literatūros žurnalas

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11

Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25

Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno. Yra Leonardo knygų, kurių pabaigoje greta datos užrašytas ir Mardasavas.

Negaliu apsieiti be asmeniškumų ir, teks pasakyti, mistiškų sutapimų. 2002 metų vasarą Leonardas padovanojo man įspūdingos tapybos paveikslą „Mardasavo pieta“. Tų pačių metų rudenį nusipirkome sodybą kaip tik Mardasave. Pažįstami žmonės pasakė, kad atsirado parduodama. Iš savo kiemo pradėjome matyti, kada Leonardas su Loreta eina į mišką pasivaikščioti.

Dar užtrukime kaime. Pasakykime, kad Leonardas buvo žvejys, net ir muselinės žvejybos meistras. Kiti dalykai. Iš pradžių, kaip pats pasakojo, apsigyvenęs Mardasave, išsinešdavo molbertą į pievą ir tapydavo, ką mato. Bet paskui jam pasirodę paika – „yra gi amžini siužetai“, bibliniai, pavyzdžiui. Iš dailės menų kaimui pasiliko tik knygų vaikams iliustracijas, kokio pagauto upėtakio piešinį. Tuo laiku, kuris man geriau žinomas, Mardasave L. Gutauskas rašė. Rašė ir rašė. Yra man rodęs prirašytų lapų stirtas, mačiau ir parašytų, vis dar neišleistų poezijos ir prozos kūrinių sąrašą. Nežinau, kas iš rašytojų didesnis darbštuolis – ar jis, ar Viktorija Daujotytė.

Išeinant L. Gutauskui nukenčia ne vienas meno pasaulis. Dailė. Poezija. Proza. Vaikų literatūra. Jis buvo mūsų laikų renesansiška asmenybė. Visokių gebėjimų talentas. Žurnalistai, paprastai klausinėjantys, „ką visų pirma išskirtumėt“, iš literatūros žmonių tikriausiai išgirstų romano „Vilko dantų karoliai“ (trys tomai – 1990, 1994, 1997) pavadinimą. Taip, žmogaus, menininko, tekančio laiko sanglaudų subtilus vaizdas. Ir asmeniškas, ir platus, egzistencinis. Romanas pasirodė laiku ir laikas jį deramai pasitiko.

Švelnus, skaidrus, išmintingas kalbėjimas. Gražus sakinys. Tikrumas, kurį gaubia neįmanomų išsakyti būsenų ūkas. Bandau nusakyti  L. Gutausko prozos ir poezijos keliamą bendriausią įspūdį.

Nesakau, kad poezijos knyga „In fine“ (2004) yra geriausia, bet būtina ją paminėti. Tai paskyrimų, epitafijų knyga Lietuvos ir pasaulio menininkams. Daugiausia rašytojams ir dailininkams. Tai paliudijimas, kokia svarbi  L. Gutauskui buvo senų ir naujesnių laikų kūrybos įvairialypė visuma, su kokia pagarba jis žiūrėjo į meną, jo paskirtį, kaip savitai jį suvokė ir ko sėmėsi iš kitų.

Iš jo kartos rašytojų jam artimiausi, regis, buvo Juozas Aputis ir Romualdas Granauskas. Iš Leonardo kalbų galima buvo numanyti, kad jie ėjo pečius suglaudę. Mokėjo žavėtis bičiulių kūryba.

Turbūt mažiau žinomas dalykas. Kai šnekučiuodavomės jau pastarąjį dešimtmetį, vis paminėdavo kokį nors visam pasauliui  žinomą dabarties autoritetą, pasakiusį gerą žodį apie Levą Tolstojų, Fiodorą Dostojevskį, Ivaną Buniną. Ir tada graudžiai: „O pas mus kas čia dabar darosi, tų klasikų mums jau kaip ir nėra, nereikia mums tų rusų…“ Ir literatūroje, ir tapyboje matyti, kad L. Gutauskas, labai originalaus braižo menininkas, kartu yra klasikos gerbėjas. Į tvirtus pamatus rėmėsi.

Savo populiarumu nesirūpino. Vengdavo knygų sutiktuvių, kalbėjimo radijui ir televizijai. Prasitardavo, kad dėl užsikertančios kalbos, bet manau, kad ne tik. Vieši pasirodymai trikdė jam mielą kasdieninį, įprastą gyvenimo ir kūrybos ritmą, o šitai jį baugino. Ėjo knyga Švedijoje, buvo suplanuotas jos pristatymas iškilmingoje salėje, rodos, ir kelionės bilietas jau buvo nupirktas, o Leonardas atsisakė: „A, kelionė, sveikata, knyga išeina, ir ko daugiau…“ Ir traukia į pušyną, ir sėda prie stalo, rašo ranka ir mašinėle, jokio kompiuterio.

Kaip žinome, visgi yra pelnęs visas svarbiausias premijas, kokias Lietuvoje gali gauti rašytojas.

Kolega Petras Bražėnas, radijo pakalbintas Leonardo mirties dieną, be kitų dalykų, minėjo jo dosnumą, – kiek pridovanojęs paveikslų daugybei žmonių. Teisybė. Štai ši L. Gutausko paroda ir yra didžiausia. Unikali. Pasklidusi.

Baigdamas rašyti „In fine“ vėlyvą vakarą seklyčioje, prisiminiau Leonardo akvarelę „Vaizdas pro langą“. Nulieta jo 2011 metais. Atnešė kaime suvyniojęs į  ritinėlį. Pats įsirėminau. Labai ji man graži. Ne tik dėl to, kad tai iš tiesų vaizdas pro Gutauskų langą Merkio pusėn. Menas patiko, tikra klasika.

Taigi – pakeliu akis, nėra ant sienos to paveikslo! Radau nukritusį. Kada? Netęskim.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Valentinas Sventickas. Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje

2021 m. Nr. 2 / Iš tremties literatūros rašytojos Dalios Grinkevičiūtės kūrybos šiame straipsnyje daugiausiai remiamasi „Atsiminimais“ vadinamu tekstu. Jis parašytas apie 1950 m., kai autorė, kartu su motina pabėgusi iš tremties, slapstėsi Kaune.

Valentinas Sventickas. Vietoj straipsnio

2019 m. Nr. 10 / Juozo Baltušio knygą „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ literatūros kritikas skaitė nepaleisdamas iš rankų pieštuko ir vis ką nors užsirašydavo. Taip atsirado šis užrašų vėrinys.

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Valentinas Sventickas. Tenai, kur mes būsime. Mykolas Karčiauskas (1939–2018)

2018 m. Nr. 5–6 / Tos kartos, kurios skaitė literatūrą ir domėjosi jos atgarsiais praėjusio amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmetyje, poetą Mykolą Karčiauską visų pirma sietų su „Žvirgždės poema“.

Valentinas Sventickas. Vasaris su Kaziu Bradūnu

2017 m. Nr. 2 / 2017 metų vasarį šįsyk susiekime su poetu Kaziu Bradūnu. Su jo šimtmečiu. Gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose. 1990-ais, kai po pasitraukimo iš Lietuvos (1944)…

Marcelijus Martinaitis. Iš rankraščių

2016 m. Nr. 4 / Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“. Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam

Valentinas Sventickas. Ištrinti

2015 m. Nr. 10 / Ar vaikščiodamas po mišką, ar netikusių sapnų pertraukomis nežinia kodėl pradėjo prisiminti susitikimus su likimo broliais – buvusiais lagerininkais ir tremtiniais.

Valentinas Sventickas. Pušis, kuri

2015 m. Nr. 7 / Nuvirto ji balandžio 25 dieną. Šviesią pavakarę. Prieš tai dieną kitą buvo vėjuota, o tąsyk – ne. Taip, tai buvo pušis, kurią Justinas Marcinkevičius puikiausiai matydavo pro savo langą,

Valentinas Sventickas. Rankraščiai kaip rankdarbiai

2015 m. Nr. 2 / Šiuo straipsniu bandoma papasakoti apie poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos procesą. Bet tik tiek, kiek teikia galimybių pažintis su dalimi jo rankraščių. Nuodugnų bendresnį to proceso atvaizdą skaitytojai gali rasti Viktorijos Daujotytės…