literatūros žurnalas

Valentinas Sventickas. Ir dar

2022 m. Nr. 1

2018 metais išleista mano knyga buvo pavadinta „Dar gurinių“. Jos pratarmėje paaiškinau, kad guriniais vadinu savaime atsirandančius trumpus užrašus. Sugalvojęs šios publikacijos antraštę, pamaniau, kad, be savaime suprantamos reikšmės, gali būti dar viena. Kad gali būti toks literatūros žanras – ir dar.

 

To paties?

Iš literatūros klasikos.

Jūreivis atplaukia į uostamiestį, kuriame yra buvęs prieš dešimtį metų. Nori pasėdėti, išgerti.

Eina gatvele, kurią atpažįsta, pamato barą, kuriame ne kartą buvęs. Jis ten pat, toks pat.

Užeina. Sėda prie staliuko, prie kurio dažniausiai sėdėdavo. Prieina barmenas, sako:

O, sveiki. To paties?

Štai kas man patinka.

Štai ko nėra ir jau negali būti.

Ir taškas.

2021.X.29


Parašyti eilėraščių

Poetai jau įtikino save, jog visai nebūtina, kad eilėraštis išreikštų ką nors reikšminga ir pats reikšmingas būtų.

Užrašau išgyvenimo atkarpėlę įgudusia profesionalo ranka, išmanydamas šiam laikui tinkamą poetinę frazeologiją, ir gana. Pakankama. Toks eilėraštis skaitomas, patiriama kas nors gera, gali būti pagirtas.

Poetas ar poetė, kai viešai skaito savo eilėraštį, kurį rašant būta tikro išgyvenimo ar pakylėjimo, tai skaito jį kažkodėl siųsdamas intonacinę žinią, kad perteikti įkvėptą būseną nekorektiška kitų žmonių atžvilgiu. Dėl to atsainiai pamurma žodžius ir nusišluosto nosį.

Įtampų, aukštų ir didelių siekimų, praregėjimų, visumų pojūčio, mįslės ir darnos, daug apglėbiančios metaforos, tekančios ir skambančios kalbos, įsimintinos eilutės eilėraštis nyksta.

Poetams reikėtų vėl patikėti, kad poezija yra reikšminga.

Ir parašyti eilėraščių.

2019.IX.1


Rupūžėlė

Vis dėlto jau kyla nesmagių minčių.

Buvau ir tebesu įsitikinęs, kad poezijos knyga turi atrodyti gerai. Kad eilėraštis turėtų erdvės, kad būtų vykusiai parinktas antraščių ir tekstų šriftas, kad tinkamai įrištą knygą būtų malonu imti į rankas.

Bet kas dabar darosi, tai… Reikia puikaus popieriaus, spalvingų iliustracijų, įmantraus maketo, unikalaus įrišimo, reikia, kad knygos vartytojas aikčiotų ir nedvejodamas mokėtų dvidešimt eurų už šimto puslapių eilėraščių rinkinį.

Žinau, kad taip elgtis linkę kai kurie leidėjai, ypač tie, kurie poeziją leidžia labai retai. Na, mes parodysim!.. Taip pat žinau, kad TOKIOS knygos troškimų turi ir kai kurie poetai, net ir geri.

Ką sakyti?

Tai abejonė, ar poezija pati viena žmones patrauks. Tai pūtimasis, be abejo. Ir tai rinkos visuomenės rupūžėlė.

2019 gegužė


Nesurastas

Pirmoje Aido Marčėno knygoje „Šulinys“ (1988) skaitėme penkių eilėraščių ciklą „Triušių narvas“ (p. 69–73).

Knygoje „Ir: 123 eilėraščiai“ (2019) sugrįžta triušių narvo įvaizdis. Eilėraščiuose „Vienas, du, trys“ ir „Spira“ (p. 120 ir 121). Abu parašyti 2017 metais.

Kas čia atsitinka?

Visų pirma – vaizdo ir įvaizdžio grįžimas po trisdešimties metų. Ilgametės įvaizdžių kelionės Marčėno kūrybai būdingos, pavyzdžiui, angelai, dulkės, dėvėti, aidėti ir pan. Bet šios pastovesnės negu tas vaizdas, apie kurį dabar kalbame.

Debiutinio poezijos rinkinio ciklas pradedamas svarstymais apie sielos (ne)mirtingumą, toliau sakoma „aš vis dažniau kalbuosi / su mirusiais vis rečiau / su gyvaisiais“, ketvirtame eilėraštyje, jeigu reikėtų pabrėžti leitmotyvą, jis būtų „mirę kalba su mumis tik tiek / kiek jie yra gyvi“, kiek jie (mirusieji) veikia mus gyvus. Penktas eilėraštis, žiūrint ankstesniųjų kontekste, prasideda tartum netikėtai: „nes kelias iš namų / visada yra kelias namo.“ Prabylama daug konkrečiau, negu buvo kalbėta, atsiranda namų motyvas. Tačiau sąsaja yra. Išėjimo ir grįžimo jungties metafora. Eilėraštis (ir visas ciklas) baigiamas įspūdingu vaizdu, atėjusiu iš poeto vaikystės:

savo trečiąją vasarą
aš galiu pavadinti namais:
tie keisti dideli žmonė
s
kurie tada gyveno su manimi
kurių jau daugelio nebėra
aš žinau (ir tai nėra paradoksas)
kuo toliau aš tolinuosi link jų
tuo dažniau jie kankinamai
bando mane prisiminti

iš triušių narvo pro groteles matau štai
susėdę visi po jazminais
lauko virtuvėje
mirusieji ir gyvieji
girdžiu šaukia mane vard
u
aš glaudžiu prie savęs šiltą triušio kūnelį sudie
amžinai

Visai jaunas poetas meistriškai augino kūrinį iki kulminacinio vaizdo, ir parašė jį puikiai. Vaikystės įvykis Maišymų kaime (yra vaikučio Aido nuotrauka triušidėje) supintas su minėtais viso ciklo motyvais. Vaikas, pasislėpęs ir nesurastas, „dideliems žmonėms“, gyviems ir mirusiems, poeto valia sako: „sudie amžinai.“

Ar tą patį sako subrendęs poetas po trisdešimties metų?

Ne.

Cituodamas eilėraščio „Spira“ pradžią tiesiog paliudiju, kad kalbama apie tą patį įvykį ir poetinį įvykį:

Niekas manęs taip ir nerado
užmigusio triušių narve
trečiaisiais gyvenimo metais.

Eilėraštis „Vienas, du, trys“ knygoje „Ir“ spausdinamas greta. Trumputis, cituoju visą:

  1. Kur einam? Einam
    slėpynių.

  1. Pasislėpiau.
    Niekas neras. Niekas
    Neieško.

  1. Radau nesantį. Esančio
    rast negaliu.

Skaitykime įsidėmėdami, paklusdami lakoniškoms sunumeruotoms tezėms, kiekvienas žodis svarbus: radau nesantį, esančio rast negaliu.

Esam skatinami manyti, kad dabar poetui svarbesnis nesantis.

Eilėraščio „Spira“ pabaiga pritaria:

O aš tik sapnuoju, kad pasauly
jų nebėra, sapnuoju nutriušusį
šitą save. Kieta eilėraščio spira,
taip skaudžiai duri, kad nubusiu.

Geriau nenubusti. Žinai, kad yra „kieta eilėraščio spira“, ir žinok. Bet geriau tas sapnas, tas nesantis.

Pabrėžta metafiziškojo dėmens persvara, ir šis pabrėžtumas reiškiasi kaip problema.

Tokia galėtų būti interpretacija. Reikėtų pridėti, kad dabartinio Marčėno kalba saikinga ir koncentruota, kad garsų prasminės sąšaukos (triušių-nutriušusį) nėra demonstratyvios, bet girdimos.

Mes, rašantys apie literatūrą, esame linkę ieškoti kitimo krypčių, fiksuoti pasaulėvokos raidą. Nesakau, kad tai bereikšmis ar paikas užsiėmimas. Bet tikra poezija pasako visko daug, tad „krypties“ linijos nereikia per jėgą tiesinti. Metafiziškosios miglos nestigo ir debiutinei Marčėno knygai. Yra joje eilėraštis „Klaida“ (p. 16), taip pat kalbantis apie slėpynes (mokyklos kieme), pasakotojas ir čia nesurandamas (buvo įsilipęs į klevą). Viską prisimenantis pasakotojas praneša, kad tas klevas jau nukirstas prieš dešimtį metų. Ir štai įspūdinga eilėraščio kadencija:

o aš vis dar
slepiuosi jame

Marčėnui toks realybių susislankiojimas svarbus. Rinktinėje „Eilinė“ (2006) eilėraštis „Klaida“ spausdinamas pirmas.

Baigdamas pajuokausiu. Aidas Marčėnas sako skaitytojams: ieškokite manęs, aš dar nesurastas.

2020.IV.20


Yra

Poetės Ramutės Skučaitės 90-mečio vakaras Rašytojų klube. Tarp kitų kalbėtojų buvo ir poetas Rimvydas Stankevičius. Pakalbėjo, kaip paprastai, „be popieriuko“, prisimindamas bendravimo epizodus ir prisiliesdamas prie esmės.

Antryt galvojau, kad štai Rimvydas, geras ir ambicingas poetas, turi ką pasakyti apie nutolusio laiko mūsų poezijos klasikus, apie savosios ir kiek vyresnės kartos plunksnagraužius. Ir kad linkęs bendrauti su vyriausiąja rašytojų karta. Draugauja, susitikinėja, susiskambina su Ramute Skučaite, su Algimantu Baltakiu, net ir paskaito telefonu vieni kitiems naujų eilėraščių. Šiais laikais neįprasta, jeigu kalbėtume apie Rimvydo bendraamžius. „Ne lygis, ne mada.“

Mintyse kedendamas to vakaro įspūdžius (teko jį vesti), galvodamas apie Rimvydą, mintyse pradėjau atkūrinėti jo eilėraštį, iš kurio tik debesėlis buvo likęs sąmonėj. Atsiverčiau rinkinį „Kiaurai kūnus“ (2020) ir radau jį turiny tarp skaitant pažymėtų varnele. Eilėraštis pavadintas „Jėgų pusiausvyra“. Perskaičiau iš naujo, pagūžčiojau pečiais, – tartum nieko bendra su tuo, ką čia rašau.

Pasąmone reikia kliautis labiau nei sąmone. Jeigu apie kūrybos impulsyvų suvokimą.

Eilėraštis ilgokas, kaip Stankevičiui būdinga, pasakojamasis, kaip būdinga šių laikų poezijai, bet turi savo cveką, kuris ir paskatino jį prisiminti.

Apsisapnavęs berniukas ilgais naktiniais marškiniais, prižadintas žvaigždės, lipa laiptais į rūsį su žvake rankoje ir klausinėja: „Ei, ar kas nors ten yra?“ Ši situacija apipinta žodžiais apie pasaulio nepažinumą, apie fizikos pralaimėjimus metafizikai, apie Vergilijų, kurio šaukiamasi.

Ir štai pabaiga:

Stoviu ant laiptų į tamsą
Jau pusę savo gyvenimo,

Išaugtais marškiniais, su užgesusiu
Žvakigaliu rankose –
Ir neinu nei žemyn, nei aukštyn:
– Ei, ar kas nors ten yra?..
– Yra.

Čia ir matykime poetą Rimvydą Stankevičių. Poetą, kuris girdi ir persako mums paslaptingo neaprėpiamo pasaulio balsą: „Yra.“

Beje, Ramutės Skučaitės naujų eilėraščių knyga, pristatyta tame vakare, pavadinta „Buvau atėjus“. Taigi – buvau ir yra.


Formuluoju

Esu pasakojęs ir rašęs apie Jono Strielkūno darbo stalą „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Krūvos popierių be jokios tvarkos. Bet kai redakcijos valdžia pareikalauja kokio nors popieriuko iš tų stirtų, Jonas pasilenkia ir pageidaujamą lapelį bemat ištraukia.

Strielkūno žmona Janina sako, kad viskas būdavo taip pat ir namuose.

Piešdamas tą tikrą vaizdą, norėjau pasakyti kai ką daugiau. Rodos, ne visi suprato.

Tai dabar literatūros kritikas formuluoja, maloniai prašom: lygiai taip poetas Jonas Strielkūnas iš gyvenimo sumaišties stirtų savo eilėraščiui pasiimdavo tai, kas esminga.

2019 kovas


Atsargiau

Daug kas iš literatūros tyrinėtojų, kai atsiranda reikalas, savo samprotavimams remti telkiasi rašytojų dienoraščius ir laiškus. Jie suvokiami kaip ypač patikima autentika, vertingesnė už visa kita.

Sutinku, kad daugeliu atvejų tinka taip elgtis, net ir būtina, o pagaliau ir – kilnu.

Bet reikėtų ir atsargumo. Ar dienoraštis rašytas tik sau, ar su nuojauta, net ir žinojimu, kad kada nors bus publikuotas? Tas pats dėl laiškų.

Tačiau ne tik tai. Rašto žmogus, kai paima plunksną į rankas, ar jis viską užrašo taip, kaip buvo, ar yra plunksnos nešamas?

Tūlas daugiau patirčių turintis raštų ir likimų knebinėtojas tikriausiai yra apie tai pagalvojęs.

2019.XII.20


Egzaminas

Čia tai bent!

Dėstytojai, profesoriai visokie įpratę klausinėti, egzaminuoti studentus, skirti jiems užduotis. O čia – studentai egzaminuoja savo dėstytoją. Tokia ir yra publikacijos „…o buvo taip…“ paantraštė.

Vilniaus pedagoginio instituto (vėliau vadinto kitaip, o nūnai sunaikinto) dėstytojas profesorius Petras Bražėnas sutiko atsakyti į savo studentų klausimus. Pradėjo atsakinėti seminare, baigė (visgi buvo pusšimtis klausimų) prie rašomojo stalo.

Toks tad įdomus, netikėtos formos autobiografinio pasakojimo žanras. P. Bražėno knygoje „Rudeninės pabiros“ (išleido „Santara“ 2021 m.) jis driekiasi per šimtą šešis puslapius, tai daugiau nei trečdalis visos knygos. Ko buvo klausiamas, tą ir atsakė. Aprėptas gyvenimo kelias, darbai, pasaulėžiūra ir jos raida, kūrybos tėkmė, žinoma, ir požiūris į pedagogiką, į jaunus žmones. Pakankamas tekstas P. Bražėnui pažinti!

Pabrėžtinas žanro atspalvis būtų šis. Atsakinėtojas kreipiasi ne į abstraktų skaitytoją, o į filologiją studijuojantį jaunimą. Toks adresatas paveikia visą pasakojimą.

2021 rugpjūtis
Mardasavas


Nežinau, ar tai smulkmenos

Reikėtų pasiimti iš knygų lentynos Dalios Grinkevičiūtės tomelį „Lietuviai prie Laptevų jūros“, išleistą 2005 m. serijoje „Lietuvių literatūros lobynas“. Susirasti 173 puslapyje pastraipą, prasidedančią sakiniu „Teismas išeina pasitarti.“ Dalia teisiama už tai, kad atitempė lentų šaltam barakui bent kiek pasišildyti. Mano, kad bus nuteista ir baigs gyvenimą varoma į lagerį per speigą ir pūgą (taip dažnai atsitikdavo). Pastraipos pabaiga: „Galas kančioms visai arti.“

Smulkmenos“ būtų dėl šio sakinio.

Rusų kalba D. Grinkevičiūtės 1976 m. liepą parašytoje atsiminimų versijoje savo būseną ji aprašo kiek kitaip. Laukdama nuosprendžio galvoja: „Liko visai nedaug, ir baigsis kančios. Viskas baigsis.“ Toliau. Buvo netikėtai išteisinta kaip nepilnametė už „nuoširdų prisipažinimą“. Ir tada: „Aš negaliu daugiau gyventi, o mane paliko gyventi <…>.“

Taigi 1976 m atsiminimuose būta daugiau desperacijos negu rašytuose XX a. devinto dešimtmečio pradžioje. Vėlesniu laiku sustiprėjo D. Grinkevičiūtės nusiteikimas išgyventi, išlikti, paliudyti.

Dar viena „smulkmena“ atrodo taip. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, be kitų rankraščių ir mašinraščių, yra lapteviečių lyderio Jono Markausko 2002 m. perduotas mašinraštis, kuriame išspausdintas tekstas, dabar žinomas pavadinimu „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Apybraiža publikuota 1988 m. žurnale „Pergalė“ ir vėliau knygose iš mašinraščio, kurį 1987 m. rašomąja mašinėle iš rankraščio išspausdino Kazio Sajos žmona poetė Zita Gražina Mažeikaitė. (Apybraižos pavadinimą, kaip žinoma, pasiūlė K. Saja.) Bet J. Markausko perduotas mašinraštis yra kitas. Jo pirmo puslapio viršuje vietoj antraštės parašytas žodis „Mūsų“, toliau daug taškų, virš jų pieštuku užrašyta MAŽOJI ŽEMĖ.

Štai kiek žinių reikia dėl „smulkmenos“, kurią verta pasakyti. Pastarajame mašinraštyje anksčiau minėtos pastraipos pabaigoje sakinio „Galas kančioms visai arti“ nėra. Ir tai mašinraštis, kol kas ypač mįslingas, – jame yra taisymų bei įrašų, man atrodo, D. Grinkevičiūtės ranka. Rankraštyje tas sakinys yra, publikacijose yra, o ką tik aptartame mašinraštyje jo nėra.

Netyčia (ar sąmoningai) praleistas spausdinant mašinėle? Tada kodėl nepastebėjo, nepataisė autorė? Kitką taisė, o šito ne.

Interpretacija peršasi, bet geriau jos nerašyti. Galvokime kartu.

2021.X.29


Dekonstrukcija

Dekonstrukcijos sąvoka, dabar dažnai pasitelkiama meno tyrinėtojų ir sovietologų, toli nutolusi nuo Jacques’o Derrida supratimo. Tiksliau – labai apribota. Imamas reiškinys arba subjektas ir, atseit, dekonstruojamas. Įsivyrauja pažodinė sąvokos reikšmė. Įvykis arba asmenybė „išardoma“ ir sudėliojama kitaip, savaip. Sukuriama figūra arba iškamša, tinkama dekonstruktoriaus apšaudymui. Visa, kas reikiamai iškamšai netinka, eliminuojama. Reiškinio ir asmenybės esmė trinama kaip trukdanti siekti savojo tikslo. Kadangi iškamša negyva, stovi ir tyli, tai kritikos strėlės gali būti labai taiklios, argumentai logiški. Projektas įvykdytas!

2020.III.7


Ochrana

Apie Justiną Marcinkevičių ir jo oponentus. Mano laikyseną.

Kokia buvo mano specialybė, kai tarnavau kariuomenėje?

Охрана особо важных объектов.
Ypatingos svarbos objektų apsauga.

2021.X.25


Ką užsirašė Daukantas 1825 metais

Nuostabu matyti, kaip seniau parašyti žodžiai laikui ir įvykiams tekant įgyja aktualių reikšmių.

Justino Marcinkevičiaus draminė apysaka „Daukantas“, parašyta 1983–1984 metais. Daukantą, atostogaujantį tėviškėje, aplanko būrelis kaimo žmonių. Jų kalboje Daukantas, kaip tautosakos rinkėjas, išgirsta ypatingų posakių ir pradeda juos užsirašinėti.

Štai pirmosios patarlės, kurias jis užsirašo:

Ką piktas įdės, to ir geras neišims.
Pilvą molio nepridrėbsi.

Šį pastebėjimą, ypač dėl molio, užsirašau perskaitęs Nerijos Putinaitės knygą „Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“ (2019).


Nuotrauka

Žurnalistė Irena Babkauskienė (nepažįstu jos) telefonu susitarė ir elektroninio susirašinėjimo būdu karantino sąlygomis padarė su manimi interviu. Šį pokalbį inspiravo mano knyga „Ką žino upė: Dar apie Justiną Marcinkevičių“.

Interviu išspausdintas laikraštyje „Vakaro žinios“ 2020 12 02. (Regis, buvo ir „Respublikos“ portale.)

Laikraščių žurnalistai paprastai klausinėja ne apie kūrybą, o apie politizuotus ir atgarsio sulaukusius epizodus. Taigi dar kartą buvau paklaustas apie Just. Marcinkevičiaus užsipuolimą TV laidoje „Krantas“ 1991 m. ir tolesnį jo juodinimą. Ir dar kartą pasakiau, kad tada joks įtakingas politikas nestojo jo ginti. Pridėjau, kad „tokiu būdu JIE prisidėjo prie piktųjų dvasių veikimo“.

Ir štai ką padarė laikraščio dizaineris. Pirmame laikraščio puslapyje. Surado ir per visą plotą paklojo Sąjūdžio metų kažin kokio mitingo nuotrauką. Prie mikrofono kalbantis Just. Marcinkevičius. Už jo nugaros pirmoje eilėje stovi JIE.

Ačiū, nežinomasis, už supratimą ačiū!

2020.XII.3


Du romanai greta

Dviejų romanų skirtingas skaitymas. Abu galima vadinti istoriniais.

Pirmiau skaičiau Vytauto Martinkaus romaną „Tavo bažnyčios rūsys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018), jo žanrinė paantraštė užrašyta taip: „Sakmė apie retus giminės akmenis su epitafijomis jos personažams“.

Po kokio pusmečio – Undinės Radzevičiūtės romaną „Kraujas mėlynas“ (ta pati leidykla, 2017). Jį be išlygų reikia vadinti istoriniu. Veiksmas vyksta Livonijoje.

Radzevičiūtė rašo gerai, valdo sakinį, pastraipą, kompoziciją, raizgo vykusius dialogus, profesionaliai plėtoja veiksmą ir tam tikrais meniniais ženklais rodo savo santykį su vaizduojamais įvykiais. Distanciją. Tačiau skaitydamas tolydžio pajutau, kad, jeigu irsiuos iki pabaigos, tai ne mėgavimosi, o literatūrinio solidarumo skatinamas. Atsiyriau. Vis pagalvodamas, kodėl turiu skaityti tokią storą knygą (trys šimtai penkiasdešimt šeši puslapiai) apie Livonijos didžiūnų ir riterių intrigas bei tuometinį reikalų tvarkymo būdą.

Skaitydamas irgi storą, net storesnį (penkių šimtų dešimties puslapių) Martinkaus romaną, nė karto nesuabejojau, ar jį turėčiau skaityti, nors taip pat daug rašoma apie senus laikus. Kodėl nesuabejojau? Atsakymas visai paprastas. Kad ir kokius laikus vaizduotų Martinkus, skaitydamas jauti ir supranti, kad romanas kalba apie amžinas egzistencines problemas, ir nėra labai svarbu, kokie laikai ir įvykiai vaizduojami. Gal ir netikusiai pasakiau. Visgi svarbūs ir tie laikai, ir įvykiai, ir personažai. Bet daug svarbiau, kad skaitydamas tu galvoji apie tai, kas buvo tada, ir kartu apie tai, kas vyksta dabar, kaip visa tai pinasi ir kaip mane dabar veikia. O veikia!

2019.II.10


Stabtelėjimas stotyse

Antrą kartą skaičiau Vido Morkūno prozos knygą „Pakeleivingų stotys“. Išleido „Odilė“ 2019 m.

Įsižiūrima į žmones. Nujaučiama, ką jie nujaučia, patiria, supranta ir nesupranta. Suvokiama, kad žmonių poelgiai ir žodžiai gali būti nuspėjami ir ne. Vienodai. Psichologizmas skvarbus.

Nėra nei gėrio, nei blogio. Teka gyvenimas su visa kuo. Daug jame tamsos, klampynių, užkaborių, netekčių ir netesėjimų. Žmonės vargsta, klaidžioja, nusideda, miršta. Mirties daug, paprastai ji pilka, kasdieniška, priklausanti tam pačiam gyvenimui.

Nei gražių peizažų, nei herojų su romantiškais polėkiais, kurie gerai nuteiktų skaitytojus.

Kalba. Sakinys. Vido Morkūno talentas čia. Net sunku patikėti, kad įmanoma rašyti taip trumpai, koncentruotai, tartum objektyvistiškai. Patiriame, kad pradžios žodžių gaida dažnai kažin kaip užsimena apie tai, kas nutiks. Būna, jog pabaigos sakiniai sako, kad tikrai atsitiko, bet nesakoma kas. Turime spręsti iš autoriaus įžvalgų, pasirinktų veikėjų ir situacijų, iš pasakojimo būdo ir sukurtos atmosferos.

Objektyvizmas skatintų sakyti, kad autorius vengia teigti ar neigti, šalinasi vertybinio kalbėjimo. Bet – vertybinė laikysena randasi suvokiant tai, ką, kodėl ir kaip jis pasakoja. Ji pasklidusi visame kame. Taip, gaubiama dvejonių, spėlionių, paslapčių.

Puiki proza, reikia pritarti Viktorijai Daujotytei, knygos galiniame viršelyje parašiusiai: „sunku patikėti, kad tokia dar gali būti“.


Branduolinė

Didysis genys nutūpė ant lazdyno. Nužiūrėjo šakelę su riešutais. Kopė žemyn. Pakeliui buvo keletas lapų, pirmiausiai nuskabė juos. Priėjęs riešutus, pakibo nugara žemyn ir su jais bemat susitvarkė.

Vanda Juknaitė, jaunystėje žodinga prozininkė, jeigu prisimintume romaną „Šermenys“ (1990), vėliau nuo savo kūrybos šakelių nuskabė visus literatūrinius lapus ir įsismelkė į branduolius. Kalbu apie trumpą puikią jos apysaką „Stiklo šalis“, išleistą 1995 m. Prilygo klasikui Jonui Biliūnui.

Pavasarį redagavau naują jos apysaką. Irgi su nuskabytais lapukais. Knyga netrukus turėtų pasirodyti.

2021.VIII.28
Mardasavas


Pasakotojas

Susikurti, pasirinkti pasakotoją – nuostabus, viską lemiantis Fiodoro Dostojevskio gebėjimas. Kalbu visų pirma apie jo romaną „Demonai“ („Бесы“), parašytą 1870–1871 m.

Romano pasakotoju Dostojevskis pasirinko poną Antoną Lavrentjevičių, kurio prototipu knygos komentaruose nurodomas savamokslis filosofas Konstantinas Golubevas. Autoriaus valia pasakotojas paverčiamas vaizduojamo provincijos miesto gyventoju, vieno svarbiųjų personažų Stepano Verchovenskio jaunesniu bičiuliu, dalyvaujančiu visuose įvykiuose, juos stebinčiu, išgyvenančiu ir analizuojančiu. Stebėjimas, žinių „rinkimas“ ir visa ko apmąstymas filosofuojančio mintytojo lygmeniu – taip galima nusakyti jo vaidmenį. Pavesdamas pasakojimą tokiam veikėjui, autorius paskatina suprasti, kad pats išmano daugiau ir „atsikrato atsakomybės“ už kai kuriuos vertinimus bei diskurso nerišlumus. Tačiau autorius neakcentuoja distancijos tarp savęs ir pasakotojo, pastarąjį skaitytojai suvokia kaip mielą, mąslų, susirūpinusį žmogų. Dėl to randasi galimybė perleisti pasakotojui autoriaus žinių ir minčių, o kartu ir abejonių, paties Dostojevskio idėjinio blaškymosi, pateikti priešingų pozicijų sankirtas.

Genialus sprendimas!

2019.II.2


Kukutis, Žemaitės

Eikš, eikš, žemaiti kukuti, bent padainuosi…

Tai citata iš Žemaitės „Autobiografijos“ (Žemaitė, Rytą giedra, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 127).

Cituotus žodžius sako dvylikametis ponaitis, pasakojantis, ką šventas Petras į dangų priims. Lenko bajoro, žydo pirklio, net vokietės jo motinos nepriims, o vargo vaiką Lauruką ir jį patį, prisistačiusį kaip žemaitį, – priims.

Be abejo, atkreipiu dėmesį į žemaitį kukutį ir iš paskos ankstesniems spėliojimams kalbu apie Marcelijaus Martinaičio poezijos Kukutį („Kukučio baladės“), šio personažo genezę.

Kalbu visai ne apie tai, kad Martinaitis savo poetinio personažo vardą galėjo pasiimti iš Žemaitės. Žinantiems jos „Autobiografijos“ publikavimo užtrukusius reikalus ši prielaida vargiai įtikima.

Daug svarbiau kas kita. Kad žemaitį kukutį Žemaitė įdėjo į vaiko lūpas seniai, kokiais 1920 metais. Matyt, tas posakis žemaičiuose kažin kaip gyveno ir plito. Ir pasiekė žemaičio Martinaičio ausis. Sąmonę ar pasąmonę.

Ką gi, dabar pripažinkime, kad tas vaikas, šventas Petras ir Žemaitė pasakė gerai:

Eikš, eikš, žemaiti kukuti, bent padainuosi…

2018.X.27


Detektyvai

Skandinaviškų detektyvų (norvegų, švedų) sėkmės laidas – daugiau gyvenimo. Kalbu ir apie knygas, ir apie filmus.

Daug pasakojama apie visų veikėjų gyvenimą – nusikaltėlių, įtariamųjų, liudininkų, tyrėjų. Tos biografinės žinios supinamos su svarbiausiuoju veiksmu. Tyrėjai paprastai nestandartiškos asmenybės, jie turi rimtų savo problemų, komplikuojančių tyrimą. Gyvenimiškosios faktūros gausa ir tankis tyrimo (kartu ir pasakojimo) eigą daro vingiuotą, daugiašakę, klaidinančią tyrėjus ir skaitytojus. Tarp veikėjų neretai įterpiamas personažas, „transliuojantis“ žinias iš kriminalistikos ir nusikaltėlių psichologijos teorijos ir praktikos. Pasakojimas dažnai lėtapėdiškas, vilkinantis intrigos skleidimąsi, artimas psichologinei prozai. Scenos, kurios gali būti pavaizduotos efektingai, aprašomos santūria realistiška kalba, tartum sakant, kad tikrovė yra pilkesnė, negu kad ji vaizduojama holivudiniuose filmuose. Dėl šių ypatumų romanai atrodo ypač įtikinami, užtęsta intrigos plėtotė intriguoja savaip.

Gali būti, kad fone tūno Fiodoro Dostojevskio prozos pamokos.

2020.III.19


Bėgūnai

Tokios žinios, kaip Nobelio premijos paskyrimas, skaitytojus pritrėškia, ir jie skaito nobelistą išpūtę akis, tikėdamiesi nežinia ko, o kai tikisi, tai ir randa.

Ramiau, reikėtų ramiau.

Lenkų rašytojos Olgos Tokarčuk (Tokarczuk) romaną „Bėgūnai“ skaičiau vėluodamas, taigi jau išgirdęs žinią, kad jai paskirta 2018-ųjų Nobelio literatūros premija. Tikrai talentinga rašytoja. Išgyvena gyvenimus, jos sąmonė pilna likimų, įvykių, žmonių, supratimų, žinojimų (mokslinių taip pat), ji puikiai reiškia būsenas, nuotaikas, pagaudama subtiliausius pojūčius, turi vaizduotę ir savitą pasakojimo būdą. Vertėjui Vytautui Jaručiui nebuvo lengva, bet susitvarkė, sakiniai skamba.

Prikibčiau prie žanro: romanas. Žinau, kad ne visada patys autoriai nurodo žanrą, būna, kad leidėjai – dėl pardavimo lūkesčių. Romanas yra vienas iš pardavimo burtažodžių. Negaliu žinoti, kaip buvo šiuo atveju. Bet kabinėjimasis ne dėl formalių priežasčių. „Bėgūnai“ sudėti į vienį iš daugybės skirtingų tekstų. Tai impresijos, pagalvojimai, būsenų atspaudai, novelės, siužetiniai pasakojimai, pertraukiami kitų kitokių tekstų ir pratęsiami bet kur vėliau, siužetai baigiami arba ne, pasirodo refleksijų, lyg ir turinčių su jais tolimo metaforiško ryšio. Knygos vertintojai pabrėžia, kad koliažą vienija kelionės, judėjimo, bėgūnų motyvas (pagal Rusijos sentikių atšakos tikėjimą, kad „vienintelis išsigelbėjimas nuo blogio yra kelionė, judėjimas“). Yra šis motyvas, gal ir leitmotyvas, tikrai dosnus, bet kad jis visus knygos tekstus aprėpia – tai tikrai ne. Dėl to „Bėgūnus“ tiktų vadinti ne romanu, o tiesiog knyga (ar nėra tokio žanro?). Yra joje visko, yra ir nuobodybių, daugiažodžio būsenų preparavimo, tariamų mįslingumų. Gal nobelistė įsižeistų, bet kritikas numano, kad į knygą įspraustas vienas kitas sumanytas, bet netesėtas romanas (skyriai apie Kunickį, apie Anušką). Tokią spėlionę palaikytų kintantis pasakotojas: vyrauja knygoje moteriškoji „aš“, bet kai kur atsiranda vadinamasis objektyvus pasakotojas, viską matantis iš šalies. Autorė sakytų, kad tai literatūrinis džiazas, kritikas sakytų, kad džiazavimas dengia rašymo atmestinumą.

Kas man, kaip laisvam prozos skaitytojui (nesu nei sau, nei kam kitam įsipareigojęs apie prozą rašyti), padarė retai patiriamą įspūdį?

Olgos Tokarčuk gebėjimas rašyti apie nemalonius dalykus taip, kad tą nemalonumą patirtum ir skaitymo vis tiek nesipurtytum. Ir minėtos Anuškos, ir Kunickio, ir kojos netekusio superanatomo istorijos yra slegiančios, skaitydamas visą laiką jauti, kad čia nieko gero nebus, ir tęsinio skaitymą susierzinęs atidedi lig rytojaus, bet paskui vis tiek skaitai. Negana to, didžioji dalis knygos personažų ir vaizdų vienaip ar kitaip susieti su žmogaus anatomija – kūnų pjaustymu, preparavimu, organų, gemalų, galūnių laboratoriniu saugojimu, tokio išsaugojimo reikalams reikalingų skysčių išradimais, muziejiniais saugojimais, skrodimų demonstravimais ir pan. Knygos pabaigoje pateikiamas tokių anatominių saugyklų sąrašas. Kaip sakiau, visa parašyta taip, kad visgi gali skaityti.

Ir tada kyla klausimas.

Ar tos kolbose mirkstančios širdys, galūnės, dvigalvės anomalijos turi kokį nors ryšį (kalbame ne apie gyvenimą, o apie gyvenimą knygoje), taigi ar tos aplinkybių sustingdytos žmogienos dalys turi ryšį su bėgūnų tema?

Gal.

Petras I, susižavėjęs minėtais eksponatais, įsigyja jų kolekciją ir plukdo į Rusiją. Dėl užklupusio štilio laive pritrūksta ir šio, ir to. Ir rusai jūreiviai išgeria preparatų gemalų ir galūnių skysčius, nes juose esama brendžio. Kas atliko, tenka išmesti į jūrą.

Ir laivas plaukia. Rodos, yra toks puikaus filmo pavadinimas. Rodos, Felinio. Taigi laimi – kelionė. Bėgūnai.

2020.II.10


Ezopas ir lageriai

Prozos miniatiūroje „Turinskas“ Justinas Sajauskas, gabus Lietuvos pokario įvykių vaizduotojas, rašo apie lagerininkų laiškus ir laiškus lagerininkams. Laiškus sovietai cenzūruodavo, „netinkami“ nepasiekdavo adresatų.

Tai žmonės išmoko rašyti „vergvaldžiams nesuprantama kalba“. Cituoju iš „Turinsko“ tokio rašymo pavyzdžius:

Jonukas iškeliavo pas Abramavičių“, – skaito sustiręs medkirtys ir supranta: Jonuko nebėra. „Onutė netikėtai aplankė mamytę“ – Onutė nušauta. „Tėvai linksmi išvažiavo į svečius“ – verkiantys tėvai ištremti“1.

Esame prikalbėję ir prirašę apie Ezopo kalbą mūsų literatūroje. Iš tiesų, ji savo misiją cenzūros sąlygomis atliko. Bet, kaip rodo pacituotieji pavyzdžiai, poetai turėjo gabių pirmtakų. Iš reikalo.

2021.III.13


Musė

Justinas Sajauskas savo miniatiūrose pasakoja daugiausiai apie Lietuvos partizanus, stribus, jų susišaudymus, taip pat apie tremtinius, lagerininkus, šiaip žmones, turėjusius išgyventi pokario pasipriešinimo sąlygomis. Viskas tikra, nei supaprastinta, nei nudailinta, nes rašė pakalbinęs žmones. Galėtume sakyti, dabar jau visko apie tą laiką prisiskaitę, kad daug nuspėjamų įvykių ir situacijų. Kas čia vis dėlto kitaip? Gebėjimas pasakoti lakoniškai. Jokių „demaskavimo“ purslų ir patetikų. Subtilios, netikėtos prozininko užsklandos, dažniausiai vieno sakinio. Ne visada, bet taip.

Ir vis dėlto jo prozoje pasitaiko situacijų, kurias pagauti reikia ypatingų gebėjimų, pajautimo, kaip jos įsiprasmins skaitytojų sąmonėje.

Tiesiog pacituosiu vieną miniatiūrą (iš tos pačios knygos šešiasdešimto puslapio), ir nereikės nieko aiškinti.

Protok

Šiame lageryje gražiškietis Jankauskas pažiūrėjo spektaklį, labai originalų. Prisimena: kameroje ant stalo kaliniai padėjo duonos trupinėlį ir, sulaikę kvapą, stebėjo, kaip tą skanėstą doroja musė. Po minutės kitos trupinio kaip nebūta.

Prie Stalino tėvelio badavo ne vien žmonės?

2021.III.14


COVID-19

Turbūt yra skaičiusių Albero Kamiu romaną „Maras“. Apie keistus įvykius, kurie, kaip rašoma pradžioje, „dėjosi Orane 194… metais“. Marui įsibėgėjant numirėliai buvo dar laidojami grabuose, vėliau juos versdavo į duobes atvežę mašinomis, dar vėliau tramvajais, užberdavo kalkėmis ir ant jų versdavo kitus, kapinės plėtėsi, paskui prireikė deginti, nes trūko vietos.

Turbūt yra skaičiusių Balio Sruogos memuarus „Dievų miškas“ apie gyvenimą nacių konclageryje. Gal yra ir įsiminusių, kaip numirėliai kraunami į perpildytus vežimus ir kaip nesolidariai jie elgiasi brukami į krematoriumą – dėl kaitros kelia aukštyn rankas ir kojas, „lyg sąmoningai kito lavono nebenorėdami įsileisti“.

Turbūt yra skaičiusių ir Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus apie lietuvius prie Laptevų jūros – štai trys šimtai numirėlių turi būti sukišti į duobę: „1942 metų produkcija… Greitai ir tvarkingai suštabeliuota.“

Turbūt kas nors girdėjo per radiją ir televiziją, kad šiemet Graikijoje COVID-19 aukų laidojimams jau pasitelkti ekskavatoriai.

Per dieną mūsų Lietuvėlėje tas virusas užklumpa daugiau kaip tris tūkstančius žmonių. Kelios dešimtys per dieną miršta.

Koks galėtų būti būdas paaiškinti informuotiems ir protaujantiems žmonėms, kas vyksta? PPP (pirmoji pasaulinė pandemija, jeigu neaišku). Rodyti ir rodyti tuos griovius, lavonus ir ekskavatorius? Nekorektiška.

Pilnos gatvės, pilni akropoliai, automobiliai lekia kaip lėkę į visas puses.

Viešbučiai skundžiasi skriaudžiami, restoranai skundžiasi, turizmas skundžiasi, sporto, koncertų ir teatrų salės irgi verkia. Ekonomika niekaip nesutiks nukentėti, ją kažkas kažkaip turi „remti ir skatinti“.

Lyg ta bėda būtų ištikusi ne mus visus.

Betgi ištiko visus ir visi turėsime ją pakelti. Nieko neprarasdami? Štai klausimas koksai. Tik mirštančius žmones?

Ką mes žinome, kiek mūsų liks gyvų?

Bet… Citata iš „Maro“:

Eilės, bėgiojimas, visokie formalumai, jei nori gauti pavalgyti, atimdavo tiek laiko, jog nebūdavo kada galvoti, kaip žmonės aplink miršta ir kaip tu pats vieną gražią dieną mirsi.“

Istorija yra niekam tikusi mokytoja. Nieko neišmoko.

2020.XII.16


Negraži fantazija

Turėtume neužmiršti, kad planeta Žemė ilgai gyveno be žmonių. Įsivaizduokime Gamtos gyvenimą be mūsų. Gamta, galėtume manyti, buvo savimi patenkinta, nors apie tai negalvojo, nebuvo galvotojų.

Taip iš toli einu prie minčių apie PPP – pirmąją pasaulinę pandemiją.

Tokia Gamta, apie kokią rašiau, laikui bėgant pamatė, kad atsirado padarų, kurie jai kenkia. Žmonės, kas gi daugiau.

Ir nė negalvodama suprato, kad, gindama save, turi mažinti kenkėjų populiaciją.

Paskleidė virusą. Ką moka, tai moka.

2021.I.11


Iš virusinio gyvenimo

Arvydas Juozaitis neša Algimantui Baltakiui naują savo knygą „Kauno saulė“. Prieš tai paskambinęs. Daro, kaip susitarę. Baltakis praveria buto duris ir paima knygą. Juozaitis: „Algimantai, tai nors taurelę įpiltumėt.“ Baltakis: „Še visą butelį.“ Ir paduoda per tarpdurį.

2021 vasaris


Apie kailiukus

Dalia Grybauskaitė, tuo metu, kai studijavo politinę ekonomiją Leningrado A. Ždanovo universitete, kad galėtų pragyventi, įsidarbino laborante fabrike „Rot-front-pervaja mechovaja“.

Ji rūšiuodavo ir skaičiuodavo išdirbtus brangiakailių žvėrių, tokių kaip audinės ir lapės, gabalus, taigi turėjo išmanyti odų ir kailių apdirbimo technologijas. Darbas sunkus, reikėjo įdėmaus žvilgsnio, norint reikiamai grupei priskirti kailius ir tai įrašyti ataskaitose.“

Citata iš žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės knygos „Pirmoji vyriausybė – vizijos ir galimybės“ (2020 m., p. 118). R. Sakalauskaitė, skirtingai nei kiti politinės publicistikos rašytojai, paprastai rašo subtiliai, vengia buldozerinės stilistikos. Ir šįsyk ji pasakė tik tiek, kiek citavau. Bet mes, skaitantieji, suprantame, kad ji parašė metaforą, apibūdinančią ketvirtosios prezidentės darbo „technologiją“. Su šia žinia, su prisiminimais apie Prezidentės D. Grybauskaitės veiklos būdą, perskaitykime du cituotus sakinius iš naujo.

2021.I.16


1 Sajauskas J. Prisiminimų nuotrupos: pokario miniatiūros. – Marijampolė: Idėja plius, 2021. – P. 53.

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Valentinas Sventickas. Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje

2021 m. Nr. 2 / Iš tremties literatūros rašytojos Dalios Grinkevičiūtės kūrybos šiame straipsnyje daugiausiai remiamasi „Atsiminimais“ vadinamu tekstu. Jis parašytas apie 1950 m., kai autorė, kartu su motina pabėgusi iš tremties, slapstėsi Kaune.

Valentinas Sventickas. Vietoj straipsnio

2019 m. Nr. 10 / Juozo Baltušio knygą „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ literatūros kritikas skaitė nepaleisdamas iš rankų pieštuko ir vis ką nors užsirašydavo. Taip atsirado šis užrašų vėrinys.

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Valentinas Sventickas. Tenai, kur mes būsime. Mykolas Karčiauskas (1939–2018)

2018 m. Nr. 5–6 / Tos kartos, kurios skaitė literatūrą ir domėjosi jos atgarsiais praėjusio amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmetyje, poetą Mykolą Karčiauską visų pirma sietų su „Žvirgždės poema“.

Valentinas Sventickas. Vasaris su Kaziu Bradūnu

2017 m. Nr. 2 / 2017 metų vasarį šįsyk susiekime su poetu Kaziu Bradūnu. Su jo šimtmečiu. Gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose. 1990-ais, kai po pasitraukimo iš Lietuvos (1944)…

Marcelijus Martinaitis. Iš rankraščių

2016 m. Nr. 4 / Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“. Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam

Valentinas Sventickas. Ištrinti

2015 m. Nr. 10 / Ar vaikščiodamas po mišką, ar netikusių sapnų pertraukomis nežinia kodėl pradėjo prisiminti susitikimus su likimo broliais – buvusiais lagerininkais ir tremtiniais.

Valentinas Sventickas. Pušis, kuri

2015 m. Nr. 7 / Nuvirto ji balandžio 25 dieną. Šviesią pavakarę. Prieš tai dieną kitą buvo vėjuota, o tąsyk – ne. Taip, tai buvo pušis, kurią Justinas Marcinkevičius puikiausiai matydavo pro savo langą,