Andrea Tompa. Namai

2025 m. Nr. 7

Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa

Rašytoja ir teatro kritikė Andrea Tompa gimė 1971 m. Transilvanijos Koložvare. Studijavo vengrų filologiją ir slavistiką. Daug metų redagavo žurnalą apie teatrą, parašė monografijų. Šiuo metu gyvena ir kuria Budapešte. Dėsto menų studentams.

Sukūrė romanus „Budelio namas“ („A hóhér háza“, 2010), „Nuo galvos iki kojų“ („Fejtől s lábtól“, 2013), „Daug kartų nemirsim“ („Sokszor nem halung meg“, 2023). Ypač didelio dėmesio sulaukė romanas „Omerta. Tylėjimų knyga“ („Omerta. Hallgatások könyve“, 2017) – liudijimas apie pokario Rumuniją ir diktatūros sulaužytus likimus.

„Metų“ skaitytojams parengiau kelias ištraukas iš taip pat puikiai įvertinto romano „Namai“ („Haza“, 2020), kuriame A. Tompa išsamiai tyrinėja fizinių, dvasinių, egzistencinių ir kalbinių tėvynių panoramas. Bevardė istorijos herojė po daugybės užsienio šalyse praleistų metų leidžiasi į kelią tėviškės link, kur nebėra gyvo nė vieno artimo žmogaus. Tai pasakojimas apie tai, kaip lengva išeiti ir kaip sunku, jei apskritai įmanoma, sugrįžti.

 

Romano fragmentai

 

Via negativa

 

And what’s your story? – nuo galinės automobilio sėdynės tingiai teiraujasi Susana nudelbdama akis, tarytum būtų visai kitur, bet vis dėlto norėtų pradėti pokalbį. Klausimą lydi tyla – du žmones skiriantis lūkesčio tarpas. Mergina pakelia akis tarp dviejų sėdynių į begalinį kelią. Panašu, kad iš tikrųjų nori žinoti jos istoriją. Žuži, Susana – amerikietė Kinčės dukra.

Klausimas paprastas, sakytum, neesminis. Jis nuskamba su amerikiečiams būdinga nerūpestingumo gaida – žavinga ir kartu atgrasia. I wish I would know my story, pati norėčiau žinoti savo istoriją, atsakytų ji, tačiau toks teiginys pernelyg daug žada, įpareigoja ilgam biografiniam pokalbiui, reikšmingai istorijai, kupinai dramatiškų vingių, naujų pradžių, katarsio vilties. Su savo istorija ji pati tik dabar bando susipažinti, net ir šiame kelyje namo. Į what’s your story pateikti galimi atsakymai Susanai neabejotinai praskaidrintų ilgo važiavimo nuobodį, bet jai pačiai trukdytų susitelkti į vairavimą kelyje, kurio galo nematyt ir kuris pasirodo esąs tikras kantrybės išbandymas – ne tiek nykus, kiek pavojingas, negana to, kupinas dirgiklių žmogui, prastai jaučiančiam erdvę. Kai ji bando kalbėti – dargi visą esmę užgožiančia kalba – ir sykiu žvalgytis į visas puses vairuodama, jaučiasi lyg stimuliuojamas laboratorinis gyvūnas su ant galvos užmaukšlinta elektrodų kepure.

Kaip tik dėl to ir leidosi į šį kelią, galėtų atsakyti ji, atsidūrė ant šio konkretaus asfalto, betono, kad sužinotų savo istoriją. Betonas, asfaltas – ji taip ir neišmoko, kuo jie skiriasi. On this concrete, ant šio asfalto, šio betono, na ir keistai pavadintas betonas, what a wonderful word, koks nuostabus anglų kalbos žodis betonui pavadint. World, word – pasaulis ir žodis – amžinai susimaišo, reikia pasistengti, kad išvengtum dviprasmybės: nuostabus tik žodis, ne pasaulis. Tai dėl to ji leidosi į kelią, būtent į šį via negativa, reiškiantį grįžimą į pradžios tašką, regresą, kad parskubėtų namo ir sužinotų savo istoriją, savo gyvenimo nuotykį. Greta I wish I would know my story ji galėtų pridurti: kaip gera būtų žinoti mūsų istorijas – leistis į jas, išgyventi ir apibendrinti pagal Aristotelio „Poetikos“ schemą: įžanga, dėstymas, pabaiga.

Bet netrukus ji pradeda pasakoti – duoda pažadą, nes jai patinka pasakoti, juk ji – pasakotoja, veikiau storyteller nei author, rašytoja.

I am an author, aš – rašytoja, – trumpai atsako ji į Susanos klausimą, ištarus author jos žvilgsnis ima blaškytis, bando susitelkti į priešaky besidriekiantį kelią, kad išvengtų pavojingų situacijų, tačiau tą akimirką tarytum praranda orientaciją. Kelias, šis concrete, laimei, visu pilkumu veriasi priekyje visiškai tuščias. Esu tas, kuo norėčiau tapti.

Bet ar verta iš pat pradžių atsakyti į klausimą būtent taip ir nuvilti Susaną bei visiškai kapituliuoti prieš jauną, abrikoso žiedų spalvos amerikiečių merginą – suaugusią klasės draugės dukrą, su kuria sieja tik tiek, kad su šios motina ėjo į tą pačią mokyklą ir lankėsi viena kitos gimtosiose šalyse? Jas sieja daugiausia tai, kas vienija likusius septynis su pusę milijardo žmogiškųjų būtybių. Nors nepažinojo viena kitos anksčiau ir neturi nieko bendro, kartu nestovėjo ant ežero kranto, nesigėrėjo saulėlydžiu, nenusigėrė, neaptarė nė vienos knygos ir nenusivylė viena kita, būtent Susanai ji ištaria tuos žodžius, nes joms nereikia suvedinėti sąskaitų, geriausiu atveju merginai beliks stebėtis, bus priversta patikėti – taip, jos gyvenimo istorija tėra buvimas author, storyteller. Ir netrukus priduria, kad rašymas galiausiai užėmė svarbią vietą jos gyvenime, nors ji kalba ne apie gyvenimą erdvėje ir laike, ir ne apie kūną. Apie ką gi tuomet? Ji negali įvardinti, nors visą gyvenimą stengėsi būtent tai įžodinti. Rašymas – ką, beje, ji suprato tik šiandien, kai laukdama bendrakeleivių iš nuobodulio užsuko į kanceliarinių prekių krautuvėlę ir stabtelėjo prie begėdiškai brangių užrašų knygelių, tik tą akimirką, – jai tapo svarbesnis už išganymą. Salvation. How do you call it? Kaip jį pavadinti angliškai? Susana išganymo vis dėlto neįvardija niekaip, tik žvelgia apvaliomis, protingomis akimis. Taip, linkteli galva ji, yra toks žodis salvation. Pati nevartoja, bet yra girdėjusi, atsako rimtai. Ir šiek tiek neužtikrintai priduria, kad salvation turbūt ne visai toks išgelbėjimas, kokį pašnekovė turinti minty savo gimtąja kalba, nes salvation anglų kalboje veikiau reiškia skęstančiojo ištraukimą. Ši reikšmė jai puikiai tinka, nes ir ji yra kaip tas skęstantysis, kuriam pavyksta kurį laiką išsilaikyti vandens paviršiuje, nors ir nedaug dienų.

Neseniai vienoje knygoje skaitė apie Sirijos pabėgėlę, kuri išsilaikė jūroje keturias dienas. Tai tikra istorija. Ir dėl šio tikrumo neįsivaizduojama. Nesuvokiama žmogaus protu. Ta tikrovė yra jos slėpinys, kaip ir pati kūryba. Merginai pavyko išsigelbėti. Šiandien gyvena Švedijoje. Atkreipė dėmesį į jos vardą: Doa. Kai pažįstama vertėja jai atsiuntė knygos rankraštį, jame dar nebuvo įrašytas autorės vardas, bet buvo aišku, kad knygos herojė yra pati rašytoja. Tačiau herojus ir rašytojas niekada nėra tapatūs, tuo ji visiškai įsitikinusi. Autorius gali iš šalies regėti herojų, tačiau ar herojus turi galimybę pažvelgti į savo kūrėją? Šiaip ar taip, merginą išgelbėjo iš jūros. Jai buvo šešiolika metų.

Išganymas nėra tik gelbėjimo operacija, salvation. Tai daug daugiau. Tai nėra tik nuskendimo ar išgyvenimo klausimas. Išgelbėjimas nereiškia tik greitosios pagalbos automobilio su sirenomis. Rusai taip pat sako tik cnaceнue. I can’t translate any better, ji negalinti išversti geriau. Mūsų žodynai išlikimą supaprastina, užtat yra turtingi pasveikinimais. Dievas jus atsiuntė! Sveiki atvykę! Kas dar? Welcome. Bet galbūt salvation kilęs iš situacijos, kurioje lotynai vartojo Salve!, lyg angelo pasveikinimą Marijai, bet tą visi seniai pamiršo nebeteikdami reikšmės pačiam išgyvenimui?

Netrukus ji priduria: I don’t believe in translation. Ji netikinti vertimu. Žodžiai niekada neišverčiami identiškai, kaip nebūna visiškai vienodų žmonių, medžių ar žvirblių. Kiek žodžių reikia ištarti kitam žmogui ir kiek kartu patirti, kad suprastume vienas kitą?

Ji tęsia pradėtą mintį: taigi, svarbiau už sielos išganymą man tapo rašymas. Negaliu to paaiškinti. Sako, visiškai nesvarbu, esi tikintis ar ne, nes ne pagal tai bus atseikėta. Mano istorija man pačiai yra tiek pat nežinoma, kaip ir kitiems savosios istorijos, nes ji dar neišsipildžiusi, nepasibaigusi, kelionės galo dar nematyt, ką jau kalbėti apie išganymą, jei toks apskritai nusimato. Viena iš man likusių galimybių – rašyti dėl sielos išganymo, šiuo atveju pats rašymas tampa tarnyste, vedančia į išsigelbėjimą, jei tokia tarnystė apskritai įmanoma, o galbūt išganymą galima gauti tik dovanai? Ar skaitei „Meistrą ir Margaritą“? Romane rašytojams taip pat kažką dalijo. Kam pragarą, kam egzekuciją, kam ramybę. Bet niekas negavo šviesos. Nesu tikra, ar išganymą galima užsitarnauti, teologiniu požiūriu esu tikra barbarė, completely ignorant.

Apie tai nėra kieno paklaust, veltui ji bando ieškoti žodžių atsakymui į klausimą, kokia gi jos istorija, kodėl būtent tokia istorija. Koks paikas klausimas, nesėkmei pasmerktas, nes paties klausimo buvimas leidžia manyti, kad esama atsakymo ir kad tas ištartas atsakymas yra absoliutus ir baigtinis, kad viskas susiklostė būtent taip, o žmogaus kelionė tuo ir baigiasi. Atsakymo nėra. Tėra vyksmas, kurio pabaigos nematyt, o ir apie išsigelbėjimą – išganymą – nesugebėsim pateikti jokios ataskaitos.

Naršydama telefone Susana mąsliai praneša, kad apie 1850-uosius šis žodis rašytiniuose šaltiniuose vartotas gerokai dažniau nei šiandien, yra toks tyrimas. Ir ji nevartojanti tokio žodžio. Šiandien retokai beišgirsi. Archaic, isn’t it? Pasenęs…

 

– So, – pradeda ji siekdama laimėti laiko, dar ir dėl to, kad kaip tik bando aplenkti pakrautą furgoną, o šis so ir jį lydinti pauzė tęsiasi tol, kol ji užtikrintai ir saugiai aplenkia automobilį, sugrįžta į savo eismo juostą, tačiau netrukus vėl lenkia, na, tebūnie, ji nieko nepraras, jei pasakys, ką klausytoja jau ir taip žino. – I am an author.

– Wow, – susižavėjimo šūksniu apdovanoja Susana, nes kultūroje, iš kurios ji atėjo, labai svarbu pagerbti pašnekovą kokiu nors atsakymu: esu lavonų prausėjas – „įdomu išties!“, esu paštininkas – „tai bent!“, pareiškia jie leisdami suprasti, kad išgirdo kito žmogaus žodžius ir apie tai turi savo nuomonę. – Mother’s told nothing about you. Mother never says anything. You know, just the flying projects, media, home, oldcountry stories, newcountry stories, yada yada yada. So you write books. – Mama nieko apie ją nepasakojo, kalba tik apie vykdomus projektus, žiniasklaidą, namus, senosios ir naujosios tėvynių istorijas, visą kitą nuobodybę… Taigi, ji rašanti knygas.

– This is what I do, – nukerta ji trumpai drūtai, toks tatai jos darbas. – Paprastai rašau, bet šiuo metu praktiškai nerašau, jau seniai berašiau, bet tai nesvarbu.

Šalimais ant tuščios sėdynės guli nauja, siaubingai brangi užrašų knygelė ir naujas parkeris lyg naujoji žemė – jos Pažadėtoji žemė. Kūnas net virpa žvelgiant į juos. Senokai nieko nesukūrė, tik šią kalbą, dėstomą pašnekovei.

– You were in the same class as Kinčė, correct? – mergina pasitikslina, ar ji buvusi Kinčės klasės draugė. Vardą ji ištaria taip nepriekaištingai, kad nejusti jokio akcento, kas liudija jos ir vardo turėtojos artumą.

– Yeah.

– Great.

Ji norėtų paklausti, kas gi čia tokio great, tokio nuostabaus? Faktas, kad būtent mes buvome klasės draugės, tėra lemtingas sutapimas, tiksliau, atsitiktinumas.

– She says it was a great class.

Sako, buvo šauni klasė. Šiaip ar taip, ji vyksta į tos klasės susitikimą. Ant galinės automobilio sėdynės snaudžia Ago, jos burna praverta, bet šypsnys nedingęs. Sutarė, kad Kinčę jos pasiims pakeliui, kitapus sienos esančiame mišrios populiacijos kalnų kaime, kur ji kaip tik vysto savo projektą. Žuži, kaip ją vadina Kinčė, ar Susaną, kaip pati prisistato, jai taip pat teko pasitikti oro uoste, nes Kinčė nespėjo atvažiuoti pati dėl kažkokio vyskupo, taip ji ir praneša nepaaiškindama, dėl kokių tiksliai kliūčių negali pati pasiimti dukters, su kuria ketino dalyvauti susitikime. Iš žinutės tik tiek galima įtarti, kad vyskupas vaidina svarbų vaidmenį jos projekte. Taigi jai tenka pasiimti Susaną, tą pačią Susaną, kuri vos įsėdusi į mašiną ima pliaukšti nesuprasdama, kad vairuotoja pirmą sykį važiuoja keliu, kuriame teks kirsti valstybių sienas, ir kad jai išties sunku susitelkti į du dalykus vienu metu, paprasčiausiai negali sykiu atlikti dviejų veiksmų. Išgirdusi apie tai, Susana puola postringauti apie vyrų ir moterų dėmesio selektyvumą, pradėdama mes, moterys, ir taip toliau… tačiau merginos plepėjimas jos ausims pamažu virsta šurmuliu, iš kurio kartais išnyra pažįstami žodžiai, melodinga šneka, į kurią ji iš tikrųjų pernelyg nekreipia dėmesio. Normaliam pašnekesiui ji susikaupti negali, tik tiek tesugeba dalyvauti pokalbyje. Nuo sienos joms teks grįžti pasiimti Čabos, bet to dar niekas nežino, net pats Čaba. Ir nors visa tai – kad Ago iškart užmiega ir kad buvo priversta drauge pasiimti Susaną – iš pradžių jai kelia pyktį ir varo į neviltį, netrukus ši lengvai sruvenanti, amžinai svetima, į ledų laižymą vasaros vakarą panaši kalba jai tampa kur kas patrauklesnė už pokalbius su Ago amžinai giliaminte gimtąja kalba, kurios žodžiai tokie taiklūs. Ir tokie kandūs.

Susana pasisako galinti bet kuriuo metu perimti vairą.

– Here? Čia? – Tuoj pasitaiso: – There? Ten? – klausia jos stebėdamasi, Susana neįsivaizduojanti, kokie ten keliai ir kokia vairavimo kultūra, ir apskritai kaip ten viskas atrodo. – Oh no, – atsako, – tik aš pati galiu nuvairuoti, this is my first time, you know, it is my first trial, – paaiškina merginai, kad ji pirmąsyk bando įveikti šį kelią, tačiau tardama trial suabejoja, nes šio žodžio reikšmės „bandymas“ ir „teismo posėdis“ jos sąmonėje tarytum nesusisieja, ką gi reikštų toks žodis, jei būtų tokia pačia šaknimi ir prasminiu turiniu, bet dabar šis žodis jai tampa atviru teismo posėdžiu. Ji bando pasakyti: šiuo keliu iki galo privalau nuvažiuoti pati – tai mano kelias, išbandymas, įrodymas, nuosprendis, išlaisvinimas. Turėčiau nušliaužti juo parklupusi ant kelių kaip religinė keliautoja, o ne per valandą nuskrieti pigiausiu įmanomu būdu. Tačiau teišspaudžia: have you ever seen those kneeling… ak, niekaip neprisimena, kaip vadinasi tie ant kelių parklupę, retai vartoja tą žodį, tie, kurie šventais ir religiniais tikslais, siekiantys dvasinio apsivalymo…

– Pilgrims? – suskumba padėti Susana. Taip, išties, piligrimai.

Sustoti vėlei priverčia spūstis, susidariusi dėl priekabos, ant kurios kaip tik keliamos automobilio nuolaužos. Per veidrodėlį ji žvilgteri į pirmyn palinkusią Susaną, įsižiūri į blyškiai rausvą, šiek tiek spuoguotą širdies formos Susanos veidą. Mergina taip pakilusi nuo sėdynės, tarytum visu kūnu dalyvautų tiriamajame pokalbyje, kuris tęsis dar daug ilgų, varginančių valandų. Į juodbruvę Kinčę su išsišovusiais žandikauliais Susana visiškai nepanaši, ji – tikra amerikietė. Taip norėtų paaiškinti jai, vėlei sustabdyti automobilį tam, kad įsijaustų į pokalbį, apgalvotų ir taikliai parinktų svarbiausius – nors ir tuščius bei tolimus – žodžius svetima kalba, kad imtų ir paaiškintų jai tą… kapanojimąsi namų link, tą lėtą pastangų kupiną slinkimą, veikiau kankinantį šliaužimą keliais, taip, ji paršliauš namo ant kelių, šis vaizdinys staiga stoja jai prieš akis lyg nušvitimas. Štai ką ji daro – šliaužia atgal, kas žodžiais neapsakoma ir ko ji negali atskleisti Susanai, nes ir pati to iki galo nesupranta. Kaip paaiškinti: paršliaužti keliais? Kodėl ne sugrįžti iškelta galva, ne pergalingai? Kodėl ne užsukti pakeliui per smagų pasivažinėjimą? Kaip jai paaiškinti tą ant kelių šliaužiantį žmogų? Prieš kokius dievus jis ketina nusilenkt? Iš kokių nuodėmių trokšta gaut išrišimą? Nors ir nėra joks nusidėjėlis, nepadarė nieko blogo.

Važiavimas jai staiga pasidaro panašus į nukryžiavimą. Supaprastinti, į svetimą kalbą verčiami ir apgalvotai artikuliuojami žodžiai vis dėlto leidžia dėstyti mintis. Susana klausosi, nors akivaizdžiai nesupranta, kodėl pašnekovė tik viena gali nuvažiuoti šį kelią – juk ji vairuoja nuo šešiolikos metų.

– I am afraid of killing something, – galiausiai taria ji lyg pasiaiškindama, ji bijanti ką nors užmušti.

– Mama has the same fears, – atsako Susana nerūpestingai, lyg išgirdusi gerai pažįstamą frazę. Jos motina baiminasi dėl to paties.

– Who? Kas tokia? – pasitikslina ji, nes jos pačios ištartas sakinys tebekrečia ją, tarytum viskas vyktų iš tikrųjų: baimė užmušti nėra vien žodžiai, jie gali tapti realybe. Sakinys yra neatšaukiamas kaip paleista strėlė.

– Kinčė.

Ak taip, ji puikiai pažįstanti Kinčės baimes, we share these, abi jomis apsėstos, nes staiga prisimena Kinčės projektą, susijusį su žudynėmis. Kokia laimė, kad bent joms nereikia svarstyti apie tai, kaip tęsti gyvenimą nužudžius žmogų. Gali gyventi pats tik leisdamas gyventi kitam.

 

Ši gaivaus ir giedro veido, po dešimties valandų skrydžio žvalumu trykštanti mergina kilusi iš šalies, kur vietos keitimas, persikraustymas, nuolatinis išsiskyrimas ir judėjimas yra tapę būties dalimi. Milžiniškoje šalyje visi kraustosi skersai išilgai, šimtus ar net tūkstančius mylių vežasi vis gausesnius ir vis didesnius daiktus, supakuotus specialiose persikraustymo dėžėse, augančiose jų stirtose. Šiai merginai, labiausiai žavinčiai ją visai ne lengvu bendravimu, o amžiumi – jos pačios gyvenimo bėgsmą šiurpiai primenančia jaunyste, šiai merginai, į kurią žvelgia, nieko nebegali pridurti nei tokia supaprastinta, aiškią minčių seką užtikrinančia kalba, nei paaiškinti, koks yra tas kelias – kelias namo, istorijos atsukimas, nors ir vienintelei savaitei, kas tas via negativa, nors vaikai toje šalyje jau gimsta su vairuotojo teisėmis kišenėje, tarytum iš anksto būtų pasmerkti nuolatos ir lengvai keisti vietas ir dar motinos pilve imtų ruoštis būsimoms kelionėms.

Susana pasakoja, kad per trumpą, tik šiek tiek daugiau nei dvidešimties metų gyvenimą ji spėjo pakeisti mažiausiai penkias vietas, su Kinče ir be jos, o į klausimą, kur labiausiai norėtų apsistoti ar išvykti baigusi universitetą, saldžiai ir ilgesingai atsako: Oh, I love LA! Ir priduria pilną miesto pavadinimą, jei bendrakeleivė netyčia nežino: ji dievinanti Los Andželą. Vietovardį ji ištaria su britams būdinga tęstine balse gale, o šiame žodžio pailgėjime gali kone regėti jos ilgesį lyg į dangų kylantį angelą. Bet dabar ji žvelgdama į priekį tiesioje greitkelio atkarpoje greitai ir užtikrintai aplenkia kitą automobilį ir klausosi to, ko nesupranta ir niekada nesupras, nes šis troškimas yra kito žmogaus ilgesys.

Susana savo širdutės pavidalo veidu, pernelyg blyškia oda, anglišku plepėjimu ne tik jos netrikdo, kiek stačiai palengvina kelią link tos guodžiančiai aiškios ir paprastos tiesos, vykstančios čia pat ir su ja: I go home. I really miss it, – pareiškia ji kuo paprasčiausiai. Ji važiuoja namo, jų išties pasiilgusi. Laviruodama tarp automobilių ji ištaria geriausiai jos būseną atspindinčius žodžius, kokius tik žino. Bet iš tikrųjų ji norėtų pasakyti ne tiek I miss it, ne tiek man trūksta ar mane kankina ilgesys, bet labiau: aš skęstu ilgesyje, kur „aš“ – aktyvus veikėjas, o „ilgesys“ – aplinkybė.

Tas sakinys, kurį ji galiausiai ištaria Susanai taip paprastai ir užtikrintai, tas I miss it, iš tikrųjų priklauso ne jai, nors šią akimirką ir nuskamba jos lūpomis. Pirmąkart išgirdo šią frazę iš seno amerikiečio, kuris ištarė ją tyliai, lengvai ir svajingai, dovanodamas pašnekovei palaimingą atsidūsėjimą.

Šį sakinį ji girdėjo per vieną iš nesuskaičiuojamos daugybės savo apsilankymų užjūryje iš senolio Samuelio – Semo, kuris savo namuose apgyvendino ją mainais už tai, kad ir ji kadaise aprodė jam savo naująjį miestą – savo antruosius namus. Semas pasakojo, kad, praėjus keliems mėnesiams po išvykimo žiemoti į tolimus kraštus, jis visada ima ilgėtis namų, gimtinės. I miss New York, – tarė jis paprastai, pabrėždamas sakinio pabaigą.

Semo namuose Penktojoje aveniu ant lentynos stovėjo Oskaro statulėlė. Is it real? Tikra? – paklausė ji susižavėjusi. Semas atsakė, kad kuo tikriausia, ši sunkoka, aukšta statulėlė priklausė jo tėvui, vyresniajam broliui iš Warner Brothers. Kai šeimininkas išėjo į virtuvę ledukų, ji paslapčia pakėlė Oskarą. Į erdvią svetainę pernelyg greitai grįžęs Semas išvydo ją su sunkia statulėle rankose, kaltu žvilgsniu ji atsiprašė. Don’t worry, – nuramino ją Semas, – visi nori jį paliesti, we all want to know how much it weighs. We all want to touch the top of the world, don’t we? Visi trokšta pamatuoti jo svorį, paliesti pasaulio viršūnę…

Semas gyvena septynių aukštų pastate, buvusiame viešbutyje, rekonstruotame į privačius apartamentus. Būste yra ir dvi terasos, pakibusios virš ūžiančio, kurtinančiai triukšmingo miesto ir gausiai apstatytos vešliais augalais – kaip džiunglės džiunglėse. Semas atskleidžia tik tiek, kad jis gimė čia ir šį miestą dievina. Iš pažiūros šešiasdešimties, bet iš tikrųjų prie aštuoniasdešimtmečio artėjantis slow plastic surgery priemonėmis patempto veido vyras, ant kurio odos delikačios operacijos atrodo kaip menkos, kone nepastebimos chirurginės intervencijos, išlyginančios raukšles tam, kad apgautų bėgantį laiką, tyliai ir su tuo pačiu ilgesiu, apie kurį knygas rašė literatūros klasikai, be jokio puikavimosi ar dėmesio troškimo, veikiau siekdamas patikslinti ir paaiškinti savo ilgesį, ištaria, kad jis gimė būtent čia, ir jam šis namas, šis rajonas – neighborhood, tiesa, dabar tapęs pernelyg madingas ir brangus, yra jo namai. O kai jis ištisoms savaitėms išvyksta kur nors toli – nes I am a passionate traveler, žinia, jis aistringas keliautojas, – ima baisiai ilgėtis namų, taip juos dievina, su užsidegimu kone gieda Semas. I miss New York, – taria jis prispausdamas dešiniąją ranką prie krūtinės, lyg parodydamas savo ilgesio vietą. Jo nagai – ilgi ir išpuoselėti, du – stipriai prailginti, ant piršto žėri žiedas su antspaudu. Rankos oda išduoda jo tikrąjį amžių.

 

Kol Susana vėlei kalba apie LA – Los Andželą su pavadinimo gale ištęsta balse, su šiuo miestu siejamus planus ir svajones, toje vilnijančioje nuojautoje, slypinčioje anapus kalbos, ir kurią būtų tikra kvailystė sukapoti į žodžius, ji užtikrintai ir kupina ilgesio leistinu greičiu veržiasi greitkeliu pirmyn. Pakeleivė, spindėdama jaunyste, žvelgia į priekį – ji dar prieš valandą taip skaudžiai priminė ją pačią – Susana ilgisi ateities, visai kaip ji pati kadaise, bet dabar ši yra tapusi jos istorijos dalimi, o kartu priklauso Sūnui bei Susanai. Ji žvelgia pro priekinį stiklą į viltingai ir saldžiai priešaky besidriekiantį kelią, po truputį artinantį ją namų link ir sykiu nubloškiantį atgalios. Gali būti, kad tokius pat sapnus regi visi ilgesio apimtieji – sapnuoja pirmyn ir atgal nešančius ilgesio sapnus.

 

 

Tu neturėjai vaikystės

 

Po tėvo mirties ji dažnai ėmė matyti jį gatvėje. Susidurdavo su juo prie posūkio, išvysdavo kitoje gatvės pusėje, nepasiekiamą, įšokantį į troleibusą, šmėstelėjantį tarp medžių kapinėse ir tuoj pat išnykstantį. Bet akimirkai jis visada atsigręždavo, akimis ieškodavo jos, linkteldavo ir nueidavo savais keliais. Priklausomai nuo oro, jis dėvėdavo kailinę kepurę, rudą arba ašakėto rašto švarką, gelsvas drobines kelnes arba lietpaltį, kartais avėdavo sandalais. Jis būdavo tolimas, neužkalbinamas, bet leidosi būti pastebėtas. Kartą, apsirengęs vienom drobinėm kelnėm, basakojis, stabtelėjo vidury gatvės taip, kad akinančiame rudenio saulės diske beveik negalėjai jo įžiūrėti. Pro šalį skriejo automobiliai, tingiai slinko arklių traukiami vežimai, jie pristabdydavo, nedideliu lankstu jį apvažiuodavo, kad netrikdytų keisto žmogaus apsireiškimo, tarytum žinodami, kad su mirusiaisiais reikia elgtis pagarbiai.

Pradžioje ji įsivaizdavo, kad tėvas tik slapstosi ar tiesiog pabėgo ir pradėjo naują gyvenimą, nes jam įgriso senasis, kuriame buvo paniekintas, sužlugdytas ir palaužtas. Šiame naujame gyvenime jam tikrai pasiseks, galvojo ji. Bet kai tąkart nejudrioje gatvėje, akinamoje saulėlydžio šviesoje tėvas pasirodė basas, jis perdavė žinią, kad nereikia bijoti, nėra jokių slėpynių, jis neiškeitė gyvenimo į jokį naują, niekur nepabėgo, – mirė, ir dabar budriai žvelgia tiesiai į ją lyg reikalaudamas pripažinti jį mirusiu ir atitinkamai su juo elgtis.

Kai ji išsikraustė iš miesto, miruolis daugiau nebesirodė.

 

Baigusi universitetą, pirmoje rimtoje darbovietėje tyrimų institute ji mezga tarptautinius ryšius, netrukus pradeda skraidyti po pasaulį. Per kalėdinį vakarėlį kolegos, su kuriais jos taip ir nesusieja artimesni ryšiai, sumano žaidimą: visi turi atsinešti savo vaikystės nuotrauką, projektoriumi jas rodys ekrane ir visi turės atspėti, kas čia toks. Kaip ir visi grupiniai žaidimai, ši spėlionė jai kėlė šiurpą, bet negalėjo jos išvengti. Rudame aplanke randa vos vieną savo paauglystės nuotrauką, kurioje pozuoja su nauja šukuosena, rusvu languotu sijonu ir raudonu megztuku, pėdkelnėmis ir bateliais su dirželiu, glėbyje laiko baltą šuniuką. Šeimoje šiek tiek fotografavo tik tėvas, po jo mirties ji pasidarė tik kelias nuotraukas studijoje. Visos nuotraukos liko toli, kitoje šalyje, tyliame name, kuriame gyvena mama. Iš namų nepasiėmė nė vienos nuotraukos, tik dokumentus, diplomus, pažymėjimus, civilinių registrų išrašus, gimimo liudijimą, tik tai, ko galėtų prireikti naujame pasaulyje darbo paieškoms, leidimo gyventi, o vėliau pilietybės paraiškoms. Net ir ši nuotrauka su šunyčiu netyčia įsimaišė tarp svarbių, didžiulėmis pastangomis gautų, išverstų ir oficialiais antspaudais patvirtintų dokumentų. Daiktai, nuotraukos, prisiminimai iš pirmojo gyvenimo dešimtmečio nekeliauja. Praeitis kartu su mirusiaisiais netrikdydama pasilieka užnugary. Tarytum būtų tapusi nebereikalinga, išaugta, nepraktiška. Naujųjų namų gatvėse tėvas niekada nepasirodė. Jis nugrimzdo į praeitį kartu su miestu ir vaikyste.

Šią vienintelę rastą nuotrauką ji įmeta į instituto koridoriuje pastatytą spėlionės dėžutę.

Per kalėdinį vakarėlį projektorius paeiliui rodo nuotraukas ir visi apimti smagaus juoko bando spėti, kas yra šis ant puoduko besišypsantis mažylis, o kas gali būti tas paniuręs naujagimis, tuoj pratrūksiantis raudot, kuris šventės dalyvis galėjo išaugti iš to nuogo kūdikėlio ar ano pirmuosius žingsnius žengiančio žmogučio. Daugelis klydo, ilgai spėliojo, nes kūdikių lytis nėra akivaizdi, ją sufleruoja tik aplink esantys žaisliukai, šviesiai rožiniai ar melsvi drabužėliai. Ji vienintelė atpažįstama iš pirmo žvilgsnio. Reikšdama abejingumą žaidimui ji net plaukus susišukavo lygiai taip pat – atmestus atgal. Kūdikių ir mažylių gretose stovi ryškių veido bruožų paauglė – ji pati, kurios vaikystė beviltiškai dingo nepalikdama nei pėdsakų, nei nuotraukų. Atvaizdas be paslapties ciniškai gadina žaidimą, griauna intrigą, niekina darną. Šis atvirumas atima saugumo jausmą: visų akyse išrengia suaugusią moterį.

Žvelgdamas į jos nuotrauką greta sėdintis kolega tarsteli:

– Tu neturėjai vaikystės.          

Begėdiškas komentaras tarytum pliaukšteli tiesos bizūnu. Jis išsakomas su klausimo gaida, tuoj pat virstančia objektyvia išvada.

Diplomuota, daug kalbų mokanti suaugusi moteris nubraukdama visus pasiekimus ima ir pralaimi žaidimą – paslapčių spėlionėje kuo atviriausiai pasiduoda. Ji – suaugusi niekas, vaikas, kurio nėra. Tie, kurie gimė ir užaugo čionykštėse gatvėse, lankė vietinius darželius ir kurių vaikystės prisiminimai yra ranka pasiekiami, jos atjausti negali, niekas supratingai nelinkčioja galvom, kad, taip, žinoma, jos praeitis yra kitur, kitoje, tolimoje šalyje, ir ji šiame žaidime neturėtų dalyvauti, nes negali atsinešti savo vaikystės – atsivesti to penkiamečio ar nenusakomos lyties kūdikio, negali turėti ir fotografijų, nes viskas liko kitur, viename griūvančio namo stalčiuje, kur dūla iširęs senas albumas, iš kurio virste virsta nuotraukos. Kol suaugęs žmogus žengia pirmyn žvelgdamas į ateitį, jis nesidairo atgalios, amžiams užveria praeitį. To vaiko nebėra, jis nužengė nuo vaikystės, nusirito nuo tos kalvos, į kurios viršūnę ji vargais negalais užsikeberiojo. Ji ne tik neatsivežė menkų vaikystės liudijimų, bet ilgainiui kone nepriekaištingai ir tobulai iš jos išaugo, ar, tiksliau, užmiršo vaikystę, tarytum naujame gyvenime iš jos nebeturėtų jokios naudos.

Paika vaikystė su beformiais šliaužtinukais, amžina priklausomybe ir nesavarankiškumu atrodo kaip juokinga būsena, iš kurios privalu išaugti, savotiška liga, nuo kurios būtina pasveikti. Į kūdikius, mažylius, tuos verksmingus, bejėgius žindomus ėriukus, į tas bekalbes būtybes ji žvelgė iš aukštybių, kurias ką tik pasiekė, kaip diplomuota, keturiomis kalbomis kalbanti jauna tarptautinių santykių specialistė.

Žaidimas vėl išryškino jos nuogumą, svetimumą. Kaip tik tada, kai ji jau buvo patikėjusi, jog pritapo naujoje vietoje, nes kolegoms iki šiol nerūpėjo nei jos prapuolusi vaikystė, nei kitoniška kilmė. Kol visi ilgai spėliojo kūdikius ar ant rankų sėdinčius mažylius, ji tapo autsaidere.

Ji atgauna žadą, kai kolegos ima linkėti vieni kitiems laimingų švenčių, pirmųjų Kalėdų, per kurias ji negrįš namo. Skubiai išsmunka pro girgždančius vartus į dusinančiai tvankų miestą, kurio kvapas iš pirmo įspūdžio jai pasirodė toks svaigus – didmiesčio kvapas. Ji dar negali niekaip įvardinti šios būsenos, nors jaučia pokytį – vadinamąją peripeteia, tačiau dar neapsireiškia iš „Poetikos“ žinomas anagnorisis – herojaus susitaikymas su savo likimu, ji dar nesutinka pripažinti, kad autobusas iš instituto į namus – pirmąjį gyvenime nuomojamą butą, nevažiuoja nei per upę, nei pro kalvas.

Ji paskambina mamai ir paprašo nedelsiant atsiųsti jai mažiausiai dvidešimt nuotraukų. Pateikia detalias nuorodas, kur reikia nueiti, kieno ir ko paprašyti, kad kuo greičiau pasiektų tikslą. O kai ji parvažiuos namo… Kada parvažiuosi? – atsargiai nutraukia ją mama, po dviejų savaičių, – atsako ji taip pat abejingai kaip ir seniau, kai aiškino, kad dar negrįš, dar nežinia, nėra laiko, nors su mama nesimatė ištisą pusmetį. Iki grįžimo mamai patikėjo surinkti visą albumą, kuris priklausytų tik jai vienai, o jame privalo būti visi – gyvi ir mirę.

Tuos menkus ir nereikšmingus, tuos sunkiai atgaivinamus ir nepaaiškinamus faktus, kuriuos galima žinoti apie praeitį, viską, kam nėra jokios priežasties nei paaiškinimo, o mažiausiai istorijos, nes esmę vargiai galima užčiuopti tokia prasme, kurią Sūnus sutrauktą į vieną sakinį trokšta pakloti ant stalo, viską apie praeitį ir apie ateitį, kol bus gyva, ji sieks išplėšti iš Šeolo. Ji privalo žinoti!

Ji taip pat ketina surasti tėvo bylą, jei tokia egzistuoja, pridūrė mamai prisiminusi, kad galėtų peržiūrėti ir tą istoriją. Kodėl ji mananti, kad yra kažkokia tėvo byla, nustebusi klausia mama joms susitikus. Juk jis nepadarė nieko blogo. Tavo tėvas nepadarė nieko blogo. Ji nemano, nė neįtaria, tiesiog atėjo į galvą mintis, kad netyčia kur nors gali būti tėvo pėdsakų, neskaitant mieste paliktų žymių ar ankstesnių apsireiškimų, kai jis džiaugsmingai modavo ranka, nes, skirtingai nei gyvieji, mirusieji išties turi priežastį džiaugtis, taigi, jei kur nors tebėra tėvo žemiškų pėdsakų, ramybės besiilginčio nepalaidoto palikimo, ji juos ketina surasti. Tik tam, kad dėl savojo saugumo įsitikintų, ar tėvas neturi kokių išmėtytų liekanų, kurias reikia surinkti, sugrėbti į krūvą kaip kokias šiukšles. Sukaupti tai, kas pasklidę, tam, kad jis pats ilsėtųsi ramybėje. Paaiškėja, kad net ir tokio žmogaus, kuris niekam nepadarė nieko, kas patrauktų valdžios dėmesį, gyvenimėlis dar ir kaip nusipelno dėmesio.

 

Mirusieji gyvųjų neėda, bet primena apie save.

Praėjus dvidešimčiai metų Sūnus sužino buvus apie senelį surašytų įskundimų. Dvidešimt metų Kūrėjui tėra akimirka. Sūnus net nesupranta kalbos, kuria surašyti liudijimai apie senelį, nes gimė jau čia. Detalės – kas, kur, kurioje gatvėje, kuriuo paros metu įvyko, su kuo susitiko ar kas įamžintas nuotraukose – jam nė kiek nerūpi. Jis reikalauja esmės, nes mano, kad nukrypti iš kelio – tikra kvailystė.

– Sakyk esmę, – pareiškia jis tingiai, kai galiausiai panorsta išgirsti senelio istoriją.

Kokia yra administracinio žanro byloje susegtų nesuskaičiuojamų vienas į kitą panašių rankraščių esmė, ji pasakyti negali. Vietoj to ji atpasakoja atsitiktinai atverstame du šimtajame puslapyje, penktoje eilutėje aprašytą įvykį:

– Paskui skubiais žingsniais, netramdydamas rytmečio žiovulio, jis užėjo į tuomet jau atsidariusią aludę…

– Aludę? – nekantriai paklausia Sūnus, taip primygtinai, lyg iš pat pirmųjų pokalbio eilučių reikėtų išbraukti bereikšmę detalę, puošybinį elementą, kurį sumani režisieriaus ranka pašalina iš scenos, kad šis neužgožtų esmės. – Kodėl amžinai pasakoji taip, tarytum… – ir jis nutyla, susitvardo, – tarytum rašytum išplėtotą istoriją, lyg garbintum literatūriškumą, užuot… – jis nusuka galvą į šalį vėlei nutraukdamas mintį, – užuot ėjusi prie esmės.

– Aš ir einu prie esmės, – atrėžia ji, – nes išties labai svarbu, kad aludė jau atidaryta iš pat ankstyvo ryto, kai jis po naktinio darbo sugrįžta namo, tiksliau, į tas patalpas, kurių apskritai nepavadintum namais. Jas aštuonioliktame puslapyje mini pats skundikas, kuris galėtų būti ir moteris, čia rašoma, kad jis gyvena itin vargingomis sąlygomis, sandėlyje, pusiau įrengtame rūsyje, kur nėra tualeto, o vanduo bėga tik iš seno sieninio čiaupo.

– Sieninis čiaupas neįdomus, klok esmę.

– Tai ir yra esmė. Kad jis – vargšas ir benamis. Tavo senelis. Mano tėvas. Jie seka gatvėje vargšą žmogų. Štai kur esmė. Jis vargšas ne dėl to, kad yra sekamas.

– O dėl ko?

– Nežinau.

 

Vėliau paklausta apie savo biografiją, kurią Susanos prašymu ji pasakoja kankinamai ilgu, bet užtikrintai pirmyn vedančiu keliu, į klausimą And what is your story? atsako ne tardama, kad kas gi žino, kokia jos istorija, o pasakydama tai, kas vidurvasarį neturi reikšmės, arba, kaip pataisytų Sūnus, kas visiškai ne esmė, bet kas staiga įgauna svarbą: I am the first generation with a bathroom and a toilet which has a heating. So you don’t freeze there, – ji esanti pirmoji karta, turinti šildomą vonią ir tualetą, kad nereiktų šalt, išsamiai aiškina, tarytum tas varganas rūsio būstas su sieniniu čiaupu būtų ir jos gyvenimo dalis. Ji pradeda pokalbį nuo pabaigos taško, dabarties – nuo iš trijų pusių apšildyto jaukaus ir šviesaus vonios kambario, ant kurio šiltų grindų vaikystėje Sūnus mėgdavo voliotis su pižama, tarytum būtų norėjęs visu kūnu patirti šilumą. Tą liudija ir daugybė nuotraukų. Ji mėgaujasi šildomu tualetu. Ar ne įspūdingas pakilimas socialiniais laiptais?

Bet Sūnus prašo papasakoti esmę apie senelį, kodėl apie jį visa tai buvo rašoma, apie aludę, rytmetį, rūsį, sieninį čiaupą, ir kiek senelis išgėrė bei kokiu greičiu.

– Žmogus, kuris vienu ypu išgeria tokį kiekį, yra…

– Alkoholikas! – patenkintas pertraukia Sūnus, prisiminęs žinomą žodį. Mokėjo jį nuo mažumės, nes taip ji vadindavo gatvėje iš pat ryto priešais parduotuvę stoviniuojančius dar blaivius pijokėlius.

– Taip. Jam kažką labai skauda. Susiversdamas tuos du šimtus gramų, kas pas mus atitiktų keturias taureles, jis patiria savotišką elektros šoką – nuslopina didžiulį skausmą dar didesniu skausmu.

– Ką jam skauda?

– Kas žino.

– Ar sužinosim?

– Nežinau. Iš čia, iš šios knygos, vargu, – taria ji užversdama bylą. – Bet jei labai atidžiai skaitysime knygą, nors anokia tai knyga, galbūt kas nors vis dėlto paaiškės.

Pokalbis su Sūnumi baigiasi kaip visada: nusiraminimu. Bet dabar jam nebeskauda, ar ne? – klausia jis. Lygiai kaip klausdavo vaikystėje valgydamas dešreles: ar paršeliai žviegia, kai juos skerdžia? Ar jiems vis dar skauda? Dabar, šią akimirką, ar jiems tebeskauda?

 

Versta iš: Andrea Tompa. Haza. Budapest: Jelenkor Kiadó, 2020.