Valentinas Sventickas. Panegirika epitafijų kūrėjui
2004 m. Nr. 12
Leonardas Gutauskas. In fine. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 222 p.
Nauja Leonardo Gutausko poezijos knyga „In fine“ išsiskirs lietuvių literatūros lentynoje. Jos ypatingumą lemia sumanymas. Visi šios knygos kūriniai skirti mirusiems žmonėms, daugiausia rašytojams ir dailininkams. Pirmas skyrius aprėpia didelį būrį lietuvių, tiek išėjusių prieš metus kitus, tiek ankstėliau, tiek – labai seniai (Vytautas Kubilius, Antanas Gudaitis, Mikalojus Oginskis…). Antrame skyriuje vyrauja eilėraščiai apie įvairaus laiko pasaulio dailininkus (tarkim, Salvadorą Dali, Franciscą Goyą, Andrejų Rubliovą). Atskiro trečio skyriaus svorį poetas suteikia vienam kūriniui, pavadintam „Dalia Grinkevičiūtė“. Pagal apimtį (16 knygos puslapių) tai būtų mažoji poema.
Taigi visi „In fine“ kūriniai yra epitafinės prigimties. Unikalus atvejis lietuvių poezijos visumoje. Senuosius žanrus – epitafijas, dedikacijas – šiuolaikinė literatūra transformavo ir kartais pasitelkia. Tačiau vientisų telkinių nėra daug. Minėtina A. Baltakio knyga „Dedikacijos“ (1975). Iš pasaulio poezijos svarbu prisiminti amerikiečio Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologiją“, pirmą kartą išleistą 1915 m., daugiau nei šimtąsyk pakartotą, išverstą į daugybę kalbų. S. Gedos išversta ji 2000-aisiais išėjo ir lietuviškai. Aiman lietuviams nieko nereiškia, kad toji antologija Amerikoje buvo bestseleris. Poezijos vertimų, kad ir kokie puikūs tai būtų kūriniai, neperkame, beveik neskaitome, nereflektuojame.
E. L. Masterso knygoje kalba sugalvoto miestelio miruoliai (autoepitafijos). L. Gutausko kelias kitas – jis rašo apie tikrus asmenis, dažniausiai savaime reikšmingus.
L. Gutauskas – rašytojas, dailininkas, žmogus – mintimis nuolat bendrauja su dideliu ir margu menininkų būriu. To bendravimo poreikis, intensyvumas, prasmė – visa, kas atsiveria skaitant „In fine“ poeziją, – daro didelį įspūdį. Patiriame, ką reiškia kūrinių ir kūrėjų egzistavimas, jaučiame, kaip menininkai maitina vieni kitus, kaip kūryba nenyksta ir tęsiasi (gramatinė forma in fine nereiškia baigtumo), galvojame apie pagarbą kūrybai, apie autoriaus intelektą ir žmogišką jautrumą, apie solidarumą, etiką. Knygos vardynas mums įrodo, kad L. Gutausko atveju netinka „grupių“, „kartų“ sąvokos, kartais jam nelabai svarbus ir kūrybos vertingumo matmuo. Nėra sentimentų persvaros. Epitafijoje tėvui objektyvumo gaudesys garsesnis nei sūnaus kalba.
Metams bėgant epitafija (glaustas įrašas antkapyje, ant sarkofagų Egipte) neteko lakoniškos išraiškos, bet savo prigimties nepamiršo. Pagarbos, vertės motyvas išlikęs. Kitame poliuje matytume dygiąsias R. Burnso eiles, yra ir lietuvių poetų, sukusių šion pusėn. L. Gutauskas – ne. Palankumas yra jo epitafinio kalbėjimo atrama. Nors kai kurie kūriniai netrumpi, išplėtoti, taigi visai parankūs požiūriui niuansuoti, – pasiginčijimo arba nuvertinimo žymių beveik nėra.
Kas gresia didelei knygai, kai į ją dedama daug vienos žanrinės ir intonacinės prigimties kūrinių? Monotonija. Ji gali nuslopinti gražiausius ketinimus. Gelbsti įvairovė. Štai eiliuota kūrybos interpretacija („Algimantas Švėgžda“). Štai tikro ar tariamo atsitikimo meninis piešinys („Vytautas Kalinauskas“). Kitur – detalės ar žmogaus pomėgio sureikšminimas (Justinas Mikutis antrą kartą užpila tą pačią kavą, Vladas Dautartas stovi prie upės). Dar kitur kalbėjimas glaudžiasi prie kito poeto įvaizdžių, žodžių, būdingosios eilėdaros. Kartais L. Gutauskas pasakoja žmogaus biografiją, jeigu ji ypatinga, aprašo, ką ir kaip žmogus darė, kas jam ypač rūpėjo (V. Krėvės motyvas eilėraštyje apie Albertą Zalatorių, baltosios pelėdos reikšmė rašant apie Tadą Ivanauską).
Padeda ir rakursų įvairovė. Pavyzdžiui, kalbėjimas kreipiantis į mirusįjį, paties autoriaus atėjimas į eilėraščio veiksmą, bylojimas „iš anapus“. Labai ryškus ir keliareikšmis Jurgiui Baltrušaičiui skirtas eilėraščių ciklas: L. Gutauskas parašė jį rusiškai, bet lotyniškais rašmenimis. Taip primenama, kad J. Baltrušaitis daugiausia rašė rusų kalba (jo frazeologiją epitafijos kūrėjas imituoja puikiai), ir kartu tas poetas „grąžinamas“ lietuviškam raštui. Dar įdomus atvejis – eilėraštis apie Maironio „Pavasario balsus“ parašytas V. Mačernio vizijų stiliumi. L. Gutauskas tartum paakina savo knygos personažus tarpusavy pasikalbėti.
Bene stipriausias, netikėčiausio rakurso kūrinys – paskyrimas talentingai tremties rašytojai Daliai Grinkevičiūtei (1927-1987). Jo stilių, meninę kalbą visai pagrįstai galėtume gretinti su „Giesmių giesme“. Šis meninis sprendimas Laptevų kankinės paveikslą perkelia į visai kitą – biblinę erdvę, į ilgametę moteriškumo istoriją. Nuostabi ir jaudinanti giesmė.
„In fine“ recenzentui neverta kelti sau nebūtinų užduočių, tarkim, interpretuoti interpretacijas. Būtų per daug pakopų. Vienas menininkas rašo apie kitą menininką, dabar dar tu kiši savo trigrašį. Kiekvienas kūrinys, kiekvienas atskiras sąlytis, – taip, jis gali tapti specialios, nuodugnios analizės dalyku. Tiesą sakant, kiekvieno šios knygos kūrinio atskiras matymas gali būti dosnesnis negu jų suvokimas kartu, telkiny. Taigi patsai knygos sumanymas, natūralus ir šviesus, kartu turi prigimtinę problemą. Su idėja sutinkančią sąmonę vis tiek trikdo supratimas, kad toji idėja racionali (o skaitai poeziją), būdinga profesionalui. Kol skaityti įdomu, kol nematai inercijos pėdsakų (paveikslo kopijavimas eilėmis), kol teka tiesiog gera poezija, – visai nepriekabiauji. Bet kai sumanymas darosi ryškesnis už poeziją, – stoji jos ir spontaniškumo pusėn. O paskui vėl – galvoji, kad „bet kokia“ knyga, knyga be idėjos ištirpsta tarp kitų.
Šios problemos padariniams reikia ramiai priskirti tai, kas neišvengiama: pagerbimo, dėkingumo, vertės pajautimo būsenas bei atitinkamas intonacijas, kurios – ką padarysi – kartojasi, ir keletą epitafijoms reikalingų semantinių telkinių. Mirtis – kalnelio tyla, žvakių vaškas, įkapės, smilkalai, vėlė ir t. t. Praeinamybė – dulkė, vėjas, šešėliai, laikrodis, užsiveriančios durys. Kūrybos ir gyvenimo įprasminimas – gelmė, šviesa, širdis, Turino drobė, nemiegotos naktys… L. Gutauskui ypač artimi augmenijos motyvai, su knygos linkme jie sutaria.
Epitafijos kūrėjui atrodo, kad jis turi šiek tiek nusiasmeninti, daugiau pasakyti apie tą kitą – svarbiausius, gal net ir žinomus dalykus, lengvai pamatomas asociacijas. Toks yra apsiuvimo voratinkliais vaizdas eilėraštyje apie Nijolę Miliauskaitę, tokie skaidrumo ir krištolo įvaizdžiai paskyrime Juditai Vaičiūnaitei, dulkėtų sparnų motyvas Kazimierui Vasiliauskui skirtame kūrinyje. Yra gražių „pataikymų“, tikslių įžvalgų, susitapatinimų. Bet ėjimas kitokiu keliu irgi būna sėkmingas. Laisvu ir nelauktu vaizdu L. Gutauskas prabyla apie atokiau esančius, pavyzdžiui, Henriką Nagį, Vytautą Kavolį, Vincą Krėvę (antras eilėraštis), Kristijoną Donelaitį. Daug fantazijos skleidžiasi devynių eilėraščių cikle, skirtame Thomui Stearnsui Eliotui. Galima būtų sakyti, kad didesnės, išplėtotos kompozicijos atveria daugiau prasmių, subtilių gretinimų bei asociacijų, įdomių reginių. Bet tai ne taisyklė. Trumpi, skalsūs eilėraščiai (paprastai cikliukų paskutiniai) turi ypatingos bendrinančios jėgos (tarkim, apie Justiną Mikutį, Bronių Krivicką). Kaip L. Gutausko pasakyta apie Joną Aistį: „dangus, kurio lig šiol šikšnosparniai neįlenkė“.
Čia sustosiu, nes apie šios knygos kūrinius galima daug pasakoti ir daug cituoti. Manau, kad šitai geriau tiks literatūros ir dailės mokytojams. Jiems, taip pat įvairių proginių skaitymų rengėjams ši knyga – tiesiog parankinė.
Baigsiu pagalvojimu, kuris man atrodo ypač svarbus. L. Gutausko poezijos knygą „In fine“ verta pamatyti šiandieninės žiniasklaidos, memuaristikos, smagių ir nesmagių pasitaškymų kontekste. Išsiskiria! Išsiskiria pagarba, rimtumu, kūrybinio solidarumo pojūčiu. Ji pasako, kad menas ir menininkai yra reikšmingas pasaulis. Aktualu, verta ir prasminga bent meno kalba šiandien tai svariai pasakyti. Pasakyta.