumo iškeliaudavo ten tik po savaitės ar dešimties dienų. Tad tiek laiko jie trynėsi Siétamo, Barbastro, Monzono, Léridos ir kitose ligoninėse negaudami jokio gydymo, nebent retkarčiais kas nors perrišdavo jų žaizdas – ir tai ne visiems. Sutraiškyti kaulai, siaubingos sprogmenų išplėštos ir kitokios žaizdos būdavo apmuturiuojamos gipso tvarsčiais, o paskui ant to sukietėjusio futliaro būdavo pieštuku aprašomos žaizdos ypatybės; futliaras būdavo nuimamas tik po dešimties dienų, kai žmogų nuveždavo į Barseloną ar Tarragoną. Prisiprašyti, kad kas apžiūrėtų žaizdą, buvo beveik neįmanoma; gydytojų saujelė nespėdavo susitvarkyti su darbu ir jie bėgte prabėgdavo pro tavo lovą mestelėdami: „Taip, taip, jumis pasirūpins Barselonoje.“ Nuolat sklandė gandas, jog ligoninės traukinys išvažiuoja į Barseloną mańana. Kita bėda buvo kvalifikuotų medicinos seserų trūkumas. Panašu, kad Ispanija jų turėjo labai mažai, gal todėl, jog iki karo šį darbą daugiausia dirbo vienuolės. Aš nesiskundžiu ispanų seserimis, nes su manimi jos visada elgdavosi kuo maloniausiai, bet akivaizdu ir tai, kad jos nieko neišmanė. Žinoma, visos jos mokėjo pamatuoti temperatūrą, kai kurios – tvarstyti, bet ne daugiau. Tad tie ligoniai, kurie buvo per silpni pasirūpinti savimi, dažniausiai likdavo gėdingai neprižiūrėti. Seserys savaitėmis nepadėdavo žmogui užkietėjusiais viduriais, retai prausdavo tuos, kurie patys negalėdavo nusiprausti. Prisimenu, kaip vienas vargšas – jam buvo sutriuškinta ranka – man guodėsi, kad jau tris savaites guli nepraustu veidu. Netgi lovos ištisomis dienomis stovėdavo nepaklotos. Tačiau maistas visose ligoninėse buvo labai geras, netgi per geras. Ispanijoje, labiau nei kur kitur, nuo seno įprasta kimšti ligoniams sunkų maistą. Léridoje mus maitino nuostabiai. Pusryčiams, šeštą valandą ryto, gaudavome sriubos, omleto, kokio nors troškinio, duonos, balto vyno ir kavos, o pietūs būdavo dar gausesni – ir visa tai tuo metu, kai dauguma civilių gyventojų mito pusbadžiu. Ispanai, atrodo, nepripažįsta tokio dalyko kaip lengva dieta. Ir sergančiuosius, ir sveikus jie maitina tokiu pačiu maistu – prieskoningu, riebiu, kiaurai permirkusiu alyvų aliejumi.
Vieną rytą buvo paskelbta, kad mano palatos vyrai šiandien vežami į Barseloną. Man pavyko pasiųsti žmonai telegramą, jog atvykstu, ir netrukus mes buvome susodinti į autobusus ir nugabenti į stotį. Tik tada, kai traukinys jau pajudėjo, mus lydėjęs ligoninės sanitaras tarp kitko prasitarė, kad vykstame visai ne į Barseloną, o į Tarragoną. Matyt, traukinio mašinistas taip nusprendė. „Tikra Ispanija!“ – pagalvojau. Labai ispaniška buvo ir tai, kad jie sutiko sustabdyti traukinį ir palaukti, kol aš pasiųsiu kitą telegramą, o dar ispaniškiau – kad tos telegramos žmona negavo.
Važiavome paprastuose trečios klasės vagonuose su mediniais suolais, nors dauguma vyrų buvo sunkiai sužeisti ir tik šį rytą pirmąkart pakilę iš lovos. Gana greitai nuo karščio ir kresčiojimo pusė jų atsidūrė kolapso būklėje, keletas privėmė ant grindų. Sanitaras atsargiai žargstė per kūnus, visur tysančius tarytum lavonai, ir iš didelės ožkos odos gertuvės čiurkščiojo čia vienam, čia kitam į burną. Vanduo buvo šleikštus, iki šiol prisimenu jo skonį. Įvažiavome į Tarragoną jau saulei leidžiantis. Bėgiai ėjo pakrante, maždaug per akmens metimą nuo jūros. Mūsų vagonams įriedant į stotį, iš jos pajudėjo karinis traukinys, pilnas Tarptautinės kolonos karių; būrelis žmonių mojavo jiems nuo tilto. Traukinys buvo labai ilgas, sausakimšai prigrūstas; atviros platformos, ant kurių buvo pririšti pabūklai, irgi buvo vyrų nusėstos. Itin ryškiai prisimenu tą gelsvoje vakaro šviesoje slenkančio traukinio vaizdą; langas po lango aplipęs tamsiais šypsančiais veidais, ilgi pakelti pabūklų vamzdžiai, plazdančios raudonos kaklaskarės – visa tai iš lėto plaukia pro mus žalsvai melsvos jūros fone.
– Estranjeros – užsieniečiai, – tarė kažkas. – Tai italai.
Žinoma, kad italai. Kas daugiau galėtų stovėti tokiomis vaizdingomis grupelėmis arba taip gracingai sveikinti minią – jų gracijai nė kiek nekenkė tai, kad bent pusė karių buvo užsivertę vyno butelius. Vėliau sužinojome, jog jie buvo iš tų dalinių, kurie kovo mėnesį laimėjo didžiąją pergalę prie Guadalajaros; pasibaigus atostogoms, jie keliavo į kitą, Aragono, frontą. Bijau, kad dauguma jų žuvo prie Huescos vos už kelių savaičių. Galintys pastovėti mūsiškiai, perėję į kitą vagono pusę, sveikino italus. Kažkuris mojavo pro langą ramentu, sutvarstytos rankos kėlė į viršų sugniaužtus kumščius. Tai buvo tarsi karo alegorija: traukinys su naujais kariais išdidžiai išdunda į frontą, traukinys su sužalotais vyrais palengva stoja, o pabūklų vaizdas kaip visada priverčia smarkiau plakti širdį, žadina tą bjaurų jausmą, kurio paskui būna taip sunku atsikratyti, – kad karas vis dėlto yra didingas dalykas.
Tarragonos ligoninė buvo labai didelė ir pilna sužeistųjų, atvežtų iš visų frontų. Kokių tik žaizdų čia nepamačiau! Kai kurios jų buvo gydomos tokiais metodais, kad buvo kraupu žiūrėti, nors jie tikriausiai atitiko paskutinį medicinos žodį. Žaizda buvo paliekama visiškai atvira, neaprišta, tik pridengta nuo musių marlės tinkleliu, ištemptu ant vielų. Po marle raudonavo pusiau sugijusios žaizdos šaltiena. Ligoninėje gulėjo vienas į veidą ir į gerklę sužeistas žmogus, kurio galvą gaubė tiesiog marlės skafandras; karys nuolat turėjo būti susičiaupęs ir kvėpuoti tik per ploną tarp lūpų įtaisytą vamzdelį. Tas vargšas vaikštinėjo pirmyn ir atgal ligoninės koridoriais, žvelgė į tave pro marlės narvą negalėdamas nieko pasakyti ir atrodė be galo vienišas. Tarragonoje praleidau tris ar keturias dienas. Jėgos palengva grįžo, ir vieną dieną labai lėtai sugebėjau nužingsniuoti net iki paplūdimio. Buvo keista matyti, kad kurorto gyvenimas eina beveik taip pat, kaip ėjęs: išilgai promenados veikia prašmatnios kavinės, putlūs vietiniai buržua maudosi ir deginasi šezlonguose, tarsi tūkstančio kilometrų spinduliu nebūtų jokio karo. Kaip tyčia pamačiau, kaip vienas toks mauduolis nuskendo – kas būtų galėjęs pagalvoti, kad tai įmanoma seklioje šiltoje jūroje?
Po sužeidimo praėjus aštuonioms ar devynioms dienoms, mano žaizda pagaliau buvo apžiūrėta. Operacijų kambaryje, kur anksčiau ar vėliau patekdavo visi atvykę sužeistieji, daktarai didelėmis žirklėmis karpė gipso šarvus, kuriais vyrai sulaužytais šonkauliais, raktikauliais ir t. t. buvo aptaisyti pafrontės evakuacijos punktuose; virš gremėzdiškų antkrūtinių kyšojo nerimastingi purvini veidai, apžėlę savaitine barzda. Simpatiškas ir energingas kokių trisdešimties metų gydytojas pasodino mane į kėdę, šiurkščios marlės tamponu suėmė liežuvį, ištraukė jį, kiek tai buvo įmanoma, įbruko į gerklę dantisto veidrodėlį ir liepė man be paliovos sakyti „Aaa!“ Po valandėlės, kai liežuvis pradėjo kraujuoti ir akys paplūdo ašaromis, jis pasakė, kad viena mano balso styga paralyžiuota.
– Kada atgausiu balsą? – paklausiau.
– Balsą? O, balso niekada neatgausit, – linksmai atsakė gydytojas.
Vėliau paaiškėjo, kad jis klydo. Maždaug du mėnesius tegalėjau šnabždėti, bet paskui mano balsas beveik staiga pasidarė normalus – pažeistą stygą, matyt, „kompensavo“ kita. Ranką skaudėjo dėl to, jog kulka kliudė nervų raizginį mano sprande. Aštrūs diegliai, panašūs į neuralgiją, kamavo mane kokį mėnesį, ypač naktimis, tad nelabai pavykdavo išsimiegoti. Dešinės rankos pirštai irgi buvo pusiau paralyžiuoti. Net dabar, praėjus penkiems mėnesiams, vis dar nejaučiu smiliaus – keistas kaklo sužeidimo padarinys.
Mano žaizda buvo šiokia tokia retenybė, nes įvairūs gydytojai ją apžiūrinėdami ilgai caksėjo liežuviais ir kartojo: „Qué suerte! Qué suerte!“4 Vienas jų svariai pareiškė, kad kulka praėjo „per milimetrą“ nuo arterijos. Nežinau, kaip jis tai nustatė. Visi, su kuo tuomet bendravau, – gydytojai, seserys, slaugės ar tokie pat kaip aš pacientai – vienu balsu tikino mane, jog žmogus, gavęs kulką į kaklą ir likęs gyvas, yra pats laimingiausias pasaulyje. O aš vis pagalvodavau, kad tikras laimingasis būtų išvis jos negavęs.
Versta iš: George Orwell. Homage to Catalonia. Penguin, 1989
1 POUM (Partido Obrero de Unificación Marxista) – Marksistinės vienybės darbininkų partija, atsiradusi kaip opozicija stalininei Ispanijos komunistų partijai. (Vert. past.)
2 ILP (Independent Labour Party) – anglų socialistinės pakraipos Nepriklausoma darbo partija. (Vert. past.)
3 Be teisės susirašinėti ir bendrauti (isp.).
4 Čia: laimės kūdikis (isp.).
Jim Carroll. Krepšininko dienoraščiai
2009 m. Nr. 2
Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas
Amerikiečių rašytojas Jimas Carrollis (g.1950 m.), atrinkęs ir suredagavęs 1963–1966 m. paties rašytus užrašus, 1978 m. išleido romaną „Krepšininko dienoraščiai“ , veikiai tapusį literatūros undergroundo klasikiniu kūriniu. Jame autorius, aprašydamas paauglio kasdienybę septinto dešimtmečio Niujorke – smulkų vagiliavimą, krepšinio treniruotes, girtuokliavimą, svaiginimąsi narkotikais bei šėliojimus, taip pat atskleidžia ir svarbius lūžius visuomenėje, žmogaus prigimties subtilumus.
Vėliau J. Carrollis išgarsėjo kaip poetas ir roko muzikantas. Kino režisierius Scottas Kalvertas 1995 m. „Krepšininko dienoraščius“ ekranizavo.
1964, ruduo
Šiandien pirmąsyk ėjau į tą ypač brangią privačią mokšę, kurioj mokytis laimėjau stipkę. Teko gerokai paplušėt, kad įsikirsčiau, kokį velnią čia veikiu, visi į mane keistai žvilgčiojo, o aš paslapčiomis krizenau iš žydukų, kurie koplyčioj kas rytą turi giedot senas krikščioniškas giesmes. Už nugaros stovėjęs kažkoks dėstytuvas vis baksnojo man į petį, matyt, tikėjosi, kad šitaip privers giedot ir mane, bet aš, nutaisęs nuobodžiaujančios žmogystos fizionomiją, tik sėdėjau ir tylėjau. Prieš pirmą pamoką šnektelėjau su tokiu visai nieko bičiuku, Egiu Blaumgardenu. Jo senis turi didelę deimantų apdirbimo firmą ir tai man padaro nemenką įspūdį. Paaiškėja, kad bičas yra ryški teniso žvaigždė (šeštas savo amžiaus grupėje visoj Rytų pakrantėj) ir domisi menais. „Namuose turim kelis renuarus, – pradeda porint, – ateik kada pas mus pietų, galėsi įvertint.“ Būtinai, Egi. Paskui gerokai pasilazdavoju su ponu Braversu, Oksfordą baigusiu dabita, lotynų kalbos mokytoju, kurį baisiai užsiutina tai, kad į jo klausimus aš, užuot sakęs „Taip, tamsta“, atsakau „Aha“. Jis užlaiko mane po pamokos ir užjaučiamu balsu paaiškina, kad viską supranta, kad mano šeima – neišsilavinę tamsuoliai ir panašiai, tačiau aš turįs išmokti disciplinos, į klausimus atsakinėti taip, kaip priklauso, ir laikytis mokykloje nusistovėjusio etiketo. Kurgi ne. Paskui per pietus atsibeldžia šūlios diriko pavaduotojas, ponas Beltas, atsisėda šalia ir pareiškia, jog kai valgau, turiu nuo stalo patraukt ranką. Pamaniau, kad jis turi omeny tą ranką, kuria laikau šakutę, todėl gerą pusę minutės prasėdėjau visiškai suglumęs ir tik paskui supratau, jog jis kalba apie kitą ranką. Beltas priklauso tam pernelyg nuoširdžiam žmogėnų tipui (na žinot, tarsi politiko), kurie anksčiau ar vėliau vis tiek iškruša tave per šikną. Tiesą sakant, galutinai šito bičo taip ir neperkandau. Pasijutau taip, lyg būčiau sušikęs ir paleidęs vėjais visą puikią 257 metų šios mokslo įstaigos tradiciją. Po pietų užsukau į mokyklos trofėjų kambarį, kuris iš esmės skirtas poilsiui, jame prigrūsta ištaigingų V formos sofų ir panašios šūduvos bei pastatyta riešutmedžio spintelė, kurioj laikomi visi mokyklos laimėti prizai (galiu pasakyt, kad jų toli gražu ne marios, – namie turiu daugiau trofėjų, negu šita įstaiga sugebėjo pelnyt per tuos savo 257 metus). Žodžiu, užsiimu savo reikalais, skaitau žurnalą „Time“, kai staiga prie manęs prikimba vienas bendraklasis, regis, jo vardas Laris Lebretoris, ir mėgina įrodyt, kad jis neva pirmas paėmė šitą žurnalą. „Puikus mėginimas, kietuoli, – sakau aš, – bet, matai, aš čia sėdžiu jau geras dešimt minučių, rauki?“ Žodžiu, tik įsivaizduokit, tas mulkis pamėgina jį iš manęs atimt ir aš, neturėdamas jokios taikios išeities, atsistoju ir skinu jam į dūdą. Iš bičo nosies pasipila kraujas, inkšdamas jis išlekia lauk. Ko gero, pasiskųst kokiam nors mokytojui. Akivaizdu, nes jis, spausdamas servetėlę prie savo kraujuojančios marmūzės, grįžta po poros minučių kartu su kažkokiu senu krienu iš istorijos katedros ir ryžtingai puola badyt į mane pirštu. Tik Egio Blaumgardeno liudijimas mane išgelbsti nuo baisaus hemorojaus ir nemalonaus pokalbio su ponu Blasteriu, mūsų diriku. Šiaip ar taip, panašu, kad to Lario Lebetorio niekas nemėgsta, todėl, kai tas sukriošęs istorikas dingsta mums iš akių, visa poilsio kambary susirinkusi šutvė man netgi paploja.
Po baisiausiai nuobodžių istorijos pamokų nusprendžiau truputį pažioplinėt ir pažiūrėt, kaip treniruojasi futbolo komanda. Visiški nevykėliai, garbės žodis. Galėčiau surinkt bet kuriuos dešimt savo draugužių iš žemutinio ar viršutinio rajono ir mes išspardytume jiems subines. Kažkoks bičas iš vyresnių klasių, treniravęsis mušti baudinius, paprašė manęs jam paasistuot, manydamas, kad aš – tik paprastas išglebęs naujokas. Sutikau, bičas spyrė kamuolį taip, tarsi tai būtų buvęs šūdo maišas ar kažkas panašaus. „Duok ir man pamėgint“, – sakau aš. Gerai, sako jis, įsivaizduodamas, jog šitam mažam suskretėliui daro didelę paslaugą. Atsitraukiu atgal, du platūs žingsniai į priekį ir – smūgis. Kamuolys nulekia gerus 32 jardus (nepamirškit, kad aviu ne sportine avalyne), o tas bičas, pakabinęs stalčių, vis dar klūpo. Jau ėmiau galvot, kad jo antkiaušiai irgi tuoj atvips ir nuriedės švarutėlaite apranga žemyn. Paskui pėdinau į metro paslapčia sau galvodamas, jog ši trenkta įstaiga man netgi patinka.
Šiandien nuvariau į savo buvusį rajoną pabudėt prie seno draugužio Bobio Sačso karsto. Planavau ten atsirast kiek ankstėliau ir aplankyt kai kuriuos žmones, bet užtrukau mokšėj – gavau valyt suolus ir panašiai už tai, kad pernelyg dažnai nusimuilinu iš pamokų. Tas sumautas švarinimasis užtruko iki 4.30, nors, tiesą sakant, prie jokio darbo nė pirštu neprisiliečiau: viskam vadovavo kažkoks bukagalvis, todėl sugebėjau nusliūkint į tuliką ir visą tą laiką praleidau skaitydamas apie gudrašiknį neūžaugą Aleksandrą Poupą. Manęs niekas nepasigedo, bet iš mokšės išsinešdinau kartu su visa šutve. Į laidotuves atvažiavau apie penkias, ten jau buvo susirinkę, ko gero, visi bičai, pradedant 29-ąja ir baigiant 14-ąja gatvėm. Gerą pusvalandį prapliurpiau su visais tais senaisiais draugužiais, nes kaip įmanydamas stengiausi atidėt momentą, kai turėsiu pažvelgt į mirusio Bobio kūną, paguldytą pačiam salės vidury. Iki šiol per visą savo gyvenimą dar nebuvau matęs karste gulinčio kūno, netgi kai mirė mano močiutė, į jos laidotuves tėvai manęs nesivedė.
Bobis mirė nuo kraujo vėžio. Susirgo prieš dvejus metus, bet jo organizmas buvo toks stiprus (bičas buvo pats kiečiausias sportininkas), kad sugebėjo iš tikrųjų ilgai priešintis. Iš pradžių jam davė vos pusę metų, bet jis visus apgavo ir šiek tiek pasitaisė… retkarčiais netgi išeidavo pasivaikščiot, nors buvo akivaizdu, kad tai jau nebe tas pats žmogus. Prieš metus jis vėl atkrito, kaip pasakojo jo brolis, bičo ligos istorijos kreivė smigo žemyn, persivertė 90 laipsnių kampu. Galiausiai pažvelgiau į jo kūną ir pirmąkart gyvenime išvydau mirtį. Jo veidas buvo sulysęs ir išvagotas raukšlių, bičas kažkiek net priminė beždžionę, o plaukai buvo pavirtę vien papilkėjusių kuokštų rinkiniu. Nors buvo vos šešiolikos, atrodė kaip šešiasdešimtmetis. Net negalėjau patikėt, kokios sudžiūvusios jo rankos… tarsi kažkas tau prieš akis būtų paguldęs žmogaus, kurį anksčiau pažinojai, skeletą.
Į gatvę išėjau apdujęs, lyg ką tik žiopsojęs keturių valandų trukmės filmą, į kurį niekaip negaliu įsikirst. Visą vakarą galvojau apie Bobio veidą ir mirtį. Vos nepasiutau, o kad geriau pasijusčiau, įkaliau netgi dvi slopinamųjų tabletes, bet ir jos šnipštą tepadėjo.
Prašmatnioji privati mokšė, į kurią dabar vaikštau, yra vos už kelių kvartalų nuo Centrinio parko. Taigi šiltesnėm rudens dienom mūsų fizinio lavinimo pamokos vyksta parke ir per jas mes daugiausia žaidžiam supaprastintą futbolo versiją. Viena vertus, dukart per savaitę po valandą praleist parke lošiant fūlią visai smagu, bet šūdinasis šitos lazdos galas tas, kad į parką turim vilktis pasipuošę idiotiškais sportiniais šortukais ir baltais marškinėliais. Visų kitų mulkių iš mano klasės tai neknisa, bet aš asmeniškai tikrai nejaučiu jokio malonumo, kai aplinkui gyvenantys juočkiai ir puertorikiečiai iš mūsų pradeda išsikalinėt, ima švilpt ir išvadina mažais turtingais pedrylom… Įsikirskit: bet kuriam tų ant mūsų lojančių bitinų galėčiau taip skint į dūdą, kad iš tos viešosios kašio aikštelės jis lėktų iki pat Amsterdamo; jei tik man būtų verta purvintis rankas. Pastaruoju metu numečiau tuos šūdinus drabužėlius, ėmiau vilkėt mėlynus džinsus ir vilktis pačiam mūsų voros gale, todėl pamokos vyksta visai normaliai, bent jau tol, kol manęs nepričiupo dirikas ir nepaskaitė eilinio pamokslo apie šios mokyklos „taisykles“. Eina šiknon tos kvailos taisyklės, dėvėsiu tai, ką noriu, ir viskas… O su ponu Dūlitlu, kadru, kuris čia atsakingas už fiz. lav., neturiu jokių problemų, nes bičas yra dar ir mokšės kašio komandos treneris, todėl man niekad neknisa smegenų.
Užtat šiandien, kai atėjom į parką, atsilikau nuo visos faunos ir, vaikštinėdamas palei žirgų keliuką, truputėlį padūmijau suktinukės. Tad kai atsivelku į aikštę ir įsitraukiu į žaidimą, esu gerokai apsvaigęs, aplinkinis vaizdas kelia šypseną, bet kartu kažkaip ir nuo paties žaidimo užsivežu, nors mano koordinacija šiek tiek sutrikus. Šiaip ar taip, pamoka baigias, Dūlitlas papučia savo mažučiuką švilpuką ir ateina laikas vilktis atgal į nuobodžią lotynų kalbos pamoką. Nors šiandien gal ir nebus pernelyg nuobodu, pagalvoju, nes dar turiu pasilikęs gerą pusę raketos, todėl ir vėl nuo visų atsilieku, įlendu tarp krūmų ir prisidegu, kad mano bičiulis Vergilijus šįsyk pasirodytų bent kiek įdomesnis. Gryna nuostabybė. Tik bėda, kad ši gryna nuostabybė neilgai tęsiasi. Staiga užgirstu kanopų kaukšėjimą, neišvengiamai artėjantį manęs link, ir suprantu, kad čia tikrai ne Vienišas Reindžeris ir ne Tontas1. Pizdauskas! Du raiti farai palengva artinasi tiesiai prie sumautų krūmų. Vos spėju švystelėt kasiaką sau už nugaros, o vienas agurkas jau nulipęs nuo arklio ir stypso tiesiai priešais mane, lindintį tarp supistų žagarų… „Kokį velnią čia darai, suskretęs mulki? Nors panašu, jog čia ir taip viskas aišku kaip ant delno.“ Visiškai nušokęs nuo proto pakeliu į bitiną akis ir atsakau, kad paslapčia buvau įlindęs sutraukt dūmo prieš grįždamas į mokyklą po fizinio pamokos, kuri vyko čia, parke. Faras paklausia, kur mano mokytojas, bet visa mūsų šutvė dabar, ko gero, jau grįžus į mokyklą, tai tam viršininkui ir pasakau. Jis paliepa lįst iš krūmų, o aš pagalvoju: gerai, bliamba, kad jis nepuola ieškot mano nuorūkos. Kita vertus, kokį velnią, jų manymu, čia veikiu – šiaip ilsiuosi? Dabar galim vienas kitą geriau apžiūrėt ir faras supeza savo partneriui, jog aš atitinku kažkieno apibūdinimą. Pakeliu akis į tą kitą bičą, vis dar ramiai apsižergusį savo arklį, ir, apsišik tu man aukštielninkas, – juk tai Styvas Malounas, treneris iš vaikų beisbolo lygos, kurioj kažkada žaidžiau, kai gyvenau kitam rajone. „DŽIMAI?“ Bitinas vos nenuvirsta nuo sukrušto arklio. „Kokį velnią čia darai?“ Toliau pradedu apykvailį monologą: „Mokykla čia pat… ėjom… žaidėm fūlią… fizinio pamoka, supranti… sugalvojau parūkyt… pasislėpiau… Styvi, laaabai smagu tave matyt.“ Supratau, jog visa tai nuskamba kaip absoliutūs svaičiojimai, todėl iš naujo pradedu, bet jis mane pertraukia ir liepia nusiramint, sako, kad jie ieško kažkokio bičo, kuris neseniai, visai netoli nuo čia, krūmuose išprievartavo jaunutę mergaitę, jis buvo šviesiai rudais plaukais, todėl jie, pamatę mane, pagalvojo, kad čia jis. Po to Styvas linkteli savo partneriui ir pasako, kas aš toks… Žodžiu, bičas ima postringaut, kaip aš gerai žaidžiau ir kaip mūsų komanda laimėjo čempionatą, mat kokį gudrų ėjimą jis tada padarė – išlaikęs mane tarp atsarginių, paskui į aikštę įleidęs, kai visi jau buvo nusikalę. Žiopsojau į jį apsinešusiom akim, niekaip nesiliaudamas šikt į kelnes dėl tos žolės, o jis vis malė liežuviu apie vaikus krušančius iškrypėlius, apie tai, kokią kalbą pasakė per lygos iškilmes, kai jį pripažino geriausiu metų treneriu, ir taip toliau, ir panašiai. Galiausiai suprantu, jog praėjo vos ne pusė lotynų kalbos pamokos. Pasakau jam, kad turiu grįžt į mokšę, jis tik linkteli, nežymiai mosteli ranka ir toliau sau pliurpia apie sumautą beisbolą, o jo draugužis klauso net ausis ištempęs. Paskui pats ima Styvui porint, kaip treniravo Fletbušo ar kažkokio ten panašaus velnio komandą. Į lotynų atsivilkau tik prieš suskambant skambučiui, apsimečiau, kad šlubčioju, ir sukūriau istoriją, neva per fizinį susižeidžiau ir turėjau eit pas seselę. Dėstytuvas tai abejingai prarijo.
Šiandien mokšėj vyko kasmetinis Padėkos dienos proga organizuojamas pasninkas, skirtas padėt vargšams ir alkaniems juodukams, kurių, kaip mums aiškino, ypač daug gyvena Pietuose. Kiekvienas, besibaisintis ten siaučiančiu skurdu ir neteisybe, vardan protesto turi atsisakyt savo porcijos. Nė kiek neabejoju, kad kur nors Misisipėj badaujančiam juodžiui bus malonu sužinot, kad ir aš šiandien lieku nevalgęs. Atvirai kalbant, mane sutrikdė faktas, kad visoj mokšėj būsiu bene vienintelis bičas, kuris neatsisakė savo maisto, todėl nulėkiau už kampo ir susiveikiau sūrainį. Žinoma, simboliniai gestai suteikia moralinio pasitenkinimo, bet kitų žmonių jais vis tiek niekaip nepamaitinsi. Tom idiotiškom fantazijom, kurių šiandien prisiklausiau, kažkas tik kvailina ir mus, ir save. Kam atiteks maistas, kurį jie šiandien pagamino? Manau, visi tie kalakutai ir bulvių košė gerokai pašvinktų, kol pasiektų Pietus, net jeigu juos oro paštu išsiųstum. Įdomu atkreipti dėmesį ir į tai, kad, pavyzdžiui, Kolumbo aveniu šlaistos ištisos krūvos alkanų tipų, kuriuos nemokamas valgis tikrai gerokai pradžiugintų. Bet kai kurie jų gali būti narkomanai ar dar bybisžin kas, o tokie neabejotinai prišnerkštų valgyklą, kurią visos mūsų juodaodės valytojos paskui turėtų kuopt net išsijuosusios. Siūlau šiandien nesuvartotą maistą rytoj vardan protesto sugrūst į šikną tam genijui, kuris buvo toks humaniškas, kad sugalvojo šį farsą.
Vienas mano mokykliokas, toks užkietėjęs marksistas Bantis Gargenas, šią popietę suorganizavo dvigubą pasimatymą, gavau susipažint su jo papingos panos drauguže ir mes visi nusivilkom į Bleiker gatvę žiūrėt senų filmų su Bogartu2. Beje, pats Bogartas kadaise trejus metus mokėsi mūsų mokšėj, bet paskui buvo išspirtas už blogus pažymius. Bet tiek jau to apie tuos Bogarto mokslus. Susitikom pas Bančio draugužę namie, jos tėvukai buvo nežinia kur išsitrenkę, čia susipažinau su Melodi – mano pana šiam vakarui, kuri pasirodė truputį keistoka. Ne tai, kad būtų negraži… tiesiog keistoka: gal penkių pėdų ūgio, putlutė, ilgais plaukais ir apvalaus veido su didžiulėm akim, baisiai panaši į senovinę lėlę. Jos stingstantis, neįprastas žvilgsnis priminė man vieną tų vaikių iš „Prakeiktųjų kaimo“. Iškart pastebėjau – mergiotės buferiai buvo patys didžiausi, kokius tik kada nors keturiolikinių buvau matęs. Visai kaip arbūzai. Savaime suprantama, ji irgi eina iš proto dėl Markso, darbinių marškinių ir mėlynų džinsų (tipiškas rinkinys)… tokius net per mylią užuodžiu. Kitas neįprastas daiktas: vos išėjom į gatvę, ji išsyk paklausė, ar tik aš „nesėdžiu ant hašo“, ir iš jos balso intonacijos supratau, jog geriau sakyt „ne“. Nuojauta manęs neapgavo, nes ji kaipmat pradėjo varyt, jog žmonės „kartais pridirba visokių keistenybių“, ir skleist pasakėles, perskaitytas „Life“ ar panašiam žurnalpalaiky, kuris kiekvieną naują narkotiką nupezusiai visuomenei pateikia kaip baisiausią baubą. Dar suprasčiau, jei, prisiskaičius viso to skiedalo, ta pana bijotų rūgšties, – bet žolės?! Tiesą sakant, turėjau jos truputėlį pasiėmęs, nes buvau įsitikinęs, kad visa šios kompanijos fauna švampia. Neįprastas daiktas atsitinka ir kine: sumauta ranka pamėginu ją apkabint, bet ta mergšė nustumia ją šalin ir burbteli: „Viskam savo laikas ir vieta.“ Dieve, negi dar atsiranda mano bendraamžių, kurie eina į kiną tam, kad pasižiūrėtų filmą? Ką gi, tiek jau to, imu stebėt senąjį Bogį. Grįžtant atgal į jos butą dar sykį pamėginu ją apkabint, bet ir vėl tas pats – nustumta ranka ir šūdinas atsakymas: „Viskam…“ O aš jau maniau, kad esu perkandęs tokio tipo bobšes, na tokias, kurios šlaistos po antikarines demonstracijas ir kitas velniavas. Daugsyk buvau nusikabinęs turtingų komunistuojančių mergužėlių ir jos pačios mane kone išprievartaudavo. Bet šita, eina sau… pana turi tokius gigantiškus tiesiai man prieš nosį liulančius buferius – ir jokios naudos. Pasijutau gerokai užpistas, visa diena nuėjo šuniui ant uodegos, absoliuti subinė, supistas Bantis, pačios rankos taip ir gniaužias skint jam į knyslę. Bliamba! Aš jai netgi bilietą nupirkau, tai man visai nebūdinga. Žodžiu, grįžom pas ją, ėmėm zulint Dylano plokštelę, ir nei iš šio, nei iš to ji, švytuodama papais, prislenka ir sušnibžda, kad galim eit į vieną miegamųjų. Va tai tau… Galvoj žybteli mintis apie eilinę teoriją iš „Kapitalo“, bet jos tokio pobūdžio pliurpalus dažniausiai pradeda varyt, kai būna jau išbirbintos. Nespėju net susivokt, kai ji parverčia mane į lovą, prasega užtrauktuką, o mano delnas atsiduria tiesiai ant jos prašmatnios dziundzės. Dabar ši mergužėlė jau nė iš tolo neprimena tos senovinės lėlės, kurios niekad nebenorėtum susitikt. Pirmąkart stumtelėjus, ji sukikena: „Matai, viskam savas laikas ir vieta ir tas laikas kaip tik dabar.“
1965, žiema
Šįvakar su Kevinu Dolonu, Jogiu, jo pobaise drauguže Mafi ir Nardu Pū ėjom į „Garden“ areną žiūrėt „Knicks“ rungtynių. Pirmąkart per pastaruosius dvejus metus „Knicks“ patvarkė „Celtics“ ir dėl to nuolatinė cigarus čiaumojanti „Garden“ fauna balkonuose vos neišsikraustė iš proto. Chebrantams visada smagu žiūrėt, kai Bilui Raselui nesiklijuoja žaidimas, ir, velniai griebtų, jie tikrai sugebėjo jį iškoneveikt, vargšelis Raselas šiandien žaidė kaip reta sumautai. Gynyboj iš jo nebuvo jokios naudos. Tiesą sakant, bičas atrodė kaip absoliutus šūdžius. Senas geras Džonis Grynas jam iš po nosies ėmė vieną kamuolį po kito, negana to, Raselui dar ir juodai nekrito. Tas bitinas ir šiaip niekad nepasižymėdavo geru taiklumu, bet šiandien buvo ypač klišas. Sykį, rungtynėms artėjant į pabaigą, jis atsidūrė visiškai laisvas po krepšiu, kažkoks girtas šmikis jam šūktelėjo: „Mesk, jau net vėjas pučia į kašį, tu, tu, klišiau!“ Sugebėjau nugirst, kaip keli mulkiai ant „keltų“ suoliuko ta proga šūktelėjo nepadorias replikas. Žinot, „Knicks“ turėtų man duot nemokamą abonementą į visas jų rungtynes namie. Sąžiningai sakau, nes per pastaruosius dvejus metus buvau devyniolikoj jų rungtynių, iš kurių jie nė vienų neprašiko… nors kasmet vis tiek lieka makaluotis paskutinėj vietoj. Prisiekiu mamos kapu… tiksliau, močiutės, nes mama dar gyva.
Bet smagiausia šio vakaro dalis buvo kelionė namo. Pasinaudodami didele spūstim, nemokamai pralindom pro turniketą, paskui po gero laiko gabalo atpuškėjo nušiuręs priemiestinis traukinys. Tikra kankynė dardėt šitais traukiniais. Jie genda kas antroj stotelėj ir važiuoja taip, lyg būtų varomi žibintuvėlių baterijom. Tokia seniena važiavau ir aną savaitę, bet kai įlipau ir pamėginau atsisėst, supersta sėdynė lūžo perpus, ir vagone lindinti krušlių gauja vos nenumirė iš juoko. Pakėliau kažkokį laikraštpalaikį, paaiškėjo, kad išleistas 1959… Vadinasi, paskutinįsyk šiukšles ten kuopė mažiausiai prieš ketverius metus. Žodžiu, atsiveria durys, kiekvienas bitinas puola savimi rūpintis ir po trumpos maišalynės aš, Mafi, Jogis ir Pū susimedžiojam vietas, o Kevinas – ne, bičas lieka įsikabinęs į turėklus, jį gerokai užspaudžia. Atrodo, į vagoną susigrūdo visa „Garden“ arena, gavos tikrų tikriausia sumauta silkių statinė. Stebuklas, kad traukinys išvis pajudėjo. Staiga pasigirsta keistas kikenimas, daugiausia žvengia apie mus susispietę žmogėnai. Netrukus visų į vagoną įsispraudusių žmogėnų galvos ima kretėti ir prasideda totali isterija. Pastebiu, jog visi vėpso į Keviną, o keli tipai iš ano galo net bado į jį pirštais. Pakeliam akis ir paaiškėja kodėl. Bičas ant turėklų beždžioniškai sūpuojas prasegtu praskiepu, iš kurio tarsi laikrodžio švytuoklė kyšo pimpis. Kevinas tiesiog linguoja kartu su traukiniu nė trupučio apie tai nenutuokdamas, o jo pyslė visu gražumu mataruojasi skersvėjy. Nardas Pū nutraukia tylą – pažiūri į bičą ir netaktiškai išpyškina, kad jis net įsivaizduot negalėjęs, jog airių daikčiukai tokie dideli. Mafi ima senmergiškai apsimetinėt, neva ji nežiūri, net prisidengia rankom akis, tik panos pirštai praskėsti taip, kad tarp jų žioji keturių colių tarpai. Kevinas žvilgteli žemyn ir jo veidą išmuša devyni vienas kitą keičiantys virto vėžio atspalviai. Vos jis, dėdamasis, jog nieko neįvyko (tai jau tikrai, Kevi, niekas nieko nematė, kaipgi), pamėgina susikišt atgal savo daiktą, apsireiškia transporto faras ir ima tvirtint, kad mūsų draugužis iškrypėlis ir kad tyčia išdarinėjo šitą nesąmonę. Galiausiai kažkokia maža senučiukė įtikina farą, jog visa tai nutiko per klaidą. Agrastas dingsta, bet traukinio fauna ir toliau pašaipiai žvilgčioja į Keviną. Jo laimei, kitoj stotelėj mes išlipom ir persėdom į ekspresą. Visą kelią bičas sėdėjo nunarinęs galvą.
Šiandien buvo pirmos sezono rungtynės, žaidėm prieš kažkokius liurbius iš Šv. Hildos mokšės. Juokų darbas, bet vis tiek tai turi bent du pliusus: lengva pergalė sustiprina komandos dvasią, be to, kartu su tais mulkiais į varžybas visad atvažiuoja autikas pilnas prašmatnių panų. Todėl kaskart, kai tik per apšilimą įkalu kamuolį iš viršaus ar pademonstruoju kokį kitą efektingesnį triuką, mergos tribūnose ima klykt, pasigirsta gausybė „och“ ir „ach“, o kartu su kiekvienu tokiu „och“ jos vis labiau praskečia kojas. Kai galiausiai įdėjau pasisukęs nugara į krepšį, leisdamasis žemyn (ir vėpsodamas į jas) jau galėjau beveik tiksliai pasakyt, kokios spalvos kelnaitėm kiekviena jų vilki. Kaip tik tokios sirgalės suteikia žaidėjui tikrą įkvėpimą, net jeigu dėl tų atsidengiančių bebriukų marguliavimo trumpam ir galima prarast koncentraciją.
Žodžiu, pasibaigus pirmam kėliniui, pirmaujam dvidešimčia taškų, o aš esu pelnęs gal aštuoniolika. Po pertraukos atlieku kelis gudrašikniškus perdavimus ir visaip išsidirbinėdamas varinėjuosi kamuolį, bet galiausiai šūdinai susimaunu. Viskas vyksta kuo puikiausiai, kol baudos aikštelėj pašoku blokuot vieno bitino metimą ir išgirstu plyštančios medžiagos garsą… tiesiai iš savo tarpkojo. Žvilgteliu žemyn, bet nieko ypatinga nepastebiu. Gaunu kamuolį ir, palinkęs į priekį, imu varytis. Ir čia visa salė vos neplyšta iš juoko. Paspartinu žingsnį ir, metęs akį žemyn, pamatau, kad visa mano trauzų apačia suplyšus ir kad patys trauzai jau nebe trauzai, o veikiau kažkoks sijonas… visos siūlės nuėjusios po velnių! Medžiagos draiskalai plaikstos aukštyn ir žemyn ir kiekvienąkart iš po jų atsidengia nuoga subinė (nes nieko po apačia neturiu, tik antkiaušius). Perduodu kamuolį Markui ir mėginu paprašyt minutės pertraukėlės, bet niekas to nemato, visi įsitraukę į žaidimą, ir mano erotinis pasirodymas tęsiasi dar mažiausiai pusę minutės, galiausiai kamuolį atkovoja Entonas Niutronas ir aš šiaip ne taip išsireikalauju pertraukėlės. Net mūsų amžinai rimtas treneris Dadlis Dūlitlas nesusilaikė neišsišiepęs, ko gero, pirmąkart per visą savo karjerą. Žodžiu, jis išsiunčia mane į apačią kartu su vadybininku, kad susirasčiau atsarginę aprangą, ir aš, kaistančiu iš gėdos snukiu ir raudonuojančia subine nubidzenu išėjimo link. Visi bado pirštais ir žvengia. Stabteliu tarpdury, pasilenkiu ir darsyk pademonstruoju savo mėnuliuką, tik šįkart jau visu gražumu… Išeinu raudonas kaip virtas vėžys, visa salė net atsistoja ir išlydi mane triukšmingomis ovacijomis, reiškiančiomis ne ką kita, o gryniausias patyčias.
Anądien tąsiausi su mūsų nuvalkioto rajono chebrantais, galiausiai nusitrenkėm į tokią viečiukę, vadinamą „štabu“, nors iš tiesų ten paprasčiausias dviejų mano draugužių – Brajano ir Džono Brauningų – butas. Puikūs namučiai. Čia nuolatos trinasi nuo dešimt iki trisdešimt vietinių, kurie arba prisirūkę žolės žvengia kaip bepročiai, arba tiesiog knapsi nuo hero. Retsykiais ir aš, kai tik tėvai suteikdavo tam progą, šitam butuke pagyvendavau, tad ir šįryt pabudau kaip tik čia, po praėjusios hašo dūmuose skendusios nakties. Ant grindų voliojosi dar gal dvylika tipų. Ėmėm vieni kitus budint – atėjo laikas ryto filmukams ir paskutiniams hašo trupiniams. Į svečius užklydo drimba Edis, atsitempė pakuotę pieno ir trisdešimt šešis duonos kepaliukus, kuriuos kartu su Viliu Epliersu nudžiovė iš „Grand Union“ už kvartalo nuo čia, kai parduotuvė dar nebuvo atidaryta. Kadangi ši miesto dalis laikoma ramiu vidurinės klasės katalikų rajonu, tie mulkiai, atvežę prekes, jas iki šiol palieka priešais parduotuvę. Gaila, kad prie viso to jie nepaliko dar ir poros svarų rūkytos dešros, nes jos rytiniams sumuštiniams gavom eiti pirkt į kiaurą parą veikiantį tašką. Šiai dienai numatėm (Brajanas ir aš) grandiozinių planų. Nusprendėm varyt į 168-ąją ir susiveikt šiek tiek kodeino, puikaus vaisto ilgai sekmadienio popietei praknapsėti.
Parūkę hašo ir kvailai pasiliurbinę su kitais psichais, aš ir Brajanas nusimuilinom – sėdę į taksi, išdūmėm į 168-ąją ieškot narkašinių gyvybės syvų, bet nieko nepešėm, nes diedas, pas kurį atsitrenkėm, atsisakė mus aptarnaut: kažkas jam jau buvo užknisęs protą dėl nepilnamečių (turi būt dvidešimt vienų, kad galėtum įsigyt šito daikto). Pamėginę dar dviejose viečiukėse, beveik netenkam vilties, bet čia Brajanas nusprendžia paskambint tokiam Džoniui Mariui, kuris nuo penkiolikos metų kasdien po šešis buteliukus ištuština. „Pamėginkit pas tokį šūdo nemalantį senioką 163-iojoj. Pakalęs bičas, be to, parduos tiek, kiek tik paprašysit. Vakar nusipirkau pilną maišą, visai dienai užteko.“ Senas geras Džonis. Atsitrenkiam į 163-iąją ir išsyk atpažįstam nurodytą vietą, tiesiai priešais pobūvių salę, neseniai čia nukalė tokį Malkolmą X. Stabtelim ir pasitariam, kokius vardus suraitysim knygoj, kurioj reikia pasirašyt perkant šitą gėrį. Brajanas įeina pirmas ir, padavęs du dolerius, į knygą įrašo „Džeimsas Bondas“, tuojau nešdinasi lauk ir man galvą linkteli. Kuo ramiausiai įeinu vidun: „Buteliuką „Robetusino“, prašyčiau…“ Seniokas jau buvo įdėjęs vaistus į maišelį, bet, vos mane pamatęs, kaipmat atkišo savo knygą. Tiesą sakant, šituos vaistus laikė sau visai po ranka, prie kasos aparato stovinčioj lentynoj. Įrašau į knygą „Eibė Linkolnas“ ir ištiesiu jam du žalius, bet seniokas buteliuko iš nagų kažkodėl nepaleidžia. Jau pamaniau, kad šituo kvailu Džono Džėjaus3 parodijavimu būsiu sumovęs visą reikalą. Bet seniokas pasižiūri į mane ir burbteli: „Nieko nebus, bijau, kad šįryt Eibė jau gavo savo buteliuką“, – ir parodo man, kad šituo vardu jau pirktas kažkoks kitas vaistas. „Vaje“, – pasakau ir nutrinu savo įrašą, jo vietoj brūkšteliu: „Viltas Čemberlenas.“ Senis paduoda man maišelį ir aš išdumiu į lauką. Čia nusprendžiam, kad du buteliukai kur kas geriau negu vienas, tad Brajanas darsyk įeina į vidų ir pasirašo: „Džordžas Vašingtonas.“ Tokia pat nesąmonė du kartus iš eilės! Aš einu ir parašau: „Elas Svinbernas“4, tikėdamasis, kad literatūros mėgėjai į šias vietas neužklysta, ir gaunu antrą buteliuką. Vaistinės šeimininkas – tikras keistuolis. Atrodo taip, lyg iš tikrųjų manytų, kad mes nemeluojam. Bet jei jis ir toliau taip elgsis, šitą skylę labai greitai užrauks, vien dėl parduodamų vaistų kiekio. Mums nueinant prie vaistinės artėjo dar šeši bitinai. Pamatę mus, mažais maišeliais nešinus, jie nutaisė itin supratingas fizionomijas, neva: „Viskas aišku.“
Sėdom į autiką ir nudardėjom „štabo“ link, išlipę dar užsukom į pardą ir nusipirkom dešimt alaus, nes su juo vaistai per makaulę kala kur kas smarkiau, paskui susiradom ramesnį kampelį svetainėj. Čia ir išlenkėm sirupą, turėjusį pakylėt mus virš niekingų pobrendiminio laikotarpio kasdienybės rūpesčių. Skonis tai šlykštokas ir visa kita, bet jį tikrai gali pakęst, jei tik žinai, kas tavęs paskui laukia. Tuo metu visi iš buto jau buvo išsinešdinę žaist fūlios (išskyrus nuolatinį šitų namų lankytoją narkašą Džimį Dentouną, bet jis kiurksojo apspangęs ir visiškai ramus), todėl elgėmės kaip tinkami ir nieks mums nekniso proto. Nieko nėr blogiau už apsirūkiusį tarškalą, kuris neduoda ramybės, kai tu, žmogau, mėgini maloniai kaifuot nuo kodeino. Belaukiant, kol vaistukai kals per smegenis, Brajanas ima pasakot apie netoliese nuo čia gyvenantį senioką ir jo bobulę, kurie įniko lakt šį gėrimėlį po to, kai prieš kelerius metus įprastiniai mylavimosi malonumai jiems tapo nebeaktualūs. Praeina geras pusvalandis ir Brajanas pasiteirauja, ar mane jau užvežė. „Pradeda vežt“, – pasakau, ir tai jau yra paskutiniai žodžiai, kuriuos mes abu sugebam išspaust apkvaišdami septynioms valandoms. Galiausiai prasitrinam akis ir gurkštelim alaus. Brajanas paklausia: „Dar jauti?“ – „Aha, jaučiu“, – burbteliu. Ne tas žodis, man taip tvojo per makaulę, kad cigaretės iki pat filtro pelenais pavirsdavo, nudegindavo pirštus, bet aš likdavau neįtraukęs nė dūmo. Šitaip dar gal šešias valandas praleidę, po truputį atsigaivaliojom ir, sunkiai apversdami liežuvius, vienas kitam papasakojom apie matytus paveikslėlius, kurie mūsų galvose prasisuko ryškiai tarsi kine.
Mokšėj mane gan dažnai apima vienas toks keistas jausmas, ypač rytais, per pačią pirmą pamoką – anglų. Bet šįsyk jis apėmė atliekant savarankišką darbą skaitykloj. Tiesiog kyla nenumaldomas noras pasičiupt automatą ir kaip pamišusiam tratinti. Ne į žmones ir ne į daiktus, nebent jie patys pasipainiotų, nors tai nieko nepakeistų, kadangi pyškint stengčiausi tik į viršų. Pasismaginčiau kelias sekundes, tarkim, paleisčiau vieną salvę, ir tiek. Pats nežinau kodėl, gal paprasčiausiai norisi išliet susikaupusią įtampą ar kažką panašaus. Keistas daiktas.
Tas jausmas apima kaskart, kai didesniam reikalui užsuku į tuliką. Šita velniava į makaulę man lenda nuo pat mažumės. Užsidarau duris ir, jeigu tik neskaitau ar panašiai, pradedu įsivaizduot, kad tuoj mane užpuls vokiečiai ir kad savigynai turiu pistoletą. Paprastai pasičiumpu plaukų šepetį arba šukas ir imu jais mosuot tarsi ginklu. Paskui susimąstau, kokį tikrą ginklą galėčiau išsitraukt, jei tokia bybienė iš tiesų nutiktų, – pagalį, kanalizacinę pompą ar gabalą vamzdžio (puikus daiktas, metalinis ir sunkus… kaukolę suknežintų vienu smūgiu), o gal butelį ar kitą kokį šūdą? Vis dėlto dažniausiai mintyse pasirenku tikrą automatą. Bet vos tik nusišiku, visos fantazijos kaipmat atšoka. Ko gero, psichiatrai pasakytų, kad tai kažkaip susiję su seksu. Žinau tik tiek, kad šis jausmas mane apima per pamokas (labai dažnai) ir išvietėj (visada). Paprasčiausias smagus žaidimukas. Pasijunti saugus ir pasirengęs gintis nuo vokiečių, jeigu jie staiga imtų laužtis į vidų.
Mano draugužis Bantis, toks marksistas iš naujos mokšės, šiandien pagaliau įkalbėjo apsilankyti viename eilinių komunistų partijos susirinkimų, kuris vyko kažkokioj prišnerkštoj skylėj prie 11-osios kampo, vadinamoj Vebsterio sale. Kiekviena čia atsibeldusi merga atrodė kaip persiauklėjusi Marija Magdalietė. Visi tik dejuoja ir traukia dvasingas dainuškas. Panašu, kad pagrindinis reikalavimas priklausyt vietinei chebrai – būt bjaurios išvaizdos. Vilkėjau labiausiai nudrengtus savo drabužius, bet vis tiek, palyginti su kitais, buvau panašus į tikrą Arnoldą Palmerį5 ar dar kažką iš tos operos. Gerokai pasismaginau matydamas, kaip tie bybčiulpiai atrodo, bet jų kalbos mane galutinai užmušė. Grįžęs namo tėtušiui ėmiau trint, kaip valdžia plėšia ir engia proletariatą. „Kvaily, aš ir esu proletariatas, – pasakė senis, – o tie tavo sukrušti draugužiai – nučiuožę nuo proto. Šliaužk velniop į savo kambarį daryt namų darbų.“
Niekaip nesugebu perprast šitų privačią mokšę lankančių bitinų. Jų tėvai – tikrų tikriausia Niujorko grietinėlė, bet aš negaliu net kelnių drabužinėj ramiai palikt ir nueit į dušą, nes kuris nors iš tų šmikių tuoj pat apšvarins kišenes. Tas pats mėšlas ir su knygom: kiekvienas, pametęs vadovėlį, raunasi jį būtinai iš manęs skolintis. Po velnių, šitoj įstaigoj esu pats neturtingiausias, o jie mane dar ir apiplėšinėja. Vakar šitaip netekau penkių baksų, aną savaitę kažkoks pyzdžius nudžiovė dinamitinės žolės maišelį, kurį kaip tik rengiaus prastumt. Bet šiandien atsigrojau už viską. Per paskutinę pamoką pasislėpiau imtynininkų komandos drabužinėj, nes, šiaip ar taip, iš tos pamokos aš vis tiek visada nusimuilinu: dalyką dėsto toks senas krienas, kuris niekada nepuola skųstis dirikui, jei tik nujaučia, jog taip jam pačiam bus naudingiau. Ir štai staiga prisimenu, kad komandai suteikiama galimybė pradėt treniruotes anksčiau ir kad visa drabužinė bei gėrybių prikimštas jos nerakinamų spintelių turinys manęs tiesiog laukia nesulaukia. Tyliai užveriu duris, sargyboj palieku vargšą bendraklasį Deividą Lengą ir kimbu į darbą. Susišluoju maždaug penkiolika žalių ir jau švarinu vieną paskutinių piniginių, bet tuo metu už durų Deividas sušnibžda: „Atsargiai, Blasteris.“ Velniai rautų, kažkas turbūt paskundė Blasteriui, mūsų dirikui, kad nusimuilinau iš pamokos, nes į šitą pastato pusę bičas niekad nekiša nosies, nebent tik tada, kai ieško pamokose nepasirodžiusių šmikių. Išgirstu, kaip Lengui jis perskaito vardų sąrašiuką, kuriame paminėtas ir aš, ir paklausia, ar šis nematė kurio nors tų vyrukų. Lengas atsako, kad nematė, ir nueina. O aš: akimirksniu įsirangau į vieną spintelių ir, nors į ją vos telpu, dar įstengiu uždaryt dureles. Išgirstu, kaip Blasteris įkiša nosį į vidų, bet, regis, lieka patenkintas ir išeina. Pamėginu išlįst iš tų skardos spąstų, bet, viešpatie aukštielninkas, ta krušena iš vidaus neatsidaro! Apima panika, imu įsivaizduot, kad tuoj uždusiu, kad mane čia tokį ir atras – įbedusį nosį sau į kelius. Negaliu nė krustelt ir imu viltis, jog sugrįš Lengas, tačiau šaukt negaliu, nes Blasteris vis dar gali būt kažkur netoliese. Šitoj šiknaskylėj baisiai dvokia ir panašu, kad tiesiai man į kiaušus remiasi ieties antgalis ar kažkoks kitas aštrus daiktas. Nusprendžiu, kad geriausia likti ramiam, o vienokia ar kitokia išeitis vis tiek atsiras. Šitaip praeina dešimt minučių, bet jokia išeitim nė nekvepia, todėl spjaunu į viską ir imu klykt. Pasigirsta žingsniai. „Čia, aš čia, spintelėj“, – iškošiu pro dantis, ir durys pagaliau atsidaro. Žiopčiodamas išvirstu lauk kartu su svetimais dryžuotais trauzais ant peties. Priešais stovi Ravis Karis, neseniai pagal mainų programą iš Indijos atsiųstas bičas, didelio Jungtinių Tautų tūzo sūnelis ir nauja mūsų šachmatų komandos žvaigždė. Ravis šiek tiek sutrikęs. Rankoj vis dar laikau piniginę, todėl skubu kuo greičiau išsinešdint. „Ačiū, Ravi. Ir ko tik ta supista liaudis nesugalvoja prieš priimdama tave į savo chebrą“, – burbteliu, švysteliu svetimus trauzus atgal į spintelę ir išnešu subinę į koridorių. Kitą savaitę mane paliks po pamokų už tai, kad nenuėjau pas tą suknistą dėstytuvą, bet praturtėjau penkiolika dolerių, nors vis dar skauda kiaušai nuo to daikto spintoj, kad ir koks velnias ten buvo. Tikiuosi, Ravis nė vienam iš tų išpampusių imtynininkų neprasitars, kad buvau įlindęs į jų drabužinę, kai bičai susigaudys, jog liko apšvarinti. Nes jei prasitars, tai jam taip skinsiu per bliuską, kad gudročius galės lėkt atgal iki pat Bombėjaus.
Šįvakar žaidėm Horacijaus Mano6 mokšėj. Po pamokų aš ir Markas nusprendėm pasitaškyt ir ieškodami stimuliatorių iššukavom visą Centrinį parką. Galiausiai sutikau vieną gana patikimą bičą, kuris sakėsi turįs kažkokių tikrai stiprių stimuliatorių ir slopinamųjų, taigi nusipirkom po dešimt tablečių ir to, ir to… Stimuliatorius ketinom įsimest prieš varžybas, slopinamuosius – po jų, kadangi nakčiai planavom varyt į „štabą“ ir maktelėt kodeino, todėl prieš tai reikėjo nurimti, kad apimtų kuo didesnis kaifas, bet popieriuje visa tai paaiškint sunku. Žodžiu, prieš varžybas atsitrenkėm į drabužinę, kad patvarkytume laimikį, nes šitam reikalui buvom susimetę su Entonu Niutronu ir Deividu Lengu ir bičai norėjo savo dalies. Anksčiau tokių tablečių nebuvau matęs, bet pasitikėjau anuo bitinu ir žinojau, jog jis mūsų neišdurs ir taip elgsis visų pirma todėl, kad žinau, kur gyvena. Taigi ištraukiu dvidešimt tablečių, tiksliau, kapsulių… dešimt raudonai juodų ir dešimt šviesiai rausvų. „Pala, Markai, kurios čia stimuliatoriai, kaip jis ten sakė?“ – kuo ramiausiai paklausiu. Bičas net išsižioja: „Kad aš neklausiau, maniau, tu žinai.“ Prasti popieriai, nereikia nė genijum būt, kad suprastum. Čia savo trigrašį įkiša Lengas ir pareiškia, kad stimuliatoriai yra tos raudonai juodos, bet jo balsas nuskamba nelabai įtikinamai.
– Tikrai žinai? – paklausiu.
– Ne, bet man taip atrodo, – atsako.
– O man atrodo, stimuliatoriai – rausvos, – pareiškia Niutronas.
– Kodėl taip nusprendei?
– Rausva man siejas su linksmybėm, o tų kitų tablečių spalvos kažkokios sunkios, atrodo, nuo jų galėtum negyvai užsiverst.
– Yra kampas, – įsiterpia Markas.
– Skiedalai! – neišlaikau aš. – Kas per besmegenių pasakėlės? Nembutolis šviesiai gelsvas, bet nusodina taip, kad maža nepasirodo.
– O gal čia pasenęs sekonalis?
– Ne, šitos pernelyg šviesios, be to, jeigu būtų pasenusios, liptų prie pirštų.
– Nesąmonė.
– Eik tu šikt, pyzdžiau.
– Gerai jau! Visi užsičiaupiat! – galiausiai nutraukiau kvailą ginčą.
Nusprendėm reikalą išspręst paprastai: įdėt po vieną kiekvienos rūšies tabletę į Lengo kepurę ir duot Markui traukt. Kokią jis ištrauks, tokias mes ir prarysim. Burtai lėmė juodai raudonas, kiek padvejojom, paskui kiekvienas įsimetėm po dvi. Tuo ir pasitenkinom, minutėlei prisėdom. Kiti komandos bičai jau buvo viršuj, tad treneris Dadlis Dūlitlas atsiuntė vadybininką mūsų pakviest. Prisijungėm prie saviškių, apšilimui švystelėjom po kelis metimus ir tuojau nuaidėjo šaiži sirena. Apspitom Dūlitlą ir išklausėm paskutinių nurodymų: „Išsidėstom taip, šitam statom užtvaras, jeigu gynyba vienas prieš vieną, žaidžiam pagal naują 3–2 schemą, tą, kur neseniai mokėmės… bla, bla, bla…“ Žinoma, visa tai iš galvos kaipmat išgaruoja, lieka man įprastas individualaus žaidimo planas, kurio esmė tokia: jei tik gaunu tą sukruštą kamuolį, tuoj pat kalu jį į kašį ir tegu jie taiko nors šešis tūkstančius gynybos variantų.
Išėję į aikštelę, išsyk išsiveržiam į priekį, Entonio Niutrono ir mano metimai lekia ypač tiksliai ir po pirmo ketvirčio mes laimim 23:16. Vos prasidėjus antram ketvirčiui, visą mano kūną – nuo galvos iki kojų pirštų – apima kažkoks keistas stingulys. Kai sušvilpus baudą, mesteliu žvilgsnį į Marką, Lengą ir Niutroną. Markas prieina arčiau ir sušnabžda: „Įtariu, išrinkau mums ne tą tabletę, kerti?“ Kurgi ne. Jokių abejonių – tokių slopinančių slopinamųjų dar nebuvau ragavęs per visą gyvenimą. Apėmė toks jausmas, lyg šlaunyse kažkas būtų pragręžęs nedideles skylutes ir per jas į vidų pripylęs kelis galonus skysto švino. Galėjai pamanyt, ant galvos užvirto visos Gibraltaro uolos… Lengas ir Niutronas tik žvilgtelėjo išsprogusiomis lyg obuoliai akimis ir palinksėjo, suprask: „Viskas per tave ir tą supistą trauk-iš-kepurės šūdelienę.“ Bičas metė baudą, aš pamėginau užsiimt poziciją kovai dėl atšokusio kamuolio, bet nuo grindų sugebėjau atsiplėšt tik per pusę colio. Priešininkų komandos tipelis, kurį normaliom aplinkybėm maudyčiau kaip mažą vaiką, prasmuko pro mane ir įsūdė du lengvus taškus. Nuo šio momento mūsų žaidimas tapo apgailėtinas, sugebėjom pelnyt vos tris taškus per visą ketvirtį. Mus ėmė triuškint ir, prasidėjus didžiajai pertraukai, atsilikom jau aštuoniolika taškų. Persirengimo kambary gavom išklausyt trenerio Dūlitlo pamokslą, kuris šiaip jau neprarastų savitvardos net jeigu tankas į jo miegamąjį įvažiuotų, bet šįsyk ir to bičo nervai neišlaikė. Jo pykčio perkreiptą veidą išmušė devyni raudonio atspalviai. Mūsų ketvertukui buvo liepta susirinkt skudurus, dingt iš akių ir pirmadienio ryte prisistatyt pas diriką. Taip mes ir padarėm… greitai, kiek tik leido mūsų sutrikę refleksai, apsirengėm, išsinešdinom lauk ir, susigavę taksi, nuvažiavom į mano rajoną, iš kurio pasukom „štabo“ link. Visi vienas per kitą vambrijom apie tai, kuris buvo teisus, kuris ne, patylom dėjom į kelnes dėl pirmadienį aiškiai mūsų laukiančių nemalonumų, o retsykiais iš viso to farso imdavom tiesiog isteriškai žvengt. Galiausiai ilgam užsikimšom. Kai priartėjom prie „štabo“, pirmas ledus pralaužt pamėgino Lengas: „Velniai rautų, kad taip pavirtus kokiu akmeniu ir pamiršus visą šitą mėšlą.“ Pažvelgiau į jį, Markas tuo metu knarkė – tas subinė bevažiuojant visiškai išsijungė. „Lengai, – pakraipiau galvą, – tu sumautas asilas, tikrų tikriausias asilas. Kerti?“
Jei niekada nieko nedarai, kad tave pastebėtų… na iš tikrųjų pastebėtų, taip, kad gatvėj sutikti žmonės negalėtų nuleist nuo tavęs akių, tai dėmesio tu ir nenusipelnysi. Tokia mano teorija ir ji galioja ne vien tik kašio aikštelėj. Dirbant savo darbą gerai atrodyt yra nemažiau svarbu, negu gerai tą darbą dirbt: jeigu nori ko nors pasiekt, dėmesį privalai kreipt ir į viena, ir į kita. Nesakau, kad norėdamas atkreipt į save dėmesį turi išsidirbinėt, veikiau atvirkščiai – turi reikštis kukliai, tarsi netyčiomis (bet tuo pat metu puikiai suprasdamas, ko nori). Būk gepardas, bet ne šimpanzė. Jie abu visada pastebimi, bet dėl to šimpanzė ištisą dieną turi šokdint savo subinę, o droviam gepardui užtenka vien abejingai tupėt ar sekundę kitą išdidžiai pasimuistyt. Pavyzdžiui, kai žaidi kašį, viskas paprasta: įdedi iš viršaus, efektingai prasiverži, perduodi kamuolį per nugarą… žodžiu, padarai kažką, kas iš šalies įspūdingai atrodo, nors iš tiesų yra visiškai nesudėtinga, bet tuo išprovokuoji pražangą ir, tarsi nė negirdėtum visų tų „och“ ir „ach“, ramiai nužingsniuoji prie baudų metimo linijos, nutaisęs fizionomiją, ant kurios užrašyta – „ką, nesitikėjot?“ arba „bet jūs ir išsižioję“. Tingiai žiopsai sau po kojom, taip, lyg ieškotum antkiaušių geldelių, kurias numušei nuo tave uždengti mėginusio bitino konkolų. Beje, ir pats nežinau, kokio bybio čia keverzoju visą šitą mėšlą… vienas tipas kažkaip paklausė, ką apie tai galvoju, todėl ir susimąsčiau. Įsikirskit, nenoriu nuskambėt kaip kokia Helen Gerlei Braun ar panašūs nukvakėliai, bet jeigu kašio aikštelėj pamatysit šitaip besielgiantį bičą (galima sugalvot ir kitų būdų tam pačiam tikslui pasiekt), išsyk suprasit, kas jis per šmikis. Gerai jau, eina visa tai velniop. Tiesiog šiandien neturiu apie ką rašyt. Nei žolės, nei krušliavos, nei tau į kelnes lendančių pedrylų. Turbūt kaip tik todėl žmonės ir pradeda rašinėt tokius idiotiškus dienoraščius kaip šitas.
1965, pavasaris
Nusileidęs į metro, nusprendžiau šiandien pasiplaut nuo mokšės ir varyt tiesiai į Taims skverą ir ten truputį pasitąsyt. Išlipu 42-ojoj ir trumpam įkišu nosį į narkašų pamėgtą užkandinę „Horn & Hardart“. Visi čia ryja spurgas, išmirkytas kavoj. Susirandu telefoną, paskambinu į mokšę diriko sekretorei. Priskiedžiu, kad kažkuo apsinuodijau ir privėmiau namus, kad man skauda gerklę ir panašiai. Stengiausi kalbėt kiek galima trumpiau, kad ji neišgirstų operatorės balso ir nesusigaudytų, jog ne iš namų skambinu. Regis, bobelę man pavyksta apsukt apie pirštą ir aš ramiai einu šlaistytis po gatves. Tai nemenkas privačios mokšės privalumas, nes į valstybines ir katalikiškas mokšes visada privalo skambinti tėvai, o į šią pats galiu retkarčiais pazvimbint ir būt ramus, kad visi liks patenkinti. Prisimenu, turėjau tokį priekvailį draugužį, vaikščiojusį į kažkokią labai griežtą katalikišką šūlę, kurioj buvo tokia taisyklė – jeigu susergi, tai skambint ir visą situaciją išaiškint privalo tavo seniai. Vieną gražią dieną susitikę nusprendžiam muilintis iš pamokų, tad bičas nueina į piceriją, paskambina į mokšę ir sako: „Laba diena, čia mano tėvas. Ralfis Horneidas mokykloje šiandien nepasirodys.“ Tada padeda ragelį, prieina prie manęs ir pareiškia, jog dabar viskas gerai. Man belieka tik galvą palinguot ir pasakyt: „Tu tikras besmegenis.“
Žodžiu, slampinėju po 42-ąją, užsuku į „Grants“ nusipirkt beržo alaus7, paskui sugalvoju, kad būtų ne prošal nueit į kiną. Nusitrenkiu į vieną ramesnių viečiukių 45-ojoj, o čia, prie šoninių durų į kino teatrą, stypso ištaiginga pupytė, gal kokių trisdešimties ar panašiai, bet tikrai patraukli. Ji man pamoja ir aš prieinu pasižiūrėt, kas bus. Smarkiai išsidažius ir visa kita, tačiau į šliundrą nepanaši. Pasisiūlo kartu eiti į kiną ir pakviečia po filmo užsukt pas ją į svečius. „Turiu žolės, saldainiuk, juk tu mėgsti retkarčiais papešt dūmą?“ Aš, aišku, sutinku ir iš visų siūlomų filmų mes pasirenkam „Gimusi laisva“. Skamba neįtikėtinai, bet šita pana nusitempia mane į balkoną, o ten, be mūsų, – nė gyvos dvasios. „Dėl to ir pasirinkau šį filmą, – sušnibžda ji, – kad pabūtume vienudu.“ Tai sakydama merga uždeda ranką man tiesiai ant pimpalo ir jį spusteli. Sumetu, kad pasibarškint balkone būtų visai nieko, todėl įkišu jai į burną liežuvį ir mes pradedam niurkytis. Viskas klostosi kuo puikiausiai, kol įkišu ranką jai į kelnaites. Viešpatie aukštielninkas, staiga suprantu, kad šita išsigimėlė TURI BYBĮ. Pamaniau, kad išprotėsiu vietoj, pašokau ir kaip akis išdegęs nuskuodžiau laiptais žemyn. Nuo to sukrušto psichų kino teatro nė nesustodamas nudūmiau gal per penkis ar šešis kvartalus, bet mane vis dar purtė drebulys. Spengiančia galva nukėblinu atgal metro link, pakeliui nusprendžiu trumpam užsukt į žaidimų saloną, taigi įsmunku į vidų ir imu trintis po šaudyklą. Prie manęs prieina kažkoks vaikinukas, labai jau panašus į latinosų transvestitus, ir paklausia: „Esi kietas?“ Atsakau, jog nežinau. Dievulėliau, ką dar galima atsakyt į tokį mėšliną klausimą? Tačiau bičas nė nesirengia atstot: „Žmogau, aš tik noriu žinot, ar tu kietas?“ Pakartoju savo atsakymą. Tuomet jis pasiūlo kirst lažybų, kad nenumušiu aštuonių iš dešimties liuoksinčių kiškių. „Lažinamės iš 5 žalių“, – pasiūlau, chebrantas sutinka ir mes sukraunam fanerą juodžiui prižiūrėtojui ant stalo. Pataikau visus dešimtkart. Pasiimu to tipo babkes ir išeinu, tiesa, prieš tai dar burbteliu: „Esu kietas.“ Tai štai, koks aš gudročius, nors su tuo nukruštu pedryla gerokai susimoviau.
Šiandien dardėdamas į mokšę susitikau Bobį Bleiką, savo draugužį kleptomaną ir amfetamino mėgėją. Bičas papasakojo, kad yra paleistas už užstatą ir kad kitą savaitę bus jo teismas. Paklausiau, ką jis pridirbo, ir, įsivaizduokit, išgirstu štai tokią istoriją (čia nėra jokio šūdo). Šeštadienio vakarą jis nusitašo ir, kaip tokiais atvejais jam įprasta, susileidžia nemažą dozę amfo, žodžiu, namolio patraukia tiktai trečią valandą nakties. Vienoj ramioj gatvelėj bičas nusprendžia įsilaužt į limonadinę „Pas Gasį“ ir ištuštint kasos aparatą. Daug nemąstydamas apie taktiką, jis pasičiumpa ant šaligatvio gulinčias seno šaldytuvo dureles, žiebia jomis į vitrinos stiklą ir visiškai apdujęs pro šukes įsiropščia į vidų. Nušlitiniuoja prie kasos aparato, bet niekaip nesugeba jo atidaryt. Kurį laiką dar pasikankina, bet viskas veltui. Galiausiai nuleidžia rankas. Bičas apsisprendžia nešt savo subinę lauk, tačiau tuomet pamato ant sienos pakabintą plakatą, kuriame nupiešta gigantiška stiklinė ledų limonado ir baisiausiai užsinori jo paragaut, dar skrudintą sumuštinį su sūriu sušlamšt. Žodžiu, bičas nueina už prekystalio, įjungia viryklę, sutepa sumuštinį ir švysteli į keptuvę, dar įmeta sviesto, o pačią keptuvę padeda ant ugnies. Tada pasisuka ruošt limonado, nepatingi suverst šešis skirtingo skonio ledų gabalus. „Visad norėjau prisiliest prie tų sirupo pompų ir specialių samtukų ledams, įpurkšt į stiklinę selterio taip, kaip tai išeina pačiam seniui Gasiui“, – pareiškia jis man. Žodžiu, bičas pasidaro limonado, suplaka ledus ir taip toliau, pasideda visa tai ant prekystalio, atsisėda ant kėdės ir pradeda smaguriaut. Tuomet į vidų įeina du farai ir savo akimis negali patikėt: įsilaužėlis nė neketina bėgt, sėdi sau ramus, limonadą siurbčioja. Kasos aparatas nutėkštas ant grindų, iš sumuštinio su sūriu, kurį Bobis visai pamiršo, likę tik angliukai. „Vaikėzas prisifarširavo tų supistų narkotikų, ne kitaip“, – burbteli vienas agrastų. „Pabučiuok tu man į subinę, kvailas šikniau“, – pasiūlo jam Bobis ir kokias dešimt minučių neužsičiaupdamas trina, neva čia jo darbovietė ir taip jau atsitikę, kad jis kaip tik ėjęs pro šalį, pamatęs, kas įvyko, ir ta proga užsimanęs ledų limonado. „Jie mane išsivedė, – pasakė man bičas, – o tas sumautas sūris taip ir liko degt ant keptuvės. Buki šlykštynės.“
Po pietų voliojuosi ant sofos ir žiopsau „Supermeną“ per teliką, tuo metu mama varto šiandien gautą paštą: žurnalas „Life“, laiškas iš padavėjų profsąjungos, „Katalikiškos naujienos“ (niekaip nesuprantu, kurių galų jie siuntinėja šitą laikraštpalaikį; nė sykio nedavėm pinigų tam buožgalviui, kuris vis ateina jų rinkt; ko gero, jį siuntinėja visiems, kurių airiška pavardė), „Macy’s“8 skrajutė ir, kaip netrukus sužinau, laiškas nuo pono Blasterio, mūsų šūlios diriko. Mama kaip laukinė puola jį atplėšinėt… nedidelis raštelis: „Džimo „charizma“ mokykloje vis labiau atsiskleidžia, kaip turbūt jau supratote iš praėjusią savaitę Jums išsiųstos ataskaitos. Kviečiame Jus į Tėvų dienos garbei skirtą vakarą, kuris rengiamas kitą savaitę (data… bla, bla, bla, bus vaišinama kokteiliais). Ta proga Džimo mokytojai ir aš norėtume su Jumis susitikti.“
Ji piktai į mane dėbteli:
– Kur dingo ta nelaiminga ataskaita, kurią jie išsiuntė aną savaitę?
– Hm, kiek girdėjau, daug kas jos negavo. Kažkokie pašto nesklandumai… Vakar vakare skambino Edis, tai užsiminė, kad ir jiems jos neatnešė.
Čia aš, aišku, skiedžiau. Tiesiog žinojau, kurią dieną ją turi atnešt, todėl pabėgau iš treniruotės ir sugebėjau tą laišką perimt. Ir visa laimė, nes tai buvo šlykštus, pasibjaurėtinas popiergalis. Šiandieninis laiškas – tik apgailėtinas ano atspindys. „Charizma? – mama klausia mano brolio. – Ką po galais tai reiškia?“ Tas, prisikišęs pilną burną traškučių, tik pečiais gūžteli. Pastveriu žodyną ir kuo rimčiausiai išpyškinu: „Charizma – individo ypatybės, išskiriančios jį iš kitų, gebėjimas įkvėpti visuotinį entuziazmą ir pritarimą. Pvz.: Ryškiausiai jo charizma bendraklasiams atsiskleisdavo per matematikos pamokas.“ Ramiai užverčiu didžiąją knygą ir įkišu atgal į lentyną. Brolis, springdamas traškučiais, ima raitytis ant grindų. Motina pasuka manęs link… esu priverstas baigt šį dienoraštį liūdna gaida.
Šiandien ir vėl sutikau Bobį Bleiką. Tą patį bitiną, kuris praėjusią savaitę įsilaužė į „Pas Gasį“ ir kurį sučiupo plempiantį ledų limonadą, pamenat? Žodžiu, šįvakar prie „štabo“ atsiduriam labai vėlai, gal ketvirtą ryto. Staiga išgirstam netoliese dūžtant stiklą ir bėgam pažiūrėt, kas ten daros (esu įsimetęs kelis ratukus, todėl tikiuos, kad muštynių nebus, nes jose dalyvaut akivaizdžiai ne mano jėgoms). Atvarom prie „Džeko drabužių“ pardės ir priešais sugurintą vitriną išvystam besispiečiantį gerokai įmaukusių latrų būrį, o jau viduje – Bobį, nuo manekenų numaustantį kelnes ir mėtantį jas nekantraujančiai liaudžiai. Pro šalį ėjo kažkokie visai padoriai atrodantys seniokai, bet panašu, kad šitą velniavą jie palaikė tiesiog savaime suprantamu dalyku: paėmė po porą naujintelaičių kelnių, atsisveikindami palietė skrybėlių graižus ir pasišalino, tarsi drabužius jiems čia dalytų kasnakt. Bobis, žinoma, plušo kaip pašėlęs, o bendras vaizdelis netgi priminė aukcioną. Bičas buvo visiškai apdujęs nuo amfo. „Eikit šen, girti šunsnukiai. Hipiai jūs ar narkašai, koks skirtumas. Imkit kelnes, dovanoju.“ Pamiršau pasakyt, kai šitam šmikiui iš tikrųjų nurauna stogą, jis dažniausiai pradeda rimuot. Netrukus jau būtų pradėjęs, bet čia baisiu greičiu atšvilpė farai, minia išsilakstė į visas puses. Bobis, nė nesusigaudęs, kas atsitiko, vienam iš agrastų nemokamai įteikė darbines kelnes, paskui jį išvežė į nuovadą.
Privačioj mokšėj, kurią lankau, yra taisyklė, draudžianti mokiniams išeit iš pastato, kol nesibaigia pamokos, nes šitose apylinkėse buvo apiplėšta arba gavo į skudurus pernelyg daug mulkių. Vos prieš kelias dienas iškraustė kišenes netgi vienam mokytojui, kai šis Kolumbo aveniu žygiavo namo. Tačiau Deividas Lengas, Markas, Entonas Niutronas ir aš po pietų visada išvarom lauk užmušti laiko. Kartais torčinamės. Šiandien aš ir Deividas išsmukom pro valgyklos langą ir nusitrenkėm į 89-ąją susiveikt hero. Tiesą sakant, pirkt sunkius narkotikus čia rizikinga – pilna gudruolių, kurie stumdo šlamštą, bet dviem puertorikiečiais, Lefčiu ir Popo, daugmaž dar galiu pasitikėt ir Popo kaip tik yra vietoj. Kiekvienas pasiimam po du gramus. „Tikras dinamitas“, – sušnibžda Popo. Šiuos žodžius vapa visi miesto stumdytojai, kad ir kokį šūdą jie tau kištų. Iš pradžių šitą mėšlą planavom sušniaukšt matiekos kabe, bet prikibo kažkoks pizdukas su adata ir pasiūlė eiti į gretimo namo rūsį, jei tik su juo pasidalysim kaifu. Gerai, sakom jam, tiktai netempiam gumos, mums liko vos dešimt minučių grįžt atgal. Įlendam į rūsį, aš nusijuosiu diržą, suveržiu ranką ir suberiu keturis maišelius į indą ant viryklės. Pirmiausia atsiseikėju savo dalį, šiek tiek palieku tam prielipui, paskui greitai susivarau. Mažai trūksta, kad nuo perdozavimo šleptelčiau ant šiknos. „Čia tikrai ne šuns papas, Lengai, atsargiau.“ Lengas kaip ir visąlaik klišina, į veną pataiko gal tik iš dešimto karto ir taip užsiveža, kad išsyk susileidžia viską, prieš tai net neišleidęs iš švirkšto oro likučių. Rūsio dvokas man visai ne prie širdies, tad nusprendžiam nebemalt čia šūdo ir paliekam tą tipą ramybėj. Iššliaužiam į 89-ąją, kaip tik pro šalį darda farai ir, mus pamatę, sustabdo mašiną. Vilkim mokšės švarkais, todėl agrastas paklausia, ką mes rūsy veikėm. Aš, spoksodamas į jį drumstom akim ir prilaikydamas smunkančias kelnes (tik dabar prisiminiau, kad diržą palikau tam bitinui, kuris savo dozę dar tik ketino susišvirkšt), pasakau, kad mes vykdom socialinį projektą ir šitam name darėm apklausą. Paaiškinimas juos įtikina ir mes patraukiam savais keliais. Pro sporto salę grįžtam į šūlią ir visiškai apsinešę nuvarom tiesiai į matiekos pamoką. Laimei, niekas mūsų neperkanda, išskyrus Marką ir Niutroną, kurie užsišika, kad jų nepasikvietėm.
Šiandien viename Bronkso juodadarbių kvartale prie manęs priėjo maža mergaitė, kokių dešimties metų, ir paklausė, kodėl mano plaukai yra tokie ilgi, aš jai atsakiau, kad ilgi man patinka. Bet ji neatstoja: „Lažinuos, kad tu prieš karą, a ne?“ – „Aha“, – linkteliu jai.
– O tu tiki Dievą?
– Nemanau, kad šiuo klausimu mūsų nuomonės sutaptų, – atsakau.
– Negi galvoji, kad Kristus nebuvo Dievas?
– O tu ką manai?
– Buvo, – skubiai atsako ji.
– Manai, Kristus eitų kariauti?
– Aha, – linkteli ji.
– Pala, o ar tu esi kur nors skaičius, kad Kristus būtų ką nors nužudęs arba į ką nors šaudęs?
– Ne.
– Tai kaip manai – ar jis eitų kariauti?
– Turbūt ne, – galiausiai išspaudė ir nuėjo.
– Tad ir pasakyk tai savo vienuolėms ir draugams! – šūktelėjau jai pavymui. Regis, ji šyptelėjo.
Suprantu, kad visas šis pokalbis – tik vaikiški pezalai, bet mergaitė pasitaikė iš tiesų nekvaila, reikėjo ją pamatyt. Galbūt pirmadienį ji netgi pabėgs iš kurios nors pamokos. Mažutė gudruolė nuostabiomis strazdanomis.
Versta iš: Jim Carroll. The basketball diaries. New York: Penguin Books, 1987
1 Populiaraus JAV televizijos serialo herojai. (Ši ir kitos past. – vert.)
2 Humphrey Bogart (1899–1957) – amerikiečių aktorius, atlikęs pagrindinius vaidmenis filmuose „Kasablanka“ (1942), „Afrikos karalienė“ (1951) ir kt.
3 John Jay (1745–1829) – amerikiečių teisininkas ir valstybės veikėjas. Kontinentinio kongreso narys, užsienio reikalų sekretorius, pirmasis JAV Aukščiausiojo teismo pirmininkas.
4 Algernon Charles Swinburne (1837–1909) – Viktorijos epochos anglų poetas, dažnai naudojęs sadomazochistinius, lesbietiškus, antireliginius bei mirties motyvus.
5 Arnorl Daniel Palmer (g. 1929) – viena ryškiausių JAV golfo legendų.
6 Horace Mann (1796–1859) – garsus JAV edukacinės sistemos reformatorius.
7 Birch beer – karbonizuotas nealkoholinis gėrimas, gaminamas iš žolių bei beržo žievės ekstraktų.
8 JAV veikiantis prekybos centrų tinklas.
George Sand. Don Žuanas
2009 m. Nr. 1
Iš prancūzų k. vertė Rožė Jankevičiūtė
Lietuvių skaitytojų pažintis su prancūzų rašytojos George Sand (1804–1876) kūryba prasidėjo XX a. trečiame dešimtmetyje („Baisusis milžinas“). Ilgainiui susidarė nemažas sąrašas išverstų jos apysakų („Rastinukas Fransua“, „Velnio raistas“, „Mažoji Fadetė“), romanų („Leonė Leonis“, „Orasas“, „Paskutinioji meilė“, „Grafienė Rudolštadt“, „Konsuela“).
Spausdiname ištrauką iš romano „Lelija“. Pati George Sand prisipažino, kad į jį įdėjo daugiau savęs nei į kurią kitą savo knygą. Lelija – maištingiausia, romantiškiausia iš visų jos moterų herojų. Ji ieško naujų gyvenimo formų, tiki, kad turtinga moters prigimtis turi daugybę galimybių.
Lyg rudens lapus išblaškė prabėgę metai kažkada taip artimus žmones. Ar pasibodėjęs savo gyvensena, ar politiškai pasijutęs įtariamuoju, Stenijo paliko saulėtus krantus ir atvyko į mūsų šaltą padangę susipažinti su nuostabiais išradimais, malonumų liuksusu, o gal ir su filosofijos sofizmais. Stenijo buvo turtingas. Kiek tinkamas naudojosi visais pinigų ir laisvalaikio švaistymo būdais: prabanga, linksmybėmis, spektakliais, lošimu, puotomis. Bet labiausiai džiaugėsi radęs pasaulį, priimtiną savo egoizmui, ir žmonių padermę, instinktais bei skoniais lygiai tokią, kokiu jis buvo tapęs iš silpnumo ir nusivylimo. Jam buvo be galo malonu matyti, jog tai, ką jis iki šiol darė ant patyčių ir su pašėlimu, čia paversta principu ir praktikuojama sistemingai ir blaiviai. Išgirdo, kaip profesoriai nuo savo filosofijos aukštumų pateisina visas užgaidas, visus nedorus troškimus, visus kėslus, esą žmogus neturi kito vadovo kaip savo protą ir kito proto – kaip savo instinktą. Pas mus susipažino su visais psichologijos stebuklais, visomis eklektikos subtilybėmis, visais amžiaus mokslais bei visa morale; sužinojo, jog turim įdėmiai tirti patys save, o ne rūpintis vienas kitu, daryti, kas kam patinka, bet itin sąmojingai. Taigi Stenijo metė paikystes, tapo šmaikštus, elegantiškas ir šaltas. Ėmė lankytis salonuose ir tavernose; tavernose puikuodavosi dailiomis didžiūno manieromis, o salonuose – ištvirkėlio įžūlumu. Prostitutės juo žavėjosi, aukštuomenės damos laikė jį originalu. Mados žodis jam buvo šventas. Savo talentą eikvojo albumų eilėraščiams; kas vakarą su įkvėpimu dainuodavo trims šimtams klausytojų; po to diskutuodavo apie aistrą, genialumą, mokslą, religiją, politiką, menus, apie magnetizmą; o vidurnaktį eidavo vakarieniaut pas kekšes.
Kai turtus prašvilpė, vėl susirgo, šįsyk splinu; visas jo sąmojingumas dingo; dažnam sakydavosi nusišausiąs. Vienas žymus valstybės veikėjas tarėsi jį supratęs ir pasiūlė išeitį: tegul parduoda savo mūzą. Nuo to įžeidimo Stenijo atgavo šaltą protą. Išėjo labai užgautas; liūdesio graužiamas, parvyko į tėvynę; o iš savo kelionės parsivežė viso labo gerą pamoką: be pinigų liksi, niekam nepatiksi, ir neturtą slėpk kaip nešlovę, jei nenori griebtis niekšybės, kad iš jo išbristum.
Savo provinciją Stenijo rado didžiai pasikeitusią. Hanibalas ir kamaldulių abatė padarė tikrą papročių bei įpročių revoliuciją. Prelatas traukė minią savo pamokslais, o aukštuomenės elitui labiau patikdavo jo klausytis Kamaldulių vienuolyne. Tarp tų privilegijuotų sienų, ir dar prieš rinktinę publiką, iškalbingumu, rodos, būtų ir akmenį perkalbėjęs. Ar už choro uždangos dalyvaujanti abatė, ar mielesnė ir ne tokia gausi kaip bazilikose auditorija suteikdavo kardinolui pasitikėjimo, bet jis išties su įkvėpimu gebėdavo išmoningiausiomis mistinėmis formomis gaubstyti savo pažangaus liberalizmo kandžią, įžvalgią esmę. O abatė pradėjo teologinius skaitymus, skirtus jaunoms vienuolyno auklėtinėms, jų giminaitėms bei draugėms. Jie buvo uoliai lankomi ir veikė nemažiau kaip kardinolo pamokslai. Lelija buvo pirma moteris, aiškiai ir dailiai kalbanti apie abstrakčius dalykus, ir jos klausytojoms vėrėsi naujas pasaulis. Mokėjo pateikti savo idėjas, negąsdindama jų dėl prietarų ir nekeldama įtarimo jų dievotumui. Žinojo, kokiomis krikščioniškos moralės nuostatomis remtis, kai imiesi skelbti tai, kas tau itin brangu: minčių tyrumą, jausmų kilnumą, panieką pasaulio tuštybėms, kurios tokios pragaištingos moterims, siekimą begalinės meilės, joms taip menkai pažįstamos ar suprantamos. Nejučiomis ji užvaldė jų sielas, ir katalikybė, iki tol buvusi formalumas, pradėjo šaknytis jų pažiūrose. Taip pat reikia pripažinti, jog prie to prozelitizmo sėkmės prisidėjo ir mada; tai buvo paskutiniai katalikų tikėjimo pragiedruliai. Didieji protai, besiilgintys idealo, pasišventusiai stengėsi jį atgaivinti; tačiau jie tik pagreitino Bažnyčios žlugimą, nes Bažnyčia juos išdavė, atstūmė ir liko viena per savo netoliaregiškumą ir tautų atšalimą.
Pulcherijos buduarą Stenijo rado paverstą koplytėle. Vietoj Ledos statulos pamatė marmurinę atgailaujančios Marijos Magdalietės statulą. Iš nuostabaus perlų vėrinio, prikabinus deimantinį kryželį, išėjo rožinis. Sofą pakeitė klauptas, o linksmoji Benvenuto taurė, įtaisyta į lazurito kriauklę, atstojo šlakstyklą.
Kol Stenijo, netikėdamas savo akimis, dairėsi, parėjo Cincolina po pamokslo. Juodo aksomo suknia, ant galvos mantija, ant kaklo didelis auksinis kryžius, po pažastimi maldaknygė šagrenės viršais su sidabro sąsagomis. Stenijo kvatodamas loštelėjo klaupte.
– Kas čia per maskaradas? – sušuko jis. – Nuo kada pasidarėt davatka? Kaip sakoma, ir velnias į vienuolius eina, kai… Bet, gink Dieve, tos užgaulios patarlės netaikau jums, o mano garbioji romėne matrona! Jūs vis dar graži, nors papilnėjot, ir jūsų auksaplaukė galva kur ne kur sidabru švytuliuoja…
Vienu metu, per patį jaunystės žydėjimą, užsitikrinusi pergalėmis, Pulcherija būtų tik pasismaginusi iš Stenijo sarkazmų; bet, kaip labai taikliai pastebėjo poetas, jos grožio žvaigždė leidosi vakarop, ir jaunojo meilužio gaižūs juokavimai ją supykino. Pulcherijos siela buvo labiau nuvytusi už veidą; pamaldumui būtų buvę sunku atjauninti aibės įgeidžių ir neatsikratomų ydų nualintą širdį. Taigi vaikščiojo į bažnyčią ne tik tam, kad neatsiliktų nuo mados; jos tuštybei magėjo ir išoriškai paaiškinti pasisekimo mažėjimo priežastį. Pulcherija bandė dievagotis esanti nuoširdžiai pamaldi; bet taip silpnai įtikinėjo, o tas taip žiauriai tyčiojosi, jog toliau galynėtis buvo beprasmiška, ir moteris prapliupo verkti.
Prisijuokęs iš jos ašarų, ne tik paskui nerado jokio paguodos žodelio, bet dar ėmė pedantišku tonu dėstyti visas Šiaurės banalybes, matydamas, kad Pietuose jos bus didelė naujiena. Leido jai būti katalike, bet davė suprasti – ir gan tiesmukai – esą religija sukurta ribotiems protams; liaudžiai ji nereikalinga ir todėl dera ją remti. Negana to, įrodė, kad tai, ką ji daro, yra sektinas pavyzdys kambarinei; kad, beje, išsiauklėjimas reikalauja prisitaikyti prie laiko dvelksmo. Baigdamas savo samprotavimus pridūrė, jog viešai pripažįstamas padorumas siaurame draugų rate bus laikomas baisiausiu gero tono pažeidimu, ir ragino rytais melstis, o vakarais siausti. Kadangi Cincolina buvo ne iš pėsčiųjų, tai po tos prakalbos pati pradėjo traukt per dantį poetą, ypač kai sužinojo, kad tas liks be nieko. Geranoriškai pasiūlė jam stalą ir karietą, nes kaip visos kurtizanės buvo plačios širdies. Bet jos globėjiška išvaizda sudavė poetui paskutinį smūgį. Jo lyrą derėjo įtakingas veikėjas, jam savo meilužių dovanas žadėjo prostitutė. Įtūžęs pašoko ir išėjo. Daugiau pas ją kojos nekelsiąs.
O kai pamatė, kad pamaldumas visur paplito, kai sužinojo, kaip išaugo kamaldulių abatės autoritetas, jo ironijai nebebuvo ribų. Širdy rusenantis apmaudas įsiplieskė vien tik pagalvojus, jog Lelija laiminga ar įtakinga. Mat, kentėdamas nuo vadinamojo jos keršto, vis guodėsi mintimi, kad ji už tai brangiai užmokės: susirgs nuoboduliu, ims siusti ant seserų; būdama kieto, nepalenkiamo charakterio, sukels skandalą ir turės atsisveikinti su vienuolynu. Kai lūkesčiai nepasitvirtino, beliko vaizduotis pažemintu taip šauniai susiklosčiusio jos likimo. Liguista Stenijo melancholija nuo to pasunkėjo. Vis labiau persiimdamas smulkmeniškumu, pavydėjo visiems, kurie nenuvyto, nesužlugo kaip jis. Pavydėjo kitiems net titulų, net turtų. Instinktyviai ėmė nekęsti kardinolo, jautė malonumą užgauliai abejoti abatės ir kardinolo santykių nekaltumu. Pamiršęs civilizacijos centre išmoktą elegantišką ir skeptišką toleranciją, o iš savo buvusios partijos perėmęs siaurą, klaidingą požiūrį į kai kuriuos klausimus, vainojo dievobaimingumą, kaltino jėzuitizmu ne tik tuos, kurie darė intrigas valstybėje, bet ir visus tuos, kurie siekė pažangos religiniais būdais. Seniau kaip akies vyzdį saugojo savo poezijos orumą, nes nepasiduodavo žemoms godumo vilionėms; dabar tai prarado, nes vertė savo talentą kepti tulžingas satyras ir neapykanta tvoskiančius pamfletus. Taigi, užuot padavęs ranką tauriems, nuoširdiems piliečiams, svajojantiems apie laisvę ir jai tarnaujantiems kaip kas išmano, to meto jaunimas su Stenijo priekyje, manydamas, jog gelbsti laisvę, apkaltino klasta ir šiurkščiai atstūmė tuos, kurie galėjo prisidėti prie tiesos pergalės, jei žmonės nesutarimams spręsti būtų vadovavęsi švietimu ir teisingumu.
Vieną dieną Stenijo šovė į galvą, persirengus moterim, įsigauti į vienuolyną ir pasiklausyti kamaldulių abatės paskaitos. Per gerą atstumą veido bruožų neįžiūrėjo, bet girdėt viską girdėjo.
Kadangi Lelija privalėjo paisyti katalikybės papročių, tai religijos pamokas vesdavo naivaus ginčo forma: neteisusis išdėsto savo teiginius, o teisusis juos visada šauniai sutriuškina. Iš pradžių ginčo kurstytojo vaidmenį atlikdavo jauna mergaitė, kuri išsakydavo drovias abejones, arba vienuolė, neva besigailinti palikusi pasaulį. Bet pamažu protingos dalyvės ėmė prašyti abatę leisti joms atvirai ir laisvai ginčytis su ja, dėstyti savo neaiškumus, išsipasakoti vargus. O ji tegul jas pamoko, paguodžia. Abatė patenkino jų norą; užklupta painių ir opių klausimų, visada atsakinėdavo išmintingai, pamokydavo švelniai ir įtaikiai, tuo iki ašarų sužavėdama klausytojas.
Stenijo, to grakštaus abipusio kilnių, dievotų širdžių atsivėrimo liudytojas, iš dalies pakerėtas Lelijos iškalbingumo, iš dalies suerzintas jos lengvų pergalių, laimėtų, jo manymu, dėka silpnos ir paikos argumentacijos, užsimetė irgi paprašyti žodžio. Nebuvėlis pražuvėlis, visų seniai pamirštas, be to, vykusiai persirengęs, atrodė vis taip pat moteriškai gražiai ir balsą tebeturėjo švelnų, kone vaikišką. Niekas nė neįtarė klastos. Lelija, ir ta iš pradžių buvo suklaidinta.
– O motinėle, – nutaisęs lipšnų ir liūdną toną, prabilo jis, – jūs vis man prisakinėjat būti apdairiai, būti išmintingai! Renkantis vyrą, atsižvelgti į širdies savybes ir būdo orumą, bet ne į puikius proto ir kūno gabumus. Suprantu, tos atsargumo priemonės man padėtų išvengti nusivylimų ir kančių; bet nejau šiame pasaulyje krikščionės paskirtis – bėgti nuo kentėjimų ir egoistiškai rūpintis vien savo ramybe? O man dingojos, jog, priešingai, pirma mūsų pareiga – atsidavimas; dangus, suteikdamas jaunystei ir grožiui neįveikiamų galių, siekė atskleisti žmonėms idealą, idant jie jį pamiltų. Tie gabumai, kuriuos jūs, gerbiamoji, laikot priekaištingais, – nors pati jų turėjot ir palaidojot juos po ašutine, – nebuvo paskirstyti šiaip sau, be reikalo. Visagalis nesukūrė nieko naudingo, juoba žalingo būtybei, gavusiai iš jo gyvastį, kurios nevalia atsisakyti. Manau, jog mes, meilės žadintojos, tuo labiau turim paklusti dangaus planams ir atverti savo sielas meilei, tauriai, ištikimai ir pasiaukojimo kupinai meilei. Gailestingumas – vienas gražiausių Dievo požymių. Kaip paaiškint, kad jūs uždarot mūsų širdis nuo gailestingumo ir prisakot mylėti tik tuos, kurie, apsieidami be mūsų meilės, niekada nesuteiks progos ją lavinti? Bene nuopelnas būti teisuolio antrąja puse? Teisuolis man užtikrins ramų gyvenimą čia, žemėje; bet ar padarys mane vertą ano, geresnio, pasaulio? O kai stosiu prieš Dievo teismą tuščiomis rankomis, be savo ašarų lobio, ir neturėsiu kuo nusiplauti savo nuodėmių, ar man nebus pasakyta taip, kaip Jėzus pasakė išpuikėliams fariziejams: Jūs jau atsiėmėt užmokestį?
Paklausykit, gerbiamoji abate, stipriesiems ir išmintingiesiems moterų švelnumas buvęs nebuvęs. Jam Dievo lemta lengvinti ir stiprinti nusidėjėlių, silpnavalių širdis. Vadinasi, nenorit, kad tie nelaimingieji, kurių Kristus atėjo atpirkti savo krauju, vėl sugrįžtų į doros kelią, vėl taptų laimingi? Ar ne dėl jų jis pasiaukojo? Ar, praktiškai taikydamos didžiausius savo gebėjimus, neprivalom rodyti Kristaus užuojautos bei gailestingumo pavyzdžio? O motinėle, užuot nekentus blogųjų, gal reikėtų pagalvoti, kaip juos atversti? Juk jie patys vienas kitam padėti nebegali. Jūsų ketinimas nutremti juos pas puolusias moteris nieko gero neduos, jie dar daugiau suges ir galutinai save pražudys. Gal Dievo mums prisakyta nusileisti iki jų tam, kad paskui juos pakylėtumėm iki jo? Žinoma, prisikentėtume nuo jų įsiūčio, neištikimybės, nuo visų palaido gyvenimo ydų bei silpnybių, jiems tapusių antru prigimimu, bet kęstumėm tas bėdas dėl jų ir savo išganymo. Juk parašyta: Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl šimto teisiųjų.
Leiskit man, gerbiamoji abate, čia papasakoti vieną padavimą, jums, be abejo, gerai žinomą, sukurtą jūsų šalyje, o poetų išverstą į visas kalbas. Gyveno kartą pasileidėlis, vardu Don Žuanas… Tegul nekaltybė neišsigąsta to vardo, mano pasakojimas tik pamokomojo turinio. Jis pridarė nusikaltimų, nuskriaudė tiek ir tiek aukų. Pagrobė dorą mergaitę, o paskui išsityčiojęs nužudė tos nelaimingosios tėvą; pamesdavo gražiausias, skaisčiausias moteris; pasakojama, jog suvedžiojęs ir apvylęs vienuolę… Dievas jį pasmerkė ir atidavė tamsybių dvasioms; bet Don Žuanas turėjo danguje neapsakomą užtarėją – savo angelą sargą. Gražusis angelas, puolęs kniūbsčias prieš Amžinojo sostą, paprašė malonės: kad jo pastovi dieviška būtis būtų pakeista kuklia ir sielvartinga moters dalia. Dievas sutiko. Ir žinot, mano seserys, ką padarė angelas, paverstas moterimi? Ogi pamilo Don Žuaną ir jam įkvėpė meilę, idant jį apvalytų ir atverstų.
Stenija nutilo. Nuo jo kalbos auditorija keistai sutriko. Jaunosios mergaitės ir dauguma vienuoliukių pirmąsyk išgirdo tą seną padavimą. Keletas įsmeigė į ką tik pasisakiusią nepažįstamąją smalsias, didžiai susijaudinusias akis. Jos balso tembras griebė už širdies, ugningas žvilgsnis nejučiomis traukė jų žvilgsnius. Kai kurios išgąstingai atsigręžė į abatę, neramiai laukdamos, ką toji atsakys.
Pritrenkta Stenijo akibrokšto, Lelija iš pradžių sumišo ir buvo beliepianti tvarkdarei tučtuojau išmest jį lauk iš šventų namų. Bet apsigalvojo: kils skandalas ir pridarys dar daugiau žalos, negu ką tik girdėta kalba. Ji duos jam atkirtį.
– Mano seserys, – prabilo ji, – ir jūs, mano vaikai! Jūs nežinot pabaigos. Aš baigsiu sekti padavimą. Don Žuanas pamilo angelą ir neatsivertė. Nukovė savo tikrą brolį, vėl stojo į paklydimų kelią. Buvo piktas ir bailys. Girtas bijodavo pragaro. Negirtas burnodavo prieš Dievą, niekindavo jo altorius, trypdavo gražiausius jo kūrinius. Moterim pavirtęs angelas neteko galvos, tai yra atminties, pamiršo savo tėvynę dangų, savo dieviškąją prigimtį, nemirtingumo viltį. Don Žuanas mirė be nuodėmių atleidimo, kamuojamas demonų, tai yra sąžinės priekaištų, deja, pavėluotų ir bejėgių. Danguj pasidarė vienu angelu mažiau, pragare – vienu nelabuoju daugiau.
Mano vaikai, žinokit: šiais keistų ir nepaaiškinamų užgaidų laikais Don Žuanas yra tapęs tipine, simboline, garbinga, kone dieviška figūra. Moterims patinka vyrai, panašūs į Don Žuaną. Moterys vaizduojasi angelais, kuriems dangus pavedė ir davė galių išgelbėti visus tuos donžuanus. Bet kaip ir padavimo angelas jų neatverčia ir drauge su jais pražūva. Na, o apie vyrus pasakysiu štai ką: į tokį įkūnytos ydos išaukštinimą ir supoetinimą žiūrėkit kaip į nesąmonę, kaip į vieną pragaištingiausių ir plačiai jų paskleistų sofizmų. O Don Žuane, šlykštus vaiduokli, kiek sielų tu pražudei! Per savo kvailą susižavėjimą tavimi tiek jaunų mergaičių neteko gero vardo, tiek moterų nusirito į bedugnę! Eidamos tavo pėdomis, vylėsi iškilsiančios viršum eilinių žmonių. Būk prakeiktas, Don Žuane! Tai, ką kiti laikė tavo didybe, iš tiesų tėra paikystė. Tavo kojų dulkės neką vertesnės už vėjo nešiojamus pelenus. Tavo kelias veda tik į nusiminimą ir prapultį.
Įžūlus pagyrūne, kas tau davė teisę bepročiaut? Kada ir kur Dievas tau pasakė: „Štai žemė, ji tavo, ponauk, karaliauk visoms šeimoms. Tik rinkis – ir visos moterys bus tavo sugulovėmis. Tik teikis mest vylingą žvilgsnį – ir visos akutės su ašaromis maldaus tavo malonės. Tau ištarus: „Aš jos geidžiu“, nutrūks švenčiausi ryšiai. Tėvas nesutiks tau atiduoti savo sesers? Špaga perverk jo susikrimtusią širdį, išpurvink, sukruvink jo žilus plaukus. Įtūžęs jaunikis su kardu rankoj ateis kautis dėl savo gražuolės nuotakos? Išsišaipyk iš jo pykčio ir patikėk tau pavesta neatšaukiama misija. Lauk jo ramiai, smogti neskubėk. Aš pasiųsiu tau angelą. Jis užtemdys jam akis ir ves jį pasitikti lemtojo sužeidimo!“
Vadinasi, Dievas valdė pasaulį tik dėl tavo malonumų? Liepdavo tekėti saulei ir šviesti kaimams, smuklėms, vienuolynams bei rūmams, kur tavo paleistuviškas kūrybingumas greitosiomis prasimanydavo nuotykių? O nakčiai nusileidus, kai tavo nepasotinama puikybė numalšindavo dūsavimų ir ašarų troškulį, jis uždegdavo tylias žvaigždes, kad tau padėtų atsitraukti ir nurodytų, į kokias naujas keliones leistis?
Tavo iškrėsta šunybė prilygo pavydėtinai garbei. Tavo apgaulėmis užtraukta nešlovė buvo šaunus ir neišdildomas antspaudas, nužymintis tavo žingsnius. Panašiai pagal žaibų nutrenktus ąžuolus galima matyti, kur link nuūžė ugnies debesys. Tu niekam nepripažinai teisės sakyti: „Don Žuanas bailys, nes jis naudojasi kito silpnumu, apgaudinėja bejėges moteris.“ Ne, pavojų tu nepabūgdavai. Tą, kas ryždavosi su ginklu rankoj atkeršyt už tavo paleistuvystės aukas, nudėdavai vietoje. Lavonu nesibjaurėdavai, nebijodavai suklupt perlipdamas per sustingusį kūną.
Diena be pažado ir melagystės, naktis be svetimavimo ir dvikovos tau būtų buvusi lyg nenuplaunama gėda. Ėjai iškelta galva, įžūliai dairydamasis, ką čia nustvėrus ir prarijus. Pradedant drovia skaisčia mergaite, kuri sudreba išgirdusi tavo žingsnius, ir baigiant besarmate kurtizane, kuri tik pasijuokia iš tavo drąsos ir gero vardo, neatsisakydavai jokių dvasiškų ar kūniškų smagybių: tau pagalvę atstodavo tiek marmuro plokštė šventovėj, tiek mėšlo krūva kūtėj.
Ko gi tu norėjai, o Don Žuane! Ko norėjai iš tų verksmingų moterų? Ar laimės ieškojai jų glėby? Ar tikėjais atsipūst po vargių klajonių? Ar manei, kad Dievas padarys galą tavo nepastovioms meilėms ir atsiųs moterį, kur kas vertesnę už visas tavo apviltąsias? Bet kam tu jas apgaudinėdavai? Pamesdavai jas iš apmaudo, iš nusiminimo, jog prarasta iliuzija? Ar jų meilė neprilygdavo tavo svajonėms? Ar, nugrimzdęs į kraupią vienišiaus puikybę, nesakei: „Jos tam ir yra, kad teiktų man begalinę palaimą, kurios aš joms negaliu duot; jų atodūsiai ir aimanos – maloni muzika mano ausims; jų išgąstis, laužymasis prieš pirmus mano apkabinimus – tikras džiaugsmas mano akims. Nuolankios ir atsidavusios vergės, smagu matyt, kaip jūs, nenorėdamos man sudrumst malonumo, pagražėjat nuo apsimestinio juoko; bet aš joms draudžiu sodint savo viltį ant mano minties slenksčio, draudžiu tikėtis ištikimybės mainais už aukojimąsi!“
Ar drebėdavai iš pykčio kiekvieną kartą, kai jų sielos gelmėj atspėdavai nepastovumą, prilygstantį tavo nepastovumui, o gal net lenkiantį? Ar pasijusdavai sugėdintas, pažemintas, kai jų priesaikos tau grasindavo atkaklia, karšta meile, kuri supančiotų tavo egoizmą ir šlovę? Ar kur nors Dievo patarimuose perskaitei, jog moteris – vyro žaislas, negalintis priešintis, keistis? Ar manei, kad tas idealus savęs nepaisymo tobulumas egzistuoja žemėje vien tau ir turi užtikrinti tolydų tavo džiaugsmų atnaujinimą? Ar tikėjai, jog vieną dieną kvaitulys išplėš iš tavo aukos lūpų bedievišką pažadą: „Myliu tave, nes kenčiu, – šauks ji. – Myliu tave, nes tu mėgaujiesi neatlieptu malonumu; myliu tave, nes jaučiu iš tavo siautulio atslūgimo, iš vangių apkabinimų, jog netrukus imsi manim bodėtis ir mane pamiršti. Aš visiškai tau atsiduodu, nes tu mane atstumi; aš tave prisiminsiu, nes tu mane išmesi iš galvos; pastatysiu savo širdy neliečiamą šventovę, nes tu ketini įrašyt mano vardą į savo paniekos archyvus!“
Jei nors vieną mirksnį lepinaisi ta paika viltimi, buvai beprotis, o Don Žuanai! Jei nors vieną mirksnį matei, jog moteris gali duot savo mylimajam ką kita, be savo grožio, meilės ir pasitikėjimo, buvai mulkis; jei manei, kad ji nepasipiktins išmesta lauk kaip nebetinkamas drabužis, buvai aklas. Tai va, buvai tik beširdis paleistuvis, begėdžio dvariškio siela storžievio kūne!
O, kaip neteisingai tave suprato tie, kuriems tavo likimas atrodė šlovingos ir atkaklios kovos su tikrove simbolis! Jeigu patys savo kailiu būtų patyrę, ko vertas tavo bandymas, nebūtų tavęs taip liaupsinę; būtų garsiai pripažinę tavo ambicijas menkomis, o tavo lūkesčius niekšiškais. Jeigu jie irgi vienas prieš vieną būtų grūmęsi su nešvankumu, kaip gerai būtų supratę, ko stokojai tu, Don Žuanai, meilės nepažinęs ir nusitempęs gerąjį angelą į pragarą, užuot vėl pakilęs su juo dangaus keliu!
Štai kodėl, Don Žuanai, tavo mirtis juos baugina ir stingdo, štai kodėl jie kniumba ant kelių prieš tave. Jų žvilgsniai nesiekia toliau tavo akiračio; jie kaip ir tu laimingi, o vis dėlto griežia dantimis. Tavo išsekimas ir kančios paskutinėmis dienomis, tavo pasimaišiusios smegeninės žiauri dvikova su stingstančiu krauju, tavo bemiegių naktų traukuliai ir kriokimas juos devyniais šiurpais nukrato nelyginant pranašingas grasinimas.
Jie, tie pakvaišėliai, nežino, kad tu ne dejavai, bet burnojai, kad tavo mirtis – teisingas atpildas. Nežino, jog Dievas, bausdamas tave, iš tiesų nubaudė egoizmą ir tuštybę; ir neviltimi tave prislėgė už tavo aukas, reikalavusias tau dangaus keršto.
Bet neturi teisės skųstis: tau tik atmokėta tuo pačiu. Buvai mažos išminties, Don Žuanai, vaidinai visas tragedijas, o jų lemtingos baigties nenumanei. Išsamiai nesusipažinęs, pasišovei atnaujint savo pirmtakų karjerą. Vadinasi, nežinojai, jog tas, kas nusikaltimu siekia išgarsėti ir užvaldyti pasaulį, turi iš anksto įsisąmoninti ir bausmę, kurios nusipelno kasdien? Tada jis, ko gero, galėtų girtis savo drąsa, nes žino, koks galas jo laukia. Bet juk tu, Don Žuanai, vyleisi išsisukt nuo dangaus keršto? Vadinasi, buvai bailys!
O mano seserys! O mano dukros! Štai kas yra Don Žuanas. Dabar jį mylėkit, jei galit. Tegul jūsų vaizduotė su užsidegimu ima piešt, kaip atiduosit savo sielos lobius nuodingam bedievio alsavimui; tegul romanai, poemos, dramos rodo jums, kokias pergales skina jūsų nepraustaburnio niekintojo piktadarybės. Pulkit ant kelių prieš jį, dėl jo išsižadėkit visų dangaus dovanų, išgrįskit jomis spindintį vieškelį, kur jo kojos ateitų liet kraujo ir purvo! Na, lenkit kaktas, palikit Dievo skraitą, jaunieji angelai, gyvenantys jame. Tapkit aukomis, tapkit vergėmis, tapkit moterimis!
Arba ne, geriau nelįskit į tuos prastus nedorybės jums paspęstus žabangus. Nesivargindamas jus laimėti šaunesniais būdais, Don Žuanas stengsis prie jūsų prisimeilinti, patraukti jūsų dėmesį. Sakysis kenčiąs, trokšte trokštąs dangaus, kuris jį atstumia; laukiąs jūsų, kad ten sugrįžtų; bet šlykščių melų ir klastingų pažadų jis nešykštėjo tokioms pat kuklioms, nekaltoms moterims kaip jūs; o kai jus irgi išniekins, kai irgi sudaužys jums gyvenimą, tai irgi pames ir lyg datą pasižymės savo paleistuvysčių sąraše.
Tiesa, pasitaiko aplinkybių, bet, laimė, retai, kai pagal Dievo planus tokiems vyrams atversti reikia moterų atlaidumo ir kantrybės. Patekusios į tokias aplinkybes, priimkit tą išbandymą. Yra kančių nuo Dievo; tegul iš atsidavimo, švelnumo, savęs išsižadėjimo semiasi stiprybės moteris, kuriai Apvaizda siuntė rykštę – panašų vyrą. Bet ir atsidavimui turi būti ribos; nes pasauly nėra nieko blogiau, kaip pamiršti nedorybės bjaurumą ir ją pamilti. Jei, anot vyrų, moteris – silpna, tamsi ir lengvatikė, tai kodėl jie kreipiasi į mus pagalbos atsiversti? Mes, aišku, to negalim. O va jie, mūsų viršininkai, mūsų valdovai, gali mus tvirkinti, stumti į pražūtį? Matot, kaip jie veidmainiauja ir nusišneka!
Yra kančių nuo Dievo, bet, patikėkit, kur kas daugiau kančių užsitraukiam pačios, beatodairiškai ieškom. Trokšti piktadario meilės, įtraukti savo idealą į nedorybės draugiją!.. Bet ar tai įtikėtina, ar tai galima? Blogis užkrečiamas, ir net angelai ir tie jam neatsispiria. Kokia beprotiška puikybė susigundys tokiu likimu? Ak, jeigu kuriai nors iš jūsų kils ta pagunda, tegul ji gerai save patikrina ir pamatys, jog prozelitizmu dangstosi jos tuštybė. Kaip būtų šaunu atverst Don Žuaną! Kokia būtų garbė laimėt ten, kur visoms kitoms nepavyko! Na, ką gi, jūs graži, iškalbinga, jūs – laimės kūdikis; gal paliksit pėdsaką Don Žuano gyvenime. Jis niekada nemylėjo tos pačios moters ilgiau negu vieną dieną; gal jums turės ištikimybės porai dienų. Tai bus šauni pergalė; visi tik apie ją šnekės. Bet kuo tapsit trečią dieną? Ar išdrįsit stot prieš Dievą ir prašyt ramybės, kurios atsisakėt dėl garbės pasigaut Don Žuaną? Nors žadėjot Viešpačiui parvest tą paklydusią sielą, tačiau sugrįžtat viena, nusiminusi, išniekinta. Jūsų siela neteko skaistybės, grožis – galios, jaunystė – vilties. Don Žuanas jus apdavė savo kvapu. Atgailaukit; reikės daug melstis, daug verkti, kol nusiplausit tą dėmę, kol kraujuojanti žaizda užsitrauks. Bet susitaikymas su Dievu jus gąsdina! Bijot sąžinės priekaištų, vienatvės siaubo! Puolat į pasaulio šurmulį! Tikitės apsvaiginti ir pamiršt savo bėdą. Bet pasaulis iš jūsų tyčiojasi, niekina jus. Pasaulis žiaurus, negailestingas. Iš jūsų ašarų, kurios būtų sugraudinusios Viešpatį, jam bus daug gardaus juoko. Tada jums reikia įveikt pasaulio įžūlumą ir naujų pergalių paieškoms padrąsinti užgautą tuštybę. Jums reikia kitų meilių, negalit likt pamesta. Negalit leist, kad moterys jūsų gailėtųsi. Reikia žūtbūt pavergt Don Žuaną. Grįžkit pas jį. Jūsų atkaklumas paglostys jo puikybę, o jūs dar vieną dieną patikėsit pasiekusi didžiausią laimę ir šlovę. Bet negirkit Don Žuano pirm ryto. Nuo jo kaip nuo velnio apsėstojo neatstoja nuobodulys ir iš visur jį išvaiko. Išplėšė iš kitų glėbių, išplėšė ir iš jūsų glėbio. Lėkit paskui Don Žuaną, jei drįstat!
Bet ne, geriau duokit valią pykčiui, kerštui. Pamirškit Don Žuaną, įrodykit jam esanti tokia pat tvirta ir lengvabūdė kaip jis, ieškokit savo nešlovės gynėjo, savo nuoskaudos ramintojo. Prisistatys kitas Don Žuanas, mūsų laikais jų aibės. Gražesnis, elegantiškesnis, ciniškesnis už aną. Tas nebūtų jūsų ieškojęs, kol buvot tyra. Jam patinka tik begėdiška nedorybė; sužinojęs, jog buvot išniekinta, girsis radęs trokštamąją. Neatstos nuo jūsų ir nesunkiai įsitikins, nes žino, jog linkstat prie jo ne iš poreikio mylėti, o iš apmaudo; jis, senas vilkas, nepatikės meile, kurios jam nejaučiat ir kurios pats juoba nejaučia jums, todėl nebijos jūsų apgaudinėt žadėdamas aukso kalnus. Su pirmuoju patyrėt dvi tris dienas džiaugsmo, su antruoju nepatirsit nė vienos.
Aš baigiu. Užteks piešt šlykštų paklydimo ir nevilties paveikslą. Nukreipkit nuo jo akis, o mano mielosios, skaisčiosios bičiulės! Pakelkit jas į dangų ir pamatysit, ar angelai nuobodžiauja Amžinojo draugijoje! Pamatysit, ar padavimas tikras, ar palaimintieji išsižada savo neapsakomų malonumų dėl patvirkėlių draugijos!..
Gražioji Klaudija verkė…
Stenijo negirdėjo abatės kalbos galo. Kaip paprastai, ji susigrąžino visą auditoriją, ir Don Žuano šlovė buvo sužlugdyta. Nors abatės klausytasi dėmesingai, bet jis vieną kitą kartą pagavo, kad į jį smalsiai dirsčiojama. Bijodamas būti atpažintas, jei išeis su minia, tyliai išsmuko namo persirengti ir visą kelią svarstė tūkstančius keršto planų, vienas už kitą beprotiškesnių.
Ilgai sukęs galvą, bet taip ir nenusprendęs, kurio plano imtis, Stenijo išėjo. Vėl vilkėjo vyriškais drabužiais, itin skoningai suderintais. Gerą kelio galą nužygiavus, kilo klausimas, ką gi toliau daryt. Netoliese buvo kamaldulių vienuolynas. Pats instinktas ir likimas jį čia nejučiomis atvedė. Keberiodamasis jazmino šakomis, kurios lyg arka supo kryžminį langą, dvejojo, ar tik neteks daužt stiklo, kad įlįstų į vidų.
Stenijo žūtbūt norėjo užgaut Lelijos puikybę, bent pakankint, jei palaužt jos negali. Tik nuo ko pradėt? Gal nuo Klaudijos? Ta mergaitė anuomet taip palankiai jo klausėsi. Dabar tapo aukšta, daili jaunuolė, kupina orumo, proto, nuoširdaus pamaldumo. Auklėtinė buvo abatės pasididžiavimas, nes nė viena siela nebuvo taip greita paslysti ir nė viena siela taip nesistengė atsivert dorumui ir išminčiai. Klaudija jautė ankstesnio auklėjimo žalą; o bekovodama su blogomis praeities įtakomis taip įsibaimino dėl savo rytojaus, jog jos užgaida pasikeitė tvirtu ryžtu eit į vienuoles. Ji tapo novicija. Kokia garbė Stenijo ir koks pažeminimas Lelijai, jei pavyktų išplėšt iš jos tą laimikį, tą naujakrikštę. Kaip jis puikuotųsi šaunia pergale! Pirmiausia paniekino Klaudiją Kurtizanės namuose, kur pati jo atėjo ieškot, paskui atsiviliojo į pasimatymą ir nepasirodė, o galiausiai atitraukė nuo rimtų, jau brandžios jaunystės apmąstytų ketinimų! Gal šiuo metu išdidžioji abatė pasakoja senoms vienuolėms, kad atpažinusi tą klausėją, tą moterimi persirengusį frantą ir savo atsakymu šmaikščiai jį sudirbusi, pažeminusi. Gal rytoj tos plepės išnešios po visą miestą, kaip Stenijo suteikė progą triumfuot Lelijos iškalbai. Kokį skandalingą nuotykį sugalvojus ir ją apjuokus visų akyse? Nuo katros pradėt: nuo Klaudijos ar nuo pačios Lelijos?
Stenijo pakibo ant celės grotų. Viduj, prie Dievo Motinos paveikslo silpnai švietė lempa. Ant siauro, žemo gulto įžiūrėjo baltą pavidalą dailia poza. Tai buvo gražioji Klaudija karsto formos lovoje. Miegojo ne per ramiausiai. Kartkartėmis giliai iš visos širdies atsidusdavo, lyg sapne kamuojama kažkokių neaiškių sielvarto, baimės, atgailos prisiminimų. Binda nuo kaktos buvo nusmukusi; ilgi juodi plaukai, kuriuos netrukus irgi turės paaukot kaip Lelija, dryksojo ant atsismaukusios plačios lino rankovės ir balto it alebastras dilbio.
Nuo judviejų pažinties mergaitė tiesiog pražydo, išgrakštėjo. Jos pergalinga skaistybė taip keistai derėjo su vis besipriešinančiu – nors jau silpnai – instinktyviu geidulingumu, kad sujaudintas Stenijo pamiršo savo planus ir svajojo suviliot ją dėl jos pačios. Bet ištvirkėlį prieš jo valią stingdė retkarčiais iš Klaudijos krūtinės ištrūkstantis dūsavimas tarsi dangun skleidžiama paslaptinga melodija. Atėjo į galvą ir Lelijos prakeiksmai Don Žuanui. Dabar Stenijo atrodė, jog tai buvo asmeniški išpuoliai prieš jį. „Iš esmės kalbant, – mintyse svarstė jis, žvelgdamas į mergišką Klaudijos miegą, – ta homilija negali būti man taikoma. Aš ne pasileidėlis, bet laisvamanis. Ir anaiptol ne niekšas, ne melagis. Gyvenu su kekšėmis ir esu ne per geriausios nuomonės apie kitų dorą, bet nesistengiu tuo įsitikint, nes kažkoks negerumas užsiliko po pirmojo nusivylimo ir savim nebepasitikiu. Gal manieromis ir pabrėžtina drąsa esu panašus į Lovelasą, bet išdidaus pasitikėjimo neturiu. Nesu nei apgavęs, nei suvedžiojęs jokios moters, netgi va tos, atėjusios manęs ieškot į įtartinus namus, o dabar miegančios po novicijos šydu; nepraskėčiau nė vienos jo klostelės. Ką gi bendra turiu su Don Žuanu? Keliskart nedrąsiai bandžiau jį mėgdžiot, tačiau tuoj pajutau: ne mano jėgoms. Geresnis ar blogesnis esu už jį, bet tikrai nepanašus. Nei sveikata, nei linksmumu, nei ciniškumu jam neprilygstu, tad nematau reikalo tiek vargintis, žinodamas, jog galiu rast lengvų malonumų. Jeigu Lelija vaizduojasi, kad, savo retorika sutriuškinusi Don Žuaną, pataikė tiesiai į mane, tai labai klysta, ji ietį metė tuščiai.“
Nusliuogė nuo celės grotų ir ėmė vaikštinėti po sodą. Jam iš galvos vis nėjo Lelijos prakeiksmai. Jautė, kaip auga noras jai ant keršto ne jų nusipelnyti, o neprisiimti, pranešti, kad jų nenusipelno. Širdy Stenijo buvo didelis garbės ir doros mylėtojas. Tik apskritai mėgo rodytis blogesniu, nei buvo iš tikrųjų; bet jei kas nors prikibdavo prie žodžio, kaipmat įsižeisdavo, pasipiktindavo, ir iš to buvo galima spręsti, jog kai kuriais atžvilgiais jo principai nepajudinami.
Sunerimęs žingsniavo po aikštės mirtomis. Visi abatės žodžiai nuostabiai tiksliai vėl iškilo atmintyje. Pyktį išstūmė didis sielvartas. Negalėjo nesižavėti abatės kalba; balsas skambėjo dar harmoningiau, o tonas, kaip ir seniau, išdavė gilų įsitikinimą ir nepaperkamos tiesos meilę – tuos du dalykus, Lelijos įterptus ir į skepticizmą, ir į pamaldumą. Nors gerai neįžiūrėjo, bet jam pasirodė, jog ji iš veido vis tokia pat graži, figūrai irgi nestigo elegancijos ir lengvumo, skirtingai negu Pulcherijos. Prieš savo norą buvo nustebintas toje iškamuotoje sieloje įvykusios intelektualinės pažangos, nes tokio amžiaus moterys, grožiui nykstant, išgyvena kažką panašaus į dvasinę krizę. Lelija akivaizdžiai paneigė visus numatymus, pritaikomus eiliniams likimams. Ji pranoko viską – meilužį, pasaulį, pati save. Jos jėga gąsdino Stenijo; jis nebežinojo, ar ją keikt, ar pult prieš ją ant kelių. Skaudžiausia, kad, jos nepripažintas ir, aišku, niekinamas, negalėjo nejaust jai pagarbos ar baimės.
Tokia žmogaus širdis. Meilė – tai kova, į kurią su savo iškiliausiais gabumais įsitraukia dvi simpatizuojančios ir susilieti siekiančios sielos. Kai joms tai nepavyksta, troškimas bent vertumu susilygint virsta kankyne jųdviejų puikybei, abipusiai įsižeidusiai. Kiekviena norėtų graužatį palikt kitai. Ta, kuri mano, jog sielvartauja tik ji viena, išties labai kenčia.
Vis labiau jaudindamasis, Stenijo iš sodo aklai patraukė į siaurą galeriją po dailia arkada. Gale pasitaikė marmurinė palmė ir sraigtiniai laiptai aplink ją. Užkopė jais, tikėdamasis išeit per terasas, kaip atėjo. Pamatė juodos gelumbės uždangą ir dėl visa ko pakėlė, nors atsargiai. Tądien tvyrojo nežmoniška kaitra, todėl atlapotos durys buvo tik užskleistos. Stenijo perėjo koplytėlę ir atsidūrė Lelijos celėje.
Celė buvo sykiu ir paprasta, ir išdailinta. Skliautas, sienos dirbtinio marmuro, balto it alebastras. Meniškuose bronzos rėmuose, violetinio aksomo dugne, puikaus darbo didžiulis drambliakaulio Nukryžiuotasis. Juodmedžio krėslai ketvirtainiais atlošais, masyvūs, bet skoningi, paaukštinti purpurinio aksomo pagalvėlėmis, klauptas, to paties stiliaus stalas, ant jo kaukolė, smėlio laikrodis, knygos, nuostabių gėlių pilna vaza – tai buvo visas celės apstatymas.
Erdvokame kambaryje ant klaupto švietė tik antikinė bronzos lempa, ir Stenijo ne iškart pastebėjo Leliją. Bet vos pamatė, sustojo kaip įbestas. Nežinojo, ar čia ji, ar į ją visiškai panaši alebastrinė statula, ar vaiduoklis, jam pasirodantis kliedo bei išsekimo dienomis.
Lelija sėdėjo ant karsto formos juodmedžio gulto nuleidusi basas kojas, baltas kaip grindų marmuras. Susisupusi į neprilygstamo naujumo baltus šydus. Visuomet taip vilkėdavo, kad ir kada ją pamatytum. Ir to apdaro, be dėmės, be klostės, spindesys buvo kažkoks pasakiškas, tarsi bekūnės antgamtinio vaiskumo būtybės. Jo skaistis kėlė seserims kone prietaringą pagarbą. Nė viena nebūtų drįsusi prie jo prisiliesti, nes abatė garsėjo šventumu, ir į viską, kas jai priklausė, buvo žiūrima kaip į relikvijas. Gal ir jai pačiai puošnus lino baltumas siejosi su kokia nors romantiška idėja. Tiek krikščioniškai poezijai, tiek Lelijai taip brangintinos ir taip išgirtos nekaltybės apdaras simbolizavo jaudinantį sielos tyrumą.
Nors Stenijo stovėjo tiesiai prieš Leliją, ta jo nematė. Jis nesuprato, ar ji miega, ar medituoja, tokia buvo sustingusi, užsimąsčiusi. Tačiau didelės juodos akys buvo atmerktos; tik jų ramus negyvėliškas pastėrimas gąsdino. Atrodė, kad ji ir nealsuoja. Viena ant kitos sudėtos sniego baltumo rankos nereiškė nei kančios, nei maldos, nei nusiminimo. Lelija panėšėjo į alegorinę skulptūrą, vardu Ramybė.
Stenijo ilgai žiūrėjo į ją. Buvo graži kaip niekada; nors nebejauna, bet nepamanytum, kad jau įpusėjusi trečią dešimtį; ir vis dėlto veidas kaip lelija baltas, nė žymės papilnėjimo, kuris paprastai švelnina laiko padarytą žalą. Bet Lelija buvo išskirtinė asmenybė, ne tokia kaip visi. Karšta viduje, šalta iš pažiūros. Taip giliai į širdį įsismelkusi neviltis pavirto rimtimi. Kadangi su tokiu ryžtu buvo atsisakiusi bet kokios minties apie asmeninę laimę, tai kaktoj neliko nė mažiausio gailėjimosi ar melancholijos pėdsako. O juk Lelijai teko pakelti skausmo kaip niekam kitam. Tačiau ji buvo rami it jūra, matoma nuo kalno viršūnės; kai ji atrodo tokia lygi, sunku įsivaizduot gelmėj siaučiančias audras.
Stenijo, vis tikėjęsis rast Leliją netekusią pirmykštės savo galios, dabar sutriko, susigraudino ir netikėtai apsidžiaugė. Moters grožio akivaizdoje kaipmat pamiršo šešerius apmaudo, nepasitikėjimo ar ironijos metus; lyg burtininko lazdelei mostelėjus, išvydęs sielos grožį, išsižadėjo šešerių paleistuvystės, skepticizmo ar bedievybės metų.
Būtent Lelijos fizinio ir intelektualinio grožio dermę kadaise dievino. Paskui tą jo valiai nepasidavusią proto jėgą ėmė niekinti. Nenorėjo prisiminti nieko daugiau, tik gražią moterį, o savimeilei paguosti mėgo tvirtinti, esą apakintas grožio klūpojęs prieš Leliją ir prisisvajojęs genialumą, kurio nė būti nebuvo. Stebėdamas taip susimąsčiusią Leliją, aiškiai jautė, kad tarp tos moters, kurios galėjo būti vertas, ir visų tų, kurias mėgino lyginti ir sulyginti su ja, žioji bedugnė. Stenijo apėmė svaigulys ir neviltis kaip tą nusigyvenusį švaistūną, kuris mato beprarandąs kadaise po kojų pamintą brangenybę. Pabūgęs sukniubt, atsirėmė į duris. Jo sutrikimo Lelija nepastebėjo. Dvasios sparnais nunešta į kitą pasaulį, buvo viskam akla ir kurčia.
Kokią valandą Stenijo prastovėjo godžiai ją apžiūrinėdamas, laukdamas, kada iš minties ekstazės išbus jausmas, nerimastingai klausinėdamas save, ar apie jį galvoja šį mirksnį ir kaip galvoja: su kartėliu, su užuojauta ar su panieka. Pagaliau ji sukrutėjo; atrodė, bunda iš savo sapno, bet pamažu, dar gerai nesuvokdama išorinio gyvenimo. Paskui atsistojo ir lėtai nužingsniavo į kambario galą. Ant blyškios sienos pasirodęs jos nuometuotas šešėlis ėjo šalia lyg vaiduoklis. Prie stalo Lelija sukryžiavo ant krūtinės rankas, pasilenkusi ilgai, šįkart su liūdesiu, žiūrėjo į gėlių pilną vazą. Stenijo pamatė, kad ji braukia ašaras, srūvančias lėtai ir ramiai, nelyginant iš skaidrios, tylios versmės.
– O Lelija, antrąkart matau tave verkiančią! – sušuko Stenijo, nebegalėdamas sulaikyt savo jaudinimosi. – Pirmąkart klūpojau prie tavo kojų. Dabar vėl klaupčiausi, jei teiktumeis pasakyt, ko verki.
Lelija nė nekrūptelėjo; keistai pažvelgė į Stenijo, bet neparodė, kad jo naktinis įsibrovimas ją išgąsdino ar supykdė.
– Stenijo, aš galvojau apie tave. Tariausi tave matanti ir girdinti. Tavo paveikslą minty laikiau. Ko tau reikia? Ko čia va toks prisistatei?
– Mano buvimas jums kelia pasibjaurėjimą, Lelija? – paklausė Stenijo, išgąsdintas šalto sutikimo.
– Bet žeidžia, erzina?
– Tai gal liūdina?
– Nežinau, kas dabar begali mane liūdinti, Stenijo. Mano siela laikosi gyva jos apmąstomų asmenų ir jos sielvarto priežasčių buvimu, nuolatiniu, amžinu. Kaip matai, tavo apsilankymas jaudina mane ne daugiau kaip tavo prisiminimas, o tu pats – ne daugiau kaip tavo paveikslas.
– Jūs verkėt, Lelija. Sakot, galvojot apie mane!
– Pažvelkit į tą gėlę, – tarė Lelija ir parodė baltą nuostabaus kvapo narcizą. – Jis man priminė tave tokį, koks buvai jaunystėje, kai tave mylėjau; ir tuoj išvydau tavo bruožus, išgirdau tavo balso garsą, ir mano širdis maloniai susijaudino, kaip anuomet, kai maniau, jog mane myli.
– Ar tik aš nesapnuoju? – nebesusivaldęs sušuko Stenijo. – Ir Lelija man taip sako? Jeigu išties čia ji, tai gal dėl to, kad sesuo Anonciada bodisi vienatve? Kad kamaldulių abatė nori kandžiai pašiepti mano drąsą?
Atrodė, kad Lelija jo negirdi. Graudžiomis akimis žvelgė į narcizą rankoj.
– Va čia tu, mano poete! Tokiu tavim slapčiomis dažnai grožėdavausi. Būdavo, vaikštinėjam susimąstę; tu, silpnesnis už Trenmorą ir mane, užsnūsti prie mano kojų, tarp miško gėlių. Pūkšnoja šiltas pietys. Aš, palinkusi prie tavęs, saugau tavo miegą, vaikau vabzdžius kenkėjus. Savo šešėliu užstoju tave nuo saulės, kuri pro šakas taikosi pabučiuot tavo dailią kaktą. Įsiterpiu tarp jos ir tavęs. Apsupu savo despotiška, pavydžia meile. Aplink tave virpantis šiltas kvapas kartais pasiekia mano ramias lūpas. Tada buvau laiminga, mylėjau tave. Mylėjau, kiek įstengiau mylėt. Kvėpinau tave kaip puikią leliją, šypsojaus tau kaip kūdikiui, bet kaip genialiam kūdikiui. Troškau būti tavo motina, spausti prie krūtinės nežadinama tavo vyriškumo.
Kitais kartais, būdavo, suvokiu, kodėl mėgsti vaikščioti vienas. Pasilenkęs prie versmės duburio ar prikritęs ant samanotų uolų, žiūri į dangų vandenyje. Akys dažniausiai primerktos, atrodai it miręs visiems išoriniams įspūdžiams. Tarytum susikaupęs žvelgi savyje į Dievą ir į angelus, atsispindinčius tavo sielos paslaptingajame veidrodyje. Va toks tada buvai, gležnas jaunuolis, dar be blogų aistrų, nepažinęs gyvenimo svaigulio ir kančių. Auksasparnės mergaitės sužadėtinis, dar neįmetęs savo žiedo į audringas bangas. Nejau tiek dienų, tiek bėdų ištverta nuo to giedro rytmečio, kai sutikau tave, jauniklį, išskėtusį drebančius sparnus pirmiems dangaus vėjams? Nejau mūsų gyventa, kentėta nuo tos valandos, kai prašei mane paaiškint, kas yra meilė, laimė, šlovė, išmintis? Vaike, tikėjęs visais tais dalykais ir ieškojęs many įsivaizduojamų lobių, nejau išties tiek ašarų, nuogastavimų, nusivylimų mudu skiria nuo to žavingo rytmečio? Nejau tu, tik per gėles žengęs, paskui per purvą, per žvyrą ėjai? Nejau tavo balsas, dainavęs tokias švelnias harmonijas, užkimo nuo girtų šūkalojimų? Nejau tavo sustiprėjusią ir gaivaus kalnų oro prisigėrusią krūtinę išdžiovino, sudegino orgijų ugnis? Nejau tavo burną, bučiuotą nakčia atskridusių angelų, suteršė nešvankios lūpos? Nejau tavo tiek kentėta, tiek raudonuota, tiek kovota, o Stenijo, dangaus numylėtini?
– Lelija! Lelija! Nekalbėk taip, – sušuko Stenijo ir puolė abatei prie kojų. – Savo šaltomis patyčiomis daužai man širdį. Tu manęs nemyli! Niekada nemylėjai!..
Pajutusi, jog Stenijo ranka ieško jos rankos, Lelija krūptelėjo lyg dieglio nudiegta ir atšlijo.
– O, jūs pats taip nekalbėkit! Aš galvojau apie tą gėlę. Jos vidurėly man kažkas pasivaideno. Bet jau dingo. O dabar sudie, Stenijo!
Ir numetė gėlę prie savo kojų. Giliai atsidususi, su neapsakomu liūdesiu loštelėjo galvą, ranka persibraukė kaktą, lyg norėdama nuvyt iliuziją ir kaip ne kaip susigrąžint realybės pojūtį.
Stenijo baimingai laukė, kad prabiltų apie dabartį.
– Jūs norėjot mane pamatyti, – tarė ji. – Neklausiu kodėl, nes pats to nežinot. Savo smalsumą patenkinot. O dabar jums reikia išeiti.
– Pirma pasakykit, ką pajutot mane išvydusi, – atsakė Stenijo. – Noriu žinot, kokį jausmą sukelia meilės prisiminimas, kurio nepabūgot išreikšt mano akivaizdoje.
– Nė jokio nesukelia, – atsakė Lelija. – Nė pykčio.
– Ką? Netgi neapykantos?
– Netgi neapykantos. Man jūsų kaip ir nėra. Man atrodo, jog esu viena ir žiūriu į jūsų atvaizdą, visai nepanašų į jus.
– Ką? Netgi paniekos? – irzliai tarė Stenijo. – Netgi baimės? – pridūrė atsistojęs.
Lelija vėl ėmė vaikščioti celės gale, o jai iš paskos sekiojo Stenijo.
– Baimės nė to tiek, – atsakė Lelija, nesiteikdama pastebėti poeto įniršio. – Jūs dar ne Don Žuanas. Jūs silpnas, bet ne iškrypėlis. Kadangi netikit Dievo, juoba netikit Šėtono; nesudarėt jokio pakto su nelabaja dvasia, nes, jūsų akimis, nėra nieko blogo ir nieko gero. Instinktai jūsų nestumia į nusikaltimą, atmeta niekšybę. Galėjot būti įkūnytas širdies tyrumas ir žavumas; dabar ničnieko nebeįkūnijat: jūs nuobodžiaujat! Nuobodulys ne žaloja, ne smukdo, bet išdildo, išgraužia.
– Jums, gerbiamoji abate, be abejonės, tai gerai žinoma, – kandžiai atsakė Stenijo. – Netyčiom atskleidžiau jūsų naktų paslaptį. Žinau, kad neskaitot, nemiegat, nesimeldžiat; žinau, kad jus irgi kamuoja nuobodulys.
– Ne nuobodulys, o liūdesys, – atsakė ji.
Lelijos atvirumas palaužė Stenijo puikybę.
– Liūdesys? – perklausė nustebęs. – Jūs pripažįstat tai? Ak, taip! Pamatęs jus tokią ramią, turėjau susivokt, jog širdies gilumoj tyliai, kantriai, kaip kadaise, kenčiat neviltį. Vargše Lelija!
– Taip, vargšė Lelija! – atsakė abatė. – Nors vargše pavadinta pelnytai, bet aš turiu didelių vertybių, didelių vilčių, didelę paguodą: tai supratimas pasielgus pagal sąžinę, įtikėjimas Dievu, nelaimingųjų užtarėju, ir nuovoka apie šventus džiaugsmus, kokių gali trokšti nuolanki siela.
– Bet jūs, Lelija, kenčiat, – vis labiau stebėdamasis tokiu jos atvirumu, tarė Stenijo. – Vadinasi, nesat nuolanki? Nuvokiat apie tuos džiaugsmus, bet jų nejaučiat? Vadinasi, tas Dievas, nelaimingųjų užtarėjas, jums nepadeda? O sąžinės ramybė – dar ne palaima?
– Nė kiek nesistebiu, kad mane to klausiat, – atsakė Lelija. – Juk nieko neišmanot apie visus tuos dalykus, o jums tikriausiai knieti sužinot. Taigi papasakosiu.
Gabriele Riedle. Dyko gyvenimo įprasminimas
2008 m. Nr. 12
Iš vokiečių k. vertė Eugenija Tautkutė
Gabriele Riedle gimė 1958 m. Štutgarte, nuo 1979 m. ši rašytoja ir žurnalistė gyvena Berlyne. 1998 m. kartu su Viktoru Jerofejewu išleido knygą „Upė“ („Fluss“). 2004 m. pasirodęs jos vienos parašytas romanas „Dyko gyvenimo įprasminimas“ („Versuch ueber das wueste Leben“) – tai moderniai literatūrai atstovaujantis kūrinys, kuriame atskleidžiama po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje (galbūt ir visoje Vakarų Europoje) užaugusiai intelektualų kartai būdinga romantinė pasaulėvoka.
Atvykimas
O gal dar likę įkarščio širdy?* Gilią žiemą iš baltos neono šviesos prisikėlusi, nutolusi nuo pavasario, dar tęsiasi ši diena. Bet aš žinau, tikiuosi, aš nežinau, kas man nutiks. Kokia aš būsiu, kaip jis, kaip aš, jis kaip, aš kaip, jis kaip aš kaip jis? Aš: prieš veidrodį. Grimasų repeticija. Nes pagaliau jis ateis. Jis.
Ateis apie šeštą valandą vakaro. Trumpa žinutė. Be papildomos informacijos.
Jau bus tamsu. Gerai apšviestas oro uostas. Skrydžiai iš Paryžiaus, Vašingtono, Frankfurto, Monastyrio, Miuncheno, Palma de Maljorkos, Maskvos, Londono beveik vienu metu. Be to, skrydžiai su persėdimu iš Johanesburgo, Romos, Bankoko ir t. t. Šimtai galimybių. Aš leisiu jam pailsėti. Visas oro uostas skanduoja jo vardą. Keliaujantieji užgniaužę kvapą. Sustingusi stovi lagaminų karuselė. Ir tuomet. Apie šeštą vakaro.
Aš stovėsiu viešoje susitikimų vietoje. Žalia spalva ant pilkos lentelės nupieštos keturios į vieną tašką nukreiptos rodyklės: meeting-point. Tai ir bus ta vieta, kurioje sutiksiu Jį. Ten, kur susitinka visos rodyklės. Ir ten jis atpažins mane. Jis visuomet mane atpažindavo. Taip pat ir aš jį. Visai nesvarbu, kokiu pavidalu iki šiol jis pasirodydavo.
Kurį laiką aš tikriausiai vaikštinėsiu pirmyn atgal. Abiem rankom įsisupus į paltą. Arba susikišiu rankas į kišenes. O gal dar likę įkarščio širdy? Ar jis turi širdį? Ar ta širdis turi įkarščio man? Ar blizga mano batai? O gal mano akys? Tai dar užtruks. Pusę amžinybės.
Ar jis atvyks legaliai? O gal jis čia atsėlins paslapčia? Gal valstybių sienas kirs tūnodamas šaltame konteineryje? Gal pasislėpęs dvigubam dugne paliks nedviprasmiškumo valstybės teritoriją? Arba sujaukęs mano geležinę priedangą tūnos manoj širdy lyg kurmio urve? Dar kartą prieisiu ir nueisiu. Nužiūrinėsiu atvykstančiuosius. Išvykstančiuosius. Lagaminai su ratukais. Galbūt parūkyti. Galbūt ir kavos. Nenusivelkant palto išgerti skysto sultinio. Tualete paryškinti lūpas lūpdažiu. Sodriai raudona, vėl neono baltoje šviesoje.
2000 m. kovo 23 d. Pavasaris jau prasidėjo. O jau tos šviesos keistumas. O jau tas nesibaigiantis šaltis. Vis dar stoviu prieš veidrodį vonios kambryje savo namuose. Vėliau stovėsiu prieš veidrodį oro uoste.
Paleidau groti Bacho kantatą. Viskas paruošta. Jam. Išdėliotos gėlės, sutvarkytas butas, išpoliruotas sidabras, nuskustos kojos. Ne, visai ne taip. Gėlių nėra. Butas netvarkingas. Sidabro nėra. Kojos neskustos. Visa tai nebūtina. Priešingai. Viskas aplink voliojasi. Popierius. Buteliai. Plastikinės šiukšlės. Maisto likučiai. We are dirty but we‘ve got the music*:
„Jėzus“ turi būti pirmas mano žodis,
Ištartas šiais Naujaisiais metais.
Ir taip toliau, ir amžinai
Mano lūpose skamba jo vardas,
Ir išmušus mano paskutinei valandai
„Jėzus“ – taip pat ir mano paskutinis žodis.
Visi kažkur pradingę. Hildė, Karola, Fredis. Aš pati pasirūpinau tuo, kad visi jie dingtų iš mano gyvenimo. Aš atsikračiau netgi artimų giminaičių ir draugų draugų. Jokių skambučių, jokių elektroninių laiškų, jokių faksogramų. Nė vieno nematau. Nė vieno negirdžiu.
Išskyrus vieną kartą. Hildės sesuo. Telefono ragelyje girdžiu jos vardą. Ne per seniausiai. Aš skambinu jai į jos architektų biurą dėl pas mane esančių paskutinių Hildės daiktų grąžinimo. Kuprinė, miegmaišis, žiūronai – daugiau nekeliausiu. Aš matau Karolos brolį. Iš tolo stebiu jo atvaizdą. Jo eigastį. Kaip jis lengvai žingsnį žengdamas į išorę pasuka pėdas. Jis ateina priešais. Tikriausiai jis pakeliui į savo kliniką. Dar penkiasdešimt metrų šaligatviu. Staiga jis pasuka į kairę. Jo judesiai vis greitėja, vieną akimirksnį dingsta tarp aikštelėje pastatytų automobilių, skubiai kerta gatvę, akimis pagaunu, kaip jis vos neparbloškiamas atlekiančios mašinos. Aš taip pat pasakau savo vardą. Telefono ragelyje trumpa tyla. Girdisi Hildės sesers kvėpavimas. Galop ji padeda ragelį, kad galėtų atsiduoti namų statymui, o ir Karolos brolis dingsta kitoje gatvės pusėje tam, kad galėtų gydyti žmones.
Dabar aš jau niekam nepriklausau. Dabar galėsiu mylėti. Jau atlikau visas užduotis, baigiau visas keliones ir viską gerai apgalvojau. Pagaliau dabar pas mane ateis Jis.
Aš šiandien irgi turiu kirsti sieną. Ir keliauti didžiuliu greičiu iš dangaus per žemę į pragarą.
Tam, kad per Velykas viskas būtų nauja.
Prieglobstis
Šuolis iš debesų į Šiaurės Vokietijos žemumą. Jau tuoj būsiu miške, jau tuoj būsiu išgelbėta.
Man tereikėjo sėsti į automobilį, nuspausti sankabą, perjungti bėgį, paspausti greičio pedalą. Kasdienybė sukuriama tik per kasdienybę. Paprasčiausiais dalykais. Ilgai lavintais judesiais. Rankas ant vairo, kojas ant pedalų. Aš niekad nemėgau važiuoti automobiliu. Bet dabar tai mane veikė raminamai.
Mažos miško prošvaistės pakraštyje po aukštais medžiais pasislėpusiame medžiotojų namelyje manęs laukė mano draugai. Hildė. Karola. Fredis. Normalumas. Tikrasis gyvenimas – realus pasaulis. Saugumo jausmas. Nuskeltais kraštais indai. Mūsų pačių virtos sriubos. Vynas apšilimui. Tikriausiai.
Nepaisant visų skirtumų – profesijų, pomėgių ir amžiaus – Karola, vidutinio amžiaus psichoanalitikė, ir Fredis, tas daug jaunesnis biologas, jau seniai yra pora. Nuostabi sąjunga! Taip sako visi. Pati gražiausia, pati maloniausia, pati draugiškiausia, kokią aš žinau! Pasak Hildės.
Prieš kurį laiką Karola ir Fredis priėmė pas save ir Hildę. Beje, tik savaitgaliais. Nes darbo dienomis Hildė gyveno kitame mieste nei Karola ir Fredis, nors miestas ir nebuvo labai toli, o ir pati pora mėgavosi laisve, turėjo atskirus butus ir dažnai vėl pasimatydavo tik penktadieniais miške.
Namukas prošvaistės pakraštyje yra nedidukas, betgi trečiam asmeniui dar buvo galima surasti vietos, ir taip Karola įtikino Fredį atlaisvinti Hildei, tai vargšei be savo namų, kurią jie abu jau seniai pažinojo ir labai vertino, tą mažą kamaraitę, kurią kažkada buvęs namų šeimininkas naudojo kaip vaikų kambarį.
Šioje mažoje prošvaistėje Karola linkėjo Hildei pailsėti nuo varginančių ir sukrečiančių kelionių, mat Hildė dirbo epidemiologijos ir imunologijos specialiste organizacijoje „Gydytojai be sienų“. Savo pačios labui Karola tikėjosi turėti pašnekovę pokalbiams apie vidinius žmogaus pasaulius, kurie taip vangiai atsiskleisdavo Fredžiui. Šis savo ruožtu nekantraudamas laukė uždegančių Hildės pasakojimų apie jos nuotykius tolimuose kraštuose, taip pat tikėjosi aktyvios paramos jo meilės biologijai reikaluose. Abu drauge Hildei jie užsiminė, bet, savaime suprantama, tik labai atsargiai, lyg tarp kitko ir kiek įmanoma delikačiau, apie nedidelį įnašą pasidalijant ir taip mažas šio kuklaus būsto išlaikymo išlaidas; Hildei tai tikrai nebūtų didelė našta. Nebuvo. Ir daugiau apie pinigus nenorėjo kalbėti. Svarbiausia, ji turėjo namus.
Ir štai Hildė, pati būdama subnuomininkė, kaip ketvirtą gyventoją pasikvietė ir mane. Hildė, su kuria aš susipažinau ten, kur pasaulis buvo praradęs bet kokį pastovumą.
Vieną dieną ji buvo pakilusi į Amazoniją, kai aš ir Jis iš ten leidomės. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo paskutinė mano kelionė vykdant banko pavedimą. Nors ir ne paskutinė su Juo.
Viename kaimelyje, kurio trobelės iš gofruotos skardos lakštų, mes trumpai pasipasakojome viena kitai apie mūsų gyvenimus. Svarbiausios datos, įspūdingiausios gyvenimo stotelės: Ruanda, Somalis, Kambodža ir labiausiai užteršti Rytų Europos užkampiai: Černobylis, Čeliabinskas, Voronežo anglies šachtos; buvo pasakytos lemtingos replikos… jau seniai mes keliavome: aš – dėl grožio, o Hildė – dėl gėrio.
Mane buvo išsiuntę tam, kad ten toli ieškočiau gyvenimo prasmės ir ją iškeisčiau į pinigus. Autentiški meno kūriniai iš atokių vietovių, dvasingumas mūsų postmoderniems kultūrinio ir komercinio gyvenimo centrams, neišnaudoti reginiai, elementari jėga, siela, paslaptis… Buvo sakoma, kad tos erdvės gelmėse randami nuostabą keliantys dalykai. Ir susirengiau į kelionę įgaliota banko fondo, kuriame pagaliau buvau tapusi patikėtine kultūros reikalams, nors ir taip turėjau nuolatos keliauti, norėjau aš to ar ne.
Šis paskyrimas atėjo man tinkamu momentu, nes ir aš turėjau iš kažko pragyventi ir sukurti globalioje pinigų ir proto cirkuliacijoje savo dalį, atrodo, kasdieninis dalykas, bet aš paleidau iš akių šią kasdienybę, nes mačiau tuos reginius.
Tie skausmingi kelionių reginiai – banke jų niekas niekada nesuvoks: paslaptys, piktosios dvasios, velniai ir dievai bet kokiu pavidalu, skurdo grimasos, valdžios kaukės, bejėgystės veidai. Visažiniai, pasitelkdami visas galimas ženklų ir daiktų kombinacijas, žadėjo paramą, palengvinimą, laimę, įkalindavo piktąsias dvasias akmenyse, o gerąsias iššaukinėdavo iš šiukšlių, vėl tvarkingai dėliojo susijaukusį matomą ir nematomą pasaulį taip, koks jis ir turėjo būti… Jie buvo vietiniai medicinos vyrai su veidrodiniais akiniais nuo saulės, buvo kunigai, suakmenėję nuo šauksmo į miškų tylą, arba kasdienybės šeimininkai, kurie vos žinojo, ką žinojo… ir šventiškai sveikino mane nuo kasdieninio darbo suskirdusiomis rankomis… su jais sėdėjau ant grindų arba prie jų stalo ir valgiau iš jų dubenėlių jiems stebint, kaip mano gyslomis teka kraujas… nors pati jau nebežinojau, kas tokia buvau aš toje ženklų, daiktų, dvasių pynėje, ir… jau beveik pražuvusi, vos bepajėgianti atlikti man banko pavestą užduotį.
Bet kartą keliaudama aš radau Jį, o gal jis mane… keistas nutikimas, kuris man buvo lygiai taip pat svetimas kaip ir visi kiti, bet vis dėlto ir kažkuo artimas. Jis buvo nelabai draugiškas ir dar mažiau malonus, ir aš nesuprantu, kaip jis sugebėjo mane taip greitai užvaldyti, nes juk konkurencija buvo išties didelė. Be jokių ceremonijų būčiau galėjusi atsidėti vudu arba metafiziniu pavidalu socializmo kūrimui tarp Voronežo ir Vakarų Europos, o gal – ir kodėl gi ne – ir abiem darbams iš karto: įvairiapusė stačiatikybė yra gera alternatyva fundamentalizmui. Turbūt Jis buvo stipresnis už vudu, Voronežą ir Vakarų Europą kartu sudėjus, daugiau apie jį šią akimirką aš dar nenoriu pasakyti. Kad ir kaip ten būtų, greitai aš jau nebežinojau, ką aš būčiau dariusi ir kur būčiau ėjusi be jo. O vis dėlto jis man padėjo darbe, nors ir be ypatingų pastangų ir iš kišenės neištraukdamas nė menkiausios monetos. Tu perki protą? – aš galiu jį tau parodyti, taigi prašau, paimk štai tą arba tą, įtūžusius Kambodžos dievus, padirbtus iš plastiko atliekų, katastrofiškus Voronežo anglies luitus arba dar ir dabar sunkiai suvokiamus gyvūnų kaulų rinkinius iš drėgnųjų atogrąžų miško, per kurį mes klampojome tomis dienomis prieš sutikdami Hildę. Tik prieš kelias valandas tuos savo prasmės netekusius kaulus po vieną susidėjau į savo kišenes, bet, žinoma, taip pat ir piešinį, vaizduojantį, kaip jie sudedami, galbūt jie kam nors padėtų sumažinti skausmą, pašalinti grėsmę… aš jau norėjau įkvėpti oro ilgiems padrikiems pasiaiškinimams siekdama pasiteisinti bent jau prieš Hildę, nes, suprantama, aš jau seniai jaučiausi nepatogiai dėl šio mano darbo už pinigus, nes juk bankas ir jo klientai, kurių viena ranka visada lieka kišenėje, stovės lyg akli prieš tuos meno kūrinius, iš jų lūpų sklis sąmojingos pastabos, jie netgi dės pastangas, nes taip pat ir jie nebegali miegoti ir nebežino, kas iš vidaus neleidžia pasauliui iširti, tačiau vis dėlto piktųjų dvasių jie nepamatys… bet viso to aš jau nespėjau pasakyti, nes Hildė neturėjo daug laiko.
Dabar ji negalėjo taip, kaip pridera, pasirūpinti manimi, ji taip ir pasakė: pasirūpinti, o juo labiau ji neturinti laiko gilintis į Jį, kuris buvo dingęs išsisklaidydamas ore dar prieš jai jį suvokiant, nors kokį kitą kartą ji mielai su mumis pakalbėtų ir ilgiau, galbūt grįžtant atgal, Majamyje, jei ir mes keliautume per Majamį, ko mes visai neplanavome, bet dabar iš tiesų nieko nebuvo galima padaryti, nes ir Hildės laukė užduotis: ji turėjo dokumentais pagrįsti drėgnųjų atogrąžų miškų iškirtimo katastrofiškus padarinius indėnų sveikatai.
Tai buvo lygiai tiek prasmingas, kiek ir rimtas reikalas, be to, dar ir skubus, nes grandininiais pjūklais ginkluotos grupės kiekvieną dieną pajudėdavo keletą kilometrų į priekį ir Hildė buvo rimtai nusiteikusi su visais savo statistikos duomenimis, diagramomis, užrašais, diktofonais, rekomendacijomis, kišenėlėmis nusėtomis chaki spalvos kelnėmis, jos mažaūgiu vietiniu vertėju ir praktiškomis dovanėlėmis indėnų moterims, kurios, užsimovusios ką tik dovanų gautas pastelinių spalvų liemenėles, vaišino mus šiltu limonadu, o tuo metu Hildė iš mažos dėžutės ištraukė vieną savo vizitinę kortelę, kurią įteikė man ragindama jai skambinti ir rašyti. Po penkių minučių ji jau buvo dingusi vienoje gofruotos skardos trobelėje, kuri buvo beveik tokio pat aukščio kaip ir ji pati. Vis terminai ir terminai. Juk kažką reikėjo daryti, toliau taip elgtis buvo neįmanoma. Vietinių gyventojų gyvenimo pagrindų sunaikinimas, toks gamtos nualinimas, šiaurės amerikiečių pelnas.
Man imponavo Hildės stropumas ir atsakomybės jausmas, ir juo labiau tai, kad ji dirba organizacijai „Gydytojai be sienų“. „Be sienų“ – kaip puikiai tai skamba! Bet visų pirma, kaip ir visi vienišiai, aš jaučiau ir jaučiu tam tikrą potraukį prie gerų žmonių, taip, žinoma, vis dar, nes galbūt vieną dieną tie gerieji pagelbės ir man, tam gi dar yra šansas, nors ir mažytis, ir man su Hilde, galvojau aš, galėtų tai pasisekti, galbūt su ja aš rasčiau savo ekologinę ir socialinę pusiausvyrą, bet vis dėlto tikriausiai ne. Nes ir jai pačiai nesisekė nepastebėtai įsilieti į aplinką dėl jos jau Šiaurės Vokietijos žemumoje ir dar labiau Brazilijos atogrąžų miške išsiskiriančio, per daug į aukštį išstypusio kūno ir dėl tankių šviesių plaukų, kuriuos jai tik didžiulėmis pastangomis pasisekdavo surišti plaukų gumyte. Mane stebino tai, kad visko buvo per daug, viskas – pernelyg didelio dydžio, šis kūnas niekur netilpo: nei į gofruotos skardos trobelę, nei į šilkinius apatinius, nei į žmogaus glėbį, nei prie rašomojo stalo, o ir vėliau – nei siauroje miško prošvaistėje, nei į tą mažą ežerą netoli medžiotojų namelio. Taigi aš jai paskambinau po to, kai ir Jis, kurio ji vis viena nebuvo mačiusi, vėl buvo dingęs iš mano gyvenimo, ir kai tiek ji, tiek aš iš skirtingų pusių buvome vėl radusios kelią atgal į Vokietiją.
Tai buvo ta akimirka, kai ir man pavesta misija kultūros srityje buvo baigta. Banko fondas buvo priėmęs sprendimą dabar daugiau dėmesio skirti jo pagrindinėms kompetencijoms. O galbūt jau daugiau nebemėgo to meno, kurį parveždavau, arba galbūt jis buvo jau vėl išėjęs iš mados… to aš nežinau, nesvarbu. Vietoje dar keistesnio avangardinio meno kūrinių, skirtų puošnioms laukimo salėms ir žaižaruojančioms tarptautinėms parodoms, paieškų, dabar norėta stiprinti ryšius su lyderiais, kurie formavo nuomonę apie naująsias rinkas. Man buvo kompensuota, ir net labai dosniai. Pinigais ir vertybiniais popieriais. Taip pat gerai. Banko man daugiau nebereikėjo, bet man reikėjo Jo. Elementarios Jo stiprybės. Jo paslapties. Nuo tada aš sėdėjau savo bute viena. Ir laukiau jo pranešimo. Apie tai, kad aš jam kažkur reikalinga. Kad aš vėl galiu keliauti. Aš norėjau. Aš privalėjau. Tik šį kartą įgaliota Jo paties.
Ir kol aš laukiau Jo paties ir jo užduoties man, iš pradžių retkarčiais Hildė ir aš plepėdavome telefonu ir kartkartėmis susitikdavome kuriame nors viename mūsų miestų. Galop kartą Hildė mane ir supažindino su Karola ir Fredžiu. Pamažu mes pradėjome skambinti viena kitai beveik kiekvieną dieną, vėliau – kasdien, kartais netgi du ar tris kartus per dieną, tik šiaip, kad kažkam paskambintume, kad padūsautume į telefono ragelį, kad kažką pasakytume apie mūsų valgymo įpročius, mūsų kelionių tikslus, mūsų naktimis sapnuojamus sapnus, kad būtume su kažkuo susieti, jei jau ne su visata, ne su kažkuo, kas tikra ir absoliutu, tai bent jau telefonu su kitu vartotoju artimiausiame didmiestyje: mes verdame lęšius su balzaminiu actu, garbanotąjį kopūstą su sezamu ir puikiai orientuojamės dvokiančiuose Centrinės Afrikos oro uostuose. Hildė ir aš.
Bet galbūt ne viena su kita.
Bet ir su niekuo kitu.
Nes jeigu mes – o su mumis ir dar daug daug kitų – mielai matėme, girdėjome ir valgėme tą patį, tai vis dėlto kiekviena sau darėme visiškai skirtingas išvadas ir sužinojome ne tą patį.
„Jei spręstume iš to, kaip skamba jūsų balsas, esate pavargusi, – pasakė Hildė telefonu šį 1999 m. pavasarį, kai aš norėjau išsigelbėti nuo Jo. – Atvažiuokite pas mus savaitgalį. Karola ir Fredis taip pat džiaugtųsi. Galbūt jūs galėsite miegoti svetainėje, mes jums tikrai surasime vietos.“
Jums? Jums. Nes kai grįžome iš Amazonijos, Hildė nusprendė mane „jūsinti“ iki gyvenimo pabaigos. Tuomet mes sėdėjome viename bare mano ar jos mieste. Kalbėjomės apie nedalyvaujančius, apie Jį, kurio ji nesuvokė, ir apie jos paauglę dukrą, kuri jau seniai gyveno pas tėvą, toli, taip toli, kad štai ji jau buvo Kamerūno princesė. Kalbėjomės iki ryto. Ir pamiršome „tujintis“. „Dabar yra per vėlu, – pasakė Hildė. – Mes „jūsinsimės“ visada.“ Taip ir liko. Nors mes ir tapome draugėmis. Man tas „jūs“ netrukdė. Priešingai, man patiko šis išskirtinumas.
Taigi jie trise lauksią manęs. Penktadienį. Savaitgalio. Ten miške, trikampio, kurį sudaro mūsų miestai, viduryje. Meeting-point. Kur susitinka visos rodyklės. Aš atvažiavau. Tą ir kiekvieną kitą pavasario savaitgalį. Ir vasaros pradžios. Ir vasaros vidurio. Ir vasaros pabaigos. Ir rudens.
Maloniai nuteikianti saulės šviesa. Mieste prieš kepyklėlę, esančią skersgatvyje netoli mano namų, žmonės gėrė karstelėjusią kavą su pienu. Tai, kas buvo likę nuo jų, lesinėjo varnos. Varškės kremo pyrago trupinius. Pyragaičio su varške likučius. Nusipenėjusios, piktomis akimis varnos, kurios jau ankstų rytą suko ratus apie namų stogų kraigus ir užkimusiais riksmais mane per anksti žadino. Ko mieste ieškojo varnos? Aš įsėdau į mašiną. Pradėjau važiuoti. Pagaliau. Į realų pasaulį miške.
Apie 15 valandą aš palikau vieną geriausių mūsų laikų metropolių. Daugelio šimtmečių rafinuoti statiniai, šalia kurių jau prieš porą metų išdrįso įsitvirtinti šauniausios rūšies amžininkai, laisvos dvasios gyventojai iš įvairiausių žemės kampelių, įžūlios idėjos ir tarptautiniai kontaktai, kurie čia toliau nepaliaujamai vystėsi, net savaitgaliais, net ir naktį ir, žinoma, taip pat ir dingus šviesai.
Iki šiauriausiame miesto pakraštyje esančios sankryžos mane vedė erdvus greitkelio žiedas, paskui beveik tiesia trasa sukoriau didesnę kelio dalį šiaurės kryptimi ir būčiau jau pražiopsojusi kelią, turėjusį mane nuvesti į – kaip kiek įžūliai formulavau nepaisydama to, kad tądien manęs laukė neįmantri aplinka ir paprasti žodžiai, – final destination miške, nes mintimis aš jau buvau pasiekusi tą galutinį kelionės tikslą – tokia Dievo valia. Šį penktadienį aš ją buvau beveik įvykdžiusi.
Pakeliui į mišką, pasaulis, tapdamas realesniu, ir toliau vis mažėjo. Perspektyvos paradoksas. Kaip ir žiūrint pro žiūroną iš kito galo vietovės ir namai atrodo mažesni, gatvės – siauresnės, pasirinkimo galimybės –ribotesnės. Aš nežinojau, ar pavyktų man dar rasti vietos šiame miške, esančiame realiame pasaulyje, kuriame man buvo lemta pradingti pagal Jo slaptą planą, ir ar aš nebūčiau per didelė, didesnė ir už Hildę, nes pasaulis mažėjo tuo labiau, kuo arčiau jo aš buvau tą praėjusio pavasario penkta dienio popietę.
Dabar aš privalėjau, iš tikrųjų nebeturėjau jokios kitos išeities, nes nenorėjau daryti labai didelio vingio, važiuoti per man pažįstamą kurortinį miestelį, kuris labai didžiuojasi savo patrauklia vieta tarp miškų ir ežerų. Bet pirmiausia – bažnyčia: dešinėje jūs matote žymaus medžio raižytojo Kornelijaus Kamphuseno iš liepų medžio išskaptuotą skulptūrą, vaizduojančią arkangelo Mykolo triumfą prieš velnią… žavėkitės nepakartojamos stiprybės išraiška, jaučiama jam keliant kardą prieš blogį ir, prašau, atkreipkite dėmesį į išvarymo iš rojaus scenos vitražą.
Po metų metus trukusių klajonių ir vos dviejų valandų kelionės automobiliu atvykau į vieną vokišką viduramžių miestą. Bet mano ramybė dingo, širdyje jaučiau sunkumą, nebegalėjau daugiau laukti, ir ką man reiškė velniai, arkangelai, prarasti rojai, aš buvau pakeliui į mišką ir bėgau nuo bet kokios rūšies metafizikos, mane viliojo tikroviškas rojaus sodas, ir man tereikėjo tik kelių minučių, kad pravažiuočiau restauruotu pagrindinės gatvės grindiniu pro „Drogą“ kairėje pusėje, „Spar-Kaufą“ – dešinėje… ir štai už manęs liko bažnyčia ir istorinė miesto siena, ir paskutiniai „Baumarktai“. Tuomet dar keletas kilometrų mišku vakarų kryptimi, kol galiausiai belieka vienas vienintelis kelias, vedantis į tikrovę. Siauras takelis kažkokios dorybės, beje, iki šios dienos nežinau kokios.
Vis viena jau išsukau iš Teerstrasse gatvės į miško kelią, ratai kasėsi į smėlingą žemę, variklio karteris trynėsi į žolėmis apaugusį iškilimą tarp provėžų. Galiausiai aš turėjau mažinti greitį: miško kelias – tai ne lenktynių trasa.
Taip pamažu aš važiavau, ramiai siūbavau per eglių jaunuolyną, pravažiuojančią mane nevalingai glaustė žemai kabančios šakos. Galų gale mažo pievos lopinėlio dešinėje pasimatė tarp medžių pasislėpęs medinis namukas.
Dabar pasaulis jau buvo tik miško prošvaistės Šiaurės Vokietijoje dydžio, o jo plotis prilygo kaimiškos prozos horizontui. Kaip miela. Kaip painu.
Ir puolėme glėbesčiuoti vienas kitą prieš žemą namą po eglėmis taip, lyg būtume paskutiniai išgyvenusieji po tiksliau neįvardijamos katastrofos.
Bent jau arti tiesos. Nes Hildė dar niekada nėra leidusi savęs apkabinti, ir Fredis, vertinant pagal šiuolaikinius meilės ir bučinių įpročius, yra maloniai santūrus. Bet Karola tuoj pat mane apglėbė stipriai, lyg meškos letenomis. Ir nenorėjo manęs paleisti. Kol aš jai nepapasakosiu viso mano gyvenimo, bent jau iki mūsų grįžimo į miestą. Bet jau galbūt valgant. Ir prieš einant miegoti. Ji juokėsi ir išlaisvino iš savo gniaužtų. Bet dabar pirmiausia prisėsk. Pasakok. Kalbėk. Bet aš nenorėjau apie nieką pasakoti, norėjau nieko neveikti, nieko negalvoti. Paprasčiausiai norėjau čia būti.
Ir aš tik pastebėjau, kaip sutemo, vėl išaušo, vėl sutemo, vėl išaušo. Kaip laikas įgavo pulsuojančius kontūrus. Kaip ištirpo vienas su kitu susiliedami atskiri reginiai.
Mes sėdėjome terasoje prie apvalaus valgomojo stalo. Ant lopinėlio pievos. Prieš laužavietę. Prieš židinį. Naktimis miegojome erdviuose guoliuose. Dienomis plaukiojome miško ežere. Gulėjome ant šezlongų. Ramus kvėpavimas. Paukščių čiulbėjimas. Žmonių balsai. Karolos kairė krūtis, vos pridengta rytiniu chalatu. Fredžio rankos ant stumiamo karučio rankenų. Hildė – per didelė, pernelyg droviai bandanti apsivilkti maudymosi kostiumėlį. Cypia stumiamas karutis. Karola žiovauja. Hildė keikiasi. Fredis kikena. Niksteli koją. Karutis apsiverčia. Plaukai uždengia veidą. Dabar apnuoginta krūtinė. Hildė pasiduoda. Aš – kupina dėkingumo, migla akyse, bet galbūt tai dėl aliejaus, saugančio odą nuo saulės spindulių.
Medžiai, Fredis, krūtinė, rankos, maudymosi kostiumėlis, Karola, karutis, kojos, rytinis chalatas, Hildė, plaukai, viskas skysta ir apvalioje prošvaistėje susilieja į guodžiančią akvarelę. Jo niekur nėra.
Laiminga miške. Iki sekmadienio vakaro, kai įsiveržė naktis. Tuomet mes vėl sėdome į mūsų automobilius. Bet mažiau kaip po penkių dienų mes, arba: aš ir Karola, ir Hildė, ir Fredis, ir Kamerūno princesė, kurios čia nėra, arba vis dėlto: mes – jei man leidžiama taip pasakyti atsargiai formuluojant – vėl grįšime atgal. Le pakartojimas – privalomas, kaip pasakytų prancūzas. Arba tiksliau: aš. Nes be ironijos visa tai būtų neįmanoma. Deja.
Akmenys
Vėl terasa, tik šį kartą prie vandens Šv. Kryžiaus saloje. Išsipakavusi ilgųjų bangų radijo imtuvą – mažą juodą dėžutę, – Hildė karštligiškai skubėdama sukiojo rankenėles. Pasuko į kairę: nieko. Pasuko į dešinę: nieko. Atsargiai, lyg įžengdama į virtuvę tamsoje, ji paėjėjo keletą žingsnių ir vėl pasukiojo rankenėlę į dešinę ir į kairę: nieko. Tada ji įkišo ilgą ploną laidą į vieną dėžutės angą: nieko. Jokio pranešimo, jokio ryšio. Pasaulis buvo dingęs, šį kartą galbūt visiems laikams. Hildė, Karola ir aš vienos buvome terasoje prieš mūsų skurdų, mažą viešbutį pagrindinėje Galapagų salyno saloje. Net vietinis jūrų biologas, turėjęs mus pasitikti oro uoste, neatėjo prie meeting-point, ką jau ir kalbėti apie poną Jį arba apie Hildės dukterį iš Kamerūno. Viskas aplink mus pasidarė juoda: vien akmenys, rūpesčiai ir spygliai. Nusiaubta žemė žalių spindinčių nuodų jūros pakrantėje.
Tikriausiai visai neseniai čia prasiautė toks gaisras, kad net dabar dar styrojo sidabru pasidengę krūmų ir medžių nuodėguliai, o akmenys buvo įgavę skysčio pavidalą, kad net kietas gruntas slydo iš po kojų – when the going gets tough, the tough get going*. O galbūt taip buvo kažkam padaryta gera paslauga, tik aš nežinau kam. Bet veikiausiai jau po vienos kitos akimirkos, vidury nesutramdomo veiksmo, gaisras buvo liovęsis, o gruntas, taip ir neįgavęs naujos, dar veiksmingesnės formos, pasidavė sąstingiui. Dabar jis čia gulėjo vis dar išsidėstęs juodomis bangomis, judėjusiomis jūros kryptimi ir stūmusiomis pagriebtus palaidus akmenis, bet vis dėlto į jūrą neprasiveržusiomis – apgailėtinas sustabdytos ir nenaudingos dinamikos vaizdas. Tačiau galbūt ir šis sąstingis neilgai tęsis, nes kažkur, visai netoli, vis dar degė ugnis.
Ir mes bandėme suprasti, kur esame. Pabaigoje. Pradžioje. Kodėl tu pakvietei mane į šią laukymę? Ar tai yra pragaras? Karolos kliedesys? O gal vis dėlto rojus?
Nes iš gamtos sutemų gilumos pasirodė grakščios būtybės, siekiančios atsikovoti šviesos ir nakties danguje atspindžius. Ramūs ir nuoširdūs, taikiai džiugindami apie mūsų kojas trynėsi žvėrys.
Iš kraštų sėlino vaiduokliški vėžiai raudonomis žnyplėmis ir geltonomis galvomis, apie mūsų kulkšnis glaustėsi iguanos slankiojančiais smakrais ir išpūstais kaklais, ant mūsų aulinių – nuo meilės apkvaitę žiogai, mūsų akyse – kūliavirsčiais besivartantys ruoniai. O virš mūsų galvų didelius ratus suko pelikanai, fregatiniai paukščiai. Ant mūsų veidų jie mėtė greitai dingstančius šešėlius. Sparnų mostais atliktas geras darbas ir – staigaus aptemimo akimirka.
Nes ir virš mūsų liepsnojo ugnis… mes nežinojome, ką daryti su ta šviesa, su ta skausmą keliančia jėga, kurią dangus išliejo ant mūsų taip, kad mes net pritūpėme, ta šviesa – tokia žiauri… dūris… skundimasis… Karola, ak, taip arti mirties, terasoje prie vandens, ant šio išklerusio krėslo… tai yra tikras pragaras, man galas, aš noriu kuo greičiau iš čia… ji apsisprendė.
Rojus buvo žlugęs. Tai atsitikę miške… dūsavo, bambėjo, skundėsi ji. Tuomet ir prasidėjęs šis pragaras. Tą dieną, kai Fredis atsuko jai nugarą ir šiuo judesiu nusisuko nuo jos. Kvailystė, galvojau aš, tai atsitiko jau daug anksčiau. Netgi daug daug anksčiau. Tai buvo ta diena, kurią ji pirmą kartą atsisėdo ant krėslo tam, kad pasaulis apsuptų ją, ir tai buvo dar gerokai anksčiau, negu ji sėdėjimą buvo padariusi savo profesija. Bet, žinoma, to aš jai nepasakiau. Ir mes dabar jau tylėjome.
Taigi aš pradėjau niūniuoti, šiek tiek panašiai kaip autizmu sergantis vaikas: ką gi daugiau galėjau čia veikti?! Aš jau visur buvau niūniavusi: Senegale, Kambodžoje, prie Dunojaus, taip pat ir Amazonijoje… aš būčiau galėjusi pasirodyti kaip didžioji tarptautinė niūniuotoja… o čia, Galapaguose, aš, žinoma, niūniavau taip, kad manęs negirdėtų Karola ir Hildė… tik mano nykštys truputėlį virpėjo… juk nieko nėra blogiau už tai, kaip būti priverstam sėdėti šalia žmonių, kurie patys sau niūniuoja… tuomet tuoj pat norisi juos aplieti šalto vandens kibiru, kad jie atsitokėtų, nors man per tokį karštį tai būtų visai patikę. Taigi aš niūniavau dedikaciją, vieną orkestrui parašytą dainą, iš paskutinių Richardo Štrauso puslapių, vieno ypatingai jausmingo bydermejerio laikų lyriko žodžiais… bet ir jausmingumas yra nuolat kintantis dalykas… to be pathetic ou etre pathetique…* sukeliantis užuojautą ar pataikavimą – tai irgi priklausė nuo aplinkos… aš nežinojau, ar čia, Galapaguose, kur mes buvome apsistoję, labiau priimtina buvo užuojauta, ar empatija, o tuo metu man jau lyg ir girdėjosi vėlyvos romantikos styginių instrumentų garsai, iš lėto įsismelkiantys į mano smegenų kiaušą, ir galbūt aš visu kūnu šiek tiek sūpavausi pirmyn ir atgal.
Kad kankinuos, kai tu toli,
Meilė drasko mano širdį,
Dėkui tau!
Kartą aš, laisvę mylintis girtuoklis,
Laikiau aukštyn pakėlęs taurę ametisto,
Ir tu palaiminai tą gėrimą,
Dėkui tau!
Ir taip tu iššaukei piktas dvasias,
Kol aš, kaip niekad iki tol,
Šventai šventai ištirpau tavoj širdy,
Dėkui tau!
Kiekvienoje dainos eilutės pradžioje esančios sinkopės mažą sekundės dalelytę priversdavo mano širdį sustoti, kol aš nustojau niūniuoti. Bet užtai Elisabethos Schwarzkopf balsas darėsi vis labiau atsidavęs ir aistringesnis, kol galų gale mane užliejo įmantrus orkestro skambesys. Aš vėl stebėjau, kaip kūliavirsčiais vartėsi ruoniai. Ei, ruoniai, negi jūs norite gyventi amžinai?! Bet galbūt jūs, šaipydamiesi iš manęs, buvote teisūs. Aš būčiau galėjusi dar ilgai niūniuoti ir dainuoti, kraštutiniu atveju kam nors liepti dainuoti. Aš pasiduodu. Aš pasiduodu. Bet mano dedikacija neturėjo jokio adresato.
Karščiavimas
Karolos priimtas sprendimas dėl pragaro buvo visiškai aiškus ir gerbtinas, o ir prisimenant šią keistą dieną ir ypatingą aplinką, tai buvo visiškai logiška išvada… feel free to choose your own hell…* visiškai asmeninis Karolos pragaras vidury šių nuoširdžių žvėrių rojaus.
Nors ji ir netikėjo pragaru, kaip ir pasaulio pabaiga, tačiau ji tikėjo tuo, kad Fredis yra kaltas, ir kaltė, priešingai nei visi tie siurrealistiniai ropliai ir šliužai kartu su niūniuojama šios istorijos pabaiga ir sustabdytais vulkaniniais rieduliais, buvo didelė ir ypač reali… Kurgi taip ilgai užtruko Fredis, – dejavo Karola… – aš sergu, daugiau nebeištversiu, kaip kvaila buvo čia atvykti, juk aš žinojau, kad taip bus.
Ir Hildė nusimovė galvos apdangalą, tokią iš smėlio spalvos poplino susukamą siaurais kraštais skrybėlaitę, kuri profesionaliam keliautojui po pasaulį yra būtinas aksesuaras, ir uždėjo ją Karolai, bet ši tuoj pat ją taip pat nusimovė: buvusi karalienė poplino skrybėlaite – to jau buvo tikrai per daug (nors ir karščiuojant, ir plieskiant deginančiai saulei), galų gale tai nebuvo esminis dalykas: esmė buvo Fredo kaltė dėl Karolos ligos… viskas psichosomatiška, pasakė ji… žinoma, kaipgi kitaip… taip, taip, liga lyg metafora… organinės ligos – jau visiškai nebemadingos, o ir paprastu likimu arba Dievo siųsta bausme jau greitai nebetikės nė vienas esančiųjų aukščiau ar žemiau amerikietiškos biblinės juostos. Taigi šiuo atveju kaip apie kaltininką galėjo būti kalbama tik apie Fredį, ir, prisipažinsiu, mintyse aš šiek tiek žiovavau iš nuobodulio, ir jei tai skamba žiauriai, iš tiesų man buvo gaila Karolos… tikrai.
Tos šąlančios akys, tas nusivylimo kupinas žvilgsnis… tikriausiai taip pat ir aš gana dažnai buvau priversta žiūrėti tokiu žvilgsniu, kai vis bandydavau ir bandydavau pažvelgti ponui Jam į jo vieną žalią ir antrą juodą akį… jis pats pageidavo turėti tokias akis ir todėl aš dėl jo taip stengiausi, beje, tos akys, kiekvieną kartą, prieš išslysdamos ir palikdamos tuščias akiduobes, vis nusidažydavo mėlynai… bet Karolai aš galėjau padėti tik tiek, kiek ir Hildė ir jos skrybėlaitė.
Nes Fredis buvo atsakingas už Karolą, ir ne vien už ją: jis buvo atsakingas už viską ir atsakyti turės Paskutiniame teisme, nes jei nėra jokio pragaro ir jokio rojaus, tuomet žemėje yra tik atsakomybė, o jeigu nėra ir Dievo, tuomet yra tik Fredis, į kurį dar galima kreiptis, bet kaipgi Karola galėjo kreiptis į jį, kai jo kaip tik ir vėl nebuvo… O mano Dieve! – šaukė Karola, nors Fredis kaip tik šią akimirką buvo visai čia pat: rūpinosi šio skurdaus viešbučio su terasa prie jūros kambariu.
Bet štai ir vėl pasirodė Fredis ir trūktelėjo nuo krėslo Karolą, kuri buvo visiškai išsekusi ir tikriausiai be kitų pagalbos būtų dūlėjusi šioje pragariškoje šviesoje iki kito tūkstantmečio, trūktelėjo taip stipriai, kad jie abu vos nepargriuvo, ir jei jau ne dėl instinktyvaus geismo, tai bent dėl traukos jėgos vos neužvirto vienas ant kito, ko, beje, Fredis, žengęs žingsnį į šoną, sumaniai išvengė ir už tai Karola atsilygino dėkingumo kupinu žvilgsniu. Paskui, Hildei ir man neryžtingai įkandin sekant, Fredis nutempė ją zigzagu tarp draugiškai nusiteikusių iguanų sudarytų linijų į jų bendrą kambarį, kurio plikas sienas buvo aplipusios salamandros.
Vos po penkių minučių Karola jau gulėjo lovoje po stora antklode, išmarginta plonų šviesos juostų dryžiais, kurias pro uždaras langines ant išgulėtoje lovoje tysančios apgailėtinos figūros su prakaito perliukais ant kaktos ir šaltomis galūnėmis siuntė negailestinga saulė.
Ten, taip sakė Karola, dar prieš vidurnaktį ji ruošėsi numirti pati sau viena, ir būtent: be Hildės ir be manęs… palikite mane vieną čia paprasčiausiai gulėti, aš jau kaip nors susitvarkysiu… mes būtume turėjusios padėti Karolai apsirengti ir susipakuoti tik tuo atveju, jei mūsų motorinė jachta, aprūpinta su gyvybės apsaugos priemonėmis, kurias sudarė gelbėjimosi ratai ir kuriomis dar kartą, tikėkimės, pasirūpins Fredis, pajudėtų pirmą Naujųjų metų dieną – jeigu to dabar, kai mus taip pat nuvylė ir jūrų biologas, dar iš viso galime tikėtis.
Fredis būtų galėjęs ir netgi privalėjęs likti, bet pirmenybę jis teikė būtiniems biologiniams poreikiams tenkinti (telieka tai konkrečiau neįvardyta), tad Karolai nebeliko nieko kito, kaip tik galų gale mirti, šiame procese aktyviai dalyvaujant tik septyniasdešimt septynioms nuolankioms kambarinėms salamandroms, kurių vidinis karštis buvo užgesęs evoliucijos tėkmėje: kas žino, kada, kas žino, kodėl… galbūt jau prieš du, kablelis, tris milijonus metų pasitvirtino tai, kad nuolankumas ir slaugymas yra naudingi auginant jaunus žvėris ir išsaugant savo rūšį, o kartu jie buvo parengiamoji stadija tam, ką kai kurie žmonės šiandien vadina meile.
Galbūt prieš septynis šimtus metų tai savo liepsniniais kardais padarė gruzinai… ugnį pavertę ugnimi, pelenus – pelenais: iš dulkės esi ir dulke pavirsi. O gal tik prieš keturiasdešimt metų buvo perauklėtos kambarinės salamandros prižiūrint šeimas draugiškai palaikiusio pirmininko Mao, kuris taip pat neteikė jokios ypatingos reikšmės vidiniam svaidymuisi ugnimi (nebent tas svaidymasis būtų buvęs revoliucinis) ir kuris apie gamtinių jėgų valdymą buvo daug išmokęs iš savo žmonėms, žvėrims ir augalams nuolat vienodai meilaus draugo Stalino, kuris, siekdamas sparčiai pagreitinti evoliucinius procesus, jau prieš šešiasdešimt metų didžiausiame girtuoklių šalies užkampyje įkūrė lagerį net augalams, kur nuolankūs vasariniai kviečiai turėjo vėl tapti atspariais žieminiais kviečiais, ir tai – per vieną kviečių kartą.
Nes ir evoliucijos idėja, plitusi nepakenčiamu sraigių greitumo tempu, dėl kurio kiekvieno pagerėjimo visada reikėjo laukti mažiausiai du ar tris milijonus metų, buvo tik klastingas buržuacijos manevras akims apdumti, o ir Karola juk buvo prisidėjusi prie šio evoliucijos proceso pagreitinimo, kai prieš dvidešimt penkerius metus vėlų kovo 21-osios vakarą ji traukė per vieną revoliucingų nuotaikų apimtą Šiaurės Vokietijos miestą su transparantu rankoje ir švilpuku burnoje. Tų laikų atkakliausios teoretikės vedamas moterų avangardas ryžtingai žygiavo priekyje: jos buvo raganos ir todėl nė vieno ir nieko nebebijojo, kai tą pirmąją Valpurgijos naktį po Dievo likvidavimo tamsiose gatvėse jos atsikovojo pačios save.
Teoretikė nešėsi šluotą, nes pagaliau juk turėjo įvykti šluotos ir teorijos susijungimas, o Karola laikė transparantą, kuriame baltu raštu rausvai alyviniame fone reikalavo, kad viskas, kas moteriška, per trumpą laiką pasirengtų kovai, o vyriškoji giminė tučtuojau nuolankiai nusileistų. Už tai ta teoretikė, bebaimė avangardo kovotoja ir vėlesnė jos mylimoji, ją iš pradžių audringai pabučiavo ir paskui dar tą pačią naktį karštai pamylėjo, o po šios – ir visas kitas naktis… kokia laimė, koks žmonijos istorijoje pažymėti vertas progresas vidury šio priešiškai nusiteikusio vyrų pasaulio… jos gyveno primityviai ir pavojingai… ir ateitis atrodė būsianti moteriškos giminės arba jos visai nebus… ir tada Karola patraukė per naktinius klubus, ir – o tu miela nuvalkiota banalybe! – ėmė pinigus iš vyrų už atgyvenusių jų instinktyvių poreikių tenkinimą, nes pinigų atsiradimas yra pirmas žingsnis link civilizacijos ir t. t., ir panašiai… na gerai jau, gerai, daugiau apie tai nebekalbėsiu.
Bet negi aš kalta dėl to, kad iš pradžių Karola pateko į teoretikės glėbį, o vėliau – į elitinį viešnamį?.. Negi aš esu kalta dėl aštunto ir devinto dešimtmečio stereotipų, dėl Stalino arba dėl Mao, arba dėl „muilo operų“ televizijoje, arba dėl visų kitų išprotėjusių pasaulio ir gyvenimo modelių?! Kaip tik tai aš turiu galvoje. Ir tos damos buvo patogiai įsitaisiusios savo stereotipuose iki tos dienos, kai Fredis, apimtas jaunatviško įkarščio, paprasčiausiai pagrobė Karolą. Pati Karola negalėjo suprasti, kodėl leidosi pagrobiama, nes jai jis nebuvo naudingas nei istoriniu, nei ekonominiu požiūriu, ir dėl to ji gėdijosi. Bet po kelerių metų, kai pagaliau susiprato net plėšikiškasis Fredis ir pradėjo šlapintis sėdėdamas, Karola galvojo: štai praėjo tik pusė to laiko, kiek trunka vyrų kartos gyvenimas, pagaliau įsitvirtino nuolankumas.
Deja, kaip parodė pastarosios savaitės ir mėnesiai, viskas buvo dar ne visai taip, nes smurtas – nepriklausomai nuo to, kaip rafinuotai juo buvo pasinaudota, – vis dar tūnojo visko, kas vyriška, genuose, ir galbūt todėl karščiuojanti Karola bijojo ir kambarinių salamandrų: veikiausiai ir joms prireiktų tik pusės to laiko, kiek tęsiasi vienos vienadienių skrajūnių kartos gyvenimas, tam, kad jos regresuotų iki žiemai atsparaus gruziniško drakono.
Prisipažinsiu, kad iš tiesų tai buvo tik grynų gryniausi mano spėliojimai, nes šią paskutinę, o galbūt pačią pirmąją popietę aš vėl sėdėjau lauke, toje pragariškoje terasoje pavargusi, net labai pavargusi ir dar vinių pilna galva. Tarp vaiduokliškų vėžių ir karščio spalvos iguanų.
Kairėje – evoliucija, dešinėje – evoliucija, darvinizmas – priekyje, darvinizmas – iš paskos, visur – rūšių pasiekimai joms stengiantis prisitaikyti prie priešiškos aplinkos. Ir aš: jau prisitaikiusi, užsiauginusi storą odą. Viena iš keturių nusipelniusių Šiaurės Vokietijos civilizacijos atstovų.
Mano ponios ir ponai: taigi mes jau tiek daug pasiekėme.
Ir tai padarėme nuo tada, kai sužinojome, iš kur mes: iš rojaus ar iš girtuoklių teritorijos.
Neandertalietis
Nes dar nedaug laiko nutekėjo, dar nėra nė dviejų šimtų metų, tiksliau, tai atsitiko 1814-aisiais pono Kristaus metais. Tuomet kazokų armija kėlėsi per Reiną, kad užpultų Prancūziją, mūsų mylimą turtingos dvasios Prancūziją. Vienas kazokas buvo pabėgęs, taigi dezertyravęs, tas baikštus šuo, tas šlykštus žmogus kreivais blauzdikauliais, išlenkta kakta, atsikišusiais antakiais, vienas jų buvo šiek tiek aukščiau už kitą, ir jis įkrito į vieną Neandertalio ledynų plyšį arba kas nors jį ten įstūmė, bet, šiaip ar taip, jis buvęs girtas (kaipgi kitaip) ir savo glėbyje laikęs pigią šliundrą iš Uzbekistano arba Venecijos… rado jį po kelių dešimtmečių – 1856-aisiais, – kai iš jo bebuvo likę vos pora kaulų, bet, nepaisant to, visi piktinosi jo šlykščia išvaizda, pagal kurią buvo nustatyta, kad jis buvęs iš girtuoklių teritorijos, bet taip pat, savaime suprantama, buvo piktinamasi ir jo jaučiama baime subtilumo sugadintam prancūzui, mūsų baisiam priešui, na, bet mes jau nenorime šiandien būti tokie smulkmeniški ir priekabūs, nes po šio įvykio viskas buvo dar daug blogiau.
Kažkas – ir dar kartą dėl tikslumo: labai didis Bonos universiteto anatomas XXX, kuriam svetimi buvo šlykštėjimasis ir piktinimasis, – staiga paskelbė: anas esąs visiškai ne iš girtuoklių teritorijos (!), bet vienas mūsiškių! Tie kreivi blauzdikauliai, ta išlenkta kakta… juk tokie mes esame… tai Homo sapiens: ne koks girtuoklis ar koks kazokas iš 1814-ųjų, o baltasis, protingas žmogus… kaip mes.
Bet mes netikėdami ir pasišlykštėję žiūrėjome į tuos atsikišusius antakius: negi mes esame tokie, kaip tie šlykštūs girtuokliai, tie bailūs dezertyrai?! Giminaičiai, palikuoniai, beždžionę primenančio kazoko gyvi atvaizdai, nors tas kazokas iš tikrųjų buvo visai ne kazokas, bet įžymus ponas neandertalietis… mano Dieve, mes tikimės, kad tai netiesa, bet jei vis dėlto tai būtų tiesa, melskime, kad ši žinia nepasklistų!
Nes kas gi mums būtų, jei Ieva buvo padaryta visai ne iš Salvatore Adamo šonkaulio, aš – visai ne kūrėjo pono Jo, o ponas Jis – ne mano švelnių, rašomąją mašinėlę valdančių pirštų vaisius. Nes juk dar nėra visai nuspręsta, kas ką sukūrė.
Ar jis yra mano kūrinys?
Ar mes sukūrėme Dievą, ar jis mus?
Ir kam buvo suteikta teisė nuspręsti, kas ir ką?
Bet buvo nuspręsta lygiai prieš šimtą keturiasdešimt trejus metus iki šios paskutinės metų dienos popietės, kai aš sėdėjau Šv. Kryžiaus saloje, terasoje, perkreipta nugara… išklerusi kėdė girgždėjo nuo mano svorio, ir aš buvau pasiekusi priešpaskutinę savęs praradimo pakopą: mes buvome sukurti, ir būtent kaip iš karto tobuli kūriniai: tobula Karola, tobulos Hildė ir aš, Riedle, kuriai vardą davė ponas Jis… mes – žmonės iš knygos, iš tos pirmosios, mes – nuo pačios pradžios literatūrinės figūros, jau Biblijoje aprūpintos ir aprašytos visais galimais būdvardžiais.
Ir Fredis, tas tobulas mažas gundytojas, stovėjo čia ir laikė rankoje obuolį, kurį jam buvo permetęs ponas Jis… Jis ir tik vienas Jis žinojo, kokiu tikslu tai padarė, nes jis dar turėjo planų ir buvo numatęs mūsų likimus… tąkart, prieš šimtą keturiasdešimt trejus metus, kai anas šlykštusis neandertalietis sutriuškino visą sutvėrimo istoriją, žlugo mūsų pasitikėjimas Dievu, ir mes nebežinojome, kas mes tokie, iš kur mes, ko mes galėjome tikėtis, kur mes pirmiausia galėtume pabėgti… mes bėgome ir bėgome, ir atokvėpio akimirką, kuri kasmet kartodavosi paskutinę metų dieną, pagaliau mes pasižadėdavome gyvenime būti teisingi ir rasti kokią nors teisybę ir tikrovę, bet šiandien lyg tyčia mes buvome patekę į Galapagus: tik įsivaizduokite šitą ramų gyvenimą, iguanas, vėžius ir mano perkreiptą nugarą ant išklerusio medinio krėslo. Ar matote mano silueto kontūrus? Ar matote fone tas juodas uolas ir nuodingą jūros žalumą? Ar tai gali būti teisybė ir tikrovė?
Ir tuoj ta mano kėdė subyrės į smulkias dalelytes, lygiai taip, kaip tąkart į smulkias dalelytes subyrėjome ir mes, kai, praėjus trejiems metams nuo neandertaliečio pasirodymo, taigi prieš šimtą keturiasdešimt metų, atvyko dar ir Čarlzas Darvinas: jis buvo ką tik grįžęs iš Galapagų salų, kur pragariška saulė jam į galvą buvo prikalusi vinių, ir daug rašė apie kikilinių paukščių snapus ir rūšių vystymąsi, bet apie mus parašė tik vieną vienintelį sakinį: kada nors šviesa išsklaidys ir žmogaus vystymosi kelią dengiančią miglą.
Deja, labai greitai paaiškėjo, kad mes pastaruosius šimtą tūkstančių metų nesivystėme, bent jau fiziškai, bet daugiau kaip keturis tūkstančius metų mes turėjome nuostabiausias civilizacijas, beje, mes iš pačios mūsų laikais nuostabiausios (jei ji šią akimirką dar egzistavo) buvome ką tik pasprukę į Galapagus, ir aš taip pat buvau pradėjusi mąstyti apie tai, ar Karola nėra teisi, jog geriau jau mes, civilizuoti vaikai iš girtuoklių teritorijos, būtume likę mūsų gražioje Šiaurės Vokietijoje tam, kad blogiausiu atveju žlugtume kartu su ja.
Žmogaus vystymesi, ypač Hildės, Karolos, Fredžio ir mano, to aš buvau pradėjusi bijoti labiau už viską, jau buvo neįmanoma ką nors pataisyti… vartojant didžius žodžius galima taip sakyti: mes buvome papuolę į mūsų pačių nunertų voratinklių pinkles, ir tuo viskas pasakyta… ir ta šviesa, kritusi ant mūsų čia, Galapaguose, buvo paprasčiausiai nepakeliama.
Atvykimas
O gal dar likę įkarščio širdy? Pasibaigusi žlugimo paženklinta žiema… rašyta buvo per naktis… viskas paversta žodžiais… pavasario pradžia, Šv. Velykų diena… ir kurgi dabar yra tas ponas Jis, tas kelmas, ta žuvis?
Vėluoji, vėluoji jau ištisas valandas… prisipažink, kurgi tu buvai, ką gi visa tai reiškia, su kuo, kaip sekėsi… galima išprotėti… aš jau girdžiu duslius balsus… ateis maždaug šeštą vakaro… trumpa žinutė, be papildomos informacijos… aš – oro uoste… ateis… šiandien… bent jau tai aš tikrai girdėjau… pranešimas ir Bacho kantata… „Jėzus“ – toks turi būti pirmas mano žodis, ištartas šiais Naujaisiais metais, ir taip toliau, ir amžinai mano lūpose skambės jo vardas… bet tą valandą ponas Jis nepasirodė, o aš stoviu ten skaudančiomis pėdomis, apsiavusi per ankštais bateliais, jau greit vėl vidurnaktis… kaip kvaila, kad aš čia atėjau, ką aš sau galvojau… bet, kita vertus, juk viskas paruošta: visa šeima pašalinta iš kelio, pjūklu supjaustyta siela, peiliu susmulkinta kalba, nusavinti kontekstai, suėsti maištai, išgertos jūros, išeikvotas noras eikvoti, ir net broliai ir seserys, mane pamatę, pereina į kitą gatvės pusę ir nebeatsiliepia telefonu… tad ko gi jam dar reikia?!
Vis dar prie meeting-point, kur susitinka visos kryptys… nė vienos gyvos dvasios… negaliu patikėti… meeting-point, beveik juokinga… žingsniuoju laukimo salėje pirmyn ir vėl atgal… nusivelku paltą ir vėl apsivelku… suglamžyta šilkinė suknelė, vėl išsitepliojau lūpdažiu, kai dar kartą ryškinau lūpas ir… tas lagaminų ratų tratėjimas… kas gi tai ilgai iškęstų… keiksmai tualete… vienutė… paskutinis kvietimas, pavėluotas atvykimas… tualete – garso kolonėlių cukrinių balsų (tokie tie balsai pasidarė) metafiziniai pranešimai, tikriausiai aš klydau, ne taip išgirdau: pono Jo pavėluotas atvykimas, ir atsitik tu man taip kaip tik oro uoste, galbūt dar ir tualete, ko gi jam reikia oro uoste ir ką aš čia veikiu, lėktuvas nėra tau tinkama vieta, juk tai aš jam ne per seniausiai jau pasakiau, gerai, kad jis nemato manęs, aš jau nebenorėjau daugiau trainiotis oro uostuose… senas įprotis, todėl bent jau aš turiu būti čia: tai yra mano gyvenimo kryžkelė ore… bet kurgi dabar aš jį rasiu, kas dabar guos mane, kas gelbės mane, kas girs mano darbus… ne ta vieta, ne tas laikas, per ryški šviesa prieš šį vidurnaktį, akinanti šviesa, aš nebegaliu jos pakęsti… Galapagai, Centrinė Afrika…. skirtumas tik toks, kad čia mažiau dvokia, gaila, nes tai daro šiuos oro uostus kažkokiais keistais, net nejaukiais, tos per ryškiai apšviestos figūros, kurios čia riečia nosis, kurgi jos prarado savo spalvą ir dvoką, ar tai ir yra tas naujas žmogus Šv. Velykų dieną?
Versta iš: Gabriele Riedle. Versuch ueber das wueste Leben. Frankfurt am Main: Die andere Bibliothek, Herausgegeben von Hans Magnus Enzensberger, Eichborn verlag, 2004
* Goethe J. W. Faustas. Dedikacija, 4-a eilutė / Vertė A. A. Jonynas. – Vert. past.
* Mes esam niekingi, bet muzikalūs (angl.).
* Kai eiti į priekį pasidaro sunku, prasideda sunkumai (angl.).
* Būti apgailėtinam (angl., pranc.).
* Pasirink sau asmeninį pragarą (angl.).