literatūros žurnalas

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11

Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25

Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno. Yra Leonardo knygų, kurių pabaigoje greta datos užrašytas ir Mardasavas.

Negaliu apsieiti be asmeniškumų ir, teks pasakyti, mistiškų sutapimų. 2002 metų vasarą Leonardas padovanojo man įspūdingos tapybos paveikslą „Mardasavo pieta“. Tų pačių metų rudenį nusipirkome sodybą kaip tik Mardasave. Pažįstami žmonės pasakė, kad atsirado parduodama. Iš savo kiemo pradėjome matyti, kada Leonardas su Loreta eina į mišką pasivaikščioti.

Dar užtrukime kaime. Pasakykime, kad Leonardas buvo žvejys, net ir muselinės žvejybos meistras. Kiti dalykai. Iš pradžių, kaip pats pasakojo, apsigyvenęs Mardasave, išsinešdavo molbertą į pievą ir tapydavo, ką mato. Bet paskui jam pasirodę paika – „yra gi amžini siužetai“, bibliniai, pavyzdžiui. Iš dailės menų kaimui pasiliko tik knygų vaikams iliustracijas, kokio pagauto upėtakio piešinį. Tuo laiku, kuris man geriau žinomas, Mardasave L. Gutauskas rašė. Rašė ir rašė. Yra man rodęs prirašytų lapų stirtas, mačiau ir parašytų, vis dar neišleistų poezijos ir prozos kūrinių sąrašą. Nežinau, kas iš rašytojų didesnis darbštuolis – ar jis, ar Viktorija Daujotytė.

Išeinant L. Gutauskui nukenčia ne vienas meno pasaulis. Dailė. Poezija. Proza. Vaikų literatūra. Jis buvo mūsų laikų renesansiška asmenybė. Visokių gebėjimų talentas. Žurnalistai, paprastai klausinėjantys, „ką visų pirma išskirtumėt“, iš literatūros žmonių tikriausiai išgirstų romano „Vilko dantų karoliai“ (trys tomai – 1990, 1994, 1997) pavadinimą. Taip, žmogaus, menininko, tekančio laiko sanglaudų subtilus vaizdas. Ir asmeniškas, ir platus, egzistencinis. Romanas pasirodė laiku ir laikas jį deramai pasitiko.

Švelnus, skaidrus, išmintingas kalbėjimas. Gražus sakinys. Tikrumas, kurį gaubia neįmanomų išsakyti būsenų ūkas. Bandau nusakyti  L. Gutausko prozos ir poezijos keliamą bendriausią įspūdį.

Nesakau, kad poezijos knyga „In fine“ (2004) yra geriausia, bet būtina ją paminėti. Tai paskyrimų, epitafijų knyga Lietuvos ir pasaulio menininkams. Daugiausia rašytojams ir dailininkams. Tai paliudijimas, kokia svarbi  L. Gutauskui buvo senų ir naujesnių laikų kūrybos įvairialypė visuma, su kokia pagarba jis žiūrėjo į meną, jo paskirtį, kaip savitai jį suvokė ir ko sėmėsi iš kitų.

Iš jo kartos rašytojų jam artimiausi, regis, buvo Juozas Aputis ir Romualdas Granauskas. Iš Leonardo kalbų galima buvo numanyti, kad jie ėjo pečius suglaudę. Mokėjo žavėtis bičiulių kūryba.

Turbūt mažiau žinomas dalykas. Kai šnekučiuodavomės jau pastarąjį dešimtmetį, vis paminėdavo kokį nors visam pasauliui  žinomą dabarties autoritetą, pasakiusį gerą žodį apie Levą Tolstojų, Fiodorą Dostojevskį, Ivaną Buniną. Ir tada graudžiai: „O pas mus kas čia dabar darosi, tų klasikų mums jau kaip ir nėra, nereikia mums tų rusų…“ Ir literatūroje, ir tapyboje matyti, kad L. Gutauskas, labai originalaus braižo menininkas, kartu yra klasikos gerbėjas. Į tvirtus pamatus rėmėsi.

Savo populiarumu nesirūpino. Vengdavo knygų sutiktuvių, kalbėjimo radijui ir televizijai. Prasitardavo, kad dėl užsikertančios kalbos, bet manau, kad ne tik. Vieši pasirodymai trikdė jam mielą kasdieninį, įprastą gyvenimo ir kūrybos ritmą, o šitai jį baugino. Ėjo knyga Švedijoje, buvo suplanuotas jos pristatymas iškilmingoje salėje, rodos, ir kelionės bilietas jau buvo nupirktas, o Leonardas atsisakė: „A, kelionė, sveikata, knyga išeina, ir ko daugiau…“ Ir traukia į pušyną, ir sėda prie stalo, rašo ranka ir mašinėle, jokio kompiuterio.

Kaip žinome, visgi yra pelnęs visas svarbiausias premijas, kokias Lietuvoje gali gauti rašytojas.

Kolega Petras Bražėnas, radijo pakalbintas Leonardo mirties dieną, be kitų dalykų, minėjo jo dosnumą, – kiek pridovanojęs paveikslų daugybei žmonių. Teisybė. Štai ši L. Gutausko paroda ir yra didžiausia. Unikali. Pasklidusi.

Baigdamas rašyti „In fine“ vėlyvą vakarą seklyčioje, prisiminiau Leonardo akvarelę „Vaizdas pro langą“. Nulieta jo 2011 metais. Atnešė kaime suvyniojęs į  ritinėlį. Pats įsirėminau. Labai ji man graži. Ne tik dėl to, kad tai iš tiesų vaizdas pro Gutauskų langą Merkio pusėn. Menas patiko, tikra klasika.

Taigi – pakeliu akis, nėra ant sienos to paveikslo! Radau nukritusį. Kada? Netęskim.

Valentinas Sventickas. Iš Justino Marcinkevičiaus jaunų dienų

2024 m. Nr. 2 / Skaitau jauno Justino Marcinkevičiaus laiškus (nuo 1949 09 11, daugiausiai iki 1953 m.), mokyklos metų dienoraštį (nuo 1947 06 16 iki gruodžio 7 d.), gimnazisto ir studento eiliavimus (nuo 1946 10 11 iki 1951 03 27).

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Elena Baliutytė. Knyga apie Dalią Grinkevičiūtę

2023 m. Nr. 8–9 / Valentinas Sventickas. Dalios Grinkevičiūtės dalia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 160 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Valentinas Sventickas. Skleidęs išmintį

2023 m. Nr. 2 / In memoriam Grigorijus Kanovičius (1929 06 18–2023 01 20) / Didelis, reikšmingas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiame pasaulyje, nes verstas į daugybę kalbų.

Valentinas Sventickas. Nuo vasario

2023 m. Nr. 2 / Jeigu būčiau pasauliui žinomas žmogus ir jeigu būtų įjungti reikšmingos žiniasklaidos mikrofonai, tai pasakyčiau:

Valentinas Sventickas. Ir dar

2022 m. Nr. 1 / 2018 metais išleista mano knyga buvo pavadinta „Dar gurinių“. Jos pratarmėje paaiškinau, kad guriniais vadinu savaime atsirandančius trumpus užrašus. Sugalvojęs šios publikacijos antraštę, pamaniau…

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Valentinas Sventickas. Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje

2021 m. Nr. 2 / Iš tremties literatūros rašytojos Dalios Grinkevičiūtės kūrybos šiame straipsnyje daugiausiai remiamasi „Atsiminimais“ vadinamu tekstu. Jis parašytas apie 1950 m., kai autorė, kartu su motina pabėgusi iš tremties, slapstėsi Kaune.

Valentinas Sventickas. Vietoj straipsnio

2019 m. Nr. 10 / Juozo Baltušio knygą „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ literatūros kritikas skaitė nepaleisdamas iš rankų pieštuko ir vis ką nors užsirašydavo. Taip atsirado šis užrašų vėrinys.

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.