Vytautas Martinkus. Sustok, akimirka istorijos
2026 m. Nr. 7
Viktorija Daujotytė. Toks paprastas. – Vilnius: Odilė, 2026. – 226 p. Knygos dizaineris – Jurgis Griškevičius.
Neketinau rašyti šios recenzijos, tiksliau – skaitytojo įspūdžių. Esu ganėtinai apie Viktoriją Daujotytę prirašęs, ir ką naujo galėčiau pasakyti? Bet man pačiam buvo smalsu, tad atsiverčiau kiek netikėtą, jau antrą autorės romaną. Įvairius žanrus išbandžiusi literatūros klasikė galbūt apsisprendė ir sako: mano pašaukimas – epo sunkiasvoris?
O tada pabeldė kaimynas. Kvietei, priminė, laisvesnė popietė, galėčiau padėti kertant trešnę, juk skundeisi, kad ji tau neįtinka. Ne jaunuolis tas kaimynas, už mane vyresnis, beje, irgi Vytautas. Laukinio kapitalizmo metais jis vertėsi iš stogdengystės. Mudviem išėjus į sodą, vikriai palypėjo kopėčiomis, o tada jau šakomis lyg katinas įsiropštė į trešnės viršūnę, aš tik pririšau prie virvės kirvį su pjūklu ir pasiunčiau jam. Nukrito šakos, ir medis, ar jau tik keli nugenėti rąstgaliai, sugriuvo po mano kojomis. Kiek ir sugnybė širdį, juk trešnė netrukus būtų pražydusi. Uogas, tegu ir aukštokai, virš stogo, gal kaip nors būčiau ir šįmet su varnėnais pasidalinęs.
Grįžau prie atverstos knygos: ačiū guviam kaimynui, sode neužgaišom. Kad tik tiek pertraukos kiekvienam, kas pradeda ką skaityti. Nesunkiai pasivysiu, turbūt ir pralenksiu, tikrai ne visi jau yra užvertę V. Daujotytės romaną „Toks paprastas“. Kalnai naujų knygų, o čia juk ne scenarijus veiksmo ar siaubo filmui, kaip ir ne detektyvas ar koks visų pagirtas trileris. Gal, spėkim, klasikinė, filologės puikiai permanyta epinė proza, arba viso labo vos antras pradedančiosios romanistės bandymas, galgi literatūros eksperimentas. Antruoju atveju – ir nežinomas, ir (tikėtina) tikrai nekanoninis romanas. Gal net ne romanas, juk tiktai kiek vėliau bus išgrynintas šio kūrinio žanras. (Ar kas prieš šimtmetį Igno Šeiniaus „Kuprelį“ vadino mūsų modernaus romano klasika?) Kintanti, „taki“, dažnai net ginčytina romano apibrėžtis, bet šitokia ji žanrui tik padeda atsinaujinti.
Akivaizdu, žanro intriga galėtų ir palaukti, bent jau iečių dėl jo pradžioje laužyti neverta, juo labiau kad leidėjų nurodyta – romanas. Tiesa, viršelyje kūrinio antraštė vizualiai (o netyčia – ir semantiškai) „prisijungia“ tą žanrinę paantraštę, tad girdėjau tūlą skaitytoją klausiant: „Ar jau perskaitei Daujotytės „Tokį paprastą romaną“?“ Gali ir taip, matyt, atrodyti. Įprasta, kad kiekvienas, ypač filologas, perskaitęs pats susimąstys, atliks „namų darbus“ – bent galvoje pasitikslins minėtą žanrinę nuorodą. Naujas (turiu galvoje – originalus) kūrinio tekstas, kaip žinoma, ir neturėtų sutilpti į kanoninius žanrų rėmus. Nebent labai apytikriai. V. Daujotytės atvejį, manau, sunku pritempti prie kokio jau žinomo (apibendrinto) literatūros termino, nėra lengva lyg pirštu durti – buitinis, socialinis, psichologinis, ak ne, juk istorinis. Bet irgi gal ne tai, juk per platūs ir šių terminų krantai. Ir aš nesugalvoju. Arba tik bandau, štai, šauna į galvą: kodėl ne giminės romanas? Arba gal ir suvis atsižadėti tos sąvokos, ar netiktų sakmė? Girdžiu – negerai, juk Juozas Baltušis vartojo. Tegu bus, manau, saga, na ir kas, kad, tiesa, toli nuo mūsų, būta karalių ir islandų sagų. O ar negalėtume beveik žemaitiškai – giminės / sod(n)o padavimas? Dar minėtas pačiai autorei (beje, lietuvių literatūros fenomenologijos pirmeivei!) prasmingas žodis – patyrimas[1]. Tad gal: giminės patyrimas?
Visaip juk galima, iš tikrųjų, čia daugiau leidėjo ir autorės, o ne skaitytojo rūpestis. Man užtenka, kad pasakojimas apie Šaltmirių giminę, ar šeimyną, jų gyvenimą ir gyvenimus yra savitas. Juk jam ir netinka būti kieta, į akmenį suaušusia, žanro lava. Galime vadinti ir forma. Nuo jos, žanrinės (romano?) formos, prasideda ir visi kiti kūrinio klausimai – kalbiniai, stilistiniai (plačiau – poetikos), semantiniai. Įdomu, ką lietuvių kalbos savasties sergėtojai sakytų apie „Tokio paprasto“ pasakotojo / autorės kalbą? Juk V. Daujotytė – viena iš mūsų rašytojų, kurie leidžia knygas tėviškėnams iš Žemaitijos. Bet šįkart pasakojama ne žemaitiška tarme ar kuria jos šnekta. Tradiciškai pasirinkta bendrinė, o žemaitybių tik įberta, bet su saiku. Tai ir gyvina, ir puošia. Autorės tapatybės „kortelėje“ įrašyta ir „poetė“, tad tikėtina (taip ir nutinka), kad knygos „kamertonas“ bus suderintas lyrinės prozos ar net eilių proza tonacijoms. Dar giliau: pasakojime suskamba ir poezijos (Maironio eilėraščių) analizės gaida. Kas be ko, galima dairytis aforizmų (pasak autorės, „trumpių“), vadinamosios „smulkiosios lituanistikos“ (apie kurią autorė neseniai išleido knygą). Aišku, rūpi ir „didžioji“, visuminė arba vientiso kūrinio poetika. Iš ko ji „konstruojama“, kai atsisakyta tradiciškai plėtojamos epinio pasakojimo fabulos, kai siužetiniai įvykiai ir veikėjai supresuojami į jų pokalbių ar autorinių sakinių / komentarų atomus? Norėčiau susivokti, kodėl (iš kur) toks savitas šio romano pasakotojas, kodėl jis man atrodo naujas, kitoks, o kartu ir įprastas, atpažįstamas, lyg ir giminingas šiandien mūsų prozoje jau primirštam sąmonės srautui – iš moderniosios Vakarų prozos tekstų sąrangos nusižiūrėtam, bet kažkiek ir savam. Juk XX a. pr. turėjom ir savų modernizmo „pionierių“, kad ir Joną Biliūną, Julijoną Lindę-Dobilą, dargi teoretikų – Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę.
Iš jau ankstyvesnės patirties skaitant V. Daujotytę išskirčiau imperatyvą neskubėti. Tikrai, ir naująjį romaną tinka skaityti kuo lėčiau. Net daryti pertraukas (kaip man – trešnei nukirsti), bet jungti (paskirus) skaitytojo patyrimus. Turėtume lėtai irtis knygos puslapiais, paskanaudami sakinių, net žodžių. Juk ir pati autorė neskuba, nepašykšti žinių iš Šaltmirių giminės, kaip ir visų keturių seserų gyvenimų. Kita vertus, fabuloje įvykių nedaug, tarsi epitafijoje. Negausu įvykių ir siužetiniuose išsišakojimuose, aliuzijų įtarpuose. Jau paminėtas aforistiškumas ar lakoniškumas akivaizdus visur, nebent išskyrus emocinių būsenų refleksijas, psichologines, literatūrines, filosofines ar politines istorines digresijas. Gal tam pasitarnauja lanksti (nežinau, ar tinkamas šis žodis) teksto ortografija, kaip ir nesukaustyta, individualiam stiliui ir improvizacijoms atvira sintaksė.
Rezultatas: pasakotojas ir veikėjai, ypač jų balsai – tarsi kokios valtys ežere ant bangų, kartu supasi, panyra ir iškyla, ir kažkas visus juos, bent jau balsus, girdi ir mato anapus realaus ežero vaizdo, iš labai toli, gal šviesmečiais matuojamos aukštumos. Kažin ar aš, skaitytojas, galėčiau šitaip aukštai pakilti, bet, kai užsimerkęs įsivaizduoju tą tolimą uždangę, akivaizdžiai transcendentinę, atrodo, kad tikrai matau veikėjus ir girdžiu jų balsus. Ir malonu spėlioti, ką primena galimai pažįstamas, toks neskubrus (pasakotojo ar autorės) balsas ir žvilgsnis, – jie it sulėtinti filmo kadrai, kuriuos seka paslėpta kino operatoriaus kamera. Įdomu, galvoju vienas sau, būtų aiškintis, ar tebeaktualūs šiandien tie bent keliomis perspektyvomis prisistatantys, lyg iš senos fotografijos į mus žvelgiantys nelabai šiuolaikiški personažai, lyg fiksažo druskų padegintais, bet šiandien jau ir romantiškai retušuotais, kiek sukeistintais veidais. Dauguma jų – valstiečiai, kitaip – sod(n)iečiai, tarpukario Lietuvos sodų ir laukų „vabalai“, nors yra tarp jų ir kitokių, turbūt paukščių gymio, kurie taisosi sparnus, jau apsiskraidė, jau stengiasi išsimokslinti, patys kilti į mokytojus ar bent (para)medikus, net į universiteto profesorius.
Palengvėle, su kiekvienu perskaitytu puslapiu įsidrąsinu, vis daugiau romano tekste ko naujo sau aptinku. Skaitytojui gal ir dera būti drąsesniam už autorę. Tad mano ir autorės nuomonės pradeda nesutapti ne vien žanro atžvilgiu. Štai, romano personažų gyvenimai vargu ar paprasti. Atvirkščiai. Juk gyveno jie XX a. pradžios Lietuvoje, apiplėštoje per Didįjį karą, išgąsdintoje bolševikinės, vos ne pasaulinės, revoliucijos. Tiesa, su gana laimingu bilietu, išsitrauktu per Europos politinio žemėlapio loteriją. Taigi autorei Lietuva – savarankiška ir net išskirtinė pasakojimo ašis. Tai aplink ją pirmučiausia tyliai, sakyčiau, bet ritmingai sukasi (metų) laikai ir siužetiniai atsišakojimai (lietuviški ir žemaitiški), kaip ir visi personažai, pagrindiniai ir iš antrojo plano. Jie akivaizdžiai priklauso nuo savos valstybės, lyg per stebuklą jiems atitekusios, tiesa, pasaulyje dar ne itin pastebėtos, mažos ir tylios. Kiekvienas jų (personažų) savaip ją, Lietuvos valstybę, supranta ir vertina, bet dar nesigviešia jos malonės, ir, dirbdami savo darbus, pagal išgales patys prisideda prie jos reikalų. Sakyčiau, iš esmės tokių pačių, kaip ir epiniais ar istoriniais pavadintuose kūriniuose. Romane jie nėra išskirtinai deklaruojami, neiškeičiami ir į pasaulinius rūpesčius. Jie, kaip tik gamtoje būna, labai vietiniai, gana tylūs, iškylantys tik per veikėjų emocijas.
Manote, pasiilgau Voldeno, jo gyvenimo miške? Ne, Lietuva jau joks miškas, mažių mažiausiai sod(n)as, soda ir pan. Nors būtent čia, kai į galvą atėjo digresija apie Henry’io Davido Thoreau eksperimentą, pagalvojau, kad V. Daujotytės romanas irgi yra eksperimentas. Sąmonės, šviesos, vilties. Kaip ir H. D. Thoreau, autorė tikrina, ar mūsų laikais galimas paprastas sąmoningas gyvenimas. Tykus, paprastas gyvenimas nėra gyvenimas „tylioje neviltyje“. Ir tik mūsų sąmoningumas keičia bet kuriuos istorijos, valstybės ar tautos reikalus. (Po to jau sukilo noras užrašyti (kitiems skaitytojams) šiuos skaitymo įspūdžius, bent kaip esė, gal ir kaip blyksnį žiedų tos paskubom nukirstos, jau niekada nepražydėsiančios trešnės prie mano lango.)
Bet su Voldenu kažkiek užbėgu sau už akių, man reikia pri(si)minti, kad V. Daujotytės knygą, užsukus kaimynui, palikau atverstą. 15-ame puslapyje. Ir jame jau mačiau autorės įrašytą, o mano perskaitytą (manau, neatsitiktinį) sakinį: „1907 metai Šaltmirių šeimynai buvo kaip ir kokios šviesios vilties metai.“ Sugrįžęs prie knygos, perskaičiau antrąsyk. Dabar jį cituoju ir kursyvu paryškinu, mano akimis, porą jo raktinių žodžių. Pradžioje kiek sunku jais patikėti. Sovietiniais laikais kritika gal būtų kategoriška: „Netipinga.“ Ar tikrai gyvenimas Žemaitijoje galėjo taip (viltingai) atrodyti dramatiško visai Lietuvai XX a. pradžioje? Kažin. Taip, jau leista rašyti lietuviškais rašmenimis, jau po 1905 m. „blūdo“, bet vargų vargelių Lietuvoje visų laukė į valias. Daugelis sakė, kad Rusijos imperiją, tad ir Lenkiją su Lietuva, „užgulė apatija ir nusivylimas“. Visur Vakaruose stiprėjo dekadentinės nuotaikos. Jų radosi ir Lietuvoje. Bet ne „Tokiame paprastame“. Romano pasaulyje – kita, su(si)kurta, sava logika. Tiesa, platesnysis, istorinis, fonas – „tikroviškas“, tad lengvai atpažįstamas. Bet skaitytojas įvedamas į simbolių, metaforų ir kitų literatūros sąlygiškumų tikrovę. Personažų gyvenimai prasideda (ir dažnai pasibaigia) sodose, sodybose, kaimuose. Ir ten šviesotamsa kitokia nei kruvinuose Kvedlinburgo ar panašiuose analuose.
Šaltmirių, Žemaitijos senbuvių, anot pačios autorės, šeimynos iš Kensų sodos, istorija romane – paprasta, „kaip visų“, bet ne iš šviesesniųjų ar lengvųjų. Tėvas Kazimieras Šaltmiris (anksti pasimiręs), motina – Domicelė Šaltmirienė, keturios jo našlaitės dukterys[2] – Kazimiera, Adolfina, Marcelina ir Bronislova, visi giminės ir kaimynai kiek „antikvariniai“, „pasendinti“, lyg nauji dirbiniai iš bronzos, bet jau su stora patina. Kaip minėta, svarbesnieji personažai gimę beveik ant dviejų amžių slenksčio, tad jie ir mums, besižvalgantiems iš XXI a., gana artimi – jie gyvena po Vasario 16-osios, kai jau keliasi, stojasi ant kojų nepriklausoma Lietuva. Jos valstybingumas senas, bet dabar viskas joje ir kitaip, labai nauja. Viską jiems tenka (nes reikia) branginti ir mylėti. Laukus ir miškus, sodus ir sodybas, upelius ir ežerus reikia puoselėti, saugoti, ginti, padėti atgimti. Šaltmirių, protagonistės Bronislovos šeimos, sodas (soda, sodnas) – simbolinis, jis ir senas, ir mylimas, ir prižiūrimas, – jis iš XIX a., nuo Simono Daukanto ir Antano Baranausko laikų, kaip ir XX a. pradžios ir pirmos pusės, iš tų šiandien jau primirštų šviesios vilties kupinų, sakyčiau, Maironio metų Lietuvoje. Bronės pamiltasis Viktoras – kiek vyrėlesnis, vienmetis su Maironio „Pavasario balsais“, su mūsų „tautos poetiniu manifestu“ (anot Vandos Zaborskaitės)[3]. Gal per tai romane tiek daug dar skaidraus romantizmo, o konkrečiau – dėmesio, galima sakyti, ir meilės sodams, bitėms, viskam, kas gyva, žãlia, teka. Viskam, kas tik pradeda žydėti ar jau žydi.
Tad romane atgimstančios Lietuvos (XX a. pradžios) laikas tarytum sustabdytas. Iš tikrųjų, ten vos keliolika metų, istorijoje vos blyksnis. Bet juk ir šviesos žmonėms. Tad gal sustok, akimirka istorijos? Gana suprantama, kodėl istorijoje ji trumpa, o romane – ir pasakotojui, ir personažams – visas jų gyvenimas, tad išskirtinai metaforiška. Jauna valstybė lyg jaunas ar atsodintas sodas. Jis kas pavasarį pražysta, ir tai – romantinė jo žiedų šviesos ir sodininko vilčių akimirka. Dėl jos verta gyventi. Bet po šitos žiedų šviesos akimirkos prasideda kur kas tamsesnis Lietuvos metas. Koks jis – kitas atsakymas. Ir manieji, skaitytojo, klausimai tik apie atitolusį mūsų valstybės pavasarį, trukusį vos keliolika metų. Ar istorija turi savo faustus ir margaritas? Kodėl ji, jau kitų išgyventa istorijos akimirka, vėl svarbi pačiai autorei? Kiek ji susišaukia su dar gyvųjų nepamirštu Sąjūdžiu? Arba – kodėl mūsų dienomis rašytą, sakyčiau, visai atžvilgiais modernų romaną persmelkia XX a. pradžios neoromantinis tautinio atgimimo imperatyvas?
Valstybės kaip sodo metafora daug aprėpia, ji neturi laiko ribų. Be to, sodas – ne vienintelė ašis, apie kurią sukasi siužetas. Nuo Lietuvos kaip sodo įvaizdžio galima peršokti prie sodos, sodybos, gyvenimo, gyvenimų. Ir toliau: romane neapeinama ir istorija, ir tautiniai idealai, ir valstybės politika, ir tikėjimas. Netgi kalba ir literatūra. Bet visi kiti įvaizdžiai būtų ne tokie ryškūs, jeigu ne jau minėtas kas pavasarį pražystantis Šaltmirių sod(n)as. Gal nedidelis, jau senas, bet jis man bene šviesiausias pasakojimo vaizdas. Kas pavasarį pražysta senoji Žemaitija, visa Lietuva, o štai Lietuva kaip valstybė – neseniai pasodintas, šiandien sodinamas sodas rengiasi, pradeda žydėti. Nuo žiedų (kaip autorės inkrustuotos daugiareikšmės metaforos) šviesu ne tik soduose, bet ir už jų.
Simboliai ir metaforos formuoja optimistinį istorijos, ar bent šviesios jos „akimirkos“, įspūdį. Po tamsos – šviesa, šito ritmo nesutrikdo jokie Šėtono planai. Sąmonės šviesa stipresnė už juos. Ir kodėl tos šviesos šiandien man labiausiai trūksta Lietuvos dabarties, jos istorijos (kruvinos, tamsios) svarstymuose? Kaip ir mūsų literatūros klasikos interpretacijose. Kodėl nemokėjau to įvardyti? Bet štai, anąkart išgirdau filosofą ir rašytoją Michailą Vellerį sakant, kad visa rusų literatūros klasika pernelyg depresyvi. Pagalvojau, ar čia tik ne ukrainietiškas genas energoevoliucionizmo teoretiko kraujyje jo pažiūras drumsčia? Kad gal ne, labai panašu, gal net tikrai M. Velleris teisus. Ir mūsų lietuvių literatūros XX a. „kanoniniuose“ veikaluose mažai optimizmo. Toli jų personažams iki prancūzų ar ispanų, net vokiečių, ypač romantiškųjų, herojų. Kas galėtų prilygti vaikystėje mėgtam Alexander’o Dumas muškietininkų kapitonui d’Artanjanui? O dar toliau jiems iki Liūdnojo Vaizdo riterio Don Kichoto, iš kurio pesimistams ir šiandien, po penkių šimtų metų, yra ko mokytis.
Perspektyva ar požiūris – mūsų valioje. Ypač romano personažams panorėjus ir autorei pageidaujant. (Tiesa, ne visada, štai, Marcelė, viena iš seserų, gal ir žemiškai pavargsta, tad dairosi į dangų, renkasi vienuolyną, nors nemanau, kad ten mažiau tikėjimo stiprinamų valios ir vilties.) Tad, matyt, autorė eina per šviesią Lietuvą ir neša savo (kūrinio) šviesos tiesą. Romano veikėjai tikrai galėjo viltis, būti tvirti ir nepalaužiami, nors sunkią gyvenimo valandą optimistinė gaida man (gal mums visiems) ir atrodo nepaprasta, net paradoksali. Logoterapija (bent pagal idėjos skleidėją Viktorą Franklį) skatina bėdoje nenuleisti sparnų, neprarasti tikėjimo, ypač – vilties. Ne vien Žemaitijos soduose ta viltis gyveno. Ir ūkiuose, ir mokyklose, net kaimuose statomose, kaip ir steigiamose pieninėse. Iš jokios krizės neišbrisi be vilties. Platesnio gyvenimo viltis visada šviesi, lyg švyturys turi spindulį, gal net stiprų, tolimą, todėl autorė ir parašo: „šviesios vilties metai“. Iki sodybų tuštėjimo meto dar labai toli. Romane juk ne sodų kirtimo, o jų sodinimo laikas.
„Tykus“, „paprastas“ V. Daujotytės romano siužetas, tačiau ir jis, ir jo „paprasti“ veikėjai, sodiečiai (ar iš jų kilę jau miestelėnai), turi stebėtinos („nepaprastos“) gelmės. Tad ir sodų (ar bet kuris) žydėjimas romane turi daug reikšmių, o veikėjai – aukštesnių, ir gana imperatyvių, tikslų. Bronislova su Viktoru, beje, ne vien jiedu, šių tikslų (įsipareigojimų sau ir kitiems) neužmiršta savo „paprastuose“ reikaluose. Pastarieji irgi istorija, kuri ne visada skubri. Išsidūkusi per karą, ar sodų žiedams pumpurus sukrovusi, istorija tarsi aprimsta. Nes ir jos produktas – valstybė – tik atsikuria, bet ne per (karinę) galią, o tik per savo kalbą, literatūrą, švietimą, visą kultūrą, kol kas dar nežymiai – jau ir per sodus, laukus. Tad ir pavasariška, ir ūmi, ir kartu lėta toji nepriklausomybės pradžios Lietuva. Auga ji ne greičiau, o gal lėčiau ar panašiai kaip žmogus Kensų sodoje. Visi išbandymai – ištikusios mirtys, ligos, sumaištys ir net karas – tyko kasdienybėje, prie namų ruošos, šalia sodinamų medžių, kaip ir anapus ariamų laukų, žuvingo ežero ar kiek romantiškos, bet ir baugios Velniadaubės.
Tad lyg visu šimtmečiu vėluojantis, prisodrintas „pasendintos“ jausenos ir mąstysenos V. Daujotytės pasakojimas praskleidžia užuolaidą ar iškerta langą ir įleidžia daugiau šviesos net ir į mūsų lietuviškos klasikos buveinę. Autorė daugiau panaši ne į pasakotoją, o tos buveinės statytoją, architektę, interjero dizainerę, net tapytoją, tarpukario pradžios lietuviškų balsų harmonizuotoją: jai rūpi pagauti ir parodyti skaitytojui šviesesnį vaizdą, gal tą vaizdą atveriančią šviesą, jos apšviestų daiktų ar žmonių spindesį. Ką gi, ne vien tapytojai tapo šviesa. Galima ja (sąmoningai) ir rašyti.
Tegu bus man atleista, kad čia įsitvėriau į šviesą, į man patikusį vieną romano sandų (minimą ir „Tautiškoje giesmėje“), jos skaidrumą ir dovanojamą optimizmą. Skaitant romaną bene labiausiai nustebinusius ir pradžiuginusius. Rezultatas, kaip minėjau, sukeistintas. Į šviesios nuotaikos drabužius yra susupti abu pagrindiniai personažai (Bronislova ir Viktoras). Jiedu nelengvo likimo, bet (moderniai) intelektualūs, abu svarsto gilius literatūros ir istorijos, net politikos, klausimus, tiesa, abu lieka ten, kur juos nuneša psichologinės būsenos. Bet jos įtikinamos, atrodo tikros, galbūt ir dėl to, kad jose beveik nėra tamsių, neapšviestų vietų. Užtat palikę paslapties, net transcendencijos, tiesa, kuo paprastesnės. (Tokie, sakysim, Viktoro svarstymuose apie Maironį trys žodžiai: vienuolė tavo paslaptis; jie tikrai paprasti, lyg pasakojimo refrenas išnyra iš tylos, viską nuskaidrina, viską atrakina, bet ir vėl viską užrakina.)
Belieka laukti, kas ir ką ištiks, kai valstybės istorijos pavasaris baigsis. Ir toks laikas ateina, nes istorija nemiega. Ateina nejučiomis, nes romano personažai, kaip minėta, bent jau Bronislova, kaip ir jos mylimasis Viktoras, yra gimę prie to audringo XX a. slenksčio, jiedu, kaip ir jų šeimynos, išgyvena Lietuvoje ne tik Didįjį karą, bet ir po jo, per vargus keliasi kartu su nepriklausoma Lietuva, džiaugiasi jos pirmaisiais mūrais, naujomis mokyklomis, institutu mokytojams Klaipėdoje, universitetu Kaune. Ir greitai su išgąsčiu regės, kaip vos prakutę ūkininkai ir verslininkai krinta į pasaulinio „krizio“ velniadaubę, gilaus liūdesio perpildytomis širdimis jau laidos ir Maironį, ir Vaižgantą.
Praleidau, ne, gal tik atidėjau meilės temą, bet ir ji stipri romane, tiek fabuloje, tiek siužete. Ji plėtojama daugiau (sunku pasakyti, ar vien tik retrospektyviai) moters akimis, jos širdimi išjausta, bet neapeitas ir vyras. Laukta, nes autorė žinoma kaip feministinės mūsų literatūros adorantė. Be to, romano siužeto kontekste – pirmieji trys XX a. dešimtmečiai, per kuriuos išgarsėjo žymiosios mūsų prozininkės, tad ne vien Maironis su Vaižgantu ar Vincu Mykolaičiu-Putinu valdo protagonistės (Bronislovos) mintis. Yra Žemaitė, yra Lazdynų Pelėda, Bitė, Šatrijos Ragana, Sofija Kymantaitė, yra… Bet tebėra ir I. Šeinius, yra jau ir už Viktorą nedaug jaunesnis Antanas Vaičiulaitis – leidžia pirmąsias knygas (kaip ir Salomėja Nėris). Atrodo, jis tekste nutylėtas, bet juk numanomas, kaip ir jo poveikis (autorės) dėmesiui vyro ir moters gyvenimams, jų meilės temos variacijoms. Jau rašoma ar parašyta „Valentina“, ir A. Vaičiulaičio pasakojimo šviesūs potėpiai, panašiai kaip „Tokiame paprastame“, sukuria jo Valentiną, anot Alfonso Nykos-Niliūno, „jaunystės kūrinį apie jaunystę, skirtą taip pat jaunystei“. Šviesa jaunystėje ir literatūroje, romantiškos meilės nostalgija sujungia tuodu per šimtmetį atitolusius romanus.
Sugrįžtant prie žanrinių romano įvardijimų galima būtų pasakyti, kad skaitome meilės romaną. Tai gal šiandieninis skaitytojas, užsigrūdinęs seksualinės ir kitų, net spalvotų, revoliucijų liepsnose, galės atsikvėpti nuo naujo, Trečiojo pasaulinio, karo siaubo ir savo fantazijas paganyti po pirmapradžių instinktų pievas? Betgi ne, testosterono, galgi perversijų ieškančiai vaizduotei romane – jokio peno; personažai myli ir mylisi, net gimdo vaikelius, bet lyg ir slapčia, kiek drovėdamiesi, dažniausiai – tyliais žodžiais (Viktoras: „Žodžiais tave jau seniai glamonėju“, p. 198), tik lyg po paties Platono jiems dovanota skraiste.
Romano personažai išgyvena ne tik meilę. Viktorą ištinka ir sunki liga, jo gyvenimo force majeure. Nežinia, ar įveiks ją. O Lietuva peržengia ketvirto dešimtmečio slenkstį, ir tai bus „didėjančių pasaulio sumaiščių“ dešimtmetis. Tiesa, iki Antrojo pasaulinio dar lieka keleri metai, vis dar galima optimistiškai manyti (viltis), kad jis aplenks Lietuvą, neištiks jos, karas neprasidės, juk neseniai buvo. O kai Lietuva šio romano pasakojime tolokai įsibėgėja, kai ketvirtajame XX a. dešimtmetyje jau modernizuojami ne tik miestai, bet ir kaimai, kai atsigauna nauda ir įsidrąsina klasta, kai pirminį politikos skaidrumą užtemdo apgaulė, kai Trečiajame Reiche jau mokomasi karo maršų, išbandomi junkersai ir nuliejama vis daugiau haubicų ar kitų ginklų, kai I. Šeinius jau rašo ir išleidžia satyrinį fantastinį romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“, naujojo V. Daujotytės romano siužeto spyruoklė nutrūksta. Arba ji tiktai iki tiek ir buvo suveržta. 214 puslapyje autorė personažus pametėja Skaitytojui. Lyg sakytų: personažai dabar – jūsų. Darykit su jais kas patinka. Bet ne, juk ne viską, ne su visais. Juk vieni pasimirė, kiti – patys savo likimo kalviai. Su charakteriais.
Betgi man, ko gero, nieko ir nereikia su tais personažais veikti. Istorija – ne metų laikai, bet ji, matyt, mėgsta ratus. Žiedus. Savus ar mūsiškus. Visokius. XXI a. pr. Lietuvoje vėl kartojamas senas klausimas, iš kur ir kam ta netikėta, bet galimà šviesa istorijos (pabaigos) tunelyje, tad vėl ir aktualus tas pats klausimas, kodėl autorei parūpo turbūt seniai iškirsto Šaltmirių ar jos pačios šeimynos sod(n)o žiedų šviesa. (O man tik smulkmena – iš galvos ar širdies neišeina apmaudas dėl savo rankomis nesąmoningai nukirstos trešnės.)
Jeigu skaitytojas vis dar dairytųsi, ką „veikti“, tai galėtų apmąstyti romano visumą. Jo struktūrą. Romanas visada yra sunkiai aprėpiama „struktūra“. Ypač jeigu jis nekanoninis, arba bandymas parašyti savitą, niekieno neįsivaizduotą romaną. Šis atvejis toks, ir aš tik pradėjau į jį gilintis. Daug ko nepasakiau. Juk ši struktūra ne vien kaip fabula, siužetas, idėjos ar personažai. Romanas – pasaulis mums, bet ir pasaulis sau, jis – pasaulis savyje. Jame svarbūs visi įmanomi ryšiai, dažnai sunkiai įžvelgiami, ne išsyk atrandami. Štai, kad ir toji V. Daujotytės romano pasakotojo balso (-ų) polifonija, trūkinėjančių sakinių, sinkopinis jų prasmių ritmas, pačios autorės ir jos personažų balsų sutartinė, šis įspūdingas, sakyčiau, „grupinis“ šnekėjimas ar net giedojimas. Manau, tokio neišgirstum, tarkim, net modernizmo klasikės Virginios Woolf sąmonės sraute ar vidiniuose monologuose. Ir ši mano minties gija traukia jau kitą. Juk skaidri toji literatūrinė transcendencija, ji, matyt, yra tik oksimoronas, galima ją suprasti ir kaip metaforą. Paradoksalus sutapimas ir tai, kad mano prisiminta (V. Woolf) ponia Delovėj – iš to paties XX a. trečiojo dešimtmečio, ir ji (šios knygos atveju) stebina priešingais patyrimais – žmonių, praradusių svajones, susimąstymais ar jausenomis, o drauge ir turtuolių gyvensenos (dvasine) tuštybe. Ką gi, XX a. pr. laikinajai Lietuvos sostinei Kaunui, į kurį atvažiuoja ir į kurį lygiuojasi Bronislova (ir jos mylimasis Viktoras), dar labai toli iki Londono, jau išaugusio romantines viltis, jau laužančio griežtas Viktorijos laikų vertybes, ieškančio kitokio, anuomet labai naujo požiūrio į pasaulį.
Šias Lietuvos (kaip ir romano personažų) laukiančias sumaištis nusižiūrėjau nuo ketvirto knygos viršelio. Ir pasidarė kiek nesmagu: kodėl apie romaną imu kalbėti jo autorės žodžiais? Savų neužtenku? Ak, ne. Čia gal kaltas Viktorijos Daujotytės rašymo be pabaigos virusas. Autorė, manau, dar nori būti išgirsta anapus knygos, kitapus romano. Ji baigia pasakojimą post scriptum’u (p. 225–226), kurį vadinčiau autorecenzija. Beveik tobula. Retai nutinka, kad autorius, baigęs kūrinį, stabteli, pagalvoja ir prirašo tiesos apie savo knygą. Bet šįsyk taip yra. Galėjau nieko ne(už)rašyti iš savų įspūdžių, tik pasiūlyti visiems perskaityti tuos du puslapius. Jie užbaigia romaną, bet jais galima jį pradėti, jie puikiai tinka vietoj mano ilgokų galvojimų, nes taiklūs, vaizdingi, lakoniški, konceptualūs. Sąmoningi. O kam čia aš? Gal irgi užsikrėtęs, nors ir kitu – skaitymo be pabaigos – virusu, tad užsimerkiu, kad nematyčiau sublyksinčių iš tamsos Mefistofelio akių, ir mintyse ant visų savo įspūdžių uždedu ilgokai matuotą kepurę – „Sustok, akimirka istorijos“.
[1] Svarstant tiek šį, tiek kitus romano sandus, iš galvos neturėtume išleisti kūrinio motto: „Rašyti: patirti ir kas kitų patirta“ (p. 5).
[2] Dėl seserų skaičiaus („keturios“) skaitytojui gali kilti aliuzijų į Ramūno Kasparavičiaus postmodernų romaną „Keturių sesučių darželis“ (1995). Jo poetikoje dekonstruojama tai, kas išaukštinama arba bent saugoma V. Daujotytės kūrinyje; tad ir aliuzijos – menkai pagrįstos.
[3] Štai kas Viktorui įrašyta romane vietoj jo „metrikos“: „Viktorui kažkaip atskirai svarbu atrodė, kad gimęs tais metais, kai Maironis išleido „Pavasario balsus“; buvo tikras, kad tai ir jam svarbiausia knyga, kartais pasvajodavo, kad ir jam, sulaukus 33 metų, tokio amžiaus buvo Maironis, kai išėjo jo eilėraščių knyga, atsitiks kažkas ypatinga, kad jis supras, kas pakeis jo gyvenimą. Gal ir nuveiks ką“ (p. 90). Išrašiau citatą ir pagalvojau apie autorės gimtadienį (tikrąjį, ne formalų), kuriam metai irgi mažiau svarbūs nei diena – Kūčių išvakarės.