2009 m. Nr. 5–6

Šiandien ne vienas literatas įvairiom progom išgirsta maždaug tokių priekaištų: kur jūs, rašytojau, dingot? Kodėl jūs tylit, kai mus visokie plepiai ir perėjūnai mulkina, iš mūsų tyčiojasi? Kodėl jūs nematot, ką iš mūsų nori padaryti naujieji ponai? Ne vienas dar saugo pageltusius Atgimimo metų leidinius ar iškarpas su meno ir kultūros žmonių kalbomis, nuotraukomis, straipsniais, kurių, rodos, dabar niekam jau nereikia. O pasinaršius internete galima užtikti gana bjaurių ar tiesiog vulgarių komentarų. Kartais net nesinori lįsti į tą kloaką, kurioje murkdomi iškilesni ir drąsesni žmonės, publicistai, politikai, o ir patys rašytojai.

Kas šiandien yra rašytojas? Maištininkas, tautos protas ir sąžinė, kaip kažkada būdavo sakoma, ar prekiautojas savo tekstais, marginalas, kurį visuomenė dar ir turi išlaikyti? Rašytojas, ypač vyresniosios kartos, kad ir kaip jam būtų skausminga, jau nėra tas ir toks, koks jis buvo netolimoje praeityje, todėl jam gana sunku su tuo susitaikyti, prie viso to priprasti. Buvę Nepriklausomybės akcijų lyderiai dabar savo suvažiavimuose, susirinkimuose jau nesugeba paskelbti kokio nors drąsesnio pareiškimo, protesto, kaip anksčiau ginančio kultūros, kalbos, paminklosaugos, meno dalykus, pagaliau – savo profesinį statusą. Kartais dėl to, kad jų balso tikriausiai niekas neišgirs, tai ir sako: kam to reikia? Viešas bendruomeninis rašytojų gyvenimas pasidarė nuobodokas, netraukia jaunųjų kūrėjų. Žinoma, čia nekalbu apie kūrybą.

Šiandieninio rašytojo jau nematome populiariausių Lietuvos asmenybių sąrašuose, visokiuose dešimtukuose ar šimtukuose. Valstybė savo autoriteto, kitaip tariant, įvaizdžio, jau nesieja su „literatūrine produkcija“, nors mūsų knygų vertimai rodosi įvairiomis pasaulio kalbomis, ko dar niekada tokiu mastu nėra buvę. Tačiau literatūra jau lyg ir nebepriklauso prestižinei valstybės sričiai. Atsiperkama premijomis, pasveikinimais jubiliejų proga, laidotuvių vainikais.

Tik vargu ar čia galima kalbėti vien apie kultūrinį mūsų valdžios apsileidimą? Ar kažkas neatsitiko ir patiems rašytojams, ar nėra iš esmės pasikeitęs jų visuomeninis bei socialinis statusas? Rodos, ką tas rašytojas gali padaryti, kai jis ir jo kūryba įmontuojama į naujas struktūras, kuriose dominuoja verslas, pinigai, konkurencija, partijos? Struktūriškai persitvarkant demokratinei visuomenei persiskirstomi vaidmenys, iškyla naujos valdančios bei slopinančios galios, viešumoje ima dominuoti vadinamieji finansiniai bei kriminaliniai „autoritetai“.

Šiandien rašytojo, apskritai menininko, jau beveik nematome masinės žiniasklaidos leidiniuose, kaip buvo kylant Atgimimo bangai, kai jų poveikis buvo tiesioginis ir visuotinis. Dabar į TV ir spaudos puslapius savo valia ir savo paties žodžiu niekaip neįsiterpsi. Jeigu ten kas ir pasirodo, tai kalbinamas reporterio ar laidos vedėjo sumanyta tema, net jo teksto individualumas ištrinamas toje masinio pobūdžio žiniasklaidoje. Todėl autorinis dalyvavimas čia yra didelė retenybė, su autoriumi paprastai atsirasdavo tam tikri kalbos, kalbėjimo stiliai, temos, publicistinės figūros. Mūsų žinomi klasikai būdavo ir geri publicistai. Dabar įsigali tokia trafaretinė žurnalistų ir politikų kalba, kurią vartodamas apie daugelį svarbių dalykų nieko nepasakysi. Vartojant dabar įsigalėjusias sąvokas, labai suprastėjo viešumos kalba. Vis dėlto literatūra plėtė ir plečia kalbos galimybes.

Ar tokiu būdu nesusitaikyta su ta vieta, kurią rašytojams, meno žmonėms parodė naujasis politinis bei verslo elitas, užėmęs visą žiniasklaidos plotą, kuriame nuolat pliekiasi vienas su kitu, lyg jau nieko be jų svarbesnio Lietuvoje nebūtų? Juos „aptarnauja“ vadinamieji komentatoriai, analitikai, laidų vedėjai, ekspertai, konsultantai, rėmėjai, kad niekas kitas neįgytų didesnio autoriteto, moralinės įtakos, kuri vienaip ar kitaip yra valdoma, neretai ir nusiperkama. Štai kodėl dabar pajuokiami visokie moralistai. Pagaliau rašytojo veidas „nepritraukia reklamos“. Tai kaip jį parodysi nenugrimuotą per visą puslapį ar TV ekraną?

Sunku įsivaizduoti, kad, sakykime, žinomi rašytojai mūsų televizijose turėtų savo autorinę laidą ar skiltį spaudoje. O juk Vakarų šalyse tokios laidos gana populiarios. Iš tokių skilčių prancūzų spaudoje atsirado naujas literatūros žanras – novelė, Rusijoj – A. Čechovas.

Kitaip tariant, mūsų literatūra beveik neturi kuo kvėpuoti. Užėję į knygyną matome, kaip puošni komercinė „produkcija“ laiko mažame kampelyje užspaudusi visą mūsų literatūrą ir jos klasiką. Jaunesniems žmonėms J. Basanavičius, V. Kudirka, Maironis – jau tik gatvių pavadinimai, ir daugiau nieko.

Kada nors kultūros bei literatūros istorikai, naršydami šiandieninę „masinę“ spaudą, beveik nieko neras apie tai, kas buvo ryškiausi kultūros, meno, moraliniai autoritetai, išskyrus visokias bulvarines banalybes. Tikrų žinių teks ieškoti neišvaizdžiuose, šiandien beveik neskaitomuose leidiniuose, taip ieškoma duomenų sovietmečio savilaidoje, rankraščiuose, prisiminimuose. Kūrybinė asmenybė dabar neprasimuša pro tokį kietą viešumos kiautą, tampantį visuotiniu abejingumu ar net kurtumu. Tyla, tylėjimas, nutylėjimas yra gerai veikianti naujoji cenzūra. Rašyk ir sakyk ką nori, tavęs neišgirs ir nesiklausys tie, kurie turėtų išgirsti.

Šiaip kūrėjo prigimtinis bruožas yra maištas, priešgyniavimas prieš visokias dogmas, įpročius, valdžią, kad ir kokia ji būtų – svetima ar sava. Tačiau šiandien tas rašytojo maištas ribojasi tokia pusiau uždara klubine veikla: diskusijos tarp savųjų, mažo tiražo, platesnio visuomeninio poveikio neturinti kultūrinė spauda, susitikimai su negausia publika, tarpusavio santykių aiškinimaisi ir pan. „Maištaujama“ gana siauroje profesinių bei socialinių interesų sferoje. Iš savo gelmių literatūra nebeišmeta to, kas padarytų tikrą poveikį, verstų suklusti, kaip, sakykim, Vandos Juknaitės kūryba ar Renatos Šerelytės publicistika. Beje, moterų kūryba dažnai yra socialesnė, kažkuo tikresnė nei  vyrų. Imu pavydėti latvių rašytojams, kurie pasako ir parašo tai, kas jau dingo iš mūsų literatūrinės publicistikos.

Esu įsitikinęs, jog rašytojo publicistika, jo viešas dalyvavimas suteikia visai naujų reikšmių kūrybai, iš jos tarsi išvedami laidai į įvairias kultūros, gyvenimo sritis, padaro labiau matomą patį kūrėją ir jo kūrinius. Dabar lyg ir gėdinga kaip nors viešumoje pasireikšti, išskyrus savo brangią, šventą, neliečiamą saviraišką, asmenybę, kuri kartais neką didesnė už genitalijas, kurios šiandien taip pagerbiamos literatūriniuose rašiniuose.

Kažkoks keistas apsidraudimas vengti smūgių iš išorės, kritikos, skaitančios publikos, tampant tokiais neliečiamaisiais, prie nieko skaudesnio neprisiliečiant. Nėra literatūrinės, kūrybinės vizijos, kai rizikuojama stambiai, ne vien savo reputacija. Gėda kurti vadinamąjį socialinį romaną, arba apie tokį rašyti, jo pasigesti, laikant tai sovietmečio atgyvena.

Priešingai buvusiam rašytojo visuomenininko vaizdiniui, šiandien kyla toks profesionalo tipas, tiekiantis rinkai vienokią ar kitokią paklausą turinčius tekstus, atliekantis tam tikrus netiesioginius užsakymus. Jis pastebimas tada, kai pasiduoda masiniam skoniui, sukelia skandalą, patenka į pirmuosius laikraščių puslapius, reklaminius klipus ar kaip nors neįprastai numiršta. Neretai puikiai susigyvenama su tokiu vaidmeniu, mažai ką bendra turinčiu su literatūra. Apskritai didesnė žiniasklaidos tekstų dalis šiandien yra kriminalizuojama! To neišvengia ir kūryba.

Lyg ir nėra tokių viešų galimybių, kurios visuomenėje suaktualintų rašytojo kaip moralinio, intelektualinio autoriteto vaidmenį, nes ir jis pats dažnai tokių galimybių neieško. Jis pats toks nėra ir negali būti, nes ir jo socialinis statusas yra žemesnis už šalies gyventojų vidurkį, net ir žinomam rašytojui kartais gana toli iki vadinamosios vidurinės klasės, kuriai tarpukario Lietuvoje priklausė dažnas žinomesnis kūrėjas. Tai kas tada gali rašytojo klausti, kaip reikia gyventi, kas yra gera ir bloga, kaip užsidirbti pragyvenimui, jeigu į tai atsako visokie ekspertai, konsultantai, seimūnai, reklaminės firmos, iškilę avantiūristai? Ir ar rašytojas turi tai daryti?

Iš buvusio maištautojo, kurį sovietmečiu persekiojo cenzūra, skurdas ar net beprotnamis, dabar jis turėtų tapti sektinu sėkmės vaizdiniu, kuris sukuriamas ar padaromas ne vien jo paties kūrybinėmis galiomis, bet pasitelkus masinės kultūros bei reklamos priemones. Štai „žinomiausią“, „skaitomiausią“, „populiariausią“ renka su žiniasklaida ir prekyba susiję ekspertai, patys leidėjai. Skelbiami visokie jau parinkti penketukai, dešimtukai, iš kurių siūloma kaip tik tokį vieną išrinkti. Nepaisydami savo profesinių ambicijų, šiame turguje dalyvauja net ir literatūros vertintojai, kurie turėtų gerai suvokti, kad literatūros vertybiniai kriterijai vis dėlto yra kiti.

Taip neretai į neišrankaus skaitytojo rankas įbrukamas autorius, kuris būna išreklamuotas kaip gastroliuojantis po įvairias muges, apsirūpinęs reklaminiais tekstais apie savo kūrybinę sėkmę, premijas, tarptautinį garsą ir pan. Įvairiose šalyse yra tokių tarptautinių gastroliuojančių poetų, kuriuos sutiksi neįtikėtinuose kitų kraštų užkampiuose bei mūsų Poezijos pavasariuose. Toks rašytojas, saugodamas savo reklaminę reputaciją, nemaištauja ir jau prieš nieką nemaištaus. Juo labiau, kad sėkmės publika jokio maišto iš jo nenori ir nelaukia.

Tad jau ir Lietuvoje pastebimai veikia tam tikri leidėjų bei verslo įvesti standartai. Nesusiformavusi mūsų viešoji kultūrinė opinija tebėra gana neatspari, iškyla tie, kuriems pritaikoma sėkmės formulė.

Taigi rašytojas yra vienaip ar kitaip sutramdytas, iš jo daroma paklausi prekė, kad jis imtų reikštis kaip laimėtojas knygų rinkoje. Viskas čia tinka, net autoriaus mirtis. Juk štai vos iš gyvenimo išėjus Jurgai Ivanauskaitei, atrodo, viskas buvo iškrapštyta, išgramdyta, tiesiog išsunkta iš jos palikimo, keliant rašytojos knygų paklausą, kol dar ją gaubė pomirtinė emocinė aureolė. Panašiai buvo pasielgta ir su Gintaro Beresnevičiaus kūryba. Kada ir kaip po viso to bus grįžta prie jų kūrybos, jos tikrojo įvertinimo? Bijau, jog panašiai gali atsitikti ir Sigitui Gedai. O juk net mūsų senosios tradicijos ir papročiai reikalauja, kad metus mirusiajam būtų suteikta ramybė, per tą laiką nejudinamas net kapas, kad žmogus kitu, dvasiniu, pavidalu apsivalęs nuo savo gyvenimo naštos vėl grįžtų. Ta prekyba mirtimi tampa vienu nemaloniausių dalykų.

Literatūra netenka tiesioginės galios daryti įtaką žmonių mintims, jų savimonei, postmoderni kūryba to jau net nesiekia. Juo labiau, kad sėkmės visuomenė, kuri šiuo metu telkiasi Lietuvoje, yra užsiėmusi vien savo materialiniu egzistavimu, šitaip ji apsigina nuo visokių jai neparankių maištininkų. Tam tikrais laikotarpiais maištininkai jai nereikalingi, nes žmones patenkina butaforinės politikų batalijos, kriminalinės istorijos, nusikaltimų aprašymai, pinigų ir žemių grobikai. Tokių istorijų rašydamas neišgalvosi. Rinkimų kampanijos imituojamos kaip maištas, pasitelkiant teisines institucijas, žiniasklaidą, sukuriama būsimo perversmo iliuzija, kuri baigiasi niekuo.

Vis dėlto norėčiau pranašauti stagnaciją, kuri gali ištikti mūsų literatūrą. Ji negali stiprėti, įgauti visuotinumo, atsisakiusi bet kokio visuomeninio paveikumo, kieno nors nuolat, sakykime, jos analitikų, kritikų ar pačių skaitytojų neprovokuojama. Reikia klausti, ar šiandien yra Lietuvoje tokių provokatorių? Beveik jų ir nėra, jie tiesiog nepageidaujami. Kai nėra tokių varovų, provokatorių, ima rodytis be galo daug infantiliškos kūrybos, apie kurią nėra ką pasakyti.

Mums aiškiai stinga literatūrinio sąmoningumo, konflikto, aštraus žvilgsnio į tai, kas parašoma ir skaitoma. Maža tikrų profesionalių skaitytojų, t. y. kritikų. Tie rašymai apie knygas neretai primena reklaminius tekstus, kai apie paskutinį niekalą parašoma kaip apie didžiausią šedevrą, didelę teksto dalį skiriant pasipuikavimui, kokius pasaulinio garso teoretikus ir filosofus rašantysis yra perskaitęs ir pritaikęs grafomaniškiems tekstams išaukštinti. Kai nėra tokių tikrų varovų, kūrybos provokatorių, randasi be galo daug infantiliškos kūrybos. Atrodo, kad štai vis nauji pasirodantys poetai pradeda rašyti ir spausdinti vien tik patys sau.

2009. IV. 28