Ruth Rendell. Šviesus rytojus

2025 m. Nr. 3

Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis

Ruth Rendell (1930–2015) – viena populiariausių ir išradingiausių anglų detektyvinių romanų autorių. Ji kurį laiką dirbo reportere, žurnalistės patirtis pravertė jai kuriant detektyvines istorijas. Kai kurias savo knygas pasirašydavo slapyvardžiu Barbara Vine.
Parašė tradicinių detektyvinių romanų, kurių herojus sumanus vyresnysis policijos inspektorius Veksfordas atskleidžia nusikaltimus išgalvotame Sasekso kaime. Taip pat parašė šiurpinančių psichologinių trilerių, apsakymų, kurių veikėjai apsėsti paranojos. Tarp jos apsakymų rinkinių populiarūs „Nukritusi uždanga“, „Naujoji draugė“, „Karštligės medis“. Ne vienas kūrinys buvo ekranizuotas (garsiausias filmas – Pedro Almodóvaro „Virpantys kūnai“, sukurtas pagal to paties pavadinimo romaną, didelio populiarumo susilaukė ir serialas apie inspektorių Veksfordą).
Jos kūryba įvertinta apdovanojimais, o knygos išverstos į daugelį kalbų. Lietuvių kalba išleisti trys jos romanai – „Krokodilo nasruose“ (vertė Zita Marienė, 2002), „Pamergė“ (vertė Judita Vabalienė, 2003), „Vaikeliai girioje“ (vertė Ina Rosenaitė, 2009).

 

Apsakymas

– Šešių turėtų pakakti, – pasakė jis. – Tarkim, šešių dėžių nuo arbatos ir vieno lagamino. Jei pristatysi jas rytoj, viską supakuosiu, ir gal taviškiai užvažiuotų paimti jų trečiadienį. – Jis pasižymėjo popieriaus skiautelėje. – Ryt maždaug apie pietus.

Ji nepajudėjo. Vis dar sėdėjo dideliame krėsle su ąžuoline atrama tolimajame kambario gale. Jis prisivertė žvilgtelėti į ją ir nutaisė lyg ir šypsenėlę – atseit viskas gerai. 

– Jokių rūpesčių, – pridūrė. – Jie labai patyrę. 

– Netikėjau, – pasakė ji, – kad tu išties taip pasielgsi. Tik kai išgirdau tave kalbant telefonu. Maniau, kad tai neįmanoma. Tu tikrai supakuosi visus šiuos daiktus ir nusiųsi jai? 

Jie vėl ėmė viską aptarinėti iš naujo. Kaip neaptarinėsi. Tai tęsis tol, kol jis išveš savo daiktus ir pats išsinešdins iš Londono toliau nuo jos visiems laikams. Ir jis nesiruošė ginčytis ar sakyti ilgų pasiteisinamųjų kalbų. Užsidegė cigaretę ir luktelėjo, kol ji pradės, prisiminęs, kad aludės atsidarys po valandos ir tada jis galės išeiti išgerti. 

– Nesuprantu, ko išvis čia atėjai, – pasakė ji. 

Jis neatsakė. Vis dar laikė cigarečių dėžutę, bet dabar uždarė dangtelį ir pajuto onikso vėsą pirštų galuose. 

Ji išbalo. 

– Vien tik pasiimti savo daiktų? Morisai, grįžai tik dėl to? 

– Tai mano daiktai, – ramiai atsakė jis. 

– Galėjai atsiųsti ką nors kitą. Galėjai parašyti ir paprašyti manęs tai padaryti. 

– Niekada nerašau laiškų, – pasakė jis. 

Tada ji sukrutėjo. Nekantriai mostelėjo ranka. 

– Tarsi nežinočiau, – jai išsprūdo, didžiulėm pastangom suvaldė balsą, kad nevirpėtų. – Buvai Australijoje metus, ištisus metus, ir nė karto man neparašei. 

– Skambinau. 

– Taip, du kartus. Pirmąsyk sakei, kad myli mane ir ilgiesi, trokšti grįžti, ir kad laukčiau tavęs, ir kad neturi jokios kitos. O antrą kartą, prieš savaitę, pasakei, kad būsi čia šeštadienį, tai gal galėčiau tave priimti. Dieve mano, gyvenau su tavim dvejus metus, praktiškai buvom susituokę, o tu skambini ir teiraujiesi, ar galėčiau tave priimti!

– Žodžiai, – pasakė jis. – O kaip tu būtum pasakiusi? 

– Pirmiausia būčiau užsiminusi apie Patriciją. O taip, būtinai būčiau apie ją užsiminusi. Būčiau turėjusi tiek padorumo, paprasto žmogiškumo. Ar žinai, ką pagalvojau, kai pasakei, kad atvyksti? Štai koks jis ypatingas, koks savotiškas – nerašo, neskambina. Bet toks jau Morisas, žmogus, kurį myliu, jis sugrįžta pas mane, mes apsivesime, ir aš tokia laiminga! 

– Aš sakiau tau apie Patriciją. 

– Tik po to, kai pasimylėjom. 

Jis krūptelėjo. Tai buvo klaida. Žinoma, jis neketino to daryti, tik sveikinantis lengvai pabučiuoti. Bet ji atrodė labai patraukli, jis buvo prie jos pripratęs, ir atrodė, lyg ji šito lauktų – velniai griebtų! Moterys niekad nesuprato nei vyrų, nei sekso. Ir stovėjo tik viena lova, ar ne? Būtų kilęs baisus skandalas tą pirmąją naktį, jeigu jis būtų pasisiūlęs miegoti ant sofos. 

– Pamylėjai mane, – pasakė ji. – Buvai toks aistringas, kaip seniau, o kitą rytą pasakei. Gavai leidimą gyventi Australijoje, susiradai darbą, sutikai merginą, kurią nori vesti. Šitai man papasakojai per pusryčius. Ar yra kas trenkęs tau į veidą, Morisai? Ar yra kas sutrypęs tavo svajonę? 

– Argi norėjai, kad ilgiau laukčiau? O dėl smūgio į veidą, – jis pasitrynė žandikaulį, – tai kerti iš peties. 

Ji sudrebėjo. Atsistojo, ėmė lėtai ir sunkiai žingsniuoti po kambarį. – Vos paliečiau tave. Norėjau užmušti. – Ji stabtelėjo prie mažojo staliuko. Ant jo stovėjo porceliano statulėlė, greta buvo bronzinis popieriaus pjaustiklis, plunksninė iš onikso ir tokia pat peleninė. – Visus tuos mažmožius saugojau dėl tavęs, – pasakė ji. – Branginau juos. O dabar ketini viską nusiųsti jai. Daiktus, su kuriais gyvenome. Žiūrėdavau į juos ir galvodavau – Morisas nupirko šitą, kai važiavom – o Dieve! – negaliu patikėti, dabar siunti jai! 

Jis linktelėjo nenuleisdamas nuo jos akių. 

– Gali pasilikti didelius daiktus, – pasakė. – Ypač tą sofą. Nesėkmingai bandžiau užmigti ant jos porą naktų, ir tegu ji dingsta man iš akių. 

Ji pagriebė porceliano statulėlę ir sviedė į jį. Nepataikė, nes jis tūptelėjo, ir statulėlė trenkėsi į sieną, prie pat įrėminto paveikslo. – Atsargiai, Lauris, – lakoniškai perspėjo, – sumokėjau už jį krūvą pinigų. 

Ji griuvo ant sofos ir prapliupo verkti. Trankė viską, daužė pagalves kumščiais. Jo tai nepaveikė, jis ir nemanė graudintis. Susipakuos tuos daiktus, išvyks ir praleis tris mėnesius keliaudamas po Europą. Kaip laisvas žmogus džiaugsis reginiais, pramogom ir merginom, paskutinį kartą audringai praleis laiką. Paskui grįš pas Patriciją į namus, į darbą, į atsakingą gyvenimą. Tokia bus šviesi ateitis, kurios ta isteriška moteris neaptamsins. 

– Užsičiaupk, Betse, dėl Dievo meilės, – pasakė jis ir smarkiai papurtė ją už peties. Tada išėjo, nes jau buvo vienuolikta, ir galėjo išgerti alaus. 

Betsė pasidarė kavos ir nusišluostė užverktas akis. Apžiūrėjo dekoratyvius daiktus ir knygas, stiklines taures, vazas ir lempas, kurias jis atims iš jos rytoj. Ji pernelyg neliūdėjo dėl to, kad praras daiktus, tik dėl tuštumos, kuri atsiras juos išvežus, ir dėl to, kad visi jie priklausys Patricijai. 

Naktį ji atsikėlė, surado jo piniginę, išėmė Patricijos nuotraukas ir suplėšė. Bet ji prisiminė tą veidą, gražų, nuožmų ir godų, ir įsivaizdavo, kaip tos gražios akys išsiplės, kai Patricija išpakuos dėžes nuo arbatos, kaip jos grobuoniškos rankos naršys po lagaminą ieškodamos daugiau lobių. Padarys viską turbūt dar neatvažiavus pačiam Morisui, išdėlios lempas, taures ir papuošimus jų namuose, kad jį pradžiugintų, kai jis pagaliau parvyks. Jis ves ją, žinoma. Ji turbūt mano, kad jis ištikimas jai, pagalvojo Betsė, kaip aš kadaise maniau, kad jis ištikimas man. Tik ne dabar! Vargšė kvailutė, ji nežino, ką jis išdarinėjo, kai tik atsidūrė vienas su manim, ir ką jis veiks Prancūzijoje bei Italijoje. Tai būtų jai puiki vestuvinė dovana drauge su visais gražiais niekučiais lagamine. 

Na, kodėl gi ne? Kodėl jai neišardžius jų būsimų vestuvių? Laiškas. Laiškas, paslėptas mėlynais raštais puoštame inde nuo imbiero? Ji sėdasi rašyti. Brangi Patricija – ar ne kvailystė taip pradėti laišką savo priešei? 

Brangi Patricija: nežinau, ką Morisas papasakojo apie mane, bet mes čia gyvenam kaip meilužiai nuo pat jo atvykimo. Kad būtų aiškiau, mes ir mylimės, ir miegam kartu. Morisas nepajėgia būti ištikimas niekam. Jei netikite manim, pagalvokit, kodėl, jei nenorėjo manęs, jis neapsistojo viešbutyje. Tai viskas. Jūsų – ir pasirašė. Pasijuto tiek geriau, kad sugebėjo nusiprausti vonioje ir pasigaminti šiokius tokius pietus. 

Šešios dėžės ir lagaminas buvo pristatyti kitą dieną. Dėžės kvepėjo arbata, o jų dugnai pasirodė nukloti lapeliais. Lagaminas buvo padirbtas iš sidabro spalvos metalo, o sagtys – aukso spalvos. Tai buvo gražus daiktas, penkių pėdų ilgio, trijų aukščio ir dviejų pločio. Dangtis prigulė taip standžiai, kad, regis, užsidarydavo hermetiškai. 

Morisas ėmė pakuotis antrą valandą po pietų. Atsinešė vyniojamojo popieriaus ir laikraščių. Prikrovė dėžes virtuvės reikmenų, puodelių, lėkščių ir įrankių, taip pat knygų, ir tų savo drabužių, kuriuos buvo palikęs prieš metus. Kruopščiai ir su tam tikru negailestingu malonumu vengė tų daiktų, kuriuos Betsė galėjo laikyti savais – menkų, pigių daiktelių, nerūdijančio plieno šaukštų ir šakučių, Vulvorto molinių indų, bjauriai spalvotų paklodžių – raudonų, oranžinių ir gelsvai žalių, kurių jis niekada nemėgo. Jiedu su Patricija miegos baltoje patalynėje. 

Betsė jam nepadėjo. Tik stebėjo ir be perstojo rūkė. Jis pritvirtino dangčius ant dėžių ir ant kiekvieno baltais dažais užrašė savo adresą Australijoje. Tik įrašė ne savo pavardę, o Patricijos. Ne tam, kad paerzintų Betsę, tačiau jam buvo malonu matyti, jog tai ją erzina. 

Jis negrįžo į butą iki pirmos valandos nakties ir, žinoma, neturėjo rakto. Betsė atsisakė jį įsileisti ir paliko gatvėje, tad jis turėjo sėdėti išnuomotame automobilyje iki septynių. Pati irgi atrodė nemiegojusi. Panelei Patricijai Gordon, rašė jis greitai ir meistriškai. 

– Nepamiršk savo indo, – pasakė Betsė. – Man jo nereikia. 

– Šitą į lagaminą. Panelei Patricijai Gordon, 23 Burwood Park Avenue, Kew, Victoria, Australia 3101. Visi gražūs daiktai keliauja į lagaminą. Tai mano ypatinga dovana Patricijai. 

Lauris nusileido žemėn ir buvo rūpestingai apkamšytas bei įvyniotas į popierių. Įvyniojo ir onikso peleninę su plunksnine, alebastro dubenį, bronzinį peilį popieriui pjaustyti, mažyčius kiniškus puodelius, aukštas vyno taures, porceliano statulėles, deja… Jis pakėlė lagamino dangtį.

– Muitinė atidarys jį! – sušuko Betsė. – Viliuosi, kad jie konfiskuos tuos daiktus ir sudaužys! Meldžiuos kas vakarą, kad, užuot pasiekę krantą, jie nuburbuliuotų į jūros dugną! 

– Jūra, – pasakė jis, – tai visada rizika, kurios neišvengsi. O dėl muitinės. – Jis nusišypsojo. – Patricija ten dirba, ji muitinės tarnautoja, argi nesakiau tau? Labai abejoju, kad jie bent žvilgtels į vidų. 

Jis užrašė etiketę ir priklijavo ant lagamino šono. Panelei Patricijai Gordon, 23 Burwood Park Avenue, Kew… 

– O dabar eisiu ir nusipirksiu spyną. Prašau duoti raktus. Jei bandysi dar kartą manęs neįsileisti, skambinsiu policijai. Neužmiršk, kad dar esu teisėtas šio buto gyventojas. 

Ji padavė jam raktus. Kai jis išėjo, ji įkišo savo laišką į indą. Manė, kad jis iškart uždarys lagaminą, bet jis to nepadarė. Paliko atdarą, atverstu dangčiu ir su nauja spyna, kabančia ant aukso spalvos kilpos. 

– Ar yra ko užvalgyti? – paklausė jis. 

– Eik ir pasiieškok, neraliuotas kvaily! Pasiieškok kitos, kuri tave pamaitintų! 

Jam ji patiko, kai pykdavo ir niršdavo, tik jos meilės bijojo. Jis sugrįžo vidurnaktį, kai butas skendėjo tamsoje. Atsigulė ant sofos, apsuptas arbatos dėžių, lyg gynybos barikadų, su blankiai švytinčiom baltom raidėm. Panelei Patricijai...

Netrukus atėjo Betsė. Ji nedegė šviesos, tik laviravo tarp dėžių, nešdama žvakę ant lėkštelės, kurią pastatė ant lagamino. Žvakės šviesoje su ilgais baltais naktiniais marškiniais ji atrodė kaip šmėkla, kaip kokia klajojanti beprotė, ponia Ročester iš romano „Džeinė Eir“. 

– Morisai. 

– Eik šalin, Betse, aš pavargęs. 

– Morisai, meldžiu. Gailiuosi, kad prikalbėjau tau visko. Gailiuosi, kad tavęs neįsileidau. 

– Nieko tokio, aš taip pat gailiuosi. Užviriau košę, ir gal man nereikėjo taip elgtis. Bet geriausia bus išvažiuoti ir išsivežti savo daiktus, ir visiškai nutraukti ryšius su praeitimi, ar ne? O dabar būk gerutė, atstok nuo manęs ir duok šiek tiek pamiegoti.

 

To, kas įvyko paskui, jis nesitikėjo. Net į galvą nešovė. Vyrai nesupranta moterų nei sekso. Ji metėsi ant jo nevikriai ir godžiai. Atplėšė jo marškinius ir ėmė bučiuoti kaklą ir krūtinę, laikydama jo galvą ir prispaudusi burną prie jo burnos, gulėdama ant jo ir surakinusi jo kojas savo keliais.

Jis smarkiai ją stumtelėjo. Nustūmė, ir ji krisdama trenkėsi galva į lagamino šoną. Žvakė nukrito, sužioravo ir užgeso vaško balutėje. Tamsoje jis keikėsi kaip vežikas. Uždegė šviesą, ir ji atsikėlė laikydamasi už galvos, kur buvo matyti truputis kraujo. 

– Ei, nešdinkis, dėl Dievo meilės, – jis šiurkščiai išgrūdo ją ir užtrenkė duris. 

Rytą, kai ji atėjo į kambarį su mėlyne ant kaktos, jis miegojo ant nugaros nenusirengęs ir išsikėtojęs. Išvydusi jį, sudrebėjo, nuėjo gaminti pusryčių, bet kąsnis nelindo gerklėn. Negalėjo kavos gurkšnio nuryti ir viskas kėlė šleikštulį. Kai sugrįžo į kambarį, jis sėdėjo ant sofos ir žiūrinėjo lėktuvo bilietą į Paryžių.

– Vyrai ateis daiktų dešimtą, – pasakė jis lyg niekur nieko. – Ir geriau jau nevėluotų. Turiu būti oro uoste vidurdienį. 

Ji trūktelėjo pečiais. Tiek iškentėjusi nemanė, kad jis dar gali ją kuo nors įskaudinti.

– Geriau uždaryk lagaminą, – pasakė abejingai.

– Viskas savo laiku, – jo akys sublizgo. – Dar turiu įdėti laišką.

Palenkusi galvą taip, kad matytųsi kraujosruva, skaudi ir patinusi, ji niūriai žvilgtelėjo į jį. – Juk niekad nerašai laiškų.

– Tai tik žinutė. Negalima siųsti dovanos be ją lydinčios žinutės, ar ne?

Jis išėmė imbiero indą iš lagamino, ištraukė jos laišką ir net nežvilgtelėjęs numetė ant grindų. Greitai, tačiau pabrėžiamai, kad Betsė matytų, užrašė ant popieriaus lapo: Visa tai tau, mieloji Patricija, visiems laikams.

– Kaip aš nekenčiu tavęs, – pasakė ji.

– Vos neapkvailinai. – Iš lagamino jis ištraukė didelę stalinę lempą ir pastatė ant grindų. Įdėjo raštelį į indą, pervyniojo jį, įspraudė tarp rankšluosčių ir pagalvėlių, kad apsaugotų trapų daiktą. – Neapykanta – ne tas žodis, kuriuo įvardinčiau, kaip jaučiuosi po tavo užpuolimo praeitą naktį.

Ji nieko neatsakė. Gal jam reikėjo tokį sunkų daiktą kaip stalinė lempa dėti į kurią nors dėžę. Gal būtent dabar reikėjo atidaryti vieną iš dėžių. Jis atsisuko paimti lempos. Jos ten nebebuvo. Betsė laikė lempą abiem rankom. 

– Duok man ją.

– Ar tau yra kas nors smogęs į veidą, Morisai? – pasakė ji dusdama ir, iškėlusi lempą, trenkė jam tiesiai į kaktą. Jis susvyravo, o ji trenkė dar kartą, dar. Nesiliaudama smūgiavo į veidą ir galvą. Jis suklykė ir susmuko, užsidengęs veidą kruvinom rankom. Tada, sukaupusi visas jėgas, ji užsimojo ir trenkė iš peties, o jis pargriuvo ant kelių, nusirito ant grindų ir pagaliau nurimęs nutilo. 

Išsiliejo nemažai kraujo, bet netrukus jis liovėsi tekėjęs. Ji stovėjo žiūrėdama į jį ir raudojo. Ar ilgai? Ji buvo visa išsitepus krauju. Nusiplėšė drabužius ir sumetė šalia į krūvą. Valandėlei suklupo prie jo, nuoga ir verkdama, lingavo pirmyn atgal, kartodama jo vardą ir kandžiodama sau pirštus, lipnius nuo jo kraujo. 

Tačiau savisauga yra pirmykštis instinktas, galingesnis už meilę ar sielvartą, neapykantą ar gailestį. Jau buvo devinta valanda, už valandos ateis tie vyrai. Betsė atsinešė kibirą vandens, skalbiklio, šluostelių ir kempinę. Varginantis didysis valymas išdžiovino jos ašaras, nuramino širdį ir prislopino mintis. Ji nieko negalvojo, tik  aptemusiu protu darbavosi kaip pašėlusi.

Kibirą po kibiro pylė į kriauklę rausvą vandenį, ir kai kilimas jau buvo švarus, permirkęs tik nuo vandens, o lempa nuplauta, nušluostyta ir išblizginta, ji sumetė savo drabužius į skalbinių pintinę vonioje ir išsimaudė. Kruopščiai apsirengė ir susišukavo. Be aštuonių dešimta. Viskas atrodė švaru, ir ji atidarė langą. Bet numirėlis tarsi tebegulėjo ant krūvos raudonų laikraščių. 

– Mylėjau jį, – pasakė ji garsiai ir sugniaužė kumščius. – Nekenčiau jo. 

Vyrai buvo punktualūs. Jie atėjo tiksliai dešimtą. Išsinešė šešias dėžes nuo arbatos ir sidabrišką lagaminą su aukso spalvos spynele. 

Kai jie išėjo ir jų furgonas nuvažiavo, Betsė atsisėdo ant sofos. Pažvelgė į stalinę lempą, onikso plunksninę ir peleninę, imbiero indą, alebastro dubenį, vyno taures, bronzinį peilį, mažus kiniškus puodelius ir tą Laurį, kuris vėl atsidūrė ant sienos. Ji nusiramino netgi be brendžio, nors buvo jo įsipylusi. Apie praeitį išvis negalvojo, o dabartis atrodė kaip apčiuopiama nebūtis, kaip apgaubusi tiršta tyla. Ji pagalvojo apie ateitį po trijų mėnesių, ir tylą suardė nenumaldomas monotoniško juoko protrūkis. Patricija Gordon… Gražus, godus, atšiaurus veidas. Rankos, taip nekantraujančios atidaryti tą spynelę, išlaužti tas auksines kilpas ir rasti lobį.  

Ir koks įdomus atrodys tas lobis po trijų mėnesių, toks, kokio panelė Patricija nebus regėjusi per visą gyvenimą! Gerai, kad galės jį atpažinti, juk ant viršaus pritvirtintas raštelis, parašytas pažįstama ranka: 

Visa tai tau, mieloji Patricija, visiems laikams. 

Versta iš: CRIME NEVER PAYS / Oxford Bookworms Collection. Oxford University Press, 2008.