Saki. Atvertos durys

2025 m. Nr. 11 

Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas

„Metų“ skaitytojai jau yra įsidėmėję rašytoją slapyvardžiu SAKI – 2018 m. gruodžio numeryje publikavome jo novelę „Sredni Vaštar“ – žymiausią Saki kūrinį, patekusį į pasaulio literatūros trumposios prozos lobyną. Rašytojo 155-ųjų gimimo metinių proga siūlome dar vieną jo novelę.
Saki slapyvardžiu pasirašinėjo HECTORAS HUGHAS MUNRO (1870–1916) – škotų rašytojas ir žurnalistas. Šį vardą jis pasiskolino iš senovės persų poeto Omaro Chajamo rubajatų veikėjo.
Saki gimė prieš 155 metus Didžiosios Britanijos kolonijoje Birmoje (dab. Mianmaras). Būdamas dvejų neteko motinos, atsidūrė Anglijoje, buvo patikėtas auginti dviem griežtoms ir ekscentriškoms tetoms.
Dirbo žurnalistu, dienraščio „The Morning Post“ užsienio korespondentu Balkanuose, Lenkijoje, Rusijoje, rašė politines apžvalgas, etiudus.
Išleido keturis novelių rinkinius, romanų, pjesių, istorinę apybraižą, politinę parodiją. Kūriniuose satyriškai vaizduojamas anglų visuomenės gyvenimas ir šalies kultūra karaliaus Eduardo VII valdymo metais. Ypač novelės pasižymi sąmojingumu, parodijos elementais, kartais – makabriškumu. Rašytojas buvo lyginamas su novelės meistrais O. Henryʼiu ir Dorothy Parker.
1914 m., kilus Pirmajam pasauliniam karui, Saki įsirašė į eilinius kareivius, atsisakęs karininko laipsnio ir vertėjo darbo štabe. Žuvo Prancūzijoje, apkasuose nuo snaiperio kulkos, mūšyje prie Somos upės.

 

Novelė

– Teta netrukus pasirodys, pone Natelai, – pranešė labai ori, penkioliktus metus einanti mergina, – o tuo tarpu jums teks pakentėti ir pabūti su manimi.

Framtonas Natelas stengėsi atsakyti kokia nors teisinga fraze, kuri prideramai pamalonintų jį kalbinančią dukterėčią, tačiau nederamai nenuvertintų bepasirodysiančios tetos. Jis pats giliai abejojo, ar lankymasis pas nepažįstamus žmones tikrai pagelbės šiuo metu jam taikomam nervų ligos gydymui.

– Žinau, kaip viskas bus, – pasakė sesuo, jam besiruošiant persikelti į šį užkampį, – tenai užsisklęsi ir niekam nepratarsi nė žodžio, o nervai nuo tokio paniurėliško smaksojimo pašlis dar labiau. Duosiu tau keletą rekomendacinių laiškų, adresuotų visiems mano pažįstamiems tuose kraštuose. Kai kurie jų, kiek pamenu, visai malonūs žmonės.

Framtonas susimąstė, ar ponia Seplton, moteris, kuriai ruošėsi įteikti vieną iš rekomendacinių laiškų, priskiriama maloniųjų kategorijai.

– Ar šiuose kraštuose turite daug pažįstamų? – pasidomėjo dukterėčia, nusprendusi, kad nebyliojo bendravimo jau gana.

– Nepažįstu beveik nieko, – atsakė Framtonas. – Suprantate, prieš kokius ketverius metus mano sesuo viešėjo klebonijoje, tad ji parašė rekomendacinius laiškus keliems čia gyvenantiems žmonėms.

Paskutinį teiginį jis ištarė su išskirtinai nusivylimą išreiškiančia intonacija.

– Vadinasi, apie mano tetą nežinote beveik nieko? – neatlyžo orioji mergina.

– Žinau tik jos pavardę ir adresą, – prisipažino svečias. Jis svarstė, kokiai padermei priklauso ponia Seplton – ištekėjusių ar našlaujančių. Kambarys kažkaip nenusakomai bylojo, kad čia esama ir vyro.

– Vos prieš trejus metus ją ištiko didi tragedija, – pradėjo pasakoti mergaitė. – Viskas įvyko jau išvažiavus jūsų seseriai.

– Tragedija? – perklausė Framtonas; kažkodėl rodėsi, kad šiame užmiesčio kampelyje tragedijų nepasitaiko.

– Turbūt jums įdomu sužinoti, kodėl spalio popietę laikome tas duris taip plačiai atvertas, – tęsė dukterėčia, rodydama į dideles įstiklintas duris, atlapotas į veją.

– Kaip tokiam metų laikui, oras gana šiltas, – atsakė Framtonas, – bet gal šios durys kaip nors siejasi su tragedija?

– Pro tas duris, lygiai prieš trejus metus, tą pačią dieną kaip šiandien, tetos vyras drauge su dviem jos jaunesniais broliais išėjo į medžioklę, turėjusią trukti visą dieną. Bet taip ir negrįžo. Keliaujant per pelkyną link mėgstamiausio perkūno oželių medžioklės ploto, visus juos apsėmė klastingas rūkas. Tai vyko tą baisią drėgną vasarą, kai staiga be jokio įspėjimo prasivėrė vietos, kurios anksčiau būdavo saugios. Kūnų taip ir nerado. Tai ir buvo šiurpiausia. – Merginos balsas nustojo savo orumo ir tapo trapiai žmogiškas. – Vargšė teta vis tikisi, kad vieną dieną jie sugrįš, drauge su mažučiu rudu spanieliu, dingusiu su jais, ir kaip visad įžengs pro štai šias duris. Todėl jos ir praveriamos kiekvieną vakarą, kol sutirštėja sutemos. Vargšelė teta ne kartą man pasakojo, kaip jie išėjo – jos vyras, persimetęs per ranką baltą neperšlampamą lietpaltį, Ronis, jauniausias jos brolis, dainuodamas „Berte, ko blaškaisi tu?“, nes visad ją taip erzindavo, ir teta pripažįsta, kad daina išties ją nervino. O žinot, kartais, tokiais ramiais, tyliais vakarais, mane iš tiesų apima šiurpi nuojauta, kad štai visi jie įeis pro duris…

Ji nutilo ir vos suvirpėjo. Framtonui išties palengvėjo, kai į kambarį, audringai atsiprašinėdama, įpuolė teta, teisindamasi, kodėl nepasirodė anksčiau.

– Tikiuosi, laikas su Vera neprailgo? – pasiteiravo ji.

– Ji papasakojo išties įdomių dalykų, – atsakė Framtonas.

– Tikiuosi, neprieštaraujat, kad durys atidarytos, – guviai paklausė ponia Seplton, – netrukus turėtų iš medžioklės pareiti mano vyras su broliais, jie visad grįžta pro šitas duris. Šiandien pelkyne medžiojo perkūno oželius, tad išterlios man visus kilimus. Juk jūs, vyrai, tokie jau esat, ar ne?

Ji džiugiai čiauškėjo apie medžioklę ir kad sumažėję paukščių, ir kokios galimybės žiemą pamatyti antį. Framtonui tos kalbos varė gryną klaiką. Jis desperatiškai, nors ir ne visai sėkmingai, mėgino pakreipti kalbą kita, ne tokia liguista kryptimi; ir juto, kad šeimininkė skiria jam tik dalelytę savo dėmesio, nes nuolat dirsčioja jam už nugaros, į praviras duris ir už jų plytinčią veją. Koks nelemtas sutapimas, kad jis nusprendė ją aplankyti būtent šios tragiškos sukakties dieną.

– Bendru gydytojų sutarimu, man liepta kuo daugiau ilsėtis, privengti stipresnių įspūdžių ir saugotis bet kokios veiklos, bent iš tolo primenančios aktyvų fizinį darbą, – pareiškė Framtonas, besilaikantis ganėtinai plačiai paplitusio klaidingo įsitikinimo, kad nepažįstami ir menkai pažįstami žmonės trokšta kuo smulkiau sužinoti apie jūsų negalavimus ir sveikatos sutrikimus, jų priežastis ir gydymo būdus. – Nors dietos klausimu tokio darnaus sutarimo nėra, – tęsė jis.

– Nejaugi? – perklausė ponia Seplton tokiu balsu, tarsi paskutinę sekundę būtų nusprendusi klausimu paslėpti žiovulį. O tada ūmai pagyvėjo, į kažką atkreipusi dėmesį – tik, deja, ne į tai, ką dėstė Framtonas.

– Na štai pagaliau ir jie! – sušuko ji. – Kaip tik spėjo vakarienės, o ir atrodo išsimurkdę purvyne iki ausų!

Framtonas krūptelėjo ir pažvelgė į dukterėčią žvilgsniu, turinčiu perteikti atjautos kupiną supratimą. Mergaitė žiūrėjo į praviras duris paklaikusiu iš siaubo žvilgsniu. Nusmelktas neapsakomos baimės šaltuko, Framtonas pasisuko krėsle ir pažvelgė ta pačia kryptimi.

Tirštėjančioje prieblandoje buvo matyti trys pavidalai, traukiantys per pievą durų link: visi trys nešėsi po pažastimis ginklus, o vienas turėjo papildomą nešulį – ant pečių užmestą baltą lietpaltį. Apie kojas sukosi pavargęs rudas spanielis. Jie be garso artinosi prie namo, ir staiga kimus jaunas balsas uždainavo iš sutemų: „Tai sakyki, Berte, ko blaškaisi tu?“

Framtonas lyg akis išdegęs čiupo savo lazdelę ir skrybėlę: žaibo greitumu išlėkė pro holo duris, nuskubėjo skalda nubertu įvažiavimu ir puolė pro paradinius vartus. Keliu riedėjęs dviratininkas buvo priverstas įsukti į gyvatvorę, kad išvengtų staigaus susidūrimo.

– O štai ir mes, brangioji, – tarė baltojo lietpalčio šeimininkas, žengdamas pro duris, – kiek išsipurvinę, bet jau beveik išdžiūvę. Kas ten toks taip nėrė lauk, mums ateinant?

– Labai keistas žmogus, toks ponas Natelas, – atsakė ponia Seplton, – kalbėjo vien apie savo ligas, o jums pasirodžius spruko nei atsisveikinęs, nei atsiprašęs. Rodėsi, tarsi būtų šmėklą išvydęs.

– Numanau, kad viskas dėl spanielio, – ramiai paaiškino dukterėčia, – jis man sakė, kad baisiai bijo šunų. Kadaise, kažkur Gangos pakrantėje, gauja šunų parijų įvijo jį į kapines, jam teko visą naktį pratūnoti šviežiai iškastame kape, o tie padarai urzgė ir šiepėsi, taškydamiesi putomis jam tiesiai virš galvos. Nuo to bet kam būtų pakrikę nervai.

Laužti iš piršto buvo tikrasis jos talentas.

 

Versta iš: THE SHORT STORIES OF SAKI (H. H. MUNRO). New York: Viking Press, 1946.