2010 m. Nr. 12

Iš rusų k. vertė Pranas Vasiliauskas

Varguomenės kronika

Pasirengus sėjai, taip pat įvyko naujų narių priėmimas, ir po pavasario, reikia manyti, Kučiumui suminkštės širdis ir atvers duris vargingiesiems ir vidutiniokams. akivaizdu, Kučiumas laikėsi taisyklės: kuo daugiau kolchozas pagrindžia save (pagrindžia faktais – gyventojams pačiupinėti), tuo daugiau jis pasipildo naujais nariais. Kučiumas neleido žmonėms apsigauti.

Tokia politika, be abejo, atėmė iš varguomenės ir geriausios vidutiniokų dalies galimybę pasireikšti jų aktyvumui. Tokia politika, panaši į bevalę savieigą, galėjo nuginkluoti revoliucines kaimo jėgas, ir vėliau rajonas rimtai ir griežtai nurodė Kučiumui, kad nors jis pats, Kučiumas, žmogus mielas ir didvyriškas, bet jo politika beveik buožiška, ir Kučiumas, vis dėlto įsižeidęs, sutiko su rajonu, kadangi proto ir disciplinos jis turi daugiau nei vienasėdininko egoizmo.

Bet tuo metu man buvo keista matyti ir girdėti, kaip pavienininkai, nepriimti į kolchozą, mylėjo tą kolchozą ir rūpinosi juo. Vienas vidutiniokas valstietis, gatvės pravarde Pupsas, norėjo, pavyzdžiui, organizuoti grupę kandidatų į kolchozą, kad išsirūpintų sau pirmučiausią įsigavimą į kolchozą, bet Kučiumas uždraudė tokį neaiškų reikalą ir leido Pupsui įkurti tik žemės bendro dirbimo draugiją. Pupsas tokią draugiją (TOZ¹) įsteigė, bet vis dėlto liko ant Kučiumo didžiai įsižeidęs ir išgėręs vaikščiojo po kaimą dainuodamas:

     Ak, kolchoze laisva gyventi,
     Laisva gyventi, nesielvartauti.
     Išgeri butelį kitą girelės
     Ir leki pasivaikščiot miškelin.

Priėjęs kolchozo valdybą, Pupsas ilgai reikalaudavo, kad pas jį išeitų Kučiumas, – jis dar kartą norėjo pažiūrėti į didijį žmogų.

Įvairiose buities ir ūkininkavimo srityse didelę įtaką pavienininkams darė kolchozas. Kiekvienas individualus ūkininkas savo kieme taikėsi krutėti pagal kolchozo skambaliavimus, aidėjusius visame kaime. Dabar jam buvo keblu gulėti namuose ant suolo, žinant, jog kolchoze triūsiama. Ypač kliūdavo moteriškajai pavienininkų pusei. Prisižiūrėję kolchozinės tvarkos, vyrai, apimti saviniekos, dabar vaikščiojo po savo namų valdas:

– Marfuš! A Marfuš! – užduota širdimi kreipiasi vyras į žmoną, o žmona melžė karvę. – Tu uodeginę galūnę verčiau pririštum prie karvės kojos: ko gi tau gyvulys uodega per snukį tvoja! Tu bent kartą nueitum į kolchozo kiemus, pasižiūrėtum, kaip ten narės melžia!

Kitas ūkininkas visą naktį miega esant atviram trobos langui, kadangi kolchoze žmonės miegojo gaudami gryno oro. Trečias žmogus iškart užsisakė sau du laikraščius, mat kolchoze kiekvienam suaugusiam teko po vieną laikraštį.

Ir dar pastebėjau, – kolchozinės merginos buvo pačios populiariausios panelės tarp jaunuolių iš pavienininkų kiemų. Jos jiems rodėsi gardesnės ir sąmoningesnės, ir žymiai grakštesnės, tarsi socialistinės paryžietės feodalinėje santvarkoje.

Pavienininkų mergos, žiūrėdamos į jaunąsias kolchozininkes, vieningai metė balintis, nustodamos trintis skruostais į nubaltintas sienas, kadangi nei viena kolchozininkė negražino savo veido dažais.

Taigi pavienininkai didžiai troško kolchozo, kurį Kučiumas įsteigė be didelio užsidegimo. Maža to, mačiau žmonių, atvykusių iš aplinkinių kaimų ir, regis, besitikinčių, kad jų kaimui bus galima susimesti su Kučiumo kolchozu.

– Veikite savo nelaimei, jeigu jums gyvenimas nebrangus, – pranešdavo Kučiumas tokiems svečiams, – bet vėliau pas mane neikite skųstis.

– Mat koks tu! – užsigaudavo atvykėliai. – Tau, pasirodo, ir kolchozas, ir visa gyvenimo šviesa, o mums sėdėti už savos žagarų tvoros ir žiautaroti kruopas su druska.

– Aš jums gi sakau, kad jūs susiorganizuotumėte, jeigu jūs vargo nebijote!

– O pas jus kolchoze argi vargas?

Vargo kolchoze rasi nebuvo, tačiau ir ramaus gyvenimo taip pat niekas neturėjo. Bet vis dėlto pavienininkai tikėjo, kad kolchoze kas dieną prisideda po lašą geresnio gyvenimo, o pas juos ši drėgmė laikosi ties įpjova, viename lygyje.

Kučiumas apskaičiavo, kad apie sąjungą su aplinkiniais kolchozais jis kalbės tik prispyrus tokios sąjungos poreikiui, pavyzdžiui, randantis MTS, dirbant žemėtvarkos darbus, rengiantis kovai su nesąmoningais naudingaisiais kenkėjais ir kitais svarbiais ūkinės veiklos atvejais.

Man buvo labai įdomu, kaip šis niūrus varguomenės judėjimo į šviesą ir duoną vadas sugebėjo organizuoti darbą kolchoze ir produktų paskirstymą.

Čia jis buvo šykštusis riteris. Visą kolchozo sudėtį jis padalijo į dvi dalis: žmonės iki dvidešimties metų (jaunuoliai ir merginos) ir žmonės, vyresni nei dvidešimt metų.

Be to, jaunoji karta (iki dvidešimties metų) dar skirstoma į kelias grupes: kūdikiai, vaikai, paaugliai, penkiolikos dvidešimties metų darbo jaunimas. Visos šios kolchozo jaunuomenės dalies aprūpinimas buvo toks kaip komunoje, be jokio išskirtinumo ir išimčių dėl visuomenei naudingo darbo (domėn buvo imamas tik amžiaus skirtumas: pavyzdžiui, kūdikis ir jau dirbantis septyniolikos metų jaunuolis ir pan.). Netgi² vyresnių kaip dvidešimt metų narių aprūpinimas natūra ir pinigais vyko vienetiniu būdu. Kolchozo ūkiniame plane buvo įrašyta ir patvirtinta štai kas: „Visas kolchozo „Be buožių“ pelnas, atskaičius amortizacijos išlaidas, mokesčius, išlaidas galvijams, draudimą ir kt., dalijamas iš valgančių burnų skaičiaus; valgančios burnos iki dvidešimties metų gauna visą savo pelno dalį, o vyresni – tik pusę savo dalies, ir iš tos pusės asmenims tenkančio pelno apskaičiuojamas vienetinis kiekvieno vyresnio nei dvidešimties metų nario įkainis. Kita pusė vienam asmeniui tenkančio vyresnio nario pelno už praėjusius ūkinius metus dalijama šitaip: ketvirtis jo eina jaunosios kartos, tai yra ne vyresnės kaip dvidešimt metų, maitinimui ir apsirengimui pagerinti, du ketvirčiai – kolektyvo ūkiui vystyti, ir paskutinis ketvirtis – atsargoms, neliečiamajam fondui, taip pat valstybės industrializavimui remti.“

Aišku, kad Kučiumas dėjo daug vilčių į jaunąją kartą ir įkinkė visus suaugusius žmones, jau sugadintus imperializmo, dirbti dėl šios gyvosios ateities.

Kučiumas žinojo, kad dabartinis jaunimas jau gyvens komunoje ir nebeturės poreikio skaidytis. Beje, jaunimas neturėjo poreikio skaidytis ir dabar: aš sužinojau, kad penkiolikos dvidešimties metų kolchozininkai dirbo iš visų jėgų ir neturėjo poreikio būti kaip nors priverstinai skubinami, juos reikėjo tik apmokyti. Šis jaunimo darbinio uolumo paveikslas mūsų šalyje tapo įprastas, nes sovietinis jaunimas neturi priežasčių vengti darbo, nebent tik tada, kai pervargsta ar įsimyli.

Šio kolchozo darbo planai buvo sudaromi dešimčiai dienų. Pagal tokį bendrą dekados planą kiekvienam kolchozo nariui į rankas įteikiamas plano talonas, kuriame nurodyta darbų apimtis, valandų skaičius jiems įvykdyti ir įkainis. Tokie individualūs plano talonai nurodydavo kiekvieno nario pareigas vienai, dviem, o kartais ir trims dienoms.

Visas kolchozo planavimo ir operacinių darbuotojų sąrašas susidėjo iš Kučiumo ir jo padėjėjo, buvusio samdinio, Silailovo; bet ir tie du taip pat gaudavo asmeninius plano talonus įprastiniam darbui, bendru planavimu ir vadovaujama veikla jie užsiiminėjo vakarais arba anksti ryte.

Naujos kolchozo įstaigos buvo vaikų darželis ir lopšelis bei Kolektyvisto namai, veikę dviejų mokytojų kolchozininkų rūpesčiu, – be to, tie mokytojai neturėjo dirbti jokių žemės ūkio darbų ir buvo aprūpinami taip, tarsi jiems būtų mažiau nei dvidešimt metų. Pastaroji aplinkybė rodė Kučiumą turint didelį įžvalgų taktą; bet kitur jis buvo šykštus ir negailestingas šeimininkas. Ši jo ypatybė reiškėsi ir kolchozo planuose, ir kolchozininkų išorėje – rengėsi jie prastai ir atrodė liesi bei nusidirbę.

Užtat jaunoji kolchozo dalis buvo visiškai kitokia – ne tik patraukli ir soti iš veido, bet ir gana padoriai apsirengusi: ne veltui visoms pavienininkų mergoms kolchozo mergaitės atrodė kaip paryžietės. Šiai pusei Kučiumas jau nieko negailėjo ir pats važiuodavo į miestą užpirkti jaunimui manufaktūrinių medžiagų, pasiimdamas kaip konsultantus vaikiną ir merginą.

Man esant šiame kolchoze Kučiumas įvykdė vieną nuostabų ir teisingą sumanymą: kolchozo vardu jis iššaukė į varžybas visus vietinius pavienininkus, norėjusius tapti kolchozininkais. Varžybų objektas buvo įprasti pavasario sėjos punktai: sėkliniai grūdai, arkliui-žmogui skirtas užsėti plotas, terminai ir t. t. Varžybų prizas buvo toks: jeigu pavienininkai nugalėtų kolchozą ar bent daug nuo jo neatsiliktų, tai visus besivaržiusius pavienininkus Kučiumas priima į kolchozą; jei pralaimi – tegul priėmimo palaukia iki rudens.

Pavienininkai Kučumo iššūkį priėmė.

– Mes jam, velniui, parodysime, kas mes tokie! – siutindami save nepakeliamam darbui, kalbėjo kai kurie pavienininkai.

– Pamėginsim. Gal ir sulygsim.

– Pamėginsi su juo! Jis, žiūrėk, tuoj tuoj ir miegoti nustos.

– Tai būtų nieko. Blogai, kad ir visi kiti ims greitai šokti jo žingsniu.

– Iš veido tai jis sutižęs, bet kai pašėls siautėti, kaip tiktai dirva jį nešioja!

– Juk ir mes iš kaulinės medžiagos padaryti!

– Užkankino jis mus. Jeigu jis būtų boba, tai manytume, kad apžavėti moka, o kadangi jis vyras, tai neaišku. Jam esant, sako, ir vaikai lopšelyje neverkia.

– O ką gi jie daro?

– Kas juos žino! Tikriausiai pradeda sąmonėti.

– Tai bent kryžių mums Viešpats atsiuntė! Juo, kaip boba, ir atsikratyti negalima.

– Netgi keista! – beveik moksliškai pareiškė kažkoks vyrukas iš pavienininkų.

Man nežinoma, kuo baigės šios retai pasitaikančios varžybos. Jeigu kolchozas ir nelaimėjo, o tai prie Kučiumo neleistina, tai laimėjo valstybė, nes tame kaime užsėtos tikriausiai ne tik visos laisvos žemės, bet ir griovų atšlaitės, nes valstiečių įkarštis buvo didelis, o ir kučiumininkų jis nemažas, nors ir kitokios kokybės.

Dabar pamąstykime, ar visais atvejais Kučiumas dirba teisingai, ar nėra jo darbuose užslėptos nuostatos remtis savieiga, tąja varguomenės ir vidutinių valstiečių prieše? Kolchozai, žinoma, yra pasaulinės dirbančiosios valstietijos likimas, bet jeigu tos valstietijos ir proletariato avangardas neprižadins masių sąmonės, nesukurs traukos į kolchozus, tai tas likimas vėluos, o sulėtėjęs judėjimas visada gali sukelti riziką ir nuosmukį.

Taip, Kučiumo darbe yra ir buvo nesąmoninga nuostata remtis savieiga, nuspaustų stabdžių politika, bet aš manau, varguomenė spirsis ir netrukus išplėš iš Kučiumo šią nuostatą ir tada, išgyvendinęs savieigą, jis įgis visas vado savybes.

Savo išėjimo iš kolchozo dieną galop pamačiau liūdnai abejingą Kučiumą, trumpam įsiutusį. Pas jį atvyko kolchozinio susivienijimo, įsikūrusio nuo čia už dvidešimties kilometrų, pirmininkas, pašalintas iš pareigų. Jis buvo geras Kučiumo pažįstamas ir beveik draugas, tai liudijo nuoširdus bendravimas ir vos juntamas džiaugsmas abiejų veiduose. Atvykėlis susivienijimo pirmininkas ėmė skųstis dėl neteisybės: jį išvijo už perlenkimus, už tai, kad jis išbuožino tarsi keturiasdešimt vidutiniokų ir uždarė cerkvę, neliberaliai pasielgdamas su masėmis; bet juk tie vidutiniokai rytoj galėjo tapti buožėmis ir jis tik užkirto kelią ryškėjančiai tendencijai. O dėl cerkvės, tai liaudis, pati to nesuvokdama, seniai prarado viltį, kad Dievas yra, uždrausdamas religiją, jis tik fiksavo šį faktą, – už ką gi, kyla klausimas, jį likvidavo kaip pirmininką?

Čia buvęs pirmininkas paskelbė šią savo nuomonę: šuniui nukerta uodegą dėl to, kad jis įgautų proto, kadangi kitame uodegos gale yra galva. Taip jis aiškiai užsiminė, jog, girdi, rajispolkomas – galva, o jis – uodega, tarsi rikas iš tiesų jam įsakė per savaitę įsteigti komunizmą. Netgi man buvo didžiai liūdna klausytis tokios niekšingos kalbos.

Kuo ilgiau Kučiumas klausėsi šių savo draugo žodžių, tuo ryškiau pilko jo veidas. Paskui jis tapo tamsiai raudonas, abejingos jo akys nušvito ūmia energija, ir, kiek pakilęs, Kučiumas tylėdamas atliko staigų, traškų smūgį į priešais sėdinčio draugo krūtinę. Draugas be amo krito aukštielninkas. Bet Kučiumas tuo dar nepasitenkino. Jis išėjo iš už stalo, pakėlė parkritusįjį už striukės ir smogė jam stiprų, triuškinamą smūgį į skruostikaulį – taip, jog buvęs pirmininkas pramušė pakaušiu lango rėmus ir išvirto iš patalpos į gatvę apibertas stiklo duženomis. Po šio akto Kučiumo veidas vėl įgavo liūdną išraišką, o aš pajutau partijos reikšmę širdims šių rūsčių nenugalimų žmonių, gebančių metų metus alsinti savyje tylią meilę ir ją eikvoti tik alinančiam, laimingam socializmo darbui.

– Iki pasimatymo! – pasakiau Kučiumui.

– Lik sveikas, – draugiškai švelniai ištarė jis, žinodamas, kad ir kur nuklysčiau, aš vis dėlto visur statysiu socializmą ir kokia nors nauda iš manęs bus.

Kolchoze prisivalgęs mėsos, išėjau iš bendrojo ūkio tiesia kryptimi ir po šešių valandų priėjau didelę gyvenvietę, pavadinimu Guščiovka. Apsistojau kraštinėje troboje nakvynės ir ilgai gulėjau ant suolo be miego, o vidurnaktį į tą pačią vietą nakvoti atėjo draugas Upojevas, rajono visuotinės kolektyvizacijos vadovas, neturėjęs pastovios buveinės.

Iki ryto aš jau iš pagrindų susipažinau su draugu Upojevu ir sužinojau apie narsų, nepalaužiamą šio paprasto žmogaus gyvenimą.

Anksčiau kiekviena buožių pajėga nuolat kartojo neturtėliui Upojevui: „Tu atsilikęs, tu bergždžias žmogus šiame pasaulyje, tu psichas, bolševiku būti tu netinki – bolševikai apsukrūs žmonės.“

Bet Upojevas netikėjo nei buožėmis, nei įvykiais – jis buvo nenumaldomai aktyvus ir kasdien eikvojo kūną revoliucijai.

Upojevo šeima ilgainiui išmirė nuo bado ir paties Upojevo aplaidaus požiūrio į ją, mat visas savo jėgas ir troškimus jis kreipė rūpinimuisi skurdžių masėmis. Ir kada jam pasakė: „Upojevai, atsigręžk į savo kiemą, pagailėk savo žmonos – ji taip pat kadaise buvo grakšti vidutiniokė“, Upojevas nužvelgė kalbančiuosius aktyviai mąstančiu veidu ir pasakė jiems evangelijos stiliumi, nes marksistinio dar nežinojo, rodydamas į visą jį supantį varganą pasaulį: „Štai mano žmonos, tėvai, vaikai ir motinos, – nieko aš neturiu, išskyrus neturtėlių mases! Atstokite nuo manęs, buožiniai egoistai, nestabdykite revoliucingumo eigos! Į priekį – į socializmą!“

Ir visi pasiturintieji, stebėdami energingą Upojevo pasiutimą, tylėjo šalia šio pusnuogio, vos gyvo nuo savo aitrios idėjos žmogaus.

Na o naktimis Upojevas gulėjo kur nors žolėje, greta beturčio pakeleivio, ir verkė, drėkindamas ašaromis kantriąją žemę: jis verkė, nes nebuvo dar niekur tikro, herojiško socializmo, kai kiekvienas nelaimingasis ir prispaustasis taps viso pasaulio bamba. Kartą vidurnaktį Upojevas pastebėjo savo sapne Leniną ir iš ryto neatsigręždamas išėjo, kaip stovi, į Maskvą.

Maskvoje jis atvyko į Kremlių ir pasibeldė į kaži kokias duris. Jas atidarė raudonarmietis ir paklausė: „Ko tau?“

 – Lenino ilgiuosi, – atsakė Upojevas, – noriu savo politiką išdėstyti.

Palaipsniui Upojevą prileido prie Vladimiro Iljičiaus.

Mažas žmogelis sėdėjo už stalo, atkišęs į priekį didelę galvą, panašią į mirtiną sviedinį buržuazijai.

– Kas yra, drauge? – paklausė Leninas. – Pasakokite man, kaip mokate, aš jūsų klausysiuos ir dirbsiu kitą darbą – aš taip galiu.

Upojevas, pamatęs Leniną, iš džiaugsmo sugriežė dantimis ir nesusiturėjo – pabėrė žemėn ašarų. Jis buvo pasiryžęs susimalti tarp girnų, kad tik šis nedidukas žmogus, galvojantis iškart dvi mintis, sėdėtų už savo stalo ir ant popieriaus brėžtų savo šventus rašmenis amžinybei, visiems bedžiaugsmiams ir žūstantiems.

– Vladimirai Iljičiau, drauge Leninai, – kreipėsi Upojevas, stengdamasis būti vyriškas ir geležinis, o ne alavinis. – Leisk man įvykdyti komunizmą savoje vietovėje! Juk pasiturinčioji bjaurastis vėl nori siautėti, o keliuose vėl apsireiškė žmonės, kurie ne tik turto, bet ir pačporto neturi! Leisk man remtis pėsčiosiomis nuskurdėlių masėmis!..

Leninas pakėlė veidą į Upojevą, ir tarp dviejų žmonių įvyko pašnekesys, amžiams pasilikęs klasine paslaptimi, kadangi Upojevas išsipasakodavo tik iki šios vietos, o toliau verkė ir dūsavo ilgėdamasis mirusiojo.

 – Važiuok į kaimą, – atsisveikindamas ištarė Vladimiras Iljičius, – mes tave išruošime – duosime drabužių ir maisto kelionei, o tu vienyk varguolius ir rašyk man laiškus: kaip tau sekasi.

– Gerai, Vladimirai Iljičiau, – po savaitės visi vargšai ir vidutiniokai ims gerbti tave ir komunizmą!

– Gyvenk, drauge, – pasakė Leninas dar kartą. – Eikvosime savo gyvenimą dėl dirbančiųjų ir žūstančiųjų laimės: juk ištisos dešimtys ir šimtai milijonų mirė veltui!

Upojevas paėmė Vladimiro Iljičiaus ranką, ranka buvo karšta, ir darbštaus gyvenimo nuovargis geltonavo susimąsčiusiame Lenino veide.

– Tu, Vladimirai Iljičiau, žiūrėk, – pasakė Upojevas, – netyčia nenumirk. Tau tai bus tas pat, o kaipgi mes tada.

Leninas nusijuokė – ir šis džiaugsmingas gyvenimo spaudimas Lenino veide sunaikino visas mirtinas minčių ir pervargimo dėmes.

– Tu, Vladimirai Iljičiau, svarbiausia neužmiršk palikti mums ką nors panašų į save – dėl visa pikta.

Sugrįžęs į kaimą, Upojevas ėmė veikti šaltakraujiškiau. Kai jam sukildavo perdėtas revoliucingumas, Upojevas mušė sau į pilvą ir šaukė:

– Išnyk, stichija!

Betgi ne visada Upojevas galėjo atsiminti tai, kad jis atsilikęs ir jam reikia mąstyti: vieną tvankią naktį jis sudegino buožės vienasėdiją, kad buožės jaustų – kieno valdžia.

Upojevą tada suėmė už klasinį savavaliavimą ir jis, nė žodžio netaręs, sėdo į kalėjimą.

Kalėjime jis sėdėjo visą žiemą ir viduržiemį susapnavo, jog Leninas nebegyvas, ir atsibudo apsiverkęs.

 Ir tikrai kalėjimo prižiūrėtojas stovėjo tarpduryje ir sakė, jog Leninas nebegyvas, ir krito jo ašaros ant žvakutės rankoje.

Kai paryčiais liaudis aprimo, Upojevas pats sau pasakė:

– Leninas mirė, vardan ko gi toks niekšas kaip aš gyvensiu! – ir pasikorė juosmens diržu, prikabinęs jį prie gulto žiedo. Bet nemiegojęs valkata išlaisvino jį iš mirties ir, išklausęs Upojevo paaiškinimo, svariai paprieštaravo:

– Tu iš tikro – niekšas! Juk Leninas visą gyvenimą gyveno dėl mūsų tokių, o jeigu tu nusibaigsi, tai, kyla klausimas, kieno labui jis stengėsi?

– Bepigu tau kalbėti, – pasakė Upojevas. – O aš asmeniškai mačiau Leniną ir negaliu dabar suvokti, kam aš likau pasaulyje!

Valkata nužvelgė Upojevą pamokslautojo žvilgsniu:

 – Kvailys: kaipgi tu nesuvoki, kad Leninas protingesnis už visus ir jeigu jis mirė, tai mūsų be priežiūros nepaliko!

– Galimas daiktas, kad ir tiesa, – sutiko Upojevas ir jo veidas ėmė džiūti.

Ir dabar, kada praėjo tiek metų Upojevui vadovaujant visuotinės kolektyvizacijos rajonui ir šluojant buožes nuo viso revoliucinės sausumos paviršiaus, – jis tvirtai jaučia ir supranta, kad Leninas iš tikrųjų pasirūpino ir našlaičiu jo nepaliko.

Ir kiekvienais metais, žiemą, Upojevas galvoja apie tą valkatą, kuris kalėjime ištraukė jį iš kilpos, kuris suprato Leniną, niekada jo nematęs, geriau už Upojevą.

Žodžiu, Upojevas buvo beveik laimingas, jeigu atmesime Okrzu³ papeikimą, kurį jis gavo už dilgėlių pasėjimą dešimtyje hektarų. Ir tai jis buvo nekaltas, kadangi perskaitė laikraštyje lozungą: „Duok dilgėlių socialistinės statybos frontui!“ – ir ėmė veisti šį reikmenį, skirtą siųsti ištisais ešelonais į užsienį.

Upojevas džiaugsmingai galvojo, kad klausimas keliamas dėl kapitalistų pėrimo dilgėlėmis menkai ginkluotų užsienio draugų rankomis.

Slampinėdamas paskesnėmis dienomis po kolchozo sodybas ir naudmenas įsitikinau, kad nuomonė apie kolchozinių masių prispaudimą, vykdomą kolchozų vadovų, yra neteisinga.

Iš Upojevo kolchozininkai jautė ne prispaudimą, o nustūmimą, kuris reiškėsi tuo, jog Upojevas nedelsdamas nustumdavo šonan kiekvieną nerūpestingą ir tingų darbininką ir asmeniškai atlikdavo visą darbą jo akyse.

Man teko stebėti, kaip jis išvijo vairininką iš traktoriaus, mat šis leido žibalą juodais dūmais, ir sėdo pats valdyti, o vairininkas ėjo pėsčias iš paskos ir žiūrėjo, kaip reikia dirbti. Taip pat netikėtai ir pabrėžtinai Upojevas įsimaišydavo tarp grūdų rūšiuotojų ir sugėdindavo juos už nerūpestingą darbą,  parodydamas savuosius sugebėjimus. Jis netgi tyčia sėsdavosi pietauti su atsilikėlėmis mergomis ir mokydavo jas, kaip reikia iš lėto ir produktyviai kramtyti maistą, kad jis būtų kuo naudingesnis ir neužsikimštų skrandis. Mergos tikrai, iš baimės ar sąmoningai – negaliu tiksliai pasakyti dėl ko, – nustojo ryti jautieną ištisais gabalais. Anksčiau joms dėl nevirškinimo nuolatos gurgėjo skrandis. Panašiu pavyzdžio rodymu Upojevas išmokė visus kolchozininkus rytais gerai nusiprausti, dėl to pradžioje jam teko praustis kaimo vidury tribūnoje, o kolchozininkai stovėjo ratu ir atidžiai stebėjo teisingus jo veiksmus.

Toje pačioje tribūnoje Upojevas visaliaudiškai valėsi dantis ir rodė tris gilius įkvėpimus, kuriuos reikia atlikti rytui auštant kiekvienam sąmoningam žmogui.

Neturėdamas buto, nakvodamas toje troboje, kuri tiktai jam išnirdavo nakties tamsoje, Upojevas laikė savo seklyčia visą kolchozinį kaimą ir, kamuojamas didžiulio dvasinio jausmo, kartais užlipdavo į medinę tribūną ir sakė pranešimus saulei leidžiantis. Šios jo kalbos turėjo daugiau jaudulio nei žodžių ir kvietė į nuostabų abipusį gyvenimą derlioje žemėje. Jis įsikeldavo į tribūną kurią nors apveidžią mergaitę, glostė plaukus, bučiavo į lūpas, verkė ir liejo jausmus.

– Draugai! pasaulyje amžinai juda laikas – jau siela iš mūsų lenda lauk, o vaikams užtat auga plaukai. Jūs pasižvalgykite savomis akimis aplink, kaip metams bėgant sužydo sovietų valdžia ir dailėja jaunoji karta! Tai juk siaubingai nuostabu, nuo to širdis dieną ir naktį daužos į mano šonkaulius ir aš sielvartauju, kad baigiasi mano gyvenimo planas, kad jis pildosi visu šimtu procentų ir kad greit aš pasislėpsiu žemėje po visos žmonijos ateities kojomis… Kas pasakė, jog aš kremtuosi dėl savo gyvenimo?

– Tu pats pasakei, – kalbėjo Upojevui greta stovinti mergaitė.

– Aha, aš pasakiau! Tai gėda man, gėda tokiam paikam pašlemėkui! Bijoti pražūties – tai buržuazinė dvasia, tai asmeninė prabanga… Pasakykite man garsiai, kam aš reikalingas, dėl ko man sielotis, kai jau eina pareigas bolševikinė jaunystė ir naujas prašmatnus žmogus stojo revoliucijos įskaiton?! Jūs pažvelkite, kaip saulė leidžiasi virš mūsų laukų – juk tai pasaulinė kolchozinio judėjimo šlovė! Tegul žiūri dabar į mus bet kuri nakties žvaigždė – mums ne gėda egzistuoti, mes dykai organizuojame visų vargšų žmoniją, mes darbu pasitinkame tolimas planetas, o ne gyvename kaip šliužai! Ir tu ką nors pasakyk arba sudainuok dabar dainą! – kreipėsi į mergaitę Upojevas.

Mergaitė varžėsi.

– Pasakyk nors apytikriai! – jaudindamasis įkalbinėjo ją Upojevas.

– Ką gi aš tau pasakysiu, kai man ir taip gerai! – pranešė mergelė.

– Dėde Upojevai, leisk, aš tau kupletą sudainuosiu! – pasiūlė vienas jaunuolis iš kolchozo gretų.

– Na, dainuok, rupke! – sutiko Upojevas.

Vaikinas armonika griežtelėjo motyvą ir jausmingu balsu uždainavo:

     Et, visos kaip viena mergelės
     Myli Vanką, tą bez…lių!

– Išbuožinsiu už chuliganizmą, niekše! – pasiklausęs puikaus balso, sušuko Upojevas ir būtų puolęs iš tribūnos armonininką. Bet jį sulaikė aktyvistai:

– Baik, Upojevai, jo geras balsas, o pas mus silpnas kultūros darbas!

Vėliau Upojevas klausinėjo manęs apie žmogaus kilmę: kartą jo irgi apie tai paklausė troboje skaitykloje, o jis tiksliai nežinojo ir tik pasakė, kad tikriausiai žmonijos pradžioje buvęs aktyvas, kuris ir organizavo žmones iš gyvūnų. Bet klausytojai paklausę ir apie aktyvą – iš kurgi atsiradęs jis?

Aš atsakiau, jog, mano manymu, pradžioje irgi buvęs vadų aktyvas, bet tiksliai negalėjau paaiškinti viso žmogaus atsiradimo iš beždžionės vaizdo.

– Dėl ko beždžionė tapo žmogumi, ar jai bloga buvo? – kamantinėjo Upojevas. – Dėl ko ji staiga tapo protingesnė?

Čia aš atsiminiau Kučiumą ir tą, kurį jis partrenkė vietoje.

– Pats svarbiausias žmogaus ir gyvūno strypas, drauge Upojevai, – tai stuburas su skysčiu viduje. Viename stuburo gale – galva, o kitame – uodega.

– Suprantu, – samprotavo Upojevas. – Stuburas žmogui tarsi sienojas, jis gyvybės atrama.

– Gal kokie žvėrys nugraužė beždžionėms uodegas, ir jėga, kuri ėjo į uodegą, persimetė į kitą galą – į galvą, ir beždžionės tapo protingesnės!

– O, galbūt! – džiaugsmingai nusistebėjo Upojevas. – Vadinasi, mums taip pat žvėrys buožės ir buožių pakalikai turi ką nors nuėsti, kad mes taptume protingesni.

– Jie jau nugraužė, – pasakiau aš.

– Kaip nugraužė? Ko gi man neskaudėjo?

– O linijos perlenkėjas – tas tau ne buožių pakalikas?

– Jis, šunsnukis.

– O jis suteikė skausmo kolektyvizacijai, ar nesuteikė?

– Faktas, – kad įskaudino, bjaurybė toks!

Ties tuo mes ir išsiskyrėme, kad miegotume. Bet po vidurnakčio Upojevas pabeldė man į galvą ir aš atsibudau.

– Klausyk, juk tu man niekų pritauškei! – ištarė Upojevas. – Aš atsiguliau miegoti ir susiprotėjau: tai ne buožės mums uodegą nugraužė, o mes jiems klasinę galvą nusukome! Kas tu? Rodyk dokumentus!

Dokumentų aš nesinešiojau. Betgi Upojevas atleido man tą aplinkybę ir naktį skubiai palydėjo už kolchozo ribų.

  – Aš Vladimiro Iljičiaus Raštų rinkinį kasdien skaitau, aš pas draugą Staliną greitai pokalbio eisiu, – ko gi tu man galvą suki?

– Girdėjau, kaip vienas perlenkėjas šitaip kalbėjo, – netvirtai atsakiau aš.

– Perlenkėjas ar apsvaigėlis yra buožių pakalikas: kieno gi tu klausaisi? Ak, žaltys! Einam atgal miegoti.

Aš atsisakiau. Upojevas pasižiūrėjo į mane keistai bejėgėmis akimis, kokios būva besikankinančių ir abejojančių žmonių.

– Tavo nuomone, tikriausiai Leninas taip pat mirė, o vien dvasia jo gyva? – staiga paklausė jis.

Aš negalėjau susekti jo minties slėpinių ir nuotaikos posūkių.

– Ir dvasia, ir reikalas, – atsakiau aš. – O ką?

– O tą, kad klaida. Dvasia ir reikalas masių gyvenimui – tai teisinga, o draugiškumo jausmui mums reikia turėti konkrečią asmenybę žemėje.

Aš ėjau tylėdamas, nieko nesuprasdamas… Upojevas atsiduso ir papildomai pranešė:

– Mums reikalingas gyvas – ir toks pat kaip Leninas… Apsėsiu žemę – eisiu Stalino žiūrėti: jaučiu jame savo versmę. Grįšiu, visam gyvenimui liksiu ramus.

Mes atsisveikinome.

– Grįžk, velniai griebtų! – paprašė manęs Upojevas.

Dėl prietaro aš nesutikau ir nuėjau į tamsą. Nutilo grįžtančio Upojevo žingsniai. Aš ėjau neryžtingai, nežinodamas, kur man judėti ir kur užpakalyje liko geležinkelis. Plačios šalies tyrai supo mane, nebežinojau, kokioje srityje ir rajone esu, beveik praradau nuovoką neaprėpiamoje erdvėje.

Bet Upojevas ir čia niekada nebūtų praradęs dvasios tvirtybės, nes pasaulyje jis turi pagrindinį kelią ir jo mylimi žmonės eina priekyje, kad jis nepasiklystų.

Vis labiau gerbdamas Upojevą, ėjau nuosekliai pirmyn vidutiniu žingsniu ir netrukus sutikau stepės ryto aušrą. Kelio po manimi nebuvo; nusileidau į išdžiūvusią raguvą ir nuėjau jos dugnu į žiotis, žinodamas, kuo arčiau paviršiaus vanduo, tuo greičiau surasiu kaimą.

Taip ir buvo. Aš pastebėjau ankstyvos krosnies dūmus ir netrukus įžengiau į nežinomos gyvenvietės natūralią molingą gatvę. Iš rytų, kaip pro kiaurymę, dvelkė šalčiu ir mieguista aušros drėgme. Man norėjosi pailsėti. Aš pasukau į skersgatvį tarp sodybų, radau ramią vietą viename pinučių užkaboryje ir atguliau miego.

Atsibudau jau saulei stovint aukštybėse – tikriausiai pusiaudienį. Netoli manęs, vidury gatvės, būriavosi liaudis, o vidur jos raitas ant žirgo sėdėjo žmogus be kepurės. Aš prisiartinau prie suėjimo vietos ir paklausiau arčiausio žmogaus: kas tas iškankintasis ant galingo žirgo?

– Tai karingas bedievis – tik dabar atvyko. Jis seniai aptarnauja mūsų vietovę, – paaiškino man kaimo pilietis.

Ir tikrai draugą Ščekotulovą, aktyviai neigusį Dievą ir dangų, čia pažinojo gana neblogai. Jis jau dvejus metus raitas jodinėjo po kaimus ir triuškino Dievą atsilikusių tikinčiųjų masių protuose ir širdyse.

Ščekotulovas veikė įsitikinęs ir paprastai. Atvyksta jis į kurį nors kaimą, sustoja žmonių būrimosi vietoje ir surinka:

– Piliečiai, kas netiki Dievą, tas tegul lieka namuose, o kas tiki – išeikit ir stokit prieš mane kaip organizuota masė!

Tikintieji iš išgąsčio išeidavo ir sustodavo priešais draugo Ščekotulovo akis.

– Dievo nėra! – sulaukęs liaudies, garsiai ištardavo Ščekotulovas.

– O kas gi tada vyriausiasis? – klausdavo koks nors tamsus pagyvenęs valstietis.

– Vyriausiasis pas mus – klasė! – aiškino Ščekotulovas ir kalbėjo toliau: – Kad nei vieno net silpnai tikinčio žmogaus pas jus daugiaus nebūtų! Tikintis Dievą yra socializmo statybos krikdytojas, jis gadina, išprotėjęs narys, nuotaiką masėms, einančioms sparčiai į priekį! Nedelsiant nutraukite religiją, pakelkite proto lygį ir paverskite buvusią cerkvę kultūrinės revoliucijos pabūklu! Įrenkite cerkvėje radiją ir tegu griaudės jis klasinės pergalės salvėmis bei laimėjimų laime!..

Priekinės moterys, matydamos draugo Ščekotulovo įsiaudrinimą, imdavo šluostytis ašaras iš atjautos rėkiančiam pamokslininkui.

 – Štai, – kreipdavosi draugas Ščekotulovas. – Sąmoningos moterys verkia priešais mane, vadinasi, jos supranta, kad Dievo nėra.

– Nėra, mielasis, – kalbėjo moterys. – Kurgi jam būti, jeigu tu pasirodei.

– Būtent, – sutikdavo draugas Ščekotulovas. – Jeigu jis net ir pasirodytų, tai aš jį sunaikinčiau varguomenės ir vidutiniokų labui.

– Tai jis ir pasislėpė, mielasis, – krimtosi bobos. – O kai tu išjosi, jis ir vėl pasirodys.

– Iš kur pasirodys? – stebėjosi Ščekotulovas. – Tada aš jį patykosiu.

– Ko gi tau tykoti: Dievo nėra, – suktai pranešė bobos.

– Aha! – pasakė Ščekotulovas. – Aš taip ir maniau, kad įtikinau jus. Dabar aš patrauksiu toliau.

Ir draugas Ščekotulovas, patenkintas savo pergale prieš atsilikimą, traukė toliau skelbti Dievo nebuvimo. Moterys ir visi tikintieji likdavo kaime ir vėl imdavo tikėti Dievą, bet ne draugą Ščekotulovą.

Kitame kaime draugas Ščekotulovas elgėsi taip pat: surinkdavo liaudį ir sakydavo:

– Dievo nėra!

– Na ką gi! – atsakydavo jam tikintieji. – Nėra, tai nėra, vadinasi, tau nėra ko kovoti su juo, jeigu Jėzaus Kristaus nėra.

Ščekotulovo protas atsidurdavo aklavietėje.

– Gamtoje tai nėra, – aiškino Ščekotulovas, – bet mūsų kūne jis yra.

– Tada įlįsk į mūsų kūną!

– Jūs, piliečiai, esate kaimo gyvenimo idiotizmas. Jus dar Marksas Karlas numatė.

– Tai ką gi mums daryti?

– Galvokite ką nors moksliško!

– O apie ką gi galvoti?

– Galvokite, kaip, pavyzdžiui, žemė pati savaime susikūrė.

– Mūs protas silpnas: mus Karlas Marksas numatė, kad mes – idiotizmas!

– O jei jūs nepajėgiate galvoti, – užbaigė Ščekotulovas, – tai geriau tikėkite manimi, bet tik ne Dievu.

– Ne, drauge oratoriau, tu blogiau nei Dievas! Dievas bent nematomas, ir už tai jam ačiū, o tu čia – per tave nebus ramybės.

Paskutinis argumentas buvo ištartas man esant. Akimirksniui jis privertė Ščekotulovą nustėrti – regis, jo mintis šiek tiek nuvargo. Bet jis kaipmat atsitokėjo ir didvyriškai ant visų suriko:

– Tai kontrrevoliucija! Aš sugriausiu jūsų buožių pakalikų Kartaginą!

– Užteks, drauge, didžiai triukšmauti! – pasakė iš vietos nematomas man žmogus.

Ir aš išgirdau balsą, kalbantį apie Ščekotulovą kaip apie religijos pagalbininką ir buožių parankinį. Žmogus kalbėjo, jog religija – subtiliausias dalykas, ją likviduoti galima tik kolektyvinio ūkio galiomis ir padedant aukštajai ir herojiškajai socialinei kultūrai. Na o tokie kaip Ščekotulovas tik gąsdina liaudį ir dar labiau nukreipia jos dėmesį į stačiatikybę, – Ščekotulovams ne vieta rajono kultūros darbuotojų gretose.

Antrasis kalbėjau aš, kadangi pajutau įniršį ant Ščekotulovo ir revoliucinę sąžinę prieš mases; aš stengiausi kruopščiai išaiškinti religiją kaip priemonę kapitalistams privaryti liaudį iki sąmonės netekimo, taip pat papasakojau, kiek pajėgiau, teisingus šio pamišimo likvidavimo būdus; be to, aš suniekinau Ščekotulovą, kovojantį su pamišimu tamsuoliškomis priemonėmis, kadangi Ščekotulovas yra tas kairysis išsišokėlis, su kuriuo partija dabar kariauja.

Ščekotulovas, leidęs man užbaigti, greit apsuko arklį ir ryžtingai nušuoliavo iš kaimo lauk, atrodydamas taip, tarsi vyktų atvesti prieš mus ginkluotų pulkų.

– Žiūrėk tik, gyvatė: į kolchozus jis veikiausiai jodinėti nustojo! – pasakė kažkas įkandin jo. – Ten jam bematant adatą į smegenis per ausį įvarytų! Mat koks Marksas Engelsas!

Kaimas, kuriame aš dabar buvau, vadinosi 2-oji Otradnojė, 1-oji buvo dar kur nors. 2-oji Otradnojė iki šiol dar nebuvo kolchozas, ir netgi TOZ’o jame neegzistavo, tarytum iš tikro gyveno čia kažkokie ypač atsidavę pavienininkai arba nepalaužiami buožių pakalikai. Dėmesingai, tarytum užsienyje, ėjau aš per tą daugiakiemį kaimą, stengdamasis iš akivaizdžių faktų ir šaltinių suprasti išlikusį čia kapitalizmą.

Ant vienos pusiau sudūlėjusios pirkios prietrobio sėdėjo pagyvenęs valstietis ir, matyti, sielojosi.

– Dėl ko tu graužiesi? – paklausiau jo.

– Tai vis dėl kolchozo! – pasakė valstietis.

– O ko gi dėl jo tau graužtis?

– Tai kaipgi nesisielosi, kai visi turi, o mes neturime! Visi jau seniai suorganizuoti, o mes gyvename kaip kipšuičiai! Mums taip nuostolinga!

– O tau labai noris į kolchozą?

– Baisiai! – nuoširdžiai atsakė valstietis.

Arba jis mane apgaudinėjo, arba aš buvau naujojo gyvenimo kvailys. Aš pastovėjau nežinomybėje ir nuėjau pasižiūrėti vietinio kapitalizmo. Jis buvo ūkiuose, nenumaldomai troškusiuose tapti dvarvietėmis, ir silpnuose iš pažiūros žmonėse, tiktai žodžiais besiilginčiuose kolchozo, o iš tikrųjų, galimas daiktas, linkėjusiuose naktinio maro visiems savo kaimynams, kad iš ryto kiekvienas jų taptų vieninteliu viso išmarų turto savininku. Bet, kita vertus, ant prietrobių sėdėjo besisielojantieji dėl kolchozinės statybos, o paties kolchozo nebuvo. Vadinasi, čia glūdėjo kažkokia svarbi mįslė. Todėl aš vaikščiojau ir tyrinėjau, būdamas labai budrus.

Vakare atsidūriau troboje skaitykloje, per visą dieną sužinojęs tik viena – visi nori į kolchozą, o kolchozas nesteigiamas. Troboje skaitykloje stovėjo penki stalai, už kurių posėdžiavo penkios kolchozo organizavimo komisijos. Ant sienų kabojo komisijų pavadinimai: „įstatų“, „klasinės atrankos“, „inventoriaus“, „buožių likvidavimo“ ir pagaliau – „aiškinimo ir savanoriškumo“.

Pasiklausęs nenutrūkstamo šių komisijų darbo, supratau, kad tokio didelio kvailų žmonių būrio vienoje vietoje negali būti. Vadinasi, komisijose sėdėjo buožių pakalikų veikėjai, geidavę numarinti pirminę kolchozo gyvastį begaliniuose, neva paruošiamuosiuose, biurokratiniuose rūpesčiuose. Aš pasikalbėjau su „aiškinimo ir savanoriškumo“ komisijos pirmininku – man norėjosi sužinoti, ką iš tikrųjų jis dirba.

– Bijomės, kad nebūtų prievartos: vystome savanoriškumą! – pranešė pirmininkas.

– Jau išvystėte ar nesiseka? – paklausiau aš.

– Kaip čia jums pasakius? Žinoma, masinio aiškinamojo darbo vėliavą mes iškėlėme aukštai, bet kas čia žino, o jeigu pavienininkai dar neįsitikino! Perlenkti juk dabar niekaip negalima, kursą tenka laikyti į šventą įtikinimo jausmą.

Man pasirodė, kad pirmininkas šiek tiek neatviras žmogus.

– Ar seniai dirba jūsų komisijos?

– Jau ketvirtas mėnuo. Žiemą tai mes nesusitvarkėme su organizavimusi, o dabar pravedame masinę kampaniją.

Aplinkinės komisijos kažką tyliai rašė, o kaimiečiai gailiai lūkuriavo kolchozo ant prietrobių. Vienas iš tokių laukiančiųjų atėjo paskui pas komisijos pirmininką suteikti žinių. Jo paklausė:

– Ar jauti kolektyvizacijos geismą?

– Žinoma! – atsakė valstietis.

– O dėl ko tu jauti?

– Dėl bearkliškumo. Tu juk, – kreipėsi jis į pirmininką – man už pusę derliaus ari, o štai arklių brigada už pusę ir aria, ir sėja, ir grūdus į kiemą veža. Tik ta arklių kolona dirba kolchozams, o mums nėra pavaldi.

– Betgi tai tavo grobuoniškos nuotaikos, o ne kolchozinis jausmas! – net nusistebėjo pirmininkas. – Tu, vadinasi, dar netiki kolchozais!

– Kaip čia pasakius! – pasakė bearklis. – Kolchozo mes beveik ir nejaučiame – jaučiame, jog mūsų broliams ten gyventi naudinga!

– Nauda – grobuoniškumas, o ne sąmonė, – atsakė pirmininkas. – Teks mums dar plačiau pravesti aškinamąją kampaniją!..

 – Vesk ją neterminuotai, – pasakė bearklis, – juk tau kolchozas – nuostoliai…

Pirmininkas kantriai patylėjo.

Buvo lengva nuspėti, kad vietiniai pasiturintieji ir buožių pakalikai tapo valdininkais ir plačiai eksploatavo savanoriškumo principą, nukeldami kolchozo organizavimą į tolimus kažkokio aukštesnio ir visuotinesnio įtikėjimo laikus. Nežinia, kiek čia nuolaidžiaujama iš rajono pusės, bet visa kaimo gyventojų buožių norma (apie penkis procentus)⁴ sėdėjo komisijose, o vargingieji ir vidutinieji, matydami aplinkiniuose kolchozuose įsigalint uolų darbą ir pasiturimą gyvenimą, savąjį pavienininkiškumą laikė esant nuostoliu, apsileidimu, o tikinčiųjų likučiai – netgi nuodėme. Bet pasiturintieji, tapę biurokratiniu kaimo aktyvu, išmokė liaudį kalbėti ir galvoti taip oficialiai ir šveplai, jog tam tikra vargšo frazė, išreiškianti nuoširdų jausmą, skambėjo beveik ironiškai. Klausantis buvo galima pagalvoti, kad kaimas apgyvendintas besityčiojančiais buožių pakalikais, o iš tikro tai buvo vargdieniai, būsimieji naujos didžios istorijos statytojai, išsakantys savo mintis svetima dviprasmiška biurokratine buožių kalba. Varguolių bobos vakarais išeidavo iš už vartų ir susisielojusios imdavo rėkoti dėl kolchozo. Joms kolchozo nebuvimas reiškė permokėjimą arklininkams už arimą, duoneliavimą iki naujojo derliaus pasiturinčiųjų kiemuose, tolesnį gyvenimą be kartūno ir be visokių naujai įsigytų daiktų ir varganą vienatvę tuščioje troboje, kai tuo metu kolchozų bobos jau dabar vaikštinėja po valsčių su naujomis skaromis ir giriasi, jog jautieną porcijomis valgo. Vien pavydu, vien įprasta gyvenimo nuojauta varguolių bobos visiškai tiksliai numanė, kur gerovė jų laukia.

Bet vidur jųjų pačių kaimo rangėsi buožiškoji angis, ir bėdžiai pavienininkai vaikščiojo apskurę, niekada neragavę kolchozinės mėsos.

Nuostabu dar tai, kad kolchozinės komisijos 2-oje Otradnoje nė karto nesukvietė vargingųjų ir vidutiniokų plenumo, atidėliodamos šį reikalą iki visiško išgvildenimo krūvos organizacinių klausimų, kurių kasdien prisigalvodavo patys nariai buožių pakalikai.

Pasitaręs su kai kuriais veiklesniais vargingaisiais, parašiau laišką draugui G. M. Skrynko į Samodelno kaimelį, kadangi jis buvo pats protingiausias gretimo rajono aktyvistas.

„Drauge Grigorijau! 2-oje Otradnoje kolchozinę statybą slapčia užgrobė pasiturintieji buožių pakalikai, moterų varguomenė išreiškia savo kančias tiesiog dainomis gatvėse. O tavasis rajonas ir tavo vadovaujamas MTS beveik greta. Patariu tau visų pirma užvažiuoti pas rajono valdžią ir išsiaiškinus, ar nėra ten kokių nors šaknų, 2-oje Otradnoje vešliai įsišaknijusių, atvykti čia ir likviduoti biurokratinį židinį.“

Vienas varguolis apsiėmė nugabenti laišką draugui G. M. Skrynko, o aš, būdamas tikras, jog Skrynko atvyks į 2-ąją Otradnoję ir likviduos biurokratinę buožiją, išėjau toliau nuo šios vietos.

Oras išsiblaivė, gamtoje pasidarė gana gera, ir aš ėjau ramus dėl kolchozų. aplinkui plačiai augo žiemkenčių kartos ir vėjas kėlė vilnijančias bangas iš jų mąslios žalios tankmės – tai gražiausias reginys visoje žemėje. Man norėjosi nueiti šiandien kuo toliau, aplenkiant mažus kolchozus, kad surasčiau tolumoje ką nors ypatingesnio.

Vakaro saulė mane užklupo netoli kažkokio parko: į parko vidų nuo išvažinėto kelio vedė išvalyta alėja, o alėjos pradžioje buvo arka su užrašu: „Apdovanotųjų didvyrių vardo ž. ū. artelė, įsteigta 1923 m.“ Čia tikriausiai visuomeninė gamyba labai ištobulėjo. Žmonės galbūt jau dirbo taip sutartinai lengvai, kaip alsavo širdimi. Su šia giedra viltimi išsukau iš savo kelio ir žengiau į komunos žemę. Perėjęs parką, pamačiau didžiulę ir kartu jaukią didvyrių artelės sodybą. Dešimtys naujų ir suremontuotų ūkinių patalpų protingai suplanuota tvarka buvo išsidėstę po sodybą; trys dideli gyvenamieji namai stovėjo kiek nuošaliau pagalbinių ūkinių pastatų veikiausiai dėl geresnių sanitarinių higieninių sąlygų. Jei anksčiau šioje sodyboje glaudėsi dvarininkas, tai dabar iš praeities neliko jokio ženklo. Nenorėdamas būti nei svečias, nei išlaikytinis, nuėjau į artelės kontorą ir pasakęs, kad esu šulinių ir čerpių meistras, buvau netrukus priimtas į laikinas vandentiekio remonto ir tinkamo naudojimosi vandeniu organizavimo techniko pareigas. Tą pat valandą buvo paskirtas atskiras kambarys, suteikta lova ir man, kaip tarnautojui, išrašytas davinys. Apimtas seniai prarasto visuomeninio naudingumo pojūčio, atguliau į lovą ir atsidėjau poilsiui avansu už būsimą darbą aprūpinant vandeniu.

Vėlai vakare apsilankiau artelės klube, kur domėjausi jos narių sudėtimi. Klube rodė pjesę „Komandinėse aukštumose“, kurioje pasakojama apie proletariato susigraudinimą dėl savo valdžios, tai yra apie jausmą, visiškai svetimą proletariatui. Šitoks dešinysis pataikūniškumas pas mus gyvuoja kaip masinė kultūra, kadangi pirmarūšiai žmonės užsiima tiesiogiai socializmo statyba, o antrarūšiai iš kailio neriasi mene.

Didvyrių artelės, sutvarkytos neva pagal komunos pavyzdį, nariai buvo akį glostančios valyvos išvaizdos ir į pjesės veiksmo herojus žiūrėjo kaip į pačius save, dėl to dar labiau nusiramindavo ir pasitenkindavo. Keturios mergaitės dukterys stovėjo scenos kampuose ir laikė žibalines lempas; mergaitės vilkėjo baltas sukneles, galvas gobė tankios šukuosenos, o visa savo išvaizda jos priminė senų laikų gimnazistes.

Išskyrus normalaus sotumo veidus, nieko kito tą vakarą artelininkai man neparodė.

Kelias dienas remontuodamas vamzdinį šulinį sužinojau pakankamai daug ir man nemalonių dalykų. Savomis akimis veikiausiai nebūčiau galėjęs visko įžvelgti, bet šulinyje drauge dirbo du artelės nariai ir man jie išaiškino kai kurias aplinkybes, susijusias su tais, kurie bergždžiai mėgino apsimesti tikraisiais gyvenimo didvyriais.

Tie du žmonės, pasirodo, artelėje buvo neseniai ir neapkentė beveik visų kitų artelininkų; tokio beprotiško reiškinio priežastis buvo ši: rikas ir kaimo partinės kuopelės vedė artelės „Apdovanotieji didvyriai“ papildymo neturtėliais aktyvistais politiką; o artelės valdyba nebenorėjo priimti jokių naujų narių, nes valdybai geri buvo tik senieji, tarpusavyje susigyvenę žmonės. Bet kas buvo tie senieji artelės nariai, jos įkūrėjai? Galbūt užsislėpę buožės?

– Ką tu?! – nustebo du žmonės, paskirti su manimi remontuoti šulinį. – Tai ištisas pilietinio karo didvyriškumas! Juos partija visais dantimis patikrino, niekaip kitaip: grynai mūsų žmonės!

– O ko gi jie nieko nenori į savo artelę įsileisti?

Varguoliai šiek tiek pagalvojo.

– Tu matai, septynioliktais metais ir jie buvo vargdieniai – vadinasi, jie nieko neturėjo, išskyrus savąją klasę, o dabar prikaupė gūbrį turto, o klasę paliko ramybėje…

Tačiau buvo neįmanoma, kad visi kovų su baltagvardiečiais didvyriai būtų tapę pareigingais ūkininkais ir aplinkinės varguomenės priešais: kur galėjo pražūti jų pamatinė nesavanaudiška prigimtis? Ir aš sužinojau, jog iš tikrųjų vieni artelės steigėjai jau seniai mirė nuo ligų ir blogai gydytų žaizdų, kiti metė artelę ir negrįžtamai išėjo į miestus, treti liko artelėje visiems laikams. Tie tretieji buvo tapę didvyriais ne dėl organiškų klasinių savybių, o dėl kažkokių atsitiktinių aplinkybių fronte, tai yra nesąmoningai, o dabar jie eksploatavo savo netyčinius žygdarbius visu buržuazinės smulkmės mitrumu.

Artelės pirmininkas draugas Mčialovas atėjo į mūsų darbą ketvirtos dienos gale. Aš išvydau apkūnų pagyvenusį žmogų sielvartingai susirūpinusiu veidu, tačiau su senu raudonarmietišku šalmu ant galvos.

– Žiemkenčiai tai, sako, juodžemio srityje visi iššalo, – pasakė jis man. – Ką tada valgysime ateinančiais operaciniais metais⁵?.. Ir dabar vėlgi – avižoms reikėtų lietaus, o jo kaip nėra, taip nėra!.

– Tu geriau buožišką kepurę su lezgiu užsidėtum ant galvos, – pasakiau aš jam. – O raudonarmietišką apdangalą geriau nusiimtum! Kas tau meluoja ir ko tu klausai!..

– Betgi man taip atodo, ir žmonės praneša, – ištarė pirmininkas. – Juk širdį tai skauda!.. Klausyk, tu, kai šulinį sutaisysi, išeik, o tai už tave socdraudimą reikės mokėti, specdrabužius pirkti, tu juk ne narys, per tave nuo rūpesčių neapsiginsi, o vandens mes ir be tavęs atsigersime!..

Pietauti man derėjo bendroje valgykloje, pietūs buvo prasti, ir aš badavau, nesuprasdamas, kodėl artelės narių tokie įmitę kūnai. Vėliau vis tie patys opoziciškai nusiteikę varguoliai naujanariai paaiškino man, jog artelininkai pietauja dar kartą savo kambariuose. Na o pietūs valgykloje būdavo kiek galint vargingesni, kad nuolatos po artelės sodybą beslampinėjantiems apylinkių vargdieniams neatrodytų, jog artelėje skaniai valgoma.

Kuo ilgiau gyvenau artelėje, tuo labiau įsitikinau, kad jos ideologija – veidmainystė, nepaisant reikšmingų bendrų pasiekimų, nepaisant stambių gamybinių laimėjimų. Artelininkai didvyriai, ypač prie pašalinių prasčiokų, nuolatos bėdojosi dėl prasto praėjusių metų derliaus ir dėl to, kad gyvenimas artelėje nuostolingas ir teks, matyt, išsidalyti į kiemus ir grįžti prie senovės.

Visa tai buvo, žinoma, nenuoširdu. Metinės kiekvieno artelės nario pajamos mažų mažiausiai dukart viršijo vietinio vidutinioko pavienininko pajamas, o pagrindinio kapitalo dalis, tenkanti kiekvienam artelininkui, artėjo prie tūkstančio rublių.

Bet iš kur ta veidmainystė, ta užslėpta klastinga kova su partija ir varguomene siekiant išsaugoti vien sau savąją dalį?

Pati artelė buvo salelė gana plačiame pavienininkų ežere, jei ne jūroje. Artimiausių kaimų vargingųjų aktyvas, taip pat sovietiniai partiniai organai seniai jau turėjo norą padaryti šią artelę didelio kolchozo kombinato centru, bendruomeninio klasinio ūkio patyrimo šaltiniu. Bet artelė, kurią sudarė buvę didvyriai, didvyriškai priešinosi, – o griauti gerą gamybos požiūriu ūkį nei aktyvistai neturtėliai, nei partiniai nenorėjo. Priešingai, visi jų mėginimai pastatyti artelę kolchozinio judėjimo priekyje rėmėsi geranorišku tarimusi su artelės valdyba. Bet susitarti nepavykdavo. Dar daugiau, per pastaruosius ketverius metus artelė priėmė tik dešimt naujų beturčių žmonių, ir tai tik labai spaudžiant visoms organizacijoms. Be to, du iš tos dešimties apsibuvo artelėje, persiėmė jos šykštuoliško vertelgiškumo dvasia, trys, keisdami artelės skrynias bolševikiško vėjo oru, išstojo, o penki sudarė artelėje tikrą bolševikišką opoziciją sektantiškai valdybai; su dviem iš jų aš ir buvau pažįstamas. Suprantama, tie penki neturėjo artelėje lemiamos reikšmės, pasitaikius pirmai progai, iš jų netgi galėjo atimti narystę. Bet kaip tik jie, mano manymu, ir yra tikroji būsimos, bolševikiškos artelės valdybos užuomazga, kuri ir turi pakeisti ankstesnius didvyrius, dabartinius veidmainius ir smagurius.

Visame rajone, kuriame buvo Apdovanotųjų didvyrių artelė, kolchozams priklausė tik dvidešimt procentų vargingųjų valstiečių ir vidutiniokų; didžiulių kolchozinių masyvų dar visiškai nebuvo ir visi maži it taškai kolchozai, kaip ir artelė, virė savose vertelgiškose sultyse. Menkas kolchozinio judėjimo masiškumas, šventas veidmainiškas savanoriškumo principo laikymasis (faktiškai – geriausių varguomenės žmonių pasyvumo skatinimas), kažkokia priplėkusi visa aplinka vietoj kolchozinės tvinstančios upės ir suformavo kolchoziukus balutes ir visą šitokios artelės pelkę.

Užbaigęs man patikėtus šulinio darbus, gavau dešimt rublių ir turėjau išeiti. Bet buvo labai gaila naujiesiems feodalams palikti tokią prašmatnią gamybinę artelę. Juk artelė praėjusiais, vidutiniškai palankiais, metais gavo beveik po dvi tonas kviečių iš hektaro, vien vaisių buvo patiekta kooperacijai už dvidešimt penkis tūkstančius rublių. Buvo aišku, kad ši gamybinė vieta gali suvienyti, pastatyti ant kojų ir pastumti į priekį kelis šimtus vargingųjų valstiečių ūkių. Tai kodėl gi čia laikyti kelias dešimtis nepajudinamų tunkančių „didvyrių“?

Įdomu dar pranešti, kad artelėje viso labo tebuvo du traktoriai. Visi darbai buvo atliekami ilgaamžiais senoviškais būdais; geri rezultatai buvo paaiškinami nepaprastu artelininkų darbštumu, darnia organizacija ir savos produkcijos tausojimu; šių jų savybių negalima nepripažinti ir šios savybės turėtų išlikti ir tada, kai ši veidmainiškai vertelgiška artelė taps bolševikinė. Kas vyktų artelėje, jeigu aprūpintume ją traktoriais, trąšomis, pritaikytume jos naudmenoms vietoj sauso pareigingumo spartųjį darbą, pakeistume turto kaupiką į bolševiką ir agronomą ir, svarbiausia, iš tikro padarytume artelę vargingųjų valstiečių darbo bendrove?

Du opozicionieriškai nusiteikę artelės nariai ir aš ilgai svarstėme skaudžius artelei dalykus, nerasdami būdų jiems išnaikinti.

Vienas narys pokalbio pabaigoje manęs paklausė:

– O kas pas mus visų stipriausia ir geriausia?

Aš jam pasakiau, kad proletariato diktatūra.

– Eisiu į Okrispolkomą⁶, eisiu į apskrities partijos komitetą, paprašysiu, kad proletariato diktatūra pakeistų mūsų artelės valdybą, – pasakė draugas. – Visur komunos ir senosios artelės veda kolchozus, o pas mus ji lyg mirtinai įstrigęs kamštis.

– Tikriausiai mūsų artelinė komuna – tai ne komunizmas, – ištarė kitas artelininkas.

– Mūsų artelė panaši į buožių bendriją su darbo pajais ir valstybiniu turtu, – paskelbiau aš tam tikrą apibrėžimą.

– O steigėjai juk – pilietinio karo didvyriai! – apgailestaudamas pasakė vienas iš dalyvaujančių narių.

– Bet laikas įveikia didvyrius ir pasmerkia juos pajuokai!

Šitaip pasakiau aš, bet komunarai iškart mane paneigė.

– Tu netiesą sakai: yra tokių didvyrių, kurių niekada neaplenkia laikas, jie jį vedasi iš paskos!

Dėl tiesos akivaizdumo aš, žinoma, sutikau. Paskui mes vienam artelininkui surinkome lėšų ir jis išvyko kviestis į pagalbą proletarinės diktatūros.

Žmogus išvyko ir po dviejų dienų sugrįžo. 2-oje Otradnoje, pasirodo, jau sėdėjo kažkokia komisija iš srities miesto, kuri nustatė svarbų pagyvenusių didvyrių artelės valdybos ir penkių kolchozinių komisijų 2-oje Otradnoje ryšį.

Taigi dar iki atvykstant draugui Skrynko, buvo nustatyta, kad artelė „Apdovanotieji didvyriai“ buvo vien buožių pakalikų gaivalų, veikusių 2-oje Otradnoje, agentūra ir, kita vertus, artelė buvo pasiturinčių pavienininkų grupių tvirtovė. Šis ryšys iš tikrųjų buvo seniai žinomas: jis reiškėsi artelės narių ir buožių pakalikių vedybomis, ir atvirkščiai. Tai, kas buvo klasės sąjunga, vėliau buvo sutvirtinta kūnu.

Dėl viso šito slaptajai kaimo buržuazijai artinosi galas, ir aš patenkintas išvykau iš čia į artimiausias tolumas, kokios man buvo regimos iš artelės sodybos.

Religinės Velykų šventės išvakarėse aš įžengiau į nedidelį kolchozą „Stiprus srautas“ ir tapau čia samdinio Filato, kurio istoriją pasistengsiu dabar bešališkai išdėstyti, gyvenimo pabaigos liudytoju.

Į kolchozą Filatą priėmė patį paskutinį, kai visi vidutiniokai jau buvo spėję įsirašyti.

– Tu visada susitvarkysi savo narystę, – šnekėjo Filatui vadovaujantieji asmenys. – juk pagal klasinius išmatavimus tu esi absoliutus žmogus!

Ir Filatas laukė, nežinodamas, ko jam džiaugtis, jeigu jis dar ne kolchozo narys. Nykia veido išraiška jis vaikščiojo po kolchozą ir šalino visokius nesklandumus. Ar trobos durys neuždarytos, ar pakrypo pinučių tvora, ar tiesiog gaidys vaikštinėjo atskirai nuo vištų – Filatas priverdavo duris, atstatydavo pinučius ir nugindavo prie vištų gaidį.

Vėjui papūtus, Filatas nueidavo į tą kaimo pusę, į kurią pūtė vėjas, ir žiūrėjo, kad vėjas neišpūstų iš kaimo ko nors naudingo. jeigu ką nors naudingo vėjas nunešdavo, Filatas sugriebdavo tą naudingą daiktą ir sugrąžindavo jį atgal į bendruosius fondus.

Taip ir gyveno Filatas dideliuose rūpesčiuose dėl kolchozo gero ir tvarkos, nebūdamas artelės ūkio nariu.

Visi seniai priprato prie Filato ir jis buvo būtinas kolchozui. Kai gimdė kieno boba – Filatą kviesdavo tvarkyti ūkį ir prižiūrėti mažus vaikus; be to, Filatas galėjo valyti kaminus, sugebėjo atpratinti vištas nuo noro perėti ir, kad būtų piktesni, nukirsdavo šunims uodegas.

Tokį žmogų kolchozo valdyba nutarė priimti pirmą Velykų dieną, idant vietoj Kristaus prisikėlimo suorganizuotų beturčio prisikėlimą kolchoze.

Velykų išvakarėse Filatą aprengė prašmatniais švariais drabužiais, paėmę juos iš kolchozo kooperatyvo, o senuosius Filato drabužius pakabino specialiame sandėlyje, kuris vadinosi „vargingojo valstiečio ir samdinio, gyvenusių buožių, kaip klasės, epochoje, muziejumi“.

Trobą skaityklą iš anksto papuošė vėliava ir lozungu, o Velykų rytą Filatą išvedė į prieangį, aplink kurį stovėjo susirinkusios visos kolchozinės masės. Filatas, pamatęs saulę danguje ir organizuotą liaudį apačioje, apsidžiaugė visomis savojo kūno pajėgomis ir užsinorėjo ateityje dar ištikimiau bei darbingiau gyventi, negu gyveno iki šiolei.

– Štai, – pasakė veiklus pirmininkas visam kolchozui, – štai prieš jus naujas mūsų kolchozo narys – draugas Filatas. Ne varpai skamba virš nejaukių pirkių, ne popas gieda ano pasaulio giesmes, ne buožė galų gale lašinius žiaumoja, o priešingai, Filatas stovi, šypsosi, darbštuolė saulė šviečia virš mūsų kolchozo ir viso pasaulinio internacionalo, o ir mes visi jaučiame neaiškų džiaugsmą savuose stuomenyse! Bet iš ko gi, neaišku, mūsų džiaugsmas? Iš to, jog Filatas buvo labiausiai ujamas, tyliausias ir mažiausiai pasaulyje valgantis žmogus! Jis niekada nekalbėjo žodžių, o visąlaik krutėjo darbuose – ir štai dabar jis prisikėlė, paskučiausias vargdienis, nes buvo suorganizuotas kolchozas!.. Pasakyk gi, Filatai, mums ką nors; dabar tu, liūdnasis darbininke, turi švytėti pasauliui vietoj buožių Kristaus…

Filatas nusišypsojo apstojusiai liaudžiai ir visai aplinkinei žydinčiai gamtai.

– Aš, draugai, kalbu tyliai, kadangi manęs niekada neklausdavo. Aš galvojau tiktai, kad būtų kada nors laimė samdinio katile, bet bijau srėbti tą laimę – tegu jau geriau kitiems atiteks…

Filato veidas išblyško ir prisišliejo prie kolchozo pirmininko kūno.

– Kas tau, Filatai?! – sušuko visas kolchozas. – Gyvenk drąsiau, drovioji siela, tu dabar būsi narys! Skelbk mums darbą ir uolumą, paskučiausias žmogau!

– Galiu, – tyliai ištarė Filatas, – tik širdis mano pripratus prie vargų ir apgaulės, o jūs man dovanojate laimę – krūtinė neatlaikys.

– Nieko, apsikęsi! – suriko kolchozininkai. – Žvelk į saulę, duokite jam oro…

Bet Filatas tiek nusilpo iš laimės, jog nusileido ant žolės ir ėmė mirti dėl per didelio širdies plakimo.

Filatą nunešė ant žolės ir paguldė veidu į dangišką saulės šviesą. Visi nutilo ir stovėjo nejudėdami.

Staiga pasigirdo kažkokio užsimaskavusio buožių pakaliko balsas:

– Yra, vadinasi, Jėzus Kristus, jeigu jis nubaudė samdinį Filatą!

Filatas išgirdo tuos žodžius per savo gęstančio proto tamsą ir stojos ant kojų, nes jeigu jis sugebėjo ištverti trisdešimt septynerius metus gyvenimo, tai gali iškęsti ir pergalėti mirtį bent jau paskutiniąją minutę.

– Meluoji, slaptasis niekše! Štai aš, gyvas – tu matai, saulė dega virš rugių ir viršum manęs! Mane buožės trisdešimt septynerius metus alsino ir štai manęs jau nebėra.

Ir susyk Filatas žengtelėjo du žingsnius, atmerkė akis ir mirė, ir išbluko jo žvilgsnis.

– Viso, Filatai! – pasakė už visus pirmininkas. – Didis tavasis darbas, nežinomas garsusis žmogau.

Ir nusiėmė kiekvienas kolchozininkas kepurę, ir plačiai atmerkė akis, kad jos džiūtų, o ne verktų.

…Netoliese nuo kolchozo „Stipri srovė“ užėjau geležinkelio pylimą ir eidamas išilgai jo pasiekiau stotį ir išvažiavau traukiniu.

Per vieną parą aš nuvažiavau taip toli, jog išlipau iš traukinio jau Ostrogožsko apskrityje, labiausiai vertinamų visame SSRS Michnovo avių tėvynėje⁷. Betgi Ostrogožsko apskritis neturi galimybių rimtam ir planingam pastarųjų auginimui dėl to, kad apskrityje nėra sausų sveikų ganyklų avims, o drėgnos žemės ir pelkėtos ganyklos baisiai užkrėstos visomis įmanomomis infekcijomis ir ypač avių inkstinėmis siurbikėmis.

Ostrogožsko rajono gyvenvietės – Olšanai, Gumnai, Pisarevka, Osipovka, Gnilojė, Sredne Voskresenskojė, Rybenskojė, Lukai, Aleksandrovka – ir kiti rajonai visiškai atsisakė avių veisimo ir auginimo, kadangi visos jos yra pažeistos facioliozės ir tūkstančiais žūsta pelkėtose ganyklose.

Toli gražu neišsami apskaita rodo per pastaruosius dvejus metus žuvus iki keturiasdešimties tūkstančių inkstinėmis kirmėlėmis užkrėstų avių – iš viso už penkių šimtų tūkstančių rublių sumą.

Visi preparatai, taikomi gydant medikamentiniu metodu, neteikia norimų rezultatų, ir gyventojai, ir veterinarijos personalas įsitikino visišku bet kokio gydymo beprasmiškumu esant pelkėtoms ganykloms, kadangi avys kiekvieną minutę, su kiekvienu pelkių žolės stiebu gauna ir gauna naujas kirmėlių porcijas.

Veterinariniu sanitariniu požiūriu pavojinga ir ekonomiškai nenaudinga užleisti pelkėtas vietas mikrobų bakterijų bei kirmėlių tukniam gyvenimui ir atimti iš galvijų sveiką pašarą, kurio taip trūksta Ostrogožsko apskričiai.

Remdamasis tuo, kas pasakyta, Okrvetotdielas⁸ melioraciją – pelkių ir užpelkėjusių ganyklų nusausinimą – savo pranešimuose ir planuose laiko vienintele avininkystės išgelbėjimo nuo nuolatinės sunaikinimo grėsmės priemone ir mano esant iš tikrųjų būtiną užpelkėjusių ganyklų nusausinimo darbų neatidėliotiną organizavimą, pirmiausia pagal Tichaja Sosnos upės ir jos intakų tėkmę, kaip perskrodžiančią visą apskritį, kurios salpa (salpos masyvas trisdešimt tūkstančių hektarų) po nusausinimo taps apskrities ekonomine baze, taip pat bus išspręsta Michnovo avių veislininkystės visoje apskrityje problema.

Bet kadaise visoje Ostrogožsko apskrityje driekėsi pirmykštės ganyklos, nors taip buvo ne tik iki atsirandant čia avims, bet ir žmogui – dar anksčiau nei pirmosios žmonių gyvenvietės įsikūrė palei Tichaja Sosnos krantus, – nes kaip tik tam pradiniam laikotarpiui dėl žmogaus ūkinės veiklos priklauso griovų atsiradimas kreidos nuogulose. O griovos, išeidamos į upės salpą ir nunešdamos į ją dirvožemio medžiagos, slopino upės srovę, pradėjo ilgą užpelkėjimo epochą.

Jei apžvelgtume visą Ostrogožsko apskrities teritoriją, dėl greito pelkių plėtimosi galėtume pamatyti didžiulę liaudies ūkio nelaimę.

Bet dėl upių mirties ne tik dvesia avys ir žlunga gyvulininkystė – ima mirti ir žmonės. Piktybinė chroniška maliarija labai išplitusi tarp Tichaja Sosnos slėnio gyventojų.

Ir būtų, žinoma, silpnadvasiška, nustačius tokią grėsmingą nelaimę, nepabandyti stoti į mūšį su gamta, siekiant atsikovoti iš jos didžiulius netikusių žemių plotus, kad gyvuliai gautų maistingų ir nekenksmingų pašarų, o darbo žmonės – produkcijos ir sveikatos.

Ši kova su gamta dėl dešimčių tūkstančių hektarų užpelkėjusių plotų prasidėjo 1925 metais. Reguliuojamųjų nusausinimo darbų palei Tichaja Sosnos upę projektas apima 40 kilometrų ilgio ir 83 kvadratinių kilometrų ploto užtvindomą masyvą. Maždaug trečdalis visų darbų jau atlikta; patys darbai nuo 1927 metų mechanizuoti, tai yra upę valo ir gilina ne žmonės, stovintys vandenyje su lopetomis, o plaukiojantis ekskavatorius – beje, ši į pelkes įknibusi mašina gali būti sovietinės žemės sėmimo technikos pasididžiavimas, kadangi mašina yra originalios konstrukcijos ir pirmą kartą padaryta Sovietų Sąjungoje (nei prieš karą, nei po jo Rusijoje tokios mašinos nebuvo daromos, jas paprastai pirkdavo Amerikoje). Bet sovietiniai inžinieriai kovai su pelkėmis naudoja ne tik mašinas, bet ir sprogstamąją techniką, dinamitu  ardydami susigulėjusias sąnašas ir kerplėšynus, dusinančius upę.

Apie gyventojų suinteresuotumą darbų sėkme galime spręsti iš to, jog gyventojai daugiausia natūriniu darbu padengė 52 procentus išlaidų sąmatos. Bet šie duomenys priklauso melioravimo bendrijų epochai, tai yra paprasčiausių tikslinių valstiečių susivienijimų laikotarpiui; dabar gi, kai Tichaja Sosnos slėnyje yra galingi kolchozai, reikia laukti žymiai didesnių sausinimo darbų tempų ir dar energingesnio gyventojų dalyvavimo.

Prieslėnio valstietija jau 1924 metais, kai aš buvau prie Tichaja Sosnos, jau žinojo, kad tvarkyti užliejamų žemių ūkį, tuo labiau sukurti iš pelkių pievas, vien pavienininkų ūkių įstanga negalima – ir 1925 metais, prieš pat darbų pradžią, visa suinteresuotoji nuskurdusioji valstietija susivienijo į melioravimo bendrijas, tai yra į užuomazginę gamybinio kooperatyvo formą.

Tokie tad faktų lobiai šiame skurdžiame slėnyje, kur ir po šiai dienai vyksta sunki kova už pirmykštės pražuvusios Michnovo avių tėvynės atkūrimą.

Išsikapstęs iš šio vieningai triūsiančio slėnio į sausžemes, įžengiau į kolchozinį kaimą „Žmonijos rytas“, sužavėtas tiek puikaus pavadinimo, tiek pridėtinio lozungo ant kolchozo iškabos, paimto iš metrinės sistemos⁹:

 „Visoms pavergtosioms tautoms – visiems laikams.“ Aišku, kad čia kalbama apie kolchozinį gyvenimo ir darbo organizavimą.

Prie kolchozo užkardos stovėjo kažkoks žmogus, jau senas, mielo, bet rūstaus veido, ir žiūrėjo į mane.

– Tu kas? – paklausė jis.

Aš jam apytikriai atsakiau, kadangi klausimas iš tiesų nėra paprastas.

– O tu ne kadras?

– Kadras.

– Kur tarnauji?

– Galvoje.

– Na, prašome užeiti, – tai gera įstaiga. Eime, aš tave kiaušiniene pavalgydinsiu. O ar žinai, kas aš?

– Kas?

– Ogi viso naujojo gyvenimo šurmulio pirmininkas, draugas Paška. Sveikas!

– Sveikas!

Anksčiau aš nuogąstavau, ar tinku naujajam gyvenimui, o dabar mačiau, jog kuo gyvenimas naujoviškesnis, tuo žmonės man paprastesni ir artimesni.

Linksmuolė Paškos žmona guviai ir uoliai iškepė mums kiaušinienę, o mes ėmėme ją valgyti. Bevalgydamas aš užsižiūrėjau į Paškos žmoną – ji buvo nuostabiai graži, nors jau pagyvenusi; bet ne čia slypėjo jos privilegija, svarbiausia, kad ji buvo linksma ir rami dėl savo gyvenimo, be to, išmintinga ir pirmeivė, kaip vėliau sužinojau.

Man jau teko sutikti krūvą kolchozininkių, panašių į šią moterį, ir aš atkreipiau dėmesį į jų linksmesnį būdą. Kodėl taip atsitiko, sunku suformuluoti, kadangi kolchozininkes dabar slegia didesnis nei pavienininkes rūpestis ir nerimas; betgi didžioji pavienininkių dalis yra tik tradiciškai liūdnos, apniukusios bobos.

– Tai, vadinasi, tu kadras! – pavalgęs pareiškė Paška (jo tėvavardžio aš dar nežinojau) ir bakstelėjo man į krūtinę.

– Kadras, – patvirtinau aš.

– Na, o jeigu tu netikras! – įžvalgiai nusigando Paška. – Atsakyk man į bendresnį klausimą: kiek reikia plytų mokslinei trobelei skaityklai pastatyti?

Antras patikrinamasis Paškos klausimas buvo iš kitos srities:

– Sako, pasaulis begalinis, o žvaigždžių yra be skaičiaus! Netiesa, drauge! Tai buržuazinė ideologija: buržujams naudinga, kad pasaulis būtų toks platus, idant bjaurybėms būtų erdvu gyventi ir būtų kur pasprukti nuo proletariato. O mano manymu, pasaulis turi pabaigą ir žvaigždžių yra baigtinis skaičius.

Aš patvirtinau, jog Paška kalba visiškai teisingai: visata negali būti neapibrėžtai begalinė.

– O kodėl elektra geležį mėgsta, o stiklo negerbia?

– Medžiagoje veikia kokie nors dėsniai ar vien tiktai tendencijos? Štai sako, kad galima padaryti dvi lazdas, tapačias viena kitai! Niekai! Aš keturias savaites obliavau dvi liniuotes ir vis dėlto per pusę plauko jos nesueidavo! Kurgi tapatumo dėsniai? Vien tik tendencijos ir daugiau nieko!

Pagal galimybes atsakinėjau į visus jo klausimus.

– Na, gana! – po dviejų valandų nusprendė Paška. – Lik pas mus kolchozo techniku – išspręsk didijį uždavinį, kaip mums pasivyti, pralenkti ir nenusibaigti. Gali? O mes čia norime padaryti tokį kolchozą, kad jis organizaciniu požiūriu tiktų, kaip „fordo“ automobilis, ir Afrikos valstiečiui, ir vargdieniui indėnui. Aišku tau?

– Aišku, tai aišku, bet šito nereikia: Afrikos valstietis ir pats ne kvailys.

– Jis tai ne, bet tu tai kvailys! Juk SSRS – pati priešakinė iki revoliucijos¹⁰ valstybė! Ko gi mums nepridarius visam atsilikusiam pasauliui socialinių ruošinių?! O jau pagal mūsų ruošinius tegul paskiau pasaulinė varguomenė priderina savo gyvenimą į saiką ir į naudą!..

Pagyvenęs ir padirbėjęs „Žmonijos ryte“, sužinojau visas smulkmenas iš praėjusio draugo Paškos gyvenimo. Tos smulkmenos parodė Pašką kaip didį žmogų, išaugusį iš smulkaus kvailio – net jeigu kai kurie jo veiksmai atrodytų nenusisekę ir juokingi: juk mes turime prieš save tik būsimo žmogaus pradą.

Už visą savo išsiauklėjimą ir apsišvietimą jis turi dėkoti vien tik savo žmonai, kuri jį atvedė į protą ir aktyvumą. Štai koks buvo reikalas.

Kitados, dar prieš revoliuciją, Pavlo Jegorovičiaus niekas iki galo nepažinojo, nors jis jau buvo suaugęs, – visi jį vadino Paška, nes buvo kvailas kaip kelmas, arba mažvaikis. Anais praėjusiais laikais jis supirkinėjo iš žemės bendrijų griovas ir senus šulinius – jis užsinorėjo turėti nors kokio turto, kad geriau suvoktų savo gyvenimo valstybėje prasmę. Įsigyti tikrų namų ir tikrų gyvulių Paškai neužteko lėšų, todėl jo sodybiniai sklypai buvo griovos. Tokios vietos jam atsieidavo pigiai: kartą už puskibirį degtinės jis supirko visas valsčiaus pelkes ir smėlio naudmenas.

– Imk valdyk, – išgėrę ir nusišluostę lūpas, kalbėjo valsčiaus vyrai. – Kokia nors smulkmė išaugs. Galėsi jaustis šeimininkas.

Paskui Paška leido savo gyvenimą griovose ir pavirš užžėlusių drėgnų paversmių. Ten jam buvo jauku, aplink jį plytėjo nuosavybė, ir jis galėjo stebėti vabzdžius, visiškai priklausiusius jam.

Kitą kartą Paška įsigijo vaismedį. Ėjo jis pro dvarininko sodą ir mato: šliaužia medžiu juoda kirmėlė. Paška išsigando, kad tas kirminas iš pradžių sugrauš vieną medį, paskui – ir visą gardžiakvapį sodą. O kai ims žūti sodai, tai valstybė nusilps, o po šito užgrius koks nors plikšių būrys ir atims iš Paškos griovas ir marmalynės valdas.

Tada Paška nuėjo pas dvarininką:

– Stefanai Jeremejevičiau! Pas tave ten ant medžio juoda kirmėlė atsirado: ji tau visus vaismedžių kamienus apgrauš – tu žiūrėk!

– Tu sakai, juoda kirmėlė! – mąstant protui tarė Stefanas Jeremejevičius. – Kas tai: flora ar fauna? Juoda kirmėlė! Tai ką man su ja daryti? Štai ką: Paška, tu paimk tą medį, išrauk su šaknimis ir tempk lauk iš dvaro, o namuose medį sudeginsi. Bet nedrįsk kirmėlių išmėtyti, žiūrėk sau iš paskos ir rink kirmėles į kepurę!

Paška pašalino iš sodo kenksmingą medį ir parsinešė jį į daubą, kur įbedė į molį, geisdamas, kad išaugtų nuosavas sodas.

Bet medis mirė, ir užėjo revoliucija. Beturčiai ėmė varginti Pašką kaip liaudies priešą. Iš griovos jį bematant išvijo, kad jo ten nebebūtų.

Ir patraukė tada Paška išilgai šalies, kad rastų sau nežinomą vietą. Pakeliui nusidraskė nuo savęs drabužius, sužaizdavo kūną ir specialiai nevalgė: jis jau suvokė, būdamas atsilikėlis grobuonis, kad Sovietų valstybei reikšmingi prastos išvaizdos žmonės.

Ir iš tikro kaimo sovietai jį gerbė.

– Štai, – sakydavo kaimo sovietai apie Pašką, – eina mūsų bendražygis, engiamas žmogus. Kur tu, drauge, gyvaliojai?

– Griovoje, – atsakydavo Paška.

Kaimo sovieto pirmininkas žiūrėjo į Pašką su ašaromis akyse.

– Pavalgyk pienelio su duonele, mes tave į aktyvą įtrauksim: mums didžiai reikalingi panašūs žmonės.

Paška atsigerdavo, prisivalgydavo ir pasilikdavo.

Viename kaime jį paskyrė kooperatyvo vedėju. Paška pamatė prekes ir pagailėjo jas parduoti: gyventojai viską suės ir sunaikins, o kokia prasmė? Turtą visada reikia patausoti: žmonių užtenka, o materializmo trūksta.

Iš kooperatyvo Pašką pašalino. Po šito įvykio jis ėmė laikyti save per menku vargdieniu, kad būtų vertas Sovietų valstybės, ir pavirto į nuskurdėlį. Labiausiai jis bijojo likti be piliečio vardo, be gyvenimo tikslo širdyje.

Betgi Pašką patraukė teisman kaip valkatą ir nedirbantį darbininką, veltui eikvojantį proletarų maistą. Teisme Paška pasakė, jog jis ieškąs paties gyvenimo dugno, idant revoliucija pripažintų jį savo būtinybe. Dabar jis norįs numirti, kad atlaisvintų valstybę nuo savo buvimo ir tuo palengvintų jos padėtį, juolab kad nėra proletariato pasaulyje didesnio vargšo už numirėlį.

Darbininkas teisėjas išklausė Pašką ir jam pasakė:

– Kapitalizmas gimdė vargšus lygia greta su kvailiais. Su vargu mes susidorosime, bet kur mums dėti kvailius? Ir čia mes, draugai, prieiname prie kultūrinės revoliucijos. todėl aš manau, jog šį draugą, vardu Paška, reikia įmesti į kultūrinės revoliucijos katilą, nudirti tamsuoliškumo odą, prisikasti iki pačių vergiškumo šaknelių, įsigauti į psichikos kaukolę ir pripilti jam pro visus plyšius mūsų ideologinės medžiagos…

Čia Paška suriko iš siaubo ir atsigulė ant grindų, kad iš anksto nusigaluotų. Bet jį užsistojo damutė, teisėjo padėjėja:

– Negalima šitaip gąsdinti nesąmoningojo. Reikia iš pradžių jo pagailėti, o jau paskui mokyti. Stokis ant kojų, drauge Paška, mes atiduosime tave į vyrus vienai sąmoningai bobikei, ji tave gailestingai mokys būti draugu ir apsišvietusiu piliečiu, nes tu esi pagimdytas kapitalistinės tamsumos.

Tuokart Pašką atidavė bobai į vyrus, ir jis, jos bijodamas, ėmė gyventi kaip sąmoningas darbo žmogus, dėkodamas savo likimui ir sovietų valdžiai, kurios rankose tas likimas yra.

Nuo to šviesaus momento teisme ir iki šiol Paška visą laiką kilo į viršų ir užkopė iki kolchozo pirmininko posto – tiek jam padidėjo proto kiekis dėl sąmoningos žmonos poveikio.

Ir rajone Pašką taip pat aukštai vertino, kaip spyruoklę apačiose, stumiančią vargingąsias ir vidutiniokų mases į priekį; jis pats vis labiau sielvartavo, kad nežino viso pasaulio moksliškumo ir ketino po piatiletkos važiuoti mokytis.

Kolchoze „Žmonijos rytas“ aš išgyvenau labai ilgai: buvau liudytojas pavasarinės sėjos, įvykdytos šimtu keturiasdešimčia procentų, palyginti su planu, ir trijų statybų – tvenkinio užtvankos, sėklų sandėlio ir siloso bokšto – dalyvis.

Po kiekvieno naujo laimėjimo Paška kalbėdavo kolchozo susirinkime ir pagarsindavo maždaug vieną ir tą pačią temą:

– Aš – draugas Paška – su jumis visais, vargšais ir draugais, pasieksiu, kad SSRS niekada nenutiltų industrializacijos sirenų kauksmas, kaip kad virš Britanijos imperializmo niekada nenusileidžia saulė!.. Ir dar daugiau: mes iškovosime, kad mūsų gamyklų dūmai užtemdytų saulę virš Britanijos!.. Mes privalome kitais metais susirasti kokią nors didvyrišką gamyklą ir visiškai aprūpinti ją mūsų kolchozo kvietiniais grūdais, – tegu mūsų draugai darbininkai atsisako juodos prarūgusios duonos ir valgo mūsų pirmarūšę! Tai sakau aš – draugas Paška!..

Pagyvenęs šalia Paškos iki rudens pradžios, pamilęs jį iki stiprios draugystės, kadangi jis buvo gyvas įrodymas, jog kvailybė yra vien laikina socialinė aplinkybė, aš vis dėlto vieną šviesią dieną ištiesiau jam atsisveikindamas ranką ir išvažiavau į Uralo stepes.

– Važiuok kur nori, – pasakė man Pavelas Jegorovičius. – Visi mes kunkuliuojame tame pačiame klasiniame katile ir tavo gyvenimo syvai pasieks mane.

Skirdamasis su draugais ir priešais, tikiuosi, kad komunizmas stos greičiau, nei praslinks mūsų gyvenimas, kad ant kapų visų priešų, dabartinių ir būsimų, mes susitiksime su draugais dar kartą ir tada aptarsime viską galutinai.

Versta iš: Платонов А. ИЗБРАННОЕ. Москва: Гудъял-Пресс, 1999

1 Tovariščestvo po sovmestnoj obrabotke zemli (bendro žemės dirbimo draugija).
2 Pagal „Kučiumo ekonominės psichologinės politikos“ reikšmę čia veikiausiai turėtų būti ne „netgi“, o „betgi“.
3 Apskrities žemės ūkio valdyba.
4 Čia turima galvoje tai, jog „visuotinės kolektyvizacijos“ pradžioje stambieji, tai yra vadinamųjų „buožių“, ūkiai sudarė apie 5 proc. valstiečių ūkių.
5 Ūkinio vieneto metinis veikimo laikotarpis, susijęs su finansinėmis, prekybinėmis arba gamybinėmis operacijomis.
6 Apskrities vykdomasis komitetas.
7 Michnovo avys – šiurkščiavilnių mėsai ir vilnai auginamų avių veislė, išvesta XIX a. Voronežo gubernijos Ostrogožsko apskrities valstiečių iš vietinių avių ilgalaikės atrankos ir tikslingo kergimo būdu. Pavadintos pagal Michnovo kaimo vardą.
8 Apskrities veterinarijos skyrius.
9 Čia, matyt, norima pasakyti, kad lozungų įtaiga priklausanti ne tik nuo turinio, bet ir nuo kalbinio poetinio jų organizavimo, t. y. nuo panaudotų metrinės eilėdaros principų.
10 Veikiausiai turima omenyje imperialistinės Rusijos bolševikų inspiruojama „pasaulinė komunistinė revoliucija“.

2010 m. Nr. 11

Iš rusų k. vertė Pranas Vasiliauskas

Andrejus Platonovas (tikroji pavardė – Klimentovas), literatūros genijus, gyveno ir kūrė pačiu juodžiausiu, baisiausiu ir tragiškiausiu Rusijos istorijos laikotarpiu. Gimė 1899 m. Voronežo priemiestyje proletaro šeimoje. mirė 1951 m. Maskvoje, „proletarų“ valdžios sunaikintas. Tarnavo pasiuntinuku, pagalbiniu darbininku, dirbo ketaus liejimo ceche, garvežio mašinisto padėjėju, girnų meistru, garvežių remontininku, elektrotechniku, melioratoriumi, elektrifikatoriumi, inžinieriumi konstruktoriumi, žurnalistu… O gyvenimo pabaigoje – sklinda legenda – kiemsargiu ir scenos darbininku. Rašė publicistikos ir kritikos straipsnius, apybraižas, kino scenarijus, pjeses, apsakymus, noveles, apysakas, romanus, eilėraščius, pasakas. Buvo mąstytojas, filosofas kultūrologas, melioracijos teoretikas, utopistas futurologas, išradėjas.

Kaimo varguomenės kroniką „Į naudą“ rašė 1930 metais per patį milijonų stipriausių ūkininkų „išbuožinimo“, t. y. jų fizinio ir ekonominio sunaikinimo įkarštį, per kitų valstiečių varymo į kolchozus – bolševikinę baudžiavą – vajų. Rašė vieninteliam, pasak autoriaus, skaitytojui – „drg. Stalinui“. O tas perskaitęs užrašė ant kūrinio: „Niekšas!“.

A. Platonovo stilius nepakartojamas ir todėl – tobulas. Jo kalba tokia savotiška, mąstymas toks originalus, jog šokiruoja grožinės literatūros gerbėjus ir atveda skaitytojus prie „savižudybės“, prie klausimo, ar „po Platonovo“ verta ką nors kita skaityti?

Varguomenės kronika

1930 metų kovą kažkoks dvasios vargeta, iškamuotas rūpesčių dėl visuotinės tikrovės, Maskvos Kazanės stotyje sėdo į tolimojo reiso traukinį ir išvyko šalin iš vyriausiojo vadovaujančio miesto.

Kas buvo šis ką tik išvažiavęs žmogus¹, kuris ateityje taps herojiškų, graudžių ir liūdnų įvykių liudytojas? Jis neturėjo nepaprastos, dydžio ir stiprumo požiūriu, širdies ir skvarbaus, gilaus proto, gebančio pradrėksti virpančią reiškinių plėvelę, kad užgrobtų jų esmę.

Keleivis pats numanė, kad yra padarytas iš veršiškos menko sunerimusio vyro materijos, kilęs iš kapitalizmo, ir dėl to teisingo numanymo neturėjo nei egoizmo, nei savigarbos. Jis panėšėjo į laukų vorą, iš kurio atimta individuali, plėšri dvasia, kai šis senovinis gyvis skrieja per erdvę nešamas vien vėjo, o ne gyvenimo valios. Ir vis dėlto šio žmogaus gyvenime buvo laiko tarpsnių, kai jam nei iš šio, nei iš to sutvaksėdavo širdis ir jis su ašaromis akyse nuoširdžiai ir silpnadvasiškai stodavo ginti partijos² ir revoliucijos atkampiausiuose respublikos kaimuose, kur dar gyvavo ir netiesiogiai ėdė varguomenę buožė³.

Šis klajūnas po kolchozų žemes turėjo vieną vertingą bruožą, dėl kurio jo akis mes išsirinkome stebėti, būtent: jis galėjo klysti, bet nemokėjo pameluoti ir į visą gigantišką socialistinės revoliucijos aplinkybę žiūrėjo taip rūpestingai ir tyrai, kad visą gyvenimą nerado žodžių, kuriais išaiškintų nuosavam protui, kas yra komunizmas. Bet nauda socializmui iš to buvo ne didžiulė, o menkutė, kadangi tokio žmogaus esmę, apytikriai kalbant, sudarė cukraus tirpalas šlapime, nors tikrasis proletarinis žmogus turi turėti savo sudėtyje sieros rūgšties, kad galėtų išdeginti visą kapitalistinę bjaurastį, apsėdusią žemę.

Jeigu ateityje keleivį mes įvardijame kaip save patį („aš“), tai – dėl kalbos trumpumo, o ne iš pripažinimo, kad bevalės įžvalgos yra svarbiau už jėgų įtempimą ir kovą. Priešingai, mūsų laikais būsimasis įžvelgėjas – tai mažų mažiausiai pusniekšis, nes nėra tiesioginis komunizmo kūrimo reikalo dalyvis. Ir toliau – mūsų laikais negalima būti tikru įžvelgėju, matančiu daiktų esmę, esant darbo ir proletariato rikiuotės nuošalėje, nes vertingos įžvalgos gali kilti tik iš jausmo, kad socializmo pastatymo darbas yra gyvybiškas.

Taigi, šis žmogus važiavo į atokias juodžemio lygumas, kur prie atvirų vandens telkinių, prapučiamos vėjų, stovi mažaturčių beturčių šiaudmolinės trobos.

Kelionė vagone pasikeitė. Anksčiau pro langą buvo galima stebėti tik krašto dykriškumą, tik padrikus retus kaimus, išsidėsčiusius taip baikščiai ir laikinai, tarsi jie būtų našlaičiai svetimoje žemėje ir pasirengę bet kada išnykti. Kadaise tai tebuvo tik postoviai klajojančios liaudies, netikinčios savo vietine ateitimi, laukiančios, kada jai palieps trenktis toliau, kur dar blogiau.

Dabar gi geležinkelio šonuose statėsi įvairūs punktai, įmonės, kontoros, bokštai, Jaroslavlio ir Amo⁴ automobiliai uoliai vežiojo medžiagas po pragaištingą pasiligojusią žemę. Žmonės stovėjo ant plytų mūrinių~ ir rūpestingai stengėsi dirbti, jau visiems laikams įsisavindami šias dykas, nuostolingas platybes.

Nerimastingas besistatančios respublikos veidas, švytintis naujomis plonlentėmis vakaro saulėje, daugelį šimtų kilometrų išliko toks pat. Visur buvo galima matyti geležinius ir plytinius kaimo visuomeninio ūkio įrenginius arba ištisus naudingų gamyklų korpusus.

– Kiek žolės visiems laikams pradings, – pasakė vienas savanoriškai gyvenantis seniokas, važiavęs pakeliui su manimi, – kiek naudmenų prapuls po plytų svoriu!

– Gerokai, – atsakė jam kitas žmogus, tipišku tamboviškio veidu, galbūt buvusios Ščacko apskrities gyventojas. Jis irgi atidžiai stebėjo pro lango stiklą kiekvieną statybą ir šnabždėjo kažką su niekšo šypsena, įsimesdamas retkarčiais į burną visokių trupinių iš savo maisto produktų maišo. Šis seno, uždaro pasaulio gyventojas tikriausiai nepripažino mokslinio socializmo, jis mieliau įmestų penkiakapeikį į aukų šventyklos statybai rinkėjo skardinę ir vietoj radijo visą gyvenimą klausytųsi varpų skambinimo. Jis tikėjo, jei spręsime iš nesudrumstos laimės jo veide, kad senieji pasaulio daiktai sunaikins revoliuciją, – todėl jis žiūrėjo ne tik į statomą respubliką, bet ir į griovas, į galingas molio atodangas, į pravažiuojamus pavargėlius, į augančius medžius, į vėją danguje – į visą negyvą tuščią gamtos kinkinį, kadangi šito reiškinio yra pernelyg daug ir jis esą negali būti revoliucijos sunaikintas, kad ir kaip ji stengtųsi. Senoji slūgsanti medžiaga vis vien, girdi, nuslėgs aitrų sovietinį srautą savo krūviu ir dūlėsiais. Turėdamas tokį dvasinį numatymą, tamboviškis žmogus dar šio to pavalgė ir iš vidinio taikaus jausmų sambūvio atsiduso tarsi būsimasis teisuolis.

– Būdavo, važiuoja ratai su pienu, – tarė pakeleivis seniokas, – visas vežimas girgžda, pats šeimininkas eina pėsčias, o ratuose jo boba gūžtą susisukus. O dabar tik šaltą inventorių permetinėja!

– Traktoriai karšti, o gyvenimas drungnas, – pasakė žmogus tamboviškio veidu.

– Iš čia ir liūdesys, – iškart sutiko seniokas.

– Neliūdėkite, – patarė iš viršaus nepažįstamas žmogus, gulėjęs ten ant plikų lentų. – Liūdesį palikite mums.

– Na, kaip nori, man tai kas! – išsigando seniokas.

– Tai ir aš irgi nieko nesakiau, – užbėgo už akių Tambovo gyventojas.

– Imk pieną, – pasakė žmogus iš viršaus ir nuleido raudonarmietišką gertuvę šio gėrimo. – Gerk ir neinkšk.

– Kad mes sotūs, valgyk pats, dėl Dievo, – atsisakė seniokas.

– Gerk, tau sako, kol nenulipau! Aš juk girdėjau, tu pieno ilgėjais.

Seniokas iš baimės pagėrė pienuko ir perdavė gertuvę tamboviškiui – tas taip pat atsigėrė.

Netrukus nuo viršutinės lentynos nusliuogė pats pieno šeimininkas; jis vilkėjo padėvėta raudonarmiečio apranga, atitekusia jam po demobilizacijos, ir turėjo jauną švelnų veidą, bet jau išvargintą protavimo ir veikimo. Jis atsisėdo ant suolo krašto ir užsirūkė.

– Žmonės kalba, kad tabako greit pritrūks, – dėstė seniokas. – Simaška⁵ nebeleido daugiau piktos sėklos auginti, kad proletariatas kvėpuotų sveiku oru.

– Še – rūkyk! – kišo buvęs raudonarmietis seniui papirosą.

– Aš, drauge, nepraktikuoju.

– Rūkyk, tau sakoma!

Seniokas iš paslaugumo užsirūkė, nenorėdamas turėti nemalonumų iš sutikto žmogaus. Raudonarmietis užkalbino mane.

– Su jais važiuoji?

– Ne, aš vienas.

– O pats kas būsi?

– Elektrotechnikas.

– Tai sveikas, – apsidžiaugė raudonarmietis ir ištiesė man savo ranką.

Aš jam buvau vertingas kadras, ir pats taip pat apsidžiaugiau, kad esu reikalingas žmogus.

– O tu ryte neiššoktum su manimi? Tu būtum mūsų kolchoze branginamas: pas mus ten saulė nedega.

– Iššoksiu, – atsakiau aš.

– Palauk, o kurgi tu tada važiuoji?

– Kad man nėra kur važiuoti, – kur manęs prireiks, ten ir išlipsiu iš vagono.

– Tai gerai, tai mums naudinga. O tai visi, supranti, užsiėmę! Ir dar juokiasi, niekšai, kai pasakai, jog virš mūsų kolchozo saulė nedega! O tu ko nesijuoki?

– O galbūt mes užžiebsim jūsų saulę? Ten pamatysim – verkti mums ar juoktis.

– Na, jeigu tu taip kalbi, tad užžiebsim! – džiaugsmingai sušuko mano naujasis draugas. – Nori, aš subėgiosiu virinto vandens? Dabar bus Riazanė.

– Mes kartu eisime.

– Tu etiketę nešiotum ant kepurės, kad elektrotechnikas. O tai aš pagalvojau – tu buožių pakalikas: tavo išvaizda netikusi.

Rytą nedidelėje stotyje mes su juo išlipome. Stoties viduje buvo vargana keleivių salė, vien dėl jos išvaizdos, dėl nuobodulio ir visuotinio skurdo bet kuriam žmogui sugesdavo viduriai. Ant sienų kabojo puošnūs plakatai, vaizduojantys garlaivius, lėktuvus ir greituosius traukinius, plakatai kvietė į tolimas laimingas keliones ir vaizdavo svajingas, įmitusias moteris, besigėrinčias melsvais Volgos vandenimis, taip pat vešlia pakrančių augmenija.

Šioje keleivių salėje buvo vienintelis žmogus, kramsnojantis duoną iš krepšio.

– Sėdi? – paklausė jo stoties budėtojas, grįždamas nuo išlydėto traukinio. – Kada gi tu pasijudinsi? Jau trečia savaitė, kaip atvažiavai.

– Aš tau trukdau, ar ką? – atsakė šis sėslusis keleivis. – Ko tau bereikia? Grindis aš tau iššluoju, langus nušluostau; anądien tu užsnūdai, o aš depešą priėmiau ir išėjau, be kepurės pastovėjau, kol traukinys pralėkė. Aš gyvenu pas tave normaliai.

Budėtojas daugiau nebeskaudino pagyvenusio žmogaus.

– Na gyvenk toliau. Aš tik bijaus, prabūsi tu čia dar kokius keturis mėnesius, o paskui pareikalausi etato.

– Atatas man nereikalingas, – atsisakė keleivis. – Su dokumentais veikiau prapulsi, o be popierėlio aš visada gausiu patį lengviausią straipsnį⁶, nes apie mane nieko nežinoma.

Mano palydovas, demobilizuotasis raudonarmietis draugas Kondrovas, stabtelėjo dėl tokio pokalbio.

– Turėk galvoje, – pasakė jis budėtojui, – tu dirbi kaip šunsnukis; dabar tu man irgi rūpėsi.

Iškart po to mes išėjome į važiuojamą laukų kelią. mus apsupo nuoga pavasario gamta, priešindamasi vėju į veidą, bet mums tai buvo nesunku.

Kelias valandas pasidarbavę kojomis, mes sustojome prie triumfo lanko pavidalo kaimo vartų, ant kurių buvo užrašyta: „Ž.-ū. kolektyvas „Gera pradžia“. Pats kolchozas buvo išsidėstęs didžiulės raguvos šlaite, jos apačioje tekėjo upelis, plušantis ištisus metus. Kolchozo trobos buvo įprastos kaimui, visa turtinė įranga buvo senoviška ir pažįstama, tik žmonės man pasirodė neaiškūs. Jie vaikščiojo daugiskaita po visas kaimo vietas, čiupinėjo įvairius daiktus, prisukinėjo plūgų veržles, dalykiškai ginčijosi ir rimtai mąstė. Bendras visų kolchozo gyventojų jausmas buvo nerimas ir susirūpinimas, tad kolchozininkai savo nerimą prieš sėjos pradžią stengėsi sumažinti uoliu pasiruošimu. Reikalo labui kiekvienas manė kitą esant kvailesnį ir todėl visų plūgų veržles tikrino tik nuosavomis rankomis. Aš girdėjau trumpus pokalbius.

– Ar apžiūrėjai sėjamųjų stipinus?

– Apžiūrėjau.

– Na ir kaip?

– Kurie klibėjo, tuos pataisiau.

– Pataisei? Žinau, kaip tu taisai! Iš pat ryto užsivilko marškinius bajaną ir vaikštinėja! Va pats nueisiu – iš naujo pataisysiu.

Tas, kuris vilkėjo marškinius bajaną (su keturiasdešimčia sagų, primenančių armonikos mygtukus), nepaprieštaravo, o tik atsidūsėjo, nes niekaip negalėjo įtikti kolchozo nariams.

– Vaska, nubėgtum arklių pažiūrėti!

– O ko juos veizėti? Aš veizėjau: stovi, avižas žiaunoja jau kuri diena, netgi lašiniais apėjo.

– O tu vis dėlto nubėk jų aplankyti!

– Ko čia bėgioti, nuplikęs žmogau? Ko be reikalo kolchozines kojas atmušinėti?

– Tai štai: pamatysi jų nuotaiką, parbėgsi – pasakysi.

– Tai godus velnias, – užsigavo jaunyvos išvaizdos Vaska. – Juk aš visą samdinio dalią pas buožes išragavau, bet taip niekados nebuvau gainiojamas.

– Keistuolis: pas buožes buvo priplėšta, o pas mus kruvinu prakaitu uždirbta.

Galų gale Vaska nuėjo žiūrėti bendruomeninių arklių nuotaikos.

– Piliečiai, – pasakė su kibiru alyvos priėjęs žmogus; iš šio kibiro jis tepliojo visas geležines judamas ir nejudamas kolchozo detales, bijodamas, kad jos žus nuo rūdžių ir trinties. – Piliečiai, vakar dieną Serioga vėl neužgesintas nuorūkas mėtė kur pakliuvo. Pranešu tai, o dar kils gaisras!

– Paistai niekus, tepėjau, – paprieštaravo čia pat buvęs stambaus sudėjimo Serioga, – aš jas užspjaudydavau.

– Užspjaudydavai, bet pro šalį, – ginčijosi tepėjas, – o ugnis sausa krito.

– Na gerai, pakaks zirzti, – atlėgo Serioga. – Tu pats vaikščioji, alyvą ant žemės lašini, o juk ji už bendras lėšas nupirkta.

– Piliečiai, jis įžūliai ir kaip buožė meluoja. Tegu suranda kur nors bent vieną lašą. Ko jis mane kankina!

– Gana jums, – pasakė Kondrovas, – nešunburniaukite bendrų rūpesčių. Tu, Serioga, rūkyk kukliau, o tu – lašinti lašink, – kolchozui lašas ne bėda, bet va tepk – kur reikia, o ne kur sausa. Kodėl gi tu vežėčių ratlankius tepi?

– Rūdžių bijau, drauge Kondrovai, – atsakė tepėjas. – Perskaičiau, kad rūdys – tai lėta ugnis, o draugas Kuibyševas⁷ per radiją kalbėjo – pas mus geležies badas; aš ir šykštauju jos.

– Būk nuovokus iki galo, – paaiškino tepėjui Kondrovas, – alyva išgaunama irgi geležinėmis mašinomis. O jeigu tu be reikalo ją eikvoji, tai mašinos Baku bergždžiai veikia.

– Negi?! – išsigando tepėjas ir iš nustebimo atsisėdo ant savo kibiro: jis galvojo, kad alyva – tai tiesiog tirštas skystis.

– Petia, – pasakė vyrukui nuplikęs mužikėlis, tas, kuris nusiuntė Vaską pas arklius. – Eik, dėl Dievo garbės, apibėk visas trobas – tegul bobos krosniakaiščius užstumia, o tai šiluma išsisklaidys.

– Bet dabar nešalta, – pranešė Serioga.

– Vis tiek: tegul bobos pratinasi tausoti sudeginamą gerą, joms šis mokslas pravers žiemą.

Petia patylomis nubėgo pas bobas paliepti dėl krosniakaiščių.

– Klausyk, dėde Semionai! Kodėl tu vakar šieną iš mano kumelės atėmei, o savo išromytam arkliui pakišai? Žiūrėk tik, nevykęs kipšas koks, – matyt, kolchozas tavyje neišsitenka!

Dėdė Semionas stovėjo susidrumstusiu veidu.

– Pripratau prie išromytojo, – pasakė jis, – ilgainiui ateinu – jis šnopuoja į mane ir akimis mirksi, o visur norma – gyvulio nėra kuo palepinti, štai ir padėjau tavojo šieno.`

– O tu dabar prie žmogaus pratinkis, tada tave visi išromytieji gerbs!..

– Stengsiuosi priprasti, – liūdnai pažadėjo dėdė Semionas.

– Ar nenuėjus stogelio šuliniui daryti? – stovėjęs be darbo, tarė Serioga.

– Eik, brangusis, eik. Nuo mažumės su gyvūniukais vandenį geriame. Gal esant geram vandeniui mažiau imsime valgyti.

Paėjėjęs su Kondrovu į kolchozo gilumą, aš pastebėjau, kad į dešinę nuo kaimo, neužsėtoje šlaito viršūnėje, stovi naujas medinis gaisrinės bokštas kokių dešimties dvylikos metrų. Bokšto viršuje blizgėjo skardinis įrenginys, buvęs, jei spręsime iš formos, reflektoriumi; be to, jis buvo pastatytas taip, kad turėjo visiškai nukreipti nežinomo šviesos šaltinio spindulius į kolchozo pusę.

– Štai mūsų saulė, kuri nešviečia, – pasakė man Kondrovas, parodęs į bokštą. – Valgyti ar nori?

– Noriu. O ar jūs turite atsargų?

– Pakaks. Praėjusiais metais ruduo buvo bolševikiškas – visa užderėjo.

Užvalgę įvairių gėrybių pakeliui buvusioje troboje, kurioje kabojo elektros lemputė, mes nuėjome su Kondrovu ne į bokštą, o link upelio. Ties upeliu, prie namų darbo užtvankos, buvo ąžuolinis sandėlis su tvirtu tekančio vandens sukamu malūno ratu; akivaizdu, užtvanka tarnavo vandens atsargoms kaupti.

– Krintančio vandens sukamas ratas būtų našesnis! – tariau.

– Nagi, tu tik pasakyk, kaip reikia daryti, o mes jau darysim, – atsakė man Kondrovas.

Man pasidarė liūdna ir neramu šalia tokio žmogaus: juk jis už mažiausią žinojimą atiduos bet ką; o kita vertus, jį bet kokia kenkėjiška bjaurybė gali lengvai apgauti ir pražudyti, iš anksto įrodžiusi, kad yra perkandusi algebrą ir mechaniką.

Kondrovas atsklendė sandėlį. Jokio malūno sandėlyje nebuvo, ten stovėjo nedidelė dinamo mašina, ir daugiau nieko. Ant vandens rato veleno buvo medinis skriemulys, nuo kurio diržas perduodavo jėgą dinamo mašinai. Apžiūra parodė, jog vandens ratas buvo pajėgus per dinamo mašiną duoti pakankamą galingumą, kad kolchoze degtų dvidešimt tūkstančių ekonomiškų elektros žvakių, arba keturiasdešimt tūkstančių tų pačių žvakių pusvatėmis lempomis. Perdirbus tekančio vandens sukamą ratą į varomą krintančio vandens, viso įrenginio galingumą galima padidinti mažiausiai trečdaliu; dinamo mašina buvo apskaičiuota keturiasdešimčiai arklio jėgų ir galėjo pakelti didelį apkrovimą.

– O mūsų saulė, supranti, nešviečia! – liūdnai prakalbo man Kondrovas. – Ji užgeso.

Nuo sandėlio laidai ėjo blindėmis, pinučiais, trobų sienomis ir, atsišakoję į gretimą kolchozą, leidosi link saulės. Mes taip pat nuėjome prie saulės. Laidai visur buvo ganėtinai tvarkingi, pačioje saulėje aš taip pat negalėjau pastebėti ko nors ydingo. Ypač man kėlė pasitenkinimą skardinis reflektorius: jo atspindimieji paviršiai buvo taip pamatuotai išgaubti, kad visą šviesos jėgą tiksliai siuntė į kolchozą ir jo daržininkystės naudmenas, nieko nepraleisdami pro viršų ar benaudžius šonus. Šviesos šaltinį sudarė medinis diskas, prie kurio buvo pritvirtinta šimtas šimtažvakių pusvačių lempų, taigi bendras saulės šviesos galingumas siekė dešimt tūkstančių žvakių. Kondrovas kalbėjo, jog šito vis dėlto maža – kuo greičiau reiktų pridurti bent keturiasdešimt tūkstančių žvakių šviesos; aišku, nepaprastai praverstų prožektorius, bet jo neįmanoma įsigyti.

– Dabar aš einu paleisiu ratą ir dinamą, ir tu pamatysi, kad mūsų saulė nešviečia! – susikrimtęs pasakė man Kondrovas.

Jis nuėjo ir paleido – ir saulė išties nesušvito. Aš stovėjau ant bokšto suglumęs. Srovė pagrindiniuose laiduose buvo, kolchozininkai susirinko palei bokštą ir aptarinėjo iki manęs atsklindantį klausimą.

– visa mūsų valdžia mokslinė, o saulė nešviečia!

– Kenkimas⁸, ko gero!

– Kiek statėme, galvojome – pas mus nebebus darganų, puokštės išsiskleis, o ji stovi šalta!

– Tai nelaimė! Kai tik atsikeli, pamatai, jog ji nešviečia, tai ir susikremti visas nuo galvos žemynlink!

– Štai mūsų seniai buvo nustoję tikėti Dievą, bet kai saulė nesušvito, jie vėl pradėjo žegnotis.

Senelis Pavlikas pažadėjo likviduoti Dievą kaip tikėjimą, jeigu šviesa sutviks ant bokšto. Jis tada pažadėjo įtikėti elektrą kaip Dievą.

– O ar švietė ši saulė nors kartą? – paklausiau aš liaudies.

– Švietė beveik kad pusvalandį! – pasakė liaudis ir atsakinėjo toliau, ginčydamasi pati su savimi.

– Daugiau švietė: nesapaliok!

– Mažiau – aš ir apsidžiaugti nesuspėjau!

– Kaipgi mažiau, jeigu man ašaros nuo skaistumo ėmė bėgti?!

– Jos tau ir nuo lempelės prie šventojo paveikslo bėga.

– Skaisčiai švietė? – paklausiau aš.

– Prašmatniai! – sušuko kai kurie.

– Pas mus, atrodė, radosi mokslinė šviesa, bet gaila, kad išsibaigė, – pasakė pažįstamas man tepėjas.

– O ar jums reikalinga elektrinė saulė? – pasidomėjau aš.

– Mums ji naudinga; tu persiskaityk formuluotes ties savimi.

Aš apsižvalgiau ir pamačiau ranka rašytą raštą, vinimis prikaltą prie specialios lentos. Štai šito rašto turinys:

  „Elektrosaulės veikimo kolchoze „Gera pradžia“ nuostatai:

1. Saulė organizuojama siekiant padengti to paties pavadinimo dangaus šviesulio tamsų ūkanotą deficitą.

2. Kolchozinė saulė užtikrina šviesą virš kolchozo nuo šešių valandų ryto iki šešių valandų vakaro kiekvieną dieną ir kiaurus metus. Esant patvariai gamtos šviesai, kolchozinė saulė išjungiama, jos nesant, vėl įjungiama.

3. Kolchozinės saulės tikslas yra duoti šviesos kolchozininkų gyvenimui, darbui ir kultūrinei veiklai, naudingiems gyvūnams ir daržams, pasiekiamiems šviesos spindulių.

4. Artimiausiu metu paprastą stiklą saulėje reikia pakeisti moksliniu, ultravioletiniu, kuris išvysto apšviestų žmonių sveikatą ir įdegimą. Pasirūpinti draugui Kondrovui.

5. Kolchozinė elektrosaulė tuo pat metu yra kultūrinė jėga, kadangi kai kurie vyresni mūsų kolchozo nariai ir įvairūs kolchozų ir kaimų tikinčiųjų likučiai raštiškai pasižadėjo – nustoti laikytis religijos, jei būsianti vietinė saulė. Elektrosaulė taip pat turi tą nuostabią reikšmę, kad nuolatos žemėje palaiko šviesią dieną ir neleidžia susitvenkti nuotaikų dvejonėms, neišmanymui, abejonėms, liūdesiui, ilgesiui ir kitiems prietarams ir traukia kiekvieną vargingąjį bei vidutinioką pažinti bet kurios šviesos jėgos žemėje kilmę.

6. Mūsų elektrosaulė turi įrodyti miestams, kad sovietinis kaimas trokšta juos draugiškai pasivyti ir pralenkti technikoje, moksle ir kultūroje ir išaiškinti, kad ir miestuose būtina įrengti rajonines visuomenines saules, idant technika mūsų šalyje visur šviestų ir griaudėtų.

7. Tegyvuoja kasdieninė saulė sovietinėje žemėje!“

Visa tai buvo visiškai teisingai ir gerai, ir aš apsidžiaugiau šia tikra naujo gyvenimo statyba. Tiesa, šiame reiškinyje buvo kažkas graudaus ir juokingo, bet tai buvo graudi vaikystės, lenkiančios tave, nebranda, o ne dvesianti žlugimo ironija. Jeigu nebūtų susidėjusios tokios aplinkybės, mes gi niekada nesukurtume žmonijos ir nepajaustume žmogiškumo, nes mums juokingas naujasis žmogus, kaip robinzonas beždžionei; mums atrodo naivi jo veikla ir mes slapčia norime, kad jis nepaliktų mūsų vienų mirti ir sugrįžtų pas mus. Bet jis nebesugrįš, ir kiekvienas dvasios vargeta, kurio vienintelis turtas – abejonė, žus praeities – išmarų šalyje.

Kondrovas sugrįžo.

– Tu veikiausiai važiavai į Maskvą ultravioletinių lempų? – paklausiau jo.

– Jųjų, – atsakė jis, – pasakė, kad dar neparduodama, vis dar rengiamasi jas gaminti, krapštosi kažko!

– Kur tu buvai, kai saulė ėmė šviesti ir užgeso?

– Čiagi, prie saulės.

– Karšta buvo greta disko?

– Baisiai!

Aš užėjau už disko ir ėmiau tikrinti visą instaliaciją, bet tikrinti jos nebuvo ko: visa laidų izoliacija susmilko, įvyko trumpasis jungimas, o įvadiniai saugikliai, žinoma, perdegė. Visą šią įrangą, pasirodo, darė kalvis iš kito kaimo, pasikliaudamas vien savo nuovoka.

Bendru mano ir Kondrovo sprendimu padarėme išsamią saulės nešvietimo analizę, o paskui pranešėme savo nuomonę netoli mūsų dalyvavusiems kolchozo nariams. Mūsų nuomonė buvo tokia: saulė užgeso dėl didžiulio šviesos karščio, kuris sugadino laidus, vadinasi, reikia rečiau išdėstyti lempas ant disko.

– Nereikia! – atmetė vidutiniokas iš užpakalio. – Jūs nesuprantate. Jūs pastatykite ant skardos kokius nors indus su vandeniu, vanduo ataušins karštį, o mūsų skrandžiams pravers virintas vanduo.

Žodžiai vidutinioko, stovėjusio užpakalyje, buvo protingi ir tiko reikalui; pritaisius prie reflektoriaus aušinimo kamerą, skarda vėsins laidus, be to, kas valandą galima gauti kibirą virinto vandens.

– Na kaip? – paklausė manęs Kondrovas visuotinio susimąstymo tyloje.

– Taip bus teisinga, – atsakiau aš.

– Sukimo–kūlimo brigadą prašau prieiti prie manęs! – garsiai ištarė Kondrovas.

Ši brigada buvo pati atkakliausia atlikdama bet kurį sunkų, skubų ir mažai ištirtą darbą. Tik vakar ji užbaigė sėklinių grūdų visišką išvalymą ir, išmiegojusi dvidešimt valandų, dabar palaipsniui suėjo prie Kondrovo.

Ties saulės bokštu mes surengėme gamybinį pasitarimą, kuriame išsiaiškinome visas detales ir medžiagas saulės racionalizavimui, taip pat, kokiu būdu užslenkstės ratą perdirbti iš sukamo tekančio į sukamą krintančio vandens.

Paskui man davė laisvę, ir aš susidomėjau vietine klasių kova. Dėl šito nuėjau į trobą skaityklą, žinodamas, kad kultūrinė revoliucija pas mus dažniausiai eina išbuožintomis⁹ vietomis. Taip ir buvo: troba skaitykla užėmė senovinio, ilgamečio buožės Semiono Vereščiagino namą, iki likviduojant jis keturiasdešimt metų pavieniui ir pasiturinčiai šeimininkavo Perepalno vienkiemyje (laukdamas, kol pasivadins kolchozu „Gera pradžia“, kaimas vadinosi Perepalnu). Vereščiaginas ir į jį panašus jo kaimynas Revuškinas gyveno ne tiek iš savo triūso, kiek iš savotiškos išminties.

Nuo pat sovietų valdžios pradžios Vereščiaginas prenumeravo keturis laikraščius ir skaitė juose visus įstatymus ir nutarimus, siekdamas pralįsti tarp jų į kokią nors silpną ir naudingą vietą. Ir taip ilgai ir tvirtai, užsislėpęs ir gudraudamas, egzistavo Semionas Vereščiaginas. Betgi jį glumino pastaruoju metu gyvulių pigumas, o Vereščiaginas nuo seno nežymiai uždarbiavo supirkdamas ir perparduodamas svetimus gyvulius. Ilgai ieškojo Vereščiaginas kokių nors įstatymų šiuo klausimu, bet laikraščiai bylojo tik kažin kokius neapibrėžtumus. Tada Vereščiaginas nusprendė išnaudoti ir pačius neapibrėžtumus. Jo protas prisiminė, kad jo arklys turguje dabar kainuoja trisdešimt rublių, o apdraustas yra visu šimtu septyniolika. O čia dar kolchozas tuoj tuoj užgrius, ir tada arklys taps niekuo, nei gyvulys, nei reikmuo. Ištisomis ilgomis dienomis sėdėjo Vereščiaginas ant suolo ir liūdnai mąstė, gudraudamas viena geltona akimi.

  „Svarbiausia, kad valstybė nesuuostų, – sumetė jis. – Rodos, aš niekur neskaičiau, kad arklių nebūtų galima kamuoti: vadinasi – galima. Kad tik Osoaviachimas¹⁰ neįsikištų: bet ne, jo reikalas – aeroplanai!“

Ir Vereščiaginas sąmoningai nustojo duoti maisto arkliui. Jis pririšo jį virvėmis mirtinai prie gardo ir davė tik vandens, kad gyvulys nerėktų ir nepritrauktų budrios kaimynų klausos.

Taip praėjo savaitė. Arklys sunyko ir tarytum sužmogėjo. O kai pas jį ateidavo Vereščiaginas, tai jis netgi praverdavo burną, tarsi norėdamas ištarti jį kamavusį žodį.

Ir dar praėjo savaitė ar dešimtadienis. Vereščiaginas, kad arklys greičiau baigtųsi, nustojo jam duoti ir vandens. Gyvūnas nukorė galvą ir be perstojo iš širdgėlos gargė.

– Nusibaik, – įsakinėjo arkliui Vereščiaginas. – O tai sovietų valdžia nuovoki. Dar, žiūrėk, ir tave prisimins.

O arklys gyveno ir gyveno, tarytum jame būtų buvęs kažkoks idėjinis atsparumas.

Dvidešimtą dieną, kai arkliui jau užsimerkė akys, bet širdis dar plakė, Vereščiaginas apkabino savo arklį per kaklą ir, praslinkus valandai, pasmaugė jį¹¹. Arklys po dviejų valandų sustingo.

Vereščiaginas patylomis nusišypsojo iš nugalėtos valstybės ir nuėjo į trobą – pailsėti nuo nervų jaudulio.

Po dešimties dienų, vos tik kaimo sovietas išdavė jam pažymą, kad arklys nugaišo iškamuotas skrandžio, jis išvyko atsiimti draudimo už kritusį gyvulį.

Už gautus šimtą rublių Vereščiaginas nupirko turguje tris arklius ir, kaip susipratęs pilietis, apdraudė šį skaičių apskrities Gosstracho¹² kontoroje.

Pralaukęs mėnesį ir neišgirdęs, kad valstybė jį aprėktų, Vereščiaginas nustojo maitinti ir naujuosius tris arklius. Po mėnesio jis jau turės du šimtus rublių gryno pelno, o gal ir dar, ir taip toliau – iki begalinio pertekliaus.

Priveržęs virvėmis arklius prie gardų, Vereščiaginas ėmė laukti jų mirties ir savo pelno.

Betgi Vereščiagino kiemsargis šuva taip pat neturėjo nuostolių – jis ėmė plėšti gabalus iš pusiau negyvų arklių pasturgalių taip, jog arkliai bandė trypti iš skausmo, ir tampė mėsos gabalus po svetimus kiemus, kad paslėptų. Šunį valstiečiai pastebėjo ir greitai visos sudėties kaimo sovietas su Kondrovu priešakyje atėjo pas Vereščiaginą, kad aptiktų pas jį jautienos sandėlį. Kaimo sovietas jokio sandėlio nesurado, o naktį į Vereščiaginų kiemą subėgo visa ruja svetimų šunų ir sutūpę tie kieminiai gyvuliai ėmė stūgauti.

Kitą dieną vargingasis valstietis, kairysis Vereščiagino kaimynas, perlipo pinučius ir pamatė tris šunų suplėšytus mirštančius arklius.

Vereščiaginas taip pat nemiegojo, o galvojo. Jis jau iš ryto nuėjo pasiimti pažymos apie tris kritusius savo arklius, kuriuos jis pirko, girdi, vien tam, kad atiduotų besiorganizuojančiai arklių kolonai¹³, bet išėjo pagal Dievo valią. Kondrovas pažiūrėjo į Vereščiaginą ir pasakė:

– Nepavyks, Vereščiaginai, tavoji priemonė, mes iš šunų sužinojome apie visą tavo gyvenimo būdą. Eik kol kas į kamarą, o mes posėdžiausime dėl tavo likimo: šiandien atėjo laikraštis „Biednota“¹⁴, ten parašyta apie tave ir apie visus tokius asmenis.

– Paštas pas mus dirba prastai, drauge pirmininke, – pasakė Vereščiaginas. – Aš juk galvojau, kad dabar mašinos plis, o arklys – kenkėjiška būtybė, todėl ir negydžiau tokio atsilikusio galvijo.

– Aha, tu protingiau už visą valstybę galvojai, – tada tarė Kondrovas. – Bet nieko, tau dabar puikiai pritaikomas naujas įstatymas dėl gyvulių išsaugojimo¹⁵.

– Tegul pritaikomas, – gudragalviškai sutiko Vereščiaginas. – Užtat aš stojau už visišką industrializaciją¹⁶, o arklys yra gyvulys – oportunas!¹⁷

– Būtent! – tuokart sušuko Kondrovas. – Oportunas visada rėkia už, kai nuo jo dubenėlį su kopūstiene atitraukia! Eik į kamarą ir lauk mūsų nutarimo, kol mano nervai laiko, visos žmonijos prieše!

Po mėnesio ar dviejų Vereščiaginą ir analogišką Revuškiną jų buvusieji samdiniai – Serioga, tepėjas ir kiti – nuvarė pėsčius į rajoną ir paliko ten amžiams¹⁸.

Nė vienas vidutiniokas, išbuožinant Perepalne, nebuvo nuskriaustas, – priešingai, vidutiniokas Jevsejevas, kuriam buvo prisakyta kuo tiksliau surašyti kiekvieną buožių ūkio smulkmę, kad jos būtų įtrauktos į kolchozines pajamas, pats nuskriaudė sovietų valdžią. Ir būtent, kai Jevsejevas Revuškino namuose išvydo ponių bobų kažkokių vertingų daiktų krūvą, tai Jevsejevui iš džiugaus godulio dvejinosi akyse ir jis atliekamą pusę pasiėmė sau, jo nuomone, tik atkartojusią daiktus, – taigi iš moteriško inventoriaus nieko nebeliko, o valstybė buvo nuskurdinta šimtu ar dviem šimtais rublių.

Tokį pavienį reiškinį vėliau rajone apibūdino kaip atlenkimą, o Jevsejevas išgarsėjo kaip atlenkėjas – priešingai perlenkėjui. Čia aš naudojuosi proga paskelbti tikrąją padėtį: perlenkimai kolektyvizuojant nebuvo visuotinis reiškinys, buvo vietų, laisvų nuo svaiginamų klaidų, ir ten partijos linija nenutrūkdavo ir nedarė klaidoms lanksto. Bet, deja, tokių vietų buvo ne per daugiausia. Kurgi tokio nesutrinkamo generalinės linijos įgyvendinimo priežastis?¹⁹

Mano nuomone, savarankiškai mąstančioje Kondrovo galvoje. Daugelio rajono direktyvų jis tiesiog nevykdė.

– Tai rašė pagyrūnas, – sakė jis, skaitydamas ypač spaudžiančias direktyvas, kaip antai, „įvykdyti per dešimtadienį“ ir pan. – Jis geidžia išgarsėti, kaip koks autorius, aš, girdi, pirmasis popierinį socializmą pastačiau, niekšas toks!

Kitas direktyvas, priešingai, Kondrovas vykdė griežtai kruopščiai.

– O štai čia ritminga ir revoliuciška! – pranešdavo jis apie dalykišką popierių. – Kiekvienas žodis grukši smegenyse, skaitai – ir tarytum šviežią vandenį geri: tik draugas Stalinas gali šitaip pranešti! Tikriausiai rajono kipšai tiesiog nusirašė šitą direktyvą nuo centro, o tą, kurią aš išmečiau, patys sugalvojo, kad su protu susipyktų!

Veikė Kondrovas be jokios baimės ir nesidairydamas, nepaisydamas iš rajono nuolat jam grūmojančio piršto:

– Žiūrėk, Kondrovai, nestabdyk besiveržiančios į ateitį varguomenės, – užbrėžk tempą visu istorijos greičiu, netikėli nelaimingas!

Bet Kondrovas žinojo, kad tempą reikia išvystyti su vargdienių klase, o ne vien tik užėjus šišui; rajono gi žmonės savąjį vienasmenį šišą laikė visuotiniu užsidegimu ir rovė tiek toli į priekį, jog seniai prapuolė iš mažaturtės valstietijos akių už laukų horizonto.

Vis dėlto Kondrovas atliko jam nepritinkantį dalyką: Stalino straipsnio apie apsvaigimą²⁰ gavimo dieną pas Kondrovą su einamaisiais reikalais užvažiavo predrikas²¹. Kondrovas tą valandą sėdėjo ant šulinio rentinio ir nesitvėrė iš tikro džiaugsmo, nežinodamas, ką jam pirmiausia daryti – pulti į sniegą ar iškart stvertis saulės statymo, – bet reikėjo būtinai ir nedelsiant atvėsti nuo savo išsipildžiusios laimės.

– Ko tu erzėji? – paklausė jo nesusigaudantis predrikas. – Padaryk man suvestinukę…

Ir čia Kondrovas apsivyniojo kumštį „Pravda“²² ir atliko juo smūgį į predriko ausį.

Iki pat dangaus saulės nusileidimo aš išbuvau kolchoze ir, nusižiūrėjęs visa, kas verta jame, išėjau iš jo lauk. Kolchozinė saulė dar nebuvo užbaigta, bet aš tikėjausi ją pamatyti nakties tamsoje iš kokio nors pakelės medžio.

Nuėjęs daugiau kaip dešimt varstų, aptikau tinkamą medį ir įsilipau į jį laukti. Pusė rajono buvo mano stebima tą beprasidedančią pavasario naktį. Tolimuose kolchozuose degė šviesos. Buvo girdimas kažkur dirbantis trijeris ir iš visur aidėjo pažįstami kaip varpų gausmas, sergintys balsai šunų, dirbančių komunizmui taip pat atsidavusiai, kaip ir buožių kapitalizmui. Aš radau vietą, kur buvo išsidėsčiusi „Gera pradžia“, bet ten degė tik dvi šviesos ir iš ten neatsklido šunų lojimas.

Aš praleidau daug laiko, įsitaisęs ant šoninės medžio šakos, ir vis žiūrėjau į aplinkinius palaipsniui ščiūvančius tolius. Daugybė bejausmių žvaigždžių švietė iš dangaus į žemės tamsą, kurioje nepaliaujamai dirbo žmonės, kad ilgainiui susimąstytų ir apie svetimų planetų likimą, todėl dangaus žvaigždei kolchozas labiau priimtinas negu pavienininkų kaimas. Išvargęs, aš nelauktai užsnūdau ir taip išbuvau nežinia kiek laiko, kol nenukritau iš išgąsčio, bet neužsimušiau. Nežinomas žmogus atsitraukė nuo medžio, atlaisvindamas vietos mano kritimui, – nuo šio žmogaus balso aš ir atsibudau viršuje.

Įsileidęs su žmogumi į kalbas, nuėjau įkandin jo keliu, vedančiu tolyn nuo „Geros pradžios“. Retkarčiais atsisukdavau atgal, tikėdamasis kolchozinės saulės šviesos, bet viskas veltui. Žmogus man pasakė, kad jis kovotojas su nesvarbiausiąja grėsme ir per apskritį eina komandiruotas.

– Lik sveikas, Kondrovai! – paskutinį kartą atsisukau į „Gerą pradžią“.

Mes dažnai prasilenkdavome su kokiais nors pavieniais ir grupiniais žmonėmis, – regis, kolchozų laikais ir tuščias laukas turi savąjį gyventojų tankumą.

 – O kuri grėsmė nesvarbiausia? – paklausiau to, su kuriuo ėjau. – Tu gal geriau su svarbiausiąja kovotum?

– Nesvarbiausioji palaiko svarbiausiąją, – atsakė man kelionės draugas. – Be to, aš silpnos širdies, ir man priskyrė kairuoliškumą, kaip pagalbinį dešiniųjų veikimo barą! Svarbiausioji grėsmė – ta tai gerai: ten pagyvenę garbės biurokratai, ten įvairūs akcininkai liberalai – tuos reikia galutinai pribaigti, – ir dėl saviprusos bus naudinga: kas ten žino, galbūt dešinieji jau paskutiniai klaidadariai, paskutinės nugalabytos buožių sielos!

Oi, kaip gaila, kad mano širdis silpna, o tai man svarbiausiąją būtų davę: oi, na ir būčiau pagyvenęs šiais triuškinimų laikais! Tai bent malonu ir naudinga parmušti ir dešiniuosius, ir kairiuosius, kad čionykštei buožijai nebeliktų nei sielos, nei smegenų!

Aš apžiūrėjau kalbantį žmogų. Jis dar nebuvo senų metų, tačiau veidas ir kūnas veikiausiai išsieikvojo apskrities diskusijose, tiek jo liemuo panėšėjo į nukamuotą padarą.

Jis kvėpavo netolygiai ir retai, visą laiką užsimiršdavo vidinėse mintyse ir vargu ar pakankamai valgė maisto.

Perkopdami per horizontą, iš blausios šviesos palei žemę mes supratome, kad už mūsų patekėjo mėnulis. Mes atsigręžėme.

Tolumos rūke aš pamačiau silpną apskritą šviesulį, vis dėlto įveikusį vientisą tamsą.

– Tai saulę užžiebė kolchoze! – pasakiau aš.

– Taip, galimas daiktas, – abejingai pritarė kovotojas su nesvarbiausiąja grėsme. – Mėnulio – kaip saulės pasekėjo – pernelyg nereikšminga šviesa. Ir pasekėju reikia sugebėti būti.

Nakvojome mes su juo apleistoje lūšnelėje, kurią pamatėme vieškelio nuošalėje.

– Kokį nors punktą čia įrengus, – pasakė man ryto aušroje kelio draugas. – Ko gi stovi ši trobelė tuščia, kai pamatinį auksinį milijardą, mūsų ideologiją, ne kiekvienas turi sieloje!

– Tai tiesa, – pasakiau aš, – pasaulyje daug dvasios vargetų.

Pirmąją dienos pusę mes ėjome toliau. Kai kur po šlapius laukus jau visuotinai vaikščiojo kolchozai ir čiupinėjo rankomis žemę, nustatinėdami jos pavasarinę brandą.

Paskui priėjome Ponizovkos²³ kaimą, iš tikro įsikūrusį žemumoje. Tai paaiškinama tuo, jog aukštesnėse dirvose trūksta vandens arba sunku jį išgauti.

Apskritai kolchozų ir sovchozų aprūpinimas vandeniu turi tapti vienu svarbiausiu mūsų penkmečio uždaviniu, kadangi, kaip pastebėjau, žemės apdirbimo ir įsisavinimo laipsnis yra atvirkščiai proporcingas²⁴ aprūpinimui vandeniu.

Vadinasi, kad vandenskyrinių aukštumų žemės, paprastai pačios geriausios kokybės, pačios struktūriškiausios sudėties, blogiau apdirbamos ir tokie laukai yra blogiau prižiūrimi.

Tai ir suprantama, nes vandenskyros yra toli nuo ūkinės bazės, visada prigludusios prie natūralių atvirų vandens telkinių arba paviršinių gruntinių vandenų.

Aš mačiau grūdiniuose rajonuose ne mažiau kaip šimtą didžiulių kaimų, ir visi jie troškulio suvaryti į žemumas – upelių slėnius, raguvas ir kitas reljefo įdubas.

Na, o pačios derlingiausios, aukštumų žemės, – tolimos ir negyvenamos.

Dėl to mūsų ūkis kasmet patiria milžiniškus, tikriausiai kelių šimtų milijonų rublių, nuostolius, nes iš vandenskyrinių dirvų derlius negaunamas.

Kaip išspręsti šią užduotį? Kolchozus reikėtų įkurdinti, o sovchozų gyvenvietes steigti tiesiog vandenskyrose, kur dirvožemis derlingiausias. O vandenį tiekti jiems reikia iš gilių vamzdinių šulinių. Papildomai ryškiai pagerėtų sanitarinė būklė kaime. Ta užkrėsta atvirų vandens telkinių pliurė, kuria malšina troškulį daugelis kaimiškųjų SSRS rajonų, kaip vandens aprūpinimo šaltinis, tada prarastų savo reikšmę. O vamzdinių šulinių artezinis gilumos vanduo sveikesnis, skanesnis ir švaresnis už chloruotą vandentiekio.

Dabar, kai eini atokiomis SSRS vietomis, regi tarytum tuščią, neapgyvendintą šalį. Taip yra todėl, kad visos gyvenvietės pasislėpė žemumų tarpekliuose; kitaip sakant – hidrologinės sąlygos nulėmė mūsų žemių apgyvendinimo pobūdį. Na, o samprotaujant šiek tiek nuodugniau, galima sakyti, kad feodaliniai kapitalistiniai gamybiniai santykiai laikė kaimus prie upių ir pelkių, visiškai ar dalinai apleisdami pačius derlingiausius sausslėnius. Iš čia aišku, jog socializmas daugeliui mūsų pietinių, pietrytinių ir centrinių juodžemio rajonų, be kitų savo elementų, turi apsireikšti upių takoskyrose ir vandens pavidalu.

Štai kodėl kaimas, mūsų užeitas, vadinosi Ponizovka – vardu, kuris tinka ir tūkstančiams kitų kaimų.

Kovotojas su nesvarbiausiąja grėsme nuėjo tiesiai į kaimo sovietą. Ir čia aš buvau liudytojas veiksmų jo įgudusio proto, gebėjusio bet kokią biurokratinę painiavą paversti suprantamu tiesos paprastumu.

– Ko gi jūs nieko mums nepranešėte? – paklausė manojo kelio draugo kaimo sovieto sekretorius. – Mes būtume tarantasą nusiuntę jūsų pasitikti!

– Nenurodinėk! – atsakė kovotojas. – Arklius tausok sėjai, o ne man.

Ant sovieto sienų kabojo daugybė schemų ir plakatų, tarp jų vienas stambus planas, iš karto atkreipęs kovotojo su grėsme akylą protą. Planas vaizdavo patvirtintus terminus ir kovos kampanijų pavadinimus: rūšiavimo, žemės ribų nustatymo, aiškinamoji, žemės dirbimo susidėjus organizavimo, bandomosios sėjos, pasiruošimo patikrinimo, sėjos, kontrolės, ravėjimo, derliaus nuėmimo, derliaus apskaitos, grūdų paruošų, taros – transporto ir valgymo.

Didžiai suglumęs, kovotojas atsisėdo priešais pagyvenusį, šiek tiek suniurusį pirmininką. Jam buvo įdomu, kodėl kaimo sovietas rūpinasi ir tuo, kad žmonės valgytų duoną, – negi jie patys jos neįkanda ar yra tiek atsilikę, kad atsisakytų nuo šiuolaikinio maisto!

– O kas juos žino? – atsakė pirmininkas. – Gal užpyks dėl ko nors arba buožių paklausys ir perstos valgę! O mes negalime leisti gyventojams nusilpti!

Sekretorius savo ruožtu pateikė papildomą argumentą dėl būtinumo surengti griežtą valgymo kampaniją.

– Taip manant, – pasakė sekretorius, – tada ir ravėjimo kampanija nereikalinga: juk anksčiau pačios bobos eidavo ravėti sorų, tai kodėl gi mes jas dabar mobilizuojame?

– Todėl, jaunasis žmogau, kad jūs tik įsakote tikėti, jog apibendrintas ūkis geriau už individualų, o kodėl geriau – neparodote, – atsakė mano kelio draugas.

– Įrodinėti mums nėra laiko, socializmas nelaukia! – paprieštaravo sekretorius.

– Na, žinoma, – užbaigė kovotojas. – Jūs nieko nenorite statyti ir pasistatyti, jums norisi kuo greičiau kaip nors įsitaisyti ir gultis pogulio su laime… Štai ji – kairioji skubanti jaunystė! – jau į mane kreipėsi komandiruotasis.

Pirmininko nuotaika buvo kitokia. Jis niūriai numatė, jog toliau gyventi bus dar blogiau. Pagal jį išėjo, kad žmones teks administracine tvarka maitinti šaukštais, žadinti rytais ir įkalbinėti pragyventi artimiausią dieną. Sekretorius su juo nuolatos ginčijosi ir laikė jį dešiniuoju bailiu, pats tuo pat metu įnirtingai ir direktyviai gindamas grupę varguolių aktyvistų, neduodamas jiems nei suvokti, nei pajausti, pirmyn, bėgte marš per kolchozą į komuną.

Praėjus kuriam laikui, draugą iš apskrities smarkiai prajuokino tokia aiški aplinkybė, kad kairysis ir dešinysis sėdi tame pačiame kambaryje ir visą laiką tarytum kildina vienas kitą iš tos pačios buožiškos pragarmės.

– Valgymo kampanija buvo tas valas, su kuriuo aš iškart pagavau ir kairuolį karosą, ir dešiniąją lydeką, – paaiškino man pakeleivis iš apskrities. – Teks man šiame kaime dar pasėdėti ir kai kam iš šių masių dresuotojų padaryti popą.

– Bet tu per daug susitaikėliškai su jais kalbi, – pasakiau aš. – Kuo čia dėta jaunystė, švelnumas, kai kairysis vairuoja į katastrofą? Nepriekaištingai vanok ir dešiniuosius, ir kairiuosius!

– Tikra tiesa, – mąsliai sutiko kovotojas. – Atsitiks kokie sunkumai, kairysis juk bėgs pas dešinįjį – bijau, pasakys, dėdule! O tas dėdulė suriaumos bosu ir sužlugdys viską pasaulyje, buožių kūmas!

Apskrities žmogus dar šiek tiek pagalvojo besibaigiančios stepių dienos tyloje.

– Teisingai, teisingai: kairiųjų – diskantas, dešiniųjų – bosas, o tikrųjų revoliucionierių – baritonas, garsas genijaus ir tiksliai dirbančio motoro.

Ir čia kovotojas su nesvarbiausiąja grėsme paliko mane, o aš patraukiau iš Ponizovkos toliau savo maršrutu, nepaisydamas vakaro meto.

Eiti man teko neilgai; du nepažįstami inžinieriai važiavo automobilyje su šoferiu ir apsiėmė mane nuvežti iki artimiausios vietos. Kokį pusvalandį mes važiavome ramiai, paskui motore kažkas kietai ir tankiai pradėjo daužytis, tarsi į cilindrų kameras būtų pakliuvus metalinė spurdanti būtybė. Konusas²⁵, stabdys – ir šoferis išlipo žiūrėti gedimo. Atsukę veržles, mes bendromis pastangomis pabandėme pakelti cilindrų bloką, bet jėgų mums rados mažiau, nei buvo svorio, o entuziazmo trūko. Praeinantis žmogus stabtelėjo ir nusprendė:

– Jūs menkai pajėgūs ir imatės ne taip. Geriau eikite į Samodelnų vienkiemius – nuo čia bus kokie du varstai, net mažiau. Pasikvieskite iš ten Grišą – jis vienas jūsų mašiną atgaivins. Kitaip jūs nusikamuosite: jūs ne tie žmonės.

Mes patylėjome praeivio akivaizdoje iš pagarbos sau, bet paskui suvokėme, kad be to Grigorijaus iš kaimelio ir be arklių mes neišsiversime, ir jau temo.

Aš nuėjau į kaimelį. Įklonyje buvo keturi suodini kiemai, iš kiekvieno kamino sklido kažkokie naftos dūmai, ir visur šioje gyvenvietėje dundėjo kūjai. Kaimelis buvo panašus ne į kaimą, o į grupę pakelės kalvių; patys namai, kai priėjau arčiau, buvo visai ne gyvenamieji, o dirbtuvės, ir ten degė darbo su metalu ugnis. Matėsi, šitą industriją supo apleisti laukai, jog kaimelio gyventojai nei arė, nei sėjo, o užsiėmė geležies apdirbimu kažin kokioj nuolatinėj mašinų meistrystėj. Staiga veržli oro banga trenkė man į akis karštu smėliu, pakeltu nuo dirvos, ir įkandin šito pasigirdo patrankos trenksmas. Iš netikėto išgąsčio aš prisėdau ant varnalėšos ir šiek tiek luktelėjau. Nuogas žmogus, suodinas ir įdegęs – ne saulėje, o nuo ugnies, – išėjo iš trobos dirbtuvės ir pakėlė už manęs didžiulį medinį kamštį.

Šis žmogus buvo mums prisireikęs Grigorijus. Jis ką tik išbandė geležinio vamzdžio tvirtumą, iššaudamas iš jo medinį kamštį: geležinis vamzdis, pripiltas vandens, gulėjo žaizdre ir veikė kaip garo katilas – slėgė, kol išmušė kamštį iš angos.

Grigorijus nuėjo su manimi ir pasielgė labai paprastai: išrankiojo iš dviejų cilindrų subyrėjusių įdėklų pavidalo vidurius, o kitais dviem cilindrais paleido motorą.

– Važiuoti galima, – pasakė mums Grigorijus. – Tiktai dviem tuštiesiems cilindrams dabar pilvą skauda – ten dujos ir tepalas gainiojami protas neišneša kaip.

Mes nuvažiavome į jo kaimelį. tas kaimelis gyvuoja jau du šimtus metų ir visuomet jame buvo ne daugiau kaip keturi kiemai. Senove virtusioje praeityje kaimelis buvo važinėjančių prekiautojų vežimų, arbų ir valdininkų ekipažų remonto dirbtuvės, o dabar kaimelyje apsigyveno buvę partizanai ir demobilizavęsi raudonarmiečiai, kilę iš šachtininkų, maskviškių gatvės batsiuvių ir kaimo laikrodininkų, kadaise dariusių, nesant užsakymų, merginoms karolius.

– Jūs esate važiavęs automobiliu? – paklausė Grigorijaus vienas iš tikrųjų keleivių inžinierių.

– Kas man jį davė?! – su klausiama nuoskauda ištarė Grigorijus, vairavęs mašiną.

– O kaipgi jūs taip neblogai važiuojate?

– O aš gi važiuoju ir galvoju, – paaiškino Grigorijus. – Mašina gi pati sako, kas jai simpatiška, o aš jos klausaus ir prisitaikau.

Šiame kaimelyje nakvojome, nes Grigorijus pažadėjo padaryti įdėklus iš metalo, kuris niekada nesulūš ir nesutrupės.

Nakvynės atsigulėme į šiaudus ties daržine, kurioje buvo laikoma anglis ir brokuota produkcija. Vos tik nugrimzdome į sapno gryname ore vėsą, kaipmat mus prižadino aplodismentų audra ir ilgos ovacijos. Aplinkui nieko neegzistavo, išskyrus ramią ir tuščią stepę, o viename kaimelio pastate griaudėjo masių susižavėjimas ir aiškiai trinksėjo atdaro lango stiklas. Aš atsikėliau sudirgęs dėl sugadinto sapno, bet apimtas smalsavimo laimės.

– Trūksta nieko neišreiškiančių šūksnių! – pasibaigusių ovacijų tyloje išgirdau Grigorijaus samprotavimą. – Žmonės visada dirba iškart – ir delnais, ir riksmo balsu! Kitaip nebūna. Kai džiugu, tai visos organizmo dalys ima transliuoti.

Aš nesupratau ir įėjau į dirbtuvės vidų. Ant patalpos grindų stovėjo staklės, panašios į tas, kurios galanda peilius ir visokius ašmenis, bet su ypatinga didoka dėže ir įvairiomis smulkiomis detalėmis. Staklių paleidimo pavara buvo aiškiai kojinė. Visas šitas aplodismentų automatas²⁶ lauko amatininkų buvo pagamintas Petropavlovsko dramos būreliui, kuriam vienos pjesės metu už scenos buvo reikalingos sveikinančios masės.

Čia atėjo kitas amatininkas – Pavelas, pravarde Pryncypas; jis atsinešė rankoje blizgančio metalo gabalą.

– Kas tai? – paklausiau aš Grigorijaus.

– Tai mes detektorius iš jo pjaustome.

– Ir daug jums užsako?

– Tūkstančius. Mūsų kaimai muziką dievina, o priemiesčiai dar labiau. Aš galvoju, kad toliau į stepę radijas ir nenueina: pas mus apskrityje antenų tankiau nei medžių, visos bangos čia nusėda.

Paskui amatininkai sėdo vakarieniauti; jų buvo septyni žmonės, ir visi šiek tiek panašūs vienas į kitą. Stalas stovėjo po aprūkusio vienintelio medžio lapija – kiemo gale; virš stalo, pakabintas ant medžio, degė ketinis sietynas iš dešimties penkiažvakių elektros lempučių, o patį elektros maitinimą lempoms tiekė akumuliatorius iš palėpės. Apetitui pakelti indelyje ant stalo buvo skardinės lauko gėlės ir dvi plieninės graviūros, vaizduojančios meilę.

 Po sočios vakarienės, numatytos galingiems stepės amatininkų stuomenims, įvyko laikraščių skaitymas balsu. Skaitė Grigorijus, o kiti rimtai klausėsi ir atsiliepdavo nuoširdžiais jausmais.

– „Mūsų pasienio apsaugos sulaikytas lenkų šnipas Zlučkovskis!“ – skaitė Grigorijus.

– Nagan! – nusprendė klausytojai apie šitą šnipą.

– „Baku atidaryta nauja tepalų gamykla.“

– Mašinai būtini riebalai. Tai svarbiausia reikmė, – pritarė šitam dalykui amatininkai, prijausdami mašinoms.

 – „Gostorgo²⁷ Kamčiatkos kailinių žvėrelių medžiojimo ekspedicija siunčia sveikinimus Sovietų Sąjungos proletariatui.“

Ir atsakydami į sveikinimus visi klausytojai tyliai nulenkė galvas.

– „Netoli Ašchabado buvo juntamas nestiprus žemės drebėjimas. Ismidijės kaime sugriautas vienas namas.“

– Be reikalo: žmonės dirba, o svetima jėga lenda.

Tai buvo labai rimti žmonės. Matėsi, jog jie ne išklauso įvykius, bet jaučia juos, ne stebi, o tyrinėja, ir, lengvai besidarbuojant protui, ilsisi jų sunkūs kūnai.

Po vakarienės Grigorijus ėmėsi automobilio motoro įdėklų gaminimo. Pagal jo sistemą įdėklai turi išeiti tvirtesni, nei buvo, mat ruošėsi juos daryti ne iš vientiso bronzos gabalo, o iš gabaliukų.

– Ar tu matei namų iš vientiso akmens? – paklausė manęs Grigorijus.

– Ne, – pranešiau teisybę.

– Dėl to jie ir stovi po šimtą metų, dėl to ir atlaiko audras, karštį, lietų ir drebinimus! Aš tau įdėklus suvirinsiu iš kruopelių ir gabaliukų, kaip plytinį namą. Galėsi smarkiai važiuoti. Mitrijau, trupink man bronzą į smulkmę.

Dmitrijus ėmė kapoti bronzos gabalą.

– Nereikia, – susiprato Grigorijus. – Bronza atsieina valstybei lėšų ir organizacijos. Kapok man ją iš senų įdėklų.

Taip ir buvo pasielgta.

Dar Grigorijus nesuspėjo suvirinti ir suformuoti įdėklų, kaip iš stepės nakties prie dirbtuvės pasirodė paslaptingas, susirūpinęs raitelis. Tai buvo Grigorijaus draugas – komjaunuolis iš tolimo sodžiaus.

– Griša, pas mus dievas įžengia, popas, bobos jam jau angelą choru gieda, ant jo galvos šviesa dega!.. Jok su manimi ant arklio pasturgalio!

– Užvesk mašiną, – pasakė man Grigorijus. – Žadink šoferį!

Šoferį aš pažadinau, o inžinieriai dėl nuovargio važiuoti nepanorėjo.

 Po minutės mes iškūrėme iš kaimelio varomi dviejų cilindrų – kovoti su dievo pasirodymu sodžiuje, o paskui mus skubėjo komjaunuolis ant žirgo.

Mes atvažiavome anksčiau už dievą: jis dar nepriėjo iki sodžiaus, o lėtai slinko horizontu, apsuptas pagyvenusios liaudies, ir virš jo galvos išties švietė balzganos šviesos nimbas. Mes paskubinome variklį ir su cilindrų permušimais pasiekėme dievą ir juo tikinčiuosius.

Senis ėjo žeme, apsivilkęs pakuliniu, basas ir iškilmingas. Barzda, giedros akys ir pagyvenusio veido dvasios ramybė atitiko tam tikrus dievo tėvo požymius. Aplinkui susitaršiusius galvos plaukus švietė lygi šviesa. Pamatęs automobilį, dievas tėvas paleido iš rankų juodauodegį balandį, reiškusį šventąją dvasią; balandis tarsi nenorėjo skristi nuo maitintojo, bet Grigorijus kaukiamai pasignalizavo – ir paukštis nėrė šonu tolyn.

Už tai iš minios mes gavome akmeniu, sudaužiusiu dešinio žibinto stiklą.

Tada Grigorijus atsistojo ant vairuotojo sėdynės:

– Ponai seniai ir senės! (Pietiniuose sodžiuose mėgsta šį pagarbų atgyvenusį kreipinį.) Viešpats pavargo nuo liaudies nuodėmių svorio ir pėsčio žygio per žemės paviršių. Mes čia atvažiavome su mašina, kad priverstume velnią patarnauti viešpačiui… Dieve, sėsk!

– Mielai, balandėli! – sutiko iš arti mus stebėjęs dievas tėvas.

Jis buvo pasodintas ant užpakalinės keleivių sėdynės, ir šalia jo atsisėdo Grigorijus, o šoferis nuvairavo mašiną tokiu greičiu, kad seniai ir senės spėtų bėgte iš paskos.

Naktis tęsėsi virš mūsų; gili žvaigždėta gamta egzistavo aplinkui mus, nepajusdama vietinio žmogiško įvykio. Sodžiuje pastebėjo prisiartinimą to, kuris antrą kartą apsireiškė žmonijai, ir sargas suskambino pagrindiniu varpu ir mažaisiais antrintojais, skelbdamas velykines mišias.

Šoferio šoninis veidrodis visą laiką atspindėjo užpakaly sėdėjusio dievo šviesą, ir staiga ji užgeso; aš negalėjau atsisukti, kadangi, šoferiui nurodžius, pumpavau orą į benzino baką, bet veidrodis vėl sutvisko dievišku švytėjimu, ir aš nurimau.

Prie įėjimo į šventovę kniūbsčias gulėjo popas, taip pat sukniubę buvo visi tie, kurie ir anksčiau buvo Dievo rankose. Šone stovėjo grupė komjaunuolių, traktorininkų ir jaunų sodiečių, jie narsiai šypsojosi pasaulio pabaigos išvakarėse. Vienas valstietis, jau brandaus amžiaus, apimtas abejonių priėjo prie manęs:

– Arba, drauge, tiesa – Dievas kažkur buvo, o dabar apsireiškė, kai nebereikalingas.

Aš neperįtikinėjau jo žodžiais, kadangi dievas tėvas faktiškai beveik buvo. Čia dieviška šviesa vėl užgeso. Popas pakėlė akis.

– Kurgi šviesa, viešpatie, kurią regėjau laiko mirksnyje?

– Tuoj, – atsakė dievas. Bet šviesa virš jo galvos negimė.

– Leisk, aš uždegsiu! – pasiūlė Grigorijus. – Tu krapštysiesi – pareigas prarasi.

Jis atsmaukė dievui pakulinę kaip sijoną, pagrabaliojo jam ant krūtinės, ir šviesa sušvito.

– Tavo gnybtai ant baterijos atsileidę, – tyliai pranešė dievui Grigorijus.

– Žinau! – sutikdamas atsakė viešpats. – Ten reikėtų varžtukų ir veržlikių, o kur jų stepėje rasi.

Aplankę šventovę, mes nuvežėme dievą į trobą skaityklą. To pageidavo Grigorijus, o dievas sutiko. Grigorijus turėjo sumanymą: šiame pasiturinčiame sodžiuje beveik niekas netikėjo į radiją, laikė jį gramofonu, – Grigorijus vežė dievą kaip techninį įrodymą. Troboje skaitykloje liaudies susirinko užtektinai, tuo labiau kad dalyvavo dievas.

Garsiakalbiui gi nusilpo akumuliatorius, ir apie tai žinojo Grigorijus, o dievui ant krūtinės kabojo naujų elementų baterija. Grigorijus pastatė dievą netoli garsiakalbio ir sujungė jį laidais su aparatu. Radijas, gavęs papildomo maitinimo, suskambėjo aiškiu bosu, bet užtat šviesa aplink dievo galvą užgeso.

– Ar dabar jūs tikite radiją? – Grigorijus paklausė susirinkimo per orkestro ruošimosi Maskvoje pertrauką.

– Tikime, – atsakė susirinkimas. – Tikime Viešpatį ir triukšmingą mašiną.

– O kuo jūs netikite? – tyrė Grigorijus.

– Gramofonu dabar netikime, – pranešė susirinkimas.

– Čia dabar tau! – susierzino Grigorijus. – O jeigu mes dabar gramofoną paleisime, tada patikėsite?

– Paklausysime. Klausysimės, o tikėti palūkėsime.

– O jeigu dievą aš dabar iš jūsų atimsiu?

Susirinkimas ir dėl to nelabai nustebo.

– Na ką gi, – už visus atsakė beturtis valstietis Jevsejus, centrinių laikraščių skaitytojas. – Vietoj vieno Dievo apie mus dešimt bedievių tūpčios. Kuo silpniau, Griš, tiki, tuo daugiau tau dėmesio ir pajamų.

Vidurnaktį atėjo laikas skirstytis. Bet iškilo bėda: niekas nekvietė dievo į savo trobą vakarienės ir nakvynės. Sodiečiai reikalavo, kad kaimo sovietas sudarytų kiemų eilę dievui išlaikyti, o neorganizuotai turėti dievą nepanoro.

– Tai nors tu jį paimk, Stepanai, – pasakė kaimynui Jevsejus. – Tavo nauja troba tuščia, kaip nors išsiteksi.

– Ką tu? – įsižeidė Stepanas. – Aš užvakar rąstus tiltui pagal savanorišką apsimokestinimą²⁸ vežiau.

Dievas jau užsinorėjo valgyti ir sužvarbo nuo gaivios nakties, prasiskverbusios pro trobos skaityklos langus.

Pagaliau jo pasigailėjo komjaunuolis, kuris atjojo mūsų į kaimelį, ir pakvietė jį į savo trobą, kur viena gyvavo varguolė jo motina.

Grigorijus įširdo ant tokios religijos ir išsivežė dievą į kaimelį kaip senį. Ten dievas pavalgė, išsimiegojo ir ryte liko dirbti antraeiliu kalviu. Jis pasirodė esąs Astrachanės elektrinės kūrikas lakstūnas, patraukęs į kelionę dievo tėvo pavidalu, kad skelbtų šventą kolektyvinį gyvenimą ir susirastų sau garbingą laimę kolchoze.

– Jeigu aš tave dar kartą pagausiu – įkrėsiu! – pažadėjo Grigorijus. – Gyvenk čia ir darbuokis gamyboje. Skelbk kūju, o ne burna.

Patenkintas dievas pasiliko: vis dėlto jame gyveno kūriko ir proletaro dvasia, gyveno ir galvojo; buožė ar kitoks buržujus nesugebėtų tapti dievu – jis, nemokša, neišmano elektrotechnikos.

Turint tokius techninius gabumus, kokiais buvo apdovanotas Grigorijus Michailovičius Skrynko, sėdėti kaimelyje ir šaudyti iš vamzdžio mediniais kamščiais – neverta ir valstybei žala. Rytą aš apie tai pasakiau Grigorijui. Jis išklausė ir parodė man apskrities popierius, kuriais jis buvo skiriamas mašinų traktorių stoties su šešiasdešimčia sunkiųjų traktorių direktoriumi; pradine tos stoties baze buvo numatytas kaip tik šis mechanikos kaimelis, kur dabar gyveno Grigorijus. Mašinos ir įrengimai į MTS²⁹ turėjo atkeliauti per vieną dvi savaites.

Tai buvo nuostabu. Geresnio mašinų vado ir draugo nei Grigorijus Michailovičius šioje vietovėje surasti buvo neįmanoma. Be to, tik staigios Grigorijaus Michailovičiaus mirties atveju MTS sėjos planas galėtų būti neįvykdytas, o jam gyvam esant šis planas tikriausiai bus viršytas šimtu procentų, nes traktoriai jam niekada nesustos ir jis privers mašiną dirbti netgi su vienu cilindru, kad tik būtų išgelbėta pavasario minutė.

– O aš nepatenkintas, – kitąkart kalbantis pasakė man Grigorijus Skrynko. – Štai prastumsiu čia generalinę liniją, parodysiu visiems vidutiniokams, kas per daiktas kolchozas tikrovėje, kas per daiktas pavasaris už traktoriaus vairo, o paskui išvažiuosiu mokytis, – daugiau negaliu pakęsti!

– Ko jūs negalite pakęsti?

– Atsilikimo. Kam mums reikalingi traktoriai su kažkokiom dvylika, dvidešimčia arba šešiasdešimčia galių. Tai kapitalistinės silpnagalės markės! Mums tinka dviejų šimtų galių mašinos, kad riedėtų šešiais plačiais ratais, kad jose ne aeroplanas plerptų, o alsuotų ramus naftos dyzelis arba dujų generatorius. Štai kas yra sovietinis traktorius, o ne Fordo degiklis³⁰!

– Tai, regis, teisinga. Bet kaip šito pasiekti?

– Pats tapsiu traukos jėgų profesoriumi, štai ir pasieksiu.

Tikriausiai taip ir atsitiks, jog po trijų keturių ar penkerių metų pas mus ims nykti „Fordzono“ draskytuvai³¹ ir pasirodys galingi profesoriaus G. M. Skrynko konstrukcijos dviejų šimtų galių artojai.

– Kas toliau bus mano kelyje? – paklausiau aš Grigorijaus.

– Kolchozas „Be buožių“, – pasakė Grigorijus. – Ten pirmininkas mano pusbrolis, Senka Kučiumas, pasakyk jam, kad tu buvai pas mane. O dar toliau tau bus 2-oji Otradnojė, ten taip pat pažįsta mane, ir tu perduok kam nors linkėjimus!

Aš patraukiau į tą nurodytą kolchozą, bet dėl nakties tamsos nespėjau pasiekti paskyrimo vietos ir pasirodžiau ten naujos dienos rytą.

Prie įėjimo į kolchozą kabojo iškaba su šio apibendrintos žemės ūkio pavadinimu, o po iškaba – einamųjų metų darbų planas, pavaizduotas skardoje, ir klasinė kolchozo sudėtis:

  „48 beturčiai, 11 samdinių, 73 vidutiniokai, 2 mokytojai, 1 kita moteris su našlaičiais vaikais.“

Kolchozas „Be buožių“ egzistuoja nuo 1929 metų rugpjūčio, be to, 1928 metais ūkininkaudami pavieniui, dabartiniai kolchozo dalyviai žiemkenčiais iš viso apsėjo tik 182 hektarus, o kolchozas žiemkenčių pasėjo 232 hektarus, vasarojaus plotus kolchozas numatė padidinti pusantro karto, palyginti su tuo, ką užsėjo dabartiniai nariai, būdami pavienininkais. Dėl kokios konkrečios jėgos įvyko darbo našumo padidėjimas sudėtiniame vargdienių vidutiniokų ūkyje?

Šito nežinodamas, aš nuėjau pas Semioną Kučiumą, kad paklausčiau. Semionas, pravarde Kučiumas, mane nustebino rūškanu veidu ir žvarbiu balsu, sklindančiu iš jo nuolat gedinčios širdies gilumos.

– Aš negaliu tau atsakyti, – tarė jis man, – todėl kad mums nekyla toks klausimas, mums tai savaime suprantama.

– Jūs turite tikriausiai traktorių, ar jums MTS dirbo?

– Nėra dar nei traktoriaus, nei MTS.

– O kas gi yra?

– Ko tavyje nėra: mumyse nėra klausimų.

– O kodėl gi valstiečiai daugiau sėti ėmė?

– O kamgi jie kolchozą organizavo – stambiastiebėms piktžolėms, ar ką?

– Tu apeini mano klausimus, – aš gero linkėdamas klausiu.

– Neapeinu, – pranešė Kučiumas. – Manai, kad visas mūsų reikalas turi užsibaigti taip: susirinko žmonės į krūvą su vienu planu ir noru, ėmė dirbti ir netikėtai nieko jiems neišėjo. Tai juk siaubinga ir taip būti negali! Taip galvoja beprotis, arba kupinas neapykantos.

– Ir aš taip retkarčiais pagalvoju.

– Suprantama: tavyje nėra kolchozinio jausmo ir klasinio poreikio, ne visi suspėja paskui revoliuciją. Kas turi jausmą ar bent mūsišką klasinį pojūtį, tas turės ir proto, o be jausmo – lieka vien klausimai ir pyktis.

Aš nusiminiau. Tai buvo apytikrė tiesa. Likau kolchoze kelias dienas, vis dėlto ne per daugiausia pasitikėdamas Semionu Kučiumu. Daugiau Kučiumas su manimi nė karto nebekalbėjo, kadangi visiškai neištardavo žodžio be reikalo, nors dėl savotiško nuolatinio dalykinio liūdesio žmogus buvo mandagus ir ramus. Toliau aš buvau tik kai kurių įvykių liudytojas.

Apie ketvirtį šio kaimo gyventojų buvo kolchoze. Kitų valstiečių sielos visą laiką kankinosi: sustoti jiems ar dar palaukti. Dirbo Kučiumas nesuvokiamai, aš daugiau niekada neregėjau tokio kolchozinio organizatoriaus.

Kartą prie jo prieina keturi varguoliai – visi su vienodais pareiškimais: imk juos ir užrašyk į kolchozą. Šie varguoliai buvo visiems žinomi, bet kokybės požiūriu – ne ypač uolūs žmonės, nes jau seniai praradę viltį surasti kelią į lengvesnį gyvenimą. Tas jų neuolumas, matyt, ir įpykino Kučiumą, nes kelias varguomenės gyvenimui buvo jau atviras.

– Dar ko! – šiurkščiai nedraugiškai pasakė jiems Kučiumas. – Jūs pasiutote, ar ką? Jūs manote, kolchoze jums bus lengva?

– Tai gal, Semionai Jefimyčiau, ir lengviau, – atsakė beturčiai.

– Tai žmonės jums pritauzijo, – rūsčiai išaiškino Kučiumas. – Kolchoze juk darbas, rūpestis, pareigos, disciplina, – kur jūs lendate?

– O kaipgi mums pasielgti, Semionai Jefimyčiau?

– Tai būkite savo kiemuose, negi norit vargo patirti!

Beturčiai pasitraukdavo nuo Kučiumo paskendę mintyse; kai kurie pašnibždomis manė, kad Kučiumas – slaptas buožių pakalikas.

Vidutiniokai rašytis į kolchozą paprastai ateidavo pavieniui. Popierių jie paduodavo tylėdami ir su raukšle kaktoje, įsiėdusia į jų galvas dar nuo žiemos.

– Rašyk ir mus, Semionai Jefimyčiau, aš žmogus ne akmeninis.

– O koks gi tu? – klausdavo Kučiumas.

– Aš graudus. Aš gi matau, kaip jūs gyvenate, o aš niekaip negyvenu, – gyvenu nejudamai, lyg amžinas koks!

– Pavargti pas mus užsinorėjai, – liūdnai nustebęs kelia klausimą Kučiumas. – Nori kitą raukšlę užgyventi ant kaktos?

– Ogi net jeigu ir taip, Semionai Jefimyčiau!

– Net jeigu ir taip? Ne, tu jau grįžk atgal – mums kankinių nereikia. Pasikankink geriau savoj sodyboj – atsikankinsi, tada ateisi.

Aš nusprendžiau, jog Kučiumas tyčia nepriimdavo pavienininkų, siekdamas izoliuoti kolchozą ir iškelti jį į gerovės aukštumas. Bet dauguma pavienių valstiečių jautė ką kita: jie didžiai gerbė Kučiumą.

– Iš pradžių mes taip pat galvojome, kad jis girtas ar paikas, bet paskui suvokėme, kad jis tikras, – aiškino man daugkart nepriimtas į kolchozą beturtis Astapovas.

Pasirodo, ir praėjusiais metais Kučiumas kolchozą kūrė labai nenoriai, atidėliodamas ir vilkindamas, ir šitais varginimais baisiausiai audrino varguolių, jau nusprendusių eiti į kolchozą, jausmus. Tokiais nesuprantamais veiksmais Kučiumas paskatino netgi ne varguomenės srautą į kolchozą, bet visišką spūstį, kamšatį prie jo durų, kadangi sugebėjo suorganizuoti kažin kokį didelį kolchozo paslaptingumą ir įteigė masėms netinkamumo būti jo nariais jausmą. Bet tuo pat metu Kučiumas negudravo, nesidėjo politiku. Jis niekada nežadėjo nieko gero iš anksto, nedalijo jokių įsipareigojimų bei garantijų dėl šviesaus gyvenimo ir pirmasis iš visų man žinomų kolchozinių aktyvistų turėjo drąsos rūsčiai pasakyti kolchozininkams, kad jų iš pat pradžių laukia vargas dėl nesėkmių, neišmanymo, netvarkos ir skurdo; be to, šis skurdas bus dar kartesnis, nei jis būva viename kieme, ir jį nugalėti taip pat bus sunkiau, negu vienišam ūkininkui, bet užtat kai kolchozas sustiprės, skurdas taps nebeįmanomas ir negrįžtamas. Šios minties vis dėlto neišsakydavo, o tik išmąstydavo ją patylomis, – kalbėjo jis ką kita.

– Bet galbūt paskui mums bus gerai? – droviai jo klausdavo pirmieji kolchozininkai.

– Nežinau, – nuoširdžiai atsakydavo Kučiumas, – tai priklauso nuo jūsų, o ne nuo manęs. Padėsiu jums, buožių į kolchozą neįleisiu, bet pramisti ir siekti geresnio jūs turite patys. Jūs tik negalvokite, kad tik sovietų valdžiai būtinas jūsų kolchozas – sovietų valdžia ir be duonos gyva, – kolchozas reikalingas jums, bet ne jai.

– Nejaugi?! – gąsdinosi pirmieji kolchozininkai. – O mes girdėjome, kad kolchozai sovietų valdžiai prie širdies!

– Na ir kas, kad prie širdies! Sovietų valdžios širdis mat vargšų – vadinasi, išeitų, kas jums gerai, tas ir jai į naudą.

Taip vos vos, spaudžiant keliems beturčiams, buvo suręstas kolchozas „Be buožių“.

Ir iš tikrųjų Semionas Kučiumas nieko neapgavo – sunku buvo kolchozininkams pirmomis neramiomis organizavimosi dienomis. O Semionas vaikščiojo tarp visų tomis sunkmečio dienomis ir kalbėjo:

– Na, kurį išrašyti lauk? – Bet niekas nepanorėjo išsirašyti.

Tik daug vėliau, jau žiemą, vienas žmogus, besigiriantis tuo, kad jis – oficialus samdinys, išsirašė iš kolchozo.

– Negaliu, – sako jis, – sriubą duoda be tirščių, dirbk nuo aušros lig sutemos, viską atminti liepia, geriau jau aš iš samdinio privilegijų imsiu gyventi.

– Mauk, – atsakė jam Kučiumas. – Juk buožės ne vien bolševikus iš mūsiškių darė, bet dar ir amžinus vergus, tokius kaip tu. Mauk velniop!

Po rudens sėjos Kučiumas betgi priėmė į kolchozą, rodos, dešimt kiemų ir tik po rimtų pokalbių. Aš parašiau „priėmė“, bet tai nereiškia, kad Kučiumas visus kolchozo reikalus sprendė vienas, priešingai, jis atsisakinėjo nuo visų reikalų, išskyrus paprastą darbą, kaip antai arimas. Bet patys kolchozininkai taip paisė Kučiumo, kad nieko nedarė be jo žodžio. Jei jis tylėjo, tada kolektyvistai jautė jo nuotaikas ir pagal jo nuotaikas patys priimdavo sprendimus. Po grūdų rūšiavimo ir pasiruošimo sėjai Kučiumas priėmė dar penkis kiemus. Tokiais priėmimo būdais Kučiumas taip nuteikė visus kaimo pavienius, kad didžioji dauguma pavienininkų jau buvo užgulusi kolchozo vartus. Bet Kučiumas priėmimo nevykdė be kolchozo parodomųjų faktų, be pasiekimo tokių darbo pavyzdžių, kurie yra aiškus ir paprastas bendruomeninio darbo ūkio naudingumo įrodymas. Todėl jis ir priėmė dešimt kiemų tiktai po rudens sėjos, įvykdytos, kalbama, taip, jog pavienininkai stoviniavo kolchozinių laukų pakraščiuose ir verkė, tarytum būtų regėję kažką graudaus.

1 1930 m. A. Platonovas daug keliavo po Rusijos kaimus.
2 sąjunginė Komunistų partija (bolševikų), nuo 1952 m. – Sovietų Sąjungos komunistų partija. 1917 m. smurto keliu įvykdė perversmą; aprašomuoju metu jai jau vienvaldžiavo Stalinas.
3 Sovietinis primestinis turtingesnio ūkininko įvardijimas. Dar susigalvoję kitą pseudoterminą „buožių pakalikas“ ir išsikėlę tikslą „likviduoti buožes kaip klasę“, bolševikai galėjo susidoroti su bet kuriuo jiems neįtikusiu šimtamilijoninės valstiečių masės nariu.
4 Maskvos automobilių bendrovė, įkurta 1916 m.; 1924 m. pagamino pirmuosius automobilius Sovietų Sąjungoje.
5 Nikolajus Semaška (1874–1949) – bolševikų sovietinio režimo veikėjas, socialinės higienos specialistas; aprašomuoju metu – „sveikatos apsaugos liaudies komisaras“.
6 Be vietos, be žemės, be darbo, be kaltės kalti dešimtys ir šimtai tūkstančių SSRS valstiečių, gelbėdamiesi nuo bado ir trėmimų, traukė į miestus, užguldami geležinkelių stotis. Vienas jų – stoties „gyventojas“ – čia naiviai samprotauja apie lengvesnę bausmę dėl dokumentų neturėjimo, nei už pragyventą gyvenimą. A. Platonovas šiame epizode bolševiko Kondrovo lūpomis stoja „gyventojo“, o ne „budėtojo“ pusėn, taip priversdamas personažą „nusidėti“ bolševikų „partijos“ vykdomai kaimiečių ujimo ir naikinimo „politikai“.
7 Valerianas Kuibyševas (1885–1935) – stambi bolševikų figūra; aprašomuoju metu – pagrindinis Sovietų Sąjungos „industrializatorius“.
8 Tuo metu, kaip, beje, anksčiau ir vėliau, buvo kurstoma bei vykdoma visuotinė isteriška sovietų valdžios „kenkėjų“ paieškos ir „demaskavimo“ įvairiose ūkinio ir viešojo gyvenimo sferose politika.
9 1929–1933 m. sovietų valdžia „išbuožino“ apie 4 milijonus valstiečių šeimų, t. y. apie 20 milijonų žmonių. Dešimtys tūkstančių buvo sušaudyta, šimtai tūkstančių uždaryta į kalėjimus, apie 13 milijonų, atėmus viską, nutremta į Šiaurę, Sibirą ir kitas gyvenimui netinkamas pavojingas vietas, apie 6–7 milijonai „išsibuožino“ patys, t. y. metę viską, bėgo į miestus.
10 Gynybos, aviacinės ir cheminės statybos rėmimo draugija.
11 Patys didžiausi, baisiausi ir pavojingiausi naujųjų laikų žmonijos istorijoje nusikaltėliai Leninas ir Stalinas, įkvėpti marksistinės politinės doktrinos, ryžosi Sovietų Sąjungoje sunaikinti prasigyvenusius valstiečius, vadinamąją „buožių klasę“. Ekonominio ir finansinio jų likvidavimo idėją ir praktiką lydėjo „teorinis“ bei moralinis teroras. Antai Leninas vienos publikacijos dešimtyje eilučių vadinamuosius „buožes“, t. y. darbščiausius, šviesiausius kaimo žmones, sugebėjo apdrabstyti tokiais neapykantą ir susidorojimą kurstančiais epitetais: „žvėriškiausi, šiurkščiausi, baisiausi išnaudotojai“, „kraugeriai“, „vorai“, „siurbėlės“, „vampyrai“. Lieka neaišku, ar Platonovas, šitaip sutirštindamas vaizduojamojo epizodo spalvas, norėjo parodyti aprašomos situacijos absurdiškumą, nerealumą, ar, „paaukodamas“ Vereščiaginą, tikėjosi kūrinį, kaip visumą, padaryti priimtiną bolševikinės ideologijos „strategui“, ar tiesiog įtikėjo „buožių kaip klasės likvidavimo“ būtinumu ir nurašė juos į istorijos šiukšlyną.
12 Vyriausioji valstybinio draudimo valdyba.
13 „Arklių kolona“, arba „arklių brigada“ – tai „sąvokos“, paimtos iš partinių funkcionierių ir sovietinių biurokratų sparčiai formuojamos ir kolchozų poreikiams pritaikomos naujakalbės.
14 sąjunginės Komunistų partijos (bolševikų) Centro Komiteto dienraštis valstiečiams, tokiu pavadinimu (lietuviškai – „Varguomenė“) leistas Maskvoje 1918–1931 m.
15 1930–1933 m. dėl sovietų valdžios vykdytos pavienininkų ūkių prievartinės kolektyvizacijos arklių skaičius sumažėjo dvigubai, t. y. 17 milijonų galvų. Tikėtina, kad didesnė jų dalis krito iš bado ar dėl ligų, kiti buvo suvalgyti.
16 Personažo lūpose tuo metu intensyviai vykdomo „perėjimo prie socialistinio šalies industrializavimo“ atgarsiai. Industrializacija vyko valstietijos nuskurdinimo, stipriausių ūkininkų fizinio ir ekonominio sunaikinimo sąskaita.
17 Stalinistai daugelį savo bendrų, kurie nukrypdavo nuo „plieninės“ generalinės linijos, išvadindavo oportunistais. Matyt, ne veltui jie gyrėsi, kad „leninizmas gimė, išaugo ir sustiprėjo negailestingoje kovoje su visokio plauko oportunistais“. Į šnekamąją liaudies kalbą šis žodis, regis, irgi pateko, perimdamas savotišką neigiamą atspalvį.
18 Tokių kaip Vereščiaginas ir Revuškinas, t. y. „paliktų amžiams“ Tolimosios Šiaurės, Sibiro, Uralo, Kazachstano platybėse, buvo legionai. Per „išbuožinimą“ ar dėl „išbuožinimo“ buvo nužudyta ar mirė 7,5 milijono valstiečių ir jų vaikų. Dar 7 milijonai mirė užsmaugti stalinistinių bolševikų suorganizuoto (tyčia sukelto) bado rankos.
19 Šioje, kaip ir kai kuriose kitose, „Vargdienių kronikos“ vietose autorius antrina 1930 m. pavasarį pasirodžiusiose Stalino publikacijose „Apsvaigimas nuo laimėjimų“ ir „Atsakymas draugams kolektyvinių ūkių valstiečiams“ išsakytus teiginius bei išsireiškimus. Tokio stalinistinės „mokslinės politinės minties“ sąvokos kaip „perlenkimas“, „iškraipymas“, „nukrypimas“, „apsvaigimas“ ir kitos kūrinyje įgauna ypatingą platonovišką stilistinį prieskonį, neatitikusį socialistinio realizmo skonio kanonų.
20 Čia turimas galvoje jau minėtas Stalino „veikalas“ „Apsvaigimas nuo laimėjimų“. Jame „ištisinės“, t. y. visuotinės ir visiškos kolektyvizacijos iniciatorius ir prievaizdas veidmainiškai akina „draugus vietose“ nepersistengti varant valstiečius nuo žemės į kolchozus.
21 Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas.
22 Svarbiausias bolševikinės periodinės spaudos „organas“, oficiozas. Dezinformacijos, melo, visokiausios neapykantos kurstymo flagmanas politinės socialinės propagandos istorijoje. Eina nuo 1912 m. Lietuviškas atitikmuo – „Tiesa“ (1917–1991).
23 Vietovardis, kilęs iš žodžio „ķčēčķą“ („žemuma, slėnuma, loma“).
24 Turėtų būti „tiesiogiai proporcingas“.
25 Konusinė sankaba.
26 Tai itin rizikingas ir baisiai pavojingas A. Platonovo fragmentas. Čia jis tyčiojasi iš vidutinio, aukšto, aukščiausio ir pačio aukščiausio rango „partejcų“, kurie, norėdami įtikti uzurpatoriui, iš ekstazės ar iš baimės (buvo bijomasi net pirmiems nustoti ploti, nes tai galėjo užfiksuoti budri čekisto akis) įsiterpdavo į Stalino kalbas ištisais aplodismentų „koncertais“. Pavyzdžiui, ataskaitinis Stalino pranešimas XVII „partijos“ suvažiavime (1934 m.) „apie VKP(b) CK darbą“ buvo pertraukiamas tokiomis susižavėjimo ir pritarimo rūšimis: „Aplodismentai“ (11 kartų), „Aplodismentų audra“ (6 kartus), „Audringi aplodismentai“ (6 kartus), „Ilgai trunkantys aplodismentai“ (7 kartus), „Audringi, ilgai trunkantys aplodismentai“ (2 kartus), „Audringi, ilgai nenutilstantys aplodismentai“ (1 kartas), šūksmai „Teisingai!“ (6 kartus). Kalbos pabaiga buvo sutikta šitokia bakchanalija: „Audringi, ilgai trunkantys visos salės (pabandytų kas neploti!) aplodismentai. Suvažiavimas sukelia draugui Stalinui ovacijas. Giedamas „Internacionalas“. Po „Internacionalo“ ovacijos atsinaujina su nauja jėga. Šūksmai: „Ura Stalinui!“, „Tegyvuoja Stalinas!“, „Tegyvuoja partijos CK!“. Bet labiausiai, aišku, ši naivuoliška A. Platonovo pašaipa turėjo žeisti patį Staliną, tikrąjį plojimų ir ovacijų „automato“ užsakovą. Natūralu, kad skaitomą „Į naudą“ tekstą gensekas išmargino plūdimosi retorika, o perskaitęs padarė ir „organizacines išvadas“.
27 Valstybinė eksporto ir importo prekybos kontora.
28 Ko tik neišsigalvodavo sovietų valdžia ir jos aktyvas: ir „savanorišką“ apsimokestinimą, ir „savanorišką“ žemės bei nuosavybės išsižadėjimą, ir „savanoriškus“ obligacijų (vietoje duonos) pirkimus, ir „savanoriškas“ 7 darbo dienas per savaitę, ir „savanoriškus lenktyniavimus“, ir visokias kitokias „priverstinai savanoriškas“ „iniciatyvas“, „judėjimus“ bei „entuziazmus“.
29 Mašinų traktorių stotis.
30 Šitaip pavadinami įžymaus išradėjo ir pramonininko Henrio Fordo firmos sukonstruoti vidaus degimo variklio varomi traktoriai.
31 Čia paniekinamai atsiliepiama apie amerikiečių firmos „Ford Motor Company“ sukurtą, tuo metu pasaulyje labiausiai paplitusį traktorių „Fordson“, kurio kopiją „Fordzon-Putilovec“ 1924–1933 m. masiškai gamino Leningrado gamykla „Krasnyj Putilovec“. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje–ketvirtojo pradžioje tai buvo populiariausias Sovietų Sąjungoje traktorius. „Fordson“ markės traktoriai nebuvo galingi – teturėjo 20 arklio galių, tačiau pasižymėjo puikiomis eksploatacinėmis savybėmis, buvo pigūs, ekonomiški, lengvi, manevringi, jais buvo galima dirbti įvairius žemės ir ūkio darbus. Jie buvo skirti vidutinio dydžio fermerių (pavienininkų) ūkiams. Suprantama, sukolchozintai žemei apdirbti jie jau buvo per menki bei per „lengvi“, todėl turėjo pasitraukti.