literatūros žurnalas

Valentinas Sventickas. Pušis, kuri

2015 m. Nr. 7

Iš gurinių

Nuvirto ji balandžio 25 dieną. Šviesią pavakarę. Prieš tai dieną kitą buvo vėjuota, o tąsyk – ne.

Taip, tai buvo pušis, kurią Justinas Marcinkevičius puikiausiai matydavo pro savo langą, kai žiūrėdavo į besileidžiančią saulę už Varnų kalno. Augo žaliavo priešais. Algimantas Baltakis yra parašęs eilėraštį apie Varnų kalną. Anksčiau gyveno kaimyniniame name, o dabar kitoje to kalno pusėje.

Krito ta aukšta pušis kažkaip skersai. Jeigu kaimynas Justinas kritimą būtų matęs, – svirdama ne tiek tiesiai į jį, kiek į dešinę. Taip ją turbūt pakreipė laidai, kuriuos kliudė savo paskutinėje kelionėje, ir dėl to pakeliui paguldė betoninį elektros stulpą. Viršūnė smogė į keturaukščio namo pastogės atbrailą ir pro langą įkišo galvą į velionio Prano Raščiaus būstą. Poetas Pranas Raščius, kam žinomas, kam jau nelabai, mirė 1987 metų vasarą. Tą liepą namuose buvo vienas, rastas negyvas, kai pasigedo bendradarbiai. Beje, jis draugavo su miškininkais, yra 1983 m. sudaręs gamtinės poezijos antologiją, gražiai pavadintą „Po medžio ir paukščio sparnais“. Įtraukė į ją ir Marcinkevičiaus eilėraštį, prasidedantį taip:

Vėjų stumdomas medi, nejaugi

tu kaip žaibas nulūši many?

Jaunas maištingas dailininkas, vaizduojamas Marcinkevičiaus 1961 metais parašytoje apysakoje, sakė galįs nupiešti pušį, kuri juokiasi.

1991 metais „Pušis…“ buvo aptaškyta niekingų politikavimų tirščiais – neva parašyta KGB užsakymu. Tiek jau to dabar. Kaimyno veidas, kai leisdavosi taku nuo Varnų kalno, ilgai buvo pilkas ir graudulingas.

Pušų aplink mūsų namą daug. Kur kas daugiau negu jame likusių rašytojų. Grigorijus Kanovičius iškeliavo į savo Izraelį, Algimantas Bučys ir Jonas Mačiukevičius išsikėlė, Justinas Marcinkevičius, Pranas Raščius ir Juozas Bulota kalbina kapinių pušis. Likome dviese su Mykolu Karčiausku.

Abu pamatėme, kad tos pušies, kuri nuvirto, šaknų tebuvo menkas gumbelis. Visos jų atšakos kažin kodėl sutrešusios. O kaip kitų, tebematomų?

„Man jau dabar buvo gaila pušies, kuri kada nors vis tiek nulūš.“ Taip, tai sakinys iš apysakos „Pušis, kuri juokėsi“. Parašytos, priminsiu, 1961 metais.

Specialistas pasakė, kokio amžiaus galėjo būti ta nuvirtusi pušis. Tuoj sumečiau, kad ji bus pradėjusi gyvenimą tada, kai Simonas Daukantas parašė „Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“.

2015 05 05

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Valentinas Sventickas. Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje

2021 m. Nr. 2 / Iš tremties literatūros rašytojos Dalios Grinkevičiūtės kūrybos šiame straipsnyje daugiausiai remiamasi „Atsiminimais“ vadinamu tekstu. Jis parašytas apie 1950 m., kai autorė, kartu su motina pabėgusi iš tremties, slapstėsi Kaune.

Valentinas Sventickas. Vietoj straipsnio

2019 m. Nr. 10 / Juozo Baltušio knygą „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ literatūros kritikas skaitė nepaleisdamas iš rankų pieštuko ir vis ką nors užsirašydavo. Taip atsirado šis užrašų vėrinys.

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Valentinas Sventickas. Tenai, kur mes būsime. Mykolas Karčiauskas (1939–2018)

2018 m. Nr. 5–6 / Tos kartos, kurios skaitė literatūrą ir domėjosi jos atgarsiais praėjusio amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmetyje, poetą Mykolą Karčiauską visų pirma sietų su „Žvirgždės poema“.

Valentinas Sventickas. Vasaris su Kaziu Bradūnu

2017 m. Nr. 2 / 2017 metų vasarį šįsyk susiekime su poetu Kaziu Bradūnu. Su jo šimtmečiu. Gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose. 1990-ais, kai po pasitraukimo iš Lietuvos (1944)…

Marcelijus Martinaitis. Iš rankraščių

2016 m. Nr. 4 / Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“. Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam

Valentinas Sventickas. Ištrinti

2015 m. Nr. 10 / Ar vaikščiodamas po mišką, ar netikusių sapnų pertraukomis nežinia kodėl pradėjo prisiminti susitikimus su likimo broliais – buvusiais lagerininkais ir tremtiniais.

Valentinas Sventickas. Rankraščiai kaip rankdarbiai

2015 m. Nr. 2 / Šiuo straipsniu bandoma papasakoti apie poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos procesą. Bet tik tiek, kiek teikia galimybių pažintis su dalimi jo rankraščių. Nuodugnų bendresnį to proceso atvaizdą skaitytojai gali rasti Viktorijos Daujotytės…

Valentinas Sventickas. Apie Justino Marcinkevičiaus rankraščius

2014 m. Nr. 7 / okių leidimų sau pažaisti, kryptelėti, nieko pikantiško. Jokių „naudingų iškasenų“ asmenybės dekonstrukcijos ženklų kasinėtojams, nūnai keliantiems pasišiaušusias galvas. Nebent vaistų aprašai. Nebent žinia, kad yra išplėštų puslapių.