Aleš Šteger. Neverendas
2025 m. Nr. 4
Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė
Alešas Štegeris (g. 1973) – slovėnų rašytojas, poetas, redaktorius, leidėjas. Vienas labiausiai į užsienio kalbas verčiamų slovėnų autorių. Puikiai pažįstamas ir lietuvių skaitytojams – pernai lietuviškai išleista jo poezijos rinktinė „Degantys liežuviai“, be to, poetas reguliariai lankosi mūsų šalyje kaip poezijos festivalių dalyvis ir organizatorius.
2017 m. pasirodęs A. Štegerio romanas „Neverendas“ – ne pirmasis, bet, ko gero, aktualiausias jo prozos kūrinys. Jo centre – kūrybinę ir asmeninę krizę patirianti jauna slovėnų rašytoja, mėginanti išlikti politinės suirutės draskomoje šalyje. Visoje Europos Sąjungoje siaučia prekybiniai karai, visuomenė vis dažniau kvestionuoja gyvybės svarbą, o iš slovėnų kolektyvinės atminties nenyksta Jugoslavijos karo baisumai. „Neverendas“ – poetinis ir distopinis romanas apie tai, kas galėtų nutikti, jei reikiamų politinių sprendimų nesiimsime jau šiandien.
Romano fragmentas
Rugsėjo 2 d.
Kafka atnešė bananų. Nežinia, iš kur jų gavo. Prieš du mėnesius bananai staiga dingo iš parduotuvių lentynų. Prekybinis karas tarp Europos Sąjungos ir likusio pasaulio trunka jau metus, bet jo pasekmes pajutome tik dabar. Karas vyko tyliai, madinguose kurortuose ir prekybos rūmuose rengtuose susitikimuose, diplomatiniuose priėmimuose. Tačiau pastaraisiais mėnesiais jo mastai neįsivaizduojami. Visi esame to karo kuras, aukos, kūnas. Jis tyliai brendo lyg vėžys, kol galiausiai prasiveržė ir pakeitė kasdienybę.
Ne taip svarbu, kad nebegalime įsigyti bananų ir daugybės kitų produktų – retų, geidžiamų dalykų, kurių vertė juodojoje rinkoje šoko į neregėtas aukštumas.
Daug svarbesnis kasdien nenumaldomai ryškėjantis suvokimas, kad visi esame didžiulės sistemos įkaitai. Tariama asmeninė laisvė sprogo kaip muilo burbulas. Nei aš, nei tu, nė vienas iš mūsų nebėra savarankiškas, mes visi – didesnių struktūrų, konfliktuojančių sistemų nuosavybė. Lyg mus valdytų kažkokia nematoma ranka. Nežinau, kada ji mane sugriebs, iškeis, paliks, panaudos nežinomiems tikslams. Net fiziškai ėmiau jausti tai, ko dar niekada nejaučiau – esu pažeidžiama, siaubingai pažeidžiama ir priklausoma, bet ne dėl vidinių konfliktų, o dėl išorinių aplinkybių, kurių pakeisti negaliu.
Kafka turi mano buto raktus. Visada numanau, kada tikėtis jo vizito, bet mėgstu apsimesti nustebusi. Nors niekada nenustembu. Pati nesuvokiu, kaip įsitraukiau į šį žaidimėlį. Bet jis žino. Klausimų mes neuždavinėjame.
Atėjęs nusišypso ir iš karto pasijunta kaip namuose. Lyg taptų interjero detale. oks jo elgesys man sukelia nerimą, bet kaip jam tai paaiškinti? Kaip pasiaiškinti pačiai?
Jis atnešė ne tik bananų kekę: iš plastikinio maišelio kyšo palmės lapas. Sako, kad norėtų mane suvilioti bananais, apsvaiginti bananais, parodyti Arkadiją.
Pirštų galiukais braukiu per šviesiai žalią lygų paviršių. Lyg pusiaujas, lyg tropikai: jaučiu lietų, didelius, ilgus, be galo ilgus lašus, ištisus mėnesius slydusius tais lapais, juos pjovusių ir krovusių darbininkų kvapą. Lyg liesčiau palmės lapo odą. Lapų kraštai šiurkštūs ir parudavę – net juose užkoduotas laikinumas bei neišvengiama žūtis, nors jie dar jauni ir lankstūs. Kafka dovaną padeda ant virtuvės stalo ir neklausęs leidimo ima vaišintis. Kalbame bananų pilnomis burnomis. Jis – apie meilę ir literatūrą, aš – apie šiukšles, kurių mano rajone nebeišveža.
Kafka ryja nesustodamas. Jam pradėjus penktąjį bananą, likusius du pagriebiu ir saugiai paslepiu spintelėje. Jis man primena Gordoną Brauną, kuris, eidamas Didžiosios Britanijos ministro pirmininko pareigas, maitinosi tik bananais.
Sakau:
– Tu esi mano Gordonas.
Kafka tik pamoja palmės lapu ir ima juo kutenti mano šlaunį, kol galiausiai pašiurpstu.
Jo prisilietimas ir trikdo, ir netrikdo. Kafka – vienintelis žmogus pasaulyje, galintis lyg niekur nieko įeiti į mano butą, mano virtuvę, mano erdvę.
Šiąnakt vėl nemiegojau, užsnūdusi rinkau smulkius nesusijusius sapnų skiautinius ir laukiau ryto, lyg visą naktį būčiau gulėjusi šalto purvino vandens vonioje. Oda paburkusi, nejautri, tarytum svetima. Bet kaip tikra iš provincijos kilusi nuotaka užsitepiau riebų pudros sluoksnį, belaukdama ėmiau graužti nagus, ir jo sulaukiau pasiruošusi. Jo, Kafkos, bananų karaliaus. Ir jo prisilietimų.
Viso to Kafka nė nepastebi. Vadina mane savo gražiąja kaline, jo kalėjimo prižiūrėtoja, pagrobtąja dvasia. Visada kalba tą patį, nors kiekvieną kartą esu kitokia, kita, nepažįstama net sau pačiai.
Kai jis kalba, manęs nesigirdi. Net jam nutilus, dar kurį laiką manęs nesigirdi.
Mano klausa gera. Kasdien girdžiu iš kiemo sklindančius garsus. Mokslo metai jau prasidėjo, bet vaikai dar žaidžia dažasvydį. Girdžiu nuobodžius šūvius, verksmus, riksmus ir neįprastą siautėjimą. Iš kur jie gauna tų spalvotų šovinių? Kiemas ir aplinkiniai pastatai nutaškyti raudonomis dėmėmis, kurios po lietaus išsilieja ir primena aklas, krauju pasruvusias akis.
Girdžiu kieme šūkaujančią Paulą. Vaikai į ją nekreipia nė menkiausio dėmesio. Retkarčiais kas nors šauna į jos garažo duris ar po kojomis, norėdamas, kad raudoni dažai aptaškytų juodą prijuostę, ir viskas.
Kafka mane apkabina iš nugaros.
Paslaptingos jūros bangavimas, palmės, Afrika, galbūt Centrinė Amerika, vėjas, kartkartėmis prasklaidantis pilnatį dengiančius debesis. Sąsajos turi būti klišinės ir kičinės, nes tokie yra mūsų santykiai.
Matau, kaip iš lėto pro pravirą langą įropoja vapsva, suvirpina sparneliais, trumpam pakyla, porą kartų atsitrenkia į nematomą stiklą, kantriai ieško išėjimo.
Norėčiau plačiai atverti langą ir ją išleisti, bet Kafka mane apsuka, pajuntu jį visu kūnu, jo kvapą, bananų kvapą.
Maudamasis kelnes užsimena, kad turi man darbo. Kalėjime. Vesčiau kūrybinio rašymo pamokas žudikams ir prievartautojams, padegėjams ir sukčiams. Žvelgiu į jo kvailai vypsantį veidą. Kafka vėduojasi palmės lapu.
– Taip, – atsakau, – toks darbas – lyg laimėti pagrindinį prizą loterijoje.
Kafka žino, kad trokštu palikti savo irštvą.
Kafka žino, kad bijau ir net norėdama ištrūkti mieliausiai nė kojos nekelčiau iš savo buto.
Kafka žino, ko aš nežinau. Tai – jo stebuklinga galia.
Dabar suprantu Kafkos dovaną. Tačiau kuo krizės metu jis maitina beždžiones zoologijos sode? Tikriausiai bananų gauna tik klusniausios beždžionės, tie gobšiausi orangutanai, kurie kartu su manimi, kilmingiausia beždžionių karaliene, dalyvaus literatūriniuose seminaruose.
Ar man to tikrai reikia? Ar sugebėsiu? Pakeisti gyvenimą, nusimauti pirštinę, paliesti pasaulį nuoga oda? Mokyti? Ir ne bet ko, o literatūros!
Ne, nereikia, negalėsiu, nepavyks. Juo labiau ne kalėjime, tarp nuteistųjų!
Bet į galvą šauna ir priešinga mintis (gudri, bananą gavusi beždžioniukė, ir aš negaliu jai atsispirti): truputis oro tau nepakenks, net jei tai – kalėjimo oras.
– Realybė rašytojai nekenkia, – įsitikinęs Kafka.
Kaip tvirtai, kaip neginčijamai jis tiki, kad yra tik viena realybė.
Tai mane vis dar stebina, nors nutyliu, kad Kafka nieko neįtartų, nesvarbu, kaip giliai veria jo žvilgsnis.
Rugsėjo 3 d.
Kone milijonas žmonių priešais Brandenburgo vartus, o tai – pusė Slovėnijos gyventojų. Internete žiūriu nuotraukas, daugybė jaunuolių su plakatais prieš ginklavimąsi, kai kurie beveik nuogi, gėlės ir karnavalas, labiau primena hipių pasibuvimą nei protestą prieš naujas valdžios įvestas priemones. Beveik milijonas, ir televizoriaus ekrane besišypsantis naujasis Vokietijos vadovas. Jis teigia, kad beveik milijonas – toli nuo milijono, o demokratija viena, visiems vienoda, todėl valdžia karinių išlaidų nesumažins nė vienu centu.
Dabar šypsosi visi. Šypsausi ir aš. Įėjusi į vonią, veidrodyje matau šypseną, po pusę valandos šypsenos kiekvieną rytą ir vakarą, kol pastebiu, kad į viršutinius protinius dantis įsimetė kariesas.
Pas mus irgi mažai prošvaisčių. Vos du mėnesiai iki rinkimų, visur kabo plakatai. Veidai juose irgi šypsosi. O situacija rimta! Situacija siaubingai rimta! Nors gal aš perdedu, nesuprantu juodo Vidurio Europos-Balkanų humoro. Kas, jei ir pas mus laimės populistai? Per naktį pasaulis virto susitraukusiu, per aukštoje temperatūroje išskalbtu vilnos gniužulu. Visur ankšta, nėra išėjimo. Savanaudiškumas, baimės, visi bando apginti savo fantomus. Mieliausiai niekada nebeatidaryčiau langų ir durų, neapykanta tvyro ore, ir bijau, kad manęs, vos peržengusios slenkstį, ji neapsuptų ir neužkrėstų.
Pasaulis nesisuks, net jei virtuvėje atsistosiu ant galvos. Iš pusiausvyros neišvesiu ir neapykantos su baime, prasiveržusių rudens kvapu. Kol bandau išlaikyti pozą, kuri man vaikystėje puikiai pavykdavo, kūnas ima priminti kito sutvėrimo kūną, pilvas ir krūtys ties gerkle, skruostai įsitempę, liežuvis keistai susvetimėjęs.
Nėra sprendimo. Nėra politikos. Nėra vilties. Nėra jokių lūkesčių. Nėra meilės. Nėra perspektyvų. Vienintelė apčiuopiamesnė mintis, kad krizės metu reikia padėti sau, primena pašaipią vaikams skirtą pasaką.
Nėra pagalbos. Tik pašaipa, pajuoka, priverstinis groteskiškas juokas, Pjero, Džokeris ir kiti liūdnieji pasaulio klounai.
Kaip su darbu? Niekinu kūrybinio rašymo dirbtuves. Ką per metus išmokau Kafkos seminare? Sužinojau tik tai, kad be manęs yra kitų, liguistai nusivylusių ir ambicingų žmonių, svajojančių tapti rašytojais. Kad niekada, kas benutiktų, nesusigalvočiau slapyvardžio, ypač nepasivadinčiau kokio žinomo rašytojo egzistencialisto vardu. Ir kad niekada nejuokaučiau priešais publiką. Paveikiausias yra rimtumas, slogus rimtumas.
– Turėdamas pseudonimą, tu nebe Petras ar Pavelas, tu – Kafka. O tada gali drąsiai iš visų dergtis, – aiškina Kafka.
– Didžiulis išsilaisvinimas manyti, kad nėra jokio įsipareigojimo, tik grynas simbolių žaismas, – sako jis, vėl šypsodamasis dvidešimt penkioms kurso studentėms.
Ir mes jam atsakome šypsena.
Nes mus taip mokė mamos.
Ilgi, nesibaigiantys šypsnių, plačių šypsenų ir mielumo treniruočių metai.
Niekas nemoko pasikliauti instinktais, tinkamos mitybos pagrindų, taisyklingos laikysenos ir eisenos. Ne, moko šypsotis, kad brangiau tave parduotų.
Kafkos šypsena panaši į naujojo Vokietijos vadovo šypseną, kuria jis palydi pažadus išsiųsti migrantus namo ir uždaryti visus prieglobsčio centrus.
Kuris Kafka – mano buvęs kūrybinio rašymo mokytojas ar buvęs geros literatūros mokytojas?
– Koks begalinis išsilaisvinimas, tas žaidimas reikšmėmis. Rašykite, rašykite, lyg nemokėdami rašyti.
Bet man nejuokinga.
Priešais veidrodį lūpų kampučiai vėl nusvyra. Niekaip neištveriu daugiau nei septyniolikos minučių nepertraukiamo šypsojimosi. Kaip žmonėms tai pavyksta televizijoje?
Išmėginu triuką su ausų krapštuku. Įspraudžiu jį į lūpų kampučius, įsikandu lyg šuo kaulą. Tada po truputį lūpų kampučius imu kelti aukštyn. Jokios laimės tokiame veide, atrodo veikiau tragiškai, lyg liūdno klouno mina. Tokia būsena ugdo suvokimą, kad šypsotis reikia nuolatos, viskam, bet kokioje situacijoje, ypač jei esi vienas ir nieko nenori veikti. Absoliučiai nieko.
Ko tik mes nedarome, kad nieko neveiktume! Atiduočiau viską, kad tik galėčiau nutolti nuo žmonių ir ramiai rašyti.
Manau, kad man reikėjo gimti be burnos. Be ausų ir be akių. Kurčnebylė akloji, lyg magnetas su beždžionėlėmis ant šaldytuvo: viena užsidengusi akis, kita ausis, trečioji burną.
Ramybė? Dar niekada nesu vedusi seminaro. Niekada nesu buvusi kalėjime. Be savęs, nepažįstu nė vieno kalinio. Bet aš retkarčiais išeinu pasivaikščioti ir, kai noriu, išjungiu šviesą.
Man mažiausiai reikia papildomo chaoso. Mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Mano literatūra – griuvėsiai. Privalau būti racionali. Todėl išėjau nusipirkti sąsiuvinio – jame senamadiškai, ranka, viską protokoluosiu. Niekada to nedariau, neturėjau laiko. Rašyti dienoraštį man atrodė klaikiai atgrasu, netgi egoistiška. Ypač kai rašo koks nors rašytojas ar visuomenės veikėjas. Nes jo neįmanoma rašyti tyliai, slapta nesitikint, kad vieną dieną šie užrašai bus paskelbti. Fu!
Aš kitokia. Žinau, kad esu savo pačios publika.
Tad protokolas, ar net savotiškas eksperimentas su savimi. Tik taip galėsiu apsiprasti su Kafkos pasiūlymu, paversti jį priimtinu, gal net įvykdomu. Man svaigsta galva, turiu įsikibti rankenos. Planas yra rankena. Užrašų knygelė yra rankena. Septyniolika minučių šypsenos priešais veidrodį yra rankena. Beveik milijonas žmonių yra rankena. Aktyviai fiksuoti tai, kas nutiks per porą mėnesių, kai vaikščiosiu dirbti už grotų, yra rankena.
Girdėjau, kad Dobo kalėjimas padorus, ten gerai maitina. Bent jau taip tvirtina Kafka. Jis kalba, į burną kišdamasis penktąjį bananą, ir juokiasi taip, kad krenta banano gabalėliai. Tada vėl paima mane už rankos. Šlykštu! Koks iškrypęs cinikas!
Nors tai visai neblogas politiko apibrėžimas.
Skaitau platųjį termino „PENOLOGIJA“ apibrėžimą:
„Visi gyvenimą pradedame vienodai, kitaip tariant, gimdami, bet vėliau tam tikri asmenys „išklysta iš kelio“ ir papuola į kalėjimus, kitaip vadinamus įkalinimo įstaigomis. Jie ima gyventi kitaip, kitoje organizacinėje struktūroje ar sistemoje nei dauguma žmonių, ir jų gyvenimo būdas keičiasi.“
Rugsėjo 4 d.
Dėviu ispanišką skrybėlę ir devyniolikto amžiaus pabaigos kostiumą. Esu giliai džiunglėse klaidžiojanti tyrinėtoja. Vietos gyventojai mane atgabena į vietą, pažymėtą nedidelėmis galvytėmis. Jos primena beždžionių galvytes, ir jų yra šimtai, jos kabo ant medžių šakų, maždaug pusantro metro virš žemės. Vaikščiodama tarp šių galvyčių, staiga pagalvoju, kad kai kurios primena žmogaus galvas, tik daug mažesnes. Kai kurios jų kalbasi tarpusavyje. Net nukirstos ir negyvos, jos kartais pramerkia akis ir nužvelgia praeivius. Viena iš galvyčių įkanda mano nešikui. Pagalbos nėra, o jo kūną staiga išberia, išryškėja paraudimai, kakta ima degti, prasideda traukuliai ir vėmimas. Nešikas miršta baisiose kančiose, akimirksniu supūva ir virsta raudonu dumblu. Esu nežinomos genties kapinėse. Centrinį kapą žymi kažkoks ženklas – apskritimas, kurio centre susiglaudę dar du apskritimai. Priešais įėjimą stūkso didelė uola, ir iš po jos aidi pagalbos šauksmai. Šaukia mano mama. Įsakau nešikams, kad uolą patrauktų. Nepavyksta. Įsirėmę stumiame, bet uola nejuda. Mano mama vis garsiau rėkia, kad nori išsigauti, kad jai trūksta oro. Tada šauksmas nutyla. Desperatiškai mėginu patekti į kapą. Daužau akmenį kumščiais, draskau nagais. Nieko. Pravirkstu. Ašaros krenta ant uolos, ir ji staiga sujuda. Tai pastebėjusi, visiems savo žmonėms įsakau verkti. Visi verkiame, ir uola akimirksniu nurieda. Ji slėpė tamsią skylę. Mamos niekur nėra. Kapas visiškai tuščias. Ten guli tik mažyčiai palaikai, kažkoks šaltas kūnas. Smulkus ir plonytis. Tikriausiai iręs ištisus dešimtmečius. Panašus į odos išnarą be skeleto, lyg pajuodusi ir susitraukusi ankštis, plonas kaip popierius. Dar galima įžvelgti veido bruožus, mažas ant krūtinės sudėtas rankytes, prie pilvo prispaustus kelius. Staiga lieku viena. Mano vedliai pranyko. Mamos kūnelio irgi nebėra. Viena klajoju po džiungles. Brendu per purvo upę, ir man krokodilas nukanda koją. Visai neskauda. Pati stebiuosi, kaip nesunkiai galiu eiti be kojos. Bijau pažvelgti žemyn. Tada vis tiek prisiverčiu nukreipti žvilgsnį. Matau visus dešimt savo kojų pirštų ant šaltų plytelių. Stoviu vidury vonios kambario. Po kelių valandų, veltui mėgindama užmigti, iškišu iš po antklodės tai vieną, tai kitą koją, tai vieną, tai kitą, po to abi, ir stebiuosi, kad jas vis dar turiu ir kad abi pėdos neatskirtos nuo likusio kūno, tai – stebuklas. Atsikeliu prieš aušrą. Rašymas stebuklo nežada. Spausdinu automatiškai, pirštai juda, lyg būtų ne mano, jų judesiai stebuklą tik atitolina. Galiu aprašyti tik tą kankinantį budimą iš sapno, visas įvykusias baisybes, nors pasąmoningai veltui mėginu prieštarauti faktams, viską atsukti atgal, koreguoti sapno eigą, kažkokiu stebuklingu būdu gauti šautuvą ir šauti žvėriui tiesiai į snukį. Bet šautuvo neturiu, esu viena, ir nei drebulys bundant, nei juo labiau dar aidintys mamos pagalbos šauksmai neleidžia išlaikyti pusiausvyros, žinau, kad esu netekusi judėjimo galimybių, negaliu atsikratyti naktinių siaubų, baimės neapleidžia nė pabudus, jaučiuosi lyg įstrigusi nematomame narve, kurio grotas įžvelgiu tik rašydama šias eilutes.
Rugsėjo 6 d.
Kafka padeda galvą ant mano kelnaičių ir, dešinės rankos rodomuoju bei didžiuoju pirštais lygindamas fiurerio ūsus, lyg Hitleris ištiesia kairę ranką. Nusijuokiu ir prie jo priglundu visu kūnu, spaudžiu glėbyje iš visų jėgų, kol jis ima maldauti pasigailėjimo. Žinau, kad netrukus stos karti akimirka, kai jo žvilgsnis kažkur nuklys ir nutols, o veidas suakmenės. Tokiomis akimirkomis Kafka yra beginklis ir nieko nevaidina, tad galiu pažvelgti į jo sielos gelmes, lyg žvelgčiau į baseiną, kurio vandenyje vienu metu atsispindi ir vaikas, ir senis.
– Apie ką mąstai? – nutraukiu tylą.
Jis niekada neatsako, tik labai stipriai mane apkabina. Šis apkabinimas skiriasi nuo kitų, įprastų apkabinimų, jis tikras ir šiltas, žadantis prieglobstį, atskleidžia, kad ir aš galiu būti Kafkos prieglobsčiu, lygiai taip pat galiu sudėti ginklus ir atsiduoti.
Nuolat kalbamės apie maistą. Ir Kafka svarsto tapti veganu. O rankraščio, apie kurį kalba jau visus metus, man parodyti nenori. Mano, kad tas rankraštis – šedevras, kūrinys, kokio pasaulis dar nematė. Didinga mirties virėja. Koncentracijos stovyklų patiekalai, siaubo ir beviltiškumo kąsniai, svogūnų pakilimai ir nuosmukiai, bulvių karai, alkio ir pasiaukojimo diktatūra.
– Tikrai? – pasitikslinu.
– Niam niam, – atsako jis ir nusišypso įprasta dirbtine, šiurpą keliančia šypsena.
Tada jis teikiasi man plačiau papasakoti apie būsimą darbą. Dabar reikalas truputį aiškesnis. Vykdant programą „Įtraukiame ir aktyviname“, rašytojai siunčiami į visos šalies kalėjimus, kur kels kalinių motyvaciją ir suteiks laisvėje reikalingų kompetencijų.
Nė vienas iš mūsų netikime, kad kuris nors programą finansuojančios ministerijos darbuotojas turi bent lašą vilties, jog tas paklydusias sielas įmanoma nors truputį motyvuoti ar išmokyti gyvenime naudingų dalykų. Netikiu ir tuo, kad kas nors kalėjime, pradedant vadovais ir prižiūrėtojais, baigiant kaliniais, galvoja, jog rašytojai sugebės bent truputį pakelti moralę ar kasdieniame gyvenime, kalėjime arba už jo ribų, reikalingas kompetencijas.
O mažiausiai tikiu, kad rašytojai patys mano galintys kaliniams pasakyti ką nors prasmingo, drąsinančio ar juo labiau naudingo gyvenime laisvėje.
Tiesą sakant, mes, rašytojai, rašome dėl pinigų. Ir ministerija tam pritaria, nes yra įsipareigojusi beprasmiškai leisti pinigus, kuriuos privaloma užmaskuoti kuo patrauklesne pakuote.
– Grožis – pasaulio varomoji jėga, – griausmingai juokdamasis pareiškia Kafka.
Tokie ir panašūs teiginiai mane aplieja lyg šaltas vanduo, sukelia nerimą, suyra ir virsta dumblu, neleidžiančiu įžvelgti gilumos.
Kai pas mane ateina Kafka, tampu tamsiu ir neįžengiamu mišku, kuriame nerastum nė vieno gyvūno.
Nė vieno gyvo gyvūno, yra tik žvėrių pėdsakų, nudirtų odų ir gaišenų.
Kalėjimuose leidžiami skaidrūs kvazifilantropiniai žaidimėliai, nes tai geriau nei nykuma ir vienodai slenkančios tuščios dienos (bent jau kalinių požiūriu), be to, remiantis įvairiais tyrimais, kalėjimai yra pasenusios ir atsilikusios represinės institucijos (ministerijos požiūriu).
Puikus atspirties taškas pirmaisiais mano darbo mėnesiais. Ir aš, ir kaliniai – nusivylę ir nemotyvuoti žaidėjai žaidime, kuriuo niekas netiki.
Aš ir kaliniai: neapibrėžta ir nešališka, laisva sąjunga, kuri turėtų aktyvinti ir įtraukti.
Šis suvokimas mane ramina. Nepakelčiau susitikimo su kaliniais, kurie iš manęs ko nors tikėtųsi. Arba aš ko nors tikėčiausi iš jų. Juk nežinau net ko tikėtis iš trumpų susitikimų su kaimynais laiptinėje, pasimatymų su kolegomis rašytojais ar su pačiu Kafka. Ko tikėtis iš nedaugelio man likusių, su pasauliu siejančių socialinių ryšių? Negalėčiau pakeisti logikos ir tikėti, jog kadaise nusikaltimus vykdę žmonės bus priklausomi tik nuo manęs. Šito nepakęsčiau. Tad niekas nepuoselėja vilčių, ir, žvelgiant iš šio atspirties taško, kažkas vis dėlto gali nutikti.
Kafkai išėjus, visą popietę ruošiuosi rytojaus kursams. Skaitau kūrybinio rašymo dirbtuvių vadovus, naršau internete, bet nerandu jokios naudingos medžiagos. Dėl visa ko atsispausdinu kelis tekstus ir porą praktinių pratimų (rašyti apie konkretų objektą, aprašyti pirmąjį vaikystės prisiminimą, parašyti klasikinį laišką, haiku, repo tekstą socialiai angažuota tematika, filmo scenarijų ir dainos tekstą), o dėl kursų eigos nuspręsiu vietoje.
Na, gerai, pripažįstu. Truputį jaudinuosi. Sužinojau, kad į kursus užsiregistravo net trisdešimt keturi kaliniai, o toks skaičius – gerokai per didelis. Atsakiau, kad į įvadinę paskaitą gali ateiti visi, bet po jos turėsime persiorganizuoti. Susirašinėju su kalėjimo psichologu. Daktaras Petekas yra laisvalaikio užsiėmimų terapeutas įkalinimo įstaigose. Iš laiškų atrodo korektiškas. Kaip kitaip? Juk tai svajonių darbas – organizuoti laisvalaikį. Ir aš dirbu tokį darbą. Esu rašytoja, romanistė. Daugybė neapibrėžto laisvo laiko. Svajonių profesija. Be to, ir jis, ir aš šį svajonių darbą dirbsime kalėjime. Svajingos perspektyvos už grotų. Nuostabu!
Apie kalinius, kurie užsiregistravo į kursus, nežinau nieko. Dobo kalėjime yra įvairiausių kalinių – nuo smulkių nusikaltėlių, kuriems skirta laisvės atėmimo bausmė ne daugiau nei pusantrų metų (atviroji kolonija), iki recidyvistų, kurie turės kalėti po penkiolika ir daugiau metų (uždaroji kolonija). Tokie tikriausiai neturėjo galimybės ateiti, įsitraukti ir aktyviai veikti mano kursuose. O jeigu? Nuo šios minties sukaistu.
Į kokį šūdą mane įvėlė Kafka?
Ir kaip ciniškai atsisakė man padėti!
– Ką man veikti su tais kaliniais? – paklausiau jo.
Kafka nusikvatojo.
– Duok jiems darbo, tegul rašo bet ką, kas tik jų galvelėse sukasi, apie tai, ką gerbia, ko bijo, duok kokią rimtą, jiems svarbią temą, pavyzdžiui, apie žmogžudystes, karą, jų tėvus ar motinas. Pamatysi, po poros seansų dirbtuvėse turėsi trisdešimt keturis apsibliovusius pacientus.
Rugsėjo 7 d.
Autobusas iki Dobo kratosi ištisą valandą. Visur pilna vaikų su mokyklinėmis kuprinėmis. Daugelis išlipa priemiestyje. Kelionės pabaigoje autobuse lieka vos keli keleiviai. Mane užlieja nepakeliamas nuovargis. Ratų dardėjimas ir kartumas burnoje. Atsimerkusi pastebiu, kad, be manęs, autobuse liko tik vairuotojas. Laukai, elektros linijos, horizonte stūksantys miškai. Paskutinį kilometrą tenka kulniuoti pėsčiomis. Kelias veda įkalnėn, pakelėje žaliuoja obelys ir kriaušės, pilna vapsvų, tvyro apsnūdusi kaimo laisvė, kuri staiga išgaruoja, pastebėjus įspėjamuosius ženklus, spygliuotą vielą ir aukštą apsauginę tvorą.
Priimamajame manęs laukia daktaras Petekas. Praeinu pro metalo detektorių, kompiuterį ir telefoną palieku rūbininkui. Pasiimti galiu tik knygą, kurią sargybinis greitai patikrina. Nejaugi rimtai mano, kad aš lyg senų filmų herojė knygoje slepiu dildes ir metalui pjaustyti skirtus pjūklelius? Arba narkotikus kaliniams?
Petekui gal keturiasdešimt, jis elgiasi oficialiai, bet mandagiai. Pasakoja, kad kaliniai jau yra dalyvavę kūrybinio rašymo kursuose, nors populiariausios keramikos ir medžio apdirbimo dirbtuvės. Jis man pasakoja apie šiuolaikinius standartus, kuriais vadovaujamasi Dobo kalėjime, išskirtines mokymosi galimybes kaliniams, biblioteką, muzikos kambarį, poilsį, įvairius kursus ir edukacijas, iš kurių populiarumu išsiskiria kulinarija.
– Čia labiau vienišių namai nei kalėjimas, – patikina jis.
Pasiteirauju, kiek seminare bus dalyvių. Sako nežinąs. Neva, visada užsiregistruoja daugiau, nei iš tiesų ryžtasi ateiti. Be to, kaip tik dabar transliuojamos kažkokios futbolo varžybos. Einame per asfaltuotą rankinio aikštelę, aptvertą aukšta spygliuota tvora. Koks trisdešimt kalinių vaikšto ratu. Vieni žingsniuoja iš lėto, kiti greičiau. Nebėga nė vienas. Keli šnekučiuojasi kampe. Kaliniai apsirengę kasdieniškai, mūvi sportines kelnes ar džinsus. Mane apima keistas jausmas, nors į mudu su daktaru niekas nekreipia nė menkiausio dėmesio. Mano širdis daužosi kaip pašėlusi, kojos dreba, žingsniai netvirti, lyg žengčiau per šukes. Viskas atrodo įprastai, nė kiek neprimena amerikietiškų filmų. Jei ne spygliuota tvora, neabejočiau stebinti grupines senjorų mankštas, bet…
Vengiu visų žvilgsnių, išskyrus daktarą Peteką. Gėdijuosi, nes ateinu iš kito pasaulio? Nes esu moteris? Nes man ant kaktos šviečia žodis LAISVĖ? Ilgas tuščias koridorius, klasė. Nieko nėra. Su daktaru Peteku palaukiame penkias, dešimt minučių. Staiga į klasę įžengia du kaliniai. Po kelių minučių – dar vienas. Trys iš trisdešimt keturių užsiregistravusių?
– Taip jau kalėjime būna, priversti jų negalime, o ir veiklų netrūksta, kartais vienu metu vyksta net kelios veiklos. Apgailestauju, – atsiprašo daktaras Petekas. Man palengvėja. Mieliau dirbsiu su keliais žmonėmis nei su minia, nors individualus darbas gali būti pavojingas. Norėčiau bet kokia kaina išvengti suartėjimo su kaliniais, o mažose grupėse tai praktiškai neįmanoma.
Trys kaliniai susėdo į atskirus suolus, nė vienas nesirinko priekinių. Džiaugiuosi, kad išlaikysime didesnį fizinį atstumą. Jaučiuosi, lyg kalbėčiau tuštiems priešais stovintiems suolams, ir po truputį grįžta pasitikėjimas savimi. Petekas prisėda šalia – akivaizdu, kad jam neįdomu, kas vyksta, nes tuoj atsiverčia užrašinę ir ima kažką žymėtis. Tiesa, jis nepamiršo paminėti, kad jei viskas bus gerai, kitų užsiėmimų metu mane paliks vieną.
Norėdama įtraukti kalinius, paprašau jų trumpai prisistatyti. Pirmasis prisistato Panfio vardu. Tai apvalus vidutinio amžiaus vyras, gana kalbus. Iš karto suprantu, kad jis ieško laisvų ausų, kurias radęs neužsičiaups niekada. Sužinau, kad šiandien pietums patiekta kepta vištiena su bulvių koše, daržovių sriuba ir desertas. Kalėjime sunku nepriaugti svorio, nors kasdien privalomi pasivaikščiojimai. Be to, čia labai gerai gaminama (ar man tik pasirodo, kad, išgirdę šią frazę, kiti du kaliniai nežymiai šypteli?). Kitas pasisakė esąs Filas (o gal Philas?). Šis žmogus santūresnis ir gerokai vyresnis. Išsiskiria ilga žila barzda, pliktelėjęs, likusius plaukus susirišęs į uodegą, juda ir kalba apgalvotai, po akimis juoduoja dideli ratilai. Trečiajam nėra nė keturiasdešimties. Dionėjus. Kas per vardas! Tokio dar nebuvau girdėjusi. Vyras sėdi neramiai, kojas tai susikelia ant gretimos kėdės, tai sukryžiuoja, tai vėl susikelia, lyg nuolat turėtų judėti, žvilgsnis irgi neramus, dažnai nukreipiamas į langą su užtrauktomis žaliuzėmis. Pro tarpelį matosi siauras praėjimas tarp sienų, virš kurių kabo žydras dangus. Dionėjus nuolat šniurkščioja nosimi. Narkomano įprotis? Pro nosį šnioti viską, kas supa, net tas sienas ir dangaus lopinėlį už lango.
Pasakoju apie save, dėstau savo požiūrį į literatūrą, aiškinu, kas man yra literatūra, ką veikiu ir kuo domiuosi. Nervingai, su dar nepažintu vidiniu pasipriešinimu perskaitau kelias romano ištraukas. Tikrai užuodžiu, matau ir girdžiu iš savęs sklindantį nervingumą, ir tai mane tik dar labiau nervina. Laimei, netrukus Panfis pertraukia mano monologą, nes turi klausimą. Tada gal dvidešimt minučių kalbamės apie tai, kodėl mano romano pabaigoje pagrindinė veikėja nusprendžia nusižudyti. Panfio nuomone, tai – labai sunki tema, ypač tokiai jaunai rašytojai. Neva, panašius klausimus kėlė Gėtės Verteris. Nustembu, kad kalinys žino šį romaną.
Paklausiu, ką jie skaito, ar turi kalėjime knygų. Tada įsiterpia daktaras Petekas – paaiškina, kad kalėjimo biblioteka neblogai aprūpinta literatūros klasika, o štai šiuolaikinės literatūros trūksta. Be to, mažai kalinių skaito. Žinoma, Panfis yra išimtis, nes jis kartais dirba bibliotekoje. Panfis atsidūsta, tvirtindamas, kad bet ką atiduotų už naujausius romanus, kurių apžvalgas kartais pamato laikraščiuose. Paklausiu apie internetą. Uždraustas, atsako Panfis, kaliniai prie interneto neturi prieigos. Filas paantrina, kad toks draudimas netgi naudingas, nes atsiranda daugiau laiko sau, galima įsivesti tvarką. Jei prieiga prie interneto būtų, kaliniai nuolat lindėtų socialiniuose tinkluose.
Daktaras Petekas paskelbia, kad užsiėmimas netrukus baigsis ir visiems teks grįžti į kameras. Skubiai paklausiu, ar kuris nors dalyvis mėgina rašyti. Atsakymo nesulaukiu, netgi kalbusis Panfis tyli. Atsargiai pasiteirauju, ar iki savaitės galo jie nenorėtų parašyti bent vienos istorijos, ne ilgesnės nei du puslapiai. Istorijas galėtų perduoti daktarui Petekui, o šis jas persiųstų man. Petekas linkteli.
Panfis pasiteirauja, kokia tema reikėtų rašyti. Nustembu, nors tokio klausimo ir reikėjo tikėtis. „Karas. Rašykite apie karą“, – atsakau, ir iš karto pasigailiu. Pati tikrai būčiau pasirinkusi visai kitokią temą, bet paklausiau Kafkos, ir šią akimirką man tai pasirodė didžiausia klaida. Bet nebėra kelio atgal. Susigėdusi pažvelgiu į Peteką – jis absoliučiai abejingas. Atrodo, kad su tema sutinka ir visi trys dalyviai. „Gerai, – pagalvoju, – gal esu per jautri. Galėjau duoti ir neutralesnę temą, pavyzdžiui, ekologija, ateitis ar svajonės. Taigi…“
Į duris pasibeldžia sargybinis, trijulė nedelsdama atsistoja, atsisveikina ir dingsta už durų. Petekas mane palydi iki išėjimo. Sako, visai tikėtina, kad prie grupės dar kas nors prisijungs, bet nereikėtų nusivilti, jei teks dirbti tik su trimis kaliniais. Linkteliu galva.
Rankinio aikštelė tuščia. Vėsu. Rudenį pranašauja švelnus, drungnas vėjelis, atsiduodantis aštriu šaltesnių dienų gaivumu, kurį jau netrukus pakeis šaltas žiemos kvapas.
Grotuotuose gretimo pastato languose matau vyrų figūras. Jas pastebi ir Petekas.
– Šiame skyriuje kameros vienvietės, tikriausias liuksas, – nusijuokia jis.
Prie išėjimo atsisveikiname, ir aš pasiimu savo kuprinę, telefoną, kompiuterį.
Išeinu jausdama palengvėjimą. Lauke dar šviesu, bet kai leisdamasi nuo kalvos atsisuku į kalėjimą, pastebiu įsižiebusius žibintus. Nutolęs ir apšviestas kalėjimas man nebe toks baisus, koks pasirodė tik atvykus. Čia labiau vienišių namai nei kalėjimas, mintyse pakartoju Peteko žodžius.
Liublianos centre iš autobuso išlipu visai sutemus.
Versta iš: Aleš Šteger. Neverland. Beletrina, 2017.