literatūros žurnalas

Valentinas Sventickas. Skleidęs išmintį

2023 m. Nr. 2

In memoriam Grigorijus Kanovičius (1929 06 18–2023 01 20)

 

Didelis, reikšmingas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiame pasaulyje, nes verstas į daugybę kalbų.

Visi žodžiai tinka. Tik ne viską gali pasakyti.

Nesidėsiu Grigorijaus Kanovičiaus biografijos ir kūrybos dideliu žinovu, neskaitysiu iš naujo, ką apie jį rašė kolegos Petras Bražėnas, Elena Bukelienė, Algis Kalėda, kiti. Atsisveikinimo žodžiai paprastai būna spontaniški. Užeidavo cigaretės, pusę surūkydavo, užgesindavo, kitą pusę nešdavosi namo. Ar tai ką nors reiškia? Ar ką nors reiškia, kad buvo vaikštinėtojas – pajūriu ištisas valandas, Antakalnyje – per pušynus, dažniausiai, rodos, su Sauliumi Šalteniu, kaimynu iš gretimo namo? Ar rašyti, kad daug metų, jau iš Izraelio, vis atvažiuodavo pabūti Nidoje?

Proza, pjesės, kino scenarijai, epigramos, lietuvių literatūros vertimai į rusų kalbą. Visko daug. Labiausiai atminty gyvena trilogija „Žvakės vėjyje“. Su svarbiausiąja tema – Lietuvos žydų gyvenimas tarpukariu, karo metais, vėliau. Taip, reikėtų išskirti ir „Miestelio romansą“, nes čia Jonava, daug kas autobiografiška. Literatūros kritikui lemta visų pirma kalbėti apie žodžio meną. Galima būtų. Ko yra, to neatimsi. Pasakojimo slinkčių, metaforiškų vaizdų, asociatyvių sąsajų, lyrizmo ir sąmojo. Bet labiau norėtųsi pabrėžti išmintį. Ar pasakotojas, ar pasirinkti personažai, ar vaizdų jungtys – visa skleidžia išmintį. Rašytojas, išminčius pats, jos semiasi iš žydų tautos patirčių, apmąstytų kolizijų, biblinių interpretacijų. Taip kuriama ypatinga sava metafiziškoji erdvė, kad ir kaip netikėta, – išvengianti patetikos. Judru, įdomu, juokinga, graudu, didinga. Viskas kartu. Grigorijus Kanovičius rašė taip, kad ir visokio plauko skaitytojams, ir kolegoms, ir literatūros tyrinėtojams buvo patrauklus ir įdomus. Tai rašytojo laimė. Laimė ir tai, kad gyvas būdamas sulaukė penkių tomų „Raštų“, išleistų rusų ir lietuvių kalbomis (2014). Laimė, kad rusiškai rašytus jo kūrinius į lietuvių kalbą vertė talentingi žmonės – Feliksas Vaitiekūnas, paskui Aldona Paulauskienė. Laimė, kad kartu su mumis matė puikų Rimo Tumino spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“, vieną ryškiausių mūsų scenos kūrinių.

Elipsė. Talentas ką nors „praleisti“, nesakyti. Grigorijaus Kanovičiaus prozoje, žinoma, yra ryškių holokausto vaizdų, ir mes, broliai ir sesės lietuviai, juose ne visada gražūs. Bet štai. Romanas „Šėtono apžavai“ (2008). Jame autoriui lemta palaidoti svarbiuosius savo romanų ciklo personažus. Ir – romane nėra Lietuvos žydų sušaudymo scenos. Pagalvokime, kodėl pasielgta taip.

Netinka suktis vien literatūros rate. Grigorijus Kanovičius daug nuveikė telkdamas Lietuvos žydų bendruomenę, buvo jos pirmininkas. Ne viską žinome. Kartą teko kartu su Grigorijumi Kanovičiumi važiuoti iš Dubultų kūrybos namų į Vilnių per Rygą. Rygos geležinkelio stotyje jį pasitiko nemažas būrys tautiečių, labai pagarbiai kalbino. Kai sėdome į vagoną, turėjau pasakyti: „Na, žinote, jus čia pasitiko kaip didį rabiną.“

Sąjūdžio metais Grigorijus Kanovičius pasireiškė kaip Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įtakingas veikėjas (kitų tautų žmonių dalyvavimas veiksme buvo labai svarbus). Daug nuveikė versdamas lietuvių literatūrą į rusų kalbą ir skleisdamas žinias apie ją.

Teko gyventi viename name su Kanovičiais. Draugiška, susitelkusi šeima. Olga Makarovna prisiėmė buities rūpesčius, kad vyras turėtų ramybę kurti. Sūnų Dmitrijų gyvenimas ir darbai buvo išvedę į kitas šalis. Sergejus augo mūsų akyse, dabar žinomas poetas ir publicistas. Kas svarbu? Abiem sūnums tėvas rūpėjo ir teberūpi, jie yra daug padarę dėl jo kūrybos ir idėjų sklaidos.

Kaimynai kartais pasikalba. Apie reikalus, apie literatūrą, apie bet ką. Kalbantis su Griša (taip vadindavome) reikėdavo budėti. Tarp kasdieniškų ne kažin ką reiškiančių žodelių staiga įsiterpdavo blyksnių. Tik gaudyk!

Kai Kanovičiai susiruošė kelionei į Izraelį, tai 1993 metai, kaimynė režisierė Irena Bučienė sumanė palydas. Namo gyventojai suėję pasodinome ąžuoliuką ant Varnų kalno, matomą pro Kanovičių gyvento buto langus, pavakarojome su jais kartu. Ąžuoliukas auga.

2023.I.23

Rima Kasperionytė. Kas yra Grigorijus Kanovičius?

2019 m. Nr. 5–6 / Viso gyvenimo darbas taip ir neduoda vienintelio atsakymo į klausimą, kas yra Grigorijus Kanovičius. Jis yra sunkiai apibrėžiamos literatūrinės tapatybės rašytojas, bet tik toks rašytojas galėjo sukurti klasifikacijai nepasiduodantį žanrą

Grigorijus Kanovičius. Feliksui Vaitiekūnui atminti

2016 m. Nr. 7 / Atsiminimai apie išėjusius anapilin dažnai primena nuvytusias kapinių gėles. Mirties niekam neduota atšaukti. Ji, mirtis, nededa kablelio. Tik tašką. Garbus Felikso amžius – jokia paguoda jo draugams ir artimiesiems.

Michail Krutikov. Grigorijaus Kanovičiaus atminties erdvė

2014 m. Nr. 5–6 / Iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė / Septynis amžius Lietuva – tada Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – buvo vienos iš didžiausių ir žinomiausių žydų bendruomenių namais. Lietuvos kunigaikščiai garsėjo pakantumu ir pragmatiškumu…

Elžbieta Banytė Atminties gyvybė

2014 m. Nr. 4 / Grigorijus Kanovičius. Miestelio romansas. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 429 p.

Renata Šerelytė. Debesis – lietus – žemė

2010 m. Nr. 1 / Grigorijus Kanovičius. Debesis, vardu Lietuva. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 351 p.

Petras Bražėnas. Prasisklaidžius „šėtono apžavams“

2009 m. Nr. 2 / Grigorijus Kanovičius. Šėtono apžavai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 238 p.

„Metų“ anketa. Icchokas Meras, Grigorijus Kanovičius

2007 m. Nr. 6 / Kaip Jūs vertinate Lietuvą šiandienos pasaulyje? Kokias regite mūsų šalies ateities perspektyvas, o gal – pavojus?
Kokia yra šiuolaikinė grožinė kūryba? Kokias tendencijas išskirtumėte?

Juozas Aputis. Lietuvos Jeruzalės ilgesys

2000 m. Nr. 11 / Grigorijus Kanovičius. Nukirstų medžių šlamėjimas. – Vilnius: Leidybinės sistemos, 2000. – 273 p.

Grigorijus Kanovičius. Sapnas apie dingusią Jeruzalę

1995 m. Nr. 1 / Aš Jį, rodosi, sapnuodavau dar lopšyje – daug anksčiau negu pirmą kartą išvydau savo akimis; daug anksčiau negu keturiasdešimt penktaisiais, kai Jis priėmė mane į savo kraujuojantį, suodiną glėbį…