Proza verstinė
Charles Bukowski. Holivudas
2010 m. Nr. 10
Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas
Romano fragmentai
1
Po poros dienų paskambino Pinčotas. Pasakė, kad reikia scenarijaus. Ar neatvažiuotume su juo pasimatyti?
Išklausę, kaip iki jo nusigaut, sėdom į folksvageną ir nudardėjom Marinos del Rei link. Keista vietovė.
Atsidūrėm prie uosto, važiavom pro laivus. Daugiausia tai buvo burlaiviai, ant denių krapštinėjosi žmonės. Vilkėjo specialiais buriuotojų kostiumais, buvo su kepuraitėm ir tamsiais akiniais. Kažkokiu būdu daugumai jų aiškiai pavyko išsivaduoti nuo kasdienės gyvenimo nykumos. Ši nykuma jų niekada nebuvo prislėgus, niekada ir neprislėgs. Tikri Išrinktieji nerūpestingųjų karalijoj. Šiaip ar taip, man jie atrodė kvailai. Žinoma, jiems mano nuomonė nė nerūpėjo.
Pasukom dešinėn, tolyn nuo prieplaukos, ir nuriedėjom įmantriai, abėcėline tvarka pavadintomis gatvėmis. Atradom reikiamą ir pasukom į kairę, tada, pastebėję ieškomą numerį, įvažiavom į kiemą. Pataikėm tiesiai į pakrantės smėlį: vandenynas buvo pakankamai arti, kad galėtum juo mėgautis, ir pakankamai toli, kad jaustumeis saugus. Smėlis čia atrodė švaresnis, vanduo – žydresnis, vėjelis – malonesnis.
– Žinai, – tariau Sarai, – pataikėm į patį mirties židinį. Mano sielą jau pykina.
– Mažiau jaudinkis dėl tos savo sielos, – atsakė ji.
Folksvageno rakinti nebuvo reikalo. Be manęs joks žmogus nesugebėtų jo užvesti.
Priėjom prie durų, aš pabeldžiau.
Duris atidarė aukštas lieknas puošeiva, kiekviena jo kūno ląstelė trenkte trenkė artistiškumu. Buvo aiškiai matyti, kad jis gimęs Kurti, Kurti didžius dalykus ir kad jo niekada nevargino tokios smulkmenos kaip dantų skausmas, nepasitikėjimas savimi ar nesėkmės. Kur jau čia tie žemiški rūpesčiai. Žodžiu, bičas atrodė kaip tikras genijus. Aš atrodau kaip indų plovėjas, todėl šitokie veikėjai mane visada truputį užknisa.
– Atvažiavom paimt nešvarių skalbinių, – tariau.
– Nekreipkit į jį dėmesio, – įsiterpė Sara. – Mus pakvietė Pinčotas.
– O, – pratarė vyriškis, – prašau užeiti….
Nusekėm jam ir jo triušiškam užpakaliui iš paskos. Netrukus puošeiva sustojo, manieringai pasisuko į mus ir, pažvelgęs per petį, mestelėjo taip, tarsi visas pasaulis būtų klausęsis jo ištemptomis ausimis:
– Eisiu įsipilsiu DEGTINĖS!
Tada šmurkštelėjo į virtuvę.
– Džonas aną vakarą užsiminė apie jį, – pasakė Sara. – Tai Polis Renuaras. Rašo operas ir muziką kino miuziklams. Tikras avangardistas.
– Tegu jis būna nors ir genijus, mano ausų būgneliams nuo to ne lengviau.
– Ak, kokie mes jautrūs! Juk visi negali būt tokie kaip tu.
– Žinau. Bet tai jau jų problema.
– Didžiausia tavo stiprybė ta, kad visko bijai.
– Gaila, kad ne pats tai sugalvojau.
Polis grįžo su stiklu rankoje. Neblogai. Degtinėje mirko gabalėlis citrinos, kurį jis makalavo stikline lazdele kokteiliams. Puikumėlis.
– Poli, – paklausiau, – gal čia yra dar ko išgerti?
– O taip, – atsakė jis, – prašau jaustis kaip namie.
Sara susiorientavo pirma, įkandin jos nusekiau į virtuvę. Kad ir kur pažvelgsi, viskas užgriozdinta buteliais. Kol mėginom apsispręsti, ką gersim, atsikimšau alaus.
– Gal prie stipriųjų vis dėlto neapsistojam, – pasiūlė geroji mano ponia. – Pats žinai, koks pasidarai, kai jų pribaubi.
– Gerai. Tada čiumpam vyno.
Susiradau atidarytuvą ir išrinkau butelaitį neprasto raudonojo.
Abu maktelėjom po gerą gurkšnį. Tada iš naujo pripildę taures išėjom. Kadaise buvau pradėjęs mudu su Sara vadinti Zelda ir Skotu, bet jos tai nesužavėjo, mat Zeldai geruoju nesibaigė. Kita vertus, man nepatiko Skoto rašliava, tad šį juokelį galiausiai nurašėm.
Polis Renuaras stovėjo prie didžiulio lango ir vėpsojo į Ramųjį vandenyną.
– Džonas vėluoja, – tarė jis langui ir vandenynui, – bet prašė perduoti, kad netrukus pasirodys ir kad jo palauktumėte.
– Puiku, mažuliuk…
Rankose laikydami taures ir žvelgdami į jo triušišką užpakalį, mudu su Sara atsisėdom. Jis spoksojo į besiritančias bangas. Dėjosi susimąstęs.
– Činaski, – pradėjo jis, – perskaičiau nemažai jūsų darbų. Neblogas marazmas. Rašot tikrai gerai…
– Ačiū. Nors mes puikiai žinom, kas iš tiesų geriausias. Tai jūs.
– O, – numykė neatsigręždamas, – labai malonu, jog tai… suvokiat…
Staiga atsidarė durys: į kambarį nė nepasibeldusi įėjo jaunutė mergina ilgais juodais plaukais. Nieko netarusi, ji visu ūgiu išsidrėbė ant sofos, visai kaip katė.
– Aš Popppi, – prisistatė ji. – Rašoma su keturiomis „p“.
Neišlaikiau:
– O mes – Skotas ir Zelda.
– Nesimaivyk! – sudraudė Sara.
Pasakiau tikruosius mūsų vardus.
Polis pagaliau atsisuko.
– Popppi – viena iš jūsų scenarijaus rėmėjų.
– Kad dar neparašiau nė žodžio, – tariau aš.
– Parašysit…
– Gal galėtum? – pažvelgiau į Sarą tiesdamas jai tuščią taurę.
Sara tikra šaunuolė. Paėmė taurę ir nuėjo į virtuvę. Žinojo, kad jei ten eičiau aš, negrįžčiau tol, kol neišragaučiau visų gėrimų ir galiausiai imčiau visus užgaulioti.
Vėliau sužinojau, jog Popppi buvo vadinama dar ir „princese iš Brazilijos“. Pradžiai mergiotė pamėtėjo dešimt gabalų. Nedaug. Bet tai bent jau dengė nuomos dalį, o ir gėrimams dar užteko.
Princesė, nekeisdama kūno padėties, pažvelgė į mane nuo sofos.
– Skaičiau jūsų kūrinius. Jūs labai smagus.
– Ačiū.
Atsisukau į Polį.
– Girdėjai, mielasis? Aš smagus!
– Pasiekėte tam tikrą lygį… – atsakė jis ir nėrė į virtuvę, iš kurios kaip tik grįžo Sara su sklidinomis mūsų taurėmis. Ji atsisėdo greta manęs ir aš negaišdamas sriūbtelėjau.
Pamaniau, galėčiau paprasčiausiai apsimesti, kad rašau scenarijų, o iš tiesų mėnesių mėnesius dykinėti Marinoje del Rei ir nemokamai plempti gėrimus. Bet, man nespėjus dorai pasimėgauti šiuo sumanymu, atsilapojo durys ir pasirodė Džonas Pinčotas.
– O, jūs jau čia!
– Aha, – atsiliepiau aš.
– Regis, radau pinigų! Tereikia, kad parašytum scenarijų.
– Tai gali užtrukt kelis mėnesius.
– Na taip, žinoma…
Grįžo Polis. Princesei padavė keisto rusvo gėrimo taurę.
Pinčotas movė į virtuvę kažko įsipilti sau.
Tai buvo pirmasis susitikimas iš daugelio, kuris ilgainiui peraugo į paprasčiausias juodas išgertuves, ypač mano. Jutau, jog tai būtina, kad patikėčiau savo jėgomis, nes iš tiesų man įdomu rašyti vien tik eilėraščius ir apsakymus. Imtis scenarijaus atrodė pats kvailiausias dalykas. Bet į šiuos idiotiškus spąstus įkliūna ir gerokai geresni už mane.
Grįžęs su stiklu Džonas Pinčotas atsisėdo greta.
Vakaras buvo nepaprastai ilgas. Mes vis kalbėjom, tik nė pats aiškiai nesupratau, apie ką. Galiausiai aš ir Sara tiek pribaubėm, kad nei vienas iš mudviejų nebegalėjo vairuoti. Mums maloniai pasiūlė miegamąjį.
Miegamajame, nedegdama šviesos, Sara išpilstė paskutinius raudonojo likučius ir paklausė:
– Tikrai ketini rašyti scenarijų?
– Ne, velniop, – atsakiau.
|
2
Po trijų ar keturių dienų vėl sulaukiau Džono Pinčoto skambučio. Jis pažinojo Denį Serverį, jauną režisierių ir prodiuserį, turėjusį nuosavą studiją netoli Venecijos paplūdimio. Denis sutiko užleisti mums peržiūrų kambarį, norėjom pažiūrėti „Kvatojantį žvėrį“ – dokumentinį Pinčoto filmą apie juočkį diktatorių, užtvindžiusį savo šalį krauju. Sutarėm, kad apšilti susitiksim pas Pinčotą. Taigi ir vėl turėjom įveikti kelio ruožą pro burlaivius…
Džonas atidarė duris ir mudu su Sara įėjom į vidų. Džono būta ne vieno. Kambaryje užtikom kažkokį tipą keistais plaukais – jie buvo ir šviesūs, ir žili tuo pat metu. Veidas rusvas, gal net šiek tiek raudonas. Akys apvalios ir žyd-ros, labai apvalios ir visiškai žydros. Bičas atrodė lyg koks baisiausią šunybę iškrėsti sumanęs mokinukas. Kaip vėliau įsitikinsiu, jo išvaizda visada tokia pat. Tokie pamėgiami iš pirmo žvilgsnio.
– Tai Fransua Rasinas, – pristatė jį Džonas. – Jis vaidina daugelyje mano filmų. Dirba ir su kitais režisieriais.
– Taip, tik kiti man moka… – linktelėjo Fransua. – Sveiki.
Džonas nuėjo atnešti gėrimų.
– Atsiprašau, – tarė Fransua. – Netrukus atsilaisvinsiu.
Ant stalo priešais jį buvo elektrinė ruletė, suktis ji pradėdavo paspaudus mygtuką. Šalia turėjo pasidėjęs krūveles žetonų ir ilgą, skaičiais primargintą popieriaus lapą. Čia pat stovėjo ir statymų stalas. Išdėliojęs žetonus, jis spustelėjo mygtuką ir tarė:
– Tai galvą man susukus merga. Aš įsimylėjęs.
Nešinas buteliu ir stiklais grįžo Džonas.
– Kai Fransua nelošia, jis arba treniruojasi lošti, arba apie tai mąsto.
Ruletė sustojo, Fransua susirankiojo laimikį.
– Perkandau visus rato sukimosi dėsningumus, – pasakė Fransua, – kad ir koks skaičius iškristų, būnu atspėjęs ir laimiu.
– Sistema nepriekaištinga, – įsiterpė Džonas, – gaila tik, kad, nuėjęs į kazino, ne visada tos sistemos laikosi.
– Dažniausiai mane įveikia Mirtina Pagunda, – paaiškino Fransua.
– Henkas irgi lošia, – tarė Sara. – Hipodrome. Nepraleidžia nė vienų žirgų lenktynių.
Fransua pažvelgė į mane.
– Šit kaip, žirgai! Laimit?
– Norisi tikėti…
– Kurią nors dieną drauge ten nuvažiuosim!
– Būtinai.
Fransua grįžo prie ruletės, o mes atsisėdom išgerti.
– Jis yra išlošęs ir prašvilpęs šimtus tūkstančių, – šyptelėjo Džonas. – Aktorystę prisimena tik tada, kai lieka visai be skatiko.
– Logiška, – pastebėjau.
– Beje, šnekėjaus su prodiuseriu Haroldu Feizantu, – tęsė Džonas. – Jis labai susidomėjo scenarijumi. Pasiruošęs prisidėti prie filmo.
– Haroldas Feizantas! – šūktelėjo Sara. – Girdėjau apie jį. Vienas kiečiausių prodiuserių.
– Tiesa, – patvirtino Džonas.
– Bet juk aš dar neparašiau scenarijaus, – priminiau.
– Nesvarbu. Jis skaitęs tavo darbus. Ir yra pasirengęs bendradarbiaut.
– Atrodo kažkaip nerimta.
– Jis dažnai šitaip dirba, ir iš viso to dar neblogai pasipelno.
Džonas išėjo atnešti dar vieno butelio.
– Gal vis dėlto turėtum parašyt tą scenarijų, – sušnibždėjo Sara.
– Prisimink, kas per tuos scenarijus atsitiko Frenciui Skotui Fidžeraldui.
– Tu ne Fidžeraldas.
– Ir ačiū Dievui. Jis metė gerti. Tai jį ir pražudė.
Fransua sėdėjo įsikniaubęs į ruletę. Parėjo Džonas su buteliu rankoj.
– Ką gi, ištuštinam šitą ir galėsim važiuot.
– Gerai, – tariau.
– Klausyk, Fransua, važiuosi kartu? – paklausė Džonas.
– Ė, ne. Labai atsiprašau, bet turiu čia dar šį tą išsiaiškint…
3
Peržiūrų kambarys pasirodė visai šaunus. Greta buvo įrengtas nemažas baras, barmenas pilstė gėrimus. Kambary sukiojos kino mechanikas. Denio Serverio nesimatė.
Prie baro sėdėjo septyni ar aštuoni tipai. Nė vieno jų nepažinojau. Nusprendžiau pereiti prie degtinės, o Sara užsisakė kažkokio lyg gelsvo, lyg žalsvo, lyg gelsvai žalsvo skysčio. Džonas kartu su mechaniku krapštėsi prie projektoriaus.
Pačiam baro gale sėdėjo kažkoks draugužis. Vėpsojo į mane nenuleisdamas akių.
Galiausiai prie jo priėjau.
– Kuo užsiimat? – paklausiau.
Jis patylėjo, gurkštelėjo savo gėrimo ir atsakė:
– Baisiausiai gėda prisipažinti, bet aš… kuriu filmus.
Vėliau sužinojau, kad tai garsus vokiečių režisierius Veneris Cergogas. Bičas gerokai kvanktelėjęs, kaip iš mėnulio iškritęs, ir nuolat velniai žino ką išdarinėjantis ne tik su savo gyvenimu, bet ir su kitų.
– Reikėtų užsiimti kuo nors rimtesniu, – tariau.
– Žinau, – atsiliepė jis. – Tik nieko daugiau nemoku.
Šalimais išdygo Džonas.
– Eime, tuoj prasidės…
Kartu su Sara nupėdinom jam iš paskos į peržiūrų kambarį. Mūsų pavyzdžiu pasekė ir kai kurie sėdėjusieji prie baro, įskaitant Venerį ir jo draugužę. Kai atsisėdom, Džonas sušnibždėjo:
– Ten prie baro buvo Veneris Cergogas. Praėjusią savaitę jie su žmona susišaudė, ištuštino vienas į kitą pistoletų apkabas, bet taip ir nepataikė…
– Hm, šit kaip.
Užgeso šviesa ir ekraną užpildė „Kvatojantis žvėris“.
Lido Maminas buvo tikras dičkis, tiek fiziškai, tiek pagal savo ambicijas, bet jo šalis – skurdi ir mažutė. Su didžiosiomis valstybėmis jis darė machinacijas į kairę ir į dešinę, pardavinėjo ir perpardavinėjo viską, kas tik įmanoma, nuo valiutos, maisto iki ginklų. Buvo įtikėjęs, kad tikrasis jo pašaukimas – valdyti pasaulį. Vis dėlto sumautas šunsnukis turėjo puikų humoro jausmą. Jam susišvietė, kad gyvybė iš tikrųjų nieko verta, aišku tik, jei kalbama ne apie jo gyvybę. Kiekvienas, ant kurio krisdavo bent menkiausias įtarimo šešėlis, toje šalyje būdavo tuojau pat nužudomas ir išmetamas į upę. Upėje plūduriavo tiek lavonų, kad apsiriję krokodilai į jų pusę galiausiai net žiūrėt nebegalėjo.
Lido Maminui patiko filmuotis. Pinčotas jį netgi įkalbėjo, kad specialiai filmui sušauktų pasitarimą. Visi pavaldiniai sėdėjo priešais Maminą pridėję į kelnes, o jis vis uždavinėjo jiems klausimus ir rėžė politinius pareiškimus. Nuolat išsišiepdavo, parodydamas didžiulius geltonus dantis. Kai nieko nežudydavo arba neįsakinėdavo nužudyti, Maminas krušdavosi. Turėjo tuziną ar daugiau žmonų, o visų savo atžalų net ir tikslų skaičių buvo pametęs.
Retkarčiais per pasitarimą jis liaudavosi šypsojęsis ir jo veidas virsdavo tikra Dievo Valios manifestacija. Buvo akivaizdu, kad šis veikėjas gali imtis ir, reikalui esant, imtųsi bet ko. Jis puikiausiai juto savo sėbrų baimę, ja naudojosi ir mėgavosi.
Pavaldinių pasitarimas baigėsi taip nieko ir nenužudžius.
Vėliau Maminas suorganizavo visų šalies gydytojų suvažiavimą, pakvietė juos į centrinės šalies ligoninės erdvią operacinę. Gydytojai susėdo ant ratu išrikiuotų kėdžių, o diktatorius stovėjo centre ir rėžė jiems kalbą:
– Jūs gydytojai, bet be manęs esat tik tuščia vieta. Manot, kad kažką žinot, bet tai tik iliuzija. Išmanote tik siauras specifines sritis. Tegu jūsų mokslai pasitarnauja šalies, o ne asmeninei gerovei. Gyvenam pasauly, kuriame teisūs tie, kuriems pavyksta išgyventi. Aš jums pasakysiu, kaip naudotis chirurginiais įrankiais ir savo gyvenimais. Nesielkit kvailai ir nuolankiai vykdykit mano nurodymus. Visai nenoriu, kad jūsų mokslai ir įgūdžiai nueitų šuniui ant uodegos. Privalot visada prisiminti, kad išmanote tik tai, ko esate apmokyti. O aš išmanau gerokai daugiau, negu mokoma. Todėl visuomet elkitės taip, kaip aš jums patarsiu. Noriu, kad tai GERAI ĮSIDĖMĖTUMĖT. Ar aišku?
Stojo tyla.
– Galbūt, – pratęsė Maminas, – kas nors pageidautų paprieštarauti mano ką tik išsakytoms mintims?
Vėl tyla.
Maminas buvo pižonas, pižonas siaubūnas, kai kada jo grubus ir žvėriškas būdas galėtų net patikti, jei tik pamirštum realiai vykdomas žmogžudystes ir kankinimus.
Po to Lido Maminas nusprendė pademonstruoti savo karines oro pajėgas. Tik jokių oro pajėgų jis neturėjo. Kol kas. Bet jau buvo paruošęs lakūnus ir uniformas.
– Štai, – tarė Lido Maminas, – mūsų oro pajėgos.
Pirmasis lakūnas leidosi bėgti ilga iš medinių lentų suręsta trasa. Įsibėgėjo tikrai neblogai. Pasiekęs takelio galą, stryktelėjo į orą ir išskleidė rankas. Tada nusileido.
Po jo tą patį pakartojo antrasis lakūnas.
Tada kitas.
Tada dar kitas.
Iš viso buvo gal keturiolika ar penkiolika lakūnų. Kiekvienam jų šokant Maminas aikteldavo ir pakiliai nusišypsodavo. Stebint tai apėmė labai keistas jausmas: atrodė, jog visi tik juokiasi iš šio idiotiško reginio, vis dėlto kiekvienas dalyvaujantysis tikėjo.
Paskutiniam lakūnui stryktelėjus ir nusileidus, Maminas atsigręžė į kamerą.
– Gal atrodo ir kvailai, bet mums tai labai svarbu. Nors lėktuvų neturim, bet dvasiškai jiems esam jau pribrendę. Ateis diena, kai mes jų turėsim. O kol kas visai neketinam pasiduoti netikėjimo slogučiui. labai ačiū.
Vėliau buvo rodomos kankinimų kameros. Tuščios. Vis dėlto ten telkšojo srutos, voliojosi grandinės. Sienos buvo nutaškytos krauju.
– Štai čia, – pakomentavo Lido Maminas, – melagiai ir išdavikai galiausiai atskleidžia tiesą.
Filmo pabaigoje Maminas sukiojosi po didžiulį sodą, kartu su savo žmonomis, vaikais ir daugybe apsaugininkų. Vaikai nesijuokė ir nedūko. Jie, kaip ir apsaugininkai, žvelgė į kamerą tylėdami. O žmonos – atvirkščiai, visos šypsojosi, kai kurios rankose laikė kūdikius. Lido Maminas šiepėsi rodydamas savo didžiulius geltonus dantis. Atrodė labai patenkintas, gal net mylimas.
Paskutiniai kadrai – upėje knibždantys nusipenėję krokodilai. Jie plūduriuoja išpampusiais pilvais ir, pro šalį srovei nešant žmonių lavonus, apatiškai varto akis. Filmo pabaiga.
Tai buvo kvapą gniaužiantis dokumentinis filmas, nuoširdžiai pagyriau Pinčotą.
– Taip, – atsakė jis, – man patinka keistuoliai. Kaip tik todėl ir susiradau tave.
– Jaučiuos labai pamalonintas, – tariau. – Atsidurt vienoj kompanijoj su Lido Maminu ne šuns papas.
– Tikra tiesa, – sutiko jis, tada mes nusprendėm grįžti į jo namus.
4
Mums grįžus, Fransua Rasinas tebekiurksojo įsikniaubęs prie ruletės. Akivaizdu, vyrukas prisiurbė nemažai vyno. Jo veidas buvo įraudęs, priešais pūpsojo didžiulė krūva žetonų. Matėsi, jog pelenai nuo jo cigaro galo tuoj tuoj nukris. Po akimirkos jie nubyrėjo tiesiai ant stalo.
– Išlošiau milijoną keturis šimtus penkiasdešimt tūkstančių dolerių.
Rutuliukas sustojo ant kažkokio skaičiaus. Fransua susižėrė dar vieną žetonų porciją.
– Ką gi, man jau pakaks. Juk reikia jaust saiką.
Perėjom į svetainę, atsisėdom. Džonas nuėjo atnešti vyno ir taurių.
– Ką veiksit su visais tais pinigais, kuriuos išlošėt? – paklausė Sara.
– Išdalysiu. Didelio čia daikto. Pinigai nieko verti. Gyvenimas irgi.
– Pinigai kaip ir seksas, – tariau. – Svarbiausi jie atrodo tada, kai jų neturi.
– Rašytojų paistalai, – pasakė Fransua.
Grįžo Džonas. Atkimšo pirmąjį butelį ir pripildė taures.
– Turėtumėt važiuot į Paryžių, – tarė man Fransua. – Ten jus vertina. O šitoj šaly jūs lyg koks raupsuotasis.
– Ar žirgų lenktynės ten irgi vyksta?
– O kaipgi!
– Jis pakęst negali kelionių, – įsiterpė Sara. – Žirgų lenktynės vyksta ir čia.
– Paryžiuj viskas kitaip, – atsiliepė Fransua. – Važiuojam į Paryžių. Kartu nueisim į hipodromą.
– Velnias, juk turiu rašyt scenarijų.
– Palošim žirgų lenktynėse, tada ir rašysit.
– Reikia pagalvot.
Džonas prisidegė cigarą. Naują cigarą prisidegė ir Fransua. Cigarai buvo ilgi, apvalūs ir pridegami sušnypšdavo.
– Viešpatie, – atsiduso Sara.
– Praėjusį vakarą mudu su Fransua buvom Vegase.
– Ir kaip? – pasidomėjo Sara.
Fransua nurijo nemenką vyno gurkšnį, užsitraukė cigarą ir išpūtė didelį nuostabų dūmų kamuolį.
– Paklausykit. Jūs tik paklausykit. Laimiu penkis tūkstančius dolerių, mano norams paklūsta visas pasaulis, Likimą laikau saujoj it kokį žiebtuvėlį. Regis, žinau Viską. Regis, pats esu Viskas. Nėra jėgos, kuri mane sulaikytų. Net žemynai dreba. O tada Džonas paplekšnoja man per petį ir sako: „Einam pažiūrėti į Tebą Džounsą.“ – „Kas tas Tebas Džounsas?“ – paklausiu. „O tau koks skirtumas? – atsako. – Einam pažiūrėt…“
Fransua ištuštino savo taurę. Džonas ją vėl pripildė.
– Žodžiu, pereinam į kitą salę. Ir štai Tebas Džounsas. Dainorėlis. Prasisagstęs marškinius, rodo gauruotą krūtinę. Nuo prakaito ši net blizga. Iš po tamsių prakaituotų gaurų šviečiasi didžiulis sidabrinis kryžius. Burna plačiai išžiota. Marmūzė išdažyta. Vilki aptemptas kelnes, ant jų viršaus prisisegęs dirbtinį pimpalą. Grabaliodamas sau kiaušius suokia, kokių gerų dalykų gali suteikti moteriai. Dainuoja tikrai baisiai, netgi siaubingai. Viskas lyg ir apie moteris, bet skamba taip neįtikinamai, kad akivaizdu, jog jam rūpi tik sukišt liežuvį kokiam bičui į šiknaskylę. Jo klausantis mane net suvimdo. O už įėjimą mes dar ir nemenką sumelę esam pakloję. Košmaras. Tikri puspročiai! Ir kas per vienas tas Tebas Džounsas? Šikniui moka tūkstančius vien už tai, kad prisisegęs dirbtinį pimpalą ir pasikabinęs kryžių po kaklu grabinėja sau kiaušius. Geri žmonės badauja, o tas IDIOTAS… ŽVAIGŽDĖ! Moterys iš pasitenkinimo klykia! Jos juo tiki! Šituo kartoniniu klounu, sapnuose laižančiu plaukuotas subines. „Džonai, – sakau, – prašau, dingstam iš čia, man tuoj stogas nučiuoš, ir išvis mane nuo jo pykina, negaliu, apsivemsiu!“ – „Pala, – sako jis, – gal vėliau bus geriau.“ Bet niekas nepagerėja, viskas tik blogyn. Vyrukas staugia vis garsiau, dar labiau prasisagsto marškinius, parodo bambą. Greta sėdinti bobšė sudejuoja ir įsikiša ranką į kelnaites. „Madam, – paklausiu, – ką jūs ten pametėt?“ Jo bamba panaši į antpirštį, negana to, dar ir murzina. Net paukščiui purptelt ant jos būtų šlykštu. Galiausiai Tebas Džounsas apsisuka ir parodo mums užpakalį. Užpakalių prisižiūriu bet kur ir bet kada, net kai to ir nenoriu. O dabar turiu mokėt PINIGUS už tai, kad man parodytų tą storą, riebią, šlykščią subinę! Žinot, gyvenime visko mačiau, pavyzdžiui, kažkada nei iš šio, nei iš to farai man įkrėtė į skudurus. Hm, na, beveik nei iš šio, nei iš to. Bet žiūrėdamas į tą kvailą šikinę pasijutau kur kas šlykščiau, nei tada, kai gavau į lempą nuo farų. „Džonai, – pasakiau, – dingstam iš čia, arba man amen!“
Džonas nusišypsojo:
– Ir mes išėjom. Tiesiog norėjau pamatyti Tebą Džounsą.
Fransua ne juokais įsiuto. Jo lūpų kampučiuose pasirodė baltos dėmelės. Jam kalbant tiško seilės. Bičo cigaro galas buvo išbrinkęs ir patamsėjęs.
– Tebas Džounsas! KAS PER VIENAS TAS TEBAS DŽOUNSAS? Kurių galų jis man turi rūpėt? Tebas Džounsas – kvailys! Išlošiu penkis tūkstančius dolerių, ir ką mes darom? Einam pavėpsot į Tebą Džounsą! Kas per vienas tas Tebas Džounsas? Nepažįstu jokio Tebo Džounso. Mano brolio vardas tikrai ne Tebas Džounsas! Mamos irgi ne! Tebas Džounsas – kvailys!
– Taigi, – nutraukė jį Džonas, – mes grįžom prie ruletės.
– Taip, – tęsė Fransua, – esu išlošęs penkis gabalus, ir ką tik žiūrėjau, kaip dainuoja lopas su dirbtiniu pimpalu. Nebegaliu susikaupt. Kas per vienas tas Tebas Džounsas? Aš jo net gatvių šluoti nesamdyčiau! Kur aš? Ruletė sukas, o aš jau nebegaliu susigaudyt, kas, kur ir kaip! Pasijuntu kaip kūdikis, atsidūręs statinėj su tarantulais! Kas per skaičiai? Kas per spalvos? Rutuliukas krenta kur pakliuvo, apima baisiausias apmaudas. Nebeturiu jokių vilčių. Nebegaliu susikaupt! Kažkokie pimpalai išsidirbinėja, o minia idiotų klykia, kad nori dar! Galva nebeveikia. Tuščiai švaistau žetonus. Atrodo, lyg smegenys būtų aptrauktos kažkokiu kvailu kevalu. Kas per vienas tas Tebas Džounsas? Prakišu. Nebesusigaudau, kur esu. Kai nebegali susikaupt ir imi smarkiai prakišinėt, kelio atgal nebelieka. Įkirtęs, kad nebeturiu vilčių, iššvaistau visus žetonus. Nei vieno teisingo statymo. Regis, lošiu jau ne aš, bet į mano kūną ir protą įsismelkęs priešas. Viskas nueina šuniui ant uodegos. Ir kodėl? OGI TODĖL, KAD MUMS BŪTINAI PRISIREIKĖ EITI PASIŽIŪRĖTI TEBO DŽOUNSO. IR KAS PER NUOPISA TAS TEBAS DŽOUNSAS?
Fransua pristigo jėgų, atrodė visai nusikamavęs. Iš burnos jam iškrito cigaras. Sara pakėlė nuorūką ir įdėjo ją į peleninę. Fransua tuojau pat marš-kinių kišenėj susirado kitą cigarą, išvyniojo, pasukiojo tarp pirštų, palaižė, įsikišo tarp lūpų ir, akimirkai susikaupęs, vikriai prisidegė. Tada paėmė butelį, visiems vėl pripildė taures ir atsilošęs šyptelėjo:
– Velniop, ko gero, būčiau ir taip pralošęs. Šiaip ar taip, jeigu lošėjas nesugeba įtikinamai paaiškint pralaimėjimo, tokiam geriau iš viso nelošti.
– Rašytojų paistalai, – tariau.
– Jei sugebėčiau rašyti, sukurpčiau scenarijų vietoj jūsų.
– Ačiū.
– Kiek jis jums moka?
Nieko nesakęs, mostelėjau ranka.
– Aš parašysiu scenarijų vietoj jūsų, o honorarą pasidalysim pusiau, tinka?
– Tinka.
– Na jau ne, – paprieštaravo Džonas. – Nesunkiai atskirsiu.
– Gerai, – pasakė Fransua, – tada tegu jį parašo Tebas Džounsas su savo dirbtiniu pimpiu.
Šiam pasiūlymui prieštaraujančių neatsirado, ta proga visi susidaužėm taurėmis. Puikus vakaras buvo dar tik beprasidedąs.
6
Su Džonu Pinčotu sutarėm antrą valandą susitikt viešbučio „Češyras“ vestibiuly Beverli Hilse. Tai reiškė, kad turėsiu praleisti žirgų lenktynes, o tai man visai nepatiko, bet Džonas nesileido perkalbamas. Ten buvo apsistojęs kažkoks Žanas Polis Sanras, kuris galėjo suorganizuoti finansavimą filmui. Pats jis pinigų neturėjo, bet tai nesvarbu. Sklido gandai, kad bičas gali timptelėt už pimpalo statulą parke, ir ši nuleis stambiom kupiūrom. Puikumėlis. Žanas Polis Sanras buvo apsistojęs apartamentuose Nr. 530. Tikras laiko gaišimas.
Ten pat glaudėsi ir prancūzų režisierius Džonas Lukas Modaras. Pinčoto žodžiais, jis dievino mano knygas. Smagu.
Brangutė Sara keliavo drauge tam atvejui, jei man reikėtų padėt parsigauti namo. Be to, ji baiminosi, kad tuose apartamentuose bus ir bambas vartančių jaunų aktoriukų.
Kai atvykom, Džonas laukė mūsų vestibiuly, buvo išsidrėbęs ant didelės odinės kėdės ir vėpsojo į aplink zujančius kvaišas ir bepročius. Mus pamatęs atsistojo, išpūtė krūtinę. Džonas ir šiaip buvo dičkis, tačiau kaskart vis norėdavo pasirodyti stambesnis, nei yra.
Pasisveikinom ir nusekėm jį iki lifto.
– Kaip sekas rašyti scenarijų?
– Po truputį kristalizuojas.
– Apie ką bus?
– Apie latrą. Apie daugybę latrų.
Atsidarė lifto durys. Jauki kabina. Apmušta žalia, tamsiai žalia grublėta medžiaga su povų ornamentais. Povų buvo daugybė. Netgi ant lubų.
– Geras, – tariau.
Liftas sustojo penktam aukšte, mes išlipom. Grindys buvo nuklotos tokia pačia tamsiai žalia grublėta danga su povų atvaizdais. Žingsniavom per po-vus. Netrukus atsidūrėm prie apartamentų Nr. 530. Prieš nosį buvo didžiulės sunkios juodos durys, gerokai didesnės nei įprastos, galbūt net dvigubai. Atrodė tarsi vartai į pilį.
Džonas pastukseno į duris metaliniu Balzako galvos formos plaktukėliu.
Nieko neįvyko.
Jis pabeldė darsyk. Garsiau.
Tylėdami laukėm.
Durys iš lėto atsidarė. Mums prieš akis išdygo nedidukas, perbalęs lyg popieriaus lapas žmogutis.
– Anri Leonai! – šūktelėjo Džonas Pinčotas.
– Džonai! – šūktelėjo Anri Leonas. – Prašau visus į vidų.
Įėjom. Erdvu. Visi daiktai gigantiški. Didžiulės kėdės, didžiuliai stalai. Plačios sienos. Aukštos lubos. Vis dėlto ore tvyrojo keistas pelėsių kvapas. Todėl, nepaisant viso erdvumo, galėjai pasijusti lyg kape.
Mus pristatė.
Baltas kaip popieriaus lapas tipas pasirodė esąs Anri Leonas Sanras, pinigų išmušinėtojo Žano Polio Sanro brolis. Be jo, čia buvo ir Džonas Lukas Modaras. Stovėjo kaip įkastas, nieko nepasakė. Galėjai įtarti, kad jis apsimetinėja, dedasi genijum. Buvo nedidukas, tamsaus gymio, atrodė tarsi būtų nevykusiai nusiskutęs pigia elektrine barzdaskute.
– O, – tarė man Anri Leonas Sanras, – atsivedėte dukrą! Girdėjau, jog turite dukrą Riną!
– Ne, – pasakiau, – tai Sara. Mano žmona.
– Ant stalo yra gėrimų. Įvairių vynų. Ir maisto. Prašom vaišintis, – pasiūlė Anri. – Eisiu pakviesiu Žaną Polį.
Tai taręs, Anri Leonas nuėjo į kitą kambarį pakviesti brolio. Tuo pat metu Džonas Lukas Modaras apsigręžė ir nužingsniavo į tamsią pakampę, ten įsitaisęs, ėmė mus stebėti. Mes patraukėm prie stalo.
– Atidaryk raudonojo, – paraginau Pinčotą. – Kelis butelius.
Pinčotas suskato darbuotis atidarytuvu. Ant sidabrinių padėklų buvo pridėta galybė maisto.
– Mėsos nevalgyk, – įspėjo mane Sara. – Ir pyragaičių ne, per daug cukraus.
Dievai atsiuntė Sarą, kad ši dar bent dešimčia metų prailgintų man skirtą laiką. Visą gyvenimą dievai stūmė mane bedugnės link, o tada, paskutinę akimirką, ėmė ir išgelbėjo. Keisti jie, tie dievai. Dabar dėl jų užgaidų buvau verčiamas imtis rašyti scenarijų. Neturėjau tam jokio noro. Be abejo, žinojau, kad jei jį parašyčiau, būtų visai neblogas. Ne puikus, ne, bet tikrai neblogas. Su žodžiais tvarkausi visai neprastai.
Pinčotas papilstė vyno. Visi pakėlėm taures.
– Umm, hummm, – apsilaižė Sara.
– Prancūziškas, – pasakė Pinčotas.
– Nieko baisaus, – tariau aš.
Kol gurkšnojom, mečiau žvilgsnį į gretimą kambarį. Durys buvo atlapotos. Anri Leonas mėgino pakelti milžiniškoj lovoj tįsantį didžiulį kūną. Kūnas kilti visai nesirengė.
Mačiau, kaip Anri Leonas sukiša rankas į kibirėlį su ledukais ir ištraukia jų pilnas saujas. Tada patrina abu brolio skruostus ir kaktą. Paskui prasega marškinius ir ledu ištrina krūtinę.
Kūnas nė nesujuda.
O tada staiga atsisėda ir ima rėkti:
– TU, ŠUNSNUKI, KĄ ČIA DIRBI? TAIGI MANE MIRTINAI SUŠALDYSI!
– Žanai Poli, Žanai Poli… pas tave atėjo… svečių…
– SVEČIŲ? KOKIŲ DAR SVEČIŲ? SVEČIAI MAN REIKALINGI KAIP ŠUNIUI PENKTA KOJA! EIK IR PRIKIŠK JIEMS Į BURNAS VARLIŲ! VELNIOP JUOS! IŠSPARDYK JIEMS ŠIKNAS!
– Žanai Poli, Žanai Poli… juk buvai susitaręs… tai Džonas Pinčotas ir jo scenaristas…
– Gerai jau, gerai… šūdas… tuoj ateisiu… tik iš pradžių pasismaukysiu… bet dar truputį palauksiu… kad paskui būtų maloniau…
Anri Leonas grįžo prie mūsų.
– Netrukus ateis. Jis patyrė milžinišką smūgį. Buvo įsitikinęs, kad žmona jį palieka. O šįryt iš Paryžiaus gavo telegramą: pasirodo, ji persigalvojo. Užbliovė lyg pasiutusių šunų į gabalus draskomas jautis…
Nesumojom nė ką pasakyti.
Tada stenėdamas išlindo Žanas Polis. Vilkėjo baltas kelnes plačiais geltonais dryžiais. Rausvas kojines. Buvo be batų. Rudos suveltos garbanos, šukos tokioms nereikalingos. Vis dėlto tie rudi plaukai atrodė nekaip. Tarsi ketintų nuslinkti, bet prieš tai dar norėtų apsispręsti, kokios jiems būti spalvos. Žanas Polis vilkėjo apatinius marškinius, kasėsi sprandą. Niekaip nega-lėjo liautis. Skirtingai nuo brolio, buvo stambus ir įraudęs… Netgi raudonas. Tik šis raudonis tai įsiplieksdavo, tai prigesdavo ir prigesęs kone visiškai išsisklaidydavo, o tada staiga ir vėl dar smarkiau įsiliepsnodavo.
Mus supažindino.
– A, aha, – tarė jis.
O tada ūmai plykstelėjo:
– Kur Modaras?
Apsižvalgė aplink, pastebėjo pakampėj įsitaisiusį Modarą.
– Ir vėl slepiesi, ką? Po velnių, galėtum sugalvot ką nors naujo.
Staiga Žanas Polis apsigręžė ir nurūko atgal į miegamąjį, sau iš paskos užtrenkdamas duris.
Modaras tyliai kostelėjo, o mes iš naujo prisipildėm taures. Vynas pasitaikė iš tiesų neprastas. Rožėm klotas gyvenimėlis. Šitam mažam jų pasaulėly užteko būti rašytoju, dailininku ar baleto šokėju ir galėjai sau tiesiog drybsot ar stypsot, kvėpuot ir bezdėt, gert vyną ir apsimetinėt, kad viską išmanai.
Žanas Polis su trenksmu įvirto atgal. Atrodė, kad net susižeidė į duris. Stabtelėjo, griebėsi už peties, tada jį paleido, pasikasė pakaušį ir žengė į priekį. Greitu vienodu žingsniu ėmė sukti ratais apie stalą ir šaukti:
– VISI MES TURIM ŠIKNASKYLES, AR NE? AR ČIA YRA BENT VIENAS, KURIS NETURĖTŲ ŠIKNASKYLĖS? JEI TOKS YRA, TEGU TUOJAU PAT PRISIPAŽĮSTA! TUOJAU PAT! GIRDIT?
Džonas Pinčotas bakstelėjo man alkūne į šoną:
– Matai, tikras genijus!
Žanas Polis suko ratus tuo pačiu greitu vienodu žingsniu ir šaukė toliau:
– VISI MES TURIM TĄ ĮPJOVĄ UŽPAKALY, TIESA? ŠTAI ČIA, ŽEMIAU, BEVEIK PER VIDURĮ, TAIP? TEN, IŠ KUR KRINTA ŠŪDAI, AR NE? NA, BENT JAU TIKIMĖS, KAD JIE IŠ TEN KRIS! ATIMK IŠ MŪSŲ ŠŪDĄ IR MES – LAVONAI! TIK PAGALVOKIT, KOKIAS ŠŪDO KRŪVAS PRIŠIKAM PER GYVENIMĄ! IR VISKĄ SUGERIA ŽEMĖ! JŪROS IR UPĖS DŪSTA NUO MŪSŲ ŠŪDO! ESAM NIEKINGI SUSKRETĘ ŠŪDŽIAI! NEKENČIU! KASKART, KAI TIK ŠLUOSTAUS SUBINĘ, IMU NEKĘST KIEKVIENO IŠ MŪSŲ!
Jis stabtelėjo, regis, pastebėjo Pinčotą.
– Tau reikia pinigų, ar ne?
Pinčotas išsišiepė.
– Gerai, šūdausi, gausiu aš tau tų sumautų pinigų, – pasakė Žanas Polis.
– Ačiū. Ką tik pasakiau Činaskiui, kad jūs genijus.
– Užsičiaupk!
Žanas Polis stabtelėjo ir pažvelgė į mane.
– Labiausiai tavo darbai man patinka todėl, kad jie išjudina tai, kas įprasta. Ir tuos, kuriuos reikia išjudinti. O tokių – milijonai. Jei tik toliau sugebėsi išlaikyt tą savo tyrą kvailumą, vieną dieną gali sulaukt skambučio iš pragaro.
– Jau sulaukiau. Ir ne kartą.
– O? Tikrai? Ir kas skambino?
– Buvusios merginos.
– DUNDUKAS! – suklykė Žanas Polis ir vėl ėmė sukti ratus apie stalą ir kasytis.
Galiausiai, apsukęs didesnį nei ankstesni ratą, movė į miegamąjį, užtrenkė duris ir dingo iš akių.
– Brolis šiandien prastai jaučiasi, – pasakė Anri Leonas. – Jis prislėgtas.
Vėl pripildžiau ištuštėjusias taures.
Pinčotas pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo:
– Šiuose apartamentuose jie jau dienų dienas valgo ir geria, ir niekas jiems nepateiks jokių sąskaitų…
– Tikrai?
– Viską apmoka Frencis Fordas Lopala. Jis įsitikinęs, kad Žanas Polis – genijus…
– „Meilė“ ir „Genijus“ labiausiai nuvalkioti žodžiai, – tariau.
– Jau imi kalbėt nei šį, nei tą, – įsiterpė Sara. – Tuoj visai nusitašysi.
Kaip tik tuo metu iš savo pakampės išniro Džonas Lukas Modaras. Priėjo tiesiai prie mūsų.
– Įpilkit ir man to sukrušto vyno, – paprašė.
Įpyliau sklidiną taurę. Džonas Lukas ją ištuštino vienu mauku. Įpyliau jam dar.
– Skaičiau jūsų rašliavą, – tarė jis. – Geriausias dalykas, kad ji be galo paprasta. Gal turėjot kokių galvos traumų?
– Gal ir turėjau. 1957-aisiais netekau beveik viso kraujo. Prasivoliojau skurdžių ligoninės rūsy dvi paras, kol mane aptiko kažkoks sąžinės dar nepraradęs kvanktelėjęs internas. Veikiausiai tada netekau daug ko, ir ne tiek fiziškai, kiek protiškai.
– Tai vienas mėgstamiausių jo pasakojimų, – įsiterpė Sara. – Nors aš jį ir myliu, jūs nė neįsivaizduojat, kaip man įsiėdus ši istorija.
– Aš tave irgi myliu, Sara, – tariau, – tiesiog vis iš naujo kartodamas senus paistalus, po truputį pats imi įtikėt, kad viskas taip ir buvo.
– Gerai, pupuliuk, atsiprašau, – pasakė Sara.
– Klausykit, – pradėjo Džonas Lukas, – norėjau jūsų paklaust, ar sutiktumėt parašyti angliškus dialogus mano būsimo filmo titrams? Be to, filme norėčiau panaudot epizodą iš vieno jūsų apsakymų, kur vyriškiui po stalu čiulpia pimpalą, o jis tuo metu tvarko kontoros reikalus, kalba telefonu ir visa kita. Sutarta?
– Sutarta, – atsakiau.
Tada mes tiesiog prisitraukėm kėdes ir ėmėm pilt. O Džonas Lukas ėmė malt liežuviu. Malė ir malė, malė nesustodamas ir spoksojo vien tik į mane. Iš pradžių jaučiausi pamalonintas, bet po kurio laiko visa tai pradėjo užknisti.
Džonas Lukas postringavo neužsičiaupdamas. Buvo niūrus ir laužė iš savęs Genijų. Galbūt jis ir buvo Genijus. Man nuo to nei šilta, nei šalta. Bėda tik ta, kad Genijais mane pradėjo atakuoti dar mokykloj – Šekspyras, Tolstojus, Ibsenas, Dž. B. Šo, Čechovas, visi kiti nuobodylos. Nors šitie tai dar nie-ko, buvo ir nykesnių: Markas Tvenas, Hotornas, seserys Brontės, Dreizeris, Sinkleris Luisas – visi jie prislėgdavo kaip cemento plokštės, norėdavai ištrūkti ir lėkt kuo toliau, bet jie buvo it nesukalbami kvaili tėvai, reikalaujantys paklusti taisyklėms ir nurodymams, kurie net lavoną priverstų susigūžti.
Džonas Lukas postringavo neužsičiaupdamas. Tik tiek teprisimenu. Nebent dar tai, kad retkarčiais įsiterpdavo mano brangioji Sara: „Henkai, negerk tiek daug. Pristabdyk truputį. Nenoriu, kad ryte pakratytum kojas.“
Bet Džoną Luką buvo pagavęs įkvėpimas.
Jau seniai nebesupratau, ką jis šneka. Mačiau, kaip juda jo lūpos. Jis nekėlė susierzinimo, tiesiog buvo priešais. Neapsiskutęs. Viešėjom keistam Beverli Hilso viešbuty, kur žmonės vaikšto kaip povai. Stebuklingam pasauly. Man patiko – nieko panašaus anksčiau nebuvau regėjęs. Beprasmiška, tobula ir saugu.
Vynas liejosi, Džonas Lukas postringavo.
Aš po truputį išsijungiau. Dažnai bendraujant su žmonėm, – tiek gerais, tiek blogais, – mano juslės tiesiog atbunka, aš pavargstu ir paprasčiausiai pasiduodu. Išlieku mandagus. Pritariamai linksiu. Apsimetu, kad klausaus ir suprantu, nes nenoriu nieko įžeisti. Tai viena silpnybių, dėl kurios gyvenime esu patyręs bene daugiausia nemalonumų. Mėgindamas išlikt mandagus, kaskart paverčiu savo sielą į kažin kokią dvasinę pliurzą.
Šiaip ar taip, koks skirtumas. Mano smegenys išsijungia. Aš klausausi. Reaguoju į pašnekovus. O šie būna per buki, kad suprastų, jog manęs čia tiesiog nėra.
Gėrimai liejosi, Džonas Lukas postringavo toliau. Nė neabejoju, jog jis pažėrė pritrenkiamų įžvalgų. O aš tik sėdėjau, sutelkęs dėmesį į jo antakius…
Kitą rytą, apie vienuoliktą, mums su Sara dar tebesivoliojant lovoj, suskambo telefonas.
– Klausau?
Skambino Pinčotas.
– Klausyk, noriu tau šį tą pasakyti.
– Rėžk.
– Modaras VISIŠKAI NEKALBUS. Iki šiol dar NIEKAS, NIEKAS NEBUVO JO PRIVERTĘS ŠITIEK DAUG ŠNEKĖT! TU VIENINTELIS, KURIAM TAI PAVYKO! O VAKAR JIS KALBĖJO VALANDŲ VALANDAS NĖ NEATSIKVĖPDAMAS! VISI LIKO PRITRENKTI!
– A, šit kaip.
– TU NESUPRANTI! JIS NIEKAD BURNOS NEPRAŽIOJA! O SU TAVIM ŠNEKĖJOS VALANDŲ VALANDAS!
– Paklausyk, Džonai. Labai gaila, bet man skauda galvą, noriu miegoti.
– Gerai. Tik dar vieną dalyką pasakysiu.
– Na?
– Apie Žaną Polį Sanrą.
– Aha.
– Jis sako, kad privalau kentėti, kad dar per mažai iškentėjau ir kai jau būsiu iškentęs kur kas daugiau, jis atras man pinigų.
– Aišku.
– Keistuolis, ar ne? Tikras genijus.
– Taip, – atsakiau. – Gryna tiesa.
Padėjau ragelį.
Sara tebemiegojo. Pasisukau ant dešinio šono, veidu į langą: kartais užknarkiu, todėl norėjau, kad garsas sklistų į kitą pusę nuo Saros.
Vos nugrimzdau į švelnią tamsą, tą vienintelę, neskaitant mirties, mums duotą poilsio priebėgą, mėgstamiausia Saros katė Gražkė šmurkštelėjo nuo specialiai jai skirtos pagalvėlės Saros galvūgalyje ir pratapsėjo mano veidu. Naguota letenėlė įsirėmė man į ausį, tada katė šlumštelėjo ant grindų, nuzujo išilgai kambario ir stryktelėjusi įsitaisė ant praviro lango palangės. Įsispoksojo į rytus. Pakilus šūdinai saulei, mane užplūdo tikrai ne labiausiai įkvepiančios mintys.
7
Tą vakarą, kiurksodamas prie rašomosios mašinėlės, dukart įsipyliau išgerti, dukart išgėriau, surūkiau tris cigaretes, per radiją pasiklausiau Bramso Trečiosios, o tada pagaliau suvokiau, kad to sumauto scenarijaus niekad nepradėsiu, jei negausiu kokio nors impulso. Surinkau Pinčoto telefono numerį. Atsiliepė.
– Klausau?
– Džonai, tai Henkas.
– Henkai, kaip laikais?
– Neblogai. Klausyk, dešimt gabalų paimčiau dabar.
– Betgi sakei, kad avansas tik kliudys kūrybiniam procesui.
– Persigalvojau. O kūrybinis procesas, jei ką, dar net neprasidėjo.
– Kaip?..
– Na, daugmaž viską jau apgalvojau, bet realiai kol kas nieko neparašiau.
– Apie ką rašysi?
– Apie latrą, kuris kiauras paras mirksta baruose.
– Manai, kad žmonėms tai bus įdomu?
– Žinai, Džonai, jei rūpinčiaus, kas žmonėms įdomu, neparašyčiau nė eilutės.
– Gerai. Atvežti čekį?
– Ne. Išsiųsk paštu. Šįvakar. Ačiū.
– Ačiū tau, – atsakė Džonas.
Grįžau prie rašomosios mašinėlės ir atsisėdau. Suveikė akimirksniu. Ėmiau spausdinti:
LIŪDNO VAIZDO LATRO ŠVELNI SIELA
DENDŽIO BARAS. DIENA.
KAMERA DUODA PANORAMINĮ VAIZDĄ IŠ VIRŠAUS Į APAČIĄ. RODOMAS BARO EKSTERJERAS, PO TRUPUTĮ SLENKAMA ARTYN. Pro įėjimą patenkama Į VIDŲ.
Ant baro kėdės sėdi JAUNUOLIS. Atrodo, jis čia praleido visą amžinybę. Kilsteli prie lūpų bokalą…
Pagaliau pajudėjau iš vietos. Sunkiausia – parašyt pirmąsias eilutes, paskui jau viskas vyksta savaime. Visada yra apie ką rašyti, reikia tik tinkamo postūmio.
Mintimis nusikėliau į tą barą. Prisiminiau myžalų smarvę, kurią užuosdavai, kad ir kur sėdėtum. Kad ją užmuštum, turėdavai tuojau pat išgerti. Vien kad apsiprastum su tuo kvapu, privalėjai susiverst keturis ar penkis stiklus. Iš atminties iškilo nuolatiniai to baro plempikai: jų kūnai, veidai, balsai. Atrodė, lyg vėl būčiau atsidūręs tarp jų. Vėl mačiau tą patį pilstomą alų, paduodamą plono stiklo, į viršų platėjančiuose bokaluose, tas pačias baltas po truputį sėdančias putas. Alus būdavo jaunas, po pirmo gurkšnio – gero ketvirčio bokalo – įtraukdavai oro į plaučius, trumpam sulaikydavai kvėpavimą ir tada jau galėdavai gyvent. Rytais dirbęs barmenas buvo neblogas žmogus. Dialogas, regis, ėmė megztis pats. Spausdinau nesustodamas…
Po kiek laiko suskambo telefonas. Tarptautinis skambutis. Iš Vokietijos, mano agentas ir vertėjas Karlas Fosneris. Karlas mėgo šnekėti taip, kaip, jo manymu, šneka Amerikos hipiai:
– La, senas krušliau, kaip gyvenimėlis?
– Neblogas, Karlai. O kaip tau, vis dar smaukais?
– Aha, spermos dėmėm nusėtos jau visos lubos.
– Šaunuolis.
– Ačiū, pupuliuk. Mokaus iš tavęs. Beje, pupuliuk, turiu gerų naujienų. Pasakyt?
– Rėžk, mažiau.
– Be to, kad subine švilpauju liaudies melodijas, išverčiau dar ir tris tavo knygas: eilėraščių rinkinį „Lemties utėlės“, apsakymų knygiūkštę „Kloakos godos“ ir romaną „Gaisrinė“.
– Skolingas tau kairį kiaušą, Karlai.
– Gerai. Atsiųsk jį paštu. Tik, pupuliuk, tai dar ne viskas…
– Nagi, nagi.
– Turėjom čia praėjusį mėnesį knygų mugę, buvau susitikęs su krienais iš šešių didžiausių Vokietijos leidyklų, tai turiu pasakyt, kad jiems nuo tavęs stovi!
– Nuo manęs?
– Nuo tavo rašliavos, kerti?
– Aha.
– Pasikviečiau juos visus šešis pas save į viešbutį, pastačiau alaus, vyno, sūrio, riešutų. Tada pasakiau, kad priimu jų siūlymus dėl avanso už tas tris knygas. Jie nusižvengė ir įniko lakti. Šiaip ar taip, turim tuos šikšnius kišenėj. Esi tikra sensacija, ir jie tai žino. Suskėliau kelis bajerius, kad jie atsipalaiduotų, o tada prasidėjo derybos. Netempdamas gumos pasakysiu, kad Krumfas pasiūlė daugiausia. Pasirašėm su tuo šikšnium sutartį. Paskui visi nusitašėm kaip kiaulės, ypač Krumfas. Vos ant kojų bepastovėjom. Žodžiu, kalėm jiems į klyną. Esi garsenybė, kaip koks Flinas!
– Tu kietas bičas, Karlai. Kokia mano dalis?
– Pupuliuk, gausi apie trim penkis gabalus. Pervesiu kitą savaitę.
– Geras!
– Čia tau, senas krušliau, ne stiklą pūsti. Nuskilo.
– Dar ir kaip, mažiau. Klausyk, Karlai, esi girdėjęs šitą: kuo skirias vištos šiknaskylė nuo triušio šiknaskylės?
– Ne, o kuo?
– Paklausk Pimpalėno.
– Cha! Gerai, iki!
Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi.
Per valandą pasidariau turtingesnis trisdešimt penkiais tūkstančiais dolerių. Trisdešimt badmiriavimo ir nepripažinimo metų pradėjo atsipirkti.
Grįžau prie rašomosios mašinėlės, įsipyliau sklidiną stiklą, kaipmat jį ištuštinau, tada įsipyliau vėl. Pakėliau nugesusį cigarą, prisidegiau. Radijas transliavo Šostakovičiaus Penktąją. Ėmiau spragsėti klavišais:
Barmenas Lukas palinksta virš baro, pažvelgia į priešais įsitaisiusį jaunuolį.
LUKAS. Klausyk, kiurksai čia kiauras paras. Nieko neveiki, tik laki.
JAUNUOLIS. Aha.
LUKAS. Tikrai nenoriu tavęs įžeist ar kažką, bet šitas šūdas niekur nenuves.
JAUNUOLIS. Viskas gerai, Lukai, dėl manęs nesijaudink. Svarbiausia, kad žmonės čia rinktųsi.
LUKAS. Žinoma, vaiki. O tu ką, daugiau neturi kuo užsiimt?
JAUNUOLIS. Klausyk, Lukai, esi girdėjęs šitą: kuo skirias vištos šiknaskylė nuo triušio šiknaskylės?
LUKAS. Nereikia man tų kvailų juokelių. Man tik įdomu, ar, be girtuoklysčių, dar kuo nors užsiimi?
JAUNUOLIS. Velnias. Atrodo, buvau šeštoj klasėj. Mokytoja uždavė parašyti rašinėlį apie giliausiai į atmintį įsirėžusius gyvenimo įspūdžius. O aš nenorėjau postringaut apie kokią nors išvyką į Denverį ar panašiai.
LUKAS. Hm.
JAUNUOLIS. Žodžiu, aprašiau vieną sykį sode aptiktą varlę. Viena jos koja buvo įstrigus tarp tvoros vielų. Ji negalėjo ištrūkti. Išlaisvinau jai koją, bet ji nė nepajudėjo.
LUKAS (nusižiovauja). Ir ką?
JAUNUOLIS. Pasidėjau ją sau ant kelių ir ėmiau su ja šnekėtis. Pasakiau, kad ir aš įkliuvęs į spąstus, ir mano gyvenimas kažkur įstrigęs. Kalbėjau ilgai. Galiausiai ji nušoko ant žemės ir nustraksėjo per pievą. Paskui dingo kažkur tarp krūmų. Tada pamaniau, kad tai pirmas gyvenime sutiktas padaras, kurio iš tiesų pasiilgsiu.
LUKAS. Ir ką?
JAUNUOLIS. Mokytoja perskaitė rašinėlį visai klasei. Visi vaikai verkė.
LUKAS. Aišku, ir ką?
JAUNUOLIS. Na, tada pamaniau, kad kada nors galėčiau tapti rašytoju.
LUKAS (palinksta arčiau JAUNUOLIO). Vaiki, tau galvoj negerai!
Nusprendžiau, kad scenarijaus šiam vakarui pakaks. Kiurksojau ant kėdės ir klausiaus radijo. Nepamenu, kaip nuėjau miegoti. Bet ryte nubudau lovoj.
8
Viną Merbedą rekomendavo Maiklas Hantingtonas, oficialus mano fotografas, kuris nuolat vis čiauškino savo aparatu man prieš nosį, nors šios pastangos jokios labiau apčiuopiamos naudos jam kol kas nenešė.
Merbedas buvo mokesčių konsultantas. Vieną vakarą šis juodbruvas nedidukas žmogėnas atėjo su portfeliu. Iki jam pasirodant, kelias valandas ramiai siurbiau vyną. Kartu su Sara sėdėjom išsidrėbę priešais mano seną juodai baltą televizorių.
Jis mandagiai pabarškino į duris, aš jį įleidau, supažindinau su Sara ir įpyliau vyno.
– Ačiū, – gurkštelėjęs pasakė. – Žinot, čia, Amerikoje, jei pats neišleidžiate pinigų, juos iš jūsų atima.
– Rimtai? Ir ką turėčiau daryt?
– Įsigykit namą.
– Hm?
– Nuo įmokų už nekilnojamąjį turtą grąžinami mokesčiai.
– Aha. Kas dar?
– Pirkit automobilį. Grąžinami mokesčiai.
– Visi?
– Ne, tik dalis. Aš viską sutvarkyčiau. Reikia tik sumaniai išnaudot visas esamas galimybes. Štai, pažiūrėkit…
Vinas Merbedas atsegė portfelį ir išsitraukė šūsnį įvairių popierių. Atsistojo ir su visais šiais popieriaus lapais priėjo prie manęs.
– Nekilnojamasis turtas. Štai, pirkau šiek tiek žemės Oregone. mokesčių dalis grąžinama. Ten dar kažkiek akrų tebeparduodama. Galėtumėt įsigyti. Tikėtina, kad kasmet šio turto vertė kils dvidešimt trim procentais. Kitaip tariant, po ketverių metų įdėti pinigai padvigubės…
– Pala, pala, šiek tiek atvėskit.
– Kas atsitiko?
– Neturiu jokio noro pirkti tai, ko nematau. Nenoriu pirkt nieko, ko ištiesęs ranką negalėčiau paliest.
– Norit pasakyti, kad manim nepasitikit?
– Juk matau jus pirmą kartą.
– Turiu klientų visam pasauly!
– Verčiau jau pasikliausiu instinktais.
Vinas Merbedas apsigręžė ir nukulniavo prie sofos, ant kurios gulėjo jo paliktas paltas. Apsivilko ir pasičiupęs portfelį išbėgo pro duris.
– Tu jį įžeidei, – pasakė Sara. – Jis tik norėjo paaiškint, kaip galėtum sutaupyt pinigų.
– Vadovaujuos dviem taisyklėm. Pirma, niekad nepasitikėk žmogum, kuris rūko pypkę. Antra, niekad nepasitikėk žmogum, kurio batai išblizginti.
– Jis gi pypkės nerūkė.
– O atrodo kaip užkietėjęs pypkorius.
– Tu jį įžeidei.
– Nesijaudink, dar sugrįš…
Durys atsilapojo – į vidų vėl įžengė Vinas Merbedas. Grįžo prie sofos, vėl nusivilko paltą, prie kojų pasidėjo portfelį. Tada pažvelgė į mane.
– Maiklas minėjo, kad statot žirgų lenktynėse.
– Aha…
– Kai atvykau čia iš Indijos, įsidarbinau Holivudo parko hipodrome. Buvau šlavėjas. Matėt šluotas, kuriom sušluoja išmėtytus bilietus?
– Aha.
– Pastebėjot, kokios jos plačios?
– Aha.
– Tai mano sumanymas. Seniau ten naudojo įprastas šluotas. O aš pasidariau kitokią. Nunešiau ją parodyt administracijai ir jie nusprendė pasinaudot mano išradimu. Perėjau dirbti į administraciją ir nuo to laiko kylu vis aukštyn.
Įpyliau jam dar vyno. Jis gurkštelėjo.
– Klausykit, ar jūs geriat, kai rašot?
– Taip, ir nemažai.
– Matyt, padeda įkvėpimui. Galėčiau padaryti taip, kad už gėrimus atgautumėt mokesčių dalį.
– Tai įmanoma?
– Žinoma. Aš juk pirmas, atradęs būdą susigrąžint mokesčių dalį nuo sunaudoto benzino. Tai mano idėja.
– Kalės vaikas, – tariau.
– Įdomu, – pasakė Sara.
– Galiu viską sutvarkyti taip, kad jums apskritai nereikės mokėt jokių mokesčių ir viskas bus absoliučiai teisėta.
– Skamba neblogai.
– Maiklas Hantingtonas mokesčių nemoka. Paklauskit jo paties.
– Tikiu. Nemokėkim jokių mokesčių.
– Gerai, tik turit elgtis, kaip pasakysiu. Pirmiausia, įsigykit namą, paskui – automobilį. Pradėkit nuo to. O automobilį pirkit gerą. Pavyzdžiui, naują BMW.
– Gerai.
– Jūsų rašomoji mašinėlė mechaninė?
– Taip.
– Nusipirkit elektrinę. Grąžinami mokesčiai.
– Nežinau, ar sugebėčiau rašyt elektrine.
– Priprastumėt per porą dienų.
– Turiu galvoj, kad nežinau, ar galėčiau kurti elektrine.
– Norit pasakyti, kad bijot permainų?
– Taip, bijo, – įsiterpė Sara. – Anksčiau rašytojai rašė plunksnomis. Jei jis būtų gyvenęs tuo laikotarpiu, lygiai taip pat laikytųs įsikibęs plunksnos ir apie nieką kitą nenorėtų nė girdėt.
– Man vis dar rūpi sumauta mano siela.
– Bet juk gėrimų rūšis keičiat, tiesa? – paklausė Vinas.
– Taip…
– Tai gerai…
Vinas pakėlė taurę prie lūpų ir ją ištuštino.
Įpyliau visiems mums dar vyno.
– Viską sutvarkysim taip, kad teisiškai būsit laikomas įmone. Tada galėsit pasinaudot visom įmanomom mokesčių lengvatom.
– Skamba šlykščiai.
– Juk sakiau, jei norit nemokėti mokesčių, turit elgtis, kaip pasakysiu.
– Man rūpi tik rašyti, nenoriu užsikart sau ant sprando šitiek daug rūpesčių.
– Tereikės paskirti direktorių tarybą, sekretorių, iždininką ir taip toliau… Viskas labai paprasta.
– Skamba siaubingai. Tikras mėšlas. Gal jau geriau mokėsiu mokesčius. Neturiu nė menkiausio noro, kad kažkas imtų man knist protą. Nenoriu, kad vidurnaktį mokesčių inspektoriai baladotųs į duris. Sumokėsiu netgi daugiau, kad tik paliktų mane ramybėj.
– Tai kvaila, – tarė Vinas. – Niekas neturėtų mokėt jokių mokesčių.
– Kodėl tau nesuteikus Vinui progos? Juk jis nori padėti, – pasakė Sara.
– Klausykit, atsiųsiu jums įmonės steigimo dokumentus. Jums reikės tik juos perskaityt ir pasirašyt. Pamatysit, nėra ko baimintis.
– Matot, visas šis reikalas man… kaip ašaka gerklėj. Rašau scenarijų, noriu jam susikaupt.
– Scenarijų? Apie ką?
– Apie girtuoklį.
– A, apie save, ar ne?
– Yra ir kitų.
– Stengiuos, kad dabar jis gertų tik vyną, – įsiterpė Sara. – Kai susipažinom, buvo jau beveik lavonas. Lakdavo viskį, alų, degtinę, džiną…
– Jau kelerius metus konsultuoju Debį Evansą. Turbūt girdėjot apie jį, jis irgi scenaristas.
– Į filmus nevaikštau.
– Jis parašė „Kiškelį danguj“, „Lulu vaflius“, „Siaubą zoologijos sode“. Jis be vargo užkala šešiaženkles sumas. Ir naudojasi įmonės statusu.
Nieko neatsakiau.
– Mokesčiams jis neišleidžia nė cento. Ir viskas legalu…
– Suteik Vinui progą, – paragino Sara.
Kilstelėjau taurę.
– Gerai. Velniop. Už tai ir išgerkim!
– Šaunuolis! – nudžiugo Vinas.
Ištuštinau taurę ir atsistojęs susiradau naują butelį. Atkimšau jį ir vėl visiems papilsčiau.
Po truputį apsipratau su mintim, jog tampu machinatoriumi. Slidžiu gudručiu. Ir kodėl turėčiau finansuot bombas, žalojančias bejėgius vaikus? Geriau jau vairuoti BMW. Įsikurti vaizdingoj pakrantėj. Balsuoti už respublikonus.
Tada į galvą šovė kita mintis:
Ar tik nevirstu vienu tų veikėjų, kurių pats niekad pakęst negalėjau?
Velniop, jokių didesnių pinigų vis tiek neturiu. Kodėl gi nepažaidus grynai dėl juoko?
Toliau gėrėm vyną, kažką šventėm.
9
Taigi, sulaukęs šešiasdešimt penkerių, rinkausi pirmąjį savo namą. Prisiminiau, kad mano tėvui nuosavas namas buvo viso gyvenimo tikslas. Jis man sakydavo: „Per savo gyvenimą išsimokėsiu už vieną namą, kurį po mano mirties paveldėsi, o tu per savo gyvenimą įsigysi dar vieną ir kai mirsi, savo sūnui paliksi jau du namus. O tada tavo sūnus…“
Visas šis procesas man atrodė siaubingai lėtas: namas po namo, mirtis po mirties. Dešimt kartų, dešimt namų. O paskui gims veikėjas, kuris galiausiai praūš visą šį turtą, arba supleškins vienu degtuko brūkštelėjimu, ir išlėks į gatvę kiaušius prisidengęs vaisių skynėjo kibiriuku.
Ir štai dabar ieškojau namo, nors jo pirkti visai nenorėjau, ir ketinau rašyti scenarijų, nors jo rašyti irgi visai nenorėjau. Po truputį kasiausi sau duobę ir tai suvokiau, bet pasukt atgal nebeturėjau jėgų.
Pirmoji nekilnojamojo turto agentūra, į kurią atsibeldėm, buvo Santa Monikoj. Vadinosi „XXI amžiaus būstas“. Tokio plauko pavadinimai dabar madingi.
Sara ir aš išlipom iš automobilio ir įėjom į vidų. Prie stalo sėdėjo jaunas vyrukas su peteliške, gražiais dryžuotais marškiniais ir raudonom petnešom. Tikras puošeiva. Sklaidė popierius. Mus užgirdęs liovėsi ir pakėlė akis.
– Kuo galėčiau padėti?
– Norim pirkt namą, – pasakiau.
Vyrukas pakreipė galvą į šoną ir įsispoksojo į sieną. Praėjo minutė. Dvi.
– Varom iš čia, – tariau Sarai.
Grįžom į automobilį, užvedžiau variklį.
– Kaip tai suprast? – paklausė Sara.
– Jis nenori turėt su mumis jokių reikalų. Sėdėjo sau žmogus, skaitė, o čia išlendam mes, driskiai kažkokie niekam tikę. Nusprendė, kad dėl mūsų neverta tuščiai gaišti laiko.
– Bet yra juk ne taip.
– Gal ir ne taip, bet aš pasijutau lyg skuduru į snukį gavęs.
Nuvažiavau tolyn, gerai nė nežinodamas kur.
Visa tai įskaudino. Žinoma, buvau pagiringas ir nesiskutęs, be to, visad vilkiu drabužiais, kurie idealiai ant manęs gal ir neguli. O ir visi tie mano patirti skurdo metai, matyt, paliko savo antspaudą. Vis dėlto nemanau, kad išmintinga spręsti apie žmogų tik pagal jo išvaizdą. Kur kas protingiau įspūdį susidaryti pagal tai, kaip jis elgiasi, ką šneka.
– Dievulėliau, – nusikvatojau, – dar ims ir atsitiks taip, kad niekas mums jokio namo neparduos!
– Tas vyrukas kretinas, – pasakė Sara.
– „XXI amžiaus būstas“ – viena didžiausių nekilnojamojo turto agentūrų valstijoj.
– Tas vyrukas kretinas, – pakartojo Sara.
Tebesijaučiau pažemintas. Galbūt aš tikrai tesu kažkoks bukas nuopisa. Viskas, ką moku – stuksenti rašomosios mašinėlės klavišais, ir net tai darau nereguliariai.
Išvažiavom į kalvotą vietovę.
– Kur mes? – paklausiau.
– Topangos kanjone, – atsakė Sara.
– Atrodo sumautai.
– Viskas čia gerai, jei tik nekreipsim dėmesio į kylančius potvynius bei gaisrus ir nušiurusius naujuosius hipius.
Pastebėjau iškabą: „Beždžionių rojus“. Tai buvo baras. Sustojau, mes išlipom. Prie įėjimo stovėjo krūva motociklų. Plieninių žirgų, kaip dabar juos mėgsta vadint.
Įėjom į vidų. Beveik sausakimša. Vien vyrukai odinėm striukėm ir purvinom kaklaskarėm. Kai kurių veidai išvagoti randų. Kiti barzdoti, tik tos barzdos kažkokios nušiurusios. Daugelio akys blyškiai mėlynos, apvalios ir apatiškos. Visi sėdėjo tylėdami, galėjai pamanyt, kad jie čia taip trūnija jau ištisas savaites.
Susiradom porą laisvų kėdžių.
– Du alaus, – užsakiau, – bet kokio butelinio.
Barmenas nušlepsėjo vykdyt užsakymo.
Alus netrukus atkeliavo, ir mes su Sara išsyk gurkštelėjom.
Pastebėjau, kad kitam baro gale į mus įsispitrijo kažkoks tipas. Apvalaus ir šiek tiek imbeciliško veido. Tai buvo jaunuolis su purvinai ruda ševeliūra ir tokios pat spalvos barzda, tačiau visiškai baltais antakiais. Jo apatinė lūpa buvo nukarus, tarsi žemyn ją temptų koks nematomas svoris. Aptekus seilėmis ir gleivėta.
– Činaskis, – išvebleno jis, – po galais, juk tai ČINASKIS!
Nežymiai jam linktelėjau ir nusigręžiau.
– Vienas mano skaitytojų, – tariau Sarai.
– Oho, – atsakė ji.
– Činaskis! – išgirdau sau iš dešinės.
– Činaskis! – atsiliepė dar vienas balsas.
Priešais mane išdygo viskio stiklas. Pakėliau jį:
– Ačiū, draugužiai! – pasakiau ir susiverčiau gėrimą į gerklę.
– Neįsijausk, – sudraudė Sara, – pats žinai, koks esi. O tai paskui mes iš čia niekaip nebeišsikepurnėsim.
Barmenas atnešė dar vieną viskio. Tai buvo smulkaus sudėjimo vyrukas, visas jo veidas išmuštas tamsiai raudonom dėmėm. Iš visų čia esančių atrodė nemaloniausiai. Jis atsistojo priešais ir įsispoksojo į mane.
– Činaskis, – pasakė jis, – geriausias pasaulio rašytojas.
– Jei jau taip tvirtinat, – tariau ir gurkštelėjau viskio. Tada stiklą padaviau Sarai, o ši jį akimirksniu ištuštino.
Ji kostelėjo ir pastatė stiklą ant baro.
– Gėriau tik tam, kad tau mažiau liktų.
Aplink mus pamažu pradėjo rinktis žmonės.
– Činaski, Činaski… Krušliau tu… Perskaičiau visas tavo knygas, VISAS!.. Činaski, nori, šleptelėsiu tau per subinę?.. Klausyk, Činaski, o tau dar stovi?.. Činaski, Činaski, gal galiu tau perskaityt vieną savo eilėraščių?
Sumokėjau už alų, mes patraukėm durų link. Vėl krito į akis odinės striukės ir negyvi veidai. Džiaugsmo ar didelės drąsos juose nebuvo nė pėdsako. Visi šie nelaimėliai atrodė lyg pažymėti, akimirkai pajutau didžiulį ilgesį ir tarsi koks Dostojevskis panūdau juos apkabinti, paguosti, suspausti glėbyje, bet puikiai suvokiau, kad galiausiai iš to vis tiek nieko nebūtų, tik pajuoka ir visų mūsų pažeminimas. Pasaulis nuėjo kažkur per toli ir vietos jame spontaniškam geranoriškumui vis mažiau. Kiekvienas mūsų turim to mokytis kaskart iš naujo.
Jie nusekė mums iš paskos.
– Činaski, Činaski… O kas tai per nuostabi panelytė? Biče, tu jos nevertas!.. Činaski, kurgi tu, išgerk su mumis! Būk žmogus! Elkis taip, kaip rašai, Činaski! Nebūk šiknius!
Jie, aišku, buvo teisūs. Sėdom į automobilį, užvedžiau variklį ir, visiems jiems besigrūdant aplink, palengva pajudėjau iš vietos. Žmonės nenoromis prasiskyrė duodami kelią, kai kurie jų siuntė oro bučinius, kai kurie rodė nepadorius ženklus, vienas kitas stukseno į langą. Šiaip ne taip ištrūkom.
Įsukau į pagrindinį kelią ir nuvažiavau tolyn.
– Tai ką, – tarė Sara, – štai kokie tavo skaitytojai?
– Taip, manau, daugmaž tokie.
– O protingi žmonės tavo knygų neskaito?
– Tikiuosi, skaito ir jie.
Važiavom tylėdami. Galiausiai Sara paklausė:
– Apie ką galvoji?
– Apie Denisą Bodį.
– Denisą Bodį? Kas jis toks?
– Jis buvo vienintelis mano draugas vidurinėj. Įdomu, ką jis dabar veikia.
Versta iš: Charles Bukowski. Hollywood. New York: Ecco, 2002
Joyce Carol Oates. Akmenuota kalva
2010 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis
Joyce Carol Oates (g. 1938 m.) gimė Lokportre (Niujorko valstija), augo katalikiškoje airių kilmės amerikiečių darbininkų šeimoje. Nuo 1978-ųjų dėsto kūrybinį rašymą Prinstono universitete. J. C. Oates – viena ryškiausių ir produktyviausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Yra išleidusi per 55 knygas: apsakymų ir eilėraščių rinkinių, įvairios tematikos ir stilistikos romanų, pjesių.
Zyziau zyziau, kol išzyziau iš mamos dešimt centų, tada iškart keliuku, kirtau kampą tiesiai į plentą ir – į degalinę. Degalinė – mano dėdės Vinfildo. Automobilių remonto dirbtuvėje du automatai, taigi teko rinktis: gazuoto gėrimo ar saldainių. Tiesa, automatų – trys, bet vienas su cigaretėm, manęs nedomina.
Minutę kitą pasvarsčiusi nusipirkau butelį pepsikolos.
Kartais atvažiuoja žmogus atrakinti automatų ir išimti pinigų, ir jei pasitaiko tuo metu būti tenai, įdomu paspoksoti, kaip greit reikiamu raktu galima pakeisti automatų išvaizdą. Tas žmogus atvažiuoja baltu sunkvežimiu su Kanzaso numeriu lentelėje, kitokios spalvos negu mūsiškės, atrakina automatus, išima pinigus ir prikrauna prekių. Mažesni, būdavo, apstojam ir žiopsom. atrodydavo keista, kaip greitai keičiasi automatų išvaizda – priekis atvėpęs, vidus kaip ant delno. Ir tik dėl to, kad atvažiavo žmogus su reikiamais raktais.
Atėjau į kiemą pas dėdę. Taisė automobilį. Gulėjo, palindęs po apačia, ant tokio medinio daikto su voleliais, kad lengva būtų išsiirti iš po automobilio. Mačiau tik batus. Batai sunkūs, tepaluoti. Paklausiau, ar mano pusseserė Džordžija namie – jie gyvena už poros mylių, būčiau galėjusi nueiti, – bet jis atsakė, kad ne namie, o Stratone, pasamdyta trims dienoms prižiūrėti vaiką. Aš tai žinojau, bet pamaniau, gal žmonės apsigalvojo.
– Ar šiandien atvažiuos žmogus išimt pinigų?
Dėdė neišgirdo. Sriubčiojau pepsikolą, lyžčiojau butelio gurklio kraštą. Gazuoti gėrimai man patinka – pirmieji du trys gurkšniai. Mažumą apsunkstu ir tada jau geriu iš lėto. Kartais, kas lieka, net išpilu, bet taip, kad niekas nepamatytų.
– Ar tas žmogus, kur automatus tvarko, šiandien neatvažiuos?
– Kas? Ne. Kada nors kitą savaitę.
Dėdė išsiyrė iš po automobilio. Jis – mamos brolis, už mamą keleriais metais vyresnis. Tankiais rudais gaurais, veidas murzinas.
– Vakar vakare Džordžijai neskambinai?
– Neskambinau. Mama neleido.
– Neįmanoma buvo prisiskambint. Betei rūpėjo paklaust, ar viskas gerai, o linija visą vakarą užimta ir užimta. Betė net buvo pasišovus važiuot į Stratoną. Važiuok šešias mylias, o gal ten nieko neatsitiko. tikrai neskambinai?
– Neskambinau.
– Šįryt Betė jai davė velnių, o ana sako, girdi, visą vakarą nešnekėjusi, gal ryšys buvo sutrikęs. Džordžija baisi melagiūkštė, ir jeigu nutversiu, kad krečia kvailystes…
Jis nužingsniavo į dirbtuvę. Iš kombinezono užpakalinės kišenės styrojo purvinas skuduras. Jis net nepasižiūrėjęs jį, kad ir purviną, nuolat išsitraukia prakaitui nusišluostyti. Stebėjau, ar ir dabar išsitrauks. Ir išsitraukė, ir nusišluostė.
Vos susilaikiau nesijuokusi – iš to skuduro ir iš to, kaip išsisuko Džordžija. Puikiai numaniau, kas su ja šnekėjo telefonu.
Nuo gazuoto gėrimo peršėjo liežuvį. Stipri saldi rūgštis net burną sutraukė. Atsisėdau ir ėmiau spoksoti į plentą. Mes gyvenam pačiam Kolorado vidury, prie kelio, kertančio valstiją iš rytų į vakarus. Kepino. Siurbtelėjau gurkšnelį, antrą, trečią, ketvirtą. Prispaudžiau butelį sau prie kelių – man buvo karšta. Pastačiau ant vieno kelio ir bandžiau išlaikyti stačią, bet nuvirto. Žiūrėjau, kaip gėrimas bėga ant betono.
Tingėjau pajudinti kojas, todėl pirštai sušlapo.
Keliu važiavo pikapas, a, tai Votkinsas, papypsėjo mums su dėde. Važiavo į Stratoną. Pagalvojau: et, galėjau pasivažinėt su juo. Pati nežinau, kaip šovė tokia mintis, juk man greit reiks grįžti namo, mama užmuštų, jei neatsiklausus išvažiuočiau į miestą. Mudvi su Džordžija sykį, kai birželį mokyklą paleido atostogų, taip ir padarėm, tolokai paėjom plentu, paskui susistabdėm tokį aplamdytą automobilį, vyrukas pasirodė pažįstamas, o kai sustojo ir atidarė dureles, pamatėm, kad visai nepažįstamas, tik jau buvo šaukštai popiet. Bet nieko neatsitiko, žmogus pasitaikė geras. Namo visą kelią kulniavom pėsčios, daugiau ką stabdyti bijojom. Nei mano, nei Džordžijos tėvai nesužinojo, bet daugiau nerizikavom.
Nusekiau paskui dėdę į dirbtuvę. Pastatėlis paprastas, medinis, prieš kelerius metus nudažytas baltai, bet dažai vietom jau lupasi. Viena patalpa ir tėra. Grindys betoninės, prilaistytos tepalų, ištrupėjusios. Viską žinau atmintinai: lubų lentas, ant sienų kabančius, ant ilgų aprūdijusių strypų su-kartus tokius didžiulius juodus guminius daiktus, mano mėgstamą „Cat’s Paw” reklamą, alaus ir cigarečių reklamas ant blizgančių kartoninių stovų. Žiūrint ir į galvą neateitų, kad atveža juos suplotus, gali pats išlankstyti ir sustatyti kaip lankstinukus, kokių pridėliojam po Kalėdų egle. Saldainių automate langiukuose sudėti saldainiai: Milky Way, O Henry, Junior Mints, Mallow Cup, Three Musketeers, Hershey. Man jie visi skanūs. Būna, kad labiausiai mėgstu Milky Way, ir būna, kad kelias savaites iš eilės perku tik Mallow Cup, mėginu surinkti kartoninių raidelių tiek, kad susidėtų Mallow Cup. Su saldainiu gauni vieną raidelę, o sudėjęs visą pavadinimą gali siųsti ir laukti prizo. Bet vis trūksta „w“. Daugiausia „l“, ir pikta išvyniojus popierėlį rasti dar vieną, kai jų jau turi visą dešimtį.
– Ar nepaskolintumėt penkių centų? – paprašiau dėdės.
– Neturiu smulkių.
Taip jau ir neturi, pagalvojau. Mano dėdė tikras nagas.
Paspaudžiau mygtuką „grąžinti monetą“, bet nieko neiškrito. Patraukiau rankenėlę po Mallow Cup, bet irgi nieko neiškrito.
– Nense, neknibinėk ten nieko, girdi?
– Kad neturiu ką veikt.
– Na, mama rastų tau darbo.
– Pati gali pasidaryt.
– Taip jai ir pasakysiu, nori?
– Sakykit, sakykit.
– Ei, o tėtė sužinojo ką nors daugiau apie tą vyruką iš Polo?
– Kokį vyruką?
– Ką aš žinau, kažkokį, kur sukėlė muštynes ir suimtas. Tarnavo kartu su tavo tėte laivyne, neprisimenu pavardės.
– Nežinau.
Dėdė nusižiovavo. Išsekiau paskui jį laukan. Jis pasirąžė ir vėl nusižiovavo. Buvo baisiai karšta. Ant plento tyvuliavo netikros vandens balutės, tokios paslaptingos, visada, kai artėji, tolsta. Užhipnotizuoti gali. Tiesiai prieš dirbtuvę pakelėje – stulpelis su pašto dėžute, o toliau – krūmokšniais apaugę, neišvaizdūs laukai, ganyklos ir didelės akmenuotos kalvos.
Pagalvojau: gal nueiti ir patikrinti, ar nėra laiškų dėdei, tačiau žinojau, kad dėžutė tuščia. Rytą gavom tiktai mano užsisakytą brošiūrą apie tai, kaip užsidirbti pinigų apeinant namus ir pardavinėjant papuošalus, bet dabar ji man neberūpėjo.
– Sekasi Džordžijai, – sakau. – Man irgi praverstų koks doleris.
– Aha, – atsiliepė dėdė. Nei jis girdėjo, nei ką.
Pasižiūrėjau į remontuojamo automobilio veidrodėlį. Nežinau, koks tai automobilis, visiškai neįsimenu markių taip, kaip berniūkščiai. Tamsiai kaštoninės spalvos, su dideliais sparnais ir žibančiom rūdžių kruopelėm nubertu buferiu. Paminos rantuose pridžiūvę seno purvo. Ant jos paklotas toks juodas guminis kilimėlis. Mano plaukai atrodė lyg ką tik išdžiovinti. Tankių šviesių, kaip sako, pamazgų spalvos gaurų kupeta. Kūdikystės nuotraukose jie visiškai šviesūs.
– Norėčiau ir aš tokio darbelio kaip Džordžijos, – sakau.
– Džordžija visais metais už tave vyresnė.
– Et, po galais…
Man trylika, bet aš nė kiek ne mažesnė už Džordžiją, be to, galvotesnė. Mudvi panašios. Abiejų ilgi, tankūs, švelnūs plaukai, kai oras drėgnas, jie raitosi, bet labai gerai laikosi sugarbanoti, pavyzdžiui, kai einam į bažnyčią. Numojusi į plaukus, prisikišau prie veidrodėlio įsižiūrėti į veidą. Tūtele išpūtusi lūpas, žiūrėjau, kaip jos susitraukia. Gali susitraukt į mažutį rutuliuką. Kyštelėjau liežuvį.
Sučežo žvyras, ir atsisukusi pamačiau atvažiuojantį automobilį. Kelias iki pat plento žvyruotas, tik aikštelė palei degalų siurblius betonuota. Automobilis baltas, tokį nedažnai pamatysi, o numerio lentelė – Kanzaso.
Žmogus liepė pripilti į baką benzino, tada išlipo ir ėmė rąžytis.
Pasižiūrėjo į mane, šyptelėjo.
– Labas, – pasisveikino.
– Labas.
Dėdei pasakė, girdi, labai karšta, o dėdė atsakė, kad nebaisiai. Jis jau toks – visada sakys priešingai. Mama nekenčia tokio jo priešgyniavimo. O paskui sako:
– Skaitėt – sausra tęsis iki pat rugsėjo?
Dėdė turėjo omeny žemės ūkio biuletenį, bet vyriškis nesuprato, apie ką jis šneka. Dėdė šnekėjo apie „Žemės ūkio naujienas ir prognozes“. Pyktis mane suėmė – dėdė kvailys, jeigu mano, kad nevietinis ir, ko gero, miestietis gali tai žinoti ir kad anam tai rūpi. Piktumas suėmė. Pasižiūrėjau, kur nuriedėjo limonado butelis. Derėjo įmest jį į dėžę, bet nutariau nesivarginti, o traukti namo.
Žingsniavau plento pakraščiu, per asfaltą, basa šalikele eiti nenorėjau – ir akmenys, ir dagiai, ir žolių kuokštai su visokiais vabalais. Mušė karštis, kažko ėmė siutas. Užėjo žiovulys – jutau, kaip kyla gerkle it limonado burbuliukas. Štai pusseserė Džordžija – mieste, ir visas jos darbas – žiūrėti mažą mergytę – tokią su storais akinukais ir šiek tiek keistoką, bet gera, rami, jokio vargo, ir gaus du dolerius. Iš to pykčio pagalvojau: jeigu kas važiuotų pro šalį, keliu ranką ir pasiprašau, kad pavėžėtų į Stratoną, ir nusispjaut, ką sakys mama.
Ir netrukus išgirdau atvažiuojant automobilį, bet tik pasitraukiau į šalikelę ir laukiu, kol pravažiuos. Užsispyriau – neatsisuksiu pasižiūrėt, kas atvažiuoja, bet automobilis pro mane nepravažiavo, ir pažvelgiau per petį – ogi tas pats benzino užsukęs vyriškis. Važiavo labai lėtai. Pasitraukiau dar toliau į šalikelę ir laukiu, kada pravažiuos. Bet jis pasilenkė į šoną ir pro atvirą langelį šūktelėjo:
– Nori, pavėžėsiu namo? Lipk.
– Nenoriu, nereikia, – atsakiau.
– Lipk, lipk, parvešiu namo. Man nesunku.
– Nereikia, aš jau beveik namie, – atsakiau.
Pasijutau nejaukiai, nenorėjau pakelt į jį akių. Žmonės taip nesielgia, suaugęs vyriškis niekad nepristabdys automobilio, nesisiūlys pavėžėti. Jaučiausi nei šiaip, nei taip. Pasidairiau po lauką, bet ten nebuvo į ką žiūrėt, nebuvo net galvijų, tik tuščias dirvonas, krūmokšniai ir įlinkusi spygliuotos vielos tvora.
– Tau šitaip kojytes paskaus, – tarė vyriškis.
– Man gerai.
– Ei, saugokis! Gyvatė!
Iš kur ten bus gyvatė, ir aš prisiverstinai prunkštelėjau – atseit supratau, kad juokauja, nors man visai neatrodė juokinga.
– Negi čia nėra gyvačių? Barškuolių?
– Ką aš žinau, – atsakiau.
Jis labai lėtai važiavo kaip važiavęs šalia manęs. Nematyta, kad kas pristabdytų automobilį, labai keistai atrodo. Į vyriškį stengiausi nežiūrėti. Bet daugiau žiūrėti nebuvo į ką – tik į laukus, kelią, tolimus debesis.
– Tas žmogus degalinėj papyko, radęs tavo paliktą butelį.
Kietai sučiaupiau lūpas, bet buvo sausos, tad vėl atsičiaupiau. Pagalvojau, ar mano ne per dideli priekiniai dantys.
– Ko taip greit pabėgai? Nedraugiška, – tarė vyriškis. – Pamiršai limonado butelį, ir tas žmogus papyko, sako, kas nors pervažiuos ir padangą pradurs.
– Jis – mano dėdė, – pasakiau.
– Ką?
Arba neišgirdo, arba dėjosi neišgirdęs, todėl ką darysi – atsisukau. Pa-žiūrėt nepavojingas, šypsosi.
– Jis – mano dėdė, – pakartojau.
– Tikrai? Tu į jį nepanaši. Ar tavo namai netoliese?
– Ten, prieky.
Jaučiausi nejaukiai ir pati nežinau kodėl susijuokiau.
– Nematau ten jokio namo.
– Iš čia nesimato, – tebesijuokdama atsakiau.
– Iš ko juokiesi? Iš manęs? Žinai, kai šypsais, atrodai labai graži. Tau reikėtų visąlaik šypsotis. – Mane ėmė juokas, kad jis man skiria tiek daug dėmesio. – Faktas. Ko išraudai?
Aš greit raustu, kaip ir mama; abiem nepatinka, kai tenka išrausti ir kai žmonės erzina. Bet neužpykau.
– Bijau, dar kojytes užsigausi ar barškuolė įkirs. Ar čia tikrai nėra barškuolių?
– Ką aš žinau.
– Kur aš gyvenu, yra gatvės, šaligatviai ir, aišku, jokių gyvačių, bet neįdomu. Nepavojinga. Man, regis, patiktų gyventi čia, net ir su gyvatėm – čia gražu, laukinė gamta, tiesa? Patinka tau ana tie debesys? Ar tu jų net nepastebi?
Ką jis man rodė, nekreipiau dėmesio, pažvelgiau į jį ir pamačiau, kad šypsosi. Mano tėvo amžiaus, bet ne toks griežtas kaip tėvas – jam nuo raukymosi tarpuaky net raukšlė tarsi peiliu įpjauta. Vyriškis vilkėjo marškinius, švarius baltus marškinius – kaime! Plaukai sudrėkinti ir sušukuoti aukštyn; dar drėgni, lyg būtų ką tik susišukavęs.
– Taip, norėčiau pasivaikščiot ir prasimankštint, – žvaliai tarė jis. – Bala nematė tų gyvačių. Atsisakai nemokamai pasivažinėt, tai gal aš padėsiu tau pasivaikščiot.
Rimtai prajuokino: padėsiu tau pasivaikščiot.
– Ei, kas čia juokinga? – paklausė jis juokdamasis.
Niekas taip nešneka, bet nutylėjau. Jis sustabdė automobilį kelkrašty ir išlipo, ir girdėjau, kaip įsimetė į kišenę raktelius. Pasikasė smakrą.
– Puikumėlis! Puikumėlis, sveikas, nuostabus kaimo oras! Tau patinka čia gyvent?
Pakračiau galvą – ne.
– Nejaugi norėtum išmainyt į didmiestį?
– Žinoma. Nors ir rytoj.
Myniau sparčiai, kad neprisivytų, ir taip man buvo nejauku, kad nevalingai kikenau – šitas baltmarškinis išties paliko automobilį ir išties žygiuoja plentu. Pas mus niekad nepamatysi ant kelio palikto automobilio, o jei ir pasitaiko, tai arba žvejo prie upelio, arba kokia lūžena. Dėl to veidai man vis labiau ir labiau kaito.
Jis žengė sparčiai, vydamasis mane. Girdėjau, kaip kišenėse žlegsi monetos ir kiti daiktai.
– Tu taip ir nepasisakei, kuo vardu, – tarė jis. – Kokia nedraugiška.
– Nensė.
– Nensė, o toliau?
– Ką aš žinau, – nusijuokiau.
– Nensė Kąašžinau? – sako jis.
Nepagavau kampo. O tas šypsos ir šypsos. Mažesnis už mano tėvą, o dabar skaisčioje saulėkaitoje matyt, kad ir senesnis. Veidas neįdegęs, ir vis maloniai šypt šypt. Jokie vyrai, nei mano tėvas, nei dėdės, nei jokie kiti niekad į mane nežiūri tokiais žvilgsniais. Kai kurie vyriškiai, sakykim, Stratone laukiantys autobuso į Denverį ar Kanzas Sitį, kartais šitaip nužiūri, bet jie ne tokie draugiški kaip šis ir taip ilgai nesišypso.
Priėjusi taką, tariau:
– Na, viso gero, aš suku čia. Trumpesnis kelias.
– Kur jis veda?
– Ką aš žinau, – sutrikusi atsakiau.
– Į namus, Nense?
– Taip. Ne, į mūsų keliuką, mūsų keliukas – pusės mylios.
– Tikrai? Labai ilgas…
Jis priartėjo.
– Tai viso gero, – pasakiau.
– Ilgas keliukas, ar ne? Žiemą tikriausiai užneša sniegu, ką? Pas jus čia daug prisninga…
– Taip.
– Tavo namai turėtų būt kažkur ten… – šypsodamas parodė ranka.
Stovėjo, žiūrėjo man per galvą ir dabar atrodė vyriškis kaip vyriškis. Bet vėl baisiausiai draugiškai šypsodamasis sužiuro į mane. Atsisveikindama pamojavau, peršokau per griovį ir užlipau ant tvoros – nerangiai kaip visada, kai į mane kas žiūri, na suprantat. Šortai užsikabino už spygliuotos vielos, ir vyriškis tarė:
– Palauk, atkabinsiu…
Bet aš pasispyriau ir nušokau ant žemės. Dar kartą pamojavau ir leidausi taku. Vyriškis kažką pasakė, ir kai atsisukau, žiūriu – jis irgi lipa per tvorą. Taip apstulbau, kad sustojau kaip įkasta.
– Mėgstu trumpesnius kelius ir slaptus takučius, – sako jis. – Pasivaikščiosiu truputį su tavim.
– Ką jūs čia dabar… – išlemenau.
Nebesišypsojau, nes kažkas buvo ne taip, kaip reikia. Apsidairiau – užpakaly tik vaikų pramintas takas, šen bei ten akmenys, sudžiūvęs galvijų mėšlas, skurdūs krūmokšniai. Ant kalvos – didelis, daug kartų žaibo trankytas medis. Žvalgiausi, o ko – pati nesupratau.
– Narsi tu, mergyt, nebijai vaikščiot basa, – vyriškis baigė prisivyti mane. – O gal tavo padukai užgrūdinti?
Nesupratau jo šnekos, nes man darėsi neramu; išgirdusi jo klausimą, numykiau:
– Man gerai, – ir paspartinau žingsnį.
Visas kūnas dilgsėjo taip, kaip nuo pepsikolos dilgsėjo burna.
– Tu visada taip greit vaikštai? – nusijuokė vyriškis.
– Ką aš žinau.
– Ar tik tiek temoki pasakyt? Nensė Kąašžinau! Keista pavardė – gal iš svetimos kalbos?
Vėl prajuokino. Drožiau sparčiai, tada leidausi bėgte. Kaipmat uždusau. Keista, kaip aš taip iškart uždusau.
– Ei, Nense, kur leki? – sušuko vyriškis.
Bet aš bėgau kaip bėgusi, tik palengva. Kiek pabėgėjusi, atsisukau – ogi jis man iš paskos, šypsosi, šniokštuoja ir, matau, stato koją ant palaido akmens. Taip ir žinojau – akmuo nusprūdo ir nuriedėjo, ir jis vos nepargriuvo, ir aš susijuokiau. Jis pažvelgė į mane išsišiepęs iš nuostabos.
– Šitas takas – spąstai, ką? Nensė man paruošusi visokių spąstų ir triukų, ką?
Nesupratau, apie ką jis šneka. Ėmiau bėgti šlaitu, saugodamasi neįminti į mėšlą ir neįsidurti kojų. Kvapo vis dar negalėjau atgauti, tačiau kojų nuovargio nejaučiau. Atrodė, galėčiau bėgt ir bėgt.
– Tu išsukai iš tako, – apsimestinai piktai tarė jis. – Klausyk. Tu pažeidei taisykles. Dar vienas triukas?
Nusijuokiau, bet nesugalvojau, ką atsakyti.
– Ar pati šitą taką ir pramynei? – paklausė vyriškis.
Kopė į kalvą sunkiai šniokštuodamas. Kopė nenuleisdamas nuo manęs akių, rankomis įsispyręs į kelius, tarsi taip kopti būtų lengviau.
– Nense, mažyte, tu kaip kumeliukas ar elniukas, tu tokia grakšti… ar čia tavo asmeninis slaptas takas? Ar ir kiti žmonės juo vaikšto?
– Mano brolis, kiti vaikai, kada ateina, – miglotai paaiškinau.
Dabar į kalvą lipau atbulomis, todėl mačiau jį iš viršaus. Plaukai viršugalvy praretėję, oda prasišviečia. Kaktos viršuje du gumbeliai, ne gumbai, o sakytum, kaulas mažumėlę išsišovęs, ir tos vietos skaisčiai rausvos, įdegusios, tačiau visa veido ir galvos oda – balta.
Jis vėl užmynė ant palaido akmens, ir akmuo nusirito podraug su graužu ir žemėmis. Jis suklupo, skaudžiai užsigaudamas kelį.
– Kad tave kur! – šūktelėjo.
Klūpodamas atrodė juokingai. Net burną sau delnu užspaudžiau. Kai pakėlė į mane akis, šypsena buvo pasikeitus. Remdamasis rankomis, niurnėdamas atsistojo, tada į kelnes nusivalė rankas. Kelnės paliko žemėtos. Juokingai atrodė.
– Tau juokingas mano veidas? Yra iš ko juoktis?
Juoktis visai nenorėjau, bet negalėjau susivaldyti. Stipriai užspaudžiau delnu sau burną.
Jis nenuleido nuo manęs akių.
– Ką tu matai mano veide, Nense? Ką matai… ar matai ką nors? Permatai mano sielą, mane ir iš to juokiesi?
Jis metėsi link manęs, bet spėjau atšokti. Atrodė lyg koks žaidimas.
– Ar girdi, Nense, nelėk, nelėk taip, – tarė jis. – Nense, ar girdi…
Nesupratau, apie ką jis šneka. Jo veidas atrodė taip, kad negalėjau susilaikyti nesijuokus. Toks įsitempęs, keistas, toks rimtas.
Aukštėliau pamačiau didelį akmenį, užėjau iš kitos pusės ir pastūmiau – akmuo nuriedėjo tiesiai vyriškio link, ir šis repečkomis puolė į šalį.
– O, kad tave kur! – riktelėjo.
Paskui akmenį pažiro žemės, ir vienas gurvolis trenkėsi jam į koją.
Įsikvatojau taip, kad net pilvą suskaudo.
Jis irgi nusijuokė, bet kitaip negu pirma.
– Čia man išbandymas, tiesa? – tarė jis. – Parengiamoji rungtis. Ar tai toks žaidimas? Čia tavo toksai žaidimas, Nense?
Pabėgėjau aukštyn, kur šlaitas statesnis. Žemyn pažiro akmenys ir visoks graužas. Kvapo pritrūkau taip greit, kad pagalvojau, ar man kas neatsitiko. Vyriškis sekė iš paskos, susikūprinęs, nenuleisdamas nuo manęs akių, prispaudęs prie krūtinės ranką. Mačiau, kaip ranka kilnojasi, nes smarkiai pūtavo. Mačiau net, kaip apsilaižo išdžiūvusias lūpas… Apsigandau, bet paskui mane visą, iš pradžių liežuvį, paskui ir visą kūną ėmė dilgčioti, ir vėl prajukau.
Jis burbtelėjo kažką panašaus į „daugiau nebesijuoksi“, bet pabaigos nebeišgirdau. Plaukai ant sprando man sumirko nuo prakaito, bus vargo, kol iššukuosiu su šepečiu. Vyriškis klupinėdamas ropštėsi iš paskos, ir aš, kad pagąsdinčiau, juokais spirtelėjau į jo pusę – jis loštelėjo atgal, stvėrėsi už krūmo, bet šakelė ištrūko jam iš rankos, ir jis, netekęs pusiausvyros, pargriuvo. Kažką suniurzgė. Plojosi taip smarkiai, kad gulėjo gerą minutę. Norėjau atsiprašyti arba paklausti, ar neužsigavo, bet tik stovėjau išsišiepus, ir daugiau nieko.
Jis ir vėl atsistojo; delnas kruvinas. Bet jis to, atrodo, nematė, ir aš bėgte užbėgau ant kalvos, beveik stačiai, kojos buvo nepailsusios, jėgų tiek ir tiek. Pačioje viršūnėje stabtelėjau ir sverdėdama stengiausi atgauti pusiausvyrą. Pūsteltų stipresnis vėjas ir nusirisčiau, bet pusiausvyrą atgavau. Nusikvatojau. Jaučiau, kokios tvirtos ir lanksčios mano kojos.
Pasižiūrėjau į jį, keturpėsčiom besiropščiantį šlaitu.
– Mauk į savo Kanzasą! Mauk namo į Kanzasą! – juokdamasi sušukau.
Jis pakėlė į mane akis, laukiau, kad nusišypsos, bet nenusišypsojo. Veidas išblyškęs. Žiūrėjo į mane, bet atrodė, jog mato kažką kita, žvilgsnis baisiai rimtas ir keistas. Mačiau diržo suveržtą pilvą, išsipūtusius marškinius. Ranka vėl spaudė krūtinę.
– Mauk namo, mauk namo, grįžk prie savo tranto ir mauk namo, – dainuote išdainavau.
Spoksojo į mane, atrodė baisiausiai surimtėjęs. Vėl suvaidinau, kad spiriu, ir jis krūptelėjo, prisimerkė.
– Nepalik manęs… – suinkštė.
– Dar ko, – atšoviau.
– Nepalik manęs… man bloga… man regis, man…
Jo veidas tarytum susitraukė. Kiekvieną kartą įkvėpdavo lėtai, atsargiai, lyg tirdamas, ar labai skaudės, ir aš laukiau, kada vėl pasidarys juokinga. Galiausiai laukti pabodo, supausi ant kulnų, ir tiek. Mano šypsena, kaip ir jo, tirpo ir ištirpo.
– Viso, aš jau einu, – mojuodama pasakiau.
Apsisukau, ir jis kažką šūktelėjo – sakytum, proverksmiais, – bet man nebebuvo ūpo grįžti. Kūną dilgčiojo taip, kad kone spengė ausyse.
Nuėjau į kitą pusę, nučiuožiau ant tako ir taku išėjau į mūsų keliuką. Mane mušė karštis. Žinojau, kad mano veidas visas raudonas.
– Senas pusgalvis kažkoks, eina jis kur, – tariau sau.
Bet negalėjau nesijuokti, prisiminusi, kaip jis atrodė, kaip ropštėsi į kalvą, o galiausiai liko kiūtoti keturpėsčias. Juokingai atrodė, susirietęs, susiėmęs už krūtinės, gal vaidino, o gal iš tikrųjų ištiko širdies priepuolis, manyčiau, nelabai rimtas. Bus tau pamoka, pagalvojau.
Kol parėjau namo, veidas apdžiūvo, tačiau plaukai atrodė kaip šieno kupeta. Stabtelėjau prie seno automobilio, seno laužo, stovinčio keliuke ant trinkų, ir pasižiūrėjau į šoninį veidrodėlį – jis atlaužtas į šoną, nes visiems rūpi į jį pasižiūrėti. Bandžiau pasitvarkyti plaukus, stipriai glostydama, bet veltui.
– Et, velnias, – burbtelėjau ir užlipau laipteliais prie užpakalinio įėjimo ir, kad mama nerėktų, tinklines duris pasistengiau uždaryti be trenksmo.
Mama virtuvėje lygino drabužius, drėkino patiestus ant lyginimo lentos. Drėkinimui naudojo mėlyną limonado butelį su šlakstymui pritaikytu kamščiu iš kempinės, kurį seniai, pradinėje mokykloje, pritaisiau ir padovanojau Kalėdų proga; kratydama butelį virš drabužių, įsistebeilijo į mane.
– Kur buvai? Sakiau iškart grįžt.
– Iškart ir grįžau.
– Visa purvina, baisu žiūrėt. Kas tau buvo?
– Ką aš žinau, – atsakiau. – Nieko.
Ji sviedė man kažką – tai buvo brolio marškiniai, – aš sugavau ir prispaudžiau prie įkaitusio veido.
– Prie darbo, pabaik lygint, – pasakė mama. – Karštis neišpasakytas, ir man jau gana. Pasistenk gražiai išlygint, o man jau tikrai gana. Ar girdi, Nense? Ko ten užsisvajojai?
Gera man buvo laikyti prispaudus prie veido drėgnus marškinius.
– Ką aš žinau, – atsakiau.
Versta iš: American Short Stories of Today. London: Penguin Books, 1988
Thomas Klupp. Paradiso
2010 m. Nr. 7
Iš vokiečių k. vertė Gytis Norvilas
Thomas Kluppas gimė 1977 m. Erlangene, gyvena Berlyne. Leido literatūrinį žurnalą „BELLA triste“, dabar dirba Hildesheimo universiteto literatūros institute. T. Kluppo prozos spausdinta žurnaluose bei antologijose. „Paradiso” – „kelio“ romanas apie intelektualų antiherojų akių dūmiką. Anarchistine dvasia ir juoduoju humoru persmelkta istorija skaitytoją priverčia nustebti. Romane negailestingai demaskuojama šių dienų visuomenės realybė. Meilė, mirtis, narkotikai – trikampis, kuriame blaškosi romano herojus.
Besvaičiodamas apie žuvis ir keistą artimą ryšį, kurį joms jaučiau, priėjau ir taksi stovėjimo vietą. Palei visą eilę ėjau iki stovėjusio pačiame priekyje kreminės spalvos merso, atidariau dureles, o sėsdamasis šalia vairuotojo iš išgąsčio vos nenumiriau. Mano kūnas jau lindėjo mašinoje, bet ranka dar tvirtai laikiausi už rėmo ir nedaug trūko, kad būčiau atlapojęs dureles ir iššokęs lauk. Tačiau mano sumauta kuprinė jau gulėjo ant galinės sėdynės, kurią iš pradžių buvau įmetęs vidun, todėl likau sėdėti kur sėdėjęs ir milisekundės dalį pasižiūrėjęs Klausui Bergleriui į akis šyptelėjau. Berglerio veide nekrustelėjo nė raumenėlis, manęs tik paklausė, kur važiuosiu, o aš atsakiau: prašau, į Alyvų kelią. Tuomet jis įjungė taksometrą, užvedė variklį ir nuvažiavo. Viens kitam nepasakėme nė žodžio, o aš dievagojausi, jog dar niekad taip aiškiai nebuvau girdėjęs posūkio lemputės caksėjimo, taip ryškiai nebuvau matęs taksometro raudonuojančių skaičių, kaip kad dabar.
Apimtas panikos vos nepasakiau, kaip nuobodu naktimis vairuoti taksi ir kaip pasiutusiai man patinka Skorsezės filmai, tarp jų ir Naktis žemėje, bet nulaikyti liežuvį už dantų man pavyko. Lūkuriuojant prie šviesoforo, jis prisidegė cigaretę, o kai užsižiebė žiebtuvėlis, surizikavau dėbtelėti į jį. Sykiu pastebėjau, kad jis iš tikrųjų nežmoniškai išpampęs. Kažkas man jau buvo pasakojęs, kad neseniai jis vėl gulėjo psichiatrinėje, bet vaizdas vis dėlto buvo nekoks. Iš profilio jo veidas atrodė suspausto baliono formos, o kadangi buvo itin karšta ir, nepaisydamas to, jis vilkėjo tamsų megztinį, prakaitas liejosi upeliais. Ant smilkinių bei skruostų susidarė laibos drūžės, be to, buvo baisingai išblyškęs, o blyškumas – vaškinis, tas vaizdas, kurį pamačiau, atrodė kraupus. Jis atrodė kaip šmėkla ar serijinis žudikas, nemeluoju. Buvau įsitikinęs, kad to tylėjimo ilgiau nebepakęsiu, bet kadangi niekaip negalėjau ką nors pasakyti, išsiroviau kelis plaukus. Tarp nagų juos suvėliau į mažus tamsius gumulėlius, kuriuos vėliau įsidėjau į burną ir kramčiau. Krimsčiojant šie iš pradžių šiek tiek gurgždėjo ir nors paprastai mane tai ramindavo, šią akimirką visiškai negelbėjo. Tik ir laukiau, kada jis staiga ims ir pasuks vairą ir dešine mašinos puse įvažiuos į namo sieną, o aš net nebūčiau galėjęs ant jo pykti, – pamaniau. Bergleris, kad ir kaip jis manęs neapkęstų, išties greičiausiai gyveno prabėgusiais metais ir nors su juo dar turėjau nesuvestų sąskaitų, buvo vienas iš tų nedaugelio žmonių, kurio nuoširdžiai gailėjau. Juk Veidene jis ne visada vairavo taksi, savu laiku jam švietėsi šiokia tokia ateitis, tačiau jau kurį laiką ji švytėjo čia. Iš tikrųjų jo žlugimas susijęs su tuo faktu, jog apskritai atsikėlė į šį miestą. Man regis, jam buvo vienuolika ar dvylika, šiaip ar taip, tai buvo iškart po permainų, o jo tėvas anuomet viename kaime netoli Veideno prekiavo senienomis. Kadangi VDR jis dirbo dailide ir Rytų bloke dar turėjo senų ryšių, netrukus išsinuomojo kelis sunkvežimius ir važinėjo į Čekiją, Lenkiją, Bulgariją, po kaimus, vienkiemius ir po kelias markes iš valstiečių supirkinėjo senus baldus. Namuose restauruodavo ir perparduodavo šimteriopai brangiau, o kadangi tuomet senienos buvo labai paklausios ir tą aukso gyslą jis užčiuopė pirmasis, užkalė kalnus pinigų. Netrukus pradėjo žaisti golfą, išsirūpino mersedesą, jauną žmoną ir visa kita, kas priklauso, kad galėtų jaustis tikru Vakarų vokiečiu, tiktai Klausui tai visiškai nepatiko. Šis jautėsi laimingas ir Rytuose, tikėjo susijungimu ir žmonėmis tenai, ir apskritai jis tada buvo tokio amžiaus, kai trūks plyš reikėjo maištauti prieš tėvą. Šiaip jis maištavo prieš viską, kas tik bent kiek prieštaravo jo būčiai, o kadangi man tuomet tai darė itin didelį įspūdį, mes susidraugavome. Na, ne visai taip, juk jis buvo trejais ketveriais metais vyresnis už mane ir vien pasirodyti šiek tiek kietesniu visai nenorėjo. Jis buvo tikras ekstremalas ir savyje turėjo tiek neapykantos, jog tikra draugystė atrodė nelabai įsivaizduojama. Bet kartu esame prasukę keletą visai smagių dalykų: suraižę automobilių, išdaužę vitrinų, nusiaubę kolektyvinių sodų ir taip toliau. Tačiau atėjo laikas, kai tokie vandalizmo aktai daugiau jo nebetenkino, tuomet, visai prieš baigiant abitūrą, jis metė mokyklą, būrė teatro trupes ir ėmė sukti trumpametražius filmus, o galiausiai jam kilo idėja parašyti knygą. Tada į pabaigą ėjo devintasis dešimtmetis, o rašė jis, žinoma, apie savo sumautą, Rytuose praleistą vaikystę, ir tai jį pasiutusiai įtraukė. Jo galvoje sukosi begalė dalykų, o projektui nesimatė nei galo, nei krašto, nes norėjo papasakoti viską, ką tais laikais jam prisiėjo patirti. Jis bemaž tuo nusivylė, nes jau buvo parašęs aštuonis šimtus lapų, bet tai buvo tik pusė visos būsimos knygos, taip, tuomet staiga Jana Hensel ėmė ir išleido knygą, kuri vadinosi Zonos vaikai1. Zonos vaikai Klausą pribaigė. Joje kalbėta apie tai, apie ką rašė ir jis, tik kompaktiškai sutraukta į šimtą puslapių, o graudžiausia, kad pats knygą ketino pavadinti Mes vaikai iš zonos. Knygos pasirodymas jį taip sukrėtė, jog pakriko nervai, ir jis nebeatsigavo. Apie tai tik ir tešnekėjo, kad Jana Hensel, jos draugužiai, ar kas kitas jos pavedimu slapčiomis nukopijavo visus jo duomenis ir jo kūrinį nudžiovė. Vėliau jis ėjo į jos skaitymus vien tam, kad, apsivilkęs tais tipiškais Golfų kartos 2 marškinėliais, atsisėstų į pirmą eilę ir per pokalbius su publika galėtų paklausti, ką ši, tiesą sakant, mananti apie Florianą Illiesą3, nes ji pavogusi jo idėją ir taip toliau. Tai, žinoma, buvo stačiai vaikiška, o aš ir netikėjau, kad savo knygą jis kada nors būtų užbaigęs, tačiau iš dalies aš jį suprantu. Tas jausmas, kad tavo reikalai gali patirti totalų fiasko ir kad tie sukti landūs karjeristai bei slidūs tipai gali skersai išilgai išdurti ir aplenkti, man yra kuo puikiausiai pažįstamas.
Kad ir kaip ten būtų, po tos istorijos Klausas daugiau niekad nerado tvirto pagrindo po kojomis, o išėjęs iš psichiatrinės neapkentė kiekvieno, kuriam nusišypsodavo šiokia tokia sėkmė. Kartu jis daugiau nebesitaikė į žymius veikėjus, autoritetus, priešų ieškojo aplinkui, ir štai aš jam labai tikau. Netgi dėl dviejų priežasčių: visų pirma, prisidengęs klasta iš jo nuviliojau Leni. Tiksliau, jam pačiam taip atrodė. Nors iš tikrųjų mes apie ją rėžti sparną pradėjome vienu metu, jis gal vieną mirksnį anksčiau nei aš, bet tai ir viskas. Taip, ir dar tas paikas gandas, kurį paleidau pasaulin: kad jis jau turįs draugę Chemnice. Tuo metu, kai jis lakstė paskui Leni, norėdamas surinkti medžiagos savo knygai kartkartėm važiuodavo į Rytus, man ir kilo mintis apie tą moterį iš Chemnico. Gal ją prasimanyti ir nebuvo reikalo. vėliau Leni man pasakojo, kad ji niekad ir negalvojusi su juo suartėti. Jis tik buvęs jos draugas ir pašnekovas, bet tik platoniškai. Kita priežastis, dėl kurios manęs nekentė Klausas, buvo, aišku, rimtesnė. Ji buvo susijusi su Aukštąja kino mokykla, o pirmiausia su tomis stojamųjų egzaminų užduotimis, kurias atlikti Potsdame iš kai kurių žmonių imdavo ir pareikalaudavo. Anuomet per tą patikrinimą man reikėjo atlikti visą galybę užduočių, parašyti scenarijaus santrauką, scenarijaus traktuotę ir filmo kritikos straipsnį, o kvailiausias dalykas – dar davė užduotį nufilmuoti trumpojo metražo filmą. Taip, tam aš absoliučiai neturėjau jokio talento. Kameros net nenorėjau paimti į rankas, taip pat ir režisuoti, sukurpiau tik scenarijų, todėl susiveikiau seną Klauso filmą, pabaigoje iškirpau vieną kitą titrą, staiga vietoj jo pavardės ir vardo atsirado maniškė. Filmas buvo gana prastas, bent tokios nuomonės laikėsi Potsdamo profesoriai ir buvo beveik mane pasiuntę namo. O kai galiausiai vis dėlto mane priėmė, aš tam neteikiau didesnės reikšmės. Išgėręs aš apie tai net papasakojau keliems pažįstamiems, o po kelių mėnesių mokykla gavo elektroninį laišką, kuriame mane kaltino idėjos nušvilpimu. Formuluotė skambėjo taip: sąmoninga svetimos intelektinės nuosavybės vagystė, kažin koks Vokietijos Stasi4. Aš, aišku, tai neigiau, o kadangi elektroninio laiško rašytojas asmeniškai neapsireiškė, į skundo detales toliau nesigilino. Kokie dar klausimai, juk man velniškai nuskilo, kad dar šitaip. Viskas baigėsi tuo, kad gavau tų elektroninių laiškų kopijas, pasirašytas Boriso Kilerio vardu. Tokio vardo nei pavardės dar niekad nebuvau girdėjęs, bet juk aišku kaip dieną, kad tai pseudonimas. Reikia tik dar kartą ištarti: Borisas Kileris. Niekas taip nė nesugalvotų pasivadinti. Borisas Kileris. Skamba taip idiotiškai, kad, vos apie tai pagalvojus, net suima pyktis. Šiaip ar taip, vėliau pasiknaisiojau ir išsiaiškinau, kad Klausas jau kurį laiką buvo dingęs iš arenos, o vienas kompus išmanęs pažįstamas, remdamasis laiško išeitiniu kodu, sugebėjo nustatyti, kad jie išsiųsti iš vienos internetinės kavinės Prahoje. O minėtu laiku jis ten buvo apsistojęs, viename apgriuvusiame Prahos name. Tai skambėjo kaip iš prasto SAT.1 kriminalinio filmo, tačiau geriausia dar laukė: Klauso Berglerio ir Boriso Kilerio vardai bei pavardės prasidėjo tais pačiais inicialais, B ir K, tik sukeitus vietomis. Kai tai man dingtelėjo, aš kone nusivyliau. Toks bukas Klausas anksčiau nebuvo. Tam įtakos tikriausiai turėjo medikamentai, kuriuos jam šėrė psichiatrinėje, silicis, haldolis5 ir panašus šlamštas. Bent taip galvojau iš pradžių. Kol Leni man pakišo mintį, kad jis tais inicialais man norėjęs parodyti į visa tai žiūrintis kaip į tam tikrą žaidimą. Ji tokios išvados priėjo todėl, kad kaip tik tuo metu jis vėl su ja užmezgė kontaktą ir rašydamas elektroninį laišką teiravosi apie mane. Tokia perspektyva man kėlė nerimą, nes iškart supratau, kad to buvo galima tikėtis. Lygiai taip, kaip kartais nesistebi kai kurių žmonių poelgiais, pavyzdžiui, staiga ima ir nueina pas scientologus ar nušoka nuo tilto. O tiesą sakant, tai visada buvo akivaizdu, stigdavo tik įvykio, kuris priverstų įsisąmoninti, kad tai visuomet buvo aišku. Jei man būtų nutikę kažkas panašaus kaip Klausui, tikriausiai irgi būčiau prisigalvojęs visokių iškrypėliškų idėjų. Man atrodo, iš pradžių jis pats įsikalė į galvą tą nesąmonę apie Janą Hensel, o tada iš tikrųjų kas nors nukniaukė jo rašliavą. Kai kuriems neišvengiamai pasaulis gali pasirodyti esąs didelis žaidimas, tik į rankas, deja, nuolat papuola prastos kortos.
Šiaip ar taip, buvo kaip buvo, o dabar turbūt aišku, kodėl tokie pakrikę mano nervai. Naktį važinėti su tokiu bepročiu – tikrai menkas malonumas, juk nežinai, nei ką jis galvoja, nei ką padarys kitą akimirką. Jis vis dar neištarė nė žodžio, tik prakaitavo kaip apsėstas ir žindė cigaretę, tarsi ši būtų buvusi paskutinė. Tikrai būčiau paaukojęs mažąjį pirštelį, jei keletą mirksnių būčiau galėjęs apsižiūrėti savo galvą. Galbūt Klausas nė nenumanė, kad aš žinau apie jo pranešimą. Anuomet jo pasiteisinti nepareikalavau, nes nenorėjau dar labiau jo provokuoti. Nuogąstavau, kad jis su savo trumpametražiu filmu užanty nenuvažiuotų į Potsdamą ir pats nepradėtų primygtinai jo kaišioti profesoriams po nosimis. Galbūt jis tai nujautė ir tiesiog rezgė planą, kaip manimi atsikratyti, kad niekam negalėčiau papasakoti apie jo kiaulystes. Tai prakeiktas reikalas, be to, šiek tiek susijęs ir su savigarba. Nuolatos nedavė ramybės tas Adenauerio6 posakis: pats blogiausias šuo visame krašte yra ir bus išdavikas. Taip kartais sakydavo mano tėvas, o šis jį pasigavo iš savo tėvo, kuris buvo karštas Adenauerio šalininkas. Tiksliai nežinau, ką šis posakis reiškė iš tikrųjų, kadangi istorijos užkulisiuose jį galima suprasti itin dviprasmiškai. Veikiausiai Adenaueris taip pasakė norėdamas paraginti pokario vokiečius neišduoti buvusių nacių, nes priešingu atveju pusę gyventojų tuojau pat būtų reikėję sukišti į kalėjimus ir ūkis nebūtų pasiekęs stebuklingo lygio. O galbūt galvoje turėjęs visai kažką nekalta ir liaudžiai tik norėjo pranešti apie savo moralinius įsitikinimus, nes buvo patyręs kažką panašaus. Kaip dabar aš. To tikrai negaliu pasakyti, tuo metu dar nebuvau gimęs, ir dievaž tai ne mano problema. Žinojau viena, man visai nesuprantamu būdu kilo noras Berglerį demaskuoti. Nesąmonė, tariau sau, nes apskritai nesusivokiau: ar sau tik įsikalbėjau, ar to norėjau išties. Filmuose, kuriuos man nuolat prisiėjo analizuoti, visad egzistuoja šis konfliktas: vienas ką nors padaro, o kitas apie tai žino ir dėl to žinojimo jokiais būdais negali pasiekti, kad būtų tiesiog ignoruojamas. O nepaisyti neleidžia pats konfliktas. Šiame rūkalais prasmirdusiame taksi, kuriame negrojo net radijas, jis galėjo būti bent ne toks juntamas. Klausas jį bent jau galėjo įjungti. Arba praverti langą. Ką nors. Bet filmuose veikėjai savo sprendimais net neabejoja, priešingai. Koks nors vidinis principas spiria juos veikti. O aš visada abejoju, niekad nežinau, kaip tokiose situacijose turėčiau elgtis. Pavyzdžiui, jei į taksi būtų įlipęs Simonas, jis tą pačią akimirką būtų sudėjęs visus taškus ant i. Būtų pasižiūrėjęs į Berglerį ir pasakęs: klausyk, drauguži, dabar pakalbėkim nieko nevyniodami į vatą, atvirai, arba ką nors panašiu stiliumi. Gal būtų pradėjęs ant jo varyti ar išrašęs malkų, šiaip ar taip, jis būtų kažką daręs, nesvarbu ką. Žinoma, pirmiausia Simonas į tokią situaciją nebūtų patekęs, nes sugeba laiku prikąsti liežuvį, o jei ir išpuola vakarėlyje kiurksoti kampe vienam, nekyla mintis visiems pliaukšti savo istorijų. Nuo šios akimirkos aš irgi taip darysiu, prisiekiu. Prisiekiu net prieš Dievą, nors juo niekada ir netikėjau. Jei ši situacija baigsis gerai, kreipiausi į jį, niekada niekur daugiau nepliurpsiu. Daugiau niekad, garantuoju. Ir tikite tuo ar ne: Dievas mane išgirdo! Taksi staiga sustojo, ir ne ties raudonu šviesoforu ar atkampiame miškingame ruože, o ties iškaba Alyvų kelias, o man juk čia ir reikėjo. Bergleris pabaksnojo į taksometrą ir pasakė: aštuoni devyniasdešimt, o aš iš piniginės iškrapščiau dvidešimtinę ir įbrukau jam į delną. kol jis ieškojo grąžos, aš išlipau ir užtrenkiau dureles. Nė neatsigręžiau, greitai pasileidau gatve žemyn. Jokiu būdu nenorėjau matyti, kaip jis apsisuka, nuvažiuoja ir raudonos galinės šviesos pranyksta už posūkio, tai ir viskas. Kadangi vėl būtų užplūdusi cinizmo banga ir vėl būčiau ėmęs svarstyti, koks jis beviltiškas lūzeris, nes anksčiau nenuilsdamas prieš visus maištavo, o dabar vairuoja sumautą mersą. apie tai galvoti aš nenorėjau. Juk pasiryžau daugiau tokiu nebebūti. Daugiau jokių juokelių, jokio cinizmo, nes šie dalykai sekė išvien. Šmaikštuoliai visad yra itin žiaurūs cinikai, tai labai gerai žinau.
Prisiminiau tuos laikus, kai dar draugavome, o pirmiausia mūsų žygius degalinėje. Tai buvo maždaug prieš dešimt metų, jei tiksliai, kai Šiaurės jūroje turėjo būti paskandinta plaukiojanti naftos gręžinio Brent Spa7 platforma. Visiems anuomet tai atrodė didžiausia kiaulystė, o Bergleriui, aišku, ypatingai, ir tuomet mums, kartu su Vincentu, kilo idėja į orą paleisti Shell degalinę. Visai rimtai, čia ne pokštas. Tuomet buvome surezgę tikrai gerą planą. Kaip antai, gavome ilgą aliumininį vamzdį, skardinę langų glaisto ir buteliuką žibalo. Penktoje šeštoje klasėje juk visi kaip patrakę šaudėsi kiaurais rašalinių vamzdeliais iš sukramtytų, seilėm suvilgytų popieriaus gumuliukų, o patį principą iš čia ir nusižiūrėjome. Iš langų glaisto suvoliojome mažus rutuliukus, juos suvyniojome į cigarečių popierių ir subėrėme į žibalą. Su tais šoviniais ir aliumininiu vamzdžiu Bergleris pasislėpė krūme skersai priešais degalinę, o Vincentas iš telefono būdelės paskambino į degalinės parduotuvę ir pasakė, kad per minutę viskas išlėks į orą. Kai tik darbuotojai būtų išsmukę lauk, aš, apsimuturiavęs nuo galvos iki kojų, būčiau išbėgęs iš slaptavietės ir vieną žarną su atlaužtu fiksatoriumi būčiau turėjęs padėti ant žemės – kad išbėgtų benzinas. O tuoj po to Bergleris būtų šaudęs degančiais glaisto šoviniais į benzino klaną. Taip buvo sumanyta, bet nieko neišėjo, nes darbuotojai iš parduotuvės neišėjo. Arba jiems buvo nusibodę gyventi, arba Vincentas neįtikinamai viską išdėstė, šiaip ar taip, šie liko stovėti prie kasų, o po trijų minučių atvažiavo policija ir mums beliko dingti. Kai tai prisimenu, pasijaučiu sumautai, nes tą reikalą tikrai būtume prasukę. Nežinau, ar galvas mums susuko narkotikai, ar tiesiog buvome dar perdėm jauni, bet kokiu atveju, tada mums buvo įsijungęs jokių ribų nepaisantis mechanizmas, kuris užspeitė į kažin kokį pusiau iliuzinį kampą. Be to, aš žinau – Vincentas visad šnekėjo, jog jis tai įsivaizdavęs kaip Stepių vilko magiškąjį teatrą, kuriame bus supleškintos visos mašinos, o man tai buvo tiesiog neeilinė akcija. Ir tik vienas Bergleris, man regis, suprato, ką daro, tik jis suvokė galimus padarinius, užmojo mastą, bet jis juk pats ir parodė iniciatyvą.
Na taip, viskas dar gerai baigėsi, o degalinė tikriausiai vis tiek nebūtų sprogusi. Aišku, į benzino kolonėles, matyt, yra įmontuoti saugikliai, kurie panašiems išpuoliams užkerta kelią, priešingu atveju tokie dalykėliai būtų įvardijami kaip nuolatinė rizika saugumui, o Vokietijoje tai tikrai neįsivaizduojama. Tuomet man dingtelėjo dar viena mintis. Pirmiausia ji galbūt nuskambės kiek keistai, bet vis dėlto pasakysiu. O būtent, aš esu įsitikinęs, kad jaunimėliui, jų tobulėjimui bei jų pasaulėžiūros formavimuisi ir visam kam kitam, daug sveikiau kada nors imti ir pelenais paleisti degalinę, nei virsti apatiškais kompiuterinių žaidimų didmeistriais. Tikrai. Man atrodo, jei žmonės bent kartą kažką panašaus būtų pamėginę padaryti, vėliau tokie beviltiškai sugniuždyti nesiblaškytų po pasaulį. Tada visų tų žaidimų, taip pat ir televizinio formato, turėjusių didelį pasisekimą gerokai anksčiau, apskritai nereikėtų, o jie visuomenę juk nuosekliai ruošia kitam karui ir visiems gresiantiems jo padariniams, ateities koncentracijos stovykloms, tiek aišku kaip dieną.
Staiga, nors nieko nenuspaudžiau ir ničnieko nepadariau, priešais, prietaisų skydelyje, įsižiebė du spalvoti ženklai. Vienas raudonos spalvos – tepalų, šį atpažinau iš juodos lempelės su priekyje kabančiu lašu. tai reiškė, kad variklyje stinga tepalo. Kitas ženkliukas švietė mėlynai ir vaizdavo stačiakampį užapvalintais kampais, su dviem juodomis banguotomis linijomis per vidurį. Nors automobilį vairavau beveik aštuonerius metus, su pastaruoju ženkliuku niekad neteko susidurti. Išties tokio dar niekad nebuvau matęs. Spėju, kad greičiausiai tai susiję su skysčiais, su aušinimo skysčiu ar panašiai. Taip, tai aiškiai buvo susiję su aušinimo skysčiu. Taip pagalvojau ne tik dėl vingiuotų linijų, pastebėjau, jog aušinimo skysčio rodyklė stypsojo pačioje raudona spalva paženklintos zonos apačioje. Iš tikrųjų rodyklė karksojo pačiame dugne, dešinėje pusėje, netgi už raudonos juostos. jei rodyklės nebūtų sulaikęs juodas strypelis, ji tikriausiai būtų apsisukusi ratu. Tai man žadėjo rūpesčių, netgi didelių. Nebuvau visai tikras, ar ženklai užsidegė ką tik, galbūt šie jau degė nuo Rėgensburgo. Aš juk ištisai nespoksojau į tą prakeiktą skydelį, žiūrėjau į kelią. Važiuojant tokiu pragarišku greičiu kitaip nutikti ir negalėjo.
Kažkokiu būdu mėginau išlikti atsipūtęs ir išjungiau giedantį bažnytinį chorą. Po to užsklendžiau stoglangį ir numečiau greitį. Labai įdėmiai įsiklausiau į triukšmą ir, jei klausa manęs neapgavo, negirdėjau nieko neįprasta. Na, nekošiant vėjui, o šis juk kėlė triukšmą visą laiką, variklis dirbo gana garsiai. Kad tik mašina nesugalvotų nustipti paskutiniais kilometrais, pagalvojau. Juk tai ne koks japoniškas kledaras, o naujutėlaitis BMW. Dar dingtelėjo, jog esu ir ne siaubo filme, kuriame paprastai dėl visiškai nesuprantamų priežasčių variklis ima ir užgęsta, vien tam, kad galėtų išmušti atpildo valanda. apskritai tas mano atpildas jau buvo likęs užnugary, gulėjo vienas sutryptas miške. Prisikalbėjau tokių baisybių, o tuomet kažką užuodžiau. Sklido svylančios gumos kvapas, o visų pirma – įkaitusio metalo. Kvapas toks, lyg būtų kaitusi skarda, lakas ar netgi geležis, iš pradžių vos galėjai justi, bet gana greitai tvokstelėjo kaip už tėvynę. Norėdamas išsiaiškinti, kas nutikę, veidą prikišau visai prie orapūtės ir specialiai visais plaučiais patraukiau to mišinio. Tačiau užspaudė kosulys. Smarvė buvo tokia aitri, jog iš krūtinės vos neiškosėjau plaučių. Ne, dėl Dievo meilės, tariau, ir žemyn nuleidau visus langus, o po kelių sekundžių iš po kapoto išsiveržė baltas garas. Garas pro kapoto plyšius veržėsi į visas puses, beveik kaip iš Islandijos geizerių. Nežinau, ar mašina būtų galėjusi sprogti, tačiau, nepaisydamas to, važiavau toliau. Jau geriau sprogtų, nei oro uoste Johana liktų likimo valioj, tiek buvo aišku. Aš tiesiog važiavau lėčiau, iš pradžių šimtu, paskui aštuoniasdešimčia, o kai greitį numečiau iki šešiasdešimties ir ketinau įjungti žemesnę, ketvirtąją, pavarą, ligi kraujo net prisikandau liežuvį. Šis nevykusiai pateko tarp besimalančių dantų, bet skausmas dabar man atrodė menkiausia problema. Tiksliau sakant, problema buvo ta, kad ketvirtosios pavaros įjungti negalėjau. Negalėjau, nes ketvirtąja aš jau važiavau. Nežinau, kiek laiko, greičiausiai nuo tada, kai išvažiavau iš Rėgensburgo tunelio. Maždaug septyniasdešimt kilometrų. Pusvalandį šimtu aštuoniasdešimt ketvirtąja pavara. Regis, važiavau BMW, bet to neatlaikytų net tankas.
Tai spidas8, tariau sau, tas suknistas spidas! Jei nebūčiau prisišvampęs, niekad taip nebūtų nutikę. Būčiau buvęs labiau susikaupęs, atidesnis ir būčiau iškart įmetęs penktąją. Bet aš juk visad švampiu, jei tik yra ką švampti. Ir iki šios dienos viskas kuo puikiausiai sekėsi, bet dabar, kaip tik dabar, tai išlindo kitu galu. Dabar iki kelių kiurksojau garuose ir šūde. Jame skendėjau visas. Mašina važiavo vis lėčiau, staiga ėmė trūkčioti. Paskui dar keletą kartų apgailėtinai pasispjaudė ir galiausiai variklis užduso. Kas vyko po kapotu, neturėjau nė menkiausio supratimo, kad ir kaip ten būtų, griaudėjo galingai, tarsi iš apačios į automobilio kėbulą kažkas per jėgą būtų mėtęs uolos gurvuolius, o po to vis girdėjau šniokščiant besiveržiančius garus ir slopstantį priešpriešinį vėją, daugiau nieko. Iš visų jėgų minkiau akceleratorių, be perstojo sukiojau užvedimo raktelį, bet mažai ką tai gelbėjo. Variklis buvo miręs, toks miręs, koks tik begali būti. Vienintelis dalykas, ką dar galėjau padaryti, tai tvirtai suėmęs vairą mašiną nuvairuoti į kelkraštį ant stovėjimo juostos. Ten ji nuriedėjo palengva lėtėdama, o aš sėdėjau – abi rankos ant vairo – ir pro priekinį stiklą žvelgiau į kraštovaizdį. Iš pradžių į kraštovaizdį, o paskui į dangų. Į giedrą dangų, kuriame nieko nesimatė, ničnieko, išskyrus dvi baltas susikryžiavusias lėktuvų paliktas kondensato juostas, kurių nudrikusios uodegos palengva sklaidėsi atmosferoje, o jų smaigai vis gilyn ir gilyn smigo į žėrintį mėlį.
Kurį laiką sėdėjau nepratardamas nė žodžio. Netgi atleidau saugos diržą, man regis, aš netgi nustojau kvėpuoti. Tik spoksojau į danguje vis besitraukiantį kondensato juostų kryžių. Aukštyn spoksojau it užhipnotizuotas, o sykiu mane užplūdo pakilus jausmas. Kupinas pagarbos. Galvojau, jog galbūt aš esu liudytojas kažko nepaprasta, bemaž kažko didinga. O išties, jei neapsirinku, dėl dievų juoko. Tai toks nekaltas, lengvas it pūkas, nesuvokiamai intriguojantis baltai mėlynas pokštas. Palikęs mane basą ant ledo. Ką gi, žemai lenkiu galvą. Trūko tik margo pikapo. Margo pikapo, kuris sustotų už manęs, iš jo išliptų Patricija, mananti, kad prireikė jos pagalbos. O pamačiusi mane atkištų didįjį pirštą, lygiai taip, kaip vakar naktį mano jaunesnis brolis, įliptų atgalios ir nuvažiuotų. Tai išties būtų viršūnė, arba jei pasirodytų kelių policija. Pusę sekundės pasižiūrėtų į mano veidą, į burną įbruktų vamzdelį, išrautų porą plaukų, o po to nuovadoje būčiau turėjęs iškloti visą istoriją. Farai tikrai apsidžiaugtų. Mano tėvas – juo labiau. Net nenutuokiu, ką jis apie visa tai pasakytų. Turbūt pacituotų tą Philo Collinso dainą You‘re no son of mine9. Tai va, nors tos dainos jis nei žino, nei ką. No Sir10, tikrai nesišvietė nieko gera, man kuo greičiau reikėjo nešti skudurus. Reikėjo dingti į Portugaliją, primygtinai, kuo skubiau, kaip jokiam kitam žmogui pasaulyje. Nieko daugiau nebelaukdamas atlapojau dureles ir išlipau. Raktelį palikau spynelėje, tad mašiną galėjo nuvaryti kas tik panorėjęs. Asfaltu paėjau trejetą žingsnių, atsistojau dešinėje kelio juostos pusėje ir ėmiau mojuoti iš priešakio atvažiuojančioms mašinoms, o šios it pamišusios lėkė į mane. Mostagavau abiem rankomis lyg lėktuvų dispečeris, tad manęs nepastebėti buvo tikrai neįmanoma. Pirmi du vairuotojai mygė garso signalus, trečiasis pabaksnojo pirštu į smilkinį ir nudūmė prošal, o iki mano dešinės rankos nebuvo nė per pieštuką. Ketvirtojo nebelaukiau. Tiesiog apsisukau, šokau per apsauginę užtvarą ir atšlaite žemyn tiesiai į dilgėlyną, stipriai susidilginau odą, o tada tiesiai per laukus nupėdinau kaimo link. Jis matės ne itin toli, ant nedidelės aukštumos. Keli namai, sodybos, jų vidury kyšojo smailas bažnyčios bokštas, o ten tikrai atsiras žmogelis, kuris neatsisakys manęs pamėtėti iki oro uosto. Už šimtą eurų tikrai neatsisakys. Žingsniavau per šviežiai nupjautą pievą, kurioje zujo milijardai vabzdžių, paskui – per javų lauką. Kėblindamas per klubus siekiančius javus, kurie po manimi gulė lyg niekur nieko, ištrypiau it strėlė tiesų taką. Plaučiai liepsnojo, o širdis mušė taip smarkiai, kad galėjo prišaukti pirmąjį infarktą, bet man vienodai švietė. Svarbiausia, kad ten nukakčiau. Tomui Kruzui irgi pavyko. Neturiu supratimo kodėl, bet, aplink šlaunis šnarant stiebeliams, man priešais akis vis stovėjo scena iš Misija neįmanoma III, kurioje Tomas Kruzas, norėdamas išgelbėti savo pagrobtą sužadėtinę, kaip beprotis nešėsi per Šanchajų: nugara – tiesi kaip lenta, rankos – aštriai sulenktos, praskėstos, o pakaitomis švysčiojančios šlaunys su viršutine liemens dalimi sudarė statų kampą. Lygiai taip aš pėdinau per javus, tarsi būtų sprendęsis gyvybės ir mirties, – ar dar daugiau, Amerikos ateities, klausimas. Kad ir kaip būtų keista, aš dar ir vaipiausi – veido išraiška turėjo atrodyti nesuvokiamai kvailai, tarsi su kalvio kūju gavus į žiaunas. Tada laukas baigėsi, alkūnėmis prasiyriau per erškėtrožių gyvatvorę ir, praėjęs pirmąsias sodybas, įsmukau į kaimą. Šniūrinau kaimo gatve ir kairėn dešinėn dairiausi žmonių, šiaip ar taip, automobiliai buvo sustatyti beveik gatvės pakraštyje. Tačiau nesimatė nė gyvos dvasios, išties nė vieno gyvo žmogaus. Namai soduose atrodė it butaforijos, ant palangių žydėjo snapučiai, kvepėjo srutomis ir šviežiu šienu. Visa tai atrodė idiliškai, bet kartu ir kraupiai. Tarsi vietovę būtų ištikęs maras, o išgyvenę tik augalai. Ir gyvuliai. Pravirame tvarte baubė kelios karvės, o tolumoje ambrijo šuo.
Tuomet staiga pasukusi gatvė nuvedė į nedidelę aikštę, kurioje stovėjo bažnyčia. Greta buvo kapinės, o priešais kapinių tvorą kamuoliu žaidė dvi šviesiaplaukės mergaitės. Šios atrodė darželinukių amžiaus, vilkėjo baltomis suknelėmis, o plaukuose ryšėjo raudonus kaspinus. Mėtėsi kamuoliu ir kiekvieną kartą, kai viena jų pagaudavo, sušukdavo skaičių ir tiek kartų suplodavo rankomis. Pribėgau prie jųdviejų, iš kišenės išsitraukiau piniginę ir išėmiau visus, kokius tik radau, banknotus. Ištiesęs ranką priešais mergaites pamojavau banknotų vėduokle ir gana meiliai jų paklausiau, kurgi yra jų tėtukas. Aš netgi pritūpiau, kad atrodyčiau toks pat mažas kaip ir jos. nemanau, kad atrodžiau itin grėsmingai, tačiau šaižiai kvėpuodamas bei nuo dilgėlių išbertas pūslelėmis tikrai nekėliau ypatingo pasitikėjimo. Šiaip ar taip, mergaitės man nieko neatsakė. Jos tik žiūrėjo pastėrusiais žvilgsniais į mano veidą, bet ne kaip vaikai, greičiau kaip robotai vaikų kūnais, o paskui viena jų iš rankų paleido kamuolį ir nulėkė. Kita dukart sušuko: Inge, o kai aš prisiartinau dar per žingsnį, ji rankomis užsidengė akis ir pasakė, kad tėtis yra bažnyčioje ir kad eičiau šalin. Jai prie kojų numečiau vieną banknotą ir pasakiau, kad ji yra gera mergaitė ir tegu sau nusiperka ką nors gražaus, tuomet, palikęs ją ten, kur ir stovėjusi, nulėkiau į bažnyčią.
Iškart į bažnyčią nėjau, prieš tai prisišliejau prie portalo. Nuo kaktos nusišluosčiau prakaitą, giliai ir tolygiai įkvėpiau oro, kol kvėpavimas pusėtinai susitvarkė. Tačiau širdis liautis daužiusis nė nemanė. Nuotaika neįtikėtinai subjuro, nes tai, ką netrukus prisieis daryti, dar niekad nesu daręs. Taip paprastai elgiasi tik bepročiai arba iškrypėliai, o su jais aš neturėjau nieko bendra. Kam aš priklausiau, tiesą sakant, nežinau, bet dabar taip reikėjo. Jau, tariau sau, tuomet vienu mostu atidariau sunkias duris ir įėjau vidun.
Viduje tvokstelėjo tipiškas smilkalų ir vėsių akmenų kvapas. Emporoje grojo vargonai ir apskritai tvyrojo labai pamaldi atmosfera. Tai buvo tikrai sena bažnyčia: išklota akmeninėmis plytelėmis, kurios jau spėjusios nusitrinti, su žmogaus dydžio šventųjų statulomis iš tamsaus granito ir ištapytu lubų skliautu, per kurį driekėsi mažas, vos matomas įtrūkimas. Kelias sekundes pasidaviau šiai atmosferai ir tariau sau, kad būsiu pataikęs idealiai, pačiu laiku. Tai yra tuojau bus dalijamas Kristaus kūnas. Tikintieji dviem ilgomis eilėmis stovėjo centriniame praėjime ir laukė, kada kunigas į burnas bruks po ostiją. Keli tikintieji jau grįžinėjo nuo altoriaus ar sudėję rankas klūpojo klauptuose, tai – pati šventųjų mišių kulminacija. O galbūt kulminacija yra ramybės palinkėjimas, kai visiškai svetimiems žmonėms staiga turi paspausti ranką. Žmogus tuomet jaučiasi itin nuskaistėjęs, yra pasiruošęs visiems pagelbėti, apkabinti Dievą, visą pasaulį. Priėmęs Komuniją – irgi, tai dar pamenu. Kai be galo prislėgtas artiniesi prie stovinčio kunigo, paskui kunigui žiūrėdamas į akis nė nemirkčiodamas priimi ostiją, bet paplotėlį burnoje sukramtai ir nuryji, tarsi tai būtų pats paprasčiausias dalykas pasaulyje. Iškart po to pasijunti kaip iš naujo gimęs. Tuo reikėjo pasinaudoti, turėjau minty tą nuotaiką, kuri man labai tiko. Dar kelis žingsnius paėjau į priekį, kol atsidūriau už paskutinių suolų eilės ties švęsto vandens dubeniu. Ištiesiau nugarą, atsikosėjau, o tada skardžiu balsu iškošiau: atleiskite, gerbiamieji ponai ir ponios. Patekau į didelę bėdą, prašau Jūsų, išklausykite mane.
Norėdamas perrėkti vargonus, žodžius taikiausi šaukti kone į patį bažnyčios vidurį. Dėl aukštų lubų ir akmens jie aidėjo kraupiai, o efektas pranoko visus lūkesčius. Žmonės, visi bažnyčioje buvę žmonės, it po komandos atsisuko ir sužiuro man į akis. Nepasakė nė žodžio, netgi kunigas, kuris juk galėjo mane išspirti lauk, po to kažką tarstelėjo ir liovėsi groję vargonai. Muzika nutrūko per patį įkarštį, galėjai pasijusti taip, lyg būtų nustojusi suktis žemė, užgesusi saulė ir tamsiąja mėnulio puse žvelgusi į akis, kaip tik taip, o tai neįtikėtinai puikus jausmas. Kelias akimirkas mano žvilgsnis klaidžiojo virš parapijiečių galvų, regėjau tiek bjaurius, tiek ir mielus jaunų ir senių, moterų ir vyrų veidus. Į žmones žvelgiau kaip karvedys, apžiūrinėjantis savo legionus, vėliau žvilgsnį kilstelėjau į auksu tviskantį virš altoriaus ant trijų laibų beveik nematomų lynų kybojusį kryžių. Pasižiūrėjau į prikaltą Jėzų, į ant galvos pūpsantį erškėčių vainiką ir žmonėms ėmiau pasakoti savo istoriją. Pasakojau, kad staiga sustojo mano automobilis, o ADAC‘as11, deja, gali atvažiuoti tik po valandos. paaiškinau, kad jau po penkiolikos minučių turiu būti oro uoste, nes ten laukia mano sužadėtinė, kuri su manimi skrisianti į Jeruzalę. Greitai susigriebiau ir dar pridūriau, kad man labai gaila, jog sutrukdžiau pamaldas, bet būčiau labai dėkingas už pagalbą ir galėčiau sumokėti. Šimtą eurų, išsižiojau, grynais į rankas. Norėjau jau iš kišenės išsitraukti ryšulėlį pinigų, bet vietoj to rankomis atsirėmiau į švęsto vandens dubenį. Akyse suraibuliavo oranžiniai taškeliai, o kojas persmelkė labai keistas jausmas. Bet nenugriuvau, pasitempiau ir žvilgsniu smelkiausi į tikinčiųjų veidus. Netgi šyptelėjau, bet veidai nė nekrustelėjo. Įbedę akis visi žiopsojo į mane, tarsi ką tik būčiau prispjaudęs į švęstą vandenį ar leidęs sau iškrėsti dar kokią kiaulystę. Betgi nenutiko nieko panašaus. Juk visi mes krikščionys. Be to, vis dėlto įsipareigoję paisyti artimo meilės! Man dar toptelėjo sentencija, kaip antai: ką padarėte mano mažiesiems broliams, tą padarėte man, ar kažkaip panašiai. Taip yra pasakęs pats Jėzus, o aš iš visų brolių tikrai buvau pats menkiausias, tikrų tikriausias Lozorius, pūslėmis nusėta oda. Prašau, tariau dar kartą: prašau, padėkite man, o po to neišspaudžiau nė žodžio. Nieko daugiau nepajėgiau pasakyti, tikrai, nė vieno sumauto žodelio ir jei dabar nė vienas nepasijudins iš vietos, imsiu rėkti arba krisiu vietoj it negyvas. Bent tris sekundes atrodė, kad tai juodas reikalas, kad nėra jokių prošvaisčių, tačiau tada išgirdau balsą. Labai romų ir aiškų. Balsas sklido iš paties priekio, o aš pagalvojau, kad kalbantysis turėjo būti kunigas. Jis pasakė lygiai tą patį, apie ką tik buvau pagalvojęs. Jis pasakė, kad artimo meilė turėtų pasireikšti ne tik mintimis ir žodžiais, o pirmiausia – darbais. O jei susiklosto ypatinga situacija, negalima praeiti pro šalį. Nes bet kada ir pats gali patekti į bėdą, o tuomet be savo tikėjimo brolių ir seserų pagalbos neišsiversi.
Kunigas kalbėjo be jokio jaudulio, o klausantis jo žodžių manyje kažkas sukirbėjo, ko nebuvau jutęs jau ilgą laiką. Nuolankumą, pagalvojau sau. Taip, šiam vyrui pajutau nuolankumą. Nuolankumą ir dėkingumą. Nė vienam žmogui niekad nebuvau toks dėkingas kaip šiam kunigui, dingtelėjo man, kurio aš net nemačiau, nes jį užstojo parapijiečiai. Jis greičiausiai buvo mažo ūgio, daugių daugiausia metro šešiasdešimties, bet tai apskritai jokia problema. Be to, maži žmonės man iš dalies arčiau širdies nei didieji, ir su didžiausiu noru būčiau nulėkęs priekin ir išbučiavęs jam kojas arba padaręs jam kažką gero. Jei būčiau turėjęs tam laiko, tikrai taip būčiau padaręs. Įkandin jo žodžių išėjo trys žmonės, trys žmonės vienu metu, ir artinosi manęs link. Smulkutė moteris žalia vilnone suknele, jaunas tipas ežiuku pastatytais plaukais ir susenęs juoda lazda besiramstantis vyriškis. Ir lyg velnias būtų prikišęs nagus – pirmasis prie manęs priėjo tas senis su lazda. Galų gale iš visų trijų jis nebuvo pats vikriausias, tačiau stovėjo pačiame eilės gale ir tereikėjo žengti vos penkis žingsnius. Nors tipeliui su ežiuku rūpėjo ne artimo meilė, o šimtas eurų, tačiau jis vis dėlto buvo mano favoritas. Prie įėjimo jis tikrai turėjo pasistatęs kokį išpyderastintą opelį su spoileriu gale – su juo kaipmat būčiau atsidūręs oro uoste. Bet nieko nesiėmiau. Kad išsisukčiau nuo senio ir įsiropščiau į to jauno tipelio automobilį, nieko nė nebandžiau imtis, no way12. Ne, drąsiai jam nusišypsojau ir mažų mažiausiai milijoną kartų padėkojau. Taip pat dėkojau kunigui ir parapijiečiams. Netgi įmerkiau nykštį į švęsto vandens dubenį, drėgnu piršto galiuku ant krūtinės persižegnojau ir, žemai nusilenkęs, išlėkiau lauk.
Būtent taip ir padariau. Pro duris išlėkiau laukan ir petys į petį su seniu žygiavau prie jo mašinos. Tai buvo galingas tamsiai rudos spalvos volvo, stovėjęs prie kapinių tvoros, tiesiai prieš memorialinę lentą žuvusiems kariams. Pakeliui senis neištarė nė žodžio, bet kas antrą žingsnį taip kirsdavo lazda į žvirgždą, net akmenukai lėkė į visas puses. Pulteliu atšovė dureles, o kai įsėdom į automobilį, ištiesė ranką ir prisistatė – Alfonsas Hofbaueris. Čiupau ranką ir tvirtai papurčiau. O jis taip stipriai spustelėjo, jog vos ištvėriau, bet paleidęs ranką dangaus žydrynės akimis pasižiūrėjo į mane ir pasakė: prašau, prisisek. Užsimečiau diržą, jis pasuko raktelį, automatinės pavaros svirtį stumtelėjo į padėtį D ir pajudėjo. Jis viską darė labai pasitikėdamas savimi, ko sau galėjau tik palinkėti, o kai paskutinės sodybos liko mums už nugarų ir prošal nušniokštė ženklas su užbrauktu vietovės pavadinimu, paaiškėjo, kad Hofbauerio deramai neįvertinau. Nors jam būčiau tikęs į jauniausius proanūkius, jis taip lėkė vieškeliu, jog netekau žado. Aš ir pats vairavau be galo agresyviai ir visuomet mėgau rizikuoti, bet Hofbaueris mane pranoko visa galva. Jis vairavo it nutrūktgalvis. Lyg būtų matęs, kas dedasi už kiekvieno posūkio. Arba jam paprasčiausiai vienodai švietė, ar ten kas nors atvažiuoja, ar ne. Su savo volvo daugelį mašinų greičiausiai jis tiesiog nušluodavo nuo kelio, bet prieš fūrą nebūtume turėję jokių šansų. Tačiau aš nė necyptelėjau, tik kojų pirštais tvirtai įsispyriau į batų galus. Hofbaueris vairavo puikiai. Pastarasis po šias apylinkes važinėjo jau šešiasdešimt metų, tikrai pažinojo kiekvieną pakelės krūmą ir tiksliai žinojo, ką daro. Buvau įsitikinęs, netgi neabejojau. Vienintelis mane erzinęs dalykas – tai jo pirštai. Ilgi, sudžiūvę kaip šakaliai, ir beveik geltoni, tarsi kaulai būtų buvę aptraukti ploniausiu kukurūziniu popieriumi. Ir visada, kai ant centrinės konsolės stirksojusio elektroninio laikrodžio paskutinis skaitmuo minute pasistūmėdavo į priekį, dešinę ranką nukeldavo nuo vairo ir priešais pabarbendavo tais savo pirštais. Nenutuokiau, kodėl jis taip darė, žinojau tik tai, ir geriau nei bet kuris kitas, kad mes skubėjome. Tačiau žinojau, jog ypatingos skubos kaip ir nebuvo. Bažnyčioje šiek tiek perlenkiau. Iš tikrųjų oro uostui pasiekti turėjau dar kone pusvalandį. Aš tik norėjau žmonėms mažumėlę paspirginti pasturgalius. Bet Hofbaueriui neišsidaviau. Įsikirtęs spoksojau į kraštovaizdį: pievos, laukai, kaimai, šalia kelio kur ne kur augo keletas medžių. Pirmiausia į akis krito elektros linijų stulpai. Tiek kairėje, tiek dešinėje stovėjo į javus įsibridusi visa stulpų kariauna ir aukštyn tiesė savo geležines rankas, o tai buvo tikrai geras ženklas. Oro uostas juk suryja begalę elektros, vadinasi, – mes jau netoli.
Norėdamas pamaloninti Hofbauerį, parodžiau į elektros stulpų atramas ir pasakiau, kad man jie be galo šlykštūs ir kad nuo oro uosto gražios apylinkės turbūt labai nukentėjo. Nes dabar visa gamta subjaurota, nuolat tvyro įkyrus triukšmas, pasakiau. Iš pradžių jis į mano plepalus nekreipė jokio dėmesio, bet kai po kiek laiko išvažiavome į greitkelį, jis papurtė galvą ir pasakė, jog jauni žmonės dažnai taip pagalvoja. Bet jis pats, pasakė, esąs oro uosto šalininkas, nors lėktuvu gyvenime niekad nėra skridęs. Jis man pasakojo, kad anksčiau ūkininkavo ir dieną naktį reikėjo būti su gyvuliais, bet vėliau tapo verslininku. Kai atsidarė oro uostas, jis pardavė visas karves ir kiaules, o už tuos pinigus prie savo namų išbetonavo pievą. Ir ten dabar visi nuo Miuncheno pusės atvykę žmonės palieka mašinas ir skrenda atostogauti. Čia ir stato, nes prašo perpus mažiau, nei ima oro uostas. Jis ir abu jo sūnūs žmones netgi nuveža iki kaimynystėje esančios geležinkelio stoties, o kai sukūrė internetinį puslapį pigus-parkavimas-pas-ukininka.de, biznis ėjo kaip iš pypkės. O štai dabar, pasakė jis, dėl oro uosto vėl užkals šimtą eurų, ir tik už pusvalandį kelio. Akimirką jis žvilgtelėjo į mane, o jo mėlynos akys persimainė, įgavo nemalonią išraišką. Atrodė godžios ir šiek tiek kandžios, bet pirmiausia kiaurai veriančios. Iš kišenės išsitraukiau piniginę ir ant dėtuvės tarp sėdynių padėjau dvi penkiasdešimties eurų kupiūras. Hofbaueris ištiesė ranką ir prigriebė banknotus. Pirštais juos sumaigė į gniužulėlį ir įbruko į kelnių kišenę. Už pinigus jis net nepadėkojo, tik pabarbeno į laikrodį ir pasakė: greitai būsim vietoj.
Netrukus išties pasirodė oro uosto teritorija. Greitkelis nosies tiesumu vedė prie virtine nusidriekusių pastatų, saulės spinduliuose žvilgančių plieninių bei stiklinių konstrukcijų, kurios stačiakampiais išsišovė iš kraštovaizdžio. Šalia atpažinau lėktuvų pakilimo taką, pilkas pakilimo ir nusileidimo juostas, o pakraščiuose kelis aeronavigacinius skiriamuosius žiburius. Kone mūsų aukštyje jau rengėsi nusileisti „Lufthanzos” lėktuvas, o kai lėktuvo padangos palietė tūpimo taką, nuo asfalto pasipylė dulkės. Tai tikriausiai buvo sudegusi guma, nusidėvėjimo atliekos ar dar kažkas. Vėl prisiminiau nudususį BMW ir tą aitrų variklio dvoką, bet tada žvilgtelėjau į laikrodį ir tiesiog džiaugiausi. Skaičiai rodė 10:24, o tai reiškė: man pasisekė. Man tikrai pasisekė, išsisukau kuo puikiausiai. Oro uosto bare dar galėjau netgi išgerti Espresso ir susikimšti sumuštinį, langelius uždaro tiktai likus penkiolikai minučių iki vienuoliktos. Nors žarna žarną rijo, nusprendžiau to nedaryti. Negalėjau leisti, kad Johana lauktų bent sekunde ilgiau. Juk ji greičiausiai jau puolusi į visišką isteriją ir galvoja, kad noriu nusiplauti nuo kelionės. Jei ji būtų žinojusi, kaip ji klysta. Dieve mano, jei tik galėčiau jai tai apsakyti.
1 Jana Hensel – vokiečių rašytoja, žurnalistė. Išties yra parašiusi ir 2002 m. išleidusi prisiminimų knygą, tapusią bestseleriu, Zonos vaikai (vok. Zonenkinder) apie Rytų Vokietijos jaunimą.
2 Taip vadinama 1965–1975 m. gimusi, Vakarų Vokietijoje užaugusi karta, kuriai būdingas nekritiškumas, apolitiškumas, egoistiškumas; madas, hedonizmą, prekinius ženklus vertinanti karta. Pavadinimas kilęs nuo Volkswagen Golf mašinos modelio.
3 Florianas Illiesas (g. 1971 m.) apie šią Golfų kartą yra parašęs knygą (vok. Generation Golf, 2000).
4 Vokietijos saugumas (vok. Staatssicherheitsdienst).
5 Arba haloperidolis – vienas pagrindinių antipsichozinių vaistų.
6 Konradas Adenaueris (1876–1967) – vokiečių politikas, pirmasis kancleris, Kelno meras.
7 Brent Spa platformą buvo planuota paskandinti 1995 m.
8 Spidas – stimuliuojantis narkotikas, paprastai amfetaminas ar metamfetaminas.
9 Tu esi ne mano sūnus (angl.).
10 Ne, sere (angl.).
11 Vokietijos visuotinis autoklubas (vok. Allgemeiner Deutscher Automobil-Club). Autogedimų bei pagalbos tarnyba.
12 Kur jau ten (angl.).
Ryszard Kapuściński. Imperatorius
2010 m. Nr. 5–6
Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda
Ryszardas Kapuścińskis (1932–2007), vienas žymiausių lenkų rašytojų, savo gausioje kūryboje (parašė per 20 knygų) siekė parodyti bene sudėtingiausio, XX a. itin būdingo, reiškinio – totalitarinių sistemų – egzistavimo ir irimo mechanizmą. Jo beletristinė dokumentinė proza dažniausiai skirta „karštiesiems“ pasaulio taškams – toms Artimųjų Rytų, Vidurinės Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos šalims, kur audringai keičiasi santvarkos, verda įnirtingos kovos dėl valdžios, laisvės ir demokratijos, kur vienus režimus keičia kiti, nebūtinai pažangesni.
Perversmai, maištai, beprotiškame pertekliuje skendinti diktatorių kasdienybė ir nuengtos liaudies padėtis yra pagrindinis vaizdavimo objektas tokiuose garsiuose rašytojo veikaluose kaip „Kristus su automatu ant peties“ („Chrystus z karabinem na ramieniu“, 1975, lietuvių kalba 2009), „Futbolo karai“ („Wojna futbolowa“, 1978), „Imperatorius“ („Cesarz“, 1978), „Šachinšachas“ („Szachinszach“, 1982). Didelio populiarumo susilaukė sovietinių tautų būties analizė „Imperijoje“ („Imperium“, 1993) ir kitos R. Kapuścińskio knygos – „Verdantis pasaulis“ („Wrzenie świata“, 1988), „Lapidarijus“ („Lapidarium“, 4 tomai, 1990–2007).
R. Kapuścińskis buvo tvirtų demokratinių pažiūrų intelektualas (be kita ko, per 1980 m. įvykius vertėjavo „Solidarumo“ lyderiams), nesyk ragino kovoti su totalitariniais režimais ir apskritai – prieš individo pavergimą, žeminimą. Jis nepaisė galimų kaltinimų kairuoliškumu (vertė Che Guevaros manifestus), nevengė pesimistinių politologinių hipotezių, bet daugiausia gilinosi į bendruomenės ir asmenybės psichologinius slėpinius bei jų transformacijas konkrečioje istorinėje socialinėje erdvėje. Šie R. Kapuścińskio prozos privalumai pelnė jam didelį tarptautinį pripažinimą: rašytojo knygos išverstos į daugiau kaip 30 kalbų, jos ypač populiarios JAV, Italijoje, Vokietijoje.
Mūsų skaitytojams siūlomi fragmentai iš knygos „Imperatorius“ (joje aprašomi Etiopijos diktatoriaus valdymo metodai ir vargana tautos būtis).
Imperatorius
Vakarais klausiausi tų, kuriems imperatoriaus dvaras buvo pažįstamas. Kažkada jie yra buvę rūmų žmonėmis, arba turėję teisę ten įeiti. Nedaug jų liko. Dalį sušaudė baudžiamieji daliniai. Kiti pabėgo į užsienį arba sėdi tų pačių rūmų požemiuose įrengtame kalėjime: iš salonų juos nugrūdo į rūsius. Yra ir tokių, kurie slapstosi kalnuose arba gyvena vienuolynuose, persirengę vienuoliais. Kiekvienas stengiasi išgyventi savaip, nelygu galimybės. Tiktai saujelė liko Adis Abeboje, kur, kaip paaiškėjo, lengviausia užmigdyti valdžios budrumą.
Lankydavau juos jau sutemus. Turėjau kaitalioti automobilius ir drabužius. Etiopai labai nepatiklūs, todėl nenorėdavo patikėti ir mano nuoširdumu: juk ketinau atkurti pasaulį, kurį pakeitė Ketvirtosios divizijos kulkosvaidžiai. Tie kulkosvaidžiai montuojami amerikiečių džipuose, šalia vairuotojo sėdynės. Juos aptarnauja šauliai, kurių darbas – žudyti. Už jų sėdi kareivis – jis per radiją priima įsakymus. Kadangi džipai atviri, vairuotojas, šaulys ir radistas būtinai su tamsiais, šalmo snapeliu pridengtais motociklininkų akiniais, apsaugančiais nuo dulkių. Taigi jų akių nesimato, o šeriais apaugę juodmedžio atspalvio veidai be jokios išraiškos. Tos trijulės džipuose taip susigyvenusios su mirtimi, kad vairuotojai lekia automobiliais it savižudžiai: didžiausiu greičiu skrieja staigiais posūkiais, gatvėmis važiuoja prieš eismą, o kai tokia raketa įsiveržia, viskas aplink išgriūva į šonus. Verčiau lenktis jų ugnies zonos. Iš radijo stoties, kurią ant kelių laiko tas, sėdintis gale, pro burzgesį ir spiegimus veržiasi nervingi balsai ir riksmai. Nežinia, ar koks nors iš tų kimių riksmų nėra įsakymas atidengti ugnį. Verčiau dingti. Verčiau pasukti į šalutinę gatvelę ir palaukti.
Dabar įnėriau į painius ir purvinus skersgatvius, prie namų, kurių išorė rodė, kad jie apleisti ir niekas ten nuolat nebegyvena. Bijojau: tuos namus stebėjo, todėl galėjau įkliūti kartu su ten besislapstančiais. Tai labai tikėtina, mat dažnai šukuoja kurį nors miesto skersgatvį, netgi ištisus kvartalus, ieško ginklų, sąmokslininkų atsišaukimų ir senojo režimo šalininkų. Dabar visi namai vienas kitą stebi, seka, uosto. Pilietinis karas, kaip tik taip jis atrodo. Atsisėdau prie lango, o jie iškart: prašom pakeisti vietą, jūs matomas iš gatvės, nesunku į jus pataikyti. Pravažiuoja mašina, stabteli, girdisi šūviai. Kas ten buvo – tie ar anieji? O kas šiandien yra tie, o kas ne tie, o šitie kiti, kurie yra prieš anuosius, nes yra su šitais? Mašina nuvažiuoja, loja šunys, visą naktį Adis Abeboje loja šunys, nes tai šunų miestas, pilnas grynaveislių ir sulaukėjusių šunų, susivėlusių, utėlėtų ir kankinamų maliarijos.
Nėra reikalo vis kartoti, kad saugočiausi: jokių adresų nei pavardžių, negalima aprašyti net veidų, net to, kad aukštas, kad žemas, kad liesas, kokia kakta, kokios rankos, koks žvilgsnis, kokios kojos, keliai; jau nėra prieš ką pulti ant kelių.
F.
Tai buvo mažas šunytis, japonų veislės. Vardu Lulu. Turėjo teisę miegoti imperatoriaus lovoje. Per įvairius ceremonialus nušokdavo nuo imperatoriaus kelių ir siusiodavo ant didikų batų. Ponams didikams nebuvo galima net krustelėti, nevalia padaryti nors menkiausio gesto, kai pajusdavo, kad bate šlapia. Mano užduotis buvo vaikščioti tarp stovinčių didikų ir valyti šlapimą nuo jų batų. Tam turėjau atlasinę servetėlę. Toks buvo mano darbas dešimt metų.
L. C.
Imperatorius miegojo šviesaus riešutmedžio lovoje, labai plačioje. Jis buvo toks smulkutis ir lengvas, kad vos galėjai jį matyti, dingdavo pataluose. Senatvėje dar sumažėjo, svėrė penkiasdešimt kilogramų. Vis mažiau valgė ir niekada negėrė alkoholio. Sustingusiais keliais niekam nematant eidavo vilkdamas kojas, siūbuodamas į šalis, tarsi vaikščiotų su kojūkais; bet kai žinojo, kad jį kas nors stebi, didžiausiomis pastangomis priversdavo raumenis dirbti taip, kad judesiai būtų orūs ir jo imperatoriškoji figūra išlaikytų kuo taisyklingesnę vertikalę. Kiekvienas žingsnis buvo grumtynės tarp kojų vilkimo ir orumo, tarp įstrižainės ir vertikalės. Didus ponas niekada neužmiršdavo savo senatviško defekto, kurio nenorėjo atskleisti, kad nesumenkintų Karalių Karaliaus prestižo ir solidumo. Bet mes, miegamojo tarnai, galėjome jį stebėti ir žinojome, kiek jėgų jam kainuoja šios pastangos. Buvo įpratęs trumpai miegoti ir anksti keltis, kai rūmai dar skendėjo tamsoje. Apskritai miegą vertino kaip neišvengiamą būtinybę, be reikalo atimančią iš jo laiką, kurį derėtų skirti valdymui ir reprezentacijai. Miegas buvo it privatus, kamerinis gyvenimo intarpas, turėjęs tęstis tarp dekoracijų ir šviesų. Todėl pakirsdavo tarytum nepatenkintas dėl to, kad miegojo, suirzęs dėl paties miego, ir tik vėlesni dienos darbai jam sugrąžindavo vidinę pusiausvyrą. Vis dėlto pridursiu, kad imperatorius niekada neparodydavo nė mažiausio susinervinimo, pykčio, įniršio ar irzlumo. Galima pamanyti, kad tokios būsenos jam svetimos, kad jo nervai šalti ir negyvi kaip plienas arba kad jų visai neturi. Tai buvo įgimta savybė, kurią mūsų ponas gebėjo išvystyti ir ištobulinti pagal principą, kad politikoje nervai yra silpnumo požymis: jie skatina priešininkus ir akina pavaldinius šaipytis. O valdovas žinojo, kad pašaipa – tai pavojinga pasipriešinimo forma, todėl prižiūrėjo savo psichiką, laikė ją nepriekaištingos normos rėmuose. Keldavosi ketvirtą, penktą, o kai išvažiuodavo vizito į užsienį – netgi trečią nakties. Vėliau, kai gyvenimas šalyje ėmė blogėti, išvykdavo dažniau, o visi rūmai įnikdavo vien į imperatoriaus pasirengimus vis naujoms kelionėms. Atsibudęs spusteldavo skambutį prie naktinio stalelio – šio ženklo laukė jau atsikėlę tarnai. Rūmuose įžiebdavo šviesas. Tai skelbė visai imperijai, kad garbusis valdovas pradėjo naują dieną.
Y. M.
Imperatorius dieną pradėdavo klausydamasis įskundimų ir pranešimų. Naktis yra pavojinga, nes tai palankus metas sąmokslams regzti, o Hajlė Sellasjė žinojo, kad tai, kas vyksta naktį, svarbiau nei tai, kas vyksta dieną; dieną jis matė visus, o naktį tai buvo neįmanoma. Dėl tos priežasties rytmetiniams pranešimams jis skyrė didžiulės reikšmės. Čia norėčiau paaiškinti vieną dalyką: garbingasis valdovas nebuvo pratęs skaityti. Rašytas ar spausdintas žodis jam neegzistavo, viską jam reikėjo referuoti balsu. Mūsų ponas nelankė mokyklų, vienintelis jo mokytojas (ir tai tik vaikystėje) buvo prancūzų jėzuitas monsinjoras Jerome’as, vėliau tapęs Hararo vyskupu ir poeto Arthuro Rimbaud bičiuliu. Šis dvasininkas nespėjo įdiegti imperatoriui įpročio skaityti, nes tai, beje, buvo labai sunku, mat Hajlė Sellasjė jau nuo pat paauglystės užėmė atitinkamus vadovaujančius postus ir sistemingai lektūrai neturėjo laiko. Bet, man rodos, tai lėmė ne tik laiko ir įpročių stoka. Referavimas balsu turėjo tam tikrą privalumą. iškilus reikalui, imperatorius galėjo pareikšti, kad toks ir toks didikas jam pranešė visai ką kita, negu buvo iš tikrųjų, o anas negalėjo gintis, kadangi neturėjo jokio raštiško įrodymo. Taigi imperatorius iš savo pavaldinių priimdavo ne tai, ką jie sakydavo, bet tai, kas, jo manymu, turėjo būti pasakyta. Garbusis valdovas turėjo savo koncepciją ir jai pritaikydavo visus signalus, ateinančius iš aplinkos. Panašiai buvo ir su rašymu: mūsų monarchas ne tik nesinaudojo mokėjimu skaityti, bet taip pat nieko nerašė ir nieko savo ranka nepasirašinėdavo. Nors valdė pusę šimtmečio, net artimiausieji nėra matę jo parašo. Priėmimo valandomis šalia imperatoriaus visada būdavo plunksnos ministras, kuris užsirašinėjo visus jo įsakymus ir paliepimus. Čia paaiškinsiu, kad per tarnybinius priėmimus garbusis valdovas kalbėjo labai tyliai, vos vos krutindamas lūpas. Plunksnos ministras, stovintis per pusmetrį nuo sosto, būdavo priverstas prikišti ausį prie imperatoriškųjų lūpų, kad galėtų išgirsti ir užrašyti monarcho įsakymus. Be to, imperatoriaus žodžiai paprastai būdavo neaiškūs ir dviprasmiai, ypač tada, kai nenorėdavo užimti aiškių pozicijų, o situacija vertė išsakyti savo nuomonę. Galima tik stebėtis monarcho sugebėjimais. Kokio nors valdininko paklaustas, kokį sprendimą priimtų, imperatorius neatsakydavo tiesiai, atsiliepdavo tokiu tykiu balsu, kuris pasiekdavo tik arti prikištą mikrofoną – plunksnos ministro ausį. Tas užsirašydavo šykščius ir miglotus valdovo murmesius. Toliau jau likdavo interpretacija, o tai buvo ministro reikalas, kuris sprendimui suteikdavo rašto formą ir perduodavo jį žemiau. Vadovaujantysis plunksnos ministerijai buvo artimiausias imperatoriaus patikėtinis ir turėjo milžinišką valdžią. Iš slaptingos monarcho žodžių kabalos jis galėjo sudurstyti visokiausius sprendimus. Jeigu imperatoriaus nutartis visus žavėdavo taiklumu ir išmintingumu, tai būdavo dar vienas įrodymas, kad dievo išrinktasis yra neklystantis. O jeigu kažkur iš oro ar iš pakampių monarchą pasiekdavo nepasitenkinimo pašnibždos, garbusis valdovas viską galėjo suversti ministrui. Pastarasis buvo neapkenčiamiausias dvare, mat viešai niekas neabejojo aukščiausiojo valdovo išmintimi ir gerumu, taigi dėl daugybės piktybiškų ir absurdiškų sprendimų pirmiausia kaltindavo ministrą. Tiesa, tarnai šnabždėjosi, kodėl Hajlė Sellasjė nepakeičia ministro, tačiau rūmuose buvo galima klausti tiktai iš viršūnės apačios, bet niekados – atvirkščiai. Revoliucijos prasiveržimo signalas ir buvo – pirmąsyk sviestas klausimas priešinga kryptimi, nei iki šiol. Bet iššokau į ateitį, todėl turiu grįžti prie tos rytmetinės akimirkos, kai ant rūmų laiptų pasirodo imperatorius ir išeina į ankstyvąjį pasivaikščiojimą. Kaip tik tuo momentu prie jo prieina rūmų kontržvalgybos šefas Solomonas Kediras, nešinas savo pranešimais. Imperatorius keliauja alėja, per žingsnį už jo – Kediras, kuris vis kalba ir kalba. Kas su kuo susitiko, kur tai įvyko, apie ką šnekėjo. Prieš ką tariasi. Ar tai galima laikyti sąmokslu. Kediras taip pat informuoja apie karinių šifrų skyriaus darbą. Tas skyrius, priklausantis Kediro valdybai, skaito užšifruotus pokalbius tarp divizijų – verta žinoti, ar ten nedygsta perversmo sėkla. Kilnusis valdovas nieko neklausia, nieko nekomentuoja, eina ir klausosi. Kartais stabteli prie liūtų narvo įmesti žvėrims veršiuko kumpį, kurį paduoda tarnai. Gėrisi liūtų plėšrumu ir šypsosi. Paskui prieis prie leopardų, prirakintų grandinėmis, duos jiems jaučių šonkaulių. Čia valdovas turi būti budrus, mat prisiartina prie pat tokių plėšrūnų, kurie sugeba būti nenuspėjami. Galop pasuko toliau, o iš paskos – Kediras, toliau dėstantis pranešimus. Kažkurią akimirką valdovas linkteli galvą, o tai ženklas Kedirui, kad tas turi pasitraukti. Nusilenkia ir traukdamasis atbulas, kad tik neatgręžtų monarchui nugaros, pranyksta alėjoje. Tuojau pat iš po medžio išeina savo eilės laukęs pramonės ir prekybos ministras Makonenas Habte-Waldas. Prisiartina prie vaikštinėjančio imperatoriaus ir, eidamas per žingsnį už jo, dėsto pranešimus. Habte-Waldas turi savą informatorių tinklą, kurį išlaiko dėl jį graužiančios intrigų aistros, taip pat dėl to, kad įsiteiktų garbiajam valdovui. Dabar, remdamasis pranešimais, pasakoja imperatoriui apie praėjusios nakties įvykius. Mūsų valdovas vėl nieko neklausinėja ir nieko nekomentuoja, tik eina ir klausosi, sudėjęs rankas už nugaros. Būna, kad prieina prie flamingų būrio, tačiau baikštūs paukščiai kaipmat pabėga, o imperatorius šypsosi žiūrėdamas į padarus, kurie atsisako jam paklusti. Eidamas toliau, galop linkteli galvą, Habte-Waldas nutyla ir traukdamasis atatupstas pranyksta alėjoje. Ir dabar tarsi iš po žemių išdygsta susikūprinusi figūra – tai atsidavęs patikėtinis Ashy’s Walde-Mikaelis. Šis valdininkas prižiūri vyriausybės politinę policiją, kuri varžosi su Solomono Kediro rūmų kontržvalgyba ir aršiai konkuruoja su privačiais informatorių tinklais, tokiais kaip, pavyzdžiui, Makoneno Habte-Waldo. Tų žmonių užsiėmimas buvo sunkus ir pavojingas. Gyveno bijodamiesi, kad ko nors laiku nepraneš ir pateks į nemalonę arba kad konkurentas įskųs geriau ir tada imperatorius pagalvos: kodėl Solomonas surengė šiandien man tikrą puotą, o Makonenas atnešė tik pelų? Nepapasakojo, nes nežino, ar nutylėjo, nes pats priklauso sąmokslininkams? Ar garbusis valdovas mažai savo kailiu patyrė tokių nutikimų, kai jį išduodavo artimiausi ir patikimiausi žmonės? Todėl imperatorius už tylėjimą bausdavo. Tačiau, kita vertus, imperatoriškajai ausiai nepatiko ir erzinantis sujauktų žodžių srautas, todėl nervingas plepėjimas taip pat nebuvo tinkama išeitis. Apie tai, kokioje grėsmės atmosferoje gyvena šie žmonės, byloja jau pati jų išvaizda. Neišsimiegoję, nusikamavę, dirbantys nuolatinėje įtampoje, karštligiškai persekiojantys auką, smaugiami neapykantos, iš visų pusių supami baimės. Vienintelis jų skydas buvo imperatorius, bet jis taip pat galėjo juos vienu rankos mostu pribaigti. O taip, geraširdis imperatorius nepalengvina jiems gyvenimo. Kaip jau minėjau, per rytmetinį pasivaikščiojimą Hajlė Selljasė, klausydamasis pranešimų apie sąmokslus imperijoje, niekada neuždavinėjo klausimų ir nekomentavo gautos informacijos. Dabar pasakysiu, kad jis žinojo, ką daro. Valdovas norėjo gauti švarų, skaidrų pranešimą, tai yra tikrą pranešimą, o jeigu būtų klausinėjęs ar reiškęs savo nuomonę, informatorius pataikaudamas būtų pradėjęs kaitalioti faktus arba stengtųsi atitikti imperatoriaus įsivaizdavimą, o tada visi įskundimai bei pranešimai būtų tapę tokie nevaržomai laisvi ir subjektyvūs, kad monarchas būtų negalėjęs sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta valstybėje ir rūmuose. Jau baigdamas pasivaikščiojimą, imperatorius klausosi to, ką pastarąją naktį parnešė Ashy’o žmonės. Maitina šunis ir juodąją panterą, paskui gėrisi neseniai gauta skruzdėda, Ugandos prezidento dovana. Linkteli galvą, ir Ashy’s susilenkęs pasitraukia, nebūdamas tikras, ar pasakė daugiau, ar mažiau, negu šiandien pranešė jo pikčiausi priešai – Solomonas, Makoneno ir Ashy’o priešas, ir Makonenas, Ashy’o ir Solomono priešas. Paskutinę pasivaikščiojimo atkarpą Hajlė Sellasjė įveikia vienas. Parke šviesu, sklaidosi rūkas, žolėje įsižiebia saulės žibintai. Imperatorius svarsto, dabar taktikos ir strategijos metas, kai sprendžiamas personalijų galvosūkis ir valdžios šachmatų lentoje rengiamas naujas ėjimas. Gliaudo informatorių pateiktų pranešimų turinį. Maža svarbių dalykų, jie dažniausiai skundžia vienas kitą. Mūsų valdovas viską turi savo galvoje, jo protas – tai kompiuteris, kuris išsaugo kiekvieną mažmožį, įsimena menkiausią smulkmeną. Rūmuose nebuvo jokio kadrų skyriaus, nei bylų, nei anketų. Imperatorius viską laikė savo smegenyse, visą slapčiausią elito žmonių kartoteką. Regiu jį dabar, kaip eina, stabteli, pakelia aukštyn veidą, tarsi nuoširdžiai melstųsi. O Dieve, apsaugok mane nuo tų, kurie šliaužiodami keliais slepia peilį ir norėtų jį įsmeigti man į tarpupetę. Bet ką Viešpats Dievas gali pagelbėti? Visi imperatorių supantys žmonės yra tokie – klūpo ir slepia peilį. Viršūnėse niekada nešilta. Ūžauja lediniai gūsiai, visi stovi palinkę, nes turi saugotis, kad kaimynas nenustumtų į bedugnę.
T. K.-B.
Brangus bičiuli, žinoma, kad prisimenu. Juk tai buvo beveik vakar. Beveik vakar, prieš šimtmetį. Šiame mieste, bet jau kitoje planetoje, kuri nutolo. Kaip viskas susimaišo – laikai, vietos, į gabalėlius subyrėjęs pasaulis, niekaip nesulipdysi. Tiktai vienintelis prisiminimas išliko, vienintelis iš ankstesnio gyvenimo. Daug laiko buvau greta imperatoriaus, dirbau plunksnos ministerijos valdininku. Darbą pradėdavome aštuntą, kad viskas būtų paruošta iki devintos, kada ateis monarchas. Mūsų valdovas gyveno naujuosiuose rūmuose, priešais Afrikos salę, o oficialias pareigas vykdė senuosiuose rūmuose, stūksančiuose šalia, ant kalvos, kuriuos pastatė imperatorius Menelikas. Mūsų valdyba, kaip ir dauguma imperatoriaus institucijų, buvo senuosiuose rūmuose, kadangi Hajlė Sellasjė norėjo viską turėti kuo arčiau savęs. Atvažiuodavo kuriuo nors iš dvidešimt septynių automobilių, priklausančių jo asmeniniam garažui. Mėgo mašinas, labiausiai vertino rolsroisus dėl solidžių ir orių formų, tačiau paįvairinimui taip pat naudojosi mersedesais bei linkolnais kontinentaliais. Priminsiu, kad mūsų ponas pirmasis įvežė į Etiopiją automobilius ir visada palankiai žiūrėjo į techninio progreso entuziastus, kuriuos mūsų liaudis, deja, vertino priešiškai. O juk imperatorius vos neprarado valdžios ir net gyvybės, kai trečiajame dešimtmetyje iš Europos atvežė pirmąjį lėktuvą! Paprastas orlaivis tada buvo prilygintas šėtono išmonei, o magnatų dvaruose buvo rengiami sąmokslai prieš tokį pablūdusį monarchą, kone kabalistą ir burtininką. Nuo to laiko garbusis valdovas turėjo labiau tramdyti savo pionieriškas ambicijas, kol galų gale jų visai atsisakė dėl senyvam žmogui būdingo priešiškumo, kurį žadina bet kokios naujovės. Taigi devintą ryto atvykdavo į senuosius rūmus. Prieš vartus jo laukė pavaldinių minia, mėginanti imperatoriui įteikti peticijas. Teoriškai tai buvo paprasčiausias kelias ieškoti imperijoje teisingumo ir gerumo. Kadangi mūsų liaudis yra beraštė, o teisingumo paprastai ieško varguomenė, tie žmonės įsiskolindavo ilgiems metams, kad užmokėtų raštininkui, galinčiam surašyti jų skundus ir prašymus. Be to, iškildavo protokolinių kliaučių, nes papročiai reikalavo, kad paprasti žmoneliai prieš imperatorių klūpotų veidu žemyn, – o kaip, būdamas tokia poza, paduosi voką važiuojančiam limuzinu? Dalyką spręsdavo taip: imperatoriaus mašina sulėtindavo greitį, už stiklo pasirodydavo kupinas gerumo monarcho veidas, o iš paskos važiuojanti apsauga paimdavo vokų dalį iš prastuomenės tiesiamų rankų, tik dalį, mat būdavo ištisas rankų miškas. Jeigu minia pernelyg arti prišliauždavo prie atvažiuojančių automobilių, gvardija turėjo atstumti ir vaikyti įkyruolius, kadangi monarcho saugumas ir sosto orumas reikalavo, kad būtų galima pravažiuoti sklandžiai ir be nenumatytų trukdžių. Dabar mašinos įvažiuodavo į alėją, vedančią aukštyn, ir sustodavo rūmų kieme. Čia taip pat imperatoriaus laukdavo minia, tik visiškai kitokia nei toji prasčiokų, kuri stovėjo priešais vartus ir kurią vaikė įniršę imperatoriškosios apsauginių rinktinės gvardiečiai (Imperial Body Guard). Minią, sveikinančią monarchą kieme, sudarė imperatoriaus aplinkos žmonės. Visi susiburdavome čia anksčiau, kad nepavėluotume, nes ši akimirka mums buvo ypač reikšminga. Kiekvienas būtinai no-rėjo pasirodyti, nes vylėsi, kad imperatorius jį pastebės. Ne, net nesvajojo būti kaip nors specialiai pastebėtas, – neva garbusis valdovas pamato, prieina, užkalbina. Ne, toli gražu! Pasakysiu atvirai: buvo trokštama nors minimalaus dėmesio, tiesiog mažiausio, visiškai bet kokio, dešimtaeilio, vos numanomo, tokio, kuris imperatoriaus ničniekuo neįpareigotų, trunkančio sekundės dalelytę, o vis dėlto tokio, kad paskui pajustume vidinį drebulį ir mus užvaldytų triumfuojanti mintis – mane pastebėjo! Kiek tai suteikdavo jėgų! Kokių neaprėpiamų galimybių atverdavo! Tarkim, garbiojo valdovo akis praslydo tavo veidu, tiktai praslydo! Tiesą sakant, galima būtų teigti, kad nieko neįvyko, bet, kita vertus, – kaip nieko neįvyko, jeigu praslydo! Tuojau jaučiame, kaip kyla veido temperatūra, kraujas muša į galvą, stipriau suplaka širdis. Tai geriausi įrodymai, kad mus užkliudė patrono akis; bet ką ten – tie įrodymai šią akimirką neturi jokios reikšmės. Svarbesnis yra pats procesas, koks galėjo vykti mūsų valdovo atmintyje. Visi žinojo, kad valdovas dėl to, kad nesinaudojo nei skaitymo, nei rašymo gebėjimais, turėjo fenomenaliai išvystytą regimąją atmintį. Šia gamtos dovana galėjo grįsti savo lūkesčius asmuo, kurio veidu praslydo imperatoriaus žvilgsnis. Mat jau vylėsi, kad koks nors šmėstelėjęs pėdsakas, kad ir blankus šešėlis, įsispaudė valdovo atmintyje. Dabar reikėjo ištvermingai ir ryžtingai taip sukaliotis minioje, taip vyniotis ir spraustis, taip veržtis ir stumdytis, kad galėtum nuolat kaišioti savo veidą, vis atsukant ir pateikiant jį tokiu būdu, kad imperatoriaus žvilgsnis, net nevalingai ir nesąmoningai, užsirašinėtų, užsirašinėtų, užsirašinėtų. Toliau reikėjo, kad ateitų toks momentas, kai imperatorius pagalvos: tuoj, tuoj, veidas pažįstamas, o pavardės nežinau. Ir, tarkim, pasiklaus pavardės. Tiktai pavardės, bet to pakanka! Dabar veidas ir pavardė susijungs, ir rasis asmuo, parengtas paskyrimui kandidatas. Nes vien veidas – tai anonimas, vien pavardė – tai abstrakcija, o šiuo atveju dera sumaterialėti ir sukonkretėti, įgauti pavidalą, formą, pelnyti atskirybę. O, tai buvo labiausiai laukiama baimė, tačiau ypač sunkiai pasiekiama. Kadangi tame kieme, kur sveikino imperatorių, norinčių pakišti savo veidą buvo dešimtys ir, neperdedu, šimtai, vienas veidas trynėsi į kitą, aukštesnieji gniuždė žemesniuosius, tamsesni temdė šviesesnius, veidas neapkentė veido, prastuomenė rungėsi su aukštuomene, agresyvieji su silpnuoliais, veidas triuškino veidą, tačiau netgi tie, pažemintieji, atstumtieji, trečiaeiliai ir nugalėtieji, netgi jie, stovintys per atstumą, kurį diktuoja hierarchijos įstatymas, netgi tie slinkdavo į priekį, pasirodydami už pirmaeilių ir tituluotų veidų nors mažutėliu krašteliu, smilkinio krašteliu ar ausimi, skruostu ar smakru, – kad tik arčiau imperatoriaus žvilgsnio! Jeigu gerasis valdovas būtų panoręs savo žvilgsniu aprėpti visą sceną, atsivėrusią priešais, išlipus iš automobilio, tai būtų pastebėjęs, kad prie jo slenka ne tik nuolanki ir sykiu karštligiška daugiaveidė magma, bet ir tai, kad, be tos centrinės, aukštais titulais besipuikuojančios grupės, kairėje ir dešinėje, priešais jį ir už jo, toliau ir labai toli – duryse, languose, prie durų ir parko takeliuose – savo veidus taip pat prikišamai demonstruoja ištisi liokajų, virtuvės tarnų, valytojų ir policininkų būriai. O mūsų valdovas žiūri į visa tai. Ar valdovas tuo stebisi? Abejoju. Kadaise jis taip pat buvo daugiaveidės magmos dalelė. Argi jam nereikėjo kaišioti savo veido, kad, sukakus vos dvidešimt ketveriems, taptų sosto įpėdiniu? O konkurencija buvo išties pragariška! Dėl karūnos grūmėsi ištisa armija atkaklių didžiūnų. Tačiau jie skubėjo, lėkė vienas per kitą, kibo kits kitam į gerklę, drebėdami, nekantraudami, kad tik jau dabar, jau – sostas! Išmintingasis valdovas mokėjo laukti. O tai yra begal svarbi vertybė. Be šio gebėjimo laukti, be kantraus, net nuolankaus susitaikymo su tuo, kad proga gali pasitaikyti tik po daugelio metų, nėra ir politiko. Kad taptų sosto įpėdiniu, garbusis valdovas laukė dešimt metų, o paskui dar keturiolika – kad taptų imperatoriumi. Kone ketvirtį amžiaus atsargiai, bet energingai stengėsi, kad gautų karūną. Sakau atsargiai, nes jam būdingas uždarumas, diskretiškumas ir tylėjimas. Jis pažinojo rūmus, jis suvokė, kad visos sienos turi ausis, kad pro užuolaidas jį stebi įdėmūs žvilgsniai. Todėl turėjo būti apdairus ir gudrus. pirmiausia jam nebuvo galima anksčiau laiko atsiskleisti, demonstruoti godaus valdžios troškimo, nes tai iškart suvienija konkurentus ir skatina juos pulti į mūšį. Smogs prasiveržusiam į priekį, sunaikins jį. Ne, ištisus metus reikia eiti kartu su visais, stebint, kad niekas neišsišoktų. Ir budriai laukti savo šanso. Sukakus trisdešimčiai, šis žaidimas pelnė jam karūną, kurią jis išsaugojo keturiasdešimt ketverius metus.
Kai savo draugui parodžiau, ką rašau apie Hajlę Sellasję, o veikiau – istoriją apie imperatoriaus dvarą ir monarcho žlugimą, papasakotą tų, kurie spietėsi rūmų salonuose, įstaigose ir koridoriuose, jis paklausė, ar su besislapstančiais žmonėmis aš susitikinėjau vienas. Vienas? Tai nebūtų buvę įmanoma! Baltasis, svetimšalis… Niekas iš jų nebūtų manęs įsileidęs per slenkstį be patikimų rekomendacijų. Ir jau nieku gyvu niekas nebūtų norėjęs atvirai kalbėti, išsipasakoti (apskritai sunku etiopus prakalbinti, jie sugeba tylėti kaip kinai). Iš kur būčiau žinojęs, kur jų ieškoti, kur jie yra, ką galėtų papasakoti.
Ne, nebuvau vienas, turėjau vedlį.
Dabar, kai jis jau miręs, galiu pasakyti, kuo buvo vardu: Teferra Gabrewoldas. Į Adis Abebą atvykau 1963-iųjų gegužės viduryje. Po kelių dienų čia turėjo susirinkti nepriklausomos Afrikos prezidentai, todėl imperatorius rengė miestą šiam susitikimui. Tada Adis Abeba buvo didelis kelių tūkstančių gyventojų kaimas, išsidėstęs ant kalvų, tarp eukaliptų giraičių. Prie Čerčilio kelio (Churchill Road), centrinės gatvės, ganėsi karvių ir ožkų bandos, o mašinų eismas sustodavo, kai klajokliai per kelią varydavo išgąsdintų kupranugarių būrius. Lijo, ir šalutinėse gatvelėse lipniame, rudame purve buksavo automobiliai, vis giliau grimzdami, kol galop iš jų susidarydavo pusiau nuskendusių, sustingusių mašinų kolonos.
Imperatorius suprato, kad Afrikos sostinė privalo atrodyti žymiai puošniau, tad įsakė pastatyti keletą šiuolaikinių pastatų ir sutvarkyti pagrindines gatves. Deja, statybos be galo užsitęsė. regėdamas įvairiose miesto vietose stūksančius pastolius ir ten dirbančius žmones, prisiminiau sceną, kurią aprašė Evelynas Waughas, kai 1930 metais atvyko į Adis Abebą stebėti imperatoriaus karūnavimo:
„Atrodo, kad tik dabar pradėta statyti miestą. Kiekviename kampe stovėjo pusiau užbaigti statiniai. Kai kurie jau buvo užmesti, prie kitų plušo būriai skarmaluotų čiabuvių. Vieną popietę mačiau dvidešimt ar trisdešimt tokių žmonių, kurie, meistro armėno vadovaujami, šalino šiukšlių ir akmenų krūvas, užėmusias kiemą prieš pagrindinius rūmų vartus. Jų darbas buvo toks: sukrauti į medinius neštuvus šiukšles, o paskui jas išversti į penkiasdešimčia jardų tolėliau esantį sąvartyną. Meistras, laikydamas rankose ilgą lazdą, sukiojosi tarp žmonių. Jeigu jam prireikdavo trumpai pasitraukti, viskas kaipmat sustodavo. Tai nereiškia, kad žmonės prisėsdavo, pradėdavo plepėti, gulinėti ant žemės, ne, jie tiesiog apmirdavo toje pačioje vietoje, kur buvo lig šiol, sustingdavo tartum karvės ganykloje, o kartais užmigdavo letargo miegu, laikydami rankose plytą. Kai meistras pasirodydavo, tada jie vėl pradėdavo judėti, bet labai mieguistai, tarsi sulėtinto filmo personažai. Kai daužydavo juos lazda, nesišaukdavo pagalbos, neprotestuodavo, tik judėdavo truputį greičiau. Smūgiams pasibaigus, grįždavo prie lėto tempo, o kai meistras vėl nueidavo, iškart sustingdavo ir apmirdavo.“
Šiuosyk didysis sujudimas vyravo prie pagrindinių gatvių. Jų pakraščiu slinko gigantiški buldozeriai ir griovė arčiausiai stūksančias molio trobeles, mat prieš dieną policija buvo išvijusi jų gyventojus iš miesto. Paskui mūrininkų brigados statė aukštą sieną, kad ja būtų galima pridengti likusias trobeles. Kitos brigados išdažė sieną tautinėmis spalvomis. Miestas kvepėjo šviežiu betonu ir dažais, stingstančiu asfaltu ir palmių lapais, kuriais buvo išpuoštos sveikinimo arkos.
Prezidentų susitikimo proga imperatorius surengė imponuojantį priėmimą. Tam specialūs lėktuvai atgabeno iš Europos vynų ir ikrų. Iš Holivudo už 25 tūkstančius dolerių iškviesta dainininkė Miriam Makeba, baigiantis puotai, valdovams pagiedojo zulų genties giesmių. Pakviesta per tris tūkstančius svečių, kurie pagal hierarchiją buvo suskirstyti į kelias kategorijas, aukštesnes ir žemesnes, o kiekvienai kategorijai pasiųsti skirtingų spalvų kvietimai ir pateikti skirtingi valgiaraščiai.
Priėmimas vyko senuosiuose imperatoriaus rūmuose. Svečiai žingsniavo tarp ilgų imperatoriaus gvardijos rikiuočių, o kariai buvo ginkluoti alebardomis. Aukštuose bokšteliuose prožektorių apšviesti trimitininkai trimitavo giesmę imperatoriui. Ant baliustradų teatro trupės vaidino istorines scenas iš jau mirusių imperatorių gyvenimo. Mergaitės, pasipuošusios liaudies drabužiais, iš balkonų barstė gėlėmis svečius. Danguje sproginėjo plunksniniai fejerverkų kamuoliai.
Svečiams jau susėdus už stalų Didžiojoje salėje, užgrojo fanfaros ir įėjo imperatorius, jo dešinėje žingsniavo Naseras. Tai buvo keistoka pora. Naseras – aukštas, solidžios povyzos, valdingas vyras, palenkęs į priekį galvą, su šypsena, įrašyta plačiuose žandikauliuose, ir greta – smulkus, netgi menkutis ir metų išklaipytas Hajlės Sellasjės siluetas, jo prakaulus, išraiškingas veidas, didelės, žvilgančios, skvarbios akys. Už jų poromis įžengė kiti svečiai. Salė pakilo iš vietų, visi šaukė: „Bravo!“ Vienybės ir imperatoriaus garbei nuaidėjo ovacijos. Po to prasidėjo tikroji puota. Keturiems svečiams buvo priskirta po vieną juodaodį kelnerį (kelneriai susijaudinę ir nervingi, viskas krito jiems iš rankų). Stalo indai ir įrankiai buvo sidabriniai, senojo Hararės stiliaus, ant stalų gulėjo keletas tonų prabangaus antikinio sidabro. Vienas kitas kišosi įrankius į kišenes, kas – šaukštą, kas – šakutę.
Ant stalų priversti aukščiausi mėsos ir vaisių, žuvų ir sūrių kalnai. Nuo daugiaaukščių tortų varvėjo saldus ryškiaspalvis glaistas. Žaismingai mirguliuojantys ir gaiviai kvepiantys rinktiniai vynai. Grojo muzika, o išpuošti klounai, džiugindami besilinksminančius svečius, raitė salto. Pokalbiai, juokas ir gardūs valgiai trumpino laiką.
Buvo puiku.
Per tą šventę man prireikė nueiti į gerą vietą, bet nežinojau, kur tokia yra. Iš Didžiosios salės pro šonines duris išėjau į lauką. Tamsi naktis, it rūkas dulkiantis lietus, gegužės, bet šaltokas. Už durų leidosi nuožulnus skardis, o už keliasdešimties metrų stūksojo menkai apšviestas barakas, be sienų. Nuo šoninių durų, pro kurias išėjau, iki pat barako eilėmis stovėjo kelneriai ir vienas kitam perdavinėjo pusdubenius su likučiais nuo svečių stalo. Tais pusdubeniais barako link plaukė kaulų, nuograužų, patižusių salotų, žuvų galvų ir mėsos liekanų srautas. Slidinėdamas po purvą ir išmesto maisto likučius, pasukau prie barako.
Prie pat jo pamačiau, kad tamsa už barako juda, kad kažkas toje tamsoje slankioja, murmuliuoja ir burbuliuoja, dūsauja ir plekši. Užėjau už barako.
Purvinuose nakties brūzgynuose lyjant lietui stovėjo tanki basų elgetų minia. Barake plušantys plovėjai svaidė jiems iš pusdubenių liekanas. Žiūrėjau į minią, kuri uoliai ir susikaupusi rijo nuograužas, išėdas ir žuvų galvas. Tas pokylis išsiskyrė atidžiu, skrupulingu susitelkimu, gal kiek gaivališka ir užsimirštančia biologija – alkiu, tenkinamu su įtampa, tarsi įsiręžus, ekstaziškai.
Kelneriai kartkartėmis pristigdavo darbo, pusdubenių srautas nustodavo tekėjęs, o minia minutėlę nurimdavo, atpalaiduodavo raumenis, sakytum, vadui davus įsakymą „laisvai“. Žmonės šluostydavosi šlapius veidus ir tvarkydavosi nuo lietaus ir purvo sukietėjusius savo skudurus. Pusdubenių srautui vėl pradėjus tekėti (ten, viršuje, irgi tęsėsi didysis ėdimas, čepsėjimas, pliaukšėjimas ir čiulpimas), minia iš naujo įnikdavo į palaimingą ir uolų valgymo triūsą.
Sušlapau, tad grįžau į Didžiąją salę, į imperatoriaus puotą. Nužvelgiau sidabrą ir auksą, aksomą ir purpurą, pažiūrėjau į prezidentą Kasavubu, į savo kaimyną, kažkokį Aye Mamlaye, įkvėpiau smilkalų ir rožių kvapo, išklausiau įtaigios zulų genties giesmės, kurią giedojo Miriam Makeba, nusilenkiau imperatoriui (tai buvo esminis protokolo reikalavimas) ir pasukau namo.
Išvykus prezidentams (paskubomis, kadangi ilgiau užtrukus užsienyje kartais prarandama kėdė), imperatorius pasikvietė mus – tai yra grupę užsienio korespondentų, akredituotų čia pirmosios Afrikos valstybių vadovų konferencijos proga, – papusryčiauti. Pranešimą ir kvietimus mums atvežė vietinis globėjas, informacijos ministerijos valdininkas, toks Teferra Gabrewoldas, aukštas, išvaizdus amharas, paprastai tylus ir uždaras; atvežė į Afrikos salę, kur leidome dienas ir naktis, beviltiškai ir nervingai laukdami ryšio su savo sostinėmis. Bet šiuokart jis buvo neįprastai emocingas, susijaudinęs. Krito į akis tai, kad kaskart, kai tardavo Hajlės Sellsajės vardą, iškilmingai nulenkdavo galvą.
Puiku! – sušuko graikas-turkas-kiprietis-maltietis Ivo Svarzinis, kuris dirbo oficialiai neegzistuojančiai MIB agentūrai, o iš tikrųjų italų naftos koncerno ENI žvalgybai, – galėsime pasiskųsti šiam tipeliui, kaip jie organizavo mums ryšį.
Turiu pridurti, kad tokie korespondentai, landžiojantys po tolimiausius pasaulio užkampius, yra ciniški ir tvirti žmonės, visko matę, daug išgyvenę, nes, norėdami atlikti savo profesinį darbą, turi nuolat įveikti tūkstančius kliūčių, apie kurias dauguma žmonių neturi žalio supratimo; todėl jie dėl nieko išties nesuka galvos, bet priversti laukti iki išsekimo ir todėl įniršę tikrai gali pasiskųsti imperatoriui dėl bjaurių darbo sąlygų ir menkutės vietinės valdžios pagalbos. Tačiau net tokie žmonės turi retkarčiais pagalvoti apie savo elgesį. O dabar atėjo kaip tik toks momentas: po Svarzinio žodžių pastebėjome, jog Teferra išbalo, pasilenkė ir pradėjo nervingai, nerišliai kaži ką vapėti, iš ko galų gale buvo galima suprasti, kad jeigu pasiskųsime, imperatorius įsakys nukirsti jam galvą. Kartojo tą ir kartojo. Mūsų grupėje nuomonės išsiskyrė. Aš pasisakiau už tai, kad nieko nedarytume ir neužkrautume savo sąžinei žmogaus gyvybės. Dauguma manė lygiai taip pat, todėl galop nusprendėme, kad, kalbėdami su imperatoriumi, šios temos neliesime. Teferra klausėsi diskusijos, kurios pabaiga turėjo jį pradžiuginti. Tačiau, kaip kiekvienas amharas, jis iš prigimties buvo nepatiklus ir įtarus, o šie bruožai ypač pasireikšdavo tada, kai bendraudavo su svetimšaliais; tad nuėjo nuo mūsų prislėgtas ir palaužtas. Kitą dieną štai grįžtame iš imperatoriaus apdovanoti sidabriniais medalionais su jo herbu. Ceremonmeisteris mus veda ilgu koridoriumi iki fasadinių durų. Prie sienos stovi Teferra tokia išraiška, kokia nuteistasis išklauso lemtingą teismo sprendimą, veidas sukritęs, visas suprakaitavęs.
Teferra! – rėkia linksmai nusiteikęs Svarzinis, tave labai gyrėme. (Tai tiesa.) Gausi aukštesnes pareigas! Ir plekšnoja jam per virpančius pečius.
Vėliau, kol jis buvo gyvas, kiekvieną kartą atvykęs į Adis Abebą jį aplankydavau. Nuvertus imperatorių, dar kiek laiko jis aktyviai veikė, nes, jo laimei, buvo išmestas iš rūmų paskutiniais Hajlės Sellasjės valdymo mėnesiais. Pažinojo visus žmones iš imperatoriaus aplinkos, o su kai kuriais buvo susigiminiavęs. Kaip visi amharai, labai vertinantys riteriškumą, jis mokėjo parodyti dėkingumą, todėl visokiais būdais stengėsi atsimokėti už tai, kad anuomet išsaugojome jo galvą. Netrukus po imperatoriaus nuvertimo susitikau su Teferra viešbutyje „Ras“, savo kambaryje. Pirmuosius revoliucijos mėnesius miestas gyveno euforiškai. Gatvėmis traukdavo triukšmingos demonstracijos, vieni rėmė karinę valdžią, kiti – reikalavo jos atsistatydinimo, žygiuodavo eisenos, reikalaujančios žemės ūkio reformos, taip pat tos, kurios norėjo teisti senąją ekipą, bei tos, kurios ragino atiduoti imperatoriaus turtą vargšams; jau nuo pat ryto gatves užpildydavo triukšminga minia, kildavo grumtynės, konfliktai. Tada kambaryje jam pasakiau, kad norėčiau surasti imperatoriaus žmonių. Teferra nustebo, tačiau sutiko padėti. Prasidėjo mūsų paslaptingi žygiai. Buvome pora kolekcionierių, trokštančių atgauti pražūčiai pasmerktus paveikslus, kad galėtume surengti senojo valdymo meno parodą.
Maždaug tuo pat metu prasiveržė fetašės beprotybė, kuri vėliau išsiplėtė iki pasaulyje neregėtų mastų, – jos aukomis tapome visi, visi gyvi žmonės, nepaisant odos spalvos, amžiaus, lyties ir visuomeninės padėties. Fetašė – tai amharų žodis, reiškiantis reviziją. Ūmai visi pradėjo vienas kitą revizuoti. Nuo aušros ligi nakties, net visą parą, nepailstamai, visur. Revoliucija padalijo žmones į atskiras stovyklas, ir prasidėjo kova. Nebuvo nei barikadų, nei apkasų, nei kitokių ryškių skyrimo linijų, todėl kiekvienas sutiktas žmogus galėjo būti priešas. Šią visuotinės grėsmės atmosferą dar labiau didino liguistas įtarumas, kurį jaučia kiekvienas amharas kitam žmogui (taip pat ir kitam amharui), nes esą juo niekada negalima pasitikėti, tikėti jo žodžiu, pasikliauti juo, kadangi žmonių nuostatos esančios blogos ir apgaulingos, o patys žmonės – sąmokslininkai. Amharų filosofija yra pesimistinė, liūdna, todėl jų žvilgsniai liūdni, tačiau kartu – budrūs ir stebintys, veidai – rimti, įtempti, jie retai teikiasi nusišypsoti.
Visi jie turi ginklus, myli ginklus. Turtingieji savo dvaruose laikė ištisus arsenalus ir savo nuosavas armijas. Karininkų būstuose taip pat galima išvysti arsenalus: automatus, pistoletų kolekcijas, granatų dėžes. Dar prieš kelerius metus revolverius buvo galima įsigyti parduotuvėse kaip ir kitas prekes – pakakdavo tik sumokėti, niekas nieko neklausinėdavo. Plebėjų ginklai blogesni ir dažnai labai seni: įvairiausi titnaginiai, užtaisomi per vamzdį, visokiausios šaudyklės, ištisas muziejus, nešiojamas ant pečių. Dauguma tų iškasenų netinkamos naudoti, nes niekas jau negamina joms amunicijos. Todėl turguje šovinys kartais brangesnis nei šautuvas, šoviniai yra vertingiausia valiuta, paklausesnė negu doleris. Nes kas tas doleris? – tai popierius, o šovinys gali išgelbėti gyvybę. Šoviniai įprasmina mūsų ginklus, o mes tampame reikšmingi.
Kokią vertę turi žmogaus gyvenimas? Kitas žmogus egzistuoja tiek, kiek jis yra užtvara mūsų kelyje. Gyvybė nedaug tereiškia, nors geriau ją atimti iš priešo, kol jis dar nespėjo smogti mums. Kiekvieną naktį – susišaudymai (taip pat ir dieną), paskui gatvėje guli užmuštieji.
Negusai, sakau mūsų vairuotojui, per daug šaudo. Bet jis tyli, nieko neatsako, nežinau, ką galvoja. Yra išmiklinti taip, kad be priežasties išsitrauktų pistoletą ir šautų.
Užmušti.
Gal būtų galima kitaip, gal būtų galima išsiversti be šito? Tačiau jie taip nemano, jų mintys nukreiptos ne į gyvenimą, o į mirtį. Iš pradžių jie kalbasi ramiai, paskui prasideda ginčas, barnis ir galų gale pasigirsta šūviai. Iš kur tiek įniršio, agresijos, neapykantos? Ir viskas be refleksijų, be susimąstymo akimirkos, be stabdžių, stačia galva į prarają.
Tad, siekdama suvaldyti padėtį ir nuginkluoti opoziciją, valdžia parengė visuotinę fetašę. Mus nuolat, be perstojo, tikrina. Gatvėje, automobilyje, prieš namus (ir namuose), priešais parduotuvę, priešais paštą, priešais įėjimą į įstaigą, į redakciją, į bažnyčią, į kiną. Prie banko, prie restorano, turguje, parke. Kiekvienas gali mus patikrinti, nes nežinome, kas turi tokią teisę, o kas – ne, ir geriau neklausti, kadangi tai reikalą tik pablogina, geriau pasiduoti. Nuolatos kas nors mus tikrina, kažkokie apdriskę tipai su lazdomis, nieko nekalba, tik stabdo mus ir tiesia savo rankas, rodydami, kad mes taip pat turime ištiesti rankas, tai yra atsistoti tam tikra poza, o tada viską išima iš portfelio, iš kišenių, apžiūrinėja, stebisi, rauko kaktas, linguoja galvą, tariasi, paskui apčiupinėja mūsų pečius, pilvus, kojas, batus. Na ir ką? – nieko, galime eiti toliau, kol vėl lieps tiesti rankas, kol atsidursime prie kitos fetašės. O toji kita gali būti vos už kelių žingsnių, ir tada viskas prasideda iš pradžių, nes fetašės nesumuojamos, nedaromas vienas generalinis valymas visiems laikams, vienas generalinis išteisinimas, nes kiekvieną kartą, kas pora metrų, kas pora minučių, vėl ir vėl iš naujo privalome apsivalyti, išsiteisinti, gauti nuodėmių išrišimą. Labiausiai kamuoja fetašės keliuose, važiuojant autobusu. Dešimtys stabdymų, visi išlipa, visą bagažą atidaro, išskrodžia, išverčia, išardo, išsukinėja, iščiupinėja. Esame apieškoti, apčiupinėti, apgrabinėti, apglamžyti. Paskui į autobusą spraudžiame bagažą, kuris iškilo it tešla duonkubilyje, o per kitą fetašę – vėl viską išmeta, išspardo ant kelio, skudurus, pintines, pomidorus, puodus (visa tai atrodo kaip spontaniška ir chaotiška pakelės mugė), vėl ieško, gniuždo, narsto, krato. Fetašės taip apkartina kelionę, kad jau jos viduryje norėtum sugrįžti; bet kaip grįžti, likti plyname lauke, tarp viršukalnių, tapti plėšikų grobiu? Kartais fetašės apima ištisus rajonus, tada tai jau rimtas dalykas. Tokias fetašes rengia kariuomenė: ji ieško ginklų sandėlių, slaptų spaustuvių ir anarchistų. Per tokias operacijas girdisi šūviai, o paskui guli užmuštieji. Jeigu koks užsižioplinęs pateks į tokią akciją – net ir visiškai nekaltas, – jam teks sunkus išbandymas. Tada reikia lėtai eiti nuo vieno nutaikyto vamzdžio prie kito, pakeltomis rankomis ir laukti nuosprendžio. Bet dažniausiai susiduri su saviveikline fetaše, prie kurios galima priprasti. Daug žmonių savavališkai daro kitiems fetašę, tai yra čiupinėjimą ir graibymą: tuo užsiima fetašistai vienišiai, veikiantys pavieniui, be jokio bendrai parengto plano. Einame gatve, – staiga mus sustabdo kažkoks nepažįstamas žmogus ir ištiesia rankas. Nieko nepadarysi, mums taip pat reikia ištiesti rankas – tai yra atsistoti tikrinimo poza. Tada mus apčiupinėja, apžnaibo, apgrabinėja, o vėliau linkteli galvą – esame laisvi. Matyt, akimirką pamanė, kad esame priešai, o dabar atsikratė įtarinėjimų, ir esame ramūs. Galime eiti toliau, užmiršę apie tą banalų nutikimą. Viešbutyje, kuriame gyvenau, mane labai mėgo revizuoti vienas apsauginis. Kartais skubėdamas greitai įbėgdavau į fojė ir lėkdavau į savo kambarį antrame aukšte, tada jis skuosdavo iš paskos ir, man nespėjus užsirakinti, įsisprausdavo vidun ir ten darydavo man fetašę. Mano sapnai buvo fetašiniai. It skruzdėlės apnikdavo daugybė rankų, – juodų, nešvarių, čiupinėjančių, šliaužiojančių, šokančių, ieškančių, – kurios glamžė, žnaibė, kuteno, čiupo už gerklės, – pakirsdavau šlapias nuo prakaito ir negalėdavau užmigti iki pat ryto.
Tačiau, nepaisydamas tų bjaurių kliaučių, ir toliau vaikščiojau į namus, į kuriuos man padėdavo patekti Teferra, klausydavausi balsų apie imperatorių, ataidinčių dabar jau tarsi iš kito pasaulio.
A. M.-M.
Kaip trejeto durų liokajus buvau svarbiausias iš liokajų, priskirtų aptarnauti Audiencijų salę. Į ją vedė trejos poros durų, tad buvo trys liokajai varstytojai; tačiau mano vieta buvo pirmoji, nes pro manąsias duris praeidavo imperatorius. Kai garbusis valdovas išeidavo iš Salės, taip pat atidarydavau duris. Mano uždavinys – atverti duris pačiu laiku, taip, kad nutaikyčiau momentą. Jeigu atidaryčiau per anksti, galėtų kilti įtarimas, jog imperatorių išprašau iš Salės. O jeigu atidaryčiau duris per vėlai, garbiajam valdovui būtų reikėję sulėtinti žingsnį, gal net stabtelėti, – tai jau būtų jo didenybės orumo pažeidimas, nes reikalaujama, kad pirmojo asmens judėjimas vyktų be sutrikimų, kad jam neiškiltų jokia kliūtis.
G. S.-D.
Rytą, tarp devynių ir dešimtos, mūsų valdovas praleisdavo Audiencijų salėje, ten jis skirstydavo pareigas, todėl tas laikas vadinosi nominacijų valanda. Imperatorius įeidavo į Salę, ten jo laukdavo nominacijoms paskirtų ir žemai besilankstančių valdininkų gretos. Kai tik mūsų valdovas atsisėsdavo į sostą, paslinkdavau jam po kojomis pagalvėlę. Tai turėjo būti atlikta žaibiškai, kad neliktų nė mažiausios akimirkos, per kurią kilniojo monarcho kojos pakibtų ore. Visi žinome, kad mūsų valdovas buvo žemo ūgio, o juk jo užimamas postas reikalavo, kad jis būtų aukščiau už pavaldinius ir grynai fiziškai. Todėl valdovo sostai buvo aukštomis kojomis ir aukštai pritvirtintomis sėdynėmis, ypač tie, paveldėti iš imperatoriaus Meneliko, kuris buvo nepaprasto ūgio vyriškis. Iškilo prieštara tarp aukšto sosto būtinybės ir garbiojo valdovo silueto, labiausiai erzinanti ir rūpesčius kelianti prieštara – būtent prie kojų, kadangi, nevalia net pagalvoti, kad deramą orumą išsaugotų asmuo, kurio kojos mataruoja ore it mažo vaiko! Pagalvė kaip tik ir išsprendė tą subtilų, tokį svarbų reikalą. Dvidešimt šešerius metus buvau garbiojo valdovo pagalvininkas. Lydėjau jį visose kelionėse po pasaulį, ir – galiu tai nesikuklindamas pasakyti – mūsų valdovas be manęs niekur negalėjo pajudėti, nes jo orumas reikalavo, kad nuolat sėdėtų soste, soste negalėjo sėdėti be pagalvėlės, o pagalvininkas buvau aš. Turėjau tamtyč parengtą protokolą, netgi žinojau nepaprastai daug naudingų dalykų apie kiekvieną sostą, – tos žinios man padėdavo greitai ir tiksliai parinkti tinkamo dydžio pagalves, kad neduok Dieve nenutiktų piktinantis dalykas – tarp pagalvėlio ir imperatoriaus batų atsirastų tuštuma! Savo sandėlyje turėjau penkiasdešimt dvi skirtingo formato, storumo, medžiagos ir spalvos pagalvėles. Pats asmeniškai žiūrėjau, kad būtų tinkamos pagalvių saugojimo sąlygos, ypač to, kad neįsiveistų blusų – tikro mūsų krašto botago, – nes tokio aplaidumo pasekmės galėtų būti baisiai skandalingos.
T. L.
My dear brother, karūnavimo momentas sukrėtė visus rūmus! Vieni drebėjo iš džiaugsmo ir gryniausio jaudulių malonumo, kiti… ką gi, drebėjo iš baimės ir katastrofos nuojautos, kadangi šią valandą garbusis valdovas ne tik dalydavo dovanas, išskirtinumo laurus ir postus, bet ir barėsi, šalino iš pareigų, atiminėjo privilegijas. Ne taip pasakiau! Tiesą sakant, tarp pradžiugintųjų ir išsigandusiųjų nebuvo skirtumo; visų pakviestųjų į Audiencijų salę širdys pritvinkdavo lygia greta džiaugsmu ir nuogąsčiu, kadangi nė vienas nežinojo, kas jo laukia. Tokia buvo mūsų valdovo gili išmintis: niekas nežinojo nei savo dienos, nei lemties. Rūmuose dėl tokio imperatoriaus intencijų netikrumo ir neaiškumo nuolat sklido gandai ir spėlionės. O rūmuose buvo įvairių frakcijų ir grupuočių, kurios tarp savęs pragaištingai kovojo, viena kitą silpnindamos ir naikindamos. Kaip tik šis dalykas mūsų garbiajam valdovui ir buvo svarbiausias. Tokia jam šventą ramybę užtikrinanti pusiausvyra. Jeigu kuri nors grupuotė imdavo viršų, valdovas savo malonėmis apdovanodavo jos priešininkus, tokiu būdu ir vėl grąžindamas pirmaujančiuosius į paralyžiuojančią pusiausvyrą. Mūsų valdovas spausdavo klavišus, – tai baltą, tai juodą, – ir iš fortepijono išgaudavo harmoningą, jo ausį raminamą melodiją. Visi atsiduodavo tam spaudimui, mat vienintelis jų būties pamatas buvo imperatoriaus valia, o jeigu jis jos būtų atsisakęs, tą pačią dieną jie būtų be pėdsako dingę iš rūmų. Taip, jie patys nebuvo kuo nors savaime. Žmonės juos matė tiek, kiek juos apšvietė monarcho karūnos spindesys. Hajlė Sellasjė buvo konstitucinis Dievo išrinktasis, toks pakylėtasis negalėjo pritarti kuriai nors vienai frakcijai, nors naudodavosi tai viena, tai kita – labiau nei kitomis; bet jeigu viena iš remiamų grupuočių būdavo pernelyg agresyvi, tuomet imperatorius ją bardavo, galėdavo netgi formaliai pasmerkti. Ypač jei tai būdavo aršių, ryžtingų veikėjų frakcijos, kurias mūsų valdovas paskirdavo tvarkai įvesti. Mat imperatorius kalbėdavo švelniu, geraširdišku tonu, guosdamas liaudį, kuri niekada nebuvo girdėjusi, kad pro valdovo lūpas veržtųsi pikti žodžiai. O juk geraširdiškai neįmanoma valdyti imperijos, kas nors privalo tramdyti opoziciją ir ginti imperatoriaus, rūmų ir valstybės interesus. Tai darė aršiųjų frakcijos, anaiptol nesuprasdamos subtilių imperatoriaus ketinimų, todėl grimzdo klaidose, tiksliau – per didelio stengimosi klaidose. Jos troško valdovo pripažinimo, uoliai stengėsi įvesti absoliučią tvarką, o garbusis valdovas norėjo esmingos tvarkos, tai yra tvarkos su tam tikra netvarkos doze, kuri monarchui leistų parodyti jo švelnumą ir supratingumą. Todėl kai tik aršiųjų grupuotė įžengdavo į tą netvarkos erdvę, susilaukdavo drausminančio valdovo žvilgsnio. Rūmuose buvo trys pagrindinės frakcijos – aristokratų, biurokratų ir vadinamųjų personalinių žmonių. Aristokratų frakcija, sudaryta iš kraštutinių konservatorių ir didžiųjų žemvaldžių, būrėsi karūnos taryboje, o jos vadovas buvo jau sušaudytas kunigaikštis Kassa. Biurokratų frakcija, daugiausia linkusi į reformas ir labiausiai apsišvietusi (jos atstovų dalis turėjo aukštąjį išsilavinimą), buvo užėmusi ministerijas bei imperijos institucijas. Pagaliau personalinių asmenų frakcija – tai išskirtinė mūsų valdžios grupė, kurią sukūrė pats imperatorius. Garbusis valdovas, stiprios valstybės ir centralizuotos valdžios šalininkas, privalėjo sumaniai ir gabiai kovoti su aristokratų frakcija, kuri norėjo valdyti provincijas ir turėti silpną, neryžtingą valdovą. Bet jis negalėjo su aristokratais kovoti jų pačių rankomis, todėl nuolat asmeniškai į savo aplinką įtraukdavo pasirinktus liaudies atstovus, jaunus ir gabius, bet gimusius prastuomenėje, šiaip tokius, kilusius iš žemiausių plebėjų, dažnai atsitiktinai parinktus iš minios, susispietusios tada, kai mūsų valdovas bendraudavo su liaudimi. Tie personaliniai imperatoriaus žmonės, tiesiog ištraukti iš mūsų beviltiškos ir vargingos provincijos į aukščiausiųjų rūmų salonus, susidurdavo su natūraliu senbuvių aristokratų priešiškumu ir neapykanta; spėriai paragavę rūmų malonumų ir aiškių valdžios privilegijų, personaliniai asmenys neapsakomai uoliai ir netgi gabiai tarnavo imperatoriui, žinodami, kad jie čia yra ir neretai užima aukščiausius valstybės postus vien tiktai garbiojo valdovo valia. jiems imperatorius skirdavo didžiausio pasitikėjimo reikalaujančias pareigas. Jie dirbo plunksnos ministerijoje, imperatoriaus politinėje policijoje, rūmų valdyboje. Jie atskleisdavo visus sąmokslus ir intrigas, persekiojo pasipūtėlišką ir kerštingą opoziciją. Atkreipk dėmesį, pone žurnaliste, imperatorius ne tik pats spręsdavo, ką paskirti į visus postus, bet anksčiau netgi asmeniškai kiekvienam paskirtajam apie tai pranešdavo. Jisai, tiktai jisai! Skirdavo į aukščiausias pareigas, bet taip – į vidurinio ir žemesniojo lygio, skyrė paštų viršininkus, mokyklos vadovus, policijos nuovados viršininkus, visus, net ir paprasčiausius valdininkus, prievaizdus, spirito varyklų, ligoninių, viešbučių direktorius, dar sykį pakartosiu – visus, jis asmeniškai. Pretendentus kviesdavosi į Audiencijų salę ir čia, išsirikiavę į nesibaigiančią gretą (mat tai buvo didžiausios masės žmonių!), jie laukdavo imperatoriaus. Paskui kiekvienas paeiliui prieidavo prie sosto, susijaudinęs ir žemai nusilenkęs išklausydavo, kokį postą jam skiria imperatorius, bučiavo ranką maloningajam ir atbulas išeidavo. Net mažiausiai svarbus paskyrimas atėjo iš paties imperatoriaus, kadangi visutėlės valdžios šaltinis buvo ne valstybė, ne kokia kita institucija, bet tik grynai asmeniškai garbusis valdovas. Kokia tai didi ir svarbi teisė! Mat nuo tos akimirkos, kai imperatorius skelbdavo nominacijas ir suteikdavo palaiminimą, užsimegzdavo ypatingi žmogiškieji saitai, tiesa, priklausantys nuo hierarchijos taisyklių, bet vis dėlto saitai, kurie lėmė vieną principą – lojalumo principą: juo ir vadovaudavosi mūsų valdovas, kai pakylėdavo arba nužemindavo žmones. Mano drauge, galima būtų surašyti ištisą biblioteką įskundimų, kurie per ilgus metus pasiekdavo imperatoriaus ausį ir kurie buvo nukreipti prieš Waldę Giyorgisą, artimiausią imperatoriaus žmogų, plunksnos ministrą. Tai buvo sukčiausia, atstumianti ir labiausiai korumpuota asmenybė, kokią nešiojo mūsų rūmų parketas. Jau pats žmogaus įskundimas galėjo užtraukti baisiausias pasekmes. Kaip vis dėlto jau turėjo būti blogai, kad, nepaisant to, juo buvo skundžiamasi. Tačiau imperatoriaus ausys visada buvo kurčios. Waldė Giyorgisas galėjo elgtis kaip norėjo, jo savivalė neturėjo ribų. Tačiau jį taip apakino nebaudžiamumas ir savimeilė, kad vieną kartą dalyvavo sąmokslininkų frakcijos susirinkime, o apie tai rūmų žvalgyba informavo garbųjį valdovą. Tasai laukė, kad Waldė Giyorgisas apie šį poelgį pasisakys pats, bet jis nė vienu žodžiu apie tą dalyką neužsiminė, kitaip tariant, sulaužė lojalumo principą. Ir jau kitą dieną nominacijų valandą valdovas pradėjo nuo plunksnos ministro, žmogaus, kuris turėjo kone tokią pat valdžią kaip ir garbusis monarchas: iš antrojo valstybėje asmens pozicijų Waldė Giyorgisas nukrito į mažo valdininko postą pietų provincijos užkampyje. Išklausęs sprendimą, – tik įsivaizduokime, kaip turėjo šią akimirką tramdyti savo nustebimą ir siaubą, – pabučiavo pagal paprotį maloningojo valdovo ranką ir, traukdamasis atbulas, paliko rūmus visiems laikams. Arba toks veikėjas kaip kunigaikštis Imru. Tai buvo galbūt iškiliausia elito individualybė, aukščiausio pripažinimo ir postų vertas žmogus. Bet kas iš to, juk, kaip minėjau, maloningasis valdovas niekada nesiremdavo gebėjimų kriterijumi, o visada ir visur tiktai lojalumo principu. Ir štai nežinia kaip ir kodėl, bet ūmai kunigaikštis Imru susidomėjo reformomis ir, nepasiklausęs imperatoriaus nuomonės, išdalijo valstiečiams savo žemių dalį. Taigi, šį tą nutylėdamas nuo imperatoriaus, nemaloniai ir tiesiog arogantiškai sulaužė lojalumo principą. Ir gerasis valdovas, kuris ruošėsi kunigaikštį paskirti į aukštą bei garbingą postą, turėjo išginti jį iš šalies dvidešimčiai metų. Šičia pažymėsiu, jog mūsų valdovas nebuvo prieš reformas, atvirkščiai – visada palankiai žiūrėjo į progresą ir tobulėjimą, tačiau negalėjo pakęsti, kad kas nors reformas stumtų vienas pats, savo protu, nes tai – pirma, gimdė savavaliavimo ir anarchijos pavojų, o antra, – galėjo sudaryti įspūdį, jog imperijoje, be paties imperatoriaus, dar yra kažkokių kitų geradarių. Tad jeigu gabus, protingas ministras ir panorėjo savo barelyje atlikti net ir mažiausią reformą, turėjo taip tvarkyti reikalą, privalėjo taip jį pristatyti imperatoriui, taip viską nušviesti ir formuluoti, kad visi tvirtai, akivaizdžiai ir nenuginčijamai žinotų: būtent jo didenybė imperatorius asmeniškai yra malonusis reformų pradininkas, kūrėjas ir šalininkas, nors, tiesą sakant, mūsų monarchas nevisiškai orientavosi, kokia to ar kito dalyko esmė. Bet juk ne visi ministrai buvo išmintingi! Būna jaunų žmonių, kurie menkai pažįsta rūmų tradicijas, todėl jie, vedini savo ambicijų bei trokšdami liaudies pripažinimo, savavališkai mėgino vieną ar kitą mažmožį reformuoti, – tarytum imperatoriaus pripažinimas nebūtų vienintelis pastangų vertas dalykas! Sakytum, nežinojo, kad šitaip laužo lojalumo principą ir laidoja ne tik save, bet ir pačią reformą – juk jeigu jos autoriumi nebuvo pats imperatorius, ji niekada neturėjo šansų išvysti dienos šviesą. Sakysiu atvirai, gerasis valdovas labiau norėjo blogų ministrų. Todėl, kad mūsų valdovas mėgo kurti naudingus kontrastus. O kaipgi sukurtum kontrastą, jeigu tave suptų geri ministrai? Liaudis nežinotų, kur ieškoti pagalbos, iš ko laukti gerumo ir išminties. Visi būtų buvę geri ir išmintingi. Kokia suirutė tada kiltų imperijoje! Vietoj vienos saulės šviestų penkiasdešimt, ir kiekvienas garbintų tiktai tą planetą, kurią asmeniškai pasirinko. O ne, brangusis drauge, liaudies negalima gundyti tokia pragaištinga savivale. Saulė privalo būti viena, juk taip sutvarkyta gamta, o visos kitos teorijos – tai tik neatsakinga ir Dievui prieštaraujanti erezija. Tačiau gali būti tikras: mūsų valdovas kurdavo kontrastą, tokį imponuojantį ir geravalį, ir todėl liaudis neklysdavo spręsdama, kas yra saulė, o kas – šešėlis.
Jonas Gardell. Apie Jėzų
2010 m. Nr. 4
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Jonas (Lars Holger) Gardellis (g. 1963 m.) – garsus šiuolaikinis švedų rašytojas, dainininkas, komikas, dramaturgas. Būsimasis rašytojas augo psichologų šeimoje, priklausė baptistų bendruomenei. Religija nuo vaikystės formavo jo pažiūras. Paauglystėje skaudžiai išgyveno tėvų skyrybas, suartėjo su homoseksualais. Norėjo tapti aktoriumi, bet atsisakė tos minties, sužinojęs, kad yra penkišimtasis kandidatas bandomajam „Hamleto“ monologui. Kartu su draugais atidarė meno galeriją, pasiryžęs tapti menininku. Pradėjo rašyti noveles, eilėraščius. 1979 m. debiutavo poezijos rinkiniu. Yra parašęs apie dešimt romanų, kelias pjeses, kino scenarijų, pastatęs TV filmų. Jo kūryba apdovanota įvairiomis premijomis.
Tikėjimas – dažna J. Gardellio kūrybos tema. Biblija yra svarbiausias jo įkvėpimo šaltinis. 2003 m. pasirodžiusi jo esė knyga „Apie Dievą“ sukėlė įvairių diskusijų ir vertinimų. 2007 m., nepaisant kai kurių teologų protestų, rašytojui buvo suteiktas Lundo universiteto teologijos daktaro laipsnis.
Esė knyga „Apie Jėzų“ išėjo 2009 m. ir jau išversta į keliolika kalbų.
Jėzus iš Nazareto
„Nėra kilnesnio vardo kaip Jėzus, visoj žemėj gražesnio nerasi! Tau išganymo nesuteiks joks kitas vardas, tik jo!“
Giedodavome kaip sugebėdami: senelė, jau pavargusiu balsu, motina, mano brolis, sesuo ir aš.
Melsdavomės kiekvieną sekmadienio priešpietę stiklinėj senelės verandoj. Senelė sėdėdavo apsivilkus dailia, tamsiai raudona suknia, ant kelių laikydama Bibliją, paskaitydavo kokią vietą iš Evangelijos. Kartą mano sesuo žaidė kekso trupiniais, likusiais ant stalo vaškytinės. Brolis norėjo atsistojęs ant kėdės išleist prie lango zirziančią musę, bet motina ištiesė ranką ir jį sulaikė. Paskui mes sukalbėjome „Tėve Mūsų“ ir pagiedojome porą psalmių: „Jis atvėrė Perlų vartus“ ir „Jie ateis iš Rytų ir Vakarų“.
Po maldų galėjom eit į lauką, maudytis.
Toks paprastas ir aiškus buvo mūsų tikėjimas.
Jėzus yra atsakymas. Taip sakydavome mano vaikystės baptistų bendruomenės sueigose. Jėzus buvo atsakymas – kokio nors klausimo iš tikrųjų mums net nekildavo.
Iš pradžių viskas buvo aišku. Kaip tas veidrodinis ežero paviršius kaime pas senelę, kai švintant išsmukdavau iš namų ir bėgdavau per rasotą žolę į pakrantę – skubėdavau išsimaudyti, kol namiškiai dar miega.
Tamsus eglynas, dangus, tekanti rugpjūčio saulė – viskas atsispindėjo vandenyje. Ežeras, regis, jungė visą pasaulį. Vandens paviršius ramus. Nesujauktas.
Pasaulis atrodė vientisas.
Jėzus buvo mūsų atsakymas. Viskas buvo be galo paprasta.
Jo tunika visada žydra arba mėlyna, kaip ir akys. Ilgi plaukai ir barzda tamsiai geltoni, oda šviesi, gaivi, šypsena švelni, draugiška, dantys lygūs, balti.
Jėzus mylėjo mane. Mylėjo ir kitus vaikus. Jis mylėjo visus, išskyrus, žinoma, tuos fariziejus, angių išperas, bjaurius nedorėlius.
Nebuvo stebuklo, kurio jis nesugebėtų padaryti, tad nesuprantama, kodėl ne visi, buvę aplink jį, ne iš karto suvokė, kad jis yra Dievo sūnus. Dar labiau keista – jam gimus giedojo pasirodę pulkai angelų, kuriuos iš tiesų turėjo matyti visas Betliejus, o kai jis mirė ant kryžiaus, užtemo saulė, sudrebėjo žemė, per pusę perplyšo šventyklos uždanga, mirusieji prisikėlė ir vaikščiojo gatvėmis – kaip galima to nepastebėti?
Juk „nėra kilnesnio vardo kaip Jėzus, visoj žemėj gražesnio nerasi!“ – taip giedodavome stiklinėj verandoj.
Vienatinis Dievo sūnus nužengė1 į žemę, kad mirtų už mūsų nuodėmes, jeigu mes patikėsime tuo, būsime išgelbėti, o jeigu ne – beviltiškai pralaimėsime ir kaltinsime patys save.
Jėzus myli vaikus, bet jeigu vaikai netrokšta jo meilės, jis nubaus juos amžių amžiams.
Jėzus iš tikrųjų nesivadino Jėzumi.
Tai graikiškas jo hebrajiško vardo Ješua variantas, Ješua savo ruožtu tėra Jehošua trumpinys, arba, kaip mes sakytume: Jošua2.
Jošua iš Nazareto.
Pavadintas kaip ir tas izraelitų karvedys, kuris daugelį amžių vedė savuosius į Dievo jiems pažadėtąjį kraštą, Dievo karalystę.
Mūsų įsivaizduojamas Jėzus mažai panašus į Jošua iš Nazareto, tą žydą, kuris taip neilgai, ne kelerius metus, o greičiausiai keletą mėnesių veikė Palestinoje.
Simbolinis mūsų Jėzus yra Pasaulio Išganytojas, jo gimimas toks reikšmingas, jog net ženklina mūsų eros metų skaičiavimo pradžią. Žydų pamokslininkas Ješua (arba Jošua), apie kurį ir bus kalbama knygoje, gimė maždaug ketveriais metais anksčiau.
Jau čia mūsų įsivaizduojamas Jėzus ima skirtis nuo to, galėjusio būti istoriniu.
Dabar istorinis Ješua pasmerktas įvairiausiems nesutapimams, jis tarytum lieka šešėlyje Jėzaus Kristaus, Dievo vienatinio sūnaus, kuris numirė už mūsų nuodėmes ir vieną dieną triumfuodamas ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti, tasai Jėzus Kristus mūsų, baptistų, bažnyčioje buvo neginčijamas atsakymas į visus klausimus.
Jėzus, siųsdamas savo mokinius skelbti Dievo karalystės, aiškiai nurodo, ką jiems reikėtų pasiimti. Iš tikrųjų jiems neleidžiama nieko turėti, tik eiti iš vienos vietos į kitą ir skleisti žinią apie artėjančią Dievo karalystę.
Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio.
Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite3.
Taigi jie turi keliauti basi, be pinigų, atsarginių drabužių, nepasiėmę netgi lazdos apsiginti nuo plėšikų ar žvėrių.
Paulius savo Laiške korintiečiams taip pat nurodo šį Jėzaus įsakymą: „Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“4.
Niekur nerašoma, kad Jėzus ar jo mokiniai būtų užsidirbę pragyvenimui. Priešingai, jis liepia tiems, kurie nori sekti paskui jį, viską palikti.
Lukas pasakoja, kaip įvairios moterys šelpia tą būrį pinigais, keletą kartų mini, kaip Jėzus ir jo mokiniai vakarieniauja pas nepažįstamus užeigos šeimininkus.
Yra duomenų, liudijančių, kad Jėzus taip ir gyveno, kaip mokė, neturėjo nei namų, nei kitokio turto, priklausė nuo kitų geraširdiškumo. Arba kaip Jėzus sako:
Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti5.
Gimtajame Nazareto mieste Jėzus buvo dailidė. Evangelijose vartojamas graikiškas žodis tekton veikiau reiškia „medžio apdirbėją, darbininką“, tai labai menkai tesusiję su tikro dailidės, brangių baldų staliaus, amatu, kurį galbūt priskiriame Jėzui. Tyrinėtojai nėra vieningi dėl to, kokį statusą tektonas turėjo palestiniečių visuomenėje. Kai kurie linkę priskirti medžio apdirbėją žemesnei vidurinei klasei, kiti tyrinėtojai teigia, jog tektonas ėjo po žemės neturinčių žemdirbių ir buvo vos vienu laipteliu aukščiau vargetų. dar vienas faktas: žodis tektonas randamas keiksmažodžių rinkiniuose – aukštesnio luomo žmonės juo apibūdindavo tamsią prastuomenę.
Tamsi prastuomenė?
Tačiau juk Evangelijoje pagal Luką pasakyta, kad Jėzus moka skaityti! Nazareto sinagogoje jis skaito iš Izaijo knygos apie tai, kaip aklieji praregi, paralyžiuotieji ima vaikščioti, o vargdieniai sulaukia geros naujienos.
Talmude6 rašoma, kad Palestinoje palyginti anksti kilo judėjimas, kuris krašte įkūrė mokyklas, vadinamąsias bet ha-sefer, kad jose vaikai (berniukai) būtų mokomi skaityti; visa bėda, kad ankstyviausias Talmude nurodytas šaltinis, aprašantis tą veiklą, yra pora šimtmečių vėlesnis negu Jėzaus laikai, daugelis tyrinėtojų abejoja tais duomenimis, ypač Simeonu ben Šetahu, minėtų laikų švietimo vadovu, nes apie jį gana anksti buvo sukurta įvairiausių legendų. Kitas garsus Palestinos mokyklų reformatorius, vyriausiasis kunigas Jošua ben Gamala, pradėjo darbuotis tik tada, kai Jėzus buvo jau suaugęs vyras.
Tad nėra aišku, ar Nazarete, kai Jėzus augo, apskritai buvo kokia nors mokykla.
Apskaičiuota, kad Jėzaus laikais maždaug 95–97 proc. Palestinos gyventojų nemokėjo skaityti.
Nesupraskite manęs klaidingai. Nenorėčiau teigti, kad Jėzus nemokėjo skaityti. Visai įmanoma, kad jis, nepaisant žemos savo kilmės, vis dėlto skaitė, ypač jeigu Juozapas ir Marija buvo pamaldūs, o tai gana tikėtina, ir jeigu Jėzus buvo jų pirmagimis, tačiau šito mes nežinome.
O jeigu jis neskaitė?
Ar mus piktintų tai, kad Dievo Sūnus – analfabetas? Tačiau įsivaizduokime, kad Jėzus nemokėjo skaityti. Tarkim, jis buvo didesnis vargšas, negu esame įpratę tikėti, kad jo kilmė – kur kas paprastesnė.
Krikščionybės didieji mokytojai yra pats Jėzus ir Paulius.
Kuo juodu skiriasi?
Paulius mokėjo skaityti ir rašyti.
Jis nemažai parašė.
Neraštingas religinis vadovas priverstas pačiu savo gyvenimu parodyti, kaip kitiems derėtų gyventi ir kaip – numirti.
Jėzus – paprastas medžio apdirbėjas, palikęs namus ir tapęs klajojančiu žiniuoniu. Kalbėdamas apie vargšus ir atstumtuosius, jis turi galvoje ne vien kitus, bet ir save.
Toks amatininkas kaip Jėzus – arba jo tėvas Juozapas – retai teuždirbdavo daugiau nei paprastas padienis, tokiai didelei šeimai kaip Jėzaus to atlygio toli gražu nepakako.
Mes nežinome, kada Juozapas mirė. Žinome tik tiek, kad jo nebebuvo tarp gyvųjų, kai Jėzus pradėjo savo veiklą.
Jeigu Marija anksti tapo našle, o jos vaikai – našlaičiais, šeimai tai galėjo reikšti ekonominę katastrofą. Kai Biblijoje vardijami bejėgiai vargšai ir nelaimingieji, kuriems reikia pagalbos, visada minimos našlės ir našlaičiai: „Užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“7. Pranašas Izaijas rašo apie tuos, kurie turėdami valdžią „užkerta skurdžiams kelią į teismą, varžo vargdienių teises mano tautoje, paversdami našles savo grobiu ir našlaičius – savo laimikiu!“8 Izaijas čia pateikia ne poetinį vaizdą, o realų našlių ir našlaičių gyvenimo sąlygų atpasakojimą.
Antikos laikais ne tik Palestinoje absoliuti žemdirbių dauguma gyveno arti arba net žemiau bado ribos9. Dirbamos žemės sklypeliai buvo maži, bet koks nederlius turėdavo katastrofiškų padarinių, be to, žemdirbius vargino dideli mokesčiai, dažnai jie taip įsiskolindavo, kad net prarasdavo žemę. Trumpai sakant, dauguma gyventojų jautė nuolatinę žlugimo grėsmę. Į tuos varguolius Jėzus ir kreipiasi žodžiais: „per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite“10.
Viltis, kurią Jėzus jiems teikia, yra Dievo karalystė, ten bus patenkinti visi jų poreikiai: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“11.
Anaiptol nedaugeliui užtekdavo maisto esamai dienai, ne kiekvienas galėjo numalšinti troškulį, prisidengti kūną drabužiu.
Dažnai evangelijose rašoma, kad vargingieji vaikščioja pliki ar skarmaluoti. Drabužis buvo vertybė, tad jį dėvintis rizikavo būti apiplėštas ir užmuštas. Iš to, kiek turi tunikų – vieną ar dvi, – galima atskirti, ar esi vargšas, ar visiškas skurdžius. Žmonės abi tunikas dažnai nešiodavo kartu, vieną ant kitos. Kai Jonas Krikštytojas liepia tiems, kas turi dvi tunikas, atiduoti vieną nieko neturinčiam12, tas raginimas atrodo beveik provokuojantis. Jonas Krikštytojas reikalauja, kad varguolis atsisakytų net ir to nedidelio skirtumo, tos smulkmenos, skiriančios jį nuo visiško vargetos.
„Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti“13. Šitaip kalbėjo Jėzus, anot Evangelijos pagal Luką.
Sąvoka „neturtingas“ išreiškiama graikišku žodžiu ptōchos, šiuo žodžiu nusakomi ne apskritai neturtingi, o išvis vargetos, kurie ničnieko neturi.
Gal net būtų įdomiau, jeigu pats Jėzus būtų toks neturtingas kaip ir tie skurdžiai, kuriems pamokslaudavo?
Greičiausiai jis buvo vienas iš jų.
Užuot kalbėję apie įsivaizduojamą Jėzų Kristų, pasirinkime kitą, tikėtiną, Jėzų, tą, kuris buvo pasmerktas likti šešėlyje. Šis Jėzus mums turi kelti klausimus, o ne teikti atsakymus.
Paprastas, neturtingas vyras, toks kaip Jėzus, dažniausiai maitinosi duona, alyvuogėmis, alyvų aliejumi ir vynu. Troškintos pupos, kokios nors daržovės, riešutai ir vaisiai, sūdyta žuvis, o mėsa – tik per šventes. Daugelio žmonių, gyvenusių Jėzaus laikais, griaučiai rodo geležies ir baltymų trūkumą, keturiasdešimtmečių kaukolėse dažnai likę tik keli dantys, o kartais – nė vieno.
Žmonės baigdavo savo gyvenimą ten, kur gimė. Kraustymasis į kitą vietą buvo pavojingas. Į tolimesnę kelionę žmonės leisdavosi būriais. Su visa šeima ar gimine, kartais šliedavosi prie kokio nors karavano, turėjusio ginkluotus sargybinius. Evangelijose kai kur paminėta, kad Jėzaus palyda buvo ginkluota.
Gyvenimas buvo sunkus. Žmonės mirdavo jauni. Nedaugelis sulaukdavo dvidešimt penkerių. Mes norėtume matyti Jėzų dar jauną vyrą, bet, pradėjęs savo veiklą maždaug trisdešimties, jis buvo pergyvenęs daugelį kitų.
Mes mieliau įsivaizduojame švelnią, malonią Jėzaus šypseną.
Teks prisiminti ir tai, kad toji šypsena galėjo būti bedantė – toks būtų daug tikresnis vaizdas.
Savo mokiniams jis įsakmiai draudžia bendrauti su pagonimis: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių14 miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis“15. Kitoj vietoj jis atsisako padėti kanaanietei atstumiančiais žodžiais: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“16.
Kitaip tariant, atrodo, jog Jėzus nė nemanė, kad jo mokymas galėtų pasiekti ir ne žydus. Mokymas buvo skirtas net ne visiems žydams, o tik tiems „pražuvėliams“, kurie nebuvo sąjungoj su tikruoju Dievu. Jis svajojo apie tokią Viešpaties dieną, kai Jahvė atkurs nukariautą Izraelį ir surinks išsklaidytas dvylika genčių, kurias valdys ir teis jo mokiniai.
Jėzaus geroji žinia nebuvo skirta nei mano senelei, nei mamai, nei broliui, seseriai ar man, kas sekmadienį besimeldžiantiems stiklinėje verandoje prie Bergslageno ežero ir šlovinantiems jo vardą. Mes nepriklausėme Izraeliui, vienintelei Viešpaties išrinktai tautai.
Ne mums jis buvo siųstas.
Tu pats tai sakai
Ką mes tikrai žinome apie istorinį Jėzų? Iš tiesų – nedaug. Jis buvo vienas iš daugelio lyderių, kurie veikė chaotiško pirmojo šimtmečio Palestinoje. Vienas tų pranašų, kurie akimirkai iškilo, klaidingai skelbdami sparčiai artėjančią Viešpaties nužengimo dieną, ir netrukus pradingo istorijos vandenų gelmėse. Iš tiesų žinome apie Jėzų tiek nedaug, kad jis, remiantis žydų istoriku Juozapu Flavijumi, beveik rizikuoja tapti tarsi istorijos išnaša, keliomis trumpomis eilutėmis, ne daugiau. Po neilgo savo veiklos laikotarpio retai gyvenamuose Galilėjos kaimuose gydantis žiniuonis ir pranašas iš kalnų kaimelio Nazareto romėnų vyresnybės sprendimu buvo nukryžiuotas Jeruzalėje.
Tačiau Jėzaus biografijų yra tokia daugybė, kad jos tapo atskiru literatūros žanru. Jėzaus tyrinėtojų – begalė, beveik visi jie tarpusavy nesutaria.
Galima tvirtinti, kad apie istorinį Jėzų yra žinoma labai nedaug, kiekvienas tyrinėtojas, rašytojas priverstas spėlioti, daryti prielaidas, kad įstengtų sukurti įtikimą ir vientisą Jėzaus paveikslą. Vandens uolėtuose tarpekliuose tiek daug, o juos jungiantys tiltai labai netvirti. Jie pastatyti iš popieriaus.
Mes daug ko negalime žinoti. O tai, ko nežinome, priversti užpildyti tuo, kuo tikime.
Kai nuošaly stovėdamas pradedi gilintis į kitų parašytus darbus, netrukus pastebi: nė vienas tų geranoriškų mokytų vyrų, pasiryžusių būti objektyviais, neįstengia atsiriboti nuo savęs. Priklausomai nuo to, ar rašantysis yra katalikas, protestantas, žydas ar marksistas, – ir Jėzus tampa šiek tiek labiau katalikas, protestantas, žydas ar marksistas.
Panašiai kaip suvenyrų krautuvėlėse priešais Petro baziliką Romoje – gali nusipirkti Jėzaus paveikslėlių, kuriuose Išganytojas yra šviesaus, rusvo ar tamsaus gymio, pagal tikinčiojo skonį ir būdą.
To neįmanoma išvengti.
Apie istorinį Jėzų mes žinome taip mažai, jog tenka griebtis prielaidų, spėlionių, tikimybių, o jas nuspalvina kiekvienas tyrinėtojas ar rašytojas.
Tai pasakytina ne tik apie šių dienų teologus. Visi, kada nors rašę apie Jėzų, darė tai norėdami įtikinti savo skaitytojus. Taip sakoma apie apaštalą Paulių ir apie tuos nežinomus kūrėjus, kurie pagal tradiciją ilgainiui buvo pavadinti „Morkumi“, „Matu“, „Luku“ ir „Jonu“.
Evangelijoje pagal Joną kūrėjas atvirai pasako, jog tai, ką jis užrašė, „yra surašyti, kad tikėtume, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus“17.
Visi, kada nors rašę apie Jėzų, turėjo agendą. Čia kalbu ir apie save, ir savo knygą „Apie Jėzų“.
Mano uždavinys buvo parašyti kiek tik įmanoma objektyviau, aš labai stengiausi, kad knygos tekste neliktų manęs.
Man tai nepavyko. Toks uždavinys pasirodė neįmanomas, o gal – nepageidautinas.
Ir aš neįstengiu atsiriboti nuo to, kas esu, nors visa širdim norėčiau, kad toks Jėzus būtų.
Nepamirškite to.
Aš esu tikintis.
Ar tai mano silpnybė, ar tvirtybė, nelygu kaip į tai pažiūrėsi. Taip pat norėčiau, kad skaitytojas matytų tam tikras sąsajas. Baptistų bendruomenės, kuriai kadaise priklausiau, pastorius iškėlęs pirštą kartais sakydavo: „Netikėkite viskuo, ką sakau!“
Mums reiktų atskirti, ką istorinis Jėzus galėjo pasakyti žmonėms ir ką jis prisikėlęs bylojo tikintiesiems vizijose, apreiškimuose ir sapnuose; viena yra, ką Jėzus kalbėjo gyvendamas savo žemiškąjį gyvenimą, ir visai kita, kas buvo pridėta per pirmąjį šimtmetį po jo mirties ir galimo prisikėlimo.
Evangelijos, kaip ir Senojo Testamento tekstai, teigia vaizduojančios praėjusių laikų įvykius, sykiu jos pasakoja ir apie tą laiką, kai buvo rašomos. Evangelistai stengiasi išsaugoti „tikrą“ Jėzaus tradiciją, tačiau leidžia Jėzui kalbėti ištisus dešimtmečius savo bendruomenės nariams, tik apaštalas Paulius mėgino atskirti Jėzaus mokymą nuo to, ką pats apie tai manė.
Dar šiandien daugelis žmonių mano, kad Jėzus kalba taip, kaip parašyta – pažodžiui. Jiems net atrodo, kad girdi paties Jėzaus balsą, kuris perduoda tam tikras paslaptis; per šimtmečius taip yra nutikę ne vienam krikščionybės ieškotojui. Esu gavęs knygų, laiškų, juos siunčia žmonės, cituojantys Jėzaus, o ne kieno nors kito, jiems padiktuotus žodžius. Dažniausiai tai trumpos žinutės, kurias Jėzus esą liepęs perduoti man per laiško autorių; kartą net gavau visą „Evangeliją pagal Jėzų“, žinomą Vienintelę ir Tikrą buvusių įvykių versiją.
Šiandienių mediumų perteikti Jėzaus žodžiai sudaro šizofrenijos įspūdį. jis (Jėzus) esą skelbia seksualinę laisvę, prisipažįsta, kad ir pats buvo vedęs ir susilaukęs vaikų su Marija iš Magdalos18, jis atseit ragina mane kaip griežtas moralistas skaityti prastai parašytas Oswaldo J. Smitho brošiūras, tokias kaip „Išganytas ar pražuvęs“19, mat jos man padėtų įveikti kai kurias mano ydas.
Tokie mūsų laikų Jėzaus mediumai ir pranašai savotiškai atskleidžia ir pirmojo šimtmečio krikščionių perspektyvą; mums vis dėlto derėtų gana skeptiškai skaityti Jėzaus žodžius, apreikštus įvairiems krikščionybės ieškotojams po Jėzaus prisikėlimo.
Daug kas yra tapę vyro iš Nazareto ruporu.
Netikėkit viskuo, ką jie sako!
Anksčiau iškėliau klausimą, ką mes iš tikrųjų žinom apie istorinį Jėzų, ir atsakiau, kad labai nedaug.
Tai ne visa tiesa.
Mokslininkai, norėdami atskirti tai, kas galbūt susiję su istoriniu Jėzumi ir kas ankstyvosios krikščionybės pridėta, nubrėžė keletą kriterijų, mažiausiai du jų turi pasitvirtinti, kad kokį nors dalyką galėtume laikyti autentišku.
Remiantis šiuo metodu galime teigti, kad Jėzų supo grupelė mokinių, kurie buvo vadinami „dvylika“, arba kad jis įkūrė tam tikrą ritualą, tarkim, vakarienę, ir taip toliau.
Svarbiausias kriterijus – bet koks faktas apie Jėzų, arba Jėzaus žodis, turi būti užrašytas bent dviejuose nesusijusiuose šaltiniuose, pavyzdžiui, kad jis darė stebuklus ir buvo nukryžiuotas.
Kitas kriterijus – Jėzus veikia ar kalba tai, kas nesutampa su bažnyčios mokymu arba jį bent kiek trikdo. Būdingiausias tokio kriterijaus pavyzdys – Jėzaus krikštas. Kodėl krikščionys sugalvojo krikštą, nuskaistinusį nuodėmių neturintį Mokytoją ir iš dalies pavertusį Jono Krikštytojo mokiniu?
Tarp kitko, galima pastebėti, kaip nepatogūs ir trikdantys Jėzaus žodžiai vėliau yra redaguojami ir švelninami, kad geriau tiktų bažnyčiai.
Kitas, artimas šitokiam vertinimo matui, yra skirtybės kriterijus, kai Jėzui priskiriami tokie žodžiai, kurie nesutampa nei su ano meto žydiškais papročiais, nei su pirmųjų krikščionių bažnyčia. Kaip pavyzdį čia galime paminėti, kad Jėzus draudžia skyrybas20.
Taip pat verta palyginti evangelijų kalbą su aramėjų – gimtąja Jėzaus kalba. Jei žodžiai, puikiai skambantys graikiškai, išvertus atgal, į aramėjų, jau nebeskamba, galima manyti, kad istorinis Jėzus tikriausiai taip nebūtų pasakęs.
Prie Jėzaus galima artėti ir iš sociologinio taško. Kaip atrodė jį supusi visuomenė? Ką sako tas faktas, kad jis kilęs iš retai gyvenamos vietovės, gimęs Galilėjos provincijoj, kad jo kilmė paprasta? Ko mes galime pasimokyti iš atsiradusių sektų, judėjimų ir grupių? Arba, kaip mes galime vaizduotis Jėzų, lygindami jį su kitais charizmatiniais lyderiais?
Tenka atsižvelgti į dar vieną kliūtį: mums prieinami šaltiniai atsirado daug vėliau ir daug toliau nuo to laiko, vietos ir žmonių, kurie ten vaizduojami.
Seniausi išlikę krikščioniški tekstai parašyti Pauliaus, šis žmogus niekada nebuvo sutikęs istorinio Jėzaus, negana to, Paulius nesidomėjo istorinio Jėzaus gyvenimu ar jo mokymu – visuose Pauliaus laiškuose kalbama apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų21.
Tiksliau – pirmieji krikščioniškų tekstų šaltiniai labiau rūpinosi Mūsų Įsivaizduojamu Kristumi, o ne istoriniu Jėzumi.
Paulius rašė laiškus, jis laukė Kristaus atėjimo bet kurią dieną, tad jam visiškai nerūpėjo rašyti būsimosioms kartoms šimtams metų į priekį.
Gal dėl to pirmieji krikščioniški tekstai persmelkti Jėzaus laukimo. Svarbiausioji naujiena žmonijai – netrukus prasidėsianti žemėj Dievo karalystė. Nėra būsimųjų kartų, kurioms reiktų palikti rašytinius tekstus. Pasakojimai apie Jėzaus žodžius ir darbus būdavo perduodami iš lūpų į lūpas.
Tačiau laikui bėgant, kai nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus vis negrįžo į žemę, kaip žadėjęs, buvo pradėta užrašinėti tai, ką žmonės manė, kad prisimena iš jo skelbiamo mokymo.
Atsirado Jėzaus bylojimų rinkiniai, perduodami iš rankų į rankas.
Pasakojimai apie stebuklus, palyginimai, legendos plėtėsi, vystėsi, plito po įvairias Jėzumi tikinčias bendruomenes, prieš pat arba tuoj po žydų karo, apie 70 metus, kai buvo sugriauta Antroji Šventykla, mums nežinomas kūrėjas, tikriausiai Romoje, sudarė evangeliją, kuri vėliau buvo pavadinta Morkaus vardu.
Tekstas pasklido po krikščioniškas bendruomenes, jis buvo naudojamas sykiu su Jėzaus bylojimų rinkiniu, kurį tyrinėtojai, neturėdami analogo, pavadino „Q“, tie tekstai ir tapo pagrindu kitiems dviem, taip pat nežinomiems autoriams, kai šie, būdami skirtingose vietose ir nepriklausydami vienas nuo kito, surašė tai, ką mes šiandien žinome kaip Mato ir Luko evangelijas22.
Naujajame Testamente taip pat yra Evangelija pagal Joną, parašyta dar vėliau ir akivaizdžiai besiskirianti nuo kitų trijų.
Svarbu pabrėžti, kad niekas nežino, kaip iš tikrųjų tie evangelijų kūrėjai vadinosi. Jos buvo priskirtos Morkui, Matui ir Jonui tik apie 150 m. e. m. (mūsų eros metus). Taigi Jono evangelijos neparašė Jėzaus mokinys Jonas, o Morkaus – Petro talkininkas Morkus. Tai nėra gyvų liudytojų pasakojimai, tai tekstai, sudaryti ir redaguoti pagal įvairias Jėzaus išpažinėjų tradicijas23.
Šiuo atveju gal ir nederėtų kalbėti vien apie tekstus. juk panašūs „tekstai“ antikos laikais paprastai būdavo skaitomi garsiai, perteikiami žodžiu, diskutuojami, pamokslaujami. Būtų klaidinga įsivaizduoti evangelistus tarsi kokius vienišus genijus, palinkusius savo celėse prie rašomų tekstų ritinių. Tai galėjo būti grupinio darbo rezultatas: keliaujantys pamokslininkai, kurie perduodavo girdėtus pasakojimus, rašto žinovai, kopijuojantys tekstus, formavo ir gilino evangelijų prasmę.
Esama ir kitų evangelijų, jos remiasi ne tomis tradicijomis, kurios suformavo Biblijos evangelijas. Bent jau viena jų, Tomo evangelija, daugelio tyrinėtojų nuomone, turi istorinio Jėzaus24 pėdsakų.
Kai buvo užrašinėjami krikščioniškieji tekstai, bažnyčia jau nebebuvo toks judėjimas, kuriam, anot Luko, „viskas buvo bendra“, jeigu taip iš tiesų kada nors buvo. Įvairios frakcijos, bendruomenės nesutarė, kieno aiškinimas pirmesnis ar pranašesnis, tai atsispindi ne tik keturiose evangelijose, kurios pateko į Naująjį Testamentą, bet ir tuose tekstuose, kurie dėl įvairių priežasčių niekada nebuvo kanonizuoti.
Reiktų nepamiršti, kad kiekvienas tekstas pirmiausia liudija to rato ar bendruomenės, kuriai evangelistas priklausė, tikėjimą ir menkai teperteikia aprašomąjį Jėzaus laikotarpį.
Tie tekstai, tas Jėzaus paveikslas, pavaizduoti įvykiai ir perteikti pamokslai buvo sukurti nuo tikrųjų įvykių praėjus maždaug keturiasdešimčiai septyniasdešimčiai ar dar daugiau metų. Įsidėmėkime: tekstai parašyti graikiškai – kalba, kurios Jėzus tikriausiai nemokėjo, – jie skirti aplink Viduržemio jūrą įsikūrusioms bendruomenėms, o jų nariai dažniausiai nežydai, tikinčiųjų žinios apie žydiškąją Palestiną, jos papročius ir tradicijas būdavo labai ribotos25.
Kaip Jėzus kalbėjo savo amžininkams, žydams, taip kiekvienas evangelistas rašė tam laikotarpiui, kuriame gyveno ir su juo buvo susijęs.
Kai buvo rašomos evangelijos, krikščionių bažnyčia jau buvo pradėjusi tolti nuo žydiškų ištakų, tai liudija patys tekstai, tačiau istorinis Jėzus niekada neišsižadėjo žydiško savo konteksto.
Vertėtų prisiminti ir tai, kad krikščionybė – „verstinė“ religija. Iš aramėjų – į graikų. Iš žydiško mąstymo – į helenistinį pasaulį.
Taigi evangelijos yra parašytos žmonių, kurie nematė Palestinos. Jie niekada nesilankė ten, kur Jėzus gyveno ir veikė.
Pavyzdžiui, Lukas aprašo, kaip Jėzus Nazareto sinagogoje garsiai skaito iš Izaijo knygos, tačiau nėra jokių archeologinių įrodymų, kad Jėzaus laikais Nazarete buvo toks pastatas. Pačios seniausios Nazareto sinagogos, kaip mes ją suprantame, liekanos – trečiojo šimtmečio po Jėzaus mirties.
Žodis „sinagoga“ iš tikrųjų reiškia susitikimų, susibūrimų vietą, tai neprivalo būti specialus pastatas. Sinagoga galėjo būti ir sandėlis, pavyzdžiui, turguje, arba vidinis didesnio namo kiemas, dar kokia nors vieta, kur žmonės galėdavo rinktis.
Evangelijoje pagal Luką teigiama, kad Nazarete buvo sinagogos pastatas, bet tai toli gražu nėra patvirtinta26.
Kad būtų visiškai aišku: aš nesakau, kad Jėzaus laikais nebuvo sinagogos kaip ypatingo pastato. Tik linkęs manyti, kad mes dabar to nežinom, o Lukas tuo labiau to nežinojo.
Jis niekada ten nebuvo.
Ir negalėjo žinoti.
Lukas rašo, kad Jėzus skaitė Raštą iš ritinio, tačiau nėra žinoma, ar tuo laiku tokiam mažam kaime kaip Nazaretas galėjo būti Rašto ritinių.
Jeigu ir buvo, tai jie parašyti hebrajiškai, o Jėzus kalbėjo aramėjų kalba.
Neaišku ir tai, ar Jėzus mokėjo skaityti.
Savo pasakojimo pabaigoje Lukas vaizduoja, kaip įsiaudrinę žmonės mėgina Jėzų nužudyti – nustumti nuo šalia kaimo esančio kalno pakriūtės27.
Tokio stataus kalno ten veikiausiai niekada nebuvo.
Čia būtų galima tęsti ir toliau.
Kartoju: Lukas niekada ten nebuvo ir negalėjo žinoti. Evangelijos nėra Jėzų mačiusiųjų liudijimai! Tai yra tekstai, kuriais siekiama, kad mes tikėtume taip, kaip tikėjo juos rašiusieji.
Evangelijų taip pat nederėtų skaityti kaip kokių biografijų, chronologiškai vaizduojančių Jėzaus veiklą ar jo pasakytas kalbas. Tarp jo krikšto ir paskutinės savaitės Jeruzalėje nėra jokios laiko sekos, nebent tik tokia, kokią sukūrė pats evangelistas. Evangelijose rasime frazių „Paskui Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus“ arba „Iš ten jie pasuko į Galilėją“ – tokios nuorodos tėra glaistas, kurį rašantysis panaudodavo savo nuožiūra, jis neatskleidžia, kokia tvarka ir kokioje vietoje kas nors buvo pasakyta.
Nenorėčiau teigti, kad Jėzus nėra sakęs to, kas parašyta evangelijose. Išminties mokytojas, nurodantis kelią pas Dievą, per savo pamokslus, žinoma, kartodavo palyginimus, aforizmus ir gyvenimo taisykles. Mokinys (talmidas), reikia manyti, išmokdavo atmintinai mokytojo žodžius. Mokinys turėdavo klausytis (ir įsidėmėti), ką jo mokytojas sako, studijuoti (ir imituoti), ką mokytojas daro.
Talmidas jausdavo didelę gėdą, jeigu užmiršdavo bent vieną mokytojo žodį. Sunku patikėti, kad Jėzaus mokiniai būtų prastai įsiminę savo Mokytojo kalbas, kurios po jo mirties buvo pavadintos Keliu. Ypač jeigu Jėzus buvo ne vienas iš daugelio, o vienintelis mokytojas, kuriuo jie tikėjo.
O jūs nesivadinkite ‚rabi‘, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai… Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus28.
Todėl yra pagrindo manyti, kad daugelis Jėzui priskirtinų žodžių yra pasakyti istorinio Jėzaus29.
Kai koks nors kunigas ar pastorius, tyrinėtojas, mokslininkas arba rašytojas (kaip aš) neabejodamas kalba apie Jėzų ir tampa jo ruporu, prisiminkite, kad yra dalykų, kurių mes nežinome – netikėkite viskuo, ką mes sakome!
Kiekvienas turėtume savarankiškai formuluoti klausimus ir ieškoti atsakymų.
Tokia žmogaus laisvė ir jo atsakomybė.
Kaip atrodytų trumpa Jėzaus gyvenimo santrauka? Retai gyvenamų vietų pranašas, veikęs Romos imperijos užkampy ilgiausiai trejus metus ir nukryžiuotas kaip nusikaltėlis.
Po jo mirties visą šimtmetį aplinkinis pasaulis žinojo apie prastai vertinamą sektą, kuri garbino jį ir jo vardui atminti vadino save krikščionimis30.
Istoriko Juozapo Flavijaus dviejuose storuose žydų istorijos tomuose Jėzus paminėtas du kartus. Vieną kartą prabėgom, kaip Jokūbo brolis, kitą kartą – šiek tiek plačiau, bet vis tiek daug trumpiau ir ne taip reikšmingai kaip Jonas Krikštytojas.
Pirmame epizode pasakojama apie romėnų prokuratoriaus Festuso mirtį. Nesulaukęs jo įpėdinio, žydų vyriausiasis kunigas Ananusas savavaldžiaudamas liepia nubausti myriop keletą savo tautiečių, tarp jų – Jokūbą, „Jėzaus, vadinamo Mesiju, brolį“.
Jokūbas – įprastas vardas. Todėl tą Jokūbą reikėjo išskirti kaip labiau žinomo Jėzaus brolį, kadangi Jėzus nebuvo garsus, teko ir jį išsamiau apibrėžti: „vadinamo Mesiju“.
Tik tiek. Jėzus, pavadintas Mesiju, tėra detalė, intarpas pastraipoje apie mums nežinomą vyriausiąjį kunigą Ananusą.
Apie tą Jėzų ir mėginsime susidaryti platesnį vaizdą.
Antrasis epizodas šiek tiek išsamesnis, jį galima rasti Juozapo Flavijaus knygoje „Žydų karas“, kuris baigėsi 70 metais Jeruzalės žlugimu. Krikščionys vėliau tą tekstą pataisė, kad jis labiau tiktų pasaulio išganytojui, prirašė porą frazių: „Jis buvo Mesijas“ ir „Trečią dieną jis apsireiškė jiems gyvas“. Pašalinus vėliau prirašytus krikščionių priedus, pirmykštis tekstas skambėtų maždaug taip:
Tuo laiku iškilo Jėzus, žmogus, daręs neįtikėtinus dalykus, jis buvo mokytojas tiems, kurie su džiaugsmu priimdavo jo tiesą. Jis įgijo pasekėjų ir žydų, ir graikų. Kai Pilotas, sulaukęs mūsų valdančių vyrų skundų, nubaudė jį nukryžiuoti, jo nenustojo mylėti tie, kurie anksčiau mylėjo jį. Iki šios dienos čia tebegyvuoja krikščionių grupės (pasivadinusios jo vardu).
Štai ir viskas. Nieko daugiau.
Prie mūsų artinasi Jėzus, tiesus, skvarbiu žvilgsniu, šviesia barzda ir ilgais garbanotais plaukais. Jis kalba, suburia mus, patraukia. Tolumoj matom kitą esybę, pranykstančią amžių šešėliuose, tai neaukštas, kresnas, tamsaus gymio vyras, per anksti pasenęs nuo skurdo ir klajonių. Tas vyras atstumia mus, jo tikslas – ne mes. Jis mūsų nesuburtų. Mes jam nereikalingi, ne dėl mūsų jis buvo atėjęs.
Kiek yra žinoma, pats jis neteigė, kad yra Dievas.
Tai būtų buvusi užgauli, šventvagiška mintis, tokia erzinanti, kad visi būtų nuo jo nusigręžę.
Ne, jis netvirtino esąs Viešpats Dievas, tačiau turėjo dieviškų savybių, gebėjimų ir Dvasią. Jis buvo suradęs kelią, kuris galėjo nuvesti jį patį ir kitus į Dievo karalystę.
Jėzus nevadino savęs „Dievo sūnumi“ arba „Mesiju“, kaip tai darė pirmoji krikščionių bažnyčia. Jėzus dažniausiai vadindavo save „Žmogaus sūnumi“, tačiau jau pirmojoj Bažnyčioj šis terminas kažkodėl neprigijo. Niekur nebuvo išpažįstamas tikėjimas „Žmogaus sūnumi“, apie jį nerasime nei himnų, nei tikėjimo išpažinimų. Su Jėzumi pradingsta ir „Žmogaus sūnus“, ir jo skelbta „Dievo karalystė“, apie kurią dar kalbėsime.
Laikui bėgant Jėzaus pasekėjai ims tikėti, kad jis – Dievo siųstas pažadėtasis Mesijas31, dar vėliau jie patikės, kad jis gerokai didesnis, jis yra patsai Viešpats Dievas.
Nuo amžių pradžios Dievui buvo žinomas jo vardas, o jo nužengimas į žemę – paslaptinga ir šventa Dievo žinia. Apie tai kalbėjo Raštai ir pranašai, jis buvo Įstatymo ir pranašų pažadų išsipildymas.
Iš kelrodžio Jėzus tapo pačiu Keliu.
Iš žinios skleidėjo virto pačia Žinia.
Pranašas, skelbęs, kad visi – nekalti, pamokslavęs, kad Dievo karalystėn pateks ir nuodėmingieji, pavirto kosminiu teisėju, kurio uždavinys – teisti ir nuteisti.
Taigi, kas buvo tasai Jėzus iš Nazareto?
Kaip jis pavirto Kristumi? Ar Kristus apskritai susijęs su istoriniu Jėzumi?
Mes žinome, kad Jėzus buvo sutapatintas su Mesiju, taip tvirtai sujungtas, kad jį jau galima buvo išskirti iš visų kitų Jėzaus amžininkų: „Jėzus, vadinamas Mesiju“, kaip rašo Juozapas Flavijus. Praėjus porai dešimtmečių po jo mirties, buvo surastas graikiškas atitikmuo Mesijui – Kristus – kaip antras vardas. Jėzus Kristus.
Arba tiesiog Kristus.
Jau Pauliaus laiškuose Kristus – tarsi tai būtų pats vardas – dažnai pakeičia Jėzaus vardą.
Paprastas nesusipratimas: atseit Jėzaus laikais daug kas pretendavo į Mesijo vardą, žydų tauta seniai jau laukė Dovydo giminės palikuonio, todėl ne vienas jautėsi pašauktas siekti šio titulo.
Tačiau taip nebuvo. Remiantis to laikotarpio faktais, nežinomas joks kitas pretendentas į Mesijo vardą.
Tik Jėzus.
Tas, kurį vadino Mesiju.
Ankstesnėje savo knygoje „Apie Dievą“ mėginau pavaizduoti, kaip tai, ką mes vadiname Dievu, išsirutuliojo iš daugybės kitų dievų paveikslų ir vaizdinių, kuriuos Artimuosiuose Rytuose gyvenusios tautos susikūrė per daugelį tūkstantmečių. Šios knygos tikslas – papasakoti apie Jėzų, žydų pranašą ir mokytoją, kuris trumpai ir audringai darbavosi pirmojo šimtmečio pradžioje tarp atkaklių, bet nesutariančių žydų, – parodyti, kaip judėjimas, atsiradęs po Jėzaus mirties, išsivystė ir tapo tuo, ką šiandien vadiname krikščionybe.
Nėra jokių įrodymų, kad Jėzus ketino sukurti religiją. Jis niekada nesakė: „Garbinkite mane!“ Jis visada kalbėjo: „Sekite paskui mane!“
Sekite paskui mane! Darykite, kaip aš darau! Laikykitės kelio!
Evangelijose Jėzus nepretenduoja būti dievišku32, tuo labiau netvirtina esąs Dievo sūnus tiesiogine to žodžio prasme. Jėzus, žinoma, vadindavo Dievą abba, „tėvu“, bet sykiu ragino visus žiūrėti į Viešpatį kaip į jų tėvą.
Jėzaus laikais „Dievo sūnus“ nebuvo jau toks ypatingas garbės titulas. Daugelyje šalių, pavyzdžiui, Egipte, Babilonijoje ir Sirijoje, buvo dievų ir deivių, kurios pagimdydavo arba įsivaikindavo karalių kaip savo sūnų. Net romėnų imperatorius tituluodavo save Dievo sūnumi, o žydai juk buvo Dievo išrinktoji tauta, taigi visi – Dievo sūnūs.
Tačiau būti Dievo sūnumi kosminėje misterijoje – jau visai kas kita, nes Dievas turėtų leisti, kad gimtų fizinis sūnus. Čia jau ne pažadėtasis Mesijas, kuris buvo įsivaizduojamas kaip paprastas žmogus, nors ir Dievo išrinktas.
Derėtų pabrėžti, jog nuomonė, kad Jėzus esąs ne tik pažadėtasis Mesijas, bet dar ir Dievo sūnus, atsirado tik šimtmečiams bėgant, tačiau dar nereiškia, kad tokia nuomonė nėra teisinga.
O jeigu iš tiesų Jėzus buvo ne tik šventasis, ne tik pamokslininkas ir pranašas, bet unikali Dievo apraiška mūsų žemėje?
Žydų pamokslininkas, vos tik pradėjęs savo veiklą ir nespėjęs plačiau išgarsėti, suimamas ir paskubom nukryžiuojamas. Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodytų keista. Romėnai nukryžiuodavo tūkstančius žmonių.
Ar šis nukryžiavimas tapo istorijos posūkiu?
Gal šito žmogaus mirtis tebuvo ypatingi Dievo burtai, kad žmonija susitaikytų, kad būtų atvertas kelias į dangų, o tas žmogus vieną dieną sugrįžtų į žemę su visa Dievo galia ir didybe, su visais angelais ir įkurtų čia Dievo karalystę?
Koks buvo Dievo sumanymas, kad jis leido kaip tik šitam žmogui prisikelti iš mirusių? O prisikėlęs, gal jis iš tiesų buvo lyg antrasis Adomas, prieš Adomo ir Ievos nusidėjimą, kai dar nebuvo mirties?
Galėtume klausti ir taip: jeigu Dievas prisivertė atleisti žmonėms už jų nuodėmes ir nusikaltimus, kuriuos pats leido, kam reikėjo tokio painaus ir sudėtingo būdo? O gal Dievas buvo priverstas paklusti kažkokiam Kosminiam Įstatymui, kurio mes dar nesuvokiam?
Bet jeigu Jėzus iš Nazareto buvo pirmas, kuris numiręs prisikėlė nauju pavidalu, jeigu Dievas leido jam nugalėti mirtį, ar to nepakanka? Ar mums būtina, kad jis dar būtų vienatinis Dievo sūnus?
Argi mums, kaip Jėzui, nėra pažadėta, kad prisikelsime? Argi mes nesivadiname Dievo vaikais?
Jėzus niekada netvirtino, kad tos dieviškos galios, kuriomis jis pasižymėjo, buvo skirtos tik jam vienam.
Priešingai, jis ragina ir kitus būti stipriais savo tikėjimu ir daryti stebuklus. Kai Jėzus ateina ežero vandens paviršiumi, persigandę mokiniai ima šaukti, kad tai šmėkla, tada Jėzus liepia Petrui išlipti iš valties ir pačiam šitaip eiti. Jis siunčia savo mokinius, kad šie gydytų ligonius, atleistų nuodėmes ir išvarinėtų piktąsias dvasias.
Ne tik jis. Bet ir kiekvienas iš mūsų.
Jėzus niekada nesakė: „Garbinkite mane!“
Jis tik kalbėjo: „Eik paskui mane! Daryk, kaip aš darau!“
Savo šalyje aš skaitau paskaitas apie Dievo pavidalus Senajame Testamente. Kartą po paskaitos pilnoje Harplingės bažnyčioje vienas dvylikametis pakėlė ranką ir paklausė: „Kas išrado Dievą?“
Puikus klausimas. Atsakiau, kad net neandartaliečiai prieš du šimtus penkiasdešimt tūkstančių metų jau turėjo tam tikrų vaizdinių. Kitaip tariant, žmonės visur ir visais laikais kažką jautė virš savęs, ką galėtume apibūdinti kaip Dievą, jie įvairiais būdais tai mėgino nusakyti žodžiais.
Jeigu Dievas yra išrastas, o toks jis galbūt ir yra, tai jis, kaip koks rato išradimas, kurį žmonės, nepriklausomai vienas nuo kito, yra išradę skirtingose pasaulio dalyse.
Esama tyrinėtojų, manančių, kad jie yra aptikę smegenų tašką, kuris sukuria religinius vaizdinius ir išgyvenimus.
Šį tašką stimuliuojant, galima pajusti dieviškumą, patirti išgyvenimai primena religinį pojūtį. Tikima, kad taip galima išvysti Jėzų, Budą, Alachą ar Švenčiausiąją Mariją, priklausomai nuo žmogaus kultūrinės aplinkos.
Anot kai kurių mokslininkų, meilė – tai cheminė hormonų reakcija, taip ir Dievo pojūtį galima būtų supaprastinti iki savotiškos fiziologinės reakcijos, kuri atsiranda atitinkamai stimuliuojant tam tikrą smegenų tašką.
Žinoma, gali būti ir šitaip.
O gal kažkas iš tikrųjų mums šaukia iš visatos, kažkas kužda mumyse mūsų vardą. Gal mums vertėtų priglausti prie žemės ausį, kad išgirstume jo žingsnius.
Gal kažkas artėja, o gal tolsta nuo mūsų? Ar ilgai dar dvejosime prieš imdamiesi tyrinėti tų žingsnių kilmės.
Mes esame laisvi, galime ieškoti – negana to, mes privalome ieškoti.
Negalime būti vien tik paviršius. Mes privalome turėti gilumą.
Tą gelmę reikia patiems susikurti.
Suklumpame. Patiriame nesėkmę. Anksčiau ar vėliau kiekvienas išgyvename nesėkmę. Krentame lyg į bedugnę, arba ką nors ten bandome nusviesti, o iš tikrųjų šitaip neriame į save.
Kiekvienas turėtume patys kelti klausimus ir teikti atsakymus. Kiekvienas turime gilinti tą gelmę, kad galėtume joje pasinerti. Niekas už mus to nepadarys.
Nei pamokslininkas, nei pastorius, nei koks nors guru – gatavų atsakymų nėra kaip kokio maisto mūsų šaldytuve. Pasišildei mikrobangėje ir manai, kad savo jau esi padaręs. Mes patys turime save formuoti.
Pilotas klausia atvesto Jėzaus: „Ar tu esi žydų karalius?“
Jėzus atsako: „Taip yra, kaip sakai“33.
Gal taip ir yra. Tai mes privalome pasakyti, kas yra Jėzus, kas yra Dievas, kokie mes patys esame.
Dievas vis dar kantriai tebelaukia mūsų, galbūt jis yra visur, niekad nepavargstantis? Gal jis tai daro visai nesistengdamas? Jis šaukia mus, o mums tereikia atsiliepti.
Kai kurie ieško Dievo. Kiti sako, kad šitaip ieško patys savęs.
Ieškant vieno, tikriausiai neįmanoma nesurasti kito.
Taigi, kas išrado Dievą? Ko gero, kiekvienas pats sau privalome jį susirasti.
Šiandien jau esame naujajame amžiuje, dabar daug kas yra pasikeitę. Senas mokyklinis atlasas. Žemėlapiai seniai nebetinkami. Ankstesnieji atsakymai klaidingi. Net ir pačius klausimus reikia formuluoti iš naujo.
Stovim kaip tos moterys Velykų rytą saulei tekant, stovime prie kapo, akmuo, dengęs angą, nustumtas į šalį, kapo angoje mus pasitinka jaunas vyras baltais drabužiais, mes išsigąstame, o tas vyras mums sako: „Nenusigąskite. Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazariečio. Jis prisikėlė, jo čia nebėra.“
Kapas tuščias. Akmuo nustumtas. Tai, ko ieškome, nėra ten, kur manėme esant.
Privalome ieškoti kur nors kitur.
Turime patys suformuluoti atsakymą.
„Pilotas paklausė jį: „Ar tu esi žydų karalius?“
Jis atsakė: „Taip yra, kaip sakai.“
Tuo tarpu aukštieji kunigai visaip jį skundė. Tad Pilotas vėl klausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kokiais dideliais dalykais jie tave kaltina.“
Bet Jėzus daugiau nebeatsakinėjo…“34
Versta iš: Jonas Gardell. Om Jesus. Stockholm: Norstedts, 2009
1 Jėzaus nužengimas į žemę, o paskui jo žengimas į dangų vyko mums nebepriimtinoje aplinkoje: žemė plokščia, stovinti ant keturių stulpų. Apačioje – požemis, virš jos – dangus tarytum skėtis, prie jo pritvirtintos žvaigždės, anapus išskleisto dangaus gyvena Dievas, dangus kartais prasiveria, ir Dievas, angelai, o šiuo atveju – ir Dievo sūnus, – gali nužengti į žemę ir sugrįžti atgal.
2 Graikiškas Iesous vartojamas ir kaip Jošua, ir kaip Jėzus. Šis vardas Jėzaus laikais buvo toks dažnas, jog tekdavo pridurti papildomą žodį, kad žinotum, apie kurį žmogų kalbama. Jėzus „iš Nazareto“, arba „Mesijas“, šitaip Jėzų galima buvo išskirti iš kitų bendravardžių. Nuo antrojo šimtmečio žydai jau beveik nebekrikštijo vaikų Jėzaus vardu. Tada šis vardas jau buvo tvirtai susijęs su tuo Jėzumi, kurį mes linkę sieti su šiuo vardu.
3 Evangelija pagal Matą 10, 9–11. Toks Jėzaus nurodymas minimas trijose evangelijose. Morkaus evangelijoje, pačioje seniausioje, Jėzus leidžia savo pasiuntiniams turėti ir kurpes, ir lazdą.
4 Pirmasis laiškas korintiečiams 9, 14.
5 Mt 8, 20. Benamystę čia galima suprasti ir simboliškai, nes gyvavo tradicija, kad Išmintis, kurią Jėzus personifikuoja, nusakoma kaip neturinti namų.
6 Talmudas – raštų rinkinys, iki smulkmenų reglamentuojantis žydų gyvenimą. Tai rašto žinovų aiškinimai apie Torą. Talmudas pradėtas sudarinėti mūsų eros laikais, autoritetai, kuriais remiamasi Talmude, gyveno iki 500-ųjų m. e. m. Yra ir babilonietiškas, ir palestinietiškas talmudai.
7 Izaijo knyga 1, 17.
8 Iz 10, 2.
9 Padėtis dideliuose miestuose buvo šiek tiek geresnė. Ten žmonės, kad nekiltų socialinių neramumų, būdavo aprūpinami duona.
10 Mt 6, 25.
11 Mt 6, 33.
12 Evangelija pagal Luką 3, 11..
13 Lk 6, 20–21. Beje, Matas yra padaręs įdomų šios teksto vietos pakeitimą. Čia Jėzus nesako „Palaiminti jūs, vargdieniai“, o „Palaiminti dvasingieji vargdieniai“. Ne – „Palaiminti, kurie dabar alksta“, o – „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės“ (Mt 5, 3, 6; kursyvas autoriaus). Jėzus, pagal Luką, kalba apie konkretų, fizinį skurdą, o Matas paverčia jį dvasiniu dalyku.
14 Samariečiai buvo žydams gimininga tauta, garbinanti savitą Jahvę, žydai niekino juos, stengėsi išvengti bet kokių ryšių.
15 Mt 10, 5–6.
16 Mt 15, 24.
17 Evangelija pagal Joną 20, 31.
18 Šis teiginys pastaraisiais metais gana įprastas. Tai joks Dano Browno išradimas „Da Vinčio kode“.
19 Šioje brošiūroje, beje, aiškinama, kaip visus mylintis Išganytojas Paskutinio Teismo dieną gali pavirsti nepermaldaujamu, negailestingu teisėju:
„Nusikaltėlį būtų užkliudęs automobilis, bet vienas vyras prišokęs išgelbėjo jį. Po kurio laiko tas pats nusikaltėlis stojo prieš teismą už šiurkštų naują nusikaltimą. O teisėjas pasirodo besąs jį išgelbėjęs vyras. Nusikaltėlis ėmė maldauti, kad jo pasigailėtų.
– Tąsyk aš buvau gelbėtojas. Dabar esu teisėjas, – atsakė šis.
Nusikaltėlis buvo nuteistas pagal įstatymą.“
20 Šis kriterijus naudojamas rečiau, galbūt dėl to, kad pabrėžia Jėzų, besiskiriantį nuo savo amžininkų, tačiau dabar esti nuomonių, kad jis nebūtinai toks buvo.
21 Iš Pauliaus laiškų matyti, kad jis yra susipažinęs su Jėzaus mokymu, bent jau žino vieną kitą Jėzaus pasakymą ar darbą. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Paulius nedaug rašė apie Jėzaus „mokymą“, nes manė, kad bendruomenės jau žino, ką joms reikia žinoti. Toks argumentas atrodo keistokas, turbūt nerastume pastoriaus, pamokslininko, įsitikinusio, kad jo bendruomenės narių žinios apie Jėzų yra išsamios, nors evangelijos skelbiamos tikintiesiems kiekvieną savaitę per šimtmečių šimtmečius.
22 Tekstas „Q“ (iš vok. ž. „Quelle“ – „šaltinis“) nesurastas, tai tyrinėtojų konstrukcija, sukurta remiantis tuo, kad, be Morkaus evangelijos, Lukas ir Matas, matyt, turėjo dar vieną bendrą šaltinį. Morkaus evangelijoje nėra tų žodžių, kurie cituojami abiejose vėlesnėse evangelijose. Dėl „Q“ teorijos vyrauja beveik vieninga nuomonė, nors ir pasitaiko ją atmetančių tyrinėtojų.
23 Čia neketinama teigti, kad evangelijose nėra dalykų, kurie kadaise nebūtų buvę pagrįsti gyvųjų liudytojų pasakojimais.
24 Tai viena didžiausių tyrinėtojų nesantaikos temų, panašiai kaip ir Petro evangelijos apokrifų data.
25 Anot įprastos teorijos, Morkaus evangelija buvo parašyta persekiojamoms bendruomenėms Romoje (alternatyva – Sirija arba Palestina), Mato evangelija sukurta Antiochijoje, ketvirtame pagal dydį Romos imperijos mieste, Luko – Graikijoje arba Mažojoje Azijoje, o Jono – Efese arba Sirijoje. Manoma, kad Matas rašė žydų komunitetui, kai kam atrodo, kad – ir Jonas, jo Evangelijoje daug neapykantos „žydams“, ji galėjo būti skirta „žydiškam ratui“.
26 Jeruzalės šventykla ir jos kunigų klanai tebebuvo religijos centras, o sinagoga – žydų bendruomenės susibūrimų vieta, ten vykdavo vestuvės, pasitarimai, apipjaustymo apeigos, buvo skaitomi ir šventieji raštai. Tikėtina, kad Galilėjoje, kur vyravo neigiamas požiūris į šventyklą Jeruzalėj, sinagoga buvo svarbesnė negu Judėjoje. Kai šventykla buvo sugriauta, sinagogos reikšmė ypač sustiprėjo, ir ne tik tarp išblaškytų žydų, sinagoga tapo žmonių susitikimų vieta tikrąja to žodžio prasme.
27 Luko pasakojimas prieštarauja ir tam, kas keletą kartų yra nutikę Pauliui. Žr., pvz., Apaštalų darbai, 13, 14–52 ir 17, 1–9.
28 Mt 23, 8; 23, 10.
29 Ar žodinės tradicijos buvo tiksliai perduodamos – dėl to, kaip ir dėl daugelio kitų dalykų, nuomonės nesutampa.
30 Žodis „Kristus“ buvo suprantamas kaip asmenvardis, iš tikrųjų tai žodžio „Mesijas“, „pateptasis“, graikiškas vertimas.
31 Neįrodyta, bet įmanoma, kad Jėzus, dar gyvas būdamas, bent kelių mokinių buvo laikomas Mesiju. Romėnų valdžia tikriausiai taip ir suprato, nes Jėzus buvo nukryžiuotas kaip „Žydų karalius“, šio titulo krikščionių bažnyčia niekada nevartojo, tad vargu ar galėjo jį sugalvoti. „Nėra visiškai tikra, bet įmanoma“, – tokią prielaidą darau dėl to, kad yra nemažai įrodymų, jog prisikėlęs Jėzus buvo suprastas kaip Mesijas, tačiau vos vienas kitas – kad žemiškas Jėzus tokiu save laikė.
32 Išskyrus Evangeliją pagal Joną. Tačiau tik nedaugelis tyrinėtojų mano, kad ten paminėti Jėzaus žodžiai yra autentiški.
33 Evangelija pagal Morkų 15, 2.
34 Mk 15, 2–5.
Thomas King. Du apsakymai
2010 m. Nr. 3
Thomas Kingas (g. 1943) – šiuolaikinis postmodernus Kanados rašytojas, kurio tekstams būdinga ironija, griaunanti kultūrinius stereotipus ir socialines normas. Rašytojas yra čerokių (cherokee) ir graikų kilmės. Jo kūriniuose dažniausiai vaizduojami pirmieji Amerikos ir Kanados gyventojai indėnai, aprašomi Amerikos ir Kanados istorijos epizodai, indėnų mitams būdingi veikėjai (pvz., triksteris Kojotas).
T. Kingas buvo du kartus nominuotas nacionalinei Kanados literatūros premijai. Žymiausi jo kūriniai: romanai „Žalia žolė, sraunus vanduo“ („Green Grass, Runing Water“), „Gydanti upė“ („Medicine River“), kritikos esė knyga „Tiesa apie istorijas“ („The Truth About Stories“).
Kojotas ir Priešiškieji Ateiviai
Iš anglų k. vertė Jurgita Jasponytė
Žinot, visi mėgsta geras istorijas. Tikrai taip. Mano draugas Napioja užsuka į mano vietelę. Mano šauniąją vietelę. Mano šauniąją vietelę prie upės. Kartais Napioja užsuka į mano šauniąją vietelę ir prašo, papasakok smagią istoriją. Na aš ir pasakoju. Kartais seku tokias senas geras Indėnų laikų istorijas. O kartais seku geras Europiečių laikų istorijas. Suaugusiųjų istorijas. Vaikų istorijas.
Atsitinka, imu ir užsnūstu.
Kartais aš seku Kojotų istorijas. O, vaikeli, turi būt atsargus klausydamasis Kojotų istorijų. Kai aš seku tas Kojotų istorijas, turi nemiegoti. Turi laikyt kojų pirštus po kėde. Tikrai žinau.
Geriau pakišk po kėde tuoj pat. Kojų pirštus. Ne, ne vėliau.
Gerai, dabar aš paseksiu tau Kojoto istoriją. Gal esi girdėjęs šią istoriją anksčiau. Gal ir ne.
Kojotas risnojo į vakarus. Taip aš ketinu pradėti šią istoriją. Kojoto istoriją. Kojotas risnojo į vakarus, o kai pribėgo mano buvimo vietą, sustojo. Mano šauniąją vietelę. Prie upės.
Tai atsitiko europiečių laikais… 1940-aisiais. Galbūt 1944-aisiais. Ne, visgi 1942-aisiais.
Kojotas atėjo į mano namus 1941 metais. Sveikas, tarė tas Kojotas. Gal turėtum arbatos. O gal dar turėtum ir maisto. Ir gal laikraštį man pasiskaitinėti.
Be abejo, tariau. Aš visko turiu.
Ir štai Kojotas geria mano arbatą. Ir ėda mano maistą. Ir skaito mano laikraštį.
Valio! – šūkteli tas Kojotas. Laikraštyje radau darbą.
Gal tau smalsu, kas pasisamdys Kojotą?
Manau, kad smalsu.
Gerai, paklausiu.
Kas gi samdysis Kojotą? – klausiu aš.
Baltaodis, atsako Kojotas. Baltaodis ieško Kojoto.
Vaje. Kojotas ir Baltaodis. Ganėtinai baugu.
Ana ten viršuje, anoje pakrantėje, sako Kojotas. Į vakarus. Ten mano darbas.
Gerai, tariu aš. Tuomet man nereiks kraustytis.
Bet aš toks alkanas, sako Kojotas. Nežinau, ar aš pasieksiu tą pakrantę, nebent gausiu šio to paėst lig valiai.
Gerai, aš tave pamaitinsiu ir tu nusigausi į aną krantą.
Bet aš neturiu padorių marškinių, inkščia Kojotas. Man labai reikia padorių marškinių, tuomet Baltaodžiai matys, kad esu geras darbininkas.
Gerai, sakau aš, duosiu tau savo geruosiuos marškinius.
Ojojoi, vaitoja Kojotas, kaip aš ten nukaksiu? Ilgai ten reikės keliauti, o mano pėdos tokios jautrios.
Ar tu tebelaikai kojų pirštus pakišęs po kėde? Rankas geriau laikyk kišenėse. Tik tada Kojotas nepastebės, kad tu čia sėdi. Ir nekelk jokio triukšmo. Jeigu kojotas pamatys, kad kažkas jo klausosi, jis niekada iš čia neiškeliaus.
Gerai, sakau aš kojotui, paskambinsiu Biliui Frankui. Mano draugas Bilis Frankas keliauja į pakrantę. Jis važiuoja su šiuo pikapu į aną pakrantę atostogauti. Galbūt iškeliaudamas paims ir tave.
Valio! – sušuko kojotas. Valio!
Taigi Bilis Frankas pasiima Kojotą į tą pakrantę. Ir tai istorijos pabaiga.
Ne, aš tik pajuokavau. Tai nėra istorijos pabaiga. Ji dar tęsiasi. Lik čia. Išgerk arbatos. Nejudink tų pirštų. Kojotas vis dar čia pat.
Ei, ei! Kiek daug dalykų nutiko. Nei iš šio, nei iš to visi ima kautis. Daugiausia tie Baltaodžiai. Žinai, jie mėgsta kautis. Jie kaunasi vienas su kitu. O vėliau jie kaunasi su tais kitais žmonėmis. Ir netrukus jau kaunasi visi. Netgi vienas kitas iš mūsų, Indėnų, kaunasi.
Tu tikriausiai galvoji, kad Kojotas irgi kaunasi.
Ar taip ir manei?
Viskas gerai, gali man pasakyti.
Taigi Kojotas grįžta. Aš tave perspėjau. Kojotas sugrįžo, jis vairuoja visai neprastą sunkvežimį.
Ehei, šūkteli Kojotas, eikš ir pasižiūrėk į mano visai neprastą sunkvežimį.
Taip, sakau aš, tai visai neprastas sunkvežimis, jo. Tas darbas, kurį gavai, turėtų būti visai neblogas.
O taip, tarė Kojotas, šis darbas yra geriausias iš visų darbų, kuriuos tik esu dirbęs.
Ant Kojoto vairuojamo visai neprasto sunkvežimio durų buvo užrašas: „Kogavos jūros gėrybės.“ Ak, tas Kojotas. Nuolatos dairosi ko nors užkąsti.
Kur tu gavai tą visai neprastą sunkvežimį? – klausiu aš.
Kojotas mane pavogė, atsiliepia visai neprastas sunkvežimis.
Ne, aš nevogiau, sako Kojotas.
Taip, pavogei, užginčija visai neprastas sunkvežimis.
Nekalbėk su tuo paiku sunkvežimiu, pareiškia man Kojotas.
O kas čia bloga, – kalbėtis su sunkvežimiais? – klausiu aš. Visi kalbasi su sunkvežimiais.
Jau nebe, taria Kojotas ir nuleidžia akis, lyg būtų prisėdęs paslaptį. Kalbėdamasis su Priešiškuoju Ateiviu nusižengi įstatymui.
Priešiškojo Ateivio sunkvežimis? Dievuliau! – šūkteliu aš. Tai rimta.
Valstybės saugumas, sako Kojotas. Jeigu kas nors matė tave kalbantis su Priešiškojo Ateivio sunkvežimiu, man gali tekti tave areštuoti.
Aš nesu Priešiškasis Ateivis, atsako sunkvežimis.
Taip, esi, nukerta Kojotas.
Ne, nesu, ginasi sunkvežimis.
Taigi Kojotas ir visai neprastas sunkvežimis, ant kurio durų užrašyta „Kogavos jūros gėrybės“, ginčijasi dėl Priešiškųjų Ateivių. Ginčijasi ilgai. Visą dieną. Dvi dienas. Tris. Savaitę. Jie neleidžia niekam užmigti. Niekas rezervacijoje negali miegoti. Net šunys nemiega.
Liaukitės, sako tie šunys. Jūs niekam miegoti neduodat.
Nesu girdėjęs apie jokį Priešiškąjį Ateivį, prisipažįstu Kojotui.
O, tarė Kojotas, jų knibžda visur. Bet tu nesirūpink. Tau nereikia bėgti. Nereikia slėptis po lova.
Džiaugiuosi, sakau.
Na, žinoma, atsiliepia Kojotas. Dabar, kai darbo ėmiausi aš, pasaulis yra saugesnis.
Ne, tai netiesa, ištaria visai neprastas sunkvežimis.
Taip, tiesa, atremia Kojotas. Ir juodu vėl ima ginčytis.
Nežinau kaip tu, bet aš nuo to ginčo jaučiuosi apkvaitęs. Gal mums vertėtų išgerti arbatos. Gal mums vertėtų papietauti. Gal mums vertėtų pasižiūrėt tą televizijos šou, kur visi keliauja į salą ugdyti blogų manierų. Gal mums jau metas eiti miegoti. Tu gali numigti ant sofos.
Taigi kai aš pabundu, tas visai neprastas sunkvežimis jau – dingęs. Bet Kojotas vis dar čia.
Kurgi tavo Priešiškojo Ateivio sunkvežimis? – klausiu Kojoto.
O, atsako Kojotas, turėjau jį parduoti. Dabar tai įstatymas. Visa Priešiškojo Ateivio nuosavybė turi būti konfiskuota. Visa Priešiškojo Ateivio nuosavybė turi būti parduota. Toks mano darbas. Ir Kojotas man parodė popieriaus lapą, kuris skelbė: „Tarybos Įstatymas 469.“
Vaje! – šūkteliu aš. šis raštas skamba gražiai.
Šis raštas skelbia „Tarybos Įstatymą 469“. Šlovė „Tarybos Įstatymui 469“!
Vaje, sakau aš, šis raštas atrodo gana svarbus.
Taip ir yra, atsako Kojotas. Šis raštas liudija, kad aš esu Priešiškųjų Ateivių Nuosavybės Saugotojas.
Kojotas yra Priešiškojo Ateivio Nuosavybės Saugotojas, skelbė tas raštas. Šlovė Kojotui, Priešiškojo Ateivio Nuosavybės Saugotojui!
Ši tarnyba atrodo gana svarbi, sakau aš.
Tai pati svarbiausia tarnyba pasaulyje, atsako Kojotas.
Ar tai svarbiau, nei sakyti tiesą? – klausiu aš.
O taip, atsako Kojotas.
Ar tai svarbiau, nei būti patikimam? – klausiu.
Be abejo, atsako Kojotas.
Ar tai svarbiau, nei būti sąžiningam?
Tikriausiai, atitaria Kojotas.
Ar tai svarbiau, nei būti dosniam? – paklausiau aš.
Aišku, kad taip, atsakė Kojotas.
Dievuliau, sakau, tai visai rimtas darbas, tikrai. Ir kaipgi tau tas rimtas darbas sekasi?
Na, pirmiausia aš atrandu Priešiškuosius Ateivius, sako Kojotas. Tuomet konfiskuoju jų Nuosavybę. Paskui tą jų Nuosavybę parduodu. Klausyk, gal tu nori pirkt Priešiškojo Ateivio Nuosavybę?
Priešiškojo Ateivio Nuosavybė. Taip, Kojotas man taip ir pasakė. Aišku, gali klausti. Tik sėdėk ant tos kėdės. Laikyk kojų pirštus po kėde. Ir nemiegok. Kai tik pradėsi knarkti, Kojotas tikrai tave išgirs.
Taigi aš paklausiau Kojoto, kokią Priešiškojo Ateivio Nuosavybę jis parduoda?
O, sako Kojotas, turiu visko. Nori siuvamosios mašinos? Arba gal komodos? Aš turiu daugybę radijų. Reikia fotoaparatų? Šaldytuvo? Antklodžių? Arbatinukų? Karučio? Namo? Gal tau reikalingas krėslas? Turiu labai daug dviračių. Gal tau reikia naujos mašinos? Gal žvejybos valties?
Žvejybos valties? Tu parduodi žvejybos valtį?
Ei, ei! – sušuko Kojotas. aš parduodu kur kas daugiau nei vieną. Kiek tau reikėtų?
O kiek tu turi? – klausiu aš.
Tūkstantį aštuonis šimtus keturias, suskaičiuoja Kojotas.
Labai daug žvejybos valčių, atsakau aš.
Sunkus darbas, sako Kojotas. Bet kažkas už jį gauna gražaus pinigo. Gal tau reikia visai neblogo kimono?
Ne, sakau aš, man nereikia neblogo kimono.
Nagi eime pasižiūrėti Priešiškojo Ateivio Nuosavybės, pakviečia Kojotas.
Taigi keliauju kartu su Kojotu. Tik mes keliaujame ne tuo visai neprastu sunkvežimiu, ant kurio durelių yra užrašas „Kogavos jūros gėrybės“, mat Kojotas jį pardavė. Užtat Kojotas turi kitą visai neprastą sunkvežimį, ant kurio durelių užrašyta: „Okados įvairių prekių krautuvė.“
Tu tikrai turi daug visai neprastų sunkvežimių, sakau.
Žinoma, atsako Kojotas, aš esu kuo puikiausias Priešiškojo Ateivio Nuosavybės Saugotojas.
Taigi Kojotas pradėjo važiuoti. Jis traukė į kalnus. Taip pat į slėnius. O vėliau pasuko į Ramiojo Vandenyno Nacionalinę Parodą Vankuverio mieste.
Aš pasiklydau, sakau Kojotui. Kur mes esame?
Hastingo parke, atsako Kojotas.
Tas Hastingo parkas visai nemažas. Didžiuliai pastatai. Didžiuliai ženklai. Štai tas ženklas sako, kad čia – „Gyvuliams Skirtas Pastatas“.
Gyvuliai. Puiku. Taigi aš klausiu Kojoto, ar turi Priešiškojo Ateivio Žirgų. Taip ir paklausiau. Ar turi Priešiškojo Ateivio Žirgų? Aš norėčiau pajodinėti kokiu geru Priešiškojo Ateivio Žirgu.
Kojotas patikrina Priešiškojo Ateivio Nuosavybės sąrašą. Patikrina jį dar kartą. Ne, sako Kojotas, Priešiškojo Ateivio Žirgų nėra.
O Priešiškojo Ateivio Karvių? – klausiu Kojoto.
Ne, atsako Kojotas, nėra ir Priešiškojo Ateivio Karvių.
Vištų?
Nėra.
Avių?
Nėra.
Jergutėliau, tai visi gyvuliai, kuriuos tik prisimenu. Taigi aš klausiu Kojoto, ką gi jis laiko tame „Gyvuliams Skirtame Pastate“?
Priešiškuosius Ateivius, atsako Kojotas. Tai vieta, kur mes laikome Priešiškuosius Ateivius.
Jergutėliau, tas Kojotas mėgsta pasakoti istorijas. Kartais jis pasakoja istorijas su negeru kvapeliu. Kartais jis pasakoja istorijas, kurios būna ištęstos. Kartais jis pasakoja istorijas, kurios kandžioja tavo kojų pirštus. Kojoto istorijos.
Tai gera Kojoto istorija, sakau Kojotui. Priešiškieji Ateiviai „Gyvuliams skirtame pastate“.
Ne, ne, sako Kojotas. Ši istorija nėra gera Kojoto istorija. Tai gera Kanados istorija.
Kanados istorija. Kojoto istorija. Kartais sunku nusakyti skirtumą. Visi šie žodžiai prasideda raide K.
Kietas, kirstynės, katastrofa, kabinėjimasis.
Oje, turiu atgauti kvapą. Na va, jau geriau.
Kietaširdis, kolaborantas, kepti, kaltinti.
Ne, mes dar nebaigėm.
Keliaklupsčiauti, kalbėtis, konfiskuoti, kergti, kooperuotis.
Ne, dar ne.
Klostytis, kringelis, kvaištelėjęs, kreivas, kankinantis, kirtis.
Dievulėliau, kone pamiršau kaulijimą.
Ne, ne, sako Kojotas, šie žodžiai klaidingi. Žodis, kurio tu ieškai, yra teisėtas.
Jergutėliau, gerai pasakei, pritariu Kojotui. Teisėtas yra geras žodis. Su juo gali daug nuveikti. Tai vienas iš magiškų žodžių. Baltosios magijos. Teisėtas. Kaip ir daugybė kitų Baltosios magijos žodžių.
Patriotiškumas, Gėris, Privatumas, Laisvė, Orumas, Veiksmingumas, Našumas, Tiesa, Saugumas, Nacionalinis, Integralumas, Visuomenė, Gerovė, Teisingumas, Nuosavybė.
Kartais galima jungti du magiškuosiuos žodžius. Nacionalinis Saugumas, Visuomenės Gerovė, Privati Nuosavybė.
Užteks, užteks, sako Kojotas. Nuo visų šių žodžių man ima skaudėti galvą. Mums tereikia vieno vienintelio žodžio, skirto Priešiškiesiems Ateiviams. Ir tas žodis yra teisėtas.
Taigi kojotas nusivedė mane į „Gyvuliams skirtą pastatą“, kad parodytų Priešiškuosius Ateivius.
O, vaikeli, tu jų daug pagavai.
Be abejo, taria kojotas.
Bet kieno čia kvapas? – klausiu.
Ir kiaulių, ir karvių, ir arklių, atsako Kojotas. Mes turim suvaryti ir kiaules, ir karves, ir arklius, taigi turim suvaryt ir Priešiškuosius Ateivius.
Čia tikrai stipri smarvė, sakau aš.
Taip, iš tiesų, atsako Kojotas. Geriau keliaukim, kol neapsikrėtėm.
Galbūt ir Priešiškieji Ateiviai norėtų keliauti, sakau Kojotui. Kad neapsikrėstų nuo čia laikomų ir kiaulių, ir karvių, ir arklių.
Priešiškieji ateiviai nemano, kad jie dvokia, atitaria Kojotas. Jie ne tokie, kaip tu ir aš.
Jie atrodo kaip tu ir aš, sakau.
O ne, atsako Kojotas, tu klysti. Jie atrodo kaip Priešiškieji Ateiviai.
Taigi anas Kojotas parodo man visokiausių vaizdų. Jis parodo man tokį didelį pastatą – stiklinį. Paskui man parodo kitą didelį pastatą, irgi stiklinį. Ir tuomet jis man parodo dar vieną didelį pastatą, taip pat stiklinį.
Vaikeli, sakau Kojotui, čia galybė didelių stiklinių pastatų.
Ar norėtum pamatyti dar vieną stiklinį pastatą? – klausia Kojotas.
Ne, sakau, man jau gana stiklinių pastatų.
Gerai, sako Kojotas, eime apžiūrėti Priešiškojo Ateivio turto. Galbūt ten tau rasim sidabro dirbinių.
Taigi Kojotas rodo man Priešiškojo Ateivio turtą.
Jergutėliau, sakau aš Kojotui. Rodos, būsi konfiskavęs viską.
Taip, sako Kojotas. Baltaodis yra davęs man re-Komendaciją, kurią galiu pasikabinti ant sienos.
Vaikeli, tai dar vienas iš tų žodžių, prasidedančių raide K.
Ar matei ką nors, kas tau patiktų? – klausia Kojotas. Galiu tau duoti visą galybę šeimos relikvijų.
Bet kai tik Kojotas pradeda man rodyti tą gausybę šeimos relikvijų, suskamba jo telefonas. Visa tai vyksta tais laikais, kai dar nėra telefonų, kai dar negali vaikščioti po namus ir telefonų nešiotis kišenėje. Skambutis – trisdešimt centų už minutę, plius skambučių į užsienį tarifai. Tai laikai, kada telefonai prikalti prie sienų, tu stovi šalia tikrų moterų, kurios tave su pašnekovu sujungia.
Ne, netikros moterys.
Taigi kojotas stovi šalia to telefono ir kinkuoja galvą, ir šypsosi, ir leidžia linksmus garsus.
Geros naujienos, sako Kojotas. Baltaodis davė man darbo.
Vaikeli, tariu, tu esi labai užsiėmęs Kojotas.
Taip, atsako Kojotas, ir aš jau turiu naują šūkį. Nori jį išgirst?
Ar norėtum išgirst naująjį Kojoto šūkį? Ne, aš irgi nenoriu jo girdėt. Bet jei mes sakome ne, mes galim užgauti Kojoto jausmus, – jis pravirks, sukels daug triukšmo ir neleis niekam užmigti. Taip, ir šunims užmigt jis taip pat neleis.
Taigi prašau Kojoto, kad pasakytų mums naująjį savo šūkį.
Gerai, sako kojotas. Štai jis: „Tegul mūsų šūkis būna skirtas Britų Kolumbijai – „Ne Japoniūkščiams nuo Uolėtųjų lig jūrų“.“
Oho! Tai naujasis tavo šūkis?
Ianas Alisteris Makenzis, ištaria Kojotas. Tai Iano Alisterio Makenzio šūkis.
Jis turėtų būti svarbus asmuo, sakau Kojotui. Visi baltaodžiai, pavadinti trimis vardais, yra svarbūs.
Jis yra Baltaodis, vadovaujantis kuriant šūkius, paaiškina Kojotas. Bet jis nėra geras poetas. Jeigu jis būtų geras poetas, sakytų: „Tegul mūsų šūkis, skirtas Britų Kolumbijai, būna „Ne – Japoniūkščiams nuo Uolėtųjų kalnų ligi jūros“.“
Pažvelk, sakau. Dabar šis šūkis rimuotas.
Būna, jūros, skamba šiame šūkyje. Būna, jūros.
O taip, sako Kojotas, visi geri šūkiai rimuoti. Ar norėtum išgirst keletą kitų Iano Alisterio Makenzio šūkių?
Ar tai naujasis tavo darbas? – klausiu. Rimuoti Iano Alisterio Makenzio šūkius?
Ne, ne, sako Kojotas, mano naujasis darbas – kur nors Nudanginti Priešiškuosius Ateivius.
Ne, aš nežinau, ką reiškia „nudanginti“. Daugybė šių žodžių prasideda priešdėliu „nu“. Nuvertinti, nunykti, nuvargti, nukentėti, nuvilti, nuliūdintas, nutylėjimas, nuvertinimas.
Nudanginti.
Ne, nemanau, jog turėtume klausti Kojoto. Gerai, bet nekaltink manęs, jei paskui visai susipainiosi.
Nagi, sako Kojotas, mes turime tuos Priešiškuosius Ateivius kur nors nudanginti. Taigi Kojotas išveda visas Priešiškųjų Ateivių Moteris ir Vaikus lauk iš to „Gyvuliams Skirto Pastato“, dvokiančio arkliais ir karvėmis, ir avimis, paskui iš kitos patalpos išveda Priešiškuosius Ateivius Vyrus, ant kurių nugarų nupiešti taikiniai, o tada Kojotas visus Priešiškuosius Ateivius sukelia į priekabą to paties visai neprasto sunkvežimio, ant kurio durelių užrašyta: „Okados įvairių prekių krautuvė.“
Priekaba buvo kone sausakimša, dievaži.
Gerai, sako Kojotas, nudanginkime.
Taigi Kojotas sunkvežimiu pasuka į slėnį, paskui – link anų kalnų, vėliau – į anas prerijas ir taip jis nesustodamas važiavo, kol pasiekė mano vietelę.
Mano šauniąją vietelę. Mano šauniąją vietelę prie upės.
Dievuliau, šūkteliu, čiagi mano šaunioji vietelė!
Taip, atsako Kojotas, čia gera vieta, tikrai. Galbūt tai tinkama vieta Priešiškiesiems Ateiviams nudanginti.
Žinoma, sakau, tik reikia surast jiems daug kambarių.
Taigi Kojotas iškelia iš sunkvežimio Priešiškuosius Ateivius, o aš paskambinu savo draugams Napiojai ir Biliui Frankui. O, sakau aš savo draugams, mes turim svečių.
Gerai, atsako mano draugai Napioja ir Bilis Frankas. Mes sukviesime visą Tautą. Gal kiek užkąsime. Gal išgersim arbatos. Gal sudainuosime sutiktuvių dainą.
Vakarėlis? – susidomi Kojotas. Dievinu vakarėlius!
Bet žinai ką? Kai kurie Priešiškieji Ateiviai atrodo liūdni. Kai kurie Priešiškieji Ateiviai atrodo ganėtinai išgąsdinti. O kai kurie iš tų Priešiškųjų Ateivių su taikiniais ant nugarų atrodo piktoki.
Vaje, sakau Kojotui, tie Priešiškieji Ateiviai neatrodo labai laimingi.
Ir tai po viso mano triūso dėl jų, taria Kojotas. Sulig Kojoto ištartais žodžiais privažiuoja didžiulis automobilis.
O, tariu, gana reikšmingai atrodantis automobilis.
Toks ir esu, atsako reikšmingai atrodantis automobilis.
Ar atvykai į Priešiškųjų Ateivių vakarėlį? – paklausiu.
Ne, atsakė reikšmingai atrodantis automobilis, aš ieškau Kojoto.
Ar mane paaukštins? – šlifuodamas liežuviu dantis, klausia Kojotas.
Lipk vidun, sako tas reikšmingos išvaizdos automobilis. Mums reikia slaptai pasikalbėti apie vieną dalyką.
Taigi Kojotas įlipa į tą reikšmingai atrodantį automobilį, aš einu maisto, ir Priešiškieji Ateiviai pasijunta šiek tiek geriau.
Žinai, sako man Bilis Frankas, ši istorija apie Priešiškuosius Ateivius, apie tai, kaip Kojotas ir Baltaodis iš jų atėmė Nuosavybę, kaip juos išgabeno kažkur toli nuo namų, man primena kitą panašią istoriją.
Taip, sakau Biliui Frankui, man taip pat.
Ar prisimeni, kaip vystosi ta istorija? – klausia Bilis Frankas.
Ne, sakau, bet galbūt mes galim galvoti apie ją, kol prisiminsim.
Taigi mes šio bei to užkandome, išgėrėme arbatos, Bilis Frankas ir Napioja, mušdami būgną, visus palinksmino, o mes užtraukėm dainą.
Ir netrukus Kojotas išlipo iš to reikšmingai atrodančio automobilio. Ir KKRP* išlipo iš to reikšmingai atrodančio automobilio. Ir politikai išlipo iš to reikšmingai atrodančio automobilio dainuodami „O Kanada“. Bet dainavo jie nekaip.
Jergutėliau, sako Bilis Frankas. Mes einame parsinešti daugiau valgio.
Gerai, sako Kojotas, visi Priešiškieji Ateiviai, grįžkite į sunkvežimį!
Neskubėk, šnabždu Kojotui. Vakarėlis dar tik įsibėgėjo.
Nėra laiko vakarėliui su Priešiškaisiais Ateiviais, sako Kojotas. Aš gavau naują darbą.
Kitą darbą? Jergutėliau, tas Kojotas yra tikrai labai užsiėmęs Kojotas.
Koks gi naujasis tavo darbas? – klausiu Kojoto.
Aš turiu nugabenti Priešiškuosius Ateivius į naujuosius jų namus, sako Kojotas.
Jie gali čia pasilikti, tikinu. Mes turime daug kambarių.
O ne, tai gali būti pernelyg pavojinga. Priešiškuosius Ateivius, kurie atrodo liūdni ir išsigandę, mums reikia nugabenti į Cukrinių Runkelių Ūkį. Mes duosime jiems darbo.
Gerai, sakau, Cukrinių Runkelių Ūkyje galima užkalti gražaus pinigo.
Mes neketiname jiems mokėti, sako Kojotas. Šie Priešiškieji Ateiviai turi dirbt už dyką, taip jie įrodys mums, kad yra ištikimi piliečiai.
Vaje, tariu Biliui Frankui, tie pilietybės testai yra labai sunkūs.
Kas tie piliečiai? – klausia Bilis Frankas.
O kaip dėl tų Priešiškųjų Ateivių, kuriems ant nugarų yra taikiniai. Jie atrodo piktoki?
O, sako Kojotas, tie Priešiškieji Ateiviai pavojingi. Tie pavojingi Priešiškieji Ateiviai keliauja į Anglerį Ontarijuje.
Dievuliau, sakau aš, tie Priešiškieji Ateiviai turėtų būti tikrai pavojingi, jeigu juos reikia išgabenti į Ontariją. Ar nors vienas tų Priešiškųjų Ateivių yra pridaręs nemalonumų?
Dar ne, sako Kojotas, bet atsargumas nepakenks.
Taigi Kojotas atsiduria visų dėmesio centre, atsistoja šalia būgno ir iškelia rankas.
Gerai, sako Kojotas, visi Priešiškieji Ateiviai, grįžkite į sunkvežimį.
Gal jie manęs neišgirdo? – klausia Kojotas. Ir šįkart jau sako garsiai. Visi Priešiškieji Ateiviai, grįžkite į sunkvežimį!
Bet niekas atgal į sunkvežimį nelipa.
Gerai, pasiryžta Kojotas, imsimės griežtesnių priemonių. Ir Kojotas kartu su KKRP sučiumpa Bilį Franką.
Priešiškasis Ateivis, taria Kojotas ir KKRP.
Paikas Kojote, sakau jam, tai ne Priešiškasis Ateivis. Tai Bilis Frankas.
Ar esi tuo tikras? – klausia Kojotas. Jis atrodo visai kaip Priešiškasis Ateivis.
Aš esu Bilis Frankas, patikina Bilis Frankas.
Tuomet Kojotas ir KKRP sučiumpa kitą Priešiškąjį Ateivį.
Ne, sakau, jis irgi ne Priešiškasis Ateivis. Jis mano draugas Napioja.
Nesąmonė, sako Kojotas, aš atpažįstu Priešiškąjį Ateivį, kai tik jį pamatau, ir Kojotas bei KKRP sučiupo visus, kas po ranka papuolė. Tada tie policininkai, dainuodami „O Kanada“, atsistojo už ano reikšmingos išvaizdos automobilio ir mojavo vėliavomis.
Priešiškasis Ateivis.
Ne, sakau, tai Lerojaus Šokinėjančio Jaučio pusbrolis Sesilis.
Priešiškasis Ateivis.
Ne, sakau, tai Marta Redkrau. Ji ištekėjusi už Sesilio Šokinėjančio Jaučio sūnėno, Vilfredo.
Tavim dėtas, aš norėčiau būti toliau nuo šios istorijos įvykių. Kojotas ir KKRP gali tave sučiupti. Taip, aš sėdėčiau kampe, kur anie neužmato.
Priešiškasis Ateivis.
Ne, sakau, tai Morisas Mozė. Jis yra Lerojaus Šokinėjančio Jaučio anūkas. Lerojaus duktė, Selestė, turėjo dvynius.
Priešiškasis Ateivis.
Ne, sakau, tai Arnoldas Stovintis Arklys. Jis gabena turistus į kalnus medžioti.
Tas paikas Kojotas net mane sučiupo.
Ei, sakau, paleisk mane.
Oi, nustemba Kojotas, oi.
Liaukis visus suiminėt, patariu jam.
Tačiau Kojotas ir KKRP nesiliauja. Ir netrukus Kojotas į tą visai neprastą sunkvežimį sugrūda Priešiškuosius Ateivius, o anie tą visai neprastą sunkvežimį prikemša Indėnų.
Aš turiu kur kas daugiau Priešiškųjų Ateivių nei tada, kai pradėjau, sako Kojotas. Aš turbūt esu geresnis, nei pats maniau.
Tu turi padoriai elgtis su Indėnais ir Priešiškaisiais Ateiviais, sakau Kojotui. Antraip sugadinsi visą istoriją.
Ir tik tada KKRP pačiumpa Kojotą.
Priešiškasis Ateivis.
Ne, ne, sako Kojotas. Aš – Kojotas.
Priešiškasis Ateivis, šaukia tie KKRP. „O Kanada“, dainuoja tie policininkai. Ir visi išvažiuoja tuo reikšmingos išvaizdos automobiliu ir Kojoto visai neprastu sunkvežimiu, ant kurio durelių užrašyta: „Okados įvairių prekių krautuvė.“
Ir daugiau to Kojoto aš nemačiau.
Taigi tas Kojotas prabėgo pro mano šauniąją vietelę. Mano šauniąją vietelę prie upės.
Taip, tai vis dar ta pati istorija. Taip, tas Kojotas kurį laiką buvo dingęs, bet dabar sugrįžta. Aišku, aš žinau, kur Kojotas ir Indėnai, ir Priešiškieji Ateiviai keliauja. Ne, jie keliauja ne į Floridą žaisti golfo ar grumtis su aligatoriumi. Ne, jie keliauja ne į anas salas, kur visi kepinasi saulėje ir gurkšnoja iš didžiulių riešutų. Ne, jie taip pat negrąžina tiems Priešiškiesiems Ateiviams jų Nuosavybės.
Sveikas, sako tas Kojotas. Gal turi arbatos? Gal turi ko užkąsti? Ir gal turi laikraštį man pasiskaitinėti?
Žinoma, sakau. Prisėsk. Kur yra tas visai neprastas sunkvežimis, ant kurio durelių užrašyta „Okados įvairių prekių krautuvė“?
Baltaodžiai pasiėmė mano visai neprastą sunkvežimį, atsako Kojotas. Ir visą Priešiškųjų Ateivių Nuosavybę pasiėmė. Ir visus mano Priešiškuosius Ateivius.
Dievulėliau, tariau, tie Baltaodžiai nori viską pasiimti.
Taip, taip ir yra, sako Kojotas, gerdamas mano arbatą ir valgydamas mano maistą, ir skaitydamas mano laikraštį.
Valio! – šūkteli Kojotas. Radau kitą darbą.
Jergutėliau, tariu, skaityt laikraščius yra pavojinga.
Šis darbas geresnis už ankstesnį, atsako Kojotas.
Tu ketini sugauti daugiau Priešiškųjų Ateivių? – klausiu.
Ne, atsako Kojotas. Aš keliauju į Naująją Meksiką. Aš keliauju į Los Alamą Naujojoje Meksikoje padėti Baltaodžiams padaryti pasaulį saugų ir nepriklausomą.
Gerai, sakau, skamba visai neblogai. Ta Naujoji Meksika iš tiesų yra dykuma ir kalnai. Nieko daugiau, ką tas Kojotas galėtų sugadinti, Los Alame nėra.
Taip, dabar Kojotas dingęs. Taip, dabar kojų pirštai saugūs. Taip, tai istorijos pabaiga. Ar tu norėjai Kojoto ko nors paklaust? Jei paskubėsi, gal dar pasivysi jį pakeliui į tą Naująją Meksiką.
Ne, aš ketinu likti čia. Tas Kojotas sugrįš. Jis visada sugrįžta. Kam nors reikia likti čia, kad įsitikintume, ar jis nepridirbo naujų kvailysčių.
Sakau tau.
* Kanados Karališkoji Raitoji Policija (RCMP – Royal Canadian Mounted Police)
Neskaitant indėno, jų buvo šešetas
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Teta Betė buvo mūsų šeimos gėda. Ji iki to laiko, kai žuvo nardydama įlankoje, turėjo septynetą vyrų. Neskaitant indėno, jų buvo šešetas. Senelė nenorėjo įskaityti indėno, nes Betė ir Chuanas Laukinis Vaikis Maktevišas susituokė Meksikoje. Tai buvo indėniška ceremonija; Betė atsiuntė nuotraukų, tačiau senelė smarkiai abejojo to „pau-vau“, kaip ji ceremoniją vadino, teisėtumu.
– Vestuvėmis to nepavadinsi, – sakydavo ji.
Be to, senelė nebuvo tikra, kad Chuanas iš tiesų buvo indėnas. Aš nugyvenau daug metų, sakydavo ji, ir esu įsitikinusi, jog mes išžudėme visus indėnus.
– Jis tikriausiai tik meksikietis, – sakydavo senelė.
Pasak Betės siunčiamų atvirukų, Chuanas buvo kikapu genties indėnas, ši gentis pasitraukė iš JAV teritorijos devyniolikto amžiaus pradžioje. Febė parsinešė iš bibliotekos knygą ir, aišku, joje rado kikapu indėnų aprašymą. Senelė tik papurtė galvą.
– Esu tikra, kad ir juos mes išžudėm.
Chuanas buvo ir profesionalus boksininkas. „Jis kovoja dėl kikapu kultūros“, – rašė Betė. Visus pinigus, kuriuos jis uždirbdavo ringe, aiškino Betė, atiduodavo savo genčiai, štai kodėl jie neturėjo pinigų kelionėms ir štai kodėl Betė jį mylėjo. Tai buvo tokia didžiadvasiškumo rūšis, kurią galėjai aptikti tik naujuose romanuose ir senojoje poezijoje, tačiau senelė imdavo purkštauti, kai tik Betė postringaudavo apie pasiaukojimą ir įsipareigojimus.
Po metų Betė metė kilnius darbus, Chuaną ir Meksiką, ir susidėjo su kinu architektu iš Sietlo. Kol paskendo įlankoje, ji dar spėjo ištekėti tris kartus, bet vaikų nepaliko, tik virtinę istorijų apie save ir du su puse milijono dolerių.
Anksčiau mes nieko nežinojome apie Betės pinigus, tačiau po jos mirties buvome pakviesti į teismą ir apdalyti mums priklausančiu palikimu. Po šio įvykio, kai gerdavome į tetos Betės sveikatą, ją jau vadindavome „ekscentriška“, bet ne „pamišusia“, ir „atkaklia“, o ne „užgaidžia“. Visos istorijos apie tetą Betę pamažu buvo prikeltos iš šeimos rūsio, išblizgintos ir, prisimenant tos moters stiprybę ar paliudijant pinigų jėgą, pasakojamos per pietus. Šeimoje į jos sveikatą dažniausiai gerdavo vyrai.
Senelė pakęsdavo tas istorijas, tačiau sunkiai, kaskart pertraukdavo, kai Džeraldina ar Febė imdavo romantiškai taukšti apie Betę ir jos polinkį į „mažas keistenybes“.
– Ji nebuvo keistuolė, Febe, – sakydavo senelė. – Ji buvo kvaila mergiotė.
– Ak, ne, – prieštaraudavo Febė. – Teta Betė tiesiog buvo šiuolaikiška.
– Kokie niekai, – atšaudavo senelė.
Tupėdama savo soste, gėlėmis drožinėtoje kėdėje aukšta atkalte, senelė atrodė lyg prieštvaninis paukštis, viena iš tų senovės dinozaurų, pusiau reptilijų, ilgais, dantytais snapais ir odiniais sparnais. Jos rankos buvo naguotos letenos, stipriai sugniaužtos sterblėje, kad nepastebėtum pavojaus. Tačiau gyvenimo vandenyne ji buvo tarsi leviatanas, jaukiai nugrimzdęs į gelmę ir žvelgiantis į viršų juodomis bekraujėmis akimis, stebintis mus, plūduriuojančius paviršiuje.
– Ištekėjusi šešis kartus, – staiga nei iš šio, nei iš to tardavo senelė ir papurtydavo galvą.
– Septynis, senele, – pataisydavo ją Džeraldina ar Febė.
– Tik norėjau atkreipti dėmesį.
Pati senelė ištekėjo vienąkart. Gyvenimas: aštuoni vaikai, didžiulis namas ir senelio viskis. Džeraldina pasakojo, kad vieną naktį senelis ėmė gerti ir prieš senelę pakėlė ranką. „Dėdė Džonas sakė, kad jis jai nesmogė, tik pakėlė ranką. Kai suprato, ką ketino padaryti, jį ėmė graužti sąžinė ir jis pradėjo verkti.“ Tačiau teta Ruta mums pasakojo, jog senelis smogė senelei, parmušė ją ant žemės ir liovėsi vien todėl, kad buvo per girtas. Anot dėdės Džono versijos, senelis, per ašaras nieko nematydamas, bandė atsisėsti virtuvėje ant kėdės, nepataikė, pargriuvo ir susilaužė ranką. Teta Ruta sakė: kai senelis, nustojęs muštis, susmuko krėsle ir užmigo, senelė nuėjo į virtuvę, pasiėmė dešimties colių skersmens ketaus keptuvę ir ja sulaužė seneliui ranką.
Kad ir kas ten būtų nutikę, senelis du mėnesius vaikščiojo sugipsuota ranka, o kitais metais, kai teta Ruta baigė mokyklą, senelis iš namų išsikraustė (jei tikėsime dėde Džonu) arba iš jų buvo išmestas (jei tikėsime teta Ruta). Jis išsinuomojo mažą butelį virš gaisrinės ir tą pačią žiemą buvo rastas už kinų skalbyklos sušalęs į kaulą, miręs nuo širdies smūgio ar mirtinai nusigėręs.
Po to, sakė Džeraldina, anot dėdės Džono, teta Betė ir ėmė taip beprotiškai elgtis. „Veikiausiai dėl to, kad teta Betė mylėjo senelį ir nekentė senelės už tai, kad jį nužudė.“ Teta Ruta sakė, jog tetai Betei tiesiog patiko būti kitokia. „Betė ir senelė nuolatos varinėdavo ilgus pašnekesius apie gyvenimą, – kalbėjo mums Ruta. – Juodvi buvo per daug panašios. Tai matėsi.“ Dėdė Džonas pasakojo, kad dažnai girdėdavo Betę ir senelę besipykstančias ir šaukiančias viena ant kitos. „Senelei nepatiko, jog Betė elgiasi taip, kaip nori, tačiau Betė pasiųsdavo senelę velniop ir gyveno, kaip išmanė.“
Šiuose pasakojimuose buvo ir vienas sutapimas. Kai Betei sukako aštuoniolika, senelė ją išgrūdo iš namų. Homeras Pairas kino teatre pastebėjo Betę ir Haroldą Lofteną susikibusius už rankučių ir paskambino senelei. Haroldas buvo juodaodis ir/arba nusikaltėlis, o senelė buvo rasistė ir/arba susirūpinusi. Betė aiškino, kad ji taip pasielgė norėdama pamatyti, ką darys senelė, o ši ištraukė iš stalčių visus Betės drabužius, sukimšo į tris lagaminus ir pastatė juos pievutėje priešais namą. Ant didžiojo žalio lagamino šono buvo priklijuotas vokas. Jame buvo laiškelis, autobuso bilietas į Rouzvilį, esantį už šimto mylių, ir penkiasdešimties dolerių čekis.
„Čia tavo drabužiai, – buvo parašyta laiškelyje. – Prašau palikti miestą.“
Taigi teta Betė išvyko. Po trejų metų grįžo kartu su pirmuoju vyru. Šis buvo dantistas, vilkėjo trijų dalių kostiumu, mėlynais marškiniais ir ryšėjo žydrą kaklaraištį. Jis atvežė geltonų gėlių puokštę ir ryškiai rožinę dėžutę senelės mėgstamų saldainių – didelių, raudonai baltai dryžuotų, kietų mėtinių ledinukų. Febė ir Džeraldina paeiliui nešiojo arbatą ir prie durų klausėsi pokalbių.
– Jis tik sėdi ir postringauja apie dantis ir koks puikus mūsų namas.
Betė ir jos vyras dantistas tą patį vakarą išvyko atgal į San Franciską, ir kai mes kitą rytą atsikėlėme, pievutėje priešais namą stovėjo trys lagaminai. Febė ir Džeraldina atplėšė voką, kuris buvo priklijuotas prie žalio lagamino šono. Jame buvo penkiasdešimties dolerių čekis ir raštelis: „Puikiai leidžiu laiką, norėčiau, kad būtumėt kartu.“
Mes įnešėme lagaminus į vidų ir Džeraldina padavė senelei raštelį.
– Argi tas Betės vyras dantistas ne mielas? – tarė Džeraldina.
Senelės akys žybtelėjo, jos skara, dengianti rankas, sujudėjo.
– Jis buvo toks mandagus ir gerai apsirengęs. Tas kaklaraištis labai madingas.
Senelė suniurnėjo kažką panašaus į žodį „gupis“.
Taip prasidėjo „gupių“ procesija. Kas kelerius metus Betė pristatydavo naujus savo vyrus, o senelė sėdėdavo ant kėdės, perdavinėdavo kitiems saldainių lėkštę ir stebėdavo vyrus su įprastu alkano žvėries budrumu.
– Betė gyvena tikrai įdomų gyvenimą, – per vakarienę tarė Febė. – Visi tie vyrai ir tos kelionės.
– Tie nėra vyrai, – atšovė senelė. – Prašau paduoti kalakutą. – Ir senelė pasmeigė didžiulį baltos mėsos gabalą. – Jau geriau tas meksikietis.
Betė grįždavo namo ir viena. Kartais tūnodavo užsidariusi savo kambaryje. Kai ji parvažiavo prieš ketvirtas vedybas, Džeraldina, Febė ir aš nutykinome laiptais žemyn prie svetainės durų pasiklausyti.
– Gerai atrodai, – kalbėjo senelė. – Ar turi vaikų?
– Aš dabar ištekėjusi.
– Aišku, – atsiliepė senelė.
– Tiesa, sutikau labai mielą vyriškį. Manau, jis tau patiktų.
– Žinoma. O kas atsitiko tam meksikiečiui?
– Turi omenyje kikapu?
– Turiu omenyje meksikietį.
– Ar teko kada sutikti Bilą?
– Kokį Bilą?
Kartais teta Betė, grįžusi namo, nusivesdavo mane ir seseris į parką, mes supdavomės sūpynėse ir kalbėdavomės.
– Ar kada buvote Taityje? – klausdavo teta Betė.
Mes, žinoma, ten nesilankėme, teta Betė lankėsi ir pasakodavo mums apie stačius smėlio kalnus paplūdimiuose, apie koralinius rifus, kuriuose knibžda tamsių ungurių ir ryškių žuvų, apie rožine spalva švytinčius saulėlydžius.
– Ar jūs kada nors šokote parašiutu?
Mes atsakėme, kad net nepažįstame nė vieno, kas tai būtų daręs.
– O aš šokau, – pasakojo Betė. – Reikia užsidėti apsauginius akinius, nes ten aukštai stiprus vėjas. Labai baisu, kai iš lėktuvo žengi žingsnį ir imi kristi. Kartais galvoji, kad tavo parašiutas neišsiskleis, tačiau dažniausiai jautiesi taip, tarsi galėtum amžinai sklandyti, tarsi plauktum ant padangos vandenyne. Sūpuojiesi pirmyn atgal. Man instruktorius sakė, jog kai kuriems žmonėms tas jausmas taip patinka, kad jie tiesiog pamiršta laiku išskleisti parašiutą.
Teta Betė buvo dariusi viską. Ji leidosi kanoja Kopermaino upe Kanadoje ir slydo banglente Australijoje. du kartus buvo Havajuose ir įkopė į ugnikalnį. Ji netgi turėjo lakūno licenciją ir galėjo susikalbėti prancūziškai ir ispaniškai.
– Kodėl tu buvai ištekėjusi tiek kartų? – paklausė Džeraldina.
– Ieškojau, – atsakė Betė.
– Ko?
– manau to tikrojo vyro.
– O tai kodėl ištekėjai už netikrų?
– Tuo metu jie tokie neatrodė, – nusijuokė Betė.
– O koks buvo indėnas? – paklausė Febė.
– Jis buvo geriausias, – atsakė Betė.
– Senelė nebeturi vyro ir kito net neieško, – tarė Febė.
– Senelei vyrų nereikia, – atsakė Betė.
– O tau reikia? – paklausė Džeraldina.
Senelė ir Betė labai susipyko, kai Betė namo parsivežė savo šeštą ar septintą vyrą, nelygu kaip skaičiuosi. Jis buvo menininkas trumpais, į spyglius suveltais plaukais ir raudonais akiniais. rūkė ilgas plonas juodas cigaretes. kai senelė liepė Džeraldinai atnešti peleninę ir plastikinį maišelį, jis pasikrapštė nosį, pažvelgė į senelę pro raudonų akinių viršų ir paklausė:
– O kam tas maišelis, ponia?
– Tavo dvokiančiai subinei, – atsakė senelė ir palinko į priekį, pasiryžusi pakilti iš kėdės ir nukąsti jam galvą.
Vėliau tą vakarą Betė atėjo į svetainę be savo vyro ir atsisėdo priešais senelę. Ilgą laiką nė viena nepratarė nė žodžio.
Galiausiai Betė tylą nutraukė:
– Tu jau greitai mirsi, kodėl negalėtum būti maloni?
– Aš esu maloni, – atsakė senelė.
– Kodėl tu manęs nekenti?
– Taip nėra.
– Tau niekada nepatiko nė vienas mano vyrų.
– Aš niekada nemačiau meksikiečio.
– O kaip tau atrodė kiti?
– Aš tavimi labai didžiuojuosi.
– Tu netgi neleidi mums pernakvoti tavo namuose.
– Galite pasilikti kiek tik norit, – atsakė senelė.
Vėl stojo tyla. Betė sėdėjo ant sofutės. Senelė sėdėjo savo krėsle.
– Man atrodo, kad tu visai manęs nemyli.
– Aš myliu visus savo vaikus.
– Robertas sako, kad tu esi sena gyvatė, – tarė Betė.
– Kas tas Robertas? – paklausė senelė.
Kitą rytą Betė išvyko. Mes daugiau jos nebematėme. Gaudavome atvirlaiškių, tačiau daugiau jokių vyrų Betė neatsivežė. Ji atsiuntė mums atvirlaiškį iš Aliaskos ir vieną iš Samoa salų. Kiekvieną vietovę mes susirasdavome gaublyje, kuris stovėjo svetainėje.
Po poros metų gavome Galvestono šerifo laišką, kuriame buvo rašoma, kad Betė žuvo nardydama Meksikos įlankoje. Ji pasinėrė pernelyg giliai, buvo rašoma laiške, ir jai pritrūko oro.
Febė buvo įsitikinusi, jog Betė grįžo į Meksiką pas Chuaną.
– Argi tai ne romantiška? – tauškė Febė. – Ji ieškojo jo ir žuvo.
– Kodėl jai reikėjo jo ieškoti po vandeniu? – piktai atšovė senelė.
Tačiau Febė buvo neperkalbama ir galbūt Betė tikrai ieškojo jo, Chuano. Žvelgė pro mažas žuveles gilyn į šiltus vandenis, ten, kur mėlis susilieja su tamsa ir gelmėse drykso didžiuliai šešėliai. Galbūt prieš pat plyštant plaučiams ji spėjo pamatyti senelę.
Versta iš: A short History of Indians in Canada. HarperCollins, 2005
Ēriks Kūlis. Du apsakymai
2010 m. Nr. 2
Erikas Kūlis (g. 1941 m.), žinomas latvių prozininkas, trumpojo apsakymo meistras. Yra išleidęs apie trisdešimt knygų – apsakymų rinkinių, apysakų, pasakų vaikams. Vis dėlto skaitytojui įsimintiniausi rašytojo trumpieji apsakymai, pasižymintys nelauktais siužeto posūkiais, giliu psichologizmu, meile ir užuojauta žmogui. Juose netrūksta ir tragikomiškų elementų.
Garsija ir turgaus direktorius
Pabundu nuo tėčio kosulio. Sapne aš gyvenau kaime. Iš tikrųjų niekada ten nesu buvusi. Per televizorių mačiau, kad ten yra miškai, upės ir obuoliai. Ir pienių pievos, iš kur atsiranda pienas.
Tėtis sukosėjo dar kartą. Žinau, kad mama tuojau pasakys: „Viliau, duokš ir man vieną dūmą.“
Ji rytais niekada neturi ko rūkyti.
Bet tėtis suburbės. „Atšok. Juk tu ta didžioji pelnytoja. Nusipirk pati. Tada tiek daug nerūkysi.“
Iš tiesų. Mamytė kartais dūmija kaip didysis kaminas už mūsų kiemo. Ten yra katilinė. „Ten gyvena katilai, į kuriuos žeria anglis“, – taip sakė Randolfas. Kada nors nueisiu į svečius. „Labas, katilai, – tarsiu, – mama namie turi mažų katiliukų, bet į juos nežeriame anglių.“
Kad nesuuosčiau cigarečių kvapo, užsitraukiu antklodę ant galvos. Taip kiekvieną rytą. Mano tėtis yra bedarbis. Kai užaugsiu, galbūt ir aš būsiu bedarbė. Galima nedaryti to, ko nenori.
Tėčio dūmų smarvę suuodžiu ir po antklode. Kodėl nėra cigarečių be dūmų?
Mama yra sesutė. Ne man. Ji dieną vaikšto pagal adresus leisti adatas. Taip pat ir vakarais.
– Mama, kam tu leidi adatas?
– Senėms, kurios negali pakrutėti. Ir barškantiems seniams.
– Prašau, veskis mane kartu. Noriu girdėti, kaip dėdės barška.
– Tai ne pypliams. Sėdėk namie. Lauke šalta.
– Aš geriau norėčiau sėdėti vaikų darželyje.
– Tavęs nestato į eilę. Tu ne iš to rajono.
– Tai eikim gyventi į tą rajoną.
– Nekalbėk kvailysčių. Tušti butai niekur nesimėto.
– O kokie butai mėtosi? Ir kas būna vaikams? Ar butams mėtantis vaikai neužsigauna?
Mama numoja ranka.
Guliu po antklode ir galvoju. Kodėl mes turime tik vieną kambarį, o Randolfas ir jo tėvai viršutiniame aukšte – tris? Mes esame trys ir jie trys. Kodėl Randolfas turi pianiną, o aš neturiu? Aš skambinčiau dar geriau. Man jau penkeri. Tiek, kiek ant kiekvienos rankos pirštų. Lengva prisiminti, jei kas nors klausia. Kodėl žmogus negalėtų turėti daugiau pirštų? Randolfas, kuriam kasdien liepia skambinti pianinu, galėtų tai daryti viena ranka. Kita būtų laisva.
– Randolfai, ką tu skambini?
– Bjaurias gamas.
– Kiek ilgai tau reikės skambinti?
– Kol numirsiu.
Man pasidarė Randolfo gaila.
– Tu greit mirsi? Ar tavo mama tada pianiną atiduos man?
– Tu kvaiša.
– Aš ne kvaiša. Ar garsai tave sapneliuose aplanko?
– Chi chi chi. Turbūt tu lunatikė.
Reikės paklausti mamos, ar būna ir saulatikių. Bet ji atsakys:
– Ir vėl tu kvailai klausinėji! Kada paliksi mane ramybėje?
Taip jau yra buvę daugybę kartų. Kad ir vakar, kai paklausiau, ar ji žino, kas yra ugnies lopšelis.
– Na ir pasakei, ugnis neturi jokio lopšelio.
– Ogi turi, ugnies lopšelis – tai degtukų dėžutė. Ugnelė miega, kol jos nepabudini.
– Tik pabandyk man lįsti prie degtukų. Kai grįšiu, gausi per nagus.
Kodėl ji beveik visada būna pikta?
– Ji nervinga, – sakė tėtis.
– Ar mamytė turi daug nervų?
– Galėtų turėti mažiau.
Kiek nervų turiu aš? Ar penkis, tiek, kiek rankos pirštų? O galbūt daugiau? Reikės stengtis, kad ir aš nepasidaryčiau nervinga. Tai nemalonu. Visą laiką tenka bartis.
Paukšt! Paukšt! Paukšt! Tėtis virtuvėje skaldo malkas. Lauke žiema.
Dun dun dun! Ten, apatiniame aukšte, beldžia trenktoji teta Vera. Ji taip daro visuomet, kai tėtis skaldo.
– Mama, kodėl tėtis sako, kad teta Vera trenkta? Ar jai patinka žaisti muštuką? Kaip ji, pasiramsčiuodama lazda, pribėga?
– Vėl tu su savo blėniais!
Nusmaukiu nuo galvos antklodę. Megija sėdi ir žiūri į mane. Lėlę vakar atidavė Randolfas. Koridoriuje. Gerai, bus kam užvožti, jei atsikalbinės. Kaip tėtis daro mamai.
– Kodėl tu duodi man lėlę?
– Ji mergaitė. Aš su mergaitėmis nežaidžiu.
– Iš kur ją gavai?
– Baba padovanojo. Kad turėčiau sesutę.
Megija be kelnaičių.
– Ar Megija buvo ant puoduko?
– Mes su Žoržu numovėme. Ieškojome sparnelių. Kokius rodo per televiziją.
Girdžiu, kaip virtuvėje mama sako:
– Reikės vilktis į turgų. Ėdesio.
– Eisiu kartu, namie nebėra bulvių.
Tai tėčio balsas.
– Alučio pastatysi?
– Davaj. Tik apsimauk kitus treningus. Šitie suplyšę.
– Aa, kai lupau iš tvoros lentas. Žiū, net spragsėdamos dega.
– Reikėtų nugvelbti kokį maišą anglių. Prie katilinės vakar krūvą išvertė.
– Kad maišų neturim.
– O, dožilis’, – sako mama.
Odožilis – tai turbūt žmogus be maišo. Kuris gvelbia.
– Jei nebūtų užkalę selmašo, dar ir šiandien dirbčiau.
– Ko tik dabar neužkala!
– Suskaičiavai devynis fabrikus.
– Kuris bus dešimtas?
Šoku iš lovytės.
– Aš irgi norėčiau ką nors užkalti!
– Tau pačiai tuojau įkalsiu! Basom kojom ant šaltų grindų! Marš atgal į lovą!
Ir taip visada. Tai kiek laiko turėsiu gulėti? Patys eis bulvių parnešti, o man – gulėk.
Tyliai apsimaunu kojines, apsivelku suknytę. Nueinu prie lango. Ant stiklo ledo gėlės. Negaliu jų paliesti. Mėginu atidaryti vidinį langą, jis sugirgžda.
– Gal nenormali, kas gi žiemą atidarinėja langus?
– Aš norėjau palaistyti ledo gėles.
– Kvailių kvailė!
Tėtis įeina į kambarį ir maunasi antrus treningus. Ant jo šlaunies mėlynas velnias su kastuvu rankoje. Mama sakė, kad tai tatuiruotė. Velnias nusidėjėliams pragare po katilais žeria anglis.
– Ar tėtis yra nusidėjėlis?
– Ne, jis buvo kalėjimo sargas.
– Ar jį atleido?
– Todėl, kad pabėgo kaliniai.
– Ar pragare žiemą taip pat šalta?
– Nežinau, dar nesu buvusi.
– Ar tau ten nereikia nusidėjėliams leisti adatų?
– Nusidėjėlius velnias bado šakėmis.
– Kas yra nusidėjėliai?
– Teta Vera sakė, kad mes visi esame nusidėjėliai.
– Ar iš katilinės pas mus negali kas nors su šakėmis ateiti?
– Netaukšk niekų.
Tėtis atsigręžia į mane.
– Maže, elkis gražiai. Nepiešk keverzų ant sienos. Mes greit pareisim.
– Aš irgi noriu kartu eiti.
– Tau ant stalo – manų košė. Žiūrėk, kad būtų suvalgyta.
Manų košė, manų košė. Kiekvieną rytą manų košė. Kodėl Randolfas gauna virtą kiaušinį? Jis sutiktų apsimainyti.
„Mano mama nemoka manų košės virti.“
– Čiau, maže!
Durys užsitrenkia.
– Čiau, maže, – sakau Megijai ir pastumiu ją. Megija krinta ant grindų ir sucypia. – Tuojau aš tau užtvosiu. Kas guli ant šaltų grindų? Marš atgal į lovą!
Paimu Megiją už vienos kojos ir duodu niuksą.
– Tik pabandyk dar slėpti nuo manęs pinigus kruopų skardinėje!
Megija nieko nesako. Taip pat kaip mama tokiomis akimirkomis.
Tada man jos pagailsta. Megijos tokie švelnūs plaukai.
– Nupirksiu puslitrį ir susitaikysim.
Megija tyli. Atsisėdu prie savo lėkštės. Košė ataušusi. Sviesto ežerėlis pačiame viduryje užšalęs. Todėl, kad jau žiema. Ne, tas geltonas skrituliukas – ne ežerėlis. Tai saulė. O manų košė – tai balta diena su saule per vidurį. O aš esu Tamsos Valdovas iš multiko. Jis atskrido iš kosmoso, kad prarytų dieną.
Pusę dienos suvalgau, daugiau nebenoriu. Tamsos Valdovas yra blogas. Bet aš išgelbėjau saulutę.
Žaisiu su raidelėmis. Todėl, kad jas pažįstu. Randolfas man koridoriuje parodė. Jis turi tokius spalvotus kubelius su raidėmis.
– Mama, kodėl aš neturiu tokių kubelių?
– Jei manęs klausysi, kada nors nupirksiu. Kai bus atliekamų pinigų.
– Aš tavęs klausau. Pati išnešu savo puoduką į didįjį puodą koridoriuje. Kai durys ten būna neužrakintos.
– Gerai, gerai. Neturiu laiko tavim užsiimti.
Pirmiausia reikia nupiešti raides. Mobilusis telefonas mamai atsiuntė laišką. Vokas baltas, pieštuką savo turiu.
Keista, kad A didžioji yra tokia pat, kaip tėčio sudedamosios kopėčios. Jomis jis lipa, kai palubėje perdega lemputė.
– Didžioji A, tu panaši į kopėčias.
– Aš panaši pati į save.
– Kur tavo mažieji broliukai?
– Kažkur šunybes krečia.
– Pasveikink juos nuo manęs.
– Okei.
Didžioji O yra įdomi raidė. Kartais vaidina nulį.
„Mama, kada O būna raidė, o kada – skaičius? Kaip raidė gali turėti du vardus?“
„Mokykloje tau pasakys. Tu dar maža, negi aiškinsiu.“
„Aš nebe maža. Aš žinau, kaip gimsta vaikai. Per televizorių rodė.“
„Ko tik nerodo per tą televizorių!“
Parašau paeiliui daug O. Dabar jos panašios į karolius iš kiaulpienių kotelių. Tokius karolius pyniau vasarą. Patvoryje buvo galima prisiskinti.
Teta Vera vasarą kieme džiovina skalbinius.
„Koks tylus vaikas. Sėdi sau vienas ir žaidžia.“
Bet aš tikrai nebuvau tyli. Klausiau Tedžio, kodėl meškinas vasarą turi nešioti kailinius.
„Ką darysi. Jokiam meškinui vasarą negalima nusivilkti kailinių.“
O šią žiemą teta Vera beldžia lazda į lubas. Žiemą žmonės elgiasi kitaip. Mama vasarą šypsojosi. Tėtis mane išmokė žaisti kortomis kiaulę. Dabar jis nebenori. O mama nervinga.
Parašiau raidę V. Ji panaši į A, kuriai iškrito lazda.
– Kaip ji tau iškrito?
– Lipau per tvorą. Ėjau aplankyti broliukų. Viena raidė nieko negali pasakyti.
Į duris beldžia. Mama neleidžia svetimiems atidaryti.
„Gali kas nors ateiti ir tave pavogti.“
„Kur jis mane dės?“
„Įgrūs į tamsų kambarį ir reikalaus, kad mes išpirktume.“
„Ar už mane galima gauti daug pinigėlių?“
„Tūkstantį. Tai dideli pinigai.“
„Iš kur tu žinai? Ar aš jau kažkada buvau pavogta?“
„Dar ne. Bet reikia būti atsargiai.“
„Būsiu atsargus vaikas.“
Beldimas pasikartoja.
– Kas ten?
– Randolfo mama.
– Tu nori mane pavogti?
– Tik jau neišsigalvok. Pas tave yra Randolfo lėlė.
Aišku. Ji nori pavogti lėlę, kurią Randolfas man atidavė.
– Mamos ir tėčio nėra namie. Jie draudžia įsileisti svetimus žmones.
– Mergiščia, kaip tau ne gėda imti svetimus daiktus?
– Aš ne mergiščia. Mano vardas Garsija. Lėlę Randolfas pats man atidavė.
– Jau ir meluoti moki, Garsija.
Visi suaugusieji vienodi. Ir mano mama taip pat kalbėjo šį rytą. Kai atsakiau, kad vakar jau buvau užmigusi. Bet kaip aš galėjau užmigti, jei jų didžioji lova girgždėjo?
– Ar turėsiu kviesti policiją?
Mama sako, kad policijos reikia vengti. Jų rankose yra galia.
„Kas yra galia?“
„Kai kitas tau daro, ką nori.“
„Ar tėčio rankose irgi yra galia?“
„Kokia ten bedarbio galia.“
„Tai kodėl jis tave muša?“
„Nesikišk į mūsų reikalus.“
– Na, tai kaip bus? – klausia Randolfo mama.
Nenoriu, kad policininkas su galia ateitų. Atrakinu duris.
Randolfo mama graži ir kvapni. Ji įžengia į virtuvę ir pamato ant viryklės didįjį dubenį, kuriame pamerktos mano pėdkelnės. Jas šiandien turiu išskalbti. Bet vanduo dar toks karštas. Net garuoja. Randolfo mama suraukia nosį.
– Kur tu padėjai Megiją?
– Ji dar miega.
– Nieko tokio, laikas pabusti.
Randolfo mama įeina į kambarį ir paima Megiją.
– Siaubas. Migis, o ne lova. Kur žiūri tavo motina?
– Mama neturi laiko žiūrėti. Ji turi kasdien eiti ir leisti adatas barškantiems dėdžiams. Kad būtų atliekamų pinigų.
Randolfo mama pakraipo galvą:
– Kas čia per kalba? Vargšas vaikas.
– Aš ne vargšė. Aš turiu laikroduką. Kai jis pailsės, pradės tiksėti.
– Gerai, gerai, Garsija. Jei tau ko nors reikės, užlipk į viršų, paskambink durų skambučiu.
– Jei man reikės Megijos, ar galėsiu užeiti?
– Megija mūsų šeimos narė. Šeimos negalima išskirti. Kaip tu jaustumeisi, jei jūsų šeimą kas nors išskirtų?
Mama tėčiui kartais sako, kad skirsis su juo. Bet tėtis tik juokiasi.
„Nė nesitikėk, kad dingsiu. Butas – mano vardu.“
Randolfo mama išeina. Kambarys dar tebekvepia ja. Ir aš galiu kvepėti. Paimu mamos odekolono buteliuką ir apsipurškiu. Stalčiuje prie veidrodžio voliojasi lūpų pieštukas. Nuimu dangtelį ir pasidažau lūpas. Žvilgteliu į veidrodį. Na argi dabar esu vargšė? Paskui man šauna vakarykštė mintis. Vakarykštės mintys tinka ir kitai dienai. Jos nesurūgsta kaip vakarykštis pienas.
„Mama, Randolfui močiutė padovanojo lėlę. Kur yra mano močiutė?“
„Tu neturi nei močiutės, nei senelio.“
„Kur jie dingo?“
„Nežinau. Aš ir tavo tėtis esame iš vaikų namų. Motinos mūsų atsisakė.“
„Tu manęs neatsisakysi?“
„Kaip galima atsisakyti savo tikro vaiko?“
„Tai gerai. Bet kaip jūs čia atsikėlėte?“
„Viliui davė popiergalį, kad jam priklauso butas Stiebrų gatvėje.“
„O tau irgi davė popiergalį?“
„Mane kartu gyventi atsivedė Vilius. Nes laukiausi tavęs.“
„Ar tau ilgai reikėjo laukti?“
„Kai užaugsi, sužinosi.“
„Kas yra popiergalis?“
„Dokumentas gyvenamajam plotui.“
„Mama, kodėl manęs nepriima į vaikų darželį? Gal kai paaugsiu, gausiu popiergalį ir tada priims?“
„Niekur tavęs nepriims. Miegok.“
Tai aš sužinojau vakar. Jau visai vakare. Kai nebebuvo galima kalbėti. Turėjau tik gulėti ir galvoti. Dar kartą žvilgteliu į veidrodį. To, kad dabar kvepiu, nepamatysi. Tačiau mano lūpos raudonos ir blizgančios. Megijos nebėra – kas dabar į mane pasižiūrės? Įsispiriu į mamos basutes ir išeinu į koridorių. Ten paeiliui trejos durys. Gal kas nors išeis. Ir supras, kad esu tokia pat graži, kaip Randolfo mama.
Vaikštinėju iš vieno galo į kitą. Net grindų lentos girgžda. Tėtis šį namą vadina sena lūšna. Kodėl mes joje gyvename?
„Čia nelupa kailio už nuomą.“
Už ką žmonėms lupa kailį kituose namuose? Juk skauda. Aš pargriuvau ant kelių ir nubrozdinau odą. Mama barėsi, jog dėl manęs išeikvosianti visus žalius vaistus. Bet argi aš kalta, kad tuos žalius vaistus parduoda mažais buteliukais?
Kiek ilgai dar čia vaikštinėsiu? Neturiu laiko, man reikia skalbti pėdkelnes. Mama barsis, jei to nepadarysiu.
„Vėl visą dieną svajojai!“
„Aš nesvajojau. Pas mane ant palangės į svečius leidosi snieguolės. Iki pat vakaro. Kol ištirpo.“
„Tai buvai atsidariusi langą?“
„Viena norėjo įeiti vidun. Draugauti su manim.“
„Kokių tik nesąmonių turiu klausytis!“
Koridoriuje pasidaro šalta. Koridoriaus niekas nekūrena. Juk vis tiek laukujės durys nuolat atdaros.
Atsiveria pačios galinės durys. Išeina Žora. Jis šešerių metų, tačiau neturi mamos. Gal jo mama irgi atsisakė? Jis pasižiūri į mane. Pauosto orą.
– Nu i namazalas’. Duročka.
– Duročka. Ką tai reiškia?
Žora nusijuokia. Turbūt duročka – tai kažkas gero.
Aš irgi nusišypsau.
– Chorošo?
Šį žodį aš moku ištarti.
– Da, da.
Ir vėl juokiasi.
– Jau turiu eiti.
– Idi, idi, pomoisia.
– Pomoisia! Pomoisia!
Linksma nustraksiu prie mūsų durų. Kai turėsiu saldainių, vieną duosiu Žorai.
Viršuje vėl skamba pianinas.
„Berniūkštį turbūt nori išdresuoti kaip Raimondą Paulą.“
„Pianinas nebe madinga.“
„Matai, kad tebe.“
„Kankina tą vaikigalį kiekvieną dieną.“
„Verčiau tegul tupi sau prie pianino, negu gatvėmis šlaistosi.“
Kai tėčiui ir mamai atsibosta ginčytis, tėtis sėda prie televizoriaus.
„Ko ta diktorė taip išsidirbinėja, petnešėlės vos besilaiko ant kaulų.“
„Ką tu nutuoki apie madą? Tokia palaidinukė kainuoja didelius pinigus.“
„Aš tokios nesirengčiau net jei penkis latus primokėtų.“
„Kartais tu pliurpi tokius pat niekus kaip Garsija. Kam tau tie moteriški drabužiai?“
Kai mama turi nusipirkusi šnapso, ji nesėdi prie televizoriaus, bet būna virtuvėje.
„Velniai rautų tokią valdžią. Anksčiau normalus gėralas kainuodavo pusantro lato.“
„Dabar infliacija.“
„Joja ant mūsų kaip ant kaimynų ožių. Ir kemša į ausį batonus.“
Kai jie nuėjo gulti, ir aš pabandžiau. Batonas buvo per didelis. Negalėjau įkišti nei į ausį, nei į burną. O kaimynai ožio nė neturi. Ar ožys – arklio brolis, kad ant jo galima joti?
Kitą rytą mama atsikelia labai anksti. Ir vaikšto po kambarį, kol mus pabudina.
„Kur taip lėksi vidur nakties?“
„Pašoksiu į „Maksimą“ alaus nupirkti.“
„Nupirk man gabalą vištos. Pagiriotam baisiai norisi ėsti.“
„Mama, man reikia spalvotų pieštukų.“
„Dar ko. Per tave jau sykį teko iš naujo klijuoti tapetus ties lovyte.“
„Ten broliuką buvau nupiešusi.“
Išskalbtas pėdkelnes spaustukais prisegu virš viryklės. Randolfas tokį spaustuką įsegė tetos Veros kačiukui į uodegą. „Aš jį ištreniruosiu – čempukas bus. Matai, kaip bėga!“
„Jis ne tavo katinas.“
„Tai bomžas, kurį teta Vera atrado šiukšlių dėžėj.“
„Ar tau jo negaila? Kačiukas dar mažas.“
„Mama sako, kad jis priteršia koridorių.“
Pėdkelnės ties virvute susitraukusios, visai mažutės. Lipu ant viryklės ir mėginu jas ištampyti. Spaustukai nusprūsta, ir aš krintu ant grindų. Bumpt! Susimušu pakaušį. Palubėj žybčioja raudonos kibirkštėlės. Kai jos išnyksta, atsikeliu ir pačiupinėju sumuštą vietą. Skauda dar labiau, negu tuokart, kai mama užtvojo samčiu. Tada, kai sudaužiau tėtės lėkštę ir pieniška sriuba apsiliejau suknelę. O jeigu čia smegenų sutrenkimas? Randolfas sakė, kad taip nutinka. Kaip galėsiu čiuožti nuo kalniuko? Tėtis jau seniai žadėjo nuvežti. Žora eina kasdien. Vienas. Manęs vienos neleidžia todėl, kad esu mergaitė. Tokia pat, kaip Randolfo Megija. Kodėl mergaitėms nieko negalima veikti? Net pianinu skambinti. Gal todėl manęs ir į darželį nepriima, kad esu mergaitė. Gerai, kad bent jau į mokyklą leis.
Įjungiu televizorių. Galbūt rodys laukus ir upes. Aš niekada nesu plaukusi valtimi.
Reklamoje rodo, kaip priklijuoti dirbtinius dantis. Vienas mano dantukas kliba. Galbūt jis dirbtinis? Bet iš kur man gauti klijų?
Reklama pasibaigia ir teta nepasako, kiek ilgai nepriklijuotas dantukas klibės.
Prasideda multikas vaikams. Geležinės pabaisos skraido ore ir puola dar didesnes pabaisas. Kibirkštys žyra, o ugnies juostos švysčioja skersai išilgai. Ir štai pagrindinio siaubūno snukis jau visiškai čia pat. Jis piktai spokso į mane. Pasitraukiu toliau nuo televizoriaus.
– Aš tave, prakeikta bjaurybe, kad ir kur slėptumeisi, persekiosiu ligi pasaulio galo!
Greitai išjungiu televizorių. Kodėl jis taip pyksta ir ant manęs?
Lendu į tėčio ir mamos didžiąją lovą ir apsikloju. Galbūt pagrindinė pabaisa nesužinos, kad gyvenu Stiebrų gatvėje. Kur yra pasaulio galas? Ar pasaulis ilgas?
Kodėl mama ir tėtis taip ilgai negrįžta? Laikrodis rodo jau keturias.
„Kur jūs taip ilgai buvote?“
„Ėjome į pasaulio galą.“
„Kaip jis atrodo?“
„Gatvė staiga pasibaigia ir prasideda bedugnė.“
„Kur yra bedugnės dugnas?“
„To niekas nežino.“
„Mokykloje apie tai nemoko?“
„Bedugnėje prasmegtų net didžiausias mokytojas.“
„Tai ten gali įkristi ir pats didžiausias baisuoklis?“
„Tikrai gali, nes ten tamsu.“
„Ar pasaulio gale šalta?“
„Tik tada, kai būna trečioji oro prognozė.“
Mūsų kambaryje yra trečioji oro prognozė. Nes man šalta. Meškiukui Tedžiui taip pat šalta. Jis guli žaislų dėžėj, o viena jo akis nuo šalčio iškritusi. Mikliai nubėgu prie jo ir abu palendame po vatine antklode.
– Tedi, kiek tau metų?
– Nežinau. Lauke lijo lietus, kai mane atnešė.
– Ar tu turi broliuką?
– Meškinams broliai nenumatyti. Jie parduodami po vieną.
– Ar tavo tėtis ir mama yra iš vaikų namų?
– Ne, jie kilę iš toli. Kur pjaunamos malkos. Ten meškinus prikemša pjuvenų.
– Ar tu sapnuose matai laukus ir upes?
– Kad viena akim nelabai įžiūriu sapnus.
– Tedi, kas yra duročka? Ar tai geras žodis? Ar turėjai tokią draugę?
– Draugės niekada nebūna blogos.
Mudu kurį laiką kalbamės. Kol įsinoriu valgyti.
Ant stalo – lėkštė manų košės. Šaldytuve yra tik pakelis koldūnų. Ir šalti kiaušiniai.
Apibarstau manų košę cukrumi. Tedis viena akimi stebi.
– Tedi, meškos nemoka valgyti cukraus. O medaus nėra. Jį suvalgė tėtis, kai sirgo angina.
– Kas yra angina?
– Angina – tai liga, kai negalima kalbėti.
– Ar Megija taip pat sirgo angina? Ji nekalbėjo.
Viršuje vėl skamba pianinas. Tai ne gamos.
Kur – taip – ilgai – būna – mano – mama?
Kur – taip – ilgai – būna – mano – tėtis?
Tokius žodžius aš girdžiu. Turbūt pas Randolfą yra atėjusi muzikos mokytoja.
Kodėl pas mane negalėtų ateiti mokytoja?
Aš turiu tiek daug klausimų.
Lėkštė tuščia. Penkta valanda. Taip vėlai dar niekada nesu baigusi pusryčiauti. Kelintą valandą pusryčiai virsta pietumis? O kelintą – vakariene? Jei žmogus valgo naktį, kaip tą valgymą vadinti? Gal pusnakčiais? Nėra ko paklausti? Tedis apie pusryčius nieko nežino.
Ką mama gali taip ilgai turguje veikti? Tėtis geria alų. Jis taip papratęs. Žiemą vasarą gerti alų ir rūkyti. Galbūt mama nori man nupirkti kitą Megiją?
„Ar turite Megiją, kuri moka draugauti?“
„Mes turime tokią, kuri akimis mirksi.“
„Vien akim mirksėdamas nesusidraugausi. Man reikia Megijos, kuri groja pianinu.“
„Tokios jau išpirktos.“
„Ak, kaip gaila. Mano dukrytei labai reikia. O ar turite parduoti broliukų?“
„Turime tik languotomis kelnėmis ir raudonomis kepurėmis.“
„Jie netikri. Man reikia tokio, kuris norėtų žaisti su Garsija.“
„Yra, bet baisiai brangūs. Už tokius pinigus jūs galite nusipirkti visai žiemai malkų.“
Kai užaugsiu, dirbsiu lėlių pardavėja. Tai kur kas geriau, negu dirbti bedarbiu. Aš turėsiu lėlių, kurios moka juoktis. Galbūt į parduotuvę užeis Randolfo mama.
„Mieloji Garsija, man reikia Randolfui pačios geriausios lėlės.“
„Mūsų visos lėlės serga angina.“
„Kaip gaila. Randolfas dar nesirgęs angina. Gali užsikrėsti. Jis jautrus vaikas.“
Ir ji išeis nuliūdusi. Kaip ir aš, kai iš manęs atėmė Megiją.
Ant lango visą dieną žydėjo ledo gėlės. Ar ledo gėles būtų galima pasodinti ir lysvėse? Tada jos netrukdytų žiūrėti pro langą. Brrr. Šalta, o mama vaikšto po turgų ir šąla. Galbūt ji negali partempti į namus tėčio? Mama tikriausiai laukia mano pagalbos. Apsivelku paltą. Jo tokia pat apykaklė kaip Tedžio kailinukai.
– Tedi, nežiūrėk, tau negalima kartu eiti.
– Kodėl?
– Tu neturi guminių batukų.
Mano guminiai batukai drėgni. Sušlapo vakar, kai bidonėliu nešiau vandenį iš gatvės hidranto. Mama sakė, kad dėti batus ant karštos viryklės negalima. Ištirps. Keista. Juk batai ne ledai.
– Čiau, Tedi, elkis gerai. Jei liesi degtukus, gausi per nagus, kai pareisiu.
Užrakinu duris, o koridoriaus lentos net girgžda, kai einu lauk. Jau sutemę. Ant didžiojo namo stogo sėdi spindintis mėnulis. Iš kur mėnulis ima elektrą? Kai mūsų butui atjungė elektrą, tėtis slapta prijungė laidus. Kiek ilgai mėnulis gali nemokėti už elektrą? Einant ima šalti kojos. Todėl, kad viena mano kojinė kiaura. Turgus bus už trijų gatvių. Reikia mikliai pereiti gatvę, atvažiuoja mašina! Žilpinančios šviesos jau visiškai arti. Vos vos spėju užšokti ant šaligatvio. Tačiau mašina sustoja.
– Gražuolyte, kur taip eini viena pati?
– Pas mamą į turgų.
– Aš pažįstu tavo mamą. Esu turgaus direktorius. Gal nori, nuvešiu?
– Gerai. Man labai šąla kojos.
Mašinoje šilta ir oras kvepia dar skaniau nei Randolfo mama. Skamba muzika. Ji visiškai kitokia, negu Randolfo gamos. Mes važiuojame.
– Ką veikia turgaus direktorius?
– Che che! Turgaus direktorius prekiauja žmonėmis.
– Ar taip, kaip paprasti pardavėjai?
– Taip, taip, gražuolyte, tik mano visiškai kitokia apyvarta.
Mąstau, kas ta apyvarta, ir pro langą pastebiu, kad pravažiavome apšviestą turgaus aikštę.
– Sustokite, aš čia turiu išlipti!
– Tu, gražuole, turbūt manai, kad gyvenu turgaus aikštėje? Bet mano namai yra užmiestyje.
– Aš rėksiu!
– Gal nori, kad užklijuočiau burną?
– Kodėl? Nedrįskite to daryti! Pasakysiu tėčiui.
– Tėveliui gali pasakyti arivederči! Ir patylėk, gražuolyte. Antraip tau įžnybsiu.
Mašina išvažiuoja į plačią gatvę, ir medžiai pro langus ima lėkti greitai greitai. Išsigandusi pradedu verkti. Kodėl turgaus direktorius toks blogas? Bandau atidaryti mašinos duris.
– Nesimuistyk, sėdėk ramiai!
Gatvės pakraštyje stovi blizgančia liemene policininkas. Jis rodo, kad mašina sustotų. Turgaus direktorius murmėdamas nusikeikia, ir automobilis prašvilpia pro policininką.
Namai šviesiais langais gatvės gale baigiasi, ir priekyje – vien tamsa.
Versta iš: „Karogs“, 2009, Nr. 6
Flamingas Jėpis
Jis pašoko iš sapno, kuris nedavė ramybės pusę nakties, tačiau jo niekaip negalėjo prisiminti ir tyliai nusikeikė – Jėpis per daug gerai žinojo, kad dabar užmigs tik paryčiais. Kaltas buvo alkis, kuris kamavo dieną ir naktį, – jis it gruzdanti žarija ruseno, graužė it kirminas.
– Bet anądien užpelnytų latų neliesiu, – pats sau tarė Jėpis, – ir neisiu duonos į Sumautos Klaros krautuvę, nors ji ir atdara visą naktį.
Bedarbis Flamingas Jėpis taupė pinigus tolimai egzotiškai kelionei, todėl kiekvienas latas jam buvo svarbus. Delnu nusišluostęs nuo kaktos prakaitą, jis sugrabaliojo šalia guolio pastatytą taburetę. Ant jos turėjo būti degtukų. Įvažiavęs pirštų galais į kaupiną peleninę, jis pagaliau rado, ko ieškojęs. Pirmas iš dėžutės ištrauktas degtukas buvo sudegęs, taip pat ir antras, ir trečias, ketvirtas.
– Mano šykštumas jau darosi juokingas, – pats iš savęs pasišaipė Jėpis, – kišu atgal į dėžutę net sudegusius degtukus.
Pagaliau menka, virpčiojanti ugnelė apšvietė Jėpio buveinę, kur iš spalvoto plakato ant sienos į jį kaip gyvi žvelgė flamingai, raudoni lyg saulėlydžio debesys.
– Phoenicopterus L., – maldingai suskambo Jėpio balsas. – Flamingai, tie bugštūs paukščiai, perintys Šiaurės Afrikos pakrantėse, ežerų švendrynuose ir pelkėse. Vieninteliai jų gentainiai pasaulyje yra Latvijos gandrai… Ateis diena, ir aš nusipirksiu lėktuvo bilietą į Afriką.
Kad flamingai lotyniškai vadinami phoenicopterus ir visa kita apie šiuos paukščius Jėpis buvo perskaitęs pokalbių knygelėje. Susitikimas su šiais paukščiais pamažu virto jo gyvenimo svajone, egzistencijos prasme, apsėdimu. Phoenicopterus Jėpiui visiškai atstojo net Kristų, ir jeigu jis, kaip dauguma latvių Kalėdų vakarą arba Velykų rytą, nueidavo bažnyčion, tai tik todėl, kad vargonų kūrinio piano pianissimo išgirstų kaip flamingų sparnų šlamenimą.
Pagaliau jis susirado ant grindų nukritusį laikrodį, kurio stiklas buvo sudužęs dar prieš penkerius metus, ir įsispitrijo į ciferblatą. Pažaliavusios, musių nutupėtos rodyklės tyliai ir įtaigiai liudijo, kad dabar visoje Latvijoje yra pusė dviejų nakties.
Flamingas Jėpis suvaitojo – gal todėl, jog degtuko liepsnelė apdegino pirštų galus, o gal todėl, jog ligi aušros reikėjo laukti septynias ilgas valandas, nes tik tada galės belstis į Dienvidų Janio duris ir teirautis, bene atsiras kokio darbo, taigi ir lėkštė šiltos sriubos.
Valandėlę Jėpis gulėjo savo varganame gyvanašlio migyje ir minė, kaip kadaise šienapjūtės talkoje po Kemsynę braidžiojantį gandrų būrį jis palaikė flamingais ir gavo pravardę, kuria jį pažinojo visa apylinkė.
Paskui staiga sukluso nuo kažkokio brazdesio vis tirštėjančioje tamsoje. Garsas sklido iš prieangio. Troboje, be jo, nebuvo nė gyvos dvasios, o visur aplinkui plytėjo tušti, rudeniški, lietaus permerkti laukai, už poros kilometrų besiribojantys su Kemsyne. Kas čia gali brazdėti? – spėliojo Jėpis. Galbūt pelės? O gal žiurkės? Hmmm… Kai kuriuose Azijos regionuose iš žiurkienos gaminami pikantiški patiekalai. Jei azijiečiai gali juos valgyti, kodėl negalėtų latviai? Tereikia tik įveikti kvailus prietarus, ir viskas. Čekus antai šokiruoja rūgpienis ir grietinė, jiems tai – beviltiškai sugadinti produktai. Nuo minties apie šviežiai surūgusį pieną ir grietinę Jėpio burna pritekėjo seilių.
Bruzdesys pasikartojo.
– Tokiai žiurkei tik kailį nudirti, – suburbėjo Flamingas Jėpis ir atsikėlęs basom kojom išėjo iš kambario. Priebutyje jį apsiautė rudens žvarba, perspėdama, kad pirmo šalčio beliko laukti gal tik kelios valandos. Brūkštelėjęs degtuką, vyras tarp kampe sudėtų tuščių aliejaus butelių užmatė blykstelint pilkus pelės kailinėlius. Akimirką pasvarstęs, ar iš tiesų regėjo pelę, ar tai buvo tik alkio sukeltos haliucinacijos, Jėpis, tamsoje staiga pasijutęs labai vienišas, vėl sugrįžo į kambarį.
Ak, ar dar ilgai man reikės laukti, kol susitaupysiu pinigų tiek, kad galėčiau nuskristi į Šiaurės Afriką, kur it purpurinės aušros vaikai po seklius dumblynus gracingai braido flamingai.
– Tai mano ir šių paukščių sielų giminystė, kitaip negaliu to paaiškinti, – mintijo Jėpis. – Galbūt ir aš kadaise buvau ar dar būsiu flamingas?
Kritęs į lovą ir basas, sušalusias pėdas trindamas vieną į kitą, jis staiga prisiminė švelnų balso tembrą buvusios žmonos, kai ji naktimis sakydavo: „Tėtuk, nebėk basas į tualetą, paskui paklodės būna nešvarios.“
– Ar dar kokia nors moteris su manim kalbės tokiu švelniu balsu? – liūdesio slegiamas, mąstė Jėpis. – kažin ar Ausma dar kada nors sugrįš į Lejaspindzeles? – paskui valandėlę jis nieko nebegalvojo.
– Negaliu gyventi su žmogumi, kuris paikioja dėl kažkokių keistų paukščių, – prieš metus ištarė Ausma ir ji atrodė nepermaldaujama. Pas traktorininką Juzį, kuris vakarienei valiodavo sušveisti visą juodos duonos plytą, nūnai buvo ta jos ramybės vieta. Jėpiui gerklę užsmaugė kartus kamuolys, kuris, rodės, kilo iš pat širdies gelmių, ir vyras išleido neaiškų garsą, panašų į trumpą unkštelėjimą. Aplinkui tvyrojo rudens nakties tamsa, ir niekas o niekas nematė, kaip per vienos žmogiškos būtybės barzdos šerius rieda šykščios ašaros.
Jėpis jas nusišluostė ir prisiminimų šviesoje išvydo, kaip jis ir Ausma – abu jauni ir pilni gyvenimo džiaugsmo – pavasario vakarais mažojo Aigaro vežimėlį stumia, eina į Blusupytės pakrantę džiaugtis pienėmis.
– Kokie garbanoti buvo Ausmos plaukai, – lūžtančiu balsu Jėpis tyliai ištarė tamsai, – nė viena apylinkės moteris negalėjo tokiais pasigirti. Ausmos plaukai vėjyje plaikstėsi lyg auksinė vėliava!
Tačiau šią akimirką Lejaspindzelių šeimininkas, bedarbis Flamingas Jėpis, galėjo ką norėjo pasakoti tamsai – ši, beaistrė ir abejinga, tylėjo, ir net jokia pelė netrikdė tos tylos. Žmona buvo išėjusi pas Juzį, kuris vakarienei vienas suraitydavo juodos duonos plytą, o Aigaras Amerikoje dirbo makdonalde, kaip pats vieninteliame laiške rašė, „karštų čyzburgerių operatoriumi“ ir gaudavo penkis dolerius už valandą, neskaičiuojant arbatpinigių.
– Kokios buvo Ausminios krūtys… – Jėpis jau tik kuždėjo, tarsi tamsoje būtų galėjusi tūnoti gyva būtybė, kuriai nederėtų išgirsti šių žodžių. – Kokios buvo jos krūtys, iškilios ir stangrios, it prilesusių flamingų gūžiai…
Vyras, stengdamasis atsikratyti prisiminimų, giliai įtraukė oro. Suurzgė pilvas ir Jėpis pajuto skaudžius skrandžio spazmus. Bet šią akimirką vienintelis pasiekiamas maisto produktas gulėjo kitapus sodo, keturiolikoje nenukastų bulvių vagų. Nukasti pumputes trukdė phoenicopterus L., arba latviškai tariant – flamingai. Jėpiui buvo brangus kiekvienas latas, kurį jis užpelnė triūsdamas pas kaimynus, – kiekvienas latas Jėpį artino prie Šiaurės Afrikos ežerų pakrančių, kur šiltuose vandenyse iš lėto, karališkai oriai braidė tie ryto aušros paukščiai.
– Bus taip pat, kaip pernai, kai bulvelės žemėj sušalo, – sumurmėjo Lejaspindzelių šeimininkas. – žiema užgriuvo nelauktai it mirtis.
Niekas tamsoje neatsakė, ir Jėpis išgirdo, kaip jo skrandis vis labiau ir labiau reikalauja valgio, kad pajėgtų palaikyti gyvybines funkcijas keturiasdešimties metų vyro organizme. Koktus šleikštulys privertė pamiršti visų dvasinių išgyvenimų gamą ir dar kartą ropštis iš guolio. Šiuokart jis įžiebė seną, aprūdijusį lauko žibintą „Šikšnosparnis“, kuris kaip vienintelis šviesos šaltinis šiems namams tarnavo per visą antrąjį pasaulinį karą ir dorai savo pareigas tebeėjo ir šiandien, kai „Latvenergo“ be didelių kalbų atjungė srovę Lejaspindzelių sodybai, kurioje gyveno nemokus klientas.
„Šikšnosparnio“ šviesoje susiradęs kelnes ir nertinį, Jėpis basnirčia įšoko į guminius batus ir išžirgliojo į lauką. Svaigūs nakties kvapai vyrui kėlė tolimus vaikystės prisiminimus. Ak, tos rudenio spalvos ir garsai, vystančių lapų metas, laužų dūmai bulvių laukuose, ramūs, migloti rytai! Ir ten toks mažas mokinukas su kuprine ant pečių traukia į mokyklą per sidabriniais voratinkliais apdraikytas pievas…
– Tada aš dar nežinojau, kad pasaulyje yra toks stebuklas – flamingai, – tarė sau Jėpis, nes jau kuris metas tik pats su savimi ir kalbėdavo, – o Ausma tebuvo mergytė su kaselėmis.
Pusiaukelėje į rūsį, kur buvo laikomi krepšiai ir trišakiai bulvėms kasti, „Šikšnosparnio“ šviesa priblėso ir pasidarė rausva kaip paskutinė žarija ugniakure.
– Po šimts perkūnų! – gailiu balsu sušuko Jėpis. – Žibalas baigėsi!
Užpūtęs agonijoje mirštančią ugnelę ir palikęs žibintą vidury kiemo, vyras susiieškojo krepšį ir patraukė keturiolikos bulvių vagų link, įsivaizduodamas, kokios miltingos bus virtos bulvelės ir kaip jos skonės per naktipiečius. vaizdinys vėl pažadino alkį, ir Jėpiui pasidingojo, kad šią akimirką jis mielai suleistų dantis net į žalią bulvę, kad tik numaldytų alkaną, niekada neužkemšamą pilvą, kuris labai dažnai žmogaus protui diktuoja savo sąlygas.
Kiūtindamas į priekį per sužėlusias dilgynes, Jėpis vidury tuščio sodo išvydo, kaip sukrutėjo šviesi dėmė, ir išgirdo kažką panašaus į neaiškų prunkščiojimą.
– Žąsis! – vyro smegenis pervėrė mintis. – Pasiklydusi žąsis!
Jėpis nevargino savęs spėlionėmis, kurio kaimyno ji galėtų būti. Juk buvo vidurnaktis! Ir ko šis valkataujantis paukštis ieško jo sode? Padorūs naminiai paukščiai tokiu laiku miega, galvas po sparnais pasikišę! Vyro širdyje pabudo jo protėvis medžiotojas, kuriam nuo sėkmės medžioklėje priklausė, ar išgyvens. Keli šuoliai, stiprus smūgis bulvių kasikliu, ir paukštis, išleidęs gargiantį garsą, susmuko.
– Pakliuvai! – sušvokštė Jėpis ir stvėrė šiltą, paskutinių gyvasties traukulių dar tąsomą kūną. Kokia čia begali būti kalba apie bulvių kasimą! Dabar bus kalba apie taukuose kvepiantį, rusvą, apskrudusį kepsnį! Tiesa, žąsis atrodė gana prakauli, bet jam juk šio patiekalo nereikės su niekuo dalytis.
Kai Jėpis virtuvėje įžiebė žvakigalį, paukštis išslydo iš rankų ir, minkštai dunkstelėjęs, atsitrenkė į kiaurus metus neplautas grindis. Jis buvo užmušęs gandrą!
Jėpis paspyrė į šoną kruviną įnagį ir šiurpdamas pasilenkė prie nebegyvo paukščio, atsargiai apvertė jo kūną.
Gandrui, atrodo, buvo lūžęs sparnas. Nelaimingas padaras, nepajėgęs kartu su kitais išskristi į pietus, liko gimtinėje ir čia sulaukė mirties. Usūriniai šunys ir lapės, tiesiog neįtikėtina, jį aplenkė, tačiau susitikimas su žmogumi bėdžiui buvo lemtingas.
– Prakeikimas, – sumurmėjo Jėpis, – kaip aš galėjau nužudyti šventą paukštį, gužutį! Gal man galvoj pasimaišė? Dabar jau visą gyvenimą liksiu galvažudys…
Gandrais jis žavėjosi visą savo vaikystę, iki to laiko, kai pirmą kartą pamatė per televizorių flamingus! Nužudyti gandrą, kuris tyliai, net sparnų nejudindamas, sklęsdavo dangaus platybėse, lėtai sukdavo didelius ratus virš jo namų; nužudyti paukštį, kuris, susikrovęs lizdą ant trobos stogo, žmonėms atneša ramybę ir palaimą!
Jėpis atsisėdo ir, apkabinęs rankomis galvą, susigūžė. Plona kraujo srovelė, srūvanti iš gandro kūno, gėrėsi į virtuvės grindų plyšius, dingojosi, kad dar neatvėsęs paukštis brėžia gaidų linijas kažkokiai nepabaigtai dainai.
Jėpis tyliai ištarė:
– Aš noriu būti tavo vietoje, šventasis paukšti, noriu iškęsti visą tą baimę ir kančias, kurias tu patyrei vienutėlaitis klaidžiodamas tuščiais laukais, kai kiekviename žingsnyje tavo gyvybė galėjo nutrūkti! Aš noriu vietoj tavęs iškęsti badą ir šaltį lietingomis rudens naktimis, kai, regis, jau niekada nebeišauš aušra, niekada nesiliaus vėjo kauksmas ir niekada nesibaigs maudžiantis liūdesys, kad esi šiame pasaulyje vienui vienas…
Aš noriu vietoj tavęs numirti, šventasis paukšti, gužuti, kad mano siela, balta kaip tavo sparnas, pakiltų ligi pat kamuolinių debesų ir sklęstų virš laukų ir gojų, kur dar skaisčiai raudoni liepsnoja klevai, kur apie vasaros prisiminimus upių pakrantėse mąsliai šnabždasi ajerai. Aš noriu tyliai lakioti, kad dar kartą, prieš išskrisdamas į tolimą, nežinomą kelią Anapilin, apžvelgčiau kalvas ir girių įlinkiuose snaudžiančias valstiečių sodybas ir atsisveikinčiau su jomis visiems laikams…
Šiuos žodžius kuždėdamas, Flamingas Jėpis pagaliau prisiminė sapną, kuris pusę nakties nedavė jam ramybės. Į klejones panašiame regėjime jis pešė flamingų plunksnas, bet kiekvieną tarsi iš savo kūno rovė. Paukščiai gailiai klykė, Jėpiui kone plyšo širdis dėl daromo blogio, bet jis vis pešė ir pešė gražias rausvas plunksnas, o flamingai išsirikiavę laukė savo eilės.
Jėpis nusipurtė, tarsi būtų krauju ir plunksnomis susitepęs, paskui pakilo nuo taburetės, išsitraukė iš suglamžyto pakelio susiplojusią, perlenktą cigaretę, užsirūkė, įtraukė iki pat plaučių galo tokį stiprų dūmą, jog apsvaigo galva. Šią akimirką jam nebebuvo svarbu, kad paskutinę cigaretę buvo taupęs rytdienai.
– Toks sapnas piktesnis už ligą, už druską žaizdoj, už sieros rūgštį ant kūno, – mąstė Jėpis ir, kreipdamasis į nebegyvą paukštį, pažadėjo: – Kai tik išauš, aš tave palaidosiu, gandre, mano gužuti. Užkasiu po obelim, kur mano tėvas visą gyvenimą laidodavo šunis, kai jie nusenę padvėsdavo, arba juos nuspirdavo arklys. Pavasarį obelys žydės, o juk tu net nežinai, kaip gera ilsėtis po medžiu, nuo kurio virpuliuodami krinta žiedlapiai, rausvi kaip flamingų pūkai…
Taip taręs, Jėpis pasiėmė žvakę ir nuėjo į kambarį, nes visoje Latvijoje dar buvo gili naktis. Atsisėdęs ant lovos krašto ir žvelgdamas į žvakės liepsnelę, Jėpis mintijo: „Galbūt tik per nesusipratimą esu žmogus? Gal aš turėjau būti paukštis? Kas visa tai lemia? Kas padalija vaidmenis žmonių ir gyvūnų pasaulyje?“
Būstas pamažu, bet nesiliaujamai vėso. Aptrupėję langų rėmai ir įskilę stiklai nepajėgė sulaikyti pirmojo ankstyvo rudens šalčio.
Lejaspindzelių šeimininkas sudrebėjo, nusiavė guminius batus ir su visom drapanom palindo po išgulėta vatine antklode.
– Viso pasaulio blogio juk aš vis tiek negalėčiau įveikti, – Jėpis save ramino, užpūtė žvakę ir užmerkė akis. – todėl, kad blogis atsirado su pirmuoju žmogum ir pasibaigs su paskutiniuoju.
…Pakirdęs jis išvydo lange blandžią šviesą ir pagalvojo:
– Ačiū Dievui, naktis pagaliau praėjo. Galiu traukti pas Dienvidų Janį ir gyventi toliau.
Jėpis, sušalęs, dantimis kalendamas, priėjo prie lango ir nušluostė aprasojusį stiklą. Termometras rodė septynis laipsnius žemiau nulio.
– Senis Celsijus šiemet vėl nusprendė sušaldyti mano bulves, – padarė išvadą Lejaspindzelių šeimininkas ir iš kambario kertėj sumestų drabužių išsitraukė nutaukuotą vatinį.
Kastuvu prakirtęs sušalusios žemės klodą, Jėpis gandrui iškasė kapą ir tarė:
– Ilsėkis ramybėje, mano bičiuli. Tebūna lengva tau žemelė! Ir, jei gali, atleisk man. Nors yra ir neatleidžiamų nuodėmių.
Gandras nieko neatsakė, jis tylėjo, kaip tyli nužudytos būtybės, tačiau Jėpis išgirdo visiškai kitus garsus, kuriuos vėjas atnešė nuo Kemsynės. Tai buvo daugiabalsiai ir sumišģ paukščių klykavimai.
„Matyt, jau gervės rengia atsisveikinimo puotą“, – pagalvojo Flamingas Jėpis ir apsisuko, kad keliautų į Dienvidų Janio namus, esančius už trijų kilometrų. Eidamas mąstė, kažin kokia šįryt bus Janio nuotaika. Itin gera, aišku, nebus, nes kaipgi žmogus gali jaustis, kai iš jo atima ką tik išsimokėtą kombainą.
– Še tau ir lizingas, – aną vakarą Janis guodėsi Jėpiui, – lyg duonos liže per galvą… Girdi, mokėjimo terminas pasibaigęs! Bet jeigu mano penkiasdešimties tonų išaugintų rugių niekam nereikia, iš kur aš trauksiu tuos pinigus?
Po poros nužingsniuotų kilometrų Jėpiui pasidarė šilta, tad nebereikėjo verkšlenti, kad į seną, nutepliotą vatinį jau seniai niekas nebeįsiuva sagų.
Dienvidų Janis jo laukė kiemo vidury niūrus it paskutinis rudens lietaus debesis.
– Ar kiaules skersti moki? – vietoj labo ryto paklausė Jėpio. – pabandysiu nešti ponams kyšį. Galbūt pratęs man tą lizingą. Aš pats savo meitėlių negaliu. Jie lyg iš mano šeimos…
– Duok šen skerdiklį! – bravūriškai šūktelėjo Flamingas Jėpis, nors jokio gyvo padaro, išskyrus blusas ir uodus, nebuvo nudobęs. Ak, taip, šiąnakt dar gandrą. – Bet ar bekonai ponams patiks? juk jie labiau dolerius vertina, – vildamasis, kad kiaulių skerdimo išvengs, tęsė Jėpis.
Tačiau Dienvidų Janis buvo nepalenkiamas.
– Juk dabar madinga čirškinti kiaulienos šonkauliukai, – subambėjo, – iškelsiu tiems nagų lupikams kaimišką vakarienę. Sugrūsiu į koserę pačius gardžiausius kąsnelius. Galgi padės…
Dviejų peniukšlių skerdimas pavirto košmaru.
Iš kur Jėpis galėjo žinoti, kad kiaules prieš skerdžiant reikia apkvaitinti gerai treniruotu smūgiu į kaktą? Jis niekada nebuvo nužudęs jokio gyvo padaro, tik tą vienintelį nelaimingą paukštį šiąnakt. Šlapia tvarto asla slidinėdamas, vis vaikėsi peniukšlį, mojavo peiliu lyg indėnas tomahauku, o nuo pergąsdintų meitėlių žvygsmo tiesiog stogas kilnojosi. Bet Jėpis žinojo – jei darbo nepadarys, į namus teks grįžti tuščiu pilvu. Neviltis jam teikė jėgų ir po ketvirčio valandos Jėpis, kraujais ir srutomis nusitaškęs, Dienvidų Janio virtuvėn įnešė dvi kiaulių galvas.
Šeimininkė suaimanavo.
– Jėpi, juk kiaulė ne višta, kuriai galvą nukirsti reikia…
– Kam gi aš tau daviau kirvį? – norėjo žinoti Janis.
– Manau, kad dėl apsigynimo, – garbingai atsakė ką tik iškeptas skerdikas. – jei peniukšliai taptų agresyvūs…
Dienvidų šeima tik rankomis skėsčiojo.
– Flamingas Jėpis yra Flamingas Jėpis, – padarė išvadą šeimininkas. – paukščiui – paukščio ir smegenys.
Bet kad ir kaip būtų, trumpa rudens diena Jėpiui praėjo tarytum graži akimirka – jis galėjo sėdėti šiltoje virtuvėje ir valgyti bei gerti kiek lenda.
Vakarui brėkštant Dienvidų Janio žmona tarė:
– Jėpi, taisykis namolio, tu jau pradedi snausti.
– Taip, taip… – išgerto alkoholio apsvaigintas, sunkiai išlemeno Lejaspindzelių šeimininkas, – namolio…
– Ir, žiūrėk, nenušalk ausų, – dėdama jam ant galvos iš pastalės pakeltą kepurę su snapeliu, tęsė Dienvidų šeimininkė, – lauke toks šaltis, kad Kemsynėje į ledą įšalo gulbių būrys. Laiškanešė pasakojo, ji ėjo pro šalį. Klykavo kaip pamišusios.
– Gulbės, gulbės, – vebleno Jėpis, – o aš praėjusią naktį užmušiau gandrą…
– Gerai, kad ne dramblį, – gerklingoji moteriškė juokdamasi kalbėjo, už pažastų kėlė Jėpį iš užstalės, – pats esi lengvas kaip gandras.
– …verkė motinėlė,
Verkė dukterėlė, – uždainavo Jėpis, – ir man norisi verkti…
Bet buvo jau per vėlu kam nors išsakyti, kas maudžia sielą, – jam už nugaros užsitrenkė Dienvidų trobos durys ir į Jėpį lediniu alsavimu tvokstelėjo tamsa.
– Gulbės, gandrai, gužučiai, – lipdamas nuo prieangio laiptelių ant kietos, į akmenį sušalusios žemės, murmėjo jis, – būtų bent jau kokį degtuką įdavusi… Tamsu kaip rūsyje.
Po valandą trukusio klaidžiojimo tamsiais laukais Jėpis vėl išgirdo nevilties kupinus klykavimus patvinusios ir užšalusios Kemsynės pusėje.
– Šša, – prikišęs pirštą prie lūpų kuždėjo, – juk vėlu… Flamingai jau seniai miega.
Dar po valandos Lejaspindzelių šeimininkas su visom drapanom įvirto į savo, šiaudinio našlio, guolį ir kaipmat kietai užmigo.
…Blandi ryto šviesa jį pabudino, ir pirmas garsas, kurį Jėpis išgirdo, buvo dejonė. Tada jis sušnibždėjo:
– O Dieve, gulbės…
Stryktelėjęs ant kojų, Flamingas Jėpis stvėrė iš virtuvės kirvį ir nuskuodė kiek kojos neša Kemsynėn. Plonam ledui braškant ir traškant, vyras skubėjo prie paukščių, kad išvaduotų juos iš pražūtingos ledo nelaisvės.
Priėjęs artyn pamatė, jog keli paukščiai jau buvo tapę usūrinių šunų ir lapių aukomis – sudraskyti jie tysojo ant krauju aptaškyto ledo, o šaltas vėjas kedeno jų plunksnas.
– Vargšai paukščiai, – ištarė Jėpis, – vargšai paukščiai…
Kai iki gulbių buvo likę vos pora metrų, ledas subraškėjo. Jėpis krūptelėjo ir metėsi pirmyn tokiu staigiu žingsniu, kad paslydo ir, netekęs pusiausvyros, krito aukštielninkas. Plonas ledas tokio smūgio neatlaikė, ir Jėpis pradingo tamsioje, rūdinio vandens pilnoje pelkėje. Karštligiškai stvarstydamas dumblą, vyras stengėsi išnirti į paviršių, bet, nieko nematydamas, nukrypo nuo pralaužtos eketės ir pateko po ledo dangčiu. Paskutinis vaizdas, kurį dar pagavo jo sąmonė, buvo daug daug judančių gulbių kojų. Kelias jų jis spėjo nutverti, tarytum labindamasis ar atsisveikindamas su paukščiais, ir tada Jėpiui pritrūko oro.
…Kai rytą saulė patekėjo ir apšvietė šaltą, pilką žemę, gulbės vis dar tebekliegė ir sparnais tebeplakė sustorėjusį ledą. Dideli paukščiai, apsitaškę krauju, buvo panašūs į raudonus, Jėpio širdžiai tokius artimus flamingus. Gaila, kad jis jų nebematė.
Versta iš: Eriks Kūlis. Flamingo JEpis. – Enigma, 2000
Théophile Gautier. Karalius Kandaulas (Pabaiga)
2010 m. Nr. 1
Iš prancūzų k. vertė Vilius Litvinavičius
Trečias skyrius
Kitą dieną Kandaulas, pasivedėjęs Gigą į šalį, tęsė tą pačią kalbą, kurią vakar prie Heraklidų portiko buvo pradėjęs. Jau nesivaržydamas patikėtiniui atvėrė širdį ir net Nisija, jei tai būtų išgirdusi, veikiausiai nebūtų supykusi už neprideramą santuokinio gyvenimo smulkmenų atskleidimą – kaltę būtų išpirkusios aistringos karaliaus liaupsės, aukštinančios jos grožį. Gigas mandagiai ir santūriai klausėsi tų ditirambų, juk nežinojo, ar pašnekovas nuoširdžiai, taip entuziastingai skatino jį kuo greičiau apsispręsti. Galiausiai Kandaulas nusivylusiu tonu ėmė kalbėti: „Aš matau, Gigai, tu manimi netiki. galvoji, kad aš giriuosi arba mane, kaip kokį kvailą artoją, apmulkino stora kaimietė, ant kurios skruostų Pigėja1 pritraiškė ryškių sveikatingumo spalvų, ne, prisiekiu visais dievais! Juk aš susirankiojau, kaip gyvą puokštę, pačias gražiausias Azijos ir Graikijos gėles; esu susipažinęs su viskuo, ką tik sukūrė skulptūros ir dailės menas nuo pat Dedalo laikų, kai jo statulos kalbėjo ir vaikščiojo, Linas2, Orfėjas ir Homeras išmokė mane harmonijos ir ritmo, dėl to meilė raiščiu neužriša mano akių. viską įvertinu šaltakraujiškai. Jaunystės įkarštis nedaro įtakos mano susižavėjimui, net kai būsiu sukumpęs sukriošėlis, išvagotas raukšlių, kaip Titonas3 vystykluose, mano požiūris nė kiek nepasikeis, bet aš tau vis tiek atleidžiu už nepasitikėjimą manimi ir menką entuziazmą. Kad mane suprastum, turi pamatyti Nisiją, spindinčią nuostabiu grožiu, be įkyraus šydo šešėlio, be pavydžių drabužių, tokią, kokią ją gamta sukūrė ypatingo įkvėpimo akimirką – to daugiau niekada nebebus. Šį vakarą aš tave paslėpsiu vedybinės menės kampelyje… tu ją pamatysi!
– Valdove, ko jūs iš manęs reikalaujate? – jaunasis karys mandagiai, bet gana šaltai paklausė. – Kaip aš, gyvenantis dulkėse, nebūties bedugnėje, išdrįsčiau atmerkti akis prieš tobulybės saulę? Juk iškiltų pavojus apakti, arba nieko nebeįžvelgti prieblandoje, tik žėrinčius ratilus. Būkite gailestingas savo kukliajam tarnui, neverskite jo daryti dalykų, kurie prieštarauja dorovinėms vertybėms; juk negali pirmas pasitaikęs vyras žiūrėti į tai, kas jam nepriklauso. nemirtingieji visada nubaudžia begėdžius ir įžūliuosius, kurie užklumpa juos dieviškai apsinuoginusius. Aš jumis tikiu, Nisija yra gražiausia iš visų moterų, o jūs esate laimingiausias iš vyrų, netgi Heraklis, jūsų protėvis, per daugelį karo žygių nesutiko moters, kuri bent šiek tiek prilygtų karalienei. Jeigu jus, valdove, garsiausi pasaulio menininkai laiko geriausiu grožio vertintoju ir klausia jūsų patarimo, tai kodėl jums parūpo mano, tamsuolio kareivos, požiūris? Taigi atsisakykite fantazijų, kurios tikrai nepridera jūsų karališkajai didenybei ir dėl kurių pradėtumėt gailėtis, kai tik fantazijas įvykdytumėt.
– Paklausyk, Gigai, – atsakė Kandaulas, – tau atrodo, kad noriu tave išbandyti, bet prisiekiu mano protėvio laužo pelenais, kurie padarė jį dievu, aš kalbu nuoširdžiai ir be jokių slaptų kėslų!
– O Kandaulai! Nė kiek neabejoju jūsų gera valia, jūsų užsidegimas tikrai nuoširdus. Bet kai aš jums paklusiu, jūs galbūt pajusite gilų pasidygėjimą manimi, pradėsite manęs neapkęsti kaip tik dėl to, kad aš jums pernelyg mažai priešgyniavau. Ir jūs panorėsite atsiimti iš mano per prievartą nekuklių akių atvaizdą, į kurį proto sumaišties akimirką leidote joms pažvelgti, ir kas žino, ar nepasmerksite jų amžinajai kapo nakčiai už tai, kad jos žiūrėjo tuo metu, kai privalėjo būti užsimerkusios.
– Nieko nebijok, duodu karaliaus žodį, tau nieko bloga nenutiks.
– Atleiskite savo vergui, kad jis dar drįsta ir po tokių nuoširdžių garantijų šiek tiek paprieštarauti. Ar pagalvojote, kad tai, ką siūlote, yra santuokos šventumo išniekinimas, neištikimybė žvilgsniu ir mintimis? Labai dažnai moteris mano, jog kartu su drabužiais nusimeta ir savo skaistumą, ir vieną kartą žvilgsniu suteršta, nors iš tikrųjų liko dorybinga, gali pagalvoti, kad jau neteko savo tyrumo vainiko. Tikiu, jūs manęs nenubausite, tik kas mane apsaugos nuo Nisijos rūstybės? Karalienė tokia santūri, tyra, baikščiai drovi ir tokia nekalta, kad sakoma, jog nedaug teišmano apie Himenėjo paslaptis. Jei ji sužinos apie šventvagystę, kas atsitiks? Kokią bausmę ji man, tegul tik iš pagarbos valdovui nusidėjusiam, paskirs, kad išpirkčiau savo kaltę? Kur nuo jos keršto ir įtūžio pasislėpsiu?
– Tikrai nenumaniau, kad esi toks išmintingas ir atsargus, – šiek tiek ironiškai šyptelėjęs, pasakė Kandaulas. – bet visus pavojus tu tik įsivaizduoji. Aš tave taip paslėpsiu, kad Nisija niekada nesužinos, jog ją dar kas nors, be karališkojo sutuoktinio, matė.
Gigas, negalėdamas ilgiau priešgyniauti, sutiko karaliaus malonei atsiduoti. Jis priešinosi, kiek sugebėjo, jo sąžinė dėl to, kas galėjo nutikti, turėjo būti rami. Tačiau Gigas slapčia dar ir baiminosi, kad ilgiau atsisakinėdamas palaikyti Kandaulo įkarštį, nestotų skersai kelio likimui, kuris, atrodė, tiesiog geidė suartinti jį su Nisija dėl kažkokių aukštesnių tikslų, kurių prasmės jam nebuvo leista suvokti.
Gigas nė menkiausiai nenujautė, kokia galėtų būti jo ir Kandaulo užmačių atomazga, mintyse regėjo tūkstančius padrikų ir neaiškių vaizdinių. Jo slapta meilė, tūnojusi ant paties žemiausio sielos laiptelio, vedama blankaus vilties spindulėlio, palypėjo kelias pakopas aukštyn; neįmanomybė nebe taip sunkiai slėgė širdį, dingojosi, kad jam padeda dievai. Išties, kas galėtų pamanyti, jog legenda tapusios Megabazo dukters moteriškos grožybės jam, kažkokiam Gigui, daugiau nebebus jokia paslaptis!
– Eime, Gigai, – imdamas jį už rankos pasakė Kandaulas, – kaip tik laikas gera proga pasinaudoti. Dabar Nisija ir tarnaitės vaikštinėja po sodą, eime, apžiūrėsime vietą ir parengsime šiam vakarui karinių gudrybių planą.
Karalius nusivedė patikėtinį painiais koridoriais, kurių atšakos tiesėsi vedybinio kambario link. Miegamojo durys, padarytos iš kedrinių lentų, buvo taip gerai suleistos, kad tarpelių visai nesimatė. Vergai lentas buvo įtrynę lininio audeklo gabalu, pamirkytu aliejuje, medis blizgėjo lyg marmuras, o žvaigždučių pavidalo daugiabriaunės varinių vinių galvutės žėrėjo kaip gryniausias auksas. Durims varstyti buvo sukurta itin sudėtinga odinių diržų ir žiedų sistema, suprantama, mazgus atnarplioti mokėjo tik Kandaulas ir jo žmona, pridurkime, kad anais laikais šaltkalvystė tebebuvo primityvi.
Kandaulas atraizgė mazgus, paleido žiedus, kad jie nuslystų diržais, rankena, kurią įkišo į lizdą, pakėlė velkę, ja durys buvo uždarytos iš vidaus, ir, pastatęs Gigą prie sienos, nuleido vieną sąvarų taip, kad ji visiškai Gigą uždengė; tik dabar durys jau nebe taip tiksliai įgulė į ąžuolines sijų staktas, rūpestingai nusvidintas ir sumanaus meistro pagal virvelę suleistas, – jaunasis karys nebūtų galėjęs nė per tarpelį, paliktą vyriams sukiotis, aiškiai įžiūrėti, kas kambaryje dedasi.
Tiesiai priešais duris stovėjo karališkoji lova, užkelta ant pakylos su daugeliu laiptelių, apklota purpuriniu užtiesalu; kalinėto sidabro kolonos laikė baldakimo stogelį, papuoštą reljefine lapija, kur amūrai su delfinais žaidė; tankios auksu papuoštos užuolaidos lyg palapinės apsiautalai gaubė šį prabangų guolį.
Ant židinio, dievų globėjų aukuro, stovėjo vazos, nulietos iš brangiųjų metalų, gėlėtos emaliuotos vazelės, taurės su dviem rankenomis – visi indai, kurių reikia nuliejimo aukai.
Sienas, dailiai apkaltas kedrinėmis lentelėmis, ramstė vienodais tarpais sustatytos juodojo bazalto statulos, sustingusios nenatūraliomis pozomis, tokios būdingos egiptietiškai skulptūrai, rankose jos laikė bronzinius deglus, į kuriuos buvo įstatytos dervuoto medžio balanos.
Onikso lempa kybojo ant sidabro grandinės, pritvirtintos prie lubų sijos, kurią buvo įprasta vadinti „juodąja“, nes tarp kitų ji viena būdavo nuolatos apsmilkusi. Vergas kiekvieną vakarą privalėdavo į tą žibintą įpilti kvapnaus aliejaus.
Ant nedidelio stulpelio prie lovos galvūgalio buvo sukabinti trofėjiniai ginklai: šalmas su antveidžiu, dvigubas keturių jaučio odų skydas, padabintas alavu ir variu, dviašmenis kalavijas, kelios uosinės žalvariniais antgaliais svaidomosios ietys.
Ant medinių strypelių kabojo Kandaulo tunikos ir apsiaustai, buvo paprastų ir dvigubų, vienas – triskart mirkytas purpuriniuose dažuose ir apnertas raštais, vaizduojančiais medžioklę: dideli Lakonijos molosų veislės šunys persekiojo ir draskė elnius; vienos tunikos audinys buvo toks plonas ir švelnus lyg svogūno luobelė, atrodė, kad ji šviečia išaustų saulių spinduliais. Tiesiai priešais karo trofėjų rinkinį stovėjo dramblio kaulu ir sidabru apkaltas krėslas, kurio sėdynę dengė leopardo kailis, išmargintas tartum milžino Argo4 oda, daugeliu juodų akių, šalia krėslo – išilgai perpjautos kopėtėlės, ant jų Nisija pasikabindavo savo drabužius.
– Paprastai aš pirmas einu miegoti, – pasakė Gigui Kandaulas, – ir palieku duris praviras, kaip dabar. Nisija dažniausiai dar nori pabaigti kokią nors audžiamo kilimo gėlę, duoti nurodymus tarnaitėms, todėl gulti ateina vėliau. Na, pagaliau jos sulaukiu. Ji lėtai, ilgai, tarsi sunkiai dirbtų, po vieną dėlioja ant krėslo savo drapanas ir tunikas, mat rytais ji, lyg gyva mumija, drabužius susiraišioja raiščiais. Iš slėptuvės galėsi stebėti jos grakščius judesius, gėrėtis jos neprilygstamais veido bruožais ir nuspręsti, ar Kandaulas yra tik jaunas beprotis, kuris tuščiai giriasi, ar jam iš tiesų priklauso nuostabiausio grožio perlas, koks dar nėra puošęs nė vienos karūnos!
– O karaliau, aš jumis tikiu ir be šito išbandymo, – atsakė Gigas, išeidamas iš slėptuvės.
– Kai ji nusirengia, – tęsė Kandaulas, lyg neišgirdęs, ką sako jo patikėtinis, – neskubėdama atsigula šalia manęs. Kaip tik tą akimirką, kai ji, eidama nuo krėslo iki lovos, atsuka į duris nugarą, tu privalai pasprukti. Suimk save į rankas taip, lyg turėtum eiti per javus, jau brandinančius varpas, sergėkis, kad nė smiltelė negirgžtelėtų po tavo sandalu, sulaikyk alsavimą ir kuo tyliau pasitrauk iš slėptuvės. Prieškambaris skendi prieblandoje, blanki vienintelės degančios lempos šviesa nesiekia slenksčio. Dėl to neabejoju, jog Nisija tavęs nepastebės, bet jau rytoj bus dar vienas pasaulyje žmogus, kuris supras mano susižavėjimą ir nebesistebės mano entuziazmo protrūkiais. Na štai pagaliau ir diena blėsta, saulė tuoj varys savo ristūnus atsigerti Hesperijos5 vandenų, pačiame pasaulio pakraštyje, už stulpų, kuriuos kadaise pastatė mano protėvis; taigi grįžk į slėptuvę, Gigai; nors laukimo valandos ir prailgs, bet prisiekiu auksinėmis Eroto strėlėmis: tu nesigailėsi, kad tuščiai praleidai laiką!
Tai pasakęs, Kandaulas paliko Gigą kiūtoti už durų. jaunojo karaliaus patikėtinis, priverstas laukti vėlyvo vakaro, leido mintims laisvai skrajoti. Suprantama, Gigo padėtis buvo labai keista. Jis mylėjo Nisiją kaip tolimą žvaigždę, be vilties sulaukti atsako; įtikėjęs, jog bet kokie bandymai būtų beprasmiški, jis nedėjo nė menkiausių pastangų, kad bent kiek suartėtų su Nisija. Ir vis dėlto, nelauktai susiklosčius netikėtoms aplinkybėms, jam lyg iš dangaus nukrito lobiai, skirti vien tik meilužiams ir sutuoktiniams; iki šiol Gigas ir Nisija nei žodeliu, nei žvilgsniu nebuvo persimetę, karalienė nė nenumanė, kur jis dabar yra, nors jau greitai jos grožybės Gigui nebebus paslaptis. Tai bent padėtis! Tu slapta myli moterį, kuri visiškai tavęs nepažįsta, ir jos vyras, drakonas, kuris turėtų budriai saugoti prieigas, tave iki vedybinio miegamojo durų palydi – tai ar čia nėra kuo stebėtis ir dėl ko jausti dėkingumą likimui?
Jis tebebuvo įsigilinęs į šiuos apmąstymus, kai išgirdo grindų plokštėmis ataidint žingsnius. Bet dar tik vergai atėjo į lempą įpilti aliejaus, įmesti į smilkykles kvepalų ir žarijų, dailiai ant karališkųjų patalų išdėlioti purpurinius ir šafraninius ėriukų kailius.
Lemtingoji valanda artėjo, ir Gigas jautė, kaip dažnėja jo širdies dūžiai ir kraujas gyslose vis smarkiau tvinkčioja. Jis buvo linkęs iš slėptuvės pasitraukti, kol dar neatėjo karalienė, vėliau Kandaului pasakytų, jog Nisiją matė, jos grožį visaip liaupsintų, galbūt karalių įtikintų, kad iš tiesų slėptuvėje lindėjo. Tegu Gigas ir pasižymėjo laisvo elgesio pomėgiu, bet nestokojo ir takto, taigi jam buvo šlykštu vogti malonumą, dėl kurio, jei šis būtų pasiekiamas laisvu susitarimu, ir gyvenimą paaukotų. vyro bendrininkavimas tokią vagystę darė dar niekingesnę, ir Gigas svajojo apie laimę visai kitokiomis aplinkybėmis pamatyti tą Azijos grožio stebuklą. Suprantama, ir pavojaus baimė, pripažinkime tai kaip tikri istorikai, turėjo įtakos jo moralinėms abejonėms. Šiaip jau Gigas nestokojo drąsos: jis, apsiginklavęs strėline ir lanku, įsilipęs į karo vežimą išdrįstų mesti iššūkį narsiausiems kovotojams, o medžioklėje nė nemirktelėjęs pultų Kalidono šerną ar Nemėjos liūtą, bet dabar jo neryžtingumą paaiškino meilė gražiai moteriai, vien mintis apie dirstelėjimą į ją pro durų plyšelį kėlė drebulį. Kas gi galėtų pasipuikuoti visomis drąsos atmainomis? Juk Gigas suvokė, kad neliktų nenubaustas, jei Nisija jį, bejėgį, užkluptų. Kita vertus, šis nuotykis galėjo lemtingai pakeisti visą jo gyvenimą – jeigu tik akimirką jos veidą matęs prarado dvasinę ramybę, tai kas atsitiks, kai pamatys šį tą daugiau? Ar apskritai bebus įmanoma gyventi, jeigu jo svajones papildys vaizdiniai nuostabaus kūno, atrodo, sutverto tik nemirtingiesiems bučiuoti? Kuo jis taps, jei nebepajėgs paslapčia sutramdyti savo aistros, kaip iki šiol jam tai pavykdavo? Ar jis nesurengs prieš visą Lydijos karaliaus dvarą pajuokos verto savo beprotiškos meilės spektaklio, ar pavyks jam iš karalienės išmelsti nors lašą kad ir paniekinamo gailesčio? Tokios pasekmės jam atrodė labiausiai tikėtinos, nes ir Kandaulo, teisėto Nisijos vyro, šaltas protas nesugebėjo atsispirti to antžmogiško grožio sukeltam svaiguliui – taip, apsvaigo protas to paties nerūpestingo jauno karaliaus, kuris iki šiol iš meilės tik šaipydavosi, juk jam už viską svarbesni buvo paveikslai ir skulptūros. Šie Gigo apmąstymai buvo labai išmintingi, bet visiškai nenaudingi, nes kaip tik tuo metu Kandaulas įėjo į kambarį ir, peržengdamas slenkstį, vos girdimai, bet aiškiai sukuždėjo: „Kantrybės, mano vargše Gigai, Nisija tuoj ateis!“
Kai Gigas įsitikino, kad trauktis jau per vėlu, ankstesnės jo mintys bemat išgaravo, juk jis buvo karštas jaunuolis ir jau nekantriai troško pamatyti tą grožio spektaklį, kurį jam surengė Kandaulas. Bet iš dvidešimt penkerių metų gvardijos kapitono, lyg iš pražilusio filosofo, dar negalima reikalauti kokio nors vidinio griežtumo.
Pagaliau švelnus drabužių klosčių šlamėjimas, pasigirdęs įsiviešpatavusioj kapų tyloj, pranešė, kad karalienė jau ateina. Ji, tarytum skambant iškilmingai odei, šokio žingsniu lengvai peržengė talamo slenkstį, virpantis nuo jos plevėsuojančių šydo klosčių oras dvelktelėjo Gigui į skruostą, net silpna pasidarė, tad Gigas turėjo atsiremti į sieną, kad stiprus jausmų antplūdis nepakirstų kojų. Tačiau jam pavyko suimti save į rankas, prisiartinti prie plyšelio duryse ir įsitaisyti taip, kad jo žvilgsnis nepraleistų ničnieko, kas vyks scenoje.
Nisija priėjo prie dramblio kaulo suolelio ir, imdama už bumbuliukų, pradėjo iš plaukų traukioti smeiges, laikančias jos šydą; Gigas iš tamsios slėptuvės, kurioje tūnojo susigūžęs, galėjo kuo įdėmiausiai apžiūrėti tą gražų ir kupiną didingumo veidą, kurį anksčiau tik probėgšmais matė: išlakus kaklas, plonas ir stangrus, kuriame Afroditė mažuoju piršteliu įbrėžė tris vos pastebimas raukšleles, jas mes dar ir šiandien vadiname Veneros karoliais; ant pakaušio, balto kaip alebastras, raitosi šelmiškos ir nepaklusnios garbanėlės; lyg pasidabrinti pečiai kyla iš chlamidos iškirptės kaip mėnuliai, išnyrantys iš tiršto debesies. Kandaulas, ant pagalvėlių prigulęs ir džiaugsmingai į savo žmoną žiūrėjęs, vos garsiai neprasitarė: „Gigas, kuris atrodė toks abejingas, atsainus ir užsispyręs, dabar turėtų būti mano tiesa bent perpus įtikintas.“
Karalienė, atidariusi skrynelę, padėtą ant staliuko, stovinčio ant vienos naguotos liūto kojos, pradėjo nusiiminėti sunkias apyrankes ir brangakmenių vėrinius, ir kai tuos lobius į skrynelę dėliojo, Gigui pasimatė jos nuogos rankos, tokios baltos ir grakščios, tarsi Heros, Olimpo karaliaus Dzeuso žmonos ir sesers. Kad ir kokie brangūs atrodė papuošalai, jie nė iš tolo nebuvo verti žavumo tų vietų, kurias dengė, ir jei Nisija būtų koketė, pagalvotum, jog papuošalus užsideda tik tam, kad meilužiai maldautų juos nusiimti. Žiedai ir kaltiniai papuošalai paliko ant jos gležnos ir švelnios lyg lelijos odos vos matomus rožinius įspaudus, kuriuos karalienė smulkutės rankos plonyčių pirštų apvalutėmis pagalvėlėmis ėmė masažuoti, kad kuo greičiau išnyktų.
Paskui ji grakščiu judesiu paskleidė plaukus, lyg balandis savo plunksnas sniege papurtė, ir jie, smeigtukų jau neprilaikomi, nuslydo per jos nugarą ir krūtinę įmantriomis spiralėmis, kaip hiacintų gėlynas pražydo; ji dar kelias akimirkas išsidraikiusias sruogas glaustė, kad sudarytų plaukų visetą. Negalėjai atsižavėti, kai auksinių plaukų šaltinėliai sruvo tarp jos sidabrinių pirštų, o paskui rankos gracingai, it gervių kaklai, suko plaukus į kuodą. Jeigu jums bent kartą pasitaikė matyti tas nuostabias etruskų juodąsias vazas, išmargintas raudonais piešiniais, vaizduojančiais vadinamojo graikų tualeto scenas, tai galėsite apytikriai įsivaizduoti, kokia grakšti tuo metu buvo Nisijos poza, ji ir mūsų dienų dailininkams ir skulptoriams suteiktų entuziastingo kūrybinio polėkio.
Karalienė, susitvarkiusi plaukus, atsisėdo ant dramblio kaulo suoliuko ir pradėjo atrišinėti koturno 6 mazgelius. Nors mes, avėdami tuos siaubingus savo batus, ir esame įsitikinę, kad dėvime puikų apavą, bet iš tiesų tą absurdą pralenkia tik kiniški pusbačiai, o mes jau net pamiršome, kaip atrodo žmogaus pėda. Nisijos pėda buvo kaip reta grakšti, net jeigu ją vertintume pagal griežčiausius senovės Graikijos ir Azijos grožio kriterijus. Didysis pirštas, lyg paukščio nykštys, šiek tiek atšlijęs, kiti pirštai už jį ilgesni, sudaro darnią simetriją; nagai apvalūs ir blizga kaip agatai, kulkšnys plonos ir kuplios, kulnas – truputį rožinio atspalvio, vargu ar toje pėdoje surastum kokį nors trūkumą. Blauzda buvo glotniai apvali, nuo jos lempos šviesa atsispindėjo tartum nuo poliruoto marmuro – niekur negalėjai įžvelgti duobučių šešėlių.
Gigas, visiškai pasinėręs į stebėjimą ir jau suprasdamas, kas iš tiesų galėjo įvaryti Kandaulą kone į beprotybę, pagalvojo: jei jau dievai jam patikėjo tokį lobį, tai karalius privalėtų ir žinoti, kaip jį pridera saugoti.
– Nagi! Nisija, ar dar neateinate šalia manęs atsigulti? – paklausė Kandaulas; karalienė neskubėjo, o jis norėjo sutrumpinti Gigo budėjimo laiką.
– Taip, mano brangusis valdove, aš tuoj baigsiu, – atsakė Nisija.
Ji atsegė kamėją, kuri ant peties prilaikė jos viršutinį apdarą, – beliko tik tuniką nusimesti. Gigas, tūnodamas už durų, juto, kaip smilkiniuose tvinkčioja kraujas, o širdis daužosi taip stipriai, jog atrodė, kad ją gali išgirsti žmonės kambaryje; kapitonas, norėdamas užslopinti tą dunksėjimą, prispaudė prie krūtinės delną, ir kai Nisija grakščiu nerūpestingu judesiu atsegė tunikos diržą, Gigui pasidingojo, kad susijaudinimas kojas jam pakirs.
Nisija, gal instinktyvia nuojauta, gal jautria oda, dar niekada nepaliesta svetimo žvilgsnio, įtarusi ar gal net pajutusi, kad yra susižavėjusių akių nužiūrima, staiga suabejojo, ar nusimesti tuniką, paskutinę drovumo apsaugą. jos pečiai, krūtys ir nuogos rankos du ar tris kartus nervingai virptelėjo, lyg prie jos kūno būtų sparneliu švelnutėliai glustelėjusi naktinė plaštakė ar kažkieno įžūlios lūpos būtų iš prieblandos artėjusios.
Pagaliau ji, atrodo, pasijuto saugi ir nusimetė tuniką: baltoji jos kūno poema akimirksniu nutvilkė stebėtojo širdį ir protą visu puikumu, tarsi nutraukus uždangalą nuo deivės statulos per šventyklos atidarymą. Šviesa, net virpuliuodama iš malonumo, užliejo dailų moters kūną; spinduliai, užmiršę gražinti auksines urnas, sages su brangakmeniais ir žalvarinius trikojus, apšvietė tik Nisiją, visa kita paliko prieblandoje. Jeigu būtume Periklio laikų graikai, galėtume pasimėgaudami liaupsinti tas vingrias gyvatiškas linijas, elegantiškus įlinkius, lyg nusvidintus šonus, tas krūtis, kurios Hebei 7 galėtų būti formomis taurėms lieti, bet šių laikų dorovės nuostatai neleidžia tokių dalykų aprašinėti; tai tik plunksnai neatleidžiama to, kas nedraudžiama skulptoriaus kaltui, be to, pripažinkime, yra dalykų, kuriuos gerai aprašyti įmanoma tik marmure.
Kandaulas šypsojosi išdidaus pasitenkinimo šypsena. Nisija, susikryžiavusi rankas ant krūtinės, skubiu žingsniu, lyg gėdydamasi, kad gimė tokia graži, nors buvo tik mirtingo vyro ir moters duktė, nuskubėjo link lovos; prieš atsiguldama į patalus šalia savo karališkojo vyro, staiga grįžtelėjo atgal ir pro durų plyšelį pamatė žėruojančią, lyg Rytų legendų karbunkulas, akį. Suprantama, kalbos apie jos dvigubais vyzdžiais akis ir gandai apie stebuklingą akmenį, išimtą iš drakono galvos, buvo netiesa, tačiau negalime abejoti, kad ji tarsi žalsvai švytinčiu katės ar tigro žvilgsniu gebėjo skvarbyti sutemas.
Ir jos balsas, beveik kaip stirnos, kuriai į šoną sminga strėlė žaliuose tankumynuose, jau ėmė sprūsti iš gerklės, tačiau Nisijai užteko valios susitvardyti ir ji atsigulė šalia Kandaulo šalta kaip gyvatė mirties atspalvio žibuoklėmis patamsintais skruostais ir lūpomis; joks raumenėlis, jokia veido gyslelė nė nevirptelėjo, galiausiai lengvas ir vienodas alsavimas turėjo vyrą įtikinti, kad Morfėjas lipnios aguonų sunkos jai ant akių vokų užlašino.
Ji viską atspėjo ir suprato.
Ketvirtas skyrius
Nors Gigą smarkus drebulys krėtė ir jis jautėsi lyg pakvaišęs, bet iš slėptuvės miegamajame traukėsi tiksliai prisilaikydamas Kandaulo nurodymų, ir jei Nisija, jau užkėlusi koją ant lovos krašto, nebūtų lemtingai pasukusi galvos ir pastebėjusi, kaip kapitonas bėga, tai karalienė niekada nebūtų sužinojusi, kad jos teisėtas vyras labiau aistringas, nei garbingas, žmonos moteriškas grožybes su purvais sumaišė.
Jaunasis karys, gerai žinojęs visus rūmų užkaborius, nesunkiai rado išėjimą. Paklaidžiojęs po visą miestą nežinia kur vedančiu žingsniu, lyg beprotis, atsibastęs iš Antikiro8 pusiasalio, bet atpažinęs budintį prie miesto vartų sargybinį, paprašė, kad jį išleistų, ir išėjo pasivaikščioti po laukus. Galva ūžė, skruostai liepsnojo lyg nuo karštinės, jis sunkiai alsavo, pagaliau išsitiesė ant drėgnos nuo nakties ašarų žolės, kad šiek tiek atsivėsintų, bet pro tankias žoles ir pipirnes išgirdęs iš paunksnės atsklindant sidabrinį najadės9 niūniavimą, jis atsikėlė ir nužingsniavo į balso pusę, atrado šaltinį, panardino iki pečių rankas į krištolinę jo versmę, apsiprausė veidą ir išgėrė kelis gurkšnius šalto vandens, kad bent kiek numaldytų tą svilinantį vidinį karštį. Jei kas nors toje blankioje žvaigždžių šviesoje būtų jį pamatęs, tai veikiausiai būtų supainiojęs su Narcizu, besigainiojančiu savo atvaizdą, deja, Gigas, ne save buvo taip įsimylėjęs.
Jis niekaip negalėjo galutinai atsipeikėti. Anąsyk netikėtai pamatyta Nisija jį apsvaigino lyg į tarpuakį smogusi raityta žaibo strėlė, kaip šviesos sūkurys pro jį pralėkė, ir jau tada Gigas suprato, kad visą gyvenimą nebesugebės užmiršti to vaizdinio. Dabar meilė sužydėjo taip staiga, kaip tos gėlės, kurios akimirksniu išsiskleidžia. Kaip nors tramdyti aistrą nuo šiol pasidarė neįmanomas dalykas. Argi priversi purpuru nusidažiusias bangas, kurias Poseidonas savo tridančiu iškedeno, nesidaužyti putotomis keteromis į pakrantės uolynus, bet ramiai vartytis baltuose smėlio pataluose. Gigas jau nebebuvo savo jausmų šeimininkas, jis išgyveno tą stingdančią neviltį, kurią patiri, kai skrieji karo vežimu ir matai, kad tavo ristūnai, pasibaidę ir pasidarę visiškai nevaldomi, lekia beprotiškais šuoliais link prarajos, kurios dugnas nusėtas uolomis. Šimtai tūkstančių minčių pakrikais spiečiais galvoje sukosi: tai jis kaltino likimą ir keikė motiną, kam leido išvysti dienos šviesą, tai priekaištavo dievams, kad gimė ne sosto paveldėtoju, tuomet jam būtų atsivėrusi reali galimybė vesti satrapo dukterį.
Aitrus kartėlis ėdė jam širdį – Gigas pavyduliavo karaliui. Tą akimirką, kai tunika, lyg po skrydžio ant žolės tupiantis baltas balandis, nusklendė Nisijai po kojų, Gigui pasidingojo, kad ji priklauso jam, bet Kandaulas ją atėmė iš jo. Iki to laiko Gigas savo meilės svajonėse nesuteikdavo itin reikšmingo vaidmens Nisijos sutuoktiniui, karalienė jo mintyse gyveno kaip gryniausia abstrakcija, atvirai dar neparodžiusi intymių dalykų, kurių nesivaržoma tik santuokoje, todėl šie kartūs ir skausmingi tiems, kurie pamilsta moterį, priklausančią kitam vyrui… ir iš jo akių jau nesitraukė vaizdas, kaip šviesiaplaukė Nisijos galva, it trapi gėlė, svyra prie plataus rudagalvio Kandaulo peties, ir tai audrino jo įniršį. Tik kokiai minutei sugrįždavęs blaivus protas jau negalėjo priversti susitaikyti su padėtimi, kuri kitaip ir negalėjo susiklostyti, ir Gigas jautė, kaip sieloje gimsta niekuo nepateisinama neapykanta valdovui. Dabar Kandaulo sprendimas leisti Gigui dalyvauti karalienės nusirengimo rituale atrodė kaip žeminanti patyčia, šlykšti iki rafinuoto žiaurumo, nes kapitonas visai pamiršo, kad karalius ničnieko negalėjo žinoti apie jo meilę karalienei ir ieškojo tik patikėtinio, kurį vertino kaip moterų grožio žinovą, pagarsėjusį, beje, ir lengvabūdišku elgesiu. Tai, ką būtų galima laikyti dideliu pasitikėjimu ir malone, pavirto į mirtiną įžeidimą, kuris jau kurstė mintis apie kerštą. Juk scena, kurios nebyliu liudytoju Gigas pabuvo, rytoj neišvengiamai turės pasikartoti, ir vos apie tai jis pagalvojo, liežuvis pridžiūvo prie gomurio, kaktą išpylė šaltas prakaitas, o ranka konvulsyviai įsikibo į dviašmenio kalavijo rankeną.
Vis dėlto nakties vėsa, pati geriausia patarėja, jį šiek tiek nuramino, Gigas sugrįžo į Sardus anksčiau, negu išaušęs rytas būtų galėjęs jį išduoti, parodyti retiems praeiviams ir vergams, atsikėlusiems ūkio darbų dirbti, jo veido blyškumą ir netvarkingą aprangą. Gigas kankinama širdimi nuėjo į sargybos postą, už kurį rūmuose buvo atsakingas. Beveik neabejojo, jog Kandaulas netrukus ir vėl jį pasišauks; kad ir kokie kerštingi jausmai jį tuo metu draskė, Gigas nesijautė užtektinai galingas, kad išdrįstų parodyti savo pyktį karaliui, ir jeigu šis vėl būtų liepęs pabūti patikėtiniu, kurio vaidmuo dabar jam kėlė tik siaubą, Gigas niekaip nebūtų galėjęs atsisakyti. Atėjęs į rūmus, jis susirado vietą ant laiptų vestibiulyje, apkaltame kiparisu, atsisėdo, atsirėmė į koloną ir, teisindamasis, kad pavargo nuo ilgo budėjimo, užsitraukė ant galvos apsiaustą ir ruošėsi neva snūstelėti, nes norėjo išvengti pokalbių su kitais sargybiniais.
Kad ir kaip baisiai naktis praėjo Gigui, nė kiek ne maloniau ją praleido ir Nisija, jai nė akimirkai nekilo abejonių, kad stebėtoją miegamajame paslėpė pats Kandaulas. Karaliaus atkaklumas, kai jis prašydavo, kad žmona taip aklinai nesidangstytų veido, dievų tam ir sukurto, jog žmonės juo žavėtųsi, apmaudas, susikaupęs dėl griežtų atsisakinėjimų pasirodyti apsirengus graikiška maniera per visuotinius aukojimus ir viešas iškilmes, pašaipos, kurių jis niekada nešykštėdavo vadindamas jos elgesį laukiniu ir barbarišku, karalienei daugiau negu įtikinamai liudijo, kad jaunasis Heraklidas, kuriam dorovingumas rūpėjo ne daugiau nei pirmam pasitaikiusiam Atėnų ar Korinto skulptoriui, kažkam suteikė leidimą susipažinti su paslaptimis, kurių apskritai niekas neturi teisės žinoti. Jei pats karalius nepamalonintų, niekam neužtektų drąsos ryžtis tokiam dalykui, nes už slaptą stebėjimą mirties bausmė būtų neišvengiama.
Kaip lėtai jai slinko tos niūrios valandos! Kaip nerimastingai ji laukė, kol rytmetys įmaišys savo pilkšvų atspalvių į gęstančios lempos šviesos atšvaitus! Jai atrodė, kad Apolonas daugiau nebeįlips į savo vežimą ir kad kažkieno nematoma ranka sustabdė saulės laikrodžio smilčių byrėjimą. Ir ši naktis, trumpa kaip ir visos kitos, jai, pasirodė, tęsėsi lyg poliarinės Kimerijos tamsumos gerą pusmetį.
Šitaip ji laukė ryto – sugniuždyta, sustingusi kaip akmuo nedrįso nė krustelėti šalia Kandaulo, baimindamasi, kad tik jis prie jos neprisiliestų. Iki šiol ji ir nejautė ypatingai karštos meilės Mirso sūnui, bet, kaip pridera garbingai žmonai santykiuose su vyru, puoselėjo šiam tikrą pagarbą ir giedrą švelnumą, nors karaliaus pernelyg laisvos pažiūros, būdingos graikams, į papročius labai dažnai ją piktindavo, o jo supratimas apie drovumą kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo jos įsitikinimų, ir štai dabar karalienė, taip giliai įskaudinta, vyrui bejuto vien ledinę neapykantą ir gaižią panieką, net mintis apie jo glamones atrodė baisesnė už mirtį. Tokio pažeminimo negalima atleisti, nes barbarų tautų, ypač persų ir baktrų, žmogui yra didelė gėda, jei jį – nesvarbu, moterį ar vyrą, – prašalaitis nuogą pamato.
Pagaliau Kandaulas atsikėlė, ir Nisija, taip pat pakirdusi iš apsimestinio miego, skubiai išėjo iš to, jos akimis žiūrint, išniekinto miegamojo, lyg jame naktį būtų vykusios bakchančių ar kurtizanių orgijos. Ji tiesiog troško daugiau nebekvėpuoti tuo užterštu oru ir, kad galėtų netrukdoma pasinerti į sielvartą, bėgte nubėgo į savo pagrindinius apartamentus moteriškoje rūmų pusėje; pliaukštelėjusi delnais susikvietė verges, liepė jai ant rankų, pečių, krūtinės bei viso kūno išpilti begalę ąsočių vandens, lyg tas apvalantysis ritualas galėtų nuplauti purvus, kuriais jos kūną suteršė Gigo akys. Paėmusi iš tarnaičių pūkuotą rankšluostį, sugėrusį paskutinius maudynės lašus, ji šluostėsi kūną taip energingai, jog atrodė, kad nutrintomis vietomis slenka švelnaus atspalvio purpurinis debesis.
„Tuščiai piltum ant manęs visų upių ir šaltinių vandenis, Okeaną iki paskutinio jo lašo, – numetusi drėgnus rankšluosčius ir išsiuntusi tarnaites, ji leidosi į apmąstymus, – nuo to tikrai nepasidaryčiau švaresnė. Toks purvas nuplaunamas tik krauju. Ak! Tas žvilgsnis, tas žvilgsnis įsirėžė man į atmintį, jis mane tebeglosto, slegia ir degina lyg Neso10 tunika, išmirkyta pūlingame kraujyje. Aš po drabužiais jaučiu lyg nuodais išteptą audeklą, kurio neįmanoma atplėšti nuo kūno. Veltui apsivilkčiau daugiau drabužių, vienus ant kitų, rinkčiausi dar mažiau permatomus audinius, dar tankesnius iš pačių tankiausių apsiaustų, vis vien ant mano nuogo kūno liktų šitas gėdos drabužis, nuaustas iš svetimavimo ir begėdiškumo žvilgsnių. Nuo pat tos valandos, kai iš garbingų mano motinos įsčių atėjau į šį pasaulį, perniek mane auklėjo taip griežtai, apgaubę, tarsi egiptiečių deivę Izidę, aklinu šydu, kurio nieks negalėjo nė kraštelio kilstelėti, už tokį įžūlumą nesumokėjęs gyvybe; perniek mane augino kuo toliau nuo bet kokios nepadorios aistros, bet kokios nešvankios minties, tuščiai likau nė akyse neregėjusi jokio vyro, tyra kaip sniegas, kuriame net erelio nagas negali palikti įspaudo, nes kalnas, juo apsnigtas, pernelyg aukštai yra iškėlęs savo viršūnę – užteko kažkokio pusiau graiko, pusiau lydo iškrypėliškos užgaidos, kad be menkiausios savo kaltės akimirksniu prarasčiau metų metus brandintą kuklumą ir tyrumą. Nekalta ir išniekinta, paslėpta nuo žmonių akių ir vis dėlto išstatyta visuotinei apžiūrai… štai kokią nedalią užtraukė man Kandaulas! Kas gali pasakyti, ar Gigas ir kareiviai, kur nors susėdę ant rūmų slenksčio, jau dabar nesiruošia aptarinėti mano grožybių? Kokia gėda! Kokia negarbė! Du vyrai tuo pačiu metu matė mane nuogą ir abu tebesidžiaugia vaiskiąja saulės šviesa! Kuo gi dabar Nisija skiriasi nuo pačios begėdiškiausios heteros, nuo pačios šlykščiausios kurtizanės? Šis kūnas, kurį puoselėjau tik tam, kad būtų vertas tapti tyros ir kilnios sielos buveine, pasidarė paskalų tema, jis aptarinėjamas kaip koks paleistuvystės stabas, atbogintas iš Sikiono ar Korinto, jis tai pagiriamas, tai išpeikiamas: koks puikus petys, kokia daili ranka, tik truputį per liesa, kaip tau atrodo, bičiuli? Vien nuo tokios minties mano širdies kraujas iš gėdos suplūsta į skruostus. O groži, pražūtingoji dievų dovana! Kodėl nesu kokio nors skurdžiaus, kalnų ožkaganio žmona? Tokio vyro, kuris laikosi naivių ir paprastų papročių! Jis niekada, net tokio pat piemens kaip jis, nepaslėptų po savo lūšnos slenksčiu, nesuterštų kuklaus žmogaus garbės! Mano perkaręs kūnas, užleista šukuosena, nuvytęs nuo saulės įdegio veidas būtų apsaugoti nuo pajuokos ir mano gėdingas bjaurumas neverstų manęs raudonuoti. Kaip dabar, po praėjusios nakties, aš išdrįsiu tiesi ir išdidi praeiti pro šiuos vyrus, kai po tunika jau nėra nieko, kas nebūtų žinoma ir vienam, ir kitam? Krisčiau negyva iš gėdos tiesiai ant grindinio! Kandaulai, Kandaulai, vis dėlto turėjau tavo akyse užsitarnauti daugiau pagarbos, juk nepadariau nieko, už ką galėtum mane taip pažeminti. Ar esu viena tokių žmonų, kurių rankos gebenėmis apvynioja vyro kaklą ir kurios labiau primena verges, įsigytas už pinigus, kad teiktų šeimininkui malonumą, negu padorias ir aukštos kilmės moteris? Ar aš kada nors laikiau rankoje lyrą, po vakarienės giedojau meilės himnus, ar drėgnomis nuo vyno lūpomis, nuogais pečiais ir galva, vainikuota rožėmis, ar kokiu nors nešvankiu poelgiu kada nors suteikiau progą traktuoti mane kaip meilužę, kuri po puotos rodoma girtuoklysčių bendrams?“
Kai Nisija šitaip sielvartavo, stambios ašaros upeliais iš akių sruvo, kaip lietaus vanduo iš melsvos lotoso žiedo taurės po smarkios liūties, ir, nutekėjusios jos blyškiais skruostais, lašėjo tiesiai ant jos dailiųjų bejėgiškai nuleistų ir apmirusių rankų, tiško į delnus, primenančius apskabytas ir nuleipusias rožes; nevilties paralyžiuotas protas nesiuntė nė menkiausio nervinio impulso, liepiančio bent mažajam piršteliui krustelėti. Netgi Niobė, stebėjusi, kaip jos keturiasdešimtasis ir paskutinis vaikas, pervertas Apolono ir Dianos strėlių, sukniumba, neatrodė tokia nusiminusi ir bet kokią viltį praradusi. Bet netrukus ji, vaduodamasi iš šio neviltingo sąstingio, ėmė raičiotis ant grindų, persiplėšė drabužius, apsibarstė pelenais savo gražiuosius, bet jau sutaršytus plaukus, trūksmingai kukčiodama susidraskė nagais krūtinę bei skruostus ir atsidavė visiems tiems rytietiškiems skausmo raiškos siautuliams, o apmaudas, gėda, įžeistas išdidumas ir kiti nemalonūs išgyvenimai, taip įaudrinę jos sielą, ragino karalienę smurtauti. Jos didžiavimasis visu savo gyvenimu buvo sutryptas, sumaišytas su žemėmis, bet mintis, kad jai iš tiesų nėra ko sau pačiai prikišti, nė per trupinėlį neguodė. Kaip pasakė vienas poetas, tik nekaltasis jaučia sąžinės priekaištus. Ji atgailavo už nusikaltimą, kurį įvykdė kitas žmogus.
Pagaliau didžiausiomis pastangomis ji šiek tiek susitvardė, liepė atnešti pintines, pilnas visokių spalvų lino, verpstes su pakulomis ir, kaip buvo įpratusi, paskirstė moterims darbus. Tik jai atrodė, kad vergės į ją jau visai kitaip žiūri ir nebejaučia jai tokios baimingos pagarbos kaip anksčiau. Karalienės balsas jau nebeskambėjo taip pasitikinčiai, jos eigastis pasidarė kažkokia minkšta ir baiminga, tarsi sėlinanti – Nisijos dvasia buvo galutinai sugniuždyta.
Be abejonės, jos nuogąstavimai buvo perdėti ir jos dorovingumas dėl įžūlaus Kandaulo akibrokšto nepatyrė jokios regimos žalos, bet idėjų, gautų dar su motinos pienu, imperija yra nenugalima, o Rytų tautos kūno tyrumui suteikia beveik neįsivaizduojamą reikšmę, ko Vakarų žmonės beveik negali suprasti. Jeigu Baktrijoje, Megabazo pilyje, koks nors vyras norėtų užkalbinti Nisiją, tai jis turėtų prieiti nudelbęs akis į žemę, šalia stovėtų du eunuchai, pasirengę durklais persmeigti vyrui širdį, jei jis įžūliai pakeltų galvą ir pasižiūrėtų į princesę, net jei jos veidas būtų uždengtas. Taigi jūs dabar nesunkiai suprasite, kad šitaip išauklėtai moteriai Kandaulo poelgis turėjo būti mirtinas pažeminimas, nors čiabuvių jis būtų traktuojamas tik kaip ne itin padorus lengvabūdiškumas. Taip Nisija tučtuojau pasiryžo atkeršyti, ir būtent tai jai suteikė stiprybės susitvardyti ir sulaikyti staiga išniekinto drovumo ir gėdos riksmą, kuris jau veržėsi iš lūpų, kai ji atsisukusi pamatė tamsoje blizgantį Gigo akies vyzdį. Ir jai nepritrūko narsos, kaip ir pasislėpusiam pasaloje kariui, kurį netikėtai sužeidžia svaidomoji ietis, be jis, kad ir išsigandęs, nė menkiausia dejone neišsiduoda, jog slepiasi tankioje lapijoje ar melduose, ir nepračiaupdamas lūpų stebi, kaip raudonos kraujo srovelės teka jo kūnu. Jeigu Nisija nebūtų sulaikiusi to besiveržiančio riksmo, Kandaulas būtų sunerimęs, pasidaręs atsargesnis ir jam daug sunkiau būtų buvę įvykdyti savo planus, gal karalius ir visai nebebūtų jų vykdęs.
Ji dar gerai neapgalvojo veiklos plano, tik nusprendė, kad už jos pažemintą garbę karaliui teks labai brangiai užmokėti. Iš pradžių sumetė, jog pati, paėmusi kalaviją, kuris kabo ant sienos prie lovos, savo rankomis užmuš Kandaulą, kai jis užmigs. Bet jai buvo koktu susitepti rankas krauju, be to, ji baiminosi, kad mirtinam kirčiui pritrūks jėgos; nors ir buvo labai įpykusi, ji vis dėlto suabejojo tokiais kraštutiniais ir moteriai netinkamais veiksmais.
Staiga į galvą šovė kita mintis ir karalienė pasišaukė Statirą, vieną tų tarnaičių, kurias atsivežė iš Baktrų, tad ja labai pasitikėjo. Kambaryje nieko nebuvo, bet ji pašnibždomis, net lūpas prie ausies prikišusi, tarsi baimindamasi, kad gali išgirsti sienos, porą minučių patikėtinei kažką kalbėjo.
Statira žemai nusilenkė ir tučtuojau išėjo.
Kandaulas, kaip ir visi žmonės, kuriems gresia didelis pavojus, jautėsi visiškai saugus. Jis buvo tikras, kad Gigas pabėgo niekieno nepastebėtas, ir norėjo kuo greičiau apie su niekuo nepalyginamas savo žmonos grožybes su juo pasikalbėti.
Karalius tučtuojau jį pasišaukė ir nusivedė į Heraklidų kiemą.
– Nagi, Gigai! – tarė linksmai. – Ar aš tave apgavau? Ar dabar gailiesi, patūnojęs kelias valandas už tų palaimintų durų? Ar aš neteisus buvau? Ar pažįsti gražesnę moterį už karalienę? Jei pažįsti, tai perduok jai nuo manęs šį perlų vėrinį kaip karališkos valdžios simbolį.
– Valdove, – virpančiu iš susijaudinimo balsu prašneko Gigas, – jokia žmogiška esybė nėra verta, kad ją lygintum su Nisija, ir tas karalienėms skirtas perlų vėrinys jai visai netinka, ji gali užsidėti tik nemirtingųjų dievų žvaigždžių karūną.
– Aš žinojau, kad tavo jausmų ledus ištirpdys šios saulės karštis! Ar dabar supranti, iš kur kyla ta mano aistra, tie kliedesiai, beprotiški potraukiai? Juk žmogaus širdis nėra tokia stipri, kad ištvertų šitokią meilę. Ar ne, Gigai? Meilei tiesiog reikia leisti per kraštus išsilieti.
Skaistus raudonis užliejo Gigui skruostus, nes jis dabar net pernelyg gerai suprato Kandaulo polėkius.
Karalius tai pastebėjo ir pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė:
– Mano vargšas drauge, tik nebūk beprotis ir neįsimylėk Nisijos, nes tai būtų vien tuščios pastangos. Ji – ne moteris, tik statula, kurią pamatyti progą tau suteikiau. Aš tau leidau perskaityti tik kelias eilutes iš tos nuostabios poemos, kurios rankraštį saugau. Norėjau žinoti apie ją tavo nuomonę, ir tiek.
– Nėra jokio reikalo, pone, kalbėti apie mano niekingumą. Bet kartais ir patį menkiausią vergą sapnuose aplanko spindulinga ir nuostabi vizija tobuliausių kūno formų pavidalu, ambrozija kvepiančiomis garbanomis. O aš… Aš tik sapnuoju atmerktomis akimis, o jūs esate tas dievas, atsiuntęs šį sapną.
– Patylėk, – nutraukė jį karalius. – Jei neužsiantspauduosi lūpų, tai savo kailiu patirsi, kad Nisijos gerumas toli gražu neprilygsta jos grožiui.
Karalius atsisveikindamas mostelėjo ranka ir skubiai nuėjo, nes dar turėjo apžiūrėti antikinę lovą, kurią padarė garsus meistras Ikmalijas ir dabar siūlė pirkti.
Kai Kandaulas išnyko iš akių klaidžiuose rūmų koridoriuose, kažkokia moteris, apsigobusi ilgu apsiaustu, akys vos matėsi, išėjo iš kolonos šešėlio, kur pasislėpusi klausėsi vyrų pokalbio, ir iškart prisiartino prie Gigo – vieną ranką uždėjo jam ant peties, antros gestu pakvietė jį kartu eiti.
Penktas skyrius
Statira atvedė Gigą prie mažų durelių, paėmusi už sidabrinio žiedo, pririšto prie odinės juostos, atitraukė velkę, ir jie pradėjo kopti iškirstais sienoje stačiais laipteliais. Viršuje buvo kitos durys, moteris jas atrakino vario ir dramblio kaulo raktu. Kai Gigas įėjo, ji kažkur dingo net nepaaiškinusi, ko iš jo norėjo.
Nors Gigui buvo smalsu, bet jį ėmė ir nerimas; ne kažką jis besuprato, ką galėtų reikšti tokie paslaptingi dalykai. Jam tik pasirodė, jog ta tylioji Iridė buvo viena Nisijos tarnaičių, o kelias, kuriuo jį čia atlydėjo, vedė į karalienės apartamentus. Gigui siaubą sukėlė mintis, kad jį slėptuvėje kas nors pastebėjo ar Kandaulas išdavė, taigi abi prielaidos atrodė visiškai galimos.
Vien nuo minties, jog Nisija viską žino, jo veidą pylė tai karštis, tai ledinis prakaitas, bet Statira jau užtrenkė jam už nugaros duris, ir kelias pasitraukti buvo atkirstas. Taigi jis įžengė į kambarį, kurį temdė tankios purpurinės užuolaidos, ir štai – akis į akį su Nisija susitiko. Jam pasivaideno, kad priešais pasirodė statula, tokia ji atrodė išbalusi. Skaistumas jos veide buvo užgesęs, tik vos matomas rožinis atšešėlis dar gaivino lūpas; pamėlusius smilkinius šiek tiek švelnino keletas susipynusių gyslelių, nuo ašarų akių vokai pasidarė lyg negyvi ir skruostuose įsirėžė grioveliai, o chrizoprazo atspalvio vyzdžiai neteko raiškumo. Bet šitokia ji atrodė dar gražesnė ir dar labiau jaudinanti. Sielvartas jos marmurinį grožį sušildė žmogiška siela.
Karalienės drabužiai buvo atsagstyti, tunika vos laikėsi ant peties, ir Gigo žvilgsniui atsivėrė jos nuogos rankos, krūtinė bei mirtinas kaklo baltumas. jos tyrumas, lyg karys, nugalėtas jau pirmoje kovoje, nuleido ginklus. Kam dar reikalingi drabužiai, slepiantys kūno formas, tos klostėtos tunikos? Ko Gigas dar nematė? Kam saugoti tai, kas jau prarasta?
Ji žengė prie Gigo ir, įsmeigusi į jį valdingą žvilgsnį, kupiną ir savotiškos šviesos, ir rūstumo, aštriu, trūkčiojamu tonu prašneko:
– Nemeluok ir tuščiai neišsisukinėk; kad ir nusikaltęs esi, išsaugok bent truputį orumo ir neprarask drąsos – aš juk viską žinau, aš mačiau tave! Neatsiprašinėk, nesiklausysiu. Kandaulas tave paslėpė už durų. Ar ne taip buvo? Ir tau, be abejonės, atrodo, kad tuo viskas jau baigėsi? Tavo nelaimė – aš ne kokia nors graikų moteris, lengvai prieinama menininkams ir ištvirkėliams. Nisija niekam nebus žaisliukas. dabar yra du vyrai žemėje, vienu per daug, reikia, kad antras išnyktų! Jei jis nemirs, aš negalėsiu gyventi. Tu, arba Kandaulas. bet kaip tik tau aš leidžiu likimą pasirinkti. Užmušk jį, atkeršyk už mane – laimėsi ir mano ranką, ir Lydijos sostą; antraip per bailų pataikūniškumą savo valdovui užsitrauksi staigią mirtį ir jau nieko niekada nebegalėsi matyti, nes pasižiūrėjai į moterį, į kurią neturėjai teisės žiūrėti. Bet tas, kuris įsakė, daug kaltesnis už tą, kuris turėjo jam paklusti. Taigi, jei tapsi mano vyru, manęs nebegalės matyti niekas kitas, tik tu. Todėl nedelsdamas apsispręsk, nes dvejos iš keturių mane apžiūrinėjusių akių turi užgesti dar šį vakarą.
Jos keistas pasiūlymas apsispręsti, siaubą keliantis šaltakraujiškumas ir pasiryžimas veikti taip apstulbino Gigą, laukusį priekaištų, grasinimų ar tik audringo jausmų išlydžio, kad jis kelioms minutėms sustingo negalėdamas praverti lūpų, mirtinai išbalęs, tarsi šešėlis, parimęs prie juodosios pragaro upės kranto.
– Man? susitepti rankas valdovo krauju! Nejaugi jūs, o karaliene, reikalaujate, kad imčiausi tokios piktadarybės?! Aš puikiai suprantu jūsų pasipiktinimą, jis visiškai teisėtas, bet ne nuo manęs priklausė, kad ši šventvagystė įvyktų, jūs gi žinote, kokie galingi yra karaliai, jie kilę iš dievų. Mūsų likimai padėti po jų didingų kojų ir ne mums, paprastiems mirtingiesiems, abejoti valdovų įsakymais. Vien jų valia, it audringas srautas užtvanką, sugriauna mūsų nepaklusnumą. Maldauju, būkite mielaširdinga! Užmirškite pažeminimą, apie kurį niekas nežino ir kuris per amžius liks tamsos ir tylos kape palaidotas! Kandaulas jus brangina, jis jus tiesiog garbina ir šią klaidą padarė tik iš pernelyg didelės meilės.
– Jei tu sausringuose Egipto smėlynuose kalbėtum granitiniam sfinksui, turėtum kur kas daugiau vilties būti išklausytas. Net jei tie sparnuoti žodžiai nepertraukiamai skristų iš tavo lūpų ištisą olimpiadą, vis vien negalėtum pakeisti mano apsisprendimo. Žalvarinė širdis daužosi mano marmurinėje krūtinėje… Mirk, arba užmušk! Kai saulės spindulys, kuris jau skverbiasi pro užuolaidas, nukris prie šito staliuko kojos, tu privalėsi būti jau apsisprendęs… Taigi aš laukiu.
Ir Nisija susikryžiavo rankas ant krūtinės, visa jos laikysena skleidė niaurų didingumą.
Jei dar ir kas nors kitas matytų ją taip stovinčią, sustingusią ir išblyškusią, surauktais antakiais, sutaršytais plaukais, lyg įaugusią kojomis į grindis, pagalvotų, jog tai pati Nemezidė nusileido ant savo grifo ir dabar laukia patogios akimirkos, kad smogtų nusikaltėliui.
– Niekas į tamsiąsias Hado gelmes nenusileidžia ieškodamas malonumų, – atsakė Gigas. – net herojai, kurie gyvena Laimingųjų salose, mielai grįžtų, jei galėtų, į savo tėvynę džiaugtis skaisčia dienos šviesa. Taigi viskam, kas gyva, būdingas savisaugos instinktas ir, jei jau turi būti pralietas kraujas, tebūnie jis kito, bet ne mano.
Be šių jausmų, išsakytų su tikru antikiniu nuoširdumu, reikėtų paminėti ir keletą kilnesnių, apie kuriuos Gigas dabar dar vengė kalbėti – jis buvo iki galvos netekimo įsimylėjęs Nisiją ir pavyduliavo Kandaului. Taigi jį ne vien mirties baimė privertė imtis to kruvino darbo. mintis, kad Nisija ir nuo šiol priklausytų Kandaului, jam jau savaime atrodė nepakeliama, be to, ryžto Gigui įkvėpė ir tie lemtingai besirutuliojantys įvykiai. Daug įvairių, net šiurpių, aplinkybių, atrodė, klojo jam kelią, lyg galinga banga nešė jį link svajonių išsipildymo, net pati Nisija tiesė ranką, kad padėtų jam užkopti ant karališkos pakylos; tai Gigą privertė tiesiog negalvoti, jog Kandaulas yra jo valdovas ir geradarys, juk niekas negali pabėgti nuo savo lemties, kai būtinybė viena ranka ant kelio smaigsto dyglius, o kita – sudrožia botagu, kad jus priverstų judėti.
– Gerai, – tarė Nisija, – štai bausmės įrankis. – Ir ištraukė iš užančio baktrišką durklą nefrito rankena, papuoštą baltojo aukso žiedais. – Šio durklo ašmenys padaryti ne iš žalvario, bet iš plieno, kurį labai sunku apdoroti, jie grūdinti ugnyje ir vandenyje, ir net Hefaistas nesugebėtų nukalti smailesnio ir aštresnio ginklo. Jis metalinius šarvus ir skydus, apmuštus drakono oda, skrodžia kaip ploną popierių. – Ta lemtinga akimirka, – tęsė ji vis taip stingdomai šaltakraujiškai, – išmuš, kai jis miegos. užmigs – ir tegu nebeatsikelia!
Gigas, visai nustėręs, klausėsi savo suokalbininkės, negalėjo patikėti, kad tokiam apsisprendimui ryžtųsi moteris, kuri nė šydo pasikelti neišdrįsta.
– Pasala bus įrengta toje pačioje vietoje, kur tas šventvagis tave paslėpė, ir iš kur aš tau buvau matoma. Artėjant nakčiai, atstumsiu durų sklendę, paskui aš nusirengsiu, atsigulsiu ir… vos tik jis užmigs, duosiu ženklą… Ir jokių abejonių, jokio silpnadvasiškumo! kai pagaliau ateis tinkama akimirka, tegul nesudreba tavo ranka! Suprantu, tu dar gali persigalvoti, bandyti pabėgti, įspėti savo šeimininką, bet apie tai nė negalvok!
Nisija ypatingu būdu švilptelėjo ir tučtuojau pakilo gėlėmis raštuotas persiškas kilimas, iš properšos išniro keturi tamsiaveidžiai siaubūnai, apsirengę įstrižai juostuotais drabužiais, nuogos tų vyrų rankos buvo tokios raumeningos, kad priminė gumbuotas ąžuolo šakas; storos, išsipūtusios lūpos, aukso žiedai šnervėse, smaili lyg vilkų dantys ir veidų buko vergiškumo išraiška teikė jų išvaizdai dar daugiau kraują stingdančio kraupumo.
Karalienė ištarė keletą žodžių Gigui nesuprantama kalba, be abejonės, baktrų, ir keturi vergai pripuolė prie jaunuolio, jį pakėlė ir nusinešė taip lengvai, lyg auklė žinduklį kūdikį drabužio sterblėje.
O ką Nisija tuo metu iš tiesų galvojo? Ar jai apie jaunąjį kapitoną, sutiktą prie Baktrų, atokiausioje sielos kertelėje, kurioje net pačios padoriausios moterys visada randa ką slėpti, išliko šioks toks prisiminimas? Gal jos troškimą atkeršyti už suterštą garbę pakurstė kitas neišsakytas troškimas, ir jei Gigas nebūtų gražiausias Azijos jaunuolis, ar ji su tokiu pat įkarščiu būtų puolusi bausti Kandaulą už santuokos šventumo išniekinimą? Į tokius klausimus nėra taip lengva atsakyti, – nuo ano laiko praslinko beveik trys tūkstančiai metų, ir kad ir kiek mes naršėme Herodoto, Efestiono, Platono, Dozitėjo, Archilocho iš Paroso, Hesichijaus iš Mileto, Ptolemėjo, Euforiono ir kitų antikos autorių kūrinius, kuriuose bent po porą žodžių buvo pasakyta apie Nisiją, Kandaulą ir Gigą, mums taip ir nepavyko atrasti aiškaus atsakymo. Praėjo daug amžių, žlugo daug imperijų, ir išnykusių tautų, jau pavirtusių į dulkes, paliktuose raštuose labai sunku, gal ir neįmanoma apie tokį probėgšmą istorijos niuansą ką nors nauja atrasti.
Galime neabejoti tik tuo, kad Nisija priėmė neatšaukiamą sprendimą, nes kruvinas kerštas jai atrodė kaip šventos pareigos įvykdymas. Barbarų tautų kiekvienas vyriškis, užklupęs nuogą moterį, besąlygiškai pasmerkiamas mirti. Karalienė buvo visiškai įsitikinusi savo teisumu, tik dabar, kai apie pažeminimą joks prašalaitis nežinojo, ji galėjo įvykdyti teisingumą taip, kaip norėjo. bausmės šaukėsi pats nusikaltimas, bet karalienės valia Kandaulo šventvagiško sumanymo nuolankus vykdytojas tapo sumanytojo budeliu. Ranka baudė galvą.
Tamsiaodžiai siaubūnai uždarė Gigą tamsiausiame rūmų kampelyje, iš kur buvo neįmanoma pabėgti, o šauksmų niekas negirdėtų.
Dieną jis praleido apimtas baisaus nerimo, kaltino laiką, kad jis lyg apšlubęs tai vos velkasi, tai, atrodė, vėl strimgalviais lekia. Nusikaltimas, kurį turėjo įvykdyti, nors ir galėjo jam padėti, Gigo galvoje tvieskėsi pačiomis tamsiausiomis spalvomis. Ranką prieš valdovą pakelti jis sutiko tik negalėdamas atsispirti neįveikiamai galiai. Bet kur jis dėtųsi, jei dėl kokių nors nenumatytų aplinkybių smūgiui pritrūktų jėgos ar tikslumo, jei Sardų piliečiai, norėdami atkeršyti už savo karalių, sukiltų? Nors Gigo apmąstymuose galėjo būti ir daug tiesos, tai jo neguodė – nenumaldomai artėjo laikas, kai jį nuves į tą vietą, iš kurios Gigas, tik smogęs savo valdovui, galės pasitraukti, tad niūrios mintys jam ir beliko.
Pagaliau naktis išskleidė danguje savo žvaigždėtą apsiaustą ir sutemos apgaubė miestą bei rūmus. Pasigirdo žingsniai – užsidengusi veidą šydu moteris įėjo į kamarėlę, paėmė Gigą už rankos ir nuvedė tamsiais karališkųjų rūmų koridoriais taip pasitikėdama, lyg jai kelią vergas žibintu ar deglu šviestų.
Moters ranka, kuri laikė jį už riešo, buvo šalta, švelni ir smulki, tačiau jos plonyčiai pirštai bet kurią akimirką galėjo susigniaužti kaip žalvariniai statulos gniaužtai, jeigu jie per stebuklą atgytų; tik nepalaužiama valia galėjo teikti tai moteriai jėgos, kurios nesusilpnintų nei širdies, nei proto abejonė. Gigas, įveiktas, nuolankus, sugniuždytas, visiškai pakluso šiai valdingai jėgai, tarsi visagalė pačios lemties ranka jį būtų vedusi.
Deja! Gigas įsivaizdavo visai kitokį pirmąjį prisilietimą prie karalienės, vedusios į žmogžudystės vietą ir dabar padavusios jam durklą, rankos; taip, tai buvo Nisija, ji pati atėjo, kad palydėtų Gigą į pasalą.
Siaubingoji pora pakeliui į miegamąjį nė žodeliu nepersimetė.
Karalienė atmazgė diržus, pakėlė velkę ir, kaip vakar Kandaulas, paliko Gigą už durų sąvaros. Tų pačių veiksmų kartojimas, tik jau visai kitokiais ketinimais, dabar atrodė niūriai lemtingas. kerštas sekė šventvagystės pėdsakais, nusikaltimas ir bausmė žengė tuo pačiu keliu. Vakar juo ėjo Kandaulas, šiandien – Nisija, o Gigas, šventvagio bendrininkas, ir baudėjos plane atliko tą patį vaidmenį. Vakar patarnavo karaliui, kad nuplėštų karalienės garbę, šiandien patarnavo karalienei, kad nužudytų karalių, buvo tolygiai įtaikus tiek vieno ydoms, tiek kito dorybėms.
Megabazo duktė, eidama tais pačiais keliais kaip ir lydų karalius, atrodė, išgyvena tikrą laukinį džiaugsmą, kažkokį plėšrų malonumą – ji atsargumo priemones, kuriomis bandė apsisaugoti geidulinga valdovo vaizduotė, pakeitė mirties nuosprendžiu.
– Šį vakarą dar pamatysi mane nusimetant tuos nelemtus drabužius, kurių taip negalėjo pakęsti Kandaulas. Tas spektaklis jau turėtų tau nusibosti, – kai jie peržengė miegamojo slenkstį, karalienė karčiai ironiškai prašneko, – ir ims atrodyti, kad esu bjauri. – sardoniškas, dirbtinis juokas kokiam akimirksniui prasiveržė pro jos blyškias lūpas, paskui jos veidas atgavo bejausmę ir rūsčią išraišką. – Tik negalvok, kad šį kartą tau pavyks, kaip vakar, pasprukti, prisimink, kaip tave susekiau skvarbiu žvilgsniu. Menkiausias įtartinas judesys, ir aš pažadinsiu Kandaulą, suprask, ne taip paprasta bus pasiaiškinti, ką tu, pasislėpęs už durų ir laikydamas rankoje durklą, veiki karališkuosiuose apartamentuose. Beje, mano vergai baktrai, tos nebylios varinės statulos, laikiusios tave užrakintą, saugo visus išėjimus iš rūmų ir, jei pabandysi išeiti, jiems nurodyta tave iš karto nudėti. Tai pasakau, kad bereikalingi ištikimybės valdovui skrupulai tavęs nesustabdytų. Tik pagalvok: aš padarysiu tave Sardų karaliumi ir… mylėsiu tave, jei už mane atkeršysi. Kandaulo kraujas taps tavo karališkuoju purpuru, jo mirtis suteiks tau vietą šioje lovoje.
Kaip jau buvo įprasta, atėjo vergai, pakeitė žarijas trikojuose, įpylė į lempas alyvos, užtiesė karališkus patalus kilimais ir paklojo žvėrių kailius. Nisija, pasiklausiusi, kaip nutolo, nutilo vergų žingsniai, skubiai įėjo į miegamąjį.
Netrukus pasirodė ir Kandaulas, labai linksmai nusiteikęs, mat jis iš Ikmalijo nusipirko lovą ir ketino ja pakeisti tą rytietiško stiliaus senąją, kuri, kaip valdovas dažnai sakydavo, jam niekada nepatiko. Karalius atrodė labai patenkintas, kad Nisija šiuokart į vedybinį kambarį anksčiau už jį atėjo.
– Ar nėrėjos rankdarbiai, verpstės ir adatos šiandien tavęs jau nebežavi taip, kaip anksčiau? Iš tikrųjų labai nyku nuolatos raizgyti gijas, visada stebėjausi, kad tai tau teikia malonumo. Tiesą sakant, aš bijau, kad vieną gražią dieną Atėnė Paladė, matydama, kokia esi įgudusi, iš pavydo ir nevilties perskels šaudykle tau galvą, kaip jau nutiko vargšei Arachnei.
– Valdove, šį vakarą pasijutau truputį pavargusi, todėl ir atėjau iš savo apartamentų anksčiau negu visada. Ar nepageidautumėte prieš miegą išgerti taurę tamsaus Samo vyno, pagardinto Himeto 11 medumi?
Ir ji iš auksinio ąsočio pripylė tokio pat metalo taurę tamsios spalvos gėrimo, į kurį buvo išsunkusi migdančių nepenčio12 sulčių.
Kandaulas, paėmęs taurę už abiejų ąselių, išgėrė vyną iki paskutinio lašo, bet jaunasis Heraklidas turėjo stiprią galvą, todėl, pasirėmęs alkūnėmis į pagalvėles, dar kurį laiką žiūrėjo, kaip Nisija nusirenginėja, nors jam jau dingojosi, kad į akis pribarstyta smilčių, taip lenkė miegas.
Nisija, kaip visada, paleido plaukus, kad jie auksinėmis bangomis prašmatniai ant pečių kristų. Pasislėpusiam Gigui atrodė, jog mato, kaip jos plaukai įgauna gyvo kūno atspalvį, blyksi liepsnos bei kraujo atšvaitais, ir garbanos išsidraiko susiraitydamos į gyvačių kamuolius, tarsi gorgonių ir medūzų kuodus.
Paprasti ir grakštūs judesiai Gigą šiek tiek šiurpino tik dėl to, kad netrukus turėjo prasidėti siaubingi ir negrįžtamai lemtingi dalykai, ir pasislėpęs žudikas drebėjo laukdamas karalienės ženklo veikti.
Paskui Nisija nusiėmė apyrankes, bet jos rankos, nervinės įtampos stingdamos, ne itin grabiai tai darė – nutraukė vienos apyrankės giją, didžiuliai, aptaisyti auksu, gintariniai bumbulai triukšmingai grindimis nubarškėjo. Kandaulas, nors jau beveik snaudė, iškart pramerkė akis.
Tie bumbulai įkrito Gigui tiesiai į širdį, tarsi išlydyto švino lašai į vandenį.
Karalienė, atsirišusi koturnas, pirmąją tuniką numetė ant dramblio kaulo krėslo atkaltės. Drabužis krito taip, jog Gigui pasivaideno, kad jis susilankstė tomis siaubą keliančiomis įkapių klostėmis, kurias matai, kai numirėlį gabena sudeginti ant laužo. kambaryje viskas, kas anksčiau žavėjo žaismingumu ir prašmatnumu, dabar atrodė niauriai, grėsmingai, mirtimi alsavo. Bazalto statulos mirksėjo akimis ir šiurpulingai vaipėsi. Lempa traškėjo, jos liepsna mirgėjo kraujo raudonumo atšvaitais, lyg kometos karčiai plasnotų; blogai apšviestuose kampuose tamsa telkėsi į baisius šmėklų ir piktųjų dvasių pavidalus. Apsiaustai, pakabinti ant vąšų, metė ant sienų beveik žmonių vaiduokliškus šešėlius, ir kai Nisija, nusimetusi paskutinį drabužį, nuoga ir balta kaip lavonas žengė link lovos, atrodė, jog tai pati Mirtis, nutraukusi deimanto grandines, kuriomis Heraklis, kai atėjo išlaisvinti Alcesto, buvo ją prie pragaro vartų prikaustęs, dabar sėlina, kad pasiimtų Kandaulą.
Karalius, kurį jau įveikė nepenčio sulčių galia, užmigo. Nisija gestu paliepė Gigui išeiti iš slėptuvės ir, padėjusi pirštą aukai ant krūtinės, apdovanojo bendrininką tokiu šiltu, šviesiu, kupinu bejėgiškumo ir viliojančių pažadų žvilgsniu, kad Gigas, sutrikęs ir apžavėtas, lyg tigras nuo uolos viršūnės, kur aukos tykojo, vienu šuoliu atsidūrė po baldakimu ir iki pat kriaunų įsmeigė baktrišką durklą į Heraklio palikuonio širdį. Už Nisijos išniekinimą buvo atkeršyta, Gigo svajonė išsipildė.
Šitaip baigėsi penkis šimtus metų trukęs Heraklidų dinastijos valdymas, ir nuo to laiko, kai Gigas, Daskilo sūnus, karūnavosi, Lydijos sostas atiteko Mermnadams. Sardiečiai, pasipiktinę Kandaulo nužudymu, lyg ir bandė sukilti, tačiau Delfų orakulas užtarė Gigą, nes šis jam nusiuntė daugybę sidabrinių vazų ir šešis trisdešimties talentų svorio gryno aukso kraterus, šitaip naujasis karalius įsitvirtino Lydijos soste ir valdė šalį daugelį metų, gyveno laimingas ir, gerai žinodamas šventvagystės kainą, niekam kitam nerodė savo žmonos.
Versta iš: Théophile Gautier. Contes et récits fantastiques. Paris: Librairie Générale Franēaise, 1990
1 Medicinos dievo Asklepijo (lot. – Eskulapas) ir Epionės duktė, geros sveikatos ir švaros, taigi ir higienos deivė.
2 Mitologinis personažas Linas laikomas muzikos ir poezijos išradėju, jo mokiniais – Orfėjas ir Heraklis. Legenda skelbia, kad Linas kartą sudavė Herakliui kaip labai prastam mokiniui. Herojus, paėmęs lyrą, trenkė mokytojui per galvą ir jį užmušė.
3 Nepaprasto grožio jaunuolis, kurį įsimylėjo aušros deivė Eos ir paprašė Dzeuso, kad suteiktų jam nemirtingumą. Tik pamiršo paprašyti jaunystės. Kai Titonas senatvėj jau nebegalėjo vaikščioti, vėl atsidūrė kūdikio vystykluose.
4 Anot legendos, šimtaakis milžinas Argas turėjo akis visame kūne.
5 Atlanto vandenynas už Gibraltaro sąsiaurio; manyta, kad ten, pasaulio pakrašty, yra nimfų Hesperidžių stebuklingasis sodas. mitas skelbė, kad sąsiauris, pavadintas Heraklio stulpais, atsirado, kai šis garsus herojus praskyrė uolas.
6 Graikų antikos laikų atviri sandalai, kurių puošnūs raiščiai buvo vyniojami beveik iki kelių.
7 Dzeuso ir Heros duktė, jaunystės deivė, Heraklio dangiškoji žmona. Jos pareigos Olimpe – paduoti dievams amžinosios jaunystės nektaro iš taurės, padarytos pagal Afroditės krūties formą.
8 Antikiro pusiasalyje, prie Fokidės, antikos laikais augintos ištisos čėro (Helleborus olympicus) plantacijos, manyta, kad šis nuodingas augalas gydo nuo beprotybės.
9 Šaltinio dievybė.
10 Pagal vieną mito versiją, kentauras Nesas padėjo Herakliui ir jo žmonai Dejanirai persikelti per Eveno upę. Pirmas perplaukęs į kitą krantą, bandė išprievartauti Dejanirą. Išgirdęs šauksmus, Heraklis paleido strėlę, išmirkytą hidros kraujyje. Prieš mirtį Nesas nusprendė atkeršyti ir pasakė Dejanirai, kad jo krauju permirkusi tunika turi stebuklingų savybių, gali visiems laikams pririšti vyro širdį. Kai Heraklis tą tuniką apsivilko, ji prilipo prie kūno. Herojus, kankinamas baisių skausmų, gyvas užšoko ant laidojimo laužo.
11 Himeto kalno apylinkės Atikoje garsėjo aukščiausios kokybės medumi.
12 Šiltųjų kraštų augalas nepentis (pasauly auga apie septyniasdešimt jo rūšių) dar nuo Homero laikų garsėjo kvaišinančiomis savybėmis. Kai kurie šaltiniai mini, kad kariai prieš mūšį gerdavo jį, nes jos sukelia euforiją, priverčia pamiršti baimę. Mažesniais kiekiais vartojamos migdo, malšina skausmą.
Senovės kinų traktatai
2009 m. Nr. 12
Skaitytojams pateikiamos ištraukos iš senovės kinų traktatų. Publikacija kiek marga, nes autoriai stipriai skiriasi tiek stilistika, tiek gyvenamu laiku. Visos ištraukos ir anotacijos verstos iš senosios kinų kalbos. Vertėjai – Vilniaus universiteto Orientalistikos centro absolventai.
HANFEIZI1
Iš senosios kinų k. vertė Agnė Blažytė
Han Fei (apie 288–233 m. pr. Kr.), vienas paskutiniųjų ir įtakingiausių legizmo filosofijos (fajia) teoretikų, gimė kilmingoje šeimoje Han kunigaikštystėje, buvo išauklėtas žymiausio senovės Kinijos filosofo švietėjo Xunzi (apie 323–230 m. pr. Kr.) mokykloje, anksti susidomėjo valstybės valdymo menu ir ilgainiui tapo žinomu filosofu. Tačiau dėl mikčiojimo negalėjo mokytojauti, lankyti valdovo rūmų bei kalbėti publikai, todėl savo idėjas Han Fei užrašinėjo. Jo kūryba pasiekė Čin kunigaikštystės (Qin) valdovą, būsimą pirmąjį imperatorių Qin Shihuang, kuris netrukus pasiūlė Han Fei tapti jo patarėju. Nors mąstytojas šias pareigas ėjo neilgai, nes buvo apšmeižtas, pasodintas į kalėjimą ir priverstas nusižudyti, politinė legizmo filosofija Han Fei dėka buvo praktiškai įgyvendinta kuriant Čin imperiją.
Legistinės idėjos buvo parankios naujajai santvarkai, nes pateisino imperatoriaus valdžios autoritetą, valdymą, pagrįstą bausmių bei apdovanojimų sistema. Trimis pagrindiniais sėkmingo valdymo elementais Han Fei laikė „galią“ (shi), kurią suteikia aukštos pareigos, „įstatymą“ (fa), kuriam paklūsta visi visuomenės nariai, ir „metodą“ (shu), juo remdamasis valdovas tvarko valstybės reikalus. Naujųjų reformų teoriniu pagrindu tapo legistinė istorinio progreso idėja, pagal ją keičiasi istorija, o kartu ir socialinės bei politinės institucijos, valdymo metodai bei įstatymai, todėl neverta gręžiotis į praeitį ir garbinti senovę. Taip buvo kuriama biurokratinė totalitarinė valstybės valdymo ideologija ir konstruojama stipri centralizuota valstybė.
Garsus Han Fei veikalas buvo pagarbiai pavadintas jo vardu. Išlikę penkiasdešimt penki „Hanfeizi“ skyriai šiandien laikomi pagrindiniu legizmo mokyklos tekstu.
12
Senovėje Dženg kunigaikštystės2 valdovas gongas3 norėjo užkariauti nedideles Hu valdas4. Pirmiausia jis atidavė savo dukterį Hu valdovui į žmonas, kad šiam nekiltų blogų įtarimų. Tada paklausė patarėjų, lydinčių jį didžiuliu būriu:
– Aš noriu surinkti kariuomenę. Ką galima būtų užpulti?
Ponas Guanqi Si atsakė:
– Pulkite Hu.
Ugongas supyko ir pasmerkė jį gėdingai bausmei, tardamas:
– Hu yra broliška šalis! Kaip drįsti sakyti, kad juos pulčiau?!
Hu valdovas išgirdo apie tai ir galutinai patikėjo, kad Dženg ir Hu – viena šeima, todėl nesirengė Dženg antpuoliui. Tada Dženg kariuomenė netikėtai užpuolė Hu ir nukariavo.
22
Ven kunigaikštystės5 gyventojas nukeliavo į Džou kunigaikštystę6. Tačiau pastaroji neįsileisdavo svetimšalių. Žmogaus paklausė:
– Ar tu svetimšalis?
Šis atsakė:
– Vietinis.
Paklausė, iš kokios jis gatvės. Šis nežinojo. Todėl sargybinis pasodino svetimšalį į kalėjimą. Valdovas pasiuntė žmogų apklausti apsišaukėlio. Pasiuntinys pasiteiravo:
– Juk tu nesi iš Džou kunigaikštystės. Kodėl sakei, kad nesi svetimšalis?
Žmogus atsakė:
– Jaunas aš skaitydavau eiles: „Po bekraščio dangaus skliautu nėra ne valdovo žemės. Nuo krantų lig krantų7 nėra ne valdovo tarnų“8. Valdovas yra dangaus sūnus. O aš esu dangaus sūnaus tarnas. Nejaugi gali būti taip, kad žmogus, kuris yra valdovo tarnas, būtų jam svetimšalis?! Todėl aš ir atsakiau, kad esu vietinis.
Valdovas liepė jį išleisti iš kalėjimo.
32
Sostinėje Ing9 gyveno žmogus, kuris susiruošė siųsti valstybinį laišką Jan kunigaikštystės10 ministrui. Laišką rašė naktį. Ugnis buvo neryški, todėl tarnui, laikančiam žvakę, jis tarė:
– Pakelk žvakę! – ir suklydęs užrašė „pakelk žvakę“.
Žodžiai „pakelk žvakę“ visiškai neatitiko laiško prasmės.
Jan kunigaikštystės ministras gavo laišką ir taip jį paaiškino:
– Žodžiai „pakelk žvakę“ reiškia „vertink šviesą“. Šviesos vertinimas reiškia protingųjų iškėlimą ir jų paskyrimą į aukštas pareigas.
Jan kunigaikštystės ministras papasakojo apie tai savo valdovui. Jis labai apsidžiaugė. Šalis buvo pradėta valdyti pagal šį principą ir suklestėjo.
Tačiau tai neatitiko laiško prasmės. Ir daug mokslų pasaulyje taip išmokstama.
32
Zengzi11 žmona išėjo į turgų. Jos vaikas sekė iš paskos ir verkė. Motina tarė:
– Grįžk namo. O kai aš pareisiu, papjausiu tau kiaulę.
Kai moteris sugrįžo iš turgaus, Zengzi susiruošė pagauti kiaulę ir ją paskersti. Žmona sustabdžiusi tarė:
– Aš žadėdama vaikui tik pajuokavau!
Zengzi atsakė:
– Su vaikais nejuokaujama. Jis per mažas suprasti. Vaikas laukia tėvų žodžio ir tiki. Klauso suaugusiųjų paaiškinimų. O dabar tu vaiką apgavai. Vadinasi, tu mokai jį apgaudinėti. Jei motina apgaus vaiką, vaikas ja nebetikės. Taip tu jo neišmokysi.
Ir tuomet jie išvirė kiaulę.
36
Ču kunigaikštystės gyventojas pardavinėjo skydą ir ietį. Girdamas prekes, taip kalbėjo:
– Mano skydas tvirtas. Niekas negali jo pramušti!
Gyrė ir savo ietį:
– Mano ietis aštri. Nėra tokio daikto, kurio ji nepervertų!
Kažkas paklausė:
– O jeigu tavo ietis atsitrenktų į tavo skydą? Kaip tada?
Pardavėjas nebežinojo, ką atsakyti. Taigi klaidinga tvirtinti, kad tame pačiame pasaulyje gali būti nepramušamas skydas ir visa pramušanti ietis12.
38
Vieną rytą Dženg kunigaikštystės ministras Zichan13 išsirengė į kelionę ir už Dongjiang kvartalo vartų, važiuodamas gatve, išgirdo raudančią moterį. Jis tuoj palietė savo vežiko ranką ir sukluso. Po kiek laiko Zichan pasiuntė sargybinį suimti ponią ir apklausti. Paaiškėjo, kad ji savo rankomis pasmaugė vyrą.
Kitą dieną vežikas paklausė savo pono:
– Kaip jūs tai supratote?
Zichan atsakė:
– Jos balsas buvo išgąstingas. Žmonės, mylintys savo artimuosius, jiems sunegalavus, visada sunerimsta, o prisiartinus mirčiai – išsigąsta. Dėl artimojo mirties jie sielvartauja. O toji ponia verkė jau po vyro mirties. Bet jos balse buvo ne sielvartas, o baimė. Iš to aš supratau apie jos išdavystę.
Versta iš: Никитина Тамара. ХРЕСТОМАТИЯ ПО ДРЕВНЕКИТАЙСКОМУ ЯЗЫКУ (V–I вв. до н.э.). Ленинград: Ленинградский университет, 1982
„SHUOYUAN“ IR LIU XIANG
Iš senosios kinų k. vertė Eglė Bareikaitė
Šios trumpos keturios istorijos yra paimtos iš knygos „Poringių sodas“ („Shuoyuan“), kurią sudarė Vakarų Han dinastijos kataloguotojas, mokslininkas ir rašytojas, kinų bibliografijos pradininkas, padėjęs pagrindus ir kinų literatūros istorijos tradicijai Liu Xiang (apie 77–6 m. pr. Kr.). Remdamasis imperatoriškuosiuose rūmuose saugomais senaisiais tekstais, Liu Xiang sudarė ne tik „Shuoyan“, bet ir „Naująsias pratarmes“ („Xinxu“) bei „Garsių moterų gyvenimus“ („Lienüzhuan“) – pirmąjį rinkinį, skirtą moterų biografijoms. Liu Xiang plunksnai priskiriami ir kiti veikalai, tačiau dėl jų autorystės ginčijamasi iki šiol. Mirus Liu Xiang, darbą tęsė jo sūnus Liu Xin (?–23).
Vakarų Han laikais „Shuoyuan“ būta net dvidešimt tomų, tačiau vėliau jų liko tik penki. Song dinastijos valdymo metais (960–1279) buvo iš naujo atkurti visi dvidešimt. „Poringių sode“ aptariami valdovo ir valdininkijos santykiai, istoriniai įvykiai, moralės klausimai, iškeliamos konfucianistinės politinės idėjos. Pasakojimai suteikia daug žinių apie senovės Kinijos gyvenimo būdą. Jie buvo plačiai paplitę ir labai mėgstami.
4 skyrius
Ču kunigaikštystė14 užpuolė Čen kunigaikštystę15. Užsidegė Čen žemių vakariniai vartai. Tada Čen kunigaikštystė nusprendė pasiduoti ir pasiuntė savo žmones taisyti vartų. Pro šalį važiavo Konfucijus16, tačiau jis nepasisveikino su darbininkais. Zilu17 paklausė:
– Pagal paprotį, pakeliui sutikus tris žmones, dera pasisveikinti išlipus iš karietaitės. Sutikus du žmones, iš karietos nelipama, bet nusilenkti reikia. O čia daugybė Čen žmonių taiso vartus. Tai kodėl su jais nepasisveikinote?
Konfucijus atsakė:
– Aš štai ką girdėjau. Jeigu, šaliai žlugus, jos gyventojai nesuvokia praradę tėvynę, – tokių nepavadinsi išmintingais. Jeigu suvokia, bet nestoja į kovą, tokių nepavadinsi ištikimais valdiniais. Jeigu jie ištikimi, bet neatiduoda už tėvynę savo gyvybės, jiems trūksta pasiaukojimo. Tačiau Čen kunigaikštystės žmonės, kurie čia taiso vartus, nėra nei naivūs, nei ištikimi, nei pasiaukojantys. Todėl nematau reikalo jiems lankstytis.
9 skyrius
Dzinggongas18 turėjo žirgą. Jo arklininkas tą žirgą užmušė. Valdovas, tai sužinojęs, įtūžo ir, paėmęs kovos kirvį, jau ketino arklininką pulti. Yanzi19 sustabdė kunigaikštį ir tarė:
– Šitaip jis, nesužinojęs savo kaltės, mirs. Aš prašau, valdove, leisti man tarti žodį jūsų vardu. Tegu jis sužino, kuo nusikalto, o jau tada nužudykite jį.
– Prašom, – sutiko valdovas.
Yanzi iškėlė kovos kirvį ir prisiartinęs prie arklininko tarė:
– Tu auginai mano valdovo žirgą ir nudobei jį. Tavo kaltė verta mirties bausmės. Maža to, tu privertei mūsų valdovą dėl žirgo žudyti arklininką, – tai dar viena priežastis tau, arklininke, mirti, nes tu kaltas, kad valdovas dėl gyvulio atims gyvybę žmogui. Apie tai išgirs visi kilmingieji šalyse, kurios mus supa iš keturių pusių, ir dėl to tu taip pat privalai mirti.
Tuomet Dzinggongas tarė:
– Mokytojau, paleiskite jį! Paleiskite jį! Nejuodinkite mano gero vardo!
11 skyrius
Vienas svečias tarė Liang20 kunigaikščiui:
– Huizi21 pasakojimai įdomūs, nes jis moka kalbėti palyginimais. Valdove, liepk Huizi apsieiti be palyginimų ir pamatysi, kad jis negebės kalbėti.
Valdovas atsakė:
– Tebūnie.
Kitą dieną kunigaikštis pasikvietė Huizi ir tarė:
– Prašyčiau, mokytojau, man ką nors papasakoti, bet kalbėkite tiesiai šviesiai, be palyginimų.
Huizi prabilo:
– Įsivaizduokite, kad pas jus ateina žmogus, kuris nežino, kas yra arbaletas, ir klausia jūsų, į ką šis panašus. Turėsite tam žmogui atsakyti, kad arbaletas atrodo kaip arbaletas. Ar žmogus supras?
Valdovas atsakė:
– Ne, iš tiek – nesupras.
Huizi tęsė:
– Tada pridursite, kad arbaletas iš išvaizdos panašus į lanką, o templė padaryta iš bambuko. Ar dabar bus aiškiau?
Valdovas atsakė:
– Dabar jau galima suprasti.
– Tai aš ir sakau, kad aiškinimas yra toks dalykas, kai, pasinaudodami tuo, ką žinome, mes apibūdiname tai, ko nežinome. Ir padedame žmogui suprasti, apie ką kalbama. O jūs, valdove, liepiate man kalbėti be palyginimų. Tai neįmanoma.
– Teisybę sakai, – nusileido valdovas.
16 skyrius
Susitiko pelėda balandį. Balandis jos ir klausia:
– Kur susiruošei?
Pelėda sako:
– Kraustysiuos į rytus.
Balandis vėl klausia:
– Ir kodėl gi?
– Nė vienam kaimiečiui nepatinka, kaip aš ūbauju. Dėl to ir kraustausi.
Balandis taria:
– O ar gali ūbauti kaip nors kitaip? Ne, negali. Tai ir rytuose tavo ūbavimas niekam nepatiks.
Versta iš: Никитина Тамара. ХРЕСТОМАТИЯ ПО ДРЕВНЕКИТАЙСКОМУ ЯЗЫКУ (V–I вв. до н.э.). Ленинград: Ленинградский университет, 1982
LIEZI
Iš senosios kinų k vertė Giedrė Simanauskaitė
Beveik nieko nėra žinoma apie „Liezi“ autorių. Spėjama, kad jis gyveno Kariaujančių kunigaikštysčių laikotarpiu (475–421 m. pr. Kr.), o tiksliau – V a. pr. Kr. Taip pat manoma, kad tikrasis jo vardas buvo Lie Yukou, kilęs jis iš Zheng kunigaikštystės (dabar – Henano provincija), kur nežinomas gyveno apie keturiasdešimt metų.
Lie Yukou laikomas vienu pagrindinių ankstyvojo daoizmo skleidėjų. Sakoma, kad jis gyveno pagal daoistinį išminčiaus idealą, pasirinkęs tyrumą, tuštumą ir „neveikimą“. Traktate minimi jo draugai daoistai Guanyinzi, Huqiuzi, Laoshangshi, Zhibogaozi, kurie padėjo Liezi pažinti Dao.
Traktatą „Liezi“ sudaro aštuoni skyriai. Vis dėlto tai nėra autentiškas kūrinys. Originalas žuvo dar IV a. pr. Kr., o dabartinį pavidalą traktatas įgavo IV a. po Kr., kai jį laisvai suredagavo komentatorius Zhang Zhan.
Tang dinastijos laikais „Liezi“ autorius pavadinamas Tikruoju tuštumos žmogumi, o jo traktatas Tikruoju veržimosi į tuštumą kanonu (Chongxuzhenjing).
„Liezi“ laikomas daoistiniu traktatu. Čia dėstoma daoizmo filosofija pagrįsta gamtos samprata, kosmologija, ontologija. Vis dėlto tai gana eklektiškas kūrinys. Jame aptinkama įvairių filosofinių mokyklų idėjų, jaučiama „Permainų knygos“ („Zhouyi“), legendų apie mitinį Geltonąjį imperatorių (Huangdi), vėlesnio neodaoizmo įtaka.
„Liezi“ turi ne tik idėjinę reikšmę, bet ir literatūrinę vertę. Tai – vaizdingas kūrinys. Jame daug alegorijų, metaforų, liaudies pasakų motyvų ir pasakėčių siužetų. Įvaizdžiai hiperbolizuojami. Dauguma istorijų įmantrios, keistos ir sudėtingos, tačiau išlaikomas ir realumo pojūtis, o siužetai vientisi.
Publikuojamos ištraukos iš penkto ir aštunto „Liezi“ skyrių.
V skyrius
Yugongas22 perkelia kalnus
Taixing ir Wangwu23 yra du kalnai, aplink kuriuos septynis šimtus li24 reiktų eiti, jų aukštis siekia dešimt tūkstančių žen25. Iš pradžių kalnai stūksojo Ji srities26 pietuose, šiauriniame Geltonosios upės krante.
Šiaurės pusėje gyveno Yugongas, kuriam buvo beveik devyniasdešimt metų. Jo namas glaudėsi prie šlaito. Padėtį komplikavo tai, kad kalnai buvo tarsi milžiniška kliūtis – išeinant kur toliau ar pareinant, reikėjo daryti didelį lankstą.
Kartą Yugongas susikvietė visą šeimą ir ėmė su namiškiais tartis:
– Aš, jūsų padedamas, padarysiu viską, kad sulyginčiau šią kliūtį, tada galėtume tiesiai per Yu srities27 pietus patekti į pietinę Hanshui pakrantę28. Ar mes pajėgsime tai padaryti?
Visi jam karštai pritarė. Tik žmona išsakė savo abejones:
– Tu savo jėgomis net negalėtum nugriauti Kuifu kalvos29, kaip tu sugebėsi sulyginti Taixingą ir Wangwu? Be to, kur pilsi žemes ir akmenis?
Visi drauge atsakė:
– Pilsim juos už Bohai jūros ir į šiaurę nuo Yintu30.
Tada Yugongas iš visų vaikų ir anūkų atrinko tris suaugusius vyrus, kurie pakeltų naštą. Jie skaldė akmenis, kasė žemę, o krepšius su žemėmis nešė už Bohai jūros.
Kaimynystėje gyveno našlė, vardu Jingcheng, kuri turėjo sūnų, gimusį po tėvo mirties. Šiam ką tik pradėjo kristi pieniniai dantys. Jis taip pat, lakstydamas pirmyn atgal, padėjo kasti kalną.
Užėjo šalčiai ir vėl karščiai, pasibaigė metai, o jie tik kartą įstengė suvaikščioti prie Bohai.
Ten, kur Geltonoji upė daro vingį, gyveno Zhisou31. Jis sustabdė juos ir juokdamasis tarė:
– Kaip tu gali būti toks neišmintingas? Tau neužteks nei tavo likusio gyvenimo, nei turimų jėgų. Tu net žolės, augančios ant kalno, išrauti nepajėgus. Kaipgi tu susidorosi su žemėmis ir uolomis?
Šiaurės šlaitų gyventojas Yugongas giliai atsiduso:
– Tavo širdis užsispyrusi, esi kietakaktis ir niekada nepasikeisi. Tu net neprilygsti našlei ar mažam berniukui. Nors aš ir mirsiu, turėsiu vaikų, kurie gyvens toliau. Vaikai gimdys vaikaičius, šie – vėl vaikus, jų vaikai susilauks savų, o šie vėl turės vaikaičių. Vaikai po vaikų, vaikaičiai po vaikaičių, ir taip bus be galo, be krašto, o kalnas nebedidės. Kodėl aš turėčiau nerimauti, kad jo nesulyginsiu?
Zhisou nuo Geltonosios upės krantų nežinojo, ką į tai atsakyti.
Kalnų dievas Gyvatnešys32 išgirdo tą istoriją ir išsigandęs, kad Yugongas iš tiesų kas kalną nesustodamas, viską papasakojo Aukščiausiajam dangaus valdovui33. Šis buvo sujaudintas nuoširdaus Yugongo įkarščio ir įsakė dviem Kua Eshi34 sūnums ant savo nugarų nunešti anuos kalnus. Šie vieną pastatė Šiaurės rytų krašte, o kitą – Yong srities35 pietuose. Nuo tada jokie aukšti kalnai neužstoja kelio nuo Ji srities pietų iki Geltonosios upės šiaurinių kalnų.
VIII skyrius
Jin Wengong36 atėjo į pasitarimą
Jin kunigaikštis Wengongas atėjo į pasitarimą. Jis buvo sugalvojęs užpulti Wei kunigaikštystę. Jaunas princas Chu, žiūrėdamas į dangų, nusijuokė. Valdovas paklausė, kodėl šis juokiasi. Princas atsakė:
– Aš, jūsų nuolankus tarnas, juokiuosi, nes prisiminiau, kad tarp mano kaimynų yra toks žmogus, kuris kartą lydėjo savo žmoną į jos tėviškę. Grįždamas kelyje pamatė moterį, renkančią lapus šilkaverpiams maitinti, ir apsidžiaugęs pradėjo su ja kalbėtis. Tuomet atsigręžė pažiūrėti į žmoną ir išvydo kitą vyrą, kuris jai mojo ranka. Tai aš ir leidau sau dabar pasijuokti iš tos istorijos.
Valdovas suprato, ką norėjo pasakyti princas. Todėl nustojo kurti užpuolimo planus. Atitraukęs armiją, pasuko atgalios. Dar nebuvo grįžęs, kai sužinojo, jog atsirado žmogus, puolantis šiaurinį jo paties žemių pakraštį.
Žmoniškumas ir teisingumas
Kadaise gyveno trys broliai, kurie nukeliavo prie Qi37 ir Lu38 kunigaikštysčių sienos ir mokėsi ten pas tą patį mokytoją. O po to, kai pažino žmoniškumo ir teisingumo kelią, sugrįžo namo.
Jų tėvas klausia:
– Koks gi yra žmoniškumo ir teisingumo kelias?
Vyriausias brolis sako:
– Žmoniškumo ir teisingumo mokslas liepia man mylėti kūną, tik paskui šlovę.
Vidurinis brolis sako:
– Žmoniškumas ir teisingumas liepia man nužudyti kūną tam, kad įgyčiau šlovę.
O jauniausias brolis sako:
– Žmoniškumas ir teisingumas liepia man išsaugoti ir kūną, ir šlovę.
Šie trys teiginiai vienas kitam prieštarauja, tačiau visi vienodai atėję iš konfucianizmo. Taigi – kuris jų teisingas, o kuris klaidingas?
Yang Bu
Yang Zhu39 jaunesnysis brolis buvo vardu Bu. Kartą jis apsivilko baltais drabužiais ir išėjo. Prasidėjus lietui, persirengė tamsiais ir grįžo namo. Šuo neatpažino šeimininko ir pasitikdamas aplojo jį. Yang Bu supykęs ketino prilupti šunį. Tada Yang Zhu tarė:
– Tu jo nemušk! Tu esi toks pat. Pagalvok, jeigu kada nors pamatytum, kaip šuo išeina baltas, o grįžta juodas, nejaugi apsieitum be įtarinėjimų?
Kadaise gyveno žmogus, kuris sakė žinąs nemirtingumo kelią
Kadaise gyveno žmogus, kuris sakė žinąs nemirtingumo kelią. Yan kunigaikštystės40 valdovas pasiuntė savo pavaldinį jį surasti. Pasiuntinys neskubėjo vykdyti valdovo paliepimo, ir žmogus mirė. Yan valdovas labai supyko ant pasiuntinio ir ketino jį nubausti, tačiau artimas valdovo patarėjas pabandė jį perkalbėti:
– Tai, kas žmones liūdina, visai neskuba išnykti. Tai, kas tau pačiam svarbu, nebūtinai egzistuos. Tas žmogus pats prarado savo gyvenimą. Tai kaip jis galėtų padėti jūsų didenybei nemirti?
Valdovas paklausė, kas jam sakoma, ir pasiuntinio nenubaudė.
Pavogtas auksas
Kadaise Qi karalystėje gyveno žmogus, kuris norėjo turėti daug aukso. Buvo ankstus rytas. Jis apsirengė, užsidėjo kepurę ir iškeliavo į turgų. Susiradęs žmogų, kuris pardavinėjo auksą, apvogė jį ir nuėjo sau.
Sargybinis sučiupo vagį ir paklausė:
– Visi žmonės čia buvo. Kaip tu išdrįsai pavogti to žmogaus auksą?
Sučiuptasis atsakė:
– Imdamas auksą, aš nemačiau žmonių. Mačiau tik auksą.
Versta iš: Gudian mingzhu puji wenku / Reikšmingiausių klasikos kūrinių populiarioji biblioteka. Laozi, Zhuangzi, Liezi. Changsha: Yuelu shushe, 1994
Sūniškojo nuolankumo kanonas (xiaojing)
Iš senosios kinų k. vertė Ieva Simanavičiūtė
„Sūniškojo nuolankumo kanonas“ pristato pamatinę kinų etikos ir filosofijos idėją – xiao (sūniškasis nuolankumas). Tai glaustas įvadas į konfucianistinės minties ir visos kinų visuomenės esmę. Esama žinių, kad šis kanonas Han (206 m. pr. Kr.–220 m. po Kr.) laikotarpiu buvęs pradžiamoksliu. Jo žodynas labai mažas – tik 388 skirtingi hieroglifai, tačiau dauguma jų yra labai svarbūs ir dažnai vartojami daugelyje kitų filosofinių veikalų.
Sąvoka xiao, paprastai verčiama kaip sūniškasis nuolankumas, galėtų būti vadinama kinų socialinės, religinės ir filosofinės minties pagrindu. Hieroglifas, reiškiantis „sūniškas“ ar „sūniškai nuolankus“, piktografiškai aiškinamas kaip vaikas, remiantis seną žmogų. Spėjama, kad iš pradžių taip buvo vadinami gyvenančiojo jausmai mirusiems protėviams. Vėliau šia sąvoka imtas vadinti pagirtinas sūnaus elgesys su tėvais. Sūniškasis nuolankumas laikomas moralės pagrindu, iš kurio gimsta visos vertybės, todėl jis yra pirmasis žmogiškumo matas.
Sūniškojo nuolankumo idėja atėjo iš pačių seniausių laikų, kai vėžlio kiautų įtrūkiais ir ritualinėmis ceremonijomis, per kurias naudoti specialūs bronziniai indai, imta bendrauti su protėviais. Šie buvo tokie gerbiami ir svarbūs, kad be jų žinios, patarimo ar pagalbos, rodos, buvo neįmanoma žengti nė žingsnio. Deja, būrimo kaulai, skirti susisiekti su protėvių dvasiomis, niekada neatskleis požiūrio į tebegyvenančius tėvus ir senelius. Tačiau jeigu jau mirusieji sulaukia tiek dėmesio, tai ir su gyvaisiais turėtų būti elgiamasi itin pagarbiai.
„Sūniškojo nuolankumo kanonas“ – tai Konfucijaus (551–479 m. pr. Kr.) ir jo mokinio Zengzi (505–437 m. pr. Kr.), vėliau imto šlovinti už ypatingą sūniškąjį nuolankumą, pašnekesys. Zengzi, kurio tikrasis vardas Zeng Shen, o antrasis pilnametystės vardas – Ziyu, buvo keturiasdešimt šešeriais metais jaunesnis už Mokytoją, jo išminties sėmėsi nuo šešiolikos, parašė daug veikalų. Nuo 668 m. mokinio vardas pradėtas minėti aukojimo Konfucijui ceremonijoje, o nuo 1267-ųjų Zengzi vadinamas vienu iš keturių konfucianizmo žinovų ir „pagrindiniu išminčiumi“ (zongsheng).
„Sūniškojo nuolankumo kanono“ autorystė priskiriama Konfucijui, tačiau manoma, kad jo minėta xiao sąvoka nebuvo tokia plati, kaip aptariama knygoje. Kadangi kanonas – Konfucijaus ir jo mokinio Zengzi pašnekesys, kai kurie tyrinėtojai tvirtina, jog knygą parašė būtent jis. Kita vertus, jis savęs niekaip negalėjo pavadinti Zengzi (mokytoju Zeng), todėl autoriai galbūt yra jo mokiniai. Kai kas autorystę priskiria Mengzi (371–289 m. pr. Kr.) ir jo sekėjams, kadangi išdėstytos filosofijos esmė ir rašymo stilius primena Mengzi stilių. Žinoma ir kitokių versijų.
Tam tikrų knygų pavadinimai priesagą jing (kanonas) įgavo dvejopai. Pirmiausia vėlyvuoju Zhou laikotarpiu taip pagarbiai pavadinti kai kurie labai svarbūs veikalai, o vėliau, prasidėjus Han dinastijai, mokslininkai, turėję imperatoriaus valdininkų statusą, sudarė oficialiai pripažįstamų klasikinių tekstų rinkinį, kurio kiekviena knyga buvo pavadinta jing. Han laikotarpiu kanonų buvo penki, o Song (960–1279) – net trylika.
Iš pradžių „Sūniškojo nuolankumo kanonas“ nesulaukė labai didelio dėmesio, nors kanonu buvo pavadintas dar prieš Han epochą. Dėl savo minties ir stiliaus paprastumo net buvo pavadintas „vulgariu“, o jo tyrinėti nesiėmė nė vienas imperijos mokslininkas. Tačiau, kaip tvirtinama, iš pradžių nebuvo ir Konfucijaus „Apmąstymų bei pašnekesių“ („Lunyu“) tyrinėtojų, o taip atsitiko todėl, kad „Sūniškojo nuolankumo kanoną“ ir „Lunyu“ kiekvienas save gerbiantis kinas studijuojavo savarankiškai, nes tik po to esą įmanoma gilintis į didesnės apimties ir sudėtingesnio stiliaus filosofinius veikalus.
Publikuojami pirmi šeši skyriai.
Sūniškojo nuolankumo kanonas
Pirmas skyrius. Sūniškojo nuolankumo pagrindas ir esmė
Konfucijus41 atsisėdo. Zengzi laukė. Mokytojas tarė:
– Ankstesnieji valdovai turėjo Aukščiausiąją dorybę42 ir Svarbiausiąjį principą43, kuriais valdė Dangaus paskliautę. Todėl tauta gyveno harmoningai. Nei aukštesnieji, nei žemesnieji nesiskundė. Tu žinai šitai?
Zengzi atsistojo ir tarė:
– Aš nenuovokus. Kaip galėčiau žinoti?
Mokytojas tarė:
– Sūniškasis nuolankumas yra dorybės šaltinis, iš kurio gimsta visi mokymai! Sėskis, aš tau paaiškinsiu.
Kūnas, plaukai ir oda gauti iš tėvų. Nedrįsk jų niokoti. Tai sūniškojo nuolankumo pradžia! Ugdyk asmenybę ir praktikuok Dao44, tapk žinomu vėlesnėms kartoms, kad išaukštintum tėvus. Tai sūniškojo nuolankumo pabaiga! Sūniškasis nuolankumas prasideda pareiga tėvams, tęsiasi pareiga valdovui, baigiasi saviugda.
„Didžiosiose odėse“45 rašoma:
Minėk savo protėvius
ir savo dorybę ugdyk.
Antras skyrius. Apie Dangaus sūnų46
Mokytojas tarė:
– Mylintis tėvus nedrįs nekęsti kitų žmonių. Gerbiantis tėvus nedrįs niekinti kitų žmonių. Jo meilė ir pareiga išsiskleis tarnystėje tėvams, jo dorybė bus gausinama žmonėse47; taps pavyzdžiu visam pasauliui48. Išties toks ir yra Dangaus sūnaus sūniškasis nuolankumas!
„Fu kodekse“49 rašoma:
Kai vienas žmogus50 padaro gerą darbą,
milijonai gyvena jo geradaryste.
Trečias skyrius. Apie vietininkus51
– Jei esantys viršuje nesididžiuoja, tai aukštis jiems nepavojingas. Jei gerbiamas saikas ir vertinamas santūrumas, tai pilnas indas neperpildomas. Tas, kuriam aukštis nepavojingas, geba išsaugoti vertybes! Tas, kurio indas neperpildomas, geba išsaugoti turtus! Tas, kurio savastis yra turtai ir vertybės, geba išsaugoti savo teritoriją52 ir suteikti darnų gyvenimą savo tautai. Išties toks ir yra sūniškasis vietininkų nuolankumas!
„Dainų kanone“ rašoma:
Būk baimingas ir atsargus visados
lyg prie prarajos priartėjęs,
lyg eidamas plonu ledu.53
Ketvirtas skyrius. Apie dignitorius ir patarėjus54
– Jie nedrįsta vilkėti drabužių, jei šie nėra senųjų valdovų vilkėtinais pripažinti55. Jie nedrįsta tarti žodžių, jei šie ne senovės valdovų pasakyti. Jie nedrįsta pasikliauti vertybėmis, jei jos senųjų valdovų nebuvo aukštinamos. Dėl šios priežasties jie nenustatyta kalba nekalba, nenurodytu keliu neseka. Jų lūpos netaria netinkamų žodžių, jie nesielgia netinkamai. Todėl jei jų žodžiai pasklis po Dangaus paskliautę, niekas neras juose klaidos. Todėl jei jų darbai pasklis po Dangaus paskliautę, niekas nesipiktins. Tik pasirūpinę šiais trimis dalykais – drabužiais, žodžiais ir darbais, – jie gali išsaugoti savo protėvių altorių56. Išties toks ir yra sūniškasis dignitorių ir patarėjų nuolankumas!
„Dainų kanone“ rašoma:
Ne dykas nei rytą anksti, nei vėlai vakare,
nes Vienam žmogui tarnauja57.
Penktas skyrius. Apie valdininkus58
– Tarnaudami tėvui, jie tarnauja motinai ir meilė abiem gimdytojams dalijama po lygiai. Tarnaudami tėvui, jie tarnauja ponui ir pareiga abiem dalijama po lygiai. Todėl motina gauna jų meilę ir ponas gauna jų pagarbą, o tas, kuris gauna abu šiuos dalykus, yra tėvas! Kadangi ponui tarnauja sūniškai nuolankiai, jam ištikimi yra. Kadangi vyresniajam tarnauja pagarbiai, yra paklusnūs. Tik todėl, kad nepraranda ištikimybės ir paklusnumo, aukštesniesiems tarnaudami, gali išsaugoti savo atlyginimą ir valdininko postą bei aukoti savo protėviams per amžius59. Išties toks ir yra sūniškasis valdininkų nuolankumas!
„Dainų kanone“ rašoma:
Kelk anksti, vėlai gulk,
Nepažemink tų, iš kurių gimei60.
Šeštas skyrius. Apie paprastus žmones
– Jie atsižvelgia į dangaus dėsnius ir įdirba žemę, pažinę dirvožemio ypatybes61. Jie reiklūs sau ir taupo tam, kad pasirūpintų savo tėvais. Šitoks yra sūniškasis paprastų žmonių nuolankumas! Taigi nuo Dangaus sūnaus iki paprastų žmonių sūniškasis nuolankumas neturi ribų, neturi nei pabaigos, nei pradžios ir dar nėra buvę tokio, kuris, negalėdamas įvykdyti sūniškojo nuolankumo pareigos, rastų pasiteisinimą.
Versta iš: Literary Chinese by the Inductive Method, vol. 1: The Hsiao Ching, prepared by H. G. Creel, ed. Chang Tsung-Ch’ien, Richard C. Rudolph. Chicago: Illinois, 1948
1 Galūnė zi reiškia mokytojas.
2 Zheng – senovės kunigaikštystė dabartinės Henano provincijos teritorijoje.
3 Wugong – valdė 770–744 m. pr. Kr.
4 Dabartinės Anhui provincijos teritorija.
5 Wen – nedidelė kunigaikštystė dabartinės Henano provincijos teritorijoje.
6 Zhou – kunigaikštystė dabartinės Šaansi provincijos teritorijoje.
7 Senovės kinai tikėjo, kad jų šalis iš visų pusių supama jūrų.
8 Citata iš eilėraščio „Šiaurės kalnas“ (Dainų kanonas, „Mažosios odės“).
9 Ying (Ču kunigaikštystės (Chu) – dabartinės Hunano ir Hubei provincijos teritorija) – sostinė.
10 Yan – kunigaikštystė dabartinės Henano provincijos teritorijoje.
11 Zengzi (tikrasis vardas Zeng Shen, arba Zeng Can; 505–436 m. pr. Kr.) – įžymus filosofas, Konfucijaus mokinys.
12 Po šio „Hanfeizi“ pasirodymo žodžių „ietis ir skydas“ junginys maodun kinų kalba ėmė reikšti „prieštaringumą, kontradikciją“.
13 Zichan (?–522 m. pr. Kr.), dar vadintas Gongsun Qiao, – Dženg didikas, išmintimi garsėjęs ministras, Konfucijaus amžininkas.
14 Ču (Chu) – dabartinė Hubei provincija.
15 Čen (Chen) – dabartinės Henan ir Anhui provincijos.
16 Kongzi, arba Kongfuzi (lot. Confucius; 551–479 m. pr. Kr.) – vienas garsiausių Kinijos filosofų, konfucianizmo doktrinos kūrėjas. Tikras vardas – Kong Qiu.
17 Zilu (542–480 m. pr. Kr.) – Konfucijaus mokinys. Tikras vardas – Zhong You.
18 Dzinggongas (valdė 547–490 m. pr. Kr.) – Či (Qi) kunigaikštis.
19 Yanzi, arba Yanying (?–500 m. pr. Kr.) – filosofas, Či kunigaikštystės patarėjas.
20 Liang – kitas Wei kunigaikštystės (dabar – Shanxi provincija) pavadinimas. Turimas omenyje jos valdovas Huiwang (400–319 m. pr. Kr.) arba jo įpėdinis Xiangwan (valdė 318–296 m. pr. Kr.).
21 Huizi, arba Hui Shi (apie 370–apie 310 m. pr. Kr.) – žymus filosofas, logikų mokyklos atstovas.
22 Yugong – tiesiogiai verčiamas kaip neišmanėlis.
23 Taixing kalnas yra dabartinių Šansi (Shanxi) ir Hebei provincijų sandūroje, Wangwu kalnas – Hebei provincijoje.
24 Ilgio matas, lygus 576 m.
25 Ji sritis apima dabartines Hebei, Šansi, Henano provincijas.
26 Senovinis ilgio matas, lygus 2,5 m.
27 Yu sritis apima dabartines Henano, Šandongo (Shandong) ir Hubei provincijas.
28 Hanshui – Jangdzės atšaka.
29 Kuifu – nedidelis kalnas Henano provincijoje.
30 Yintu – mitinė tolima žemė.
31 Zhisou – išmintingas senolis.
32 Pasak legendos, mitinė kalnų dievybė, rankose laikydavusi gyvatę.
33 Shangdi – aukščiausioji kinų panteono dievybė. Senovės Kinijoje tikėta, kad ji viską stebi ir reguliuoja visatos tvarką.
34 Kua Eshi dievo sūnūs – pasak legendos, du galiūnai.
35 Yong sritis – dabartinių Šaansi (Shaanxi) ir Gansu provincijų teritorija.
36 Wengong 636–628 m. pr. Kr. valdė Jin kunigaikštystę. Dar vadinamas Chong Er. Jis devyniolika metų praleido tremtyje, tačiau atgavo sostą ir vadovavo kunigaikštysčių valdovų sudarytai sąjungai.
37 Dabartinės Šandongo (Shandong) provincijos teritorija.
38 Dabartinės Šandongo provincijos pietinė dalis.
39 Yang Zhu – garsus Kariaujančių Karalysčių laikotarpio filosofas V–IV a. pr. Kr. Daug „Liezi“ istorijų yra apie Yang Zhu.
40 Viena kariaujančių kunigaikštysčių (475–221 m. pr. Kr.). Dabartinių Hebei ir Liaoningo provincijų teritorijoje.
41 Čia Mokytojas pavadintas Zhongni. Toks antrasis Konfucijaus pilnametystės vardas. Toliau tekste jis vadinamas tiesiog Mokytoju.
42 De – viena svarbiausių ir plačiausių kinų filosofinių sąvokų. Daoizme ji – Dao apraiška, Dao realioji dalis ar Dao išpildanti būtis. Konfucianizme De susijusi su žmogumi ir yra tarsi jo dvasinio pasaulio įkūnijimas, jo asmens esybė, žmogiškosios vertės rodiklis. Tik turintis De, t. y. dorybingas žmogus, yra vertas žmogaus vardo. Dėl sąvokos platumo ir nevienareikšmiškumo net toje pačioje religinėje filosofinėje sistemoje nėra vienintelio termino jai pavadinti kuria kita kalba. Dažniausiai konfucianistų minima De lietuviškai verčiama kaip „dorybė“, nors, priklausomai nuo konteksto, yra ir kitų variantų, todėl kartais bent skliaustuose paliekama De. Čia kalbama apie – zhide – Aukščiausiąją dorybę.
43 Dao turbūt galima būtų pavadinti dar svarbesne ir dar platesne kinų filosofine sąvoka, kuri taip pat sunkiai randa savo atitikmenį kitomis kalbomis, todėl verčiama atsižvelgiant į kontekstą, o dažnai paliekama tiesiog Dao. Tai nėra vien daoistinė sąvoka, išreiškianti visa ko pagrindą, nusakanti Visatos virsminį buvimą, fenomenų cikliškumą, visa viename ir vieno visame būtį. Pirminė hieroglifo Dao reikšmė „kelias“ laikui bėgant imta suvokti keliaprasmiškai: be „kelio“ tiesiogine prasme, tai buvo tiek „kelias“ filosofine prasme, tiek būdas juo eiti, ar, paprasčiau tariant, elgsena. Tokia reikšme Dao vartojamas daugiau konfucianistiniuose mokymuose nei daoistiniuose, tačiau daoizmo pradininkas Laozi ir Konfucijus jį suvokia panašiai. Pirmasis išskiria Dangaus Dao, kaip gamtos cikliškumą, ir žmogaus Dao, kaip gyvenseną, sekant gamta. Antrasis Dao vadina dorybingo žmogaus elgseną ar, tiksliau, teisingą elgseną, nurodytą aukščiausiosios dievybės, išminčių ir protėvių, kitaip tariant, elgseną sekant dangiškuoju principu. Taigi Dao visuose mokymuose iškyla kaip sektinas Dangaus (dieviško ar gamtiško) principas ir kartu žmogaus elgesys (socialiniame pasaulyje ar visatos sistemoje).
44 Čia Dao susijęs su gamtos principais, t. y. skatinama nenusižengti natūraliai visatos eigai ir nepažeisti gamtos cikliškumo.
45 Cituojamos eilės iš „Dainų kanono“ („Shijing“) odės „Wenwang“, priklausančios skyriui „Didžiosios odės“ („Da Ya“). „Dainų kanonas“, arba „Poezijos knyga“, – 311 įvairios tematikos eiliuotų kūrinių (šešių išlikę tik pavadinimai), užrašytų XII–VII a. pr. Kr., antologija. Manoma, kad į tris dalis („Kunigaikštysčių papročiai“, „Odės“ ir „Himnai“) padalyta Konfucijaus. Šis rinkinys ankstyvuoju Han laikotarpiu pripažintas oficialiai ir įtrauktas į vadinamuosius „Penkis kanonus“. „Poezijos knygos“ eilėraščių mintį galima įvairiai interpretuoti, todėl jie ypač populiarūs ir dažnai cituojami, kad paremtų kalbančiojo argumentą. Manoma, kad „Didžiosios odės“ buvo parašytos ministrų ir valdininkų ankstyvuoju Zhou laikotarpiu ir pasakoja apie to meto valdovų gyvenimą.
46 Zhou imperatoriai Dangų laikė tėvu ir kartu aukščiausiąja dievybe, o Žemę – motina, siekė įrodyti savo dievišką kilmę ir vadino save Dangaus sūnumis. Kunigaikštis (wang) buvo bet kokios didesnės teritorijos valdytojo titulas, tačiau Dangaus sūnus reiškė imperatoriaus asmenį.
47 Visus paprastus žmones senovės kinai įvardydavo kaip „šimtą pavardžių“. „Šimtu“ nusakomas daugis ar aprėpiama visuma. „Pavardė“ reiškia šeimą kinų pasaulėvokine prasme, kitaip tariant, tai – visų kartų žmonės ta pačia pavarde, susiję giminystės ryšiais; šiuo žodžiu taip pat pabrėžiama dauguma. Jei žmonės vadinami pavardėmis, o ne titulais, jie yra neaukštakilmiai, žemesniojo sluoksnio atstovai, arba paprasti žmonės. Šiuo atveju labiau tinka „visi žmonės“ ar netgi „visi paprasti žmonės“.
48 Vartojamas terminas „tarp keturių jūrų“. Senovės kinai manė, kad pasaulį iš visų keturių šalių supa jūra, o pasaulis jų pasaulėvokoje buvo beveik tas pats, kaip Kinijos imperija, todėl „tarp keturių jūrų“ čia galima būtų versti ir visą pasaulį, ir visą imperiją.
49 „Fu kodeksas“, arba „Lü kodeksas“ („Lüxing“), – viena iš „Seniausių darbų knygos“ („Shangshu“, arba „Shujing“) dalių. Tai Zhou dinastijos imperatoriaus Muwang (X a. pr. Kr.) baudžiamasis kodeksas su tiksliai numatytomis bausmėmis už kiekvieną nusižengimą, tačiau manoma, daugiau teorinis veikalas, nei praktiškai naudojama baudžiamoji sistema. Abu pavadinimai kilo iš kodeksą parengusio Muwang ministro vardo. Tradiciškai „Fu kodeksas“ datuojamas X a. pr. Kr., tačiau spėjama, kad jis turėjo atsirasti gerokai vėliau. „Shangshu“ – vienas penkių konfucianistinių kanonų, kurio sudarytoju tradiciškai laikomas Konfucijus. Tai – archajiškų politinių manifestų, mitinių veikėjų kalbų, įvairių dokumentų rinkinys, sudarytas ne anksčiau kaip VI a. pr. Kr., vėliau papildytas ir redaguotas.
50 Čia – imperatorius. Kai imperatorius vadindavo save „vienu žmogumi“, pripažindavo, kad jis, nors ir visos šalies valdovas, tėra vienas iš žmonių. Kai žmonės, minėdami imperatorių, vadindavo jį „Vienu žmogumi“, turėdavo omenyje, kad jis yra ypatingas, vienintelis toks žmogus, Dangaus pasirinktas ir iš Dangaus gavęs galią valdyti.
51 Zhuhou – feodaliniai vietininkai, valdę atskiras imperijos teritorijas ir buvę antrieji po imperatoriaus. Feodaliniu laikotarpiu Dangaus sūnui priklausanti imperija buvo padalyta į mažas valstybėles. Didesnes valdė kunigaikščiai (wang), mažesnes – valdytojai (jun). Jie ir vadinti zhuhou.
52 Tekste pavartotas žodis sheji iš tiesų yra žemės ir javų dievybių vardų junginys. Po altorių šiems dievams senovėje turėjo kiekvienos feodalinės valstybėlės sostinė ir visos imperijos sostinė, o ritualus atlikdavo atitinkamai vietininkai ir imperatorius. Kaip protėvių altorius simbolizavo valdantįjį klaną, taip žemdirbystės dievų altorius žymėjo tam tikrą teritorinį vienetą. Todėl jei valdovas gebėjo rūpintis žemdirbystės dievų altoriumi, jis gebėjo užsitikrinti jų globą ir išsaugoti vadovavimą jam priklausančioje teritorijoje.
53 Cituojama mažoji odė „Xiaomin“.
54 Qing ir daifu – aukščiausiojo rango senovės Kinijos pareigūnai, valstybės hierarchijoje užėmę vietą po jun.
55 Senovėje buvo nustatyta, kaip turėtų atrodyti žmonių drabužiai, priklausomai nuo jų rango. Drabužiai skirdavosi spalvomis, modeliais, net sagomis ir jų prisiuvimo būdu. Niekas nedrįsdavo dėvėti ne savo rango apdarų, nes už tai grėsė žiaurios bausmės. Be to, tikėta, kad, pažeidus metafizinę drabužių simboliką, ypač aukščiausiuose socialiniuose sluoksniuose, būtų sutrikdyta visa kosminė tvarka.
56 Išsaugodamas savo protėvių altorių ar šventyklą, žmogus išsaugo savo šeimos klaną nuo išnykimo ar socialinio rango praradimo.
57 Cituojama didžioji odė „Zhengmin“.
58 Sąvoka shi vadinami kariškiai, mokslininkai ar apskritai – inteligentiški žmonės, tačiau čia minimas socialinis sluoksnis yra greičiau valstybės tarnautojai, ginantys valstybės piliečius ir jų palaikomi.
59 Aukojimo protėviams ceremonijas (jisi) atlikdavo visi valdininkai ir pats imperatorius, tačiau žemesnieji valdininkai turėdavo teisę atnašauti savo protėviams tik tuomet, jei ištikimai tarnaudavo valdovui ir išlaikydavo savo postą.
60 Mažoji odė „Xiaowan“.
61 Senovės kinai išskyrė penkis dirvožemio tipus (wutu), priklausomai nuo to, kur išsidėstę dirbami laukai: aukštumoje, kalnuotoje vietovėje, lygumoje, žemumoje, pelkėtoje vietovėje. Pagal tai tam tikrose vietose buvo auginamos tam tikros kultūros. Dirvožemis skiriamas į penkias rūšis pagal jo spalvą.
Théophile Gautier. Karalius Kandaulas
2009 m. Nr. 12
Iš prancūzų k. vertė Vilius Litvinavičius
Atrodytų, kad didžio prancūzų rašytojo Théophile’io Gautier (1811–1872) nėra ypatingo reikalo pristatinėti. Žymus poetas, taip pat parašęs ir nemažai visame pasaulyje žinomų prozos kūrinių. Kur dar tomai meno kritikos! Didysis prancūzų poetas Charles’is Baudelaire’as, 1821–1867) T. Gautier, kaip puikiam poezijos meno mokytojui, dedikavo eilėraščių knygą „Blogio gėlės“. Bet lietuvių kalba iki šiol išleistas tik vienas jo romanas – „Kapitonas Frakasas“ (1972, „Vaga“; 1989, „Vyturys“). Taigi rašytojas, padaręs didelę įtaką XIX a. prancūzų estetiniam romantizmui, lietuvių skaitytojams iki šiol beveik nežinomas. Šiame žurnalo „Metai“ numeryje pradedame spausdinti istorinę T. Gautier apysaką „Karalius Kandaulas“, kuri pirmą kartą buvo paskelbta 1844 m. antologijoje „Groteskai“. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek kartų nuo to laiko šis kūrinys išleistas įvairiuose T. Gautier kūrybos rinkiniuose, išverstas į kitas kalbas. Įdomu, jog šioje apysakoje veikia nepramanyti istoriniai personažai.
T. Gautier nuo vaikystės svajojo tapti dailininku, lankė garsių ano meto dailininkų dirbtuves, mokėsi piešti. Deja, regėjimo yda, arba miopija (trumparegystė), privertė atsisakyti šios „auksinės“ svajonės. Būsimasis rašytojas įsitraukia į bohemos gyvenimą, susitinka su didžiuoju romantizmo klasiku Victoru Hugo (1802–1885), ateina į jo pjesės „Ernani“ premjerą apsirengęs raudona liemene, kuri vėliau taps legendine, po spektaklio dalyvauja romantikų ir „klasikų“ peštynėse. V. Hugo, romanistas ir dramaturgas, taip paveikia jaunąjį romantiką, kad jis, tik aštuoniolikos sulaukęs, parašo pirmąjį eilėraščių rinkinį, kurį išleidžia už tėvo lėšas. Per 1930 m. revoliucijos įvykius knyga lieka beveik nepastebėta, bet ją labai gerai įvertina guru V. Hugo. Tai paskatina T. Gautier visą gyvenimą paskirti literatūrai. Periodikoje jis išspausdina gotikinio žanro novelę „Kavinukas“, mistinę poemą „Albertus“. Romantizmo vunderkindas kritikų vertinamas jau kaip solidus poetas ir prozininkas. 1833 m. T. Gautier susipažįsta su leidėju ir kultūros veikėju Eugéne’u Rendueliu, jo užsakymu parašo ir paskelbia trumpų apysakų romaną „Jaunoji Prancūzija“ („La Jeune-France“), kuriame atsiskleidžia ir kaip parodijos meistras. O 1835 m. paskelbtas romanas „Panelė de Mopen“ („Mademoiselle de Maupin“) sukelia nemenką skandalą.
T. Gautier lemtinga buvo pažintis su didžiuoju realistu Honoré de Balzacu (1799–1850), pastarojo rekomenduotas, jis 1836 m. pradėjo bendradarbiauti periodiniame leidinyje „Paryžiaus kronika“ („La Chronique de Paris“), nuo to laiko visą gyvenimą dirbo spaudoje. Vėliau tai sukėlė prieštaringų vertinimų. Kaip tik darbas periodiniuose leidiniuose būsimajam „Parnaso“ estetų lyderiui leido paskelbti spaudoje daugybę programinių straipsnių ir išvengti skurdo, kuriame gyvenimą nugyveno daugelis jo bendražygių romantikų ir parnasiečių. Bet didelis jo kūrybos gerbėjas rusų poetas Nikolajus Gumiliovas (1886–1921), išvertęs garsųjį T. Gautier eilėraščių rinkinį „Emalės ir kamėjos“ („Emaux et Camées“), labai apgailestavo dėl nerealizuotų didžiojo prancūzų poeto kūrybinių planų. Jei ne darbas įvairiuose periodiniuose leidiniuose dėl duonos kąsnio…
T. Gautier siužetą apysakai „Karalius Kandaulas“ pasiskolino iš Herodoto „Istorijos“ (1 kn. 7 – 14 sk.). Kandaulas valdė Lydijos karalystę 714–685 m. pr. Kr., apysakoje aprašomi paskutiniai jo gyvenimo įvykiai, nulėmę Heraklidų dinastijos žlugimą. Jei Herodotas tuos įvykius aprašo propagandiniais tikslais, tai T. Gautier požiūris į juos visai kitoks. Apysakoje vaizduojama karaliaus tragedija – tai dviejų skirtingų civilizacijų, graikų ir persų, konfliktas. Apysakoje galėtume įžvelgti net šiuolaikinio postmodernizmo bruožų: autorius akivaizdžiai stengiasi imituoti Homero epų, Saliamono „Giesmių giesmės“ stilistiką, nors kūrinys parašytas proza.
„Karalius Kandaulas“ susilaukė tiek daug ir įvairių vertinimų, kad mažai kam žinomas Lydijos monarchas tarsi iš naujo įžengė į istoriją. Psichologai sukūrė net terminą „kandaulizmas“, reiškiantį vieną seksualinio iškrypimo formų. T. Gautier personažas yra ne tiek iškrypėlis, kiek „estetas iki iškrypimo“. Beje, prancūzų rašytojas André Gide’as (1869–1959), 1899 m. parašęs trijų veiksmų pjesę, sukūrė kitokią karaliaus Kandaulo likimo versiją.
Karalius Kandaulas
Pirmas skyrius
Praėjus penkiems šimtams metų po Trojos karo ir septyni šimtai penkioliktais metais iki mūsų eros Sarduose vyko didelė šventė. Karalius Kandaulas tuokėsi. Liaudis kunkuliavo, džiugiai bruzdėjo, buvo neapsakomai pakilios nuotaikos, kurios kiekvienąkart masėms įkvepia bent kiek reikšmingas įvykis, tegu jis nieko tiesiogiai nepaliečia ir vyksta tokiose aukštuomenės sferose, prie kurių paprastam žmogui neįmanoma net priartėti.
Kai tik Febas Apolonas, vadelėdamas savo keturkinkį, nuauksino Tmolo kalno, plačiai garsėjančio šafrano derliais, aukštąsias viršūnes skaisčiais spinduliais, šaunieji sardiečiai tuojau visose pašalėse sujudo, vis kopė ir žemyn leidosi marmurinėmis rampomis, jungiančiomis miestą su Paktolu, ta turtingąja upe, kurioje išsimaudęs karalius Midas apibarstė jos dugną aukso smiltelėmis. Galėjai pamanyti, kad kiekvienas iš tų garbių piliečių ruošėsi savo vestuvėms, tokia reikšminga ir iškilminga tądien buvo jų laikysena.
Būreliai rinkosi agoroje, ant šventyklų laiptų, rikiavosi palei visus portikus. Ties kiekvienu gatvės kampu galėjai sutikti moteris, tempiančias už rankų vaikus, kurių nesklandūs žingsneliai niekaip neprisiderino prie motinų, nekantraujančių iš smalsumo, žingsnių. Merginos, ant galvų užsidėjusios ąsočius, tekinom skubėjo prie šaltinių, mat reikėjo anksčiau namus vandeniu aprūpinti, kad jau nebeturėtų darbų, kai gatvėmis gužės vestuvininkai; indai laikėsi ant galvų lyg pritvirtinti, tik pilnus ąsočius nešėjos prilaikydavo liaunomis rankomis, kurios iš tolo atrodė kaip didelės ąsos. Skalbėjos paskubomis lankstė dar ne visai sausas tunikas1 ir chlamidas2 bei krovė jas į vežimus, tempiamus mulų. Vergai žvaliai suko girnas, net nereikėjo, jog prižiūrėtojas botagu jų ir taip randais raštuotus pečius kutentų. Sardai per galvas vertėsi, kad pabaigtų kasdienius darbus, nuo kurių jokia šventė neatpalaiduoja.
Kelias, kuriuo turėjo praeiti palyda, buvo nubarstytas sijotomis baltomis smiltimis. žalvariniai trikojai, išdėstyti tankiais tarpais, kone iki dangaus skleidė kvapnių cinamono ir nardo3 dūmų draikanas. Beje, tik jos, lyg keistos ūkanos drumstė tyrą ir žydrą skliautą. Dievui Himenėjui4 skirtą dieną debesys gali vien iš rūkstančių smilkalų susidaryti. Gatvių grindiniai buvo iškloti mirtų ir oleandrų šakelėmis, gausybės rūmų sienas puošė bronziniais žiedais prikabinti lininiai kilimai, juose įgudusios vergės sidabriniais bei auksiniais siūlais buvo sumaniai išsiuvinėjusios daug dievų ir herojų istorijos scenų: Iksionas5, vietoje gražuolės apglėbęs debesį; Diana, kurią besimaudančią užklumpa Akteonas6; piemenukas Paris7, teisėjavęs grožio varžybose, kurios įvyko ant garsiojo Idos kalno, Pario sprendimo laukia sniego baltumo rankomis Hera, jūros žalsvumo akimis Atėnė ir Afroditė, apsijuosusi savo stebuklinguoju diržu; Trojos seniai, atsistojantys, kai gražioji Helena įeina pro Skėjos vartus, šis įvykis paminėtas aklojo dainiaus iš Meleso8 poemoje. Bet išsamiausiai pavaizduotos Heraklio iš Tėbų gyvenimo scenos, tuo norėta įsiteikti Kandaului, kuris buvo Heraklidas, kilęs iš ano garsiojo herojaus per Alkają. O kuklesni piliečiai girliandomis ir vainikais buvo papuošę savo būstų slenksčius, toks įnašas į šventinę puošybą jiems buvo prieinamas.
Minioje, išsidriekusioje nuo pat įėjimo į karaliaus rūmus iki miesto vartų, pro kuriuos turėjo įžengti jaunoji karalienė, pokalbiai, suprantama, sukosi apie jaunosios grožį, garsas apie jį buvo apskriejęs visą Aziją; taip pat gyvai žmonės aptarinėjo ir keistoką jaunojo būdą – jį kasdieniu požiūriu gana sunkiai sekėsi apibendrinti.
Nisiją, satrapo Megabazo dukterį, gamta apdovanojo skaisčių bruožų veidu ir nuostabių kūno formų tobulumu – bent taip skelbė gandai, kuriuos išnešiojo vergės bei draugės, lydinčios Nisiją į maudynes; iš tiesų joks kitas žmogus negalėjo pasigirti, jog matė kažką daugiau, nei jos veidą dengusio šydo spalvas ir elegantiškus drabužio įlinkius, kurie visiškai be jos valios įsispaudžia minkštame audinyje, kai juo apdengiama statula.
Barbarų ir graikų pažiūros į drovumą skiriasi tiesiog nepalyginamai – jei Achajos jaunuoliai, išsitrynę nuogas krūtines aliejais, dūksta stadionuose žaidžiant saulės spinduliams ant jų blizgančios odos, o skaisčiosios spartietės be jokio drabužio šoka priešais Dianos aukurą, tai Persepolio, Ekbatano ir Baktrų gyventojai, pirmenybę teikiantys kūno, o ne dvasios santūrumui, graikiškus papročius ir tam tikrą laisvumą, kuris leidžia akiai pasiganyti, vertina kaip netyrą ir smerktiną dalyką, jiems atrodo, kad moteris jau nebus padori, jei leidžia vyrams pamatyti šiek tiek daugiau nei nuogą kulną, kuris šmėsteli, kai kartkartėmis ilgos tunikos klostės aukštėliau pasikelia.
Nepaisant tokios gilios paslapties, veikiausiai kaip tik dėl jos, garsas apie Nisijos grožį netruko išplisti po visą Lydiją ir jis tapo visuotinių kalbų šaltiniu, jų atgarsiai pasiekė net Kandaulo ausis, nors paprastai karaliai būna prasčiausiai informuoti apie viską, kas dedasi karalystėje, juk jie gyvena tarytum dievai tarp debesų, kurių šydas slepia nuo jų akių žemiškus dalykus.
Nei įtakingiausi Sarduose Eupatridai, kurie tikėjosi, kad jaunasis karalius galbūt pasirinks nuotaką iš jų šeimos, nei Atėnų, Samo, Mileto ir Kipro heteros, nei gražiosios vergės, atgabentos iš Indo pakrančių, nei auksaplaukės merginos, atvežtos iš ūkanotos Kimerijos9, žinomos savo speigais, neišdrįso ištarti nė vieno žodelio, kuris, tegu ir netiesiogiai, taptų užuomina apie Nisiją. Pačios drąsiausios šaunuolės, ir tos, išgąsdintos kalbų apie tokį pritrenkiantį grožį, atsižadėjo net minties su Nisija pasivaržyti, nes nujautė, kad jėgos būtų nelygios.
Ir vis dėlto niekas nei Sarduose, nei visoje Lydijoje šios visoms gražuolėms pavojingos varžovės nė akyse nebuvo regėjęs. Nisiją buvo sutikęs vienintelis žmogus, kuris po šito susitikimo laikė užčiaupęs burną kaip pats tylos dievas Harpokratas, pirštu užsispaudęs lūpas. Tas žmogus buvo Gigas, karaliaus Kandaulo sargybos viršininkas. Aną lemtingą dieną jis, paskendęs mintyse apie savo ambicingus sumanymus, įdomius plačiais ir miglotais polėkiais, raitas klaidžiojo tarp Baktrus supančių kalvų, kur jį valdovas buvo atsiuntęs slaptos ir svarbios užduoties įvykdyti. Gigas svajojo apie svaigulį nuo visagalybės, apie laimę karališkąjį purpurą auksiniais sandalais minti ir palaimingą garbę uždėti karūną ant gražiausios pasaulyje merginos galvos; šios mintys tiesiog kaitino kraują gyslose ir jis, lyg vydamasis savo lakią vaizduotę, pentinais karštligiškai baksnojo baltą nuo putų Numidijos žirgo šoną.
Oras ilgai buvo ramus, tik staiga lyg kario dvasioje ėmė kilti vėjas ir įsisiautėjo audra, o Borėjas10 – nuo Trakijos11 speigų į kuokštus suledėjusiais plaukais, išpūstais žandais, ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis – vienu pūstelėjimu atginė didelius liūties debesis.
Jaunutės merginos, tuo metu skynusios pievoje gėles, išgąsdintos greitai artėjančios audros, susikrovė kvapnųjį derlių į tunikų atlankus ir galvotrūkčiais pasileido atgal į miestą. Jos, matydamos iš tolumos artėjantį raitą svetimšalį, barbarų papročiu užsidengė veidus apsiaustais, bet tuo metu, kai Gigas prašuoliavo pro tą, kuri oria laikysena ir prašmatnesniu drabužiu iš kitų išsiskyrė, smarkus vėjo gūsis staiga nuplėšė nuo nepažįstamosios šydą ir, plaikstydamas ore, taip toli jį nuskraidino, kad mergina jau negalėjo pasivyti. Dėl to Nisija, galingo satrapo Megabazo duktė, nepridengtu veidu atsidūrė priešais Gigą, paprastą karaliaus Kandaulo gvardiečių kapitoną. Ar tai buvo tik nerūpestingas Borėjo pūstelėjimas, ar tuomet pats Erotas, kuris smaginasi drumsdamas žmonių sielas, pramogos dėlei nutraukė raištį, prilaikiusį audeklą, saugojusį merginos veidą nuo prašalaičio žvilgsnio? Kad ir kaip būtų buvę, Gigas nuo šios grožio Medūzos žvilgsnio sustingo it įbestas – prabėgo ne tiek jau mažai laiko, kai paskutinė Nisijos drabužio klostė dingo už užsiveriančių miesto vartų, bet jis dar nemanė savo keliais joti. Nors niekuo negalėjo pasitvirtinti prielaidos, bet kažkokia nuojauta Gigui kuždėjo, jog matė paties satrapo dukterį ir šis pamatymas, kone apreiškimas, keistai papildė tuo metu jį apėmusias mintis, atrodė, nebuvo nė galimybės išvengti, kad neišvystų kažko pranašiško, ką iš anksto tik dievai galėjo parengti. Iš tiesų – ar matė ne tą kaktą, kurią jis svajojo papuošti karališka karūna? Kurios kitos kakta būtų labiau to verta? Tačiau ar įmanoma tikimybė, jog Gigas kada nors užims sostą ir galės šią merginą šalia pasisodinti? Jis stengėsi negalvoti apie šio nuotykio tęsinį, nė nebandė kaip nors išsiaiškinti, ar iš tikrųjų Megabazo dukters paslaptingąjį veidą jam atidengė atsitiktinumas, tas didysis gyvenimo išdaigininkas. Nisija išnyko iš akių, jam atrodė beviltiška jos ieškoti, be to, Gigas jautėsi ne tiek mergina susižavėjęs, kiek jos regėjimo tiesiog apžilpintas, apstulbintas ir pritrenktas.
Tačiau Nisijos veidas, matytas gal tik akimirksnį, paliko jo širdyje giliausius pėdsakus, lyg dramblio kaulą būtų persmeigęs iki raudonumo įkaitintas skulptoriaus smaigas. Meilė, kurią pažadino Nisija, kėlė jam slėpiningą siaubą, ir Gigas dėjo visas pastangas, kad iš atminties ištrintų merginos vaizdinį, tik tuščiai. Žvilgsnis į tobulybę gali sielą tik sudrumsti, moterys, panašios į deives, silpnam mirtingajam gali tapti tik fatališkomis būtybėmis; jei jos sukurtos vien dangiškiems pasismaginimams, tai ir pačių narsiausių vyrų, kai jie patiria tokią meilę, širdys ima virpėti. Nė menkiausia viltis Gigo širdyje nerado vietos, taip jį prislėgė ir iš jo visą drąsą atėmė neįmanomybės pojūtis. Prieš pasiryždamas žodį Nisijai ištarti, jis būtų turėjęs visas žvaigždes nuo dangaus nuraškyti, nuo Febo galvos jo spindulingąjį vainiką nuimti, visai pamiršęs, kad moterys atsiduoda tik tiems, kurie jų neverti, o vienintelis būdas priversti, kad jos tave mylėtų, – elgtis taip, lyg norėtum pelnyti jų neapykantą.
Džiaugsmo rožės nuvyto jo skruostuose, diena jam atrodė liūdnesnė ir niūresnė už naktį, iš šalies žiūrėdamas galėjai pamanyti, kad Gigas, kaip mirtingasis, kartą susitikęs dievybę, vienišas bastosi po svajonių pasaulį, o naktį jį apnikdavo sapnai, kuriuose šalia jo būdavo Nisija, juodu, atsirėmę į purpurines pagalvėles, sėdėdavo tarp auksinių karališkojo sosto grifų.
Taigi Gigas buvo vienintelis žmogus, kuris galėjo apie miglotą dalyką kai ką tikra pasakyti, tik nesakė, ir jo bendrapiliečiai sardiečiai buvo priversti tenkintis prielaidomis, šios, beje, buvo ne tik keistos, bet kai kuriais požiūriais ir fantastiškos. Nisijos grožis, apgaubtas ne vienu vualiu, tapo mitu, kūrybiniais metmenimis, iš kurių kiekvienas kurpė poemą pagal savo skonį.
– Jeigu tai, ką apie ją kalba, nėra kažkokie prasimanymai, – pasakė jaunas lėbautojas iš Atėnų, smarkiai sniaukrodamas, pasirėmęs ranka į azijiečio berniuko petį, – tai nei Plangonė, nei Archenasė, nei Taysa12 neprilygtų anai žaviajai barbarei, bet aš sunkiai galėčiau patikėti, kad ji verta Teanės iš Kolofono, su kuria praleista tik viena naktis man kainavo tiek aukso, kiek ji, panardinusi iki pečių rankas į mano kedrinę skrynią, galėjo paimti.
– Šalia jos, – prašneko vienas Eupatridų, įsitikinęs, kad Nisiją pažįsta geriau už bet kurį nors kitą, – šalia jos Dangaus ir Jūros duktė atrodytų kaip etiopė tarnaitė.
– Tai, ką jūs sakote, yra piktžodžiavimai. kad ir kokia gera ir atlaidi deivė būtų Afroditė, pasisaugokite, nes užsitrauksite jos rūstybę.
– Prisiekiu Herakliu! – ši priesaika mieste, kurį valdė jo palikuonys, turėjo ypatingą vertę. – Aš neatsižadėsiu nė vieno savo žodžio.
– Taigi jūs ją matėte?
– Ne, bet mano ūkyje dirba vienas vergas, kuris anksčiau priklausė Nisijai, ir jis man šimtus kartų apie ją pasakojo.
– Ar tikrai, – vaikiško naivumo kupinu balsu klausė viena moteris, kurios švelniai rožinė tunika, padažyti skruostai ir nuo aliejaus blizgantys plaukai liudijo nevykusias pastangas susigrąžinti seniausiai išgaravusią jaunystę, – ar tikrai kiekvienoje Nisijos akyje yra po du vyzdžius?
– Tai turėtų atrodyti tiesiog pasibjaurėtinai ir aš nesuprantu, kaip Kandaulas galėjo įsimylėti tokią baisybę, kai Sarduose ir Lydijoje tikrai netrūksta moterų, kurių regėjimas ir akys yra be jokių priekaištų.
Lamija, ištarusi šiuos žodžius kiek įmanoma pamaiviškiau, metė reikšmingą žvilgsnį į mažytį lydyto plieno veidrodį, kurį ištraukė iš užančio, kad pasitaisytų kelias garbanėles, ištaršytas įžūlaus vėjo šuoro.
– Na, šnekos, kad jos vyzdžiai – dvigubi, man primena vaikiškas pasakėles, – tarė tas pats apie viską gerai informuotas patricijus, – bet tikra tai, kad Nisijos žvilgsnis toks skvarbus, jog ji mato kiaurai sienas. Lūšis, palyginti su ja, yra žliba.
– Kaip jūs, garbingas žmogus, galite taip šaltakraujiškai taukšti šitokias nesąmones? – nutraukė jį vienas miestietis, kurio visai nuplikusi galva ir plati žila barzda, kurią jis kalbėdamas vis pataršydavo pirštais, teikė jam panašumo į filosofą ir kūrė išminčiaus regimybę. – Megabazo duktė iš prigimties nemato geriau nei už jus, nei už mane. egiptiečių žynys Tutmozis, žinantis daugybės stebuklų paslaptis, jai padovanojo akmenį, išimtą iš drakono galvos; šis akmuo, kiekvienas tai žino, suteikia žvilgsniui ypatingos skvarbos, galios kiaurai permatyti tamsiausius šešėlius ir net kietus kūnus. Nisija visą laiką nešiojasi tą akmenį už diržo ar prisitaisiusi prie apyrankės; tuo ir paaiškinama jos aiškiaregystė.
Miestiečio paaiškinimą ta žmonių grupelė, kurios pokalbio turinį pabandėme čia perteikti, pripažino esantį arčiausiai tiesos, o Lamijos ir patricijaus nuomones, kaip neturinčias nieko bendra su realia dalykų padėtimi, atmetė.
– Kad ir kaip būtų, – vėl prašneko Teanės meilužis, – mes patys galėsime patikrinti, kieno tiesa; aš jau girdžiu iš tolo ataidint ragelius ir nors Nisijos dar nematau, bet jau regiu šauklį – jis artėja, rankoje laiko palmės šakelę, skelbia, kad atvyksta vestuvių palyda, ir drausmina minią.
Kai tik ši naujiena žaibiškai visur pasklido, stambiausi vyrai šoko stumdytis alkūnėmis, kad prasibrautų į pirmas minios eiles, vikriausi berniukai, apglėbę kolonas, bandė užsliuogti iki kapitelių ir ten įsitaisyti, ne tokie miklūs jų draugai, net kelius į žievę apsidraskę, vis dėlto užsikabarojo ir gan patogiai įsikūrė medžių šakumose, moterys savo mažus vaikus, griežtai prisakiusios tvirtai laikytis už kaklo, ant pečių užsisodino. Tie, kuriems nusišypsojo laimė turėti namus toje gatvėje, kuria turėjo pravažiuoti Kandaulas ir Nisija, ištempę kaklus stovėjo prie plokščių stogų atbrailų, arba, pakilę nuo pagalvėlių, ant kurių sėdėjo, ramstydamiesi pavojingai alkūnėmis lenkėsi per stogo kraštą.
Kai vidurdienį saulės spindulių strėlės pasidarė itin smigios, pasitenkinimo ir palengvėjimo murmesys nušiušėjo per minią, jau daugelį valandų jaunavedžių laukusią.
Raiti kariai, aprūpinti visa ginkluote – jaučio odos šarvais, padengtais metalinėmis plokštelėmis, šalmais, pagražintais raudonai dažytais arklio karčių kuokštais, antblauzdžiais, aptaisytais alavu, kardasaičiais, apsmaigstytais žvaigždutėmis, herbiniais skydais ir žalvariniais kalavijais, – traukė gatve iš visų plaučių trimitus pūsdami ir linguodami ilgais jų vamzdžiais, žybčiojančiais saulėje. žirgai, balti kaip Tetidės13 pėdos, eigasties iškilnumu ir rasės grynumu galėjo tapti pavyzdžiais tų, kuriuos Oidijas14 vėliau išskaptuos ant Partenono15 metopų.
karių rikiuotę vedė Gigas, kurios paradui vadovauti tiko ne vien dėl išvaizdos, bet ir dėl vardo, šis lydų kalba reiškė gražusis. tiesiog tobulo taisyklingumo jo veidas atrodė iškaltas iš marmuro – toks jis buvo išbalęs, nes Gigas atpažino apsigaubusią nuotakos šydu Nisiją: ji buvo ta pati moteris, kurios veidą vėjo gūsis atidengė jo žvilgsniui prie Baktrų sienų.
– Dailusis Gigas atrodo gerokai nusiminęs, – jo nuotaiką aptarinėjo Sardų merginos. – Kokia gi išdidi gražuolė paniekino jo meilę? O gal kokiai pamestajai Tesalijos burtininkės padėjo jį užkerėti? Stebuklingasis žiedas, kurį jis, pasakojama, girios gūdumoje ištraukė iš bronzinio arklio piršių, tikriausiai prarado savo galią ir jau nebegali Gigo nematomu padaryti – ar tik jo neužklupo koks nors garbus sutuoktinis, manęs, kad jo vedybiniame kambaryje niekas, be jo, niekada nesilanko?
– Veikiausiai jis azartiniuose Palamedo16 žaidimuose prarado visus savo talentus ir drachmas, arba jam apmaudu, kad Olimpinėse žaidynėse neiškovojo jokio prizo? Jis dėjo tiek daug vilčių į savo žirgą Hiperioną.
Nė viena šių prielaidų neatitiko tiesos. Kas galėjo žinoti, kaip iš tiesų yra?
Paskui karių padalinį, vedamą Gigo, žygiavo mirtomis apvainikuoti jaunučiai vaikinai, kurie lydiška maniera giedamiems vestuviniams himnams dramblio kaulo lyromis, braukydami jas strykais, pritarė; jie buvo aprengti rausvomis tunikomis, apsiuvinėtomis sidabrinėmis graikiškomis juostelėmis, o jų ilgi plaukai tankiomis garbanomis draikėsi ant pečių.
Įkandin jų pasirodė dovanų nešėjai, galingo stoto vergai, kurių pusnuogiai raumeningi kūnai galėjo kelti pavydą geriausiems tų laikų atletams.
Ant neštuvų, kuriuos nešė po du ar keturis vyrus, kartais ir daugiau, priklausė nuo to, kiek nešuliai svėrė, buvo sudėti didžiuliai žalvariniai kraterai17, kurių šonus buvo išraižę garsiausi to meto menininkai, bareljefais pagražintos auksinės ir sidabrinės vazos, kurių gracingas asas puošė lapijoje besislapstančios chimeros ir nuogų moterų figūrėlės, nuostabūs ąsočiai (iš jų pilamu vandeniu nusiplaus kojas garbingiausi svečiai), auksiniai ąsotėliai, išgražinti brangakmeniais, pilni rečiausių kvepalų, Arabijos miros, Indijos cinamono, Persijos nardo, Smirnos rožių aliejaus; smilkyklės skylėtais dangteliais, nuostabaus darbo kedrinės skrynios, aptaisytos dramblio kaulu, atveriamos paslaptingu būdu, kurį žinojo tik jų kūrėjas, prikrautos Ofiro18 aukso apyrankių, gražiausių rytietiškų perlų vėrinių, apsiaustų segių, šios taip pat buvo nusagstytos rubinais ir karbunkulais; tualeto reikmenų skrynelės, į kurias buvo pridėta baltųjų kempinių, žnyplių plaukams sukti, jūrų vilko dantų, jie naudojami nagams šlifuoti, žaliojo egiptietiško tepalo, suteikiančio odai paties gražiausio raudonio, miltelių, kurie pajuodina antakius ir blakstienas, ir dar daug kitko, ką tik įmantraus koketiškos moterys beišrastų. Kai kurios našyklės buvo apkrautos purpurinėmis sukniomis, taip pat ir iš ploniausio visokių atspalvių lino – nuo rožinio iki tamsiai raudonos juodųjų vynuogių sunkos – pasiūtomis, Kanopo19 drobės kalaziriais20, kuriuos baltutėlius įmeta į dažymo katilą, o iš jo ištraukia jau gyviausiomis vaivorykštės varsomis mirguliuojančius, tunikomis, atvežtomis iš nuostabios Sero21 šalies pasaulio pakrašty, išaustomis iš kirminų, gyvenančių tarp medžių lapų, séilių gijų, ir tie drabužiai tokie ploni, kad juos gali iškišti per žiedą.
Etiopai, kurių kūnai blizgėjo kaip agatai, o galvos buvo virvutėmis suveržtos, kad gyslos jų kaktose nesprogtų nuo jėgų įtampos, labai iškilmingai nešė neįsivaizduojamai didelę Heraklio, Kandaulo protėvio, statulą, padengtą auksu ir dramblio kaulu, – herojus buvo pavaizduotas vėzdu apsiginklavęs, Nemėjos liūto kailiu apsidengęs, jis laikė tris Hesperidžių sodo obuolius ir kitus jo didvyriškų žygių atributus.
Dvi Dangiškosios ir Vaisingosios Veneros skulptūros, kurias iš žėrinčio, beveik permatomo Paroso22 marmuro iškalė geriausi Sikiono23 mokyklos meistrai, atrodė, tuoj pavirs nemirtingais amžinai jaunais dieviškais kūnais; skulptūras nešė įkandin Heraklio statulos, kurios gremėzdiški kontūrai ir sunkios formos tik paryškino herojaus palydovių proporcijų harmoningumą ir elegantiškumą.
Bularko24 paveikslas, jį už aukso tapataus svorio kainą įsigijo Kandaulas, buvo nutapytas ant maumedžio ir vaizdavo magnetų25 sutriuškinimą, stebino akį piešinio tobulumu, detalių tikroviškumu ir spalvų harmonija, nors dailininkas tepasinaudojo keturiomis spalvomis – balta, Atikos ochra, Ponto sodriai raudona ir juodo rašalo. Jaunasis karalius buvo taip įsimylėjęs skulptūrą ir dailę, kaip tikriausiai nepriderėjo valdovui, tad ne kartą pasitaikydavo, kai jis įsigydavo paveikslą už metines viso miesto pajamas.
Apdengti gražiausiomis gūniomis kupranugariai ir vienkupriai, kurių kaklus buvo apžergę cimbolais ir timpanais grojantys muzikantai, gabeno paauksuotus stulpelius, virves ir audeklus palapinei, skirtai jaunajai karalienei ir pritaikytai postoviams medžioklėse ar ilgesnėse išvykose.
Šie prabangos dalykai bet kuriuo kitu atveju būtų tiesiog sužavėję Sardų gyventojus, šiuokart jie, apsėsti smalsumo, nekantraudami laukė, kol gėrybes nešantieji praeis pro šalį. Gražios merginos ir dailūs jaunuoliai, mosikuojantys liepsnojančiais deglais ir saujomis barstantys šafrano žiedelius, taip pat nepatraukė didesnio minios dėmesio. Noras pamatyti Nisiją buvo užvaldęs visų mintis.
Pagaliau pasirodė Kandaulas, įsilipęs į karo vežimą, kurį traukė keturi žirgai, tokie pat dailūs ir tokie pat patrakę, kaip tie, kuriuos vadelioja pats Saulės dievas, jie iš po žąslų į visas puses taškė baltų putų debesis, purtė purpurinėmis juostomis perpintus karčius ir sudarė nemažai vargo vežėjui, kuris, stovėdamas šalia valdovo, kiek įmanydamas lenkėsi atgal, kad neprarastų pusiausvyros.
Kandaulas buvo jaunas vyras, kupinas jėgų, tad visiškai pateisino savo kilmę iš Heraklio, jo galvą ir pečius be jokio išlinkimo jungė tikras jaučio sprandas, juodi žvilgantys plaukai raitėsi nepaklusniomis garbanėlėmis kai kur uždengdami net karūnos lankelį, ausys, mažos ir tiesios, išsiskyrė gaiviai rausva spalva, bet kakta buvo plati ir aukšta, nors ir šiek tiek nuožulni, kaip daugelio antikos žmonių, žvilgsnis švytėjo švelnumu ir melancholija, apvalūs skruostai, smakras švelniai išlenktas, bet ir neatsikišęs, šiek tiek praviros lūpos, atleto rankos kone moteriškais delnais, liudijančiais daugiau poeto negu kario prigimtį. Nors Kandaulas iš tiesų pasižymėjo narsa, miklumu kariškose pratybose ir tramdė žirgą lyg suaugęs su juo lapitas26, galėjo perplaukti sraunias, iš kalnų sniegynų ištekančias upes, įtempti Odisėjo lanką ir pakelti Achilo skydą, tačiau neatrodė, kad jis būtų persiėmęs užkariavimų dvasia ir karas, toks patrauklus jauniems karaliams, Kandaului buvo abejotina vertybė; jis tik atmušinėdavo pernelyg išpuikusių kaimynų antpuolius ir negalvojo plėsti savo valdų. kur kas labiau pamėgo statyti rūmus, todėl tarp jo patarėjų netrūko architektų; be perstojo kaupė senųjų ir savo epochos menininkų paveikslus bei skulptūras, turėjo Telefono27 iš Sikiono, Kleanto28 ir Ardiko iš Korinto, Higiemono29, Dinijo30, Charmado, Eumaro ir Kimono31 kūrinių – ir paprastų raižinių, ir vienspalvių, ir tapytų keliomis spalvomis paveikslų. Galime pridurti, kad ir pats Kandaulas nesigėdijo savo karališka ranka paimti skulptoriaus kalto ar enkaustikos mentelės, nors tai valdovui buvo ne visai prideramas darbas.
Tik kodėl taip ilgai pasakojame apie Kandaulą? Skaitytojas, be abejonės, ir Sardų gyventojai taip pat norėtų susipažinti su Nisija.
Megabazo duktė atvyko į Sardus ant milžiniško šiurkščia oda, didžiulėmis kaip vėliavos ausimis dramblio, linguojančio labai sunkiu, bet gan sparčiu žingsniu, tarytum laivas tarp bangų. Jo iltys ir straublys buvo papuošti sidabriniais žiedais, o stambių perlų vėriniai juosė storas, lyg kolonos, jo kojas. Ant dramblio nugaros, kurią dengė nuostabiai išaustas persiškas margaspalviais raštais kilimas, dunksojo pakyla, padengta plonučiais aukso apmušalais ir inkrustuota oniksais, lazuritais, sardoniksais ir raudonaisiais opalais. Ant tos pakylos ir sėdėjo jaunoji karalienė, taip išdabinta brangakmeniais, kad net akis žilpino. Jos galvą gaubė šalmo formos mitra, išpuošta perlais, kurie rytietiška maniera sudarė įmantrius ornamentus ir vingrias raides; jos ausys persmeigtais kraštais ir speneliais tiesiog sviro nuo visokių pavidalų – gėlės taurelės, kryžiaus ir būgnelio – papuošalų; vėriniai, sunerti iš ažūru perpjautų aukso ir sidabro bumbulų, trimis eilėmis juosė karalienės kaklą ir raibuliuodami virpčiojo jai ant krūtinės; tuntas smaragdinių rubino akimis gyvatėlių, susiraičiusių žiedais, vyniojosi apie jos rankas iki pečių sąsagom įsikąsdamos sau į uodegas – šios apyrankės dar buvo sukabintos nukarusiomis brangakmenių grandinėlėmis; dėl didelio papuošalų svorio dvi tarnaitės turėjo klūpoti šalia Nisijos ir prilaikyti jai alkūnes. Ji dėvėjo prabangią suknią, kurią auksinėmis lapų šakelėmis su deimantiniais vaisiais išraštavo Tiro nėrėjos, ant pečių buvo užsimetusi trumputę, vos kelius siekiančią Persepolio tuniką perkirptomis ir safyro sagėmis susegtomis rankovėmis, jos liemenį veržė siauras audeklo diržas, išmargintas juostiniais raštais ir lamstais, priderintais prie viso drabužio klosčių, kurias taip gražiai sulankstyti sugeba tik Indijos merginos. kelnės, pasiūtos iš minkšto biso, – finikiečiai šią medžiagą dar vadina sindonu, – buvo sutrauktos aukso ir sidabro varpelių lankeliais apie kulkšnis. Ši prašmatni, keista apranga išryškino moters simetrišką figūrą tarsi kokį piešinį, bet niekaip negalėjo atitikti čiabuvių graikiško skonio. Ir – deja! Karalienės veidą nuo žmonių akių be menkiausio gailesčio slėpė šafrano spalvos nuotakos šydas. Tačiau Nisija, net ir užsidengusi vualiu, vis vien, matydama, kiek daug žmonių ją apžiūrinėja, atrodė susigėdusi, tad kartkartėm parodydavo ženklą už jos nugaros pasilenkusiam vergui, gestais paliepdavo, kad stručio plunksnų skėtį žemiau nuleistų ir šitaip nuo pernelyg įkyraus minios dėmesio apsaugotų.
Kandaulas karalienę maldavo, kad ji bent tuoktuvių iškilminga proga šydą nusimestų, bet įkalbėti nepavyko. Jaunoji barbarė griežtai atsisakė susipažindama su liaudimi grožiu mėgautis. Tai minią didžiai nuvylė. Lamija išsijuosdama gyrėsi numačiusi, kad Nisija neišdrįs veido viešai parodyti, nes bijos, jog žmonės pamatys jos dvigubus vyzdžius; jaunasis lėbautojas iš Atėnų taip ir liko įsitikinęs, kad Teana iš Kolofono yra gražesnė už Sardų karalienę; Gigas tik sunkiai atsiduso, kai pamatė Nisiją, damaskiečių vergų galvomis – lyg gyvaisiais laiptais – nulipančią nuo parklupdyto dramblio prie karaliaus rūmų slenksčio. Rūmų architektūra, dvelkianti graikiška elegancija ir nežabota rytietiška vaizduote, liudijo valdovo polinkį į perdėtą didybę.
Antras skyrius
Mes, poetai, vis dėlto turime teisę nuimti šafrano spalvos vestuvinį šydą, dengiantį karališkąją nuotaką, taigi esame laimingesni už sardiečius, kurie, kiaurą dieną laukę ir gražuolės veido nepamatę, turėjo tenkintis vis tomis pačiomis prielaidomis, kurias kiek anksčiau girdėjome.
Nisijos grožis iš tiesų pranoko tas kalbas, kurios apie jį sklido, ir atrodė, kad gamta, Nisiją kurdama, pasišovė pasiekti savo išgalių ribas ir šitaip pasiteisinti dėl nepavykusių savo ankstesnių bandymų. Ji, galėtume įtarti, apimta pavydo dėl būsimųjų graikų skulptorių stebuklų, panoro išskaptuoti statulą ir įrodyti, kad dar tebėra geriausia plastinio meno kūrėja ir mokytoja.
Balta snaigė, žėrinčio Paroso marmuro skeveldra, išgrynintas balzaminės sprigės minkštimas perteiktų tik blankų supratimą apie tą idealią substanciją, iš kurios buvo sukurta Nisija. Tokia subtili, švelni, dienos šviesoje beveik perregima jos kūno materija brėžė vaiskius kontūrus, švelnias linijas taip harmoningai, lyg skambėtų muzika. Purpurinis, saulės atspalvio dievybės kūnas, atrodė, sudarytas vien iš aromatų, tiesiog spinduliavo šviesa bei gyvastingumu. Tobulybės, kuria dvelkė jos kūno apvalumai, niekas nebūtų galėjęs atkartoti – nei skulptorius kaltu, nei dailininkas teptuku, nei poetas, net jei jis būtų Praksitelis32, Apelesas33 ar Mimnermas34, savo stiliumi35. Virš glotnios Nisijos kaktos, kurią lyg jūros pakrantę glamonėjo šviesių žvilgančių plaukų bangos, apibarstančios, tarsi babiloniečių papročiu, galvą aukso žvyneliais taip, jog atrodė, kad prieš akis raibuliuoja lydomas elektriumas36, – jaspio baltumo soste nesudrumsčiamai viešpatavo tobulo grožio spindesys.
Jos akyse, suprantama, negalėjo būti jokių tų dalykų, kuriuos esant įtarė liaudies prietarai, bet iš karalienės akių sklido lemtingi apžavai; tamsių antakių užriesti galiukai grakščiai lyg Eroto lankas nusmailėdavo ties smilkiniais, o virš nosies susisiekdavo subtilia chna linija, taip mėgstama azijiečių, žemėliau šios linijos prasidėdavo nuo ilgų blakstienų, tartum nuo tankios užuolaidos, krintantis šilko švelnumo šešėlis, jame kontrastingai spindėdavo dvi safyro žvaigždės, ypatingai – lėliukės. Tų akių vyzdžiai buvo juodesni už rašalą, rainelės kaitaliojo atspalvius – nuo safyro iki turkio, nuo turkio iki akvamarino, nuo akvamarino iki geltonojo gintaro, kartkartėmis lyg krištolinio tyrumo ežere, kurio dugnas neišmatuojamose gelmėse nusėtas brangakmeniais, galėjai probėgšmais įžvelgti aukso ir deimantų smiltyną, virš jo virpčiojančias žalsvas skaidulėles ir vingrias smaragdines gyvačiukes. žaibo atspalviais raibuliuojančioje viešpatijoje, atrodė, susitelkė užgesusių saulių spinduliai, išnykusių pasaulių prabanga, dulkėmis pavirtusių olimpų didybės atspindžiai – kai į tą viešpatiją žvilgtelėdavai, prisimindavai amžinybę ir svaigdavai, tarsi būtum pasilenkęs ties bedugnės kraštu.
Šių kerinčių akių išraiška kaitaliojosi neką rečiau, negu jų atspalviai. Kai blakstienos verdavosi kaip dangiškosios buveinės vartai, jos kviesdavo į Eliziejaus laukus, nutviekstus amžina šviesa, žėrinčius brangakmenio melsvumu ir gundančius neišpasakyta palaima, jos jums žadėdavo dešimteriopą, net šimteriopą svajonių išsipildymą, lyg būtų atspėjusios slapčiausius jūsų sielos polėkius, tačiau tuojau pat galėdavo pasidaryti visiškai neperžvelgiamos, kaip skydai iš septynių tvirčiausiai užgrūdintų metalo plokščių, ir jos priversdavo nuleisti žvilgsnį, tartum praradusią skrydžio galią strėlę. vienintelis blakstienų virptelėjimas, vyzdžio dūris – lyg Dzeuso žaibo smūgis – bemat nublokšdavo jus nuo pasitikėjimo viršūnės į giliausią nebūtį, iš kurios jau neįmanoma prisikelti. Net pats Tifonas37, nerimstantis po Etna, negalėtų pajudinti to paniekos kalno, kuris jus prislėgė, tai reiškia, kad net per tūkstančius olimpiadų ničniekuo – nei Letonės sūnaus38 skaisčiu gražumu, nei Orfėjo genialumu, nei beribiu Asirijos karalių galingumu, nei kabirų, telchinų ir daktylų39, požeminio pasaulio dievybių, lobiais nenusipelnytum švelnesnio tų akių žvilgsnio.
O kartais jose atsirasdavo tiek mielo ir įtikinamo bejėgiškumo, tiek širdį veriančios drėgmės ir giedrumo, kad Priamo ir Nestoro sielos ledynai nuo vieno žvilgsnelio būtų ištirpę kaip vaškiniai Ikaro sparnai, kai jis per daug priartėjo prie karštųjų dangaus sferų. Dėl vieno tokio žvilgsnio susiteptum rankas savo siuzereno krauju, keturiais vėjais paleistum tėvo pelenus, nugriautum švenčiausius dievų atvaizdus ir iš dangaus ugnį pagrobtum kaip Prometėjas, mikliausias iš visų vagių.
Tačiau tų akių nuolatinėje išraiškoje, pridurkime, spindėjo tiesiog į neviltį stumiantis nekaltumas, absoliutus šaltis, visiškas nesugebėjimas atsiliepti bent kokiai nors žmogiškai aistrai, todėl, jei palygintume, net Febės mėnulio šviesos ir žalsvos Atėnės akys atrodytų tokios pat geidulingos ir gundančios kaip jaunos Babilono mergaitės, atliekančios aukojimo apeigas deivei Militai40 už virvinio aptvaro per Sukot Benolio41 šventę.
Nisijos skruostai, kurių, be Gigo, kai tąkart vėjas nuplėšė nuo jos veido šydą, dar joks nekuklus žmogaus žvilgsnis nebuvo matęs, žydėjo kaip amžinos jaunystės gėlės, jų lengvas blyškumas derinosi su javo daigelio švelnumu, juos puošė toks minkštutis vaiskus pūkelis, kad mūsų moterų veidai, visą laiką vėjų gairinami ir saulės deginami, nė iš tolo negalėtų karalienės veidui prilygti. drovumas jame paskleisdavo rausvus debesėlius, panašiai lašas raudonio esencijos išplinta pieno inde; kai joks jausmas jų nenuspalvindavo, per juos pereidavo sidabro atspindys, lyg žėruotų matinis alebastras, apšviečiamas iš vidaus. Tas nuostabusis žibintas buvo jos siela, nuo kurios švytėjimo kūnas galėdavo pasidaryti tarytum perregimas.
Jos burna suklaidintų bitę, tokia nuostabi buvo jos forma: lūpų kampučiai vos vos užlenkti, jų purpuras toks gaivus ir ryškus, kad net dievai, jei nebijotų, kad juos nubaus deivių pavydas, nusileistų iš Olimpo namų, kad tik prisiliestų prie jo savo nemirtingumu sukvėpintomis lūpomis. Palaimintas tas oras, kuris glostydavo šį jos purpurą ir perlus bei suvirpindavo mažas šnerves, taip dailiai iškirptas ir truputį parausvintas, visai kaip perlamutras kriauklėse, kurias bangos atneša į Kipro pakrantę prie Gimusiosios iš jūros Afroditės kojų. Kiek neišpasakytos palaimos suteikia kai kurie paprasti dalykai, ak, jeigu jie patys tai jaustų… Kuris įsimylėjėlis nenorėtų tapti savo mylimosios tunika ar pavirsti vandeniu jos vonioje?
Tokia buvo Nisija, tik vargu ar šie padriki žodžiai tiko jai aprašyti. Jei mūsų apsiūkanoję šiaurietiški apibūdinimai imtų veržtis taip laisvai ir audringai, liepsnodami entuziazmu kaip Sir Hasirimas, hebrajų kalba tai reiškia „Giesmių giesmę“, galbūt taikliais palyginimais skaitytojo atmintyje pažadintume gėlių, kvapų, melodijų ir saulės prisiminimus, žodžio magija jam įteigtume, ką dieviškoji kūryba gali sutelkti į grakštų ir kerintį pavidalą, gal bent kukliais potėpiais mums pavyktų nutapyti kažką panašaus į Nisijos atvaizdą. Bet tik Saliamonui leista moters nosį didingumu lyginti su Libano bokštu, iš kurio matyti Damaskas. Ir iš tikrųjų, kas pasaulyje gali būti didingiau už dailią gražuolės nosytę? Jei Helena, it iš pieno plaukusi Tindaro duktė, būtų buvusi tik riestanosė, ar būtų įvykęs Trojos karas? Ir jei Semiramidės profilis nebūtų buvęs tobulai taisyklingas, ar ji būtų sugebėjusi apžavėti senąjį Ninevijos valdovą ir apsivainikuoti perlais puošta karūna, aukščiausiosios valdžios ženklu?
Nors Kandaulas į savo rūmus buvo atsivežęs pačias gražiausias verges iš Sūro42, Askalono43, Sogdo44, Sakijos45, Ratsafo46, garsiausias Efeso, Pergamo, Smirnos ir Kipro kurtizanes, jį iki širdies gelmių sužavėjo Nisijos grožis… Anksčiau jis nė neįtarė, kad gali egzistuoti tokia tobulybė.
Kaip teisėtas vyras, galėjęs laisvai ir visa savo esybe atsiduoti grožėjimuisi šiuo stebuklu, jis pasijuto apakintas ir apsvaigintas, lyg būtų pasilenkęs ties bedugnės kraštu ar įsistebeilijęs į saulę. Turėti tobulą moterį – tai tarsi būti apsėstam beprotybės, panašiai kaip žyniui, kuris per misterijų apeigas apkvaista nuo jo dvasią persmelkusios dievybės. Visos mintys pasitraukė iš jo pasaulio ir viskas aplinkui jam atrodė kaip pasklidame rūke, kuriame ryškia žvaigžde spinduliavo tik Nisijos atvaizdas. Jo laimė pavirto į ekstazę, o meilė – į beprotybę. Kartais nuo tokios palaimos darydavosi baugu. būdamas vargų prislėgtas karaliūkštis, tik tolimas palikuonis didvyrio, per didžiausius vargus tapusio dievu, tik paprastas žmogelis, sulipdytas iš mėsos ir kaulų, niekada nepasmaugęs jokios hidros ir neperplėšęs jokio liūto, kaip padarė jo protėvis, Kandaulas mėgavosi laime, kurios net ir Dzeusas, visagalis Olimpo valdovas nemirtingumo ambrozija kvepiančiomis garbanomis, vargu ar būtų vertas. Jis paslapčia gėdijosi, kad tik sau laiko šitokį lobį ir kad, pasidaręs žvynuotu, aštriais nagais slibinu, slepia nuo viso pasaulio tikrą stebuklą, neprileidžia įsimylėjėlių, skulptorių ir poetų prie jų gyvojo tobulybės idealo. Moteris, apie kurią svajodavo kūrybinio įkvėpimo apimtieji, grožis, kuris žadino ilgesį ir kėlė neviltį, priklausė tik jam, Kandaului, apgailėtinam Sardų tironui, beturinčiam vos kelias perlų skrynias, kelis tamsius rūsius, prigrūstus aukso bei sidabro ir vos trisdešimt ar keturiasdešimt tūkstančių vergų, nusipirktų ar parsivestų iš karo!
Ši palaima Kandaului buvo pernelyg sunkus išbandymas – nors karalius ir nestokojo negandoms ištverti stiprybės, bet kaip tik jos jam pritrūko, kad būtų laimingas. Jo džiaugsmas, tarsi vanduo iš pilnutėlio varinio ąsočio, pastatyto ant kaitrios ugnies, per kraštus liejosi, ir kuo stiprėjo jo susižavėjimas Nisija, tuo labiau karalius troško, kad ji liautųsi būti tokia kukli ir drovi, nes darėsi vis sunkiau jos grožio paslaptį išsaugoti ankštuose širdies užkaboriuose.
„Ak, – kai tik karalienės šalia nebebūdavo, jis visada giliai susimąstydavo, – ir keista gi mano lemtis! Jaučiuosi nelaimingas dėl to, kas bet kuriam kitam vyrui būtų tikrų tikriausia laimė. Nisija nenori iš savo ginecėjaus47 prieblandos išeiti ir dėl savo barbariško drovumo atsisako pakelti šydą prieš ką nors kitą, išskyrus mane. Tik mano meilė, apsvaigusi nuo išdidumo, norėtų ją matyti spindinčią aukštybėse, stovinčią ant aukščiausios menės laiptų pakylos, paklupdžiusią mano liaudį ant kelių ir tarsi brėkštančią aušrą užgesinusią visas tas blyškias žvaigždes, kurios naktį buvo įtikėjusios, kad yra saulės! Išpuikėlės ly´dės, įsivaizduojančios, kad esate gražuolės, Nisijos akivaizdoje jūs net savo mylimiesiems atrodytumėt tokios pat bjaurios kaip nahasių48 ir Kušo49 vergės žvairomis akimis ir suplotomis lūpomis. Jei Nisija bent vieną kartą atidengtu veidu pereitų Sardų gatvėmis, jūs savo gerbėjus turėtumėt slėpti po sijonais, kad nė vienas neatsigręžtų į karalienę pasižiūrėti, nes jei taip nutiktų, jie paskui vėl klausinėtų, kuo jūs vardu, nes būtumėt visiškai pamirštos. Jie mestųsi po sidabriniais karalienės vežimo ratais, kad jų traiškomi patirtų palaimą kaip tie Indo maldininkai, kurie vežamam stabui savo kūnais išgrindžia kelią. Jeigu Nisija dalyvautų gražuolių varžybose, netgi jūs, deivės, kurių ginčą sprendė Paris Aleksandras, nė viena negautumėt pergalės obuolio – nė pati Afroditė, nes niekas nebepaisytų jos stebuklingo diržo ir pažado, kad tą teisėją-piemenį įsimylės gražiausia pasaulyje moteris!..
Tik pagalvokime: tokia grožybė, bet ji nėra nemirtinga. o siaube! metai bėgs, subjauros šias dieviškas linijas, šį didingą himną tobulai formai, šitą poemą, kurios eilutės parašytos Nisijos kūno kontūrais, tačiau dabar niekas pasaulyje negali jų skaityti, tik aš; ir tik aš esu vienintelis šio įstabaus lobio sergėtojas! Jeigu sugebėčiau bent linijomis ir spalvomis pamėgdžioti šešėlių ir šviesos žaismą, būtinai įamžinčiau šio dieviško veido atšvaitą ant medžio; ir jeigu marmuras taip nesipriešintų mano kaltui, aš, parinkęs pačias gryniausias Paroso ar Pentelikės50 marmuro gyslas, iškalčiau tokią šio nuostabus kūno skulptūrą, dėl kurios deivių statulos bevertės taptų ir nuo altorių nuvirstų. Ir po gausybės metų pasaulinių tvanų dumbluose, sugriuvusių miestų dulkėse žmonės atrastų kokią nors marmurinio Nisijos šešėlio nuolaužą ir pasakytų: „Štai kokios buvo ano išnykusio pasaulio moterys!“ Ir pastatytų šventovę, kad turėtų kur padėti tą dieviškumo fragmentą. Bet aš nieko amžino negaliu duoti, tik savo beprotišką meilę ir buką garbinimą! Esu niekam nežinomos dievybės vienintelis garbintojas, neturintis nė menkiausios galimybės paskleisti jos kultą po visą žemę!“
Taip menininko polėkis nuslopino meilužio pavydą; dievinimas pranoko meilę. Jeigu Kandaulas būtų vedęs ne Nisiją, satrapo Megabazo dukterį, kuriai tiesiog į kraują buvo įsigėrusi rytietiška pasaulėžiūra, bet graikę iš Atėnų ar Korinto, tai dabar, be abejonės, būtų sukvietęs į savo dvarą pačius geriausius dailininkus ir skulptorius, kad pasiūlytų jiems karalienę kaip modelį, vėliau taip pasielgs Aleksandras Didysis, ir Kampaspė, jo mylimoji, nuoga pozuos Apelesui. Tokia vyro užgaida nė per nago juodymą nepasirodytų smerktina moteriai tos šalies, kur ir pačios tyriausios didžiuojasi, jog viena apnuogino savo nugarą, o kita ir krūtis, kad tik padėtų kokią nors tobulą statulą sukurti. Bet atšiaurioji Nisija vien dulsvoje talamo51 prieblandoje sutikdavo nusiimti šydą, todėl karaliaus atkaklumas pakeisti įpročius ją tiesiog stulbino, nė kalbos negalėjo būti, kad ji bent kiek tariamu netobulumu žavėtųsi. Vien iš žmonos pareigos paklusti vyrui ji kelis kartus dienos šviesoje šydą nusiėmė, tačiau šią Kandaulo užgaidą pavadino kvaila.
Dažnai jis tiesiog maldaudavo, kad ji leistų laisvai ant pečių banguoti savo nuostabioms plaukų sruogoms, žėrinčioms auksu prašmatniau negu garsioji Paktolo upė, ir bent kartais tarsi Menalės giraičių bakchantė pasipuoštų kaktą gebenių šakelių ir liepų žiedų vainiku; atsigultų ant tigro kailio, žybsinčio sidabro iltimis ir rubino akimis, ir prisidengtų tokia plona drobės skraiste, lyg ji būtų nuausta iš vėjo; atsistotų perlamutrinėje kriauklėje, kurioje nuo jos kasų ne jūros purslai teškėtų, bet perline rasa lytų.
Kai tik jis užimdavo patogiausią vietą stebėti, tuojau visiškai pasinerdavo į nebylią kontempliaciją; jo ranka, atrodydavo, brėžia ore neaiškius kontūrus, užmeta paveikslo eskizus; šitaip jis galėdavo praleisti valandų valandas, tačiau Nisijai labai greitai įgrisdavo būti modeliu ir ji šaltu, net paniekinamu tonu primindavo, kad tokios pramogos prieštarauja šventajam santuokos įstatymui ir nepridera jo karališkajai didenybei. Šitaip, tardavo ji, vėl šydu apsigobusi ir jau eidama į moteriškuosius rūmų apartamentus, galima elgtis tik su kokia nors ištvirkėle meiluže, bet ne su padoria ir aukštos kilmės moterimi.
Šios išmintingos pastabos nė kiek nepakeitė Kandaulo, nes jo aistra augo atvirkštinėmis proporcijomis tam šaltumui, kurį rodė karalienė. Jam vis sunkiau darėsi net tyras santuokinio guolio paslaptis santūrumo skraiste pridengti. jam, kaip kokiam šiuolaikinės tragedijos princui, vis labiau reikėjo patikėtinio slaptiems reikalams. Tik jis, kaip teisingai supratote, nenuėjo ieškoti nei atšiauraus filosofo, kurio žilėmis išmarginta ilga barzda uždengia apsiausto skyles, jo slapto pasididžiavimo ženklus, nei karvedžio, linkusio kalbėtis tik apie balistas, katapultas, karo vežimus ir karius, apginkluotus dalgiais; jis nenuėjo nė pas orųjį Eupatridą, į visas puses žarstantį patarimus bei politines sentencijas, ne, jis susirado Gigą, plačiai pagarsėjusį dailiosios lyties žinovą.
Taigi vieną vakarą Kandaulas, priėjęs prie jo ir kuo draugiškiausiai bei nuoširdžiausiai uždėjęs ranką jam ant peties, žengė kartu su juo keletą žingsnių į šoną, kad atsiskirtų nuo būrelio dvariškių, ir pasakė:
– Gigai, norėčiau su tavimi pasitarti dėl vieno atvaizdo, kurį Sikiono skulptoriai neseniai iškalė mano protėvių genealoginiame bareljefe.
– O karaliau! Tavo nusimanymas apie bareljefus yra nepalyginamai geresnis negu tavo kuklaus tarno, aš net nežinau, kaip atsidėkoti už man suteiktą tokią garbę, – atsakė Gigas ir, sutikdamas pasitarnauti, nusilenkė.
Kandaulas ir jo numylėtinis perėjo daug salių, išdekoruotų helenistiniu stiliumi. ant kolonų kapitelių prašmatniai žydėjo Korinto akantas52 ir raitėsi Jonijos voliutos, o frizai buvo papuošti įvairių spalvų figūromis, vaizduojančiomis ilgas procesijas ar aukojimus. pagaliau jie atėjo į nuošaliausią senųjų rūmų fligelį, kur sienos buvo suleistos iš netaisyklingų akmens luitų ir laikėsi be jokio cemento, būdingo Mikėnų karalystės laikų kiklopiškai53 statybai. senoji architektūra buvo ypatinga ne tik kolosaliomis proporcijomis, bet ir nuostabiomis formomis. Joje labai aiškiai matomą pėdsaką paliko saiko nežinantis senųjų Rytų civilizacijų genijus, beje, pasireiškęs Egipto ir Asirijos granitinių bei blokinių statinių pretenzinga didybe. Šiek tiek senųjų Babilono architektų, Lilako54 bokšto statytojų, dvasios dar išlaikė šios kuplios, raižytos kolonados, kurių kapitelius sudarė keturios suremtos ragais jaučių galvos, apraizgytos pynėmis gyvačių, atrodo, norinčių jas suėsti, – šios niūrios kosmogoninės emblemos reikšmių dabar jau niekas nesupranta, nes paslaptis į kapus nusinešė senųjų amžių šventikai. Neįprastos formos vartai nebuvo nei keturkampiai, nei pusapvaliai, jie, primindami magų mitras, strėlėmis kilo į viršų, todėl šis aukštas statinys atrodė dar aukštesnis. rūmų uždaras kiemas supo portiką, kurio arkitravą puošė Kandaulo paminėtas bareljefas.
Vidury jo soste sėdėjo pusnuogis Heraklis, užsikėlęs ant suoliuko kojas – taip pagal anų laikų tradiciją vaizduodavo dieviškos kilmės asmenis. Milžiniškos statulos proporcijos neleido nė trupučio suabejoti Heraklio didybe; šiurkščios formos ir gan negrabus kažkokio primityvaus senų laikų skulptoriaus darbas suteikė statulai barbariško iškilumo, laukinio didingumo, turbūt geriausiai atitinkančio siaubūnų naikintojo reputaciją, ko tikriausiai neatrastum gerai įgudusio skulptoriaus kūrinyje.
Į dešinę nuo sosto buvo pavaizduotas Alkėjas, herojaus ir Omfalės55 sūnus, taip pat Ninas, Belas, Argonas56, pirmieji Heraklidų dinastijos karaliai, toliau – netiesioginiai jų sosto paveldėtojai, kurių dinastijos paskutiniai buvo Ardysas, Aljatas, Melesas, arba Mirsimus57, Kandaulo tėvas, pagaliau ir jis, Kandaulas.
Visi šie virvelinėmis šukuosenomis, susuktomis į spirales barzdomis, įkypomis akimis, negrabios laikysenos, sustingusiais nenatūraliais gestais personažai atrodė kaip kažkokia nenatūrali šalies gyventojų rūšis, išvesta iš rausvų besileidžiančios saulės spindulių, kurie šiame karšto klimato krašte nuspalvina marmurą. Užrašai antikiniu šriftu, primenantys legendas, teikė tai svetimšalių ir barbarų drapanomis aprengtų figūrų procesijai dar didesnio paslaptingo keistumo.
Gal tai buvo ir atsitiktinumas, bet Gigas negalėjo neatkreipti dėmesio, kad Kandaulo statula kairėje nuo Heraklio pusėje užėmė paskutinę bareljefe likusią vietą. dinastinis ciklas baigėsi, tad, jei norėtum čia įamžinti ir Kandaulo palikuonis, neišvengiamai reikėtų iškelti naują portiką ir pradėti naują bareljefą.
Kandaulas, kurio ranka tebesiilsėjo ant Gigo peties, kartu su valdiniu žingsniavo apie portiką; atrodė, karalius abejojo, ar apskritai verta kalbėti apie jam rūpimą reikalą, gal net ir užmiršo priežastį, dėl kurios į šią nuošalią vietą atsivedė savo gvardiečių kapitoną.
– Ką tu darytum, Gigai, – pagaliau Kandaulas nutraukė tylą, kuri juos abu jau slėgė, – jei būtum nardytojas ir iš žalsvojo Okeano gelmių ištrauktum tokį nuostabų perlą, kurio spindėjimo ir grynumo neįmanoma su niekuo palyginti ir prieš jį nuvertėtų turtingiausi pasaulio lobynai?
– Aš jį užrakinčiau, – šiek tiek apstulbintas tokio netikėto klausimo atsakė Gigas, – kedrinėje skrynelėje, apkaltoje bronzinėmis plokštelėmis, ir užkasčiau atkampioje dykvietėje, po atokia uola, ir kartkartėmis patikrinęs, ar aplinkui nieko nėra, nueičiau pasižiūrėti į savo brangenybę, pasigrožėti, kaip dangaus spalvos susilieja su perlamutrinėmis perlo spalvomis.
– O aš, – žėrinčiomis iš susijaudinimo akimis Kandaulas tarė, – jei turėčiau tokį brangų papuošalą, norėčiau jį inkrustuoti į savo karūną, kad visi vidury šviesios dienos galėtų jį kiek tinkami apžiūrinėti, ir aš, išdidžiai šypsodamasis, galėčiau išgirsti: „Dar niekada joks Asirijos ar Babilono karalius, joks graikų ar Trinakrijos58 tironas neturėjo taip vaiskiai tviskančio perlo, kokį turi Kandaulas, Heraklio palikuonis, Mirsijaus sūnus, Sardų ir Lydijos karalius. net Midas, viską galėjęs paversti auksu, šalia Kandaulo atrodytų toks pat nuskaręs elgeta kaip Iras“59.
Gigas, baisiausiai nustebęs, klausėsi Kandaulo prakalbos ir stengėsi suvokti paslėptą tų lyriškų postringavimų prasmę. Karalius, atrodė, išgyvena ypatingo pakilumo būseną, jo akys degė iš susijaudinimo, skruostus nuplieskė karštligiškas raudonis, virpčiojančios šnervės sunkiai traukė orą.
– Taigi, Gigai! – tęsė Kandaulas, kuris, atrodė, visai nepastebėjo, kaip sunerimo jo numylėtinis. – Aš ir esu tas nardytojas. Niūriame žmonijos vandenyne, kuriame knibžda tiek daug nepavykusių ir prastai pavykusių būtybių, kur tiek daug neišbaigtų ir išsigimusių gyvybės formų, gyvuliško bjaurumo jos rūšių, tiek daug įvairių kūrybos apmatų, kuriais gamta nesėkmingai išbandė savo sugebėjimus, aš atradau tikrąjį grožį, spinduliuojantį, be dėmelės, be trūkumo, idealą realybėje, išsipildžiusią svajonių svajonę, formą, kurios joks dailininkas ar skulptorius niekada neišgalės sukurti drobėje ar marmure, – aš atradau Nisiją!
– Nors karalienė ir pasižymi baikščiu drovumu, būdingu Rytų moterims, ir, be jos teisėto vyro, joks kitas vyriškis negali žiūrėti į jos veidą, garsas apie Nisijos grožį keliauja iš lūpų į lūpas, – pagarbiai nusilenkdamas atsakė Gigas.
– Gandai yra tik gandai. Apie ją kalbama kaip ir apie bet kurią kitą moterį, net ir ne itin gražią, esą ji gražesnė už Afroditę ar Heleną, bet niekas negali nė numanyti, apie kokią tobulybę iš tiesų kalba. Aš tuščiai maldauju Nisiją, kad be šydo pasirodytų kokioje nors visuotinėje šventėje, per kokias nors svarbias apeigas, arba nors akimirkai atsiremtų į karališkosios terasos turėklą ir suteiktų liaudžiai begalinės laimės pamatyti bent jos profilį, kuris nepalyginamai kilnesnis negu deivių, šios savo garbintojams parodo tik blyškias marmurines ar dramblio kaulo kopijas. Tačiau Nisija man nenusileidžia. Labai keista, Gigai, kad aš nė trupučio neraudonuoju, kai tau visa tai pasakoju, nors kadaise buvau labai pavydus – savo mylimąsias stengdavausi slėpti kuo toliau nuo žmonių akių, joks šešėlis man nebūdavo per tamsus, kad neįžvelgčiau, kas jame dedasi, ir visada tikėjau, jog kiekviena paslaptis į viešumą iškils. Nuo šiol nebeatpažįstu savęs, man nebekyla nei meilužio, nei sutuoktinio minčių, mano meilė, tarsi minkštas vaškas ant liepsnojančių žarijų, ištirpsta garbinimo akte. Visi tie niekingi pavydo ir nuosavybės jausmai kažkur išgaravo. Ne, tobuliausias kūrinys, kokį dangus dar galėjo padovanoti šiai žemei nuo tos dienos, kai Prometėjas dieviška ugnimi palietė kairę molinės statulos krūtį ir suteikė jai gyvybę, negali būti slepiamas ledinėje ginecėjaus prietemoje! Jei numirčiau, tai šis grožis būtų amžiams palaidotas po niauriais našlės apdarais! Jaučiuosi nusikaltęs, kad ją slepiu, lyg būčiau pasisavinęs saulę ir neleisčiau jai šviesti. Ir kai gėriuosi tomis dailiomis kūno linijomis, tuo skaisčiu veidu, prie kurio išdrįstu tik droviu bučiniu prisiliesti, jaučiu, jog mano širdis tuoj sprogs, – taip aš trokštu būti laimingas draugo akivaizdoje, tegul draugas, tartum rūstus teisėjas, jam pateiktą paveikslą apžiūrėjęs ir nuodugniai ištyręs, pasakys, ar jis yra be priekaištų, ar aš tik nuosavybės džiaugsmu svaiginuosi. Taip, man dažnai užeina noras nuo jos tuos šlykščius skudurus nuplėšti, bet Nisija, labiau už viską gyvenime branginanti tą savo laukinę skaistybę, niekada man šito neatleistų. Tačiau ir aš nebepajėgiu vienas tokia palaima mėgautis, mano ekstazei reikia patikėtinio, arba aido, kuris į mano susižavėjimo šūksnius atsilieptų. Ir tuo patikėtiniu būsi tu!
Kandaulas, dar tebetardamas šiuos žodžius, staiga pro slaptas duris išėjo. Gigas, likęs vienas, niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad lemtinga įvykių tėkmė jį vis atveda į kelią, kuriame nuolat susitinka su Nisija. Atsitiktinumas lėmė jam pamatyti gražuolę, kurią miesto mūrai nuo visų akių užstojo; Nisija, atstūmusi daug princų ir satrapų, ištekėjo kaip tik už Kandaulo, karaliaus, kuriam Gigas tarnavo, ir štai tas karalius dėl keisčiausios užgaidos nusprendė jam, Gigui, išlieti širdį ir, atrodo, norėtų imtis to darbo, kurį daug anksčiau Baktrų plynėje pradėjo Borėjas. Ar visų šitų aplinkybių sutapimo nelaimino nematoma dievų ranka? Ar tik Nisija, tobulo grožio vaiduoklė, nuo kurios veido pamažu slydo šydas, kad jo dvasioje keltų audrą, nevedė Gigo link kažkokios didžios išsipildymo lemties, apie kurią jis nė neįtarė? Tokius klausimus Gigas sau uždavinėjo, bet, negalėdamas įžvelgti tamsioje nežinomybėje tebeskendinčios ateities, nusprendė tiesiog pasyviai laukti būsimų įvykių, taigi apsisuko ir ėjo iš kiemo, kuriame jau tirštėjo sutemos, tamsėjo šešėliai, juose Kandaulo protėvių statulos darėsi vis keistesnės ir grėsmingesnės.
Ar tai buvo tik šviesos ir šešėlių žaismas? Ar ir iliuzija, kuri ir gundo, ir baugina sielą, kai žmogų, apsuptą antikinių monumentų, pamažu užklumpa besiartinanti naktis? Gigas, eidamas iš kiemo, tarsi girdėjo prislopintus gailius atodūsius, išsprūstančius iš daugybės akmeninių bareljefo lūpų. Jam net pasirodė, jog ir Heraklis deda milžiniškas pastangas, kad savo granitiniu vėzdu priešui užtvotų.
1 Antikos laikų apatinis drabužis, primenantis marškinius, lininis, kartais vilnonis.
2 Trumpas viršutinis drabužis, dėvimas ant tunikos ir užsegamas dažniausiai per pečius.
3 Kvapni žolė, auganti Himalajuose, naudojama smilkalams gaminti.
4 Senovės graikų santuokos dievas.
5 Tesalijos karalius Iksionas apgavo savo uošvį Dejanėją ir nesumokėjo išpirkos už nuotaką. Įpykęs uošvis pagrobė kelis žento žirgus, pastarasis pakvietė jį susitaikyti. Atvykusį į svečius uošvį įstūmė į žarijų duobę. Už nuodėmę Iksionas turėjo keliauti į pragarą. Bet Dzeusas jo pasigailėjo, priėmė į Olimpą, netgi pakvietė Iksioną į dievų vaišes, kur šis nuo dievų maisto tapo nemirtingas. „atsidėkodamas“ bandė suvilioti Dzeuso žmoną Herą. Dievų valdovas jam atsiuntė Heros pavidalu debesį, arba Nefelę, iš šios sąjungos gimė pusiau arkliai, pusiau žmonės – kentaurai. Už bausmę Iksionas iš Olimpo nutrenktas į Tartarą, kur amžiams grandinėmis prirakintas prie liepsnojančio besisukančio rato. Yra kelios šio mito versijos.
6 Garsus medžiotojas Akteonas užklupo besimaudančią deivę Artemidę (Dianą). Ši, įtūžusi dėl pažeminimo, medžiotoją pavertė elniu, ir jį sudraskė jo paties šunys.
7 Trojos princas Paris, kurį laiką ir piemenavęs, buvo išrinktas teisėju trijų deivių – Heros, Atėnės ir Afroditės – grožio varžybose. Jis už pažadėtą gražiausios pasaulio moters meilę skyrė pergalę Afroditei. Ta gražuolė pasirodė esanti karaliaus Menelajo žmona Helena, dėl kurios, Pariui ją pagrobus, ir prasidėjo Trojos karas.
8 Homeras.
9 Mitinė šalis, tapatinta su Skitija ir teritorijomis dar toliau į Šiaurę.
10 Šiaurinis vėjas.
11 Manyta, kad šiaurės vėjas Borėjas kartu su savo broliu – vakarų vėju Zefyru – apsigyveno Trakijoje (dabar – Bulgarija).
12 Garsios anų laikų kurtizanės.
13 Nereidė, žinoma kūno baltumu; Trojos karo didvyrio Achilo motina.
14 Fidijas (490–430 m. pr. Kr.) – bene garsiausias senovės Graikijos skulptorius. Jo, be kitų kūrinių, sukurta Dzeuso statula laikyta vienu iš septynių pasaulio stebuklų.
15 Žymiausia Atėnei skirta šventykla, pastatyta 447–432 m. pr. Kr., jos statybai pats Periklis vadovavo. Fidijas ją papuošė savo skulptūromis, bene plačiausiai žinomas vakarinis frontonas (dievai ir herojai karo vežimuose). kompozicija ir istorijoje išliko „Fidijo žirgų“ pavadinimu.
16 Vienas žygio prieš Troją dalyvių, pagarsėjęs išradingumu, laikytas daugelio graikų alfabeto raidžių kūrėju, sugalvojęs ne vieną azartinį žaidimą, taip pat šaškes ir kauliukus.
17 Didžiuliai ąsočiai (iki pusantro metro aukščio), kuriuose su vandeniu maišydavo stiprų ir tirštą vyną.
18 Biblijoje minima šalis, pagarsėjusi aukso ištekliais.
19 Senovės Egipto miestas (dabar – Abukiras), garsėjęs prabanga.
20 Ilgas, plono lino apdaras, antikoje paplitęs iš Egipto.
21 Šalis, minima ir Biblijoje, esanti pasaulio pakrašty. Manoma, tai – Kinija.
22 Sala Egėjo jūroje, garsi sniego baltumo blizgančiu marmuru.
23 Dorėnų kultūros centras, jame gyveno ir dirbo tokie žymūs skulptoriai Lizipas ir Polikletas. Manyta, kad šiame mieste atsirado ir graikiška dailė.
24 Lydijos dailininkas, gyvenęs VIII a. pr. Kr., laikomas vienu iš daugiaspalvės tapybos pradininkų.
25 Senovės achajų tautelė, gyvenusi Tesalijoje; dabar – Magnezijos regionas Graikijoje.
26 Mitologinė Tesalijos gentis, pasižymėjusi nepaprastu karingumu ir buvusi puikių raitelių simboliu. Lapitai, išžudę kentaurus – pusiau žmones, pusiau arklius, – buvo ištremti į Tartarą.
27 Vienas pirmųjų antikos dailininkų.
28 Kleantas iš Korinto laikytas dailės išradėju. Jo pirmieji mokiniai buvę Ardikas (arba Ardijas) iš Korinto ir Telefanas iš Sikiono.
29 Vienas pirmųjų senovės Graikijos dailininkų, taip bent rašo Plinijus.
30 Plinijaus minimas antikos dailininkas; apie Diniją, Charmadą, Eumarą neišliko jokių tikrų žinių, juolab – jų kūrinių.
31 Manoma, kad jis galėjo būti portreto žanro pradininkas.
32 Metalinis ar kaulinis smaigelis, kuriuo antikos laikais buvo rašoma ant vaško lentelių.
33 Vienas žymiausių antikos skulptorių; Praksitelis (400–326 m. pr. Kr.) paliko daugybę puikių kūrinių, iš kurių reikšmingiausias – Knido Afroditė; pirmasis antikos laikais pradėjo vaizduoti nuogas moteris.
34 Aleksandras Makedonietis vien Apelesui, kaip žymiausiam dailininkui, leido nutapyti savo ir mylimosios Kampaspės portretą.
35 Vienas žymiausių antikos poetų; Mimnermas, kūręs VII a. pr. Kr. pabaigoje, išgarsėjo savo elegijomis.
36 Aukso ir sidabro mišinys.
37 Galingas blogio dievas, Pragaro ir Žemės sūnus, visų žinomų siaubūnų gimdytojas, Dzeuso įkalintas po Etnos ugnikalniu; kai jis ima judėti, prasideda žemės drebėjimas.
38 Letonė buvo dievo Apolono ir deivės Artemidės motina.
39 Kabirai – Lemne ir Samotrakėje garbinti požeminiai demonai, kalvystės dievo Hefaisto sūnūs. Telchinai – demonai-amfibijos, garbinti Rodo, Kipro ir Kretos salose. Pasižymėjo ypatingais magiškais sugebėjimais, galėjo būti ypač blogi. Daktylai – Idos kalno demonai, jų buvo dešimt, kiek ir rankos pirštų, kai Dzeusas kūdikystėje buvo slepiamas to kalno urve, jie jam tarnavo.
40 Asirų kilmės meilės deivė. Jos vaidilutės priešais altorių turėdavo atlikti lytinį aktą su deivės garbintojais. Kaip teigia Herodotas, Babilonijoje kiekviena ištekėjusi moteris turėjo bent kartą gyvenime už simbolinį mokestį atsiduoti svetimšaliui.
41 Daugelyje Azijos šalių nuo seniausių laikų švęsta derliaus nuėmimo šventė; per šią šventę žydai išėjo iš Egipto, mat Jahvė jiems liepė išeiti „per Sukotą“. Archajiškuose kultuose per derliaus nuėmimo šventes vykdavo lytinės orgijos. Asirijos chaldėjams (žyniams) ši šventė reiškė ir vaginos kultą.
42 Uostas prie Omano įlankos.
43 Filistinų uostas tarp Jafos ir Gazos Palestinoje; buvo vienos iš penkių galingiausių filistinų satrapijų centras.
44 Sogdianos valstybės (dabartinio Uzbekistano teritorija) sostinė.
45 Sakais buvo vadinami vienos iš skitų tautų žmonės.
46 Miestas į rytus nuo Eufrato.
47 graikų ir romėnų namo dalis, skirta moterims gyventi.
48 Taip antikos graikai vadino juodaodžių gentis, gyvenusias už Aukštutinio Nilo.
49 Teritorijos Himalajų kalnų papėdėse.
50 Garsi baltojo marmuro rūšis; jo kasyklos buvo prie Pentelikės kalno, į šiaurės vakarus nuo Atėnų.
51 Homero laikais – namų šeimininkės miegamasis.
52 Viduržemio jūros regiono augalas įmantriais raitytais lapais; antikos architektūroje plačiai naudoti akanto formos kolonų papuošimai.
53 Senovės graikai tikėjo, kad Mikėnų karalystės laikų statinius sukūrė milžinai – kiklopai; tekste – jų architektūros pavadinimas.
54 Taip dar vadintas Babilono bokštas.
55 Mitinė Lydijos karalienė, kuriai Heraklis turėjo vergauti ir dirbti moteriškus darbus, kad atliktų atgailą už savo draugo Ifito nužudymą.
56 Beveik neabejojama, kad šie karaliai yra tik mitiniai.
57 Tai jau istorinės asmenybės, priklausė Lydijos karalių dinastijai, kildinusiai save iš Heraklio.
58 Antikos laikais taip buvo vadinama Sicilija.
59 „Iliados“ personažas, įžūlaus driskiaus simbolis.