Daina Opolskaitė. Kalba kaip saugumo garantas

2026 m. Nr. 5–6

Kiekvienam skaitančiajam tikriausiai bus artima toji patirtis, kuomet su kai kuriomis knygomis ir net su jų autoriais atsiranda nepaaiškinamas, keistai stiprus ryšys. Dažniausiai tai atsitinka jau nuo pirmo sakinio – vos pradėjus skaityti. Rodos, lyg staiga išgirstum save patį, kažkas kitas būtų atspėjęs tavo mintis, mąstymo kryptį, neišrašytų minčių melodiką. Skaitai ir neatsistebi, kaip viskas sava, atpažįstama, sukrečiančiai artima. Sakiniai, kuriuose slypinti energija sustiprina tave, patvirtina lig tol dar tik brendusias nuojautas. Tokiu atveju atsiranda keista, vos ne transcendentinė bendrystė per laiką ir erdvę. Vėliau tie sakiniai įsigraužia tavo atmintin, smegenų žievėn, net gyvastin, nejučia imi gyventi jų lydimas, jausdamas – it kokį gaubtą, garantuojantį keistą saugumo jausmą. Mat jie išnyra reikiamu metu reikiamoj vietoj ir nustembi supratęs, kad gali į juos atsiremti, jų įsikibti. Ir jau nebesijauti nei pažeidžiamas, nei vienišas, nei sutrikęs.

Mintimis leidžiuosi į tolimą viziją.

Kokie 1921-ieji. Ankstyvas saulėtas rytas Suvalkijoje. Žvaliai nusiteikęs penkiolikmetis berniokas traukia takeliu per pievą, užnugary palikdamas namus. Svaigina laukų kvapas, paukščių čirenimas. Priešais driekiasi geležinkelis. Jis perkopia bėgius, užnugary lieka ir jie. Į akis plieskia kylanti rytmečio saulė. Prieš akis – penki kilometrai. Kasdieniai penki kilometrai iki Vilkavišky laukiančios „Žiburio“ gimnazijos. Bet eiti nesunku, nenuobodu. Jį lydi besimerkiantys šalpusnių pumpurai, sprogstanti jauna žolė. Pro akis nepraslysta švieži kiaulpienių lapai, besišildąs pakelėje akmuo, keistai ropojantis vabalas. Antai, kitapus Šeimenos, danguje suka ratą pora gandrų. Pridėjęs delną prie akių jis įsižiūri – balti jų gūžiai žybteli saulėje. Jis nepamirš to įsižiūrėjimo akimirkos, vėliau, po daug daug metų, taip ir parašys: šviesūs jų gūžiai žybteli saulėje. Bet dabar prieš akis driekiasi kelias į Vilkaviškį. Jis mato moterį, ryšinčią skarele, – štai ji nyra pro duris į savo namus. Prie slenksčio laižosi patenkinta katė. Kaimietis keliu vedasi arklį. Ir jam taip ramu, ir viskas taip aišku, kaip ir tie žingsniai, nejučia sugeriantys kelio kilometrus iki gimnazijos.

Tebėra tos gimnazijos sienos, buvusiame „Žiburio“ gimnazijos pastate šiandien įsikūrusi Vilkaviškio viešoji biblioteka. Vaikščiodama po kadaise buvusių klasių patalpas bandau įsivaizduoti, kaip tą dieną surengtoje literatūrinėje popietėje skambėjo gimnazisto Antano Vaičiulaičio balsas, skaitant vieną pirmųjų savo prozos kūrinėlių garbiam svečiui. Jeigu ir jaudinosi, greičiausiai tonas išliko įprastai ramus, lėtas, užtikrintas, patikimai vedąs mintį. Ar ne dėl to garbus svetys nesitverdamas pašoko iš savo vietos, nutvilkytas tos keistos iš sakinio srūvančios ramybės ir tvirto įsitikinimo tikros literatūros apsireiškimu?

„Aš skaičiau „Skrybėlę“ – dalykėlį iš mažų dienų atsiminimų“, – prisimindamas pirmąją pažintį su profesoriumi Juozu Eretu, 1984 metais Vaičiulaitis rašys „Draugo“ žurnalui. Čia atkreiptinas dėmesys į vieną žodį. „Dalykėlį“. Tiesiog stulbina, kad tą patį žodį viename savo interviu daug vėliau ištars ir Juozas Aputis, paklaustas apie savo novelės rašymo „virtuvę“: „Va, šitą dalykėlį tai ilgai obliavau!“ Taigi, dalykėlį. Ak, tie „dalykėliai“, tie trumposios prozos dryksniai – apsakymai, novelės, kiek jie pareikalauja iš autoriaus meistrystės! Ne tik meistrystės, bet, galima sakyti, ir visiško užsisklendimo miniatiūrinėje kūrinio erdvėje, kuri ne tiek spaudžia ir varžo, kiek leidžia pasijausti savotiškai saugiam. Būtent, saugiam. Mikrokosmas, o ne makrokosmas suteikia saugumo jausmą, kuriame galingai sūkuriuoja vien tavo paties kalbos energija, įgalinanti sukurti tą savo akimis regimos tikrovės atspindį, kuris niekuomet neišblės, o tarsi įstrigs, inkrustuosis kaip vabzdys inkliuze ir jau nepasikeis sustingęs ten amžiams. To pasiekti nelengva: kūrėjas turi būti subrendęs ne tik savy, bet ir kalboje, turi atsirasti nepajudinamas pasitikėjimo jausmas tuo, ką tveri, ką rašai. Pasitikėjimas savo minties trajektorija, sakiniu. Kita vertus, kalba juk neatsiejama nuo paties žmogaus – vietos, kurioje jis užaugo, jį auginusių žmonių, asmenybės formavimosi, gyvenimo būdo, tikėjimo ar netikėjimo tam tikrais dalykais, kitaip tariant, savęs sulipdymo. Kalboje iš esmės įsismelkia ir atsispindi viskas: vidinis balansas ar sumaištis, santykis su kitu, charakterio savybės, intelektas, būtent kalba, ne kas kita, leidžia iš karto pajusti rašančiojo brandą ir nebrandą, įsitikinimus, netgi psichologinį atsparumą.

„Draugas valdai plunksną“, – pagaliau paskelbė ir tuometinis „Ateities“ žurnalo redaktorius Antanas Januševičius, gavęs pirmuosius Vaičiulaičio prozos kūrinėlius (tai galėjo būti 1926 arba 1927 metais), ir šie žodžiai, kaip žinia, tapo lemtingu nuosprendžiu, po nesėkmingų poetinių bandymų neleidę ilgiau blaškytis tarp poezijos ir prozos. Matyt, jaunajam Vaičiulaičiui jie nuskambėjo kaip pagaliau sulauktas itin svarbus įvertinimas, galų gale leidęs patikėti savo kūrybine galia. Ir ne be reikalo. Vaičiulaičio sakinio mūsų literatūroje turbūt nesupainiosi su niekieno kito – jo srauni nepertraukiama tėkmė pagauna, pagauna ir nusineša. Bet nepaskandina. Ji srauni, bet ne pragaištinga, ne inertiška – belieka tik stebėtis santūriu, ramiu suvalkietišku jo pasakojimo tonu, įsižiūrėjimu į smulkiausias detales, regis, visai pamiršus bet kokią nerimastį, genantį praeinančio laiko pojūtį, kurio itin išdirginta nūdienio žmogaus sąmonė ir būtis. Šiuolaikinės literatūros aprėpty, kur vis dažniau įvairiais būdais įelektrintas turinys laimi prieš kalbos jausmą ir stiliaus pojūtį, tokie tekstai jau atrodo kaip statiški, monumentalūs, kolekciniai. Visgi juose glūdintis kalbos saugumo pojūtis leidžia sugrįžti į ją kaip į namus, pasisemti vidinės atsparos.

Iš atminties nejučia išnyra vienas mažiau žinomų, rečiau minimų Antano Vaičiulaičio tekstų – „Čipsintis žvirbliukas“. Manyčiau, kai tai vienas ekspresyviausių, dinamiškiausių ir šmaikščiausių mūsų trumposios prozos kūrinių. Į Žaliosios kaimelį naujai atkeldinti klebonas Pranciškus Svirplelis su savo zakristijonu Izidoriumi Čiaučionu netenka ramybės – nuolat girdi bažnyčioje čipsint neregimą paukštelį. Jo ieškodami ir tariamai jį besivaikydami, kiauras dienas su sutanomis „lapnodami“ pirmyn atgal, klebonas su zakristijonu nusiplūkia, pasiligoja, pagaliau abu gauna galą, o nematomas žvirbliukas – įsivaizduojamas ar tikras? – čipsi kaip čipsėjęs. Trumpas Vaičiulaičio kūrinėlis nestokoja žavesio ir žaismingumo, šypsena palydimo absurdo atpažinimo: pasinėręs vien tik į save, užvaldytas savo kompleksų, baimių ir prietarų, užmojo pakeisti Dievo tvarką, žmogus nebesugeba atsiverti pasauliui, pamiršta esąs Dievo kūrinys, ir tik kaip vilkelis sukasi aplink savo ašį kamuojamas iš vidaus deginančio nerimo ir savo paties menkumo. Vaičiulaitis švelniai ironizuoja tokią žmogaus laikyseną Dievo akivaizdoje. Visgi skaitydama šią novelę kaskart nesiliauju galvojusi ir apie platesnį kontekstą: būdamas absoliučiai vakarietiškos kultūros žmogus, ne vienus metus praleidęs Paryžiuje, studijavęs Sorbonos universitete, daug keliavęs, vėliau gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vaičiulaitis nė kiek nenutolo nuo gimtosios aplinkos, rodos, tebegyveno joje. Jo apsakymų erdvė išskirtinai kaimiška, veikėjai dažniausiai iš gerai žinomų Vilkaviškio apylinkių – Virbalio, Kybartų, Pajevonio, Žaliosios. Jokių kitos erdvės „svetimkūnių“, jokių egzotiškų inkliuzų. Tai išties stulbina. Kita vertus, gal ir neturėtų stebinti toks natūralus susiliejimas su savo gimtąja aplinka – juk būnant toliau, viskas tampa tik dar arčiau. Ir natūralus yra noras savo kalba suręsti kūrinio pasaulį – tvarų ir patikimą, kuriame ir pats per laiką ir erdvę gali jaustis saugus. 1976 metais laiške Vytautui Kubiliui, paprašytas įvardinti, kas jam kaip rašytojui padarė didžiausią poveikį, išvardinęs iškiliausius prancūzų rašytojus, Vaičiulaitis apibendrina: „O aukščiausia pastatykim suvalkietį – tėviškės peizažą, girių tolumas, pasakos ilgesį ir namų slėpinius.“ Taigi – gimtoji aplinka ir namų slėpiniai. Be jų neįsivaizduojamas savo paties koliažas, jie yra būtinoji asmeninės brandos sąlyga. Kintančiame šiandienos pasaulyje, kai ir viena, ir kita pamažu virsta reliktais, kai ryšys su vieta ir namų slėpiniais (kas gi tai – namų paslaptys, daiktai, žmonės, santykiai su jais?) tampa beveik neįmanomas, nenuostabu, kad trūkinėja ir kalba, saugumo ir pasitikėjimo jausmas joje natūraliai nebesukuriamas, nebesusikuriamas.

O ką reiškia iš tikrųjų jaustis saugiam savo paties kalboje, kurios tvirti pamatai neleidžia išmušti iš sakinio nė vieno žodžio? Man regis, šiandien tai kaip niekad svarbus, kone deficitinis jausmas, sąlygojamas jau reto įgūdžio. Visgi jis labai reikalingas jaunam, dar tik besiformuojančiam rašytojui. Bet – ar jis vis dar yra siekiamybė ir būtinybė? „Draugas valdai plunksną“ – ar tebėra aukščiausias įvertinimas, laukiamas pripažinimas? Gan dažnai, susitikus su pradedančiu rašyti jaunimu, jaunaisiais rašytojais, tenka patirti, kad kūrybos procesas darosi nuožmus, įelektrintas nerimo žūtbūtinai pasiekti užsibrėžtą tikslą. Labiau tikslą, ne rezultatą. Tad ar kalba gali suteikti saugumo jausmą negebančiam įsiklausyti į save, įsižiūrėti į kitus ir gėrėtis viso ko surėdymu žemėje? Laimingas tas, kuris rašo jį jausdamas, yra jo lydimas. Kasdien už lango skylant pasauliui ir aidint sprogimams, natūraliai kyla klausimas, kur ieškoti tos priedangos, saugios užuovėjos, kuo gali kliautis, į ką atsiremti, ištikus negandai. Kai pasaulio didieji ir galingieji grūmoja pirštu grasindami per naktį sunaikinti ištisą civilizaciją, kai tuščios kalbos ir garsūs pažadai tėra žvangantis varis ir skambantys cimbolai, o apgailėtina pajaco kauke prisidengiantys lyderiai demonstruoja tariamą stabilumą, ar egzistuoja kažkas, ko niekas neišmuš iš po kojų kaip patikimo pagrindo? Tai labai gerai jautė ir mūsų egzodo rašytojų karta, po alinančios dienos fabrikuose, gamyklose, po akmenų tašymo ar duobių kasimo imdamiesi plunksnos. Tą patį jausmą, tikiu, šiandien išgyvena ir ukrainiečių rašytojai, atsidūrę prie fronto linijos. Pavyzdžiui, Maksymo Kryvcovo pirmoji (ir, deja, paskutinė) poezijos knyga „Eilėraščiai iš šaudymo angos“ pasirodė Ukrainoje būtent 2023-iaisiais, karo įkarštyje. Taigi, kalba, kuria gali rašyti, tave įgalina ir sustiprina, joje kaip niekur kitur gali jaustis saugus.

Pabaigai tebūnie toks mažas dalykėlis. Žaliosios gyvenvietėje ir šiandien tebestovi maža medinė bažnytėlė. Kaskart važiuodama pro ją neatsikratau minties: ar tebečipsi tasai žvirbliukas, ar ir šiandien tebeplevena savo sutanomis klebonas ir zakristijonas be atvangos jį vaikydamiesi?