Valentinas Sventickas. Bet neduoda

2009 m. Nr. 10

Esu nuolatinis „Metų“ skaitytojas.

Šios skilties poetika man žinoma.

Kad ir kas rašytų, kad ir kokia tema, – vis tiek parašo gražiai.

Man šįkart nelemta plaukti ta gražia vaga. Nes turiu papasakoti, kaip klostosi šiemet valstybės piniginė talka knygų leidybai. Tiesą sakant, tikrai reikia papasakoti, nes visuomenei ir autoriams ne visa žinoma, net ir klaidinimo yra.

Nepriklausomybės pradžioje toji pagalba buvo visai neprastai užsukta. Rašto žmonės per savo atstovus ir organizacijas įtikino valdžią, kad Lietuvos valstybė turi remti nekomercinių knygų leidimą. Kokie buvo argumentai? Lietuviškai skaitančių žmonių nėra daug (iš ekonomikos žodyno: maža rinka), mūsų poezijos, novelistikos, nepopsinių romanų, knygų vaikams, lituanistinių tyrinėjimų tiražai negali būti dideli, spaudos medžiagos ir spausdinimo darbai pradėjo kainuoti tiek pat, kiek kitose Europos šalyse. Taigi tokios literatūros leidėjai patys vieni negali verstis. Valdžia sutiko, kaip ir kitų palyginti nedidelių Europos valstybių valdžia, kad tokių knygų leidimą reikia bent kiek remti. Nacionalinis interesas.

Atsirado tokio rėmimo sistema su savo taisyklėmis. Kultūros ministerijos nurodytu laiku, paprastai metams baigiantis, visi Lietuvos leidėjai teikia nustatytos formos paraiškas (daug popierių) minėtai ministerijai. Jas svarsto Literatūros ir leidybos ekspertų visuomeninė komisija, sudaryta iš literatūros, knygų sklaidos ir spaudos darbų žinovų. Komisijos sprendimų pagrindu kultūros ministras pasirašo įsakymą, – kokios konkrečios knygos remiamos, kokia suma, kiek egzempliorių leidėjai turės nemokamai atiduoti viešosioms bibliotekoms ir pan.

Toji dalinės paramos suma paprastai sudaro beveik pusę knygos išleidimui reikalingų lėšų (būna, kad ir mažiau), taigi likusioji išlaidų dalis yra leidyklų reikalas.

Kaip jau sakyta, – tai suprantama, įsitvirtinusi, daugeliui Europos šalių žinoma sistema.

Kelerius pastaruosius metus šiai programai mūsų valstybė skirdavo apie 2 mln. litų kasmet.

Jeigu pažvelgtume į kitas valstybės metinio biudžeto eilutes „lyginamosios gramatikos“ akimis, jeigu netyčia pagalvotume, kad seniausios iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų literatūrinis gyvenimas yra unikali ir puoselėtina vertybė, jeigu pagarbiai žvelgtume į lietuvių rašytojų kūrybines pastangas ir likimus, – turėtume sakyti, kad suma ganėtinai kukli.

Bet kol kas šiaip taip vertėmės.

Iki šių metų.

Čia turėčiau prabilti įspūdingais epitetais, bet mintyse jie visi jau žaižaravo ir spėjo išblėsti, tad renkuosi už juos raiškesnę – konstatavimų kalbą.

2009 m. vasario 26 d. buvo paskelbtas kultūros ministro įsakymas Nr. 100 „Dėl leidinių leidybos projektų finansavimo iš dalies 2009 m. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis“. Šiuo įsakymu paskirta 2 mln. 24 tūkst. litų 162 knygoms paremti. Pateiktas jų sąrašas.

Bet pinigų leidėjai negavo.

2009 m. gegužės 22 d. paskelbtas kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-265 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2009 m. vasario 26 d. įsakymo „Dėl leidinių leidybos projektų finansavimo iš dalies 2009 m. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis“ pakeitimo“. Šiuo įsakymu paskirta jau nebe anksčiau minėtoji, bet 1 mln. 29 tūkst. litų suma, ir nebe minėtam kiekiui, o 116 knygų paremti. Pateiktas sąrašas.

Bet pinigų leidėjai negavo.

2009 gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima nutarimą Nr. 521 „Dėl 2009 metų Privatizavimo fondo lėšų dalies skyrimo“, kuriame, be kita ko, skelbiama, kad Vyriausybė skiria 2 mln. litų lietuviškų knygų leidybai. Jau gegužės 26 d. Vyriausybės naujienlaiškyje buvo rašoma ir apie tą sumą, ir dar štai kas: „Vykdome pažadą lietuviškų knygų kūrėjams ir leidėjams kompensuoti padidėjusią mokestinę naštą. Vyriausybės programoje įsipareigojome saugoti, puoselėti lietuvių kalbą, skatinti laikytis kalbos tradicijų, tad pagal šalies finansines išgales visada remsime lietuviško žodžio sklaidą“, – sakė Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius.“

Bet pinigų leidėjai negavo!

Autoriai ir visuomenė mato vieną ministro įsakymą, antrą, Vyriausybės nutarimą, visi užganėdinti, nuraminti, patenkinti.

Bet pinigai neateina.

Kas čia daroma, ko taip darant siekiama?

Na, tiek to, ministro gegužės mėnesio įsakymą, tą antrąjį, aiškinkime kaip krizinį. Leidėjams nieko nieks neaiškino, sumažino sumą, krizė, ką padarysi. Taigi paskyrė, nors mažiau, bet vis tiek nedavė. Tačiau nuo gegužės 22 d. ministro įsakymo iki gegužės 27 d. Vyriausybės nutarimo tėra kelios dienos. Tai ką, – Jie Ten tarp savęs nepasikalba? Ar pasikalba taip, kad mes visi būtume paklaidinti? Nes tą gegužės 22 d. įsakymą ministrui, regis, irgi teks atšaukti. Kas čia gali ką suprasti?

Kaip suprasti, kad Kultūros ministerijai prireikė bemaž dviejų mėnesių sutvarkyti programai, kurios reikėjo Vyriausybės gegužės 27 d. nutarimui apipavidalinti?

Ar galėtume palyginti tokį darbo tempą su ištisu pluoštu įstatymų, parengtų ir priimtų per kelias naktis 2008-ųjų gruodį? Tada buvo politinė valia. O čia kas?

Dabar reikia papasakoti tikrą abrakadabrą dėl tų papildomų dviejų milijonų iš Privatizavimo fondo. Turėjom kantriai nuolankiai klausytis pasakojimų apie tai, kad šitos lėšos naudotinos visai kitaip negu biudžeto lėšos. Svarbiausia – jas galima gauti tik tada, kai darbas padarytas! O už ką tą Čigriejaus eilėraščių knygą išleisti? Mes, uoliausi lietuvių literatūros leidėjai, taigi valstybinės knygų leidybos programos vykdytojai (maždaug pusė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos metinio plano, nesulaukiantys lėšų tą programą vykdyti, neatgauname pinigų net už parduotas knygas (stabdo savo veiklą svarbūs knygų pardavėjai – „Mūsų knyga“ ir Respublikinis knygų centras), mes, kaip ir visi kiti, esam užklupti padidinto PVM’o ir kitų naujų mokesčių (autorinių atlyginimų apmokestinimas). Taigi – už ką?

Negana to, ministerijos specialistai ilgai niekaip negali išsiaiškinti, kokiems reikalams tas Privatizavimo fondo lėšas galima naudoti, kokiems ne, – tai rašoma į sutartis ir ataskaitas. Kai valdininkų daug, dokumentų formalumus galima komplikuoti be galo. Turim vis taisyti tas „formas“. Pinigų už išleistas knygas (kai kurias visgi ryžomės leisti, taip įsiskolinome popieriaus tiekėjams ir spaustuvėms) – taip pasakyta rugsėjo 9 d. – tegalime tikėtis rugsėjui baigiantis.

Kartais kyla minčių, kad yra susitarimų neduoti ir susitarimų tvarkytis taip, kad nedavimas atrodytų teisėtas.

Visa labai painu.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pirmą Kultūros ministerijos įmoką pagrindinei leidybos programai įgyvendinti (46 tūkst. litų) gavo rugsėjo 1 d. Beje, ne toms knygoms, kurios buvo minėtuose sąrašuose, o kitoms, nes birželio mėnesį ministerija buvo paskelbusi dar vieną konkursą, atsirado dar vienas ministro įsakymas. Na, matote, darbas virte verda!

Ką galėjome ir galime sakyti autoriams, sudėtingų leidinių sudarytojams, sukaktuvių rengėjams, iliustracinės medžiagos telkėjams, savo bendradarbiams, varomiems „neapmokamų atostogų“? Gal – kartoti žodžius apie „puoselėjimą“, gal žavėtis Remigijum Vilkaičiu, atsinešusiu į „Lietuvos žinių“ surengtą pokalbį (2009 m. rugsėjo 4 d. publikacija) savilaidinę Anos Achmatovos knygą (tada pagalvojau: šaunių žmonių daug, bet reikia ir darbą dirbti), gal – baigti tą idealizmą ir leisti tai, kas garantuoja pelną?

O ką tu darei, kad būtų geriau?

Teisingas klausimas. Visiems verkšlentojams.

Mitinguose kalbėjau.

Į spaudą ėjau.

Ministrui Pirmininkui sakiau.

Seimo Pirmininkui irgi.

Prezidentui (buvusiam) pasakojau.

Kultūros ministrui rašiau (atsakymų dabar nebūna)… Be kita ko, siūliau skirti avansines įmokas, kol tvarkoma visa dokumentacija.

Tai ką dabar?

Papasakoti „Metų“ skaitytojams.

Toliau dirbti savo darbą.

Laukti.

Kasvakar vietoj maldos kartoti Ministro Pirmininko žodžius – „visada remsime lietuviško žodžio sklaidą“.

Įsidėmėti, kad antro šiam reikalui skirto ministro įsakymo numeracijoje prieš skaičiais parašytą numerį atsirado raidės ĮV.

Tas raides paverskime žodžiais. Tarkim – Įdomi Valdžia.

2009 m. rugsėjo 14 d.