Stasys Katauskas. Vienoje valtyje tarp istorijos ir ateities
2026 m. Nr. 2
1.
Šaltą praėjusio gruodžio vakarą nedidelis kokių keturiasdešimties penkiasdešimties žmonių būrelis, daugiausia jaunos merginos, susirinko greta Telšių savivaldybės esančioje Nepriklausomybės aikštėje. Vienas vaikinas pastatė mikrofoną, sužvarbusiomis rankomis mėgino derinti garso kolonėles. Keli iš atėjusiųjų buvo apsisiautę Lietuvos vėliavomis. Telšiškiams gerai žinoma daugelio mieste vykstančių kultūros renginių ir pilietinių akcijų organizatorė ir dalyvė Donata Kazlauskienė trumpai pakalbėjo, kad šis suėjimas – tai noras parodyti, jog ir žemaičiai prisidedam prie Vilniuje tomis dienomis vykusių daugiatūkstantinių protestų už laisvą žodį. „Esu tremtinės ir komunisto dukra. Bet taip tada buvo, taip mūsų žmonės gyveno. Nors tėvas, vedęs Sibire gimusią motiną, Sąjūdžio laikais ir suplėšė savo partinį bilietą“, – sakė moteris. Įstrigo tie žodžiai, „tremtinės ir komunisto dukra“. Bet grįžkim prie jų vėliau.
Tą vakarą Telšių Nepriklausomybės aikštėje daugiausia skambėjo ne kalbos, o merginų atliekamos dainos. „Kamanių šilelio“ „Paleisk mane namo“, Eglės Sirvydytės „Mano namai“, dar kelios, nežinau kieno autorystės. Aikštėje buvo ir grupelė žmonių iš VDA Telšių fakulteto. Dekanas Ramūnas Banys, keli studentai, viena ar dvi dėstytojos. Kažkuriuo metu pora moterų iš šios grupelės skambėjusias dainas papildė trumpai trukusiu šokiu.
2.
Kai už kelių dienų nuo to vakaro sulaukiau pasiūlymo parašyti, kaip Vilniuje tūkstančius sutraukę protestai atrodo žmonėms iš provincijos, pirma mintis buvo, ką čia rašyti? Netikiu pasakymais, kad yra kelios Lietuvos. Vis pasigirstančios nežinau kiek sąmoningos kalbos apie perskyrą tarp vadinamojo Vilniaus burbulo ir likusios Lietuvos man neatrodo teisingos. Žinoma, suvokiu, kad sostinėje ir provincijoje ne viskas vienodai. Bet jau seniai nebėra, kaip būdavo prieš ketvirtį amžiaus, kuomet grįžęs iš Vilniaus, kur tada mokiausi, išlipdavai Telšių traukinių stotyje ir jau pirmus žingsnius žengdamas gimtojo miesto gatvėmis suprasdavai, kad patekai į kitą pasaulį. Tau puikiai pažįstamą, savą, bet anuomet aiškiai skurdesnį, agresyvesnį, primityvesnį. Dabar nebent priešingai. Būtent Vilnius tarpais rodosi murzinas ir nesušukuotas.
Ir Gedimino mieste, ir Žemaitijos sostinėje pakanka žmonių, suprantančių, kad prisidengdami tikrais ar menamais LRT trūkumais dabartiniai valdantieji tesiekia įgyti didesnę įtaką visuomeniniam transliuotojui. Ir viename, ir kitame mieste daug ir galinčiųjų išvardinti vienokių ar kitokių priekaištų LRT, nelinkusių tikėti, jog mums greitu metu gresia vengrų ar kartvelų likimas, bet vis tiek prijaučiančių protestams už laisvą žodį. Dažnas juntam, kad kalba čia sukasi ne vien apie televiziją. Žinoma, abiejuose miestuose netrūksta ir nepritariančiųjų gruodžio protestams.
Nemanau, kad požiūriui į LRT daug įtakos turi gyvenamoji vieta. Greičiau lemia skirtingos reakcijos į tai, ką žmonės mato aplinkui. Negali sakyti, kad kitokias išvadas visada veikia socialiniai skirtumai, tai, kas iš kokios šeimos kilęs, kaip nuo vaikystės išauklėtas. Negali sakyti, kad visada svarbus pajamų dydis ar išsilavinimas. Tikrovėje kartais keistai susipina ir (ne)koreliuoja visi šie dalykai.
Kita vertus, puikiai žinau, kad, žiūrint iš Telšių, emociškai Vilnius atrodo toli. Jo problemos, jo aktualijos mums ne taip retai regisi svetimos. Svetimos tiek, kad, pavyzdžiui, artimas bičiulis apie LRT diskusijų laidas sako, kad jei kalba užeinanti apie sostinės reikalus, išvis nežiūrįs. Dievaži, puikiai jį suprantu. Negaliu to emocinio atstumo nuo Vilniaus įrodyti ar pagrįsti kokiais nors statistiniais tyrimais, lentelėmis ar diagramomis. Bet jis yra.
3.
Vienas ryškiausių potyrių, kaip nevienodai abiejuose miestuose kartais išgyvenami tie patys dalykai, buvo praėjusią gegužę. Į „Poezijos pavasarį“ Telšiuose tada buvo atvykę poetai Marius Burokas, Jurgita Jasponytė, Benediktas Januševičius, dar keletas. Rodos, visi, kuriuos čia išvardijau, tąsyk skaitė ar kalbėjo ką nors apie Ukrainą. Rašydamas šį tekstą, protarpiais užmesdamas akį į feisbuką, pastebiu, kad ir šiomis dienomis Marius pasidalino savo verstu ukrainiečių poeto Maksymo Kryvcovo eilėraščiu.
Nesimokiau to mokykloje
bet žinau
kad karas truks ilgai
arba labai ilgai
ir kad niekam taip lengvai
neatiduosiu
savo miškų
savo sapnų
ir savo mirusios širdies
it negyvosios jūros.
M. Kryvcovas prieš dvejus metus žuvo fronte, su ginklu rankoje gindamas šalį nuo užpuolikų. Žuvo nespėjęs sulaukti 34-ojo gimtadienio. Šį sausį jam būtų sukakę 36-eri. Vilniuje gyvenantys lietuvių poetai, dažnas kurių asmeniškai pažįsta ne vieną plunksnos brolį ar sesę Ukrainoje, stengiasi tai šaliai padėti kuo išgali. 2022-ųjų vasarį būtent M. Buroko, Domanto Razausko, kai kurių kitų Vilniuje gyvenančių kultūros žmonių feisbuko paskyros daugeliui buvo vienas pirminių informacijos šaltinių apie įvykius toje šalyje. Lietuvos rašytojų sąjungos fondas renka aukas automobiliams, medicinos prekėms, kitokioms fronto reikmėms. Pats Marius su poetais Laurynu Katkumi ir Donatu Petrošium į Ukrainą yra nuvaręs ne vieną už žmonių suaukotus pinigus pirktą automobilį ukrainiečių kariams. Marių, Jurgitą, Lauryną pažįstu dar nuo studijų metų. Su Donatu, kuris ne tik rašo eilėraščius, bet yra ir futbolo fanas, apskritai beveik visus studijų metus pragyvenom vienam kambary. Ne tik poetai sostinėje nuolat ir tiesiogiai padeda ukrainiečiams. Padeda daugybė žmonių iš skirtingiausių visuomenės grupių. Iš Vilniaus buvo ir kaip karys savanoris Ukrainoje žuvęs „Pietų IV“[1] žmogus Tadas Tumas. Didvyris.
Bet daugeliui telšiškių, nors 2022-aisiais ir Žemaitijos sostinė buvo nusidažiusi mėlyna ir geltona spalvom, tas mūsų šaliai egzistenciškai svarbus karas yra virtęs kažkuo, apie ką garsiai kalbėti nebenorima. Sunkiai įsivaizduoju Ukrainos tematiką ir Žemaitijoje gyvenančių poetų kūryboje.
Žinau, taip teigdamas rizikuoju sulaukti priekaištų esąs neteisus. Be to, rizikuoju suklaidinti skaitytojus iš kitų Lietuvos vietų. Ne, telšiškiai nėra išsiilgę Putino. Nenori jokių rusų Lietuvoje. Nenori ir tie, kurie pas mus balsavo už Remigijų Žemaitaitį. Bet vilniečiai, bent tam tikra dalis, Ukrainos tragediją suvokia ir išgyvena jautriau. Kai galvoju apie savąjį miestą, apie tai, kaip kas pas mus, suprantu, kad Telšiuose apie Ukrainą kažkas pritilo(m) dėl to, kad pavargo(m) įrodinėti akivaizdžius dalykus, kažkas tiesiog nebenori nuolat galvoti apie grėsmę, kažkas prastai suvokia geopolitinę padėtį.
Tik vargu ar šia prasme mano gimtasis miestas reikšmingai skiriasi nuo likusios mūsų provincijos, nuo to paties Kauno, Klaipėdos, galiausiai, nuo dalies Vilniaus. Vis dėlto tai reiškia didesnį mažųjų miestų žmonių susitelkimą į konkrečius vietinius reikalus. Mažesnį polinkį į idealizmą, didesnį skepsį ideologinio angažuotumo atžvilgiu. Gali būti, kad visi šie dalykai kartu veikia bendrą provincijos žmonių požiūrį į politiką.
4.
Nepriklausomybės aikštė Telšiuose primena smarkiai išplatintą šaligatvį. Didžioji aikštės dalis skirta automobilių parkavimui. Parkuojasi savivaldybės darbuotojai. Bet valstybinių švenčių ar tokių atmintinų dienų kaip Sausio 13-oji metu įprastai mašinoms skirta erdvė atiduodama renginiui.
Svarbiausias aikštės objektas – ne itin aukšta kolona, užsibaigianti kryžiumi. Greta – vieta gėlėms, perskirta keturiomis granitinėmis plokštėmis, kuriose datos. 1831, 1863, 1918, 1991. Kolonos prieigose vyko čia minima miesto jaunimo akcija prieš dabartinės Seimo daugumos bandymus užvaldyti LRT. Tarp tą vakarą į aikštę atėjusių jaunuolių buvo ir Monika Sudintaitė. Besikalbėdami su ja svarstėm, kad dėl to, jog Telšių savivaldybėje praėjusių Seimo rinkimų rezultatai buvo kokie buvo, daug kaltės tenka vadinamosioms tradicinėms partijoms. R. Žemaitaitis gerą pusmetį iki rinkimų važinėjo po šalį, lankė miestus ir kaimus. Važinėjo ir po mūsų rajoną, tąsėsi su savim iki tol čia mažai kam girdėtą Martyną Gedvilą. Rezultatas – daugiausia balsų daugiamandatėje apygardoje ir į Seimą išrinktas R. Žemaitaičio partietis vienmandačiuose rinkimuose.
O ką telšiškiams pasiūlė konservatoriai? Kažkiek vienur kitur iškabinėtų plakatų, kur vaizduota, kad Alfredas Bumblauskas pasitiki konservatorių kandidatu Julijonu Šileika. M. Sudintaitei sakau, jei dabar eidami per Telšius paklaustumėm pirmų dešimt sutiktų žmonių, kas toks yra tas J. Šileika, galėčiau drąsiai lažintis, kad dešimt iš dešimties nežinotų. Mergina sutinka.
O Telšių liberalai? Ar esate apie tokius girdėję? Ir aš ne, nors formaliai jie yra.
Ir juk, atrodo, seniausiai kalbėta perkalbėta, kad Lietuvos provincijoje žmonės pirmiausia balsuoja už tuos, ką pažįsta, kuo tiki, ar bent jau už tuos, apie kuriuos nors girdėjo. Tą patvirtina ir pastarųjų Seimo rinkimų baigtis. Be M. Gedvilo, daugiausia balsų atiduota už mieste gerai žinomą, daugelio gerbiamą Agnę Jakavičiūtę-Miliauskienę. Trečias liko skandalingas vietos politikas Algirdas Bacevičius. Daug kam Telšiuose nepatinkantis, kai kam besirodantis kovotoju prieš tikrą ar menamą blogį. Bet svarbu mieste žinomas. Tiesa paprasta. Jeigu žmogų vietos bendruomenė pažįsta, antraeilis dalykas, kuriai partijai jis priklauso. Vis dar stebiuosi, kad rimtosios partijos to pakankamai nesupranta.
2024-ųjų rudenį, ėmus aiškėti rinkimų į parlamentą nugalėtojams, stebint, kaip koks regionas balsavo, mano socialiniam burbule ne vienas vilnietis retoriškai klausė, kas negerai su žemaičiais (ne tik Telšių krašte gausiai balsuota už „Nemuno aušrą“). Bet kai žiūri, kokios būta rinkimų kampanijos, kas tiems žemaičiams bent jau Žemaitijos sostinėje siūlyta, retorinį klausimą norėjosi užduoti atgal. O ko, tiesą sakant, galima tikėtis, jei vadinamosios tradicinės partijos metų metais čia nesuranda visuotinai pažįstamo, gerbiamo žmogaus?
5.
Tą gruodžio vakarą Žemaitės dramos teatro direktorius Deividas Rajunčius taip pat stovėjo aikštėje. Telšių savivaldybė gruodžio protestui leidimo nebuvo išdavusi, motyvavo, kad kreiptasi per vėlai ir policija negalės užtikrinti dalyvių saugumo. Pagal įstatymus, nesant tokio leidimo, didesniam nei penkiolikos žmonių būriui mitinguoti nelegalu.
Kad nebūtų apkaltinti įstatymų pažeidimu, žmonės iš pradžių stovėjo pasidalinę į tris grupeles. Vienoje jų trispalvę laikė D. Rajunčius. Greta buvo pora policininkų. Ilgą laiką išstovėti rankose laikant vėliavą gana šalta, tad priėjęs pasisiūliau ką nors pakeisti, pastovėti su vėliava. Ilgainiui žmonės suėjo arčiau vieni kitų. Renginiui pasibaigus, tvarkantis daiktus, teatro direktorius vyniojo laidus tarp garso kolonėlių ir mikrofono. Pajuokavau, kad direktorius dabar techninio darbuotojo amplua. „Man tai visai tinka. Kažkada net turėjau pravardę Dy-vy-dy. Juokais net pasirašinėdavau. Tik ne su v, kaip ant kompaktinių diskų, o su w“, – šyptelėjo D. Rajunčius.
Pasibaigus maždaug valandą trukusiai akcijai, eidamas namo mąsčiau, kad per visą tą laiką aikštėje nenuskambėjo nė vienas paniekinamas žodis kitaip, nei susirinkę, galvojantiems. Kad apskritai aikštėje pleveno taiki ir, nepaisant šalčio, jauki draugiškumo dvasia. Gražūs jauni žmonės, dažnas jų – geriausi, brandžiausi Telšių gimnazijų mokiniai, kitų miestų aukštosiose mokyklose studijuojantys telšiškiai, atėję tikėdami tuo, kad nuo jų neabejingumo kažkas irgi priklauso.
Tačiau kai tą patį vakarą į laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ feisbuko puslapį įkėliau trumpą vaizdo reportažą su dainuojančiomis merginomis, kokia pusė radusių reikalą šį įrašą pakomentuoti žmonių plūdosi, vadino susirinkusiuosius nieko nesuprantančiais durniais, avimis ir panašiais „epitetais“. Kita vertus, o ko dar tikėtis, ypač mieste, kuriame per praėjusius Seimo rinkimus daugiausiai balsų surinko R. Žemaitaičio politinis darinys.
6.
Nukrypkim truputį į praeitį. 2022-ųjų vasarį Ukrainoje prasidėjęs atviras Rusijos karo etapas lietuviams atrodė ypač baisus. Greičiausiai tik tada dauguma mūsų įsisąmonino, kad rusų sėkmės atveju karas gali ateiti ir į Lietuvą. Būta daug baimės, nerimo, įtampos. Būta ir vilties. Kartu ir noro bent trumpam atitrūkti nuo minčių apie karą. Bent kažkur, pavyzdžiui, sporto varžybose. Tų metų balandį „Ateities“ progimnazijos aikštėje vyko „Džiugo“ A lygos rungtynės prieš Vilniaus „Žalgirį“. Jų pabaigoje kilo muštynės. „Pietų IV“ nariams skanduojant „Putin chuilo“ kažkas iš „Džiugo“ gerbėjų mestelėjo repliką, kad čia ne karas, čia futbolas. Pora vilniečių tada nusprendė, kad replika reiškia, jog su telšiškiais kažkas ne taip, ir pasileido mušti įsivaizduojamų vatnikų. Dauguma „Džiugo“ fanų apskritai nesuprato, ko tie vilniečiai atbėgo, kodėl puolė muštis. Žinoma, davė atgal. Iš paskos pirmiesiems dviem bėgę „Žalgirio“ ultros, kaip patys sakėsi, skubėjo sulaikyti saviškių. Bet, aniems jau pradėjus mosuotis kumščiais su „Džiugo“ gerbėjais, teko patiems įsivelti į muštynes.
Nedalyvavau tuose įvykiuose. Tebegyvenau tada Nyderlanduose, bet vakare grįžęs iš darbo pamačiau, kad mano socialinio burbulo futbolinė dalis tiesiog ūžia nuo komentarų. Vilniaus ultras palaikančių buvo daugiau. Daugelis nė nebuvusių Telšiuose rašė, kad Žemaitijoje pilna vatnikų. Teisybės dėlei, buvo ir keli balsai, vienas jų Ingvaro Butauto-Storo, raminę saviškius, sakę, kad žemaičiai ne vatnikai. Pats irgi įsivėliau į virtualias rietynes. Žinoma, gimtojo miesto pusėje. Dėl kilusio konflikto rungtynes tada teko nutraukti. Jos transliuotos tiesiogiai, įvykis pateko į eterį, įgijo gan didelį rezonansą. Reikalą ėmė tirti policija.
Kodėl tai pasakoju? Ši istorija – neblogas pavyzdys, nusakantis mano miesto žmonėms dažną mąstymą. Telšiškiai nemėgsta, kad jiems ką nors aiškintų ar nurodinėtų iš kitur atvykstantys žmonės. Bet „nemėgsta“ nereiškia, jog būtinai bus stengiamasi tą rodyti. Šalia išdidumo ir savivertės jausmo kartais būna ir nepamatuotos saviniekos, mažo miesto sindromo. Bet visiems skauda ir atstumia, jei atrodo, kad susiduri su neteisybe.
Aprašytos muštynės kilo dėl „Žalgirio“ fanų kaltės, tačiau jų teisinės pasekmės „Džiugo“ gerbėjams buvo skaudesnės. Vieno iš įvykio dalyvių žodžiais, keliolikai žmonių iš „Džiugo“ tribūnos iškeltos bylos. Keturi telšiškiai nuteisti lygtinai. Vilniečių, „Džiugo“ fanų žiniomis, tik vienas buvo nuteistas bausmę atidedant. Kai I. Butauto-Storo perklausiau, ar tikrai tik vienas, išgirdau, kad, kiek jam žinoma, vilniečių apskritai nė vienas nebuvo kaip nors rimčiau nubaustas. Suprasdami, kad įtakingas politikas, konservatorius Laurynas Kasčiūnas taip pat yra „Pietų IV“ žmogus, dalis „Džiugo“ fanų iki šiol įsitikinę, jog sąžiningo teisingumo dėl tų muštynių nė būti negalėjo. Epizodas išimtinis. Bet neblogai iliustruojantis, kaip dėl kokių nors tarpais ištinkančių situacijų Žemaitijos sostinės dalis į Gedimino miestą žiūri skeptiškai.
Ironiška, kad su menamais vatnikais kovoti bėgę vilniečiai, tą įvykį prisimenančių telšiškių teigimu, pirmiausia pradėjo spardyti arčiau jų stovėjusį Vovkiną, Telšiuose gyvenantį ukrainietį. Jo ginti stojo vėliau lygtinai nuteisti žmonės.
7.
Studijų metais mano karta skaitė atkurtos nepriklausomybės pradžioje gausiai leistas Atviros Lietuvos fondo knygas. Mokėmės iš tų knygų europocentrizmo kritikos, tolerancijos, mokėmės, kaip reikia suprasti ir priimti „kitą“. Ironiška, kad kaip „kiti“ buvo suvokiami žmonės iš kitų žemynų, kitokių kultūrų. Netruko paaiškėti, kad pačiose Vakarų visuomenėse (ir Lietuvoje) tų „kitų“ pilna tarp bendrapiliečių. Kaip iš tikrųjų sunku dažnai bent įsiklausyti į šalia mūsų pačių gyvenantį „kitą“. Ir kaip netikėta, kad „kitas“ dažnai pasirodo besąs tavo bičiulis, giminė ar kaimynas. Kad tų „kitų“ pilna Lietuva, pilnas tavo paties miestas. Ar tie žmonės iš tikrųjų „kiti“?
8.
Už kelių dienų nuo čia aprašomos akcijos Telšių sporto arenoje vyko varžybos. Lietuvos salės futbolo turnyras. Salės futbolas niekada neatstos tikrojo, tačiau žiemą, kuomet nevyksta čempionatas, telšiškiai futbolo fanai einam ir tokio žiūrėti. Juolab jei žaidžia mūsų miesto komanda. Tą vakarą tarp žiūrovų buvo Svajūnas Lipskis. Kartu su juo esam nuvažiavę šimtus kilometrų, keliaudami po Lietuvos stadionus visur, kur savas rungtynes žaidžia Telšių FC „Džiugas“. S. Lipskis vyresnis už mane. Ruonis. Maudosi eketėse, eina į žygius. Ir šiemet nuėjo apie 25 km žygyje į Klaipėdą 1923-iųjų sukilėlių takais. Sakė, maždaug devyni iš tų kilometrų buvo varginantis bridimas per pusnis. Šaunus, protingas žmogus. Nepamiršiu, kaip jis lindo per kažkokį vaikišką tunelį greta Naujosios Akmenės stadiono esančioje vaikų žaidimų aikštelėje, kai buvom ten nuvažiavę į LFF FPRO taurės šešioliktfinalio varžybas. Nuostabu, kad taip kvailioti gali blaivas suaugęs žmogus.
Bet mūsų politinės pažiūros stipriai kitokios. Aš, nors nelaikau savęs „užingridu“, daugumoje rinkimų balsuoju už konservatorius, Prezidento rinkimuose balsavau už Ingridą Šimonytę. Svajūnas kadaise irgi balsuodavo už konservatorius, bet jau daug metų yra šia partija nusivylęs. „Anėi jau senē neb konservatorē, anėi liberalā. Nebie tėn nieka konservatoriška“, – sako Svajūnas. Tarp „Džiugo“ fanų yra ir daugiau panašiai kaip jis galvojančių. Yra ir dar kategoriškesnių. Yra ir tokių kaip aš.
Žiūrėdamas į kai kuriuos tribūnos bičiulius, kurių politinės pažiūros su manosiomis nesutampa, dažnai susimąstau, kad maždaug tokius pat įsivaizduoju Donaldo Trumpo rinkėjus Amerikoje. Vidurinės klasės konservatyvių pažiūrų žmonės. Norintys tiesiog, kad vyrai būtų vyrais, moterys – moterimis, kad Lietuva būtų lietuviška, Švedija švediška, o kokia nors Vokietija vokiška, kad jaunos šeimos augintų ne šunis, o vaikus. Ir kad galvos iš didžiųjų ekranų neaiškintų, kaip teisingai galvoti. Iš esmės, norintys, kad daugeliui vis labiau nesuprantamu virstantis pasaulis nustotų eiti iš proto.
To paties noriu ir aš. Bet mūsų požiūris į šalies politiką skiriasi kardinaliai. Kai mąstau, kodėl taip, kur slypi esminė to priežastis, terandu vieną atsakymą. Man atrodo, kad globalūs įvykiai dėl milijonų priežasčių dažnai dėliojasi patys savaime, kad visokiausios valdžios ir vyriausybės daugeliu atvejų tik reaguoja į įvykius ar reiškinius, o ne pačios juos kuria. Kad visokios sąmokslo teorijos, įsivaizdavimai, kaip kažkas kažką apskaičiavo ar neva turi kažkokį daugiasluoksnį iš anksto parengtą planą, tėra nesąmonė.
Jiems, spėju, kai kurie šių dalykų atrodo kitaip. Greičiausiai kaip sąmoninga vienokių ar kitokių jėgų pastanga. Bet kai skaitau, ką dabar parašiau, suprantu, jog tokia apibendrinta išvada skamba labai primityviai. Tikri žmonės nebūna dvimačiai, tik juoda ar balta tematantys. Aišku, yra daug tokių, su kuriais beprasmiška ginčytis. Bet tarp kitaip manančių yra ir tų, kurie turi savo tiesą, stipresnius ar silpnesnius argumentus. Tik jų neišgirsime, jei iš anksto imsim klijuoti homofobo ar vatniko etiketę.
9.
Kam aš rašau šitą tekstą? Telšiškiams? Vilniečiams? Keistas, matyt, klausimas, juk turėčiau rašyti tiesiog „Metų“ skaitytojams. Be to, tekste daug prieštaravimų. Sakau, kad ne tiek ir daug skiriasi žmonės Lietuvos ir žemaičių sostinėse. Po to pats sau prieštarauju.
Kai galvoju, kad praėjusiuose Seimo rinkimuose mano miestas daugiausia balsų atidavė „Nemuno aušrai“, kad visokiausiuose Artūro Orlausko ar panašių į jį organizuojamuose renginiuose ir mitinguose tarp trispalvių nuolat šmėžuoja žemaitiškos vėliavos, suprantu, kodėl daliai žemaičių kartais lengva ranka klijuojamos vatnikų etiketės. Su draugais esam ne kartą kalbėję, kaip visa tai daugelį šviesių žmonių, ypač jaunimo, atstumia nuo žemaitiško patriotizmo. Privačiuose pokalbiuose ne kartą esu gynęs gimtąjį regioną sakydamas, kad žemaičių vėliavų įvairiuose marginalų renginiuose yra tik todėl, kad mes vieninteliai ir teturim savo regioninę vėliavą. Žinoma, dar turi Mažoji Lietuva. Bet kiek joje belikę žmonių, kuriems ta vėliava išties šį tą reiškia. Žemaitijoje, bent jau šiaurinėje, viskas kitaip. Gerai žinau, kad ir aš pirmiausia jaučiuosi žemaitis, tik paskui lietuvis. Gan taikliai, nors kiek su šypsena, mano kartos ir vyresnių šiaurės žemaičių savimonę yra nusakęs Povilas Girdenis, perfrazavęs gerai žinomą posakį. Anot jo, jeigu žemaitis niekada nesvajojo apie atskirą žemaičių valstybę, vadinas, neturi širdies. Bet jei svajoja rimtai, jam trūksta proto.
Tad su Monika sutariam, jog nėra gerai, kad į akciją už laisvą žodį nė vienas neatėjom nešinas žemaitiška vėliava. Nereikia jos atiduoti marginalams. „Make samogitian flag great again“, – juokais perfrazuoja D. Trumpo šūkį M. Sudintaitė. Kurį laiką šnekamės, koks yra mūsų miestas.
10.
Dailiokai – taip VDA Telšių fakulteto žmonės žemaičių sostinėje vadinami dar nuo laikų, kurių nė nepamenu. Būdami santykinai nepriklausomi nuo vietos valdžios, pritraukdami į Telšius meniškos prigimties, intelektualesnio, savitą žvilgsnį į aplinką turinčio jaunimo, dailiokai visada buvo kitokio mąstymo, aiškiau išreikštos vidinės laisvės sala mieste. Šios ugdymo įstaigos pedagogai, pati įstaiga kaip institucija, buvo ir tarp Sąjūdžio Telšiuose avangardo. Tačiau kartu visada buvo (sakyčiau, ir liko) atstumas tarp VDA Telšių fakulteto ir likusio miesto. Didelei daliai telšiškių nelabai aišku, kas toje mokykloje vyksta, ką tie menininkai veikia iš viso. O žodis „dailiokas“ miestelėnų lūpose ne tiek jau seniai skambėjo tarsi diagnozė. Na, maždaug, kažkoks ne visai normalus.
Kelios dienos iki anksčiau aprašytos akcijos Nepriklausomybės aikštėje vienas žinomiausių dailiokų – garbaus amžiaus profesorius Petras Gintalas Telšių muziejuje buvo pagerbtas kaip miesto garbės pilietis. Geras dvi valandas trukusi ceremonija sumanyta lyg savotiškas pasakojimas apie menininko gyvenimą. Vienoje pasakojimo dalyje būta intarpo apie kadaise P. Gintalą ištikusią tragediją – sūnaus žūtį. 2002-ųjų rugpjūtį tais metais tik baigęs mokyklą jaunuolis, jau pradėjęs ryškėti kaip galbūt būsimasis poetas, nuskendo Baltijos jūroje.
Sūnau, kur buvai?
Tėti, kur tu buvai,
kai dirbai apsišaukėliu
ir nespėjai su manim dalintis pasauliu?
Sukalk man stalą ir rašyk.
Rašyk savo ir mano eilėraščius.
Tokie žodžiai nuskambėjo teatralizuotoje kompozicijoje. Sėdėjau visai greta P. Gintalo, tarp mūsų buvo tik jo anūkas. Teatralizuoto pasakojimo autorė – Žemaitės dramos teatro režisierė Laimutė Pocevičienė.
Spalį, kai, į kultūros ministro postą paskyrus Ignotą Adomavičių, Lietuvoje prasidėjo kultūros žmonių protestai, Telšiuose klausantis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūros“ L. Pocevičienė kalbėjo, jog labiausiai sukrečia, kad valstybei svarbiuose postuose atsiduria bent elementaraus padorumo stokojantys žmonės. Ta stoka matyti visur: jų kalboje, jų manierose, jų žodyne. „Nebegalime nieko nedaryti“, – sakė tada L. Pocevičienė.
Patalpas M. K. Čiurlionio „Jūros“ klausymui tąsyk suteikė VDA Telšių galerija. Mūsų savivaldybė tada buvo išplatinusi kvietimą miesto kultūros įstaigoms susilaikyti nuo viešos pozicijos išsakymo dėl kultūros ministro. Tą sekmadienį proteste nemačiau nei Telšių bibliotekos, nei kultūros centro, nei teatro vadovų. Nors žmonių iš teatro būta. Viena aktyviausių tarp jų – minėtoji režisierė. Buvo, žinoma, žmonių iš VDA, buvo tiesiog telšiškių, buvo keletas ūkininkų, keletas gimnazistų. Apskritai apie septyniasdešimt žmonių. Nežinau, ar tai daug mano miestui.
Kai už keleto dienų nuo tų įvykių sutikęs vicemerą Almantą Lukavičių pasakiau jam, kad savivaldybei nereikėjo rašyti tokio kvietimo, vicemeras, pažvelgęs kažkur į šoną, pratarė, kad taip, nereikėjo. Jei neklystu, mūsų rajono valdžia Lietuvoje tada buvo vienintelė, pasižymėjusi tokiu sumanymu.
11.
„Telšē y labā specifinis miests“, – sako Svajūnas. Kartais imame su juo diskutuoti. Šnekamės ne tik apie Telšius. Stebėdamas, kas dedasi šalyje, jis sako, kad tarp partijų vyksta kova, kaip išvogti didžiulius krašto gynybai skiriamus pinigus. Aš jį taisau. Manding, kova vyksta tarp tų, kurie nori stiprinti krašto apsaugą, tų, kurie gražiais lozungais prisidengdami tenori prieiti prie pinigų, ir tų, kurie stengiasi, kad mūsų krašto apsauga išvis nestiprėtų. Abu liekam prie savo nuomonės, bet sutariam, kad nelaimės atveju, kaip ir per Antrąjį pasaulinį karą, būtų ir taip, kad lietuvis eis prieš lietuvį. Tik tiek, kad aš taip manau dėl to, jog esu įsitikinęs, kad visur, kai įsiviešpatauja agresija ir neapibrėžtumas, didesniu ar mažesniu laipsniu šitaip nutinka. Svajūnas, kiek suprantu, linkęs tikėti, kad žmonės Lietuvoje kiršinami sąmoningai.
Galėčiau sakyti, kad su ta mintimi sutinku. Bet iškart išryškėja požiūrių skirtumai, pradėjus gilintis, ką abu laikome kiršintojais. Man tokiais yra visokie vėgėlės ir žemaitaičiai. Jam R. Žemaitaitis taip pat nepatinka, bet didesniu blogiu rodosi tai, ką būtų galima pavadinti „užingridų“ diskursu. Kodėl Svajūnas ar panašiai kaip jis mąstantys netiki, kad Lietuvoje turime normalią partinę sistemą, sveiką piliečių visuomenę, iš tikrųjų laisvą žiniasklaidą?
Panorėję surasim ne tiek jau mažai konservatorių nuodėmių. Už neskaidraus verslo lėšas į Dubajų skridusi ministrė Monika Navickienė. Praėjusią liepą teismo kaltu pagal visus dešimt pateiktų kaltinimo punktų po 2023-iųjų pedofilijos skandalo pripažintas konservatorius Kristijonas Bartoševičius. Keistoka istorija su „Pušyno“ sanatorija Palangoje, į kurią anos kadencijos metu buvo įsipainiojusi tada Vidaus reikalų ministrės pareigas ėjusi konservatorė Agnė Bilotaitė. Kandi, poliarizuojanti konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio, buvusios premjerės I. Šimonytės retorika. Prie to paties tinka ir radikalai iš Laisvės partijos su tokiomis iniciatyvomis kaip įstatymas dėl neapykantos kalbos, teiktomis praėjusios kadencijos koalicijoje. Bet svarbiausia, nuo pat atkurtos nepriklausomybės pradžios tebesitęsianti laikysena, kad tik konservatoriai yra tikri patriotai, kad tik jie kažkaip teisingiau myli Lietuvą, tik jie gina šalies interesus. Laikysena, kurios įrodyti neįmanoma, bet kurią jaučia beveik kiekvienas lietuvis.
Nežinau, kodėl ir kaip tas reiškinys atsirado. Spėju, jis gyvuoja labiau kaip ištikimų partijos simpatikų tikėjimas. Mutavęs, transformavęsis nuo truputį komiškų „megztųjų berečių“ kadaise iki dabarties „užingridų“. Bet neabejotinai atstumiantis daugelį tų, kurie savęs nemato konservatorių pusėje.
Ir LRT, ne, nevaldoma nė vienos partijos, bet ideologiškai angažuota. Tokia, kuri, tarkim, vietoj pasakymo „Italijos premjerė G. Meloni“ renkasi pasakymą „kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Italijos premjerė G. Meloni“. Visuomeninis transliuotojas, kurio dalis žurnalistų kartais linksta imtis švietėjo vaidmens, užuot užėmę moderatoriaus poziciją tarp skirtingų visuomenės grupių. Ir ne, čia neina kalba apie eterio suteikimą prieš valstybę veikiantiems demagogams.
Jeigu visus tuos dalykus ilgą laiką dėsi ant vienos svarstyklių lėkštės, o į kitos pusės nuodėmes žiūrėsi labiau pro pirštus, nusvers.
12.
„Esu tremtinės ir komunisto dukra“, – tą šaltą vakarą aikštėje sakė D. Kazlauskienė. Tam tikra prasme visa tauta tokie esam. Nesvarbu, Vilniuje, Telšiuose ar bet kurioje kitoje šalies vietoje. Tebesam savo pačių istorijos įkaitai. Pabėgti nuo to, užsimiršti neleidžia ištinkantys įvykiai. Mus skaldo vartojama informacija, skaldo turimi įsitikinimai. Bet pro virš galvų besitvenkiančius debesis tebeprasiskverbia suvokimas, kad visi sėdime toj pačioj valtyje, turim tą pačią, vienintelę Lietuvą. Tebus pabaigai čia jau minėto P. Gintalo žodžiai.
Žemaitijoje
Pasi(nusi)leidusi saulė
Vis dar sugrįžta.
Telšiai, 2026 m. sausis
[1] „Pietų IV“ yra aktyviausių Vilniaus „Žalgirio“ gerbėjų grupė.