Gintaras Grajauskas. Sapne
2025 m. Nr. 12
Noriu papasakoti vieną savo seną sapną. Ko gero, patį keisčiausią iš visų sapnuotų.
Vidury nakties staiga pabudau. Iš kažkokio eilinio nesibaigiančio košmaro – kai bėgi sapne nuo pabaisos ar žudiko ir niekaip negali pabėgti. Nes nuo jų pabėgti galima tik vieninteliu būdu – pabundant.
Pabudau, bet nemalonus jausmas neapleido. Žvalgiausi tamsoje po kambarį. Švietė mėnuo, buvo gana šviesu. Mačiau kėdę, ant kurios atkaltės sukabinti mano rūbai. Knygų spintą. Išjungtą televizorių tamsiu ekranu. Ir tada supratau, kad kažkas negerai, kažkas čia ne taip. Kažkas trikdo įprastą tvarką.
Įsižiūrėjau atidžiau. Puikiai žinau, kad prie lovos visada stovi kėdė, ant kurios susidedu rūbus. Dabar kėdžių buvo trys.
Supratau, kad vis dar sapnuoju. Valios pastangomis įsakiau sau nubusti. Ir nubudau.
Atsimerkiau ir pažiūrėjau į kėdę. Tiksliau, kėdes – nes šįkart jų buvo keturios.
Supratau, kad tebesapnuoju. Liepiau sau nubusti. Nubudau.
Gulėjau kurį laiką užsimerkęs, nes buvo mirtinai baisu. Atsargiai atsimerkiau, pažiūrėjau į kėdę.
Kėdė buvo viena. Bet ant jos kažkas sėdėjo. Toks nedidelio ūgio žmogutis, nuleidęs galvą. Girdėjau, kaip jis kvėpuoja ir šniurkščioja nosimi.
Supratau, kad sapnuoju. Paliepiau sau nubusti. Ir nubudau.
Kėdė viena, stovi kur buvusi. Ant jos mano drabužiai. Kampe išjungtas televizorius. Knygų spinta. Viskas savo vietose!
Bet kažkas patraukia mano akį knygų spintoje. Viena knyga. Ji pamažu pradeda švytėti – žerplėja lyg vėjo pučiama žarija.
Suprantu, kad tebesapnuoju. Įsakau sau pabusti. Pabundu.
Šįkart visiškai viskas gerai. Kėdė vietoje, knyga nebežioruoja. Atrodo, pavyko pabusti iš tikrųjų.
Keliuosi, einu į virtuvę, atsigeriu vandens. Rūkau. Taip, atrodo, pavyko pabusti iš tikrųjų.
Vėliau, po keleto dienų staiga dingteli – o kas, jeigu nepavyko? Gal aš ir tąkart neprabudau ir toliau sapnuoju?
Kai kurie sapnai būna pranašiški. O kai kurie gal tiesiog niekada nepasibaigia – tu juose gyveni.
Gyveni ir regi visiškai sapniškus nutikimus, vykstančius pagal sapno logiką.
Pandemija. Kovidas, apėmęs visą pasaulį. Žmonės su kaukėmis. Ligoninėse dūstantys žmonės. Žmonės specialiais kostiumais, purškiantys iš mašinų dezinfekcinį skystį. Žmonės, uždaryti karantinui savo namuose. Signalizuojantys vienas kitam apie savo buvimus šviesų junginėjimu, susišūkaujantys iš balkonų. Ir neapleidžianti keista nuojauta, kad tas karantinas tik laikinai atitolino kažką daug baisesnio – didelį karą.
Bet koks gi būtų košmaras be karo? Tad nutinka ir karas. Kaip ir pridera sapno logikai, Rusija pamėgina okupuoti visą Ukrainą. Miegamuosius rajonus, gimdymo namus, teatrus daužo raketomis.
Ir tada ateina tylus, bet giluminis nusivylimas savimi – tu bejėgis ką nors pakeisti. Visos tavo galios iliuzinės. Tu nesi genialus karo vadas, nesi milijardierius, galintis finansuoti gynybą. Geriausiu atveju gali savanoriauti, gali net žūti fronte. Bet karo eigos tai nepakeis.
Ir nori nenori pradedi klausti savęs: tai ką aš čia apskritai veikiau, kaip leidau savo gyvenimo dienas? Negi visiškai tuščiai?
Rašiau, grojau. Nes man tai patiko, atrodė svarbu. Duonai užsidirbdavau kitais darbais. Labai nesiskundžiau. Niekada nesvajojau apie praturtėjimą. Jei būčiau svajojęs, būčiau pasirinkęs kitokį užsiėmimą.
Ir mačiau tame šiokią tokią prasmę. Gal net galimybę šiek tiek keisti žmones. Nebūtinai savo kūriniais, gal tiesiog savo buvimu, savo pozicija. Dabar abejoju, ar tai iš tiesų nors kiek veikia. Gal tik labai norėjosi, kad taip būtų.
Rašai eilėraščius ir tikiesi, kad žmonės skaitys ir supras, jog jie panašesni vienas į kitą, nei atrodo. Kad jie būtybės, priklausančios tai pačiai gyvybės formai. Ir kad perskaitę jie intuityviai pajus tą bendrumą, mirtingų būtybių solidarumą. Taps jautresni ir empatiškesni kitiems žmonėms.
Kita vertus, labai panašiais dalykais užsiiminėja įgudę manipuliatoriai, nusitaikę į žmonių emocijas. Ir jų tikslas visiškai priešingas: ne žmonių bendrumas, o jų supriešinimas. Ir jiems labai gerai sekasi. Geriau negu tau. Nes ir taikinys jų paprastesnis – naivesni, žemesnio intelekto žmonės. Neturintys kritinio mąstymo, neatpažįstantys emocinio manipuliavimo. Tokių žmonių pasaulyje yra labai, labai daug.
Taip, reikia kalbėti žmonėms eilėraščiais, spektakliais, koncertais. Bet ką daryti su tais, kurie apskritai gyvenime neskaito knygų, nevaikšto į teatrą, nesiklauso muzikos? Ir jokios mistinės įtrauktys čia nepadės – jiems jau genetiškai užkoduota, kad čia ne jų interesų laukas. Kas nors šiek tiek sudėtingesnio už jų įprastą kasdienį buvimą jiems sukelia ne smalsumą, o atmetimo reakciją ir atvirą neapykantą. Tai tiesiog ne jų pasaulis, ir tai juos siutina – nes jie juk puikiausiai žino, kaip teisingai gyventi.
Ką su jais daryti? Nežinau. Reikia ilgų dešimtmečių, kad sugrąžintume jiems natūralų poreikį kultūrai ir pagarbą civilizacijai. Net nebe jiems – jų vaikams ir anūkams. Reikia rimto valstybės požiūrio į švietimą ir kultūrą ir nuoseklaus ilgo darbo. Tada gal kas nors ir pavyktų. Bet ne dabar, kai bene visos partijos savo programose įsirašinėja „kultūra yra mūsų valstybės prioritetas“, o realybėje mėto vieni kitiems Kultūros ministeriją kaip karštą bulvę. Nes niekam jos nereikia. Paskutinį kartą ta bulvė įkrito į rankas trombonininkui, susidėjusiam su bloga kompanija. Paskui kurį laiką ji apskritai voliojosi ant grindų. Gal kas pakels, gal kam pasirodys dar visai naudingas daiktas. Kas paims, to ir bus. Nes kultūra juk plati sąvoka, visi mes esame kultūros lauke ir visi iki vieno galime tapti kultūros ministrais. Pageidautina bent jau mokėti naudotis peiliu ir šakute. Ir nesišnypšti nosies ant ministerijos grindų.
Pagal sapno logiką iš požemių išnyra keistos skysto ir dujinio būvio būtybės. Kai kurios apskritai nematomos, kai kurios matomos, bet verčiau į jas nežiūrėti, nes labai jau šmėkliškos. Ir jos ateina mūsų užvaldyti. Kaip ir dera sapne, bandai perspėti kitus, kad saugotųsi, bet neturi balso.
Gal to balso ir apskritai niekada neturėjai. Bandei kalbėti eilėraščiais, bet nelabai kas išgirdo. Kalbėti su žmonėmis eilėraščiais yra gana bergždžias reikalas. Dauguma žmonių nesupranta metaforų, perkeltinių prasmių, poteksčių, ir tai dar pusė bėdos. Tikriausiai visais laikais taip buvo, tik niekas tuomet neužsakinėjo sociologinių tyrimų. Kristus kalbėjo tiems, kurie supranta prilyginimus. O tie, kurie prilyginimų nesupranta, jį nukryžiavo – išlaisvindami Barabą, jiems savą, suprantamą ir atpažįstamą.
Blogiausia, kad daugybė nebesupranta ir paprasčiausios buitinės kalbos. Vis sunkiau susikalbėti tarpusavyje. Sugebama perskaityti ir suprasti tik instrukcijas – bet ir tų niekas nebeskaito, tiesiog pasižiūri filmuką Youtube. Supranta tik primityviausias frazes. „Trūksta dviejų puodelių, atnešk dar“ irgi nebetinka. Reikia dar konkrečiau. „Paimk du baltus puodelius. Iš virtuvės. Atnešk tuos du puodelius. Padėk juos ant stalo.“ Iš tikrųjų jie supranta tik trumpas konkrečias komandas. Abstraktus mąstymas miręs.
Tokie žmonės gal kartais pagalvoja: aš prastai mokiausi, rašau su klaidomis, skaitau skiemenuodamas, skaičiuoju irgi prastai. Neturiu jokios specialybės, todėl dirbu juodžiausius darbus ir mažai uždirbu. Kokia išvada? Vadinasi, tenka pripažinti, kad esu truputį ribotas?
Ne, nieko panašaus. Prisidedant paslaugiems manipuliatoriams, loginė grandinėlė jiems susineria visai kitokia.
Aš prastai mokiausi, rašau su klaidomis, skaitau skiemenuodamas, skaičiuoju irgi prastai. Neturiu jokios specialybės, todėl dirbu juodžiausius darbus. Bet aš labai protingas, gal net pats protingiausias! O mažai uždirbu todėl, kad yra pasaulinis elito sąmokslas prieš paprastą žmogų.
Ir negali tų žmonių labai smerkti. Jie yra tokie, kokie yra, ir nelabai gali būti kitokie.
Jie niekada nebuvo laimingi, tiesiog jų gyvenimuose tam niekada nebuvo jokios priežasties. Dirbo nekenčiamus darbus, po darbo iš liūdnumo pasigerdavo. Kartais suguldavo su nemylima žmona. Iš to kartais atsirasdavo vaikai, mokantys apsieti be meilės. Savaitgaliais žiūrėjo krepšinį ar futbolą namuose arba eidavo į barą. Pasigerdavo abiem atvejais dar labiau negu po darbo dienos, nes nereikia anksti keltis.
Ar tie žmonės kur nors išnyko, pasibaigė kartu su XX a.? Ne. Jie tebegyvena kitame laike, įstrigę jame. Jiems niekas nepasikeitė per trisdešimtį metų. Jie gyvena tokį pat gyvenimą, kaip ir anksčiau: prisideginėja kontrabandines cigaretes degtukais, abejingai žiūrėdami į pasikeitusias dekoracijas. Viską, kas nauja, jie vertina labai paprastai: „Pragyvenau visą gyvenimą be to. Vadinasi, man to nereikia.“ Ir būtų keista tikėtis iš jų entuziazmo ar bent smalsumo. Ir visai nekeista tikėtis iš jų pagiežos ir neapykantos – jie savo kailiu patyrę, kad žmogaus gyvenimas yra nykus ir beprasmis, o ką nors pasiekti jame, valdžią ir turtus, galima tik vagiant ir apgaudinėjant. Todėl jei jie ką ir gerbia gyvenime, tai vagis ir sukčius. Žinoma, tik tuos, kurių niekas iki šiol nepagavo ir nepasodino. Ir tik tuos, kurie nėra jų tiesioginiai viršininkai.
Jie patys irgi dažniausiai vagia ir sukčiauja – pagal išgales, tik jų galimybės labai jau nedidelės. Jie maži žmonės, tad ir jų varkės bei maklės mažytės. Užtat ką nors apgauti – kitą žmogų ar juolab valstybę, su kuria jie savęs ne tik nesutapatina, bet laiko ją priešu, atiminėjančiu iš jų sunkiai uždirbtus pinigus, jų supratimu yra šaunumo požymis.
Jų gyvenimai nepasikeistų net pasikeitus santvarkai. Jie taip gyveno sovietmečiu, tik su lozungais apie partijos rūpestį darbo žmogumi. Jie taip gyventų, jei mus okupuotų marsiečiai. Taip jie gyvena ir dabar. Demokratija ir tironija jiems mažai kuo skiriasi. Jei savaitgaliais galės išgerti alaus ir suvalgyt šašlykų, jiems tiks bet kokia valdžia. Žinoma, geriausia būtų tokia, kuri paskirtų juos komisarais ir suteiktų galią įsakinėti kitiems. Štai tokių permainų jie visai norėtų.
Į protingesnius už save jie žiūri su neapykanta: intelektas jiems atrodo tik įrankis, kuris leidžia tiems protingiesiems juos išnaudoti. Nemokančius taip gražiai pakalbėti, bet dirbančius tikrus, naudingus darbus. Sukloti šaligatvio plyteles – tikras, naudingas darbas. Rašyti visokias ten disertacijas – apgaulė, apmokama tikrą darbą dirbančių žmonių mokesčiais. Menininkai apskritai jiems nereikalingi – išskyrus primityviausią popmuziką ir kino filmus, jokiais kitais menais jie nesinaudoja.
Ir tai yra jų gyvenimai – tokie, kokie yra, kitokių jie neturi. Ir kiekvienam jo gyvenimas yra ne tik kad pats svarbiausias, bet iš esmės vienintelis svarbus dalykas pasaulyje. Nėra prasmės bandyti jėga priversti žmones gyventi kitaip, mūsų supratimu prasmingiau ir įdomiau. Kiekvienas gyvena, kaip jam išeina. O išeina visiems labai skirtingai. Ir čia yra tokia daugybė skirtingų faktorių, kad nei geras išsilavinimas, nei aukšta kilmė nieko negarantuoja. Dažnai nulemia paprasčiausias atsitiktinumas. Pažįstu keletą žmonių, kurių gyvenimai – nelemtų atsitiktinumų virtinė. Tie mano pažįstami labai geri žmonės, bet jiems, kaip kadaise rašė Daniilas Charmsas, tiesiog nesiseka. Jie galėtų jums papasakoti ilgą savo nesėkmės istoriją.
Kitas tylus, bet giluminis nusivylimas – apskritai žmonija. Kuri akivaizdžiai nesugeba pasipriešinti aiškiam ir atviram blogiui. Aš taip pat vienas iš tų, nesugebančių. Kuris sutrinka, išgirdęs atvirą melą, patyręs atvirą chamizmą. Bet juk yra sukurti mechanizmai, pasaulinės organizacijos, kurios turėtų tai sugebėti, tam jos ir buvo įkurtos. Tik kad blogis nepaiso jokių gražių rezoliucijų, nepaiso tarptautinės teisės. Nes įstatymai galioja tik tiems, kurie jų laikosi. Banditams nusispjaut į įstatymus. Jie suprato mūsų silpnybę ir jaučiasi nebaudžiami.
Blogis žaidžia be taisyklių, įžūliai. Ir sykiu rėkia, kad jo priešininkai privalo griežtai laikytis civilizuotame pasaulyje priimtų taisyklių – kitaip kokia gi čia ta jūsų garbinama demokratija, kuo jūs tada už mus geresni. Patys gi tas taisykles ir priėmėt, tai maloniai prašom jų ir laikytis. Negalima gintis nuo užpuoliko, nes jis juk irgi žmogus! Ir turi žmogaus teises. Jam juk irgi skauda. Todėl reikia ne priešintis, o mandagiai pakentėti.
Ką daryti toliau? Kai suabejoji ne tik žmonių pasaulio stabilumu, bet ir savo paties buvimo prasme? Nežinau. Nieko labai gudraus nesugalvoju. Tiesiog darau tą patį, ką ir anksčiau. Rašau eilėraščius, groju. Net jei tai neturi apskritai jokios prasmės. Su dar didesniu užsispyrimu. Sizifiškai. Nes nieko kito, tiesą sakant, ir nesugebu. Jei bus dar juodžiau nei dabar, norėčiau išlaikyti pakankamai stiprybės. Neišsigąsti bauginimų, neparsiduoti ir nepasiduoti gundymams, jei tokių staiga atsirastų. Dar labai norėčiau kuo ilgiau išlaikyti sveiką protą. Kad galėčiau užrašyti tai, kas vyksta.
Prisiminiau dar vieną seną sapną: daug žmonių, jaunų ir senų, vyrų ir moterų, vaikų, pažįstamų ir nepažįstamų. Mes visi slepiamės kažkokioje senoje daržinėje, užrėmę duris. Duris kažkas daužo iš lauko, galiausiai išlaužia. Ir pro išlaužtas duris įsiveržia girti rusų kareiviai.
Baisu, kad kitąkart neprabusčiau jau šitame sapne.