Elena Baliutytė. Knyga apie Dalią Grinkevičiūtę
2023 m. Nr. 8–9
Valentinas Sventickas. Dalios Grinkevičiūtės dalia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 160 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.
Valentino Sventicko knyga „Dalios Grinkevičiūtės dalia“ (2022) jau tryliktoji literatūros kritiko, eseisto, publicisto knyga. Apie Dalią Grinkevičiūtę, pradedant Sąjūdžio metais, kai pasirodė Justino Marcinkevičiaus straipsnis „Reabilituota 1970 m.“ ir pirmosios jos atsiminimų publikacijos, jau nemažai rašyta. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais ir vėliau gausiai leidžiant jos kūrybą, vertimams rodantis užsienio kalbomis, juos lydėjo įvairių autorių įžanginiai straipsniai. V. Sventicko knyga yra monografinis darbas, sutelktas labiau ne į memuaristės kūrybą, o į jos biografijos faktus, leidybos aplinkybes, išskirtinumą tarp tremties literatūros – sintetinantis visa, kas buvo iki šiol padaryta jos kūrybą vertinant, leidžiant ir platinant Lietuvoje ir pasaulyje. Iš esmės šį darbą galima traktuoti kaip įžangą ar išplėstinį komentarą būsimam D. Grinkevičiūtės kūrybos moksliniam leidimui. Autorius šią projektinę viziją argumentuoja taip: „Šią apžvalgą reikia baigti konstatavimu, kad D. Grinkevičiūtės kūryba nusipelno išsamaus mokslinio leidimo, pateikiant autentiškus autorinius tekstus, publikuotas versijas, reikiamus komentarus, jos rašytus laiškus, raštą TSKP CK dėl ketinimo emigruoti, archyvinius dokumentus, ikonografiją ir pan. Tokį veiksmą gali paskatinti žinia, kad 2021 m. D. Grinkevičiūtės rankraščiai įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą“ (p. 139).
Kitas autoriaus deklaruojamas knygos tikslas – skatinti D. Grinkevičiūtės kūrybą skaityti jaunąją kartą. Jį pasiekti, man rodos, yra sunkiau – o ir knyga rašyta skaitytojui, kuris jau yra susipažinęs su memuaristės kūryba. Tiesa, ji yra mokyklų programose – tad ją mokiniai skaito. Tuo įsitikinau ir pati, kai Šeškinės bibliotekoje panorau gauti kurio nors leidimo D. Grinkevičiūtės knygą – du turimi egzemplioriai buvo pas skaitytojus, man pasiūlyta rezervuoti. Pasak autoriaus, šią knygą jis rašė orientuodamasis į bet kurio amžiaus šiuolaikinį skaitytoją: esą tai lėmė telegrafinį stilių, koncentruotą biografijos ir leidybos faktų dėstymą, savotišką emocinį pasakojimo atstumą ir stiliaus santūrumą. Tremties literatūra, kuri remiasi autoriaus – pasakotojo išskirtine patirtimi, pati savaime yra itin emociškai intensyvi, jaudri, tad V. Sventickas savo pasakojimo būdą rinkosi kaip kontrastą. Komentuodamas D. Grinkevičiūtės biografijos faktus (keturiolikmetės tremtinės gyvenimą Trofimovske, badą, šaltį, nepakeliamą darbą, nužmoginančią aplinką ir persekiojimo atmosferą sugrįžus) autorius, taip pat tremtinys, nepasiduoda subjektyvumo pagundai: „Šių žodžių autorius susilaiko nuo pasakojimo apie asmeniškas patirtis <…>“ (p. 20). Beje, D. Grinkevičiūtės memuarų faktografiškumą ir emocinį santūrumą, kuriuo išsiskiria ypač antroji, vėliau rašytoji, kūrybos dalis „Lietuviai prie Laptevų jūros“, autorius laiko jos kūrybos išskirtinumu. Tai veikę ir jo paties rašymo būdą. Svarbu, kad šie orientyrai neprieštaravo paties autoriaus – pasakotojo objektyviam dalykiškumui, kurio visuma gali būti įvardinta individualiu V. Sventicko stiliumi, pažįstamu ir iš kitų jo veikalų. Ar rašytų apie Just. Marcinkevičių, ar iš gurinių dėliotų šiuolaikinio literatūros proceso mozaiką, jis nenuobodus, kartais siekiantis ir intriguojančių detektyvo elementų, nevengiantis atviro vertinimo. V. Sventicko ypatingą dėmesį skaitytojui turbūt dar sustiprino ir jo intensyvi leidybinė veikla: ir kaip ilgamečio Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiojo redaktoriaus, ir kaip aštuoniolikos knygų sudarytojo ir parengėjo. Beje, 2014 m. jam buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija „už aktyvų šiuolaikinio literatūros proceso formavimą ir kritinį vertinimą“. Ir šioje knygoje autorius pasakojimą veda tvirta ranka, neretai atsiliepdamas į galimas skaitančiojo abejones: „Gal kam nors atrodys, kad ši bibliografinių ir kitų panašių faktų apžvalga yra nebūtinas pedantizmas. Bet iš tiesų jų išklotinė priklauso istorijai – kaip tremties literatūra radosi ir kaip skynėsi kelią į viešumą“ (p. 69). Tekste primygtinis autoriaus vadovavimas vietomis gali pasirodyti ir perteklinis: „Šiai knygai svarbi žinia“ (p. 18); „Sprendimas neišleisti [emigruoti – E. B.] vertas dėmesio“ (p. 22); „Prisimenant visa, kas čia trumpai pasakyta apie gydytojos D. Grinkevičiūtės gyvenimą kalbamu laiku, atsiminimų rašymas vertintinas kaip unikali priedermė ir ypatingas kūrybinis bei gyvenimiškasis užsidegimas“ (p. 23). Pastarąją išvadą galėtų konkretizuoti įdomus Nijolės Keršytės tyrimas „Mirtis ir rašymas lietuvių prozoje: J. Biliūnas, J. Aputis, S. Parulskis“1. Man rodos, D. Grinkevičiūtės fenomenui tinka toks straipsnio teiginys: „Ilgus šimtmečius tekstas buvo įamžinimo, taigi ir mirties įveikos vieta.“ Net ir išvengus fizinės mirties, ištiks socialinė mirtis, jei tai, kas patirta, liks užmarštyje. D. Grinkevičiūtės „Atsiminimų“ pasakotoja liudija baisų, sunkų, brutalių jėgų laužomą gyvenimą, bet jis savas, nepraradęs būties, egzistencijos. V. Sventickas, D. Grinkevičiūtės charakteryje pabrėždamas kovotojos dvasią, cituoja jos minimus įvairius pasipriešinimo būdus, tarp kurių ir „Atsiminti, kai privalai užmiršti“. Bet D. Grinkevičiūtė – ne paprasta memuaristė, ji turėjo rašytojos talentą. Šiuo atveju tai turbūt pamatinis jos kūrybos pretekstas. Tekęs gyvenimas įformino jį tremties (ir ne tik) tekstais. Šiuo požiūriu nėra esmingos skirties tarp pirmojo atsiminimų varianto, parašyto 1950–1952-aisiais dvidešimt dvejų–dvidešimt trejų metų autorės, ir „Lietuviai prie Laptevų jūros“, parašytų 1960-aisiais. Ir anksčiau, Viktorijos Daujotytės straipsnyje „Ugnis maiše“2, ir V. Sventicko knygoje šie tekstai traktuojami kaip meninė proza (pirmasis) ir fakto literatūra (antrasis). Pirmajame, pasak V. Sventicko, esama literatūrinių nuodėmių: tarpukario sentimentaliosios prozos klišių, literatūrinio emocingumo, bet tam tikru mastu tai ir prozos žanrinės žymės. Knygos autorius konstatuoja „Atsiminimų“ pasakojimo įtaigą, psichologinį kalbos autentiškumą, mokėjimą kurti žmonių charakterius, kompozicijos pradmenis. Rašydamas apie antrąjį atsiminimų variantą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, jis juos įvardija „fakto literatūra“. Čia pasakotoja, prisiėmusi objektyvios liudytojos statusą, vengia tiesioginio vertinimo, refleksijų ir stengiasi kone telegrafiniu stiliumi išdėstyti faktus bei užfiksuoti kuo daugiau konkrečių žmonių likimų. Šis antrasis memuarų variantas, turintis mažiau meninės prozos žymių, pasak autoriaus, taip pat neabejotinai turi ne tik faktografinės, bet ir literatūrinės vertės (p. 103). Autorius punktyriškai palygina D. Grinkevičiūtės memuarus su Balio Sruogos „Dievų mišku“, Antano Škėmos kūryba, egzistencializmo problematika. Knygoje užsiminta apie galimą D. Grinkevičiūtės palyginimą su kitų tremtinių atsiminimais, išvardijama, kokie autoriai dar rašė apie gyvenimą prie Laptevų jūros, stabtelima prie Alfonso Andriukaičio, Arvydo Vilkaičio memuarų, Ričardo Vaicekausko tekstų. Iš tolesnių sąšaukų – latvės Maros Zalytės autobiografinis romanas „Penki pirštai“, Anos Frank „Dienoraštis“. Autorius siūlo dar vieną galimą temą: „D. Grinkevičiūtės pasirinktą kūrybos kelią galima būtų gretinti su pogrindine literatūra, tarkim, kalėjime ir lageriuose parašytomis Antano Miškinio psalmėmis <…>, partizanų leidiniuose spausdintais Broniaus Krivicko ir kitų autorių eilėraščiais, su tais žinomų rašytojų kūriniais, kurie buvo rašyti „į stalčių“ (p. 125). Ar galėtume tikėtis knygos tęsinio?
Patrauklus autoriaus pasakojimo bruožas – palikti kai kuriuos klausimus neatsakytus. Ir šioje knygoje jis užmena mįslių, nors skaitytojas galėtų ir suabejoti kai kurių jų mįslingumu, pavyzdžiui, dėl jos pasaulėžiūros: autoriui lieka mįslė dėl D. Grinkevičiūtės laiško Lavrentijui Berijai (1953) ir Leonidui Brežnevui bei dėl rašto – prašymo TSKP Centro komitetui, kad leistų emigruoti (1977). Turint omenyje jos veiklų, atkaklų būdą, laisvo žmogaus savijautą ir savivertę, man tokie veiksmai atrodo visai logiški. Ir prašymas emigruoti – taip pat: juk tais pat metais emigravo Tomas Venclova, viešą prašymą Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui parašęs 1975 metais.
Knyga baigiama „Užsklanda“, kurioje autorius viltingai mato D. Grinkevičiūtės esamą ir būsimą situaciją: „Po jos mirties pasirodžiusios publikacijos, knygos, vertimai, vertinimai leistų sakyti – nei užmiršta, nei apleista“ (p. 152). Tą rodo ir tas įspūdingas faktas, kad jos kūrybos vertimai į kitas kalbas pagal gausą užima antrą vietą po T. Venclovos (p. 151). Kad „nei užmiršta, nei apleista“, patvirtina ir ši knyga, kurioje glaustai pateikta D. Grinkevičiūtės biografija, nubrėžti charakterio ypatumai, nuosekliai išdėstyta, „kas kada rašyta ir spausdinta“, tekstiškai ir kontekstiškai apibūdinta kūryba ir kurioje nužymėtas ne vienas naujas tyrimo rakursas. Knygos autorius ir jos skaitytojas tiki, „kad Dalios Grinkevičiūtės dydis yra ir bus augantis“ (p. 152).
1 Semiotika. – 2021. – T. 16. – P. 275–336.
2 Daujotytė V. Ugnis maiše // Grinkevičiūtė D. Lietuviai prie Laptevų jūros. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997. – P. 7–34.