Įžanginis
Viktorija Daujotytė. Haiku: 2009-ųjų spalio 1 diena
2009 m. Nr. 11
Spalio pirmoji – diena, kurią ir šiaip pastebiu. Šiemet išskirtinai talpi, prirašyta. Pasikartojančių minčių, rašto, likimų. Universiteto Šv. Jonų bažnyčioje atsisveikinimas su medicinos profesorium, antropologu, lietuvninku (ir nepastebėjom, kaip šis genties pavadinimas perėmė lietuvybei įsipareigojusių vardą) Gintautu Česniu, kultūros, dainos, rašto žmogum, parašiusiu knygą savo tėvui mokytojui, politiniam kaliniui – „Didžiuojuos savo tėvu“. Prisiminiau šią knygą Mokytojo dienai priartėjus. Neramu mokyklose, trūksta daug ko, labiausiai jaukumo, tikrumo. Tikrumo, kad taip reikia daryti, taip elgtis, taip mokyti.
Per įkyrų rudenio lietų pro Katedros aikštę eidama Rašytojų sąjungos linkui galvojau, kad nebegaliu nieko kritiško sakyti apie Vinco Kudirkos paminklą – nebėra labiausiai šiam projektui įsipareigojusio žmogaus, Fondo pirmininko Gintauto Česnio. O ir kokia prasmė kritikuoti, kas jau padaryta. Keista, bet juk Gedimino paminklas, iškilus Valdovų rūmams, atrodo geriau, lyg suaugo, įaugo.
Girdėjau pagarsinamus piketuotojų balsus, raiškiausiai kalbėjo statutiniai pareigūnai, jų basumas, mūsų nesaugumas. Kas išgirs? Normalus dialogas, – jau ištarta apie piketuotojančius-protestuojančius aukšto vyriausybės asmens. Ar tikrai normalus, ką tokios normos gali duoti, jei kiekvienas kalbame atskirai? Nebelabai kas ir betiki, kad galime susikalbėti, nacionalinis susitarimas yra per skambus, per didelis; lyg dideles skyles bandytume uždengti skambiais žodžiais. Geriau nedangstyti, dar kartą pradėti nuo to, kas dar padaroma. Jei dar galima nuo ko nors pradėti, jei nesame suvisam pavėlavę. Šalta, žvarbu, o kiek žmonių daugiabučiuose pasiryžę šalti visą spalį, kad tik nereiktų mokėti, nes nėra iš ko. Galėtų būti gyvenimo lygio testas, neleidžiantis net kalbėti apie nacionalinius susitarimus. Įmanoma tik kokia nors socialinė sutartis, prilaikanti, sulaikanti.
Rašytojų sąjungoje – Druskininkų poezijos rudens pradžia, jau atvežtas almanachas, turėtų būti ir haiku antologija. Druskininkų renginys susietas su pasauline haiku asociacijos veikla. Mažiausia poetinė struktūra, siekianti suderinti kelis lygmenis, pagauti ir sulaikyti sąmonėje pasirodžiusį darnos momentą. Tūkstantmetė japonų poezijos tradicija, įsitvirtinusi ir pasaulio literatūrose. Vidinės dermės kiekvienoj kultūroj ir kiekvieno kuriančio asmens pasiekiamos savaip, bendras tik meditacijos branduolys, būsena, susijusi ir su gamtos jutimu.
Ar būtina meditaciją sieti tik su Rytais, – „Slaptuosiuose sielų suokalbiuose“ (1983) klausė Sigitas Geda, kūrybingai išbandęs japoniško trieilio galimybes ir ieškodamas namų (ciklas „Namai“, kur paminėti ir šviesieji japonai). „Lyg mūsų tėvai ir seneliai ištisom valandom neprasėdėdavo kur nors kieme ar sodelyje… Ką veikia tylintis žmogus? Nieko neveikia, tačiau jo siela tuo metu skaidrėja… <…> Tačiau yra tylėjimo būdas, kuomet žmogus tyli, o kalba jo siela. Nepralenktas lietuvių poezijoje tokios meditacijos pavyzdys – „Anykščių šilelis“.“ Pratęsiu S. Gedos mintį: anykštėnai pakartojo puikų išeivijos „Anykščių šilelio“ leidimą, iliustruotą Prano Lapės; paminėjome 150-ąsias vieno pamatinių savo kultūros tekstų parašymo metines. „Vidunaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas / Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas“, – tobula kalbinės meditacijos forma, rodanti ir vidinių sąmonės struktūrų galimybes.
Lyg ir turėtų būti iš ko sudaryti ir lietuviškų haiku antologiją. Bet ir baugoka paskatinti grafomanus parašyti vieną kitą tūkstantį trumpaeilių. Lietuvių kalba skaidi, skiemenimis su balsio viršūne galima lengvai žaisti. Penki skiemenys iš vieno triskiemenio ir vieno dviskiemenio. Septyni – iš dviejų dviskiemenių ir vieno triskiemenio, iš retesnio penkiaskiemenio ir dviskiemenio. Keli dermių variantai. Turime vienskiemenių, jei tik kur trūksta. Vienas dalykas, kurį reiktų įsidėmėti: kad pasirašytų haiku, reikia rašyti poeziją. Jei nėra poezijos, nėra ir haiku. Deja, turime daug scheminių haiku, kuriuose poezijos nė lašelio.
Kažkas nesutinka, nesueina, nesusilieja, jei buhalterija ir teisinga (5, 7, 5). Atitikimų-sutikimų mums trūksta visais lygiais, gal ir dėl to mūsų politinis gyvenimas nesistruktūruoja. Gal ir dėl to nesiseka nei krepšiniui, nei futbolui. Jau suabejoji, ar politinės partijos bėra vienintelis demokratijos įrankis? O jei kitų galimybių nėra, gal mus, nebręstančią mūsų demokratiją, gelbėtų įstatymas, įpareigojantis kuriuo nors pagrindu susiformavusią politinę partiją išbūti viešumoje bent trejus metus iki Seimo rinkimų, neleisti pasikelti-prisikelti tik valdžios siekimui.
Rašytojų sąjungoje su Valentinu Sventicku – apie Eduardo Mieželaičio 90-mečio paminėjimą Šv. Kazimiero bažnyčioje: puikios dainininkės, garsus vargonininkas, geras skaitovas. Gražus poeto našlės gydytojos Elenos Mieželaitienės gestas. Nenutylėta, prisiminta. Nereikėjo organizacijos, užteko vieno žmogaus. „Lietuvių literatūros lobyno” serijoje išėjo ir E. Mieželaičio poezijos tomas „Barokinė lyra“, Elenos Baliutytės gerai sudarytas ir profesionaliu įvadu palydėtas. Profesionalumo problema visur. Profesionalas žino, kur slypi tiesos grūdas, kur jo ieškoti. Net tada, kai komplikuota. Nedaug literatūros profesionalų, bet dar yra. Tik atsilaikyti jiems nėra lengva. Iš principo svarbu, kad tokie jau autoritetą įgiję leidiniai kaip Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto „Colloquia“ nespausdintų menkų rašliavų. Turime daug postmodernizmo (viskas vienodai svarbu ir vienodai nesvarbu), bet trūksta modernizmo, o labiausiai – tikrai konservatyvios, saugančios, telkiančios laikysenos. Kadaise prieštaravau Arvydui Šliogeriui dėl jo knygos pavadinimo – „Konservatoriaus išpažintys“ (1995); dabar suprantu jį geriau, nei tada.
Nuo 15 valandos seminaras su lietuvių literatūros bakalauro pakopos studentais. Moters tapatybė Šatrijos Raganos apsakymuose, romantizmo, pozityvizmo, simbolizmo atšvaitai vidinėse mąstymo struktūrose. Konservatyvios laikysenos ir moderniųjų laiko perspektyvų dermė. Ar tik nepasiekiamas jos siekimas. O pačių studentų problemos, kaip tapatybės klausimai, iškyla jų sąmonėje? Žinau, kad su tais, kurie vadina save pravdistais, man ne pakeliui, kad tai ne mano, bet kodėl man neramu, kai girdžiu, ką jie daro, ko siekia, lyg likčiau žemiau… lyg atsilikčiau, – kalba studentė.
Ir man neramu; tiksliai nežinau, kas yra pravdistai, ką reiškia pravdos kategorija. Atsilieku, konservatyvumas gali virsti sąmonės gaubtu.
Rašytojų sąjungos leidyklos nuotaikos niūrios. Stoja ir leidyba, ir prekyba. Sugriuvo (ar sugriauta kieno nors labui?) knygų prekybos, platinimo sistema. Ir tuo, kas sunkiai išprašyta, tik dabar Kultūros ministerijos teleista naudotis; ką begalima spėti išleisti iki metų pabaigos. O nauji planai? Na, sakykime, monografija apie S. Gedą, ar turėtų arčiausiai šio reikalo esanti leidykla galimybę tokią knygą išleisti? Vargu. Vargu, net jei už darbą tebūtų menkai ar ir visai neatlyginta. Reikia pakraščiauti, kultūros organizatoriniai centrai darosi bejėgiai. Nežinau, ar iš jų bejėgystė persiduoda mūsų valstybei, ar atvirkščiai. Greičiausiai tai vientisa struktūra – kaip soneto arba haiku. Jei kalbėsime kultūros pavyzdžiais. Iš kultūros matyti valstybė, iš valstybės – kultūra. Yrančios kultūros formos pavojingos valstybingumui.
Pakraščių (atskirai, ne centralizuotai dirbančių žmonių, taip pat ir verslininkų) svarba didelė. Susitelkė žmonės, rado pritarimo ir parėmimo, ir Vilniaus Aguonų skverelyje apsigyveno Ksenijos Jeroševaitės sukurtas Katinas; Jurgos Ivanauskaitės, gerai sugyvenusios su kačių gimine, prisiminimui ir žmonių džiaugsmui. Gal labiausiai – vaikų. Katinas stiprus, nenugriausi. Galima ant jo užsirepečkoti, pajodinėti. Katinas mielas, galima glostyti Žemaitijos akmenį, įšylantį saulėje. Formos patvarumas. Akmeninio haiku.
Algis Mickūnas, garsus pasaulyje fenomenologas, vis pasirodantis ir Lietuvoje, su jau čia susitelkusiais bendraminčiais bando inicijuoti naują humanistikos žurnalą – tyrimams, teorijoms, estetikos praktikoms. Vėlyvą spalio pirmosios vakarą Vileišių rūmuose ilgai degė šviesa, svarstėme žurnalo pavadinimo, krypties, redakcijos kolegijos, pirmųjų numerių galimybes. Jaunas, bet sėkmingai sunkią Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus naštą keliantis daktaras Mindaugas Kvietkauskas, jauni jo bendradarbiai Giedrė Šmitienė, Aušra Martišiūtė, Arūnas Gėlūnas (ir japonų kultūros žinovas), Gediminas Karoblis kupini puikių idėjų. Jie gerai jaučia bendrąjį pasaulio kontekstą, gali rašyti ir anglų kalba, bet jiems svarbu, kad leidinys rastų vietą ir Lietuvoje, skatintų mąstyti lietuviškai. Gal dar pasiseks. Gal dar ne vėlu. Išeidami iš savo kalbos, išeiname iš savęs. Galiausiai ir iš Lietuvos.
Ar pasiseks humanitariniams institutams išsaugoti tarpusavio supratimą, darną, be kurios joks didesnis darbas nėra įmanomas, ar nesibaigiančios ir jau save pačią ryjančios reformos nesužlugdys noro dirbti, neatsilikti nuo dirbančio pasaulio?
Spalio pirmosios vakare iš pašto dėžutės išsiėmiau naują „Nemuną“. Ir pirmiausia perskaičiau Donaldo Kajoko „Šešias tezes apie haiku“ – lyg įžangą į Druskininkų poezijos rudenį. Graži žinojimo ir nežinojimo variacija. Gali būti, kad žinai tada, kai nežinai. Kad tie, kurie tiki, kad žino, mažiausiai žino. Pradžia: „Haiku neįmanoma parašyti be tam tikros vidinės kelionės, dvasinės praktikos, nes ji yra poetų duona kasdienė, net jeigu jie to ir nežino.“
Bet apie kokią vidinę kelionę, kokią dvasinę praktiką galime kalbėti šiandien, kai vis daugiau žmonių nebeturi tikrumo ir dėl duonos kasdieninės – be jokių perkeltinių prasmių? Kai taip skaudžiai rėžia akis tos piketuotojų grupės ar tik grupelės merkiančiame spalio lietuje. Kur mes esame, kur mes einame? Ar iš tiesų buhalterija su dominuojančiu atimties veiksmu šiandien atstoja visas ekonomikos, vadybos, laisvos rinkos gudrybes, į kurias dėta tiek vilčių? Ir kokia negailestinga inercija – verslo vadyba tebėra populiariausia universitetų specialybė. Verslo išeitys šiandien turėtų glūdėti ne tik pačiame versle. Jų dalis slypi ir kultūroje. Atimtis – ši sąvoka šiandien tokia visuotinė, kad jos turinys galėtų plėstis, abstraktėti; atskirtis, atimtis, atleistis, apleistis…
Trečioji Donaldo Kajoko tezė – tik jos pradžia: „Nieko naujo po saule, – primena Ekleziastas. Dorai primena. Tik ar mums po šia saule iš tiesų trūksta ko nors esmingai nauja? Ar neužtenka to, kas sena, tačiau užmiršta dar seniau, nei atsirado?“
Taip, nenauji ir sunkumai, kuriuos išgyvename. Nenauja destrukcija, kurią patiriame. Bet ar tikrai gali būti tai, kas užmiršta dar seniau, nei atsirado? Gali – kartais ir žodžiais pašaukiame gyventi tai, ko realiai lyg ir nėra buvę. Kas buvo likęs anapus veiksmo. Haiku tema, bet tik tol, kol to nežinome. Dvasios kelionė, neužmirštant, kad ruduo, žiema, pavasaris, vasara… Gal poetai, susitelkdami į seną poezijos formą, bando priešintis ir visuomenės formų destrukcijoms? Bet ir pasipriešinimui reikia tikėjimo ir pasitikėjimo, didžiųjų ir sąmonės, ir visuomenės galių.
Spalio antrosios rytą virš Vilniaus Saulėtekio, virš Sapieginės pušynų pietvakarių kryptimi praskrido gervės. Taisyklingas trikampis, trys linijos, gal eilutės. Praamžina struktūra, niekada neatsiradusi. Kas nėra atsiradę, neišnyksta, tik keičia pavidalus. Struktūrų prasmė. Haiku, soneto. Valstybės, jos valdymo. Gervių, paliekančių Lietuvą. Iki pavasario.
Iš poezijos, kurią retai beprisimename, – iš Janinos Degutytės, iš jos prieš keturiasdešimt metų parašyto eilėraščio „Paukščiai virš jūros“. Du trieiliai apgaubia eilėraščio centrą, kalbantį apie mus, apie tuos, kurie pasilieka savo vietoje paukščiams išskrendant:
Juodu trikampiu,
juodu trikampiu
Raudonam vakaro danguje.
Tai haiku, tai gali būti suvokta kaip haiku: lemia ne skiemenų buhalterija, lemia vidinė kelionė, išreikšta žmogaus akių (arba sielos) linija, brėžiama paskui išskrendančius paukščius.
Ir japonų tradicijoje, žvelgiant istoriškai, haiku yra pirmoji didesnės poetinės struktūros (tankos) dalis, atsiskyrusi ir kaip atskira suvokta jau senų senovėje.
Tautos – ir jos susidaro, atsiskiria, sueina į bendrijas, vėl išsiskirsto. Jei ne katastrofos (karai, marai, okupacijos), mažesnių ir didesnių struktūrų deriniai organiškai susidaro ir organiškai kinta.
Svarbu, kad išliktų pirminės struktūros.
Bent skiemenys.
2009 m. spalio 12 d.
Valentinas Sventickas. Bet neduoda
2009 m. Nr. 10
Esu nuolatinis „Metų“ skaitytojas.
Šios skilties poetika man žinoma.
Kad ir kas rašytų, kad ir kokia tema, – vis tiek parašo gražiai.
Man šįkart nelemta plaukti ta gražia vaga. Nes turiu papasakoti, kaip klostosi šiemet valstybės piniginė talka knygų leidybai. Tiesą sakant, tikrai reikia papasakoti, nes visuomenei ir autoriams ne visa žinoma, net ir klaidinimo yra.
Nepriklausomybės pradžioje toji pagalba buvo visai neprastai užsukta. Rašto žmonės per savo atstovus ir organizacijas įtikino valdžią, kad Lietuvos valstybė turi remti nekomercinių knygų leidimą. Kokie buvo argumentai? Lietuviškai skaitančių žmonių nėra daug (iš ekonomikos žodyno: maža rinka), mūsų poezijos, novelistikos, nepopsinių romanų, knygų vaikams, lituanistinių tyrinėjimų tiražai negali būti dideli, spaudos medžiagos ir spausdinimo darbai pradėjo kainuoti tiek pat, kiek kitose Europos šalyse. Taigi tokios literatūros leidėjai patys vieni negali verstis. Valdžia sutiko, kaip ir kitų palyginti nedidelių Europos valstybių valdžia, kad tokių knygų leidimą reikia bent kiek remti. Nacionalinis interesas.
Atsirado tokio rėmimo sistema su savo taisyklėmis. Kultūros ministerijos nurodytu laiku, paprastai metams baigiantis, visi Lietuvos leidėjai teikia nustatytos formos paraiškas (daug popierių) minėtai ministerijai. Jas svarsto Literatūros ir leidybos ekspertų visuomeninė komisija, sudaryta iš literatūros, knygų sklaidos ir spaudos darbų žinovų. Komisijos sprendimų pagrindu kultūros ministras pasirašo įsakymą, – kokios konkrečios knygos remiamos, kokia suma, kiek egzempliorių leidėjai turės nemokamai atiduoti viešosioms bibliotekoms ir pan.
Toji dalinės paramos suma paprastai sudaro beveik pusę knygos išleidimui reikalingų lėšų (būna, kad ir mažiau), taigi likusioji išlaidų dalis yra leidyklų reikalas.
Kaip jau sakyta, – tai suprantama, įsitvirtinusi, daugeliui Europos šalių žinoma sistema.
Kelerius pastaruosius metus šiai programai mūsų valstybė skirdavo apie 2 mln. litų kasmet.
Jeigu pažvelgtume į kitas valstybės metinio biudžeto eilutes „lyginamosios gramatikos“ akimis, jeigu netyčia pagalvotume, kad seniausios iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų literatūrinis gyvenimas yra unikali ir puoselėtina vertybė, jeigu pagarbiai žvelgtume į lietuvių rašytojų kūrybines pastangas ir likimus, – turėtume sakyti, kad suma ganėtinai kukli.
Bet kol kas šiaip taip vertėmės.
Iki šių metų.
Čia turėčiau prabilti įspūdingais epitetais, bet mintyse jie visi jau žaižaravo ir spėjo išblėsti, tad renkuosi už juos raiškesnę – konstatavimų kalbą.
2009 m. vasario 26 d. buvo paskelbtas kultūros ministro įsakymas Nr. 100 „Dėl leidinių leidybos projektų finansavimo iš dalies 2009 m. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis“. Šiuo įsakymu paskirta 2 mln. 24 tūkst. litų 162 knygoms paremti. Pateiktas jų sąrašas.
Bet pinigų leidėjai negavo.
2009 m. gegužės 22 d. paskelbtas kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-265 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2009 m. vasario 26 d. įsakymo „Dėl leidinių leidybos projektų finansavimo iš dalies 2009 m. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis“ pakeitimo“. Šiuo įsakymu paskirta jau nebe anksčiau minėtoji, bet 1 mln. 29 tūkst. litų suma, ir nebe minėtam kiekiui, o 116 knygų paremti. Pateiktas sąrašas.
Bet pinigų leidėjai negavo.
2009 gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima nutarimą Nr. 521 „Dėl 2009 metų Privatizavimo fondo lėšų dalies skyrimo“, kuriame, be kita ko, skelbiama, kad Vyriausybė skiria 2 mln. litų lietuviškų knygų leidybai. Jau gegužės 26 d. Vyriausybės naujienlaiškyje buvo rašoma ir apie tą sumą, ir dar štai kas: „Vykdome pažadą lietuviškų knygų kūrėjams ir leidėjams kompensuoti padidėjusią mokestinę naštą. Vyriausybės programoje įsipareigojome saugoti, puoselėti lietuvių kalbą, skatinti laikytis kalbos tradicijų, tad pagal šalies finansines išgales visada remsime lietuviško žodžio sklaidą“, – sakė Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius.“
Bet pinigų leidėjai negavo!
Autoriai ir visuomenė mato vieną ministro įsakymą, antrą, Vyriausybės nutarimą, visi užganėdinti, nuraminti, patenkinti.
Bet pinigai neateina.
Kas čia daroma, ko taip darant siekiama?
Na, tiek to, ministro gegužės mėnesio įsakymą, tą antrąjį, aiškinkime kaip krizinį. Leidėjams nieko nieks neaiškino, sumažino sumą, krizė, ką padarysi. Taigi paskyrė, nors mažiau, bet vis tiek nedavė. Tačiau nuo gegužės 22 d. ministro įsakymo iki gegužės 27 d. Vyriausybės nutarimo tėra kelios dienos. Tai ką, – Jie Ten tarp savęs nepasikalba? Ar pasikalba taip, kad mes visi būtume paklaidinti? Nes tą gegužės 22 d. įsakymą ministrui, regis, irgi teks atšaukti. Kas čia gali ką suprasti?
Kaip suprasti, kad Kultūros ministerijai prireikė bemaž dviejų mėnesių sutvarkyti programai, kurios reikėjo Vyriausybės gegužės 27 d. nutarimui apipavidalinti?
Ar galėtume palyginti tokį darbo tempą su ištisu pluoštu įstatymų, parengtų ir priimtų per kelias naktis 2008-ųjų gruodį? Tada buvo politinė valia. O čia kas?
Dabar reikia papasakoti tikrą abrakadabrą dėl tų papildomų dviejų milijonų iš Privatizavimo fondo. Turėjom kantriai nuolankiai klausytis pasakojimų apie tai, kad šitos lėšos naudotinos visai kitaip negu biudžeto lėšos. Svarbiausia – jas galima gauti tik tada, kai darbas padarytas! O už ką tą Čigriejaus eilėraščių knygą išleisti? Mes, uoliausi lietuvių literatūros leidėjai, taigi valstybinės knygų leidybos programos vykdytojai (maždaug pusė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos metinio plano, nesulaukiantys lėšų tą programą vykdyti, neatgauname pinigų net už parduotas knygas (stabdo savo veiklą svarbūs knygų pardavėjai – „Mūsų knyga“ ir Respublikinis knygų centras), mes, kaip ir visi kiti, esam užklupti padidinto PVM’o ir kitų naujų mokesčių (autorinių atlyginimų apmokestinimas). Taigi – už ką?
Negana to, ministerijos specialistai ilgai niekaip negali išsiaiškinti, kokiems reikalams tas Privatizavimo fondo lėšas galima naudoti, kokiems ne, – tai rašoma į sutartis ir ataskaitas. Kai valdininkų daug, dokumentų formalumus galima komplikuoti be galo. Turim vis taisyti tas „formas“. Pinigų už išleistas knygas (kai kurias visgi ryžomės leisti, taip įsiskolinome popieriaus tiekėjams ir spaustuvėms) – taip pasakyta rugsėjo 9 d. – tegalime tikėtis rugsėjui baigiantis.
Kartais kyla minčių, kad yra susitarimų neduoti ir susitarimų tvarkytis taip, kad nedavimas atrodytų teisėtas.
Visa labai painu.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pirmą Kultūros ministerijos įmoką pagrindinei leidybos programai įgyvendinti (46 tūkst. litų) gavo rugsėjo 1 d. Beje, ne toms knygoms, kurios buvo minėtuose sąrašuose, o kitoms, nes birželio mėnesį ministerija buvo paskelbusi dar vieną konkursą, atsirado dar vienas ministro įsakymas. Na, matote, darbas virte verda!
Ką galėjome ir galime sakyti autoriams, sudėtingų leidinių sudarytojams, sukaktuvių rengėjams, iliustracinės medžiagos telkėjams, savo bendradarbiams, varomiems „neapmokamų atostogų“? Gal – kartoti žodžius apie „puoselėjimą“, gal žavėtis Remigijum Vilkaičiu, atsinešusiu į „Lietuvos žinių“ surengtą pokalbį (2009 m. rugsėjo 4 d. publikacija) savilaidinę Anos Achmatovos knygą (tada pagalvojau: šaunių žmonių daug, bet reikia ir darbą dirbti), gal – baigti tą idealizmą ir leisti tai, kas garantuoja pelną?
O ką tu darei, kad būtų geriau?
Teisingas klausimas. Visiems verkšlentojams.
Mitinguose kalbėjau.
Į spaudą ėjau.
Ministrui Pirmininkui sakiau.
Seimo Pirmininkui irgi.
Prezidentui (buvusiam) pasakojau.
Kultūros ministrui rašiau (atsakymų dabar nebūna)… Be kita ko, siūliau skirti avansines įmokas, kol tvarkoma visa dokumentacija.
Tai ką dabar?
Papasakoti „Metų“ skaitytojams.
Toliau dirbti savo darbą.
Laukti.
Kasvakar vietoj maldos kartoti Ministro Pirmininko žodžius – „visada remsime lietuviško žodžio sklaidą“.
Įsidėmėti, kad antro šiam reikalui skirto ministro įsakymo numeracijoje prieš skaičiais parašytą numerį atsirado raidės ĮV.
Tas raides paverskime žodžiais. Tarkim – Įdomi Valdžia.
2009 m. rugsėjo 14 d.
Regimantas Tamošaitis. Juodasis jazminas
2009 m. Nr. 8–9
Pastaruoju metu išmintis mane aplanko tik sapnuose. Viskas jau gerai žinoma, nusibodę ir banalu. Ypač nyku darosi nuo intelektualinių svarstymų ir net filosofijos – nuo jos kartais tiesiog pykina.
Juk filosofija dažniausiai yra beviltiški samprotavimai apie būties problemas. Pamanyk tik, žmogus klausinėja: o kas yra būtis? Iš ko ji padaryta? Kam padaryta? Kodėl visa tai yra? Lyg koks į prekybos centrą atsibastęs aikštingas pirkėjas, kuriam taip ir niežti viską sužinoti, išsiaiškinti ir jau tada pasisavinti bei suvartoti. Tarsi pasaulis būtų padarytas kaip koks vien mums skirtas daiktas, tik mes niekaip nesurandame tikros jo vartojimo instrukcijos ir bijome apsigauti. Filosofuoti linkę susireikšminę žmonės. O tokiam žmogui neįtiks joks atsakymas, kuris nepatvirtins jo buvimo žemėje begalinės svarbos.
Suprantama, kiekvienam šiame pasaulyje atsidūrusiam smalsu ir neramu – o kas visgi čia dedasi, kas man iškrėtė tokį pokštą? Ir kas manęs tyko už kampo – negi tikrai absurdas? Juk ten turėtų būti Kalėdų Senelis, bet kyla įtarimas, kad jis mirė, kad jo visai nėra…
Be savanaudiškumo motyvo, žmogų filosofuoti dar skatina nerimas, nežinomybės baimė. Juk citavo Horacijų Karaliaučiaus filosofas savo „Prolegomenuose“: valstietis laukia, kad nuvilnys upė, o ji vilnija ir vilnys amžinai. Kartais pasaulis atrodo ne tik naudingas, bet ir paslaptingas bei nuostabus. O iš nuostabos atsiranda ne filosofija, bet poezija – kad ir Vedų himnai gamtos jėgoms. Grožis didingas tuo, kad užmuša savanaudiškumą. Teisinga ir tai, kad filosofija yra gyva tiek, kiek ji maitinasi poezijos kūnu, kiek įtraukia į savo repertuarą meno, gyvos estetinės pasaulio pajautos.
Juokinga, kai žmogus tikrovę nori pamatyti žodžiais, užrašyti ją ženklais. Lyg jais būtų galima įvardyti pasaulį, koks jis yra, ir lyg tas pasaulis būtų padarytas pagal mūsų gramatikos taisykles ar būtų koks kalbos plėtinys.
Iš viso to menko ir egoistinio pragmatizmo sąmonė išsilaisvina tik atsigręžusi į save ir suvokusi savo ypatingumą. Juk esame vienintelis mąstantis reiškinys suvokiamame pasaulyje. O ką aš tada randu savyje? Kokia ta mano nuostabi esmė? Aš tiesiog esu ir daugiau nieko nežinau. Aš pats sau esu aukščiausias realybės suvokimo laipsnis. Ir tik po manęs jau prasideda visi kiti, kaip sakė anas mėgęs ilgai miegoti svajotojas, René Descartes, nebeskyręs sapnų nuo tikrovės.
Aš esu atmintis ir sąžinė – kaip sąmonės skaidrumo laipsnis. O realiausias aš esu kaip kūnas, kuris net vardo neturi ir miega neprabundamai. Mano esmė – giliosios kūno būsenos, mano kūnas plūduriuoja sapnuose. Iš tų sapnų išnyru per savivoką ir per sąžinę – kaip per savižiną. Susivokdamas išskiriu save iš bendro gyvenimo sapno, o per sąžinę vėl surišu save su pasauliu – su kitais žmonėmis. Nes gyvenimas yra žmonių santykiai, atsirandantys ir nykstantys pasauliniame gyvybės fone. Ir nieko daugiau.
Mano gyvenimo vertė – tų santykių kokybė. Kai jie trūkinėja ir nejungia manęs su kitais, jaučiuosi blogai ir man skauda širdį. Tada sakau – esu vienišas, o kartais mane graužia sąžinė. Vėl ir vėl bandau pasisemti drąsos gyventi iš tos tamsiosios gyvenimo pusės, kurioje slypi jėgos, kad galėčiau gyventi teisingai. Juk teisingai gyventi sunku, tai gali tik patys stipriausi žmonės. Štai ir visa mano gyvenimo filosofija, visa kita – žodžių perteklius ir tuštybė.
Visa kita yra netikra, inertiška. Tas netikrumo pasaulis, nesurištas sąžinės ryšiais, – liūdesio laukas. Jei iš savo gyvenimo atimtume sapno gaivinančią gelmę, išsektų visi mūsų džiaugsmo šaltiniai. Iš ten ateinanti gyvastis tampa kūnu, organišku kūriniu. Mes visą gyvenimą tampame, virstame kažkuo, kad tik nebūtume savimi, kad nesugrįžtume į grynąjį gyvasties sapną. Gyvenimas yra tarsi kokia kunkuliuojanti versmė, kurios matome labai mažai, tik tamsią akį – kaip tą keistą šaltinį, kuris muša pievoje prie Ūlos upės. Ir tik atėjus laikui, kai kūrybos metas baigtas, anot mūsų žemaičių poeto, „lengviau pulsuoja jau visi šaltiniai“, o kosminėje tuštumoje lieka gęstantis žmogiško jausmo pėdsakas: „Tik žydi ilgesio gėlė.“ Vardu iš nebūties išskirto žmogaus jau nebėra, bet žmogiška būsena kažkaip lieka, štai kas man įdomu ir ką galiu suvokti tik sapne.
Be šios gaivinančios gelmės dar yra literatūra – šviesių sapnų ir teisingos sąžinės ilgesio laukas. Joje mes įrašome savo giliausias atmintis, kad galėtume bent kiek susivokti – kas esame, iš kur, kam visa tai…
Šiąnakt sapnavau tave. Nors ir taip kasnakt guli šalia manęs šiame keistame, nenuspėjamame ir neįvardijamame pasaulyje, vis tiek dar ir sapnuoju tave, kad būčiau tikresnis ir dėl mūsų buvimo. Tu šiame mano sapne parašei ir davei man paskaityti labai giliamintišką ir įtraukiantį kūrinį. Tas kūrinys kartu buvo ir tavo pačios kūnas, kaip sielos saviraiška, kaip minties pavidalas – pilnas šilumos, meilės ir išminties. Labai tikras kūrinys, visiškai sutampantis su tavo kūnu. Ir aš su džiaugsmu skaičiau tą kūrinį, ir rankomis liečiau tavo kūną, imdamas vis labiau suvokti kažkokią paslėptą tiesą, nes tai buvo vienas ir tas pats gyvybės pavidalas, atėjęs pas mane iš tavo, o galbūt ir iš mano sapno, nesvarbu iš kur. Juk sapnai niekam nepriklauso, jie yra bendri, suliejantys mus į vienį, kurį prabudę ir bandome išsaugoti sąžiningu gyvenimu.
Ir galvojau tuomet, toje sapno gelmėje, – o kaip apie tai pranešti pasauliui, kokiais žodžiais perteikti šitą man atsivėrusią išmintį ir pačią giliausią estetinę intuiciją? Nes mus pasiekęs tikrasis gėris ir grožis mūsų lengvai nepaleidžia, nepalieka mūsų skausmingoje vienatvėje, per mus veržiasi į kitus, plečiasi, auga, žydi. Tikroji kūryba tyra tarsi žydintis laukas – gali jame tiesiog išprotėti.
Ir aš prabudau būdamas pakilios dvasios ir tyros sąžinės, ir ilgai nenorėjau pradėti savo žemiškųjų darbų. Bet, kaip sakė kitas žemaičių poetas nuo Serbentos upelės, „reikėjo gyventi“… Ir aš nusprendžiau gyventi vien tavo garbei – dėl visų tų, kurių jau nebėra, ir taip pat už visus tuos, kurie gyventi nemokėjo ir kurių jau nebeprikelsi…
Juk turime tuos jau nesančius pakeisti, privalome kasdien taisyti gyvenimo tinklą, kurį jie išdrasko išeidami iš mūsų, mes kasdien taisome trūkinėjančius žmogiškumo ryšius – tai aukščiausia ir šventa mūsų pareiga.
Bet aš prabudęs nebegaliu, nebemoku pasakyti nieko tikra: kiekvienas mano parašytas žodis yra tik tuščias mano vardo antspaudas. Kalbėjimas savo vardu yra bejėgis. Ir kalbamės mes tik tam, kad, nieko rimta nepasakydami, nuolat tvirtintume savo bendrą, kolektyviniam sapnui tolygų buvimą, ištikimybę vienas kitam. Žinoma, mes galvojame kitaip, todėl ir mūsų kalbėjimas dažniausiai yra melagingas. O ypač toks yra filosofinis kalbėjimas apie būtį. Juk apie ją tikrai nieko aiškaus nepasakysi, tik be reikalo dauginsi žodžius. Ir ta sąvoka būtis – ar gali būti kas nors beprasmiškiau? Žodžiai atsiranda iš žodžių ir nurodo tik patys save. Iš tiesų visi filosofų raštai yra viena nesibaigianti paskalų kultūra, chroniška protinio gyvenimo liga: kas ką pasakė, kas ką parašė! Visa tai – totalinis autizmas, nesibaigianti tautologija.
Sąžiningas buvo tik Karaliaučiaus filosofas: niekas nieko naujo nepasako, mums lieka pasikliauti vien tikėjimo tamsa, nes tik ji įkvepia gyvenimą. Todėl jis ir sirgo depresija, ir labiausiai rūpėjo jam dorovės metafizika, vienintelis mus visus jungiantis rūpestis.
Todėl šiandien dažniau perkuosi ne dulkes skleidžiančias knygas, bet gyvais jausmais virstančius kvepalus. Tik jie leidžia prabusti mano gyvenimo sapnams. Prieš daugelį metų tiesiog svaigdavau nuo kokio seno filosofijos tomelio, jaudinamas minties, kad tuoj jį skaitysiu, dabar mieliau svaigstu nuo juodojo jazmino. Seniau galvodavau, kad gyvenimo kaip sapno metafora reikalauja prabudinti mąstymą bei savivoką, dabar man aišku, kad šios metaforos reikšmė yra visiškai priešinga: taigi tikras gyvenimas ir yra sapnas. Iš tikrųjų gyvenu tada, kai sapnuoju, o miegas be sapnų – tai jau tikras nemirtingumas. Visa kita – tai tik prabudimo išgąsdintos sąžinės reikalai.
Jazminas – mano gyvas vaikystės laikas, o juodasis – nes jis jau nuskendęs laiko sutemose ir atsigauna tik kartu su gyvybės dvelksmu kaip tolimas sapnas, kaip tolimų gėlių kvapas. Gyvenimas ir prasideda tik ten – moters įsčiose, tik jose kuriasi ir kūrenasi visos gyvybės formos. Pamiršus jų kvapą, lieka tik plepalai, apie kuriuos sakoma: iš ilgesio visa tai!
Mindaugas Kvietkauskas. Kad tikruoju vardu vadintų
2009 m. Nr. 7
Keistas šiuolaikinio žmogaus klausimas – kaip pajusti ir patirti šventę? Ją gali skelbti televizijos, įtikinėti jos buvimu gali visi politikai ir žymūs asmenys, jai gali būti skirti festivaliai ir rūmų statybos, tačiau labai dažnai šventė ateina ir praeina kaip dar vienas reginys, prie kurių kaitos esame visiškai prijunkę. Pakanka atsisėsti prie televizoriaus ir žiūrėti, kaip sukasi dar viena šventės ar kampanijos mašina… Nesijauti blogai, jei neįsijauti.
Mūsų didžiosios šventės vis labiau skirtos stebėti, o ne patirti. Visos, įskaitant religines ir šeimos (tai baisu suvokti). Nebėra švenčių be stebinčios kameros akies. Jeigu jų niekas nemato, jų nėra; svarbiausia, kad atvyktų televizija. Gal iš čia ir švenčių reliatyvumo įspūdis, kurio niekaip nepavyksta atsikratyti – o norėtųsi. Ne paslaptis, kad daugybė jų atsiranda pirmiausia iš noro pasirodyti visai Europai, Lietuvai ar bent visai giminei, bet ne iš noro švęsti sąmone, tikrais pojūčiais, įsigyventi. Kas kartą, kai pažiūri į Vilnių nuo Išganytojo kalvos, širdis sušyla. Nieko daugiau nereikia.
Bet koks turėtum būti naivus, jeigu bandytum įsijausti į Vilniaus – Europos kultūros sostinės – šventę. Ne todėl, kad tau nebūtų svarbus Vilnius, jo ypatingoji tradicija ir Lietuvos pripažinimas tarp Europos valstybių. Racionaliai jos reikšmę puikiai supranti. Gali dalyvauti jos programose. Bet tik todėl, kad toji šventė tokia programinė, regininė, nežinai, kuo savo širdį kūrenti, kai Rotušės aikštėj žiūri į „ledinį baroką“. Nebūtų – ir nereiktų. Bet ko gi tada mums reikia, kad iš tiesų švęstume?
Po žiemos vargų karčių
Aš pavasarį švenčiu…
Laukiu tolimų svečių…
Šalčiai, pusnys – praeity,
Nes kaitros diena arti,
Saulės pirmgimė marti…
Didį kraitį ji atneš –
Žemės globį ar bemaž
Visa, ko ilgėjaus aš…
Ir ko buvo negana, –
Šimteriopai bus pilna
Suliepsnojusi diena…
Jurgio Baltrušaičio „Pavasario dainos“ fragmente – vienas iš jo cikliškai pasikartojančių motyvų: būties pilnatvė turi būti pelnoma, kantriai pripildoma. Šventė ateina tik iškentus laukimo laiką kartu su žeme-žiemkente, išgyvenus monotonišką ir sunkų buvimą, audžiamą vienodų ir nepabaigiamų būties ritmų. Laiko audekle neturi trūkti nė vienos gijos. Kad patirtumei šventės palaimą, reikia ištverti stoką ir tuomet savo tvarumu nusipelnyti šimteriopo atpildo. „Todėl, priverkus žemės ašaruvę, / Atpildo saulės drąsiai lauk, lietuve – / Nevysta, ką tu ilgus amžius gynei, / Ir tvarūs tavo kryžiai ąžuoliniai…“ („Motina žemė“). Taip, tai labai lėta, labai nešiuolaikiška, žemdirbiška tikėjimo ir kultūros logika: rato nepaskubinsi, kiekvienas jo tarpsnis turi praeiti iki galo, sunkiai girgždėdamas pasisukti ant nepajudinamos ašies. Tikrasis gyvenimas, kentėjimas ir džiaugsmas niekur neskuba. Kiekvienas žiedas – iš žemės vargo ir labai lėto, kartaus ir nematomo augimo. Kiekvienas, net ir pats tobuliausias kultūros artefaktas turi būti patikrintas žemišku jo tvarumu.
Ar neatrodo, kad daugybė mūsų švenčių švenčiamos per greit, tarytum neištvėrus? Kad sukantis visiškai bekūniams informacinio, skaitmeninio laiko verpetams mūsų sąmonėse vis dažniau užgimsta šventės-nelaikšės? Kad apytuštis yra ir tarp jų pralekiantis mūsų laikas, užtat, atšventę dar vieną ir dar vieną progą, jaučiamės ne šimteriopai praturtėję, o šimteriopai nuskurdę, išsišvaistę? Kiek daug mūsų šventėms reikia, kiek šimtų milijonų… Barstom barstom, bet ar dygsta? Gal tik iš kažkelinto. Dauguma byra į nesustabdomą rinkos malūną, o tik vienas kitas tenka kūrybos žemei ir gali taip šimteriopai užderėti, kaip yra buvę laikais lietuvių kovos dėl kultūros, ką liudijo Vaižgantas savo „Pragiedruliuos“. Paprastas, nerinktinis, draudžiamas žodis taip užsisėjo, kad vos spėta rinkti jo vaisius.
Ne vieną kartą teko išgirsti: kaip puikiai būtume galėję atšvęsti, jei ne krizė. Taip, Lietuvoje šiemet užgeso daugybė svarbių planų ir gerų vilčių, bet ir nebūtinų idėjų, gimdytų susiviliojus pinigais ir regimybėmis, o ne šventės turiniu. Regime, kaip lengvai išskysta ir išsivadėja pasaulinio masto sumanymai, kokie nebesvarbūs valstybės ir sumanytojų duoti pasižadėjimai. Laikas prieš minint Lietuvos Tūkstantmetį daugumai rodėsi labai greitas ir skubinantis kažką vytis, nepraleisti progos – ir visur pasipylė brangūs, tačiau reti audeklai be tvirtų metmenų. Bet prieš didelę šventę laikas turi būti labai labai lėtas. Kone sustoti. Taip ir atsitiko – nepaisant daugumos norų ir pageidavimų.
Šį natūralų sustojimą pavadinome krize turbūt todėl, kad jis nedera su lekiančio laiko samprata, vyraujančia daugumos sąmonėse. Tai įsikūnijęs technologinis, vienakryptis ir anoniminis Ulro žemės laikas, įvardytas Williamo Blake‘o ir Czesławo Miłoszo. Pasaulis nuolat kinta, lėkdamas anoniminiu erdvėlaikiu, ir tu turi amžinai kažką vytis – pažangą, sėkmę, gerovę, – kad išliktum. Pasaulio reiškiniai – besimainantys vaiduokliai. Iš lekiančio laiko atsiranda tikėjimas, kad ir dabartinė krizė išnyks greitai ir be pėdsako – gal jau ateinančių metų kovą, blogiausiu atveju – 2011-aisiais. Kad šitas truputį prablaivinęs laiko sulėtėjimas bus tik trumpa pauzelė prieš dar greitesnes „Formulės“ lenktynes. Ir kad vėl bus daug naujų progų švęsti, rodytis prieš kameras, švaistytis ir didžiuotis nesukūrus nieko išliekamo. Nenorima girdėti, kad pagal savo mastą ši pasaulinė krizė kur kas gilesnė ir geografiškai platesnė, nei 1930-ųjų. Ignoruojami įspėjimai, kad anoji krizė buvo ilga, turėjo labai daug etapų ir veidų, ir kad jos tikrąja pabaiga galima laikyti tiktai 1945-uosius. Geriau nemąstyti, kad vėl iškilo esmingos kapitalistinės visuomenės bėdos, kad toliau vyksta moderniosios Vakarų civilizacijos drama, sprogdinanti visokias postindustrines iliuzijas kaip burbulus, ir jeigu toje dramoje bus ištarta klaidinga frazė, kas žino… Ne, daug kam norisi kuo skubiau grįžti į svaiginančiom apsukom besisukantį laiką, nuo netikrumo toliau gelbėtis netikrovėmis. Svarbiausia – kad tik netektų išgyventi itin lėto, gamtiško brendimo, kad visur ir visada būtų amžina šventė, pakilimas, lėkimas, klimato atšilimas, kol galiausiai liks išpustyta dykra ir dangoraižių akmenys…
Didelė ir tikra šventė – Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas – susiduria su mūsų laiko pagimdytomis netikrovėmis. Įspūdinga, kad šią vasarą išties galėjo įsikūnyti šimtmetį brandintos svajonės, kurioms nereikėjo jokių perdėtų reklamos kampanijų – visų pirma Nacionalinė dailės galerija, dar XX a. pradžioje gimusi M. K. Čiurlionio ir kitų dailininkų mintyse. Į gerus renginius ir parodas Vilniaus gatvėse ir muziejuose per visą vasaros naktį plūsta žmonės ir būnant tarp jų savaime išgaruoja mintis, kad menas Lietuvoje reikalingas tik saujelei kultūros elito. Tūkstantmečiui išleistos puikios paveldo ir mokslo knygos. Ir tai tikrai vyksta – kaip demokratiška ir organiška Lietuvos kultūros ir valstybės šventė, kurios nepajutęs ir neįsijautęs praleistumei svarbią laiko grandį. Kad ir ką sakytumėm, esame subrandinti šitai šventei pirmiausia todėl, kad seniai pasiilgę ir išsipasninkavę oraus Lietuvos valstybės gyvenimo, tikros kultūros, autentiško meno. Tačiau negalima nematyti ir to, kiek apie šią šventę sukasi netikrovių, traukiančių išoriniu didingumu, reginio pompastika, investicijų svoriu ar reklaminės akcijos įtaiga. Kiek realios autentikos yra pakliuvę į šitų netikrovių nelaisvę, palaidota po silikatiniais blokais pačioje Vilniaus širdyje. Kiek vykdoma politinių ir verslo planų, iš viršaus pabaltintų dėmesio Tūkstantmečiui ar Vilniui dažais. Ir todėl nepasitraukia klausimas: kaip pajusti tikrąją mūsų šventės esmę, į ką įsijausti, kad savo viduje nebūtum apgautas? O tai jau būtų didžiausias pralaimėjimas.
Lietuvos vardo tūkstantmečio šventės prasmę galima interpretuoti dvejopai. Dėl šventojo Brunono žmogžudystės Lietuva pateko į lotynišką raštą, buvo įvardyta krikščioniškoje Europoje. Galima akcentuoti būtent pasirodymą Europai, nesvarbu kokiu pavidalu. Šiandien tai vadinama „skandalo taktika“. Jeigu tai švenčiame, mums svarbu ir šiandien pirmiausia pasirodyti, būti regimiems ir minimiems Europos politikų, įžymybių, televizijų. Švęsti, kad pamatytų – nesvarbu ką. Ir nesvarbu, kaip mus pamatę pavadins. Bet jei Brunono istoriją suvoktume kaip akimirką, kai archajiškas Lietuvos pasaulis nebegalėjo būti vadinamas bet kaip, raštininkų iškraipytais ar pramanytais genčių vardais, o tik tikruoju vardu, ištvėrusiu amžius, – gal tada švęstume to tikrojo vardo tvermės, o ne pasirodymo ar atrodymo šventę.
Reikia būti, kad būtumėm vadinami tikruoju savo vardu dar tūkstantmečius.
Marcelijus Martinaitis. Rašytojo sutramdymas
2009 m. Nr. 5–6
Šiandien ne vienas literatas įvairiom progom išgirsta maždaug tokių priekaištų: kur jūs, rašytojau, dingot? Kodėl jūs tylit, kai mus visokie plepiai ir perėjūnai mulkina, iš mūsų tyčiojasi? Kodėl jūs nematot, ką iš mūsų nori padaryti naujieji ponai? Ne vienas dar saugo pageltusius Atgimimo metų leidinius ar iškarpas su meno ir kultūros žmonių kalbomis, nuotraukomis, straipsniais, kurių, rodos, dabar niekam jau nereikia. O pasinaršius internete galima užtikti gana bjaurių ar tiesiog vulgarių komentarų. Kartais net nesinori lįsti į tą kloaką, kurioje murkdomi iškilesni ir drąsesni žmonės, publicistai, politikai, o ir patys rašytojai.
Kas šiandien yra rašytojas? Maištininkas, tautos protas ir sąžinė, kaip kažkada būdavo sakoma, ar prekiautojas savo tekstais, marginalas, kurį visuomenė dar ir turi išlaikyti? Rašytojas, ypač vyresniosios kartos, kad ir kaip jam būtų skausminga, jau nėra tas ir toks, koks jis buvo netolimoje praeityje, todėl jam gana sunku su tuo susitaikyti, prie viso to priprasti. Buvę Nepriklausomybės akcijų lyderiai dabar savo suvažiavimuose, susirinkimuose jau nesugeba paskelbti kokio nors drąsesnio pareiškimo, protesto, kaip anksčiau ginančio kultūros, kalbos, paminklosaugos, meno dalykus, pagaliau – savo profesinį statusą. Kartais dėl to, kad jų balso tikriausiai niekas neišgirs, tai ir sako: kam to reikia? Viešas bendruomeninis rašytojų gyvenimas pasidarė nuobodokas, netraukia jaunųjų kūrėjų. Žinoma, čia nekalbu apie kūrybą.
Šiandieninio rašytojo jau nematome populiariausių Lietuvos asmenybių sąrašuose, visokiuose dešimtukuose ar šimtukuose. Valstybė savo autoriteto, kitaip tariant, įvaizdžio, jau nesieja su „literatūrine produkcija“, nors mūsų knygų vertimai rodosi įvairiomis pasaulio kalbomis, ko dar niekada tokiu mastu nėra buvę. Tačiau literatūra jau lyg ir nebepriklauso prestižinei valstybės sričiai. Atsiperkama premijomis, pasveikinimais jubiliejų proga, laidotuvių vainikais.
Tik vargu ar čia galima kalbėti vien apie kultūrinį mūsų valdžios apsileidimą? Ar kažkas neatsitiko ir patiems rašytojams, ar nėra iš esmės pasikeitęs jų visuomeninis bei socialinis statusas? Rodos, ką tas rašytojas gali padaryti, kai jis ir jo kūryba įmontuojama į naujas struktūras, kuriose dominuoja verslas, pinigai, konkurencija, partijos? Struktūriškai persitvarkant demokratinei visuomenei persiskirstomi vaidmenys, iškyla naujos valdančios bei slopinančios galios, viešumoje ima dominuoti vadinamieji finansiniai bei kriminaliniai „autoritetai“.
Šiandien rašytojo, apskritai menininko, jau beveik nematome masinės žiniasklaidos leidiniuose, kaip buvo kylant Atgimimo bangai, kai jų poveikis buvo tiesioginis ir visuotinis. Dabar į TV ir spaudos puslapius savo valia ir savo paties žodžiu niekaip neįsiterpsi. Jeigu ten kas ir pasirodo, tai kalbinamas reporterio ar laidos vedėjo sumanyta tema, net jo teksto individualumas ištrinamas toje masinio pobūdžio žiniasklaidoje. Todėl autorinis dalyvavimas čia yra didelė retenybė, su autoriumi paprastai atsirasdavo tam tikri kalbos, kalbėjimo stiliai, temos, publicistinės figūros. Mūsų žinomi klasikai būdavo ir geri publicistai. Dabar įsigali tokia trafaretinė žurnalistų ir politikų kalba, kurią vartodamas apie daugelį svarbių dalykų nieko nepasakysi. Vartojant dabar įsigalėjusias sąvokas, labai suprastėjo viešumos kalba. Vis dėlto literatūra plėtė ir plečia kalbos galimybes.
Ar tokiu būdu nesusitaikyta su ta vieta, kurią rašytojams, meno žmonėms parodė naujasis politinis bei verslo elitas, užėmęs visą žiniasklaidos plotą, kuriame nuolat pliekiasi vienas su kitu, lyg jau nieko be jų svarbesnio Lietuvoje nebūtų? Juos „aptarnauja“ vadinamieji komentatoriai, analitikai, laidų vedėjai, ekspertai, konsultantai, rėmėjai, kad niekas kitas neįgytų didesnio autoriteto, moralinės įtakos, kuri vienaip ar kitaip yra valdoma, neretai ir nusiperkama. Štai kodėl dabar pajuokiami visokie moralistai. Pagaliau rašytojo veidas „nepritraukia reklamos“. Tai kaip jį parodysi nenugrimuotą per visą puslapį ar TV ekraną?
Sunku įsivaizduoti, kad, sakykime, žinomi rašytojai mūsų televizijose turėtų savo autorinę laidą ar skiltį spaudoje. O juk Vakarų šalyse tokios laidos gana populiarios. Iš tokių skilčių prancūzų spaudoje atsirado naujas literatūros žanras – novelė, Rusijoj – A. Čechovas.
Kitaip tariant, mūsų literatūra beveik neturi kuo kvėpuoti. Užėję į knygyną matome, kaip puošni komercinė „produkcija“ laiko mažame kampelyje užspaudusi visą mūsų literatūrą ir jos klasiką. Jaunesniems žmonėms J. Basanavičius, V. Kudirka, Maironis – jau tik gatvių pavadinimai, ir daugiau nieko.
Kada nors kultūros bei literatūros istorikai, naršydami šiandieninę „masinę“ spaudą, beveik nieko neras apie tai, kas buvo ryškiausi kultūros, meno, moraliniai autoritetai, išskyrus visokias bulvarines banalybes. Tikrų žinių teks ieškoti neišvaizdžiuose, šiandien beveik neskaitomuose leidiniuose, taip ieškoma duomenų sovietmečio savilaidoje, rankraščiuose, prisiminimuose. Kūrybinė asmenybė dabar neprasimuša pro tokį kietą viešumos kiautą, tampantį visuotiniu abejingumu ar net kurtumu. Tyla, tylėjimas, nutylėjimas yra gerai veikianti naujoji cenzūra. Rašyk ir sakyk ką nori, tavęs neišgirs ir nesiklausys tie, kurie turėtų išgirsti.
Šiaip kūrėjo prigimtinis bruožas yra maištas, priešgyniavimas prieš visokias dogmas, įpročius, valdžią, kad ir kokia ji būtų – svetima ar sava. Tačiau šiandien tas rašytojo maištas ribojasi tokia pusiau uždara klubine veikla: diskusijos tarp savųjų, mažo tiražo, platesnio visuomeninio poveikio neturinti kultūrinė spauda, susitikimai su negausia publika, tarpusavio santykių aiškinimaisi ir pan. „Maištaujama“ gana siauroje profesinių bei socialinių interesų sferoje. Iš savo gelmių literatūra nebeišmeta to, kas padarytų tikrą poveikį, verstų suklusti, kaip, sakykim, Vandos Juknaitės kūryba ar Renatos Šerelytės publicistika. Beje, moterų kūryba dažnai yra socialesnė, kažkuo tikresnė nei vyrų. Imu pavydėti latvių rašytojams, kurie pasako ir parašo tai, kas jau dingo iš mūsų literatūrinės publicistikos.
Esu įsitikinęs, jog rašytojo publicistika, jo viešas dalyvavimas suteikia visai naujų reikšmių kūrybai, iš jos tarsi išvedami laidai į įvairias kultūros, gyvenimo sritis, padaro labiau matomą patį kūrėją ir jo kūrinius. Dabar lyg ir gėdinga kaip nors viešumoje pasireikšti, išskyrus savo brangią, šventą, neliečiamą saviraišką, asmenybę, kuri kartais neką didesnė už genitalijas, kurios šiandien taip pagerbiamos literatūriniuose rašiniuose.
Kažkoks keistas apsidraudimas vengti smūgių iš išorės, kritikos, skaitančios publikos, tampant tokiais neliečiamaisiais, prie nieko skaudesnio neprisiliečiant. Nėra literatūrinės, kūrybinės vizijos, kai rizikuojama stambiai, ne vien savo reputacija. Gėda kurti vadinamąjį socialinį romaną, arba apie tokį rašyti, jo pasigesti, laikant tai sovietmečio atgyvena.
Priešingai buvusiam rašytojo visuomenininko vaizdiniui, šiandien kyla toks profesionalo tipas, tiekiantis rinkai vienokią ar kitokią paklausą turinčius tekstus, atliekantis tam tikrus netiesioginius užsakymus. Jis pastebimas tada, kai pasiduoda masiniam skoniui, sukelia skandalą, patenka į pirmuosius laikraščių puslapius, reklaminius klipus ar kaip nors neįprastai numiršta. Neretai puikiai susigyvenama su tokiu vaidmeniu, mažai ką bendra turinčiu su literatūra. Apskritai didesnė žiniasklaidos tekstų dalis šiandien yra kriminalizuojama! To neišvengia ir kūryba.
Lyg ir nėra tokių viešų galimybių, kurios visuomenėje suaktualintų rašytojo kaip moralinio, intelektualinio autoriteto vaidmenį, nes ir jis pats dažnai tokių galimybių neieško. Jis pats toks nėra ir negali būti, nes ir jo socialinis statusas yra žemesnis už šalies gyventojų vidurkį, net ir žinomam rašytojui kartais gana toli iki vadinamosios vidurinės klasės, kuriai tarpukario Lietuvoje priklausė dažnas žinomesnis kūrėjas. Tai kas tada gali rašytojo klausti, kaip reikia gyventi, kas yra gera ir bloga, kaip užsidirbti pragyvenimui, jeigu į tai atsako visokie ekspertai, konsultantai, seimūnai, reklaminės firmos, iškilę avantiūristai? Ir ar rašytojas turi tai daryti?
Iš buvusio maištautojo, kurį sovietmečiu persekiojo cenzūra, skurdas ar net beprotnamis, dabar jis turėtų tapti sektinu sėkmės vaizdiniu, kuris sukuriamas ar padaromas ne vien jo paties kūrybinėmis galiomis, bet pasitelkus masinės kultūros bei reklamos priemones. Štai „žinomiausią“, „skaitomiausią“, „populiariausią“ renka su žiniasklaida ir prekyba susiję ekspertai, patys leidėjai. Skelbiami visokie jau parinkti penketukai, dešimtukai, iš kurių siūloma kaip tik tokį vieną išrinkti. Nepaisydami savo profesinių ambicijų, šiame turguje dalyvauja net ir literatūros vertintojai, kurie turėtų gerai suvokti, kad literatūros vertybiniai kriterijai vis dėlto yra kiti.
Taip neretai į neišrankaus skaitytojo rankas įbrukamas autorius, kuris būna išreklamuotas kaip gastroliuojantis po įvairias muges, apsirūpinęs reklaminiais tekstais apie savo kūrybinę sėkmę, premijas, tarptautinį garsą ir pan. Įvairiose šalyse yra tokių tarptautinių gastroliuojančių poetų, kuriuos sutiksi neįtikėtinuose kitų kraštų užkampiuose bei mūsų Poezijos pavasariuose. Toks rašytojas, saugodamas savo reklaminę reputaciją, nemaištauja ir jau prieš nieką nemaištaus. Juo labiau, kad sėkmės publika jokio maišto iš jo nenori ir nelaukia.
Tad jau ir Lietuvoje pastebimai veikia tam tikri leidėjų bei verslo įvesti standartai. Nesusiformavusi mūsų viešoji kultūrinė opinija tebėra gana neatspari, iškyla tie, kuriems pritaikoma sėkmės formulė.
Taigi rašytojas yra vienaip ar kitaip sutramdytas, iš jo daroma paklausi prekė, kad jis imtų reikštis kaip laimėtojas knygų rinkoje. Viskas čia tinka, net autoriaus mirtis. Juk štai vos iš gyvenimo išėjus Jurgai Ivanauskaitei, atrodo, viskas buvo iškrapštyta, išgramdyta, tiesiog išsunkta iš jos palikimo, keliant rašytojos knygų paklausą, kol dar ją gaubė pomirtinė emocinė aureolė. Panašiai buvo pasielgta ir su Gintaro Beresnevičiaus kūryba. Kada ir kaip po viso to bus grįžta prie jų kūrybos, jos tikrojo įvertinimo? Bijau, jog panašiai gali atsitikti ir Sigitui Gedai. O juk net mūsų senosios tradicijos ir papročiai reikalauja, kad metus mirusiajam būtų suteikta ramybė, per tą laiką nejudinamas net kapas, kad žmogus kitu, dvasiniu, pavidalu apsivalęs nuo savo gyvenimo naštos vėl grįžtų. Ta prekyba mirtimi tampa vienu nemaloniausių dalykų.
Literatūra netenka tiesioginės galios daryti įtaką žmonių mintims, jų savimonei, postmoderni kūryba to jau net nesiekia. Juo labiau, kad sėkmės visuomenė, kuri šiuo metu telkiasi Lietuvoje, yra užsiėmusi vien savo materialiniu egzistavimu, šitaip ji apsigina nuo visokių jai neparankių maištininkų. Tam tikrais laikotarpiais maištininkai jai nereikalingi, nes žmones patenkina butaforinės politikų batalijos, kriminalinės istorijos, nusikaltimų aprašymai, pinigų ir žemių grobikai. Tokių istorijų rašydamas neišgalvosi. Rinkimų kampanijos imituojamos kaip maištas, pasitelkiant teisines institucijas, žiniasklaidą, sukuriama būsimo perversmo iliuzija, kuri baigiasi niekuo.
Vis dėlto norėčiau pranašauti stagnaciją, kuri gali ištikti mūsų literatūrą. Ji negali stiprėti, įgauti visuotinumo, atsisakiusi bet kokio visuomeninio paveikumo, kieno nors nuolat, sakykime, jos analitikų, kritikų ar pačių skaitytojų neprovokuojama. Reikia klausti, ar šiandien yra Lietuvoje tokių provokatorių? Beveik jų ir nėra, jie tiesiog nepageidaujami. Kai nėra tokių varovų, provokatorių, ima rodytis be galo daug infantiliškos kūrybos, apie kurią nėra ką pasakyti.
Mums aiškiai stinga literatūrinio sąmoningumo, konflikto, aštraus žvilgsnio į tai, kas parašoma ir skaitoma. Maža tikrų profesionalių skaitytojų, t. y. kritikų. Tie rašymai apie knygas neretai primena reklaminius tekstus, kai apie paskutinį niekalą parašoma kaip apie didžiausią šedevrą, didelę teksto dalį skiriant pasipuikavimui, kokius pasaulinio garso teoretikus ir filosofus rašantysis yra perskaitęs ir pritaikęs grafomaniškiems tekstams išaukštinti. Kai nėra tokių tikrų varovų, kūrybos provokatorių, randasi be galo daug infantiliškos kūrybos. Atrodo, kad štai vis nauji pasirodantys poetai pradeda rašyti ir spausdinti vien tik patys sau.
2009. IV. 28
Renata Šerelytė. Metafizinė lietuvių literatūros žemė
2009 m. Nr. 4
Šiandien lietuvių literatūroje ir kritikoje susiformavusi įdomi situacija: nemažai rašto žmonių laiko lietuvių literatūrą agrarine ir suvokia tai kaip savaime suprantamą kultūros reiškinį, kiti į tą reiškinį žiūri su panieka bei pasibodėjimu ir neigia „agrarinę“ literatūrą kaip modernios kultūros dalį. Neva ji neatitinkanti pažangių naujosios literatūros standartų (kokie jie, nė vienas paprastai nesiima įvardyti). Užtat ir „euroromanas“, regis, liko neparašytas, nors po Frankfurto knygų mugės, vykusios 2002 m., Lietuvoje buvo kilęs „euroromano“ rašymo bumas ir net kurtos įvairios strategijos tokiam romanui atsirasti. Kodėl toks romanas nebuvo parašytas ir nenušlavė apgailėtinos „agrarinės“ literatūros lūšnynų kaip cunamis?.. Ogi veikiausiai todėl, kad nebuvo tinkamos reklamos ir parankaus autoriaus. O meninė vertė čia mažiausiai kam rūpi.
Užtat kai postmodernizmo adeptai su panieka sako – „et, agrarinė literatūra“, – prisimenu šviesaus atminimo poetą Kazį Bradūną, kurio niekas nevadino „agrarininku“: jis buvo ir išliks kaip tikras „žemininkas“, archajiškos poezijos dvasios, susietos su unikalia tautos patirtimi ir kultūra, reiškėjas. Juk egzistuoja sena tiesa – pasauliui įdomūs galime būti tik savo tautiniu unikalumu. Savo tautos kultūra, kurią maitina neprilygstamas folkloras: dainos, sakmės, padavimai. Tai uola, ant kurios statomi tautos namai. Užtat „euroromano“ cunamis mūsų (dar) nenušlavė. Bene kiekvienas lietuvis šiandien turi galimybę susipažinti su naujausiomis literatūros tendencijomis bei autoriais (tik, deja, neretai tai jam neįdomu), ir išvysti, kad masinę isteriją sukėlę „pasauliniai bestseleriai“ tėra sėkmingos reklaminės kampanijos išdava. Kad mūsų literatūroje, tegu ir „agrarinėje“, dar esama natūralaus žmogaus skausmo, svajonių, nuoširdumo išraiškos, metafizinės erdvės ilgėjimosi, kaltės ir atgailos sąvokų. Taigi lietuvių literatūrą, nutiesdama tiltus tarp praeities ir ateities, mūsų ir išeivių, norėčiau su pagarba įvardyti kaip „žemininkų“ literatūrą, o ne „agrarinę“, nes žodis „žemė“ įkūnija mūsų tautos sielą, o visa, kas susiję su agrariškumu, – neretai svetimų valdžių mums primestus gyvenimo ir mentaliteto modelius.
Šiandien dar egzistuoja tokios dvi nenatūralios sąvokos, kurios visada suerzina – „kaimo“ ir „miesto“ literatūra. Lokalizacija kai kuriems kritikams ir literatūros žinovams tokia svarbi, kad kaime vykstantį literatūros kūrinio veiksmą jie laiko labai atsilikusiu nuo pažangaus veiksmo modelio, o tokio kūrinio personažas – toks pat kaip mąstantis kukurūzas, ne daugiau. Iš tikrųjų tai tik provincialumo simptomo pripažinimas, nes šiuolaikinė mūsų miesto kultūra, – jeigu lygintume su kitais Europos miestais, – dar labai jauna. Taigi taip griežtai skirstyti literatūrą ir kultūrą į „kaimo“ ir „miesto“ man atrodo netikslinga, o kartais – net juokinga. (Viena menininkė – rašytoja – pareiškė, kad Nacionalinę premiją gavęs rašytojas neturėtų rašyti apie besiveršiuojančią karvę; tai nemodernu. Man atrodo, kad karvei tai visai nerūpi. Ir rašytojui neturėtų rūpėti. Ypač jei jis gavęs Nacionalinę premiją. Besibodinčiai karvėmis rašytojai iki šios premijos dar toli.)
Taigi apibendrinant būtų galima sakyti, kad kai kurios sąvokos, taikomos literatūrai, guldo ją, vargšę, į Prokrusto lovą ir neleidžia atskleisti jos esmės. O esmė – kalbėti apie egzistencines žmogaus problemas, ribines situacijas, žmogaus pasirinkimą, būties grožį ir siaubą. Ir koks skirtumas, kur tai vyksta – tvarte, kur į pasaulį ateina veršelis, ar prekybos centro „Panorama“ stikliniame pasaže?.. Ar nuo to pasikeis reiškinio esmė?..
Daugelis mūsų „žemininkų“ rašytojų – nei genijai, nei maniakai, nei gudrūs, reklamos esmę literatūroje perpratę žmonės. Užtat daugelis jų net patiems lietuviams nežinomi. Nieko nuostabaus – nemaža tautos dalis netgi paties didžiausio „žemininko“ – Donelaičio – vardo neįsisąmonina. Lietuvos televizijoje yra tokia laida – „Klausimėlis“, kurioje renkami kvailiausi atsakymai. Tai Donelaitis, praeivių nuomone, ir paraką išrado, ir Rusiją nukariavo, ir pirmasis kosmonautas buvo… „Klausimėlio“ kontekste pavojinga užsiminti ir apie kitus klasikus, nes gali išgirsti, kad Lazdynų Pelėda įrašyta į Raudonąją knygą, Cvirka sukonstravo pirmąją raketą, o Žemaitė – K. Prunskienės slapyvardis. Ir nors lietuviai – žemės tauta giliąja prasme, jie kažkodėl gėdisi savo klasikos – tautosakos ir literatūros – kurioje slypi ištisų amžių suformuoti įstabūs papročių ir tradicijų sluoksniai.
Mums neretai atrodo, kad gudrios ir protingos yra kitų tautų knygos – ypač tos, kurios gerai perkamos, kurios užima populiariausių knygų dešimtukus, prie kurių autorių knygų mugėse susirenka kilometrinės gerbėjų eilės. O juk pakanka blaivaus ir ramaus požiūrio ir šiokios tokios analizės, kad pamatytum, kaip sukurtas tokios knygos populiarumas. Dažnai su menine ir išliekamąja verte jis neturi nieko bendra, o tik su „žvangančiu variu“ ir „skambančiais cimbolais“, kurie minimi Biblijoje – taigi su niekuo kitu, kaip su pinigais ir pripažinimu. Taip, gudrumo čia esti, ir nemenko. Ir proto – taip pat. O kurgi knygos išmintis?.. Juk jinai nieko bendra neturi su šitomis kategorijomis. Taigi jei neturime lietuviško bestselerio, kuris nušluotų, pavyzdžiui, Lietuvoj itin populiarias pseudofilosofines P. Coelho knygas, galbūt galime tik džiaugtis.
Knygos, kurių vertę sukuria, o reikšmę išpučia reklaminė strategija, sudaro įspūdį, tarsi jų pasirodymas keistų pasaulį, kurtų naują pasaulėžiūrą, kosmose būtų aptikta nežemiška gyvybė ir pan. Tačiau kuo daugiau tokių neva „tradicinę pasaulėžiūrą“ sprogdinančių knygų pasirodo, tuo labiau gręžiuosi į senąsias knygas ir, jas skaitydama, regiu, kad tai jos – nauji pasauliai, jos gali atskleisti tai, ką naujosios pamiršo. Ir jei kas baisiai dejuoja, kokia lietuvių literatūra provinciali ir „žemiška“, kaip ji nesugeba perimti naujų, globalių problemų, naudoti pažangių rašymo metodų ir madingų srovių, matyt, pamiršo, kad literatūros esmė galbūt ir turi būti „žemiška“. Nes nieko nuostabesnio nei žemė kituose pasauliuose mes nerasime, ji mums duota kaip likimas. To nesuvoks tas, kuris žemę regi tik kaip traukos jėga pasižymintį objektą.
Taigi esame žemiški, prie žemės, žemėje, su žeme… Kiek šiuolaikinių lietuvių autorių su didele nuostaba ir džiaugsmu, kartais – ir su liūdesiu – atrado šitą dabartės niekinamą ir plūstamą žemę!.. Romualdas Granauskas – su upių ir vėlių rūkais („Rūkas virš slėnių“ ), Juozas Aputis – su aistra liepsnojančiais smiltynais („Smėlynuose negalima sustoti“), Marcelijus Martinaitis – su našta, kurią galima pasidėti („Prilenktas prie savo gyvenimo“), Jonas Strielkūnas – su iki dangaus aidinčia Žoline („Tamsos varpai, šviesos varpai“), Birutė Jonuškaitė – su amžinybėje likusiu rugių lauku („Rugių laukas“)… Kokiam dideliam būriui rašytojų – tegu ir mažiau talentingų ir žinomų – žemė intuityviai tebelieka įkvėpimo šaltiniu!.. Juk nusigręždamas nuo žemės nusigręži ne nuo ko nors kito, kaip nuo žmogaus, kuris sukurtas iš dulkės, molio, grumsto, paukščio plunksnos, žolės lapo, voratinklio gijos, žuvies ašakėlės ir žvėries šonkaulio. Taigi iš viso to, kas virsta žeme, kas transformuojasi, auga, keičiasi, įgauna naują, galbūt ir metafizinį, kūną.
Ir jeigu mes pamiršime, kad esame žemė, kuriai savo nemirtingąją dvasią įkvėpė Kūrėjas, vargu ar mes ką daugiau galėsime prisiminti. Neniekinkime žemės. Jos atmintis – tokia turtinga.
Leonardas Gutauskas. Išėjusiems sugrįžti
2009 m. Nr. 3
Šviesa, kurioj slypi žalčio kiaušinis.
Svetimakalbiai laikrodžiai, jūsų valandas sulesė vėjai
Ir dulkėti klajonių daiktai pašauks vienišą savo poetą,
Pėsčiomis jūs išėjote sukdamos lankstą
Nuo Nemeikščių, Gruzdžių ir Pagėgių, ir Lodzės, ir Trumpiškio,
Lediniais Karaliaučiaus kanalais
Pro Tilžę, Flensburgą, Hanau ir Freiburgą
Ligi Baltimorės, Lemonto, Čikagos skerdyklų ir kapinių.
O dienos, nenujautusios, kad teks pasislėpti
Liepsnojančioj užmaršty virš Palūšės bažnyčios,
Virš miegančių Miškinio upelių ir apakintų ežerų.
Ar jūs prisimenat, kas išplėšė Vorutos karalių kapus?
O dienos, skaudesnės už vanago klyksmą debesy,
Kaip vaškas iš džiūstančių dravių,
Ir tos naktys – jos plėšrios nei lūšies šuolis į tamsą.
Kas įskaitys apsnigtus jūsų žingsnius?
Vakar virš griuvėsių niaukėsi vasara,
Moreniniais kaulų laipteliais leidos mėnulis
Ir tas skitiškas vėjas skėrio sparnais
Ir žleganti geležis pralaužė Rytprūsių dangų.
Žvėrys ar žmonės graužė akmenis, garbino kruviną stulpą?
Žinančios atsakymą, jūs ištraukite geluonį iš Stella Polaris akių.
Atskirtos kryžkelių kryžiais, jūs nuspėjot,
Kas sutrupino sargybinių bokštus pajūry,
Kas suklaidino vilkšunius, sekančius išėjusių pėdomis.
Vakarais iš suskirdusių žemės delnų veržias gyvas vanduo.
O keleivi, perbrisk vienatvės brastas,
Ant sapno krantų būk lietus suanglėjusiems rožių kerams.
Baltos moterys, kvepiančios laukinių bičių medumi,
Vis dar šoka jaunamartės šokį tarp mėnulio ragų –
Jų rankose tirpsta vėduoklės,
Kurių plunksnose meilė šlamėjo.
Girdžiu jūsų ilgesio garsą, jis sklinda iš kranklio krūtinės,
Jis sminga į didžiulį skausmo laužą dienų pabaigoj,
Jis artėja nuo plieninių Niagaros krioklių –
Tereikia sugaut jo įspėjantį šauksmą:
Jau laisvės šešėlis pakrypo
Lyg bevardė Kolumbo sapnų karavelė.
Jūs sugrįžot į Kalbą, kuri jums įsakė kartoti kas naktį
O dienos, jei išeidamos tąsyk suklydote – ką gi,
Be klaidų čia gyventi dar nieks neišmoko.
Jūs pažirot į tūkstančius šukių –
Jas surinkt privalėjo kiti, tie, kas gimė po gaisro,
Kas neprisimena svilėsių alsavimo ir aštraus
Likiminio juodvarnio kranksmo.
O dienos, tai jums Kernavės kalvos ir po sąnašų klodais
Pasiruošusios pražysti laukinės lelijos.
Padalyta aštriais stačiakampiais erdvė virš tamsos –
Joje išbraižyti ženklai, išreiškiantys į užmarštį slenkantį laiką.
O dienos, jus išsaugojo molio klampumas, ta knyga be pradžios –
Jos lapai išėjusių sielas lydėjo.
O dienos, ar prisimenat valandą,
Kai išgelbėjot sąžinę nuo stabų vientulystės?
Pakeliui iš vergovės namų – atmintis,
Kuri moka bučiuot, apkabint ir palaimint,
O švininė nelaisvės gelmė išsprogdino liepsnojantį krūmą.
Vilko valandą išsiliejo derva,
Kurią sukaupė vakar mirusios žvaigždės
Ir tas vėjo trikampis, saugantis praeitį,
Į širdis įsmeigė žaliuojantį durklą.
Vilko valandą vilko vaikai indigo spalvos veidais
Ir ūmai apšlakstytas krauju iškyla užkariautojų sostas.
Vilko valandą baimė skverbės į sąmonę
Ir jei ne Kalbos prieraišumas –
Vilko valandą atsidūsta naktis
Ir raudono žvėries galva išnyra virš aklo akiračio.
Jūs žinot, kad išlaisvinimui pražysta žaibai
Ir kur bepažvelgtum – rugių sardoniksas,
Skirtas santarvei ir išsaugotai garbei.
Akmuo vakaro prieblandoj lyg akmeninė Žemaitijos širdis –
Jis toks baltas, jis švyti ir budi,
Ir laukia išraiškos tobulumo.
Juodasnapis buvo tas viesulas, juodanagė ta vėtra
Ir lapino kailis lyg kruvinas patalas. O tėve,
Ne ant rožių miegojai – ant žarijų pražilo tavo plaukai.
Neiškeisk savo kaulų, karaliau, į popierines vaškuotas gėles,
Te keleivis, praradęs namus, alyvos šaka užrašys ant dangaus
Vienintelį ilgesio vardą.
O dienos klajonių,
Jūsų aidas – išėjusiems grįžti,
Ir poetas prisimena liepsną karvelių
Virš svajingos Vienuolio, Biliūno Šventosios,
Baranausko sapnuos užsiglaudusią viltį.
Neparašytose knygose – vėjai, kurie nusimeta vilkenas
Ir išrauna užrūdijusį sielvarto dyglį.
Nors klajojanti vėtrungė neatspėjo krypties,
Bet vandenynas, išskleidęs bangų gobeleną,
Mokėjo priglaust ir apsaugot keleivį.
Ir prisikėlimas tereiškia tolimą ilgą kelionę
Šiapus melsvų vandenų –
Čia tamsa jau nebus visagalė.
Juozas Aputis. Trapūs mūsų laiko stiklai
2009 m. Nr. 2
Po Trijų karalių – diena per gaidžio žingsnį… Sutemos vis vėliau ir vėliau ateina į klonį, už kurio juostomis aukštyn lipa pušynas, kasmet iškertamas plotas po ploto. Snyguriuoja. Pakeliui į žemę snaigės tupia ant obels šakų. Obelis balta kaip pavasarį. Tenai, kur dabar ima smelktis vakaro prieblanda, yra kelias, kur ne kur apaugęs senais, apsamanojusiais ąžuolais. Šiomis vietomis kadaise kunigaikščiai jodavę medžioklėn. Gal ir jojo, šiam kraštui daugiau garbės. Rausvi, violetiniai debesų gabalai lėtai slenka viena kryptimi. Šitaip jau nuo amžių. Didinga. Šiurpu nuo spaudžiančio didingumo. Rodos, kad iš ten, kur palei horizontą slenka debesys, matuodama laiką, ateina mintis: ar tą didingumą justum, jei nebūtum skaitęs jokios knygos, matęs paveikslų, girdėjęs muzikos ar dainos?
Tai žiūrėjo tartum magas / Į gamtos akis žalias… Sigito… Sigito Gedos jaunystės poema. Jau toks jaunas galėjo ištraukti tokį paveikslą! Iš žydinčios laukinės slyvos, iš dangų remiančios karvės nugaros Trakų padangėje… Ar tada pajutome, kad pradedame gyventi su genialiu kūrybos magu?
Nepasiseks. Reikės palaukti stipresnio laiko, kuris atitolintų. Kiek gali trukti iki stipresnio laiko?..
Pabiro Parlamento rūmų stiklai. Ar tik išalkusiųjų diržai neišlaikė? Gal rašalines arba persenusius kompiuterius į tuos langus paleido rašytojo ir maišto temas aptarinėjantys menininkai? Liūdna, kad tokia agresyvi properša tarp tų, kurie (stačiai nedrąsu manyti, kad dauguma jų nesąžiningai ar nelabai susigaudydama) naktimis dėliojo finansines, ekonomines kortas, ir tų, kurie tuos dėliotojus rinkome. Kad taip galėtume kaip nors sužinoti, kiek menininkų ir kiek meno verslininkų už „menininkus“ balsavo! Sunkmečio akivaizdoje bjauriausia ir niekingiausia tai, kad tie, kurie ką tik nuo valdžios stalo nuėjo, užsimerkę puola naujųjų projektus, tarytum nuo tos dienos, kai liko opozicijoj, nuėjusieji gyventų jau ne Lietuvoj. Gal jiems taip ir yra, gal jau jie mato, kad jų Lietuva baigėsi, gal tą baigmę nujausdami jie patyliukais spėjo pamažėle savęs link pastūmėti netgi nacionalinius transliuotojus, dar prieš tą langų daužymą paskyrusius ilgą laidą apie tai, koks negeras naujosios daugumos nakties darbas… Sapnų ir nemigos įtakas darbui aiškino psichologai ir psichoterapeutai, ir niekas iš esmės nenorėjo išgliaudyti bent vieno naujai priimto įstatymo! O kas buvo be paliovos šnekama televizijos laidoje dieną prieš stiklų daužymą? Tiesiog provokuojantys klausimai – o jeigu bus kaip Rygoj, o jeigu bus taip, o jeigu anaip? Lyg policija ekrane turėtų detaliai pranešti, kam ir kaip ji ruošiasi. Šalia tų įtartinai atrodančių klausinėjimų vis likdavo gražaus laiko profsąjungų konfederacijos lyderiui pareikšti, kad jų demonstracija, streikas yra taikus, visiems gera linkintis. Labai nesinori įtarinėti, bet jei prisiminsime pirmąsias dienas po rinkimų, kai toj pačioj televizijos studijoj ganėtinai drastiškai ir „kryptingai“ buvo tardomas būsimasis premjeras, kai po naujųjų laikų stiklų byrėjimų buvęs premjeras vos galėjo sutramdyti džiugesį, esi priverstas galvoti, kad kažkur visuomenėje maišosi piktavalis skerdžius! Kokios jėgos galėtų susijungti, kad užnertų apynasrį plėšrūnui liūtui? Kada nunoks tas laikas?
…kaip toli ir kaip arti nuo viso to, ką matai pro pirkios langą!
Antai už trijų kaimo kryžių prie Aleknavičiaus pirkios privažiuoja mašinėlė, Petrą Aleknavičių kaimynai už parankių išveda iš pirkios, jis jau nebešaukia nevažiuosiąs į Gudiją. Anąsyk atėjęs prie prekių atvežančios lavkės išgriuvo, pakėlė ir į pirkią įvedė tie patys kaimynai. Ilgiau vienas jau nebegali, tėvai seniai išmirę, sesuo nutekėjusi į Gudiją. Ant Petro pirkios durų jo sesers sūnus užkabina didelę spyną.
Pernai Rudnelėje laidojom anų laikų mano bendradarbės Rymutės motiną. Buvusią linksmą dainininkę, iš paskutiniųjų laikiusią gimtojo sodžiaus sąsparas, bet vėliau irgi išvažiavusią į miestą, pas dukrą, o dabar sugrįžusią amžinajam gyvenimui. Gražus, paslaptingas tarpmiškių kaimelis. Tenai yra slėpiningosios menininkės Gražinos Didelytės grafikos trobelė, galerija. Vasaromis Rudnelėn atvažiuoja gyventi Kazys Saja su žmona Zita Mažeikaite. Dabar vietinių belikęs tiktai vienas vienintelis žmogus. Kapeliai taip gražiai apaugę kerpšilių samanomis! Mano kaime žmonės irgi baigia ištirpti. Naktį reta kur pamatysi žiburį. Susitaupys Lietuva brangios elektros energijos… Kelintą kartą vartau įspūdingą šiauliškio fotomenininko Ričardo Dailidės albumą „Laiko labirintuose“, vis stabteliu prie nuotraukų, 1972 metais darytų Zervynose. Beveik prieš keturis dešimtmečius. Vienoje nuotraukoje amžinybėn seniai išėję mano kaimynai – broliai Stepas ir Petras – kluone kloja rugių pėdus, ir netoli tų pėdų šmėžuoja spragilas!.. Tame pačiame kaime, iš kurio praėjusį rudenį į Gudiją išvažiavo Petras Aleknavičius, kuriame pernai pakeliui iš kaimynės į savo namus snieguose sušalo kadaise Žemės ūkio akademiją baigusi Ona Miliauskaitė. O aš čia šneku: reikės palaukti stipresnio laiko!.. Už kelintų durų jis mūsų laukia? Pastarieji dešimtmečiai žiauriai taikosi keisti sodžiaus gyvenimą, ir kol kas nėra išminčiaus, kuris galėtų pasakyti, ką ir kaip daryti? Atiduoti viską į kokio godaus prekijo rankas? Jos su įsiūčiu išgriaus viską, pristatys plastmasinių užeigų, net kapines užvers žemėmis, jeigu tiktai jos bus prie kokio ežerėlio ar netoli upės. Neseniai rodė televizija ir laikraščiai rašė, kaip Krekenavoj mitingavę žmonės reikalavo pakeisti įstatymus ir panaikinti visokius paveldinius ir gamtosauginius draudimus. Beatodairiškos laisvės reikalauja ne tik ten gyvenantys žmonės, kuriuos nuo popieriaus prie popieriaus stumdo žemėtvarkininkai, labiausiai rėkauja piniguočiai, kurie norėtų tose draudžiamose vietose prisistatyti „kaimo turizmo“ priebėgų. Dieve duok Rūtai Baškytei sveikatos kaip nors tų įtakingųjų progreso stūmėjų spaudimus atlaikyti.
Ilgai ausyse skambės sausio šešioliktąją dužusių stiklų garsas, šmėžuos girti savo pačių bjaurasties ir kerdžiaus botago (ar butelio) varinėjamų žmonių veidai. Kur galėtum užmatyti kokį šviesos spindulį tamsos karalystėje? Ak, spjaudančių šviesulių pliūpsniai naujamečiame Vilniuje?.. Kur kas gražiau švietė „Triumfo arka“ Lietuvos televizijoj. Tos laidos ilgą laiką buvo tikra atgaiva. Pamatėme ne vien tai, kokių gabių, talentingų, įdomių menininkų ir laidų vedėjų turime. Lietuvoje yra daug švaraus meno gerbėjų, klausytojų ir žiūrėtojų, ir tai leidžia tikėtis ir jaukesnės kūrybos ateities. Nebus galutinai užmušti poreikiai tikram grožiui, iškiliam paprastumui. Juos reikia puoselėti, ne tuos, kuriuos papirkinėja kaubojiškai agresyvūs meno ir literatūros verslininkai.
Dar vienas jaukus darnos kepštelėjimas žvangant stiklų duženoms. Anądien Vilniaus geležinkelio stotyje lūkuriuodami traukinio pasijutome lyg ne šiomis dienomis gyvenantys: iš požeminės perėjos į peroną ėmė plūsti jaunuomenės būriai. Labai seniai šitiek daug žmonių šiuo traukiniu bevažiavo. Tik sovietmečiu ir mūsų naujųjų laikų pradžioj, kai į vagonus kimšte kimšdavosi prekeiviai iš Baltarusijos. Dabar jaunuomenės priėjo pilnas vagonas. Tie, kurie buvome ne jų sambūrio dalyviai, jau ketinome persikelti kitur, bet pasilikę nesigailėjom. Vos tik sutrinksėjo traukinio ratai, jaunuomenė ėmė gražiai dainuoti, dainą po dainos, simpatiška mergaičiukė iš dėklo išsitraukė smuikelį, vyrukas prie lūpų vis prisidėdavo ilgą trimitą ir sutrimituodavo, ragindamas pabandyti trimitą pūsti ir kitus, ir po to vėl daina, keli dainos posmai – ir vis senos, lietuviškos, kartais jau su modernesniais intarpais, paskui vėl smuikelis, ir vėl dainos! Tai priminė anuos laikus, kai panašių sambūrių jaunuomenė, negalėdama kitaip pasipriešinti, irgi traukiniuose, gatvėse, stotyse, aerodromuose dainuodavo savo dainas, liaudiškas ir susikurtąsias, tiktai ne Jau pražydo obelys ir kriaušės! Šit ir dabar ėmėme justi, kad vėl atsidūrėme savotiškame pasipriešinimo vagone, tarp jaunų žmonių, kurie tarytumei ragina protingai pažvelgti į aplinką, kuri jau nė žingsnio nežengia be svetimos (dažniausiai pasibaisėtinai primityvios) dainos, kuri nebegali net tos dainos pavadinimo išsiversti į savo kalbą, nes jai anosios dainos pavadinimas tapęs tarytumei kokia neišverčiama pavarde ar medaliu. Ne tik dainos – daug ką aplipdėme visokia svetima bjaurastim. Gražu: beveik dvi valandas, kai jaunuomenė dainavo, klegėjo, šmaikštavo ir juokėsi, nepasigirdo nei jokio mat’, nei bliat’, nei vau!
Artėjome prie kelionės pabaigos, ir iš kito vagono į mūsiškį ėmė pereidinėti smarkiai įkaušę kaimo vyrukai. Vienas, antras, trečias. Jie beregint pagavo sambūrio jaunuomenės ritmą ir eidami per vagoną ėmė tuo ritmu šokčioti, kraipytis ir demonstratyviai šūkčioti. Jaunuomenė dabar galutinai visus nustebino, tų apkaušėlių šokius sutikdama labai santūriai. Gal ji šitaip norėjo parodyti, kad rėkalojantys kaimo vyrukai būtų pasidavę, pritarę ne tik šitam ritmui, nors tada stiklai Vilniuje dar nebuvo byrėję? Prieš išlipdamas vieno neiškenčiau nepaklausęs, kur jie važiuoja ir ką žada veikti? „Nežinom…“ – šyptelėjęs atsakė studentas ar gimnazistas ir palinkėjo geros dienos.
Mielasis kunigas anąsyk per radiją gražiai kalbėjo apie Šventąjį Pranciškų. Reikia nuo savęs pradėti. Rinkti akmenis ir statyti. Talkininkų yra iš kur prisišaukti.
…dūžtantys stiklai nutolino nuo ano magiško vakaro.
Matau, per sniegus atsėlina kaimyno katinas. Sakau – kaimyno, bet kad to kaimyno nėr. Vasarą jis čia gyveno, žiemą vienas nebegali išbūti, senas, išsivežė vaikai, o katino nepriėmė, paliko. Išvažiavusysis katino šeimininkas yra Petras Makselė, gimęs keturioliktaisiais ano amžiaus metais.
Kad tik kam nors nepasirodytų, jog paliktas katinas panašus į kokią lūšį, kurią prie Kupiškio medžioklėje vokietukas nušovė! Kad ateinančio katino akis kam nors nepasirodytų panaši į neišdaužytus mūsų nerimo žiemos langus…
Kadaise senų laikų sambūryje keliese gaudėme juodą katiną, perbėgusį mums kelią…
Vargas tiems, kurie nuo manęs atsitolino! (S. G.)
Rimvydas Stankevičius. Ištrinti tai, kas nereikalinga
2008 m. Nr. 12
Prieš kelerius metus poetas Arnas Ališauskas telefonu pacitavo senovės kinų poetą Isio: „Mano akys regėjo pasaulyje viską – ir grįžo prie jūsų, baltosios chrizantemos.“ Tąkart man ūmai atsivėrė (nors šį haiku jau anksčiau buvau skaitęs) eilėraščio (beveik didaktinė) prasmė – reikia koncentruotis į tai, kas yra tikra gyvastis, tikras gyvenimas, o visa kita – tik antraeiliai dalykai. Dar daugiau – jei išties mums šio gyvenimo laikas duotas, kad atliktume kaži kokią misiją, kad užkoptume neregimais laipteliais dievop, gyventi privalome Dievo mums paliktame pasaulyje, o ne savo pasistatytuose akmens ir taisyklių labirintuose.
Pašiurpau supratęs, kaip mes leidžiame savo vienintelį laiką, skirtą tai gyvenimo misijai atlikti. Ką bendra su tikru mūsų gyvenimu turi registracijos, tarnybos paieškos, suskirstymai pagal tautybę, spalvą, amžių, suskirstymai į vargšus ir ponus, siektinus ir išjuoktinus?.. Taip atsiranda sienos tarp dviejų žmonių, dviejų valstybių, taip atsiranda sienos, išdygstančios vidury tiesos ir dalijančios ją į dvi atskiras… O iš ten – ir politika, skirtingi interesai, gausybė neigiamų emocijų, priešiškumo, pagaliau – karai…
Žinoma, visus šiuos taisyklių rinkinius vadiname progresu, civilizacija – daugelis sudėtingų, mūsų laiko, jėgų ir vidinio kompromiso reikalaujančių sistemų išties naudingos, jos palengvina mūsų „administravimą“. Padidina galimybes mus surasti, kai reikia mus gydyti, gelbėti, bausti ar priversti ką nors atlikti.
Šie mechanizmai skirti mūsų gyvenimui, bet nėra mūsų gyvenimas. Namai tėra vieta, kur turi vykti mūsų gyvenimas; tarnyba, karjera, uždarbis yra platforma kurti gyvenimui… Teoriškai tai supranta visi, tačiau praktiškai ir namus, ir žmoną, ir tarnybą, ir pinigus suvokiame kaip tikslus, kaip patį gyvenimą, todėl nesinaudojame jų teikiamomis galimybėmis, o tiesiog kaupiame. Ir neišmanydami, ką su sukauptu gėriu veikti, iš visų tų žmonių, daiktų ir žinių statome naujas sienas.
Dažnas ilgainiui supranta, kad tai, kam nuolat ruošėsi ir iki šios dienos iš inercijos tebesiruošia, jau seniai prabėgo pro šalį, o užgyventi daiktai ir žmonės, veiksmai ir vietos stūkso it dar viena sistema – utopinės laimės mechanizmas, kuris gal ir tobulai sujunginėtas laideliais, gal ir veiktų, jei tais laideliais tekėtų elektra – mūsų pačių gyvenimo energija. Tačiau jos nėra. Jos užteko tiek, kiek buvome apskaičiavę – visoms laimei reikalingoms detalėms supirkti.
Tada ištinka neviltis. Suprantame, kad mūsų niekas gyvenime ne tik neklausė, ko iš tiesų norime, bet netgi pasistengė įpiršti visuotines siekiamybes – mokė norėti. Mokykloje sakė: „Daryk daug atsispaudimų ir kabėk ant skersinio – nes koks gi kareivis būsi?“ Nepamenu, kad būčiau kam žadėjęs būti kareiviu – kažkas už mane nusprendė, kad tokia mano siekiamybė.
Gimtadieniams dovanų gaudavau plastmasinius automobilius (nes esu berniukas – o berniukai labai mėgsta žaisti automobiliukais), nemokėdavau ir nenorėdavau su jais žaisti, todėl suaugusiųjų buvau atidžiau stebimas – ar labai nenormalus… Dar vaikų darželyje buvau pripažintas nenormaliu – mat buvau kairiarankis, todėl ant dešinės rankos man rišdavo raudoną kaspiną ir choru mėgino įtikinti, kad man kaire ranka rašyti ir piešti labiau patinka tik todėl, jog neskiriu savo rankyčių ir manau, kad kairė – tai dešinė. Jie jau tada geriau už mane žinojo, kas man geriau. Kas tie jie? Minia, pulkas, masė – ta pati, kuri sakė: „Gerai mokykis, kad taptum gydytoju.“ Kodėl turėčiau tapti gydytoju? „Todėl, kad gydytojų darbas lengvas, algos didelės ir kyšių daug.“
Ta pati minia merginas ragina įveikti drovumą ir gašlioms pasaulio akims rodyti tai, ko nenori rodyti, bučiuotis su tais, su kuriais nenori bučiuotis – vadina jas žvaigždėmis, supermodeliais, išrinktosiomis… Ta pati minia jas ragina ištekėti ir juokiasi iš nepanorusiųjų, vadindama senmergėmis. Jaunuolius įkalbinėja būtinai turėti vaikų, nes „kas gi senatvėje stiklinę vandens paduos“, nors tų jaunuolių tikslas ne senatvė ir ne vanduo. Ta pati minia įšnabžda į ausis turtingiems dėdėms, kad nesvarbu, išmanai ar neišmanai, sugebi ar nesugebi, turi eiti į politiką, į Seimą, kaip į svarbiausiųjų ložę, dievų olimpą. „Nebūk kvailas – gerai tai, kas visiems gerai!“ – minios šūkis, švokščiamas, rėkiamas kasdien, jis veikia kaip durtuvas, įremtas žmogui į nugarą.
Pratinausi ir aš būti kaip visi, norėti kaip visi. Sunkiai sekėsi. Todėl tik tuomet, telefono ragelyje išgirdęs kino poeto eilutes it akmenį nuo krūtinės amžiams nusimečiau graužatį, kad nenuėjau tais keliais, kuriais man liepė norėti eiti, tą autsaiderio kartėlį, kad netapau vienu tų, kuriuos kasdien rodo per televizorių.
Poezija žadina poeziją – nušvitimas žadina nušvitimą – padėjęs ragelį prisiminiau lietuvių poeto (kartais pravardžiuojamo senu kinų poetu) Donaldo Kajoko eilutes:
asiliukas slyva pirosmanis
vaiko žvilgsnis ir lauko lelijos
štai ir visas gyvenimo menas.
Jas taip pat ne kartą buvau skaitęs, bet tik šįsyk suvokiau lyg patarimą, kaip pabėgti nuo to betono luitų ir taisyklių labirinto, neleisti jam tavęs kalinti. Iš tiesų juk kiekvienas galime išsirinkti, kokiame pasaulyje, su kokiais žmonėmis gyventi, kam atiduoti savo širdį, galias ir laiką.
Žinoma, trumpam užplūsta baimė – jeigu aš nesidomėsiu tuo, kuo visi, nieko nežinosiu apie aktualius įvykius, apie „didžius žmones“, neturėsiu apie ką pasikalbėti… O su kuo gi? Su ta pačia minia. Ją iš savo domesių, iš to, ką vadinu tikru pasauliu, iš hipotetinio sapno sodo ištrinčiau pačią pirmąją. O jei įvykiai leidžia apie save nežinoti, vadinasi, nėra jau taip labai aktualūs – velniop, ir juos į šiukšlių dėžę, kartu su naftos kainomis, ekonominėmis krizėmis, politinėmis kiaulystėmis, vagystėmis, tarptautinio masto aferomis…
Velniop visas vienadienes ir daugiažiedes šou žvaigždes su jų (dėl mūsų domesio sukurtomis) gyvenimų dramomis, padidintomis krūtimis, tarpusavio rietenomis ir įskaudusiomis šypsenomis…
Velniop visus tuos, kurie nori save parduoti, mus apgauti. Argi galima apgauti tą, kuris nekreipia dėmesio?
Štai taip apravėjus sapno sodą, sielos sostinę, savo žemę, kuria iš tiesų vaikštom, savo žmones, su kuriais iš tiesų sveikinamės, išmintį, kuria tikrai tikime – tampa erdviau. Tada pamatai, kad gyveni visai ne pelkėje, o valstybėje, kurios menininkai garbstomi ir vadinami genijais. Kurios sportininkai graibstomi kaip karštos bandelės. Kurios muzikai skina tarptautines premijas, o mokslininkai ir medikai itin pagarbiai sutinkami pasaulio šviesuolių sambūriuose… Iš tikrųjų yra ne viena, kaip dainose dainuojama, o begalė Lietuvų – ir kiekvienas mūsų gyvename skirtingoje. Tokioje, kokioje patys norime.
Aš leidžiu sau nepažinoti iš veidų šalies politikų, milijonierių, gigantiškų verslovių vadovų, nes man jie nerūpi, ir nusispjaut, kad juos kasdien rodo per televizorių. Manau, kad pernelyg didelė garbė tiems keliems kostiumieriams, vadinantiems save svarbiais, kad domėčiausi jais – todėl mano pasaulyje jų tiesiog nėra. Nes argi galima dėti lygybės ženklą tarp jų pavardžių ir savo gyvenimo, Lietuvos, pasaulio? Ir negi tie politikieriai ar nūdienos įvykiai išties tokie svarbūs mūsų gyvenimui, kad daugiau laiko mąstyčiau apie juos, o ne apie mylimus, gerbiamus žmones, dorus ir teisingus žmones, save, savo misiją, Dievą?
Tiesa, tokiems atskalūnams kaip aš minia turi atsakymą: „Tu anarchistas, asocialas ir chaoso išpažinėjas, gundantis nesilaikyti įstatymų, negerbti tradicijų, nesidomėti tuo, kas dedasi pasaulyje, ir parazituoti.“
Tačiau jai atrėžti lengva – „kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“, kaip kitados pamokė Kristus. Taip gyvena ir kuria mano bičiulis sonetų didmeistris Aidas Marčėnas, griežtoje eilėraščio formoje sugebantis įpūsti tiek laisvės, kiek kitas nesugebėtų nė kalbėdamas visiškai formos nepaisančiu sąmonės srautu. Tiesiog mokausi gyventi neatsimušdamas į taisyklių virbus, neatiduoti „ciesoriui“ savo gyvybinės energijos, negodoti jo, kaip išmokau negodoti mane aptarnaujančių pardavėjų, autobusų vairuotojų, praeivių gatvėse… Ir domėtis pasaulio bei sielų slėpiniais – tuo, kuo slapčia nuo pat vaikystės norėjau domėtis.
Prigimčiai neįsakysi – kiekvienas, kaip tame palyginime apie muses ir bites, pasirenkame kurioje Lietuvoje gyventi. Ko gero, tai ir yra vienintelė tikroji demokratija. Todėl mano sapno sode tyliai lyja, todėl mano sonetuose vyksta žirgų lenktynės, todėl ant išjungto televizoriaus stovi chrizantemų puokštė žvilgsniui atremti.
Romualdas Ozolas. Tai kurgi mes einam?
2008 m. Nr. 11
Sąjūdį jau įprasta vadinti stebuklu.
Sąjūdis nėra stebuklas. Stebuklu jis gali tik atrodyti, kadangi yra pasibaigęs. Viskas praeity atrodo buvę gražiau.
Sąjūdis buvo milžiniška tautos reakcija į didžiulę nelaimę, penkias dešimtis metų slėgusią Lietuvą, kol, pasitaikius progai, išsiveržė galinga emocine reakcija, kurioje slegianti nuotaika pamažu virto niekada dar nepatirtu šviesiu džiaugsmu. Net ir tada, po tuo džiaugsmu, Sąjūdis buvo visų žmogaus emocinių ir net fizinių išteklių reikalaujanti įtampa, o Sąjūdžio organizatoriams – ir daugiau.
Gyvenimas man dovanojo, nors gal prie to šiek tiek prisidėjau ir aš pats, du šviesius tarpsnius, tokius būties atsivėrimus.
Pirmasis – 1965–1968 metai, kai mes, trejetas dar hipiuojančių nebe jaunuolių, „vertėm“ „Meno saviveiklos“ biuletenį į žurnalą „Kultūros barai“. Po antrojo numerio Antanas Sniečkus, LKP pirmasis sekretorius, pasveikino kultūros ministrą Juozą Banaitį, ir šis viską suprato teisingai: nušalino Emiliją Kulakauskienę, vyriausiuoju redaktoriumi pakviesdamas Aleksą Baltrūną su teise atleisti visus redakcijos darbuotojus. Šis neatleido nė vieno. Hipiai pradėjo mokytis tarybinės žurnalistikos. Mokėmės, atrodo, rimtai, nes jau kitais metais Varšuva nusiuntė notą Maskvai, kad Lietuvoje bandoma diskriminuoti lenkus. Mes viso labo siūlėm būdus, kaip lenkuojantys „vietiniai“ galėtų pritapti prie Lietuvos kultūros ir sumažinti krašto atsilikimą. Žurnalo „pagrindinei temai“ apie lietuvių kalbos problemas pasirūpinom netgi tokių anuometinių autoritetų, kaip Antanas Venclova, kalbų. Taip tęsėsi iki 1968 metų, kai Maskva prieš Dubčeko socializmą su žmogišku veidu pasiuntė savo tankus. Tada išėjau patylėti – sėdau prie filosofijos.
Kitas šviesos metas man – 1985–1988 metai, kai su Knygos bičiulių draugija ėmiau važinėti po Lietuvą ir, samprotaudamas apie knygas bei kas aplink jas, kalbėjau praktiškai viską, ką norėjau. Tai tęsėsi iki Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, nuo kurio prasidėjo kova dėl valdžios. Ir po to sąjūdis buvo nuostabus, nors ir be savo pirmapradžio džiaugsmo.
Kalbu apie tai, kad pasakyčiau: tikrai gyventi galima bet kuriomis sąlygomis. Ne režimai kuria žmones – žmonės kuria režimus. Arba susitelkdami savy įveikti savo menkumą, arba išsileisdami, atsipalaiduodami ir leisdami savyje išsikeroti destrukcijoms.
Kai dabar, Sąjūdžio 20-mečio proga, klausia, kas iš tiesų pasikeitė Lietuvoj, aš atsiverčiu Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo rezoliucijas. Jos iš esmės nepaseno. Yra ir trumpas jų turinio išdėstymas, paskelbtas pirmajame „Atgimimo“ numeryje. Tai – nedidelis Justino Marcinkevičiaus įvadinis žodis. Pateiksiu jį ištisai.
Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapio neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais ir garbingais tautų ir valstybių vardais. Norim, kad ir kiti su pagarba mus ištartų.
Istorija, į kurią atsiremiam, yra mūsų istorija. Šviesos ir tiesos spindulys teapšviečia skurdžius ir garbingus, kraujuojančius ir sopulingus jos puslapius, senus ir naujus jos kultūros paminklus.
Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi.
Žmogus, kuris žiūri į mus, reikalauja tiesos ir teisingumo. Turi būti apsaugotas jo gyvenimas, darbas, kūryba, apgintas ir pagerbtas jo žmoniškumas, sąžiningumas, dora. Jo dvasios gėlė, jo būties vienkartybė teišsiskleidžia tarp mūsų ir mums.
Gamta, kurioj esam, yra mūsų, bet mes esame jos. Nuvalykime užterštas žalias jos akis, rūpesčiu ir globa apgaubkim visus jos pavidalus, visas jos broliškas formas.
Mes sveikinam Persitvarkymą, išlaisvinantį dvasią, mintį, darbą, kūrybą, ir po jo vėliavom – viešumo ir demokratijos vėliavom – siekiame atsinaujinti, atgimti žmogui ir tautai.
Nesileisiu į ginčus (žinoma, ne su Just. Marcinkevičium), ar kraštas, kurį vadinam Lietuva, mūsų ar jau ne mūsų.
Nediskutuosiu, ar istorija, į kurią remiamės, jau mūsų, ar jau visai ne. O ar kalba mūsų – dar mūsų?
Paklausiu vieno: ar mūsų valstybė – mūsų?
Jei į anuos klausimus kiekvienas gali atsakyti tik asmeniškai, tai į pastarąjį – visi vienareikšmiškai, remdamiesi juridiniais aktais.
1988-ųjų rugsėjo 16 d. Just. Marcinkevičiaus tekstas negalėjo į tą klausimą atsakyti nei teigiamai, nei neigiamai: valstybės nebuvo, visais tais savo priklausinių ir vertybių savinimaisi mes į valstybę tik kvietėm. Tiems, kurie dūmė akis, tardami valstybę – sąjunginę respubliką – mus turint, galėjom atsakyti labai paprastai: nieko sau valstybė – be piliečių! (nebuvo net LTSR pilietybės, buvo tik TSRS piliečiai).
Sąjūdis pakvietė, ir tauta pamažu kilo – į savo valstybę, į savo pilietybę. Vieninteles.
Tačiau kai aš šiandien girdžiu, ką mes kalbam ir apie valstybę, ir apie pilietybę, apie istoriją, kalbą, kultūrą, dažniausiai pašiurpęs klausiu: tai kurgi mes vis dėlto ėjom – į laisvę ar į nepriklausomybę?
Atsakymo ieškau mūsų Baltijos kelyje. Šito reiškinio mes dar gerai neapmąstėm, nepažinom. Nors, tiesą pasakius, jis ir neišsemiamas. Ir, ko gero, nepabaigiamas arba nepasibaigęs: kaip į tą Kelią išėjom 1989 m. rugpjūčio 23-iąją, taip ir tebeinam. Trumpam stabtelėjom pasirašyti Kovo 11-osios dokumentų, tačiau jau kitą dieną Lietuva pamažu patraukė tolyn – į Angliją, Turkiją, Ameriką. Šiandien Baltijos kelias tęsiasi Ispanijos, Airijos, Britanijos pakrantėmis, o vienas mūsų, sako, nusipirko gabalėlį Mėnulio.
Tebežingsniuojam į Laisvę.
Tai, ko dar nebuvo galima sakyti 1988 m. rugsėjo 16-ąją, nepasakyta liko ir vėliau: valstybė – tai ne Laisvė, o Nepriklausomybė.
Nepasakėme ne tik to, nepasakėme daug ko, taip pat ir tokio svarbaus dalyko, kad kova dėl valdžios gali sunaikinti pačią valdžią. Nepasakėme to komunistams, nes iš jų valdžią reikėjo tiesiog atimti, nepasakėme ir saviems, sąjūdiečiams, nes čia reikėjo sutelkti „vidinę daugumą“. Daug blogybių, dėl kurių šiandien klampojam kaip pelkėje, užsimezgė dar Sąjūdyje, ir nepasakyti šito – tai klimpti dar giliau. Neleisiu sau išeiti, bent nepastatęs savęs prie sienos.
Man visiškai nesvarbu, laimingas ar nelaimingas yra Algimantas Čekuolis, kas sekmadienį per TV ir šiaip per kiekvieną viešą kalbėjimą spinduliuojantis įsikūnijusį Sąjūdžio teisumą. Man dar labiau nesvarbu, laimingas ar nelaimingas esu aš pats. Man svarbu, ką mes, Sąjūdžio ir jo meto žmonės, darome, kaip atsakome į kalbas, kad Lietuvos Respublikos 1992 metų Konstitucija kurta ir priimta euforijos sąlygomis ir užtat šiandien šaltesnių galvų gali būti kaip nori taisoma, kad ne tik Kovo 11-osios, bet ir Vasario 16-osios Lietuvos valstybė gimė iš žodžio, suprask – lingvistinės sugestijos, užtat kalbėti apie Nepriklausomybę – kažkokia pagoniškos stabmeldystės liekana.
Man gaila tų žmonių. Sakau jiems tiesiai: nieko šiame pasaulyje jie dar nesuprato. Nieko. Nes viskas gimsta iš žodžio.
Todėl šiandien prašau visų: pasakykite savo žodį! Atsakykit, turim dar mes savo valstybę – ar ne?
Ar mūsų nelaimė dar per maža, kad manytume, jog tokiam žodžiui ne laikas? Ar gal Lietuva nė nebeverta to mūsų žodžio?