George Orwell. Literatūros prevencija
2024 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis
George’as Orwellas (tikr. Ericas Arthuras Blairas, 1903–1950) laikomas vienu ryškiausių XX a. rašytojų ir neabejotinai įtakingu to laikotarpio intelektualu. Šiandien mažne kiekvienas žino garsiausius jo romanus: politinę satyrą „Gyvulių ūkis“ ir niūrią pranašišką antiutopiją „1984-ieji“. Kiek mažiau skaitytojų susipažinę su autobiografinėmis knygomis „Dienos Paryžiuje ir Londone“, „Lapok, aspidistra“, „Katalonijai pagerbti“, balansuojančiomis ties grožinės ir negrožinės literatūros riba. Ir tik patys rafinuočiausi literatūros gurmanai yra mėgavęsi eseistiniais G. Orwello grynuoliais – aštriais ir polemiškais, tačiau visuomet humanistiškais, skelbiančiais klasikinio humanizmo idėjas, pasisakančiais prieš totalitarizmą, už žmonių laisvę ir lygiateisiškumą.
Nors G. Orwellas labiau žinomas kaip romanų autorius, tačiau būtent eseistikos dvasia persmelkia visą jo kūrybą. Kaip yra pabrėžęs žinomas britų literatūros kritikas Johnas Carey’is, „esė išreiškia Orwello esybę geriau nei romanai, geriau nei negrožinės literatūros kūriniai. Jose atsiskleidžia Orwellas kaip žmogus, Orwellas kaip mąstytojas, Orwellas kaip politinis rašytojas“.
Esė „Literatūros prevencija“ („The Prevention of Literature“, 1946) yra iš numatomos išleisti G. Orwello knygos „Kodėl aš rašau“ ir kitos esė“ (sudarytojas Darius Pocevičius, vertėjas Arvydas Sabonis, leidykla „Kitos knygos“).
Darius Pocevičius
Gal prieš metus dalyvavau PEN klubo susirinkime, kur minėjome trišimtąsias Miltono „Aeropagitica“ metines – tas veikalas, jei pamenate, buvo parašytas ginant spaudos laisvę. Garsioji Miltono frazė apie knygos „nužudymo“ nuodėmę buvo išspausdinta susirinkimą skelbiančiuose lapeliuose, juos gavome iš anksto.
Pranešėjų buvo keturi. Vienas jų kalbėjo apie spaudos laisvę, bet remdamasis tik Indijos patirtimi. Kitas neryžtingai ir labai aptakiai papasakojo, kad laisvė yra geras dalykas. Trečiasis vainojo įstatymus, nukreiptus prieš nepadorybes literatūroje. Ketvirtasis didžiuma savo kalbos gynė represijas Rusijoje. Dalis pasisakiusiųjų iš vietos sugrįžo prie nepadorybių ir jas reguliuojančių įstatymų, kiti tiesiog šlovino Sovietų Rusiją. Dauguma, regis, pritarė moralės laisvei – laisvei atvirai svarstyti spaudoje lytinius reikalus, tačiau apie politinę laisvę neužsiminė nė vienas. Toje kelių šimtų žmonių minioje, iš kurių gal pusė buvo susiję su rašymo amatu, neatsirado nė vieno, galinčio konstatuoti, kad jeigu spaudos laisvė apskritai ką nors reiškia, tai ji reiškia laisvę kritikuoti ir prieštarauti. Svarbiausia, kad nė vienas kalbėtojas nepacitavo Miltono veikalo, kurio dingstimi buvome susirinkę. Niekas nė žodžiu neužsiminė ir apie visas tas knygas, kurios per karą „nužudytos“ Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose. Imant apskritai, susirinkimas pademonstravo palankumą cenzūrai.
Ir tai ne itin nustebino. Mūsų laikais intelektinės laisvės idėja puolama iš dviejų pusių. Vienoje – jos teoriniai priešai, totalitarizmo apologetai, kitoje – jos artimiausi, praktiniai priešai, monopolistai ir biurokratai. Rašytojas ar žurnalistas, jei nori likti principingas, susiduria su kliūtimis, kurias kelia ne tiek aktyvus persekiojimas, kiek bendra visuomenėje vykstanti slinktis. Prieš jį veikia ir spaudos koncentracija saujelės turtuolių rankose, ir radijo bei kino monopolizavimas, ir žmonių nenoras leisti pinigus knygoms, kone kiekvieną rašytoją verčiantis ieškoti darbų pašalyje, ir kišimasis oficialių organizacijų, tokių kaip Informacijos ministerija ar Britų Taryba, tarsi padedančių rašytojui išgyventi, bet kartu gaišinančių jo laiką bei formuojančių jo požiūrį, ir pastarųjų dešimties metų karinė atmosfera, kurios krikdančios įtakos dar niekam nepavyko išvengti. Mūsų laikais viskas kėsinasi paversti rašytoją – ar bet kurį kitą menininką – smulkiu tarnautoju, dirbančiu pagal iš aukščiau nuleistas temas ir niekada neprabylančiu apie tai, kas jam atrodo visa tiesa. O priešindamasis tokiam likimui jis negauna jokios paramos iš saviškių, t. y. negirdi stipraus bendraminčių balso, kuris patikintų jį, kad yra teisus. Praeityje, bent jau protestantizmo šimtmečiais, maišto ir intelektinio sąžiningumo sampratos buvo tapatinamos. Politinis, moralinis ar religinis eretikas buvo tas, kas nesutiko prievartauti savo sąžinės. Tokią laikyseną sumuoja revaivalistų himno žodžiai:
Drįsk būti kaip Danielius,
Drįsk stoti vienas prieš visus,
Drįsk atkakliai laikytis tikslo,
Drįsk jį patvirtinti balsu.
Norint šį himną sušiuolaikinti, prie kiekvienos jo eilutės pirmojo žodžio reikėtų pridėti „Ne“. Nes mūsų amžiaus ypatybė ta, kad maištininkai, pasikėsinę į egzistuojančią tvarką, bent jau dauguma pačių tipiškiausių, taip pat maištauja ir prieš individualaus sąžiningumo idėją. „Stoti vienam prieš visus“ – tai nusikalstama ideologiškai ir pavojinga praktiškai. Rašytojo ir menininko nepriklausomybę ėda migloti ekonominiai veiksniai, negana to, ją žlugdo tie, kas turėtų būti jos gynėjai. Būtent šis procesas čia man ir rūpės.
Minties ir spaudos laisvė paprastai atakuojama argumentais, kurių neverta nė ginčyti. Kiekvienas, turintis dėstymo ar debatų patirties, kuo puikiausiai juos žino. Neketinu čia svarstyti tokių nuvalkiotų teiginių, kaip kad „laisvė yra iliuzija“ arba kad „totalitarinėse šalyse laisvės daugiau negu demokratinėse“. Man rūpi kur kas atsparesnė ir pavojingesnė nuostata, kad laisvė nėra pageidautina ir kad intelektinis sąžiningumas – tai antivisuomeniško savanaudiškumo atmaina. Nors avanscenoje dažniausiai matomi kiti šio klausimo aspektai, ginčas dėl žodžio ir spaudos laisvės iš esmės yra ginčas tarp pageidaujamumo ir nepageidaujamumo meluoti. Kaunamasi dėl teisės dabarties įvykius aprašyti teisingai ar bent jau tiek teisingai, kiek tai leidžia neišmanymas, išankstinės nuostatos ir saviapgaulė, būdinga kiekvienam stebėtojui. Iš to, ką sakau, gali atrodyti, kad kalbu apie vienintelę literatūros atšaką – tiesioginį „reportažą“. Tačiau vėliau pamėginsiu įrodyti, kad ta pati problema iškyla visuose literatūros ir gal net menų sluoksniuose – vienur subtilesniais, kitur ne tokiais subtiliais pavidalais. O kol kas reikia nuplėšti visus tuos nereikšmingus dangalus, į kuriuos šis ginčas paprastai būna vyniojamas.
Intelektinės laisvės priešai visada bando savo tiesas pateikti kaip disciplinos viršenybę prieš individualizmą. Tiesos–netiesos klausimo stengiamasi neakcentuoti. Pasitaiko įvairių niuansų, bet rašytojui, atsisakančiam prekiauti savo pažiūromis, visada klijuojama paprasčiausio egoisto etiketė. Jis kaltinamas tuo, kad siekia užsisklęsti dramblio kaulo bokšte, kad ekshibicionistiškai demonstruoja savo paties asmenybę arba kad priešinasi neišvengiamai istorijos tėkmei mėgindamas išsaugoti nepagrįstas privilegijas. Katalikai ir komunistai panašūs tuo, kad nelaiko oponentų nei sąžiningais, nei protingais. Tiek vieni, tiek kiti netiesiogiai teigia, kad „tiesa“ jau yra atskleista ir kad eretikas, jeigu nėra visiškas kvailys, širdies gilumoje žino „tiesą“ ir priešinasi jai vien iš savanaudiškų paskatų. Komunistinėje literatūroje intelektinės laisvės puolimas paprastai maskuojamas retorika apie „smulkiaburžuazinį individualizmą“, „devyniolikto amžiaus liberalizmo iliuzijas“ ir pan.; jis paremiamas įžeidžiais žodeliais, tokiais kaip „romantiška“, „sentimentalu“, į kuriuos sunku atsikirsti, nes jie neturi sutartų reikšmių. Šitaip diskusija nuvedama šalin nuo to, kas svarbu. Galima sutikti – ir dauguma išsilavinusių žmonių sutiktų – su komunistų teze, kad gryna laisvė galės egzistuoti tik beklasėje visuomenėje ir kad tas, kas stengiasi, jog tokia visuomenė atsirastų, jau yra beveik laisvas. Bet čia priplakami ir visiškai nepagrįsti teiginiai, kad komunistų partijos kaip tik ir siekia sukurti beklasę visuomenę ir kad Sovietų Sąjungoje šis tikslas jau beveik įgyvendintas. Pripažinus, kad antrasis teiginys plaukia iš pirmojo, pasidaro pateisinami beveik bet kokie išpuoliai prieš sveiką protą ir padorumą. Šiaip ar taip, esminio diskusijos klausimo vengiama. Intelektinė laisvė reiškia laisvę vaizduoti tai, ką matei, girdėjai ar jautei, neprivalant klastoti faktų ar jausmų. Įprastinės tirados prieš „eskapizmą“, „individualizmą“, „romantizmą“ ir t. t. tėra retorinė priemonė siekiant, kad iškreipti istoriją atrodytų garbinga.
Prieš penkiolika metų intelektinę laisvę reikėjo ginti nuo konservatorių, katalikų ir truputį nuo fašistų – pastarieji Anglijoje nebuvo itin svarbūs. Šiandien ją reikia ginti nuo komunistų ir jų „bendrakeleivių“. Apie tiesioginę mažos Anglijos komunistų partijos įtaką kalbėti neverta, bet nuodingas rusiškų mitų poveikis anglų intelektiniam gyvenimui – visiškai kitas dalykas. Jis lemia tai, kad žinomi faktai slepiami ar iškraipomi tiek, jog net kyla abejonių, ar kada nors bus įmanoma parašyti tikrąją mūsų laikų istoriją. Štai vienas pavyzdys iš šimtų, kuriuos būtų galima paminėti. Žlugus Vokietijai paaiškėjo, kad begalė sovietų rusų – dauguma tikriausiai vadovaudamiesi nepolitiniais motyvais – buvo perėję į kitą barikadų pusę ir kovojo vokiečių pusėje. Be to, ne itin didelė, bet ir ne maža dalis rusų karo belaisvių bei perkeltųjų asmenų atsisakė grįžti į SSRS, tačiau kai kurie jų buvo grąžinti per prievartą. Šiuos faktus žinojo daugelis žurnalistų, dirbusių įvykių vietoje, bet britų spauda jų beveik neminėjo, o tuo pat metu rusofilai publicistai Anglijoje ir toliau teisino 1936–1938 metų „valymus“ ir trėmimus teigdami, kad SSRS „nebuvo kolaborantų“. Melų ir dezinformacijos rūkas, gaubiantis tokias temas kaip badas Ukrainoje, Ispanijos pilietinis karas, Rusijos politika Lenkijoje ir t. t., atsiranda ne vien dėl tyčinio nesąžiningumo, tačiau bet kuris rašytojas ar žurnalistas, simpatizuojantis SSRS, – t. y. simpatizuojantis taip, kaip iš jo tikisi patys rusai, – turi susitaikyti su tuo, kad svarbiais klausimais teks imtis sąmoningų klastočių. Prieš akis turiu, matyt, labai retą 1918 metų brošiūrą, kurioje Maksim Litvinov aprašo tuometinius Rusijos revoliucijos įvykius. Joje neminimas Stalin, bet labai giriamas Trockij, taip pat Zinovjev, Kamenev ir kiti. Kaip į tokį tekstą žiūrėtų net ir pats intelektualiai skrupulingiausias komunistas? Geriausiu atveju obskurantiškai teigtų, kad tai yra nepageidautinas dokumentas, kurį verčiau nuslėpti. O jeigu dėl kokių nors priežasčių būtų nuspręsta išleisti ją iškraipytą – sumenkinus Trockį ir įterpus Staliną, – joks partijai ištikimas komunistas negalėtų protestuoti. Pastaraisiais metais pridaryta nemažai panašaus masto klastočių. Bet svarbiausia ne tai, kad jos daromos, o kad kairiojo sparno inteligentai visiškai nereaguoja netgi tada, kai apie jas žino. Argumentas, kad sakyti tiesą „dar neatėjęs laikas“ arba kad tiesa „lietų vandenį ant kieno nors malūno“, jiems atrodo įtikinamas, ir mažai kas nerimauja dėl to, kad jų toleruojamas melas iš laikraščių gali persikelti į istorijos knygas.
Totalitarinių valstybių praktikuojamas organizuotas melas nėra, kaip kartais sakoma, laikina priemonė, lygintina su karine gudrybe. Tai neatskiriama totalitarizmo dalis, kuri niekur neišnyktų, net jeigu koncentracijos stovyklos ir slaptosios policijos pajėgos liautųsi būti reikalingos. Tarp inteligentiškų komunistų sklando nevieša legenda, kad Rusijos valdžia dabar yra priversta imtis melagingos propagandos, sufabrikuotų kaltinimų ir panašių dalykų, bet iš tikrųjų ji slapta registruojanti tikrus faktus ir kada nors ateityje juos paskelbsianti. Manau, galime tvirtai teigti, kad taip nėra, nes tokie veiksmai būtų būdingi liberalaus istoriko, kuris tiki, jog praeitis negali būti keičiama ir kad teisingos istorinės žinios yra vertingos pačios savaime, mentalitetui. O totalitariniu požiūriu istorija yra tai, ką reikia kurti patiems, o ne iš jos mokytis. Totalitarinė valstybė iš esmės yra teokratija, jos valdančioji kasta turi būti laikoma neklystančia, kad išsaugotų savo pozicijas. Bet kadangi neklystančių nebūna, gana dažnai prireikia praeities įvykius pertvarkyti taip, kad atrodytų, jog ta ar kita klaida nebuvo padaryta, jog ta ar kita įsivaizduojama pergalė iš tikrųjų buvo pasiekta. Vėlgi, didesni politikos pokyčiai reikalauja atitinkamai pakeisti ideologiją ir atrasti naujų iškilių istorinių asmenybių. Tokie dalykai vyksta visur, tačiau kur kas labiau tikėtina, kad šiurkščių falsifikacijų griebsis visuomenės, kuriose vienu ar kitu metu leistina tik viena nuomonė. Faktiškai totalitarizmui reikia nuolat keisti praeitį, o ilgainiui tikriausiai prireikia ir kad niekas nebetikėtų objektyvios tiesos egzistavimu. Totalitarizmo bičiuliai Anglijoje paprastai būna linkę tvirtinti: kadangi absoliuti tiesa nepasiekiama, didelis melas nė kiek ne blogesnis už mažą. Pasak jų, visi istoriniai liudijimai yra šališki ir netikslūs, be to, šiuolaikinė fizika yra įrodžiusi, kad tai, kas mums atrodo tikras pasaulis, iš tikrųjų yra iliuzija, todėl remtis savo suvokimu būtų tiesiog vulgarus miesčioniškumas. Kad išsilaikytų per amžius, totalitarinė visuomenė turbūt turėtų sukurti šizofrenišką mąstymo sistemą, kur sveiko proto dėsniai galiotų tik kasdieniame gyvenime ir kai kuriuose tiksliuosiuose moksluose, bet jų galėtų nepaisyti politikai, istorikai ar sociologai. Jau dabar esama begalės žmonių, kuriems atrodytų gėdinga klastoti kokio nors mokslo vadovėlį, bet jie nemato nieko bloga, kai iškreipiami istoriniai faktai. Būtent ten, kur persipina literatūra ir politika, totalitarizmas ir imasi didžiausio spaudimo intelektualams. Tiksliesiems mokslams šiuo metu nieko panašaus negresia. Tai iš dalies paaiškina, kodėl visose šalyse rikiuotis po savų vyriausybių vėliava mokslininkams lengviau negu rašytojams.
Kad labai nenukryptume į šalį, leiskite pakartoti tai, ką sakiau šio rašinio pradžioje: Anglijoje pirmučiausi tiesos, taigi ir minties laisvės, priešai yra spaudos baronai, kino magnatai ir biurokratija, tačiau, žvelgiant į ateitį, rimčiausiu simptomu laikytinas silpnėjantis pačių intelektualų laisvės troškimas. Kai kam gali atrodyti, kad iki šiol aš kalbėjau apie cenzūros poveikį ne apskritai visai literatūrai, o tik vienai jos sričiai – politinei žurnalistikai. Taip, britų spaudoje Sovietų Rusija yra tam tikra uždrausta zona, taip, tokios temos kaip Lenkija, Ispanijos pilietinis karas ar Rusijos–Vokietijos paktas atitvertos nuo rimtų diskusijų, taip, jeigu jūs turite informacijos, kuri kertasi su vyraujančiu požiūriu, iš jūsų tikimasi, kad tą informaciją iškraipysite arba nutylėsite, – bet kuo čia dėta literatūra plačiąja prasme? Argi kiekvienas rašytojas yra politikas, o kiekviena knyga – tiesioginis „reportažas“? Argi rašytojas net ir griežčiausios diktatūros sąlygomis negali išlikti mintimis laisvas ir taip pateikti savo eretiškas idėjas, kad valdžia būtų per kvaila jas atpažinti? O jeigu rašytojas pats pritaria vyraujančiai ortodoksijai, kodėl tai turėtų jį žlugdyti? Argi ne labiausiai tikėtina, kad literatūra ir kiti menai klestės tokioje visuomenėje, kur nėra nei didelių nuomonių konfliktų, nei ryškios atskirties tarp menininko ir jo auditorijos? Argi reikia manyti, kad kiekvienas rašytojas yra maištininkas ar netgi kad rašytojas yra išskirtinė asmenybė jau vien dėl to, kad rašo?
Su tokiais argumentais, vienaip ar kitaip suformuluotais, susiduri kaskart, kai intelektinę laisvę bandai ginti nuo totalitarizmo kėslų. Jie liudija visišką nesupratimą, kas yra literatūra ir kaip – turbūt reikėtų sakyti „kodėl“ – ji atsiranda. Jie paremti prielaida, kad rašytojas yra arba tik linksmintojas, arba parsiduodantis rašeiva, vienokią propagandą į kitokią galintis keisti taip pat lengvai, kaip ryla melodijas. Bet vis dėlto – kaip atsiranda knygos? Išskyrus žemiausią jos lygį, literatūra yra bandymas paveikti amžininkų pažiūras užrašant savo patirtį. Tad kalbėdami apie saviraiškos laisvę didelio skirtumo tarp eilinio žurnalisto ir pačio „nepolitiškiausio“ grožinio rašytojo neįžvelgsime. Žurnalistas nėra laisvas ir suvokia savo nelaisvę, kai verčiamas rašyti netiesą arba nutylėti tai, kas jam atrodo svarbu; grožinės literatūros rašytojas nėra laisvas, kai jam tenka falsifikuoti savo paties jausmus, kurie, jo požiūriu, yra faktai. Jis gali iškreipti ir sukarikatūrinti tikrovę, kad paryškintų mintį, bet negali iškreipti savo sąmonės peizažo; jis negali nors kiek tvirčiau pasakyti, kad jam patinka tai, kas nepatinka, arba kad tiki tuo, kuo netiki. O jei bus priverstas tai daryti, ilgainiui jo kūrybinės galios išseks. Šios problemos jis neišspręs net ir vengdamas kontroversiškų temų. Nėra tokio dalyko kaip grynai nepolitinė literatūra, bent jau mūsų laikais, kai baimė, neapykanta ir tiesioginės politinės simpatijos kyla į kiekvieno sąmonės paviršių. Netgi vienui vienas tabu gali traumuoti sąmonę, nes visada esama pavojaus, kad bet kuri laisvai plėtojama mintis gali atvesti prie draudžiamų minčių. Iš čia išplaukia, kad totalitarizmo atmosfera yra mirtina visiems prozininkams, nors poetai, ypač lyrikai, gal ir galėtų joje kvėpuoti. Taigi tikėtina, kad proza – tokia, kokia ji buvo pastaruosius keturis šimtus metų, – užbaigs savo dienas totalitarinėje visuomenėje, jei ši ištvers ilgiau nei porą generacijų.
Literatūra yra klestėjusi ir esant despotiškam režimui, tačiau, kaip jau ne kartą kalbėta, praeities despotijos nebuvo totalitarinės. Jų prievartos aparatas visada buvo neefektyvus, jų valdančiosios klasės paprastai būdavo arba korumpuotos, arba apatiškos, arba pusiau liberalios, o vyraujančios religinės doktrinos retai kada puoselėdavo perfekcionizmo ir žmogaus neklystamumo idėjas. Vis dėlto galima teigti, kad didžiausių aukštumų proza pasiekė demokratijos ir minties laisvės laikais. Totalitarizmui nauja tai, kad jo doktrinos yra ne tik nekritikuotinos, bet ir nestabilios. Jos skiepijamos per amžino pasmerkimo baimę, kita vertus, jos gali būti pakeistos bet kurią akimirką. Imkime, pavyzdžiui, skirtingas, viena su kita visiškai nederančias nuostatas, kurių Anglijos komunistas ar jo „bendrakeleivis“ turėjo laikytis Britanijos ir Vokietijos karo atžvilgiu. Ilgą laiką iki 1939 metų rugsėjo iš jo buvo tikimasi, kad jis nuolatos nerimaus dėl „nacizmo baisybių“ ir visuose savo rašiniuose smerks Hitlerį; po 1939 metų rugsėjo jis dvidešimt mėnesių turėjo manyti, kad prieš Vokietiją nusidėta labiau, negu nusidėjo pati Vokietija, ir iš savo žodyno išmesti žodį „nacis“, bent jau spaudoje. Vos išklausęs 1941 metų birželio 22-osios 8 valandos ryto žinias, jis vėl turėjo pradėti tikėti, kad didesnio blogio už nacizmą pasaulis nėra matęs. Politikas lengvai maino požiūrį, rašytojui kiek kitaip. Kad pakeistų savo lojalumą būtent reikiamą akimirką, jis turi arba meluoti apie savo subjektyvius jausmus, arba juos visiškai nuslopinti. Tiek vienu, tiek kitu atveju jis sunaikina savo kūrybinę energiją. Jį ne tik apleidžia idėjos, bet ir vartojami žodžiai tarsi sustingsta po jo plunksna. Politiniai rašiniai mūsų laikais susideda beveik vien iš gatavų frazių, kurios susukamos į vieną daiktą it vaikiško „Meccano“ konstruktoriaus detalės. Tai neišvengiama savicenzūros pasekmė. Norint rašyti aiškia, gyva kalba, reikia mąstyti be baimės, o tas, kas mąsto be baimės, negali būti ortodoksas politikos atžvilgiu. Kitaip galėtų būti „tikėjimo amžiuje“, kai vyraujanti ortodoksija seniai nusistovėjusi ir į ją nežiūrima pernelyg rimtai. Tuomet būtų arba galėtų būti įmanoma, kad nemažos žmogaus sąmonės sritys liks nepaveiktos to, kuo jis dedasi tikįs. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kad per tą vienintelį „tikėjimo amžių“, kuris buvo tekęs Europos daliai, proza kone visai išnyko. Visus Viduramžius grožinės prozos beveik nebuvo, istorinių veikalų – labai mažai; intelektiniai visuomenės lyderiai savo rimčiausias mintis dėstydavo negyva kalba, kuri per tūkstantį metų mažai tepasikeitė.
Tačiau totalitarizmas žada ne tiek tikėjimo, kiek šizofrenijos amžių. Visuomenė pasidaro totalitarinė, kai jos struktūra tampa akivaizdžiai dirbtinė, t. y. kai valdančioji klasė praranda savo funkcijas, bet sugeba laikytis valdžioje jėga ar apgaule. Kad ir kiek ilgai tokia visuomenė tvertų, ji negali sau leisti būti nei tolerantiška, nei intelektualiai stabili. Ji negali sau leisti nei teisingo faktų fiksavimo, nei emocinio nuoširdumo, būtino literatūrinėje kūryboje. Tačiau totalitarizmas gali žaloti net ir negyvenant totalitarinėje šalyje. Vien tam tikrų idėjų dominavimas gali paskleisti nuodus, nuo kurių iš literatūrinės apyvartos ims kristi viena tema po kitos. Visur, kur primetama ortodoksija – ar netgi dvi jos rūšys, kaip irgi dažnai pasitaiko, – geras rašymas baigiasi. Tai puikiai parodė Ispanijos pilietinis karas. Daugeliui anglų intelektualų jis buvo itin jaudinanti patirtis, tik ne tokia, kokią jie galėjo nuoširdžiai aprašyti. Kalbėti buvo leidžiama tik apie du dalykus, ir abu jie buvo akivaizdus melas; rezultatas – apie karą prispausdinta hektarai, bet beveik nieko, ką būtų verta skaityti.
Neaišku, ar totalitarizmo poveikis poezijai toks pat mirtinas kaip prozai. Dėl daugybės persipinančių priežasčių autoritarinėje visuomenėje poetas jaučiasi kiek laisviau negu prozininkas. Visų pirma, biurokratai ir kiti „praktiški“ žmonės paprastai pernelyg niekina poetą, kad domėtųsi tuo, ką jis sako. Antra, tai, ką sako poetas, – t. y. ką jo eilės „reiškia“ išvertus į prozą, – nėra itin svarbu, netgi jam pačiam. Eilėraščio mintis visada paprasta ir nėra pagrindinis jo tikslas, kaip kad siužetas nėra pagrindinis paveikslo tikslas. Eilėraštis – tai garsų ir asociacijų kompozicija, kaip kad paveikslas – potėpių derinys. Trumpose atkarpose, pavyzdžiui, dainos priedainyje, poezija gali netgi visiškai apsieiti be prasmės. Todėl poetui gana lengva šalintis pavojingų temų ir vengti eretiškų ištarmių, ir netgi ištartų jų niekas turbūt nepastebės. O svarbiausia, geras eiles, skirtingai nuo geros prozos, nebūtinai kuria vienas žmogus. Kai kurių žanrų poeziją, pavyzdžiui, balades arba, tarkim, itin dirbtines eilėraščių formas, gali bendromis pastangomis kurti žmonių grupė. Nežinia, ar senovės anglų ir škotų balades sukūrė individai, ar tai buvo kolektyvinė kūryba; šiaip ar taip, jos nėra individualios jau vien dėl to, kad nuolat kinta keliaudamos iš lūpų į lūpas. Net ir išspausdintos dvi vienos baladės versijos niekada nebūna visiškai vienodos. Daugelis primityvių tautų eiles kuria bendruomeniškai. Kas nors pradeda improvizuoti, galbūt akompanuodamas sau muzikos instrumentu, kas nors kitas priduria eilutę ar rimą, kai pirmasis dainininkas pritrūksta žodžių, ir procesas tęsiasi tol, kol randasi visa daina ar baladė, neturinti aiškaus autoriaus.
Toks artimas bendradarbiavimas prozoje beveik neįmanomas. Šiaip ar taip, rimta proza turi būti kuriama vienumoje, o priklausymo grupei jaudulys iš tiesų padeda tik tam tikroms eilėrašybos atmainoms. Eilės – galbūt net savotiškai geros eilės, nors jos vargu ar bus aukščiausio lygio – gali neišnykti net žiauriausios inkvizicijos sąlygomis. Net jeigu visuomenėje išnaikinta laisvė ir individualumas, jai vis tiek reikia ir patriotinių dainų bei herojinių baladžių pergalėms pašlovinti, ir įmantresnių ditirambų; nors tokios eilės rašomos pagal užsakymą ar komponuojamos kolektyviai, joms nebūtinai trūksta meninės vertės. Proza – kas kita, nes prozininkas negali susiaurinti minčių aprėpties, nepražudydamas savo išradingumo. Tačiau totalitarinių visuomenių arba totalitarines pažiūras perėmusių žmonių grupių istorija rodo, kad laisvės praradimas pakenkia visoms literatūros formoms. Hitlerio laikais vokiečių literatūra beveik išnyko, Italijoje padėtis buvo ne ką geresnė. Kiek galima spręsti iš vertimų, rusų literatūra po revoliucijos smarkiai suprastėjo, nors kai kurie poetiniai kūriniai atrodo geriau už prozą. Per maždaug penkiolika metų neišversta bemaž nė vieno rusiško romano, nusipelnančio rimtesnio vertinimo. Didelė dalis Vakarų Europos ir Amerikos rašančios inteligentijos arba priklausė komunistų partijai, arba jai simpatizavo, bet visas šis kairiųjų judėjimas paleido į pasaulį itin nedaug knygų, kurias būtų verta skaityti. Regis, ir tradicinė katalikybė žlugdo kai kuriuos literatūros žanrus, ypač romaną. Kiek rašytojų per tris šimtus metų buvo ir geri romanistai, ir geri katalikai? Esmė ta, kad kai kurių dalykų žodžiais nepašlovinsi, o tironija – vienas iš jų. Niekas nėra parašęs geros knygos inkvizicijos garbei. Poezija galėtų išgyventi totalitarizmo amžiuje, kai kuriems menams ar pusiau menams, kaip antai architektūrai, tironija galėtų būti net naudinga, bet prozos rašytojas neturėtų kito pasirinkimo, tik tylą arba mirtį. Proza, kokią mes žinome, – tai racionalizmo, protestantiškų šimtmečių, autonomiško individo produktas. O užgniaužta intelektinė laisvė paralyžiuoja žurnalistą, sociologą, istoriką, romanistą, kritiką ir poetą – būtent tokia seka. Ateityje galbūt atsiras naujoviška literatūra, nesusijusi su individualiais jausmais ar objektyviu stebėjimu, bet kol kas sunku tai įsivaizduoti. Kur kas labiau tikėtina, kad jeigu ateis galas liberaliajai kultūrai, kurioje gyvenome nuo Renesanso laikų, kartu su ja pražus ir literatūros menas.
Žinoma, spausdintas žodis niekur nedings, tad įdomu paspėlioti, kokia lektūra išliks griežtai totalitarinėje visuomenėje. Laikraščiai, matyt, gyvuos, kol televizijos technika pasieks aukštesnį lygį, bet jau dabar abejotina, ar plačiosios žmonių masės industrinėse šalyse jaučia poreikį ką nors skaityti, išskyrus laikraščius. Jos net nerodo jokio noro išleisti skaitymui bent dalelę tų pinigų, kuriuos išleidžia kai kurioms kitoms pramogoms. Todėl veikiausiai romanus ir apsakymus visiškai išstums kino ir radijo produkcija. Galbūt išliks tik žemarūšė sensacinga beletristika, kuriama kokiu nors konvejeriniu būdu, iki minimumo sumažinančiu žmogaus indėlį.
Žmogui tikriausiai nepritrūktų išmonės kuriant mašiną knygoms rašyti. Tam tikrus automatizavimo procesus jau dabar galima įžvelgti kine ir radijuje, reklamoje ir propagandoje, žemuosiuose žurnalistikos sluoksniuose. Pavyzdžiui, Walto Disney’aus filmai daromi iš esmės gamykliniu būdu: dalis darbo atliekama mechaniškai, dalį nuveikia komanda menininkų, savo individualų stilių pajungiančių bendram reikalui. Radijo pasakojimus dažniausiai rašo pavargę plunksnagraužiai, kuriems tema ir jos traktuotė padiktuojama iš anksto; o ir tai, ką jie parašo, tėra tarsi žaliava, kurią paskui savaip perdirba prodiuseriai ir cenzoriai. Tas pats ir su daugybe knygų bei brošiūrų, kurias užsako vyriausybinės įstaigos. Dar panašesni į mašininę gamybą apsakymai, tęstinės istorijos ir eilėraščiai pigiausiuose žurnaluose. Tokie žurnalai kaip „Rašytojas“ („The Writer“) kupini skelbimų, kuriuose rašymo mokyklos už kelis šilingus siūlo pirkti gatavus siužetus. Kai kurios prie siužeto prideda ir visų skyrių pirmus bei paskutinius sakinius. Kitos žada duoti jums, sakytum, algebros formulę, kuria naudodamiesi kurtumėte savo siužetus. Dar kitos siūlo kortelių rinkinius su užrašytais personažais ir situacijomis: sumaišai, išdėlioji ir automatiškai gauni išmoningą istoriją. Tikriausiai kaip nors panašiai būtų kuriama totalitarinės visuomenės literatūra, jeigu ji dar atrodytų reikalinga. Iš rašymo proceso būtų pašalinta vaizduotė ir – kiek įmanoma – netgi sąmonė. Biurokratai pateiktų knygų apmatus, paskui jos pereitų per tiek rankų, kad užbaigtos atrodytų ne ką individualesnės negu „Ford“ automobilis konvejerio pabaigoje. Savaime suprantama, kad viskas, kas šitaip pagaminta, būtų šlamštas; viskas, kas nebūtų šlamštas, keltų pavojų valstybės pamatams. O dėl išlikusios praeities literatūros, tai ją tektų uždrausti ar bent nuodugniai perrašyti.
Kol kas totalitarizmas dar niekur nėra pasiekęs visiškos pergalės. Mūsų pačių visuomenė, apskritai imant, vis dar liberali. Norėdami pasinaudoti teise į žodžio laisvę, turite kovoti su ekonominiu spaudimu ir stipriomis visuomenės nuomonės srovėmis, bet dar ne su slaptąja policija. Galite kalbėti ar spausdinti beveik bet ką, jei tik nesistengiate patraukti platesnio dėmesio. Tačiau, kaip sakiau šios esė pradžioje, labiausiai nerimą kelia tie sąmoningi laisvės priešai, kuriems laisvė turėtų reikšti daugiausia. Plačiajai publikai dėl šitų dalykų nei šilta, nei šalta. Jai nerūpi persekioti eretiką, bet ji ir nestos jo ginti. Ji yra kartu ir per sveiko, ir per menko proto, kad persiimtų totalitarinėmis pažiūromis. Intelektinį padorumą tiesiogiai, sąmoningai atakuoja patys intelektualai.
Gali būti, kad jeigu rusofiliška inteligentija nebūtų pasidavusi tam konkrečiam mitui, ji būtų pasidavusi kitam panašiam. Šiaip ar taip, rusiškas mitas egzistuoja ir skatina bjauriai dvokiančius procesus. Matant didžiai išsilavinusius žmones, kurie abejingai žiūri į priespaudą ir persekiojimą, kyla klausimas, ką labiau niekinti – jų cinizmą ar trumparegiškumą. Pavyzdžiui, daug mokslininkų nekritiškai žavisi Sovietų Sąjunga. Regis, jie mano, kad laisvės užgniaužimas neturi jokios reikšmės, jeigu tai šiuo metu neatsiliepia jų veiklos sferai. SSRS – didelė, sparčiai besivystanti šalis, kuriai labai reikia mokslo darbuotojų, todėl su jais ji elgiasi maloniai. Mokslininkai ten yra privilegijuoti, jeigu tik vengia pavojingų disciplinų, tokių kaip psichologija. O rašytojai aršiai persekiojami. Tiesa, literatūrinėms prostitutėms, kaip antai Iljai Erenburgui ar Aleksejui Tolstojui, mokami didžiuliai pinigai, bet iš jų atimamas vienintelis rašytojui vertingas dalykas – saviraiškos laisvė. Iš tų anglų mokslininkų, kurie itin entuziastingai kalba apie mokslininkų galimybes Rusijoje, bent jau dalelė pajėgtų tai suprasti. Bet jie svarsto dažniausiai taip: „Rusijoje persekiojami rašytojai? Na ir kas? Aš nesu rašytojas.“ Jie nesupranta, kad bet koks pasikėsinimas į intelektinę laisvę ir objektyvios tiesos sampratą ilgainiui sukels grėsmę visoms mąstymo sritims.
Kol kas totalitarinė valstybė toleruoja mokslininką, nes jai jo reikia. Netgi nacistinė Vokietija palyginti gerai elgėsi su mokslininkais, išskyrus žydus, o Vokietijos mokslo bendruomenė kaip visuma nesipriešino Hitleriui. Šiuo istorijos laikotarpiu netgi pats autokratiškiausias valdovas yra priverstas atsižvelgti į fizinę tikrovę, iš dalies dėl liberalaus mąstymo reliktų, iš dalies dėl būtinybės rengtis karui. Kol fizinės tikrovės negalima visiškai ignoruoti, kol du ir du yra keturi, kai, tarkime, konstruojate lėktuvą, tol mokslininkas atlieka savo funkciją ir netgi gali turėti šiek tiek laisvės. Jis atsitokės vėliau, kai totalitarinė valstybė bus giliai įsišaknijusi. Todėl dabar, jeigu jam rūpi mokslo vientisumas, jis turėtų ugdytis šiokį tokį solidarumą su kolegomis literatais, neatmesti kaip menkniekio to, kad rašytojai tildomi ar stumiami žudytis, kad laikraščiai sistemingai falsifikuojami.
Kad ir kaip ten būtų su gamtos mokslais ar muzika, tapyba bei architektūra, viena yra aišku – ką ir bandžiau įrodyti: literatūra pasmerkta, jeigu išnyksta minties laisvė. Tai galioja ne tik šalims, kur yra totalitarinė santvarka; kiekvienas rašytojas, kuris prisiima totalitarinį požiūrį, randa pateisinimų persekiojimui ir tikrovės klastojimui, sunaikina save kaip rašytoją. Kitos išeities čia nėra. Jokios tirados prieš „individualizmą“ ir „dramblio kaulo bokštą“, jokios šventeiviškos frazės apie tai, kad „tikroji individualybė pasiekiama tik tapatinantis su bendruomene“, negali pakeisti fakto, kad nupirktas protas yra sugadintas protas. Be spontaniškumo prado literatūrinė kūryba yra neįmanoma, o pati kalba sustabarėja. Kada nors ateityje, jeigu žmogaus protas bus visiškai kitoks nei dabar, mes galbūt išmoksime literatūrinę kūrybą atskirti nuo sąžiningo mąstymo. Kol kas žinome tik tiek, kad vaizduotė, kaip ir kai kurie laukiniai gyvūnai, nelaisvėje nesidaugina. Tai neigiantis rašytojas ar žurnalistas – o beveik visose dabartinėse liaupsėse Sovietų Sąjungai tokį neigimą galima įžvelgti arba jį numanyti – iš esmės siekia savo paties žlugimo.