Władysław Reymont. Maištas

2025 m. Nr. 12

Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas

Władysławas Reymontas (1867–1925) – lenkų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Debiutavo laikraštyje „Myśl“ (1892 m. gruodžio 15 d.) apsakymu „Kūčios“. Be garsių romanų – „Komediantė“, „Fermentai“, „Pažadėtoji žemė“, „Kaimiečiai“ ir kt., parašė ir mažiau žinomų kūrinių, pavyzdžiui, siaubo romaną „Vampyras“ ir distopiją „Maištas“, kurie išsiskiria iš visos rašytojo kūrybos.
„Maište“ gyvūnai sukyla prieš žmones, žadama lygybė, teisingumas ir visuotinė laimė, bet gražios idėjos virsta siaubą keliančia realybe. Siužetas primena George’o Orwello „Gyvulių ūkį“, nors turbūt reikėtų sakyti, kad „Gyvulių ūkio“ siužetas panašus į „Maišto“, nes pastarasis laikraštyje „Tygodnik Illustrowany“ pradėtas spausdinti 1922 m. ir 1924 m. išleistas knyga, t. y. daugiau nei prieš šimtą metų, o anglų rašytojo kūrinys šiemet švenčia 80-metį. Abu romanai pasirodė su žanrine paantrašte „pasaka“, abiejų atspirties taškas – XX a. pradžioje Rusijoje įvykęs perversmas. Tačiau autoriai visai kitaip pateikė savo vizijas. G. Orwello romanas – satyra, o W. Reymonto kūrinys rimtas, jame gyvūnai, vadovaujami šuns Rekso, keliauja į rytus ieškodami saulės, galbūt tos pačios, kurią kažkas neva atvežė į Lietuvą 1940-aisiais.
Per visą komunistų valdžios laikotarpį „Maištas“ Lenkijoje buvo uždraustas, galbūt dėl to jis tik dabar populiarėja ir jau pasirodė keliolika vertimų į užsienio kalbas.

 

Romano fragmentas

 

Didžiuliai, rusvas uolas primenantys, dangų remiantys debesys dabar ėmė eižėti, irti į gabalus ir byrėjo trupančiomis nuogriuvomis. Šis poplūdis tvindė žydras lygumas. Toliai niro į rūškanas tamsumas. Šviesuliai geso. Ankančias dienos akis dengė migla. Neprilygstama vėtra užaimanavo veriančiu švilpesiu. Baisiai sukliko kažin kokie paukščiai. Nematomos ošiančios girios užriaumojo tarsi audrų draskoma jūra. Kruvini nebylių žaibų liežuviai sumirgėjo gūdžioje pilkybėje. Retkarčiais koks nors beprotiškas, laukinis kauksmas pakildavo nuo žemės. Tada stepėje vienas po kito dygo viesulai ir, besisukdami tarsi milžiniški, dangų siekiantys verpstukai, vyniojo ant savęs blėstančias dienos gijas. Staiga stojo kankinanti tyla. Monstriški verpstukai vis greičiau sukosi vingiuodami lyg girti. Atrodė tarsi pliki kamienai, vainikuoti tik rausvų, ištaršytų kaltūnų karūnomis. Po akimirksnio užgriaudėjo baisi perkūnų kapela. Bubeno taip dažnai, kad tapo pratisu siaubingu griausmu, nuo kurio dužo debesys ir užbėrė žemę dusinančių sunkių miglų smėliu. Viską pradangino neperregima pilkybė, o žemė, skambant netylančių griausmų uraganams, rodės, garmėjo į bedugnę prarają. Visos būtybės sustingo mirtinai išsigandusios. Nežinomos jėgos trypė drebančią žemę. Jai pražūtį dainavo žaibai. Pražūtį kaukė vėtros, kylančios tamsybėse, ir žemė jau priminė tik be atvangos pustomą smėlio krūvą.

„Nejudėkite! Gulėkite savo vietose!“ – pasigirsdavo komandos, kai bandos puldavo bėgti. Reksas, kartu su aviganiais ir visa ruja vilkų, aplenkdavo bandas ir jau dantimis vertė paklusti. Vos jam suinkštus, iš putotų nasrų virto vien tik kruvini purslai. Neapsakomai nusiplūkė ir, pažabojęs visuotinį nerimą, krito ant kažkokios kalvos su nukarusiu liežuviu, jau vos dvėsuodamas iš nuovargio. Bandos gulė aplink kalvą neaprėpiamu žiedu. Ta nesuvokiamybė, tvyranti žemėje ir danguje, kamavo jas beprotiška baime. Oras virpėjo nuo nesiliaujančių gailių bliūvavimų ir inkščiojimų! Arkliai žvengdami kėlė žemes. Iš pilkų tumulų vis ryškiau plyksėjo smaragdinės avių žlibės ir graudino veriantis bliovimas. Iš visų pusių smaigstė nerimo virpinami vilkų kauksmai. Šunys, it pasiutę, prie žemės nuleistomis nosimis be paliovos mėgino nežinia ką suuosti. Ilgesingi karvių ir jaučių mykavimai gaudė niūriu bosu. Netgi kiaulės, visada tokios protingai abejingos, nerimastingai kvykavo. Visi vienodai kentė. Prie visų nelaimių dar ir sausi rūkai lipo prie odos ledinėmis marškomis, kiaurai prasiskverbdami iki pat kaulų. Tad kas akimirką kilo sunkios galvos ir ašarų pritvinkusios akys klaidžiojo tamsybėse. Tačiau nebuvo jokių permainas pranašaujančių ženklų. Diena negrįžo, o miglos vis tirštėjo. Tik Reksas išliko ramus ir neprarado savitvardos. Ištvėrė jau ne vieną audrą. Kaip tik dabar prisiminė baisią pūgą, kadaise jį privertusią tris dienas klaidžioti po laukus. Išgyveno ją badaudamas po kažkokiu akmeniu.

– Jiems tvarte visada buvo šilta ir tylu, – urgztelėjo suerzintas dejonių.

– Ir vilkams toks oras nepatinka, – atrėžė kažkuris aviganis, pastatęs ausis.

– Tegul pasiieško geresnio. – Jį pykdė tie nuolatiniai skundai.

– O jeigu ši tamsybė nesibaigs! – atsiduso kažkuris įnirtingai kasydamasis.

– Tada nudvėsi kartu su savo blusomis. Nėra čia ko filosofuoti! O dabar miegoti!

Jis išsitiesė kiek įmanydamas patogiau ir mėgino užmigti.

Uraganas persirito į kitą pusę, perkūnų grumėjimas vis tolo. Nutilo ir bandų balsai. Traukėsi vėtros, plakdamos leipstančiais sparnais. Iš lėto užėjo šiurpi kapų tyla. Visus apėmė mirtina ramybė, širdys plakė vis tykiau, dingo nerimas, o paskui atkeliavo maloningas brolis miegas ir pavergė užsimiršimo stebuklu – leidosi karščiuojantys akių vokai, atvėsusios galvos krito ant žemės, ir saldus malonumas persmelkė nuvargėlius. Pagaliau ir Reksas užsnūdo, tik prieš užmigdamas įsitikino, kad jau atėjo tikra naktis. Tačiau dažnai prabusdavo, pastatydavo ausis, pasirąžydavo ir pauostinėdavo, bet, šnervėmis įtraukęs aštrų šalnos prieskonį, slėpdavo nosį tarp letenų ir toliau miegojo.

Toje mirtinoje tyloje nesigirdėjo nė menkiausio šlamesio. Miglų nuošliaužos gumšavo negyvos tarsi išmirę ar galbūt paaukoti akmenys. Gyvenimo ritmas prislopo ir užsiklojo bejėgiškumu.

Kai Reksas staiga pašoko pašiauštais gaurais ir stačiomis ausimis, jau galėjo būti po vidurnakčio, tas laikas, kai visada kaimuose gieda gaidžiai. Aiškiai girdėjo pažįstamą balsą, Rastinuko šauksmą. Tik negalėjo suprasti, kurioje pusėje. Puolė iš vietos ir lakstė pasiutusiais šuoliais sukdamas didžiulius ratus. Nebylio murmėjimas ilgai skambėjo kažkur priešais jį ar virš jo, bet jo paties negalėjo pasivyti, tad uždusęs grįžo į guolį.

– Iš jo jau nė kaulelio neliko! – staiga apėmusį draugo ilgesį malšino apmąstymais. – O gal grįžo pas savus ir mane šaukė? – Užuot atsakiusi, atmintis atlapojo savo stebuklingus svirnus ir užvertė jį gyvais senų išgyvenimų likučiais. Jis išverstomis nereginčiomis akimis pažvelgė į tuos nuostabius veidrodžius. Tarsi peršoko į praėjusius ir, regis, mirusius laikus ir juos išgyveno iš naujo. Džiaugsmingai sulojo išvydęs dvarą; bėgdamas per kambarius uodega plakė sau per šonus; pamatęs taksus pritūpė šuoliui; per ražienas vijosi jauną kiškutį; inkšdamas gerinosi palei šeimininko kojas ir snaudė ant liūto kailio mieguistomis akimis žvelgdamas į židinyje gęstančią ugnį. Pagaliau taip netikėtai puolė ant kažkokio priešo, kad užvirto ant šalia miegančių aviganių keterų. Šmėklos išnyko – liko tik pilka naktis, tyla ir miegančios bandos. Vis dėlto nepradėjo ilgėtis praeities. Jau ėmė jos nekęsti.

– Į rytus! Į saulę! – su nauja vidine jėga uždainavo visi jo įsitikinimai ir viltys. Grįžo rūpestis bandomis, pasiglemždamas visą dėmesį ir visas jėgas. Susikaupė būsimam išvadavimo žygdarbiui.

– Pavasaris ateis, o ten nė vieno arklio, nė vieno jaučio ir net nė vieno šuns. Jie badu išdvės. Kas už juos dirbs?

Tas saldus keršto žmonėms jausmas per jį plaukė tarsi iš priešo besiliejanti karšto kraujo srovė. Ne kartą krūptelėjo nusukdamas šnerves kitur, kai iš tos pusės atsirisdavo baisi tvaiko banga.

– Uždusime! Stebėkite, kad taip arti nekrautų.

– Žmonėms tai nė trupučio nedvokė. Jie nerinko į krūvas ir neišgabendavo? – suniurzgė kažkuris.

– Žmonės netgi ėda viską, ko mūsų brolis nė nepauostytų.

– Kada gi pasirodys diena, jau metas būtų! – Ir jis klaidžiojo nerimaujančiomis akimis po tamsumą, bet nesimatė net aušrą pranašaujančio ženklo. Tačiau neklystančiu instinktu juto, kad saulė jau turėjo kilti. Aviganiai žinojo tą patį. Nerimastingai sukiojosi ir inkštė prie tos nesibaigiančios nakties vartų, kurių šeimininkas neatidarė ir saulės neįleido.

– Gal tuose žydruose laukuose pasiklydo!

– Nesgi nutikdavo, kad šeimininkas pramigdavo… Lodavome prie durų, kol prabusdavo.

– Grįždavai naktį sargavęs tiesiai prie židinio. Bulvės burbuliuodavo puode, lašiniai čirškėdavo, ugnis sušildydavo, o lauke šaltis ir sniegas! Rojus buvo! Rojus! – tyliai dalijosi prisiminimais. Juos nutraukė griaudėjantis Rekso balsas.

– Į rytus! Judinkitės! – skriejo įsakymas virš tūkstantinės minios, kol nuslopo stovyklos pakraštyje. Bandos kėlėsi tingiai, buvo apsunkusios, sušalusios ir išbadėjusios. Jos, iš įpratimo pasyvios, klusniai gana drausminga tvarka judėjo per miglotas dykynes. Vilkų kauksmai ir iltys vertė spartinti žingsnį.

– Kur saulė? Kur diena? Kur? – sruveno gailios dejonės.

Gervės nedainavo joms savo kasdienės ryto giesmės.

Bandos vilkosi nuleistomis galvomis, vis sustodamos dėl pirmos pasitaikiusios priežasties ir skabydamos karčius kažin kokių krūmų lapus. Storas šerkšnas traškėjo po kojomis ir šen bei ten įlūždavo plonas ledo kiautas, žeisdamas kojas it peilis. Negana to, visi traukė visiškai apčiuopomis, nė per žingsnį nepermatomoje pilkybėje, kas akimirką atsitrenkdami ir užkliūdami už kokio nors akmens, kokio nors medžio ir vieni už kitų, tad retkarčiais kildavo burnojimas ir muštynės.

– Susilaužysim kanopas! Kur mus varo? O laukuose visada buvo taip lygu! – inkščiojo.

Raginimai nelabai padėjo, ėjo vis nenoriau, baimingiau ir apatiškiau. Ištisi gardai laužė rikiuotę ir, likę gale, griuvo ant žemės tarsi pakirsti. Kiti staiga sustodavo, bijojo pajudėti iš vietos ir riaumojo visu balsu. Vilkų iltys ir nagai, nors ir nelengvai, bet bent jau suvarydavo bandą į krūvą ir vesdavo į priekį. Tačiau jau plyšo visos virvės ir sunkiai pavykdavo išgauti šiokį tokį paklusnumą, kadangi ši kelionė tapo neapsakoma kančia. Trūko dienų, trūko naktų ir aiškiai apibrėžto paros meto, tad spraudėsi vis didesnė netvarka. Miegojo kada užsimanydavo ir kėlėsi kada norėjo. Ilsėjosi jau vis dažniau ir ilgiau ir, nuėdę net samanas ir menkiausias kerpes, malšino troškulį laižydami šerkšną, ėjo toliau šiurpiu pasmerktųjų žingsniu. Ištisi būriai linko likti ir dvėsti, nei toliau taip kentėti. Geso paskutinės jų viltys ir žudė ta mirtinai monotoniška, nė akimirkai nesitraukianti pilkybė. Be to, laikas slinko neapsakomai lėtai ir baigė pjauti tas priverstinis aklumas. Jau prarado netgi pirmykščius instinktus. Jau mažai kas juto artėjančią naktį ir auštančią dieną. Be perstojo ėjo ir ėjo nesuprasdami, ar ši kelionė jiems trunka dienas, savaites ar metus! Atrodė, kad klaidžioja jau visą amžinybę ir kad jau visados vilksis šiame pilkame, neaprėpiamame kape, alkani, mirtinai išsekę, akli, dar gyvi, bet pasmerkti baisiai, lėtai mirčiai. O gailestingoji diena niekaip neatėjo ir nesužibo nė vienas paguodos spindulys, nė vienas. Kančios kasdien stiprėjo ir neviltis augo, jau net rimo dejonės, tilo skundai, stigo jėgų protestuoti, jie vilkosi tarsi mieguistų, apatiškų vaiduoklių virtinės, iš kurių tik retkarčiais į neįžvelgiamą dangų iššaudavo koks nors pavienis sukrečiantis nevilties klyksmas.

Galų gale Šlubius išlėkė į žvalgybą ir užtruko gana ilgai; grįžo prigesusiomis žlibėmis.

– Nesutikau saulės. Nėra jos niekur, niekur, niekur, – suinkštė skausmingai. – Lėkiau į rytus; ieškojau vakaruose; ir pietų pusėje perbėgau ūkus, ir visur ta pati baisi, neperregima naktis. Niekur nė vieno spindulio! – graudeno.

Paskui Reksas išdūmė ant savo juodo eržilo, it vėtra šluodamas viską pakeliui. Ir taip pat grįžo tuščiomis. Nuo ilčių varvėjo kruvinos putos ir niūriai švietė žlibės. Krito ant žemės šalia aviganių ir ilgą laiką iš nuovargio vien tik sunkiai dvėsavo. Žinia apie jo žygį pasklido žaibu, ir netrukus jį apspito minios nekantraujančiųjų, trokštančiųjų bent vilties.

– Užgriuvusi dar daugybės maršų reikalaujanti naktis, – nenorėjo ir bijojo atskleisti visą tiesą. – Sutikau gerves… giedojo, kad po poros dienų taps šviesiau… matė saulę… ji grįžta į žemę… Nebijokite… Dar keletą dienų reikia ištverti! Būkite kantrūs… Drąsūs… – iškilmingai vapėjo.

– Lauk, šunie, kol kumelė padvės! – urgztelėjo kažkas nepatenkintas.

– Tik žmogus gali mus išvesti iš šios aklavietės, – pasigirdo įžūlus riaumojimas.

– Užtilkit! Kas pakartos tą vardą – mirs, – rūstavo Reksas, iššiepęs iltis.

– Teisingai, – pritarė Šlubius, – nors ir dabar mirštame, iš bandų tik oda ir kaulai liko…

– Tau dėl to skauda, – sulojo pašaipiai. – Jau pristigai riebios mėsos.

– Sudžiūvę kaulai, be čiulpų, tik niekingos skiedros.

– Vilkai jau pilvais žemę šluoja, o dar skundžiasi, – užlojo šunys.

– Ir jūs ne žole mintate! Svajojate apie mėsgalį iš trobos, apie šiukšlynus…

– Kad tau liežuvis nudžiūtų. Turime misti dvėseliena ir tuo, kas papuola. Nežudome.

– Neslepiame nuo jūsų likučių… Galite vartoti…

– Šlykštus smirdžiau! Geriau badu mirti, nei likučius ėsti, dvokia jumis už pusės dienos kelio. Lapėms ir maitvanagiams jos gal ir tinka!

– Šunys ir vilkai neskuba pasiekti kelio galą.

– Mūsų sąskaita gyvena! – pasigirdo balsai iš įvairių pusių.

– Kur saulė? – sugriaudėjo grėsmingi riaumojimai. – Vesk mus! Gana mums keliauti! Mums šalta, tamsu, alkana ir baisu. Išgelbėk, kitaip žūsime! Sugrąžink mums dieną!

Reksas, bijodamas blogesnių pasekmių, šoko ant eržilo ir, apsišeriavęs trigubu vilkų ir šunų ilčių sluoksniu, brovėsi per įsiaudrinusią minią ir ją ramino.

– Jau artėja tas metas, – lojo garsingai. – Už miglų mūsų laukia saulė! Nespėsime nė kelis kartus atsipūsti, ji nušvis mūsų akyse, sušildys ir vėl pasaulio stebuklus parodys…

– Kol saulė patekės, rasa akis išės…

– Ši naktis mus iki paskutinės kanopos suris… Kur tas tavo žadėtas rojus? Vesk į jį!

– Jis priešais mus… Netrukus jį pasieksime… Ištvermingųjų ir drąsiųjų laukia atlygis… Žus tik abejojantieji ir silpnadvasiai. Užtat viską kantriai ištvėrusieji nusipelnys laimės…

– Duok mums valgyti! Duok mums gerti! Duok mums prieglobstį! Dvėstame!

– Pakentėkite! – užkaukė iš visų jėgų. – Netrukus baigsis jūsų vargai! Ir atminkite, kad nelaimės, kurios mus ištinka, yra sukeltos žmonių niekšybės. Būtent jie mums užpūtė miglas, būtent jie mums užtemdė saulę, būtent jie mus badu marina ir šalčiais svilina. Jie keršija mums. Nori mus palaužti ir priversti grįžti. Nori mus bado ir nakties kankinimais pavergti, kad plaktų botagais ir uždėtų jungą. Bet kurią akimirką jie gali atsirasti tarp mūsų ir vilioti silpnuosius ir abejojančiuosius. Mirtis klastingiems tironams! Masins jus abraku ir švelnumu. Nepasitikėkite tomis atgrasiomis gyvatėmis, nes gers jūsų kraują, kaip iki šiol gėrė. Už apgailėtiną maisto kąsnį vėl jus pavers vergais. Nesileiskite! Baigėsi jų viešpatavimas. Aukštyn širdis! Neparduokite krauju išpirktos laisvės! Pakentėkite, ir vėl jums priklausys visi pilni tvartai ir stoginės; visi laukai ir pievos! Ir saulė jums priklausys, ir šiluma, ir gaivūs šaltiniai. Ir malonų šešėlį per karščius turėsite, ir prieglobstį nuo darganos, ir minkštą pakratą! Ir jokios prievartos, jokių mokesčių darbu ir krauju, jokių prievolių, netgi dėkingumo prievolės. Draugai, bičiuliai, broliai, visu įmanomu įsitikinimu tvirtinu, kad ateina begalinės laimės dienos. Jau jas matau, jau jas jaučiu, jau jos už tų miglų. Ten, rytuose, jau matote blyškias žaras, artėjančios dienos šventieji pranašai jau skelbia aušrą… – kaukė su liūto jėga ir jam atsakė maurojimas, primenantis džiaugsmingus pavasarinius griausmus. Paskui visi gulėsi ilsėtis, tikrai alkani, bet kupini patikimos vilties.

 

Versta iš: Wł. St. Reymont. BUNT. Warszawa–Kraków–Lublin–Łódź–Poznań–Wilno–Zakopane: Gebethner i Wolff, [1924].