Mindaugas Kvietkauskas: „Verčiau veikti dėl savo namų, nei leisti jiems irti“

2026 m. Nr. 5–6

Poetą, vertėją, literatūros tyrinėtoją Mindaugą Kvietkauską kalbina Jurga Tumasonytė

Su Mindaugu Kvietkausku planavome pasikalbėti dar rudens pradžioje, tuo metu vyko kultūros protestai, kuriuose jis aktyviai dalyvavo, tad būsimo pokalbio fonas vis keitėsi. Galiausiai susitikome pavasario pradžioje Kaune, rašytojo pamėgtoje kavinėje „Kultūra“. Nors dėmesio centre turėjo būti jo nauja, daugiasluoksnė poezijos knyga „Gruntiniai vandenys“, pokalbis netruko išsiskleisti įvairiomis kryptimis – nuo šaknų iki vaisių, kuriuos, nuėjus pusę gyvenimo kelio, jau galima raškyti.

– Mielas Mindaugai, pirmiausia prisimenu Jus kaip dėstytoją, į kurio paskaitas eidavome su malonumu, anuomet atvėrėte mums daug naujų, įdomių dalykų. Esate buvęs ir kultūros ministru, ilgamečiu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovu, šiandien VU Filologijos fakultete einate dekano pareigas. Skaitant Jūsų poezijos knygą „Gruntiniai vandenys“ pasirodote vėl kitomis spalvomis. Kaip visos šios veiklos telpa viename žmoguje? Ar lengva persijungti iš akademinės aplinkos į kultūros politiką ir vėl grįžti prie literatūros?

M. K. Nelengva, reikia labai ginti savo laiką – pakovoti dėl jo ir su aplinka, ir su pačiu savimi. Kūryba reikalauja kitokio minčių režimo, todėl svarbu rasti būdų, kaip persijungti iš vadovavimo, dėstymo, akademinio mąstymo į kūrybinį, maitinamą vaizduotės ir nuošalesnių asmenybės zonų. Per laiką esu atradęs man tinkančius būdus, išmokęs savotiškų vidinio persijungimo technikų. Vienas jų – kurį laiką pabėgti, ištrūkti kūrybinėms stažuotėms ar atostogoms, rašymui, buvimui su savimi. Kitas būdas – tiesiog klajojimas, vaikščiojimas, kuris pakeičia minčių tėkmę. Vydūnas yra rašęs, kad žmogaus prigimtis – kūnas, emocijos, mintys – veikia tarsi automatinė sistema, ir žmogus gali išmokti ją valdyti. Iki tam tikro laipsnio – taip, nors lieka paklaidų ir ne visada pavyksta. Galbūt kyla klausimas, kodėl pasirinkau vadovavimo ir viešų atsakomybių kelią, nes daugelis rašytojų, meno žmonių į tokias viešas pareigas žiūri skeptiškai, dažnai jų vengia, vertina su įtarumu.

– Baisu, kad tokios atsakomybės gali užgožti kūrybą – gal net ilgam ją pasiglemžti.

M. K. Taip, čia yra pavojaus. Kai pats savęs klausiu, kodėl pasirinkau užsikrauti tas pareigas, atsakau, kad juk nesiveržiau, nekonkuravau – veikiau ilgai abejojau, buvau kitų įkalbinėjamas, įtikinėjamas. Galiausiai suveikdavo toks argumentas: literatūrą ir kultūrą suvokiu kaip savo namus. Lietuvių kultūra yra egzistencinė tikrovė, kurioje gyvenu ir jaučiuosi savimi. Jei tie namai nyksta, jei juose ko nors trūksta ar kas nors ima slėgti, supranti, kad jų apleisti negali – nes tada pačiam bus blogai. Todėl mano pasirinkimas būdavo toks: verčiau veikti dėl savo namų, nei leisti jiems irti, nei palikti juos likimo valiai ir tada kaltinti kitus. Toks pasirinkimas, žinoma, turi savo kainą. Kartais bandau mintyse susidėlioti laimėjimus ir praradimus – kai kuo labai džiaugiuosi, kai kur suprantu savo klaidas, dėl kai ko, deja, smelkia liūdesys.

Galiausiai visose srityse mes ritame savo Sizifo akmenį – kartais paritiname aukštyn ir džiaugiamės, o kartais belieka stebėti, kaip jis darda žemyn, ir vėl pradėti iš naujo. Bet, parafrazuojant Albert’ą Camus, vargu ar be savo akmens Sizifas būtų laimingas.

– Ar poezijos rašymui skiriate sąmoningai apibrėžtą laiką? Kaip atpažįstate momentą, kai tekstas jau turi būti užbaigtas?

M. K. Nerašau lengvai, nors kai kurie tekstai knygoje „Gruntiniai vandenys“ yra gimę kaip pliūpsnis – labai staigus, nesuprasi iš kur. Paprastai mano mintyse vienu metu gyvuoja keli tekstai, fragmentai, kol galiausiai pamatau, kad iš jų pradeda augti eilėraščio kūnas. Tada reikia susitelkti ir nužiesti iki galo. Kartais nešiojiesi kokią nors strofą ir negirdi jokio tęsinio, nusivili, numeti užrašus, praeina metai ar dveji. Staiga pakliūvi į kitokią aplinką, vietovę, netikėtą atmosferą ir suvoki, kaip tas fragmentas turi skambėti toliau. Vadinasi, reikia sulaukti tinkamos įkrovos, trumpo sujungimo.

Kartais susijungia labai netikėtai. Pavyzdžiui, būnant Šiaurės Indijoje, prie Gangos aukštupio, tarsi sprogo kažkas viduje – nors mano kūryboje sunku būtų įžvelgti kokių nors indiškų temų. Bet ta erdvė suveikė esmingai. Ir štai, anksti rytais eidamas prie Gangos rituališkai apsiprausti, sėdėdamas ant akmeninių ghatų laiptelių greta luošių ir asketų, parašiau eilėraštį „Prakeiktas išrankumu“, regis, visiškai su ta erdve nesusijusį – su antikiniais graikiškais motyvais.

– Ar verčiant poeziją tas ilgas tekstų brandinimas būna trumpesnis nei ją kuriant?

M. K. Būna labai sudėtingų vertimų – tokių, kuriuose turi derėti tiksli originalo reikšmė, griežtas metras bei ypatinga rimo schema. Ir jų nesukursi mechaniškai, nesudėliosi kaip dėlionės – turi atsirasti vidinis žodžių ritmas, poetinis skambesys. Kaip vertėjas keliu sau užduotį ieškoti tikslių poetinių atitikmenų, nemėgstu, kai verlibru verčiami rimuoti tekstai. Todėl ir tenka saldžiai kamuotis. Pavyzdžiui, vaikštant ir mintyse kartojant vis tas pačias frazes, ieškant rimo, kol jis pagaliau ateina. Judėjimas, kūniškas ritmo pojūtis susijęs su kalbos ritmu – tad vaikštinėjimas padeda išgirsti žodžių seką, natūralų skambesį.

Kiek kartų esu sukęs ir sukęs kokią nors strofą – rimai dirbtiniai, sintaksė šluba, o paskui staiga iš vidinės kalbos žybt ir įvyksta: išgirsti, kaip turi skambėti lietuviškai. Poetinio ekvivalento gimimas rodo, kad vertimas nėra tik kalbos mechanika. Kai nutinka tas meninio vertimo įvykis, jis ima veikti ir mano paties rašymą. Tie eilėraščiai, kuriuos esu tokiu būdu išgyvenęs, gyvuoja atmintyje ilgai. Pavyzdžiui, manau, kad pirmą kartą man pavyko rasti gerą poetinį atitikmenį verčiant Adomo Mickevičiaus eilėraštį „Suverpti meilę“ iš Lozanos lyrikos, kai buvau dar studentas. Ir tas eilėraštis vis grįžta mano atmintyje.

– Knygoje „Gruntiniai vandenys“ esama ir Jūsų verstos poezijos, kokiu principu pasirinkote kūrinius?

M. K. Knygoje kaip tik tokie poetai ir tekstai, kurie ilgą laiką gyvuoja mano mintyse, jų pasirinkimas nėra atsitiktinis. Rinkinyje tie tekstai eina kartu su mano eilėraščiais, kurie su jais susikabina. Vienas sudėtingiausių iššūkių buvo Czesławo Miłoszo eilėraštis „Salemo mieste“ – ir dėl Vilniaus topografijos detalių, asmeninių poteksčių, ir dėl savitų poetinių frazių. Vis grįždavau prie jo, kartodavau, sukdavau tas eilutes, kelis kartus bandžiau versti – ir nepavykdavo. Tas tekstas mane savaip kamavo. Bet buvau užsibrėžęs, kad knygai jį pagaliau įveiksiu, ir, manau, vertimas yra pavykęs.

Būtinai norėjau įtraukti minimalistę Anną Świrszczyńską – jos kūrybą skaičiau ir tebeskaitau lenkų kalba, vis prie jos sugrįžtu, galvoju kada nors parengti jos lietuvišką rinkinį. Man ji artima ir dėl giminingumo su Nijole Miliauskaite, kuri man – viena svarbiausių lietuvių poečių. Vilniaus poetas Avromas Sutzkeveris mane lydi jau daugelį metų, kaip ir Bukovinos žydų bardas Itzikas Mangeris – jis labai jusliškos, ekspresyvios manieros, visai kitokios nei mano paties poetika.

– Jums svarbu susipažinti, pabendrauti su mėgstamais rašytojais?

M. K. Labai svarbu. Tas bendravimas vėliau palieka atmintyje asmenybės spalvą, balso toną. N. Miliauskaitę prisimenu be galo stipriai. Esame nemažai bendravę man dirbant „Metų“ redakcijoje. Ji atvykdavo iš Druskininkų pas kolegę kritikę Gražiną Gedienę, tame pačiame kabinete susėsdavome prie arbatos ir kalbėdavomės. N. Miliauskaitės knyga „Uždraustas įeiti kambarys“ man buvo absoliutus įvykis. Yra buvę daug svarbių susitikimų, pavyzdžiui, Krokuvoje su Cz. Miłoszu. Deja, man nepavyko gyvai sutikti A. Sutzkeverio, kai pirmąkart nuvykau į Tel Avivą, jau buvo paskutiniai jo gyvenimo metai, jis jautėsi pernelyg silpnai. Jaučiu tam tikrą praradimą, kūryboje mėginu tą dialogą rekonstruoti.

Kitas praradimas – neįvykęs dialogas su Vaidotu Dauniu. Su juo buvome netiesiogiai pažįstami, jis savo esė parašė pirmą atsiliepimą apie mano eilėraštį, man dar būnant moksleiviu. Norėjau su juo susitikti. „Metuose“ publikuotoje esė „Nebūto pokalbio tąsa“ esu aprašęs, kaip, būdamas pirmakursis, kartą pamačiau jį Pilies gatvėje – norėjau prieiti, bet širdis pradėjo taip garsiai plakti iš įtampos prieš autoritetą, kad neišdrįsau. Iki šiol tai regiu kaip tam tikrą neišsipildžiusią alternatyvą – galbūt ir mano literatūrinis kelias būtų kitaip pasisukęs, jeigu būčiau tada išdrįsęs.

– Knygoje „Gruntiniai vandenys“ rašote: „Pakaks užsimerkti ir sugrįžti į prieblandą daugiabučio kambaryje, į savo vaikišką džiaugsmą ir pojūtį, kad savaime sugeba tai, dėl ko turi stengtis kiti.“ Kokioje aplinkoje augote?

M. K. Pirmieji vaikystės metai – sovietinių laikų daugiabutyje Panevėžyje. Aplinka buvo labai paprasta. Nemuno gatvė, šalia žymaus Tulpių kvartalo, vėliau pagarsėjusio kaip vieno labiausiai kriminalizuotų miesto rajonų. Rimantas Kmita iš savo Pietinio rajono Šiauliuose kuria romanus, mano ankstyvoji aplinka irgi nebuvo kuo nors kitokia. Tie patys vėlyvojo sovietmečio blokiniai daugiabučiai. Tik joje jaučiausi užgožtas. Dabar galvoju, kad mano ankstyvos vaikystės laikas buvo veikiau glūdėjimas – tarsi sėklos būsena. Tikrą savo terpę pajutau nesąmoningai, nes vaikas to neįvardija, supranta intuityviai. Kai persikėlėme į Vilnių, man buvo septyneri, ir iki šiol labai ryškiai prisimenu išvykimo dieną, visas jos detales. Vilnius man buvo savos dirvos atradimas, instinktyvus sutapimas su tuo, kuo linkau būti.

Vilniaus erdvė man tapo be galo svarbi bręstant Atgimimo metais. O gimtasis Panevėžys ilgą laiką liko sunkiai perprantamas – neradau su juo ryšio net savo vaizduotėje, nors tai paradoksalu, nes esu kelintos kartos panevėžietis. Bet to nesutapimo priežastys man paaiškėjo tik vėliau.

– Kokia buvo Jūsų giminės Panevėžyje istorija?

M. K. Mano giminės šaknys iš mamos pusės labai ilgos, nusidriekusios Panevėžio apylinkėse, prie senų Raguvos ir Raguvėlės miestelių. Ilgą laiką nesupratau, kodėl tos autentiškos giminės vietos man buvo prarastos, kodėl augau blokiniame Panevėžyje. Vėliau ėmė aiškėti – bet jau sąmoningomis pastangomis. Tai istorijos dalis, kurią pats rekonstruoju.

Mano prosenelių šeima buvo areštuota ir ištremta 1947 metais. Turėjau psichologiškai pasirengti, kol Lietuvos ypatingajame archyve susiradau didžiulę bylą, kurią labai sunku skaityti. Byla liudija, kad proseneliai slėpė Algimanto apygardos partizanus, jų bunkerį ir visą ginklų arsenalą – automatus, šautuvus, radijo aparatus, šaudmenis. Galiausiai puikiai įrengta slėptuvė buvo išduota, prie sodybos įvyko kautynės. Proseneliai ir senelio sesuo kelis mėnesius buvo kalinami Panevėžio kalėjime, tardomi. Skaičiau jų tardymo protokolus, turto nacionalizavimo aktus – sunku sulaikyti ašaras. Tik mano seneliui pavyko pasislėpti – jis ilgai slapstėsi pas pažįstamus Panevėžyje, jo nerado ir neišvežė, ir būtent tuo metu jis susipažino su slapsčiusių šeimininkų dukra – mano močiute. Jos giminė buvo susijusi su dvarelių pasauliu Raguvėlės ir Palėvenės apylinkėse, Komarų valdose, irgi prarastu, išdraskytu. Ištrėmus prosenelius, viską praradus, reikėjo pradėti nuo nieko. Taip atsirado tas fabrikinis Panevėžys, jo skurdi aplinka. Tik vėliau supratau, kad tai nebuvo tikrasis mūsų pasaulis – tai buvo pasaulis po brutalaus sunaikinimo.

Kai pradėjau sąmoningai ieškoti giminės istorijos KGB archyvuose, tai, ką radau, mane sukrėtė. Toje pačioje byloje – susijusioje su Algimanto apygardos partizanais – tarp tardymo metu konfiskuotų dokumentų, antisovietinių atsišaukimų buvo ir prosenelių sodyboje slapstytų partizanų kūryba: sukrečiantys meilės laiškai, anoniminė novelė apie jaunystę ant Nevėžio krantų. Tai medžiaga, su kuria vis dar gyvenu, ir jaučiu, kad ją turėčiau kaip nors kūrybiškai įprasminti.

Taigi po tokių atradimų santykis su gimtuoju Panevėžiu ir su Raguvos apylinkėmis ėmė keistis. Visai netoli buvusios mano prosenelių sodybos, Putiliškių kapinėse buvo palaidotas poetas Bronius Krivickas (tik jis Raguvos miške partizanavo ir žuvo jau vėliau, 1952 m., po mano giminės ištrėmimo). Taip atsiveria likimų kodas, kolektyvinė atmintis, stiprinanti tapatybę ir vietos jausmą. Daugiabučio vaikas buvau todėl, kad mūsų šaknis bandyta nukirsti.

– Kaip Vilnius formavo Jūsų asmenybę?

M. K. Vilnių stipriausiai patyriau paauglystėje, kuri sutapo su virsmo laiku. Pirmaisiais Sąjūdžio metais, 1988-aisiais, dar pačioje paauglystės pradžioje, pradėjau dalyvauti viešuose įvykiuose – mitinguose, susibūrimuose, kartu su tuometiniu senamiesčio jaunimu. Į tą aplinką labai įsitraukiau, po pamokų tiesiog gyvendavau senamiesčio, Pilies gatvės ritmu. Esu tai aprašęs vienoje savo esė iš knygos „Uosto fuga“.

Vienas ryškiausių prisiminimų, grįžtantis net sapnuose – menininkų skvotas Pilies gatvėje, Nepriklausomybės name. Daugiausia Dailės instituto studentai ir neformalus jaunimas savavališkai buvo užėmę du apleisto pastato aukštus, namas tuo metu stovėjo be langų. Tuometinis charizmatiškas veikėjas, Stasys Urniežius, nusprendė, kad geriausia Nepriklausomybės namą ir jo išlikusias koklines krosnis „apsaugoti“ įleidžiant kūrybingą jaunimą. Taip ir atsitiko: užėmėme du aukštus, įstatėme ar užkalėme langus, iš visokių apleistų senamiesčio palėpių susinešėme baldus. Atsimenu, kaip lindome į Liejyklos gatvės namo, kur dabar prabangus „Artis“ viešbutis, apleistą palėpę ir pro universitetą tempėme senas kėdes į Pilies gatvę. Kambarių sienas papuošėme dailės studentų paveikslais. Tai buvo neformali, kiek fantasmagoriška kolonija, vakarais ten vykdavo pasisėdėjimai, kas nors grodavo gitara ar kanklėmis. Būdavo poezijos skaitymai to istorinio namo gotikiniame rūsyje. Jau įsitvirtinus Nepriklausomybei, mus iš ten jėga iškeldino, mat gyvenome nelegaliai ir neteisėtai naudojome elektrą.

Vėliau buvo įtraukę įvairūs dvasiniai judėjimai. Sustiprėjo atgimusi „Romuva“, kurį laiką buvau romuvietis, tik kai ji tapo religine bendruomene, pasitraukiau. Buvo „Romuvos“ žygiai, stovyklos Žemaitijoje prie Girgždūtės, apeigos ant piliakalnių, baltų mitologijos atradimai. Netgi dirbau su žalvariu – vienas iš mūsų užsiėmimų buvo baltiškų papuošalų kūrimas: mokėmės daryti apyrankes, seges. Dainuodavome senąsias folklorines dainas, sutartines. Sutartinių giedojimas, ypač ant piliakalnių, buvo labai stiprus išgyvenimas, tarsi susijungiant su protėvių pasaulėvoka.

Veikė ir kiti dalykai – tuo metu plūstelėję Rytų ezoteriniai mokymai. Kurį laiką buvau susijęs su teosofais, perėjau ir Nikolajaus Rericho mokymų etapą, nors tai nėra patirtis, kurią maga prisiminti. Galiausiai įsitraukiau į katalikiškus jaunimo sąjūdžius. Šv. Jonų bažnyčioje, kunigo Eitvydo Merkio suburtoje jaunimo bendruomenėje, atradau katalikybės dvasią, įvyko mano atsivertimas – po visų klaidžiojimų. Taip pat svarbus buvo dalyvavimas Taizé judėjime, ekumenizmas – vykdavome į Taizé jaunimo sąskrydžius Vakarų Europoje, Vienoje, Miunchene. Tai buvo pirmosios svarbios kelionės į Vakarus. Nors ryškiausi atsiminimai iš jų man – ne didmiesčiai, bet grigališkojo choralo giedojimas mažame vienuolyne prie Alpių tekant saulei. Toji archetipinė Europa.

Tuo pat metu formavosi ir mano kartos literatų aplinka, atsirado sambūrio jausmas, ypač jaunųjų filologų konkursuose. Valdemaras Kukulas buvo mūsų – jaunų poetų rato – mentorius. Kartu su Antanu Šimkumi, Mantu Gimžausku-Šamanu, Tomu S. Butkumi, Mindaugu Valiuku 1994 m. sukūrėme jaunų poetų grupę „Įžanga“, rengėme poetinius performansus. Tai buvo eksperimentavimo, virsmo laikas. Vilniuje išgyvenau brendimo ir savęs ieškojimo etapą – jis mane su šiuo miestu tvirtai surišo. Miesto erdvės tapo savos ir todėl, kad bandžiau jas perprasti, atrasti skirtingus Vilniaus kultūros klodus. Norėdamas geriau suvokti šią erdvę, pradėjau mokytis jai svarbių kalbų – lenkų ir jidiš. Tikrasis mano įsišaknijimas įvyko būtent per tai.

– Kalbamės apie Vilnių, tačiau šiuo metu esame Kaune, į kurį taip pat, kiek žinau, atvykote neatsitiktinai.

M. K. Nors, kaip sakytų Alfonsas Nyka-Niliūnas, visomis savo kūno „fibromis“ esu suaugęs su Vilniumi, Kaunas man taip pat turi svarbių vietų, kurių pasiilgstu. Man tiesiog reikia čia pabūti – bent kartą per metus, ypač pavasarį, atvažiuoti prie Vytauto bažnyčios, nueiti į Santaką, pasėdėti prieplaukos krantinėje. Tai lyg asmeninė piligrimystė – turiu čia pabūti. Todėl, kai sakoma, kad Vilnius ir Kaunas sudaro dipolį, mano atveju, sakyčiau – veikiau bipolį, savotišką abimiestį.

Tai skirtingos mūsų miesto kultūros formos, kitokios nuo pat savo ištakų, dar nuo viduramžių, ne tik nuo tarpukario. Vilnius – polilogiškas labirintas, Kaunas – jaukus Hanzos miestas. Ir būtent tuo mes turtingi – galime patirti ir perimti skirtingus miestiškosios tapatybės modelius.

– Artėjate prie penkiasdešimtmečio. Ką ši riba Jums reiškia – kaip žmogui ir kaip kūrėjui?

M. K. Savaime iškyla žymiosios Dantės eilutės: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio / aš atsidūriau miško tankmėje“, kurias vienaip išvertė Aleksys Churginas, o Sigitas Geda kitaip: „Per vidurį gyvenimo kelionės / aš pakliuvau į baisiai tamsią girią.“ Vis dėlto dabartinis mano pojūtis – ne tamsa, o tankmė. Visko jau buvę daug: intensyvių patirčių, išbandymų, pasiekimų, klaidų, nušvitimų. Takas toje tankmėje – sava kūryba, knygos, užauginta dukra, dėstymas universitete. Tai nėra pusiaukelės tamsa, veikiau tirštuma – gyvenimo prisodrinta erdvė. Ir gal dabar atsiranda poreikis tą tankmę, sukauptą patirtį, pamatyti iš šalies, atsitraukti, savikritiškai įvertinti. Tas atsigręžimo pojūtis būdingas vyresniam amžiui, keičiasi ir kūrybos psichologija. Yra spontaniška jaunatviška kūryba, yra brandos laikotarpio – kiekviena turi savus kodus, bet kartu ir savas galimybes.

Poezijoje tarp mano knygų buvo ilgas tarpas, bet jis anaiptol nebuvo tuščias. Tuo metu atsirado esė rinkinys „Uosto fuga“, monografijos, literatūrologiniai darbai, šaltinių vertimai ir tyrimai, Holokausto atminties tekstai – Icchoko Rudaševskio, Matildos Olkinaitės dienoraščiai. Man svarbūs vertimai, ypač A. Sutzkeverio „Žaliasis akvariumas“. Visa tai buvo ir mano paties poezijos knygos kelias. Ilgainiui pradėjau matyti, kokia ta knyga turėtų būti – kaip ji atrodys, kaip tekstai jungsis, kas dar turėtų joje atsirasti. Nuosekliai ją rengiau maždaug trejus metus iki pasirodymo. Kurį laiką buvau pasitraukęs intensyviam rašymui, kad ją užbaigčiau. Tas ilgas metų tarpas nebuvo kūrybinė pauzė, veikiau – savo tono ir stiliaus paieškos. Šia knyga labai džiaugiuosi, mano vidinis pojūtis sako, kad sukūriau ją būtent taip, kaip norėjau.

– Skyriaus „Mažos ginklų slaptavietės“ eilėraščiai priartina prie jautriausių patirčių – paauglystės išgyvenimų, traumų, silpnumo momentų – tai nustebino. Kiek Jums apskritai artima išpažintinė poezija?

M. K. Tai vienas iš mano poetinių registrų, bet ne pagrindinis. Artimesnė man metaforiška, lyrinė kalba, kartais su siurrealizmo, sapno elementais. Vis dėlto, kai susiduriu su vidiniu konfliktu ar priešiška jėga, kyla ir aštri, autobiografinė reakcija. Tokie tekstai, dažnai susiję su vaikystės ar jaunystės patirtimis, atsiranda kaip savotiška gynybinė reakcija, netgi agresija ginant save, savo tapatybę, savo kitoniškumą, netaisyklingumą. Tekstai gali stebinti atvirumu, bet kartu įtvirtina tiesą, kurią noriu paliudyti. Juose prabyla ir pažeminimo patirtis, yra socialinės kritikos dozė – šis kodas man buvo ir tebėra svarbus.

Šiuo požiūriu kadaise paveikė Sylvios Plath kūryba – ją atradau per Laimą Kreivytę, tuo metu, kai išpažintinė poezija Lietuvoje dar nebuvo tapusi tokia madinga. Kita vertus, šiandien galvoju, kad išpažintinė poezija pas mus jau yra tapusi pernelyg dominuojančia tendencija.

– Kodėl poetai ją taip pamėgo?

M. K. Vytautas Kubilius yra rašęs apie daiktavardėjimo kryptį lietuvių poezijoje, kylančią iš nepasitikėjimo gražiomis metaforomis, abstrakčia kalba, iš kritinio santykio su utopijomis, iliuzijomis, subanalėjusiomis vertybių deklaracijomis. Pradedant nuo N. Miliauskaitės ir Gintaro Grajausko, ši daiktavardėjimo kryptis tik stiprėjo.

Man atrodo, kad Giedrė Kazlauskaitė šiandien yra šios krypties centre – viena ryškiausių jos atstovių. Tačiau kartu ši laikysena tapo ir labai dominuojanti, netgi savotiška konjunktūra – autobiografinių patirčių, traumų demonstravimas, nužemintas buitinis kalbėjimas ima virsti savotiškomis žaidimo taisyklėmis. Kyla klausimas, ar tai dar išlaiko autentiško sprogimo jėgą. Man atrodo, kad G. Kazlauskaitė naujausioje knygoje „Marialė“ jau mėgina sukti kitomis kryptimis – tarsi ieškotų tolesnio posūkio po jau pasiektos viršūnės. Nes išpažintinis rašymas ima išsisemti, jo postmodernus įtarumas darosi bergždžias ir jau norisi naujų, stiprių egzistencinių metaforų.

– Ar sekate jaunosios kartos kūrybą?

M. K. Taip, nuolat skaitau ir naujausią prozą, ir poeziją – seku kontekstą, ir ne tik iš profesinio intereso. Tačiau pačiam sau atsijoju labai nedaug tekstų. Esu išrankus skaitytojas. Kartais prisimenu Cz. Miłoszo pasakojimą apie tai, kaip jis lankėsi pas Oskarą Milašių, kuriam prancūzų poetai nuolat siųsdavo naujas knygas – jų buvo prikrautos pilnos kambario kertės, o Milašius tik numojo į tas krūvas ranka – nieko čia gero, vien žodžiai, jokio aukso grūdo. Sakau tai su humoru, bet kartais pagaunu, kad mano požiūris darosi panašus – skaitau, domiuosi, bet nelengva mane įtikinti.

Tačiau man įdomu sekti jaunesniųjų rašytojų kelią, stebėti, kaip jis klostosi, ką jie pasirenka. Pavyzdžiui, Akvilė Kavaliauskaitė. Ką tik perskaičiau jos padovanotą romaną „Jausmai“ – geras, subtilus stilius, įdomūs žmonių santykių niuansai, neperkrauta ir neperlenkta. Man atrodo, kad rašytoja dabar yra tam tikroje takoskyroje – tarp sunkesnio originalios autorės kelio ir profesionalios, bet labiau vidutinio romano kūrėjos. Klausimas, kurią pusę ji pasirinks. Galima judėti ir viena, ir kita linkme – ir būtent tas pasirinkimas lemia talento trajektoriją.

– Rudenį vyko aktyvūs kultūros bendruomenės protestai, susikūrė Kultūros asamblėja, prie kurios prisidėjote ir Jūs. Kaip šiandien matote kultūros politikos situaciją?

M. K. Situacija tikrai prasta – mūsų kultūros politika, apskritai politinis lygmuo yra stipriai degradavęs. Matome augančią ideologizacijos ir primityvumo grėsmę, ir ji pastaraisiais metais tik stiprėja. Turime aiškių pavyzdžių, kas nutinka kultūrai tokiomis sąlygomis – pakanka pažvelgti į Orbáno valdytą Vengriją ar Lenkiją dar prieš porą metų, kur ideologinis spaudimas kultūros laukui buvo itin nykus.

Kita vertus, džiugina mūsų kultūros bendruomenės aktyvumas. Kultūros protestus vertinu kaip labai pozityvų reiškinį – be jų nebūtume apsigynę nuo absoliučios destrukcijos, be to, jie suaktyvino jaunus žmones, studentus. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentai susitelkė taip, kaip, rodos, dar niekada nebuvo. Kartu su jais ėjome į protestus, stovėjome VU Didžiajame kieme, žygiavome Gedimino prospektu – neatsimenu, kad studentai taip dažnai būtų nešę fakulteto vėliavą, anksčiau jos prireikdavo tik švenčiant mokslo metų pradžią ir pabaigą. Tai liudija pilietinio sąmoningumo proveržį – jauni žmonės jaučia nerimą dėl to, kas mūsų valstybėje vyksta ir kas gali įvykti. Net jei tas nerimas kartais reiškiasi perdėtomis formomis ar šūkiais, jo negalima menkinti ar nuvertinti.

Viena iš Kultūros asamblėjos užduočių buvo sujungti metropolį ir regionus, suartinti kultūros žmones su kitų sričių atstovais – mokytojais, ūkininkais, medikais. Ar pavyks šį užsimezgusį solidarumą išlaikyti, kol kas neaišku. Pirminis impulsas, atrodo, slopsta, o tolesnė veikla dar tik formuojasi. Norisi tikėti, kad ta bendrų protestų patirtis neišgaruos taip lengvai, kad išliks aktualios ir tada išsakytos mintys, jog Lietuva yra bendra, nedalijama į savus ir svetimus, kad negalime leisti augti antagonizmui, kad visi kartu turime kelti skaidrios ir atsakingos politikos reikalavimus. Tačiau šiandien atrodo, kad moraliniai kriterijai politikoje sutrypti. Jei jų nepavyks atkurti, sunku pasakyti, iš kur semtis vilties ateičiai.

Mano paties politinė patirtis buvo prasminga, bet kartu ir sudėtinga. Tai, ką pamačiau politinių procesų virtuvėje, už uždarų durų, manęs nepatraukė – priešingai, atgrasė. Deja, dėl to dabartinėse partijose taip trūksta kultūros, akademinio sluoksnio žmonių – jie paprasčiausiai nenori teptis rankų. Toliau didėja praraja tarp politinio elito ir kultūros, akademinės bendruomenės. Reikia tikėtis, kad bent iš dalies ją galėtų sumažinti natūrali kartų kaita.

– Kaip jaučiatės šiandienos tikrovėje, kupinoje geopolitinių įtampų ir karų? Ar, Jūsų manymu, šioje situacijoje turėtų rastis ir viešesnės, aiškiau artikuliuotos menininkų laikysenos?

M. K. Manau, jaučiame meninės logikos pasikeitimą – perėjimą nuo žaidybiškos, reliatyvistinės postmodernios laikysenos į kitą etapą. Šis lūžis, regis, jau įvykęs, tik dar reikia laiko, kad pasirodytų jį liudijantys kūriniai. Mene tampa neišvengiamas pasipriešinimo – laisvės, žmogaus orumo gynybos, vertybinės rezistencijos klausimas. Tai pasipriešinimas jėgoms, kurios gali būti populistinės, diktatūrinės, oligarchinės, siekiančios žmogų redukuoti, juo manipuliuoti, paversti jį technologijų, dirbtinio intelekto priedu. Darosi sunku kalbėti apie autentišką meną be šio pasipriešinimo matmens.

Bet kaip rasti tokio pasipriešinimo raišką, kuri nevirstų poza, tuščiomis deklaracijomis? Deklaracijos dažnai tik pamaitina antagonizmą, nuteka socialinių tinklų srautais ir baigiasi eiliniu balaganu. Kyla klausimas: kaip reikšti autentišką poziciją, kad tai nevirstų dar vienu triukšmu, dar vienu „atšaukimu“? Viešoms laikysenoms reikia ne tik principingumo. Jas sutvirtina išmintis ir vidinė ramybė.