2010 m. Nr. 1

Iš prancūzų k. vertė Vilius Litvinavičius

Trečias skyrius

Kitą dieną Kandaulas, pasivedėjęs Gigą į šalį, tęsė tą pačią kalbą, kurią vakar prie Heraklidų portiko buvo pradėjęs. Jau nesivaržydamas patikėtiniui atvėrė širdį ir net Nisija, jei tai būtų išgirdusi, veikiausiai nebūtų supykusi už neprideramą santuokinio gyvenimo smulkmenų atskleidimą – kaltę būtų išpirkusios aistringos karaliaus liaupsės, aukštinančios jos grožį. Gigas mandagiai ir santūriai klausėsi tų ditirambų, juk nežinojo, ar pašnekovas nuoširdžiai, taip entuziastingai skatino jį kuo greičiau apsispręsti. Galiausiai Kandaulas nusivylusiu tonu ėmė kalbėti: „Aš matau, Gigai, tu manimi netiki. galvoji, kad aš giriuosi arba mane, kaip kokį kvailą artoją, apmulkino stora kaimietė, ant kurios skruostų Pigėja¹ pritraiškė ryškių sveikatingumo spalvų, ne, prisiekiu visais dievais! Juk aš susirankiojau, kaip gyvą puokštę, pačias gražiausias Azijos ir Graikijos gėles; esu susipažinęs su viskuo, ką tik sukūrė skulptūros ir dailės menas nuo pat Dedalo laikų, kai jo statulos kalbėjo ir vaikščiojo, Linas², Orfėjas ir Homeras išmokė mane harmonijos ir ritmo, dėl to meilė raiščiu neužriša mano akių. viską įvertinu šaltakraujiškai. Jaunystės įkarštis nedaro įtakos mano susižavėjimui, net kai būsiu sukumpęs sukriošėlis, išvagotas raukšlių, kaip Titonas³ vystykluose, mano požiūris nė kiek nepasikeis, bet aš tau vis tiek atleidžiu už nepasitikėjimą manimi ir menką entuziazmą. Kad mane suprastum, turi pamatyti Nisiją, spindinčią nuostabiu grožiu, be įkyraus šydo šešėlio, be pavydžių drabužių, tokią, kokią ją gamta sukūrė ypatingo įkvėpimo akimirką – to daugiau niekada nebebus. Šį vakarą aš tave paslėpsiu vedybinės menės kampelyje… tu ją pamatysi!

– Valdove, ko jūs iš manęs reikalaujate? – jaunasis karys mandagiai, bet gana šaltai paklausė. – Kaip aš, gyvenantis dulkėse, nebūties bedugnėje, išdrįsčiau atmerkti akis prieš tobulybės saulę? Juk iškiltų pavojus apakti, arba nieko nebeįžvelgti prieblandoje, tik žėrinčius ratilus. Būkite gailestingas savo kukliajam tarnui, neverskite jo daryti dalykų, kurie prieštarauja dorovinėms vertybėms; juk negali pirmas pasitaikęs vyras žiūrėti į tai, kas jam nepriklauso. nemirtingieji visada nubaudžia begėdžius ir įžūliuosius, kurie užklumpa juos dieviškai apsinuoginusius. Aš jumis tikiu, Nisija yra gražiausia iš visų moterų, o jūs esate laimingiausias iš vyrų, netgi Heraklis, jūsų protėvis, per daugelį karo žygių nesutiko moters, kuri bent šiek tiek prilygtų karalienei. Jeigu jus, valdove, garsiausi pasaulio menininkai laiko geriausiu grožio vertintoju ir klausia jūsų patarimo, tai kodėl jums parūpo mano, tamsuolio kareivos, požiūris? Taigi atsisakykite fantazijų, kurios tikrai nepridera jūsų karališkajai didenybei ir dėl kurių pradėtumėt gailėtis, kai tik fantazijas įvykdytumėt.

– Paklausyk, Gigai, – atsakė Kandaulas, – tau atrodo, kad noriu tave išbandyti, bet prisiekiu mano protėvio laužo pelenais, kurie padarė jį dievu, aš kalbu nuoširdžiai ir be jokių slaptų kėslų!

– O Kandaulai! Nė kiek neabejoju jūsų gera valia, jūsų užsidegimas tikrai nuoširdus. Bet kai aš jums paklusiu, jūs galbūt pajusite gilų pasidygėjimą manimi, pradėsite manęs neapkęsti kaip tik dėl to, kad aš jums pernelyg mažai priešgyniavau. Ir jūs panorėsite atsiimti iš mano per prievartą nekuklių akių atvaizdą, į kurį proto sumaišties akimirką leidote joms pažvelgti, ir kas žino, ar nepasmerksite jų amžinajai kapo nakčiai už tai, kad jos žiūrėjo tuo metu, kai privalėjo būti užsimerkusios.

– Nieko nebijok, duodu karaliaus žodį, tau nieko bloga nenutiks.

– Atleiskite savo vergui, kad jis dar drįsta ir po tokių nuoširdžių garantijų šiek tiek paprieštarauti. Ar pagalvojote, kad tai, ką siūlote, yra santuokos šventumo išniekinimas, neištikimybė žvilgsniu ir mintimis? Labai dažnai moteris mano, jog kartu su drabužiais nusimeta ir savo skaistumą, ir vieną kartą žvilgsniu suteršta, nors iš tikrųjų liko dorybinga, gali pagalvoti, kad jau neteko savo tyrumo vainiko. Tikiu, jūs manęs nenubausite, tik kas mane apsaugos nuo Nisijos rūstybės? Karalienė tokia santūri, tyra, baikščiai drovi ir tokia nekalta, kad sakoma, jog nedaug teišmano apie Himenėjo paslaptis. Jei ji sužinos apie šventvagystę, kas atsitiks? Kokią bausmę ji man, tegul tik iš pagarbos valdovui nusidėjusiam, paskirs, kad išpirkčiau savo kaltę? Kur nuo jos keršto ir įtūžio pasislėpsiu?

– Tikrai nenumaniau, kad esi toks išmintingas ir atsargus, – šiek tiek ironiškai šyptelėjęs, pasakė Kandaulas. – bet visus pavojus tu tik įsivaizduoji. Aš tave taip paslėpsiu, kad Nisija niekada nesužinos, jog ją dar kas nors, be karališkojo sutuoktinio, matė.

Gigas, negalėdamas ilgiau priešgyniauti, sutiko karaliaus malonei atsiduoti. Jis priešinosi, kiek sugebėjo, jo sąžinė dėl to, kas galėjo nutikti, turėjo būti rami. Tačiau Gigas slapčia dar ir baiminosi, kad ilgiau atsisakinėdamas palaikyti Kandaulo įkarštį, nestotų skersai kelio likimui, kuris, atrodė, tiesiog geidė suartinti jį su Nisija dėl kažkokių aukštesnių tikslų, kurių prasmės jam nebuvo leista suvokti.

Gigas nė menkiausiai nenujautė, kokia galėtų būti jo ir Kandaulo užmačių atomazga, mintyse regėjo tūkstančius padrikų ir neaiškių vaizdinių. Jo slapta meilė, tūnojusi ant paties žemiausio sielos laiptelio, vedama blankaus vilties spindulėlio, palypėjo kelias pakopas aukštyn; neįmanomybė nebe taip sunkiai slėgė širdį, dingojosi, kad jam padeda dievai. Išties, kas galėtų pamanyti, jog legenda tapusios Megabazo dukters moteriškos grožybės jam, kažkokiam Gigui, daugiau nebebus jokia paslaptis!

– Eime, Gigai, – imdamas jį už rankos pasakė Kandaulas, – kaip tik laikas gera proga pasinaudoti. Dabar Nisija ir tarnaitės vaikštinėja po sodą, eime, apžiūrėsime vietą ir parengsime šiam vakarui karinių gudrybių planą.

Karalius nusivedė patikėtinį painiais koridoriais, kurių atšakos tiesėsi vedybinio kambario link. Miegamojo durys, padarytos iš kedrinių lentų, buvo taip gerai suleistos, kad tarpelių visai nesimatė. Vergai lentas buvo įtrynę lininio audeklo gabalu, pamirkytu aliejuje, medis blizgėjo lyg marmuras, o žvaigždučių pavidalo daugiabriaunės varinių vinių galvutės žėrėjo kaip gryniausias auksas. Durims varstyti buvo sukurta itin sudėtinga odinių diržų ir žiedų sistema, suprantama, mazgus atnarplioti mokėjo tik Kandaulas ir jo žmona, pridurkime, kad anais laikais šaltkalvystė tebebuvo primityvi.

Kandaulas atraizgė mazgus, paleido žiedus, kad jie nuslystų diržais, rankena, kurią įkišo į lizdą, pakėlė velkę, ja durys buvo uždarytos iš vidaus, ir, pastatęs Gigą prie sienos, nuleido vieną sąvarų taip, kad ji visiškai Gigą uždengė; tik dabar durys jau nebe taip tiksliai įgulė į ąžuolines sijų staktas, rūpestingai nusvidintas ir sumanaus meistro pagal virvelę suleistas, – jaunasis karys nebūtų galėjęs nė per tarpelį, paliktą vyriams sukiotis, aiškiai įžiūrėti, kas kambaryje dedasi.

Tiesiai priešais duris stovėjo karališkoji lova, užkelta ant pakylos su daugeliu laiptelių, apklota purpuriniu užtiesalu; kalinėto sidabro kolonos laikė baldakimo stogelį, papuoštą reljefine lapija, kur amūrai su delfinais žaidė; tankios auksu papuoštos užuolaidos lyg palapinės apsiautalai gaubė šį prabangų guolį.

Ant židinio, dievų globėjų aukuro, stovėjo vazos, nulietos iš brangiųjų metalų, gėlėtos emaliuotos vazelės, taurės su dviem rankenomis – visi indai, kurių reikia nuliejimo aukai.

Sienas, dailiai apkaltas kedrinėmis lentelėmis, ramstė vienodais tarpais sustatytos juodojo bazalto statulos, sustingusios nenatūraliomis pozomis, tokios būdingos egiptietiškai skulptūrai, rankose jos laikė bronzinius deglus, į kuriuos buvo įstatytos dervuoto medžio balanos.

Onikso lempa kybojo ant sidabro grandinės, pritvirtintos prie lubų sijos, kurią buvo įprasta vadinti „juodąja“, nes tarp kitų ji viena būdavo nuolatos apsmilkusi. Vergas kiekvieną vakarą privalėdavo į tą žibintą įpilti kvapnaus aliejaus.

Ant nedidelio stulpelio prie lovos galvūgalio buvo sukabinti trofėjiniai ginklai: šalmas su antveidžiu, dvigubas keturių jaučio odų skydas, padabintas alavu ir variu, dviašmenis kalavijas, kelios uosinės žalvariniais antgaliais svaidomosios ietys.

Ant medinių strypelių kabojo Kandaulo tunikos ir apsiaustai, buvo paprastų ir dvigubų, vienas – triskart mirkytas purpuriniuose dažuose ir apnertas raštais, vaizduojančiais medžioklę: dideli Lakonijos molosų veislės šunys persekiojo ir draskė elnius; vienos tunikos audinys buvo toks plonas ir švelnus lyg svogūno luobelė, atrodė, kad ji šviečia išaustų saulių spinduliais. Tiesiai priešais karo trofėjų rinkinį stovėjo dramblio kaulu ir sidabru apkaltas krėslas, kurio sėdynę dengė leopardo kailis, išmargintas tartum milžino Argo⁴ oda, daugeliu juodų akių, šalia krėslo – išilgai perpjautos kopėtėlės, ant jų Nisija pasikabindavo savo drabužius.

– Paprastai aš pirmas einu miegoti, – pasakė Gigui Kandaulas, – ir palieku duris praviras, kaip dabar. Nisija dažniausiai dar nori pabaigti kokią nors audžiamo kilimo gėlę, duoti nurodymus tarnaitėms, todėl gulti ateina vėliau. Na, pagaliau jos sulaukiu. Ji lėtai, ilgai, tarsi sunkiai dirbtų, po vieną dėlioja ant krėslo savo drapanas ir tunikas, mat rytais ji, lyg gyva mumija, drabužius susiraišioja raiščiais. Iš slėptuvės galėsi stebėti jos grakščius judesius, gėrėtis jos neprilygstamais veido bruožais ir nuspręsti, ar Kandaulas yra tik jaunas beprotis, kuris tuščiai giriasi, ar jam iš tiesų priklauso nuostabiausio grožio perlas, koks dar nėra puošęs nė vienos karūnos!

– O karaliau, aš jumis tikiu ir be šito išbandymo, – atsakė Gigas, išeidamas iš slėptuvės.

– Kai ji nusirengia, – tęsė Kandaulas, lyg neišgirdęs, ką sako jo patikėtinis, – neskubėdama atsigula šalia manęs. Kaip tik tą akimirką, kai ji, eidama nuo krėslo iki lovos, atsuka į duris nugarą, tu privalai pasprukti. Suimk save į rankas taip, lyg turėtum eiti per javus, jau brandinančius varpas, sergėkis, kad nė smiltelė negirgžtelėtų po tavo sandalu, sulaikyk alsavimą ir kuo tyliau pasitrauk iš slėptuvės. Prieškambaris skendi prieblandoje, blanki vienintelės degančios lempos šviesa nesiekia slenksčio. Dėl to neabejoju, jog Nisija tavęs nepastebės, bet jau rytoj bus dar vienas pasaulyje žmogus, kuris supras mano susižavėjimą ir nebesistebės mano entuziazmo protrūkiais. Na štai pagaliau ir diena blėsta, saulė tuoj varys savo ristūnus atsigerti Hesperijos⁵ vandenų, pačiame pasaulio pakraštyje, už stulpų, kuriuos kadaise pastatė mano protėvis; taigi grįžk į slėptuvę, Gigai; nors laukimo valandos ir prailgs, bet prisiekiu auksinėmis Eroto strėlėmis: tu nesigailėsi, kad tuščiai praleidai laiką!

Tai pasakęs, Kandaulas paliko Gigą kiūtoti už durų. jaunojo karaliaus patikėtinis, priverstas laukti vėlyvo vakaro, leido mintims laisvai skrajoti. Suprantama, Gigo padėtis buvo labai keista. Jis mylėjo Nisiją kaip tolimą žvaigždę, be vilties sulaukti atsako; įtikėjęs, jog bet kokie bandymai būtų beprasmiški, jis nedėjo nė menkiausių pastangų, kad bent kiek suartėtų su Nisija. Ir vis dėlto, nelauktai susiklosčius netikėtoms aplinkybėms, jam lyg iš dangaus nukrito lobiai, skirti vien tik meilužiams ir sutuoktiniams; iki šiol Gigas ir Nisija nei žodeliu, nei žvilgsniu nebuvo persimetę, karalienė nė nenumanė, kur jis dabar yra, nors jau greitai jos grožybės Gigui nebebus paslaptis. Tai bent padėtis! Tu slapta myli moterį, kuri visiškai tavęs nepažįsta, ir jos vyras, drakonas, kuris turėtų budriai saugoti prieigas, tave iki vedybinio miegamojo durų palydi – tai ar čia nėra kuo stebėtis ir dėl ko jausti dėkingumą likimui?

Jis tebebuvo įsigilinęs į šiuos apmąstymus, kai išgirdo grindų plokštėmis ataidint žingsnius. Bet dar tik vergai atėjo į lempą įpilti aliejaus, įmesti į smilkykles kvepalų ir žarijų, dailiai ant karališkųjų patalų išdėlioti purpurinius ir šafraninius ėriukų kailius.

Lemtingoji valanda artėjo, ir Gigas jautė, kaip dažnėja jo širdies dūžiai ir kraujas gyslose vis smarkiau tvinkčioja. Jis buvo linkęs iš slėptuvės pasitraukti, kol dar neatėjo karalienė, vėliau Kandaului pasakytų, jog Nisiją matė, jos grožį visaip liaupsintų, galbūt karalių įtikintų, kad iš tiesų slėptuvėje lindėjo. Tegu Gigas ir pasižymėjo laisvo elgesio pomėgiu, bet nestokojo ir takto, taigi jam buvo šlykštu vogti malonumą, dėl kurio, jei šis būtų pasiekiamas laisvu susitarimu, ir gyvenimą paaukotų. vyro bendrininkavimas tokią vagystę darė dar niekingesnę, ir Gigas svajojo apie laimę visai kitokiomis aplinkybėmis pamatyti tą Azijos grožio stebuklą. Suprantama, ir pavojaus baimė, pripažinkime tai kaip tikri istorikai, turėjo įtakos jo moralinėms abejonėms. Šiaip jau Gigas nestokojo drąsos: jis, apsiginklavęs strėline ir lanku, įsilipęs į karo vežimą išdrįstų mesti iššūkį narsiausiems kovotojams, o medžioklėje nė nemirktelėjęs pultų Kalidono šerną ar Nemėjos liūtą, bet dabar jo neryžtingumą paaiškino meilė gražiai moteriai, vien mintis apie dirstelėjimą į ją pro durų plyšelį kėlė drebulį. Kas gi galėtų pasipuikuoti visomis drąsos atmainomis? Juk Gigas suvokė, kad neliktų nenubaustas, jei Nisija jį, bejėgį, užkluptų. Kita vertus, šis nuotykis galėjo lemtingai pakeisti visą jo gyvenimą – jeigu tik akimirką jos veidą matęs prarado dvasinę ramybę, tai kas atsitiks, kai pamatys šį tą daugiau? Ar apskritai bebus įmanoma gyventi, jeigu jo svajones papildys vaizdiniai nuostabaus kūno, atrodo, sutverto tik nemirtingiesiems bučiuoti? Kuo jis taps, jei nebepajėgs paslapčia sutramdyti savo aistros, kaip iki šiol jam tai pavykdavo? Ar jis nesurengs prieš visą Lydijos karaliaus dvarą pajuokos verto savo beprotiškos meilės spektaklio, ar pavyks jam iš karalienės išmelsti nors lašą kad ir paniekinamo gailesčio? Tokios pasekmės jam atrodė labiausiai tikėtinos, nes ir Kandaulo, teisėto Nisijos vyro, šaltas protas nesugebėjo atsispirti to antžmogiško grožio sukeltam svaiguliui – taip, apsvaigo protas to paties nerūpestingo jauno karaliaus, kuris iki šiol iš meilės tik šaipydavosi, juk jam už viską svarbesni buvo paveikslai ir skulptūros. Šie Gigo apmąstymai buvo labai išmintingi, bet visiškai nenaudingi, nes kaip tik tuo metu Kandaulas įėjo į kambarį ir, peržengdamas slenkstį, vos girdimai, bet aiškiai sukuždėjo: „Kantrybės, mano vargše Gigai, Nisija tuoj ateis!“

Kai Gigas įsitikino, kad trauktis jau per vėlu, ankstesnės jo mintys bemat išgaravo, juk jis buvo karštas jaunuolis ir jau nekantriai troško pamatyti tą grožio spektaklį, kurį jam surengė Kandaulas. Bet iš dvidešimt penkerių metų gvardijos kapitono, lyg iš pražilusio filosofo, dar negalima reikalauti kokio nors vidinio griežtumo.

Pagaliau švelnus drabužių klosčių šlamėjimas, pasigirdęs įsiviešpatavusioj kapų tyloj, pranešė, kad karalienė jau ateina. Ji, tarytum skambant iškilmingai odei, šokio žingsniu lengvai peržengė talamo slenkstį, virpantis nuo jos plevėsuojančių šydo klosčių oras dvelktelėjo Gigui į skruostą, net silpna pasidarė, tad Gigas turėjo atsiremti į sieną, kad stiprus jausmų antplūdis nepakirstų kojų. Tačiau jam pavyko suimti save į rankas, prisiartinti prie plyšelio duryse ir įsitaisyti taip, kad jo žvilgsnis nepraleistų ničnieko, kas vyks scenoje.

Nisija priėjo prie dramblio kaulo suolelio ir, imdama už bumbuliukų, pradėjo iš plaukų traukioti smeiges, laikančias jos šydą; Gigas iš tamsios slėptuvės, kurioje tūnojo susigūžęs, galėjo kuo įdėmiausiai apžiūrėti tą gražų ir kupiną didingumo veidą, kurį anksčiau tik probėgšmais matė: išlakus kaklas, plonas ir stangrus, kuriame Afroditė mažuoju piršteliu įbrėžė tris vos pastebimas raukšleles, jas mes dar ir šiandien vadiname Veneros karoliais; ant pakaušio, balto kaip alebastras, raitosi šelmiškos ir nepaklusnios garbanėlės; lyg pasidabrinti pečiai kyla iš chlamidos iškirptės kaip mėnuliai, išnyrantys iš tiršto debesies. Kandaulas, ant pagalvėlių prigulęs ir džiaugsmingai į savo žmoną žiūrėjęs, vos garsiai neprasitarė: „Gigas, kuris atrodė toks abejingas, atsainus ir užsispyręs, dabar turėtų būti mano tiesa bent perpus įtikintas.“

Karalienė, atidariusi skrynelę, padėtą ant staliuko, stovinčio ant vienos naguotos liūto kojos, pradėjo nusiiminėti sunkias apyrankes ir brangakmenių vėrinius, ir kai tuos lobius į skrynelę dėliojo, Gigui pasimatė jos nuogos rankos, tokios baltos ir grakščios, tarsi Heros, Olimpo karaliaus Dzeuso žmonos ir sesers. Kad ir kokie brangūs atrodė papuošalai, jie nė iš tolo nebuvo verti žavumo tų vietų, kurias dengė, ir jei Nisija būtų koketė, pagalvotum, jog papuošalus užsideda tik tam, kad meilužiai maldautų juos nusiimti. Žiedai ir kaltiniai papuošalai paliko ant jos gležnos ir švelnios lyg lelijos odos vos matomus rožinius įspaudus, kuriuos karalienė smulkutės rankos plonyčių pirštų apvalutėmis pagalvėlėmis ėmė masažuoti, kad kuo greičiau išnyktų.

Paskui ji grakščiu judesiu paskleidė plaukus, lyg balandis savo plunksnas sniege papurtė, ir jie, smeigtukų jau neprilaikomi, nuslydo per jos nugarą ir krūtinę įmantriomis spiralėmis, kaip hiacintų gėlynas pražydo; ji dar kelias akimirkas išsidraikiusias sruogas glaustė, kad sudarytų plaukų visetą. Negalėjai atsižavėti, kai auksinių plaukų šaltinėliai sruvo tarp jos sidabrinių pirštų, o paskui rankos gracingai, it gervių kaklai, suko plaukus į kuodą. Jeigu jums bent kartą pasitaikė matyti tas nuostabias etruskų juodąsias vazas, išmargintas raudonais piešiniais, vaizduojančiais vadinamojo graikų tualeto scenas, tai galėsite apytikriai įsivaizduoti, kokia grakšti tuo metu buvo Nisijos poza, ji ir mūsų dienų dailininkams ir skulptoriams suteiktų entuziastingo kūrybinio polėkio.

Karalienė, susitvarkiusi plaukus, atsisėdo ant dramblio kaulo suoliuko ir pradėjo atrišinėti koturno ⁶ mazgelius. Nors mes, avėdami tuos siaubingus savo batus, ir esame įsitikinę, kad dėvime puikų apavą, bet iš tiesų tą absurdą pralenkia tik kiniški pusbačiai, o mes jau net pamiršome, kaip atrodo žmogaus pėda. Nisijos pėda buvo kaip reta grakšti, net jeigu ją vertintume pagal griežčiausius senovės Graikijos ir Azijos grožio kriterijus. Didysis pirštas, lyg paukščio nykštys, šiek tiek atšlijęs, kiti pirštai už jį ilgesni, sudaro darnią simetriją; nagai apvalūs ir blizga kaip agatai, kulkšnys plonos ir kuplios, kulnas – truputį rožinio atspalvio, vargu ar toje pėdoje surastum kokį nors trūkumą. Blauzda buvo glotniai apvali, nuo jos lempos šviesa atsispindėjo tartum nuo poliruoto marmuro – niekur negalėjai įžvelgti duobučių šešėlių.

Gigas, visiškai pasinėręs į stebėjimą ir jau suprasdamas, kas iš tiesų galėjo įvaryti Kandaulą kone į beprotybę, pagalvojo: jei jau dievai jam patikėjo tokį lobį, tai karalius privalėtų ir žinoti, kaip jį pridera saugoti.

– Nagi! Nisija, ar dar neateinate šalia manęs atsigulti? – paklausė Kandaulas; karalienė neskubėjo, o jis norėjo sutrumpinti Gigo budėjimo laiką.

– Taip, mano brangusis valdove, aš tuoj baigsiu, – atsakė Nisija.

Ji atsegė kamėją, kuri ant peties prilaikė jos viršutinį apdarą, – beliko tik tuniką nusimesti. Gigas, tūnodamas už durų, juto, kaip smilkiniuose tvinkčioja kraujas, o širdis daužosi taip stipriai, jog atrodė, kad ją gali išgirsti žmonės kambaryje; kapitonas, norėdamas užslopinti tą dunksėjimą, prispaudė prie krūtinės delną, ir kai Nisija grakščiu nerūpestingu judesiu atsegė tunikos diržą, Gigui pasidingojo, kad susijaudinimas kojas jam pakirs.

Nisija, gal instinktyvia nuojauta, gal jautria oda, dar niekada nepaliesta svetimo žvilgsnio, įtarusi ar gal net pajutusi, kad yra susižavėjusių akių nužiūrima, staiga suabejojo, ar nusimesti tuniką, paskutinę drovumo apsaugą. jos pečiai, krūtys ir nuogos rankos du ar tris kartus nervingai virptelėjo, lyg prie jos kūno būtų sparneliu švelnutėliai glustelėjusi naktinė plaštakė ar kažkieno įžūlios lūpos būtų iš prieblandos artėjusios.

Pagaliau ji, atrodo, pasijuto saugi ir nusimetė tuniką: baltoji jos kūno poema akimirksniu nutvilkė stebėtojo širdį ir protą visu puikumu, tarsi nutraukus uždangalą nuo deivės statulos per šventyklos atidarymą. Šviesa, net virpuliuodama iš malonumo, užliejo dailų moters kūną; spinduliai, užmiršę gražinti auksines urnas, sages su brangakmeniais ir žalvarinius trikojus, apšvietė tik Nisiją, visa kita paliko prieblandoje. Jeigu būtume Periklio laikų graikai, galėtume pasimėgaudami liaupsinti tas vingrias gyvatiškas linijas, elegantiškus įlinkius, lyg nusvidintus šonus, tas krūtis, kurios Hebei ⁷ galėtų būti formomis taurėms lieti, bet šių laikų dorovės nuostatai neleidžia tokių dalykų aprašinėti; tai tik plunksnai neatleidžiama to, kas nedraudžiama skulptoriaus kaltui, be to, pripažinkime, yra dalykų, kuriuos gerai aprašyti įmanoma tik marmure.

Kandaulas šypsojosi išdidaus pasitenkinimo šypsena. Nisija, susikryžiavusi rankas ant krūtinės, skubiu žingsniu, lyg gėdydamasi, kad gimė tokia graži, nors buvo tik mirtingo vyro ir moters duktė, nuskubėjo link lovos; prieš atsiguldama į patalus šalia savo karališkojo vyro, staiga grįžtelėjo atgal ir pro durų plyšelį pamatė žėruojančią, lyg Rytų legendų karbunkulas, akį. Suprantama, kalbos apie jos dvigubais vyzdžiais akis ir gandai apie stebuklingą akmenį, išimtą iš drakono galvos, buvo netiesa, tačiau negalime abejoti, kad ji tarsi žalsvai švytinčiu katės ar tigro žvilgsniu gebėjo skvarbyti sutemas.

Ir jos balsas, beveik kaip stirnos, kuriai į šoną sminga strėlė žaliuose tankumynuose, jau ėmė sprūsti iš gerklės, tačiau Nisijai užteko valios susitvardyti ir ji atsigulė šalia Kandaulo šalta kaip gyvatė mirties atspalvio žibuoklėmis patamsintais skruostais ir lūpomis; joks raumenėlis, jokia veido gyslelė nė nevirptelėjo, galiausiai lengvas ir vienodas alsavimas turėjo vyrą įtikinti, kad Morfėjas lipnios aguonų sunkos jai ant akių vokų užlašino.

Ji viską atspėjo ir suprato.

Ketvirtas skyrius

Nors Gigą smarkus drebulys krėtė ir jis jautėsi lyg pakvaišęs, bet iš slėptuvės miegamajame traukėsi tiksliai prisilaikydamas Kandaulo nurodymų, ir jei Nisija, jau užkėlusi koją ant lovos krašto, nebūtų lemtingai pasukusi galvos ir pastebėjusi, kaip kapitonas bėga, tai karalienė niekada nebūtų sužinojusi, kad jos teisėtas vyras labiau aistringas, nei garbingas, žmonos moteriškas grožybes su purvais sumaišė.

Jaunasis karys, gerai žinojęs visus rūmų užkaborius, nesunkiai rado išėjimą. Paklaidžiojęs po visą miestą nežinia kur vedančiu žingsniu, lyg beprotis, atsibastęs iš Antikiro⁸ pusiasalio, bet atpažinęs budintį prie miesto vartų sargybinį, paprašė, kad jį išleistų, ir išėjo pasivaikščioti po laukus. Galva ūžė, skruostai liepsnojo lyg nuo karštinės, jis sunkiai alsavo, pagaliau išsitiesė ant drėgnos nuo nakties ašarų žolės, kad šiek tiek atsivėsintų, bet pro tankias žoles ir pipirnes išgirdęs iš paunksnės atsklindant sidabrinį najadės⁹ niūniavimą, jis atsikėlė ir nužingsniavo į balso pusę, atrado šaltinį, panardino iki pečių rankas į krištolinę jo versmę, apsiprausė veidą ir išgėrė kelis gurkšnius šalto vandens, kad bent kiek numaldytų tą svilinantį vidinį karštį. Jei kas nors toje blankioje žvaigždžių šviesoje būtų jį pamatęs, tai veikiausiai būtų supainiojęs su Narcizu, besigainiojančiu savo atvaizdą, deja, Gigas, ne save buvo taip įsimylėjęs.

Jis niekaip negalėjo galutinai atsipeikėti. Anąsyk netikėtai pamatyta Nisija jį apsvaigino lyg į tarpuakį smogusi raityta žaibo strėlė, kaip šviesos sūkurys pro jį pralėkė, ir jau tada Gigas suprato, kad visą gyvenimą nebesugebės užmiršti to vaizdinio. Dabar meilė sužydėjo taip staiga, kaip tos gėlės, kurios akimirksniu išsiskleidžia. Kaip nors tramdyti aistrą nuo šiol pasidarė neįmanomas dalykas. Argi priversi purpuru nusidažiusias bangas, kurias Poseidonas savo tridančiu iškedeno, nesidaužyti putotomis keteromis į pakrantės uolynus, bet ramiai vartytis baltuose smėlio pataluose. Gigas jau nebebuvo savo jausmų šeimininkas, jis išgyveno tą stingdančią neviltį, kurią patiri, kai skrieji karo vežimu ir matai, kad tavo ristūnai, pasibaidę ir pasidarę visiškai nevaldomi, lekia beprotiškais šuoliais link prarajos, kurios dugnas nusėtas uolomis. Šimtai tūkstančių minčių pakrikais spiečiais galvoje sukosi: tai jis kaltino likimą ir keikė motiną, kam leido išvysti dienos šviesą, tai priekaištavo dievams, kad gimė ne sosto paveldėtoju, tuomet jam būtų atsivėrusi reali galimybė vesti satrapo dukterį.

Aitrus kartėlis ėdė jam širdį – Gigas pavyduliavo karaliui. Tą akimirką, kai tunika, lyg po skrydžio ant žolės tupiantis baltas balandis, nusklendė Nisijai po kojų, Gigui pasidingojo, kad ji priklauso jam, bet Kandaulas ją atėmė iš jo. Iki to laiko Gigas savo meilės svajonėse nesuteikdavo itin reikšmingo vaidmens Nisijos sutuoktiniui, karalienė jo mintyse gyveno kaip gryniausia abstrakcija, atvirai dar neparodžiusi intymių dalykų, kurių nesivaržoma tik santuokoje, todėl šie kartūs ir skausmingi tiems, kurie pamilsta moterį, priklausančią kitam vyrui… ir iš jo akių jau nesitraukė vaizdas, kaip šviesiaplaukė Nisijos galva, it trapi gėlė, svyra prie plataus rudagalvio Kandaulo peties, ir tai audrino jo įniršį. Tik kokiai minutei sugrįždavęs blaivus protas jau negalėjo priversti susitaikyti su padėtimi, kuri kitaip ir negalėjo susiklostyti, ir Gigas jautė, kaip sieloje gimsta niekuo nepateisinama neapykanta valdovui. Dabar Kandaulo sprendimas leisti Gigui dalyvauti karalienės nusirengimo rituale atrodė kaip žeminanti patyčia, šlykšti iki rafinuoto žiaurumo, nes kapitonas visai pamiršo, kad karalius ničnieko negalėjo žinoti apie jo meilę karalienei ir ieškojo tik patikėtinio, kurį vertino kaip moterų grožio žinovą, pagarsėjusį, beje, ir lengvabūdišku elgesiu. Tai, ką būtų galima laikyti dideliu pasitikėjimu ir malone, pavirto į mirtiną įžeidimą, kuris jau kurstė mintis apie kerštą. Juk scena, kurios nebyliu liudytoju Gigas pabuvo, rytoj neišvengiamai turės pasikartoti, ir vos apie tai jis pagalvojo, liežuvis pridžiūvo prie gomurio, kaktą išpylė šaltas prakaitas, o ranka konvulsyviai įsikibo į dviašmenio kalavijo rankeną.

Vis dėlto nakties vėsa, pati geriausia patarėja, jį šiek tiek nuramino, Gigas sugrįžo į Sardus anksčiau, negu išaušęs rytas būtų galėjęs jį išduoti, parodyti retiems praeiviams ir vergams, atsikėlusiems ūkio darbų dirbti, jo veido blyškumą ir netvarkingą aprangą. Gigas kankinama širdimi nuėjo į sargybos postą, už kurį rūmuose buvo atsakingas. Beveik neabejojo, jog Kandaulas netrukus ir vėl jį pasišauks; kad ir kokie kerštingi jausmai jį tuo metu draskė, Gigas nesijautė užtektinai galingas, kad išdrįstų parodyti savo pyktį karaliui, ir jeigu šis vėl būtų liepęs pabūti patikėtiniu, kurio vaidmuo dabar jam kėlė tik siaubą, Gigas niekaip nebūtų galėjęs atsisakyti. Atėjęs į rūmus, jis susirado vietą ant laiptų vestibiulyje, apkaltame kiparisu, atsisėdo, atsirėmė į koloną ir, teisindamasis, kad pavargo nuo ilgo budėjimo, užsitraukė ant galvos apsiaustą ir ruošėsi neva snūstelėti, nes norėjo išvengti pokalbių su kitais sargybiniais.

Kad ir kaip baisiai naktis praėjo Gigui, nė kiek ne maloniau ją praleido ir Nisija, jai nė akimirkai nekilo abejonių, kad stebėtoją miegamajame paslėpė pats Kandaulas. Karaliaus atkaklumas, kai jis prašydavo, kad žmona taip aklinai nesidangstytų veido, dievų tam ir sukurto, jog žmonės juo žavėtųsi, apmaudas, susikaupęs dėl griežtų atsisakinėjimų pasirodyti apsirengus graikiška maniera per visuotinius aukojimus ir viešas iškilmes, pašaipos, kurių jis niekada nešykštėdavo vadindamas jos elgesį laukiniu ir barbarišku, karalienei daugiau negu įtikinamai liudijo, kad jaunasis Heraklidas, kuriam dorovingumas rūpėjo ne daugiau nei pirmam pasitaikiusiam Atėnų ar Korinto skulptoriui, kažkam suteikė leidimą susipažinti su paslaptimis, kurių apskritai niekas neturi teisės žinoti. Jei pats karalius nepamalonintų, niekam neužtektų drąsos ryžtis tokiam dalykui, nes už slaptą stebėjimą mirties bausmė būtų neišvengiama.

Kaip lėtai jai slinko tos niūrios valandos! Kaip nerimastingai ji laukė, kol rytmetys įmaišys savo pilkšvų atspalvių į gęstančios lempos šviesos atšvaitus! Jai atrodė, kad Apolonas daugiau nebeįlips į savo vežimą ir kad kažkieno nematoma ranka sustabdė saulės laikrodžio smilčių byrėjimą. Ir ši naktis, trumpa kaip ir visos kitos, jai, pasirodė, tęsėsi lyg poliarinės Kimerijos tamsumos gerą pusmetį.

Šitaip ji laukė ryto – sugniuždyta, sustingusi kaip akmuo nedrįso nė krustelėti šalia Kandaulo, baimindamasi, kad tik jis prie jos neprisiliestų. Iki šiol ji ir nejautė ypatingai karštos meilės Mirso sūnui, bet, kaip pridera garbingai žmonai santykiuose su vyru, puoselėjo šiam tikrą pagarbą ir giedrą švelnumą, nors karaliaus pernelyg laisvos pažiūros, būdingos graikams, į papročius labai dažnai ją piktindavo, o jo supratimas apie drovumą kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo jos įsitikinimų, ir štai dabar karalienė, taip giliai įskaudinta, vyrui bejuto vien ledinę neapykantą ir gaižią panieką, net mintis apie jo glamones atrodė baisesnė už mirtį. Tokio pažeminimo negalima atleisti, nes barbarų tautų, ypač persų ir baktrų, žmogui yra didelė gėda, jei jį – nesvarbu, moterį ar vyrą, – prašalaitis nuogą pamato.

Pagaliau Kandaulas atsikėlė, ir Nisija, taip pat pakirdusi iš apsimestinio miego, skubiai išėjo iš to, jos akimis žiūrint, išniekinto miegamojo, lyg jame naktį būtų vykusios bakchančių ar kurtizanių orgijos. Ji tiesiog troško daugiau nebekvėpuoti tuo užterštu oru ir, kad galėtų netrukdoma pasinerti į sielvartą, bėgte nubėgo į savo pagrindinius apartamentus moteriškoje rūmų pusėje; pliaukštelėjusi delnais susikvietė verges, liepė jai ant rankų, pečių, krūtinės bei viso kūno išpilti begalę ąsočių vandens, lyg tas apvalantysis ritualas galėtų nuplauti purvus, kuriais jos kūną suteršė Gigo akys. Paėmusi iš tarnaičių pūkuotą rankšluostį, sugėrusį paskutinius maudynės lašus, ji šluostėsi kūną taip energingai, jog atrodė, kad nutrintomis vietomis slenka švelnaus atspalvio purpurinis debesis.

„Tuščiai piltum ant manęs visų upių ir šaltinių vandenis, Okeaną iki paskutinio jo lašo, – numetusi drėgnus rankšluosčius ir išsiuntusi tarnaites, ji leidosi į apmąstymus, – nuo to tikrai nepasidaryčiau švaresnė. Toks purvas nuplaunamas tik krauju. Ak! Tas žvilgsnis, tas žvilgsnis įsirėžė man į atmintį, jis mane tebeglosto, slegia ir degina lyg Neso¹⁰ tunika, išmirkyta pūlingame kraujyje. Aš po drabužiais jaučiu lyg nuodais išteptą audeklą, kurio neįmanoma atplėšti nuo kūno. Veltui apsivilkčiau daugiau drabužių, vienus ant kitų, rinkčiausi dar mažiau permatomus audinius, dar tankesnius iš pačių tankiausių apsiaustų, vis vien ant mano nuogo kūno liktų šitas gėdos drabužis, nuaustas iš svetimavimo ir begėdiškumo žvilgsnių. Nuo pat tos valandos, kai iš garbingų mano motinos įsčių atėjau į šį pasaulį, perniek mane auklėjo taip griežtai, apgaubę, tarsi egiptiečių deivę Izidę, aklinu šydu, kurio nieks negalėjo nė kraštelio kilstelėti, už tokį įžūlumą nesumokėjęs gyvybe; perniek mane augino kuo toliau nuo bet kokios nepadorios aistros, bet kokios nešvankios minties, tuščiai likau nė akyse neregėjusi jokio vyro, tyra kaip sniegas, kuriame net erelio nagas negali palikti įspaudo, nes kalnas, juo apsnigtas, pernelyg aukštai yra iškėlęs savo viršūnę – užteko kažkokio pusiau graiko, pusiau lydo iškrypėliškos užgaidos, kad be menkiausios savo kaltės akimirksniu prarasčiau metų metus brandintą kuklumą ir tyrumą. Nekalta ir išniekinta, paslėpta nuo žmonių akių ir vis dėlto išstatyta visuotinei apžiūrai… štai kokią nedalią užtraukė man Kandaulas! Kas gali pasakyti, ar Gigas ir kareiviai, kur nors susėdę ant rūmų slenksčio, jau dabar nesiruošia aptarinėti mano grožybių? Kokia gėda! Kokia negarbė! Du vyrai tuo pačiu metu matė mane nuogą ir abu tebesidžiaugia vaiskiąja saulės šviesa! Kuo gi dabar Nisija skiriasi nuo pačios begėdiškiausios heteros, nuo pačios šlykščiausios kurtizanės? Šis kūnas, kurį puoselėjau tik tam, kad būtų vertas tapti tyros ir kilnios sielos buveine, pasidarė paskalų tema, jis aptarinėjamas kaip koks paleistuvystės stabas, atbogintas iš Sikiono ar Korinto, jis tai pagiriamas, tai išpeikiamas: koks puikus petys, kokia daili ranka, tik truputį per liesa, kaip tau atrodo, bičiuli? Vien nuo tokios minties mano širdies kraujas iš gėdos suplūsta į skruostus. O groži, pražūtingoji dievų dovana! Kodėl nesu kokio nors skurdžiaus, kalnų ožkaganio žmona? Tokio vyro, kuris laikosi naivių ir paprastų papročių! Jis niekada, net tokio pat piemens kaip jis, nepaslėptų po savo lūšnos slenksčiu, nesuterštų kuklaus žmogaus garbės! Mano perkaręs kūnas, užleista šukuosena, nuvytęs nuo saulės įdegio veidas būtų apsaugoti nuo pajuokos ir mano gėdingas bjaurumas neverstų manęs raudonuoti. Kaip dabar, po praėjusios nakties, aš išdrįsiu tiesi ir išdidi praeiti pro šiuos vyrus, kai po tunika jau nėra nieko, kas nebūtų žinoma ir vienam, ir kitam? Krisčiau negyva iš gėdos tiesiai ant grindinio! Kandaulai, Kandaulai, vis dėlto turėjau tavo akyse užsitarnauti daugiau pagarbos, juk nepadariau nieko, už ką galėtum mane taip pažeminti. Ar esu viena tokių žmonų, kurių rankos gebenėmis apvynioja vyro kaklą ir kurios labiau primena verges, įsigytas už pinigus, kad teiktų šeimininkui malonumą, negu padorias ir aukštos kilmės moteris? Ar aš kada nors laikiau rankoje lyrą, po vakarienės giedojau meilės himnus, ar drėgnomis nuo vyno lūpomis, nuogais pečiais ir galva, vainikuota rožėmis, ar kokiu nors nešvankiu poelgiu kada nors suteikiau progą traktuoti mane kaip meilužę, kuri po puotos rodoma girtuoklysčių bendrams?“

Kai Nisija šitaip sielvartavo, stambios ašaros upeliais iš akių sruvo, kaip lietaus vanduo iš melsvos lotoso žiedo taurės po smarkios liūties, ir, nutekėjusios jos blyškiais skruostais, lašėjo tiesiai ant jos dailiųjų bejėgiškai nuleistų ir apmirusių rankų, tiško į delnus, primenančius apskabytas ir nuleipusias rožes; nevilties paralyžiuotas protas nesiuntė nė menkiausio nervinio impulso, liepiančio bent mažajam piršteliui krustelėti. Netgi Niobė, stebėjusi, kaip jos keturiasdešimtasis ir paskutinis vaikas, pervertas Apolono ir Dianos strėlių, sukniumba, neatrodė tokia nusiminusi ir bet kokią viltį praradusi. Bet netrukus ji, vaduodamasi iš šio neviltingo sąstingio, ėmė raičiotis ant grindų, persiplėšė drabužius, apsibarstė pelenais savo gražiuosius, bet jau sutaršytus plaukus, trūksmingai kukčiodama susidraskė nagais krūtinę bei skruostus ir atsidavė visiems tiems rytietiškiems skausmo raiškos siautuliams, o apmaudas, gėda, įžeistas išdidumas ir kiti nemalonūs išgyvenimai, taip įaudrinę jos sielą, ragino karalienę smurtauti. Jos didžiavimasis visu savo gyvenimu buvo sutryptas, sumaišytas su žemėmis, bet mintis, kad jai iš tiesų nėra ko sau pačiai prikišti, nė per trupinėlį neguodė. Kaip pasakė vienas poetas, tik nekaltasis jaučia sąžinės priekaištus. Ji atgailavo už nusikaltimą, kurį įvykdė kitas žmogus.

Pagaliau didžiausiomis pastangomis ji šiek tiek susitvardė, liepė atnešti pintines, pilnas visokių spalvų lino, verpstes su pakulomis ir, kaip buvo įpratusi, paskirstė moterims darbus. Tik jai atrodė, kad vergės į ją jau visai kitaip žiūri ir nebejaučia jai tokios baimingos pagarbos kaip anksčiau. Karalienės balsas jau nebeskambėjo taip pasitikinčiai, jos eigastis pasidarė kažkokia minkšta ir baiminga, tarsi sėlinanti – Nisijos dvasia buvo galutinai sugniuždyta.

Be abejonės, jos nuogąstavimai buvo perdėti ir jos dorovingumas dėl įžūlaus Kandaulo akibrokšto nepatyrė jokios regimos žalos, bet idėjų, gautų dar su motinos pienu, imperija yra nenugalima, o Rytų tautos kūno tyrumui suteikia beveik neįsivaizduojamą reikšmę, ko Vakarų žmonės beveik negali suprasti. Jeigu Baktrijoje, Megabazo pilyje, koks nors vyras norėtų užkalbinti Nisiją, tai jis turėtų prieiti nudelbęs akis į žemę, šalia stovėtų du eunuchai, pasirengę durklais persmeigti vyrui širdį, jei jis įžūliai pakeltų galvą ir pasižiūrėtų į princesę, net jei jos veidas būtų uždengtas. Taigi jūs dabar nesunkiai suprasite, kad šitaip išauklėtai moteriai Kandaulo poelgis turėjo būti mirtinas pažeminimas, nors čiabuvių jis būtų traktuojamas tik kaip ne itin padorus lengvabūdiškumas. Taip Nisija tučtuojau pasiryžo atkeršyti, ir būtent tai jai suteikė stiprybės susitvardyti ir sulaikyti staiga išniekinto drovumo ir gėdos riksmą, kuris jau veržėsi iš lūpų, kai ji atsisukusi pamatė tamsoje blizgantį Gigo akies vyzdį. Ir jai nepritrūko narsos, kaip ir pasislėpusiam pasaloje kariui, kurį netikėtai sužeidžia svaidomoji ietis, be jis, kad ir išsigandęs, nė menkiausia dejone neišsiduoda, jog slepiasi tankioje lapijoje ar melduose, ir nepračiaupdamas lūpų stebi, kaip raudonos kraujo srovelės teka jo kūnu. Jeigu Nisija nebūtų sulaikiusi to besiveržiančio riksmo, Kandaulas būtų sunerimęs, pasidaręs atsargesnis ir jam daug sunkiau būtų buvę įvykdyti savo planus, gal karalius ir visai nebebūtų jų vykdęs.

Ji dar gerai neapgalvojo veiklos plano, tik nusprendė, kad už jos pažemintą garbę karaliui teks labai brangiai užmokėti. Iš pradžių sumetė, jog pati, paėmusi kalaviją, kuris kabo ant sienos prie lovos, savo rankomis užmuš Kandaulą, kai jis užmigs. Bet jai buvo koktu susitepti rankas krauju, be to, ji baiminosi, kad mirtinam kirčiui pritrūks jėgos; nors ir buvo labai įpykusi, ji vis dėlto suabejojo tokiais kraštutiniais ir moteriai netinkamais veiksmais.

Staiga į galvą šovė kita mintis ir karalienė pasišaukė Statirą, vieną tų tarnaičių, kurias atsivežė iš Baktrų, tad ja labai pasitikėjo. Kambaryje nieko nebuvo, bet ji pašnibždomis, net lūpas prie ausies prikišusi, tarsi baimindamasi, kad gali išgirsti sienos, porą minučių patikėtinei kažką kalbėjo.

Statira žemai nusilenkė ir tučtuojau išėjo.

Kandaulas, kaip ir visi žmonės, kuriems gresia didelis pavojus, jautėsi visiškai saugus. Jis buvo tikras, kad Gigas pabėgo niekieno nepastebėtas, ir norėjo kuo greičiau apie su niekuo nepalyginamas savo žmonos grožybes su juo pasikalbėti.

Karalius tučtuojau jį pasišaukė ir nusivedė į Heraklidų kiemą.

– Nagi, Gigai! – tarė linksmai. – Ar aš tave apgavau? Ar dabar gailiesi, patūnojęs kelias valandas už tų palaimintų durų? Ar aš neteisus buvau? Ar pažįsti gražesnę moterį už karalienę? Jei pažįsti, tai perduok jai nuo manęs šį perlų vėrinį kaip karališkos valdžios simbolį.

– Valdove, – virpančiu iš susijaudinimo balsu prašneko Gigas, – jokia žmogiška esybė nėra verta, kad ją lygintum su Nisija, ir tas karalienėms skirtas perlų vėrinys jai visai netinka, ji gali užsidėti tik nemirtingųjų dievų žvaigždžių karūną.

– Aš žinojau, kad tavo jausmų ledus ištirpdys šios saulės karštis! Ar dabar supranti, iš kur kyla ta mano aistra, tie kliedesiai, beprotiški potraukiai? Juk žmogaus širdis nėra tokia stipri, kad ištvertų šitokią meilę. Ar ne, Gigai? Meilei tiesiog reikia leisti per kraštus išsilieti.

Skaistus raudonis užliejo Gigui skruostus, nes jis dabar net pernelyg gerai suprato Kandaulo polėkius.

Karalius tai pastebėjo ir pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė:

– Mano vargšas drauge, tik nebūk beprotis ir neįsimylėk Nisijos, nes tai būtų vien tuščios pastangos. Ji – ne moteris, tik statula, kurią pamatyti progą tau suteikiau. Aš tau leidau perskaityti tik kelias eilutes iš tos nuostabios poemos, kurios rankraštį saugau. Norėjau žinoti apie ją tavo nuomonę, ir tiek.

– Nėra jokio reikalo, pone, kalbėti apie mano niekingumą. Bet kartais ir patį menkiausią vergą sapnuose aplanko spindulinga ir nuostabi vizija tobuliausių kūno formų pavidalu, ambrozija kvepiančiomis garbanomis. O aš… Aš tik sapnuoju atmerktomis akimis, o jūs esate tas dievas, atsiuntęs šį sapną.

– Patylėk, – nutraukė jį karalius. – Jei neužsiantspauduosi lūpų, tai savo kailiu patirsi, kad Nisijos gerumas toli gražu neprilygsta jos grožiui.

Karalius atsisveikindamas mostelėjo ranka ir skubiai nuėjo, nes dar turėjo apžiūrėti antikinę lovą, kurią padarė garsus meistras Ikmalijas ir dabar siūlė pirkti.

Kai Kandaulas išnyko iš akių klaidžiuose rūmų koridoriuose, kažkokia moteris, apsigobusi ilgu apsiaustu, akys vos matėsi, išėjo iš kolonos šešėlio, kur pasislėpusi klausėsi vyrų pokalbio, ir iškart prisiartino prie Gigo – vieną ranką uždėjo jam ant peties, antros gestu pakvietė jį kartu eiti.

Penktas skyrius

Statira atvedė Gigą prie mažų durelių, paėmusi už sidabrinio žiedo, pririšto prie odinės juostos, atitraukė velkę, ir jie pradėjo kopti iškirstais sienoje stačiais laipteliais. Viršuje buvo kitos durys, moteris jas atrakino vario ir dramblio kaulo raktu. Kai Gigas įėjo, ji kažkur dingo net nepaaiškinusi, ko iš jo norėjo.

Nors Gigui buvo smalsu, bet jį ėmė ir nerimas; ne kažką jis besuprato, ką galėtų reikšti tokie paslaptingi dalykai. Jam tik pasirodė, jog ta tylioji Iridė buvo viena Nisijos tarnaičių, o kelias, kuriuo jį čia atlydėjo, vedė į karalienės apartamentus. Gigui siaubą sukėlė mintis, kad jį slėptuvėje kas nors pastebėjo ar Kandaulas išdavė, taigi abi prielaidos atrodė visiškai galimos.

Vien nuo minties, jog Nisija viską žino, jo veidą pylė tai karštis, tai ledinis prakaitas, bet Statira jau užtrenkė jam už nugaros duris, ir kelias pasitraukti buvo atkirstas. Taigi jis įžengė į kambarį, kurį temdė tankios purpurinės užuolaidos, ir štai – akis į akį su Nisija susitiko. Jam pasivaideno, kad priešais pasirodė statula, tokia ji atrodė išbalusi. Skaistumas jos veide buvo užgesęs, tik vos matomas rožinis atšešėlis dar gaivino lūpas; pamėlusius smilkinius šiek tiek švelnino keletas susipynusių gyslelių, nuo ašarų akių vokai pasidarė lyg negyvi ir skruostuose įsirėžė grioveliai, o chrizoprazo atspalvio vyzdžiai neteko raiškumo. Bet šitokia ji atrodė dar gražesnė ir dar labiau jaudinanti. Sielvartas jos marmurinį grožį sušildė žmogiška siela.

Karalienės drabužiai buvo atsagstyti, tunika vos laikėsi ant peties, ir Gigo žvilgsniui atsivėrė jos nuogos rankos, krūtinė bei mirtinas kaklo baltumas. jos tyrumas, lyg karys, nugalėtas jau pirmoje kovoje, nuleido ginklus. Kam dar reikalingi drabužiai, slepiantys kūno formas, tos klostėtos tunikos? Ko Gigas dar nematė? Kam saugoti tai, kas jau prarasta?

Ji žengė prie Gigo ir, įsmeigusi į jį valdingą žvilgsnį, kupiną ir savotiškos šviesos, ir rūstumo, aštriu, trūkčiojamu tonu prašneko:

– Nemeluok ir tuščiai neišsisukinėk; kad ir nusikaltęs esi, išsaugok bent truputį orumo ir neprarask drąsos – aš juk viską žinau, aš mačiau tave! Neatsiprašinėk, nesiklausysiu. Kandaulas tave paslėpė už durų. Ar ne taip buvo? Ir tau, be abejonės, atrodo, kad tuo viskas jau baigėsi? Tavo nelaimė – aš ne kokia nors graikų moteris, lengvai prieinama menininkams ir ištvirkėliams. Nisija niekam nebus žaisliukas. dabar yra du vyrai žemėje, vienu per daug, reikia, kad antras išnyktų! Jei jis nemirs, aš negalėsiu gyventi. Tu, arba Kandaulas. bet kaip tik tau aš leidžiu likimą pasirinkti. Užmušk jį, atkeršyk už mane – laimėsi ir mano ranką, ir Lydijos sostą; antraip per bailų pataikūniškumą savo valdovui užsitrauksi staigią mirtį ir jau nieko niekada nebegalėsi matyti, nes pasižiūrėjai į moterį, į kurią neturėjai teisės žiūrėti. Bet tas, kuris įsakė, daug kaltesnis už tą, kuris turėjo jam paklusti. Taigi, jei tapsi mano vyru, manęs nebegalės matyti niekas kitas, tik tu. Todėl nedelsdamas apsispręsk, nes dvejos iš keturių mane apžiūrinėjusių akių turi užgesti dar šį vakarą.

Jos keistas pasiūlymas apsispręsti, siaubą keliantis šaltakraujiškumas ir pasiryžimas veikti taip apstulbino Gigą, laukusį priekaištų, grasinimų ar tik audringo jausmų išlydžio, kad jis kelioms minutėms sustingo negalėdamas praverti lūpų, mirtinai išbalęs, tarsi šešėlis, parimęs prie juodosios pragaro upės kranto.

– Man? susitepti rankas valdovo krauju! Nejaugi jūs, o karaliene, reikalaujate, kad imčiausi tokios piktadarybės?! Aš puikiai suprantu jūsų pasipiktinimą, jis visiškai teisėtas, bet ne nuo manęs priklausė, kad ši šventvagystė įvyktų, jūs gi žinote, kokie galingi yra karaliai, jie kilę iš dievų. Mūsų likimai padėti po jų didingų kojų ir ne mums, paprastiems mirtingiesiems, abejoti valdovų įsakymais. Vien jų valia, it audringas srautas užtvanką, sugriauna mūsų nepaklusnumą. Maldauju, būkite mielaširdinga! Užmirškite pažeminimą, apie kurį niekas nežino ir kuris per amžius liks tamsos ir tylos kape palaidotas! Kandaulas jus brangina, jis jus tiesiog garbina ir šią klaidą padarė tik iš pernelyg didelės meilės.

– Jei tu sausringuose Egipto smėlynuose kalbėtum granitiniam sfinksui, turėtum kur kas daugiau vilties būti išklausytas. Net jei tie sparnuoti žodžiai nepertraukiamai skristų iš tavo lūpų ištisą olimpiadą, vis vien negalėtum pakeisti mano apsisprendimo. Žalvarinė širdis daužosi mano marmurinėje krūtinėje… Mirk, arba užmušk! Kai saulės spindulys, kuris jau skverbiasi pro užuolaidas, nukris prie šito staliuko kojos, tu privalėsi būti jau apsisprendęs… Taigi aš laukiu.

Ir Nisija susikryžiavo rankas ant krūtinės, visa jos laikysena skleidė niaurų didingumą.

Jei dar ir kas nors kitas matytų ją taip stovinčią, sustingusią ir išblyškusią, surauktais antakiais, sutaršytais plaukais, lyg įaugusią kojomis į grindis, pagalvotų, jog tai pati Nemezidė nusileido ant savo grifo ir dabar laukia patogios akimirkos, kad smogtų nusikaltėliui.

– Niekas į tamsiąsias Hado gelmes nenusileidžia ieškodamas malonumų, – atsakė Gigas. – net herojai, kurie gyvena Laimingųjų salose, mielai grįžtų, jei galėtų, į savo tėvynę džiaugtis skaisčia dienos šviesa. Taigi viskam, kas gyva, būdingas savisaugos instinktas ir, jei jau turi būti pralietas kraujas, tebūnie jis kito, bet ne mano.

Be šių jausmų, išsakytų su tikru antikiniu nuoširdumu, reikėtų paminėti ir keletą kilnesnių, apie kuriuos Gigas dabar dar vengė kalbėti – jis buvo iki galvos netekimo įsimylėjęs Nisiją ir pavyduliavo Kandaului. Taigi jį ne vien mirties baimė privertė imtis to kruvino darbo. mintis, kad Nisija ir nuo šiol priklausytų Kandaului, jam jau savaime atrodė nepakeliama, be to, ryžto Gigui įkvėpė ir tie lemtingai besirutuliojantys įvykiai. Daug įvairių, net šiurpių, aplinkybių, atrodė, klojo jam kelią, lyg galinga banga nešė jį link svajonių išsipildymo, net pati Nisija tiesė ranką, kad padėtų jam užkopti ant karališkos pakylos; tai Gigą privertė tiesiog negalvoti, jog Kandaulas yra jo valdovas ir geradarys, juk niekas negali pabėgti nuo savo lemties, kai būtinybė viena ranka ant kelio smaigsto dyglius, o kita – sudrožia botagu, kad jus priverstų judėti.

– Gerai, – tarė Nisija, – štai bausmės įrankis. – Ir ištraukė iš užančio baktrišką durklą nefrito rankena, papuoštą baltojo aukso žiedais. – Šio durklo ašmenys padaryti ne iš žalvario, bet iš plieno, kurį labai sunku apdoroti, jie grūdinti ugnyje ir vandenyje, ir net Hefaistas nesugebėtų nukalti smailesnio ir aštresnio ginklo. Jis metalinius šarvus ir skydus, apmuštus drakono oda, skrodžia kaip ploną popierių. – Ta lemtinga akimirka, – tęsė ji vis taip stingdomai šaltakraujiškai, – išmuš, kai jis miegos. užmigs – ir tegu nebeatsikelia!

Gigas, visai nustėręs, klausėsi savo suokalbininkės, negalėjo patikėti, kad tokiam apsisprendimui ryžtųsi moteris, kuri nė šydo pasikelti neišdrįsta.

– Pasala bus įrengta toje pačioje vietoje, kur tas šventvagis tave paslėpė, ir iš kur aš tau buvau matoma. Artėjant nakčiai, atstumsiu durų sklendę, paskui aš nusirengsiu, atsigulsiu ir… vos tik jis užmigs, duosiu ženklą… Ir jokių abejonių, jokio silpnadvasiškumo! kai pagaliau ateis tinkama akimirka, tegul nesudreba tavo ranka! Suprantu, tu dar gali persigalvoti, bandyti pabėgti, įspėti savo šeimininką, bet apie tai nė negalvok!

Nisija ypatingu būdu švilptelėjo ir tučtuojau pakilo gėlėmis raštuotas persiškas kilimas, iš properšos išniro keturi tamsiaveidžiai siaubūnai, apsirengę įstrižai juostuotais drabužiais, nuogos tų vyrų rankos buvo tokios raumeningos, kad priminė gumbuotas ąžuolo šakas; storos, išsipūtusios lūpos, aukso žiedai šnervėse, smaili lyg vilkų dantys ir veidų buko vergiškumo išraiška teikė jų išvaizdai dar daugiau kraują stingdančio kraupumo.

Karalienė ištarė keletą žodžių Gigui nesuprantama kalba, be abejonės, baktrų, ir keturi vergai pripuolė prie jaunuolio, jį pakėlė ir nusinešė taip lengvai, lyg auklė žinduklį kūdikį drabužio sterblėje.

O ką Nisija tuo metu iš tiesų galvojo? Ar jai apie jaunąjį kapitoną, sutiktą prie Baktrų, atokiausioje sielos kertelėje, kurioje net pačios padoriausios moterys visada randa ką slėpti, išliko šioks toks prisiminimas? Gal jos troškimą atkeršyti už suterštą garbę pakurstė kitas neišsakytas troškimas, ir jei Gigas nebūtų gražiausias Azijos jaunuolis, ar ji su tokiu pat įkarščiu būtų puolusi bausti Kandaulą už santuokos šventumo išniekinimą? Į tokius klausimus nėra taip lengva atsakyti, – nuo ano laiko praslinko beveik trys tūkstančiai metų, ir kad ir kiek mes naršėme Herodoto, Efestiono, Platono, Dozitėjo, Archilocho iš Paroso, Hesichijaus iš Mileto, Ptolemėjo, Euforiono ir kitų antikos autorių kūrinius, kuriuose bent po porą žodžių buvo pasakyta apie Nisiją, Kandaulą ir Gigą, mums taip ir nepavyko atrasti aiškaus atsakymo. Praėjo daug amžių, žlugo daug imperijų, ir išnykusių tautų, jau pavirtusių į dulkes, paliktuose raštuose labai sunku, gal ir neįmanoma apie tokį probėgšmą istorijos niuansą ką nors nauja atrasti.

Galime neabejoti tik tuo, kad Nisija priėmė neatšaukiamą sprendimą, nes kruvinas kerštas jai atrodė kaip šventos pareigos įvykdymas. Barbarų tautų kiekvienas vyriškis, užklupęs nuogą moterį, besąlygiškai pasmerkiamas mirti. Karalienė buvo visiškai įsitikinusi savo teisumu, tik dabar, kai apie pažeminimą joks prašalaitis nežinojo, ji galėjo įvykdyti teisingumą taip, kaip norėjo. bausmės šaukėsi pats nusikaltimas, bet karalienės valia Kandaulo šventvagiško sumanymo nuolankus vykdytojas tapo sumanytojo budeliu. Ranka baudė galvą.

Tamsiaodžiai siaubūnai uždarė Gigą tamsiausiame rūmų kampelyje, iš kur buvo neįmanoma pabėgti, o šauksmų niekas negirdėtų.

Dieną jis praleido apimtas baisaus nerimo, kaltino laiką, kad jis lyg apšlubęs tai vos velkasi, tai, atrodė, vėl strimgalviais lekia. Nusikaltimas, kurį turėjo įvykdyti, nors ir galėjo jam padėti, Gigo galvoje tvieskėsi pačiomis tamsiausiomis spalvomis. Ranką prieš valdovą pakelti jis sutiko tik negalėdamas atsispirti neįveikiamai galiai. Bet kur jis dėtųsi, jei dėl kokių nors nenumatytų aplinkybių smūgiui pritrūktų jėgos ar tikslumo, jei Sardų piliečiai, norėdami atkeršyti už savo karalių, sukiltų? Nors Gigo apmąstymuose galėjo būti ir daug tiesos, tai jo neguodė – nenumaldomai artėjo laikas, kai jį nuves į tą vietą, iš kurios Gigas, tik smogęs savo valdovui, galės pasitraukti, tad niūrios mintys jam ir beliko.

Pagaliau naktis išskleidė danguje savo žvaigždėtą apsiaustą ir sutemos apgaubė miestą bei rūmus. Pasigirdo žingsniai – užsidengusi veidą šydu moteris įėjo į kamarėlę, paėmė Gigą už rankos ir nuvedė tamsiais karališkųjų rūmų koridoriais taip pasitikėdama, lyg jai kelią vergas žibintu ar deglu šviestų.

Moters ranka, kuri laikė jį už riešo, buvo šalta, švelni ir smulki, tačiau jos plonyčiai pirštai bet kurią akimirką galėjo susigniaužti kaip žalvariniai statulos gniaužtai, jeigu jie per stebuklą atgytų; tik nepalaužiama valia galėjo teikti tai moteriai jėgos, kurios nesusilpnintų nei širdies, nei proto abejonė. Gigas, įveiktas, nuolankus, sugniuždytas, visiškai pakluso šiai valdingai jėgai, tarsi visagalė pačios lemties ranka jį būtų vedusi.

Deja! Gigas įsivaizdavo visai kitokį pirmąjį prisilietimą prie karalienės, vedusios į žmogžudystės vietą ir dabar padavusios jam durklą, rankos; taip, tai buvo Nisija, ji pati atėjo, kad palydėtų Gigą į pasalą.

Siaubingoji pora pakeliui į miegamąjį nė žodeliu nepersimetė.  

Karalienė atmazgė diržus, pakėlė velkę ir, kaip vakar Kandaulas, paliko Gigą už durų sąvaros. Tų pačių veiksmų kartojimas, tik jau visai kitokiais ketinimais, dabar atrodė niūriai lemtingas. kerštas sekė šventvagystės pėdsakais, nusikaltimas ir bausmė žengė tuo pačiu keliu. Vakar juo ėjo Kandaulas, šiandien – Nisija, o Gigas, šventvagio bendrininkas, ir baudėjos plane atliko tą patį vaidmenį. Vakar patarnavo karaliui, kad nuplėštų karalienės garbę, šiandien patarnavo karalienei, kad nužudytų karalių, buvo tolygiai įtaikus tiek vieno ydoms, tiek kito dorybėms.

Megabazo duktė, eidama tais pačiais keliais kaip ir lydų karalius, atrodė, išgyvena tikrą laukinį džiaugsmą, kažkokį plėšrų malonumą – ji atsargumo priemones, kuriomis bandė apsisaugoti geidulinga valdovo vaizduotė, pakeitė mirties nuosprendžiu.

– Šį vakarą dar pamatysi mane nusimetant tuos nelemtus drabužius, kurių taip negalėjo pakęsti Kandaulas. Tas spektaklis jau turėtų tau nusibosti, – kai jie peržengė miegamojo slenkstį, karalienė karčiai ironiškai prašneko, – ir ims atrodyti, kad esu bjauri. – sardoniškas, dirbtinis juokas kokiam akimirksniui prasiveržė pro jos blyškias lūpas, paskui jos veidas atgavo bejausmę ir rūsčią išraišką. – Tik negalvok, kad šį kartą tau pavyks, kaip vakar, pasprukti, prisimink, kaip tave susekiau skvarbiu žvilgsniu. Menkiausias įtartinas judesys, ir aš pažadinsiu Kandaulą, suprask, ne taip paprasta bus pasiaiškinti, ką tu, pasislėpęs už durų ir laikydamas rankoje durklą, veiki karališkuosiuose apartamentuose. Beje, mano vergai baktrai, tos nebylios varinės statulos, laikiusios tave užrakintą, saugo visus išėjimus iš rūmų ir, jei pabandysi išeiti, jiems nurodyta tave iš karto nudėti. Tai pasakau, kad bereikalingi ištikimybės valdovui skrupulai tavęs nesustabdytų. Tik pagalvok: aš padarysiu tave Sardų karaliumi ir… mylėsiu tave, jei už mane atkeršysi. Kandaulo kraujas taps tavo karališkuoju purpuru, jo mirtis suteiks tau vietą šioje lovoje.

Kaip jau buvo įprasta, atėjo vergai, pakeitė žarijas trikojuose, įpylė į lempas alyvos, užtiesė karališkus patalus kilimais ir paklojo žvėrių kailius. Nisija, pasiklausiusi, kaip nutolo, nutilo vergų žingsniai, skubiai įėjo į miegamąjį.

Netrukus pasirodė ir Kandaulas, labai linksmai nusiteikęs, mat jis iš Ikmalijo nusipirko lovą ir ketino ja pakeisti tą rytietiško stiliaus senąją, kuri, kaip valdovas dažnai sakydavo, jam niekada nepatiko. Karalius atrodė labai patenkintas, kad Nisija šiuokart į vedybinį kambarį anksčiau už jį atėjo.

– Ar nėrėjos rankdarbiai, verpstės ir adatos šiandien tavęs jau nebežavi taip, kaip anksčiau? Iš tikrųjų labai nyku nuolatos raizgyti gijas, visada stebėjausi, kad tai tau teikia malonumo. Tiesą sakant, aš bijau, kad vieną gražią dieną Atėnė Paladė, matydama, kokia esi įgudusi, iš pavydo ir nevilties perskels šaudykle tau galvą, kaip jau nutiko vargšei Arachnei.

– Valdove, šį vakarą pasijutau truputį pavargusi, todėl ir atėjau iš savo apartamentų anksčiau negu visada. Ar nepageidautumėte prieš miegą išgerti taurę tamsaus Samo vyno, pagardinto Himeto ¹¹ medumi?

Ir ji iš auksinio ąsočio pripylė tokio pat metalo taurę tamsios spalvos gėrimo, į kurį buvo išsunkusi migdančių nepenčio¹² sulčių.

Kandaulas, paėmęs taurę už abiejų ąselių, išgėrė vyną iki paskutinio lašo, bet jaunasis Heraklidas turėjo stiprią galvą, todėl, pasirėmęs alkūnėmis į pagalvėles, dar kurį laiką žiūrėjo, kaip Nisija nusirenginėja, nors jam jau dingojosi, kad į akis pribarstyta smilčių, taip lenkė miegas.

Nisija, kaip visada, paleido plaukus, kad jie auksinėmis bangomis prašmatniai ant pečių kristų. Pasislėpusiam Gigui atrodė, jog mato, kaip jos plaukai įgauna gyvo kūno atspalvį, blyksi liepsnos bei kraujo atšvaitais, ir garbanos išsidraiko susiraitydamos į gyvačių kamuolius, tarsi gorgonių ir medūzų kuodus.

Paprasti ir grakštūs judesiai Gigą šiek tiek šiurpino tik dėl to, kad netrukus turėjo prasidėti siaubingi ir negrįžtamai lemtingi dalykai, ir pasislėpęs žudikas drebėjo laukdamas karalienės ženklo veikti.

Paskui Nisija nusiėmė apyrankes, bet jos rankos, nervinės įtampos stingdamos, ne itin grabiai tai darė – nutraukė vienos apyrankės giją, didžiuliai, aptaisyti auksu, gintariniai bumbulai triukšmingai grindimis nubarškėjo. Kandaulas, nors jau beveik snaudė, iškart pramerkė akis.

Tie bumbulai įkrito Gigui tiesiai į širdį, tarsi išlydyto švino lašai į vandenį.

Karalienė, atsirišusi koturnas, pirmąją tuniką numetė ant dramblio kaulo krėslo atkaltės. Drabužis krito taip, jog Gigui pasivaideno, kad jis susilankstė tomis siaubą keliančiomis įkapių klostėmis, kurias matai, kai numirėlį gabena sudeginti ant laužo. kambaryje viskas, kas anksčiau žavėjo žaismingumu ir prašmatnumu, dabar atrodė niauriai, grėsmingai, mirtimi alsavo. Bazalto statulos mirksėjo akimis ir šiurpulingai vaipėsi. Lempa traškėjo, jos liepsna mirgėjo kraujo raudonumo atšvaitais, lyg kometos karčiai plasnotų; blogai apšviestuose kampuose tamsa telkėsi į baisius šmėklų ir piktųjų dvasių pavidalus. Apsiaustai, pakabinti ant vąšų, metė ant sienų beveik žmonių vaiduokliškus šešėlius, ir kai Nisija, nusimetusi paskutinį drabužį, nuoga ir balta kaip lavonas žengė link lovos, atrodė, jog tai pati Mirtis, nutraukusi deimanto grandines, kuriomis Heraklis, kai atėjo išlaisvinti Alcesto, buvo ją prie pragaro vartų prikaustęs, dabar sėlina, kad pasiimtų Kandaulą.

Karalius, kurį jau įveikė nepenčio sulčių galia, užmigo. Nisija gestu paliepė Gigui išeiti iš slėptuvės ir, padėjusi pirštą aukai ant krūtinės, apdovanojo bendrininką tokiu šiltu, šviesiu, kupinu bejėgiškumo ir viliojančių pažadų žvilgsniu, kad Gigas, sutrikęs ir apžavėtas, lyg tigras nuo uolos viršūnės, kur aukos tykojo, vienu šuoliu atsidūrė po baldakimu ir iki pat kriaunų įsmeigė baktrišką durklą į Heraklio palikuonio širdį. Už Nisijos išniekinimą buvo atkeršyta, Gigo svajonė išsipildė.

Šitaip baigėsi penkis šimtus metų trukęs Heraklidų dinastijos valdymas, ir nuo to laiko, kai Gigas, Daskilo sūnus, karūnavosi, Lydijos sostas atiteko Mermnadams. Sardiečiai, pasipiktinę Kandaulo nužudymu, lyg ir bandė sukilti, tačiau Delfų orakulas užtarė Gigą, nes šis jam nusiuntė daugybę sidabrinių vazų ir šešis trisdešimties talentų svorio gryno aukso kraterus, šitaip naujasis karalius įsitvirtino Lydijos soste ir valdė šalį daugelį metų, gyveno laimingas ir, gerai žinodamas šventvagystės kainą, niekam kitam nerodė savo žmonos.

Versta iš: Théophile Gautier. Contes et récits fantastiques. Paris: Librairie Générale Franēaise, 1990

1 Medicinos dievo Asklepijo (lot. – Eskulapas) ir Epionės duktė, geros sveikatos ir švaros, taigi ir higienos deivė.
2 Mitologinis personažas Linas laikomas muzikos ir poezijos išradėju, jo mokiniais – Orfėjas ir Heraklis. Legenda skelbia, kad Linas kartą sudavė Herakliui kaip labai prastam mokiniui. Herojus, paėmęs lyrą, trenkė mokytojui per galvą ir jį užmušė.
3 Nepaprasto grožio jaunuolis, kurį įsimylėjo aušros deivė Eos ir paprašė Dzeuso, kad suteiktų jam nemirtingumą. Tik pamiršo paprašyti jaunystės. Kai Titonas senatvėj jau nebegalėjo vaikščioti, vėl atsidūrė kūdikio vystykluose.
4 Anot legendos, šimtaakis milžinas Argas turėjo akis visame kūne.
5 Atlanto vandenynas už Gibraltaro sąsiaurio; manyta, kad ten, pasaulio pakrašty, yra nimfų Hesperidžių stebuklingasis sodas. mitas skelbė, kad sąsiauris, pavadintas Heraklio stulpais, atsirado, kai šis garsus herojus praskyrė uolas.
6 Graikų antikos laikų atviri sandalai, kurių puošnūs raiščiai buvo vyniojami beveik iki kelių.
7 Dzeuso ir Heros duktė, jaunystės deivė, Heraklio dangiškoji žmona. Jos pareigos Olimpe – paduoti dievams amžinosios jaunystės nektaro iš taurės, padarytos pagal Afroditės krūties formą.
8 Antikiro pusiasalyje, prie Fokidės, antikos laikais augintos ištisos čėro (Helleborus olympicus) plantacijos, manyta, kad šis nuodingas augalas gydo nuo beprotybės.
9 Šaltinio dievybė.
10 Pagal vieną mito versiją, kentauras Nesas padėjo Herakliui ir jo žmonai Dejanirai persikelti per Eveno upę. Pirmas perplaukęs į kitą krantą, bandė išprievartauti Dejanirą. Išgirdęs šauksmus, Heraklis paleido strėlę, išmirkytą hidros kraujyje. Prieš mirtį Nesas nusprendė atkeršyti ir pasakė Dejanirai, kad jo krauju permirkusi tunika turi stebuklingų savybių, gali visiems laikams pririšti vyro širdį. Kai Heraklis tą tuniką apsivilko, ji prilipo prie kūno. Herojus, kankinamas baisių skausmų, gyvas užšoko ant laidojimo laužo.
11 Himeto kalno apylinkės Atikoje garsėjo aukščiausios kokybės medumi.

2009 m. Nr. 12

Iš prancūzų k. vertė Vilius Litvinavičius

Atrodytų, kad didžio prancūzų rašytojo Théophile’io Gautier (1811–1872) nėra ypatingo reikalo pristatinėti. Žymus poetas, taip pat parašęs ir nemažai visame pasaulyje žinomų prozos kūrinių. Kur dar tomai meno kritikos! Didysis prancūzų poetas Charles’is Baudelaire’as, 1821–1867) T. Gautier, kaip puikiam poezijos meno mokytojui, dedikavo eilėraščių knygą „Blogio gėlės“. Bet lietuvių kalba iki šiol išleistas tik vienas jo romanas – „Kapitonas Frakasas“ (1972, „Vaga“; 1989, „Vyturys“). Taigi rašytojas, padaręs didelę įtaką XIX a. prancūzų estetiniam romantizmui, lietuvių skaitytojams iki šiol beveik nežinomas. Šiame žurnalo „Metai“ numeryje pradedame spausdinti istorinę T. Gautier apysaką „Karalius Kandaulas“, kuri pirmą kartą buvo paskelbta 1844 m. antologijoje „Groteskai“. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek kartų nuo to laiko šis kūrinys išleistas įvairiuose T. Gautier kūrybos rinkiniuose, išverstas į kitas kalbas. Įdomu, jog šioje apysakoje veikia nepramanyti istoriniai personažai.

T. Gautier nuo vaikystės svajojo tapti dailininku, lankė garsių ano meto dailininkų dirbtuves, mokėsi piešti. Deja, regėjimo yda, arba miopija (trumparegystė), privertė atsisakyti šios „auksinės“ svajonės. Būsimasis rašytojas įsitraukia į bohemos gyvenimą, susitinka su didžiuoju romantizmo klasiku Victoru Hugo (1802–1885), ateina į jo pjesės „Ernani“ premjerą apsirengęs raudona liemene, kuri vėliau taps legendine, po spektaklio dalyvauja romantikų ir „klasikų“ peštynėse. V. Hugo, romanistas ir dramaturgas, taip paveikia jaunąjį romantiką, kad jis, tik aštuoniolikos sulaukęs, parašo pirmąjį eilėraščių rinkinį, kurį išleidžia už tėvo lėšas. Per 1930 m. revoliucijos įvykius knyga lieka beveik nepastebėta, bet ją labai gerai įvertina guru V. Hugo. Tai paskatina T. Gautier visą gyvenimą paskirti literatūrai. Periodikoje jis išspausdina gotikinio žanro novelę „Kavinukas“, mistinę poemą „Albertus“. Romantizmo vunderkindas kritikų vertinamas jau kaip solidus poetas ir prozininkas. 1833 m. T. Gautier susipažįsta su leidėju ir kultūros veikėju Eugéne’u Rendueliu, jo užsakymu parašo ir paskelbia trumpų apysakų romaną „Jaunoji Prancūzija“ („La Jeune-France“), kuriame atsiskleidžia ir kaip parodijos meistras. O 1835 m. paskelbtas romanas „Panelė de Mopen“ („Mademoiselle de Maupin“) sukelia nemenką skandalą.

T. Gautier lemtinga buvo pažintis su didžiuoju realistu Honoré de Balzacu (1799–1850), pastarojo rekomenduotas, jis 1836 m. pradėjo bendradarbiauti periodiniame leidinyje „Paryžiaus kronika“ („La Chronique de Paris“), nuo to laiko visą gyvenimą dirbo spaudoje. Vėliau tai sukėlė prieštaringų vertinimų. Kaip tik darbas periodiniuose leidiniuose būsimajam „Parnaso“ estetų lyderiui leido paskelbti spaudoje daugybę programinių straipsnių ir išvengti skurdo, kuriame gyvenimą nugyveno daugelis jo bendražygių romantikų ir parnasiečių. Bet didelis jo kūrybos gerbėjas rusų poetas Nikolajus Gumiliovas (1886–1921), išvertęs garsųjį T. Gautier eilėraščių rinkinį „Emalės ir kamėjos“ („Emaux et Camées“), labai apgailestavo dėl nerealizuotų didžiojo prancūzų poeto kūrybinių planų. Jei ne darbas įvairiuose periodiniuose leidiniuose dėl duonos kąsnio…

T. Gautier siužetą apysakai „Karalius Kandaulas“ pasiskolino iš Herodoto „Istorijos“ (1 kn. 7 – 14 sk.). Kandaulas valdė Lydijos karalystę 714–685 m. pr. Kr., apysakoje aprašomi paskutiniai jo gyvenimo įvykiai, nulėmę Heraklidų dinastijos žlugimą. Jei Herodotas tuos įvykius aprašo propagandiniais tikslais, tai T. Gautier požiūris į juos visai kitoks. Apysakoje vaizduojama karaliaus tragedija – tai dviejų skirtingų civilizacijų, graikų ir persų, konfliktas. Apysakoje galėtume įžvelgti net šiuolaikinio postmodernizmo bruožų: autorius akivaizdžiai stengiasi imituoti Homero epų, Saliamono „Giesmių giesmės“ stilistiką, nors kūrinys parašytas proza.

„Karalius Kandaulas“ susilaukė tiek daug ir įvairių vertinimų, kad mažai kam žinomas Lydijos monarchas tarsi iš naujo įžengė į istoriją. Psichologai sukūrė net terminą „kandaulizmas“, reiškiantį vieną seksualinio iškrypimo formų. T. Gautier personažas yra ne tiek iškrypėlis, kiek „estetas iki iškrypimo“. Beje, prancūzų rašytojas André Gide’as (1869–1959), 1899 m. parašęs trijų veiksmų pjesę, sukūrė kitokią karaliaus Kandaulo likimo versiją.

Karalius Kandaulas
Pirmas skyrius

Praėjus penkiems šimtams metų po Trojos karo ir septyni šimtai penkioliktais metais iki mūsų eros Sarduose vyko didelė šventė. Karalius Kandaulas tuokėsi. Liaudis kunkuliavo, džiugiai bruzdėjo, buvo neapsakomai pakilios nuotaikos, kurios kiekvienąkart masėms įkvepia bent kiek reikšmingas įvykis, tegu jis nieko tiesiogiai nepaliečia ir vyksta tokiose aukštuomenės sferose, prie kurių paprastam žmogui neįmanoma net priartėti.

Kai tik Febas Apolonas, vadelėdamas savo keturkinkį, nuauksino Tmolo kalno, plačiai garsėjančio šafrano derliais, aukštąsias viršūnes skaisčiais spinduliais, šaunieji sardiečiai tuojau visose pašalėse sujudo, vis kopė ir žemyn leidosi marmurinėmis rampomis, jungiančiomis miestą su Paktolu, ta turtingąja upe, kurioje išsimaudęs karalius Midas apibarstė jos dugną aukso smiltelėmis. Galėjai pamanyti, kad kiekvienas iš tų garbių piliečių ruošėsi savo vestuvėms, tokia reikšminga ir iškilminga tądien buvo jų laikysena.

Būreliai rinkosi agoroje, ant šventyklų laiptų, rikiavosi palei visus portikus. Ties kiekvienu gatvės kampu galėjai sutikti moteris, tempiančias už rankų vaikus, kurių nesklandūs žingsneliai niekaip neprisiderino prie motinų, nekantraujančių iš smalsumo, žingsnių. Merginos, ant galvų užsidėjusios ąsočius, tekinom skubėjo prie šaltinių, mat reikėjo anksčiau namus vandeniu aprūpinti, kad jau nebeturėtų darbų, kai gatvėmis gužės vestuvininkai; indai laikėsi ant galvų lyg pritvirtinti, tik pilnus ąsočius nešėjos prilaikydavo liaunomis rankomis, kurios iš tolo atrodė kaip didelės ąsos. Skalbėjos paskubomis lankstė dar ne visai sausas tunikas¹ ir chlamidas² bei krovė jas į vežimus, tempiamus mulų. Vergai žvaliai suko girnas, net nereikėjo, jog prižiūrėtojas botagu jų ir taip randais raštuotus pečius kutentų. Sardai per galvas vertėsi, kad pabaigtų kasdienius darbus, nuo kurių jokia šventė neatpalaiduoja.

Kelias, kuriuo turėjo praeiti palyda, buvo nubarstytas sijotomis baltomis smiltimis. žalvariniai trikojai, išdėstyti tankiais tarpais, kone iki dangaus skleidė kvapnių cinamono ir nardo³ dūmų draikanas. Beje, tik jos, lyg keistos ūkanos drumstė tyrą ir žydrą skliautą. Dievui Himenėjui⁴ skirtą dieną debesys gali vien iš rūkstančių smilkalų susidaryti. Gatvių grindiniai buvo iškloti mirtų ir oleandrų šakelėmis, gausybės rūmų sienas puošė bronziniais žiedais prikabinti lininiai kilimai, juose įgudusios vergės sidabriniais bei auksiniais siūlais buvo sumaniai išsiuvinėjusios daug dievų ir herojų istorijos scenų: Iksionas⁵, vietoje gražuolės apglėbęs debesį; Diana, kurią besimaudančią užklumpa Akteonas⁶; piemenukas Paris⁷, teisėjavęs grožio varžybose, kurios įvyko ant garsiojo Idos kalno, Pario sprendimo laukia sniego baltumo rankomis Hera, jūros žalsvumo akimis Atėnė ir Afroditė, apsijuosusi savo stebuklinguoju diržu; Trojos seniai, atsistojantys, kai gražioji Helena įeina pro Skėjos vartus, šis įvykis paminėtas aklojo dainiaus iš Meleso⁸ poemoje. Bet išsamiausiai pavaizduotos Heraklio iš Tėbų gyvenimo scenos, tuo norėta įsiteikti Kandaului, kuris buvo Heraklidas, kilęs iš ano garsiojo herojaus per Alkają. O kuklesni piliečiai girliandomis ir vainikais buvo papuošę savo būstų slenksčius, toks įnašas į šventinę puošybą jiems buvo prieinamas.

Minioje, išsidriekusioje nuo pat įėjimo į karaliaus rūmus iki miesto vartų, pro kuriuos turėjo įžengti jaunoji karalienė, pokalbiai, suprantama, sukosi apie jaunosios grožį, garsas apie jį buvo apskriejęs visą Aziją; taip pat gyvai žmonės aptarinėjo ir keistoką jaunojo būdą – jį kasdieniu požiūriu gana sunkiai sekėsi apibendrinti.

Nisiją, satrapo Megabazo dukterį, gamta apdovanojo skaisčių bruožų veidu ir nuostabių kūno formų tobulumu – bent taip skelbė gandai, kuriuos išnešiojo vergės bei draugės, lydinčios Nisiją į maudynes; iš tiesų joks kitas žmogus negalėjo pasigirti, jog matė kažką daugiau, nei jos veidą dengusio šydo spalvas ir elegantiškus drabužio įlinkius, kurie visiškai be jos valios įsispaudžia minkštame audinyje, kai juo apdengiama statula.

Barbarų ir graikų pažiūros į drovumą skiriasi tiesiog nepalyginamai – jei Achajos jaunuoliai, išsitrynę nuogas krūtines aliejais, dūksta stadionuose žaidžiant saulės spinduliams ant jų blizgančios odos, o skaisčiosios spartietės be jokio drabužio šoka priešais Dianos aukurą, tai Persepolio, Ekbatano ir Baktrų gyventojai, pirmenybę teikiantys kūno, o ne dvasios santūrumui, graikiškus papročius ir tam tikrą laisvumą, kuris leidžia akiai pasiganyti, vertina kaip netyrą ir smerktiną dalyką, jiems atrodo, kad moteris jau nebus padori, jei leidžia vyrams pamatyti šiek tiek daugiau nei nuogą kulną, kuris šmėsteli, kai kartkartėmis ilgos tunikos klostės aukštėliau pasikelia.

Nepaisant tokios gilios paslapties, veikiausiai kaip tik dėl jos, garsas apie Nisijos grožį netruko išplisti po visą Lydiją ir jis tapo visuotinių kalbų šaltiniu, jų atgarsiai pasiekė net Kandaulo ausis, nors paprastai karaliai būna prasčiausiai informuoti apie viską, kas dedasi karalystėje, juk jie gyvena tarytum dievai tarp debesų, kurių šydas slepia nuo jų akių žemiškus dalykus.

Nei įtakingiausi Sarduose Eupatridai, kurie tikėjosi, kad jaunasis karalius galbūt pasirinks nuotaką iš jų šeimos, nei Atėnų, Samo, Mileto ir Kipro heteros, nei gražiosios vergės, atgabentos iš Indo pakrančių, nei auksaplaukės merginos, atvežtos iš ūkanotos Kimerijos⁹, žinomos savo speigais, neišdrįso ištarti nė vieno žodelio, kuris, tegu ir netiesiogiai, taptų užuomina apie Nisiją. Pačios drąsiausios šaunuolės, ir tos, išgąsdintos kalbų apie tokį pritrenkiantį grožį, atsižadėjo net minties su Nisija pasivaržyti, nes nujautė, kad jėgos būtų nelygios.

Ir vis dėlto niekas nei Sarduose, nei visoje Lydijoje šios visoms gražuolėms pavojingos varžovės nė akyse nebuvo regėjęs. Nisiją buvo sutikęs vienintelis žmogus, kuris po šito susitikimo laikė užčiaupęs burną kaip pats tylos dievas Harpokratas, pirštu užsispaudęs lūpas. Tas žmogus buvo Gigas, karaliaus Kandaulo sargybos viršininkas. Aną lemtingą dieną jis, paskendęs mintyse apie savo ambicingus sumanymus, įdomius plačiais ir miglotais polėkiais, raitas klaidžiojo tarp Baktrus supančių kalvų, kur jį valdovas buvo atsiuntęs slaptos ir svarbios užduoties įvykdyti. Gigas svajojo apie svaigulį nuo visagalybės, apie laimę karališkąjį purpurą auksiniais sandalais minti ir palaimingą garbę uždėti karūną ant gražiausios pasaulyje merginos galvos; šios mintys tiesiog kaitino kraują gyslose ir jis, lyg vydamasis savo lakią vaizduotę, pentinais karštligiškai baksnojo baltą nuo putų Numidijos žirgo šoną.

Oras ilgai buvo ramus, tik staiga lyg kario dvasioje ėmė kilti vėjas ir įsisiautėjo audra, o Borėjas¹⁰ – nuo Trakijos¹¹ speigų į kuokštus suledėjusiais plaukais, išpūstais žandais, ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis – vienu pūstelėjimu atginė didelius liūties debesis.

Jaunutės merginos, tuo metu skynusios pievoje gėles, išgąsdintos greitai artėjančios audros, susikrovė kvapnųjį derlių į tunikų atlankus ir galvotrūkčiais pasileido atgal į miestą. Jos, matydamos iš tolumos artėjantį raitą svetimšalį, barbarų papročiu užsidengė veidus apsiaustais, bet tuo metu, kai Gigas prašuoliavo pro tą, kuri oria laikysena ir prašmatnesniu drabužiu iš kitų išsiskyrė, smarkus vėjo gūsis staiga nuplėšė nuo nepažįstamosios šydą ir, plaikstydamas ore, taip toli jį nuskraidino, kad mergina jau negalėjo pasivyti. Dėl to Nisija, galingo satrapo Megabazo duktė, nepridengtu veidu atsidūrė priešais Gigą, paprastą karaliaus Kandaulo gvardiečių kapitoną. Ar tai buvo tik nerūpestingas Borėjo pūstelėjimas, ar tuomet pats Erotas, kuris smaginasi drumsdamas žmonių sielas, pramogos dėlei nutraukė raištį, prilaikiusį audeklą, saugojusį merginos veidą nuo prašalaičio žvilgsnio? Kad ir kaip būtų buvę, Gigas nuo šios grožio Medūzos žvilgsnio sustingo it įbestas – prabėgo ne tiek jau mažai laiko, kai paskutinė Nisijos drabužio klostė dingo už užsiveriančių miesto vartų, bet jis dar nemanė savo keliais joti. Nors niekuo negalėjo pasitvirtinti prielaidos, bet kažkokia nuojauta Gigui kuždėjo, jog matė paties satrapo dukterį ir šis pamatymas, kone apreiškimas, keistai papildė tuo metu jį apėmusias mintis, atrodė, nebuvo nė galimybės išvengti, kad neišvystų kažko pranašiško, ką iš anksto tik dievai galėjo parengti. Iš tiesų – ar matė ne tą kaktą, kurią jis svajojo papuošti karališka karūna? Kurios kitos kakta būtų labiau to verta? Tačiau ar įmanoma tikimybė, jog Gigas kada nors užims sostą ir galės šią merginą šalia pasisodinti? Jis stengėsi negalvoti apie šio nuotykio tęsinį, nė nebandė kaip nors išsiaiškinti, ar iš tikrųjų Megabazo dukters paslaptingąjį veidą jam atidengė atsitiktinumas, tas didysis gyvenimo išdaigininkas. Nisija išnyko iš akių, jam atrodė beviltiška jos ieškoti, be to, Gigas jautėsi ne tiek mergina susižavėjęs, kiek jos regėjimo tiesiog apžilpintas, apstulbintas ir pritrenktas.

Tačiau Nisijos veidas, matytas gal tik akimirksnį, paliko jo širdyje giliausius pėdsakus, lyg dramblio kaulą būtų persmeigęs iki raudonumo įkaitintas skulptoriaus smaigas. Meilė, kurią pažadino Nisija, kėlė jam slėpiningą siaubą, ir Gigas dėjo visas pastangas, kad iš atminties ištrintų merginos vaizdinį, tik tuščiai. Žvilgsnis į tobulybę gali sielą tik sudrumsti, moterys, panašios į deives, silpnam mirtingajam gali tapti tik fatališkomis būtybėmis; jei jos sukurtos vien dangiškiems pasismaginimams, tai ir pačių narsiausių vyrų, kai jie patiria tokią meilę, širdys ima virpėti. Nė menkiausia viltis Gigo širdyje nerado vietos, taip jį prislėgė ir iš jo visą drąsą atėmė neįmanomybės pojūtis. Prieš pasiryždamas žodį Nisijai ištarti, jis būtų turėjęs visas žvaigždes nuo dangaus nuraškyti, nuo Febo galvos jo spindulingąjį vainiką nuimti, visai pamiršęs, kad moterys atsiduoda tik tiems, kurie jų neverti, o vienintelis būdas priversti, kad jos tave mylėtų, – elgtis taip, lyg norėtum pelnyti jų neapykantą.

Džiaugsmo rožės nuvyto jo skruostuose, diena jam atrodė liūdnesnė ir niūresnė už naktį, iš šalies žiūrėdamas galėjai pamanyti, kad Gigas, kaip mirtingasis, kartą susitikęs dievybę, vienišas bastosi po svajonių pasaulį, o naktį jį apnikdavo sapnai, kuriuose šalia jo būdavo Nisija, juodu, atsirėmę į purpurines pagalvėles, sėdėdavo tarp auksinių karališkojo sosto grifų.

Taigi Gigas buvo vienintelis žmogus, kuris galėjo apie miglotą dalyką kai ką tikra pasakyti, tik nesakė, ir jo bendrapiliečiai sardiečiai buvo priversti tenkintis prielaidomis, šios, beje, buvo ne tik keistos, bet kai kuriais požiūriais ir fantastiškos. Nisijos grožis, apgaubtas ne vienu vualiu, tapo mitu, kūrybiniais metmenimis, iš kurių kiekvienas kurpė poemą pagal savo skonį.

– Jeigu tai, ką apie ją kalba, nėra kažkokie prasimanymai, – pasakė jaunas lėbautojas iš Atėnų, smarkiai sniaukrodamas, pasirėmęs ranka į azijiečio berniuko petį, – tai nei Plangonė, nei Archenasė, nei Taysa¹² neprilygtų anai žaviajai barbarei, bet aš sunkiai galėčiau patikėti, kad ji verta Teanės iš Kolofono, su kuria praleista tik viena naktis man kainavo tiek aukso, kiek ji, panardinusi iki pečių rankas į mano kedrinę skrynią, galėjo paimti.

– Šalia jos, – prašneko vienas Eupatridų, įsitikinęs, kad Nisiją pažįsta geriau už bet kurį nors kitą, – šalia jos Dangaus ir Jūros duktė atrodytų kaip etiopė tarnaitė.

– Tai, ką jūs sakote, yra piktžodžiavimai. kad ir kokia gera ir atlaidi deivė būtų Afroditė, pasisaugokite, nes užsitrauksite jos rūstybę.

– Prisiekiu Herakliu! – ši priesaika mieste, kurį valdė jo palikuonys, turėjo ypatingą vertę. – Aš neatsižadėsiu nė vieno savo žodžio.

– Taigi jūs ją matėte?

– Ne, bet mano ūkyje dirba vienas vergas, kuris anksčiau priklausė Nisijai, ir jis man šimtus kartų apie ją pasakojo.

– Ar tikrai, – vaikiško naivumo kupinu balsu klausė viena moteris, kurios švelniai rožinė tunika, padažyti skruostai ir nuo aliejaus blizgantys plaukai liudijo nevykusias pastangas susigrąžinti seniausiai išgaravusią jaunystę, – ar tikrai kiekvienoje Nisijos akyje yra po du vyzdžius?

– Tai turėtų atrodyti tiesiog pasibjaurėtinai ir aš nesuprantu, kaip Kandaulas galėjo įsimylėti tokią baisybę, kai Sarduose ir Lydijoje tikrai netrūksta moterų, kurių regėjimas ir akys yra be jokių priekaištų.

Lamija, ištarusi šiuos žodžius kiek įmanoma pamaiviškiau, metė reikšmingą žvilgsnį į mažytį lydyto plieno veidrodį, kurį ištraukė iš užančio, kad pasitaisytų kelias garbanėles, ištaršytas įžūlaus vėjo šuoro.

– Na, šnekos, kad jos vyzdžiai – dvigubi, man primena vaikiškas pasakėles, – tarė tas pats apie viską gerai informuotas patricijus, – bet tikra tai, kad Nisijos žvilgsnis toks skvarbus, jog ji mato kiaurai sienas. Lūšis, palyginti su ja, yra žliba.

– Kaip jūs, garbingas žmogus, galite taip šaltakraujiškai taukšti šitokias nesąmones? – nutraukė jį vienas miestietis, kurio visai nuplikusi galva ir plati žila barzda, kurią jis kalbėdamas vis pataršydavo pirštais, teikė jam panašumo į filosofą ir kūrė išminčiaus regimybę. – Megabazo duktė iš prigimties nemato geriau nei už jus, nei už mane. egiptiečių žynys Tutmozis, žinantis daugybės stebuklų paslaptis, jai padovanojo akmenį, išimtą iš drakono galvos; šis akmuo, kiekvienas tai žino, suteikia žvilgsniui ypatingos skvarbos, galios kiaurai permatyti tamsiausius šešėlius ir net kietus kūnus. Nisija visą laiką nešiojasi tą akmenį už diržo ar prisitaisiusi prie apyrankės; tuo ir paaiškinama jos aiškiaregystė.

Miestiečio paaiškinimą ta žmonių grupelė, kurios pokalbio turinį pabandėme čia perteikti, pripažino esantį arčiausiai tiesos, o Lamijos ir patricijaus nuomones, kaip neturinčias nieko bendra su realia dalykų padėtimi, atmetė.

– Kad ir kaip būtų, – vėl prašneko Teanės meilužis, – mes patys galėsime patikrinti, kieno tiesa; aš jau girdžiu iš tolo ataidint ragelius ir nors Nisijos dar nematau, bet jau regiu šauklį – jis artėja, rankoje laiko palmės šakelę, skelbia, kad atvyksta vestuvių palyda, ir drausmina minią.

Kai tik ši naujiena žaibiškai visur pasklido, stambiausi vyrai šoko stumdytis alkūnėmis, kad prasibrautų į pirmas minios eiles, vikriausi berniukai, apglėbę kolonas, bandė užsliuogti iki kapitelių ir ten įsitaisyti, ne tokie miklūs jų draugai, net kelius į žievę apsidraskę, vis dėlto užsikabarojo ir gan patogiai įsikūrė medžių šakumose, moterys savo mažus vaikus, griežtai prisakiusios tvirtai laikytis už kaklo, ant pečių užsisodino. Tie, kuriems nusišypsojo laimė turėti namus toje gatvėje, kuria turėjo pravažiuoti Kandaulas ir Nisija, ištempę kaklus stovėjo prie plokščių stogų atbrailų, arba, pakilę nuo pagalvėlių, ant kurių sėdėjo, ramstydamiesi pavojingai alkūnėmis lenkėsi per stogo kraštą.

Kai vidurdienį saulės spindulių strėlės pasidarė itin smigios, pasitenkinimo ir palengvėjimo murmesys nušiušėjo per minią, jau daugelį valandų jaunavedžių laukusią.

Raiti kariai, aprūpinti visa ginkluote – jaučio odos šarvais, padengtais metalinėmis plokštelėmis, šalmais, pagražintais raudonai dažytais arklio karčių kuokštais, antblauzdžiais, aptaisytais alavu, kardasaičiais, apsmaigstytais žvaigždutėmis, herbiniais skydais ir žalvariniais kalavijais, – traukė gatve iš visų plaučių trimitus pūsdami ir linguodami ilgais jų vamzdžiais, žybčiojančiais saulėje. žirgai, balti kaip Tetidės¹³ pėdos, eigasties iškilnumu ir rasės grynumu galėjo tapti pavyzdžiais tų, kuriuos Oidijas¹⁴ vėliau išskaptuos ant Partenono¹⁵ metopų.

karių rikiuotę vedė Gigas, kurios paradui vadovauti tiko ne vien dėl išvaizdos, bet ir dėl vardo, šis lydų kalba reiškė gražusis. tiesiog tobulo taisyklingumo jo veidas atrodė iškaltas iš marmuro – toks jis buvo išbalęs, nes Gigas atpažino apsigaubusią nuotakos šydu Nisiją: ji buvo ta pati moteris, kurios veidą vėjo gūsis atidengė jo žvilgsniui prie Baktrų sienų.

– Dailusis Gigas atrodo gerokai nusiminęs, – jo nuotaiką aptarinėjo Sardų merginos. – Kokia gi išdidi gražuolė paniekino jo meilę? O gal kokiai pamestajai Tesalijos burtininkės padėjo jį užkerėti? Stebuklingasis žiedas, kurį jis, pasakojama, girios gūdumoje ištraukė iš bronzinio arklio piršių, tikriausiai prarado savo galią ir jau nebegali Gigo nematomu padaryti – ar tik jo neužklupo koks nors garbus sutuoktinis, manęs, kad jo vedybiniame kambaryje niekas, be jo, niekada nesilanko?

– Veikiausiai jis azartiniuose Palamedo¹⁶ žaidimuose prarado visus savo talentus ir drachmas, arba jam apmaudu, kad Olimpinėse žaidynėse neiškovojo jokio prizo? Jis dėjo tiek daug vilčių į savo žirgą Hiperioną.

Nė viena šių prielaidų neatitiko tiesos. Kas galėjo žinoti, kaip iš tiesų yra?

Paskui karių padalinį, vedamą Gigo, žygiavo mirtomis apvainikuoti jaunučiai vaikinai, kurie lydiška maniera giedamiems vestuviniams himnams dramblio kaulo lyromis, braukydami jas strykais, pritarė; jie buvo aprengti rausvomis tunikomis, apsiuvinėtomis sidabrinėmis graikiškomis juostelėmis, o jų ilgi plaukai tankiomis garbanomis draikėsi ant pečių. 

Įkandin jų pasirodė dovanų nešėjai, galingo stoto vergai, kurių pusnuogiai raumeningi kūnai galėjo kelti pavydą geriausiems tų laikų atletams.

Ant neštuvų, kuriuos nešė po du ar keturis vyrus, kartais ir daugiau, priklausė nuo to, kiek nešuliai svėrė, buvo sudėti didžiuliai žalvariniai kraterai¹⁷, kurių šonus buvo išraižę garsiausi to meto menininkai, bareljefais pagražintos auksinės ir sidabrinės vazos, kurių gracingas asas puošė lapijoje besislapstančios chimeros ir nuogų moterų figūrėlės, nuostabūs ąsočiai (iš jų pilamu vandeniu nusiplaus kojas garbingiausi svečiai), auksiniai ąsotėliai, išgražinti brangakmeniais, pilni rečiausių kvepalų, Arabijos miros, Indijos cinamono, Persijos nardo, Smirnos rožių aliejaus; smilkyklės skylėtais dangteliais, nuostabaus darbo kedrinės skrynios, aptaisytos dramblio kaulu, atveriamos paslaptingu būdu, kurį žinojo tik jų kūrėjas, prikrautos Ofiro¹⁸ aukso apyrankių, gražiausių rytietiškų perlų vėrinių, apsiaustų segių, šios taip pat buvo nusagstytos rubinais ir karbunkulais; tualeto reikmenų skrynelės, į kurias buvo pridėta baltųjų kempinių, žnyplių plaukams sukti, jūrų vilko dantų, jie naudojami nagams šlifuoti, žaliojo egiptietiško tepalo, suteikiančio odai paties gražiausio raudonio, miltelių, kurie pajuodina antakius ir blakstienas, ir dar daug kitko, ką tik įmantraus koketiškos moterys beišrastų. Kai kurios našyklės buvo apkrautos purpurinėmis sukniomis, taip pat ir iš ploniausio visokių atspalvių lino – nuo rožinio iki tamsiai raudonos juodųjų vynuogių sunkos – pasiūtomis, Kanopo¹⁹ drobės kalaziriais²⁰, kuriuos baltutėlius įmeta į dažymo katilą, o iš jo ištraukia jau gyviausiomis vaivorykštės varsomis mirguliuojančius, tunikomis, atvežtomis iš nuostabios Sero²¹ šalies pasaulio pakrašty, išaustomis iš kirminų, gyvenančių tarp medžių lapų, séilių gijų, ir tie drabužiai tokie ploni, kad juos gali iškišti per žiedą.

Etiopai, kurių kūnai blizgėjo kaip agatai, o galvos buvo virvutėmis suveržtos, kad gyslos jų kaktose nesprogtų nuo jėgų įtampos, labai iškilmingai nešė neįsivaizduojamai didelę Heraklio, Kandaulo protėvio, statulą, padengtą auksu ir dramblio kaulu, – herojus buvo pavaizduotas vėzdu apsiginklavęs, Nemėjos liūto kailiu apsidengęs, jis laikė tris Hesperidžių sodo obuolius ir kitus jo didvyriškų žygių atributus.

Dvi Dangiškosios ir Vaisingosios Veneros skulptūros, kurias iš žėrinčio, beveik permatomo Paroso²² marmuro iškalė geriausi Sikiono²³ mokyklos meistrai, atrodė, tuoj pavirs nemirtingais amžinai jaunais dieviškais kūnais; skulptūras nešė įkandin Heraklio statulos, kurios gremėzdiški kontūrai ir sunkios formos tik paryškino herojaus palydovių proporcijų harmoningumą ir elegantiškumą.

Bularko²⁴ paveikslas, jį už aukso tapataus svorio kainą įsigijo Kandaulas, buvo nutapytas ant maumedžio ir vaizdavo magnetų²⁵ sutriuškinimą, stebino akį piešinio tobulumu, detalių tikroviškumu ir spalvų harmonija, nors dailininkas tepasinaudojo keturiomis spalvomis – balta, Atikos ochra, Ponto sodriai raudona ir juodo rašalo. Jaunasis karalius buvo taip įsimylėjęs skulptūrą ir dailę, kaip tikriausiai nepriderėjo valdovui, tad ne kartą pasitaikydavo, kai jis įsigydavo paveikslą už metines viso miesto pajamas.

Apdengti gražiausiomis gūniomis kupranugariai ir vienkupriai, kurių kaklus buvo apžergę cimbolais ir timpanais grojantys muzikantai, gabeno paauksuotus stulpelius, virves ir audeklus palapinei, skirtai jaunajai karalienei ir pritaikytai postoviams medžioklėse ar ilgesnėse išvykose.

Šie prabangos dalykai bet kuriuo kitu atveju būtų tiesiog sužavėję Sardų gyventojus, šiuokart jie, apsėsti smalsumo, nekantraudami laukė, kol gėrybes nešantieji praeis pro šalį. Gražios merginos ir dailūs jaunuoliai, mosikuojantys liepsnojančiais deglais ir saujomis barstantys šafrano žiedelius, taip pat nepatraukė didesnio minios dėmesio. Noras pamatyti Nisiją buvo užvaldęs visų mintis.

Pagaliau pasirodė Kandaulas, įsilipęs į karo vežimą, kurį traukė keturi žirgai, tokie pat dailūs ir tokie pat patrakę, kaip tie, kuriuos vadelioja pats Saulės dievas, jie iš po žąslų į visas puses taškė baltų putų debesis, purtė purpurinėmis juostomis perpintus karčius ir sudarė nemažai vargo vežėjui, kuris, stovėdamas šalia valdovo, kiek įmanydamas lenkėsi atgal, kad neprarastų pusiausvyros.

Kandaulas buvo jaunas vyras, kupinas jėgų, tad visiškai pateisino savo kilmę iš Heraklio, jo galvą ir pečius be jokio išlinkimo jungė tikras jaučio sprandas, juodi žvilgantys plaukai raitėsi nepaklusniomis garbanėlėmis kai kur uždengdami net karūnos lankelį, ausys, mažos ir tiesios, išsiskyrė gaiviai rausva spalva, bet kakta buvo plati ir aukšta, nors ir šiek tiek nuožulni, kaip daugelio antikos žmonių, žvilgsnis švytėjo švelnumu ir melancholija, apvalūs skruostai, smakras švelniai išlenktas, bet ir neatsikišęs, šiek tiek praviros lūpos, atleto rankos kone moteriškais delnais, liudijančiais daugiau poeto negu kario prigimtį. Nors Kandaulas iš tiesų pasižymėjo narsa, miklumu kariškose pratybose ir tramdė žirgą lyg suaugęs su juo lapitas²⁶, galėjo perplaukti sraunias, iš kalnų sniegynų ištekančias upes, įtempti Odisėjo lanką ir pakelti Achilo skydą, tačiau neatrodė, kad jis būtų persiėmęs užkariavimų dvasia ir karas, toks patrauklus jauniems karaliams, Kandaului buvo abejotina vertybė; jis tik atmušinėdavo pernelyg išpuikusių kaimynų antpuolius ir negalvojo plėsti savo valdų. kur kas labiau pamėgo statyti rūmus, todėl tarp jo patarėjų netrūko architektų; be perstojo kaupė senųjų ir savo epochos menininkų paveikslus bei skulptūras, turėjo Telefono²⁷ iš Sikiono, Kleanto²⁸ ir Ardiko iš Korinto, Higiemono²⁹, Dinijo³⁰, Charmado, Eumaro ir Kimono³¹ kūrinių – ir paprastų raižinių, ir vienspalvių, ir tapytų keliomis spalvomis paveikslų. Galime pridurti, kad ir pats Kandaulas nesigėdijo savo karališka ranka paimti skulptoriaus kalto ar enkaustikos mentelės, nors tai valdovui buvo ne visai prideramas darbas.

Tik kodėl taip ilgai pasakojame apie Kandaulą? Skaitytojas, be abejonės, ir Sardų gyventojai taip pat norėtų susipažinti su Nisija.

Megabazo duktė atvyko į Sardus ant milžiniško šiurkščia oda, didžiulėmis kaip vėliavos ausimis dramblio, linguojančio labai sunkiu, bet gan sparčiu žingsniu, tarytum laivas tarp bangų. Jo iltys ir straublys buvo papuošti sidabriniais žiedais, o stambių perlų vėriniai juosė storas, lyg kolonos, jo kojas. Ant dramblio nugaros, kurią dengė nuostabiai išaustas persiškas margaspalviais raštais kilimas, dunksojo pakyla, padengta plonučiais aukso apmušalais ir inkrustuota oniksais, lazuritais, sardoniksais ir raudonaisiais opalais. Ant tos pakylos ir sėdėjo jaunoji karalienė, taip išdabinta brangakmeniais, kad net akis žilpino. Jos galvą gaubė šalmo formos mitra, išpuošta perlais, kurie rytietiška maniera sudarė įmantrius ornamentus ir vingrias raides; jos ausys persmeigtais kraštais ir speneliais tiesiog sviro nuo visokių pavidalų – gėlės taurelės, kryžiaus ir būgnelio – papuošalų; vėriniai, sunerti iš ažūru perpjautų aukso ir sidabro bumbulų, trimis eilėmis juosė karalienės kaklą ir raibuliuodami virpčiojo jai ant krūtinės; tuntas smaragdinių rubino akimis gyvatėlių, susiraičiusių žiedais, vyniojosi apie jos rankas iki pečių sąsagom įsikąsdamos sau į uodegas – šios apyrankės dar buvo sukabintos nukarusiomis brangakmenių grandinėlėmis; dėl didelio papuošalų svorio dvi tarnaitės turėjo klūpoti šalia Nisijos ir prilaikyti jai alkūnes. Ji dėvėjo prabangią suknią, kurią auksinėmis lapų šakelėmis su deimantiniais vaisiais išraštavo Tiro nėrėjos, ant pečių buvo užsimetusi trumputę, vos kelius siekiančią Persepolio tuniką perkirptomis ir safyro sagėmis susegtomis rankovėmis, jos liemenį veržė siauras audeklo diržas, išmargintas juostiniais raštais ir lamstais, priderintais prie viso drabužio klosčių, kurias taip gražiai sulankstyti sugeba tik Indijos merginos. kelnės, pasiūtos iš minkšto biso, – finikiečiai šią medžiagą dar vadina sindonu, – buvo sutrauktos aukso ir sidabro varpelių lankeliais apie kulkšnis. Ši prašmatni, keista apranga išryškino moters simetrišką figūrą tarsi kokį piešinį, bet niekaip negalėjo atitikti čiabuvių graikiško skonio. Ir – deja! Karalienės veidą nuo žmonių akių be menkiausio gailesčio slėpė šafrano spalvos nuotakos šydas. Tačiau Nisija, net ir užsidengusi vualiu, vis vien, matydama, kiek daug žmonių ją apžiūrinėja, atrodė susigėdusi, tad kartkartėm parodydavo ženklą už jos nugaros pasilenkusiam vergui, gestais paliepdavo, kad stručio plunksnų skėtį žemiau nuleistų ir šitaip nuo pernelyg įkyraus minios dėmesio apsaugotų.

Kandaulas karalienę maldavo, kad ji bent tuoktuvių iškilminga proga šydą nusimestų, bet įkalbėti nepavyko. Jaunoji barbarė griežtai atsisakė susipažindama su liaudimi grožiu mėgautis. Tai minią didžiai nuvylė. Lamija išsijuosdama gyrėsi numačiusi, kad Nisija neišdrįs veido viešai parodyti, nes bijos, jog žmonės pamatys jos dvigubus vyzdžius; jaunasis lėbautojas iš Atėnų taip ir liko įsitikinęs, kad Teana iš Kolofono yra gražesnė už Sardų karalienę; Gigas tik sunkiai atsiduso, kai pamatė Nisiją, damaskiečių vergų galvomis – lyg gyvaisiais laiptais – nulipančią nuo parklupdyto dramblio prie karaliaus rūmų slenksčio. Rūmų architektūra, dvelkianti graikiška elegancija ir nežabota rytietiška vaizduote, liudijo valdovo polinkį į perdėtą didybę.

Antras skyrius

Mes, poetai, vis dėlto turime teisę nuimti šafrano spalvos vestuvinį šydą, dengiantį karališkąją nuotaką, taigi esame laimingesni už sardiečius, kurie, kiaurą dieną laukę ir gražuolės veido nepamatę, turėjo tenkintis vis tomis pačiomis prielaidomis, kurias kiek anksčiau girdėjome.

Nisijos grožis iš tiesų pranoko tas kalbas, kurios apie jį sklido, ir atrodė, kad gamta, Nisiją kurdama, pasišovė pasiekti savo išgalių ribas ir šitaip pasiteisinti dėl nepavykusių savo ankstesnių bandymų. Ji, galėtume įtarti, apimta pavydo dėl būsimųjų graikų skulptorių stebuklų, panoro išskaptuoti statulą ir įrodyti, kad dar tebėra geriausia plastinio meno kūrėja ir mokytoja.

Balta snaigė, žėrinčio Paroso marmuro skeveldra, išgrynintas balzaminės sprigės minkštimas perteiktų tik blankų supratimą apie tą idealią substanciją, iš kurios buvo sukurta Nisija. Tokia subtili, švelni, dienos šviesoje beveik perregima jos kūno materija brėžė vaiskius kontūrus, švelnias linijas taip harmoningai, lyg skambėtų muzika. Purpurinis, saulės atspalvio dievybės kūnas, atrodė, sudarytas vien iš aromatų, tiesiog spinduliavo šviesa bei gyvastingumu. Tobulybės, kuria dvelkė jos kūno apvalumai, niekas nebūtų galėjęs atkartoti – nei skulptorius kaltu, nei dailininkas teptuku, nei poetas, net jei jis būtų Praksitelis³², Apelesas³³ ar Mimnermas³⁴, savo stiliumi³⁵. Virš glotnios Nisijos kaktos, kurią lyg jūros pakrantę glamonėjo šviesių žvilgančių plaukų bangos, apibarstančios, tarsi babiloniečių papročiu, galvą aukso žvyneliais taip, jog atrodė, kad prieš akis raibuliuoja lydomas elektriumas³⁶, – jaspio baltumo soste nesudrumsčiamai viešpatavo tobulo grožio spindesys.

Jos akyse, suprantama, negalėjo būti jokių tų dalykų, kuriuos esant įtarė liaudies prietarai, bet iš karalienės akių sklido lemtingi apžavai; tamsių antakių užriesti galiukai grakščiai lyg Eroto lankas nusmailėdavo ties smilkiniais, o virš nosies susisiekdavo subtilia chna linija, taip mėgstama azijiečių, žemėliau šios linijos prasidėdavo nuo ilgų blakstienų, tartum nuo tankios užuolaidos, krintantis šilko švelnumo šešėlis, jame kontrastingai spindėdavo dvi safyro žvaigždės, ypatingai – lėliukės. Tų akių vyzdžiai buvo juodesni už rašalą, rainelės kaitaliojo atspalvius – nuo safyro iki turkio, nuo turkio iki akvamarino, nuo akvamarino iki geltonojo gintaro, kartkartėmis lyg krištolinio tyrumo ežere, kurio dugnas neišmatuojamose gelmėse nusėtas brangakmeniais, galėjai probėgšmais įžvelgti aukso ir deimantų smiltyną, virš jo virpčiojančias žalsvas skaidulėles ir vingrias smaragdines gyvačiukes. žaibo atspalviais raibuliuojančioje viešpatijoje, atrodė, susitelkė užgesusių saulių spinduliai, išnykusių pasaulių prabanga, dulkėmis pavirtusių olimpų didybės atspindžiai – kai į tą viešpatiją žvilgtelėdavai, prisimindavai amžinybę ir svaigdavai, tarsi būtum pasilenkęs ties bedugnės kraštu.

Šių kerinčių akių išraiška kaitaliojosi neką rečiau, negu jų atspalviai. Kai blakstienos verdavosi kaip dangiškosios buveinės vartai, jos kviesdavo į Eliziejaus laukus, nutviekstus amžina šviesa, žėrinčius brangakmenio melsvumu ir gundančius neišpasakyta palaima, jos jums žadėdavo dešimteriopą, net šimteriopą svajonių išsipildymą, lyg būtų atspėjusios slapčiausius jūsų sielos polėkius, tačiau tuojau pat galėdavo pasidaryti visiškai neperžvelgiamos, kaip skydai iš septynių tvirčiausiai užgrūdintų metalo plokščių, ir jos priversdavo nuleisti žvilgsnį, tartum praradusią skrydžio galią strėlę. vienintelis blakstienų virptelėjimas, vyzdžio dūris – lyg Dzeuso žaibo smūgis – bemat nublokšdavo jus nuo pasitikėjimo viršūnės į giliausią nebūtį, iš kurios jau neįmanoma prisikelti. Net pats Tifonas³⁷, nerimstantis po Etna, negalėtų pajudinti to paniekos kalno, kuris jus prislėgė, tai reiškia, kad net per tūkstančius olimpiadų ničniekuo – nei Letonės sūnaus³⁸ skaisčiu gražumu, nei Orfėjo genialumu, nei beribiu Asirijos karalių galingumu, nei kabirų, telchinų ir daktylų³⁹, požeminio pasaulio dievybių, lobiais nenusipelnytum švelnesnio tų akių žvilgsnio.

O kartais jose atsirasdavo tiek mielo ir įtikinamo bejėgiškumo, tiek širdį veriančios drėgmės ir giedrumo, kad Priamo ir Nestoro sielos ledynai nuo vieno žvilgsnelio būtų ištirpę kaip vaškiniai Ikaro sparnai, kai jis per daug priartėjo prie karštųjų dangaus sferų. Dėl vieno tokio žvilgsnio susiteptum rankas savo siuzereno krauju, keturiais vėjais paleistum tėvo pelenus, nugriautum švenčiausius dievų atvaizdus ir iš dangaus ugnį pagrobtum kaip Prometėjas, mikliausias iš visų vagių.

Tačiau tų akių nuolatinėje išraiškoje, pridurkime, spindėjo tiesiog į neviltį stumiantis nekaltumas, absoliutus šaltis, visiškas nesugebėjimas atsiliepti bent kokiai nors žmogiškai aistrai, todėl, jei palygintume, net Febės mėnulio šviesos ir žalsvos Atėnės akys atrodytų tokios pat geidulingos ir gundančios kaip jaunos Babilono mergaitės, atliekančios aukojimo apeigas deivei Militai⁴⁰ už virvinio aptvaro per Sukot Benolio⁴¹ šventę.

Nisijos skruostai, kurių, be Gigo, kai tąkart vėjas nuplėšė nuo jos veido šydą, dar joks nekuklus žmogaus žvilgsnis nebuvo matęs, žydėjo kaip amžinos jaunystės gėlės, jų lengvas blyškumas derinosi su javo daigelio švelnumu, juos puošė toks minkštutis vaiskus pūkelis, kad mūsų moterų veidai, visą laiką vėjų gairinami ir saulės deginami, nė iš tolo negalėtų karalienės veidui prilygti. drovumas jame paskleisdavo rausvus debesėlius, panašiai lašas raudonio esencijos išplinta pieno inde; kai joks jausmas jų nenuspalvindavo, per juos pereidavo sidabro atspindys, lyg žėruotų matinis alebastras, apšviečiamas iš vidaus. Tas nuostabusis žibintas buvo jos siela, nuo kurios švytėjimo kūnas galėdavo pasidaryti tarytum perregimas.

Jos burna suklaidintų bitę, tokia nuostabi buvo jos forma: lūpų kampučiai vos vos užlenkti, jų purpuras toks gaivus ir ryškus, kad net dievai, jei nebijotų, kad juos nubaus deivių pavydas, nusileistų iš Olimpo namų, kad tik prisiliestų prie jo savo nemirtingumu sukvėpintomis lūpomis. Palaimintas tas oras, kuris glostydavo šį jos purpurą ir perlus bei suvirpindavo mažas šnerves, taip dailiai iškirptas ir truputį parausvintas, visai kaip perlamutras kriauklėse, kurias bangos atneša į Kipro pakrantę prie Gimusiosios iš jūros Afroditės kojų. Kiek neišpasakytos palaimos suteikia kai kurie paprasti dalykai, ak, jeigu jie patys tai jaustų… Kuris įsimylėjėlis nenorėtų tapti savo mylimosios tunika ar pavirsti vandeniu jos vonioje?

Tokia buvo Nisija, tik vargu ar šie padriki žodžiai tiko jai aprašyti. Jei mūsų apsiūkanoję šiaurietiški apibūdinimai imtų veržtis taip laisvai ir audringai, liepsnodami entuziazmu kaip Sir Hasirimas, hebrajų kalba tai reiškia „Giesmių giesmę“, galbūt taikliais palyginimais skaitytojo atmintyje pažadintume gėlių, kvapų, melodijų ir saulės prisiminimus, žodžio magija jam įteigtume, ką dieviškoji kūryba gali sutelkti į grakštų ir kerintį pavidalą, gal bent kukliais potėpiais mums pavyktų nutapyti kažką panašaus į Nisijos atvaizdą. Bet tik Saliamonui leista moters nosį didingumu lyginti su Libano bokštu, iš kurio matyti Damaskas. Ir iš tikrųjų, kas pasaulyje gali būti didingiau už dailią gražuolės nosytę? Jei Helena, it iš pieno plaukusi Tindaro duktė, būtų buvusi tik riestanosė, ar būtų įvykęs Trojos karas? Ir jei Semiramidės profilis nebūtų buvęs tobulai taisyklingas, ar ji būtų sugebėjusi apžavėti senąjį Ninevijos valdovą ir apsivainikuoti perlais puošta karūna, aukščiausiosios valdžios ženklu?

Nors Kandaulas į savo rūmus buvo atsivežęs pačias gražiausias verges iš Sūro⁴², Askalono⁴³, Sogdo⁴⁴, Sakijos⁴⁵, Ratsafo⁴⁶, garsiausias Efeso, Pergamo, Smirnos ir Kipro kurtizanes, jį iki širdies gelmių sužavėjo Nisijos grožis… Anksčiau jis nė neįtarė, kad gali egzistuoti tokia tobulybė.

Kaip teisėtas vyras, galėjęs laisvai ir visa savo esybe atsiduoti grožėjimuisi šiuo stebuklu, jis pasijuto apakintas ir apsvaigintas, lyg būtų pasilenkęs ties bedugnės kraštu ar įsistebeilijęs į saulę. Turėti tobulą moterį – tai tarsi būti apsėstam beprotybės, panašiai kaip žyniui, kuris per misterijų apeigas apkvaista nuo jo dvasią persmelkusios dievybės. Visos mintys pasitraukė iš jo pasaulio ir viskas aplinkui jam atrodė kaip pasklidame rūke, kuriame ryškia žvaigžde spinduliavo tik Nisijos atvaizdas. Jo laimė pavirto į ekstazę, o meilė – į beprotybę. Kartais nuo tokios palaimos darydavosi baugu. būdamas vargų prislėgtas karaliūkštis, tik tolimas palikuonis didvyrio, per didžiausius vargus tapusio dievu, tik paprastas žmogelis, sulipdytas iš mėsos ir kaulų, niekada nepasmaugęs jokios hidros ir neperplėšęs jokio liūto, kaip padarė jo protėvis, Kandaulas mėgavosi laime, kurios net ir Dzeusas, visagalis Olimpo valdovas nemirtingumo ambrozija kvepiančiomis garbanomis, vargu ar būtų vertas. Jis paslapčia gėdijosi, kad tik sau laiko šitokį lobį ir kad, pasidaręs žvynuotu, aštriais nagais slibinu, slepia nuo viso pasaulio tikrą stebuklą, neprileidžia įsimylėjėlių, skulptorių ir poetų prie jų gyvojo tobulybės idealo. Moteris, apie kurią svajodavo kūrybinio įkvėpimo apimtieji, grožis, kuris žadino ilgesį ir kėlė neviltį, priklausė tik jam, Kandaului, apgailėtinam Sardų tironui, beturinčiam vos kelias perlų skrynias, kelis tamsius rūsius, prigrūstus aukso bei sidabro ir vos trisdešimt ar keturiasdešimt tūkstančių vergų, nusipirktų ar parsivestų iš karo!

Ši palaima Kandaului buvo pernelyg sunkus išbandymas – nors karalius ir nestokojo negandoms ištverti stiprybės, bet kaip tik jos jam pritrūko, kad būtų laimingas. Jo džiaugsmas, tarsi vanduo iš pilnutėlio varinio ąsočio, pastatyto ant kaitrios ugnies, per kraštus liejosi, ir kuo stiprėjo jo susižavėjimas Nisija, tuo labiau karalius troško, kad ji liautųsi būti tokia kukli ir drovi, nes darėsi vis sunkiau jos grožio paslaptį išsaugoti ankštuose širdies užkaboriuose.

„Ak, – kai tik karalienės šalia nebebūdavo, jis visada giliai susimąstydavo, – ir keista gi mano lemtis! Jaučiuosi nelaimingas dėl to, kas bet kuriam kitam vyrui būtų tikrų tikriausia laimė. Nisija nenori iš savo ginecėjaus⁴⁷ prieblandos išeiti ir dėl savo barbariško drovumo atsisako pakelti šydą prieš ką nors kitą, išskyrus mane. Tik mano meilė, apsvaigusi nuo išdidumo, norėtų ją matyti spindinčią aukštybėse, stovinčią ant aukščiausios menės laiptų pakylos, paklupdžiusią mano liaudį ant kelių ir tarsi brėkštančią aušrą užgesinusią visas tas blyškias žvaigždes, kurios naktį buvo įtikėjusios, kad yra saulės! Išpuikėlės ly´dės, įsivaizduojančios, kad esate gražuolės, Nisijos akivaizdoje jūs net savo mylimiesiems atrodytumėt tokios pat bjaurios kaip nahasių⁴⁸ ir Kušo⁴⁹ vergės žvairomis akimis ir suplotomis lūpomis. Jei Nisija bent vieną kartą atidengtu veidu pereitų Sardų gatvėmis, jūs savo gerbėjus turėtumėt slėpti po sijonais, kad nė vienas neatsigręžtų į karalienę pasižiūrėti, nes jei taip nutiktų, jie paskui vėl klausinėtų, kuo jūs vardu, nes būtumėt visiškai pamirštos. Jie mestųsi po sidabriniais karalienės vežimo ratais, kad jų traiškomi patirtų palaimą kaip tie Indo maldininkai, kurie vežamam stabui savo kūnais išgrindžia kelią. Jeigu Nisija dalyvautų gražuolių varžybose, netgi jūs, deivės, kurių ginčą sprendė Paris Aleksandras, nė viena negautumėt pergalės obuolio – nė pati Afroditė, nes niekas nebepaisytų jos stebuklingo diržo ir pažado, kad tą teisėją-piemenį įsimylės gražiausia pasaulyje moteris!..

Tik pagalvokime: tokia grožybė, bet ji nėra nemirtinga. o siaube! metai bėgs, subjauros šias dieviškas linijas, šį didingą himną tobulai formai, šitą poemą, kurios eilutės parašytos Nisijos kūno kontūrais, tačiau dabar niekas pasaulyje negali jų skaityti, tik aš; ir tik aš esu vienintelis šio įstabaus lobio sergėtojas! Jeigu sugebėčiau bent linijomis ir spalvomis pamėgdžioti šešėlių ir šviesos žaismą, būtinai įamžinčiau šio dieviško veido atšvaitą ant medžio; ir jeigu marmuras taip nesipriešintų mano kaltui, aš, parinkęs pačias gryniausias Paroso ar Pentelikės⁵⁰ marmuro gyslas, iškalčiau tokią šio nuostabus kūno skulptūrą, dėl kurios deivių statulos bevertės taptų ir nuo altorių nuvirstų. Ir po gausybės metų pasaulinių tvanų dumbluose, sugriuvusių miestų dulkėse žmonės atrastų kokią nors marmurinio Nisijos šešėlio nuolaužą ir pasakytų: „Štai kokios buvo ano išnykusio pasaulio moterys!“ Ir pastatytų šventovę, kad turėtų kur padėti tą dieviškumo fragmentą. Bet aš nieko amžino negaliu duoti, tik savo beprotišką meilę ir buką garbinimą! Esu niekam nežinomos dievybės vienintelis garbintojas, neturintis nė menkiausios galimybės paskleisti jos kultą po visą žemę!“

Taip menininko polėkis nuslopino meilužio pavydą; dievinimas pranoko meilę. Jeigu Kandaulas būtų vedęs ne Nisiją, satrapo Megabazo dukterį, kuriai tiesiog į kraują buvo įsigėrusi rytietiška pasaulėžiūra, bet graikę iš Atėnų ar Korinto, tai dabar, be abejonės, būtų sukvietęs į savo dvarą pačius geriausius dailininkus ir skulptorius, kad pasiūlytų jiems karalienę kaip modelį, vėliau taip pasielgs Aleksandras Didysis, ir Kampaspė, jo mylimoji, nuoga pozuos Apelesui. Tokia vyro užgaida nė per nago juodymą nepasirodytų smerktina moteriai tos šalies, kur ir pačios tyriausios didžiuojasi, jog viena apnuogino savo nugarą, o kita ir krūtis, kad tik padėtų kokią nors tobulą statulą sukurti. Bet atšiaurioji Nisija vien dulsvoje talamo⁵¹ prieblandoje sutikdavo nusiimti šydą, todėl karaliaus atkaklumas pakeisti įpročius ją tiesiog stulbino, nė kalbos negalėjo būti, kad ji bent kiek tariamu netobulumu žavėtųsi. Vien iš žmonos pareigos paklusti vyrui ji kelis kartus dienos šviesoje šydą nusiėmė, tačiau šią Kandaulo užgaidą pavadino kvaila.

Dažnai jis tiesiog maldaudavo, kad ji leistų laisvai ant pečių banguoti savo nuostabioms plaukų sruogoms, žėrinčioms auksu prašmatniau negu garsioji Paktolo upė, ir bent kartais tarsi Menalės giraičių bakchantė pasipuoštų kaktą gebenių šakelių ir liepų žiedų vainiku; atsigultų ant tigro kailio, žybsinčio sidabro iltimis ir rubino akimis, ir prisidengtų tokia plona drobės skraiste, lyg ji būtų nuausta iš vėjo; atsistotų perlamutrinėje kriauklėje, kurioje nuo jos kasų ne jūros purslai teškėtų, bet perline rasa lytų.

Kai tik jis užimdavo patogiausią vietą stebėti, tuojau visiškai pasinerdavo į nebylią kontempliaciją; jo ranka, atrodydavo, brėžia ore neaiškius kontūrus, užmeta paveikslo eskizus; šitaip jis galėdavo praleisti valandų valandas, tačiau Nisijai labai greitai įgrisdavo būti modeliu ir ji šaltu, net paniekinamu tonu primindavo, kad tokios pramogos prieštarauja šventajam santuokos įstatymui ir nepridera jo karališkajai didenybei. Šitaip, tardavo ji, vėl šydu apsigobusi ir jau eidama į moteriškuosius rūmų apartamentus, galima elgtis tik su kokia nors ištvirkėle meiluže, bet ne su padoria ir aukštos kilmės moterimi.

Šios išmintingos pastabos nė kiek nepakeitė Kandaulo, nes jo aistra augo atvirkštinėmis proporcijomis tam šaltumui, kurį rodė karalienė. Jam vis sunkiau darėsi net tyras santuokinio guolio paslaptis santūrumo skraiste pridengti. jam, kaip kokiam šiuolaikinės tragedijos princui, vis labiau reikėjo patikėtinio slaptiems reikalams. Tik jis, kaip teisingai supratote, nenuėjo ieškoti nei atšiauraus filosofo, kurio žilėmis išmarginta ilga barzda uždengia apsiausto skyles, jo slapto pasididžiavimo ženklus, nei karvedžio, linkusio kalbėtis tik apie balistas, katapultas, karo vežimus ir karius, apginkluotus dalgiais; jis nenuėjo nė pas orųjį Eupatridą, į visas puses žarstantį patarimus bei politines sentencijas, ne, jis susirado Gigą, plačiai pagarsėjusį dailiosios lyties žinovą.

Taigi vieną vakarą Kandaulas, priėjęs prie jo ir kuo draugiškiausiai bei nuoširdžiausiai uždėjęs ranką jam ant peties, žengė kartu su juo keletą žingsnių į šoną, kad atsiskirtų nuo būrelio dvariškių, ir pasakė:

– Gigai, norėčiau su tavimi pasitarti dėl vieno atvaizdo, kurį Sikiono skulptoriai neseniai iškalė mano protėvių genealoginiame bareljefe.

– O karaliau! Tavo nusimanymas apie bareljefus yra nepalyginamai geresnis negu tavo kuklaus tarno, aš net nežinau, kaip atsidėkoti už man suteiktą tokią garbę, – atsakė Gigas ir, sutikdamas pasitarnauti, nusilenkė.

Kandaulas ir jo numylėtinis perėjo daug salių, išdekoruotų helenistiniu stiliumi. ant kolonų kapitelių prašmatniai žydėjo Korinto akantas⁵² ir raitėsi Jonijos voliutos, o frizai buvo papuošti įvairių spalvų figūromis, vaizduojančiomis ilgas procesijas ar aukojimus. pagaliau jie atėjo į nuošaliausią senųjų rūmų fligelį, kur sienos buvo suleistos iš netaisyklingų akmens luitų ir laikėsi be jokio cemento, būdingo Mikėnų karalystės laikų kiklopiškai⁵³ statybai. senoji architektūra buvo ypatinga ne tik kolosaliomis proporcijomis, bet ir nuostabiomis formomis. Joje labai aiškiai matomą pėdsaką paliko saiko nežinantis senųjų Rytų civilizacijų genijus, beje, pasireiškęs Egipto ir Asirijos granitinių bei blokinių statinių pretenzinga didybe. Šiek tiek senųjų Babilono architektų, Lilako⁵⁴ bokšto statytojų, dvasios dar išlaikė šios kuplios, raižytos kolonados, kurių kapitelius sudarė keturios suremtos ragais jaučių galvos, apraizgytos pynėmis gyvačių, atrodo, norinčių jas suėsti, – šios niūrios kosmogoninės emblemos reikšmių dabar jau niekas nesupranta, nes paslaptis į kapus nusinešė senųjų amžių šventikai. Neįprastos formos vartai nebuvo nei keturkampiai, nei pusapvaliai, jie, primindami magų mitras, strėlėmis kilo į viršų, todėl šis aukštas statinys atrodė dar aukštesnis. rūmų uždaras kiemas supo portiką, kurio arkitravą puošė Kandaulo paminėtas bareljefas.

Vidury jo soste sėdėjo pusnuogis Heraklis, užsikėlęs ant suoliuko kojas – taip pagal anų laikų tradiciją vaizduodavo dieviškos kilmės asmenis. Milžiniškos statulos proporcijos neleido nė trupučio suabejoti Heraklio didybe; šiurkščios formos ir gan negrabus kažkokio primityvaus senų laikų skulptoriaus darbas suteikė statulai barbariško iškilumo, laukinio didingumo, turbūt geriausiai atitinkančio siaubūnų naikintojo reputaciją, ko tikriausiai neatrastum gerai įgudusio skulptoriaus kūrinyje.

Į dešinę nuo sosto buvo pavaizduotas Alkėjas, herojaus ir Omfalės⁵⁵ sūnus, taip pat Ninas, Belas, Argonas⁵⁶, pirmieji Heraklidų dinastijos karaliai, toliau – netiesioginiai jų sosto paveldėtojai, kurių dinastijos paskutiniai buvo Ardysas, Aljatas, Melesas, arba Mirsimus⁵⁷, Kandaulo tėvas, pagaliau ir jis, Kandaulas.

Visi šie virvelinėmis šukuosenomis, susuktomis į spirales barzdomis, įkypomis akimis, negrabios laikysenos, sustingusiais nenatūraliais gestais personažai atrodė kaip kažkokia nenatūrali šalies gyventojų rūšis, išvesta iš rausvų besileidžiančios saulės spindulių, kurie šiame karšto klimato krašte nuspalvina marmurą. Užrašai antikiniu šriftu, primenantys legendas, teikė tai svetimšalių ir barbarų drapanomis aprengtų figūrų procesijai dar didesnio paslaptingo keistumo.

Gal tai buvo ir atsitiktinumas, bet Gigas negalėjo neatkreipti dėmesio, kad Kandaulo statula kairėje nuo Heraklio pusėje užėmė paskutinę bareljefe likusią vietą. dinastinis ciklas baigėsi, tad, jei norėtum čia įamžinti ir Kandaulo palikuonis, neišvengiamai reikėtų iškelti naują portiką ir pradėti naują bareljefą. 

Kandaulas, kurio ranka tebesiilsėjo ant Gigo peties, kartu su valdiniu žingsniavo apie portiką; atrodė, karalius abejojo, ar apskritai verta kalbėti apie jam rūpimą reikalą, gal net ir užmiršo priežastį, dėl kurios į šią nuošalią vietą atsivedė savo gvardiečių kapitoną.

– Ką tu darytum, Gigai, – pagaliau Kandaulas nutraukė tylą, kuri juos abu jau slėgė, – jei būtum nardytojas ir iš žalsvojo Okeano gelmių ištrauktum tokį nuostabų perlą, kurio spindėjimo ir grynumo neįmanoma su niekuo palyginti ir prieš jį nuvertėtų turtingiausi pasaulio lobynai?

– Aš jį užrakinčiau, – šiek tiek apstulbintas tokio netikėto klausimo atsakė Gigas, – kedrinėje skrynelėje, apkaltoje bronzinėmis plokštelėmis, ir užkasčiau atkampioje dykvietėje, po atokia uola, ir kartkartėmis patikrinęs, ar aplinkui nieko nėra, nueičiau pasižiūrėti į savo brangenybę, pasigrožėti, kaip dangaus spalvos susilieja su perlamutrinėmis perlo spalvomis.

– O aš, – žėrinčiomis iš susijaudinimo akimis Kandaulas tarė, – jei turėčiau tokį brangų papuošalą, norėčiau jį inkrustuoti į savo karūną, kad visi vidury šviesios dienos galėtų jį kiek tinkami apžiūrinėti, ir aš, išdidžiai šypsodamasis, galėčiau išgirsti: „Dar niekada joks Asirijos ar Babilono karalius, joks graikų ar Trinakrijos⁵⁸ tironas neturėjo taip vaiskiai tviskančio perlo, kokį turi Kandaulas, Heraklio palikuonis, Mirsijaus sūnus, Sardų ir Lydijos karalius. net Midas, viską galėjęs paversti auksu, šalia Kandaulo atrodytų toks pat nuskaręs elgeta kaip Iras“⁵⁹.

Gigas, baisiausiai nustebęs, klausėsi Kandaulo prakalbos ir stengėsi suvokti paslėptą tų lyriškų postringavimų prasmę. Karalius, atrodė, išgyvena ypatingo pakilumo būseną, jo akys degė iš susijaudinimo, skruostus nuplieskė karštligiškas raudonis, virpčiojančios šnervės sunkiai traukė orą.

– Taigi, Gigai! – tęsė Kandaulas, kuris, atrodė, visai nepastebėjo, kaip sunerimo jo numylėtinis. – Aš ir esu tas nardytojas. Niūriame žmonijos vandenyne, kuriame knibžda tiek daug nepavykusių ir prastai pavykusių būtybių, kur tiek daug neišbaigtų ir išsigimusių gyvybės formų, gyvuliško bjaurumo jos rūšių, tiek daug įvairių kūrybos apmatų, kuriais gamta nesėkmingai išbandė savo sugebėjimus, aš atradau tikrąjį grožį, spinduliuojantį, be dėmelės, be trūkumo, idealą realybėje, išsipildžiusią svajonių svajonę, formą, kurios joks dailininkas ar skulptorius niekada neišgalės sukurti drobėje ar marmure, – aš atradau Nisiją!

– Nors karalienė ir pasižymi baikščiu drovumu, būdingu Rytų moterims, ir, be jos teisėto vyro, joks kitas vyriškis negali žiūrėti į jos veidą, garsas apie Nisijos grožį keliauja iš lūpų į lūpas, – pagarbiai nusilenkdamas atsakė Gigas.

– Gandai yra tik gandai. Apie ją kalbama kaip ir apie bet kurią kitą moterį, net ir ne itin gražią, esą ji gražesnė už Afroditę ar Heleną, bet niekas negali nė numanyti, apie kokią tobulybę iš tiesų kalba. Aš tuščiai maldauju Nisiją, kad be šydo pasirodytų kokioje nors visuotinėje šventėje, per kokias nors svarbias apeigas, arba nors akimirkai atsiremtų į karališkosios terasos turėklą ir suteiktų liaudžiai begalinės laimės pamatyti bent jos profilį, kuris nepalyginamai kilnesnis negu deivių, šios savo garbintojams parodo tik blyškias marmurines ar dramblio kaulo kopijas. Tačiau Nisija man nenusileidžia. Labai keista, Gigai, kad aš nė trupučio neraudonuoju, kai tau visa tai pasakoju, nors kadaise buvau labai pavydus – savo mylimąsias stengdavausi slėpti kuo toliau nuo žmonių akių, joks šešėlis man nebūdavo per tamsus, kad neįžvelgčiau, kas jame dedasi, ir visada tikėjau, jog kiekviena paslaptis į viešumą iškils. Nuo šiol nebeatpažįstu savęs, man nebekyla nei meilužio, nei sutuoktinio minčių, mano meilė, tarsi minkštas vaškas ant liepsnojančių žarijų, ištirpsta garbinimo akte. Visi tie niekingi pavydo ir nuosavybės jausmai kažkur išgaravo. Ne, tobuliausias kūrinys, kokį dangus dar galėjo padovanoti šiai žemei nuo tos dienos, kai Prometėjas dieviška ugnimi palietė kairę molinės statulos krūtį ir suteikė jai gyvybę, negali būti slepiamas ledinėje ginecėjaus prietemoje! Jei numirčiau, tai šis grožis būtų amžiams palaidotas po niauriais našlės apdarais! Jaučiuosi nusikaltęs, kad ją slepiu, lyg būčiau pasisavinęs saulę ir neleisčiau jai šviesti. Ir kai gėriuosi tomis dailiomis kūno linijomis, tuo skaisčiu veidu, prie kurio išdrįstu tik droviu bučiniu prisiliesti, jaučiu, jog mano širdis tuoj sprogs, – taip aš trokštu būti laimingas draugo akivaizdoje, tegul draugas, tartum rūstus teisėjas, jam pateiktą paveikslą apžiūrėjęs ir nuodugniai ištyręs, pasakys, ar jis yra be priekaištų, ar aš tik nuosavybės džiaugsmu svaiginuosi. Taip, man dažnai užeina noras nuo jos tuos šlykščius skudurus nuplėšti, bet Nisija, labiau už viską gyvenime branginanti tą savo laukinę skaistybę, niekada man šito neatleistų. Tačiau ir aš nebepajėgiu vienas tokia palaima mėgautis, mano ekstazei reikia patikėtinio, arba aido, kuris į mano susižavėjimo šūksnius atsilieptų. Ir tuo patikėtiniu būsi tu!

Kandaulas, dar tebetardamas šiuos žodžius, staiga pro slaptas duris išėjo. Gigas, likęs vienas, niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad lemtinga įvykių tėkmė jį vis atveda į kelią, kuriame nuolat susitinka su Nisija. Atsitiktinumas lėmė jam pamatyti gražuolę, kurią miesto mūrai nuo visų akių užstojo; Nisija, atstūmusi daug princų ir satrapų, ištekėjo kaip tik už Kandaulo, karaliaus, kuriam Gigas tarnavo, ir štai tas karalius dėl keisčiausios užgaidos nusprendė jam, Gigui, išlieti širdį ir, atrodo, norėtų imtis to darbo, kurį daug anksčiau Baktrų plynėje pradėjo Borėjas. Ar visų šitų aplinkybių sutapimo nelaimino nematoma dievų ranka? Ar tik Nisija, tobulo grožio vaiduoklė, nuo kurios veido pamažu slydo šydas, kad jo dvasioje keltų audrą, nevedė Gigo link kažkokios didžios išsipildymo lemties, apie kurią jis nė neįtarė? Tokius klausimus Gigas sau uždavinėjo, bet, negalėdamas įžvelgti tamsioje nežinomybėje tebeskendinčios ateities, nusprendė tiesiog pasyviai laukti būsimų įvykių, taigi apsisuko ir ėjo iš kiemo, kuriame jau tirštėjo sutemos, tamsėjo šešėliai, juose Kandaulo protėvių statulos darėsi vis keistesnės ir grėsmingesnės.

Ar tai buvo tik šviesos ir šešėlių žaismas? Ar ir iliuzija, kuri ir gundo, ir baugina sielą, kai žmogų, apsuptą antikinių monumentų, pamažu užklumpa besiartinanti naktis? Gigas, eidamas iš kiemo, tarsi girdėjo prislopintus gailius atodūsius, išsprūstančius iš daugybės akmeninių bareljefo lūpų. Jam net pasirodė, jog ir Heraklis deda milžiniškas pastangas, kad savo granitiniu vėzdu priešui užtvotų.